Su gamtos mokslų daktaro Ričardo Kazlausko mirtimi Lietuvoje pasibaigė intelektualių gamtininkų enciklopedistų era.

„Regis, tik vakar suskambo telefonas. Ričardas apgailestavo, kad netekome Donato Banionio, kurį taip mylėjo ir per mano vestuves apsikabinęs sėdėjo. Pabariau jį, kad neeikvotų jėgų veltui. Sakė, gerai, o kitą dieną pats išėjo“, – paskutinį pokalbį telefonu su broliu – 86 metų profesoriumi Ričardu Kazlausku prisimena buvusi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Dalia Melėnaitė-Ramanauskienė.

Jos, kaip ir daugelio, atmintyje R.Kazlauskas išliks kaip didis gamtininkas, sugebėdavęs užkrėsti savo pavyzdžiu mylėti ir saugoti gamtą.

Mokslo akademijos įsteigta Tado Ivanausko premija apdovanotas žymiausias Lietuvos zoologas užgeso po kelerius metus alinusios ligos, tačiau apie ją žinojo tik patys artimiausi. Jis pats mirties nebuvo linkęs sureikšminti. „Gyvenimo pabaiga, šiaip ar taip, ateis, o kada – tai jau jos reikalas“, – praėjusį rudenį „Veidui“ yra sakęs R.Kazlauskas.

Pokalbio metu profesorius džiaugėsi, kad ir senatvėje esama gražių valandų: „Nepaisant to, kad sveikata šlubuoja, sėdžiu žaliame skverelyje ant suolelio, balandžių ir žvirblių apsuptyje kuosas lesindamas, bet pakanka pažvelgti į savo vaikus ir anūkus – bemat atjaunėju.“

Pavydėtinu gebėjimu susikoncentruoti į atliekamus darbus garsėjęs gamtininkas kolegų atmintyje išliks kaip mokslininkas, kur kas daugiau valandų praleisdavęs gamtoje nei laboratorijoje. „Joje bėgdavo tik žiemos, kai dėstydavau, o vasarą gyvendavau ekspedicijomis“, – yra minėjęs keturias dešimtis metų televizijai atidavęs mokslininkas.

Didžiausiu ilgaamžiškumo priešu sėdimą darbą vadinęs gamtininkas per savo karjerą surengė 47 ekspedicijas į Vidurinės Azijos dykumas, poliarinius kraštus ar Sibiro glūdumas, parašė 16 knygų, inicijavo Raudonosios knygos leidybą, dalyvavo įkuriant dešimt Lietuvos draustinių, paliko šimtus mokinių – gamtininkų profesionalų ir mėgėjų.

„Profesoriaus asmenybė žmonėms darė didžiulę įtaką. Ne viena karta užaugo žiūrėdama jo rengtas televizijos laidas „Langas į gamtą“. Dalelė šio žmogaus manyje gyvens iki gyvenimo pabaigos“, – R.Kazlausko socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje prisipažįsta vienas tuometinių jo laidų žiūrovų fizikas Rokas Smilingis.

Jau gimė drugių kolekcininku

Potraukį prie gamtos R.Kazlauskas paveldėjo iš tėčio, o meile augmenijai jį užkrėtė mama (vaikystėje jos gėlių vazonuose Ričardas sodindavo pupas) ir nors tėvai vylėsi, kad sūnus pasuks mediko keliu, prigimtis R.Kazlauskui kuždėjo ką kita.

Iš Panevėžio į Vilnių pėsčiomis iškeliavęs siekti mokslų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, 1952 m. R.Kazlauskas vis dėlto persigalvojo ir Vilniaus universiteto Gamtos fakultete įgijo biologo-zoologo specialybę, nuo kurios ir prasidėjo mokslinė jo karjera. 1966 m. jis pelnė docento, o 1992 m. – profesoriaus vardą.

Savo disertacijoje R.Kazlauskas apibendrino visų svarbiausių Lietuvos upių ir daugelio jų intakų entomofauną, jos ekologijos tyrimus. Ypatingą dėmesį skyrė lašalų paplitimui Pabaltyje, tyrinėjo dieninius drugius ir tapo žymiausiu šios srities specialistu Lietuvoje. Sukaupęs vertingų duomenų apie dieninių drugių gausumą, migraciją, parengė ir išleido pirmąjį spalvotą Lietuvos drugių atlasą, o Vilniaus universitete sukaupė įspūdingą drugių kolekciją.

Kaip prisimena R.Kazlauską pažinoję mokslininkai, būtent drugiai buvo didžioji jo gyvenimo meilė, užgimusi dar vaikystėje – jiems gamtininkas skyrė daugiausiai laiko ir dėmesio. Pirmąjį savo drugelį R.Kazlauskas sugavo dar 1942 m., ir nuo to laiko jo kolekcija vis plėtėsi. 65 metus drugius „medžiojęs“ profesorius jų turėjo tūkstančius. „Esu gaudęs juos su gamtininku Karoliniškėse ir Šeškinėje, anksčiau ten pievos plytėjo, o studentai savo praktiką atlikdavo“, – prisimena Lietuvos televizijos operatorius Vytautas Jankevičius, kuriantis filmus apie gamtą.

„Simboliška, bet R.Kazlausko karjera ir baigėsi drugelio sparnų plazdėjimu“, – sako dokumentinį filmą „Drugelio sparnų pasaka“ apie garsųjį Lietuvos gamtininką sukūrusi režisierė Miglė Greičiuvienė.

Tuo metu žymiausias Lietuvos vabalininkas, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Vabzdžių skyriaus vedėjas Romas Ferenca priduria, kad jo bičiulis sugebėjo realizuoti save šimtu procentų: „Gamta buvo R.Kazlausko pašaukimas ir didžiausias siekis iki paskutinio atodūsio, jis įkurdino ją savo namuose ir su ja susiliejo.“

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 362014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2014-m

Antradienį 19 val. Vilniaus rotušėje vyks nemokamas koncertas vilniečiams „Muzikinis žiemos meilės sodas“, skirtas Šv. Valentino dienai. Populiarias prancūzų meilės dainas atliks žinomas šansonų ir autorinių dainų atlikėjas Vygantas Kazlauskas, o teatro „Tango & Dance“ artistai dovanos programą „Meilės tango Paryžiuje“. Taip pat skambės jaunų atlikėjų performansas pagal muziką iš kino filmo „Amelija iš Monmartro“.

Iki dar vieno talentingo Lietuvos aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko režisuoto spektaklio „Karo dievas“ premjeros liko vos savaitė. Šis spektaklis bus jau antrasis jo kūdikis pastatytas pagal jaunosios kartos prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesę. Pirmasis, pasakojantis apie trijų draugų draugystę, buvo „Menas“.

„Karo dievo“ komandai, aktoriams Giedriui Savickui, Dariui Gumauskui, Aurelijai Tamulytei, Viktorijai Kuodytei, intensyviai plušant ir gludinant vaidmenis, spektaklio režisierius D. Kazlauskas rado keletą laisvų minučių ir pasidalino mintimis ne tik apie pjesę, bet ir apie mūsų visuomenę, mūsų žmogų.

Ar yra lengviau kurti antrą spektaklį pagal tos pačios autorės pjesę?

Nėra nei lengviau, nei sudėtingiau. Kiekviena pjesė yra unikali. Nesvarbu ar ji to paties autoriaus, ar kito. Tu vis tiek į ją žiūri kaip į atskirą molį, iš kurio tu lipdai spektaklį. Tas pats yra ir su kiekvienu spektakliu ar vaidmeniu. Kiekvienas jų yra unikalus tuo, kad jis yra būtent tuo tavo gyvenimo tarpsniu ir būtent prie tų konkrečių aplinkybių. Jos tampa unikalios, taigi ir sprendimas tampa unikalus. Unikalus ta prasme, kad jis yra vienas ir paskutinis. Yra labai reta žmonių, kurie perstato tą patį spektaklį.

Ką jūs, kaip Dainius Kazlauskas, atradote Y. Rezos pjesėje „Skerdynių dievas“ (originalus pjesės pavadinimas)?

Tai yra nebaigtinis reikalas. Mūsų gyvenimas nėra išbaigtas. Negali teigti, kad tu kažką supratai ar nesupratai. Gyvenimas yra procesas, kurio gale mes mirštam. Ir tada, kada tu jau turėtum suprasti, tu nieko nesupranti, nes tu jau mirei. Tuo viskas ir baigiasi. Bet kokia perskaityta pjesė, bet koks įsigytas daiktas, patirtas nuotykis, įvykis nėra nei svarbesnis, nei nesvarbesnis nei bet kuris kitas. Kiekviena smulkmena mums turi kažkokį poveikį, bet koks jis, aš negaliu dabar pasakyti. Matyt, ilgainiui gyvenime tas poveikis pasirodys. Mes nesuprantame, kaip mūsų pasąmonėje kažkas keičiasi. Mes negalime to įvardinti, nors kažkas vyksta. Dėl to atsiranda nuojauta, intuicija ir panašūs dalykai.

Jūsų režisuojamame naujame spektaklyje vyksta žmonių santykių kova, žmonių asmenybių kova, kodėl žmonės kovoja?

Visi karai yra idėjiniai. Mes tą idėją galime visaip pavadinti – ideologija, požiūriu, tikslais. Pastarieji visada yra labai asmeniški ir jais visada siekiama naudos. Čia visuomet yra ir bus problema. Dėl to išlikti neutraliu yra labai sudėtinga, net nežinau ar išvis yra tokių žmonių. Kiekvieną dieną susiduria skirtingi mūsų požiūriai ir tikslai. Vadinasi, vyksta amžinas karas. Mes galime apsimetinėti, galime užsidėti kaukes, bet esmės tai nekeičia.

Pavyzdžiui, Angelina Jolie, kuri rūpinasi ir augina trečiųjų šalių vaikus. Mes visi suprantame kiek, ko ir dėl ko yra daroma. Bet visi supranta tylomis. O priimk sąlygą, kad ji iš tikro viską daro tik iš gerų paskatų. Pamatysi, jog labai sunkiai tą priimsi. Kodėl? Todėl, kad vis tiek nesuprantame, kad nauda yra visa ko variklis, susijęs su išgyvenimo instinktu. Anksčiau būdavo paprasta – nušauni ir pasiimi, o dabar mes turime teismus ir kitas tarnybas, dėl to atsiranda kiti būdai naudai gauti.

Turbūt tie žmonės, kurie slepia savo vidų, tikrąjį veidą po kaukėmis, nesijaučia lamingi, taigi, koks žmogus yra laimingas ir kaip tokiu būti?

Tas žmogus yra laimingas, kuris niekam nieko neskolingas. O kas tai yra skola? Čia galvoje turiu ne pinigus. Neskolingas žmogus yra laisvas, jis yra laisvas rinktis. Anot religijos, laisvas pasirinkimas yra Dievo dovana. Tačiau būti išties laisvam nėra lengva, bet to siekti aš visiems linkiu. Ir sau linkiu.

Kai esi laisvas, viskas darosi paprasčiau – nereikia spręsti už kitą, nereikia kentėti už kitą. Kiekvienas pats pasirenka savo kelią, o mano pareiga, kuomet statau spektaklį ar kuriu vaidmenį, nėra išmokyti ar išgydyti. Savo baobabus reikia rautis pačiam ir tas, kuris raunasi baobabus, traukia kitus tokius, kurie raunasi baobabus. Bendrauti su bendraminčiais yra lengviau, negu su tais, kurie yra apsileidę. Čia yra kiekvieno žmogaus atsakomybė už savo, bet ne už kito gyvenimą. Vadinasi, ir ne mano atsakomybė yra žiūrovų gyvenimus taisyti arba tvarkyti. Aš tiesiog noriu suteikti galimybę žiūrovui pačiam prisiimti atsakomybę. Tai yra priežastis, kodėl „Karo dieve“ aš nusprendžiau nieko neteigti. Išvadas pasidaryti paliksiu pačiam žiūrovui.

„Idioteatro“ kartu su teatrų gidu teatrai.lt statomo spektaklio „Karo dievas“ premjera jau vasario 16 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje įsikūrusioje MINI teatro ir koncertų salėje (įėjimas pro BMW klubą). Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.

Seime žlugus interpeliacijai aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui, Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, kad nuo nepasitikėjimo juo inicijavimo pradžios ministras spėjo nuveikti dalį darbų.

“Interpeliacijos tekstas paruoštas dar rudens sesijoje. Daug kas per tą laiką jau nuveikta, kai kurie darbai pradėti. Taigi, ir pati valdanti koalicija balsuodama atsižvelgė į ministro padarytus darbus arba įveiktas pastabas, kurios anksčiau išsakytos. Sakyčiau, galbūt aplinkos ministrui buvo suteiktas toks pasitikėjimas šiek tiek avansu, ypač kalbant apie renovavimo darbus”, – interviu Žinių radijui sakė I.Degutienė.

Anot jos, Seimo opozicija pasitikrino savo jėgas, balsuodama dėl pasitikėjimo aplinkos ministru.

“Opozicijos ir veiklos sfera, ir pasirodymas yra per interpeliaciją. Ir ji turi ne tik teisę, bet ir pareigą tai daryti. Tiktai turbūt ne pats geriausias variantas, kai kas mėnesį vienam ar kitam ministrui yra rengiama interpeliacija, kuri pasibaigia niekuo. Jeigu opozicija yra pasirengusi perimti valdžią ar turėti ką pasakyti,ir žino, kad interpeliacija baigsis ministro nuėmimu, tai tada visai kitas variantas”, – sakė Seimo pirmininkė.

Ji sakė tikinti, kad opozicija po nesėkmingų interpeliacijų padarys išvadas.

G.Kazlauskui opozicija priekaištavo dėl nevykdomos gyvenamųjų namų renovacijos, atliekų tvarkymo programų vilkinimo, aplaidaus požiūrio į saugomų teritorijų ir miškų ūkio pertvarką,

nesugebėjimo įsisavinti Europos Sąjungos lėšas.

Interpeliaciją G.Kazlauskui inicijavo opozicinė Seimo Krikščionių partijos frakcija.

Aplinkos ministrą ne kartą kritikavo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.