Sovietmečiu aštuonis kartus tėviškę aplankęs išeivijos mokslininkas savo detektyvų veiksmui apgalvotai pasirinko devintąjį dešimtmetį Lietuvoje.

Renata Baltrušaitytė

Artėjančios tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatoriai pasirinko intriguojantį renginio devizą „Nenušaunamas žanras: detektyvas“. Pasirinko pernelyg neslėpdami, jog Lietuvoje detektyvas nenušaunamas pirmiausia todėl, kad mažai belikę rimtesnio kalibro taikinių. Mūsų rašytojai atskirus detektyvinės schemos atributus dažniau pasitelkia nebent kaip platesnę auditoriją viliojantį masalą, kaip istorinio, psichologinio, politines pervartas atspindinčio ar tiesiog ironiškai realistinio pasakojimo „galanteriją“. Ir, be abejo, tikisi, kad skaitytojai tokį kaukių žaidimą suvokia ir įvertina.

Į „grynojo“ detektyvo autorius kone aiškiausiai pretenduoja profesionalių pareigūnų – Zurabo Džavachišvilio ir Beatos Januškaitės-Lukaševič literatūrinis tandemas, šįmet pristatęs savo naują romaną „Nespeiskite katės į kampą“. Niekas nedrįstų jiems priekaištauti dėl prasto tyrimų virtuvės pažinimo ar nuobodžios įvykių schemos, tačiau reiklesnį literatūriniam stiliui skaitytoją erzina primityvoka kūrinio kalba.

Šįmet seną pomėgį rašyti detektyvus trečiuoju romanu „Mirtina meilė“ prisiminęs žurnalistas Valdas Bartas (Bartasevičius) literatūriniu požiūriu pranašesnis. Kaip ir praeityje fizikas, o dabar vien rašytoju sau leidžiantis būti Kazys Almenas, šįmet pristatęs trečiąjį romaną „Trispalvė Iljičiui“ iš serijos apie devintojo dešimtmečio Kauno nuovados tyrėją Donatą Vėbrą.

Tarp Lietuvos ir Amerikos

„Veido“ kalbinamas K.Almenas iškart pabrėžė, kad savąja detektyvinių romanų serija pirmiausia siekė įamžinti ano laikmečio Lietuvos buitinį ir psichologinį foną, kuris jam, išeivijos atstovui (1944 m., būdamas devynerių, K.Almenas su tėvais pasitraukė į Vokietiją, o 1959 m. įsikūrė JAV), viešnagių gimtajame krašte metu palikdavo neišdildomą įspūdį. Ir ne vien todėl, kad, nepaisant tuščių vietos krautuvių, giminaičiai Kaune svečiui gebėdavo padengti puikų stalą, kuriuo patys labai didžiuodavosi, nes „kombinuodami“ produktus jausdavosi pasiekę nedideles pergales prieš valdančią sistemą.

Beje, Kaune, iš kurio karui baigiantis Kazio šeima ir bėgo į Vakarus, JAV piliečiams nakvynės būdavo leidžiama likti tik iki 1972 m., kol nesusidegino Romas Kalanta. Todėl 1967 ir 1969 m. K.Almenas Kaune yra praleidęs po keletą dienų.

O jau 1983 m. atvykusį skaityti paskaitų ciklo Kaune veikiančiame Energetikos institute mokslininką saugumiečiai kiekvieną rytą pasitikdavo prie viešbučio Vilniuje ir kiekvieną vakarą gabendavo sostinėn atgal. „Kaip didelį poną beveik mėnesį mane aptarnaudavo du kagėbistai su juoda „Volga“. Vienas sėdėdavo prie vairo, o kitas bendraudavo keliaujant ir visuose susitikimuose sekiodavo iš paskos“, – linksmai prisimena dabar Vilniaus senamiestyje įsikūręs K.Almenas.

Šią asmeninę patirtį jis panaudojo romane „Vaivos juosta“, aprašydamas Kaune viešintį JAV universiteto profesorių, besistebintį sovietinės kompiuterinės technikos atsilikimu: mat panašios kartos kompiuteriais jis, penkiasdešimtmetis, JAV programuodavo dar būdamas studentas.

Bet tai – kone vienintelis ryškesnis epizodas trijose knygose, leidžiantis įtarti, kad romanų autorius pats priklausė JAV lietuvių bendruomenei. Užtat su ten įsikūrusiais tautiečiais K.Almenas ketina „atsirokuoti“ ketvirtajame, jau baigtame, bet autoriaus tebetaisinėjamame detektyvinės serijos romane. Jame aprašoma jaunučio seržanto Donato Vėbros viešnagė pas JAV gyvenantį pusbrolį 1976-aisiais, kuri, autoriaus pripažinimu, tikrovėje dėl geležinės uždangos būtų buvusi menkai tikėtina. Tačiau čia – viso labo detektyvinių romanų serija, o ne autentiškas tikrovės atspindys. Svarbiausia, kad ten, už Atlanto, svečiui iš Kauno susiklosto aplinkybės, leidžiančios neoficialiai tirti įdomų nusikaltimą…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Technologijų srityje „Mini Nobelį“ šiemet skyrėme ultragarso mokslo atstovui Kauno technologijos universiteto profesoriui Rymantui Jonui Kažiui, mokslo pasaulyje radusiam nišą, į kurią net ir didžiausių valstybių mokslininkai lig šiol nedrįso įžengti.

Vienas iškiliausių Lietuvos inžinierių, Kauno technologijos universiteto profesoriaus Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto direktorius prof. Rymantas Jonas Kažys tvirtina nesuprantantis kai kurių savo kolegų verkšlenimo, kad Lietuvos mokslas blogai finansuojamas. Pasak profesoriaus, šiais laikais galimybės gauti pajamų savo moksliniams tyrimams ir įsigyti moderniausią mokslinę įrangą yra neaprėpiamos – tereikia nesnausti ir jomis pasinaudoti. „Mini Nobelį“ technologijų srityje prof. R.J.Kažiui skyrėme už pastarųjų dviejų dešimtmečių ultragarso mokslo laimėjimus, jau seniai peržengusius Lietuvos valstybės ribas.
„Tik 25 proc. visų mūsų pajamų ateina iš KTU biudžeto, o 75 proc. mes patys uždirbame įvairiais būdais – per europinius projektus arba dvišales sutartis su Lietuvos ir užsienio įmonėmis“, – maloniai nustebina R.J.Kažys, pridurdamas, kad kaip tik dėl to jų instituto turima įranga šiuo metu yra viena moderniausių Europoje, o dirbančių mokslininkų atlyginimai gerokai viršija šalies vidurkį.
Mažos šalies mokslininkams su savo idėjomis prasimušti tarptautiniuose vandenyse kur kas sunkiau nei didžiųjų ekonomiškai stipriausių valstybių. Tad kaip tą pavyko padaryti prof. R.J.Kažiui su kolegomis, kuriuos Lietuvoje dėl specifinių tyrimų jau patys susiranda užsakovai arba kolegos mokslininkai iš įvairių pasaulio šalių?

Belgams negalėjo padėti niekas, išskyrus lietuvius

Svarbiausia – rasti savo išskirtinę nišą, pasiūlyti ką nors tokio, ko daugiau niekas nedaro. Būtent tai ir padėjo pelnyti sėkmę Lietuvos ultragarso mokslininkams su R.J.Kažiu priešakyje bei pasiekti, kad, be Lietuvos biotechnologijų ar lazerių kūrėjų, pasaulis sužinotų ir apie mažos Rytų Europos šalies ultragarsininkus.
„Mes turime savo nišą pasaulyje – sritį, kurioje daug kas atsisako dirbti. Tai ultragarso matavimai ir diagnostika ekstremaliomis sąlygomis: esant labai aukštai temperatūrai, aukštam slėgiui, radioaktyviam spinduliavimui ir t.t. Tai yra mūsų specifinė patirtis, žinios, kurių kiti neturi“, – aiškina profesorius.
Sužinoję, kad lietuvių mokslininkai kuria tokias ultragarso matavimo sistemas, kokių kurti nesiima daugiau niekas kitas, į KTU Ultragarso mokslo institutą kreipėsi ir Belgijos atominių tyrimų centro, įsikūrusio pasienyje su Olandija, specialistai, pateikdami užsakymą – sukurti ultragarsinę vizualizacinę sistemą naujo tipo branduoliniam reaktoriui, deginančiam radioaktyviąsias atliekas, kuri leistų skysto švino ir bismuto lydinio aplinkoje, veikiant stipriai radiacijai, gauti branduolinio reaktoriaus vidaus vaizdus bei užtikrinti saugų jo darbą.
„Tai naujo tipo branduolinis reaktorius, aušinamas ne vandeniu, bet skystu metalu, ir problema ta, kad jo viduje neįmanoma nieko matyti naudojant nei optikos prietaisus, nei elektromagnetinius spindulius, o pagal saugumo reikalavimus reikia stebėti vidinę reaktoriaus būklę, – pasakoja R.J.Kažys. – Šiuo atveju vienintelis būdas išspręsti problemą yra pasitelkti ultragarsines bangas, kurios leidžia gauti ne tik žmogaus organizmo, bet ir reaktoriaus vidaus vaizdą. Dirbdami daug metų sukūrėme technologijas, kokių iki šiol nebuvo, leidžiančias dirbti skysto metalo viduje: mūsų sistema gali ilgai funkcionuoti skysto metalo aplinkoje be aušinimo. Dabar šios technologijos patentuojamos – rengiama paraiška europiniam patentui, ir jei viskas klostysis sėkmingai, jos turi didelę perspektyvą daug branduolinių reaktorių turinčiose JAV, Prancūzijoje, taip pat mūsų projektu labai domisi Indijos branduolinio sektoriaus specialistai.“
Pasak profesoriaus, belgai, naująjį reaktorių ketinantys paleisti maždaug po dvejų metų, nerado nieko, kas būtų geriau už lietuvių sukurtas technologijas, nors šioje srityje dirbančių mokslininkų žvalgėsi įvairiose šalyse.
„Jie kreipėsi į mus, nes visas pasaulis atsisakė su jais dirbti. Tada susirado mus, o aš buvau tiek kvailas, kad sutikau, – juokauja R.J.Kažys. – Kodėl? Nes tai labai sudėtingas projektas. Visi, į kuriuos kreipėsi mūsų užsakovai iš Belgijos, sakė, kad ne, jie to nedarysią, o mes pasakėme – kodėl gi ne.“
Lig tol skysto švino ir bismuto lydinio akustinės savybės buvo beveik nežinomos, todėl atlikti fundamentalūs tyrimai, kurių metu pasaulyje pirmąkart buvo išmatuotos ultragarsinių bangų greičio švino ir bismuto lydinyje temperatūrinės priklausomybės, bangų slopinimas, ir atliekant eksperimentą pademonstruota, kad net aukšto dažnio ultragarsinės bangos gali būti priimtos joms nusklidus net kelių metrų atstumą.

Savaitgalį Anapilin išlydėtas dr. Kazys Bobelis savo gyvenimą JAV skyrė bekompromisei kovai už Lietuvos laisvę be jokio kolaboravimo su sovietine valdžia. Tad kodėl grįžęs į vėl laisvą Lietuvą jis rėmė ekskomunistus?

Vienas kiečiausių Lietuvos laisvės bylos advokatų – taip dr. Kazį Bobelį vertina tiek jo bendražygiai, draugai, tiek ir daugelis politinių oponentų. Ir ne dėl senovės graikų išminties, kad apie mirusiuosius – arba gerai, arba nieko. Neginčijamai svarus jo indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atgavimą pripažintas istorikų, įvertintas Lietuvos ir užsienio valstybių išskirtiniais apdovanojimais (popiežiaus Jono Pauliaus II  – Šv.Grigaliaus didžiojo ordinu, JAV Kongreso – medaliu kaip labiausiai nusipelnęs Lietuvai ir Amerikai JAV lietuvis, Lietuvoje – Vyčio Kryžiaus II laipsnio ordinu ir Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi).
Tačiau nelengva suprasti, kodėl K.Bobelis, už Lietuvos nepriklausomybę kovęsis, kaip Amerikoje sakydavo kai kurie jo bendraminčiai, kaip vanagas, grįžęs į jau laisvą Lietuvą labiau dėjosi prie sovietiniam režimui tarnavusių asmenų.

Išgyveno dėl Lietuvos problemų
Prieš savaitę užgesęs dr. K.Bobelis prieš pusmetį, kovo 4-ąją, dar spėjo atšvęsti savo 90-metį. Interviu „Lietuvos žinioms“ politikas pasakojo, kad jo ir žmonos Dalios erdviuose namuose Floridoje ant Meksikos įlankos laukia suvažiuojant visų penkių vaikų ir dvidešimties anūkų, o jubiliejaus šventėje ir gausybės svečių nuo Los Andželo iki Niujorko. K.Bobelis sakė, kad jam jokių dovanų nereikia, nes visko turįs su kaupu, džiaugėsi, kad pagal savo amžių jaučiasi nepaprastai gerai, kas antrą dieną plaukioja baseine, daug vaikščioja, vairuoja automobilį, protas ir atmintis veikia. Pasakojo, kad aktyviai domisi politiniais bei ekonominiais Lietuvos, JAV ir pasaulio įvykiais. Labiausiai prisipažino išgyvenąs dėl netvarkos Lietuvoje – klestinčios korupcijos, kontrabandos, netinkamo teisėtvarkos elgesio su žmonėmis. 90-metis pasakojo esąs labai užimtas, nes tvarko savo asmeninį archyvą, kurį žadėjo pats atvežti į Lietuvą.
Bet liga sutrukdė planuotą kelionę į gimtinę, kurioje K.Bobelis  pastaruosius septynerius metus jau buvo greičiau svečias, nei vietos gyventojas.
„Retsykiais susitikdavome senamiestyje – juk beveik kaimynai, persimesdavome žodžiu kitu”, – politinį bendražygį, bet ir politinį oponentą prisimena buvęs disidentas ir Helsinkio grupės narys, vienas Krikščionių demokratų partijos atkūrėjų, eksparlamentaras Vytautas Bogušis. „K.Bobelis – istorinė asmenybė, jo indėlis į Lietuvos laisvės bylą neabejotinai didžiulis. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), kuriam jis daug metų vadovavo, Pavergtųjų tautų kongresai, pasaulio dėmesio atkreipimas į Lietuvą, galų gale, jo radikalizmas visą laiką keliant ir gvildenant Lietuvos laisvės bylą buvo labai svarbus. K.Bobelis – labai didis patriotas, kovotojas, matęs laisvos nepriklausomos Lietuvos viziją“, – K.Bobelio vietą kovoje už laisvą Lietuvą vertina V.Bogušis.
K.Bobelio nuopelnus aukštai vertina taip pat JAV už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs prezidentas Valdas Adamkus: „K.Bobelis, gyvendamas JAV, dėjo visas pastangas, kad Vašingtonas nepripažintų Lietuvos okupacijos. Lietuva neteko doro lietuvio, kuris mylėjo Lietuvą, nuo pat jaunystės dienų skyrė dėmesį, darbą, ir net rizikavo savo laisve vokiečių okupacijos metais”.
Tačiau V.Adamkus neslepia, kad jųdviejų požiūris į Lietuvos išlaisvinimo procesus ir ideologija skyrėsi. Bandant šnekinti kai kuriuos kitus JAV lietuvių organizacijų veteranus, taip pat įnešusius savo indėlį į Lietuvos laisvės bylą, jie tepriminė snovės garikų išmintį apie mirusiuosius. Ir po tiek metų tebeišlikę senos nuoskaudos ir takoskyros tarp kovojusių dėl to paties tikslo, bet skirtingomis priemonėmis.

Išeivija kovojo už Lietuvą susiskaldžiusi
„VLIK’o šnipas seka ALT’ą, ALT’as seka JBAC’ą, o raudonas katalikas – kataliką baltą“, – posmelį iš lietuvių išeivių Amerikoje sukurto ironiško kalambūro cituoja V.Bogušis. VLIK, Amerikos lietuvių tautinė taryba (ALT), Jungtinis Amerikos baltų komitetas, Lietuvos laisvės komitetas, Pasaulio lietuvių bendruomenė, „Santara“, Lietuvių informacijos centras – JAV veikė daugybė nepriklausomos Lietuvos siekusių lietuvių organizacijų, bet kai kurios viena kitos atžvilgiu buvo nusiteikusios netgi priešiškai. Pavyzdžiui, istorikų jau tyrinėtas VLIK ir ambasadoriaus Stasio Lozoraičio su jo vadovaujamo diplomatinio korpuso egzilyje varžytuvės, kas iš tikrųjų turi teisę atstovauti Lietuvai. VLIK ir „Santaros“ principinis nesutarimas buvęs dėl santykių su okupacine Lietuvos valdžia. VLIK, daugiausia jungęs karjerą JAV padariusius gydytojus, finansininkus, stambaus privataus verslo savininkus, laikėsi radikalios pozicijos – jokio bendravimo. „Santara“, vienijusi daugiau intelektualus, menininkus, buvo daugiau švietėjiškos pakraipos ir manė, kad reikia bendrauti su Lietuva, o „Santaros“ lyderis V.Adamkus pats sovietmečiu lankėsi Lietuvoje.
Okupuotoje Lietuvoje už nepriklausomybę kovoję žmonės labai vertino ryšius su lietuviais išeivijoje. „Vyresnio amžiaus lietuviai Amerikoje buvo kategoriškai prieš, kad kas važiuotų į okupuotą Lietuvą ir bendrautų. O čia atsirado lietuvių kalbos kursai, „Tėviškės“ draugija, atsivėrė keliai aplankyti Lietuvą moksleiviams iš Vasario 16-osios gimnazijos Vakarų Vokietijoje. 1982-1984 m. jau vienas kitas atvažiuodavo. Jaunimas atveždavo spaudos, šiek tiek pavykdavo pervežti ir pogrindinės. Vyresnesni bijojo, net tie, kurie atvažiuodavo, su jaunimu nebendraudavo“, – prisimena V.Bogušis.
K.Bobelis ir VLIK’as ne tik nuosekliai laikėsi radikalios pozicijos, bet ir aršiai kritikavo kitokią poziciją. Kai kas lig šiol su nuoskauda prisimena, kaip K.Bobelis išeivių žiniasklaidoje užsipuolė Vasario 16-sios gimnazijos gimnazistus, kelioms dienoms nuvykusius į Lietuvą velykinių atostogų.
Vis dėlto ne tik bendraminčiai, bet ir oponentai pripažįsta, kad VLIK vadovas K.Bobelis buvo stipri, principinga, net kategoriška, kieta, asmenybė, siekusi gražaus tikslo – Lietuvos laisvės. Kad ir kokią formą rinkęsi visi išeivijos judėjimai suvaidino savą vaidmenį ir nusipelnė pagarbos, nes jų dėka ir nuolatiniu spaudimu JAV, kitos Vakarų šalys nuolat kėlė Baltijos šalių okupacijos klausimą. Galų gale, jei lietuviai susiskaldę Lietuvoje, kodėl kitokie galėtų būti išeivijoje?
Stebina kitkas – kaip tokia nuosekliai kieta antisovietinė K.Bobelio pozicija grįžus jau į laisvą Lietuvą „konvertavosi“ į ekskomunistų rėmėjo.

Iš JAV į Lietuvą – ir priešprieša
Į Lietuvą kartu su K.Bobeliu ir V.Adamkumi persikėlė ir jų priešprieša. K.Bobelis 1992 m. laimėjo Seimo rinkimus vienmandatėje Marijampolės apygardoje ir tapo Seimo nariu. Sėkmė ir neabejotini jo nuopelnai Lietuvai pakurstė jo ambicijas siekti ir Prezidento posto. Deja, čia sėkmė jį aplenkė – jam net nepavyko surinkti reikiamų registruoti kandidatu 20 tūkst.balsų.
Tuomet, 1993-aisiais, į rinkimų tiesiąją išėjo du – buvęs kompartijos sekretorius Algirdas Brazauskas ir ambasadorius Stasys Lozoraitis, su kuriuo VLIK varžėsi dėl Lietuvos vyriausybės egzilyje statuso. S.Lozoraičio rinkimų štabo vadovas buvo dar vienas K.Bobelio „amerikoniškas neprietelius“ – V.Adamkus.
„Pas Viktorą Petkų susirinkę buvę disidentai diskutavome ir labai susiginčijome – negalėjau suprasti, kodėl V.Petkus ir K.Bobelis remia A.Brazauską. Bandėme įtikinėti, bet jie šoko prieš. Supratau, kad politiniai kaliniai pereina į A.Brazausko rėmėjus. Nuo to ir prasidėjo takoskyra“, – prisimena S.Lozoraičio štabe tuomet triūsęs V.Bogušis.
Maža to, K.Bobelis net apskundė V.Adamkų JAV valstybės departamentui, kad štai JAV pareigūnas (tuomet V.Adamkus dirbo JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios institucijoje Čikagoje) vadovauja politinių rinkimų kampanijai kitoje valstybėje. V.Adamkui, net nesulaukus rinkimų kampanijos pabaigos, teko grįžti į JAV.
Beje, kovoje dėl prezidento posto K.Bobeliui teko susitikti su V.Adamkumi dar dukart. Abukart K.Bobeliui teko nuryti karčią piliulę: 1997 m. jis pelnė 3,9 proc. balsų ir liko penktas iš septynių kandidatų, o 2002 m. su vos 1,9 proc. balsų atsidūrė vienuoliktoje iš septyniolikos pozicijų.
2002 m. buvo kilę problemų dėl K.Bobelio kandidatavimo, mat paaiškėjo, kad politikas tik ką atsisakęs JAV pilietybės. Su jam būdingu tiesmukiškumu K.Bobelis piktinosi, kaip čia išeina, kad tiko į Seimą, tiko anskčiau paduoti dokumentus kandidatuoti, o čia staiga nebetinka. O asmuo, kuris tik laikė savo šlepetes Šiauliuose, o gyveno JAV, tinkamas kandidatas.
Beje, K.Bobelio ir kairiųjų abipusis prielankumas vieni kitiems pasireiškė ir postais: 1992-1996 m. kairiųjų, tuomečių LDDP, valdomame Seime K.Bobelis gavo Užsienio reikalų komiteto pirmininko postą. Be abejo, vos prieš porą metų nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai žinoma ir gerbiama tarptautiniuose sluoksniuose asmenybė buvo vertinga. Tuometis Seimo pirmininkas LDDP narys Česlovas Juršėnas primena, kad K.Bobelis turėjo didelį tarptautinės veiklos patyrimą, mokėjo kelias užsienio kalbas, turėjo daug draugų ir pažįstamų ir Jungtinėse Valstijose, ir Vakarų Europoje, todėl ginti Lietuvos reikalus, padėti išspręsti Lietuvos reikalus tarptautinėje arenoje jis buvo tinkamiausias žmogus. O dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad jam buvusi garbė būti K.Bobelio pavaduotoju komitete. „Visuomet žavėjo jo atkaklumas, atvira, tiesi ir drąsi pozicija. Ypatingai įkvėpė jo patriotizmas – net jo anūkai puikiausiai kalbėjo lietuviškai, nors jau jų tėvai jau buvo gimę JAV”, – prisimena K.Bobelį L.Linkevičius.
O LDDP postų rado ne tik K.Bobeliui – tuometis premjeras Adolfas Šleževičius į savo komandą konsultantu priėmė jo bendražygį politinį kalinį Viktorą Petkų, patarėju Stasį Stungurį. „Kairieji jiems parodė dėmesį ir pagarbą, o lig tol, valdant dešiniesiems, jie buvo pamiršti, jų neprisiminė, nepagerbė“, – prielaidas, kodėl kovotojai prieš komunistinį režimą, atsidūrė ekskomunistų komandoje, daro V.Bogušis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.