Prasminga skaityti ir viešinti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vado, 1941 m. sukilėlių paskelbtos nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Kazio Škirpos (1895–1979) veiklos apžvalgą „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941“ ir jo dokumentų archyvą.

Dar nežinodamas, kas laimės karą, Kazys Škirpą 1942-1943 m. surašė 269 ps. prisiminimus ir surinko 110 dokumentų priedą. Šio rankraščio kopijos yra Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Kazio Balučio archyve (LCVA f.648, a.2, b.581-582) ir pasiuntinybės Šveicarijoje pirmojo sekretoriaus Alberto Geručio archyve (VUB f.155-310). Abu archyvai atsirado Lietuvoje atgavus nepriklausomybę.

 

Andrius KULIKAUSKAS, VGTU Filosofijos ir  komunikacijos katedros lektorius

 

 

Apsiimdamas vadovauti kovai prieš sovietų okupaciją, Kazys Škirpa nurodė dvi gaires: 1) nepriklausomybę ir 2) Lietuvą be žydų. Apie šiuos pagrindinius tikslus jis rašė Berlyne 1941 m. kovo 24 d. datuotame dokumente „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“. (Dok.LVIII) Šis dokumentas, kurį K.Škirpa laikė savo seife ir davė ryšininkui Mykolui Naujokaičiui išmokti mintinai, buvo itin slaptas, nes jame išdėstytas nuo nacių slepiamas dalykas – Lietuva skelbs nepriklausomybę, net ir naciams nesutikus.

Kartu duodamas nurodymas išvaryti žydus. Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė. K.Škirpa visiškai atsakingas už tokio tikslo kėlimą:

„Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. [...] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“

 

Nesutarimai Lietuvoje dėl K.Škirpos vardo įamžinimo (gatvių pavadinimų ir pan.) driekiasi į nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo priešaušrį, kartu duodami progų sąžinės ir moralės klausimams jautriems žmonėms apmąstyti, pavyzdžiui, K.Škirpos pasiūlytą paprastą šūkį „Kovok!“, kuriame susikryžiavo jo asmeninės ypatybės ir tautų nelaimės. Šūkyje galime įžvelgti K.Škirpos kuklumą podraug su meile Lietuvai bei noru uždegti tautiečius savo įkvepiančiu atsidavimu. Užuot pakėlę dešinę ranką ir sveikinęsi „Heil Hitler!“, lietuviai turėjo ne minėti vietinį vadą (pavyzdžiui, „Šlovė Škirpai!“), o drąsinti vieni kitus ir skatinti bendram žygiui: „Kovok!“ Šį „mūsų šūkį“ K.Škirpa mini savo projekte „Į talką naujosios Lietuvos kurti!“, kurį 1940 m. liepos 22 d. jis pateikė Peteriui Kleistui, užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo padėjėjui, Lenkijos ir Baltijos šalių ekspertui. (Dok. XXXV).

Ten matome ir kitą K.Škirpos savybę – apdairaus diplomato siekį pirmiausia išsiaiškinti su naciais, kas priimtina abiem pusėms: pavyzdžiui, sąvoka „Naujoji Lietuva“ ar minėtame projekte pirmą kartą minimas Lietuvių aktyvistų frontas.

Sutaręs dėl šių dalykų, K.Škirpa buvo pasirengęs savo tautiečius tinkamu metu iškilmingai apšviesti. Šūkis „Kovok!“ skamba baigiant kalbą, kurią jis pasakė 1940 m. rugpjūčio 14 d., apleisdamas Lietuvos pasiuntinybę Berlyne (Dok. XXVI).

 

„Tegyvuoja Naujoji Lietuva ir laisvoji lietuvių Tauta!“ – paskutiniai tos kalbos žodžiai. Naujoji Lietuva – Hitlerio projektuotos Naujosios Europos dalis. K.Škirpa vylėsi, jog naciams būtų priimtina ir netgi naudinga, kad Lietuva būtų nors kiek nepriklausoma – kaip, tarkime, Slovakija. Jis suprato, kad Naujojoje Lietuvoje žydams vietos nebus.

K.Škirpa pasižymėjo šaltu strateginiu mąstymu, kuris dominavo ieškant sprendimų lietuvių tautai sunkią akimirką. Jis suvokė, kad karo pradžia bus patogi proga išvaryti kuo daugiau žydų, o kartu būsią lengviau išjudinti lietuvius imtis ginklo kurstant neapykantą prieš žydus negu prieš sovietus ar savus komunistus. Juk K.Škirpa kaip niekas kitas priešinosi okupacijai nuo pat sovietų invazijos pradžios, o „Lietuvos aido“ straipsniai tuo metu atspindėjo daugelio lietuvių susitaikymą su aplinkybėmis: Prezidentui Antanui Smetonui pabėgus, Justą Paleckį ir liaudies vyriausybę sveikino Seimas, kariuomenė, šauliai, savanoriai, veteranai, kooperatyvai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, pavasarininkai ir verslininkai. Daugumai lietuvių sovietai buvo tie, kurie grąžino Vilnių, o naciai 1939 m. nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą. Ar tik nebus taip, kad sovietų valdžiai visapusiškai įsigaliojant, mes, lietuviai, patys savęs ėmėme gėdytis. Kaip moksleivis, kankinamas patyčių, kartais ima skriausti silpnesnius, panašiai, mūsų tauta, sovietų ir nacių niekinama, nusigręžė į dar labiau pažeidžiamą žydų tautą, kaip į priešą, kurį galėtumėm be pasėkmių iš aukšto kaltinti, neapkęsti, apkalbėti, užgaulioti, išskirti, pasmerkti, atstumti, bausti ir netgi smurtu nugalėti.

K.Škirpa suprato, kad dauguma Lietuvos žydų nebuvo komunistai. Slapta grįžęs iš Kauno, 1940 m. liepos 1 d. jis ilgame laiške (Dok. VII) Lietuvos pasiuntiniams Jurgiui Šauliui, Stasiui Lozoraičiui, Petrui Klimui ir Broniui Balučiui pastebėjo:

„Vieninteliai kas dar jaučiasi neblogai, tai yra žydai. Kad jų tarpe buvo ir atsirado dabar labai daug komunistų yra savaime suprantama. Bet apart to, prisibijodami Reicho, daugelis žydų, iš esmės gal ir ne komunistinio nusistatymo, velyja geriau dėtis su Sovietų Rusija ir pasiduoti komunizmui.“

Jautri tautybėms K.Škirpos vaizduotė leido jam įžvelgti, kad komunistų organizuojamuose mitinguose lietuviai dalyvauja neširdingai, o žydai širdingai. Savo žodžiais „dar vakar laižė lietuvių padus“, jis, matyt, atskleidžia išankstinį įtarimą, kad žydai bus ištikimi Lietuvos nepriklausomybei nė kiek ne ilgiau nei patys lietuviai. Jam krito į akis žydų nenuoseklumas, kai jie pradėjo užgaulioti buvusius Lietuvos pareigūnus.

Tuo tarpu jis pats leido sau nuosekliai kritikuoti Prezidentą A.Smetoną nuo 1939 m., kada pastarasis atsisakė Vilnių jėga atsiimti nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją. Lietuvos labui K.Škirpa vienose deklaracijose rėmėsi Prezidento autoritetu, o kitose ant jo suvertė visas tautos nelaimes.

Iš tikrųjų jųdviejų santykis turėjo būti sudėtingas, nes K.Škirpa buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos karininkų, gynusių Lietuvos demokratiją. Jis nepritarė 1926 m. pučui, po kurio A.Smetona tapo Lietuvos autokratu. Lietuvių aktyvistų fronto pavadinimas savo „aktyvumu“ prieštaravo A.Smetonos „pasyvumui“ ir telkė jo priešininkus: voldemarininkus, krikščionis demokratus ir socialdemokratus, anksčiau susibūrusius į Lietuvių aktyvistų sąjūdį. Bet K.Škirpa neįvertino toliaregiško A.Smetonos požiūrio, kad svarbi ne karo pradžia, o jo pabaiga, kai teks sėdėti prie taikos derybų stalo, kaip 1919 m. A.Smetona sėdėjo Versalyje su Augustinu Voldemaru ir kitais Lietuvos delegatais, tarp kurių buvo žydų atstovai Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas.

Parašęs ilgą laišką Lietuvos pasiuntiniams, K.Škirpa jau kitą dieną, 1940 m. liepos 2-ąją, pasikvietė pietų minėtą nacių planavimo „spyruoklę“ P.Kleistą. Šį domino lietuvių laikysena karo atveju. Kyla įtarimas, kad būtent K.Škirpa siūlė P.Kleistui išvaryti žydus, o ne atvirkščiai. 1940 m. liepos 15 d., kada Lietuva dar net nebuvo sovietų aneksuota ir įjungta į SSRS, o tik okupuota, K.Škirpa įteikė P.Kleistui „Atsišaukimo į lietuvių tautą“ projektą (Dok. XXXIV), kuriame nauja Lietuvos vyriausybė prisistato tokiais žodžiais:

„Be to lietuvių tauta bus apvalyta nuo svetimosios rasės, kuri per šimtmečius savanaudiškai čiulpė lietuvio prakaito ir puslėtų rankų darbo vaisius, kaip dabar, taip ir priespaudos laikais praeityje Lietuvą visados ir visados išduodavo. Kaip žydai atsilygino lietuvių tautai už jos svetingumą ir humaniškumą, kiekvienas galėjo per paskutiniąją rusų raudonosios armijos okupaciją pakankamai persitikrinti. Tai, ką šie krikščioniškųjų tautų siurbėlės iš lietuvių tautos praeitais laikais išlupė, turi būti lietuvių tautai, ypač jos bėdniesiems sluoksniams – rankos ir žemės darbininkams – kaip daugiausiai Jūdos nuskriaustais, įstatimdavystės keliu grąžinta atgal bendram lietuvių tautos labui.“

Šį atsišaukimą turėjo pasirašyti visi būsimosios vyriausybės ministrai, įskaitant tautiniai-nacionalinio auklėjimo ir propagandos ministrą. K.Škirpa tautinį auklėjimą suprato kaip neapykantos žydams kurstymą. Šiam reikalui ministru galėjo tapti Bronys Raila, kurį K.Škirpa paskyrė LAF propagandos komisijos pirmininku ir kuris 2015 m. už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai iškilmingai perlaidotas Rašytojų panteone Petrašiūnų kapinėse.

B.Raila buvo savaip jautrus ir atsakingas – jis galiausiai išstojo iš LAF, kai K.Škirpa atmetė jo atsišaukimą Lietuvos kultūrininkams, kaip nepakankamai kovingą, ir pats parašė B.Railos stiliui visiškai nepriimtiną „Žodį Kultūros Kūrėjams“ (Dok. L).

Beveik visi dvidešimt K.Škirpos sumanytų atsišaukimų projektų puoselėjo neapykantą Lietuvos žydams. K.Škirpa suprato, kad propaganda yra profesionalų darbas, tad LAF pinigus jis skyrė B.Railai ir kitiems, taip pat ryšininkams, kurie rizikuodami gyvybe prasiskverbdavo į Lietuvą. K.Škirpa prisiminimuose rašo, kaip jis pasirūpino pasiuntinybės pinigus darbuotojams išmokėti avansu, dalį nurėždamas kaip auką LAF reikmėms. Šiuos dalykus jis atvirai išdėstė savo 1941 m. balandžio 15 d. laiške Lietuvos įgaliotam ministeriui Vašingtone Povilui Žadeikiui: „Šia proga dar noriu Tamstą painformuoti, jog iki šiol aš vengiau piniginių reikalų kreiptis į vokiečius, nei paskolos nei kita forma. … Tat iki to, manau, žūt būt turiu vengti jų piniginės paspirties, kad nepasidaryčiau jų belaisviu…“ (LCVA, f. MK-9, a.1, b.6, l.110)

K.Škirpos diplomatija: jis atsiklausdavo kitų, ypač autoritetingų, svarbias pozicijas užimančių Lietuvos diplomatų. 1941 m. gegužės 10 d. Stasys Lozoraitis palaimino Dok.LV arba Dok.LXIV: „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.“ (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199)

1941 m. gegužės 12 d. P.Klimas apsvarstė ir supeikė: „Atsišaukimų projektai visi geri, tik reikėtų pataisyti kalbą ir ją išlyginti, nes nepatogu kreiptis į tautą kiek šlubuojančiais posakiais. [...] atsišaukimo tonas ir tezes yra per švelnios. Bet tai nereiškia, kad toks atsišaukimas būtų tikrai reikalingas. Geriau bus jo neleisti, bet atėjus valandai viską vykdyti šimtą kartų griežčiau.“ (LCVA f.MK-9, a.1, v.2, l.499–501)

 

K.Škirpos pasitarimas patvirtina įtarimus, kad ne vokiečiai reikalavo žydus išvaryti, o jis pats tą sumąstė ir jiems siūlė. Iš nacių okupuotos Lenkijos žydai nebuvo išvaryti, jie merdėjo getuose. Tačiau K.Škirpa iš savo kolegos P.Kleisto galėjo žinoti, kad žydus numatyta ištremti į Sibirą. Vis dėlto K.Škirpa savaip laikėsi „krikščioniškos dorovės“, kaip kad parašyta LAF programoje. Tai suprastina kaip priesako „Nežudyk!“ paisymas – jau verčiau baidyk, varyk.

Voldemarininkai suprato, kad tai „negyvenimiška“, kaip ir tai, jog naciams neprisigerins skelbdami Lietuvos nepriklausomybę. Jie apėjo K.Škirpą ir patys susidėjo su vokiečių saugumo tarnyba SD. Jono Pyragiaus vadovaujami 1941 m. liepos 23–24 d. surengė pučą neva prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, bet iš tikrųjų prieš Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, nes šis trukdė jiems žudyti Lietuvos žydus. Iš Karlo Jėgerio ataskaitos akivaizdu, kad po to žydai imti masiškai žudyti.

Rugpjūčio 16 d. Lietuvos policijos vadovas Vytautas Reivytis nurodė sulaikyti visus žydų tautybės vyrus. Iki 1941 m. rugsėjo vidurio buvo nužudyta jau 65 tūkst. Lietuvos žydų. O tik tada, pasak Holokausto istoriko Christopherio Browningo, Hitleris ryžosi okupuotos Europos žydų išžudymui. Gali būti, kad Hitlerį padrąsino įvykiai Lietuvoje. Lietuvos provincijoje visi žydai jau buvo iššaudyti, kai 1942 m. sausio mėn. Vanzė konferencijoje Holokausto vykdytojai pirmą kartą susirinko apsvarstyti „galutinio sprendimo“.

 

K.Škirpa savo prisiminimuose šioje vienintelėje vietoje plačiau mini žydus, nors LAF propagandoje jie yra pagrindinis neapykantos taikinys.  Jisai rašo, kad 1941 m. gegužės mėn. nusprendė į Lietuvą nebesiųsti literatūros.  Tai sutampa su VDU studento Pilypo Žukausko-Naručio pasisakymu savo prisiminimuose: “Nelabai buvome patenkinti ir iš Berlyno LAF ateinančiomis proklamacijomis, kurių mes iš viso nenorėjome. Bronius Stasiukaitis vis sakydavo: “Keista, Berlyno draugai mano, kad mes neraštingi!…”  Visgi, Kaziui Škirpai parūpėjo nors Lietuvos pasienyje išplatinti atsišaukimą prieš žydus (Dok. LXIV).  O rūpinosi su pagrindu.  Po mėnesio, 1941 m. birželio mėn. 22 d. Einsatzgruppe A vado SS generolo Walter Stahlecker asmeniškai nurodė Einsatzkommando Tilzit vadui Hans-Joachim Boehme 25 km ruože Lietuvos pasienyje išžudyti visus žydus vyrus, moteris, vaikus, taip pat tariamus komunistus.  Kai kurie istorikai tai laiko nacių okupuotos Europos žydų išžudymų pradžia.

Prisiminimuose K.Škirpa šiaip žydų nemini, o štai vos ne visus lietuvius kaltina ir peikia.

Aišku, kad visa LAF propaganda prieš žydus buvo šlykštus melas, kuris, deja, mus veikia iki šių dienų, tarsi Lietuvos žydai būtų kažkuo nusikaltę. B.Raila, pats niekad žydų neatsiprašęs, 1995 sausio 11 d. „Atgimime“ rašė, jog vis dar negirdėti, kad žydai būtų lietuvių atsiprašę! O Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė 2015 m. rugsėjo mėn. „Kultūros baruose“ pakartojo jo mintį: „Iš žydų bendruomenės iki šiol negirdėti nė vieno oficialaus ar neoficialaus balso, kuris apgailestautų ar atsiprašytų dėl „neproporcingai didelio“ žydų dalyvavimo sovietų struktūrose 1940–1941 m., šioms naikinant Lietuvos valstybę.“

Nesąmonė, kad saugumiečiai, kurie savęs iš viso gal net nelaikė žydais, būtų veikę žydų tautos vardu ir jos labui, galėjo jai atstovauti. Tuo tarpu lietuvių tautos valios reiškėjai, nors ir demokratiškai nedeleguoti, – K.Škirpa, S.Lozoraitis, P.Klimas ir Stasys Raštikis Lietuvos vardu ir neva mūsų tautos labui laimino nusikaltimus žmonijai.

Iš K.Škirpos rašytinio palikimo matyti, kad nuo 1941 m. gegužės vidurio jis liovėsi kurstyti neapykantą Lietuvos žydams. Deja, LAF propaganda suveikė. Laikinai ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius, taip pat Zenonas Ivinskis, Juozas Girnius ir Jonas Virbickas suredagavo pirmą laikraščio „Į Laisvę“ numerį, kuriame K.P. (Kapitono Pyragiaus?) vedamajame straipsnyje skatinama pasigailėti lietuvių parsidavėlių, tuo tarpu žydai (vaikai, moterys, senoliai) tapatinami su bolševizmu – tai esąs vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas.

Šis numeris buvo platinimas Vilijampolėje pogromo metu. Kauno LAF sulaikė kelis tūkstančius Lietuvos žydų ir Lietuvos laikinoji vyriausybė nurodė juos laikyti koncentracijos stovykloje, Kauno VII forte. Liepos 4–6 d. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis neprieštaravo esesininko K.Jėgerio įsakymui ir leido voldemarininkams vadovauti maždaug 3 tūkst. žydų ir lietuvių komunistų sušaudymui be jokio teismo.

Šiuos įvykius privalo vertinti valstybininkai, karininkai, dvasininkai – ne vien istorikai, susitelkę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Tiktai žmonės, suvokiantys, kada dera paaukoti savo gyvybę, gali to pareikalauti iš kito žmogaus, kaip antai profesionalaus karininko, karo teisės specialisto J.Bobelio arba katalikų vyskupo Vincento Brizgio, kuris teisinosi žydams: jei kunigai tada būtų bandę viešai užtarti žydus, patys galėjo būti lietuvių nulinčiuoti. Tikiu, kad dvi tokios aukos pačioje karo pradžioje būtų sudrausminusios visą lietuvių tautą, gal netgi nukreipusios istoriją kita linkme ir išgelbėjusios tūkstančius Lietuvos žydų.

 

_____________________

„Dėl Kazio Škirpos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais“

(pažymos ištrauka)

 

Išanalizavus Berlyno LAF organizacijos parengtuose tekstuose sutinkamus antisemitinius teiginius, galima tvirtinti, kad jos nariai „žydų problemą“ siūlė spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Tačiau L.Truskos nuomone, LAF atsišaukimai buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo. Reikia pastebėti, kad karo išvakarėse Berlyno LAF nariai neturėjo jokios informacijos apie tai, kad naciai planuoja visiškai  išžudyti žydus.

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė,

http://genocid.lt/UserFiles/File/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf

 

 

ŠALTINIAI

 

K.Škirpos rankraščio kopijas autorius rado Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Kazio Balučio archyve (LCVA f.648, a.2, b.581–582) ir pasiuntinybės Šveicarijoje pirmojo sekretoriaus Alberto Geručio archyve (VUB f.155–310). Šie rankraščiai atsirado Lietuvoje atgavus nepriklausomybę. Rankraščio dalys taip pat jau buvo žinomos sovietinės Lietuvos veikėjui Boleslovui Baranauskui bei istorikei Aldonai Gaigalaitėi ir laikomos Lietuvos komunistų partijos archyve. Mokslų akademijos bibliotekoje yra pluoštas generolo Stasio Zaskevičiaus išsaugotų dokumentų kartu su K.Škirpos 1942 m. gruodžio 1 d. Berlyne rašytu lydraščiu prof. Juozui Ambrazevičiui, Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojui (MAB f.29, a.1287, b.1, l.1).

K.Škirpa šiuos dokumentus mini savo 1945 m. gegužės 30 d. rašytame laiške K.Balučiui ir kitiems pasiuntiniams (LCVA f.648 a.2 b.480 l.1–17). Rankraščių istoriją jis nušvietė 1965 m. pasikalbėjime su „Tėviškės žiburiais“, kai savo žmonos pusseserės Vandos Neniškytės-Balsienės laidotuvėse papasakojo, kaip jinai Berlyne mašinėle surašė daugiau nei 1 tūkst. puslapių.

Akivaizdu, kad 1973 m. K.Škirpa rėmėsi savo rankraščio kopija, kai JAV paskelbė dokumentinę apžvalgą „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“. Tačiau, kaip jau 1991 m. pasikalbėjime su „Akiračiais“ pastebėjo istorikas Saulius Sužiedėlis, dokumentų ištraukos neatitinka originalų, jo rastų Huverio institute, Edvardo Turausko archyve.

Iš tiesų, Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje esančiame dar nesutvarkytame K.Škirpos archyve yra juodraštis, kurį „Nepriklausomos Lietuvos“ redaktorius Jonas Kardelis grąžino K.Škirpai 1951 m. paskelbus jo straipsnių rinkinį „Sukiliminės vyriausybės genezė“. Jame išbrauktas LAF programos 16 punktas: „Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą“, o tolesni punktai pernumeruoti. Matyt, pats K.Škirpa juodraštyje išbraukė, nes visuose kituose punktuose jo ranka Lietuvių aktyvistų frontas sutrumpintas LAF, o būtent šitame punkte liko nesutrumpintas.

LAF programą ilgai rašė filosofas Antanas Maceina. Ją paskui dar redagavo K.Škirpa ir Antanas Valiukėnas. Kauno LAF vadovai vėliau gynėsi, kad jie šios programos niekad nematė. Tačiau Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbėjas Leonas Prapuolenis savo kalboje generalkomisarui von Rentelnui rugpjūčio 6 d. ją ištisai citavo, įskaitant ir svetingumo atšaukimą žydams. Jo kalbą pasirašė Kauno LAF vadovybė: div. gen. St.Pundzevičius, Gen. štabo plk. Iz.Kraunaitis, Gen. štabo plk. M.Mačiokas, dr. inž. Ad.Damušis, plk. J.Jankauskas, dr. inž. plk. J.Vėbra, K.Bauba, P.Žukauskas ir J.Valiulis. „Išlaisvintas Panevėžietis“ visą kalbą paskelbė Holokausto įkarštyje.

Savo 1942–1943 m. rašytų atsiminimų „Įžangos žodžiu“ K.Škirpa kviečia būsimus skaitytojus pasisakyti, ar ėjome teisingu keliu:

„Objektyvusis praeities tyrinėtojas ras, be abejonės, dar daug ką pasakyti ateityje apie tai, apie ką šiandiena dar priseina nutylėti. Jis tik ilgesniam laikui praėjus, kada dabartinė karo audra bus praėjusi ir pasaulis vėl aprimęs, galės, jokių pašalinių aplinkybių nebevaržomas, plačiau pasisakyti apie priežastis, privedusias Lietuvą prie nepriklausomybės praradimo, kas dėl to daugiausiai kaltas – mes patys, ar vien išorinės, nuo mūsų neparėjusios, aplinkybės, o taip pat ar kelias, nueitas Lietuvai atstatyti iki šiol buvo teisingas ir kodėl jis neprivedė prie pilno laimėjimo.“

Jo atsiminimų antra dalis „Lietuvos prisikėlimo paruošimas“ baigiasi apmąstymu:

„Iš to, kas šioje apžvalgos skiltyje pacituota, skaitytojas galės pats įsitikinti, ar, iš viso, būta suvedžiojimo ir jei toks būtų buvęs, tai kas ką daugiau suvedžiojo: ar vokiečiai K.Škirpą, siekiami savo ekspansijos tikslų į rytus, ar K.Škirpa vokiečius, siekdamas Lietuvos nepriklausomybė atstatymo.“

 

Nuorodos:

„Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941 m.“

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaPastangosAtsiminimai_LCVA_f648_a2_b581-1000px.pdf

 

110 dokumentų rinkinys

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaPastangosPriedai_LCVA_f648_a2_b582-1000px.pdf

 

„Lietuvai išlaisvinti nurodymai“

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/Skirpa_Dokumentas_58_LCVA_648_2_582.pdf

 

Documents Which Argue for Ethnic Cleansing (by Kazys Škirpa, Stasys Raštikis, Stasys Lozoraitis and Petras Klimas in 1940-1941 and by Birutė Teresė Burauskaitė in 2015) by Andrius Kulikauskas

http://defendinghistory.com/documents-which-argue-for-ethnic-cleansing-by-kazys-skirpa-stasys-rastikis-stasys-lozoraitis-and-petras-klimas-in-1940-1941-and-by-birute-terese-burauskaite-in-2015/78459

 

Andrius Kulikauskas, „Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus“

http://www.ms.lt/sodas/Mintys/KaipLietuviaiSkriaud%c4%97Litvakus

 

 

Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?

(ištrauka)

 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, sužinojusi apie Vilniaus savivaldybės rengiamą eilinę diskusiją – „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“, kuri vyks lapkričio 29-ąją, antradienį, 18 val. Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje (Didžioji g. 31), šiek tiek nustebo, kodėl diskusijoje nedalyvauja žydų muziejaus direktorius, Prezidento sudarytos komisijos, tiriančios sovietų ir nacių nusikaltimus, pirmininkas, kitų „žydų“ organizacijų vadovai, kurie dalyvauja visokiuose komerciniuose projektuose, ar bet kuri organizacija, naudojanti pavadinime žodį „žydas“ arba „litvakas“, netgi jeigu veikla yra valstybės finansuojama ar joje paprasčiausiai nėra žydų, privalėtų pasisakyti šia opia tema apie Škirpą. Kodėl nepakviesta į diskusiją daugiau istorikų, tyrinėjusių tą siaubingą žydams Lietuvos laikotarpį? Pagaliau pripažinta, kad Holokaustas yra visos Lietuvos tragedija, ne tik žydų. Sunku susitaikyti su įrodytais faktais, kad žydų žudynėse Lietuvoje dalyvavo daugiau lietuvių negu nacių, kad juos įkvėpė ir tokių didvyrių kaip K.Škirpa idėjos. Lietuvos žydai ne tik Lietuvoje, bet ir gyvenantys užsienyje, laukia šiandienos politikų, vadovų aiškios pozicijos.

Šaltinis:

http://www.lzb.lt/2016/11/28/ar-reiketu-pakeisti-kazio-skirpos-alejos-pavadinima-2/

 

„Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Šį klausimą Vilniaus tarybai kėlė jos narys Markas Adamas Haroldas. Aptarimą moderavo tarybos narys Darius Kuolys. Dalyvavo istorikai Rimantas Miknys, Antanas Kulakauskas, Alfredas Rukšėnas, Simonas Jazavita, rašytojai Antanas Jonynas, Sergejus Kanovičius, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir VšĮ „GO Vilnius“ vadovas Darius Udrys.

 

Nuorodos

K.Škirpos atsiminimai

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaPastangosAtsiminimai_LCVA_f648_a2_b581-1000px.pdf

 

Priedai

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaPastangosPriedai_LCVA_f648_a2_b582-1000px.pdf

 

VII

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas07.pdf

 

XXVI

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/Skirpa/648_2_582_00105.jpg

 

XXXIV

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas34.pdf

 

XXXV

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas35.pdf

 

LV

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas55.pdf

 

LVIII

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/Skirpa_Dokumentas_58_LCVA_648_2_582.pdf

 

LXIV

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/SkirpaDokumentas64.pdf

 

Petro Klimo laiškas

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/19410512_Klimas_Ambasadoriams_MK-9_1_2_499-501.pdf

 

Stasio Lozoraičio laiškas

http://www.selflearners.net/uploads/Holocaust/19410510_Lozoraitis_Turauskui_668_1_734_00199.jpg

 

 

Vilniuje, gegužės mėn. 6-8 d., Romos katalikų bažnyčia rengia Nacionalinio gailestingumo kongresą. Tai pagrindinis renginys, kuriuo Lietuvos katalikai švęs popiežiaus Pranciškaus paskelbtą Ypatingojo gailestingumo jubiliejų. Kito jubiliejaus gali tekti laukti 2025 metų.

Andrius Kulikauskas

Penktadienį, 19:00, šešiuose renginiuose gailestingumą įkvėps daugybė kūrėjų, šokėjų, artistų, poetų, muzikų, šlovintojų. Šeštadienį, 10:00-13:30, vyks 42 aptarimai, kaip augti gailestingu, melsti Dievą, kovoti su priklausomybe, gyventi skaisčiai, palaikyti skurstančius, rūpintis sergančiais ir juos slaugančiais, semtis iš Šventojo rašto, atskirti kaltę ir gėdą, susitaikyti su Dievu ir artimaisiais, pajusti Dievo meilę po aborto, išgyventi skyrybas, išsitiesti po sovietmečiu patirtų skriaudų, rengtis Pasaulio jaunimo dienoms, pasimokyti iš šventos Faustinos, kuri Vilniuje bendravo su Jėzumi. Renginių bus ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba.

Šiais gailestingumo metais pasigedau Lietuvos Bažnyčios atjautos skaudžiai nuskriaustiems Lietuvos žydams. Pasigedau susirūpinimo, kaip lietuviai katalikai galėjo taip plačiai prie šios skriaudos prisidėti.

Kaip ne visada pritampantis katalikas, jaučiau tiek asmeninę pareigą sau, tiek pilietinę pareigą bažnyčiai kaip nors sudalyvauti ir palaikyti Dievą, jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų popiežių Pranciškų ir kitus, kuriems rūpi, kad bažnyčia, plačiausia prasme, šioje žemėje gyvybingai puoselėtų Kristaus skelbtą dangaus karalystę. Gal man labiausiai tiktų pokalbis „Ar Bažnyčia yra gailestinga?“, kurį ves teologas Benas Ulevičius. O gal iš tiesų pabendravimas su tautiškumo tyrinėtoju Pauliumi Subačiumi, „Ar daugiatautė visuomenė – Dievo Gailestingumo ženklas?“. Mat, šiais gailestingumo metais, ypač sulaukus plačiai skaitomos Rūtos Vanagaitės knygos “Mūsiškiai”, pasigedau Lietuvos Bažnyčios atjautos skaudžiai nuskriaustiems Lietuvos žydams. Pasigedau susirūpinimo, kaip lietuviai katalikai galėjo taip plačiai prie šios skriaudos prisidėti, ir juo labiau, kaip galime mūsų laikais nesigilinti ir nesimokyti, kaip iš tikrųjų buvo ir kodėl mūsų tautos šviesuoliai yra iškreipę mūsų istoriją.

Dargi man keista, kaip galima rengti “nacionalinį” gailestingumo kongresą nepasikvietus kitaip tikinčius, laisvamanius ir žydus? Juk Kristus suburdavo visus.

Užtat sugalvojau Lietuvos žydų klausimu prisidėti prie kongreso, tarsi su savo gitara įsijungčiau į gatvės muzikos festivalį. Juk būtent tokios bažnyčios noriu, kur kiekvienas imtųsi burti gailestingumo pokalbį ar pasirodymą. Pernai tris kartus rašiau Vilniaus arkivyskupijos kancleriui Kęstučiui Palikšai, kas Vilniuje rūpinasi katalikų ir žydų bendradarbiavimu? Galiausiai iš jo sužinojau, kad niekas neužsiima ir galiu tiesiog asmeniškai užsiimti.  Štai jo laiškas man.

Tiesa, dar galvojau sudalyvauti Prezidento Valdo Adamkaus susitikime „Jaunimas vertybių sankirtose – gailestingą visuomenę kurs idealistai?“ Jis, mūsų tautos valia kadaise išrinktas, galėtų dar savo jau išmirštančios kartos vardu patvirtinti, jog tikrai mūsų tautos šalininkai siaubingai nuklydo skriausdami Lietuvos žydus. Valdo Adamkaus krikšto tėvo Augustinu Voldemaru vardu pasivadino voldemarininkai – Jonas Pyragius, Ignas Taunius, Klemensas Brunius, Ignas Vylius, Stasys Kviecinskas, Vytautas Stanevičius, Jonas Vokietaitis, Kazys Šimkus – kurie savo puču nuvertė lietuvių pajėgų vadovą, Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, dėl to, kad jis neleido žydų sulaikyti, kankinti ir išžudyti.

Deja, prieš pat karą nuo džiovos mirė voldemarininkų vadovas, karo lakūnas Antanas Mačiuika, kuris gal būtų juos sudraudęs. Jo sūnus Benediktas Mačiuika irgi dar gyvas JAV. Valdas Adamkus ir Benediktas Mačiuika kartu leido gimnazistų pogrindžio leidinį “Jaumine, Budėk!”, steigė “Santarą-Šviesą”. Jie dar galėtų pasigailėti mūsų, pasigailėti žydų ir palaiminti tuos, kuriems rūpi atsakyti už vienas kitą, už savo tautą ir jos prasižengimus.

Aš kaip tik buvau surašęs lapelį, kaip tais laikais visi mūsų lietuvių tautos valios reiškėjai daugiau ar mažiau palaikė nusikaltimus prieš žmoniją, tai yra, žydų išvarymą (etninį valymą) arba išžudymą (genocidą). Lapelį platinau kovo mėn. 15 d., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio paskaitoje apie Rūtos Vanagaitės knygą “Mūsiškiai”. Vidmantas Valiušaitis yra Adolfo Damušio demokratijos studijų centro direktorius. Adolfas Damušis tai tikrai žymus katalikų šviesuolis, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, ateitininkų vadovas, kalėjęs nepriklausomos Lietuvos koncentracijos stovykloje Varniuose, taip pat nacių kalintas Vokietijoje. Jisai popiežiaus apdovanotas šv.Silvestrio ordinu. Deja, net ir jis savo parašu patvirtino nelamingą Lietuvių aktyvistų fronto programos 16-ą straipsnį: “LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”

O tai šiurpulingu mandagumu išreikštas žydų išprašymas, tai yra, išvarymas lauk iš Lietuvos. LAF programą išmąstė katalikų filosofas Antanas Maceina, ją suredagavo LAF vadovas ir Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa ir jo sekretorius Antanas Valiukėnas. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo skelbėjas Leonas Prapuolenis šį žydų išprašymą ir kitas programos dalis įtraukė į savo paskutinę kalbą, kurią 1941 m. rugpjūčio mėn. 6 d. kalbėjo generalkomisarui von Rentelnui. Kalbą pasirašė Adolfas Damušis, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Kazys Bauba ir kiti lietuvių tautos valios reiškėjai. Ją 1941 m. rugpjūčio 14 d. išspausdino Išlaisvintas Panevėžietis, pačiame Holokausto įkarštyje.

Svarbu, kad ten besimokantis jaunimas nesusidarytų klaidingą įspūdį, kad į Holokaustą įsivėlė nebent padugnės, jokiu būdu ne katalikų šviesuoliai ar karo lakūnai, patys šauniausi, drąsiausi lietuviai.

Įsivaizduojate, kad nelengva tokioje salėje užklausti, kaip atjausti žydus, kuriuos galėtų įskaudinti Adolfo Damušio vardo pasirinkimas tokiam demokratijos centrui? Visgi, man buvo svarbu, kad ten besimokantis jaunimas nesusidarytų klaidingą įspūdį, kad į Holokaustą įsivėlė nebent padugnės, jokiu būdu ne katalikų šviesuoliai ar karo lakūnai, patys šauniausi, drąsiausi lietuviai. Ir man taip pat svarbu rodyti vieningumą su salėje nesančiais, tai yra, su žydais ir kitais nuskriaustaisiais. Adolfo Damušio dukra, Lietuvos ambasadorė Gintė Damušytė, buvusi mano viršininkė Lietuvių informacijos centre, man prisistatė ir tvirtino, kad jos tėvas tikrai jokiu būdu nebuvo antisemitas, ir nėra ko už jį atsiprašyti. Sutikau, kad jis nebuvo antisemitas, ir nėra ko atsiprašyti, bet ar negalėtų ji apgailestauti, kad jisai savo parašu prisidėjo prie žydų skriaudimo? Ji tiesiog negalėjo šito apgailestauti, nors penkis kartus prašiau. Bet jinai mane suprato ir Vidmantas Valiušaitis taipogi.

Manau, Vidmantui padėjo, kad jiems parašiau ir apie savo senelį Bronių Kviklį, kuris taipogi popiežiaus apdovanotas ordinu už savo septyntomį veikalą “Lietuvos bažnyčios”. Pasirodo, visų gerbiamas senelis Kviklys jau 1941 m. dirbo Lietuvos saugumo policijos vadovo Vytauto Reivyčio sekretoriumi. Paskui 1942-1944 dviese redagavo žurnalą “Policiją”. Apgailestauju, kad jisai pasirinko dirbti Vytautui Reivyčiui, kuris įsakė sulaikyti gal šimtą tūkstančių žydų, kiek suprantu, Lietuvos vardu, juk kitaip nors kur ne kur būtų atsiradę policininkų padėjusių žydams išsilakstyti.

Studentavimo laikais Čikagoje paklausiau senelio apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, tai jis pasakojo, kaip kartą kelyje sutiko lietuvį, ištrūkusį iš kalėjimo, kuris ryžosi keršyti visiems žydams. Ką tokiam žmogui pasakyčiau? Sakiau, pasakyčiau, tai kerštas, o keršyti yra nuodėmė. Seneliui nepatiko mano atsakymas ir mes daugiau apie tai nekalbėjome.

Galim klausti, kodėl žydai neskriaudė krikščionių taip, kaip krikščionys juos skriaudė?

Galvojau ir kongrese platinti savo lapelius. Bet tada pagalvojau, pirmiausia parašysiu arkivyskupui Gintarui Grušui, kurį pažinojau iš Los Angeles šeštadieninės mokyklos. Jis už mane trejais metais vyresnis. Straipsnio gale pridedu savo laišką jam su pasiūlymais kaip atjausti Lietuvos žydus (supratau, kad gal būtų prasmingiau ir saugiau parašyti į spaudą nė dalinti lapelius).

Mane labai džiugina Vatikano naujas požiūris į žydus šiais gailestingumo metais, dokumentas “Dievo dovanos ir pašaukimas neatšaukiami”. Jį sužinojau iš litvakų šviesuolio Dovid Katz. Jame tvirtinama, jog tenka pripažinti, kad krikščionys yra labiau skriaudę žydus negu atvirkščiai. Vadinas, Bažnyčia mokosi, nors tai ir truko 2 000 metų. Bažnyčia taip pat tvirtina, kad žydams nebūtina tikėti, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Žydus vienija gyvasis Dievo žodis, kaip kad ir krikščionis vienija Kristus, gyvasis Dievo žodis. Tad mus visus vienija tas pats Dievo žodis. Žydai netgi laikytini krikščionių vyresniaisiais broliais, iš kurių reikia mokytis.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad gailestingumo metais siekia gyvo pokalbio tarp krikščionių, musulmonų ir žydų, visais kurie tiki gailestingą Dievą, kad augtų labiau gailestingi vienas kitam. Katalikų žinių agentūra ta proga paskelbė rabino Naftali Brawer ištrauką iš Talmudo, “Kas gailestingas žiauriesiems bus žiaurus gailestingiesiems”.

Mane įkvepia Bažnyčios pasiryžimas mokytis. “Spręskite apie medį pagal vaisių.” Šie Jėzaus žodžiai, tai visų mokslų pagrindas. Galim klausti, kodėl žydai neskriaudė krikščionių taip, kaip krikščionys juos skriaudė? Manau, vienas atsakymas gali būti, kad jie labiau įsisavino Dešimt Dievo įsakymų, pavyzdžiui, Nežudyk. Šis įsakymas padėjo ir lietuviams krikščionims susivaldyti. Lietuvos laikinosios vyriausybės finansų ministras Jonas Matulionis 1941 m. liepos pradžioje žydams paaiškino:

Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė. (Avraham Tory dienoraštis, 1941.07.08)

Panašiai, LAF programoje pabrėžiama “krikščioniška dorovė”, manau, pirmiausia reiškė: Nežudyk. Užtat Kazys Škirpa jau 1940 m. liepos mėn. sugalvojo žydus išvaryti, ne išžudyti. Kaip jisai rašo savo 1942-1943 m. rašytuose atsiminimuose:

Be to, porą savaičių prieš rusų – vokiečių karo pradžią dar buvo paleistas atsišaukimas, nukreiptas specialiai prieš žydus. Tai buvo padaryta kad iš anksto įspėjus juos, jog Naujoje Lietuvoje jiems gyvenimo nebebus. Tuo būdu norėta žydus įspėti, kad būtų jų pačių gyvybės gelbėjimo sumetimais tiksliau iš anksto arba nors kartu su rusų raudonąja armija iš Lietuvos pasitraukti. Šio atsišaukimo buvo paleista apie 500 egzempliorių ir jis paplatintas tik pasienio srityje. (LCVA f.648, a.2, b.581, l.139)

Šv.Silvestrio ordinu apdovanotas, vyriausias Lietuvos ambasadorius Stasys Lozoraitis 1941 m. gegužės mėn. 10 d. ramino Edvardą Turauskį:

Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius. (LCVA f.668, a.1, b.734, l.199)

Antras vyriausias Lietuvos ambasadorius Petras Klimas 1941 m. gegužės mėn. 12 d. pasisakė griežčiau:

Atsišaukimų projektai visi geri, tik reikėtų pataisyti kalbą ir ją išlyginti, nes nepatogu kreiptis į tautą kiek šlubuojančiais posakiais. Manęs nešokuoja nei įspėjimas žydams… …atsišaukimo tonas ir tezes yra per švelnios. Bet tai nereiškia, kad toks atsišaukimas būtų tikrai reikalingas. Geriau bus jo neleisti, bet atėjus valandai viską vykdyti šimtą kartų griežčiau. (LCVA f.MK-9, a.1, b.2, l.500)

Bet visgi galim palyginti su nekrikščionių pasisakymais ir darbais. Jonui Pyragiui Vatikanas buvo baisesnis už bolševizmą, nes Dievo sąvoka nuginkluoja žmones. Jis Lietuvos nacionalistų partijos generaliniam sekretoriui Zenonui Blynui tvirtino, kad žydų išžudymas yra savaime naudingas ir nesietinas su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. O Zenonas Blynas, lietuvių nacionalistų “inteligentas”, 1941 m. rugpjūčio men. 1 d. “Tautos kelio” vedamajyje dėstė:

Tik krauju, savo sūnų ir dukterų krauju apšlakstyta žemė pradeda duoti gausų derlių, o kraujo žemei, tėvynės žemei, niekados nėra permažai. Ji sugeria draugo ir priešo, mylinčio ir išdaviko, pasiaukojančio ir klykiančiųjų kraują. Žemė visados trokšta drėgmės. Žemė visados alkana pūsiančių kūnų. (LMAB, f.222, b.1745, l.1)

Niekados nėra “per mažai” – tai reiškia, kad žemė trokšta ir mažo klykiančio vaiko kraujo. Kaip istorikas Saulius Sužiedėlis tvirtino, ši partija buvo organizuotų nusikaltėlių gauja. O jai Žemaitijoje vadovavo Jonas Noreika, kurio vardu pavadinta vaikų mokykla. Tą mokyklą būtų galima pervadinti jo dukrelės Dalios Noreikaitės vardu, nes ji dalindavo žydams bandeles. Tai lyg ir patvirtina Lietuvių nacionalistų partijos Šiauliuose leistas laikraštis “Tėvynė”, kurio 1941 m. rugsėjo mėn. 26 d. vedamasis “Ne vietoje gailestingumas” moko:

Šitie karo belaisviai, kurie jokiu būdu negali prilygti nei savo išsilavinimu, nei elgesiu karžygiškai vokiečių armijai, yra dažnai Šiaulių miesto gyventojų įvairiais produktais aprūpinami. Ne tik produktais, bet kartais taip toli nueinama, kad pro šalį varomiems mūsų belaisvių daliniams mėtomi obuoliai, duona ir cigaretės. Lydintieji vokiečių sargybiniai turi gana daug vargo, kol sutvarko visiškai iširusius belaisvių dalinius, nes jie puola ant kiekvieno numesto mažmožio, kaip alkani vilkai ant savo grobio. … Visa tai turint galvoje, reikia tuojau ir galutinai baigti su nereikalingu gailestingumu.

Gailestingumas yra atjauta nereikalingai kančiai. O išvis beprasmiška kada kenčia nekaltieji, neaišku dėl ko, kaip kad kentėjo Jėzus ant kryžiaus, mūsų Tėvo apleistas. Manau, nemažiau beprasmiška tai nekaltų vaikučių, senukų, motinų mirtys. Žydai skaitlingai ėjo į mirtį šventai tikėdami Dievą. Jų kankinystė yra nemažiau įsimintina ir įprasmintintina, kaip Jėzaus auka, kurią kasdien švenčiame Vilniaus katedroje. Jis gi pats taip pasakytų, juk ten kur nekaltai kenčia mažutėlis, ten kenčia Jis. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, kurie skriaudžiami dėl to, kad jie geri – jų yra dangaus karalystė. Tačiau kaip įprasminti tai, kas buvo?

Kai atsakysime už savo praeitį, už tai kas padaryta mūsų vardu ir mūsų labui, tada galėsime kartu su žydais ir kitomis tautomis mokytis.

Holokaustas Lietuvoje atsiveria kaip mūsų lietuvių tautos gyvas, šventas Raštas iš kurio galime amžinai mokytis. Holokaustu tapome biblijine tauta, kuri sulaukė Izraelio atstatymo. Lietuvos žydai Vytautą Didįjį vadina Lietuvos Kyru, tai yra, Lietuvos mesiju. O mūsiškiai atšaukė jo svetingumą tai tautai, kuriai Dievas niekados neatšauks savo dovanų nė pašaukimo, kaip teigia katalikų Bažnyčia. Kas iš mūsų atšauks tą atšaukimą? O jį kiekvienas atšaukiame kada tik pasigendame tų savo žydų, kurių nebėra. Kai atsakysime už savo praeitį, už tai kas padaryta mūsų vardu ir mūsų labui, tada galėsime kartu su žydais ir kitomis tautomis mokytis. Galėsime suabejoti, gal Abraomas galėjo nesutikti Dievui aukoti savo sūnų Izaoką? Gal žydai galėjo nepaklusti Dievo įsakymui išžudyti amalekiečius?

Bažnyčia mokosi. Ją moko šventoji Dvasia. Kristus moko: Palaiminti skurdžiadvasiai, jų yra dangaus karalystė. Galima norėti vis mažiau tikėti Dievą, vis labiau pažinti ir mylėti Jį. Galime pasvarstyti, gal Dievas negailestingas?

Mane asmeniškai neramina motinos Marijos elgesys, kaip jinai daug kartų išgelbėjo karo lakūną Kazį Šimkų, bet neišgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos jis ir jo vadovaujamas Tautinio darbo apsaugos batalijonas sušaudė. Jisai po karo nesireiškė, visgi Australijos lietuvių katalikų spaudoje paliudijo, kaip vaikystėje jis įprato melstis Marijos globos ir ją daug kartų stebuklingai patyrė. Nuostabiausias atvejis buvo kada jis 1928 m. rugpjūčio 21 d. su Leonardu Pesecku pakilo biplanu ir užsidegė variklis. Abiem teko lipti ant lėktuvo sparnų ir šokti nuo 10 m. aukščio. Abu išliko gyvi.

O toliau jis 1941 m. liepos mėn. 23 d. nuvertė Jurgį Bobelį ir vadovavo nekaltų žydų žudymui. Kaip galima šv.Bernardo malda tvirtinti, “Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas.” Ką reiškia jos pagalba ir užtarimas jeigu tai nesulaiko nuo žudymo? Ką reiškia jos abejingumas tiems, kurie jos nesišaukia? Gal jai geriau iš viso nesikišti?

Ko mokytis? Mes turime Dešimt Dievo įsakymų, bet jie yra gana neapibrėžti. Jėzus savo pamokslu nuo kalno mokė lavinti paskirą sąžinę. Tačiau mums trūksta mokslo, kaip elgtis dorovės liūne, kuomet kaip bepasirinktumėme, vis tiek nusidėsime? Kaip elgtis išžudymo metu ar karo metu? Kaip pragyventi iš doro darbo, kuriame netektų kitiems kenkti ar meluoti? Kaip ko mažiau pažeisti gamtą? Kaip iš anksto ruoštis pasaulio šilimui ir vis didesniems pabėgėlių antplūdžiams? Kaip nepasiduoti minčiai, jog mes nieko nepakeisime savo šeimoje, valstybėje ar Bažnyčioje? Įsivaizduoju, reikia elgtis taip, kad mums būtų ko lengviau vienas kitam atleisti.

Labai teisingos buvo kunigo Simono Morkūno ir finansų ministro brolio, gydytojo pulkininko Balio Matulionio pastangos užstoti Lietuvos žydus 1941 m. birželio mėn. 28 d. po Lietūkio garažo žudynių. Apie juos žinome tiktai iš Kauno arkivyskupo, šventojo Rašto vertėjo Juozapo Skvirecko dienoraščio. Jie pas jį kreipėsi pagalbos. Kodėl jųdviejų nemini nė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, nė kas kitas? Įsivaizduoju, dėl to kad tada į akis kristų arkivyskupo vangumas:

Iš prel.Šaulio teko išgirsti, kad intervencija žydų žudynių reikalu gal didelio pritarimo ir nerado, bet čia buvo padaryta, ko žmoniškumas reikalavo.

Taip pat iškiltų vyskupo Brizgio atsisakymas kankinystės 1941 m. liepos 11 d.:

Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk.Brizgį, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dvasininkų nusistatymą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti nulinčiuoti.

Jeigu norime mokytis kaip elgtis, atskirti pavyzdingą ir nepavyzdingą elgesį, turime pasižiūrėti į save. O tam turime vienas kitam atleisti savo kaltes, kaip ir atleidžiame savo kaltininkams.

Pabaigai mūsų brandai siūlau prisiminti Lietuvos vyskupų raginimą dirbti gailestingumo darbus kūnui ir sielai: išalkusį pavalgydinkime, ištroškusį pagirdykime, nuogą aprenkime, ateivį priimkime, ligonį slaugykime, kalinį aplankykime ir mirusį palaidokime. Nemokantį pamokykime, abejojančiam patarkime, nuliūdusį paguoskime, pikta darantį sudrauskime, įžeidimus atleiskime, kantriai pakęskime mus skaudinančius žmones, melskimės už gyvus ir mirusius.

O štai mano pasiūlymai Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui.

“Mielas arkivyskupe Gintarai,

Buvo gera su jumis pabendrauti Didįjį Penktadienį po kryžiaus kelio. Smagu, kad mane prisimenate iš Los Angeles lietuvių parapijos.

Gailestingumo metų proga manau labai tiktų atjausti Lietuvos žydus:

*  Įpareigoti bažnyčios vardu atstovą, kuris rūpintųsi Lietuvos žydų atjauta.

*  Skatinti katalikus ir įvairiausių tikėjimų bei pasaulėžiūrų žmones burtis ir mokytis su tikslu mylėti vienas kitą ir mylėti Dievą.

*  Iškelti, kaip lietuviai (ypač mūsų tautos valios reiškėjai, tarp jų žymiausi katalikai šviesuoliai) mūsų vardu ir mūsų labui skriaudė žydus 1940-1941 metais.

*  Ištirti ir paneigti lietuvių skleidžiamą melą, būk tai žydai lietuvius skriaudė 1940-1941 metais.

*  Gilintis, kaip lietuviai ir katalikai sugebėjo taip siaubingai nusidėti? Kodėl tiek dešimtmečių nesimokėme iš šių nuodėmių? Kaip iš jų mokytis ir jas išvengti ateityje?

*  1941 m. biržėlio 23 d. sukilimo dieną paskelbti “Susimąstymo diena”, “Sąžinės diena” ar “Atjautos diena” ir skirti pamąstymams, kaip tais laikais mūsų tėvai, seneliai bei proseneliai derėjo kitaip pasielgti, ir kaip mūsų laikais turėtumėme atjausti lietuvius bei kitataučius.

*  Kasmet prisiminti lietuvių tautos ir katalikų bažnyčios nuskriaustus žydus, apgailestauti šias skriaudas ir prašyti Dievo mus vis pamokyti, kaip teisingai elgtis.

*  Atšaukti mūsų lietuvių tautos valios reiškėjų nuosprendį “atšaukti žydams svetingumą”.

*  Apsvarstyti, kaip lietuvių tauta galėtų viešai ir vieningai parodyti, jog visiems laikams atjaučiame nukentėjusius žydus. Pavyzdžiui, galėtumėme neatnaujinti Vilniaus sporto rūmų, o verčiau atgaivinti ten buvusias seniausias Vilniaus žydų kapines, kad jos matytųsi nuo Gedimino kalno.

*  Išklausyti įvairiausius žydus, ne vien tik jų bendruomenės vadovus, ko jie norėtų iš lietuvių katalikų. Apsvarstyti ir atsiliepti.

Pridedu santrauką, kurią ketinu platinti Nacionaliniame gailestingumo kongrese. Taip pat žemiau pridedu nuorodų, ką esu ištyręs ir parašęs.

Išsamiai ištyriau lietuvių vadovų atsakomybę už skriaudas prieš žydus.

Surinkau ir paskelbiau daugybę šaltinių. Siūliau žydams grąžinti senąsias Vilniaus kapines.

Jūsų prašau persiųsti šį mano laišką prezidentui Valdui Adamkui, kad jisai galėtų šiuos klausimus apsvarstyti ir jais išmintingai pasisakyti Nacionalinio gailestingumo kongreso metu, šeštadienį, 12:00, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Universiteto g. 7, 211 auditorija.

Savo laišką taip pat siunčiu katalikams šviesuoliams Gintei Damušytei, Elenai Bradūnaitei, Vytautui Sinicai, Vidmantui Valiušaičiui. Gal jie turės minčių. Savo laišką galvoju skelbti ir plačiau.

Linkiu švento kongreso.”