Per artimiausius septynerius metus vien į Kėdainių rajono plėtrą ketinama investuoti daugiau nei 12,5 mln. eurų. Kryptys, kuriomis Kėdainių rajono savivaldybės taryba nukreipia miesto, valstybės ir Europos Sąjungos paramos lėšas, jau aiškios: patrauklesnės gyvenimo ir poilsio sąlygos, gyvenamosios aplinkos kokybė, sąlygos visaverčiam švietimui ir ugdymui, sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Naują politinę koaliciją be „darbiečių“ Kėdainių savivaldybės taryboje suformavęs meras Saulius Grinkevičius, savaitraščiui „Veidas“ komentuodamas rajono šiandienos problemas, yra sakęs: nemokėta sukurti žmonėms komforto gerai jaustis – kad jie nebesakytų, jog Anglijoje geriau nei Lietuvoje, ir ne vien nuo pinigų tai priklauso.

Šis siekis – kad žmonės galų gale gerai pasijustų ten, kur gyvena, tampa daugelio Kėdainių rajone numatytų pokyčių varikliu. Neatsitiktinai: 2011–2014 m. Kėdainių rajone gyventojų sumažėjo drastiškai, daugiau nei penktadaliu.

„Regis, turime ir išplėtotą pramonę, ir sutvarkytas švietimo, kultūros bei sporto bazes, maži nedarbo rodikliai. Tad turime susitelkti, imtis permainų ir siekti, kad rajonas imtų augti“, – susitikimuose su savivaldybės įstaigų atstovais ir miestiečiais šiemet ragino rajono vadovas.

Tad Kėdainių rajono savivaldybės taryba ir administracija ne tik sumuoja baigiamų įgyvendinti 2007–2013 m. europinės paramos projektų „derlių“, bet ir žvelgia į priekį, ieško būdų, kaip pritraukti į rajoną daugiau žmonių, kaip jiems suteikti kuo palankesnes gyvenimo sąlygas.

Regiono ekonomikos variklis – pramonė, verslas, investicijos. Vidurvasarį rajono meras deleguotas į Kėdainių laisvosios ekonominės zonos (LEZ) valdybą. Tai rodo rimtą Kėdainių rajono savivaldybės požiūrį į LEZ ir siekį pritraukti investuotojų, skatinti kurti naujas darbo vietas, padėti suklestėti miestui. Tikimasi, kad jau šį rudenį pramonės rajone statybas pradės pirmosios – trąšų gamybos ir paukštienos perdirbimo įmonės.

Tokiems užmojams Kėdainių rajono aplinka – itin palanki: Lietuvos laisvosios rinkos instituto paskelbtame Lietuvos savivaldybių indekse Kėdainių rajono savivaldybė buvo geriausių rajoninių savivaldybių penketuke. Investicijų ir plėtros sritis įvertinta maksimaliu 100 balų vertinimu: savivaldybė parengusi investuotojams sklypų, bendradarbiauja su privačiu sektoriumi per viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę, pritraukia vietos ir užsienio investicijų.

„Didžiuojamės, kad Kėdainių verslininkai svariai prisideda gerindami kėdainiečių gyvenimo kokybę. Tikrai ne kiekviena šalies savivaldybė galėtų pasigirti tokiu išskirtiniu objektu, kokį Kėdainių bendruomenei 2013-aisiais padovanojo akcinė bendrovė „Lifosa“. Kėdainių arena, kainavusi įmonei per 6 mln. eurų (22 mln. Lt), padovanota miestui minint bendrovės 50 metų jubiliejų.

Džiugu, kad šiemet septintą kartą pasirašytas susitarimas dėl socialinės bei ekonominės partnerystės tarp mineralų ir chemijos pramonės kompanijos „EuroChem“, аkcinės bendrovės „Lifosa“ ir Kėdainių savivaldybės. Turime įmonę, kuri nuoširdžiai stengiasi padėti mūsų bendruomenei gyventi patogiau ir gražiau, – rajono socialiniams, švietimo, kultūros ir sporto projektams įgyvendinti skirta 290 tūkst. eurų parama“, – sako Kėdainių rajono meras S.Grinkevičius.

Savo ruožtu Kėdainių rajono savivaldybė įsipareigojo visiems gyventojams sudaryti sąlygas kultūringai leisti laisvalaikį, kelti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir jų prieinamumą, gerinti gyvenimo kokybę. Šios nuostatos – vienos pagrindinių Kėdainių rajono politikoje, siekiant sukurti klestintį, inovatyvų, atvirą nuomonėms bei idėjoms, saugų rajoną, kuriame būtų gera gyventi.

Nemažai jau ir padaryta. Per pastarąjį dešimtmetį Kėdainių rajone įgyvendinta per 70 projektų švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, kultūros, sporto, susisiekimo, aplinkos apsaugos srityse. Į kėdainiškių gyvenimo kokybę investuota per 30 mln. eurų: modernizuotos 8 ugdymo, 4 kultūros, 3 socialines paslaugas teikiančios įstaigos, įsteigti du daugiafunkciai centrai, atnaujinamas miesto stadionas, rekonstruota 13 gatvių, nugriautas net 91 apleistas pastatas, tvarkomos miesto viešosios erdvės, vykdomi rajono inžinerinio ūkio modernizavimo projektai ir pan.

Optimistiškai nuteikia ir ekonominiai rajono rodikliai: tiesioginės užsienio investicijos daugiau kaip 14 proc. didesnės už šalies vidurkį, nedarbo lygis rajone – vienas mažiausių Lietuvoje, nesiekia 7 proc. Tai taip pat nemažas rajono pramonės įmonių nuopelnas: antai vien AB „Lifosa“ dirba 960 darbuotojų, beveik visi – kėdainiškiai, ir uždirba jie gerokai daugiau nei vidutinį šalies atlyginimą.

Itin reikšmingas Kėdainiams strateginis plėtros planas iki 2020 m., kuris šią vasarą papildytas ambicingais tikslais: bibliotekose įrengti plačiajuostį mobiliojo interneto ryšį, sutvarkyti įvažas bei automobilių stovėjimo aikšteles daugiabučių namų kvartaluose, kurti viešojo ir privataus transporto sąveikos sistemas ir pan.

Didesnių galimybių suteikia ir tai, kad Kėdainių miestas buvo patvirtintas kaip tikslinė teritorija.  Įgyvendinant kompleksinės miesto plėtros projektus papildomai bus investuota apie 12,5 mln. eurų.

„Tarp pagrindinių užmojų kuriant krašto žmonėms saugią, sveiką aplinką – įrengti vaizdo stebėjimo kameras, modernizuoti gatvių apšvietimą, kompleksiškai sutvarkyti, pritaikyti bendruomenės ir verslo poreikiams Kėdainių miesto viešąsias erdves, maudyklas, upių prieigas. Planuojame modernizuoti miesto vizitinę kortelę – Didžiosios Rinkos aikštę, kompleksiškai tvarkyti senamiesčio objektus, išplėtoti dviračių takų infrastruktūrą, rekonstruoti Kėdainių kultūros centrą, sutvarkyti jo teritoriją, rekonstruoti  pėsčiųjų taką per Smilgos upę ir miesto parko estradą.  Tikimės, kad lėšos, skirtos gyvenamųjų vietovių plėtrai, ir pradėtos įgyvendinti įvairios priemonės paskatins Kėdainių rajono augimą, o rajonas taps gražesnis, modernesnis, patogesnis, patrauklesnis tiek patiems kėdainiečiams, tiek rajono svečiams“, – viliasi rajono vadovas S.Grinkevičius.

Kėdainių rajone investuotojams sudarytos sąlygos vertinamos kaip geriausios Lietuvoje. Investicijų ir plėtros sritį Lietuvos laisvosios rinkos institutas įvertino maksimaliai – šimtu balų.

Vilma Kasperavičienė

O kad žmonės šiame krašte norėtų gyventi ir dirbti, savivaldybės vadovai didelį dėmesį skiria miesto ir rajono infrastruktūros atnaujinimui, pastatų ir gatvių renovacijai, komunaliniam ūkiui, ypač stengiamasi dėl krašto gyventojų išsilavinimo.

Reitingavus pagal rodiklių grupes ir atskiras sritis, Kėdainiai pateko į penkių savivaldybių, kuriose geriausia gyventi ir palankiausia plėtoti verslą, sąrašą. Pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto nustatytą indeksą, kėdainiečius iš 53 šalies savivaldybių lenkia tik keturios savivaldybės: Kauno rajono, Plungės, Klaipėdos rajono ir Druskininkų.

„Daugiausiai įtakos palankiai verslo aplinkai sudaryti turėjo Kėdainių laisvosios ekonominės zonos (LEZ) atsiradimas. Čia siūlomos įvairios mokesčių lengvatos: nereikia mokėti nekilnojamojo turto mokesčio, o investuojantieji daugiau kaip milijoną eurų nuo pelno mokesčio atleidžiami šešerius metus. Šiandien LEZ naudos dar labai smarkiai nejaučiame, bet ateičiai – tai labai svarbus dalykas. Verslui negalime daryti nuolaidų ar taikyti lengvatų, nes to neleidžia teisės aktai bei savivaldybės biudžeto formavimo principai, tačiau visada galima rasti būdų, kaip jam padėti. Kiekvieną investuotoją sutinkame kaip bičiulį, nesudarydami nepatogumų, nekeldami papildomų sąlygų, nevilkindami procedūrų“, − pabrėžia Kėdainių rajono savivaldybės meras Rimantas Diliūnas.

LEZ teritorijoje treti metai kuriama patogi infrastruktūra, kuriai buvo skirta beveik 6,7 mln. eurų. Norinčioms čia veiklą vykdyti įmonėms patogu pradėti statybas – sudaryta galimybė prijungti dujas, vandenį, elektrą. Infrastruktūra vis dar plėtojama, ‑ netrukus teritorijoje planuojama įvesti TEO šviesolaidinį internetą, zoną pasieks geležinkelio atšaka, pradės veikti pagrindinių gatvių apšvietimas.

UAB Kėdainių laisvosios ekonominės zonos vadovai teigia per artimiausius penkerius metus pritrauksiantys per 20 mln. eurų investicijų ir sukursiantys beveik 400 darbo vietų.

Jonavos chemijos produktų didmenininkė UAB „Vitera Baltic“, kuri Kėdainių LEZ rengiasi statyti kompleksinių trąšų gamyklą, gamybą planuoja pradėti šiemet arba 2016 m.. Nedidelių apimčių fabrike dirbs 10–20 darbuotojų, čia numatoma gaminti skystąsias trąšas dirvožemiui pagerinti. Antrasis investuotojas statybas numato pradėti šiemet ir ketina investuoti 5,8 mln. eurų. Planuojama, kad maisto pramonės įmonėje bus sukurta apie šimtą darbo vietų.

Kėdainiuose veikia septynios stambios įmonės. Netrukus šis skaičius gali gerokai padidėti, o Kėdainiai – užsitikrinti Lietuvos pramonės sostinės vardą.

Naujos įmonės, besiplečiančios senosios – tai naujos darbo vietos kėdainiečiams ir aplinkinių teritorijų gyventojams. „Kiekviena įmonė nori turėti pačių geriausių specialistų ir darbuotojų, todėl galima neabejoti, kad mūsų rajone kuriantis naujoms įmonėms didės ir jų konkurencija. Atsiradus naujų įmonių gyventojai turės darbo pasirinkimą, ir neabejoju, kad tik laiko klausimas, kada Kėdainiuose bus mokami didžiausi atlyginimai šalyje. Tikiu, kad prasidės migracija ne iš Kėdainių, o į mūsų rajoną iš kitų miestų“, – sako rajono savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Naujokienė.

Prioritetas švietimui

Sudarydami palankias sąlygas verslui rajono vadovai stengiasi, kad Kėdainių krašte būtų gera gyventi žmonėms, o ypač jauniems. „Mums svarbu, kad gerai jaustųsi įvairaus amžiaus vaikai. Tiek mieste, tiek rajone – sutvarkytos ir jaukios gimnazijos, vidurinės mokyklos, tėveliai, norintys vesti vaikus į lopšelius ir darželius, nesusiduria su vietų trūkumu. Dabar jau turime ir privatų darželį bei mokyklėlę. Kėdainių rajono savivaldybė yra viena iš daugiausiai skiriančių lėšų švietimo aplinkai. O tai reiškia, kad ugdymo procesas vyksta šiltoje, modernioje aplinkoje, kad moksleiviai pavežami geltonaisiais autobusais, sportuojama atnaujintose sporto salėse. Iš savivaldybės biudžeto išlaikomas neformaliojo vaikų švietimo tinklas“, – pabrėžia R.Diliūnas.

Nors Kėdainių rajono švietimo sistema vertinama gerai ir jai rajono vadovai skiria daugiausiai dėmesio iš visų šalies savivaldybių, veiklos šioje srityje yra dar labai daug. Pasak savivaldybės vadovų, tobulėti visada yra kur. „Mes siekiame, kad kiekvienas vaikas mokykloje jaustųsi saugiai, kad sumažėtų jaunimo nusikalstamumas, kad visi jauni žmonės, baigę studijas, turėtų darbą, kad jau vidurinėje mokykloje įgytų tam tikrų profesinių įgūdžių“, − sako N.Naujokienė.

Šiais metais Lietuvoje įvyko negirdėtas dalykas: pirmą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją verslo įmonė savo lėšomis pastatė ir bendruomenei padovanojo 18,4 mln. Lt vertės pramogų ir sporto areną.

Pasirodo, ir Lietuvoje verslas gali nuoširdžiai rūpintis vietos bendruomene, o ne tik susitelkti į pelno siekimą. Pasirodo, ir pas mus yra išties socialiai atsakingų verslininkų, nuoširdžiai norinčių pagerinti aplinkinių gyvenimo kokybę, o ne vien naudojančių socialinius projektus kaip rinkodaros priemonę.
Tuo patikėti šiais metais mums leido įmonė „Lifosa“, spalį įteikusi Kėdainių rajono bendruomenei analogų Lietuvoje neturinčią dovaną – naują pramogų ir sporto areną. Beje, pastačiusi areną įmonė nepasiliko sau jokių privilegijų, pavyzdžiui, nemokamų vietų tribūnose, ir netgi nebandė iš šio žingsnio gauti verslo pasaulyje įprastos rinkodarinės naudos – pakrikštyti areną savo pavadinimu.
„Kai dovanoji daiktą, pretenzijų į jį nederėtų reikšti. Mačiau vienoje bažnyčioje lentelę, kad XIX amžiuje ją pastatė dvarininkas, tad sekdami tuo pavyzdžiu mes irgi užrašėme nedidukę lentelę, kad areną dovanojame Kėdainių bendruomenei“, – paaiškino „Lifosos“ generalinis direktorius Jonas Dastikas.
Toks Lietuvoje negirdėtas žingsnis paskatino mūsų savaitraštį išskirti „Lifosos“ ir jos vadovo J.Dastiko iniciatyvą kaip vieną sėkmingiausių šiais metais.

Kaip įkalbėti akcininkus skirti 18,4 mln. Lt

Priminsime, kad arenos statybai ir įrengimui „Lifosa“ iš savo pelno skyrė 18,4 mln. Lt ir dar 3,8 mln. Lt turėjo sumokėti pridėtinės vertės mokesčio. Kėdainių rajono vadovai ir bendruomenė įsitikinę: didžiausi nuopelnai, kad ši arena iškilo Kėdainiuose, tenka ilgamečiam “Lifosos” vadovui J.Dastikui, jau daugelį metų besistengiančiam, kad rajone gyvenimo kokybė gerėtų.
Vis dėlto „Lifosa“ priklauso rusų koncernui „Eurochem“, tad kaip vadovui pavyko įkalbėti akcininkus tokią sumą skirti vietos bendruomenės reikmėms? Miesto vadovai pabrėžia, kad J.Dastikas tarp akcininkų turi tikrai didelį autoritetą: jie įsiklauso į sėkmingai įmonę vairuojančio vadovo nuomonę visais klausimais – tiek gamybos, tiek infrastruktūros kūrimo mieste.
Kita vertus, nemažai lemia ir akcininkų požiūris. Pasak paties J.Dastiko, pasaulyje priimta, kad kultūringi akcininkai iki 10 proc. įmonės pelno skiria visuomenei, – tokios politikos laikosi ir jaunas, turtingas, progresyviai mąstantis „Eurochem“ savininkas. Tad arena nebuvo vienkartinis gestas – jau šešerius metus iš eilės “Lifosa” Kėdainių savivaldybei skirdavo po 1,2 mln. Lt.
„Kasmet prašome leisti skirti bendruomenei mūsų pelno dalį, bet jei akcininkas to nenorėtų, tai ir neleistų. Pagrindinės jo nuostatos būdavo, kad siekiant neišmėtyti pinigų būtina remti sportą, sveikatos apsaugą ir švietimą, nes reikia, kad vaikas gimtų, augtų sveikas, sportuotų, būtų išsilavinęs, ir gal kažkada jis ateis dirbti į įmonę. Po to akcininkas priėmė sprendimą, kad tame rajone, kuriame veikia „Eurochem“ gamyklos, reikia statyti išliekamąją vertę turinčius objektus“, – pasakoja J.Dastikas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad akcininko galbūt ir nebūtų pavykę įtikinti skirti beveik 20 mln. Lt arenos statybai, nes pačioje pradžioje apie areną net negalvota. Ši istorija prasidėjo dar prieš penkerius metus, kai artėjant „Lifosos“ 45-mečiui J.Dastikas pasikvietė Kėdainių rajono vadovybę ir pasiūlė miestui milijono dolerių vertės dovaną. Apgalvoję įvairiausius variantus miesto ir įmonės vadovai nusprendė statyti areną ir kartu nuvyko papasakoti savo idėjos „Eurochem“ vadovams. „Lifosos“ akcininkai sutiko padengti pusę sumos, tačiau iškėlė sąlygą, kad kitą pusę duotų vietos valdžia. Savivaldybė tokių lėšų neturėjo, tad „Lifosa“ dėl dalies finansavimo kreipėsi į ES struktūrinius fondus, bet finansavimo negavo.

Jono Dastiko vadovaujama chemijos pramonės bendrovė „Lifosa“ yra ne tik viena svarbiausių, bet ir viena socialiai atsakingiausių įmonių Lietuvoje, stipriai prisidedanti prie Kėdainių rajono ir visos šalies gerovės.

Šiemet savo penkiasdešimtmetį atšventusi mineralines trąšas gaminanti bendrovė „Lifosa“ (buvęs Kėdainių chemijos kombinatas) svariai papildo tiek rajono, tiek šalies biudžetą, leidžia susirinkti nemažų papildomų pajamų gretimiems sektoriams. Be to, yra sukūrusi apie tūkstantį darbo vietų ir savo darbuotojams moka Lietuvos vidurkį gerokai viršijantį vidutinį atlyginimą. Negana to, ji garsėja didelėmis investicijomis į aplinkosaugos projektus ir dosnia parama rajono bendruomenei, tad neverta stebėtis, kad apie šios įmonės vadovą Joną Dastiką dažniausiai atsiliepiama tik gerais žodžiais.
Vis dėlto paties J.Dastiko liaupsės ir pagyros nesvaigina. Jis teigia esąs tik samdomas darbuotojas, o įmonės politiką daugiausia lemianti akcininkų pozicija. Kadangi „Lifosa“ priklauso Rusijos koncernui „Eurochem“, iš ten ir pučiantys stipriausi vėjai. Nesijaučia jis kažkuo geresnis ir už kitus vadovus, nors jo kompetenciją, patirtį, tvirtą žodžio laikymąsi ir gebėjimą rasti bendrą kalbą su labai skirtingais žmonėmis pabrėžia dažnas turėjęs su juo reikalų.
„Kai pasižiūriu į kitas įmones ir jų vadovus, dauguma kitų man atrodo stipresni, geresni. O mes čia dirbame tarsi pakrūmėje. Ši vieta, kur dabar stovi įmonė, kažkada buvo vadinama Juodkiškio velniaraisčiu, čia buvo pelkė, tad nemanau, kad čia tūnodami ir būdami toli nuo Vilniaus, išskyrus savo sritį, esame labai jau kvalifikuoti ir daug išmanantys“, – kuklinasi “Lifosos“ generalinis direktorius.
Jo kolega gamybos techninio departamento direktorius Evaldas Šerelis J.Dastiką palygina su ūkininko sūnumi, turinčiu ūkišką, racionalų požiūrį į įmonės darbą ir reikalus tvarkančiu iš esmės.
Iš tikrųjų šį „ūkį“ J.Dastikas išmano puikiai. Vadovu jis tapo toli gražu ne iš karto – tam prireikė beveik trijų dešimtmečių. Prieš 44-erius metus gavęs paskyrimą savo kelią čia jis pradėjo nuo meistro pozicijos ir tikrai nemanė, kad kada nors taps savo įmonės vadovu. Vis dėlto per tą laiką po truputį kilo vis aukštyn ir dabar jau 15 metų eina vadovo pareigas.
„Jeigu lipi kopėčiomis ir praleidi pakopą, tai paskui labai skaudžiai krinti. Aš praktiškai nepraleidau nė vieno laiptelio. Manau, kad norėdamas tapti geru tokio tipo gamyklos direktoriumi žmogus joje turėtų pradirbti bent 15 metų, – mano “Lifosos” vadovas. – Nereikia lakstyti iš darbo į darbą. Jei, kaip dabar rekomenduojama, žmonės kas porą metų keistų darbą, tai per tiek laiko „Lifosoje“ net geru meistru netaptų.“
J.Dastikas dirbo daugybę įvairių darbų, tad puikiai išmano įmonėje vykstančius procesus bei techninę darbo pusę. Be to, jo patirtis vertinama ne tik įmonėje, bet ir kur kas plačiau. Pasak E.Šerelio, J.Dastiką, kaip trąšų gamybos pramonės ekspertą, labai vertina ir paties „Eurochem“ vadovybė: ne kartą su juo buvo tartasi bei konsultuotasi dėl svarbių koncerno sprendimų, susijusių su šia sritimi.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys taip pat pabrėžia, kad „Lifosos“ vadovas yra aktyvus LPK narys, ir kai yra paprašoma LPK pozicijos dėl rengiamų įstatyminių aktų, jis dažnai pareiškia kompetentingą, vertingą nuomonę įvairiais su šalies ekonomine politika susijusiais klausimais.

„Lifosos“ indėlis į šalies ir regiono gerovę – didžiulis

Planuojama, kad per šiuos metus „Lifosa“ pagamins produkcijos, vertos maždaug 1,3 mlrd. Lt, arba apie 3,5 mln. Lt per dieną, taigi į 39 valstybes savo produkciją eksportuojanti įmonė neabejotinai yra labai svarbi mokesčių mokėtoja, svariai papildanti ir šalies, ir rajono biudžetą. Per pastaruosius penkerius metus chemijos pramonės įmonė, atsižvelgdama į tai, kokie buvo tų metų finansiniai rezultatai, valstybei kasmet sumokėjo nuo 70 iki 100 mln. Lt mokesčių. „Mūsų akcininkų griežtai prisakyta, kad nebūtų jokių problemų dėl mokesčių mokėjimo“, – tvirtina J.Dastikas.
Be to, kaip pabrėžia G.Rainys, „Lifosa“ svarbi ne tik dėl savo laimėjimų, bet ir dėl to, kad daug naudos teikia ir kitiems sektoriams, ypač transporto. Kadangi jos eksportuojamos produkcijos apimtys labai didelės, daug darbo (taigi ir pajamų) gauna tokios bendrovės, kaip „Lietuvos geležinkeliai“ ar Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, bei kitos vienaip ar kitaip su „Lifosa“ susijusios įmonės. „Juk sakoma, kad viena darbo vieta pramonėje sukuria keturias kituose sektoriuose“, – atkreipia dėmesį ir Chemijos pramonės įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Giedrius Mažūnaitis.
Taip pat negalima nepaminėti, kad pačioje “Lifosoje” dirba apie tūkstantį darbuotojų, gaunančių kur kas didesnį nei šalies vidurkis vidutinį atlyginimą (apie 5200 Lt) ir mokančių mokesčius, vadinasi, toks jos netiesioginis indėlis į biudžetą jau vien per gyventojų pajamų mokestį taip pat svarbus.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad chemijos pramonė priskiriama prie aukštųjų technologijų sektoriaus ir kuria didelę pridėtinę vertę. O kadangi vienas pagrindinių įmonės ateities tikslų yra tapti vertikaliai integruota įmone, kuri pati pasigamintų produkcijos gamybai reikalingų žaliavų, „Lifosos“ sukuriama pridėtinė vertė ateityje tik didės. „Iki 85 proc. produkcijos savikainos sudaro būtent žaliavų kaina, o turėdami savų žaliavų nebebūtume priklausomi nuo jų kainų svyravimo“, – tikisi J.Dastikas.
Prie didėjančio įmonės efektyvumo prisideda ir nuolatinės investicijos į įvairias naujas technologijas, kurios didina našumą ir mažina gamybos sąnaudas. Pavyzdžiui, šiemet investicijos sieks maždaug 100 mln. Lt.
„Lifosos“ produkcijos gamybos sąnaudos yra tikrai konkurencingos, palyginti su kitomis analogiškomis įmonėmis. Be to, kiek žinau, atvykę „Eurochem“ atstovai net netikėdavo, kad apskritai galima pasiekti tokių gerų gamybos kokybės ir produktyvumo rodiklių“, – priduria G.Rainys.

Kristalinės glazūros meistras A. Patamsis personalinei parodai pasirinko krematoriumo erdves
Penktadienį, Kėdainių krematoriumo fojė, atidaryta garsaus kristalinės glazūros meistro – keramiko Algimanto Patamsio darbų paroda „Ugnies snaigės“. Tai jau aštuntoji menininko personalinė paroda ir antroji, susijusi su krematoriumu. Pernai, Kaune esančiame Keramikos muziejuje, A. Patamsis pirmą kartą pristatė unikalia kristalinės glazūros technika kurtas urnas, kurių dalis buvo atvežta iš ekspozicijos, esančios krematoriume. Paroda „Ugnies snaigės“ veiks iki sausio pradžios.
„Visą kūrybinį gyvenimą kūriau kartu su ugnimi, todėl turėjau slaptą troškimą kada nors subtiliai prisiliesti savo kūryba prie sakralaus žmogaus išėjimo per ugnį akto, – pasakoja, kodėl įžengė į neįprastas menininkams erdves, kristalinės glazūros meistras Algimantas Patamsis. – Nuo pirmųjų Kėdainių krematoriumo gyvavimo dienų, beveik tuzinas mano kurtų urnų, čia išsirikiavusių specialioje nišoje fojė, tapo organišku dekoru, turinčiu ir taikomąją vertę. Apskritai man ši erdvė, sukurta kūrybingo architekto Gintauto Natkevičiaus, priimtina puikia aura. Joje, dvelkiančioje ramybe ir susikaupimu, kūriniai tarsi apsigaubia paslaptingumu, jiems ji suteikia ypatingą lengvumą, vaizdinių harmoniją“.

Dailininkas sako naująja paroda taip pat norėjęs išreikšti ramybę ir susikaupimą, leidžiantį mintims keliauti po neaprėpiamos Visatos erdves, pamąstyti apie gyvenimą, apie artimuosius, esančius čia, šalia, ir apie tuos, kurie jau iškeliavę į tolimus pasaulius. „Parodoje eksponuojamų darbų paviršius, dekoruotas unikalia kristaline glazūra, primena snaiges, galaktikas, ūkus, – pastebi keramikas. – Todėl Visatos simbolizmas atsispindi ir darbų pavadinimuose: „Ūkas“, „Omega“, „Orionas“, „Rigelis“, „Andromeda“, „Pegasas“, „Ugnies snaigės“, „Mėlyna naktis”, „Vakaro žara” ir kt.“ Naujų darbų koloritas išsiskiria drąsesniais deriniais – iki šiol dailininko kūriniuose vyravusius natūralius žemės atspalvius pakeitė ryškios grynos spalvos – geltona, ruda ir net raudona. O būdingą glazūros piešinio persiliejimą – pavieniai potėpiai, išryškinantys kūrinio formą ir kontrastuojantys su pagrindine jo spalva.
Pasak A. Patamsio, kristalinės glazūros žavesys tas, kad ją naudojantis menininkas niekada netaps amatininku, mat, dėdamas savo darbus į degimo krosnį, nežino, kokius juos vėliau ištrauks: „Net ir turėdamas trijų dešimtmečių patirtį, kaskart nustembu, kaip mano kūrinį patobulina ugnis“. Menininkas tik apgailestauja, kad Lietuvoje neatsiranda jo pasekėjų, kurie galėtų nuolat dalyvauti žmogaus ir ugnies kūrybos procese. „Iš dalies pateisinu jaunus keramikus – šiais, visuotinės skubos laikais, kristalinė glazūra yra prabanga visomis prasmėmis, – sako A. Patamsis. – Pagrindinį kristalinės glazūros komponentą – specialią fritą, reikią gamintis pačiam, nes Lietuvoje jos paprasčiausiai nėra, o ir gamybos procesas ganėtinai ilgas“. Naudojant kristalinę glazūrą, kurioje yra cinko oksidas ir kvarcas, keraminis indas degamas krosnyje, aukštoje (1250-1350° C) temperatūroje. Indą degant, glazūra išsilydo, o palikus jį vėsti apie 3-4 valandas, ant indo auga kristalai, sudarydami unikalius gėlių, vėduoklių, snaigių piešinius.
Kėdainių krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktoriaus Vytenio Labanausko teigimu, A. Patamsio personalinė paroda yra jau penktoji paroda krematoriume. Šiuo metu krematoriume eksponuojamos ir šio menininko, ir Nomedos Marčėnaitės kurtos urnos, taip pat tapytojos bei scenografės Giedrės Riškutės-Kariniauskienės abstrakcijos. Nuo krematoriumo atidarymo, beveik metus, čia buvo eksponuojami dailininko Valentino Ajausko tapybos darbai. „Įsileidę į savo erdves vizualiojo meno kūrėjus, po truputį kviečiamės ir kamerinės muzikos atstovus, – sako V. Labanauskas. – Todėl ir A. Patamsio parodos atidarymas buvo viena dalis Rimties vakaro, o kita – moterų vokalinio ansamblio „Eglė“, vadovaujamo Eglės Juozapaitienės, a capella atliekamos dainos. Tikimės ateityje į tokius kamerinius vakarus pakviesti ne tik Kėdainių bendruomenės atstovus, bet ir visus norinčiuosius“.

Pasaulyje pripažinta unikali kristalinės glazūros technika atsirado XIX a. pradžioje, Prancūzijoje, kai porceliano dirbtuvių meistrai pastebėjo, jog palikus degtas vazas vėsti, ant jų susidaro dėmelės. Iš pradžių jos buvo laikomos gamybos broku ir tik po beveik pusės amžiaus ant vazų paviršiaus susidarantys kristalų piešiniai buvo pradėti vertinti. Tačiau kristalinė glazūra ir toliau liko retu indų dekoravimu būdu, nes dėl sudėtingos technologijos meistrams neapsimokėjo ją naudoti masinėje gamyboje. Po truputį ši glazūra buvo pamiršta ir tik palyginti neseniai – prieš keletą dešimtmečių – vėl pradėta naudoti. Sudėtingos technologijos procese išgaunamą kristalinę glazūrą dabar kūryboje naudoja vos keli šimtai pasaulio keramikų. Iš jų – tik 2 lietuviai: Los Andžele (JAV) gyvenantis Kęstutis Mikėnas ir Vilniuje – Algimantas Patamsis.

Apie dailininką:

Dailininkas keramikas Algimantas Patamsis 1979 m. baigė keramikos specialybę Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Kūrybiniame procese menininkas jau daugiau tris dešimtmečius. Visus tuos metus jis gilinosi į keramikos technologiją, o pamėgęs kietąjį porcelianą, daug eksperimentavo, bandė įvairias porceliano masės sudėtis, ir ypač susižavėjo kristaline glazūra – sudėtingiausia ir kaprizingiausia iš visų glazūrų. Vienas pirmųjų Lietuvoje pasirinkęs šią technologiją, A. Patamsis ją iki šiol tobulina. Tai menininkui padeda ieškoti vis įvairesnių plastinės raiškos galimybių. Jam labai svarbu rasti idėjos, formos ir medžiagos jungtį, kuri kiekviename kūrinyje padėtų atskleisti pirminį sumanymą. Dailininko keramiko sukurtos dekoratyvinės formos, lėkštės, vazos turi giluminių sąsajų su gamtos formomis. Kūrinių koloritą – nuo švelniai gelsvų iki aktyviai mėlynų tonų – diktuoja aukšta kristalinės glazūros degimo temperatūra.
Parodose pradėjęs dalyvauti nuo 1980 m., savo unikalius kūrinius pristatęs meno žinovams bei gerbėjams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, šiandien A. Patamsis yra vertinamas kaip vienas geriausių keramikos technologijų žinovų ir savitas menininkas. 2005 m. keramikas su savo darbais dalyvavo pirmojoje tarptautinėje kristalinių glazūrų parodoje „Crystallines“, vykusioje Prancūzijoje, Vallauris mieste. 2013 m. – tarptautinio kongreso „Cristalls 2013” parodoje Ispanijoje, La Bisbal d Emporda mieste.

Prieš mėnesį baigę statyti Kėdainių areną ir ją dovanai perdavę valdyti savivaldybei verslininkai, AB „Lifosa“, visiems pademonstravo, kad privatus verslas dirba nepalyginti efektyviau – pigiau, greičiau ir kokybiškiau nei valdžios institucijos.

Tiesa, kaip sakė „Lifosos“ atstovė Sonata Patkauskaitė, jų bendrovė neturėjusi tikslo konkuruoti nė su vienu aplinkinių miestų ir rajonų arenų užsakovu. „Mes tiesiog dar prieš pradėdami darbus sėdome ir susiskaičiavome pinigus, tada ieškojome kokybiškiausio ir pigiausio varianto, ir tik tada pradėjome statybą“, – teigia S.Patkauskaitė.
„Lifosa“ yra vienintelė, neįskaitant anksčiau AB „Rubicon“ Vilniuje pastatytos „Siemens“ arenos, privati šiuolaikiškos arenos statytoja. Daugumą kitų arenų statė miestų savivaldybės.
„Lifosos“ generalinis direktorius Jonas Dastikas, perduodant areną valdyti savivaldybei, sakė, kad šiuo statiniu jie nori atsidėkoti savo miesto bendruomenei.
„Iš valdžios mums nieko nereikia, – tikino S.Patkauskaitė, – Svarbiausia, kad ji mums netrukdo dirbti ir konkuruoti – jau vien už tai esame dėkingi. Beje, mes net neturėsime jokių išskirtinių teisių į areną. Tai yra bilietus ir abonementus pirksime kaip ir visi kiti žiūrovai.“

Šeštadienį, rugsėjo 8 d., šalia Kėdainių esantį Daukšių aerodromą okupuos sunkiojo transporto vairuotojai. Čia vyks penkioliktasis tolimųjų reisų krovininių automobilių bei tarpmiestinių autobusų vairuotojų konkursas-varžybos, kuriame išbandyti jėgas jau pareiškė norą beveik 20 komandų.

„Pirmosios tolimųjų reisų vairuotojų varžytuvės surengtos 1997 m. Kačerginės „Nemuno žiedo“ trasoje, – pasakoja konkursą rengiančios VšĮ „Saugus ratas“ atstovas Valdas Juozas Vilūnas, labai svariai prisidėjęs rengiant ir iki šiol vykusias varžybas. – Bene geriausias organizatorių pastangų įvertinimas yra tai, kad prieš penkiolika metų kilusi idėja prigijo ir subujojo, o svarbiausia tolimųjų reisų vairuotojų metų švente tituluojamos varžybos vyksta kasmet, išskyrus vienintelę pertrauką pernai. Tad dažniausiai susitinkantys įvairiuose Europos keliuose bei magistralėse šiemet vėl draugėn susibūrę kolegos bus kupini entuziazmo įrodyti kuo praturtėję ir sveiko azarto susikauti trasoje“.

Kam yra tekę matyti sunkvežimių lenktynes, kone vienbalsiai teigia, jog jos net įdomesnės, nei kėbulinių automobilių.

Žinia, Kėdainiuose tokių kvapą gniaužiančių greičių kaip Niurburgringe ar Zolderyje nebus. Tačiau slalomo rungtys didele erdve nepasižyminčioje specialioje trasoje 16,5 metro ilgio vilkikui su puspriekabe ar dar dviem metrais ilgesniam autotraukiniui, ne išimtis ir autobusai – tikrai dėmesio vertas, pagaulus reginys. Ir ne tik transporto specialistams, bet ir eiliniam žiūrovui.

„Į Kėdainius tolimųjų reisų vilkikų bei autobusų vairuotojus vilioja ne tik sportinis lenktynių azartas, – sako konkurso-varžybų vyriausiasis teisėjas Gintautas Šlėderis. – Ne mažiau svarbus kitas šio renginio komponentas – teorinių žinių patikrinimo testas, konkursų programoje esantis nuo pat pirmųjų tokių varžytuvių. Praktika rodo, jog tolimųjų reisų vairuotojai gerai žino kelių eismo bei specifinių krovinių vežimo ar saugojimo taisykles, tačiau ir jie retsykiais daro klaidų. Todėl tokie renginiai kartu ir puiki proga pagilinti žinias.“

Tam neprieštarauja ir UAB „Rokiškio autobusai“ direktorius Valentinas Repčys.

„Nepaisant visų sunkmečio padarinių labai teigiamai vertinu tokius konkursus, leidžiančius vairuotojams ne tik gilinti teorines žinias ir tobulinti praktinius įgūdžius. Tokių susitikimų, tiesiog pabuvimo su kolegomis džiaugsmas suteikia naujų emocijų sunkų kasdieninį darbą dirbantiems vairuotojams. O tai irgi labai svarbu“, – teigia V. Repčys.

„Rokiškio autobusų“ komandos garbę penkioliktajame tolimųjų reisų krovininių automobilių bei tarpmiestinių autobusų vairuotojų konkurse-varžybose gins vyriausias amžiumi 54-erių Vytautas Steniulis, turintis 36-erių vairuotojo stažą ir net 28 metus vairuojantis autobusus, (dabar – „Setra S315 HDH“) ir vienmečiai 45-erių Ramūnas Blaževičius ir Žilvinas Vadeika, kasdien į keliones besileidžiantys su „Mercedes Benz O350“ bei „Volvo B 10M“.

Įmonės direktorius įspėja varžovus iš anksto nenurašyti provincijos atstovų. Rokiškio vyrų trejetukas pasiryžęs mesti iššūkį net Klaipėdos autobusų parko komandai, ankstesnių taip pat Kėdainiuose vykusių varžybų nugalėtojai, ir visiems kitiems geriausiems iš geriausiųjų, kurie čia susirenka.

Žinoma, ne stebėti ir gėrėtis kolegų batalijomis į Lietuvos geografinį centrą rinksis ir abi „Kautros“, „Busturo“, Vilniaus viešojo transporto ir kitos garsios keleivių vežėjų komandos, irgi pretenduojančios į vietą ant nugalėtojų pakylos.

Varžyboms jau pateikė paraiškas beveik nuolatinės tokių renginių dalyvės, praėjusiame konkurse pasidalijusios visą nugalėtojų garbės pakylą „Vičiūnų“, „Eveko“ ir „Vantros“ tolimųjų reisų vairuotojų komandos, kurioms oponuos dvi pajėgios „Rivatros“, „Kauno cargo“, „Transvelo“ ir kitos ekipos.

Tarpmiestinių autobusų ir krovininių automobilių vairuotojai varžysis toje pačioje trasoje ir tose pačiose rungtyse, o šios vairuotojų šventės Kėdainiuose dalyviai rinksis labai anksti. Mat jau nuo 7 val. ryto vyks dalyvių registracija bei medicininė patikra, o dar po valandos prasidės kelių eismo taisyklių patikrinimo testas.

Įdomu, kad pagal KET egzamino rezultatus bus nustatyta starto tvarka. Tad žiūrovai, išvydę pirmuoju startiniu numeriu pažymėtą vilkiką ar autobusą, galės nespėliodami teigti, jog jį vairuoja geriausias kelių eismo taisyklių žinovas. Ir atvirkščiai…

Sportines rungtis numatyta pradėti iškart po renginio atidarymo – 11.30 val., o paskelbti nugalėtojus ir juos apdovanoti – 19 val.

„Veidas“ ir šiais metais spausdina rašinių ciklą „Elitas, kuriuo galime didžiuotis“ ir supažindina su išskirtiniu talentu bei gabumais apdovanotais jaunuoliais. Pirmoji pažintis – su šešiolikmete Giedre Širvinskaite, skinančia laurus Lietuvos ir tarptautinėse gamtos mokslų olimpiadose.

Būsimoji Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos vienuoliktokė Giedrė Širvinskaitė į tarptautinę olimpiadą pernai vyko pirmą kartą, tačiau savo amžiaus grupėje iš lietuvių pasirodė geriausiai. Kėdainietė fizikos, chemijos bei biologijos užduotis įveikė geriau ir už daugelį kitų šalių jaunuolių, tad iš tarptautinės jaunių gamtos mokslų olimpiados, vykusios Pietų Afrikos Respublikoje, parsivežė sidabro medalį.
Giedrės mokytojai neabejoja, kad aukščiausius įvertinimus mergina pelnytų ir kitų mokslų pasauliniuose konkursuose, nes jai visi dalykai puikiai sekasi. Tačiau Giedrei arčiausiai širdies biologija ir biochemija.
Vos dešimt klasių baigusi mergina, paėmusi į rankas vaistų dėžutę ar kosmetikos priemonę, jau dabar vardija, dėl ko dedama vienų ar kitų medžiagų, kaip jos tarpusavyje veikia ir ką iš to gauna mūsų organizmas.
Štai neseniai namie radusi smegenų veiklą gerinančių papildų pakuotę, namiškiams atskaitė paskaitą, kokį tokios piliulės gali turėti poveikį. „Į maisto papildų sudėtį įeinantis fosfatidilserinas – svarbi medžiaga ląstelės membranai, tačiau priklauso nuo to, kurioje ląstelės pusėje ji atsidurs. Jeigu išorinėje, gali ląstelę sunaikinti“, – dėsto Giedrė.
Apie biologinius ir cheminius procesus gimnazistė gali daug pasakoti. Pavyzdžiui, šiuo metu ji skaito apie Krebso ciklą – medžiagų apykaitos grandinines reakcijas. Nors pagal mokyklos programą į tokius dalykus Giedrei nereikėtų gilintis, ji jau kremta anglų kalba parašytas mokslines knygas, skirtas universitetų studentams.

Užrašų knygutėje – tailandiečių rašto pavyzdžiai, adrenalino formulės

Į klausimą, kodėl jai patinka gilintis į įvairius sudėtingus procesus, vykstančius gamtoje, žmonių ir gyvūnų organizmuose, Giedrė atsako nedaugžodžiaudama: „Tiesiog įdomu.“
Beje, ir apie asmeninį gyvenimą, laisvalaikį gabi mergina nelinkusi atvirai pasakoti. Su bendraamžiais tuščiai plepėti jai taip pat neįdomu. Pasak G.Širvinskaitės chemijos mokytojos Rasos Lažinskienės, tik nuvykusi į olimpiadas, kuriose susitinka su bendraminčiais, Giedrė tarsi atsigauna – iš tylios, uždaros merginos tampa daug bendraujančia ir savo sritį puikiai išmanančia jaunąja mokslininke.
„Pastebiu, kad su klasės draugais Giedrei bendrauti nykoka, ji atrodo atsiskyrusi, mat savo bendraamžius yra gerokai praaugusi. Net tais retais kartais, kai dalyvauja mokyklos renginiuose, būna paskendusi savo mintyse, tarsi nuplaukusi kažkur kitur. O klasės draugai su ja bendrauja labai pagarbiai. Daugeliui jų nesuvokiama, kad bendraamžė mąsto visai kitaip nei jie“, – atskleidžia R.Lažinskienė.
Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos chemijos mokytoja prisipažįsta per dvidešimt pedagoginio darbo metų pirmą kartą mokanti tokį vaiką. Pasak R.Lažinskienės, Giedrė uždavinius retai sprendžia taip, kaip buvo aiškinama per pamoką. Teisingą atsakymą ji randa išnarpliojusi uždavinį savaip – visai iš kito galo. „Su Giedre labai įdomu bendrauti ne tik apie chemiją, nes ji domisi labai skirtingais dalykais. Jai viskas įdomu, tačiau kad atsiskleistų, reikia gerokai pakutenti“, – atskleidžia R.Lažinskienė.
Dalyvaudama tarptautinėje olimpiadoje, Giedrė ne tik kartu su bendraminčiais iš viso pasaulio tobulino chemijos, fizikos ir biologijos žinias, bet ir rado laiko pasimokyti egzotiškos afrikiečių kalbos. „Kai su Ganos komanda kartojomės, kaip spręsti uždavinius su gravitacijos konstanta, išmokau ir keletą Ganos akanų kalbos žodžių, suskaičiuoti iki dešimties“, – prisimena gimnazistė.
Be to, jai didelį įspūdį padarė galimybė pavartyti biologų biblija vadinamos knygos „Campbell biology“ kinišką variantą. „Bandžiau ją iššifruoti. Ir visai neblogai sekėsi. Išmokau keliasdešimt hieroglifų. Labai norėčiau turėti tą knygą. Tikiuosi, teks dar kartą ją pamatyti“, – tokios yra dešimt klasių baigusios gimnazistės svajonės.

Pirmas mokslinis pranešimas – pradinėse klasėse

R.Lažinskienė pabrėžia, kad nors gabios merginos domėjimosi laukas labai platus, jos niekas neprivers gilintis į tuos dalykus, kurie jai atrodo nereikalingi. Pedagogės teigimu, net prieš olimpiadas Giedrės nepavyksta pakreipti ta linkme, kuria, mokytojų manymu, reikėtų judėti. Pagalbos ji taip pat retai prašo, visiems konkursams ruošiasi savarankiškai. „Jeigu labai zyziu, kad ateitų kartu papildomai pasimokyti, tai prisikviečiu. Dažniausiai išgirdusi per pamoką kokį naują dalyką ar užkliuvusi už kokio fakto lenda vis gilyn, kol išsiaiškina viską, kas įdomu“, – pastebi R.Lažinskienė.
Giedrė įsitikinusi, kad mokytojos visko neišmokys, knygose taip pat nėra visos ją dominančios informacijos, tad daugiausiai žinių ji parsiveža iš Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA), padirbėjusi laboratorijose. Tokios užduotys, kaip apskaičiuoti, kiek yra chlorofilo viename augalo lape, jai itin įdomios.
Giedrės biologijos mokytoja Irena Ūsienė pasakoja, kad mergina skaito daug knygų apie biologiją, tačiau bet ko neįsiūlysi. Užtat pamačiusi mokytojos kabinete naują mikropreparatų rinkinį, skirtą stebėti mikropreparatams pro mikroskopą stebėti ir jiems atpažinti, metė visus darbus ir ėmėsi savarankiškai tyrinėti miniatiūrinius objektus. Pasak I.Ūsienės, Giedrė dažnai, niekieno neskatinama, pasiėmusi lupą tyrinėja ir augalų žiedus.
Gimnazistės mama Janina Širvinskienė prisimena, kad Giedrė, būdama vos trejų ketverių metų, jau domėjosi gamta, gyvūnais. „Kartą parbėgo namo net pasikūkčiodama nuo ašarų dėl to, kad drugeliui kojytė „nulūžo“, – pasakoja J.Širvinskienė.
Beje, būdama vos aštuonerių metų Giedrė sugalvojo auginti sraiges, kad parengtų išsamų mini mokslinį pranešimą, kurį kartu su seserimi skaitė konferencijoje „Gamta ir mes“.
„Mokytojai giria Giedrę ir už jos piešinius, siūlo dalyvauti konkursuose, tačiau ji nenori. Taip pat ji patenka ir į lietuvių, matematikos rajonines olimpiadas, bet ne visada spėja dalyvauti. Nors retai matau ją ruošiančią namų darbus, mokosi vien dešimtukais“, – Giedrės gabumus vardija J.Širvinskienė. Ir priduria, kad nuo pirmos klasės dukra žiniomis visose srityse gerokai lenkė bendraamžius.
„Tikriausiai aš dėl to kalta, – juokiasi Giedrės mama. – Nuo mažų dienų abi dukras skatinau pamėgti knygas, kartodavau, kad iš jų galima sužinoti begalę įdomių dalykų, ir taip užkrėčiau skaitymu. Giedrė penkerių metų jau pati skaitydavo storiausias Anderseno pasakų knygas. O kaip išmoko skaityti, net nepastebėjau.“

Lenkia dvyliktokus

G.Širvinskaitė sako kol kas negalvojanti apie būsimas studijas ar ateities planus, tikina neturinti ir ambicingų tikslų, tačiau jos mokytojai merginą regi kaip mokslininkę. „Jau dabar matyti, kad tai mokslininko tipo žmogus. Ji užsispyrusi, savarankiška. Atlikdama užduotis per pamokas visada parodo, kad žino daugiau, nei reikalaujama“, – giria savo mokinę I.Ūsienė.
NMA direktoriaus pavaduotojas Paulius L.Tamošiūnas taip pat pastebi, kad Giedrė net iš kitų itin gabių vaikų išsiskiria užsispyrimu ir gebėjimu susikoncentruoti. „Ji pasižymi ne tik cheminiu bei matematiniu mąstymu, bet ir geromis rankomis. Tai mokslininkui labai svarbu. Nors pernai ji dar nebuvo baigusi dešimt klasių, atlikdama užduotis laboratorijoje dažnai lenkdavo ir dvyliktokus. Mat Giedrė nebijo kažką ne taip supilti, – tiesiog ima ir daro. Be to, dažniausiai jai pavyksta“, – atskleidžia P.L.Tamošiūnas, padedantis Giedrei tobulėti biochemijos srityje.
Jo žodžiais, iš NMA besimokančių išskirtiniu talentu apdovanotų vaikų Giedrė dar išsiskiria ir tvirtu charakteriu, mat kaip pasakys – taip ir bus.
Beje, biologijos olimpiadose ji visada stengiasi kuo geriau pasirodyti, tačiau ne dėl garbės, o, kaip pati sako, kad galėtų pasilyginti su kitais dalyviais, kiek žino ir moka. „Giedrei laimėjimai – tai vidinė motyvacija įrodyti sau ir kitiems, kad gali vis daugiau pasiekti. Be to, konkursai – didžiausia pasitikėjimo savimi dozė. Neabejoju, kad Giedrė dar ne kartą eis atsiimti aukščiausių apdovanojimų tarptautinėse olimpiadose ir konkursuose“, – apibendrina P.L.Tamošiūnas.

Giedrės Širvinskaitės laimėjimai

5–8 klasės: pirmos vietos Kėdainių rajono matematikos, fizikos ir technologijų, biologijos olimpiadose.
9 klasė: antra vieta Lietuvos mokinių biologijos olimpiadoje, pirmos vietos Lietuvos mokinių olimpiadų matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos Kėdainių rajono etapuose, antra vieta lietuvių kalbos olimpiadoje ir J.Janickio chemijos konkurse.
10 klasė: antra vieta tarptautiniame biologijos ir chemijos konkurse, pirma vieta Lietuvos mokinių biologijos olimpiadoje, Lietuvos mokinių gamtos mokslų olimpiadoje, sidabro medalis tarptautinėje jaunių gamtos mokslų olimpiadoje (Pietų Afrikos Respublika).

Vos prieš keturis mėnesius Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje atidarytas pirmasis šalyje krematoriumas jau veikia visu pajėgumu – kasdien kremuojami vidutiniškai penkių mirusiųjų palaikai.

Kaip teigia krematoriumą valdančios UAB „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas, daugėja žmonių, kurie atvyksta pasidomėti, kaip veikia krematoriumas, kaip kremuojami palaikai, ir išreiškia norą sudaryti išankstines palaikų kremavimo sutartis. Mat jei velionis nebūna raštu išreiškęs išankstinės valios dėl laidojimo būdo, reikia artimųjų sutikimo palaikams kremuoti.
Prieš keletą savaičių „K2 LT“ atstovai kėdainiškiams surengė atvirų durų dienas krematoriume – pasisekimas buvęs toks didelis, kad po Velykų nutarta atvirų durų dienas pakartoti. Be to, norint pristatyti šią lietuviams neįprastą laidojimo paslaugą, buvęs susuktas ir filmas apie palaikų kremavimą.
Ir, kad ir kaip makabriškai skambėtų, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie atlydėję į Kėdainius kremuoti giminaičio ar bičiulio, nesibodi per specialiai įrengtą langą arba kompiuterio monitorių stebėti viso kremavimo proceso. „Patys artimiausi velioniui žmonės, prislėgti netekties, to paprastai nelinkę žiūrėti. Kremavimą stebi tolimesni giminaičiai ar bičiuliai“, – pasakoja V.Labanauskas.
Be to, atsiranda ir pavienių pageidavimų – pripildyti medalioną mirusio artimojo pelenų. Nors JAV išpopuliarėjusia dar viena makabriška paslauga – iš kremuoto velionio pelenų pasigaminti žiedą ar pakabuką su dirbtiniu deimantu (mat anglies, grafito ir deimanto cheminė formulė ta pati) – lietuviai dar nesusidomėjo. „Jei tokių pageidavimų būtų, galėtume tai padaryti, bet paslauga – iš velionio pelenų pagaminti dirbtinį deimantą – atsieitų keliolika kartų brangiau, nei nusipirkti tikrą deimantą. Tiesa, Vakarų Europoje kremuotojai tokių prašymų sulaukia vis dažniau“, – tikina V.Labanauskas.

Praėjusią savaitę Kėdainių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo antstolės Sonatos Vaicekauskienės prašymą dėl leidimo prievarta paimti Drąsiaus Kedžio dukrą iš jos globėjos Neringos Venskienės namų.

Teismo sprendimas dėl leidimo taikyti prievartą galutinis ir neskundžiamas, tačiau vargu ar bus įvykdytas. Juk teismas jau seniai nusprendė, kad mergaitė turi būti grąžinta mamai, tačiau jos globėja teisėja N.Venskienė atsisakė tą daryti, aiškindama, jog brolio dukra nenori važiuoti pas mamą. Tad kyla klausimas, ar esama būdų, kaip išeiti iš šios aklavietės ir kaip apskritai išspręsti problemą, kad vaikas nukentėtų mažiausiai.
Vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras sako, kad šiandieninė situacija šokiruoja: mergaitės norais manipuliuoja ne tik jos globėja, bet net ir politikai. “Į mergaitės nuomonę svarbu atsižvelgti, tačiau jos sprendimas turi būti laisvas, nepaveiktas nė vienos suinteresuotos pusės. Be to, nė vienoje civilizuotoje valstybėje mama pati nebandytų esant tokiai situacijai pasiimti dukters. Tą privalo padaryti institucijos, atsakingos už teismo sprendimų įvykdymą. Pirmiausia reikėtų pašalinti suaugusiųjų keliamas kliūtis ir tada vykdyti teismo sprendimą. Juk priimant sprendimą mergaitę grąžinti mamai buvo atsižvelgta į jos interesus”, – neabejoja D.Pūras.
Jam antrina Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis: “Tai, kaip dabar manipuliuojama vaiku, yra nusikalstama. Mergaitė turi būti izoliuota nuo globėjos, kad nematytų vykstančios kovos dėl jos gyvenamosios vietos. Ji turėtų kurį laiką pagyventi neutralioje aplinkoje.”
Tuo neabejoja ir Kauno jaunimo mokyklos psichologė, Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė: “N.Venskienė turėtų prisiimti atsakomybę už sveikos ir saugios vaikui aplinkos nesukūrimą. Psichologai, vaiko teisių specialistai turėtų ją pakonsultuoti, kaip saugiai grąžinti mergaitę Laimutei Stankūnaitei. O jeigu mergaitė nenori važiuoti pas mamą, vadinasi, yra nuteikta negatyviai ir psichologiškai sužalota.”
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro nuomone, antstolė S.Vaicekauskienė dabar turėtų susidaryti planą, kaip perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, ir jo laikytis, nes teisme nutartis yra priimta, o ją vykdyti privaloma.

"Veido" archyvas

Lietuvos krematoriumo statybvietėje, Kėdainių pramoniniame parke, vokiečių kompanijos IFZW specialistai baigė pirmąjį kremavimo įrangos montavimo etapą. Iš specialių, itin aukštai temperatūrai atsparių plytų bei kitų izoliacinių medžiagų 4 m gylyje buvo suformuotas apie 14 m ilgio karšto oro kanalas. Juo karštas oras iš deginimo įrenginio, per aušinimo sistemą ir valymo įrengimus, pateks į kaminą. Pastatytas ir deginimo įrenginio korpusas, kuriame jau montuojama įranga.

„Įrangai montuoti būtina sąlyga – oro temperatūra patalpose turi būti ne žemesnė kaip 15 laipsnių, todėl darbus galėjome pradėti tik atėjus pavasariui, nes žiema buvo labai šalta ir ilga, – aiškina technologines ypatybes, dėl kurių nusikėlė planuoti darbai, Lietuvos krematoriumo projektą vykdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas

Pagal technologiją, pastačius deginimo įrenginį, vien jį išbandyti reikia ne mažiau kaip mėnesio: palaipsniui didinama temperatūra, kol pasiekiama maksimali – 1200 laipsnių, tada krosnis išjungiama, per savaitę atvėsinama, kad specialistai galėtų patikrinti ją iš vidaus, ar viskas veikia tvarkingai, ar neatsirado pažeidimų. „Deginimo įrenginio bandymai turi būti atlikti labai atsakingai ir kruopščiai, nes paleidus, jis turės dirbti aukštoje temperatūroje nepertraukiamai, visą parą“, – sako V. Labanauskas, pridurdamas, kad įranga veiks automatiniu režimu.

Krematoriume planuojama įrengti dvi kremavimo linijas. Iš pradžių veiks viena, kuri užtikrins 4000 kremavimų per metus, t.y patenkins šiandieninį Lietuvos poreikį. Vėliau, jei atsiras didesnė paslaugos paklausa, bus galima didinti pajėgumus paleidžiant antrąją liniją, kuriai jau dabar paruošta vieta.

Iš viso deginimo įrenginio, valymo įrengimų ir kamino bei pirmosios linijos  montavimo darbai truks apie 3-4 mėnesius, todėl pirmasis Lietuvos krematoriumas bus atidarytas ne anksčiau kaip vasaros pabaigoje.

Būsimajame krematoriume nebus teikiamos šarvojimo ar laidojimo paslaugos – čia bus tik dvi atsisveikinimo su velioniu prieš palaikų kremavimą salės. „Vieno žmogaus palaikų kremavimas trunka apie 45 minutes, todėl juos atlydėję artimieji galės tuo metu arba laukti specialioje poilsio zonoje, arba, jei pageidaus, stebėti kompiuterio monitoriuje ar pro technologinį apžvalgos langelį kremavimo procedūrą nuo palaikų įleidimo į krosnį iki galutinio sudeginimo“, – sako V. Labanauskas, pabrėždamas, jog tokia galimybė bus tik Kėdainių krematoriume – arčiausiai Lietuvos esantys Latvijos ir Lenkijos krematoriumai, į kuriuos iki šiol tautiečiai veža kremuoti artimųjų palaikus, kremavimo eigos stebėjimo negali pasiūlyti.

Krematoriumo įrangą pagaminusios ir montuojančios Vokietijos kompanijos IFZV kremavimo paskirties įrenginiai eksploatuojami daugelyje Vakarų Europos šalių. Šiuolaikinių technologijų IFZW krematoriumo įranga gerai išvalo dūmus nuo kenksmingų išmetimų – jie ne tik atitinka ES direktyvose nustatytus reikalavimus, bet yra net mažesni. Kvapai sudega kremavimo proceso metu, esant +850 C temperatūrai. Kad aplinkos tarša atitiktų ES reikalavimus, rūpinasi ir vietos aplinkos apsaugos specialistai, ir krematoriumų įrangos gamintojų ekspertai: įrangos darbas nuolat stebimas internete, fiksuojami įrengimų parodymai. Be to, įrangos gamintojų ekspertai reguliariai lankosi šalyje, kurioje įranga yra sumontuota, ir vietoje atlieka oro mėginių tyrimus.

Pirmasis Lietuvos krematoriumas stovės 0,75 ha ploto žemės sklype, esančiame ES lėšomis įrengtame Kėdainių pramoniniame parke. Apie 12,3 mln. litų kainuosiantis projektas vykdomas akcininkų lėšomis ir iš dalies kredituojamas finansinių institucijų. Krematoriumo pastatą projektavo architektas Gintautas Natkevičius. Generalinis projekto rangovas – statybų bendrovė „Vikstata“.

Verslininko Tautvydo Barščio kontroliuojama “KG Group” grupė Kėdainiuose baigia įrengti greitai paruošiamų makaronų fabriką, į kurį bus investuota iki 9 mln. litų, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

Naujame objekte bus gaminama nuo 500 iki 1 tūkst. tonų makaronų per mėnesį. Pradžioje dirbs apie 50 žmonių. Darbą planuojama pradėti gegužę.

“Perkame grūdų, turime malūną ir norime parduoti ne žaliavą, bet galutinį produktą, tada būtų sukuriama didesnė pridėtinė vertė. Gaminant vien tik žaliavas pelningumas palyginti mažas”, – sakė “KG Group” vadovas T.Barštys.

Jo teigimu, pagrindinės pardavimo rinkos bus Skandinavija, Lenkija ir Baltijos valstybės.

“Konkurentus galime tik pagirti už drąsą, tačiau šiandien makaronų rinka gana užpildyta. Jei konkurentai mato nišų, norėtume jas pamatyti ir mes. Parduotuvių lentynose tuščių vietų nėra. Produktai gaminami beveik visose ES valstybėse, importuojama iš Lenkijos, Italijos”, – sakė bendrovės “Amber pasta” generalinis direktorius Andrejus Cedronas.

Anot T.Barščio, bandomosios partijos jau gaminamos Šalčininkų rajone esančiame ceche.

“KG Group” naują gamyklą įrengia Kėdainiuose buvusiame 4 tūks. kvadratinių metrų medžio ceche, kuriame gamyba nutraukta per sunkmetį.

+370 5 2058511