Petro Malūko nuotr.

Prieš žengiant per Dotnuvos žemės ūkio mokslininkų buveinės slenkstį pirmiausia pėda pataiko į  beveik 4 cm duobelę, išmintą akmeniniuose laiptuose, ir prieš šimtą metų vedusiuose į šios srities mokslo įstaigą.

Aušra LĖKA

Keliaujant per Lietuvos miestelius ir kaimus kartais belieka aikčioti klausantis apie jų europinio lygio istoriją, iš kurios šiandien belikęs garsus vietovardis istorijos knygoje ir, geriausiu atveju, kokia ankstesnę šlovę menanti plyta ar medis senolis. Akademija – išimtis.

Nedideliam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui centrinėje Lietuvoje dalyje pavyko praktiškai be pertraukų net karų ir okupacijų metais jau antrą šimtmetį išlikti žemdirbiškos Lietuvos sostine. Simboliška, kad net dabartinis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto rūmas pastatytas ant senosios žemės ūkio Alma Mater pamatų. O keli laipteliai į dabartinį pastatą numinti kelių kartų žemdirbystės mokslų eruditų, tęsiančių pirmtakų pradėtus darbus.

Painiava dėl miestelio pavadinimo

Bet pirmiausia būtina patikslinti, apie kurį miestelį bus rašoma, mat painiavos pasitaiko neretai. Instituto darbuotojai pasakoja, kaip kartą naktį miestelį pasiekė  vilkstinė su traktoriais – užsieniečiai ieškojo, kur čia vyks arimo varžybos. Juos ištiko šokas paaiškėjus, kad atvyko į Akademiją, bet ne tą – taip pat vadinasi ir pakaunės miestelis, kuriame įsikūrusi taip pat žemdirbystės mokslo institucija – Aleksandro Stulginskio universitetas. Ką jau kalbėti apie supainiotus laiškus ir siuntinius.

Anksčiau miestelis vadinosi Dotnuva, paskui Dotnuva-Akademija, paskui liko tik Akademija, o Dotnuvos vardas liko gretimam miesteliui. Maža to, dar yra atskiras kaimelis – Dotnuvos geležinkelio stotis, nors ji iš tikrųjų arčiau Akademijos nei Dotnuvos.

Tad, kad būtų aiškiau, net tarptautiniuose forumuose įprasta sakyti, kad Lietuvos žemdirbystės institutas – Dotnuvoje. Beje, riba tarp Dotnuvos ir Akademijos (kaip ir kai kurių kitų seniūnijos vietovių) simbolinė: ant to paties stulpelio lentelė žymi vieno miestelio pabaigą, o kito pradžią.

Dotnuvos seniūnija – net 132 kv. km, 6 tūkst. gyventojų, ji apima net 6 miestelius ir didesnius kaimus. Kiekvienas turi savo bendruomenę, rengia savo renginius. Bet visai atskirti gyvenimus sunkoka, nes, pavyzdžiui, Dotnuvos įstabaus grožio bažnyčios su vienuolynu, kur dar plazdena jos ganytojo Tėvo Stanislovo aura, parapijai priklauso ir Akademija, mat čia bažnyčios nėra. Joje išlikę tik ratu susodinti medžiai, juosę cerkvę, tarpukariu perstatytą į katalikų bažnyčią, paties Maironio pašventintą.

Sovietinės okupacijos metais bažnyčios pastate buvo Žemdirbystės instituto sandėlis. Institutas prašė pinigų bažnyčios remontui, bet sulaukė įsakymo ją nugriauti.

Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Seniūnijos administracija – irgi Dotnuvoje, bet per visuotinį balsavimą pritrūko tik šešių balsų, kad ji būtų perkelta į Akademiją. Užtat Dotnuvos dvaras – Akademijos teritorijoje. Vienos stambiausių ir turtingiausių vietos įmonių, modernia žemės ūkio technika ir sėklomis prekiaujančių „Dotnuvos projektų“, administracija – Akademijoje, o įmonės teritorija – jau Dotnuvos ribose. O nemažai Žemdirbystės instituto darbuotojų gyvena Vainotiškėse, kurių riba su Akademija irgi telpa ant vieno stulpelio. Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Akademija, žinoma, turi panašumų su kitais nedideliais Lietuvos miesteliais: sovietinės architektūros palikimas – aikštė su parduotuvėmis, vaistine, kredito unija, ambulatorija, netoli – pirmas po ilgų ginčų pradėtas renovuoti daugiabutis. Kaip ir kituose miesteliuose, centrinėje aikštėje karaliauja prekeivių sendaikčiais palapinės, kuriose vietiniai dairosi ir „Prados“ juodo prekės ženklo, mat Akademija į jį įnešusi savo indėlį – vietinė mergaičiukė Rasa Žukauskaitė, vaikštanti pasaulio mados sostinių podiumais, yra „Prados“ reklamos veidas.

Aikštės kampe – švelniai tariant, ne itin išvaizdus kebabų vagonėlis, šalia – aptriušęs stalas ir suolas, bet po stogeliu. Tačiau kebabinės darbuotoja sukasi kaip vijurkas, sako, nuo ryto iki antros valandos nestabtelėjusi nė minutei. Ji kebabais vietinius, pravažiuojančius, o ir specialiai iš gretimų miestelių, kaimų ar net Kėdainių atvažiuojančius žmones maitina jau 9 metai. Kebabai tikrai skanūs.

Turi ir Žemės ūkio ministeriją, ir ministrą

Vis dėlto, nepaisant sovietinės masinės architektūros reliktų ir šiandieninių second hand realijų, iš kurios pusės beatvažiuotum į Akademiją, ji iš karto keliautojui prisistato ne kaip koks bažnytkaimis, o prie carienių, profesorių, net ministrų pratęs miestelis.

Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – kryžiuočių kronikose dar 1372 m. paminėta Dotnuva (Datinen) vien šiandieninės Akademijos ribose turi net 32 paveldo objektus. Miestelis gali puikuotis, kad Dvaro, dar vadinamuose Salos ar Baltuosiuose, rūmuose net dukart svečiavosi Rusijos carienė Jelizaveta. Iš karto dėmesį patraukia raudonų vietinės plytinės plytų (šimtas metų, ir nė viena nesubyrėjusi) senųjų žemės ūkio mokymo įstaigų, karo ligoninės pastatai. Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja. O parko gilumoje baltuoja Žemdirbystės instituto rūmai. Nuo Piotro Stolypino nusižiūrėtos vietos laikų čia sukosi Lietuvos žemės ūkio mokslo istorija.

Į Akademiją visais laikais iš Lietuvos ir iš kitų kraštų važiuota semtis žemdirbystės mokslų žinių, mokslo centrą pagerbė visi prezidentai, pradedant Antanu Smetona, kurio pasodintas ąžuolas čia tebeveši. Tik Dalia Grybauskaitė, kai lankėsi Dotnuvoje, aplankė modernius slaugos namus, bet į Akademiją neužsuko.

Akademija turi net savo Žemės ūkio ministeriją ir savo ministrą joje: Nikitos Chruščiovo laikais užsimota valdžią priartinti prie liaudies, tad Akademijoje buvo pastatytas pastatas ministerijai, o šalia 1967 m. užtvenktos Dotnuvėlės tvenkinio – penki vienodi namai ministerijos darbuotojams.

Keli darbuotojai buvo atvažiavę, pasisukinėjo Akademijoje mėnesį kitą ir vėl išvyko į Vilnių. Dabar ministerijai statytame pastate įsikūrusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kuriai vadovauja 1998–2000 m. žemės ūkio ministru buvęs Edvardas Makelis.

Akademijoje daug įstaigų, susijusių su žemės ūkiu. Už tai, pasak Žemdirbystės instituto direktoriaus doc. Vytauto Ruzgo, Akademija turėtų būti dėkinga carinės Rusijos premjerui P.Stolypinui, XIX a. pab.–XX a. pr. pagarsėjusiam Rusijos žemės ūkio reforma, kurią bandė diegti ir carinei imperijai anuomet priklausiusioje Lietuvoje.

Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Jam kilo idėja įsteigti labai aukšto lygio, aukštosios mokyklos statuso Kauno gubernijos žemės ūkio mokyklą. P.Stolypinas turėjo Kalnaberžės dvarą netoli Dotnuvos, kuriame mėgdavo ilsėtis, tad gretimai, dabartinėje Akademijos teritorijoje, 1911 m. ir įsteigė mokyklą. Vietos pasirinkimą lėmė ir netoli miestelio esanti geležinkelio stotis. Tiesa, Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausomai, imta galvoti mokyklos veiklą pratęsti. 1919 m. prof. Viktoras Ruokis ėmė vadovauti čia įsteigtam Žemės ūkio technikumui. Tuo metu vietos gyventojai, daugiausia vadinamieji tuteišiai, nelabai šnekėjo lietuviškai, tad dėstytojai ir studentai vaikščiodavo po kaimus ir mokė lietuviškai. Vienas kaimas iš dėkingumo net pavadintas Kemėšiškiais, kraštą lietuvinusio technikumo dėstytojo kunigo Fabijono Kemėšio vardu. Dabar tik seni lenkiški užrašai kapinėse primena kraštą buvus lenkakalbį.

Istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis.

Buvo didelė laimė ir Akademijai, ir visai Lietuvai, kad atsikviesta lietuvių profesūros  iš Peterburgo, Maskvos. Stasys Nacevičius, Dionizas Rudzinskas atvažiavo, net nemokėdami lietuviškai rašyti. „Tai buvo aukščiausio lygio inteligentai, grįžę į Lietuvą dirbti technikumo dėstytojais, nors tai buvo gal kokiais dešimt laiptelių žemiau nei tai, ką jie turėjo svetur. Vėliau dalis jų išvažiavo į Kauną, į laikinąją sostinę, bet impulsas jau buvo duotas. Kaip sakė buvęs Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis“, – kodėl daug kitų šlovingų Lietuvos centrų nunyko, o Akademija per visas valdžias, visas santvarkas liko žemės ūkio mokslo centru, aiškina Žemdirbystės instituto direktorius V.Ruzgas.

Jis pasakoja, kaip gavę paskyrimus jie su bendrakursiais Rimantu Dapkumi ir Zenonui Dabkevičiumi atpoškėjo į Akademiją. Visi trys vienu ar kitu laiku buvo šio instituto direktoriai, prof. dr. Z.Dabkevičius dabar vadovauja taip pat Akademijoje besibazuojančiam ir Žemdirbystės institutą apimančiam Agrarinių ir miškų mokslų centrui.

V.Ruzgas neslepia: iš pradžių buvo liūdna, ne tas peizažas. Tai lygiausia Lietuvos vieta – kur jau jai prilygti jo gimtojo Adutiškio kalvelėms ir ežeriukams.

Ne jam vienam čia trūko peizažo įvairovės: į Akademiją atlikti praktikos kviesdavęsi tuomečio Dailės instituto studentus. Šie bėga šen, bėga ten ir skundžiasi, kad nėra ko tapyti, mat pratę tai daryti kur Dzūkijoje, ten širdis lipa iš krūtinės nuo gražumo. Bet tuometis instituto direktorius Antanas Būdvytis sakydavo: ten gražumas sukurtas gamtos, o čia žmogaus rankomis. Jei apleisi, gamtos grožį rasi ir po 100 metų, o žmogaus sukurtą reikia puoselėti nuolat.

V.Ruzgas prisimena, kad atvažiavę kaip jauni absolventai jie čia rado neeilines asmenybes – Leoną Kadžiulį, Kazį Leistrumą, Henriką Černiauską: „O kai gyveni tokioje dvasioje, ją tarsi įtrauki, įčiulpi, kaip ir jie ją perėmė iš savo pirmtakų. Yra nematoma gija, siejanti šimtametę instituto tradiciją.“

Mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Tuometis instituto direktorius A.Būdvytis, nors buvo kompartijos CK narys, bet apie sovietinę valdžią sakydavo ne „aukščiau stovintis“, kaip buvo priimta to meto terminijoje, o „aukščiau gulintis“. Institute visuomet vyravo disidentiška dvasia. Jo vadovai ieškojo gabiausių mokslininkų, nepaisydami jų politinių pažiūrų ar priklausymo kompartijai, įdarbindavo net iš tremties grįžusius mokslininkus. Rinktis buvo iš ko, juolab atlyginimai buvo didžiuliai: mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Per visus sovietinės okupacijos metus instituto parke, tiesa, apžėlusiame krūmais, išliko ir paminklas Klaipėdos krašto vaduotojams, mat Dotnuvos dėstytojai ir studentai 1923 m. vyko Klaipėdos vaduoti. Iš Dotnuvėlės tarsi metais atritintą akmenį su įrašais, kad trūko vergovės pančiai, sovietmečiu siūlyta susprogdinti, bet instituto vadovai sugalvojo būdą jį išsaugoti: esą sprogdindami tik dėmesį atkreipsime.

Dotnuviškiai mokslininkai nuo seno garsėjo selekcininkų pasiekimais. Ir dabartinio instituto direktoriaus V.Ruzgo pavardė – prie 17 kartu su kolegomis sukurtų veislių, kurių garsiausia – ir plačiausiai ne tik Lietuvoje naudota „Ada“. Jaunystėje jam atrodė, kad selekcininku dirbs, jei jau jokio kito pasirinkimo neliks, mat Žemės ūkio akademijoje ši disciplina dėstyta labai jau nuobodžiai.

Paskui V.Ruzgas pats ją dėstė studentams, tad stengėsi ja sudominti jaunimą. Nors tai nelengva – jaunimas nekantrus, o čia reikia laiko.

Direktorius prisimena, kaip A.Būdvytis sakydavo: selekcija – tai biologija, agronomija, darbštumas, sėkmė ir komercija, nes nauja veislė turi būti konkurencingas produktas. Jis sutinka: jei mokslas nereikalingas verslui, tai kam jis tada reikalingas, tad kiek daugiau nei pusę veiklai reikalingų pinigų Žemdirbystės institutas užsidirba iš užsakymų.

Veislei sukurti reikia maždaug dešimtmečio: selekcininkas ima didžiulį genofondą veislių, skaičiuoja kryžminimo kombinacijas. Vienus kuokelius pašalina, įdeda kitus ir sukryžmina. V.Ruzgas juokauja, kad vienai mamai parūpina kitą tėvą, ir aiškina, jog tai kažkas panašaus į nusikaltėlių fotoroboto sudarinėjimą: yra kažkiek nosių, kažkiek ausų rinkinių, jos kompiuteryje sustumdomos ir padaromas fotorobotas. Taip ir čia: vienas javas akuotas, kitas ne, vieno lapeliai vienaip, kito kitaip atrodo. Padarai kryžminę kombinaciją ir sėji į vieną eilutę. Vienai veislei sukurti reikia per rankas perleisti maždaug 20 tūkst. linijų – 7–8 metus  persėjinėji, kad nebūtų skilimo, nes genomas nėra stabilus. Ir vis tiri pagal daugybę parametrų – atsparumą klimato kontrastams, ligoms, derlingumą ir kita.

Atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime.

Mūsų selekcininkų pranašumas prieš kitus europiečius buvo šalčiui atsparios veislės, bet dabar klimatas toks kontrastingas, o pasaulinis atšilimas reiškia ir naujas javų ligas, kenkėjus, todėl institutas daug dirba ties naujai atsirandančiomis problemomis, gilinasi į augalų apsaugos sistemas.

Taip, sutinka V.Ruzgas, selekcininkui reikia ir paburti, tad jei su ponu Dievu gerai sutari, galbūt pavyks išlošti šiek tiek laiko, bet tikimybė tai padaryti – mažesnė, nei išlošti aukso puodą.

„Būna, atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime. Sakau – ne penkerius, o 10 metų, ir tai, jei pasiseks. Kai buvau studentas, sakydavo, kad greitai bus revoliucija – genetikos mokslai selekcijos procesus smarkiai pagreitins. Bet mano barzda pražilo, o ta revoliucija neatėjo“, – šypsosi selekcininkas, pridurdamas, kad genetika, technologijos – tai tarsi miegantis milžinas, bet kas žino, kada jis pabus.

O kol kas visame pasaulyje juokaujama, kad pirmus 9 metus selekcininkas dirba susirietęs: apsėja laukelius, nuima derlių, pasveria, daro genetinio originalumo testą. O štai technologinių mokslų srityje mokslo darbas atliekamas per 3–4 metus. Bet kai jau sukuri vieną naują veislę, paskui kiekvienais metais tos veislės padeda kurti naujas.

Selekcijos stotis Dotnuvos Akademijoje įsteigta dar 1922 m. Didžioji dalis selekcijos vykdoma tuose pačiuose laukuose kaip ir tarpukariu. Darbai nebuvo sustabdyti net karo metais, tik šiek tiek sumažintas jų mastas. Dabar institutas turi 500 ha selekcinių laukų, daugiausia javų.

Akademijoje įsikūrusi dar ne viena su žemės ūkiu susijusi įstaiga – čia veikia ir Dotnuvos eksperimentinis ūkis. Akademijoje yra unikali įstaiga – Lietuvos augalų genų bankas. Čia saugomi 3179 visos Lietuvos augalų sėklų pavyzdžiai. Už sėklas atsakinga Birutė Markevičienė aiškina, kad norint jas saugoti pirmiausia reikia išdžiovinti. Paskui kiekvienos rūšies pavyzdžiai pakuojami į vieną didesnį ir 4 mažesnius pakelius.

Tada jie dedami į standartinių lietuviškų „Snaigių“ šaldymo kameras. Didesni pakeliai saugomi nuolat, o iš mažų sėklos reguliariai imamos jų daigumui patikrinti, duodamos selekcininkams atnaujinti. Toks genų bankas – nacionalinis turtas, saugantis esamą ir sudarantis pagrindą naujai įvairovei kurti.

Mokslininkų teorinį darbą į gyvenimą diegia čia pat veikiantys „Dotnuvos projektai“. Čia dirba beveik 200 darbuotojų, jie turi 5 filialus Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje. Įmonės sėklų ruošimo fabrikas per metus gali paruošti 15 tūkst. t sėklų, o siūloma žemės ūkio technika atitinka paskutinį šios srities naujovių žodį.

„Dotnuvos projektai“ – iš dalies Žemdirbystės instituto kūdikis, nes ne tik bendradarbiauja su juo sėklų gamybos srityje, bet ir įsteigtas buvusių instituto darbuotojų.

O vos baigus nuimti derlių Žemės ūkio konsultavimo tarnyba Akademijoje atveria Agroakademijos mokslo metų sezoną. Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Asta Šakickienė vedžioja po moderniausias mokymo sales, ir sunku patikėti, kad dar neseniai čia buvo apleisti sovietinės okupacijos metų kultūros namai, kur paukščių mėšlo buvo tiek ir tiek.

Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją.

Konsultavimo tarnyba – nebiudžetinė įstaiga, paslaugos čia mokamos, tad tarnyba uždirba iš žinių. O jų ūkininkams reikia, nes naujovių šioje srityje daug. Ūkininkai mokosi, kaip vykdyti reikalavimus, susijusius su tiesioginėmis ES išmokomis (tiesa, šie mokymai ir finansuojami iš ES, valstybės biudžetų), kaip pasirengti gauti licenciją vienoje ar kitoje žemdirbystės srityje, kaip tvarkyti finansinę apskaitą.

„Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją. Juolab kad šiandien visa žemės ūkio technika, kombainai ar melžimo robotai išmanūs, sumanūs, kompiuterizuoti, bet ko jiems valdyti nepaimsi“, – pasakoja A.Šakickienė, rodydama modernią karvių melžimo mokymo klasę. Mat jei svetimas ateis mokytis į fermą, sumažės produktyvumas, tad mokomasi su dirbtinėmis karvėmis.

Konsultavimo tarnyba turi ir tris mobiliąsias laboratorinių tyrimų laboratorijas, sumontuotas autobusiukuose, kuriais važinėja tiesiai į ūkius ir ekstra atlieka reikalingus tyrimus.

Daug paslaugų Konsultavimo tarnyba perkelia į elektroninę erdvę: suvedus savo duomenis galima juos analizuoti ir priimti sprendimus. Čia galima stebėti pasėlių gamybos savikainos pokyčius, sudaryti kompiuterines tręšimo programas ar pildyti įvairių privalomų žurnalų formas.

A.Šakickienė džiaugiasi, kad daug mūsų ūkininkų pagal naudojamas technologijas, kitus parametrus jau prilygsta europiniam lygiui, tad dabar jie ieško būdų, kaip sumažinti vidines sąnaudas. „Žemdirbių verslo elitas šiandien tikrai ir turtingas, ir išsilavinęs. Kurie suprato tendencijas, nepabijojo prarasti autoriteto, kad sukišo rankas į žemę, tie išlošė. Tokių yra ir buvusių mokytojų, ir architektų. O technologijos, kurios atėjo žemės ūkį, pakėlė jį į aukštesnį lygį“, – sako A.Šakickienė.

Beje, Konsultavimo tarnyba rūpinasi ne tik atvykstančiųjų čia mokytis, bet ir savo darbuotojų mokymu. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas – būtinas. Rūpinasi ir gera savijauta: Agroakademijoje per pertraukėles darbuotojai gali ir biliardą pažaisti, ir prie treniruoklių pasportuoti, šaškių ar šachmatų partiją sulošti.

Ramu, bet nenuobodu

Vis dėlto vidudienį vaikštinėdamas po Akademiją sutinki vos vieną kitą žmogų. Bene didžiausia koncentracija – prie autobusų stotelės, kur keliskart per dieną sustojantis autobusas nurūksta palikdamas mojuoti vaikus ir anūkus į didesnius miestus palydinčius Akademijos senbuvius.

Bet vakarop su europine pagalba įrengtoje krepšinio ir žaidimų aikštelėje jau bumbsi kamuoliai, klastingoje Akademijos penkių gatvių sankryžoje rikiuojasi po kelis automobilius, iš Žemdirbystės instituto pabyra grupelės visai į solidžius mokslininkus nepanašaus jaunimo.

„Ne visas jaunimas nori gyventi Vilniuje. Kai įstojau į doktorantūrą, institute buvau jauniausia, jaunų žmonių buvo nedaug. Bet padidinus doktorantūros stipendiją jaunimas ėmė labiau domėtis žemės ūkio mokslu, doktorantų yra ir klaipėdiečių, ir iš Marijampolės, ir kėdainiečių, grįžusių į gimtąjį rajoną. Dabar institute jų apie 26, kasmet naujų ateina apie 12“, – pasakoja Vita Tilvikienė.

„Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita.

Jauna mokslininkė juokiasi prisiminusi, kai į ekskursiją institute atvykę kolegos iš Vilniaus, pamatę, kaip čia atliekami tyrimai, kaip atrodo genetikos laboratorija, stebėjosi – visai kaip Vilniuje. „Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita. Ji sako tikrai nesijaučianti atskirta nuo pasaulio, juolab kad institutas sudaro sąlygas jauniems mokslininkams važinėti po konferencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Doktorantė į Akademiją atvažiavo baigusi inžinerijos studijas A.Stulginskio universitete. Anksčiau čia nebuvo buvusi. Įspūdį padarė dvaras, bet labiausiai žmonės – labai mandagūs, tolerantiški, šilti. Jos vadovė Žydrė Kadžiulienė buvo pradėjusi eksperimentus su naujais energetiniais augalais biodujoms gaminti – ieškojo, ką auginti, kad gautume kuo didesnę energetinę vertę su mažesnėmis panaudomis. Dabar ir Vita atlieka tyrimus ir su tradiciniais augalais – pavėsiniais kiečiais, ir su naujais Lietuvoje – drambliažolėmis, sidais, geltonžiedėmis legestomis, kurie jau paplitę gaminant biokurą Vokietijoje.

Mokslininkė pasakoja, kad ir mūsų ūkininkai jau bandė sėti ir sidų, ir drambliažolių. Kol kas – dar tik sunki pradžia, bet vis daugiau jų suvokia, kad investuoti į naujoves apsimoka. Štai vienas ūkininkas planuoja finansuoti vienus energetinių augalų pirminius tyrimus, kad iš gautų rezultatų būtų galima teikti paraiškas tolesniems tyrimams.

Akademijos katilinė kūrenama biokuru – šiaudais. Anksčiau kūrenta mazutu, todėl sniegas būdavo juodas, skalbinių lauke negalima buvo padžiauti, o dabar – švaru, gražu. Tik gaila, kad kaina nesumažėjo, nes visame Kėdainių rajone už šilumą mokama vidutinė kaina.

Vita su vyru ir dviem vaikučiais dabar įsikūrė nuosavame name kaime, kuris vadinasi Dotnuvos geležinkelio stotis. „Visi juokiasi, kai pasakau, kad gyvenu stotyje“, – apie lietuviškų vietovardžių keistenybes pasakoja Vita.

Pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės.

Ar jaunam žmogui Akademijoje nenuobodu? Ne per tylu? „Kam ko reikia. Jei reikia triukšmo – čia jo tikrai nėra. Bet kam reikia, kad galėtum laisvai automobilį pasistatyti, – problemų nekyla. O ir pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės. Renginių gal nėra labai daug, bet bendruomenės organizuoja jų vis daugiau. Buriasi jaunimas, yra krepšinio aikštelių, yra saviveiklos kolektyvų, vyksta aerobikos užsiėmimai, šokių pamokos, yra teniso kortai, tiesa, jie prašosi remonto“, – vardija Vita.

Daug būrelių gimnazijoje – vaikai ir šoka, ir dainuoja, jiems nereikia važiuoti į muzikos mokyklą Kėdainiuose, nes jos mokytojai čia atvažiuoja. Dotnuvoje belikusi pagrindinė mokykla, o Akademijoje – 600 moksleivių gimnazija. Vaikų netrūksta, tad dabar šalia mokyklos dygsta naujas priestatas. O Akademijos vaikų darželis ir pradinė mokykla – vieni pažangiausių, darželis dirba pagal Montessori programą.

Akademija garsėja ir žirgynu, į kurį treniruotis vaikai važiuoja ir iš Kėdainių. Žirgynų čia būta jau nuo seno, dabar – net du. Beje, šiomis dienomis Dotnuvėlės slėnyje vyksta tradicinis jojimo turnyras. Vietos Ulonų klubo 4 treneriai čia pristatys ir savo auklėtinius.

Žirgyno savininko duktė Greta Nargelavičiūtė pasakoja, kad tai – šeimyninis verslas. Tėvas jaunystėje jodinėjo, šeima važiuodavo žiūrėti varžybų, sodyboje laikė ponį. Bet Greta sako buvusi užimtas vaikas – lankė muzikos mokyklą, karatė, kitus būrelius ir apie jojimą nesvajojo. Buvo gal šešiolikos, kai atvažiavo čia pas vietos ūkininką Jeronimą Karosą pajodinėti.

„Taip patiko, kad tėčiui teko nupirko man žirgelį. Tėčiui verslas sekėsi, tad nusipirko žirgą ir sau, paskui dar kelis žirgus, kad ir Akademijos vaikai galėtų ateiti pajodinėti. Paskui reikėjo maniežo jodinėti žiemą. Taip pamažu išsiplėtėme, dabar turime 24 žirgus“, – pasakoja Lietuvos konkūrų mėgėjų čempionė G.Nargelavičiūtė.

Jie žirgus veisia, jaunus žirgus išmoko būti paklusnius, šokinėti per kliūtis ir parduoda, tiesa, dalį pasilieka varžyboms. Ūkininkas J.Karosas paremia pašarais, o vaikai ateina ne tik treniruotis, bet ir padėti prižiūrėti žirgus.

Gyvenimas taip nebeverda

Vis dėlto Akademijos senbuviai sako, kad anksčiau gyvenimas čia kur kas labiau virė.„Petro Vasinausko, A.Būdvyčio laikais kiek saviveiklos kolektyvų buvo, šokiai geriausi Kėdainių rajone – trys keturi šimtai susirinkdavo, kultūros namuose visokių renginių. Salė Akademijoje buvo net geresnė nei Kėdainiuose, tad juos buvo nukonkuravę, Akademija buvo centras“, – prisimena Žemdirbystės institute kelis dešimtmečius dirbęs selekcininkas prof. Antanas Svirskis, ypač Lietuvoje išpopuliarinęs galvotį.

Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais.

Jo žmona tebelanko etnografinį ansamblį, geras čia ir šokių kolektyvas, bet štai dūdų orkestro, kuriame tiek metų grojo, nebėra. Dabar, A.Svirskio vertinimu, viskas suprastėjo: „Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais. Anuomet mokslo žmonės nebuvo užsidarę tik moksle, bet buvo ir inteligentai, visuomenės atgimimo puoselėtojai.“

A.Svirskis Žemdirbystės instituto duris pravėrė 1965-aisiais. Po tarnybos sovietinėje armijoje, dar su uniforma atvažiavo į institutą. Tuometis jo direktorius A.Būdvytis sakęs – gal prigysi. Prigijo.

Tuomet jaunam mokslininkui čia atrodė kaip rojaus kampelis: du ežeriukai, kultūrinis gyvenimas verda, autobusas kas valandą į Kauną važiuoja, traukiniu lengvai pasieksi Vilnių. Anksčiau kelis vagonus dotnuviškiai užpildydavo, o dabar traukinys stabteli tik savaitgaliais. Tikėjosi, kad čia eis „Rail Baltica“, bet ji Dotnuvą aplenks.

„Viską turėjome – savą lentpjūvę, nuo Antano Smetonos laikų garsią pieninę, prie sovietų sviestą eksportuodavusią į Kubą, o kokiam baliui pagamindavusią pieno šampano. Galėjo būti ir šiais laikais kooperatyvas, bet atgimimo laikais pieninė buvo privatizuota, uždaryta ir tebestovi užmūrytais langais“, – apgailestauja A.Svirskis.

Žavieji salos rūmai, kuriuose svečiavosi Rusijos carienė, tapo dviejų verslininkų nesutarimų objektu. O kiek čia žiemą užšalus kanalui čiuožinėta, kiek žuvų prižvejota.

Vainotiškių bendruomenė turi naują pastatą, čia įsirengė laidojimo biurą, o Akademija tokio neturi – gal būsime nemirtingi, liūdnai juokauja A.Svirskis.

Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus.

Gerai, kad išlaikyta bityno tradicija, bet neliko nei kažkada bene didžiausios Lietuvoje kaktusų kolekcijos, nei Akademijos pasididžiavimo gėlyno su 600 tulpių, 400 narcizų, svaiginamo kvapo hiacintų eilėmis, kurio pažiūrėti pavasariais plūsdavo žmonės iš visos Lietuvos. Institutas ištisus metus turėjo gėlių – kas gimė, mirė ar vestuves kėlė, buvo aprūpinti savomis gėlėmis.

Šiemet miestelis amžinojo poilsio palydėjo gėlyno tėvą 92 metų sulaukusį Joną Tarvydą, bet gėlynas mirė anksčiau – taip ir neatsirado kas Tarvydą pakeistų.

A.Svirskis apgailestauja, kad daug kitų Akademijos mokslininkų tokio garbaus jubiliejaus nė nesulaukė. Kas dirbo su cheminėmis medžiagomis, nepaisė savęs, susirgo onkologinėmis ligomis. Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus. O kad patys nuodais kvėpuoja, nekreipė dėmesio.

Akademijos senbuvis prisimena, kaip direktoriaujant P.Vasinauskui ar A.Būdvyčiui net senieji mokslininkai buvo kviečiami į posėdžius. Dabar jis 7 metai pensininkas, bet jo dar niekad neprireikė. Nebėra ryšio tarp jaunų ir buvusių mokslininkų.

„Menu tuos laikus, kai Akademija skambėjo ne tik Lietuvoje. Važinėdavome po visą Lietuvą, turėjome priskirtus rajonus, ten konsultuodavome žemdirbius. Dabar vis mažiau mokslininkų pažįsta ūkininkus, o ūkininkai – mokslininkus. Buvo daugiau ir seminarų, ir ekskursijų. Bet gal senstu, todėl viskas, kas buvo anksčiau, atrodo gražiau“, – savikritiškai sako A.Svirskis.

A.Būdvytis sakydavęs: jei stataisi nuosavą namą, tai ne mokslininkas, nes mokslininkas turi gyventi kukliai. A.Svirskis lig šiol gyvena mokslininkams pastatytame daugiabutyje. Vėliau nutarta bent jau skirti kolektyvinius sodus. A.Būdvyčio sugalvota, kad atskiri sklypai būtų suremti galais: pusė teritorijos – sodui, kita – daržui, kurie išsidėstę juostomis, o jas kasmet kolektyviai išaria ir suakėja, kad nereikėtų kastuvais mojuoti.

Nors daug Akademijos gyventojų – mokslo žmonės, bet, pasak A.Svirskio, visokių yra: ir asocialių asmenų, ir vagiliautojų – žiūrėk, kolektyviniuose soduose aguonas nupjausto, vieną kitą agurką nugvelbia. Bet visi daugmaž vieni kitus pažįsta, o negi iš pažįstamų vogs?

Miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

Arba, kaip pastebi Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja A.Šakickienė, sporto aikštelei – dveji metai, ir dar niekas nieko nesugadino. Girdėti, kai jaunimas vieni kitus ragina nepalikti šiukšlių. Kitoje pusėje pastato – socialiniai būstai. Bet iškirtus krūmynus ir sutvarkius aikštelę dingo žmonės, kurie čia nežinia ko rinkdavosi, neliko besimėtančių butelių, negirdėti muštynių.

Dotnuviškė mato šviesią Akademijos ateitį: miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

A.Šakickienė tiki, kad žemdirbystės sostinės Lietuvai visuomet reikės. Ir tuo, kad Lietuva turi agrarinę ateitį, juolab kad jokių iškasenų mūsų šalyje nėra, o palankaus žemdirbystei dirvožemio – į valias, kai kitos šalys, kaip kokia Airija, ant uolų stovi. Tad antrą šimtmetį skaičiuojančio agrarinio centro slenksčio akmenyje bus verta ir toliau gilinti lietuviškos žemdirbystės pėdą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. rugpjūčio mėnesį.

Delfi.lt nuotr.

Vidutinio amžiaus, gyvenantis skurdžiame kaime, geriantis, smurtaujantis – tokių vyrų pilna provincija. Šalia jų – žmonos ar sugyventinės, vaikai. Baisi paralelė, bet kone kiekvienas jų – tiesiame kelyje į Saviečių tragediją. Aiškios vizijos, kaip apsaugoti vaikus, valstybė neturi.

Jūratė KILIULIENĖ

Į šiuos metus įžengėme kraupiai – su Saviečių kaimo tragedija. Ir su fariziejiška isterija: visi, kas netingėjo, aikčiojo, piktinosi, plėtė iš nuostabos akis, kaip tokie nesuvokiami dalykai gali vykti čia, Lietuvoje. Panaši reakcija atsirito ir iš kabinetų. Po ilgų naujamečių laisvadienių grįžusi į darbus valdžia pratrūko siūlymais, ką daryti, kai tai nepasikartotų.

Radikaliausias nuskambėjo iš Prezi­dentūros. Susitikusi su keliais ministrais Prezidentė užsimojo įkurti Vaiko teisių apsaugos inspekciją, kurios funkcija – koordinuoti šeimas.

Toli nuo akių – baisūs dalykai

Naujas darinys būtų buvęs jau net 25-oji už vaiko teises atsakinga institucija šalyje. Tiesa, po kelių dienų šalies vadovė savo žodžių išsigynė. Tačiau kartus prieskonis, kad ir į opius skaudulius valstybė tepajėgi reaguoti biurokratiniais štampais, liko.

Šeimoje smurtavęs, du savo paties vaikus į šulinį įmetęs Kėdainių rajono Saviečių kaimo siaubūnas neatsirado iš niekur. Šalyje nuo savo artimųjų kenčiantys mažamečiai – kasdienybė. Motinos draugo Alytuje užmuštas kūdikis, trys vaikai, Alytaus rajone sudegę kartu su girta motina, Panevėžyje reanimacijoje gydomas iš girtos gimdytojos atimtas kūdikis. Tai vos kelios istorijos iš praėjusių metų kriminalinių kronikų.

Ir po Saviečių tragedijos juodasis sąrašas ilgėja toliau. Metų pradžia pasižymėjo smurto prieš vaikus protrūkiu. Sausio 1-ąją į Rokiškio rajono ligoninę atvežtas nė metų neturintis kūdikis suknežinta kaukole, jo budelė – motina. Tą pačią dieną Alytaus rajone areštinėje atsidūrė neblaivi motina, smurtavusi prieš devynmetę dukrą. Sausio 5-ąją 21 metų šiaulietis, purtydamas savo trijų mėnesių dukrą, ketino ją nužudyti. Kūdikis atsidūrė ligoninėje, tėvas – areštinėje. Panevėžio rajone, Vadokliuose, į socialinės rizikos sąrašą įtrauktoje šeimoje sausio 6-ąją rasta mirusi vos 10 dienų mergaitė.

Jei tikėtume Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, per metus šeimose sužalojama maždaug tiek vaikų, kiek mokosi vienoje didmiesčio gimnazijoje.

Tarnybos duomenimis, 2014 m. 333 vaikai patyrė suaugusių artimųjų – tėvų, globėjų, senelių, brolių ar seserų fizinį smurtą. Iš viso užpernai tarnyba užregistravo 547 fizinio smurto prieš vaikus atvejus. 2013-aisiais mažamečiai taip pat daugiausia kentėjo nuo saviškių – 417 fizinio smurto artimoje aplinkoje atvejų (iš viso – 717).

Policijos departamento statistikos kreivė šoka dar aukščiau. 2012 m. nukentėjusiais nuo smurto artimoje aplinkoje pripažinti 637, 2013 m. – 739 vaikai. Pernai ir užpernai nuo artimųjų smurto nukentėjo tiek pat vaikų – po 694. Nuo 2012-ųjų, kai vaikų nužudymus artimoje aplinkoje pradėta atskirti kaip atskirą nusikaltimų kategoriją, gyvybė atimta aštuoniems kūdikiams. 2015 m. vienai moteriai pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo nunuodyti du savo nepilnamečius vaikus.

„Bet ir tai – tik ledkalnio viršūnė, – tikina visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė. – Toli nuo žmonių akių vyksta baisūs dalykai. Kuo giliau į kaimą, kuo atokiau, toliau nuo civilizacijos, tuo padėtis sudėtingesnė. Maži kaimeliai, vienkiemiai sunkiai pasiekiami net ir socialinių darbuotojų, kiek žinau, vienintelė Pasvalio rajono savivaldybė šalyje yra aprūpinusi jas automobiliais.“

Trečia karta neišsiblaivo

Visuomeninių organizacijų atstovai teigia, kad vaikų nužudymų ir smurto atvejų yra kur kas daugiau, negu pranešama ar registruojama policijoje. Visuomenė išgirsta tik apie vadinamuosius rezonansinius įvykius, nors provincija tragedijos nuojauta gyvena nuolat. Prie rizikos grupės priskirtose šeimose smurtinis elgesys yra kasdienybė, o jo aukos – vyrų, sugyventinių kumštį nuolat jaučiančios moterys, tėvų smūgiais auklėjami vaikai – į kriminalines suvestines patenka labai retai.

Šitame siaubingame fone groteskiški atrodo nesibaigiantys svarstymai, ar tėvams galima mušti vaikus, parlamentarų ginčuose paskendęs mažamečių apsaugos nuo smurto įstatymas.

„Situacija – tragiška. Nežinau, ką daryti, – bejėgiškumo nė neslepia Lazdijų rajono Veisiejų seniūnijai vadovaujantis Zenonas Sabaliauskas. – Prieš Kalėdas vykome į vienus namus gelbėti vaikų – tėvas girtas siautėja. Jis vaikų neatiduoda, grasina: jei atimsite, susirasiu, tėkšiu į sieną, o pats pasikarsiu. Vaikus išvežėme, priglaudėme ligoninėje. Bet kur padėti skriaudiką, ką su juo daryti? Kol blaivus, jis dar kaip žmogus, apsitvarko, rūpinasi. Tik pradeda gerti – vėl viskas kartojasi iš pradžių.“

Žmogų gyvuliu paverčia alkoholis. Z.Sabaliauskas sako, kad tie namai, kuriuose vyras geria, – tarsi uždelsto veikimo bomba. Tragedijos galima laukti kiekvieną akimirką.

„Ne vieną ir ne du atvejus mačiau, kai po penkerių metų gėrimo žmogus atsiduria bendruomenės užribyje. Grįžti atgal labai sunku, dažnai net neįmanoma, – tikina seniūnas. – Kai smegenys pragertos, jį viskas nervina – ir vaiko verkimas, ir žmonos priekaištai. Agresija nukreipiama į tą, kuris arčiausiai po ranka. Baisiausia, jog tokiame pragare augantys vaikai net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Paklauskit jų – dauguma atsakys, kad namie viskas gerai, nes kitokio gyvenimo, kitokių santykių jie ir nematę.“

Situacija keičiasi, bet ne į gera. Su labiausiai pažeidžiamu bendruomenės sluoksniu jau trečias dešimtmetis susidurianti Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos socialinė darbuotoja Birutė Daukšaitė prieš dešimtmetį lankė apie 30 socialinės rizikos šeimų, dabar – tik 16. Bet šiandien ji jaučiasi taip, tarsi visos pastangos joms padėti atsimuštų it žirniai į sieną. Ankstesniais metais to nebuvo.

„Dabartiniai 20–25 metų asmenys nepripažįsta, kad turėtų kažką keisti. Anksčiau problema buvo alkoholis, dabar prisideda dar ir visiškai smukusi moralė. Nėra kaip prie jų prieiti, kad ir ką sakytum, išgirsi atsakymą: neaiškink, kaip man gyventi, nes man ir taip gerai“, – pasakoja B.Daukšaitė.

Prieš gerą dešimtmetį seniūnija turėjo galvos skausmą – asocialias daugiavaikes šeimas, kurios provincijoje atsidūrė praradusios būstus didmiesčiuose.  Bet jų vaikai suaugo, išsivažinėjo kas kur. „Ta banga jau persirito. Liko vietinis vargas, besitęsiantis iš kartos į kartą. Kad ir ką kalbėtume, žmogų labiausiai veikia šeimos, kurioje jis auga, gyvenimo modelis. Jei tėvai gyveno iš pašalpų, ir užaugusiems vaikams taip bus gerai. Ką jau kalbėti apie alkoholį. Turime šeimų, kurių jau trečia karta neišsiblaivo, bet su kiekviena karta vis blogiau“, – teigia moteris.

Ji pasakoja apie vietinę šeimą, kurioje bėdos prasidėjo nuo senelių – joje gėrė tik šeimos galva. Kitoje kartoje alkoholis jau valdė ir tėvą, ir motiną, bet jie dar kažkaip kabinosi į gyvenimą, išmaitino vaikus. O štai jų dukra jau atsidūrė pačiame dugne. Jauna moteris visiškai nepajėgė rūpintis savo vaiku, neieškojo pagalbos ir jos nepriėmė. Neseniai vaikas iš jos buvo atimtas. „Atrodo, kad tai tampa dėsningumu“, – atsidūsta socialinė darbuotoja.

Trūksta pilietinės atsakomybės

Surasti kaltą, prikalti prie kryžiaus. Ir toliau gyventi nematant, negirdint – iki kitos tragedijos. Nes visuomenės nenoru dalyvauti, atsakyti palaikoma ta nesveika, socialiniam užribiui palanki aplinka.

„Lengviausia pasakyti, kad kalta ta socialinė darbuotoja ar tas seniūnas. Bet vieno kalto tokiais atvejais nebūna. Ta šeima buvo dalelė bendruomenės: ją supo kaimynai, giminaičiai, plečiant ratą – seniūnijos, savivaldybės darbuotojai, policijos pareigūnai, – prie Saviečių kaime šulinyje nuskandintų vaikų grįžta R.Dičpetrienė. – Kai prasideda kaltųjų paieškos, aš klausiu taip: jei tai būtų tavo vaikas, ką tu būtum padaręs? Bet ar padarei tą patį dėl svetimo? Prisiimti atsakomybę sunku.“

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovė tikina, kad šeimų, kasdien esančių prie tragedijos slenksčio, yra kiekvienoje savivaldybėje, ir tikrai ne po vieną. Greta gyvenančių žmonių požiūris nemažai lemia, ar ji įvyks. Baisūs dalykai šeimose dažniausiai vyksta dėl alkoholio. Priklausomas nuo jo žmogus paprastai aplinkinių pasmerkiamas, nurašomas, ir retai kyla klausimas, ar jis gimė gerdamas, koks buvo jo kelias.

„Šitoje situacijoje, kuri yra kaip grandininės reakcijos sprogimas, mes turime daug aukų: du šulinyje nužudytus mažamečius, taip pat jų motiną, likusius gyvus jos vaikus. Ir tas vyras yra auka – savo paties auka. Neginu jo, tik bandau rasti atsakymą į klausimą, kodėl tai įvyko“, – patikslina R.Dičpetrienė.

Vidutinio amžiaus, gyvenantis skurdžiame kaime, geriantis, smurtaujantis – tokių vyrų pilna provincija. Šalia jų – žmonos ar sugyventinės, vaikai. Baisi paralelė, bet kone kiekvienas jų – tiesiame kelyje į Saviečių tragediją. Aiškios vizijos, kaip juos apsaugoti, grąžinti iš socialinės ir priklausomybių atskirties, valstybė neturi.

Praėjusį rudenį, kai Kražių miestelyje girtas vyras nužudė keturias moteris, valdantieji stvėrėsi priverstinio gydymo nuo alkoholizmo šiaudo, skubos tvarka bus bandoma jį prastumti Seimo pavasario sesijoje.

Ta proga bent jau suskaičiuota, kad alkoholizmas kamuoja 150 tūkst., o ne 50 tūkst. žmonių, kaip manyta iki tol. O pridėjus dar ir jų artimuosius, netiesiogiai kenčiančius nuo šios priklausomybės, ar nebus taip, kad užribio Lietuva nesutelpa nė į gerą didmiestį. Pastatyti ant kojų skurdo, smurto, alkoholio liūne klimpstančias, dažnai kitokio gyvenimo nė nemačiusias aukas – įmanoma. Su sąlyga, kad tą prievolę prisiims ir bendruomenė.

„Toje pačioje Norvegijoje, kurią dar neseniai taip puolėme už vaiką, atimtą iš lietuvės, būtų neįsivaizduojama, kad kažkas matytų skriaudą ir nutylėtų. Jie visi žino, kam ir kaip pranešti. Bet pas mus, jei tu praneši, būsi išdavikas – turime rimtų emocinių problemų. Galime kiek norime kalbėti apie pilietinę atsakomybę, tai nepadės. Atsakingos institucijos ją dar labiau slopina. Iškvietėte policiją, o jie sako: tai buitinis konfliktas – mušėsi ir mušis, mes ir be to turime ką veikti. Pranešus vaiko teisių atstovams dažnai išgirstama: o ką mes galime padaryti?“ – apgailestauja R.Dičpetrienė.

Istorijų su laiminga pabaiga būna

Visuomenę kausto pasyvumas, abejingumas, netikėjimas, kad pagalba gali būti veiksminga.

„Noriu papasakoti gerąjį pavyzdį, įrodyti, kad padėti įmanoma. Pavyko grąžinti į gyvenimą motiną ir jos vaikus. Buvo labai daug bendrų pastangų, žmonės susibūrė vienam tikslui. Mano visos viltys nukreiptos į bendruomenę – ten yra jėga ir tikroji pagalba“, – tikina R.Dičpetrienė.

Ji pasakoja apie Širvintų rajone vienkiemyje gyvenusią šeimą – motiną su šešiais vaikais. Moteris kentė nuolatinį sugyventinio smurtą ir buvo atsidūrusi ties labai pavojinga riba, o kartu su ja – ir visi šeši vaikai. Nuolat kviečiami policijos pareigūnai mažai ką galėjo pagelbėti, rytą smurtautoją išveždavo, vakare jis grįždavo ir vėl paleisdavo kumščius. „Gelbėkit vaikus“ pastangomis šeima buvo perkelta į miestelį, apgyvendinta daugiabutyje.

„To pakako, kad vyras liautųsi smurtavęs, – tikina R.Dičpetrienė. – Ten viskas ant akių, kaimynai leido suprasti, kad netylės, ir jis išsigando. Moteris su vaikais dabar gyvena visai kitaip, tik jam, vyrui, mes niekuo nepadėjome. Pats jis išsikapstyti negali, toliau tai dirba, tai vėl ne, nes geria, ir tik laiko klausimas, kur jis išlies savo agresiją.“

Prieš dvejus metus šeimos padėtis buvo tragiška. Iš moters tebuvo likęs šešėlis, ji neturėjo nei fizinių, nei dvasinių jėgų ieškoti išeities, sirgo depresija, organizmas nebepriėmė maisto. Tuomet vyriausiam sūnui buvo 12 metų, jauniausiai dukrai – devyni mėnesiai, visi ligoti, išsekę.

Šeima glaudėsi visiškai nepritaikytame gyventi name, per šalčius kas rytą tekdavo kirviu atkapoti užšalusias duris, kūrenti krosnį kas dvi valandas net ir naktį. Ir prie viso šito – smurtaujantis vyras. Moteris nepajėgė jo atstumti, nes jis buvo vienintelis pas ją ateidavęs, kartais ir gyvendavęs kartu žmogus, daugiau ji nerūpėjo niekam.

„Ta šeima buvo priėjusi pavojingą ribą – vaikai galėjo būti atimti kiekvieną akimirką, – prisimena R.Dičpetrienė. – Reikėjo kuo greičiau sustiprinti motiną, kad ji galėtų pasirūpinti savimi, o tada ir vaikais. Ta moteris nebuvo mačiusi kitokio gyvenimo, gėrė jos močiutė, motina. Ji pati stengėsi iš paskutiniųjų, kabinosi, bet pagalba buvo būtina. Susibūrė savanorės iš bendruomenės, ir, galima sakyti, įvyko stebuklas.“

Moteris buvo išvežta į ligoninę Vilniuje, per tris savaites atsigavo, sustiprėjo fiziškai. Vaikais tuo metu rūpinosi savanorės: vieni gydėsi sanatorijoje, kiti buvo priimti į savaitinį darželį, o savaitgalius leisdavo bendruomenės narių šeimose. Mažiausią dukrytę, nuo gimimo labai silpną, ligotą, moterys kone kasdien vežiojo pas Vilniaus medikus. Tiksli diagnozė padėjo greitai ją pastatyti ant kojų.

Kol motina gydėsi, savanorės rūpinosi ir šeimos būstu. Į vienkiemį ji jau nebegrįžo. Su vaikais įsikūrusi daugiabutyje Širvintose moteris rado jėgų kabintis į gyvenimą, įgijo pasitikėjimo savimi, pajuto savo vertę. Kai ji pirmą kartą įžengė į naująjį butą, labai apsidžiaugė dėl geležinių durų – apsaugos nuo smurtautojo. Bet to neprireikė. Vyrą nuo smurtavimo sulaiko buvusios jo aukos vidiniai pokyčiai, taip pat neabejingi kaimynai.

Trypčiojimas blogina padėtį

Oficialioje apskaitoje yra 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų. Jose auga per 20 tūkst. vaikų. Tačiau iš tikrųjų šalyje jų esama bent dvigubai daugiau.

„Kai pirmą kartą patekau į tą aplinką, negalėjau atsigauti mėnesį. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje taip gali būti. Mama su didžiuliu pilvu (ji laukėsi devinto ar dešimto vaiko) buvo tokia girta, kad vos laikėsi ant kojų. O tokio skurdo, purvo, apsileidimo aš niekur nemačiau, net Afrikoje. Pas mus taip gyvena dešimtys tūkstančių vaikų“, – skambina pavojaus varpais R.Dičpetrienė.

Kaišiadorių rajono Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namams vadovaujanti Rūta Kanclerytė, prieš įžengdama į šią sritį, net neabejojo, kad XXI amžiuje visi žmonės gyvena namuose bent jau su grindimis, lubomis. Tačiau taip yra tik įsivaizduojamame pasaulyje – iš tiesų nuogo skurdo apstu ir jo šaknys labai gilios.

Paparčiuose gyvenantys vaikai, savuose namuose, pas giminaičius, kaimynus, tematę tokias sąlygas, įsivaizduoja, kad normalu nesiprausti ištisus mėnesius, normalu, kai lovą atstoja niekada neskalbiamų skudurų krūva. Net dvejų metų sulaukęs vaikas moka valgyti tik sausą į rankas paduodamą maistą, nežino, ką daryti su šaukštu, nes namie jam niekas niekada nevirė sriubos.

„Priglaudėme dvejų ir trejų metų broliuką ir sesutę. Matėme tikrą dramą – jų elgesys buvo kaip vyro ir žmonos. Dvejų metų pyplys dar beveik nekalba, bet prieina prie sesės, užsimoja rankute ir sako: boba, nori? Sesutė nesigina, tik krinta jam po kojomis ir pradeda jas glostyti. Vienas berniukas pas mus pateko būdamas trejų. Namie jis prižiūrėjo jaunesnius broliuką ir sesutę. Sulaukęs šešerių sakydavo: aš jau didelis, aš vaikus užauginau. Mūsų tikslas buvo sugrąžinti jam vaikystę, nes tokio amžiaus vaikai tikrai dar nėra dideli, išmokyti jį šypsotis“, – kokias skriaudas vaikai išsineša iš gimtųjų namų, pasakoja R.Kanclerytė.

Ir situacija vis blogėja. Nusistovėjo tokia valstybės politika, kad sugebama tik stebėti degraduojančias šeimas, galų gale įtraukiant jas į socialinės rizikos grupę. Paparčių įstaigos vadovė teigia, kad jau septyneri metai, kai čia patenka kur kas labiau apleisti vaikai – beveik visų sulėtėjusi raida, neišsivysčiusi kalba.

Anksčiau tokių pasitaikydavo vos vienas kitas, nes ištraukti vaiką iš pasmerktų namų buvo paprasčiau. Dabar reikalaujama kuo ilgiau jo neatplėšti tikintis, kad tėvai susipras, pasitaisys.

Augdami degraduojančioje šeimoje vaikai mato, kad tėvai išgyvena ir be išsilavinimo, specialybės, darbo. Globos namuose jiems kalama, kad gyvenimas – tai darbas. Tik kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau jį įtikinti nekartoti tėvų kelio, jam sunkiau atsisveikinti su namie turėta neribota laisve, kai niekas nevertė eiti į mokyklą, nebuvo jokių pareigų.

Dar nepabėgome nuo baudžiavos

„Mes turime du žiaurius kraštutinumus. Visiškai ekstremalias šeimas, kuriose taip baisu, kad bet kada gali įvykti šulinio istorija. Kai atsiduriu jose, visada kyla klausimas: kodėl vaikai iš jų nepaimti? Kitas kraštutinumas – turime per šimtą vaikų globos institucijų, Europos Sąjungoje esame vieni pirmųjų pagal vaikų skaičių jose. Niekada nepasakysiu, kad globos namai yra gera vieta augti vaikams. Bet kai matau jų šeimas, sakau: Dieve, jau geriau ten, nes globos namuose jų bent nenugalabys“, – niūriai kalba organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė R.Dičpetrienė.

Pasak specialistų, vaikžudystė rodo labai didelį visuomenės degradavimo lygį. Jį tik patvirtina šeimose, neišskiriant nė tų, kurios laikomos tvarkingomis ir padoriomis, klestintis smurtas. Kaip rodo apklausos, daugiau nei pusė tėvų baudžia vaikus fizinėmis bausmėmis ir mano, kad jos yra tiesiog pedagoginė priemonė.

Nesunku apskaičiuoti, kad socialiniame užribyje šiandien vegetuojantis alkoholikas, smurtautojas – tai ketvirta karta nuo kolchozo. Praėjo ketvirtis amžiaus, kai jų nebėra, bet valstybėje ir toliau sėkmingai dauginamas iš pašalpų gyvenantis, negebantis nei už save, nei už savus vaikus atsakyti sluoksnis.

„Klausimas, kiek žmonės yra pajėgūs prisiimti atsakomybę už save ir savo artimą, kiek juos supančią aplinką laiko sava ir jaučia pareigą ja rūpintis“, – ieškodamas priežasties svarsto Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Jis neabejoja, kad gimusiajam rizikos šeimoje valstybės, visuomenės dėmesys būtinas ne tik pašalpų pavidalu. Nėra lengva jį socializuoti, integruoti į visuomenę ugdant įgūdžius, atsakomybės jausmą – tai milžiniška investicija. Bet daugeliu atvejų ji atsipirks, nes žmogus galbūt ras savo vietą visuomenėje ir bus jai naudingas. Apleisdami padarome jį patį nelaimingą ir užsikrauname naštą iki pat jo gyvenimo pabaigos, privalėdami mokėti pašalpas, išlaikydami globos įstaigose.

„Jeigu bendruomenės tebus atsitiktinai vienas šalia kito per klaidą gyvenančių žmonių sambūris, tai neįgyvendinama. Labai svarbu, kad kenčiančių, rizikingoje aplinkoje gyvenančių žmonių kažkur lauktų atviros durys ir atviros širdys, kur jie galėtų kreiptis. Valstybės politika, bendras visuomenės nusiteikimas turėtų būti toks: man nėra tas pats, kaip šalia žmonės gyvena. Nes vienoks ar kitoks, panašus į mane ar ne, vienaip išlavintas ar kitaip – kiekvienas žmogus yra vertybė“, – bendruomeniškumo esmę atskleidžia evangelikų liuteronų vyskupas.

Kodėl net ketvirtį amžiaus gyvendami laisvoje šalyje nesielgiame kaip laisvi žmonės? M.Sabutis priežasčių siūlo ieškoti ne tik kolchozuose, bet dar gerokai seniau – Vytauto Didžiojo, lietuvių tautos įbaudžiavinimo laikais. Laisvų žmonių visuomenę lietuviai kūrė labai trumpai – prieš Antrąjį pasaulinį karą ir dabar, nuo 1990-ųjų.

„Esame baudžiauninkų palikuoniai. Lietuvių ponų buvo itin mažai, ir tie patys buvo naikinami, deportuojami. Bau­džiau­ninko vidinė būsena – vergo būsena. Jis visuomet yra auka, vadinasi, neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Nesvarbu, kas jo ponas – valstybė, policija, Europos Sąjunga, NATO ar dar kažkas, jis bus auka. Antra vergo savybė – jis visada rūpinsis savimi, jam svarbu išgyventi, prasimaitinti, prastumti dieną. Jis neturi laisvam žmogui būdingų sprendimų, kai reikia spręsti ir prisiimti didžiulę atsakomybę už savo gyvenimą“, – primena dvasininkas.

Nors visuomenės daliai, esančiai anapus socialinės rizikos sluoksnio, tai ir nepatiks, nuo baudžiavos nenutolome nei jie, atstumtieji, nei mes, nepajėgiantys ištiesti pagalbos rankos.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė

– Oficiali statistika pateikia vienus prie socialinės rizikos grupės priskiriamų šeimų skaičius, visuomeninių organizacijų atstovai kalba apie kitus, kur kas didesnius. Ar jums žinoma, kiek iš tikrųjų šeimų gyvena socialiniame užribyje?

– Statistika yra melo mokslas, ji gali būti vienaip ar kitaip interpretuojama. Skaičiai iš tiesų dažnai neatitinka realybės. Kad šeima būtų įrašyta į socialinės rizikos sąrašą, su ja turi būti kažkas atsitikę – nelaimingas atvejis, fiksuota vaikų nepriežiūra tėvams užgėrus ar pastebėtas socialinių įgūdžių trūkumas. Kartais nebūna tokių sąlygų, kad šeima būtų pastebėta, tada ji tiesiog neįtraukta į rizikos sąrašą. Visada yra tokių situacijų, kai žmogus balansuoja ties riba. Dažnai ir nuo vertintojo, žmogiškojo faktoriaus priklauso, ar šeima bus priskirta prie rizikos grupės, ar kažkas tiesiog pagalvos: mes dar ir ne tokių turėjome, nėra čia nieko baisaus.

Socialinė sritis yra pati liūdniausia ir sunkiausia. Jei kalbama apie žmogaus teises, vaiko teises, situacija vis dar sudėtinga. Sakykim, galėtų vykdomoji valdžia pasigirti, kad jau yra daugiau socialinių darbuotojų, kad jų atlyginimai šiek tiek pakilo, bet iš tiesų tie pokyčiai labai nedideli. Man atrodo, kad socialinės rizikos, apleistumo atvejų kaip tik daugėja.

Sakykim, net ir žmonių, kurie nepiktnaudžiauja jokiomis priemonėmis, bet nemoka auginti vaikų, nežino, kas yra buitis, tikrai ne vienetai. Ir nėra vieno atsakymo, iš kur atsiranda tokios šeimos, jų bėdos visiškai skirtingos prigimties. Dalis jų – tie, kurių jau ne pirma karta gyvena be socialinių įgūdžių ar jų tėvai piktnaudžiavo alkoholiu. Jų vaikai galbūt nevartoja alkoholio, bet įgūdžių neturi. Kiti užaugę globos namuose ir jų įgūdžiai taip pat nesusiformavę.

Bet yra ir keistesnių atvejų. Tai užaugę, mūsų vertinimu, normalioje šeimoje, bet jų socialiniai įgūdžiai niekada nebuvo ugdomi, tad ir nesusiformavo. Žmogui tiesiog neįdomu, jis nežino, kaip reikia auginti vaikus, nežino, kas tai yra ir kodėl. Pastebime ir tendenciją, kad ir išsilavinę žmonės turi tokių problemų, kai tiesiog jiems nereikia auginti savo vaikų.

– Turime 24 už vaiko teisių apsaugą atsakingas valdiškas institucijas, bet net tai neduoda laukiamo rezultato. Kodėl?

– Labai pikta, kad mes žiūrime labai fragmentuotai, tiktai į tam tikras visuomenės dalis. Tarkim, po Saviečių kaimo tragedijos atsisukome į tokias šeimas, kitą kartą, neduok Dieve, vaiko savižudybė – tada pradedam žiūrėti, o kas gi čia?

Ir iš tikrųjų dažniausiai vaikštome ties socialine rizika. Bet realiai reikia galvoti apie visus vaikus ir apie kompleksinę pagalbą visiems vaikams. Kaip ir vienokioms ar kitokioms šeimoms, kurios susiduria su krize. Juk krizė yra ne tik alkoholis ar smurtas šeimoje, tai ir skyrybos, ir nesutarimai. Krizė visai šeimai yra ir vaiko patirtas smurtas, seksualinė prievarta. Ir paslaugų sektorius neturėtų remtis tik socialiniu darbuotoju. Tai turėtų būti paslaugos ar savivaldos, ar regioniniu lygiu. Savivaldybė turėtų pirkti paslaugą žmonėms, ją suteikti.

– Kai kalbama apie šeimose vaikų patiriamą smurtą, skaičiai taip pat skiriasi. Kodėl taip yra?

– Pagrindinis dalykas, kai kalbama apie smurto privačioje aplinkoje aukas, – labai skiriasi interpretacija. Kai privačioje erdvėje smurtaujama prieš suaugusį žmogų, ypač prieš moterį, iš karto fiksuojama kaip būtent to įstatymo ribos. O vaikui labai dažnai tai netaikoma. Dažnai tie atvejai tiesiog priskiriami prie sužalojimų pagal Baudžiamąjį kodeksą arba net ir to nelieka.

Prisiminkime, kad vis dar neturime įstatymo, kuris tėvams draustų kūno bausmes. Ir jeigu neranda tyčios vaiko sužalojimui, tai tiesiog konstatuojama: na, vaikas buvo auklėjamas. Smurtas prieš vaiką turi būti labai akivaizdus ir tyčinis, tik tokiu atveju jis pripažįstamas kaip smurtas.

Prieš kelias dienas lankiausi Kauno klinikose. Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas rodė ligoninėje gulinčių vaikų nuotraukas. Tai košmaras, kai kelių mėnesių kūdikis sumuštas taip, kad visas nusėtas mėlynių. Arba priėjome prie mergaitės, kuri guli lovelėje jau aštuonis mėnesius, patekusi į ją būdama trijų mėnesių. Tėvas ją taip supurtė, kad ji visai neturi smegenų, jie išoperuoti. Prieš tai ji buvo sveikas vaikas, o dabar guli su prijungtais funkciniais aparatais. Ir taip vaikus žaloja ne kažkas svetimas, o jų tėvai!

Vien pažiūrėjus į tas nuotraukas akivaizdu, kad turi būti keliamos baudžiamosios bylos ir tie tėvai vienareikšmiškai neturėtų auginti savo vaikų. Bet profesorius iš savo patirties sako neabejojantis, kad jie grįš atgal į savo šeimas. Ir tokie atvejai net nefiksuojami kaip smurtas privačioje erdvėje, o tiesiog kaip smurtas pagal Baudžiamąjį kodeksą, ar net apskritai nefiksuojami.

Laukiame Vaiko teisių pagrindų įstatymo, projektas svarstomas Seime, yra daug alternatyvių nuostatų, vyksta intensyvios diskusijos. Įstatymas į Seimo salę turėtų keliauti pavasarį, bet dar klausimas, ar Seimo nariai susitars dėl vertybių. Nes tie ginčai – vertybiniai. Yra labai daug nuomonių, skirtingų interesų. Taip Seime vis dar nesutariama, ar vaikus galima mušti, nuo kada vaikas prasideda – nuo gimimo ar nuo pradėjimo.

– Ką tokie siaubingi dalykai pasako apie visuomenę, kurioje jie vyksta ir netgi yra toleruojami?

– Kai kalbame apie vaikų ir tėvų santykius, tas supurtymas, daužymas, mušimas – tai visiškas orumo žeminimas. O kai kalbame apie žmogų, kuris galėtų vaiką piktavališkai sužeisti, net nužudyti, tai jau visiškas degradavimas, visiška pabaiga, nužmogėjimas aukščiausio laipsnio, koks tik įmanomas.

Petro Malūko nuotr.

Kas yra Šėta dabar, kai nebeliko garsiųjų jos sūrių? Šis Kėdainių rajono miestelis nuo prieškario buvo su jais siejamas, o fermentuoto sūrio vardas „Šėta“ tapęs kone bendrinis. Senosios tradicijos tapo paveldo vertybe. Dabar Šėtą garsina stiprūs aplink ją besitelkiantys ūkiai. Šio krašto žemės trauka ypatinga – žagrės čia imasi net savoje profesijoje aukštumų pasiekę gydytojai, dailininkai.

Jūratė KILIULIENĖ

Dairantis po Šėtos apylinkes nesunku susikurti įspūdį, kad gyvename turtingame žemės ūkio krašte. Net didžiausiems bambekliams įspūdį padarytų horizontą siekiantys išpuoselėti laukai. Priešingai nei kitur, apleistų dirvonų aplink Šėtą nėra. Kaip ir laisvų – parduodamų ar nuomojamų – plotų, tad ir galimybės ūkininkams plėsti savo valdas.

Šios žemės maitina ir stambaus ūkio savininkus švedus, neseniai perpirkusius jį iš danų, ir savus, lietuvius. Šėtos seniūnas Petras Pupkus pasigiria, kad dauguma vietinių dirba ne po 100 ir net ne 200 hektarų. Stambiausias žemvaldys Vytautas Barzda turi per 2 tūkst. ha. Jau galima kalbėti ir apie besiformuojančias ūkininkų dinastijas, kai vaikai su žemės ūkio universitetų diplomais grįžta ir stoja į vieną vagą su tėvais.

Šios Lietuvos vietos – vienos derlingiausių šalyje. Gal todėl ir energingi šėtiškiai kur kas labiau linkę žemę arti, nei verslus kurti.

Pečius surėmė trys vyrai

350 hektarų čia nelabai ką nustebinsi – tokio dydžio yra Remigijaus, Egidijaus ir Martyno Gružų ūkis. Išskirtinė yra šių vyrų asmeninė patirtis ir kelias, atvedęs juos prie žemės. Gal tik 26-erių Martyno, Egidijaus sūnaus, pasirinkimas buvo lyg ir savaime suprantamas. Nuo mažų dienų sukiojęsis prie traktorių ir kombainų vaikinas ir panoro likti prie jų, užuot ėjęs į universitetą. Egidijus – ūkininkas, bet ne bet koks: jis yra ir Panevėžio respublikinės ligoninės gydytojas neurochirurgas. Jo brolis Remigijus, baigęs Vilniaus dailės akademiją, ūkininkavimą derina su vadovavimu nuosavai reklamos įmonei Kaune.

Gal kas galėtų pagalvoti, kad prestižinių profesijų atstovai – tik popieriniai ūkininkai, bet iš tiesų broliai yra patys tikriausi juodadarbiai, lenkiantys nugarą laukuose nuo aušros iki aušros. Jiems padeda tik trys nuolat samdomi darbininkai, dar keli samdomi sezono metu.

„Gimėme Šiluvoje, nejaugi nesimato? – pokštauja Egidijus ir Remigijus, vienas kitam virš galvų brėždami šventųjų aureoles. – Mokyklas, universitetus baigėme Kaune, ten pradėjome ir profesinę karjerą, susikūrėme namus.“

1993-iaisiais jų motina susigrąžino sovietų okupacijos metais nusavintus 25 hektarus žemės, sodybą, iš kurios visa šeima iškart po karo buvo išvežta į Sibirą. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo joje šeimininkavo svetimi. Senelių statyta pilka kaimo trobelė ir dabar it paminklas giminės praeičiai stūkso apsupta dirbamų laukų ir dar prieškariu sodintų medžių.

Dabartiniai šeimininkai prie jos sienų kala senovines pasagas, kad namuose netrūktų laimės. Greta iškilo modernus namas, jame nuolat gyvena trys vyrai ūkininkai, o savaitgaliais iš miestų suvažiuoja ir jų žmonos, dukros bei tetos.

Paveldėję motinos atgautą žemę vyrai ėmė ją dirbti atvažiuodami savaitgaliais, per atostogas. Kelerius pirmuosius metus ūkininkavimas buvo tik malonus būdas praleisti laisvalaikį. Vėliau atėjo laikas apsispręsti – arba plėstis, arba viską mesti. Su turimais padargais jau buvo sunku išsiversti, nuomotis nebuvo kur, o pirkti naują galingą techniką dėl keliasdešimt hektarų neapsimokėjo. Sprendimas neatėjo per dieną, bet žemių pamažu daugėjo, drauge ir reikalingos technikos, o broliai vis dažniau likdavo nakvoti kaime, užuot grįžę į namus Kaune.

Chirurgo rankos nenukenčia

„Visiems kažkodėl keista, kad chirurgas dirba žemės ūkio darbus, Manęs nuolat klausia, kaip saugau rankas. Nėra taip, kad chirurgas prie nieko negalėtų prisiliesti, bet, žinoma, kai kurių darbų negaliu dirbti, pavyzdžiui, tvarkyti technikos. Kita vertus, yra pirštinės, kitos apsaugos priemonės, tad tepaluotomis rankomis tikrai nevaikštau“, – tikina E.Gružas.

Egidijui niekada nebuvo kilę minties dėl žemės atsisakyti gydytojo praktikos, tačiau ji vertė priimti svarbius sprendimus. Per 20 metų jis dirbo Kauno klinikose, vėliau septynerius – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, o prieš trejus metus tapo Panevėžio respublikinės ligoninės gydytoju. Panevėžį, nuo Kuronių kaimo nutolusį tik per 50 kilometrų, jis rinkosi dėl galimybės po darbo kasdien grįžti namo ir daugiau laiko skirti ūkiui.

Dabar E.Gružas savo dieną pradeda penktą valandą ryto, kartu su broliu nudirba ryto darbus, ir pusę septynių išvažiuoja į ligoninę. Va­dovaujasi principu, kad valandos, skirtos medicinai ir žemės ūkiui, turi būti atskirtos. Visus su gydytojo profesija susijusius reikalus stengiasi atlikti ligoninėje – čia skaito medicininę literatūrą, gilinasi į naujoves, o namie laukia žemės ūkio lektūra.

Žinia apie Šėtos seniūnijoje įsikūrusį kraštietį gydytoją netruko pasklisti po visą rajoną. Į brolių ūkį dažnai užsuka vietos gyventojai, tikėdamiesi patyrusio neurochirurgo pagalbos.

E.Gružas pirmasis Baltijos šalyje pradėjo galvos smegenų auglius operuoti fluorescencijos metodu. Šių metų pradžioje jo profesinėje biografijoje atsirado dar vienas reikšmingas įrašas. Neurochirurgas po stažuočių Paryžiaus ir Diuseldorfo universitetų klinikose pirmasis Lietuvoje stuburo disko išvaržos operaciją atliko nauju metodu. Šalinant išvaržą visiškai endoskopine mikrodiskektomija sutrumpėja operacijos trukmė, atliekamas kur kas mažesnis pjūvis nugaroje, negu operuojant įprastu metodu, ligonis greičiau atsigauna.

„Šios operacijos atliekamos tik Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Man patinka šios gydymo įstaigos politika: ji yra įsigijusi endoskopinį aparatą, prie jo jungiant atitinkamą instrumentariumą, kuris vis papildomas, gali būti operuojamas ir skrandis, ir inkstai, ir kiti organai. Kitaip yra Kauno klinikose, kur kažkas nusiperka aparatą ir kitiems skyriams neduoda. Ten brangi aparatūra stovi pusiau nenaudojama. O Panevėžyje turime tris endoskopines operacines, jos nuolat apkrautos“, – savosios gydymo įstaigos pranašumus vardija E.Gružas.

Be to, ir Kaune, ir Vilniuje sudėtingų tyrimų – branduolinio magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos reikia laukti ilgai, o Panevėžio ligoninėje eilių beveik nėra.

E.Gružas netrukus pradės dirbti ir privačiame neurochirurgo kabinete Kėdainiuose. Šis jau įrengtas, tik vis neatsiranda laiko startui. Mintį apie privačią praktiką Egidijus brandino seniai, mat pirmieji darbo metai Panevėžio ligoninėje nebuvo intensyvūs. Tik po kurio laiko ir siuntimus rašantys kolegos, ir ligoniai pradėjo apdovanoti naująjį gydytoją pasitikėjimu, o dabar E.Gružo darbo valandos perpildytos. Žinia apie naujuoju metodu operuojamą stuburo išvaržą pacientus pas jį atveda iš visos Lietuvos, taip pat Norvegijos, Didžiosios Britanijos.

Ūkio darbai neleidžia išlepti

Pirmoje vietoje – medicina, taip yra apsisprendęs Egidijus. Dėl to nepasitenkinimo niekada nereiškė nei brolis, nei sūnus. Paprastai neurochirurgas bendriems ūkio reikalams skiria kelias valandas per parą, tik per atostogas tampa lygiaverčiu darbininku. Pagrindinis jo užsiėmimas darbymečiu – gabenti derlių supirkėjams. Gydytojas turi profesionalo teises, jų prireikė, kai ūkyje atsirado vilkikas. Bet gali vairuoti ir traktorių.

Remigijui darbą ūkyje su kūrybiniais reikalais derinti paprasčiau. Reklamos studija rūpinasi žmona, pačiam į Kauną nuvažiuoti pakanka kartą per savaitę, tad visa diena dažniausiai prabėga laukuose. Tiesa, anksčiau įmonė atlikdavo kur kas daugiau užsakymų, bet plečiantis ūkiui jos apsukas teko lėtinti. Tačiau R.Gružas, profesionalus dailininkas, nevadina to sunkiu sprendimu, kokiu nors išsižadėjimu, tik teisingai sudėliotais prioritetais.

„Kas juos lėmė? Tikrai ne noras praturtėti – užsidirbti galima ir Kaune. Patiko ūkio darbai. Jei kas atsuktų ratą atgal, dabar, ko gero, studijuočiau ne menus, o žemdirbystę“, – tikina tikrąjį pašaukimą paveldėtame ūkyje atradęs Remigijus. Jis įsitikinęs, kad žemės trauka perduodama genais. Prie jau ūkininkaujančio Egidijaus sūnaus Martyno netrukus prisidės ir Remigijaus jaunesnioji duktė Paulina, Antano Stulginskio universitete studijuojanti agronomiją.

Broliai pripažįsta, kad ūkininko galimybės užsidirbti visai kitos nei, tarkim, gydytojo.

Egidijus lygina: iš gydytojo algos jis pajėgtų išlaikyti šeimą, bet tikrai neišgalėtų įsigyti instrumentariumo privačiai praktikai. O stambūs ūkininkai ir šeimas išlaiko, ir susiperka viską, ko reikia darbui, nors žemės ūkio technika kainuoja labai brangiai – kaip ir medicinos. Gružų kiemas taip pat pilnas modernių padargų – traktorių, purkštuvų, kombainų.

Vis dėlto ūkininkavimo vertė įkainojama ne vien pinigais. Vyrai sako, kad ši veikla netektų daug žavesio, jeigu rūpėtų kuo daugiau iš jos išspausti. Dabar, dažnai slegiami nepakeliamo nuovargio, suvokia ją kaip brangias gyvenimo pamokas.

„Čia kasdien susiduriu su išbandymais. Būna, atsikeli ir varai nuo penktos ryto iki vidurnakčio, o kartais ir per naktį. Pačioje pradžioje, kol turėjome mažai technikos, vien taip ir dirbome. Kai nešioji per naktį 50 kilogramų maišus, nes reikia kuo greičiau iškrauti vagoną, išmoksti kantrybės. Jos labai reikia ir ligoninėje. Kiekvienas ūkininkas žino: jeigu pradėjai darbą, reikia ir pabaigti. O gydytojai, būna, skundžiasi, kaip sunku operuoti tris valandas. Man tai nekelia problemų – be pertraukos esu operavęs ir 17 valandų. Tiesa, operacinėje laikas bėga kitaip, nejauti valandų, bet jėgų, atsparumo reikia daug. Fizinis darbas ūkyje to išmoko – man nėra per sunkaus darbo, yra tik darbas, kurį reikia padaryti“, – teigia gydytojas.

Laimės pojūtį ariant savo žemę suteikia ir laisvė spręsti pačiam. E.Gružui patinka priimti sprendimą, jį įgyvendinti ir džiaugtis rezultatu ar galbūt pripažinti klaidą, bet vis tiek tobulėti. O ligoninė gydytoją įstato į mechanizmą, kuriame tenka susitaikyti su tokiais valdiško darbo komponentais, kaip pavydas, nesantaika, nesąžininga konkurencija. E.Gružas prasitaria, kad pagalių kaišiojimas į ratus, trukdymas siekti rezultato kartą jį privertė palikti prestižinę gydymo įstaigą Kaune.

Pradžia – su skolintu pjūklu

„Medį myliu, žemės – ne“, – rėžia Dalius Paulavičius, kone vienintelis pramonininkas tarp Šėtos seniūnijos ūkininkų. Šiuose kraštuose prabėgo Daliaus vaikystė ir jaunystė, bet jis kažkaip sugebėjo atsispirti ir visuotiniam norui ūkininkauti, ir pačiai žemės traukai. Tik miške, tarp medžių jis jaučiasi esąs savo vietoje.

Šviežia mediena kvepia ir gamybinės patalpos, ir biuras. Verslininkas užsidegęs pasakoja, koks medis labiausiai tinka grindims ar stalui, kaip atpažinti geros kokybės medieną, vardija, iš kokių šalies miškų atgabentas tas ar kitas lent­pjūvės kieme paguldytas šimtametis ąžuolas.

Net nepažvelgus į įmonės rodiklius akivaizdu, kad jai sekasi. Sėkmę išduoda savininko akys. Ir biurą puošiantis sertifikatas „Stipriausi Lie­tuvoje“, patvirtinantis, kad įmonė patikima, nėra skolinga nei valstybės biudžetui, nei verslo partneriams.

„Kaip pavyksta? Neapžioju per didelio kąsnio, neužsibrėžiu daugiau, nei galiu įgyvendinti. Kai stveri daug vienu metu, išeina devyni amatai, dešimtas badas. Gal ir negerai toks atsargumas, bet man ramiau, kai viską pasveriu“, – dėsto bendrovės „Dagmedis“, užsiimančios medienos gamyba, miško kirtimu ir jų atsodinimu, vadovas.

Pernai bendrovė atšventė 20 metų jubiliejų. Tai buvo proga prisiminti pradžią, o ji nuo dabarties skiriasi kaip diena ir naktis. Dalius verslininku pabandė tapti dar nepriklausomybės priešaušryje. Pasidavęs visuotinei džinsų gabenimo į Rusiją bangai, po kelerių metų stipriai nusvilo. 1995 m. Lietuvoje masiškai džiūvo eglynai, valstybė ėmė pardavinėti juos stačiu mišku. D.Paulavičius pamanė, kad miškas galėtų būti laikinas pragyvenimo šaltinis, ir sukvietęs būrelį vyrų patraukė pjauti eglių. Pirmasis jo pjūklas buvo skolintas.

„Jau seniai miško pats nebekertu, samdau rangovus. Dalį medienos parduodu, tinkamą ruošiniams gaminti susivežu į lentpjūvę. Produkciją parduodu vietos baldų, grindų gamintojams, dalį eksportuoju. Pradėjau nuo eglių, o dabar pagrindinis mano medis yra ąžuolas“, – į ką išaugo jo verslas, pasakoja D.Paulavičius.

Dabar jis turi 400 hektarų miško, lentpjūvėje dirba šeši nuolatiniai darbuotojai. Norint plėstis reikėtų įdarbinti naujų žmonių, bet aplink Šėtą tokių nėra. Darbo jėgą nusiurbė emigracija. Net švedų žemės ūkio bendrovėje nedirba nė vieno šėtiškio, darbininkų jie atsiveža iš Kaišiadorių Radviliškio.

„Kadaise turėjau ir savų miško kirtėjų, bet dabar dirbu su rangovais, taip paprasčiau, nes tas darbas nėra pastovus. Beje, samdau juos ne tik miškui kirsti, bet ir atsodinti. Aš jau nesulauksiu, kol užaugs, bet mano principas toks: mes radome, todėl ir patys turime kažkam palikti. Žinoma, kirtavietė tuščia nebus, bet neatsodinta, neprižiūrima mediena bus prasta. Taip galvoti ir daryti man įdomu. Turbūt nesu tipiškas komersantas – milijonų man nereikia“, – tikina Dalius.

Verslininko miško valdos išsibarsčiusios po visą šalį, siekia ir Šalčininkų rajoną.  Pri­žiūrėdamas kirtavietes, jaunuolynus kasdien jis nuvažiuoja po 500 kilometrų. Rinkdamasis vietą lentpjūvei D.Paulavičius buvo konkretesnis. Pirmiausia nusižiūrėjo pastatą Raseinių rajone, džiaugėsi, kad bus netoli važinėti iš namų Kaune.

„Bet ten važiuodavau kaip į katorgą. Vėliau čia gavau mažą lūšnelę. Kad būtumėt matę, su kokia energija aš ją tvarkiau! Šėtoje jaučiuosi visai kitaip. Nors nėra nei upių, nei ežerų, vien lygumos, tai man savas kraštas, todėl pats mieliausias ir gražiausias. Jis labai mane traukia“, – prisipažįsta Dalius. Dabar močiutės namuose, kuriuose mirus motinai augo nuo penkerių metų, vyras yra įsirengęs savo šeimos vasarvietę.

Visi trys sūnūs liko su motina

Šėtos seniūnijos žmonės kaip susitarę pasakoja apie ypatingą šios žemės trauką, priskirdami jai kone magiškų galių. Jie dėsto istorijas apie vieną ar kitą šėtiškį, dėl nepaaiškinamų priežasčių pasirinkusį šias vietas gyventi ar dirbti. Ir jos ne iš piršto laužtos, bet vis dėlto tėra išimtys, o ne tendencija. Šėtą ištiko tokia pat lemtis kaip ir daugelį šalies miestelių – ji stipriai susitraukė. Prieš du dešimtmečius šioje seniūnijoje gyveno 2730, dabar – 1970 žmonių. Pačiame miestelyje yra apie tūkstantį gyventojų.

Išsikraustyti iš Šėtos yra kur kas mažiau priežasčių nei iš daugelio kitų panašių gyvenviečių. Miestelis spindi švara, prižiūrėtais gėlynais, gatves puošia skoningai išdažyti, sutvarkyti namai. Pakeliui iš Vilniaus į Kėdainius įsikūręs miestelis traukia pravažiuojančiojo akį. Aktyvi seniūnijos bendruomenė vis sugalvoja renginių ir sau, ir visai šaliai. Tarkim, miestelio gimnazijos mokytojo, žinomo ilgų distancijų bėgiko Aurimo Skinulio iniciatyva minint 650-ąsias miestelio metines surengtas Šėtos bėgimas – jau tradicija. Jis yra vienas iš dvylikos etapų, sudarančių Lietuvos bėgimo taurės varžybas. Tą dieną miestelyje apsilanko visas šios sporto šakos Lietuvos elitas ir jo gerbėjai.

„Patys dar nesugalvojame, kaip tai paaiškinti, bet šių metų demografiniai seniūnijos rodikliai neįtikėtinai pagerėjo: gimė 16, o mirė 17 žmonių! Pernai sulaukėme 12 naujagimių. O pažiūrėkime į 2009-uosius: tada gimė trys, o mirė net 48 šėtiškiai. Gal jau atsiplėšėme nuo dugno?“ – Šėtos seniūnas Petras Pupkus tiki, kad blogiausi miestelio laikai liko praeityje.

Miestelio senbuvė Salomėja Miliauskienė įsitikinusi: sulaikyti žmones gali tik du dalykai – šeimoje įskiepytos vertybės ir galimybė užsidirbti. Kadaise moteris į Šėtą atsikraustė nematydama žemės pro ašaras. Sovietai išvijo ją iš kartu su vyru pasistatytos sodybos, nes tose vietose buvo numatyta melioracija. Salomėja miestelį jau laiko savu – čia ji susikūrė prasmingą gyvenimą, užaugino keturis vaikus. Duktė išsikraustė kitur, o trys sūnūs su šeimomis gyvena čia pat.

„Prie sovietų valdžios tėvai stengdavosi vaikus išsiųsti iš namų, kad tik į miestą, kad tik nelenktų nugaros kolchozuose. Mūsų vaikams jau nebereikėjo bėgti. Kai sugriuvo kolchozas, mano vyras tapo ūkininku. Dabar šeimos ūkis valdo 400 hektarų. Visi darbštūs, kiekvienam užtenka ir darbo, ir duonos. Smagu mums visiems kartu“, – džiaugiasi sūnus ir jų šeimas kasdien matanti senolė.

Sūriai – kaip vizitinė kortelė

Be tradicinio maratono, palaikomo jaunesnės kartos, seniūnijai apsnūsti neleidžia ir vyriausieji. Buvusios mokytojos Genovaitės Vanagienės suburti balsingi senjorai repetuoja, rengia koncertus kartais net kelis kartus per mėnesį. O Zofijos Imbrasienės Sangailų kaime, savų namų kieme, pastatytą ir įrengtą klėtelę lanko turistai iš visos Lietuvos. Moteris yra surinkusi daug etnografinės medžiagos, išpuošusi klėtelę savo rankdarbiais. Vasarą čia vyksta vaikų stovyklų užsiėmimai, įvairios edukacinės programos.

Vietos gyventojai Z.Imbrasienei turbūt labiausiai dėkingi už tęsiamą Šėtos sūrių tradiciją. Ji kartu su kaimyne Gražina Ilevičiene per metus pagamina jų dešimtis.

Su tradicijos pradžia siejama Šėtos sūrinė, įkurta dar 1930-aisiais, bankrutavo prieš keliolika metų. Miesteliui tai buvo nemenkas smūgis, nes tuomet darbą prarado maždaug šimtas žmonių. Pragyvenimo šaltinio neteko ir karves auginusios bei pieną sūrinei teikusios šeimos. Šiandien karvių jau beveik niekas nelaiko, bet sūrių gamyba nepamiršta. Tiesa, tęsiama naminių sūrių tradicija, ne fermentinių, kokie buvo brandinami sūrinėje.

„Sūrinės laikais nelabai tų sūrių ir gamindavome pačios, tik viena kita moteris tuo užsiėmė, nešė į turgų parduoti. Vėliau, kai sūrinė bankrutavo, uždarė ir pieno supirkimo punktą, reikėjo kažką daryti su pienu, nes karves tebelaikėme. Va tada ir prasidėjo. Kuri kaip mokėjo, taip ir darė, daug visokių receptų prigalvojome, gardinome įvairiais priedais. Šėtos naminis sūris gaminamas iš saldaus pieno arba per pusę pieno ir varškės. Įmušus kiaušinį jis tampa geltonas, panašus į lydytą. Tai ir yra miestelio firminis“, – atskleidžia garsiausios sūrininkės Zofija ir Gražina.

Norintieji paragauti Šėtos firminio turėtų paskubėti. Kadaise smūgį tradicijai sudavė sūrinės bankrotas, o dabar šėtiškių sodybose atgaivinta gamyba gęsta, nes sūrių slėgti nebėra iš ko. Žmonės, atvažiuojantys pas Zofiją ir Gražiną užsisakyti sūrių, pasakoja, kad ieškant naminio pieno jiems tenka apvažiuoti keletą seniūnijų. Ir patys gūžčioja pečiais: ar gali Šėta vadintis ūkininku kraštu, jei pieno gausi tik parduotuvėje, bet ne iš žmogaus sodyboje?