Kad vasaros malonumai nesibaigtų vasarą, Dievas sukūrė Sardiniją… Noras paankstinti vasarą pavasario sąskaita arba pratęsti ją į rudenį būdingas daugeliui lietuvių, kuriems trijų vasaros mėnesių, ir dar dažnai lietingų, su link rudens įšylančia Baltijos jūra, būna per maža.

Apie Sardiniją kaip vasaros atostogų kraštą rudenį bei galimybę prailginti šiltojo sezono malonumus pasakoja Inga Aukštuolytė, „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė. Ir įvardija 7 priežastis, dėl kurių lietuviai veržte veržiasi į Sardiniją ir jau dabar tirpdo rudenines „Tez Tour“ kelionių į šią salą atsargas.

1. Išlepintiems tobulų lietuviškų paplūdimių. Taip, mes tokie, ir uolos ar žvyras, kur nėra kur patogiai išsitiesti, mums netinka. Sardinijos paplūdimiai erdvūs, platūs, tobulo balto smėlio – salos pakrantės patenka į kasmet sudaromų geriausių pasaulio paplūdimių sąrašus. O jūra ten tokia skaidri, kad, iš aukščiau žiūrint į jachtas, atrodo, tarsi jos kabėtų ore – tokio švarumo, skaidrumo yra vanduo. Prie Sardinijos krantų atplaukia daugybė jachtų. Populiari pramoga poilsiautojams – iš laivų grožėtis jūros dugno gyvenimu ar vykti prie iškyšulių, kur atplaukia delfinų. Sardinija turi 1849 km paplūdimių, daugelis jų – labai skirtingi. Tad tikrai galima išsirinkti tokią vietelę prie jūros, kuri bus ir prie širdies, ir kur džiaugsitės tik sava kompanija.
2. Mėgstantiems valgyti skaniai. Dažnas, pakeliavęs po užsienius, pamato, koks skanus ir natūralus yra Lietuvos gamintojų maistas, taip pat ir restoranų, kavinių patiekalai. Patys italai pripažįsta, jog geriausia jų virtuvė – Sardinijoje. Maistas ten paprastas, šviežias ir natūralus. Dažnas patiekalas ant sardiniečio stalo ar restorane – jūros gėrybės. Kuo tą dieną apdovanos jūra, negali nuspėti, tad kai kuriuose restoranuose nerasite valgiaraščio – stiprinsitės tuo, ką tą rytą sugavo žvejai.
Kadangi saloje klesti avininkystė, paplitę ir avienos, ėrienos patiekalai, ypač – salos viduje. Sardiniečiai didžiuojasi savo tradiciniu, daugiau nei 2 tūkstančius metų gaminamu, sūriu „Pecorino Sardo“, daromu tik iš Sardinijos avių pieno. Šio sūrio dedama į daugelį Sardinijos patiekalų, todėl salos virtuvės skonis yra „Pecorino Sardo“ skonis.
3. Gamtos mylėtojams. Sardinijoje galima pamatyti laisvėje gyvenančių arklių ir elnių, vaikai bus sužavėti išvydę ponius albinosus. Prie salos iškyšulių būriuojasi gyvenimo džiaugsmu trykštantys delfinai, saloje apsistoja migruojantys flamingai. Sardinija – subtropikai, todėl ten nuolat žydi kokie nors medžiai, krūmai, gėlės. Pavyzdžiui, mimozos, palmės, rausvais žiedeliais apsipila migdolmedžiai, žydi ir noksta mandarinai, apelsinai… Salos pakrantėse yra grotų – galima eiti pėsčiųjų takais. Šiaurės vakarų pakrantės įlankoje, Kačijos kyšulyje, yra Neptūno grota (Grotta di Nettuno) – po ją turistams siūlomos ekskursijos valtimi.
4. Besiilgintiems žagrės. „Sardinija gyvena ne tik iš jūros. Oficialiais duomenimis, saloje ganosi apie 3 mln. avių, tačiau manoma, kad iš tikrųjų jų – daugiau, net apie 5 mln. Avys – neatskiriama salos dalis. Jos ganosi laisvai ir labai didelė tikimybė, kad, išvažiavus iš miesto, avys užtvers jums kelią. Stovėsite su automobiliu ar autobusu, nė krustelti negalėsite iki avių jūra nenubanguos ten, kur jai reikia, – juokėsi „Tez Tour“ atstovė. -  Kur bevažiuotumėte, visur – ar arčiau, ar toliau – matai tuos besiganančius vilnos kamuoliukus…“
5. Vertinantiems nenusaldintas šypsenas. Sardinijos žmonės, o ypač – vyresni, dar nesugadinti nei euro, nei turizmo apskritai. Jie nuoširdūs ir gana atviri – nepabijos ne tik gerą, bet ir tiesesnį žodį pasakyti. Sardinijoje, o ypač – kaimuose, gyvenimas itin natūralus – jis teka ta pačia gyvenimo ant žemės, kurią iš visų pusių supa jūra, vaga, taip, kaip ir prieš tūkstančius metų. Todėl gyvenimo tempas ten – lėtas. O gyvenimo būdas – išvien su gamta. Žmonės ten negadina gamtos, o išmokę su ja darniai sugyventi.
6. Visiems poilsiautojų tipams. Pasak „Tez Tour“ atstovės, lietuvių poilsiautojus galima skirti į dvi grupes: mėgstančius, kad jais būtų pasirūpinta nuo… iki… ir atradėjus-individualistus, kurie atostogas nori susikurti iš pačių atrastų dalykų. Sardinija – ideali sala ilsėtis šioms abiem poilsiautojų grupėms. Taip pat saloje paprasta derinti organizuotas keliones su spontanišku noru pakeliauti savarankiškai.
„Kai nuskrendama ilsėtis su kelionių organizatoriumi, juk neprivalu visą savaitę praleisti paplūdimyje – kad ir kokie nuostabūs jie būtų. Sardinijoje lengva išsinuomoti automobilį ar net keliauti po salą autobusu. O va po dienos kelionės sugrįžti į viešbutį kaip į namus – išties patogu. Ypač tai aktualu šeimoms, keliaujančioms su vaikais, – sakė I. Aukštuolytė. – Natūralu, kad tokiu atveju norisi daugiau patogumo, saugumo ir garantijų, kuomet viskuo pasirūpinta iš anksto: ir skrydžiu, ir apgyvendinimu, ir nuvežimu iš oro uosto iki viešbučio ir atgal. „Tez Tour“ atstovai patars, ką saloje verta pamatyti ar į kokį restoranėlį užsukti pietų, o kokį – verčiau aplenkti“.
Sardinijoje paprasta išsinuomoti automobilį, taip pat rekomenduojama rinktis į salos gilumą nusigauti padėsiančiu vietos transportu. „Pati po salą keliavau autobusais ir likau sužavėta patogumu – autobuse nusiperki bilietą ir važiuoji, o pamatyti ir per autobuso langą, ir jau nuvykus į pasirinktą vietą, galima išties daug, – sakė I. Aukštuolytė. – Sardinijos kraštovaizdis įstabus ir kontrastingas, ten nėra autostradų, todėl vien važiavimas vietos keliuku bei žiūrėjimas pro langą yra tikra ekskursija: kalnai ir lygumos, jaukios giraitės ir kokioje aukštesnėje vietoje atsiveriantys vaizdai į Viduržemio jūrą, pro šalį bėgantys vietos gyventojų kaimai… Taip keliaujant, iš patirtų įspūdžių ir vaizdų, galima susidėlioti savos Sardinijos mozaiką“.
7. Svajojantiems apie vasarą rudenį. Nors lietuviai per 9 mėnesius išsiilgsta saulės, daugelis mūsų svilinančio karščio nepageidaujame. „Todėl Sardinijoje geriausia ilsėtis rudenį, kuomet atslūgsta karščiai (vasarą būna apie 35°C) ir oras tampa ypač malonus poilsiui, vidutinė temperatūra – apie 25°C, – sakė I. Aukštuolytė. – Sardinijoje vasara tęsiasi iki lapkričio, vanduo būna kaip reikiant įšilęs, vietos turgeliuose – gausų įvairiausių nunokusių vaisių. Puiki sala mūsų kraštiečiams, besidairantiems, kur prailginti trumpą lietuvišką vasarą“.

Jei reikėtų sudaryti neįprasčiausių Europos šalių švenčių dešimtuką, ko gero, visos prizinės vietos atitektų Ispanijai. Juk čia vyksta pomidorų ir gėlių žiedų mūšiai, savo drąsą galima išbandyti lenktynėse su įsiutusiais jaučiais, o regioniniuose karnavaluose gausi arba dovanų, arba lazdų į kuprą.

Švenčių Ispanijoje daugybė, mat kiekvienas miestas ir kaimas turi šventąjį globėją, kurio diena pažymima iškilmingomis eitynėmis, jaučių kovomis ar keistais, nuo amžių glūdumos išlikusiais ritualais. Dėmesio vertos ir rudeninės derliaus mugės, ir žiemos pabaigos karnavalai ar šurmulio pilnos pavasario linksmybės. O kur dar pasaulinio garso meno festivaliai, religinės ar iškilmingos nacionalinės šventės. Tad ruošiantis keliauti į Ispaniją verta atidžiai patyrinėti ne tik žemėlapį ar kelionių gidą, bet ir kalendorių.

Niekad nenurimstantis Madridas

Net ir trumpam apsistojęs Madride nustembi: atrodo, linksmybės čia niekada nenurimsta – net įprastos darbo dienos vakarą žmonės šurmuliuoja baruose, kavinėse ir klubuose, o namo traukia tik paryčiais. Tad galima įsivaizduoti, o dar geriau patiems pamatyti, kokiomis nevaržomomis linksmybėmis miestas pratrūksta švenčių dienomis, kai, rodos, visi madridiečiai ir miesto svečiai suguža į gatves bei aikštes.
Verta paminėti, kad per tokias šventes vyksta daugybė nemokamų renginių – koncertų, spektaklių ir parodų. „O štai spalio viduryje vykstant svarbiausiai nacionalinei Ispanijos šventei Dia de la Hispanidad galima ne tik stebėti iškilmingą karinį paradą, bet ir nemokamai lankytis visuose Madrido muziejuose bei parodų galerijose“, – pasakoja Erika Dobrovolskaitė, beveik ketverius metus gyvenanti Ispanijoje.
Bet ir nespėjusiems sudalyvauti šioje pompastiškoje šventėje nusiminti neverta. Štai šiuo metu vyksta Madrido rudens festivalis, kuris žiūrovams pristato įvairių šalių muzikos, šokio, teatro (tiek moderniojo, tiek klasikinio) projektus. Įdomių spektaklių galima pamatyti ir tiesiog miesto aikštėse ar parkuose. Šis festivalis trunka iki lapkričio vidurio. „Iš tiesų Madride nuolat kažkas vyksta. Vienas festivalis keičia kitą. Štai visai netrukus turi prasidėti dar ir džiazo festivalis“, – sako Živilė Norkūnaitė, Madride gyvenanti šešerius metus.
Žiemos šventės geriausiai tinka mėgstantiems masinius renginius – juk įdomu su įvairiataute minia sutikti Naujuosius metus Saulės vartų (Puerta del Sol) ar Didžiojoje (Plaza Mayor) aikštėse, stengiantis spėti su kiekvienu laikrodžio dūžiu sugalvoti norą ir suvalgyti po vynuogę. „Jei nuskambėjus visiems dvylikai dūžių spėji sukramtyti ir nuryti dvylika vynuogių, tai kitais metais tavo norai išsipildys“, – tikina E.Dobrovolskaitė. Lietuvė siūlo neaplenkti ir iškilmingo Trijų karalių parado.
Žiemą Madride ras ką veikti ir šiuolaikinio meno mėgėjai, mat vasario mėnesį čia vyksta Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė, sulaukianti kūrėjų ir jų gerbėjų iš viso pasaulio.
Planuojant kelionę į Ispaniją verta atkreipti dėmesį ir į vieną svarbiausių Madrido švenčių San Isidro, Madrido šventojo globėjo, dieną, švenčiamą gegužės viduryje. Pasakojama, kad XII a. gyveno kuklus ir doras valstietis Izidorius, garsėjęs pamaldumu, atsidavimu ir tarnyste kitiems. Šv. Izidoriui priskiriama net 400 stebuklų, kurie esą įvyko jam dar gyvam esant, tad po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju ir Madrido globėju. Šv. Izidoriaus palaikai saugomi baroko stiliaus Šv. Izidoriaus katedroje, kurioje jo garbei vyksta iškilmingos mišios.
Šv. Izidoriaus dieną tikrieji madridiečiai (o tokiais laikomi tik tie, kurių bent trys šeimos kartos gyvena sostinėje) į gatves išeina apsirengę ryškiais tautiniais Madrido drabužiais. Mieste rengiamos meno parodos, koncertai, šokiai po atviru dangumi, įvairūs sporto renginiai. Labai svarbus šventės akcentas – Feria Taurina, jaučių kovų šventė. Korida vyksta Plaza Monumental Las Ventas arenoje – įspūdingo dydžio, arkiniais langais ir kolonomis padabintame pastate. Toreadorų ir jaučių kovų galima pasižiūrėti nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio. Beje, dažnai tuo pat metu vyksta PETA ir kitų gyvūnų globos organizacijų protestai, kai šią kraugerišką pramogą raginama uždrausti.
„Katalonijoje jos jau uždraustos, neseniai įvyko paskutinė kova. Nuomonės dėl koridų draudimo labai prieštaringos. Štai vyresni žmonės dažnai jose lankosi, jie supranta, kas arenoje vyksta, kokios taisyklės galioja šioje kovoje, palaiko matadorus ir labai emocingai reaguoja į visus įvykius. Bet jaunesnė karta korida nelabai domisi“, – pasakoja Ž.Norkūnaitė.

Keisčiausios šventės

Madrido renginiai ir festivaliai žavi savo masiškumu bei didingumu, o kitų miestų ir kaimų šventės užburia savo originalumu bei keistenybėmis, kurių analogų pasaulyje tiesiog nerasi. Tad pasukęs į bet kurią Ispanijos pusę tikrai rasi kur akis paganyti. Štai Katalonijoje, Taragonos provincijoje, vyksta vadinamieji lipikų festivaliai, kai vyrai lipa vieni kitiems ant pečių, taip suformuodami gyvus bokštus ar piramides net iš penkių ar septynių aukštų. Norint pasigėrėti šiuo reginiu reikėtų vietiniuose turizmo informacijos centruose pasiklausti, koks miestelis ketina rengti šį festivalį, mat jie neturi tiksliai nustatytos datos ar vietos.
O štai Sevilija žavi ne tik savo gotikine Šv. Marijos katedra, beje, trečia pagal dydį Europoje, ir puošnia Ispanijos aikšte, bet ir kas antrais lyginiais metais rudenį vykstančiu flamenko festivaliu. Arba kaip neaplankyti kaštonų derliaus šventės Galisijos regiono miestuose? Senoviniai miestai sužimba laužais ir pakvimpa juose kepamais kaštonais. Apskritai rudenį keliaudamas po Ispanijos mažuosius miestelius ir kaimelius gali tiesiog netyčia patekti į kokią nors derliaus ar skerstuvių šventę, o svetingi žmonės keliautojus būtinai pakvies prisidėti prie jų būrio.
Ištroškusiems įspūdingo karnavalo kelionę į Ispaniją reikėtų planuoti žiemą arba prieš pat Gavėnią vasario ar kovo mėnesį ir rinktis ne didžiuosius miestus, o nedidelius miestelius. Čia praūžia ypatingos linksmybės. Įdomu, kad jų metu vaikams dažnai dalijami žaislai ir saldainiai. Na, o keisčiausio karnavalo titulo nusipelno Galisijos regiono Lazos miestas. Persirengėliai, pasidabinę keistomis kepurėmis ir kelnėmis, apsirengę puošniais frakais su karvių varpeliais, išskuodžia į gatves su lazdomis rankose. Jie išsijuosę vanoja šonus praeiviams ir žioplinėtojams. Šiems belieka tik sutrikus šyptelėti, mat gintis, o tuo labiau trinktelėti atgal, draudžiama.
Mursijos mieste įspūdingai švenčiama Didžioji savaitė. Vakarais čia išjungiamas miesto apšvietimas, ir vyrai, vilkėdami įspūdingais kostiumais, panašiais į liūdnai pagarsėjusių kukluksklanininkų, žygiuoja miesto gatvėmis nešdami altorius, pagamintus iš tūkstančių gėlių, apšviestų tik žvakių šviesos ir lydimų būgnų dūžių. Iš paskos seka rimtos senjoros, pasidabinusios tamsiais vualiais ir juodais drabužiais. Vien nuo vaizdo ir garso atima žadą. Beje, Mursijoje tokiose procesijoje negali dalyvauti kiekvienas užsigeidęs, nes čia nustatytas griežtas žmonių skaičius, o vieta dalyvauti procesijoje perduodama paveldėjimo teise.
Aplinkiniuose miestuose irgi yra tradicija dabintis įspūdingais apdarais ir rengti procesijas, tačiau taisyklės juose nėra griežtos, čia net vaikai, aprengti apsiaustais su gobtuvu, dalyvauja eitynėse.
„Yra miestelių, kuriuose visą Velykų savaitę, dieną naktį, be pertraukos, vaikščiojama ir mušama būgnais. Beje, kas dešimt metų į Granadą iš aplinkinių miestų suvažiuoja žmonės su šventųjų paveikslais, Kristaus statulomis, jo kančios stotelėmis ir tris dienas rengia didžiules procesijas. Tiesa, šalies pietiečiai Didžiąją savaitę sureikšmina labiau, o šiauriečiai pažymi santūriau“, – pasakoja Erika.
Dar viena įspūdinga pavasario šventė Las Fallas, vykstanti kovo 19-ąją, Šv. Juozapo dieną, į Valensiją sutraukia galybę turistų. Tuomet aikštėse ir gatvių sankryžose pastatomos didžiulės kruopščiai padarytos skulptūros iš papjė mašė. Paprastai statulų autoriai savo kūriniais ką nors pašiepia, galima įžvelgti ir politinę potekstę. Pasigrožėjus ir išrinkus gražiausią, visos statulos sudeginamos. O degant statuloms stengiamasi sukelti kaip įmanoma didesnį triukšmą.
„Norintiems autentiškų švenčių rekomenduočiau pasukti į Kastilijos-La Mančos regioną. Jo kaimeliuose, garsėjančiuose savo juodąja architektūra, vyksta tokios šventės, kokios vykdavo ir prieš daugybę metų“, – pataria Erika.
Žinoma, visų ispaniškų švenčių, net ir pačių įdomiausių, žavinčių neįtikėtinais vaizdais, neišvardysi, tad belieka nuvažiuoti ir pačiam dalyvauti.

Festivaliai Ispanijoje, į kuriuos verta atkreipti dėmesį
Madridas. La Noche en Blancho (rugsėjis) – kultūros, miesto šventė. Atviri visi muziejai, galerijos, koncertų salės. Koncertai vyksta gatvėse, aikštėse, koncertų salėse, įvairių tautų kultūros centruose.
Madridas. Veranos de la Villa (nuo birželio iki rugpjūčio pabaigos) – kultūros, muzikos, šokio ir teatro mėnesiai.
Tarptautinis muzikos ir šokių festivalis Granadoje (rugpjūtis). Alhambroje ir Generalife soduose vyksta klasikinės muzikos koncertai ir baleto trupių pasirodymai.
Klasikinio teatro festivalis (rugpjūtis). Spektakliai vyksta Meridoje išlikusiame romėnų teatre.
Gitaros festivalis Kordoboje (rugpjūtis).