Kelionės. Marokas, Vietnamas, Gruzija, Altajus ar Himalajai – tai tik kelios tolimos vietos, kuriose įdomu pasižvalgyti su bendraminčių kompanija minant dviračių pedalus.

„Mes su bendraminčiais keliautojais kelionėms dviračiais ieškome tokių vietų, kurios būtų mažiau paliestos žmogaus, kad ten būtų galima atitrūkti nuo civilizacijos ir pasidžiaugti tikru natūraliu gamtos grožiu“, – pasakojimą pradeda keliautojas Algirdas Gurevičius, dviračiais numynęs tūkstančius kilometrų Gruzijoje, Himalajuose, Altajaus Respublikoje ir kitose šalyse.

Algirdui antrina ir prisiekęs kelionių dviračiais gerbėjas, dviračiu išmaišęs daugybę tolimų ir egzotiškų šalių, Gintautas Deksnys. „Visos šalys keliauti įdomios, tačiau man labiausiai patinka ten, kur mažiau civilizacijos. Kai pradėjau keliauti, bene labiausiai patiko ir itin stiprių prisiminimų paliko Centrinė Azija – Turkija, Turkmėnija, Uzbekija, tačiau man įdomios ir Europos šalys, kuriose daug laukinės gamtos“, – sako Gintautas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš savo antrosios kelionės dviračiais po Maroką.

Negi įmanoma dviračiais keliauti tokioje šalyje, kaip Marokas? Ar nebaisu? Pasirodo, ne tik įmanoma, bet ir labai patogu. Pasak Gintauto, dviračių takų nėra, tačiau keliai geri, ir ten, kur mažesnis automobilių eismas, važiuoti dviračiais apskritai puikios sąlygos. Be to, Maroke pakankamai saugu, nes žmonės nėra agresyvūs, atvirkščiai – draugiški ir malonūs. Pasirodo, Maroke net galima vietoje išsinuomoti neblogus dviračius ir jais keliauti.

„Maroke keliauti dviračiais yra geros sąlygos. Visos baimės ir nerimas dėl kelionės įsivaizduojamo sudėtingumo kyla tik dėl situacijos nežinojimo“, – pabrėžia keliautojas.

Beje, keliautojai apsistodavo ne tik viešbučiuose – nevengdavo pernakvoti ir laukinėje gamtoje (tokių nakvynių buvę apie pusę). Tiesa, jų poilsį sergėdavo pareigūnai, numigdami šalia dviratininkų stovyklavietės.

„Kadangi dviračiais keliavo apie 20 žmonių, tai mus pastebėjo valdžios atstovai ir policija. Mūsų kompaniją pareigūnai lydėjo, prižiūrėjo, rūpinosi. Mums išsirinkus nakvynės vietą laukinėje gamtoje pareigūnai pasilikdavo ir nakvodavo šalia dėl mūsų saugumo. Jei keliautų mažesnė grupė, manau, būtų galima susirasti vietą ir pernakvoti kur nors gamtoje be nuolatinės pareigūnų palydos“, – pasakoja Gintautas ir priduria, kad norint galima rasti itin vaizdingų nakvynės vietų.

Pasak mūsų pašnekovo, orų keliaujant pasitaikė visokių. Kelionės pradžioje merkė lietus, truputį vėliau kilo toks smarkus vėjas, kad dauguma dviratininkų nebegalėjo važiuoti ir teko nulipus nuo transporto priemonės varytis ją pėstute, prie vandenyno keliautojai gaivinosi vėsesniu oru. „Tačiau apskritai orai buvo kaip mums įprastą lietuvišką vasarą, tik daugiausia švietė saulė“, – sako pašnekovas.

Keliautojai nuo vasario 17-osios iki kovo 9-osios per lygumas, palei vandenyną ir vaizdingus Atlaso kalnus nuriedėjo apie 1300 km. Maroko gamta akį džiugino įvairove, juk ne veltui vietiniai keliautojus vilioja girdamiesi, kad ši šalis – daugiaveidė ir peizažas čia kinta kas keliasdešimt kilometrų.

Kompanija ne tik džiaugėsi laukine gamta, bet ir nemažai dėmesio skyrė Maroko miestams, garsėjantiems savo istorija bei tradicijomis, Tanžerui, as Suvairai, Kasablankai ir, aišku, keturiems imperatoriškiesiems miestams – Fesui, Meknesui, Rabatui, Marakešui. Miestuose keliautojai apsistodavo ir ilgiau, kartais net porą naktų pernakvodavo, apžiūrėdavo įspūdingus senovinius architektūros paminklus, klaidžiodavo viduramžiškomis gatvelėmis, vaikštinėdavo po medinas.

Dviratininkai kelionę pradėjo nuo Maroko šiaurės – istorinio miesto Tanžero. Legendos pasakoja, kad miestą įkūręs Antėjas – Gajos ir Poseidono sūnus. Motina apdovanojusi sūnų nepaprastomis galiomis. Jei jis liesdavosi prie žemės, savo motinos, įgaudavo tokią nepaprastą jėgą, kad niekas negalėdavo jo įveikti. Antėjas, besididžiuodamas savo jėga, į dvikovas kviesdavo visus prašalaičius bei atvykėlius ir be gailesčio nugalabydavo. Nelaimėlių kaukoles pasiimdavo, mat svajojo iš jų suręsti šventyklą, kurią paskirtų savo tėvui Poseidonui.

Tačiau čia atsibastė Heraklis ir kautynių metu pastebėjo, kad Antėjas, iškeltas į orą, praranda savo jėgas. Tad pusdieviui teliko pakelti Gajos sūnų ir šiek tiek palaikyti, kol šis prarado visas jėgas ir mirė. Na, o miestas, įkurtas Antėjo, buvo pavadintas jo žmonos Tinijos (kiti vardo variantai Tinga, Tenga) vardu. Įamžintas ir nugalėtojas. Netoli Tanžero yra Heraklio uola, savo forma primenanti Afrikos žemyno kontūrą.

O pats Tanžeras, ėjęs iš rankų į rankas – kartaginiečių, bizantiečių, arabų, portugalų, ispanų, 1956 m. Marokui paskelbus nepriklausomybę galiausiai atiteko šiai šaliai. Dar šiandien mieste galima išvysti visų šeimininkų pėdsakų, na, jei ne gatvėje ar archeologinėje vietovėje, tai bent muziejuje.

Bet ne to čia keliautojai ieško: pasirodo, atvykėlius domina vis dar rusenanti hipiška dvasia ir garsiosios legendinės aktorių bei rašytojų mėgtos kavinės.

Paviešėję Tanžere keliautojai patraukė per neaukštus kalnus vienu klaidžiausių pasaulyje laikomo Feso miesto link. Fesas garsėja ne tik gatvelių, rodos, neišeinamais labirintais, bet ir tuo, kad yra Marko amatų ir menų centras. Mieste gausybė dirbtuvėlių, kuriose audžiami šalikai, kilimai, įvairiausi audiniai, kalami vario ar sidabro indai ir gaminami auksiniai papuošalai, verdamas muilas, išgaunami kvapieji aliejai, rauginamos odos ir iš jų gaminami drabužiai ar aksesuarai. Sakytum, kas čia ypatinga? Pasirodo, amatininkai, išsaugoję senovines paslaptis, viską gaminą taip kaip viduramžiais.

Žingsniuojant siaurutėmis, kartais vos metro ar pusmetrio pločio gatvelėmis, akys tiesiog raibsta nuo audinių spalvų, galva svaigsta nuo rytietiškų saldumynų, stiprios mėtų arbatos kvapo, smilkalų ir kvepalų aromato, kurį dažnokai permuša aitrus rauginamos odos dvokas. Tas šlykštokas rauginamų odų kvapas ir turėtų būti orientyras, vedantis į vieną įdomiausių Feso rajonų – pas odadirbius.

Odos čia apdorojamos senoviniu būdu – rankomis ir kojomis, rauginamos didžiuliuose atviruose kubiluose, dažomos natūraliais dažais ir išdžiovinamos saulėje. Kiekviena savaitę kvartalas sušvinta vis kokia nors kita spalva. Pavyzdžiui, vieną savaitę visos odos dažomos kobaltu mėlynai, kitą savaitę aguonų žiedlapių ekstraktu spalvinamos raudonai, trečią savaitę šafranu dažomos geltonai ir t.t.

Iš klaidžių senovinių Feso gatvelių labirinto net nesinori išeiti, taip įtraukia čia verdantis gyvenimas, tačiau šiaip ne taip išsivadavus iš viduramžių kerų visai įdomu pereiti per buvusį žydų auksakalių, juvelyrų ir bankininkų ~mellah~ rajoną ar paganyti akis į arabų bei maurų statinius, tokius kaip karališkieji Marinidų rūmai, stabtelėti pasigrožėti Al Karavijino mečete, pastatyta IX a.

Apžiūrėję Fesą mūsų pašnekovas su kompanija patraukė palei vandenyną Maroko sostinės Rabato link, pakeliui stabtelėdami Meknese, kuris turistų dėmesio sulaukia dėl istorinį senamiestį apjuosusios apie 25 km ilgio gynybinės sienos.

Rabate esama nemažai įdomių antikai ar Maroko istorijai bei menui skirtų muziejų, akį vilioja ir grakštūs XII a. minaretai, puošnios mečetės, dėmesio verti karaliaus rūmai bei Udajo tvirtovė.

Vis dėlto už sostinę gerokai garsesnis kitas miestas – Kasablanka. Jo pavadinimas daugeliui žmonių asocijuojasi su legendine 1942 m. amerikiečių kino drama „Kasablanka“. Filmą kūrė režisierius Michaelas Curtizas, vaidino ryškiausios tuometės kino žvaigždės – Humphrey Bogartas ir Ingrida Bergman. Filmas, pasakojantis vidines herojaus kančias renkantis tarp meilės moteriai ir būtinybės atlikti savo pareigą, dar ir šiandien itin mielai žiūrimas ir garbinamas kino mėgėjų bei kritikų.

Nenuostabu, kad tokios šlovės sulaukęs filmas į Kasablanką privilioja daugybę turistų, kurie čia tikisi aptikti daugiau kaip prieš 70 metų nufilmuotų vaizdų. Kai kurie lieka labai nusivylę, mat miesto veidas per dešimtmečius smarkiai kito. Tad keliautojams tenka pasižvalgyti po modernų pramonės, finansų ir prekybos centrą, akinantį stikliniais dangoraižių bokštais ir šiuolaikiniais vaizdais. Tokių miesto peizažų galima prisižiūrėti dažname Europos didmiestyje.

Vis dėlto ir Ksablankoje yra kai kas, ką privalu pamatyti keliautojams. Į šį miestą verta užsukti vien dėl Didžiosios Hasano II mečetės – tai vieninteliai musulmonų maldos namai, į kuriuos gali įeiti ir juos apžiūrėti kitų tikėjimų žmonės. Įdomu, kad tai antra pagal dydį mečetė pasaulyje, o jos 200 metrų aukščio minaretas pasaulyje yra aukščiausias. Beje, mečetė visai nauja – pastatyta vos prieš trisdešimt metų.

Mūsų pašnekovas sako, kad tai viena įspūdingiausių jo matytų mečečių, mat puošybai pinigų negailėta: akį traukia marmuro, onikso grindys ir granito kolonos, stebina kruopščiausi kedro raižiniai ir gausybė mozaikų detalių.

Beje, ne tik Kasablankos mečetėje nuo prabangių detalių negali atitraukti akių – visa vandenyno pakrantė stebina spalvomis ir vaizdais. Čia pabirę nedideli spalvingi kurortai, ypač dėmesio verta ryškiaspalvė balta ir mėlyna as Suvaira, apjuosta galingais XVI a. įtvirtinimais ir sienomis, ar baltumu akinanti Lagzira. O vandenyno pakrantė stebina uolų, smingančių į bangas, formomis – nuo rūsčių smailių iki elegantiškai laiko ir erozijos išlenktų raudonų arkų.

Atsisveikinę su pakrante keliautojai per Atlaso kalnus patraukė į Marakešą. Šiame istoriniame mieste architektūros paminklų apstu, stūkso XII a. sienos ir Kutubijos mečetės minaretas, kiekvienas nuo saulės ir kaitros gali atsipūsti XIX a pr. dailininkui Jacques’ui Majorelle’iui priklausiusiame, tarsi iš pasakos perkeltame, žydinčių augalų pilname sode ar prabangiuose El Bahia rūmų kiemeliuose su fontanais, tačiau vis tiek vilios ne kartą grįžti ten, kur prieš tavo akis atgyja tikra arabiška pasaka, – į Džma el Fna aikštę.

Šioje aikštėje šimtmečiais vykdavo turgūs, valdovai demonstruodavo ant iečių pamautas priešų galvas, na, o šiandien vakarėjant čia pasipila ugnį ir kardus ryjantys fakyrai, melodingai suvirpa gyvačių kerėtojų fleitos, akis apdumti bando magai ir žonglieriai, į kakofoniją susilieja gatvės muzikantų melodijos ir vandens, vaisių ar saldumynų pardavėjų šūkčiojimas.

Vietiniai labiausiai apspinta istorijų pasakotojus, kurie ne tik naujienų pažeria, bet ir ne vieną legendą, pasaką ar istoriją apie valdovus paporina. Verta paminėti, kad istorijų pasakotojai – tai sena, tradicinė ir labai marokiečių gerbiama profesija. Mat Rytų šalyse vis dar išsaugota žodinė kultūra – taip iš kartos į kartą perduodamos tradicijos, žinios, šalies istorija.

Na, o Gintautas rekomenduoja mėgautis marokietišku maistu, gausiai paskanintu prieskoniais. Prisiminus apie maistą galima paminėti, kad lygiai taip pat skanu keliauti ir pietinėje Vietnamo dalyje, kurią visą Gintautas su bendraminčiais išmaišė mindami dviračius. „Ten oras važiuoti dviračiu labai geras – karšta, bet ne taip labai, kad nebūtų galima keliauti. Šalis nebrangi, galima rasti viešbučių, siūlančių nedaug kainuojančią nakvynę, tačiau kartkartėmis pernakvodavome ir gamtoje“, – prisimena keliautojas.

O gamta įspūdinga – tiek šilta Pietų Kinijos jūra su smėlėtais laukiniais paplūdimiais ir juose lakstančiais krabais, tiek Vietnamo Šveicarija vadinami kalnai. O ir egzotikos čia netrūko: keliautojai apžiūrėjo Mekongo deltą, garsėjančia tuo, kad čia yra ne tik didžiausias pasaulyje turgus ant vandens, bet ir, rodos, kasdienis gyvenimas vyksta tik ant vandens. Įdomu aplankyti ir Hošiminą (angl. Saigonas), dažnai vadinamą Tolimųjų Rytų brangakmeniu.

Net ir neturint laiko Hošimine įdomu žvilgtelėti į miesto centre esančią ~Notre Dame~ katedrą, prancūzų pastatytą katalikų bažnyčią, tada apžiūrėti grakščią ir puošnią ~Thien Hau~ pagodą, skirtą jūrų deivei, seniausią keturis šimtus metų skaičiuojančią ~Quan Am~ pagodą ir kitas šventyklas.

Įdomu dviračiais keliauti ne tik istorinėmis vietomis, bet ir kalnuose, kuriuose net patyrusiems žygeiviams nesaldu būna. Tačiau sunkumai laukinių vietų ieškančių žmonių neatbaido. Štai kelionių dviračiais būdą propaguojantis A.Gurevičius svajoja šiais metais pakeliauti Kirgizijoje, į pietus nuo Karakolio ežero.

„Nuvažiuosime nedaug – kokius 500–700 km, tačiau tai bus vienas sudėtingiausių mano įveiktų maršrutų. Važiuosime per negyvenamus (čia net porą savaičių gali nesutikti žmogaus) kalnus, o trasos aukštis vietomis sieks iki keturių kilometrų. Jei pavyks įgyvendinti šią svajonę, įspūdžių parsivešiu visam gyvenimui“, – planuoja Algirdas, praėjusią vasarą dvi savaites keliavęs po atokų Gruzijos regioną Tušetiją.

Pasak mūsų pašnekovo, Gruzija nėra ta šalis, kurioje galima visiškai atitrūkti nuo civilizacijos, tačiau čia yra nemažai atkampių ir mažai apgyvendintų vietų, tokių kaip Tušetija, į kurią veda vienui vienas kelias, o juo tegalima išvažiuoti vasaros mėnesiais. Žiemą kelias užverčiamas sniegu ir į Tušetiją pakliūti praktiškai neįmanoma. Todėl prieš žiemą dauguma čia gyvenančių žmonių pasitraukia, pasilieka tik vienas kitas.

„Čia fantastiškai gražu, ypač lietuvio akiai, pripratusiai prie lygumų. Viskas keri laukiniu grožiu – nuo kalnų viršūnių, smingančių į 5 km aukštį, iki slėnių, sraunių upių ar išskirtinio grožio miškų. Tai tokia pasaulio vieta, kur tu gali atsisėsti ant šlaito ir žiūrėti į tuos vaizdus, ir nesinorės niekur daugiau važiuoti“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijasi Algirdas.

Pasak keliautojo, vietiniai gyventojai taip pat puikūs – šilti, draugiški ir malonūs. Ir nors sakoma, esą gruzinai lietuvius mėgsta, tačiau kol nenuvažiuoji pats, tol neįsitikini, kad taip yra iš tikrųjų. Štai dviratininkai važiavo pasikabinę Lietuvos vėliavas, tad gruzinai netrukus išsiaiškindavo, iš kokios šalies atvyko turistai, ir tuoj kur nors iš už kampo pasigirsdavo šaukiant: „Laba diena! Laba diena!“

Beje, Tušetijoje stebina ne tik gamta, bet ir labai savotiški beveik keturių aukštų gynybiniai bokštai, kurių seniausi skaičiuoja ir bene tūkstantį metų. Pirmame aukšte būdavo laikomi belaisviai ir gyvuliai, antrame trečiame, gyvenamose patalpose, įsitaisydavo moterys ir vaikai, na, o ketvirtame įsikurdavo kariai.

Įdomu, kad bokštai statyti be rišamųjų medžiagų, tiesiog kraunant akmenis vienas ant kito, tačiau tvirtumu nenusileidžia net saugiausioms tvirtovėms, atlaikančioms pikčiausias armijas. Verta paminėti, kad tušetinai statė ne tik šiuos bokštus, – jie gerai įtvirtindavo ir savo gyvenvietes.

Pasak Algirdo, gynybiniai bokštai stovi ten, kur per šimtmečius traukdavo didžiulės ordos karių, ketinusių pasiglemžti čia esančias žemes. Vis dėlto net gerokai didesniam skaičiui užpuolikų įveikti tušetinų tvirtovių nepavykdavo.

„Bokšte įsitaisę trylika karių sugebėdavo atlaikyti kad ir šimto priešų būrį. Tiesiog reikia pamatyti tą bokštą: į jį išorine siena ir šiaip būtų sunku užlipti, o jei dar kažką pila ant galvos ir šaudo? Išties juos užimti labai sudėtinga buvo. Labai įdomūs tie bokštai, neteko niekur bent kažko panašaus matyti“, – tikina Algirdas.

Beje, apie kelionę po Gruziją Algirdas su bendraminčiais yra sukūręs filmą „Dviračiais per Gruziją“. Filmo žiūrovas šiek tiek supažindinamas su Gruzija, tačiau, pasak mūsų pašnekovo, tai nėra dokumentika, skirta aplankytai šalies istorijai ar turistinėms vietoms. Filme daugiau dėmesio skiriama kelionėms dviračiais ir žmonių santykiams.

„Mes neturime nusistovėjusio rato žmonių, su kuriais keliaujame, – ieškome vis naujų pakeleivių. Ir būna nemažas iššūkis, kai tau reikia su nepažįstamais žmonėmis susigyventi ir praleisti kartu 24 valandas per parą“, – šypteli keliautojas, pridurdamas, kad filmas vasario pabaigoje buvo rodomas Gruzijos filmų festivalyje „Eu film festival“.

O kaip kilo tokia idėja – filmuoti kelionę ir sukurti filmą? Pasak A.Gurevičiaus, jis tiesiog suderino pomėgį filmuoti ir keliauti. „Ir pačiam smagu, ir džiugu, kad dar gali pasidalyti su kitais. Be to, prieš kelerius metus su bendraminčiais vien dėl savo pomėgių įkūrėme ne pelno siekiančią organizaciją VšĮ „Špikis“, ir taip keliaudami bei filmuodami raginame dviračiais keliauti kitus žmones“, – tikina Algirdas.

Pasak jo, yra sukurti filmai ne tik apie Gruziją, bet ir apie kitas keliones į Altajaus Respubliką, Himalajus.

Altajus keliautoją sužavėjo savo laukine žalia gamta, o Himalajai – įspūdingo aukščio uolėtais kalnais. Didžiausias dviratininkų įveiktas aukštis buvo 5,3 km perėja. „Gyvenime nėra tekę nieko panašaus patirti. Įspūdis fantastiškas. Kelionėje po Himalajus prie mūsų prisidėjo du užsieniečiai – indas ir vokietis. Jie pirmieji pakilo ant perėjos, aš važiavau iš paskos. Matau, kad jie viršuje dūksta, šokinėja, džiaugiasi. Et, užsieniečiai, pamaniau sau, aš šaltesnio kraujo, lietuvis, tikrai nestrikinėsiu kaip be galvos. Tačiau pakilus į viršų viduje sukilo visos emocijos, kažkas sprogo, užplūdo milžiniško pasiekimo džiaugsmas. Juk buvo taip beprotiškai sunku, tačiau man pavyko, ir leidausi šokinėti, rėkauti, džiaugtis. Tokie potyriai kaip narkotikas – norisi dar ir dar, ir dar“, – pasakojimą baigia Algirdas.

Penki vaizdingiausi dviračių takai Europoje

1. Olandija – žydinčių tulpių laukais

Tiek Amsterdame, tiek mažesniuose miestukuose gyvenimas be dviračių neįsivaizduojamas. Šalyje išplėtota dviratininkams itin patogi infrastruktūra: šalis išraižyta dviračių takais, gausu puikiai įrengtų kempingų, kuriose galima apsistoti nakvynei su palapine. Pats įspūdingiausias regionas keliauti dabar – vadinamasis gėlių kelias, vedantis pro gėlių laukus iki pat Leideno ir Nordviko pro Harlemą ir Koikenhofą. Čia jau skleidžiasi įvairiaspalviai hiacintai, narcizai, tulpės, kurių lysvės tolumoje susilieja su dangumi, o malonus kvapas tiesiog svaigina.

2. Fachverkiniai miesteliai Mozelio ir Reino upių slėniuose

Maži vokiški fachverkiniai miestukai pakeri savo trapumu, romantiškumu ir jaukumu, o jei dar šalia šlaitas, užsodintas vynuogėmis, o ant šlaito pūpso nedidelė pilaitė su grėsmingais įtvirtinimais, tai nieko daugiau keliautojui ir nebereikia. Tokių vaizdų iki soties prisižiūrėsi keliaudamas Mozelio ir Reino slėniais. Keliaujant Mozelio slėniu verta užsukti į Bernkastelio-Kuso ar Kochemo miestelius, o keliaujant palei Reiną – į Riudesheimą ar Koblencą.

3. Dviračiais palei ugnikalnius ir geizerius Islandijoje

Geizerių, ugnikalnių ir ledynų apžiūrėti reikia traukti į Islandiją. Čia, aišku, patogu išsinuomoti automobilį ir keliauti juo. Tačiau jei nebijote iššūkių – kodėl po salą nepasidairius keliaujant dviračiu. Prieš akis versis įvairiaspalviai lavos laukai, rūkstantys ugnikalniai, geizeriai, karštosios versmės ir žėrintys sniegynai. Kelionę galima susiplanuoti taip, kad visą atostogų laiką praleisi laukinėje gamtoje, nesutikdamas žmogaus.

4. Palei Norvegijos fiordus

Norvegija – labai graži šalis, tačiau joje keliauti sudėtinga dėl nemažų kainų ir didelių atstumų tarp įdomiausių turistinių objektų. Kita vertus, sėdus ant dviračio ir patraukus palei artimiausius fiordus kelionė tampa neskubri, rami ir ilgam prisimenama dėl įspūdingų fiordų vaizdų. Vis dėlto panorus pamatyti kelias garsiausias vietas, tokias kaip Trolio Liežuvio ar Sakyklos uolos, arba keliaujant palei Sognės fiordą apžiūrėti bent vieną garsią medinę bažnyčią, pavyzdžiui, Borgundo, reikėtų kelionę dviračiais derinti su kelione automobiliu.

5. Kuršių nerija smėlynuose

Vienas gražiausių dviračių maršrutų vingiuoja Kuršių nerija. Tiesa, Lietuvai priklauso tik maža nerijos dalis, kita dalis – Kaliningrado sričiai. Drąsesni keliautojai, kurių negąsdina geopolitinė padėtis, gali mėgautis puikiais laukiniais paplūdimiais, aukštomis kopomis ir tankiais miškais, besitęsiančiais iki pat Kaliningrado (Karaliaučiaus) miesto.

Kuršių nerijoje yra keletas istorinių gyvenviečių, tačiau istorinių paminklų jose beveik nelikę. Vis dėlto įdomu užsukti į Morskoję (Pilkupa), Rybačyje (Rasytė) verta užmesti akį į neogotikinės bažnyčios pastatą, kuriame dabar veikia cerkvė. Įdomu Krante, pervadintame į Zelenogradską. Čia dar išlikę puošnių XX a. pradžios namų ir vilų. Deja, jie labai apleisti.

Kelionės. Etnografinės parodos ir vakaronės, ekstremalios pramogos dumblynuose, pažintiniai žygiai miškuose, apžvalginės ekskursijos ore – tai toli gražu ne visos pramogos, kokias verta išbandyti šį pavasarį.

Pavasarį į egzotiškus kraštus žvalgytis neverta: Lietuvoje šiuo metų laiku galima rasti tiek įdomių pramogų miške, laukuose, pajūryje, paežerėse, kaime ir mieste, kad tik spėk suktis, kol visas išbandysi.

„Nereta šeima Italiją, Prancūziją ar net kokią Turkiją pažįsta geriau nei savo gimtąjį kraštą. Savaime suprantama, tose šalyse yra ką veikti ir ką pamatyti, tačiau įdomybių netrūksta ir Lietuvoje. Ypač pavasarį“, – tikina trijų vaikų mama Rimantė Jonienė.

Rimantės šeima šiais metais pavasarį planuoja daug keliauti po Lietuvos kaimus ir mažus miestukus. Ėmę dairytis įdomesnių sužinojo, kad 2015-ieji paskelbti Etnografinių regionų metais, todėl Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ar Suvalkijos regionų miestuose netrūksta pačių įvairiausių renginių. „Taigi netikėtai mūsų pavasarinės kelionės įgijo etnografinės kultūros prieskonį“, – šypsodamasi sako mūsų pašnekovė.

Pasak jos, visuomenėje vis dar gajus skeptiškas ar net ironiškas požiūris į etninę kultūrą, kurią gerokai suvulgarina ir tokie renginiai kaip Kaziuko mugė. Tačiau tokiame renginyje ypatingos autentikos ieškoti neverta – geriau pasidairyti po provinciją, kur daugelis tradicijų prikeltos ir gyvuoja tik entuziastų pastangomis.

Na, o Etnografinių regionų metais susipažinti su tautodaile, tautosaka ar tradicine kulinarija yra kur kas daugiau galimybių. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį? Pavyzdžiui, gurmanams ar nuolat ieškantiems naujų skonių verta susigundyti Žemaitijoje, Grinių kaime, Pakražančių kultūros centre, balandžio mėnesį organizuojama Sūrių švente „Jurgis, Jorgis ir Jurgelis – skamba jis visom tarmelėm“, o gegužę užsukti į Nidą, kurios uosto teritorijoje, Žvejo etnografinėje sodyboje, gegužę kvepės žuvimis – visi rinksis į „Žiobrines“. Na, o jei patiks „Žiobrinės“, iš pamario ir pajūrio skubėti neverta – geriau pasukti ir kitais Mažosios Lietuvos keliais, pavyzdžiui, sudominti tikrai turėtų ekskursija „Vėtrungių kelias“.

Gegužę galima patraukti į folkloro festivalį „Dzūkų godos“, vyksiantį Marcinkonių kaime Varėnos rajone, o tada – į Alytaus kraštotyros muziejų, kuriame veiks unikali Dzūkijos kryžių, koplytėlių, skulptūrų paroda, kurios eksponatai surinkti iš daugelio Pietų Lietuvos muziejų.

Na, o Suvalkijoje tik spėk suktis kaip vijurkas, kad visus renginius aplankytum. Balandį Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre šėls Regioninis tradicinio muzikavimo ir dainavimo šeimų sambūris, gegužę Girdžių klebonijos klojime vyks Klojimo teatrų šventė, kurios metu bus pristatomi ir šio regiono amatai, tradicinis maistas.

Gegužės pabaigoje griaudės Marijampolės „Miesto dienos 2015“, bus galima pasižvalgyti ir devintą kartą rengiamoje Sūduvių amatų šventėje Paežerių dvaro parke, Vilkaviškio krašto muziejuje. Šventėje ir didelis, ir mažas galės pats pasigaminti vieną ar kitą dirbinį.

Na, o folkloro renginių, koncertų ar vakaronių bus gausu kiekviename krašte. Visų čia neišvardysi, tačiau gyvenant Vilniuje įdomu gegužės pabaigoje apsilankyti bent viename iš daugybės renginių, skirtų tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“, kuriame jei ne lietuviškų kanklininkų pasiklausysi, tai bent į svečius iš egzotiškų kraštų pažiopsosi.

Jei vakaronėms ir mugėms nėra laiko, planuojant maršrutą verta pasidomėti muziejų edukacinių programų pasiūlymais, tai ypač aktualu keliaujant su vaikais. Kiekvienas krašto muziejus siūlo valandos ar kelių trukmės pamokų bei užsiėmimų, tokių kaip žvakių liejimas, duonos kepimas ar įvairių metų švenčių valgių gaminimas bei degustavimas.

Tarkime, Šilutės muziejuje, be kitų edukacinių užsiėmimų, galima ne tik pasiklausyti šišioniškių tarme pasakojamų įdomybių apie lietuvininkų kulinarinį paveldą, bet ir paragauti gavėnios patiekalų. Rokiškio krašto muziejuje ne viena edukacinė programa tinkama būtent pavasariui – galima išmokti marginti kiaušinius ir sužinoti, ką simbolizuoja įvairiausi velykiniai raštai. Beje, kainos nesikandžioja – dažnai jos tėra simbolinės, tesiekiančios eurą ar kelis.

Aišku, daugiausiai tokių renginių yra Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Čia daug renginių skirta kalendoriniams darbams, šventėms ir papročiams. Tiesiog tereikia išsirinkti labiausiai patinkantį ir sudalyvauti. Tiesa, čia jau siūloma daugiau pramogų, tad ir kaina visai kitokia – nuo kelių dešimčių eurų.

Na, o gerai papramogavus galima ir pasišildyti, ir atsikvėpti tikroje lietuviškoje pirtyje. Ją čia reikėtų užsakyti gerokai iš anksto – ne tik dėl to, kad tai populiari pramoga, bet ir dėl to, kad ją reikia paruošti ir gerai įkaitinti. Pirties pramogų netrūks ir vaikams, tik jie dūks gerokai vėsesnėje pirtyje. Na, o po pirties būs pasiūlyta atsigaivinti arbata, ruošta senoviniame virdulyje.

Pirtis – pramoga, tinkama visais metų laikais. Tačiau žiemą tenka naudotis džiovintomis vantomis, o pavasarį galima pasilepinti ir pasimėgauti įvairiausiais šviežiais žolynais. Lietuviškoje pirtyje naudojami beveik visi augalai, išskyrus nuodingus. Štai neseniai išsprogusių dilgėlių vanta tinka reumatinėms ligoms gydyti, beržo ir liepos šakelių vantos švelnina bei gydo odą, jėgų suteikia ąžuolo, energijos – pušies, antiseptinių savybių turi kadagio šakelių vantos.

Pats smagumas išsitiesti tikroje senovinėje ar pagal senąsias tradicijas statytoje pirtyje, kurių jau nemažai pasistato pirties mokslus kremtantys žmonės. Labiausiai pasiseka turintiems giminių kaime, kur yra išlikusių senučiukių pirčių, statytų beveik prieš šimtą metų, – tokių dar esama Aukštaitijoje. Na, o jei vietinės močiutės paklaustum apie papročius, tai ji paporintų ne vieną legendą apie laumes, mėgstančias pasilepinti pirtyje ir dėkingai paliekančias vieną kitą stuomenį audinio.

Sužėlę pavasariniai žolynai pasufleruoja dar vieną nieko nekainuojančią pramogą – prisirinkti žolynų ir pasigaminti įdomesnį patiekalą. Garšvos, dilgėlės, kiškio kopūstai labai tinkami daug vitaminų turinčioms pirmosioms salotoms ruošti. Na, o iš balandų ir dilgėlių galima gaminti ir žaliuosius kokteilius.

O kur dar vaistinių savybių turintys augalai: šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapų ir pumpurų trauktinė labai tinka artritui gydyti. Beje, dieną praleisti galima ir į kompaniją įsiprašius kokiai nors žoles pažįstančiai žolininkei, kuri ne tik pavedžios po mišką, bet ir supažindins su naudingais augalais.

Na, o neturint pažįstamos močiutės žolininkės galima patraukti į Žuvinto, Čepkelių ar Kamanų rezervatus. Čia lankytojų centruose galima užsisakyti ekskursijas ir su lydinčiu gidu ar miškininku keliauti stebėti gamtos: ne tik susipažinti su augalais, bet ir išmokti pagal giesmes atskirti paukščius, pagal pėdsakus – žvėris. Pavasarį bene įdomiausia stebėti parskridusius paukščius ir klausytis jų tuoktuvių giesmių.

Panašaus pobūdžio ekskursijas galima užsisakyti ir bene visuose nacionalinių parkų lankytojų centruose. Tiesa, reikėtų žinoti, kad lįsti prie retų paukščių perimviečių negalima net iš tolo. Juk net norint su fotoaparatu bėgioti po miškus reikia turėti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą.

Žolynai kai kurių žmonių gal ir nedomina, bet žydėjimo šventės abejingų nepalieka. „Pavasaris – fotogeniškiausias metų laikas. Ir nereikia grūstis į Olandiją pasidairyti po tulpių laukus – užtenka savų gėlių, pabirusių pievose ir laukuose. Ir net tokioms kuklioms gėlytėms, kaip plukės, sužydėjus miške pasijunti tarsi rojuje“, – sako gėlininkyste besidominti septintą dešimtį metų skaičiuojanti Stasė Mažeikienė.

Plukių dairytis reikia balandžio mėnesį. Šioms gėlėms sužydėjus Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė, joje gausu įvairiausių renginių – nuo poezijos skaitymų iki žygių dviračiais.

Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje gražiausia Skinderiškių dendrologijos parke, mat ten išskleidžia savo žiedus bene tūkstantis įvairiausių magnolijų. Nuo gegužės vidurio iki balandžio vidurio metas paviešėti ir pas kaimynus latvius, viename didžiausių Europoje Duobelės alyvų parke, – čia tuo metu turėtų būti pats alyvų žydėjimas.

„Balandžio pabaigoje Druskininkuose romantiška pasivaikščioti po narcizų lauką. Nepaprastai gera atsikvėpti narcizų jūroje“, – šypteli ponia Stasė ir priduria, kad gėles mėgstantiems keliautojams verta nepamiršti ir Burbiškio tulpių žydėjimo šventės.

Lietuvoje nėra tokios vietos kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau Burbiškio tulpių žydėjimo šventės laukia daugybė žmonių ir kiekvienais metais lankytojų ten daugėja. Beje, tulpėmis ir kitais pražydusiais pavasariniais augalais galima pasigrožėti ir VU botanikos sode, Vytauto Didžiojo, Šiaulių universiteto ar Klaipėdos universiteto botanikos soduose.

Verta paminėti, kad prie Baltojo tilto, greta Nacionalinės dailės galerijos, pražydus sakuroms, net susidaro automobilių spūstys, mat vilniečiai ir miesto svečiai čia traukia būriais – kas atsikvėpti po žiedais, o kas nusifotografuoti. Priminsime, kad sakurų sodinukų Vilniui dovanojo Japonijos vyriausybė šios šalies diplomato Čijunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti.

Nemažai šių lepių augalų sodinukų neatlaikė lietuviško oro kaprizų, tačiau išgyvenę ir suvešėję medeliai džiugina žiedais. Tiesa, ne kiekvienais metais. Štai praėjusiais metais sakuros buvo apsipylusios žiedais, o šiemet gali prasiskleisti vos vienas kitas. Tačiau nereikėtų per daug nukabinti nosies – verčiau traukti į Žagarę ir pasidžiaugti lietuviškomis vyšniomis.

Sakoma, Lietuva iš paukščio skrydžio graži visais metų laikais. Tad kiekvienas gali rinktis ekskursijai ore jam labiausiai patinkantį metų laiką. Tačiau kiekvienam rekomenduotume iš viršaus pasižvalgyti pavasarį. Ypač ankstyvą, kai vos iš po sniego išsivadavę ryškiai žaliuoja žiemkenčiai, kai kur ne kur boluoja sniego lopai, o upės ar upeliai netveria savo vagoje ir kliūsteli per kraštus.

Bene įspūdingiausias ir egzotiškiausias matytas vaizdas – po snieguotos žiemos iki kraštų pritvinusios Biržų rajone esančios smegduobės. Tiesa, tokiais vaizdais gamta palepina ne kiekvienais metais.

Na, o kas bijo aukščio? Sakoma, kad skrydžio ir aukščio baimę geriausiai pagydo ramus, sklandus ir lėtas skrydis oro balionu, tad praskridus virš raudonų Vilniaus senamiesčio stogų ar virš Nemuno Kaune metas ir kur kas ekstremalesnei pramogai – dangaus sūpuoklėms. Taip kartais dėl savo konstrukcijos vadinami parasparniai. Mat pilotas ir keleivis, jei skrendama dviviečiu, kabo tik ant, rodos, plonyčių virvelių.

Smagu, kad parasparnis pakyla gerokai aukščiau nei oro balionas: pastaruoju turistai paprastai pakeliami į 300 m aukštį, o štai parasparniu Lietuvoje galima skraidyti 700–2500 m aukštyje. Pakilęs viename Lietuvos krašte, gali nusileisti visai kitame – tereikia nusklęsti nuo vieno termiko, kylančios šiltesnės už aplinką šiltesnio oro srovės, ir rasti kitą, kuris pakelia į viršų.

O kur gražiausia skraidyti? Ten, kur sausumos ir vandens kontrastai. Nuostabiai atrodo Nemuno kilpos prie Birštono, telkšančios ežerų akys Molėtų ar Ignalinos rajonuose. Na, ir, aišku, dar ilgai sapnuosis skrydis virš Trakų pilies ir ežerų. Beje, net jei ir šiose apylinkėse netenka paskraidyti – nusiminti nereikia. Pakilus parasparniu, jei matomumas puikus, galima išvysti ir už kelių dešimčių kilometrų esančius miestus.

Skrydis dviviečiu parasparniu kainuoja nuo 29 eurų. Turistai gali rinktis trumpus apžvalginius, trunkančius apie 15 minučių, arba ilgus laisvuosius skrydžius, ore prabūnant apie valandą. Tokių kaina jau bus didesnė.

Nesiryžtantiems ore kelių kilometrų aukštyje pakibti be jokio tvirtesnio pagrindo po kojomis, bet norintiems išbandyti bemotorę skridimo priemonę verta rinktis skrydį sklandytuvu. Tiesa, tokio skrydžio metu pasidairyti į vaizdingas vietoves bus galima tik oro uosto apylinkėse. Keleivis kartu su instruktoriumi iškeltuvu pakeliamas į maždaug 300 metrų aukštį ir sklendžia vieną ratą aplink aerodromą. Skrydis trunka apie penkias minutes. Gal tai ir nėra visiškai pavasarinė pramoga, bet adrenalino užtenka ilgam.

Besidairantiems egzotikos Lietuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į pavasarį bundančias ežerų gelmes. Tai daugeliui keliautojų ir smalsuolių dar neatrasta erdvė. Žinoma, savarankiškai nardyti nevertėtų – reikia, kad instruktorius pamokytų ir nertų kartu su jumis. Tikinama, kad vienas įdomesnių nardyti ežerų yra Asvejos (Dubingių), tyvuliuojantis Vilniaus, Molėtų ir Švenčionių rajonuose. Patyrę nardytojai giria ir Platelių ežero povandeninį pasaulį. Tačiau niekada nebandžiusiam tokios pramogos pasižvalgyti į ką tikrai bus ir artimiausio ežero dugne.

Prie ekstremalių pramogų, ypač tinkamų pavasarį, galima paminėti pasivažinėjimą bekele visureigiais ir keturračiais. Na, o kada būna didžiausi dumblynai, neįveikiami kelio ruožai, jei ne pažliugusį pavasarį. Ta gerai pramogai daugiau nieko nereikia – tik stačių šlaitų, sunkiai išvažiuojamų atkarpų, galimybės pasivaržyti ir linksmai praleisti laiką.

„Jei visureigio ar keturračio negana, galima sėsti prie šarvuočio vairo ir apsukti vieną kitą ratą Jurbarko tankodrome“, – siūlo ekstremalių pramogų mėgėjas Antanas Kazakevičius ir priduria, kad pavasarį net tokių transporto priemonių vairavimas nėra ekstremaliausia pramoga.

Pati ekstremaliausia pavasario pramoga miestiečiui būtų išleisti jį nežinomame miške ir liepti bent parą jame išbūti. Kiek paprastų žmonių, ne žygeivių, sugebėtų nepraalkti, rasti atsigerti vandens ir šiltai pernakvoti? Tikriausiai vienetai.

„Todėl vaikus nuo mažens reikia pratinti prie miško, kartu eiti į vienos ar kelių dienų žygius, stovyklauti ar tiesiog pasivaikščioti apie vieną ar kitą ežerą. Na, o paauglius patartina išleisti net ir į kelių dienų išgyvenimo stovyklas. Ypač probleminius paauglius. Išėję į kelių dienų žygį ir pakliuvę į mažai pažįstamą aplinką, vaikinai ir merginos greitai atsikrato visų įgytų kaukių ir atsiskleidžia jų tikrosios asmenybės bei charakterio savybės“, – pradeda pasakojimą edukologas ir supervizorius Nerijus Januškevičius.

Pasak jo, čia galioja visai kitos taisyklės nei mokykloje ar namie: šalia nėra mamos, kompiuterio, be to, kiekvienas yra atsakingas už kokį nors darbą. Laukiniame žygyje nuėjus ne vieną kilometrą ir jau pavargus dar reikia rasti jėgų įsirengti stovyklą, užsikurti laužą, pasigaminti valgyti, ir tik tada atsiranda laisvo laiko, jei norisi – galima papramogauti. „Tačiau jėgų nebėra“, – šypteli pašnekovas.

Tokio žygio metu vaikai susipažįsta su gamta, atranda savyje tokių savybių, kokių net nežinojo turintys, išmoksta dirbti kartu ir bendromis jėgomis siekti užsibrėžto tikslo, pagloboti silpnesnį, ir, žiūrėk, rodos, priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu vaikai tampa draugais.

O kur naudingi įgūdžiai – uždegti laužą, paruošti valgyti, mokėti iš kibiro ir įkaitinto akmens pasigaminti palapinės šildytuvą, iš kelių kuolų ir polietileninės plėvelės – indėnišką pirtį. Ir tai dar ne viskas. „Ankstyvą pavasarį tinka į žygį imti palapinę, na, o atšilus orams – galima ir be palapinių. Puikiai išsimiegama ir po žvaigždėmis“, – sako Nerijus.

Tokios stovyklos ankstyvą pavasarį gal atrodo ir per daug ekstremaliai, tačiau į bundančią gamtą galima išsiruošti: pasivaikščioti nacionalinių parkų įrengtais takais, ežerų pakrantėmis pajodinėti žirgais ar susiorganizuoti paprasčiausią iškylą.

O ir taip keliaujant galima prisigalvoti visokių pramogų. Jei poilsiautojai pasiims binoklį, spės pasigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves. Pasak Nerijaus, adrenalino irgi nepritrūks ir bus nenuobodu, jei keliautojai neieškos lengvų kelių, o ryšis iššūkiams ir nuotykiams. Pavyzdžiui, per upelį, užuot ieškojus brastos, galima pabandyti įsirengti perkėlą, tik reikia nepamiršti iš anksto pasiimti 5–10 metrų storesnės virvės. Beje, toli keliauti nereikia – kartais užtenka pasižvalgyti miškuose ir parkuose, esančiuose šalia gimtojo miesto.

O jei pasitaiko toks lietingas savaitgalis, kad nesinori laukan nė nosies iškišti, galima prasimanyti ir kitokių pramogų. Tarkim, eiti pasižiūrėti kurio nors „Kino pavasario“ programos filmo. Ir nereikia manyti, kad į rimtesnį filmą vaikų neverta vestis. Pasirodo, yra įdomių ir prasmingų filmų, skirtų vaikams. Tarkim, festivalio metu  kovo 19–balandžio 2 d. pradinukams bus siūloma pasižiūrėti du lietuviškai įgarsintus filmus – vokiečių režisieriaus Veito Helmerio „Mažąsias padaužas“ ir prancūzų režisieriaus Jeano Peierre’o Jeunet „Neįtikėtiną jaunojo išradėjo kelionę“.

Tėvai paprastai skundžiasi nemažomis kino bilietų kainomis, tačiau pasirinkus kino teatrą „Pasaka“ ar kino centrą „Skalvija“ piniginės plačiai atverti neteks. „Sparčiai populiarėja „Karlsono kino“ seansai. Mes ne tik parenkame pačius įdomiausius filmus vaikams, bet ir nesuklysčiau sakydama, kad tai draugiškiausi šeimai seansai, mat bilietai pigiausi visame Vilniuje. Bilietai tėveliams – 2,32, vaikams – 1,74 euro“, – sako „Skalvijos“ kino centro atstovė Diana Kliukoitytė.

Nelieka pamiršti ir senjorai. „Skalvijos“ kino centre bus rengiami seansai senjorams už specialią kainą – bilietas tekainuos 1,45 euro. Senjorai galės pasižiūrėti tokius filmus, kaip Andrew Huculiako „Žiaurumas“, Jasmilos Zbanic „Meilės sala“ ir kt.

Tačiau ir tai nėra pati mažiausia kaina. Pasak D.Kliukoitytės, verta paminėti, kad Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ norintieji gali pamatyti nemokamai.

Beje, kino centre organizuojami kino klasikos vakarai jau sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Balandį kino gurmanams bus pasiūlytas mokslinės fantastikos šedevras – Stanley Kubricko „2001: kosminė odisėja“. Tai filmas, kuriame bandoma įminti žmogaus egzistencijos prasmę.

„Galima akcentuoti, kad „Skalvijos“ žiūrovas išties mėgsta klasikinį filmą. Bilietai į kino klasikos seansus neretai išperkami jau prieš savaitgalį. Be to, ateina neatsitiktiniai žiūrovai, dažnai pasidomėję pačiu filmu, jo reikšme ir svarba kino istorijai, galintys argumentuoti, pagrįsti savo vertinimą“, – sako D.Kliukoitytė.

Daiva Urbienė

Nedaug turistiniame pasaulio žemėlapyje belikę vietų, į kurias keliautojai neužsuka pavieniui ar būriais. Vienos šalys atgraso kariniais neramumais, kitos – ligomis, o trečios tiesiog sunkiai pasiekiamos. Tačiau šiandien galima tik trinti rankas, kad dar išliko tokių laukinių vietų, kaip Mongolija.

Daiva Urbienė

Pastaruoju metu keliautojų, svajojančių apie iš tiesų egzotiškus potyrius, akys vis dažniau krypsta į Mongoliją. Juk kur daugiau nei šiame, rodos, Dievo pamirštame krašte pasidžiaugsi absoliučia ramybe Gobio dykumos kopose ar dykynėse. Čia dar klesti tūkstantmečius puoselėjamos tradicijos, o vidury stepių sutikta klajoklių šeima pakvies prašalaitį į savo jurtą ir pavaišins kaip seniai matytą giminaitį.

„Man rodos, gyvenant atšiauriomis sąlygomis vaišingumas ir svetingumas yra tarsi išlikimo garantas: reikalui esant aš kažkam padėjau, nelaimei ištikus ir man kažkas tikrai pagelbės“, – sako keliautojas ir fotografas Giedrius Dagys, po Mongoliją klajojęs jau antrą kartą.

Pirmą kartą G.Dagys į Mongoliją nuvyko prieš porą metų dviem savaitėms tiesiog pasižvalgyti ir pasirinko šiaurės rytinę dalį – čia plyti dykuma ir stepės. „Važiuoji, važiuoji kelias dienas, o vaizdas visose keturiose pasaulio pusėse absoliučiai vienodas – bekraštės stepės. Staiga kur nors pamatai kupranugarį, ir jau vien toks vaizdo pasikeitimas padaro fantastišką įspūdį“, – prisimena Giedrius.

Na, o iš antrosios kelionės po Mongolijos šiaurės vakarinę dalį, garsėjančią kalnais ir įspūdingais peizažais, keliautojas grįžo vos prieš kelias savaites. Į kelionę išsiruošė dviese su Žilvinu Vasiliausku ir dar pasiėmė vos nuo motinos nujunkytą trijų mėnesių šuniuką boseroną Marselį. Vyrai į kelionę leidosi perkonstruotu sunkvežimiu, kuris pritaikytas gyvenimui ir nakvynei jame. Pasak Giedriaus, greičiausiai pasienyje patikrinamas buvo šuo, o štai jiems su automobiliu prie Rusijos sienos tekdavo pavargti iki 13 valandų.

Atslenkančios civilizacijos apraiškos

Mongolijos miestai, pasak mūsų pašnekovo, baisūs. Juose gausu kontrastų ir praeities liekanų. Dar daug kur matomos Lenino galvas vaizduojančios statulos, turgeliai, keisti statinių griaučiai ir įrenginiai, kuriuos paliko sovietų kariuomenė, laksto būriai perkarusių benamių šunų. Įdomu, kad šalia blizgančių daugiaaukščių stovi jurtos, nes mongolams paprasčiau apsistoti jose, o ne daugiaaukščiame narvelyje. Be to, miestuose, ypač sostinėje, aktyviai plėtojama pramonė, kasamos naudingosios iškasenos, todėl užterštumas juose siaubingas – dulkės ir smogas. „Ten žmonės masiškai serga kvėpavimo organų ligomis, be to, į akis krinta daugybė šlubuojančių žmonių“, – pastebėjo Giedrius.

Dažnai vis dar manoma, kad Mongolijos stepėse gyvenantys žmonės – visiški laukiniai, ir čia gyvenama kaip prieš tūkstantmečius, dar prieš iškylant Čingischanui. Dalis tiesios yra, tačiau civilizacija technologijų ir turistų pavidalu atslenka ir čia. Arklių kaimenes piemenys gano ne pasibalnoję žirgus, o važinėdami motociklais. Vos prieš dešimtmetį jurtos dar neturėjo saulės baterijų, o dabar, pasak Giedriaus, jau ant dažnos jurtos galima matyti šį prietaisą. Tiesa, televizorių dar nedaug kas turi, nes neužtenka saulės baterijos energijos.

Ukrainoje – kopimas į apleistus pastatus ar klajonės po bene ilgiausias pasaulio katakombas, Makedonijoje – nakvynė istoriniame viduramžių forte ar Albanijoje – alyvmedžių giraitėje, netoliese skalijant gaujai benamių šunų, pašėlęs vakarėlis viename prabangiausių Stambulo biurų, o kur dar sutikti pakeleiviai ir svetingi šeimininkai kaip iš Emiro Kusturicos filmų. Tai tik keli įspūdžių trupiniai iš 86 dienų kelionės autostopu po 20 Europos šalių.

Daiva Urbienė

Vos išlaikęs abitūros egzaminus, keliautojas, geolobių ieškotojas devyniolikmetis ekstremalas Juozapas Žygas susikrovė kuprinę ir patraukė į kelionę, kurią pavadino „Avantiūra 2014“. „Buvo laiko, buvo pinigų, nesinorėjo sudėjus rankų sėdėti. Keliaudamas sutikau šimtus nuostabių žmonių, kurie buvo pasirengę padėti, išgirdau daugybę įdomių istorijų, paragavau nemažai vietinių patiekalų, išgyvenau keliasdešimt keistų nutikimų, nužingsniavau kelis šimtus, o autostopu nuvažiavau tūkstančius kilometrų“, – šypsodamasis pasakoja vaikinas.

Kelionė truko 86 dienas, jos maršrutas nusidriekė per 20 šalių: tai Lietuva, Lenkija, Ukraina, Moldova, Rumunija, Bulgarija, Turkija, Graikija, Albanija, Makedonija, Serbija, Kosovas, Juodkalnija, Bosnija, Kroatija, Vengrija, Slovakija, Čekija ir vėl Lenkija. Kelionei vaikinas išleido 2–3 tūkst. Lt, dažniausiai keliaudavo autostopu, tik kartais įšokdamas į visuomeninį transportą, tarkim, Ukrainoje, kur traukiniais keliauti labai pigu – traukiniu nuvažiuoti apie du šimtus kilometrų kainuoja apie keturis litus, ar Stambule, kuriame kursuoja keltai, keliantys žmones vos už kelis litus.

Ir nakvynei brangių viešbučių ar nakvynės namų Juozapas neiškojo: nakvodavo palapinėje, apsistodavo pas draugus, pažįstamus bendrakeleivius arba naudodavosi „Couchsurfing“ tinklo paslaugomis. „Yra daug žmonių, kurie mėgsta keliauti, tačiau negali dėl darbų, pinigų trūkumo ar kitos priežasties, o kartais vienišiems žmonėms trūksta draugijos, tai jie su malonumu nemokamai priima keliautojus pernakvoti vieną naktį ar kelias, kartais ir ilgiau. Keliautojai paprastai atsidėkoja įspūdžiais, bendravimu, paruošia kokį nors savo šalies patiekalą, kiti veža ir suvenyrų. Tokiu būdu šeimininkai tarsi keliauja – susipažįsta su įvairiomis kultūromis ir šalimis. Tai savotiški mainai – už įspūdžius ir bendravimą gauni nakvynę“, – trumpai „Couchsurfing“ esmę apibūdina Juozapas ir priduria, kad toks nakvynės būdas – ir puiki galimybė susipažinti su pačiais įvairiausiais bei keisčiausiais pasaulio žmonėmis.

Pavyzdžiui, Ukrainoje, Frankivsko miestelyje, vaikiną ir dar kelis keliautojus pagyventi savo bute priėmusi vietinė mergina patikino, kad jie galį gyventi, kiek jiems reikia. Svečiai šeimininkės grįžtant laukdavo su paruošta vakariene. Pasak Juozapo, kartą pasakojant apie Zakopanę mergina, pasidžiaugusi gražiomis nuotraukomis, staiga parodė savo plaštaką su keturiais pirštais ir papasakojo, kad ji ten buvusi vos dešimt minučių ir netekusi piršto – akmenys užkritę ant rankos ir jį nutraukę. „Po poros valandų šeimininkė ištraukė stiklainį su skystyje plūduriuojančiu pirštu ir juokdamasi sako: „Čia mano būsimam vyrui“, – prisimena Juozapas makabrišką istoriją ir priduria, kad ji – tik viena iš daugelio panašių.

Kijevas iš viršaus

Maidanas, Janukovyčiaus vila, Maskvos tiltas

„Apskritai Ukraina man labai patinka, ten buvau jau tris kartus ir tikrai važiuosiu dar ne kartą. Ten viskas atrodo paprasčiau – žmonės ir gyvenimo būdas. Visi draugiški ir pasirengę padėti. Tiesa, rusiškai nemoku, tačiau keliaudamas pramokau – kai reikalas prispaudžia, pradedi klausytis, po truputį dėlioti žodžius, frazes, sakinius, ir galų gale pradedi kalbėti“, – sako Juozapas.

Ukrainoje keliautojas praleido daugiausiai laiko – apie 40 dienų, užkopė į aukščiausią šalies kalną, aplankė Meilės tunelį, savaitę padirbėjo stovykloje mokydamas vaikus anglų kalbos, bastėsi milžiniškose Odesos katakombose, o Kijeve karstėsi po aukščiausius apleistus pastatus ir kranus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Brangu ir milžiniški atstumai tarp turistinių objektų, tačiau pasakiškai gražu. Tai, ko gero, taikliausias kelionės po Norvegiją apibūdinimas.

“Į Norvegiją reikia keliauti ne architektūrinių ar istorinių paminklų ieškoti, o gėrėtis unikaliais ir fantastiškais gamtos vaizdais – įspūdingais fiordais, didingais kalnais ar vaizdingomis pakrantėmis”, – sako aistringa keliautoja Rasa Vaitkutė, jau tryliktus metus gyvenanti Norvegijoje.

Didžiausi ir gražiausi fiordai
Vienas įdomiausių Norvegijos turistų traukos taškų – fiordai. Didžiausias ir ilgiausias Norvegijos fiordas yra Sognės. Plonytė jūros juosta, įrėminta beveik vertikaliai į 900 m aukštį kylančių akmeninių sienų, nuo kurių krioklių kaskadomis žyra tirpstančių ledynų upelių vandens purslai, ne vienam keliautojui atima žadą. Būtent šiame fiorde net vaizduote neapdovanotas žmogus nesunkiai gali įsivaizduoti tingiai ant vandens besisupančią, kvadratinėmis burėmis pasidabinusią grėsmingą IX–XI a. vikingų laivų armadą.
Sognės fiordas yra apie 184 m ilgio, apie 2100 m gylio, beveik 600 m gilesnis nei JAV esantis Didysis Kanjonas. Šį Norvegijos fiordą, turintį nemažai atšakų, kaip ir kitus 200 fiordų, įsirėžusių į sausumos gilumą, suformavo ledynai. Netoliese yra išlikęs Jostedalio ledynas. Tai didžiausias žemyninės Europos ledynas – 300 m storio ir 400–500 kv. km ploto. Jostedalio ledynas turi ne vieną vaizdingą atšaką – liežuvį, nusidriekusį per kalnų slėnį. Populiariausia tarp turistų yra Briksdalio atšaka.
“Ledynai – tai dar viena vieta, kurioje galima pasimėgauti įspūdingais vaizdais. Tačiau jie sparčiai tirpsta ir kiekvieną vasarą reikia domėtis, į kuriuos leidžiama lipti, o į kuriuos draudžiama, nes kiekvienais metais situacija keičiasi”, – sako Rasa.
Pasižvalgius po ledynus įdomu apsilankyti ir Aurlandsdaleno slėnyje, o ten būtina pakilti į populiarią Stegastaino apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria puikus vaizdas. Daugelis turistų daro klaidą, kad pasivažinėję palei Sognės fiordą atsisako minties užsukti į kitus. Mat šis yra tik didžiausias, o gražiausių titulas priklauso mažesniems.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Tunisas – šalis, kurią keliautojai buvo pamėgę dėl nedidelių kainų, puikių paplūdimių, įvairių kultūrų palikimo ir įspūdingos dykumos. Prieš kelerius metus revoliucijos išbaidyti atostogautojai po truputį, bet dar nedrąsiai, grįžta į pamėgtus kurortus ir istorinius miestus.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos tinklalapio žemėlapyje Tunisas nuspalvintas tamsiai pilka spalva, reiškiančia rekomendacijas susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į tam tikras šalies vietas, mat ten keliautojams gali būti pavojinga. Rekomenduojama būti budriems, laikytis nustatytų apribojimų, visada su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Taip pat įspėjama, kad Tunise išlieka demonstracijų, galinčių virsti riaušėmis, grėsmė, todėl siūloma sekti saugumo ir politinę padėtį Tunise bei didžiuosiuose miestuose; vengti žmonių susibūrimo vietų; imtis saugumo priemonių Suso, Monastyro ir Džendubos miestuose.
Be to, primenama, kad Tuniso vyriausybė dalį šalies teritorijos paskelbė karine zona: tai Bedžos gubernija šalies šiaurėje ir teritorija Tuniso centrinėje dalyje nuo Alžyro sienos iki Sidi Bu Zido ir Gafsos miestų. Rekomenduojama atsisakyti kelionių į Šambi kalno nacionalinį parką ir vengti neorganizuotų kelionių į pasienį su Alžyru ir Libija.
Visa tai skamba labai grėsmingai, ir atostogautojai, ieškantys anaiptol ne adrenaliną išsiskirti skatinančių pramogų, o egzotiškų, tačiau ramių kurortų, greičiausiai pasirinks šalis, kuriose lyg ir negresia riaušės ar kariniai susirėmimai. Bet ar tikrai Tunise taip baisu?

Jazminų revoliucija
Priminsime, kad 2010-ųjų pabaigoje 26 metų Mohamedas Bouazizi prisikrovė pilną gatvės prekeivio vežimėlį daržovių, gautų skolon, ir patraukė į Sidi Bu Zido gatves jų pardavinėti, norėdamas savo vargstančiai šeimai uždirbti pinigų. Tačiau prie vaikino pristojo tvarkdariai, reikalaudami parodyti leidimą prekiauti. Toks leidimas neegzistavo, ir tai tebuvo būdas reketuoti gatvės prekeivius.
Vaikinas neturėjo pinigų atsipirkti nuo reketuotojų, tad jį ėmė stumdyti, žeminti, išmėtė prekes ir atėmė elektronines svarstykles.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Egzotiškas atostogų rojus, kuriame pabėgęs nuo kasdienybės pasimėgausi unikalia gamta, pašėlusiais nuotykiais ir ramybės akimirkomis romantiškuose paplūdimiuose. Sveiki atvykę į Filipinus.

Iš lėktuvo skrydžio Filipinai atrodo tarsi tūkstančių smaragdo žalumo salų vėrinys, išskleistas aksominio mėlio jūroje. Kiekviena iš 7107 salų vilioja žmogaus nepaliesta gamta, kalnais, keisčiausių formų uolomis ar prisnūdusių ugnikalnių krateriais, povandeniniais koralų sodais ir egzotiškais kultūriniais miestų kontrastais, kai pasukęs už kampo akimirkai pasijunti atsidūręs ne Azijos, o Ispanijos istorinio miesto ar Amerikos didmiesčio gatvėje.
Filipinų salose tiek visko įdomaus, kad, rodos, per daug nemąstydamas besk pirštu ir keliauk ilsėtis į atsitiktinai pasirinktą atostogų rojaus kampelį, o jau nuvykęs į vietą atsirinksi, ko labiau trokšta širdis: tinginiauti, nardyti ar keliauti po džiungles.
Tačiau toks atsainumas būtų pati didžiausia turisto klaida. Pasak 26-erių metų keliautojos Vaidos Savickaitės, Filipinuose reikia labai atidžiai planuoti laiką ir skaičiuoti atstumus, mat kelionės iš vieno miesto iki kito ar iš vienos salos į kitą užtrunka gerokai ilgiau, nei galima įsivaizduoti.
Todėl keliautojams prieš braižant kelionių maršrutą ir sudarinėjant lankytinų vietų sąrašą verta pasiskaityti anksčiau keliavusių turistų pasakojimus apie Filipinų transportą. Ir nusiteikti, kad Filipinuose nuvažiuoti iš taško A į tašką B reikia dvigubai ar trigubai daugiau laiko, nei įprasta Europoje, pavyzdžiui, 60 km nuvažiuojama per dvi valandas, 100 km – per keturias penkias ir panašiai. Verta paminėti, kad net sostinėje Maniloje nėra centrinės autobusų stoties (kiekviena autobusų kompanija turi savo išvykimo punktus), o ką jau kalbėti apie tikslius transporto grafikus. Svarbu žinoti, kad taupant laiką geriau vengti viešojo transporto ir rinktis turistinius autobusus, – taip keliautojas, sumokėjęs vienu kitu litu daugiau, kelią sutrumpins viena ar keliomis valandomis.
Paprastai tarp salų patogiausia keliauti keltais, tačiau vietinių kelionių agentūrų ar informacinių centrų darbuotojų patikinimais apie kelionės trukmę labai pasikliauti neverta – paprastai keltai keliauja ilgiau, nei teigiama. Atrodytų, skristi lėktuvu – greičiau ir patogiau, bet nevertėtų pamiršti, jog Filipinų avialinijos tokios nesaugios, kad Europa net atsisakė įsileisti jų lėktuvus į savo oro uostus. Todėl nieko keista, kad net solidūs vyrai prieš skrydį žegnojasi ir sukalba ne vieną maldą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Kai vieni Lietuvoje grožisi įvairiaspalviais žiedais ir mėgaujasi vis kaitresnės saulės spinduliais, kiti skuba į Islandijos ledynus pasidžiaugti pūgomis, ledo urvais, slidinėjimu ir gyvenimu palapinėse.

„Islandija – pasakų šalis. Lindom į ledo urvą, čiuožėm ledynais, lipom į aukščiausią Islandijos viršūnę, nuo pūgų slėpėmės palapinėse, buvome nupūsti vėjų, šlapome lietuje“, – trumpai pavasarinę lietuvių žygeivių slidžių ekspediciją Islandijos Vatnajokudlio ledyne apibūdina keliautojas Algimantas Kuras, negalintis gyventi sniego, ledo ir atšiaurios, civilizacijos nepaliestos gamtos.
Priminsime, kad didžiausias Europoje Vatnajokudlio ledynas driekiasi apie 8,5 tūkst. kvadratinių kilometrų, o jo storis svyruoja nuo 300 iki tūkstančio metrų. Visai neseniai buvo įkurtas Vatnajokudlio nacionalinis parkas, apimantis ledyno ir gretimas teritorijas.
Pasak Algimanto, ši vieta ekspedicijai buvo pasirinkta ne tik dėl savo unikalumo, bet ir dėl to, kad į šį regioną lietuvių keliautojai su slidėmis dar nebuvo kojos įkėlę. Tiesa, paprastiems keliautojams po ledyną bastytis draudžiama, be to, neturint patirties ar patyrusio vadovo – ir labai pavojinga. Ekspedicijoms tokie draudimai negalioja, tačiau primygtinai rekomenduojama registruotis gelbėtojų poste.
Pasižvalgyti po ledyną leidosi dvylikos žygeivių komanda: prie patyrusių keliautojų, kurie yra dalyvavę ne vienoje poliarinėje ekspedicijoje, pilnoje išbandymų šalčiu, pūgomis, Špicbergene, Grenlandijoje ar Sajanuose, tokių kaip A.Kuras, Laura Jorudaitė, Nerijus Levickas, Justas Gadeikis, Tomas Šalkus, prisidėjo ir gerokai mažiau patirties turintys keliautojai. Pasirengimu žygiui ir naujokais rūpinosi N.Levickas, o pačiam žygiui vadovavo ir maršrutą sudarė A.Kuras.
Lietuviai iš dvylikos dienų kelionės devynias praleido ledyne, sukardami apie 120–140 km, o likusiomis dienomis dar spėjo aplankyti vieną kitą Islandijos įdomybę ir pasipliuškenti terminiuose baseinuose.
Kelionės kaina vienam žmogui – apie 1,7 tūkst. Lt.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Kiek ir kaip mes gyvensime

Knyga „Optimisto kelionė į ateitį“ – tai naujausių laimėjimų medicinos, fizikos, kompiuterijos, robototechnikos ir aplinkosaugos srityse apžvalga, kurią parašyti britą Marką Stevensoną paskatino staigus suvokimas, kad jis pats yra mirtingas, ir nenugalimas noras sužinoti, kaip teks praleisti likusią savo gyvenimo dalį. Siūlome ištrauką iš šios įdomios naujos knygos.

Mark Stevenson
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

Atvykęs į Oksfordą, pasuku į Plačiąją gatvę, o tada – į Indijos institutą, kur profesorius Bostromas mane pakvietė į popietės seminarą apie transhumanistinę etiką. Įėjęs pamatau šiuolaikišką seminarų kambarį, apstatytą plastikinėmis kėdėmis (tai ryškiai kontrastuoja su namo išorę puošiančiais akmeniniais hinduistų pusdieviais ir tigrų galvomis). Atvykstu pirmas, tačiau per kitas penkiolika minučių pasirodo praktiškais batais apsiavusių ir rimtai antakius suraukusių mokslinčių komanda. Bostromas ateina vienas iš paskutinių ir kaip tik spėja į pirmąjį pranešimą, skaitomą Robo Sparrow.
Profesoriui Sparrow iškart pajuntu simpatiją. Šio Australijos bioetiko akys įžūlios, ir jis nesigėdija pasakyti, kad jo darbų pasekmės jį patį „tikrai glumina“. Robas nerimauja dėl to, kad kai kurie transhumanizmo sąjūdžio mąstytojai pranašauja „laisvosios rinkos eugenikos“ pasaulį. Ypač jam neduoda ramybės Juliano Savulescu, Bostromo kolegos iš Oksfordo universiteto, ginamas reprodukcinės geradarystės principas.
Savulescu argumentuoja maždaug taip: jei, susilaukęs mergaitės, jūs tyčia pakeistumėte jos genetinę sandarą, paveikdami jos sveikatos būklę ir pablogindami gyvenimo kokybę (pavyzdžiui, ją ištiktų astma ar Aspergerio sindromas), toks elgesys būtų laikomas smurtu, panašiai kaip vaiko mušimas. O dabar įsivaizduokime porą, planuojančią dirbtinį apvaisinimą ir turinčią pasirinkti vieną iš dviejų genetiškai beveik vienodų embrionų, skirtingų tik tuo, kad vienas turi pakitusį geną, tikriausiai sukelsiantį astmą. Reprodukcinės geradarystės principas sako, kad jei tėvai turi technologinių galimybių sužinoti apie šį skirtumą, tada pasirinkti ne „sveiką“, o kitą embrioną reikštų atlikti veiksmą, primenantį smurtą (tiesa, principas vis tik teigia, kad tėvai turi teisę priimti „blogą“ sprendimą).
Robui Sparrow nepatinka toks mąstymas, nes, kaip suprantu, jis nerimauja, kad, net ir palikus išlygų, kyla abejonių dėl moralės. Į galvą ateina žodžiai „mažas kupstas didelį vežimą verčia“. Jis siūlo įsivaizduoti, kad tėvai renkasi vieną iš dviejų embrionų, ir vienas iš tų embrionų turi negalią, dėl kurios, atsižvelgus į viską, būsimasis žmogus tikriausiai gyventų penkeriais metais trumpiau už kitą. „Kurį embrioną jie turi pasirinkti? Embrioną A su negalia, embrioną B be negalios, o gal jie turi rinktis trečią galimybę – atsitiktinumą, ir mesti monetą?“ Iš buvusių kambaryje vienintelis pasirinkčiau mesti monetą, nes man atrodo, kad gyvenimo kokybė svarbiau nei jo trukmė. Tiesiog paaiškėja, kad embrionas, kuriam numatoma trumpesnė gyvenimo trukmė, yra berniuko.
Netrukus mums pateikiamas mėginimas įrodyti, kad ateitis gyvenant vien moterims būtų geresnė. Moterys gyvena ilgiau ir yra linkusios auginti palikuonis rūpestingiau; jos ne tokios žiaurios. Teoriškai įmanoma pagaminti spermatozoidų ir kiaušinėlių iš kaulų čiulpų, ir tada Bradas Pittas nustotų buvęs biologine būtinybe. O atlikus šiek tiek biologinių pataisymų, būtų galima padaryti visas moteris lesbietėmis, kad jos Brado Pitto ir nebenorėtų. Bet, žinoma, taip pat galima įrodinėti, kad turint žmogaus pakeitimo technologijas gali būti lygiai taip protinga sumažinti vyrų polinkį į žiaurumą, pailginti jų gyvenimą ir įtaisyti jiems gimdas. Sparrow pamini, jog kai kurie vyrai jaučia „tuštumą“ dėl to, kad negali gimdyti vaikų (aš nesu vienas iš jų), ir klausia: jei egzistuoja vyrų nėštumo poreikis, ir šią technologiją būtų įmanoma padaryti saugią, ar galimybė tai pasirinkti turėtų būti laisvai prieinama?
Staiga man pasidaro aišku, kad šiems susirinkusiems akademikams perspektyva iš esmės pakeisti mūsų biologinę sandarą (kartu ir labai pailginti gyvenimą bei patobulinti žmones) yra jau nustatytas faktas. Jie ne kalba apie tai, kas atsitiktų, jei šie dalykai būtų įmanomi, bet diskutuoja, ką galime padaryti, žinodami, kad jie yra įmanomi. Ir tai neduoda ramybės daugeliui transhumanizmo kritikų. Vėliau Sparrow man pasakė: „Jei į transhumanizmą žiūrėtume rimtai, pasekmės būtų tokios esminės ir neįtikėtinos, kad, manau, turėtume būti kur kas mažiau linkę į jį žiūrėti rimtai.“
Kai seminarui pasibaigus dalyviai ima skirstytis (pastebiu, kad keli išeidami iš pastato prisidega cigaretę), prisistatau šeimininkui. Profesorius Bostromas aukštas ir lieknas, kakta didelė, virš jos – reti, šviesūs plaukai. Veidas prakaulus, smalsios akys žvelgia iš gilių akiduobių, sudarydamos įspūdį, kad jis daug laiko praleido susitelkęs, – kai pagalvoji, tikriausiai būtent taip ir turi atrodyti filosofas. Jo veidas mielas, bet taip pat truputį išdykėliškas. Kalbėdamas jis šiek tiek apgalvoja žodžius ir kiekvieną taria pabrėžtinai aiškiai. Gimtosios švedų kalbos intonacijos suteikia jo anglų kalbai valdingumo. Pakeliui į Nicko biurą klausiu jo, kiek transhumanistų mėgsta rūkyti.
– Jie būna dvejopi, – pastebi jis. – Kai kurie stengiasi palaikyti sveikatą kiek tik įmanoma, kad nugyventų pakankamai ilgai ir sulauktų terapijos, padėsiančios kovoti su senėjimu. – Patyli. – Kiti mano, kad technologija atsiras gana greitai, ir jie gali smagiai leisti laiką, nesijaudindami dėl žalos.
Pasukame į niekuo neišsiskiriančią šalutinę gatvę ir atvykstame į Žmonijos ateities institutą. Jis visai ne toks didingas, kaip atrodytų iš pavadinimo. Tiesą sakant, pastatas, prie kurio sustojame, visai galėtų būti draudimo kompanijos filialas. Patį institutą sudaro tik keturi modernūs biurai ir susirinkimų vieta antrame aukšte. Profesoriaus biuras galėtų priklausyti draudimo ekspertui.
Tad ar tikrai transhumanizmas yra „pavojingiausia pasaulyje idėja“? – klausiu.
– Tai yra pavojinga idėja, – pareiškia jis. – Jei pradėję keisti mūsų biologinės sandaros pagrindus elgsimės neprotingai, padariniai gali būti… – Jis stabteli. – Hm, gana neigiami. Bet, – protingai pastebi, – kuo didesni pavojai gresia, tuo, žinoma, didesnė gali būti ir nauda. Esmė – mėginti elgtis išmintingai ir etiškai atsakingai. Bet tai lengviau pasakyti, nei padaryti.
Bostromo nuomone, ateitis bus visai kitokia, ir ją daugiausia pakeis mokslo ir medicinos pažanga. Tačiau man taip pat susidaro įspūdis, jog jis nemano, kad vykstant šiai pažangai taip pat tobulės ir mūsų gebėjimas susidoroti su galimais moraliniais ir etiniais padariniais.
Akivaizdu, profesorius Bostromas mano, kad jo vaidmuo – padėti tobulinti šį mūsų gebėjimą. Aiškindamas tai jis naudoja palyginimą apie skruzdėles ir Adolfą Hitlerį.
– Įsivaizduokite, kad mes – skruzdėlės. Galbūt esate laiminga skruzdėlytė, statanti gerą skruzdėlyną. Bet gal jūs padedate kurti Hitlerio karo mašiną? Siekiu parodyti, kad geriau nesnausti ir mėginti suprasti platesnį kontekstą.
Jis pats pripažįsta, kad žmonėms tai sekasi „labai prastai“, jie „nesusivokia“. Jis net užsimena, kad tai gali būti ne mūsų jėgoms, tačiau pats nesiliauja stengtis.
– Apie šiuos dalykus noriu mąstyti racionaliai, užuot siekęs kažko, kas leistų sukurti nuosekliausią pasakojimą ar geriausiai nuramintų emocijas. Tai labai sunku.
Svarbu nepamiršti, kad Nickas yra didelis transhumanizmo šalininkas. Šiaip ar taip, jis yra vienas iš Pasaulinės transhumanistų asociacijos įkūrėjų. Ši asociacija yra „etiško technologijos naudojimo žmogaus galioms padidinti šalininkė“ ir palaiko „naujų technologijų, kiekvienam leidžiančių turėti geresnį protą, geresnį kūną ir geresnį gyvenimą, pažangą ir jų prieinamumą“.

Kosta Rika – tai ne ta šalis, kurioje visas atostogas verta pradrybsoti paplūdimyje. Atvirkščiai, čia geriausiai šokti ant kalnų dviračio, čiupti baidares ar plaustus ir mėgautis nuotykių pilna kelione laukinėje gamtoje.

Ko reikia kad šalis taptų turizmo lydere savo regione? Iš principo, vos kelių dalykų – įspūdingos ir įvairios gamtos bei puikiai organizuotos turizmo infrastruktūros. Na, bent jau toks būtų Kosta Rikos pavyzdys. Šios šalies gamta beveik neturi konkurentų Centrinės Amerikos regione ir tai įrodo ne vaizdingos kelionių gidų vilionės ir aprašai, o kasmet vis didėjantis turistų srautas. Štai pernai, skirtingų šaltinių teigimu, šią šalį aplankė apie 2,2 mln. keliautojų – beveik trečdaliu daugiau nei jų viešėjo kaimyninėse valstybėse. 2012 m. Kosta Rika vien tik iš turizmo uždirbo per 2,2 mlrd. JAV dolerių.
Atkreiptinas dėmesys, kad daugelis keliautojų Kosta Rikoje ieško ne istorinių miestų ar nelabai garsių indėnų civilizacijų liekanų, o mėgaujasi aktyviu poilsiu kalnuose, miškuose ar šioje šalyje puoselėjamo ekoturizmo teikiamais privalumais. Čia daugybė saugomų teritorijų ir nacionalinių parkų, gausu veikiančių ar prisnūdusių ugnikalnių, šiltų natūralių šaltinių, geizerių ir fumarolių. Atogražų miškai stebina gyvūnijos ir augmenijos įvairove, į ką įdomu paganyti akis plaukiant slenksčiuota upe. O kur dar puikūs paplūdimiai – nuožulnesni ir jaukesni Ramiojo vandenyno pakrantėje ar rūsteni prie Karibų jūros.

Pėstute, važiuote ir plaukte

Tačiau patyręs keliautojas Tadas Jeršovas (jis ne kartą yra įkopęs į Akonkagvą Argentinoje, taip pat dažnai vadovauja kalnų žygiams Nepale) su draugų grupe į Kostą Riką vyko ne paplūdimiuose vartytis. Per penkiolika kelionės dienų žygeiviai du trečdalius laiko skyrė žygiui nuo Ramiojo vandenyno iki Karibų jūros pakrantės: maždaug 240 km per dešimt dienų jie įveikė pėstute, kalnų dviračiais, plaustais ir baidarėmis. Keliautojų maršrutas vedė per Vėsiuosius centrinės Kosta Rikos kalnus, Naranjillo, Orosi, Reventazon slėnius, Pacuare upe per tropinius miškus, užsukdavo ir į europiečio akiai egzotiškas kavos bei bananų plantacijas. Kelios dienos kelionės pabaigoje buvo skirtos ramiam poilsiui ir pažinčiai su Kosta Rikos sostine San Chose bei išvykoms į Cahuita nacionalinį parką prie Karibų jūros ir prie Arenalio bei Irazu ugnikalnių.
“Ne veltui, mūsų kelionės šūkis: “Kentėk atostogos”. Iš pradžių keliavome labai aktyviai, kol nusivarėm nuo kojų ir visi darbai išsilakstė iš galvos, o pabaigai pasilikome saldainiuką – keletą lengvesnių dienų, tačiau tada aplankėme labai įspūdingus objektus”, – trumpai žygio struktūrą apibūdina T.Jeršovas, subūręs bendraminčius į nuotykinių kelionių mėgėjų klubą “Hihike”.
Beje, pasak Tado, ši kelionė nebuvo sunki, gal tik pirma diena sudėtingesnė, kai žmonės dar nėra pripratę prie klimato ir kitos laiko zonos, o 25 km reikia minti dviračiu ir 14 km pėstute kilti į kalną. Be to, nakvoti teko ne tik laukinėje gamtoje, bet ir pakeliui pasitaikiusiuose miesteliuose ir jaukiuose viešbučiuose. Keliautojams gyvenimą palengvino ir tai, kad maistą gamino vietiniai gidai.
Tokia įspūdžių ir nuotykių pilna kelionė vienam žmogui kainavo apie 7,4 tūkst. Lt ir dar 3,6 tūkst. Lt reikėjo pakloti už skrydį lėktuvu. „Kosta Rika – brangi šalis, – pabrėžia keliautojas. – Šioje šalyje ilsėtis mėgsta JAV ir Kanados piliečiai, todėl kainos yra orientuotos į juos”. Tačiau kainos kandžiojasi ne visur, pavyzdžiui, pakelėse įkurtuose vaisių turgeliuose vos už dolerį galima nusipirkti šviežiausių mangų, ananasų ar kitų nematytų vaisių, į kuriuos telieka besti pirštu ir mėgautis netikėtu skoniu.
Bene labiausiai mūsų pašnekovą Kosta Rikoje sužavėjo gamtos įvairovė. „Praeitais metais keliavau po Filipinus, ten taip pat karšta kaip Kosta Rikoje, tačiau eini per mišką ir nematai jokių gyvūnų, o čia tai kokie nors driežai, sulipę į medžio viršūnę deginasi saulėje, tai įvairių rūšių beždžionių pulkai šmirinėja. O kur dar daugybė tinginių, tukanų, krokodilų, kaimanų ar spalvotų gyvačiukių“, – vardina T.Jeršovas.
O argi džiunglėse netyko nuodingi ir plėšrūs gyviai? Pasak pono Tado, plaukdami upe baidarėmis keliautojai matė krokodilų ir kaimanų, tad ten jau nebelįsdavo maudytis. Tačiau kur kas pavojingesni, atrodytų, visai mieli ir gražūs padarai – mažutės, spalvingos varlės, pasirodo, yra nuodingos. Ypač didelį pavojų jos kelia alergiškiems žmonėms. Beje, džiunglių miške negalima prisėsti kur užsimanai, nes gali įsitaisyti po nuodingu medžiu, išskiriančiu specifines medžiagas, kurios žmogui sukelia pasiutusį viso kūno niežulį.
Verta paminėti, kad Kosta Rika, viena pirmųjų šalių pradėjusi skatinti ekoturizmą, galėtų būti pavyzdys ir kitoms šalims, norinčioms pasukti šiuo keliu. Pasak T.Jeršovo, čia nuolat rūpinamasi ekologija ir net atokiuose, atogrąžų miškuose įsikūrusiuose kaimuose stovi šiukšlių rūšiavimo konteineriai. Tokie patys konteineriai pastatyti prie mokyklų, kad vaikai nuo mažens įgustų rūšiuoti šiukšles. Ekologija skatinama ir žemės ūkyje ir tai atsiperka.
“Jau pirmą dieną, kai važiavom prie Ramiojo vandenyno, nustebau supratęs, kad galėčiau čia gyventi – labai švaru, tvarkinga, saugu, geras klimatas. Tiesa, Ramiojo vandenyno pusėje tvarkingiau, Karibų jūros pusėje – žmonės labiau atsipūtę“, – šypsodamas pasakoja T.Jeršovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Beveik 13 tūkst. km miestais ir negyvenamomis dykromis, kalnais ir lygumomis nuo Pekino iki Londono. Tokiai 168 dienas trukusiai olimpinei ekspedicijai dviračiais ryžosi Lietuvos ir kitų šalių dviračių entuziastai.

Kol viso pasaulio sporto aistruoliai stebėjo, kaip Londonui sekasi ruoštis olimpinėms žaidynėms, o sportininkai treniruotėse liejo prakaitą, siekdami kuo geriau pasirengti varžyboms, grupė dviračių entuziastų, skleisdami olimpinę taikos idėją, mynė iš Kinijos sostinės Pekino per Pietų Korėją, Japoniją, JAV, Airiją į Didžiosios Britanijos sostinę Londoną. Šiomis šalimis vingiavo dviračių trečiosios olimpinės ekspedicijos “BaltiCCycle 2012″ maršrutas, simboliškai sujungiantis dvi olimpinių žaidynių sostines.
Priminsime, kad 2004 m. fizikas ir keliautojas Sigitas Kučas kartu su bendraminčiais suorganizavo pirmąją olimpinę ekspediciją iš Nordkapo Norvegijoje į Olimpiją, kurioje, pasak padavimų, ir buvo suorganizuotos pirmosios olimpinės žaidynės, be to, tais metais olimpiadą organizavo graikai. O prieš ketverius metus keliautojai važiavo Šilko keliu iš Olimpijos į Pekiną.
Trečiosios ekspedicijos keliautojai iš Pekino išvyko vasario pabaigoje ir per 168 dienas numynę per 13 tūkst. km Londoną pasiekė griaudint paskutinėms olimpinių varžybų ovacijoms rugpjūčio mėnesį. Visą kelią nuvažiavo šešiese: S.Kučas, du lenkai ir trys Naujosios Zelandijos piliečiai. Tačiau įvairiuose kelionės etapuose prie jų prisidėdavo ir daugiau žmonių – lietuvių, kinų, japonų, škotas, airis ir kt. Štai Gintautas Deksnys kartu su dviratininkais keliavo per Japoniją. Tiesa, vyras atskrido dirbti – vairuoti automobilį ir vežti keliautojų mantą, tačiau, pasirodo, Japonijoje neužtenka tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, todėl vyrui teko persėsti and dviračio balnelio. „Tai buvo tarsi netikėta dovana“, – šypsosi Gintautas.

Šiaurės Korėjos vilties simbolis
Sudarydami maršrutus keliautojai paprastai aplenkdavo didžiuosius miestus, tačiau patiems žymiausiems miestams, istorinėms sostinėms, kultūros ir gamtos paminklams laiko skirdavo. Tad važiuodami per Kiniją keliautojai apžiūrėjo didžiausią Kinijos miestą Šanchajų ir Didžiąją kinų sieną, kitas pakeliui pasitaikiusias įdomybes.
Pasak Sigito, kinai labai draugiški ir smalsūs žmonės. Tačiau su jais susikalbėti beveik neįmanoma nei angliškai, nei gestais. Užsimanius valgyti restorane ar kavinėje tenka piešti, pavyzdžiui, žuvį, arba žygiuoti į virtuvę ir pirštu parodyti, ką nori suvalgyti.
Iš Pekino per dvi savaites dviratininkai pasiekė Dandongą, iš kurio keltu apiplaukė Šiaurės Korėją ir išsilaipino Pietų Korėjos uoste Incheone. Keliautojai pavaikščiojo po Pietų Korėjos sostinę Seulą ir nuvyko prie sienos, skiriančios abi Korėjas, iš tolo pasižvalgė po komunistinio režimo sustingdytą šalį, apžiūrėjo tunelius, kuriuos Šiaurės Korėja išrausė norėdama užpulti kaimyninę šalį. „Įdomu, kad Šiaurės Korėjos gyventojai turi viltį, kad abi šalys kada nors susijungs, siena bus atidaryta ir traukiniai važiuos į kitą pusę, į laisvę“, – sako S.Kučas ir priduria, kad toks savotiškas vilties simbolis yra paskutinė geležinkelio, vedančio į laisvę, stotelė prieš valstybes skiriančią sieną.
Verta paminėti, kad Pietų Korėjoje dviračiais keliauti patogu – visur geri keliai, o apsistoti nakčiai pigiausia viešosiose pirtyse. Mat ten galima ne tik pasilepinti vandens malonumais ar masažais, bet ir užkąsti bei pernakvoti, o nakvynė pigesnė nei viešbutyje. Čia savaitgalius mėgsta leisti ir korėjiečiai, apsistoja ir keliautojai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką norėjo įrodyti Lietuvos keliautojai, pasiryžę baidarėmis įveikti tūkstantį kilometrų nuo Vilniaus iki Talino ar užsibrėžę tikslą perplaukti Baltijos jūrą?

Mėgstantiems gamtą ir aštresnius pojūčius plaukimas baidarėmis Lietuvos upėmis – gana įprastas laisvalaikio leidimo būdas, tačiau taip keliauti, pasirodo, galima ne vieną šimtą kilometrų. Tai įrodė trys klaipėdiečiai prieš pora metų perplaukę Baltijos jūrą ir per keturias paras įveikę daugiau kaip tris šimtus kilometrų.
Paulius Paulionis, Marius Norvaišas ir Domantas Laukevičius plaukti baidarėmis iki Švedijos nusprendė norėdami pagerbti P.Paulionio tėvą, kuris 1995 m. perplaukė Baltijos jūrą su valtele, tačiau netoli Lietuvos krantų žuvo. Žygį jie taip pat skyrė lietuvių keliautojams anksčiau įveikusiems Baltiją – Vidmantui Urbonui,Vytautui Žaliui, Audriui Skurvydui ir kitiems.
Prieš septynerius metus kilusią mintį vaikinai bandė įgyvendinti 2009 m., norėdami tokiu būdu paminėti dar ir Lietuvos vardo tūkstantmetį. Deja, tąkart kelionę teko nutraukti net neįpusėjus. Mat prasidėjo audra, o bangos siekė apie keturis metrus. Nors vyrai irklavo net ir esant dideliam bangavimui, tačiau juos lydinčios jachtos kapitonas nenorėdamas rizikuoti keliautojų gyvybėmis ir matydamas, kad bangos vis didėja, be to, artinasi naktis, liepė žygį nutraukti. „Fiziškai buvome gerai pasiruošę, todėl apmaudu, kad nepavyko. Grįžę į krantą du mėnesius tarpusavyje visai nebendravome, nes jautėmės nusivylę. Vis dėlto, džiaugiuosi, kad kapitonas taip nusprendė, nes neturėjome tinkamos įrangos ir aprangos. Naktį mūsų kelionė galėjo baigtis tragiškai“, – nepavykusį žygį prisimena M.Norvaišas.

Pasaulis susitraukė iki bangos ir kompaso

Tiesa, nesėkmė užkietėjusių keliautojų neatbaidė nuo minties perplaukti baidarėmis Baltijos jūrą. Užgniaužę nuoskaudas ir apmaudą, kad nepavyko pergudrauti gamtos stichijos, klaipėdiečiai pradėjo ruoštis antram žygiui. „Vienas komandos draugas dėl šeimyninių priežasčių atsisakė dar kartą plaukti, tačiau prisijungė dvidešimtmetis studentas Domantas. Atsidūrus vidury jūros komanda labai svarbi, tad su bet kuo negalėtum dalyvauti tokiam žygyje“, – dėsto Marius.
Be to, šį kartą jie geriau pasiruošė kelionei. Atidžiai išstudijavo orų prognozes, jau susiruošę žygiui dar beveik savaitę laukė kol, meteorologai praneš, kad artimiausiomis paromis neturėtų kilti audra ir nepūs stiprus vėjas. Taip pat nusipirko ilgesnes ir lengvesnes baidares su integruotais kompasais, apsirūpino specialia įranga, nuo šalčio saugančiais ir vandens nepraleidžiančiais kostiumais, navigacijomis, turėjo geresnius irklus. Visai tai klaipėdiečiams kainavo 52 tūkst. Lt.
Be to, jie įdėjo ir daug pastangų, kad tinkamai pasiruoštų fiziškai. Marius devynis mėnesius kasdien treniravosi baseine, kūną stiprino sporto salėje ir kartą per savaitę žaidė tenisą. Taip pat visi daug treniravosi jūroje. „Ilgiau nei pusę metų be darbo ir treniruočių nieko nemačiau, tačiau turėjau tikslą, todėl nebuvo labai sunku“, – teigia 33-erių metų vyras.
Taigi vardan ko klaipėdiečiai taip stengėsi ir suvokdami, kad rizikuoja gyvybėmis nėrė į Baltijos bangas? „Antrą kelionės dieną pagalvojau, ką aš čia veikiu? Pasaulis sumažėjęs iki bangos ir kompaso – nieko daugiau aplinkui nematau. Klaipėdoje draugai linksminasi džiazo festivalyje, o aš sėdžiu nutirpusiais kojų pirštais ir geliančiu kūnu. Tačiau jausmas, kai žinai, kad judi link tikslo labai malonus ir atperka visus sunkumus“, – atskleidžia Marius.
Jis sako, kad sau nieko nenorėjęs įrodyti, nesiekė ir pasitikrinti savo fizinių galimybių. Tiesiog norėjo parodyti, kad lietuviai iki galo neišnaudoja Baltijos ir visai be reikalo neplaukioja jūra baidarėmis.
Po tragiškos tėvo žūties Paulius buvo prižadėjęs mamai, kad niekada neplauks per jūrą su baidare, tačiau norėjo pagerbti tėvo atminimą. O Domantas stengiasi išbandyti kuo daugiau ir įvairesnių ekstremalių pramogų.

Baidare – iš Vilniaus į Taliną

Nors visi trys vaikinai aistra baidarėm užsikrėtė dar vaikystėje ir yra išbandę daugelį ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių upių, tačiau plaukiant per Baltiją susidūrė su dar nepatirtais iššūkiais. Jiems grėsė dehidratacija, galėjo sušalti, išsekti fiziškai ir apsiversti, o esant dideliam bangavimui atversti baidarę sudėtinga. Be to, oras gerokai pakoregavo kelionę. 210 km ruožą iki Gotlando salos klaipėdiečiai tikėjosi įveikti per dvi paras ir pailsėję dar per 24 valandas nuplaukti likusią kelio dalį iki Švedijos. Tačiau per dvi dienas pavyko nuirkluoti tik pusę maršruto. „Pasikeitė vėjas, paskui prasidėjo stiprus bangavimas, pritrūkom vandens, tad antrą naktį praleidome mus lydinčioje jachtoje. Likus vos 30 kilometrų iki Gotlando vėl kilo audra, viena baidarė apsivertė, todėl laukti kol nurims bangavimas taip pat teko jachtoje“, – prisimena M.Norvaišas.
Vis dėlto nemalonumai neatbaidė vaikinų nuo kelionių jūra. Šią vasarą Marius su Domantu planuoja išbandyti kitą ilgą maršrutą – iš Vilniaus baidarėmis nuplaukti iki Talino. Šią atkarpą prieš trejus metus baidare jau įveikė kėdainietis Darius Plėštys. 500 km Lietuvos bei Latvijos upėmis ir dar tiek pat jūra iki Talino Darius mėnesį plaukė norėdamas netradiciškai paminėti Baltijos kelio dvidešimtmetį. Be to, siekė parodyti, kad kaimynines šalis galima aplankyti ir tokiu būdu. „Daug kas sakė, kad neįmanoma baidare įveikti tūkstančio kilometrų. Pakeliui sutikti laivų kapitonai nesuvokdavo, kaip galima jūra plaukti baidare, juokėsi, kad su saulėgrąžos lukštu iriuosi. Žvejai Latvijoje, paskui ir estai negalėjo patikėti, kad tokį atstumą atplaukiau su baidare“, – žmonių reakcijas prisimena Darius.
Šiandien 36-erių vyrui malonu prisiminti ir svetingą mūsų kaimynų sutikimą. Estijoje jam nei karto neteko nakvoti palapinėje, nes pamatę jo baidarę ir sužinoję kelionės tikslą visi sutikti žmonės kvietė pernakvoti jų namuose, o kai kurie net ir pirtį užkurdavo. Užtat kai plaukė Lietuvos upėmis, prieš norėdamas krante įsikurti stovyklavietę pirmiausia turėdavo iškuopti kalnus šiukšlių.
Darius tikina, kad kelionėje patyrė labai daug nuostabių įspūdžių, įsitikino, kad lietuviai visai be reikalo latvius ne visada gražiai vadina, o estams klijuoja lėtapėdžių etiketes, nes iš tiesų jie visi puikūs ir draugiški žmonės. Tačiau vyrui teko iškęsti nemažai ir nepatogumų. „Nors buvau visai šalia Saremo salų kranto, tačiau užėjo labai stiprus rūkas, tad dvi valandas irklavau nematydamas krantų, nežinodamas, kur plaukti. Irkluoti trukdė žvarbus vėjas, kelis kartu apvirtau. Kaip elgtis apvirtus jūroje neturėjau patirties, tačiau kelionėje sutiktas estas pamokė specialios irklavimo per bangas technikos, taip pat kaip atversti baidarę“, – pasakoja D.Plėštys.

Tūkstantį kilometrų įveikė su paprasčiausia baidare

Darius įsitikino, kad jūra yra neprognozuojama, čia visko gali atsitikti ir visų gresiančių pavojų numatyti neįmanoma. Tad norint pasiekti užsibrėžtą tikslą belieka rizikuoti. Beje, rizikuojant gautas adrenalino pliūpsnis vienas iš tokių kelionių malonumų.
„Kelionei ypatingai nesiruošiau, plaukiau paprasta dviviete baidare, be jokių patobulinimų. Tik sėdynes paminkštinau, kad nugaros netrintų ir kompasą pritvirtinau“, – kaip ruošėsi ekstremaliam žygiui atskleidžia keliautojas.
Kompanijos visai kelionei jis taip pat neieškojo. Didesnę dalį maršruto nuplaukė vienas, nes draugai su savo baidarėmis prisijungdavo tik keliom dienom. „Plaukti iki Talino daugiau niekas nesiryžo. Vieni negalėjo mėnesiui iš darbo išeiti, kiti galbūt neišdrįso rizikuoti“, – svarsto Darius.
Ir priduria, kad jam ši kelionė buvo puiki galimybė atitrūkti nuo kasdienybės. „Kad atsijungčiau nuo civilizacijos ir organizmas prisitaikytų gyventi kitu ritmu, reikėjo kelių dienų. O paskui tiesiog irkluoji ir mėgaujiesi gamta. Nebuvo nei dienos, kad irkluočiau sukandęs dantis, nes nesiekiau nei sau, nei kitiems kažką įrodyti. Man tai malonumas“, – tvirtina Darius.
Beje, kitos kelionės jūra maršrutą jis nusibraižė dar neatplaukęs iki Talino. „Noras neišblėso, jėgų taip pat yra. Trūksta tik patogesnės jūrinės baidarės ir vėl plauksiu“, – planais dalinasi D.Plėštys.
Jis sako, kad be baidarės neįsivaizduoja laisvalaikio. Mat tik plaukiant, vyro nuomone, galima patirti tiek įvairiausių įspūdžių, iš arti stebėti gamtą, matyti kaip ji keičiasi.
M.Norvaišas pabrėžia, kad kartu su draugais perplaukęs Baltiją, jos nenugalėjo ir neįveikė gamtos stichijų. Tikslą klaipėdiečiams pavyko pasiekti tik todėl, kad susidraugavo su jūra. „Po tokios kelionės visos problemos, kurios iškyla gyvenime, sprendžiasi labai lengvai ir paprastai, atsakymai tarsi savaime ateina“, – apibendrina M.Norvaišas.