M.Vadišio nuotr.

Rumunijoje mus pasitikęs Aradas (ir jo priemiesčiai) – kol kas baisiausias miestas, matytas Europoje. Po hipnotizuojančių greitkelių juostų Vengrijoje ir Rumunijos pradžioje įvažiavus į Aradą prie vairo atsibudo kiekviena mano kūno ląstelė. Tie patys stereotipiniai arklių traukiami vežimai pakelėse ir didžiulės, blokinės gelžbetonio džiunglės. Agresyvūs vairuotojai – spaudžiantys, lenkiantys, mirksintys šviesomis. Indrė net pamiršo fotografuoti per tą įdomų pusvalandį, per kurį jau buvome spėję pasiilgti Vengrijos.

Bet dar už kelių kilometrų prasidėjo kalnai, o jie gali padėti pamiršti bet ką. Net ir Vengriją (apie ją – praėjusioje dalyje).

Ir štai – kalnuota, žalia, kvepianti Rumunija nustebino labiau, nei galėjau tikėtis. Buvau sulaukęs daug patarimų atsargiai vairuoti ir pasiruošti blogiems keliams. Vis dėlto kuo giliau į Rumuniją keliavome, tuo labiau ji panašėjo į tikrą Europos Sąjungos valstybę. Ilgi greitkelio ruožai, mūriniai miestukai, nauji automobiliai. Tokia savotiška pietryčių Europos Lenkija – didelė, daug žmonių, visi pagrindiniai keliai driekiasi per miestelių ir miestų centrus. Be to, kaip ir Lenkijoje, – daug naujų magistralių statybų. Antra vertus, mažiau fabrikų, mažiau prekybos centrų ir daugiau kalnų bei gamtos.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Brano miestelis ir tolumoje šviečianti žymioji pilis, Rumunija

Dešimt panašumų: Trakų pilis vs. Drakulos pilis

Siaurais kalnų keliukais tarp statesnių uolų raitėmės į viršų. Temstant pasiekėme netoli Brano miestelio, Transilvanijoje, esantį „Vampyro“ kempingą su keliais visai nevampyriškais vokiečių pensininkų kemperiais kieme. Pats Branas – tikras lietuviškųjų Trakų atitikmuo. Pabandžiau palyginti papunkčiui.

1. Ir Trakai, ir Branas – turizmo traukos centrai. Juose rasite po įspūdingą pilį, prekiautojų suvenyrais ir restoranų. Tik viena pilis pūpso saloje apsupta ežerų, kita stūkso ant uolos apsupta kalnų.

2. Skaičiuojant iš akies abu miestukai atrodo panašaus dydžio. Vikipedijoje rašo, kad abu turi apie 5 tūkst. gyventojų. Pagrindinė abiejų miestelių gatvė vingiuoja S forma per centrą.

3. Trakai nuo sostinės Vilniaus centro nutolę 29,1 km. Branas nuo didesnio Rumunijos miesto Brašovo – 28,9 km.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Transilvanija, Rumunija

4. Brano prieigose gausu viešbučių, yra kempingas. Trakuose viešbučių iškabos santūresnės, jie mažiau pastebimi, kempingas įsikūręs atokiau nuo pačių Trakų, kitame ežero krante.

5. Abu miestai dar turi po vieną lankytiną objektą: Trakuose daug dėmesio sulaukia Užutrakio dvaras, Brane – Etnografijos muziejus. Trakų apylinkėse klesti vandens pramogos, aplink Braną gausu kalnų žygių takų.

6. Brano pilies vietoje nuo XIII a. pradžios stovėjo teutonų riterių įtvirtinimas, tačiau tikroji pilis buvo pastatyta tik XIV a. antroje pusėje. Tikriausiai galite nuspėti, kada pastatyta Trakų pilis… taip pat XIV a. antroje pusėje.

7. Pilių muziejai irgi iš esmės primena vienas kitą. Trakuose viskas labiau koncentruota į viduramžius, yra kambarių interjero pavyzdžių, senesnių ir naujesnių radinių, išlikusių relikvijų. Brano pilies kambariai įrengti taip, tarsi čia dar ką tik būtų gyvenę karaliai: karalienės kambarys, biblioteka, žaidimų kambarys, priėmimo menės ir t. t. Abu muziejai nėra patys moderniausi, trūksta interaktyvumo, gyvumo.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Brano pilis geriau žinoma Drakulos vardu, Rumunija

8. Antra vertus, Trakų pilyje muziejaus trūkumus atperka organizuojami viduramžių festivaliai ir kiti renginiai, o Branas turi savo legendą – grafą Drakulą. Vis dėlto džiugu, kad Drakulos pilyje pačiam Drakulai neskirta per daug dėmesio. Palėpėje pakabinti keli stendai, kuriuose aprašytas žiaurusis grafas Vladas Tepešas (Drakulos prototipas), rašytojas Bramas Stokeris (sukūręs Drakulos personažą) ir plačiau paaiškinti mitai apie velnius, vampyrus ir kitas mistines būtybes. Visa kita Brano pilies ekspozicija skirta realiems karaliams, valdžiusiems ir gyvenusiems čia iki pat XX a. vidurio. 1956 m. komunistų valdžia pilį pavertė muziejumi. Lietuvoje 1962 m. irgi buvo įkurtas Trakų istorijos muziejus.

9. Branas turi Drakulos legendą, Trakai – kibinus. Rumuniškos pilies prieigose valgiau tradicinės Transilvanijos sriubos – jaučių skrandžiai sviesto ir česnako sultinyje. Nebuvo labai neskanu, tačiau rumuniškos skrandienės skonį burnoje jaučiau iki pat Bulgarijos ir, žinoma, vairuodamas tūkstantį kartų mieliau būčiau sukirtęs karštą kibiną. Kaip tą kibiną paversti tokiu simboliu, panašiu į Drakulos legendą, kad vokiečiai, argentiniečiai ir japonai specialiai dėl jo atvažiuotų? Klausimas, vertas mažiausiai kelių milijonų eurų per metus. Tiek uždirba Brano miestas iš turizmo. Kiek iš turizmo uždirba Trakai, niekur internete nepavyko rasti – yra kur pasitempti ir šioje srityje. Rumunai savo viščiukus geriau susiskaičiuoja.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Slaptas praėjimas Brano pilyje, Rumunijoje

10. Vis dėlto akivaizdu, kad turistai į Trakus atsiveža mažiau lūkesčių, o gauna daugiau – gražesnė Trakų pilies panorama, skanus maistas ir ežero gaiva. Drakulos suvilioti atvykėliai dažniausiai tikisi atokios, kalnuose stovinčios pilies, kurioje daug mistikos ir tamsos. O išvysta pilį miestelio centre, be jokios mistikos, tik su įdomia krašto ir pilies valdytojų istorija, bet be įkvepiančio muziejaus. Mūsų su Indre pasirinktas restoranas miesto centre panašėjo į dienos pietums troškinius siūlančią valgyklą, o aplinkinių viešbučių iškabos vėl šiek tiek priminė akį rėžiančias reklamas Lenkijoje.

Daugiau gyvo veiksmo pilies kieme vasaros sezonu, dar labiau išreklamuoti kibiną, susiskaičiuoti turistus, nusibrėžti kryptį ir Drakulos pilį lenksime keliomis galvomis.

Išvados: Trakams tereikia gero, interaktyvaus muziejaus, daugiau gyvo veiksmo pilies kieme vasaros sezonu, dar labiau išreklamuoti kibiną, susiskaičiuoti turistus, nusibrėžti kryptį ir Drakulos pilį lenksime keliomis galvomis, kurias Vladas Tepešas taip smagiai kapojo viduramžiais.

Daugiau Rumunijoje matėme tik dar aukštesnių kalnų ir serpantinų, dar geresnių greitkelių, dar baisesnių aplinkkelių prie Bukarešto ir Juodąją jūrą per Konstancos uosto laivų korpusus ir kranų gerves. „Seat Ibiza“ nedvejodama atvežė mus prie Rumunijos ir Bulgarijos sienos. Keistas jausmas nuosavu automobiliu priartėti prie kurorto, į kurį turistai iš Lietuvos leidžiasi lėktuvu.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

M.Vadišio nuotr.

Šiek tiek apdulkėjusi mano „Seat Ibiza“, per dvi dienas pervažiavusi Lenkiją, dalį Čekijos, Slovakiją ir dalį Vengrijos, stovi mažame kaimelyje netoli Balatono ežero – Bašyje. „Fantastic, Mykolaaas!“ – kaip prieš dešimt metų Lietuvoje, taip ir dabar vengras Martonas reaguoja į mano pasakojimus ir naujus kelionių planus. Pakviečia į jaukų kiemą, kur pasitinka du maži vaikai ir brazilė žmona Cloé.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Su vengrais susipažinau iš karto po mokyklos, man buvo aštuoniolika, jiems – šiek tiek daugiau. Kiek su draugais esame rengę vasaros jaunimo mainų projektų, vengrai visada sėsdavo į automobilius ir atvažiuodavo į Čiobiškį, Kernavę ir Paširvinčio miškus. Paskui prasidėjo linksmos kelionės vieni pas kitus, atskiri užsukimai ir aplankymai. Net ir Martonas su buteliu vyno po pažastimi žiemą yra pasibeldęs į Naujamiesčio buto duris Vilniuje ir tarsi senas kaimynas prisėdęs virtuvėje. Iš esmės jis man tapo tuo apčiuopiamu Europos Sąjungos laisvės ir bendro visų šalių gyvenimo simboliu.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Burbulų putimas su vaikais, Bašis, Vengrija

Tad ir dabar, atmetus kelionės nuovargį, jaučiausi pavažiavęs 7 km nuo savo namų Kernavėje… Tik staiga iš lietuviškos vasaros pradžios peršokęs į karštą ir tvankią liepą. „Tai nevažiuokite į tą Budapeštą, pabūkite čia, kam jie ten gali būti įdomūs“, – planus po dviejų dienų aplankyti bendrus draugus Budapešte su ironiška šypsena veide jaukė Martonas. O pasiūlymas likti ilgiau Bašyje – viliojantis. Ant stalo garuoja naminio riebaus viščiuko sultinys, už lango – ramus Vengrijos kaimo gyvenimas, hamakas kieme ir prinokusios trešnės medžiuose.

Martonas iš Budapešto į kaimą persikraustė prieš kelerius metus. Pabodo miesto gyvenimas, ieškojo ramios vietos auginti vaikus, o Cloé irgi mieliau tvarkosi savame ekologiniame ūkyje, nei lanko didžiuosius prekybos centrus ar miesto kavines. Bedė pirštu į vieną atokesnį miestelį – 30 km iki Balatono ežero, 200 km iki Budapešto ir nusipirko apleistą sodą ant kalno bei namus su dideliu kiemu pačiame Bašyje. Pradėjo auginti namines vištas, pardavinėti jas sostinės restoranams, Martonas dar dirbo turizmo informacijos centre greta esančiame Šumego miestelyje su didele pilimi ant kalno. „Šiek tiek primena idilę… Ypač po Lenkijos magistralių ir fabrikų tvaiko“, – įsitaisęs hamake šyptelėjau Martonui.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Martono namų Bašyje kiemas

Vis dėlto kiekviena idilė turi savo antrą pusę. Jame – tuštumos jausmas, nežinomybė ir 30-mečiui sunkiai pakeliama nieko neveikimo būtis. Tvartelyje Martonas augina paskutinius viščiukus ir tai ne tam, kad paskerstų ir parduotų. Kaimynas dalyvauja projekte, veisia ir bando atkurti tikrą, genetiškai stiprią, vengrišką vištų rūšį, Martonas pasisiūlė du šimtus išrinktųjų viščiukų priglausti, kol paaugs. „Auginti restoranams – per brangi savikaina. Vienu kartu nukirsti 200 galvų – ne man. Nusprendėme, kad su viščiukais baigta.“

Išėjo Martonas ir iš darbo turizmo centre Šumege. „Tas miestelis turi kažkokią tamsią aurą. Ten važiuoja turistai, vasarą jis šurmuliuoja nuo žmonių, bet man vis atrodo, kad jo istorijoje yra įvykę kažkas baisaus. Gatvės tamsios ir niūrios net ir saulėtą dieną“, – rodydamas į ant kalno už 8 km stovinčią pilį pasakoja vengras.

O ir pačiame Bašyje gyvena tik apie 200 žmonių, dalis jų įklimpę į alkoholio liūną, gyventojai apatiški viskam, neturi darbo ir veiklos, tad ir su kaimynais ne daug kontakto. Cloé dar bando burti bendruomenę. Mums viešint kaime ji stengėsi suorganizuoti vaikų ir tėvelių dieną: „Organizaciniame komitete buvo niūri pagyvenusi bibliotekininkė, viena ne itin entuziastinga mama ir aš.“

Mykolas Vadišis nuotrauka. Martono žmona Cloe renka trešnes, Bašis, Vengrija

Vienintelis tikras dalykas – už dviejų kilometrų nuo namų ant kalno esantis sodas. Pakilus virš Bašio ant sodais apaugusio kalno atsiveria puiki panorama, o aplinkui gyvena daug įdomesni kaimynai nei apačioje. Daugelis jų prižiūri vynuoges ir gamina puikų vengrišką vyną. Vieni dar laiko ožkas ir avis, kiti tiesiog ūkininkauja sode. Čia gyvena ir Martono dukrelės Anikos geriausia draugė, čia ir Martonas randa grynų ir ramių kaimo žmonių, iš jų semiasi įkvėpimo. Čia mažasis Martono sūnus Ilešas gali lakstyti po pievas ir rinkti nuo žemės prinokusias trešnes.

Skaito pasakas savo vaikams, pjauna kemsynus dideliame sode ant kalno, su vokiečiu kaimynu žiūri futbolą vakarais ir žiemą su šeima ruošiasi keliauti į Braziliją aplankyti žmonos giminių.

„Gaila, kad daugiau žemės čia negaliu nusipirkti. Viskas supirkta didžiųjų ūkininkų, tad įsikurti naujam beveik nėra šansų. Lieka tik sodas ant kalno ir kiemas su namu miestelyje. Šiuo atveju jums Lietuvoje pavydžiu: kur pažvelgsi – laukai ir tyrai, kuriuose dar galima ūkininkauti ir ramiai gyventi“, – Vengrijos ir Lietuvos kaimą palygino Martonas.

Į klausimą, ką veiks toliau, draugas atsako gūžtelėdamas pečiais. Dabar jis skaito pasakas savo vaikams, pjauna kemsynus dideliame sode ant kalno, su vokiečiu kaimynu žiūri futbolą vakarais ir žiemą su šeima ruošiasi keliauti į Braziliją aplankyti žmonos giminių.

Mes su Indre ir Martonas su šeima – tarsi ant svarstyklių lėkščių. Vienoje jų – mūsų beprasidedanti kelionė su daug įspūdžių, bet kartais užpuolančiu nežinomybės ir beprasmybės jausmu, kitoje – Martono idiliškas gyvenimas kaime, kurį graužia bendruomeniškumo ir veiklos trūkumas. Ir jei apsikeistume vietomis, niekas per daug nepasikeistų: ilgėtumės dalykų, kurių neturime, ir užmirštume pasidžiaugti tuo, kas yra. Tai bandau priminti ir sau, ir Indrei – džiaugtis tuo, ką darome, kad ir kaip kartais norėtume ko nors kita.

P.S. Balatono ežeras – tarsi lietuviškos Kuršių marios. Vaikščiodamas ir gulinėdamas kurortiniame miestelyje pagaudavau save įsivaizduojantį Nidos prieplauką. Toks pat seklus kaip marios, taip pat toli horizonte matyti kitas krantas, ta pati vėsa ir gaiva, jachtos, žvejai… Tik jūros nėra už kalvos.

Budapešto pokyčiai

Po Martono kaimo ramybės šešios eismo juostos įvažiuoti į Budapeštą privertė paprakaituoti. Budos senamiesčio centre į mūsų automobilį įšoko Peteris, dar vienas senas pažįstamas. Geraširdis vengras palydėjo per tiltą į Pešto pusę, kur įteikė mums savo antro buto raktus ir leido kelioms dienoms įsikurti. Net automobiliui turėjome privatų rakinamą garažą miesto centre.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Budapešto panoramas, Vengrija

Budapešte studijų metais liko mano pirmieji kelionių įspūdžiai – tada vis dar mieste gyvenęs Martonas, Peteris, kiti vengrai draugai, vasaros festivaliai ir neturistinė Vengrijos sostinė. Jame jautėmės laisvai: sėdėdami ant laiptų, besileidžiančių į Dunojų, gėrėme alų, lankėme beatsirandančias naujas ir pogrindines menininkų vietas, parkus ir sovietinio stiliaus draugų butus.

Per tą dešimtmetį pasikeičiau ir aš – į viską žvelgiu nebe tomis lakstančiomis ir viską į save siurbiančiomis akimis. Bet Budapeštas pasikeitė dar labiau. Gatvėje, kurioje buvo vienas baras, atsirado dešimtys. Gatvių su barais buvo penkios ar šešios, dabar jų – irgi dešimtys. Taip per vakarą lankydami barus, šurmuliuojančias vietas apsukome 15 km.

Kas dešimt minučių į Budapešto oro uostą leidžiasi vengrų pigių skrydžių bendrovės „Wizzair“ lėktuvai. Iš jų išsiridena galybė jau įšilusių britų, pasiruošusių vieninteliam tokiam bernvakariui gyvenime, išlipa ir kuprinėtojai, ir pasaulio matę turistai, ir jaunos poros, ir senjorai. Daug kinų ir japonų su telefonais, kameromis ir fotoaparatais rankose, ant galvos ir kuprinėse. Temstant ant kalvos mirguliuoja šimtai išmaniųjų telefonų, fiksuojančių tą pačią panoramą. Budapeštas tapo Disneilandu.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Turistai laukia, kol galės nufotografuoti naktinį Budapeštą

Panašus vaizdas ir šeštadienio dieną nuėjus į žymiuosius Budapešto karštų versmių baseinus. Šachmatais vandenyje žaidžiantys barzdoti seni vengrai iš lankstinukų reklamų nustumti į kamputį, o baseiną užėmę įvairių rasių turistai. Triukšmingiausi – britai. Kas kelias minutes prižiūrėtojai švilpia vienam ar kitam įraudusiam anglui, į baseino vidurį besinešančiam skardinę alaus, ar kinui, šokančiam su veiksmo kamera nuo bortelio į vandenį. Nešvankūs juokai apie vakarykščią naktį, nieko nesuprantančių ar bent jau tokiomis apsimetančių merginų šypsenos, Borato maudymosi kostiumai, lūpdažiai, perukai – toks tikras pagirių vakarėlis.

Indrė, aš ir Peteris įsispraudžiame tarp viso šio šurmulio ir ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą, bendrus pažįstamus, darbus, keliones. Peterio laukia pats darbymetis. Jis eina vadovaujamas pareigas bendrovėje, kuri fasuoja pomidorų padažą ir kitus produktus, tad prinokus pomidorams teks ir į Italiją važiuoti, ir Vengrijoje dieną naktį padirbėti. Miklošas, Peterio brolis, taip pat dirba šioje pramonėje, tad jų abiejų laukia karšta vasara.

Kiti draugai vengrai išsibarstė po pasaulį arba į savo naujai sukurtas šeimas – ne daug kas turėjo laiko su mumis susitikti. Taip su Peteriu sudėliojome gražią atsiminimų mozaiką ir pabraižėme ateities susitikimų planus.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Budapešte, Vengrijoje

Apsiblausęs ir galutinai kelioms dienoms nurimęs pirmadienio Budapeštas išlydėjo mus į Rumuniją. Ech, pamiršome suvalgyti tradicinę vengrų aliejuotą spurgą su sūriu. Pamiršome prie kitų piktų užrašų ir plakatų palikti žinutę ir kontroversiškam autoritarinį valdymą mėgstančiam Vengrijos premjerui Victorui Orbanui. Dabar jis mus, paliekančius Budapeštą, tikriausiai su visa miesto panorama nužvelgė iš savo naujai įrenginėjamos rezidencijos su terasa gražiausioje miesto vietoje – ant kalno, prie Budapešto pilies.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA