Sėkminga kelionė – tai sveika kelionė, kai iš atostogų sugrįžtama ne tik fiziškai pailsėjus, bet ir išvengus traumų bei ligų.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai teigia, kad šis posakis ypač tinka dabar, kai daugelis krauna lagaminus ruošdamiesi ne į šiltuosius kraštus, o ten, kur daug sniego ir spaudžia šaltukas. Teisingai pasirengti tokiai kelionei ypač svarbu žmonėms, kurie į kalnus keliauja pirmą kartą.

Atostogoms kalnuose būtina tinkamai pasirengti, kitu atveju gali iškilti įvairių problemų. Vienos nemaloniausių – sveikatos sutrikimai. Dėl netinkamai parinktų drabužių ir avalynės galima peršalti bei susirgti, dėl pernelyg didelio fizinio krūvio žmonėms gali pradėti skaudėti sąnarius ir raumenis, gali atsirasti širdies veiklos sutrikimų.

Planavimas – geriausia kelionių streso ir skrydžio baimės prevencijos priemonė. Prieš atostogas visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja apsilankyti pas šeimos gydytoją, kuris patars kaip sukomplektuoti kelionei būtiną vaistinėlę. Jei sergama širdies – kraujagyslių, odos ligomis, esant miego ir kitiems sutrikimams medikas patars, kokius vaistus pasiimti į kelionę ir kaip juos vartoti. Taip pat, norint, kad atostogų malonumas kalnuose nevirstų kančia, būtina pasikonsultuoti su patyrusiais kalnų instruktoriais ar bent jau pasitarti su daugiau praktikos turinčiais pažįstamais.

Skiepai

Vykstant slidinėti į kalnus Europos šalyse: Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje specialiai skiepytis nereikia, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai primena, kad suaugusiesiems, vyresniems nei 26 metų amžiaus, rekomenduojamas skiepijimasis nuo difterijos ir stabligės kas 10 metų. Nors difterija dėl ilgalaikio planinio skiepijimo pastaraisiais metais reta liga Europoje ir mūsų šalyje, tačiau Lietuva, kaip ir kiti Rytų Europos kraštai, vertinama, kaip didelės difterijos rizikos šalis, nes už rytinių Lietuvos sienų vis dar registruojama difterijos protrūkių. Vilniaus mieste nuo 2003 metų difterijos susirgimų nepasitaikė, tačiau 2011 metais 1 difterijos atvejis užregistruotas Vilniaus rajone. Nuo kitų, dažnai keliautojų net iš prabangių kelionių parsivežamų, ligų, pavyzdžiui, hepatito A, vidurių šiltinės apsisaigoti gali padėti skiepai ir kruopštus asmens higienos reikalavimų laikymasis.

Mityba kelionėse

Viduriavimas, virškinimo sutrikimai dėl pasikeitusių mitybos ypatumų, o neretai ir dėl higienos įpročių stokos, dėl maisto mikrobinės taršos – dažniausia su kelionėmis susijusi problema.

Daugelis žmonių, turistiniais autobusais vykstančių į užsienį, kelionės pradžiai pasiima maisto. Jei kelionėje yra sąlygos laikyti maistą šaltai, galima pasiimti net ir greit gendančių produktų, tačiau tik tiek, kiek suvartosite iki jų galiojimo termino pabaigos. Kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, vištienos ir kiti mėsos vyniotiniai, šaltiena, mišrainės, blyneliai su virtos mėsos įdaru, kepenų paštetas, konditerijos gaminiai su kremu, pasibaigus jų galiojimo terminui yra gana pavojingi. Šių produktų geriau neimti į kelionę. Geriausiai tiktų šalto rūkymo dešra, kumpis, lašiniai, mėsos ir žuvų konservai, kietai virti kiaušiniai, šviežios ar konservuotos daržovės ir vaisiai, duona, batonas ir sausainiai. Jei viešbutyje, ar poilsio namuose yra numatyta, kad svečiai galės patys gaminti maistą, tokiu atveju su savimi galima pasiimti negreit gendančių maisto produktų.

Vykstantiems į užsienio šalis ir norintiems apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, plintančių per maistą ir aplinką (hepatitas A, vidurių šiltinė, šigeliozė, salmoneliozė, kampilobakteriozė, keliautojų diarėja ir kt.), labai svarbu:

• • • • gerti tik virintą arba chloruotą vandenį, geriausiai fasuotą buteliuose;
• valgyti tik pakankamai gerai termiškai paruoštą maistą;
• nevartoti termiškai neapdorotų jūros gėrybių ir žuvies;
• prieš valgant, daržoves bei vaisius kruopščiai nuplauti parūgštintame vandenyje, nulupti ar nuskusti žievelę;
• rekomenduojama maisto produktus pirkti ir valgyti tik patikimose vietose arba tik įsitikinus, kad maistas yra pakankamai termiškai apdorotas;;
• kuo dažniau plauti rankas – prieš valgio gaminimą ir prieš valgymą, pasinaudojus tualetu; turėkite su savimi muilą, vienkartinį rankšluostį ar drėgnų spiritu impregnuotų servetėlių;
• grįžus iš kelionės, per 2-7 dienas pradėjus vemti, viduriuoti, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Apsaugos priemonės

Nors šaltuoju metų laiku saulė džiugina bene kiekvieną, kalnuose ji gali stipriai nudeginti odą, nes papildoma UV spinduliuotės dozė, gaunama su spinduliais, kurie atsispindi nuo sniego. Sniegas papildomai atspindi ir suintensyvina UV spinduliuotę net 80%. Visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja net žiemą nepamiršti su savimi pasiimti apsauginio kremo ir akinių nuo saulės. Nuo sniego atspindėti saulės spinduliai ypač akina ir gali pakenkti regėjimui. Akiniai nuo saulės saugo akis nuo UV spindulių, kurie gali turėti įtakos kataraktos (akies lęšio sudrumstėjimo) išsivystymui, akies junginės patologiniams pokyčiams ar tinklainės degeneracijai. Saulės akinių lęšiai kontroliuoja šviesos kiekį, patenkantį į akis ir užtikrina gerą bei komfortišką regėjimą saulėtu metu.

Nors atostogų kalnuose metu nuo pavojingo saulės poveikio visą kūną saugo dengiantys drabužiai, reikėtų nepamiršti pasirūpinti ir apsauginiu veido odos kremu. Paraudusi, jautri, skausminga, pūslėta ar besilupanti oda – tai ženklas, kad persikaitinote saulėje. Kad taip neatsitiktų, specialistai pataria apsaugos nuo saulės priemones naudoti 20 – 30 min. prieš einant slidinėti, nes patepus iš karto, jos dar neveiks.

Svarbu tinkamai pasirinkti ir slidinėjimo kostiumą. Būtina atkreipti dėmesį į audinį, iš kurio jis pasiūtas. Slidinėjimo kostiumas turėtų apsaugoti nuo drėgmės ir vėjo, tačiau taipogi leisti kvėpuoti kūnui ir būti lengvas. Kad tai išsiaiškintumėte, siūloma pasidomėti etiketėje nurodyta kostiumo audinio sudėtimi. Šiandien rinkoje gausu įvairaus storio kostiumų, skirtų skirtingoms klimato sąlygoms, tačiau ieškant universalaus, geriau pirkti plonesnį. Po juo papildomai visuomet bus galima pasivilkti šiltų drabužių. Dviejų dalių kostiumas neabejotinai yra patogesnis, nes sušilus galima nusivilkti striukę ir čiuožinėti tik su liemene. Tačiau vis dėlto geriau rinktis vientisą, mat būsite užtikrinti, kad nugriuvus už drabužių neprilįs sniego.

Atostogų metu taip pat reikėtų nepamiršti, kad drėgni drabužiai labai greitai atšaldo kūną. Todėl reikėtų vengti medvilninių apatinių. Šis audinys blogai išgarina drėgmę ir greitai peršlampa. Apatinio sluoksnio rūbus reikėtų rinktis iš sintetinių audinių. Nereikia bijoti, kad oda po tokiu audiniu nekvėpuos. Tokie audiniai greitai džiūna, neleidžia daugintis bakterijoms, kurios sukelia nemalonų prakaito kvapą. Tačiau jei nutinka taip kad drabužiai sušlampa, nedelsiant reikia pakeisti juos sausais. Esant kalnuose būtina dėvėti pašiltintą ir drėgmės nepraleidžiančią avalynę.

Staigus kalnų silpnumo sindromas

Greitai padidėjus aukščiui virš jūros lygio, gali pasireikšti staigus kalnų silpnumo sindromas. Norint išvengti šio sindromo, reikėtų:

• vengti vienos dienos kelionėse miegoti aukščiau nei 2750 m virš jūros lygio;
• vengti vartoti alkoholį ir nepervargti pirmąsias 24 val., gerti papildomai vandens;
• sergantys širdies ir plaučių ligomis prieš keliones turi pasitarti su gydytoju;
• nedelsiant kreiptis į medikus pagalbos, jei staigus kalnų silpnumo sindromas tęsiasi ilgiau kaip dvi dienas, atsiranda kvėpavimo silpnėjimas kartu su kosuliu, kankina nuovargis, sutrikęs pulsas.

Savijauta kelionės metu daugiausia priklauso nuo pasirengimo išvykai, kasdieninio rūpinimosi savo sveikata ir nuo to, kaip pavyks išspręsti kelionėje kilusius nesklandumus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai tikisi, kad šie patarimai padės išvengti sveikatos sutrikimų ir kitų problemų žiemos atostogų metu.

Parengė:

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyr. specialistė Nadežda Abolichina

Apie Japoniją mūsų šalyje galima išgirsti daugybę mitų. Apsilankius šioje Tekančios saulės šalyje paaiškėja, kad dauguma jų klaidingi.

Dažniausiai Lietuvoje girdimas mitas, kad Tokijas – brangiausias miestas pasaulyje, o Japonija pirmauja tarp šalių, kuriose pragyvenimas brangiausias. Tačiau jei jūs neketinate Japonijoje pirkti nekilnojamojo turto, visa kita ten nėra stulbinamai brangu, o kai kas, tarkime, technologijos, vaikų prekės, drabužiai, degalai ar kokybiškas maistas, netgi pigiau nei Lietuvoje. Žinoma, kur nors Tokijo Ginzos rajone už buteliuką alaus galite suploti tūkstantį jenų (30 Lt), bet už poros kilometrų to paties tūkstančio jenų pakaks už sočius sušių pietus ir dar bokalą alaus sumokėti. Lygiai taip pat nesunkiai galima susirasti prekybos centrų, kuriuose kainos nesikandžioja, ar jaunimo viešbutį, kuriame nakvynė tekainuos 30–40 JAV dolerių (o dvivietis kambarys puikiame viešbutyje – 100 eurų).
Taigi, žlugus pirmajam mitui, kad be 15 tūkst. Lt Japonijoje nėra ko veikti (iš tiesų taupesnieji ten ir su 4 tūkst. Lt dešimt dienų išsiverčia, neskaitant skrydžio kainos), galima pradėti planuoti kelionę ne tik į lietuviams mėgstamą Šri Lanką, Indiją ar Tailandą, bet ir į Tekančios saulės šalį – Japoniją.
Ten nuvykus paaiškės ir kiti klaidingi mitai, tarkime, kad į Japoniją po Fukušimos atominės elektrinės avarijos gali važiuoti tik savižudžiai, nes ten itin didelis radiacijos lygis, o maisto produktai užteršti. Iš tiesų radiacija viršija saugumo lygį maždaug 50 km nuo avarijos vietos, o visur kitur ji visiškai nepavojinga. Mokslininkų nustatyta, kad saugus radiacijos lygis yra 1 mikrosivertas per valandą, o Tokijuje jis siekia 0,05, Kiote – 0,04, o Akitoje – 0,035 mikrosiverto.
Prie klaidingų mitų galima priskirti ir aiškinimus, kad japonai – labai uždara nacija. Taip, ji tokia buvo, nes japonų mentalitetas – tai salos gyventojų mentalitetas, bet per pastaruosius penkiolika metų ši nacija stipriai pasikeitė, joje daugėja kosmopolitizmo, japonams, ypač jaunajai kartai, imponuoja amerikiečiai ir europiečiai. Bent miestuose keičiasi ir tradicijos ar, tarkime, vyrų požiūris į moteris. Juk dar gana neseniai japonėms buvo taikomas Konfucijaus posakis, kad moteris jaunystėje turi paklusti tėvui, brandos metais – vyrui, o senatvėje – sūnui, o dabar į tai žiūrima kaip į nonsensą.

Mandagumas ar nuolankumas?

Iš tiesų Japonijojoje daug kas kitaip nei Europoje, bet tai ne atgraso, o priešingai – traukia. Linkstama manyti, kad japonai labai uždari ir šalti žmonės, tačiau iš tiesų jie labai mandagūs ir svetingi. Jei turistas nežino, į kurią pusę eiti ar į kurį metro traukinį sėstis, tai sustabdyti japonai ne tik paaiškins, bet net ir nuves. Tiesą sakant, absoliučioje daugumoje aptarnavimo įstaigų darbuotojų elegesys ne tik mandagus, bet netgi nuolankus. Ir ne tik su užsieniečiais – su kiekvienu svečiu.
Dar vienas klaidingas mitas – kad Japonijoje niekaip neįmanoma susišnekėti, nebent susirodyti, nes gyventojai kalba tik japoniškai, užrašai visur – tik hieroglifais. Taip gal ir yra provincijoje, bet Tokijuje, Osakoje ar Kiote nesunkiai susikalbėsi angliškai, turistams reikalingi užrašai – angliški, meniu restoranuose – irgi angliški, o kur nėra angliškų, ten būtinai bus patiekalų nuotraukos.
Žinoma, kai kurie mitai nėra klaidingi, pavyzdžiui, kad Japonijoje visur labai saugu ir švaru. Tiesą sakant, nemažą dalį japonų yra apėmusi švaros manija (rytais šaligatviai plaunami šampūnais). Patys jie aiškina, kad švara – tai pagarba šalia esantiems žmonėms.
Nepavadinsi klaidingu ir Lietuvoje paplitusio stereotipo, kad japonai daug lankstosi. Tačiau dabar to lankstymosi kur kas mažiau nei prieš 10 ar 20 metų. Be to, japonai daugiau lankstosi tarpusavyje – savo vadovams, savo senoliams, bet su europiečiais ar amerikiečiais jie bendrauja vakarietiškai.
Su tikrove neprasilenkia ir japonams lipdoma etiketė, kad jie labai punktualūs, o Japonijoje viskas vyksta griežtai pagal taisykles, nurodymus ir instrukcijas, tad nuo jų nukrypę žmonės akimirksniu sutrinka. Iš pradžių tai šiek tiek erzina, bet vėliau pripranti, nes supranti, kad tai tiesiog jų kultūros dalis.
Teisingas ir mitas, kad japonai nepaprastai daug dirba. Dabar vis daugiau įstaigų ir įmonių netgi riboja viršvalandžius. Darbas, jo aplinka ir bendradarbiai japonams yra labai svarbi gyvenimo dalis, nes dauguma jų vienoje firmoje išdirba visą gyvenimą, pereidami nuo žemiausio iki aukščiausio karjeros laiptelio.
Prieš vykstant į Tekančios saulės šalį teko girdėti, kad jos gyventojų pramogos keistokos, ir tai taip pat nėra pramanas, nes japonai labai mėgsta laiką leisti prie žaidimų automatų, karaokės klubuose, nemaža dalis įnikę į komiksus, o penktadieniais dalis persidirbusių japonų padaugina alkoholio.

Iš Japonijos – tarsi iš kosmoso

Tiesą sakant, Japonijoje paviešėjęs 10 dienų ar dvi savaites, namo iš šios šalies grįžti tarsi iš kosmoso. Kad ir kokią sritį imsi, daug kas ten visiškai kitaip nei pas mus. Akivaizdūs ne tik kultūriniai, mentaliniai, estetiniai, vaizdiniai, finansiniai ar požiūrio į darbą skirtumai, bet ir buitiniai, sveikatos ar maisto kultūros.
Japonų virtuvė pasaulyje laikoma viena sveikiausių, bet kartu skaniausių ir netikėčiausių. Jų patiekalai – tarsi meno kūriniai, porcijos labai mažos, bet jų nemažai, ir pietauja ar vakarieniauja japonai tarsi ragaudami. Maistas labai lengvas, nes ruošiamas daugiausia iš jūrų gėrybių, jūrų augalų, žuvų, ryžių ir daržovių. Mėsos būna itin retai.
Pabuvus Japonijoje nesunku suprasti, kodėl vidutinė gyvenimo trukmė šioje šalyje ilgiausia pasaulyje. Tai lemia ne vien maistas, bet ir sveikas gyvenimo būdas. Per visą kelionę neteko matyti storų žmonių. Mažai ir rūkančių, o sportuojančių ir judančių – itin daug. Beje, japonai – estetai ne tik prie stalo, bet ir visur: absoliuti dauguma jų rengiasi labai stilingai, jiems itin svarbi harmonija, tradicijų saugojimas, pagarba mokslui.
Ypač pakiliai Japonijoje jaučiasi technologinės ir inžinerinės pažangos mėgėjai. Nes to, ką japonai išdarinėja su savo keliais, viadukais, tiltais ir sankryžomis (kai viadukai tęsiasi kilometrus, o jų mazgai būna net aštuonių lygių), neišvysi niekur kitur pasaulyje. Tai iš tiesų inžineriniai stebuklai. Na, o technologijų gerbėjai Japonijoje gali ir visai likti be žado, nes visko ten tiek daug, kad kai kurių prietaisų net paskirties negali suvokti. Gali suprasti tik tiek, kad tai, ką Tokijuje automobilių, buitinės ar kompiuterinės technikos srityje matai šiandien, Lietuvoje išvysi po metų ar dviejų.
Iš tiesų Japonijoje neretai kyla daug prieštaringų klausimų, nes gyventojų tankis šioje šalyje didžiulis, įvairovė pribloškiama, ir per keliolika dienų visko gali pamatyti tiek, kiek kitur nepamatysi per kelerius metus. Kartais net imi keistai jaustis: ryte spoksai į robotus mokslo muziejuje, o po valandos jau gali vakščioti po japoniškus sodus ir kausytis, ką iš jų galima sužinoti apie Japoniją ir jos istoriją. Arba pavakary dairaisi po Shibuya – parduotuvių ir paauglių kultūros rojų, grumdamasis iriesi didžiausia pėsčiųjų gatve pasaulyje, spangsti nuo neoninių reklamų ir kelių aukštų dydžio ekranų, o po valandos jau sėdi jaukiame arbatos namelyje ir giliniesi į arbatos gėrimo ceremoniją. Tai stulbinama erdvės ir potyrių kaita.
Greitieji traukiniai per porą valandų nuskraidina 400 km nuo Tokijo – tai leidžia pažinti ne tik sostinę, bet ir kitus Tekančios saulės šalies regionus. Patys japonai pažintį su Japonija kaip tik ir rekomenduoja pradėti ne nuo Tokijo, o nuo buvusios sostinės Kioto, kuris vadinamas muziejumi po atviru dangumi, mat čia daugiau nei 1600 budistų šventyklų, 400 šintoistų šventovių, per 60 japoniškų sodų. Apskritai sakoma, kad Kiote atrasite tai, kas Japonijoje gražiausia.
Dar bent dienai rekomenduojama užsukti į Hirosimą, aplankyti Taikos parką bei muziejų, o kartu ir netoliese esančią Mijadžimos salą bei garsiuosius Itsukušimos šventyklos vandenyje plaukiančius torii, tradicinius šintoizmo vartus. Beje, Mijadžimos sala – viena iš trijų labiausiai lankomų vietų Japonijoje.
Pora valandų kelio nuo Tokijo yra garsusis Niko šventyklų kompleksas – nuostabios, kerinčios architektūros kūrinys. O kai akys persisotina šventyklų, puikiausia atgaiva – Niko nacionalinis parkas. Jeigu keliausite žiemą, galite išvysti stebuklą – beveik užšalusį Kegono krioklį.

Gintaras Sarafinas
Specialiai “Veidui” iš Japonijos

Kainos Tokijuje (skaičiuojant litais)

Buteliukas mineralinio vandens    1,5
Bananas    2
6 riekelės baltos duonos    3,5
10 kiaušinių    4
Litras pieno    5,5
Japoniška sriuba    12
Butelis vyno     40
Pietūs    20–80
Vakarienė    40–200
Nakvynė jaunimo viešbučio aštuonviečiame kamabaryje    90
Nakvynė 3 žvaigždučių viešbutyje    180
Bilietas į televizijos bokštą    50
Metro bilietas    4
Kelionė greituoju traukiniu 400 km nuo Tokijo    350
Vyriškas paltas    700
Nešiojamasis kompiuteris    850

Pigiausias skrydis iš Vilniaus į Tokiją ir atgal    2500 Lt
Pigiausiai Japonijoje savaitę pragyventi ir pakeliauti galima už 3500 Lt (be skrydžio kainos)
Vidutinė savaitės kelionės po Japoniją kaina (be skrydžio kainos) 5000 Lt

Naudingos interneto svetainės planuojantiems išvyką į Japoniją
http://www.jnto.go.jp
http://www.japan-guide.com
http://www.frommers.com
http://www.hyperdia.com
Vykstant į Japoniją, jenų rekomenduojama išsikeisti Lietuvoje.

Faktai apie Japoniją
Japoniją sudaro daugiau nei 3 tūkst. salų, o archipelagą – net 6852 salos.
Šiuo metu Japonijoje gyvena 128 mln. gyventojų.
98,4 proc. šalies gyventojų – japonai.
Tokijuje ir jį supančiose prefektūrose gyvena per 30 mln. žmonių.
Valstybinė kalba – japonų.
Statistinis japonas turi mokėti per 5 tūkst., o išsilavinęs – daugiau nei 7 tūkst. hieroglifų.
95 proc. gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8 proc. – krikščionybę.
Per metus Japonijoje užregistruojama per 3 tūkst. didesnių ar mažesnių žemės drebėjimų.
Japonija pasaulyje yra antra šalis pagal nominalųjį BVP ir ketvirta didžiausia eksportuotoja.

Norintiems suprasti dabartį reikia pažintį praeitį. Apie praeitį daugiau žinosite perskaitę W.Seidelio knygą “Pasaulio istorija: visa tai, ką reikia žinoti”, o kol kas – bent ištrauką iš jos, spausdinamą su mūsų “Skaitinių” rubrika.

Neolito revoliucija – naujasis akmens amžius

Naujajame akmens amžiuje, nuo 11 500 m. pr. Kr., žmonės tapo sėslūs, kūrė nuolatines gyvenvietes ir bendruomenes, kuriose jau pradėjo ryškėti darbo pasidalijimas. Jokia kita žmonių “visuomeninio” elgesio permaina nelaikoma tokia lemiama, kaip tasai perėjimas nuo rinkimo ir medžioklės prie žemdirbystės ir gyvulininkystės.

Derlingasis pusmėnulis
Savaime aišku, akmens amžiaus žmonės nelipo ant barikadų ir nešaukė unisonu: neolito revoliucija! Tą terminą tik 1936 m. pirmąsyk pavartojo Australijos mokslininkas Vere’as Gordonas Childe’as, sekdamas “pramoninės revoliucijos” pavyzdžiu. Skirtingose šalyse neolito revoliucija vyko ne tuo pat metu. Anksčiausiai į pažangos kelią stojo dabartiniai Artimieji Rytai, nusidriekę nuo Nilo slėnio per Jordaną aukštyn iki Eufrato ir Tigro ištakų, o paskui pagal tas dvi upes pasroviui ligi Persijos įlankos. Žemėlapyje to regiono kontūrai šiek tiek primena pusmėnulį.
Anuomet (maždaug nuo 11 000 m. pr. Kr.) klimatas tuose kraštuose, net iki Sacharos, buvo labai palankus augalams, daug drėgnesnis nei dabar, bet jau ir pakankamai šiltas – visai kaip rojuje. Žmonės ten kūrėsi nuolatinėse gyvenvietėse, augino laukines žoles, veisė gyvulius ir pirmąsyk ėmė kaupti atsargas. Naujovė buvo ir molinės plytos, iš kurių galima statyti stačiakampius namus. Mat iki tol visi būstai būdavo apskriti. Žiedžiamasis ratas irgi išrastas toje ankstyvoje žmonijos kultūros fazėje.

Seniausieji miestai
Šioje Derlingojo pusmėnulio srityje kūrėsi ir seniausi pasaulio miestai, buvo statomos šventyklos. Naujausių kasinėjimų duomenimis, tai vyko jau ir pačioje neolito revoliucijos pradžioje.
Gebekli Tepės šventykla (apie 9500 m. pr. Kr.) yra šešiais tūkstantmečiais senesnė už piramides; tą nuostabą keliantį akmeninį pastatą jau rado pirmieji Jericho naujakuriai. Jo reikšmė paaiškėjo tik 1994 m. Ta šventykla – tai tarsi ankstesnių akmens amžiaus epochų paminklas, kurį paveldėjo neolitas. Čia stūkso kelių metrų aukščio stulpai, ištašyti iš vientiso klinties luito, o į juos remiasi gulsti akmens blokai; dalis tų stulpų sustatyti ratu. Kol kas atkasta 40 tokių stulpų, bet archeologai spėja, kad dar 150 slypi po Gebekli Tepės nuolaužų kalnu. Tokiai šventyklai pastatyti prireikė ir sumaniai organizuoti darbus, ir pristatyti marias maisto. Ligtoliniai medžiotojai ir rinkėjai nebūtų įstengę to padaryti.
Kitoje Anatolijos vietoje, netoli dervišų miesto Konijos, yra dar vienas, tik neseniai atrastas archeologinis objektas – Čatal Chiujukas, seniausia pasaulyje žinoma gyvenvietė. Maždaug nuo 7400 m. pr. Kr. ilgiau kaip tūkstantį metų joje gyveno iki 10 000 žmonių. Įdomu, kad tenai, nors nebuvo nei šventyklos, nei valdovo rūmų, aptikta sienų tapybos kūrinių su gyvūnų atvaizdais, aiškiai skirtų kulto reikmėms. Šių dienų žmones Čatal Chiujukas stebina kaip įspūdinga išimtis, nes paskui dar ne vieną tūkstantį metų niekur neatsirado jokios panašios miesto tipo gyvenvietės.
Miestų su mūro pastatais ir darbo pasidalijimui pritaikyta struktūra, kuriuose tikrai ilgai be pertraukos buvo gyvenama, tik apie 5000 m. pr. Kr. ėmė rastis visai kitoje šalyje – Mesopotamijos pietuose. Neolito laikų Mesopotamijai būdingos telių tipo gyvenvietės, priskiriamos vadinamajai Obedo kultūrai, ant kurios pamatų tiesiogiai išaugo šumerų kultūra. 7000–4000 m. pr. Kr. telių tipo gyvenvietėse spietėsi tūkstančiai žmonių. Jie gyveno vienoduose namuose, sumūrytuose iš molinių plytų. Tokie pastatai nebuvo amžini, todėl per tuos tūkstantmečius ant namų griuvėsių ir iš jų buvo statomos vis naujos gyvenvietės, kol toje vietoje išaugdavo geroka kalva. Iš to ir kilo telių pavadinimas (“kalva” arabiškai tel), išlikęs, tarkim, Tel Avivo vietovardyje.
Maždaug nuo 5300 m. pr. Kr. telių kultūra, vadinama dar Obedo vardu, vyravo visame plote tarp Eufrato ir Tigro. Žymiausia jos vietovė buvo pajūrio miestas Eridu. Ne vien tik Babilonijos mitai teigia tą uostą prie Persijos įlankos buvus pirmuoju visų laikų pasaulio miestu. Tą teiginį patvirtino kasinėjimai. Šumerų sostinėje Eridu buvo atrasta šventykla, kurios pamatai siekė Obedo laikus; ji, ko gero, buvo skirta vandens ir išminties dievui Enkiui. Šumerų miestai visada buvo statomi aplink šventyklą. Mūsų dienomis Eridu yra kasinėjimų vieta. Tačiau seniausias pasaulyje iki šiol gyvenamas miestas yra Jerichas.

Keturios Bronzos amžiaus imperijos
Tuo metu, kai į šiaurę nuo Alpių plito įvairios virvelinės ir varpelinės keramikos kultūros, buvo statomi megalitų kompleksai ir daugybė žmonių vis dar gyveno gyvenvietėse ant polių, tarp Egėjo jūros krantų ir Persijos įlankos gyvavo keturi kultūros ir politikos centrai: Babilonija ir Egiptas, turintys jau tūkstantmetes gan vientisas kultūros tradicijas, neindoeuropietiška Minojo kultūros “jūrų valdovė” Kreta ir indoeuropiečiai hetitai. Paskui į Egėjo jūros pakrantes atkeliavo vienos seniausių graikų genčių – achajai ir kiti; žymiausiu jų centru tapo Mikėnai.

Babilonas
Babilonas, arba Babelis, įsitvirtino mūsų istorinėje atmintyje kaip seniausias pasaulio didmiestis, daugiakalbės civilizacijos sostinė, istorijos vyksmo židinys. Nei Roma, nei Jeruzalė tiek neapaugo simboliais ir neįėjo į priežodžius kaip Babelio bokštas, Babelio kalbų sąmyšis, Babilonijos nelaisvė.
Tačiau Babilonas Babilonui nelygu. Per ilgą savo istoriją miestas, išaugęs strategiškai svarbioje vietoje prie Eufrato, bet netoli ir nuo Tigro, ne sykį buvo sugriautas ir vėl atstatytas. Čia rezidavo daugelio skirtingų dinastijų valdovai. Labai senas mitas apie Babelio bokšto statybą atėjo iš visai kitos kultūros – iš šumerų ir jų zikuratų. Maždaug pustrečio tūkstantmečio skiria zikuratų laikus nuo to meto, kai chaldėjo Nabuchodonosaro II valdoma (604–562 m. pr. Kr.) klestėjo Naujoji Babilonija, kai buvo pastatyti Ištarės vartai (dabar jie yra Berlyne, Pergamo muziejuje) ir žydai išvaryti į nelaisvę. Žinoma, ir Nabuchodonosaro laikais stūksojo aukšta šventykla. Kur ji pradingo? Juk piramidės tebestovi! Ogi buvo sugriauta Aleksandro Didžiojo įsakymu.

Jūrų keliautojai ir atradėjai

Europiečiai nebūtų galėję plaukioti į užjūrius, jei nebūtų pasistatydinę naujoviškų, tobulesnių burlaivių – karavelių. Su jomis pasipylė naujų žemių atradimai. Juos skatino didysis portugalų jūrų laivybos administratorius princas Henrikas Jūrininkas (1394–1460). Europos Renesanso laikais Portugalija ėmė vyrauti jūrose.

Iš naujo atandamos Kanarų salos
Nuo antikos laikų Kanarų salos buvo dingusios europiečiams iš akiračio, o 1341 m. vėl atrastos. Taip prasidėjo geografinių atradimų epocha. 1419 ir 1427 m. iš naujo atrastos Madeiros ir Azorų salos, apie kurias žinojo jau finikiečiai. Nuo 1415 m. Henriko skatinami portugalų jūrininkai sistemingai tyrė Afrikos krantus. Jie buvo įplaukę į Senegalo ir Gambijos upes, o 1456 m. atrado Žaliojo Kyšulio salas.

Sindbadas jūrininkas
XV a. pradžioje Mingų dinastijos imperatorius Džu Di surengė kelias dideles jūrų ekspedicijas ir joms vadovauti paskyrė admirolą Dženg He (1371–1433), dvimetrinį vyrą, imperatoriaus rūmų eunuchą. Tada kinų laivai, pirmąsyk perplaukę Pietų Kinijos jūrą, pasiekė Indijos vandenyną. Per pirmąją Dženg He ekspediciją 1405 m. į jūrą išplaukė 62 laivai su 28 000 žmonių įgula. Spėjama, kad Dženg He buvo kilęs iš musulmonų ir galbūt tapo “Tūkstančio ir vienos nakties” legendinio herojaus Sindbado prototipu. Jo laivai buvo prikrauti šilko, porceliano ir kitų vertingų prekių. Šis laivynas pasiekė Indiją, Arabiją ir net Afrikos rytų pakrantę.
Iki tol Kinija beveik neturėjo ryšių su išore. Vidurio imperija iš tiesų manėsi esanti pasaulio centre. Tad ir Dženg He ekspedicija netruko sukelti konservatyviems dvariškiams įtarimų. Jiems atrodė, kad vien iždo finansuojamas laivynas kainuoja per brangiai, o jo uždirbamas pelnas per menkas. Netrukus užjūrio prekyba ir ekspedicijos nutrūko; narsus Kinijos admirolo žygis liko tik pavienis epizodas. 1551 m. Kinijoje imperatoriaus įsaku buvo sunaikintos visos džonkos, turinčios daugiau kaip tris stiebus. Taip grįžo izoliacinė Kinijos užsienio politika.

Iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas

Apie autorių ir knygą

Wolfgangas Seidelis – vokiečių teisės istorijos ir teisės filosofijos specialistas, vertėjas, daugelio populiarių mokslinių knygų autorius.
Kas sieja Egiptą su chemija? Iš kur kilo Romos vardas? Kas išrado monetas? Kada įkurta pirmoji akademija? Kas dėjosi Rusijoje ir Afrikoje, kai Europoje Liuteris pradėjo reformaciją? Ar Kinija jau turėjo imperatorių, kai Cezaris ir Augustas valdė Romos imperiją? Kas Prahoje išlėkė pro langą, kada istorijos arenoje pasirodė jaunaturkiai ir iš kur atsirado Talibanas?
W.Seidelis atsako į šiuos ir daugybę panašių klausimų. Aptardamas maždaug 650 istorijos, politikos, kultūrologijos ir ekonomikos sąvokų bei vardų, autorius išdėsto pasaulio istoriją. Turiningai ir vaizdingai pasakodamas, jis veda skaitytoją per skirtingas epochas, gretina regionus bei laikotarpius ir atskleidžia dar negirdėtus tarpusavio ryšius. Skaitydami keliaujame per tūkstantmečius ir po visus pasaulio istorijos užkampius, nuo Europos ligi Kinijos, nuo Amerikos ligi islamo pasaulio. Ir nuostabiausia tai, kad kai jis iš pavienių įvykių dėlioja vaizdingą temų mozaiką, mes ūmai pamatome sąsajas, apie kurias anksčiau net nenutuokėme.

Penkios paros – tiek laiko prireikė trims lietuviams, kad baidarėmis perplauktų Baltijos jūrą.

Klaipėdiečiai Marius Norvaišas, Domantas Laukevičius ir Paulius Paulionis, šeštadienio rytą jūrinėmis baidarėmis startavę prie Palangos tilto, tikėjosi per kelias paras nuirkluoti iki Švedijos Gotlando salos, rašo “Lietuvos rytas”.

Baidarininkams teko grumtis su žvarbiais ir permainingais vėjais, juos merkė lietūs. Norėdami atsikvėpti audringoje jūroje, irkluotojai savo baidares sujungdavo specialiu prietaisu. Tada bangos juos mažiau blaškydavo.

Tik vieną kartą žygeiviai lipo į juos jūroje lydėjusią jachtą “Lietuva” pasipildyti maisto ir vandens atsargų.

Antradienio pavakare pasiekusi Gotlandą ir ten pailsėjusi trijulė paryčiais pučiant palankiems vėjams išplaukė kitos Švedijos salos Elando link.

Per pusantros paros nuirklavę 74 kilometrus žygeiviai išsilaipino Elande. Iš viso jie įveikė apie 300 kilometrų.

Pernai vasarą šių trijų klaipėdiečių kelionė baidarėmis per Baltiją nebuvo sėkminga – Švedijoje startavusius vyrus greitai sustabdė audros.

P.Paulionis sakė jūroje prisimindavęs savo tėvą Gintarą Paulionį, kuris prieš 14 metų irkline valtele “Alfred Jensen” pirmasis perplaukė Baltiją. Tačiau netoli Preilos jis žuvo užkluptas uragano.