Senasis plytinis tiltas per Ventą. A.Gustovskio nuotr.

Kol Kuldygos aikštėje kremtu pusryčių bandelę, saulė senų namų sienomis nuo stogų lipa žemyn. Pasiekusi pamatus, aukso juosta atslenka akmeniniu grindiniu, užlieja mano pėdas ir šalia staliuko lūkuriuojantį dviratį. Netoli dviračius nuomojančio Rekreacijos centro įsikūrusį restoraną „Goldingen Room“ išsirinkau ne šiaip sau – jo pavadinime įamžintas senasis Kuldygos vardas, nuo kurio ir dera pradėti pažintį su šiuo Hanzos miestu.

Kristina STALNIONYTĖ, specialiai „Veidui“ iš Latvijos

Sklaidydama miesto žemėlapį mėginu susidėlioti kuo turiningesnį maršrutą. Per dieną būtų sunku apibėgti tiek grožybių, kiek pristatoma lankstinuke, tačiau sėdus ant dviračio viskas ranka pasiekiama. Ši transporto priemonė Kuldygoje itin mėgiama, ir ne tik turistų – dažnas kuldygietis kasdien mina pedalus į darbą, į sodą ar į svečius. Mieste ir jo apylinkėse gausu dviračių maršrutų.

Nuo Alekšupytės dvelktelėjęs drėgmės kvapas primena, kad šį miestelį kuršiai vadina Latvijos Venecija.

Kuldygos senamiestis. A.Gustovskio nuotr.

Prie upelio, kurio krantus jungia 16 tiltukų, susispietęs XVII a. – XVIII a. senamiestis. Jame išliko siaurų gatvelių, vienaukščių namų su raudonų čerpių stogais ir tokio dydžio kaminais, kad į juos gali užeiti visa draugų kompanija. Ankstesni miesto gyventojai paliko originalių durų, langų, rankenų, medinių ir metalinių papuošimų. Dėl savo unikalumo Kuldyga įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Šokusi ant dviračio apsuku ratą aplink Ratslaukums aikštę. Joje vėliavomis plevėsuoja XVII a. Rotušė, priešais fontaną baltuoja XVII a. Šv. Trejybės bažnyčia, Alekšupytės krantą nuo 1670 m. remia seniausias medinis Kuldygos namas. Pastarasis, amžių nudėvėtas senutėlis, traukia akį ir žadina vaizduotę. Jis dar mena Hercogo Jokūbo laikus, kai Kuldyga buvo Kuršo hercogystės sostinė. Po Livonijos karo XVI a. sukurta Kuršo ir Žiemgalos hercogystė apėmė dabartinės Latvijos dalį, esančią tarp Lietuvos, Rygos įlankos ir Dauguvos.

Dėl savo unikalumo Kuldyga įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Nuo 1638 m. iki 1681 m. valdžiusio hercogo vardas Kuldygoje minimas lyg šventojo. Tai jo nuopelnas, kad mieste atsirado laivų statykla, salietros fabrikas, plytų degimo krosnis. Hercogui priklausė ir didžiausias Baltijos jūroje prekybinis laivynas: tuomet šalies uoste stovėdavo arba jūrose plaukiodavo daugiau nei šimtas laivų, pasiekdavusių net tolimiausias Kuržemės kolonijas – Tobagą ir Gambiją.

Kuldygos senamiestis. A.Gustovskio nuotr.

Nenuostabu, kad kitoje gatvės pusėje žvilgsniu įsiremiu į Hercogo Jokūbo vaistinę – seniausią vaistinę visoje Kuržemėje. Fachverkiniu stiliumi 1622 m. pastatytas namas taip vadinamas dėl to, kad anuomet vaistinei steigti reikėjo raštiško hercogo leidimo. Stabteliu priešais smėlio spalvos sienas, pirštais perbraukiu įmūrytas medines sijas. Prieš keturis amžius jas sudėję vokiečių rankos jau seniai sudūlėjo po žeme…

Su kiekvienu ratų apsisukimu pasineriu vis giliau į praeitį. Grimzti yra kur – Kuldyga senesnė už joje išlikusius namus ir už Hercogą Jokūbą. Dar prieš tūkstantį metų Ventos kairiajame krante kūrėsi pirkliai, čia atplaukdavo vikingai, nors šiandien miesto pradžią prisimena tik keli parke gulintys Livonijos Ordino pilies akmenys. Kryžiuočiams 1242 m. padėjus šios pilies pamatus, Goldingeno miestas pirmąkart buvo paminėtas kronikose.

Istorinis Hanzos miestas

Skersgatviu suku į parką aplankyti seniausios miesto relikvijos. Prie Ventos randu kelis akmeninės sienos fragmentus ir rūsio skliautą. O kadaise čia viešpatavo Ordino magistras, šarvais žvangino brolijos riteriai, alaus bokalus kilojo pirkliai iš tolimų šalių. Dar 1368 m. miestas tapo istorinės Hanzos sąjungos nariu. Šiai sąjungai, susikūrusiai 1280 m. Hamburgui ir Liubekui pasirašius sutartį prekiauti Baltijos ir Šiaurės jūrų regione, XV a. priklausė jau 160 miestų iš 10 šalių.

Hanzos laikais Kuldyga kilo ir stiprėjo: Vakarams eksportavo Ventoje sugautus ungurius, lašišas ir nėges, prekiavo javais, oda, lininiais audiniais, mediena. Hanzos miestų pirkliai jautėsi saugūs ir vieningi, nes Hanzos kodeksas saugojo sąjungos narius ne tik nuo užpuolikų, plėšikų ir piratų, bet ir nuo augančios sąjungai nepriklausančių miestų prekybos įtakos. Be Kuldygos, šios sąjungos privilegijomis naudojosi dar septyni dabartinės Latvijos miestai – Ryga, Valmiera, Cėsys, Koknesė, Straupė, Limbažis ir Ventspilis.

Kuldygos pilį XVIII a. sugriovė švedai, tačiau jos mūrai ne skradžiai į žemę prasmego – akmenis švariai išrankiojo miesto gyventojai, statydami savo namus. Vieni pamatus, kiti rūsius, dar kiti prieangius ir sienas susimūrijo. Pilis tirpte ištirpo. Šalia jos likučių dabar klega „Bangert’s“ restoranas, lankytojus vilioja miesto muziejus, parko takeliais aplink latvių skulptorės Livijos Rezevskos skulptūras vaikštinėja romantiškos porelės.

Žuvų šokis ilgiausiame Europos krioklyje

Ventos krioklys. A.Gustovskio nuotr.

Prie Ventos nušoku nuo dviračio ir sėdu pailsėti priešais ilgiausią Europos krioklį. Buvęs natūralus kriokys dar labiau padidėjo kaip tik tuomet, kai Hercogo Jokūbo laivai plaukiojo po tolimus pasaulio vandenis. Įsakęs paraku sprogdinti dugną, hercogas mėgino parūpinti dolomito Kuldygos namų statybai. Tačiau darbus teko sustabdyti, nes ėmė skilinėti tuomet dar stovėjusios Livonijos Ordino pilies sienos.

Anot legendos, 249 m. pločio Ventos krioklį supylė velnias, nešęs per Ventą maišą akmenų. Pragydus gaidžiui, nelabasis metė maišą ir paspruko, o išsibarstę akmenys suformavo upėje slenkstį. Pavasarį tirpstant ledams krioklys praplatėja dar trimis dešimtimis metrų. Vasarą, kai vanduo nuslūgsta, slenksčiu galima perbristi iš vienos upės pusės į kitą.

Žiobriai Ventos krioklyje. A.Gustovskio nuotr.

Pavasarį krioklyje šokinėja žuvimis skraiduolėmis vadinami žiobriai, o rudenį – lašišos. Žuvų šokiui stebėti krante įrengtas žiūronas, nors riebesnes ir be jo galima įžiūrėti iš toli. Kad žuvys krioklio suformuotais laipteliais lipa į viršų ir prieš srovę plaukia į nerštavietes, prieš tris amžius pastebėjo ir hercogas Jokūbas. Užmatęs šį reiškinį jis netruko sugalvoti, kaip po Livonijos karo jam atitekusioje Ordino pilyje įsikūrusius namiškius ir gimines aprūpinti maistu. Tereikėjo nupinti krepšių, išdalyti juos žvejams, o pastaruosius išrikiuoti krioklyje per visą upės plotį. Žvejai trynė rankomis – laimikis pats šokinėjo į krepšius.

Sėdėdama priešais krioklį matau ir pasroviui nuo jo raudonuojantį ilgą tiltą. Nuo vieno jo galo iki kito – 164 metrai. Ant 1874 m. pagal caro laikų kelių standartus pastatyto tilto turėjo prasilenkti dvi priešpriešiais važiuojančios karietos, todėl šiais laikais be vargo prasilenkia ir automobiliai. Vienas ilgiausių Europoje plytinių arkinių tiltų jau seniai tapo simboliniu Kuldygos vaizdeliu.

Prieš carinį tiltą šioje vietoje upės krantus jungė kitas, medinis tiltas, apie kurį jau niekas nebekalba. Originalų tiltą 1615 m. nunešė potvynis. Po Livonijos karo pasibaigus miesto plėtrai ir auksiniams Hanzos laikams, Kuldyga ilgai gyveno iš muitų, kuriuos mokėjo Rygos ir Jelgavos pirkliai, norėdami pervežti prekes per upę.

Alekšupytės krioklys. K.talnionytės nuotr.

Per Jonines ant ilgojo tilto susirenka būrys nuogalių, rankose laidydami kepures. Jomis prisidengę tai, kas brangiausia, nuogaliai laukia starto, kad galėtų skuosti į kitą upės pusę – kas greičiau pasieks tilto galą, tam geriau klosis ateinantieji metai. Žiūrėti spektaklio prie tilto suplūsta kelis šimtus kartų už lakstytojus didesnė žiūrovų minia, nacionalinės ir rajonų televizijos, stumdosi fotografai ir žurnalistai, netverdami kailyje užfiksuoti kepurėmis neuždengtų kūno dalių.

Šiuo tiltu minsiu į Riežupės smėlio urvus, į kuriuos veda Hanzos stiklo keliu vadinamas dviračių maršrutas, bet kol kas dėmesį patraukia iš medžių viršūnių kyšantis Šv. Kotrynos bažnyčios bokštas. Vos pasukusi link jo, atsiduriu prie aukščiausio Latvijoje Alekšupytės krioklio. Keista, tačiau tiesa – plačiausias ir aukščiausias Latvijos kriokliai šniokščia tame pačiame mieste, greta vienas kito. Iš 4,15 m. aukščio krintantis Alekšupytės krioklys atsirado XVII a. pastačius pirmąjį Kuržemėje popieriaus malūną, kai buvo įrengtos užtvankos.

Šv.Kotrynos globa jaučiama ir šiandien

Pro šalį praskriejus dar keliems namams, įsiremiu į seniausios Kuldygoje Šv. Kotrynos bažnyčios bokštą. Priešais jį ant girgždančios medžio šakos karksi varna – lyg koks sargas iš pasakos, įspėjantis bokšto gyventojus apie nelauktą lankytoją. Neapleidžia jausmas, jog šventoriuje tarp šimtamečių medžių snaudžia praėjusių amžių legendos. Davus valią vaizduotei, šiame mieste ji tikrai prikurs begalę istorijų. Bažnyčios įkūrimo legendą mena sienoje įmūrytas Šv. Kotrynos atvaizdas ir šalia stovinti. Sako, kadaise Kuldygoje gyvenusi mergelė Kotryna (Katerina) susapnavo angelą, liepiantį pastatyti bažnyčią. Ji kreipėsi į miesto turtuolius, kad šie paaukotų pinigų bažnyčios statybai. Užuot padėję, turtuoliai Kotryną apšaukė ragana, ir ji netrukus buvo nukankinta. Po mergelės mirties jos kankinimo vietoje iškilo bažnyčia, o Kotryna paskelbta Kuldygos globėja.

Šv. otrynos bažnyčia. K.Stalnionytės nuotr.

Legenda nedaug prasilenkia su realybe – seniausios Kuldygos bažnyčios pamatai buvo padėti XIII a., tik šimtmečiu anksčiau nei 1355 m. Livonijos Ordino magistras Gosvinas fon Herikas priskyrė Kuldygai herbą su šv. Kotrynos atvaizdu. Po perstatytos bažnyčios altoriumi esančiuose požemiuose buvo laidojami Kuldygos ordino vyresnieji, vėliau – hercogai. Šalia altoriaus išlikę ir vokiečių kunigų kapavietės. Išėjusi iš bažnyčios neskubu prie dviračio. Lauke, glostydamos gelsvas sienas, šnabždasi senos liepos, karksi bokšto sargė. Kad nesudrumsčiau ausis glostančio pašnekesio, atsargiais žingsniais apeinu bažnyčią, kol vėl atsiduriu prie durų. Tik tada į rankas imu dviračio vairą ir pakeliu stovėjimo kojelę.

Hanzos stiklo kelias

Prieš akis – penki kilometrai Hanzos stiklo keliu į Riežupės olas. Tiltu pasiekus kitą Ventos pusę, vaizdai bematant pasikeičia. Įvažiuoju į mišką, minti tenka žvyruotais ir duobėtais keliukais. Po kelių minučių nebežinau, kur esu, tačiau išgelbėja maršruto žemėlapis.

Viena kita kryžkelė, ir atsiduriu prie Riežupės olų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Iš čia iki olų – dar trys šimtai metrų miškeliu. Veduosi dviratį į kalvą takeliu, kliūdama už medžių šaknų. Šalia sargo trobelės palikusi dviratį, nusiperku bilietą, gaunu žvakę ir seku paskui gidę Riežupės skardžio link, į didžiausią Latvijos požeminių olų labirintą. Kol raktas girgžteli spynoje, saugančioje olas nuo atsitiktinių lankytojų, įsižiebiu žvakę. Lankytojai be gido čia neįleidžiami, nes dviejų kilometrų ilgio olų raizgalynėje lengva pasiklysti. Be to, lankytojams atviri tik 460 m. urvų. Žvakė reikalinga pasišviesti kelią – jokių žibintų po žeme nėra. Žengus į olą apgaubia liepsnos šviesa, nuo jos ant sienų šokčioja šešėliai.

Riežupės smėlio urvai. A.Gustovskio nuotr.

Vėsoka – temperatūra urvuose visus metus siekia maždaug 8 laipsnius šilumos. Nepastebiu, kaip leisdamiesi koridoriais iš vieno praplatėjimo į kitą pasiekiame giliausią vietą – atsiduriame 10 metrų po žeme. Urvuose tylu ir tuščia. Žiemą, kai lankytojų nėra, jie virsta šikšnsparnių miego karalyste. Kuldygos gyventojai Riežupės urvus vadina Hercogo Jokūbo smėlio olomis. Šis požeminis labirintas –  ne gamtos, o žmogaus rankų darbas. Manoma, kad Hercogo Jokūbo laikais smėlį iš čia laivais plukdė Venta į užsienio stiklo dirbtuves. Devono kvarcinio smiltainio telkinys su geležies oksido priemaišomis viliojo ir XIX a. dvarininkus. Iš smulkučio balto smėlio Rygos priemiestyje Ilgucieme anksčiau buvo gaminamas melsvo atspalvio stiklas. Po valandėlės išlindusi iš urvo vos įstengiu atsimerkti. Akims pripratus prie šviesos susirandu dviratį ir skuodžiu atgal į Kuldygą nesidairydama, nes alkis baksnoja skrandžio šonus. Grįžtu į Bažnyčios gatvę ir „Darzinš“ kepyklėlėje ragauju tradicinį Kuržemės sklanrausį. Pavadinimas primena ausį ar sklandytuvą, tačiau iš tikrųjų tai apvalus, bulvių koše ir morkomis įdarytas pyragėlis. Plokščias su užlenktais pakraštėliais sklandrausio pagrindas kepamas iš ruginių miltų, į jį lyg į krepšelį prikraunama įdaro. Šių pyragėlių kartais galima aptikti ir kitose Kuldygos kavinėse, tačiau „Darzinš“ kepyklėlėje jie skaniausi.

Vakarėjant atsisveikindama su Kuldyga žinau, kad čia grįšiu. Pasiilgsiu šio miesto žavesio, krioklių, sklandrausių, tylutėlių Hercogo Jokūbo pėdsakų ir Hanzos laikų prisiminimų. Istoriniai Hanzos laikai praėjo, tačiau Kuldyga nuo 1991 m. priklauso Naujųjų laikų simbolinei Hanzos miestų sąjungai. Pastaroji buvo įkurta Nyderlanduose 1980 m. minint Hanzos įsteigimo 700 metų sukaktį, jos nariais tapo miestai, archyviniais dokumentais įrodę viduramžiais palaikytus ryšius su Hanzos pirklių sąjunga. Dabar ši sąjunga vienija 173 miestus iš 15 valstybių, jai priklauso ir Kaunas.

Dviračių dienos Kuldygoje. A.Gustovskio nuotr.

Grįžusi į Kuldygą vėl važinėsiu dviračiais – ne veltui šį miestą vadina Latvijos dviračių sostine. Čia kasmet gegužės pabaigoje rengiamas didžiausias Latvijoje nekomercinis dviračių festivalis „Velodiena ir velonaktis“. Į šią šventę suvažiuoja latvių iš visos šalies – šeimomis, poromis, kompanijomis ir viengungių. Dalyviams parengiami įdomūs maršrutai, rungtys, steigiami prizai. Jau ne vienerius metus į Kuldygos dviračių dienas atvyksta ir lietuvių. 2017 m. šis festivalis vyks gegužės 27 dieną, į jį galima užsiregistruoti internetu, iki renginio likus dviems mėnesiams.

Tradiciniai kuršių pyragėliai sklandrausiai. A.Gustovskio nuotr.

Šv. Trejybės bažnyčia. A.Gustovskio nuotr.

E.Valterio skulptūra Kuldygos aikštėje. K.Stalnionytės nuotr.

Kijevas, A.Šėmienės nuotr.

Iš naujumu blizgančio Borispolio oro uosto greitkeliu švilpiant į Kijevą, vaizduotė žada įspūdžių kupiną savaitgalį. Už automobilio lango iš pradžių mirguliuoja miškų žaluma, vėliau – miegamieji daugiabučių rajonai. Arčiau centro eismas tampa intensyvesnis. Galiausiai imi slinkti vėžlio greičiu, užtat gali pasigėrėti tolumoje vingiuojančia žydra Dniepro juosta, už kurios auksu žiba garsiųjų Kijevo cerkvių kupolai. Greitai paaiškėja, kad iki šiol važiavome vienu geriausių plentų šioje milžiniškos šalies dalyje.

Aušrinė Šėmienė, specialiai „Veidui“ iš Kijevo

Keliai, kuriais teks važiuoti artimiausias keturias dienas, nė iš tolo neprimena sostinės vizitinės kortelės.

Iš Vilniaus į Kijevą kasdien, išskyrus sekmadienį, skraidina „Ukrainos avialinijos“. Vos valanda ore ir tik 40 minučių kelio iš oro uosto iki miesto centro. Man miestas atrodo tarsi susivėlęs – apšiurę namai, duobėtos, purvinos gatvės… Ne, – meluoju – gatvės labai švarios, net gerai apsidairiusi nepamatau numestos nuorūkos, nes rytais šimtai močiučių, kad prisidurtų kelias grivnas prie pensijos, šluotomis šiūruoja šaligatvius, bet įspūdis toks, lyg irčiausi per šiukšles. Gal todėl, kad Kijevas įstrigęs tarp dviejų epochų – senosios sovietinės ir modernios vakarietiškos.

Vakarietiškąją, žinoma, galima surasti tarptautinėse organizacijose ir pasaulinių tinklų parduotuvėse bei viešbučiuose. Pastaruosiuose ir kainos, suprantama, vakarietiškos. Vakarietišką vietą surandu miesto centre įsikūrusiame „Intercontinental“ viešbutyje, nuo kurio stogo terasos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į senamiestį. Prie baro gurkšnojant vyną galima valandų valandas tyrinėti peizažą.

Pardavimų direktorė Saheb Sadaghiani teigia, jog šiame išblizgintais krištolo sietynais spindinčiame 5 žvaigždučių viešbutyje mėgsta apsistoti pasiturintys verslininkai. Jame be konferencijoms pritaikytų patalpų yra ir keli net 70 kvadratinių metrų kambariai, kuriuose galima rengti pasitarimus. Pilvo malonumai tenkinami prancūziškame ir itališkame restoranuose.

Pastarajame galima užsisakyti ir tradicinių ukrainietiškų barščių bei virtinių. Pusryčiauja svečiai žalioje vasaros terasoje, saugiai paslėptoje nuo gatvės triukšmo ir skubančių miestiečių minios.

Išėjus pro viešbučio duris, neišvengiamai užklumpa niūri kariaujančios valstybės kasdienybė. Štai namas šalia „Radisson blu“ viešbučio, kuriame gyvenu. Matyti, kad seniai apleistas, užkalti langai, reklaminiais rašteliais apklijuotos durys. Dešinėje kabanti lenta skelbia čia kažkada buvus socialinės rūpybos skyrių, o kairėje skaitau kitokio turinio iškabą: „Krokodilo odos laikrodžių apyrankės, rankinės, portfeliai“.

Kaip atrodo geras žmogus

Neįgudusiai akiai Kijevas atrodo nurimęs. Tačiau artėjant prie Maidano, aikštė ir šalia esantis Kreščiatikas – pagrindinė sostinės gatvė, miesto širdis, rodos, kunkuliuoja. Vieni žmonės vis dar diskutuoja politinėmis temomis, kiti ilsisi po darbo dienos, mamos gano vos pradėjusius vaikščioti vaikus, jaunos panelės demonstruoja patrauklius kūnus. Čia sukinėjasi ir kamufliažiniais drabužiais vilkintys jaunuoliai. Pamatęs mano pakeltus antakius, bičiulis ukrainietis ima pasakoti populiarų anekdotą: „Įeina į kavinę vyriokas kamufliažiniais drabužiais, auliniai batai vos laikosi ant kojų, barzda siekia krūtinę, plaukai susivėlę, ant galvos užmaukšlinta nutrinta kepurė, rankoje vėzdas. Iš karto matyti – geras žmogus“. Kamufliažinė uniforma – Kijeve patriotizmo išraiška. Taip žmonės demonstruoja ir savo politines pažiūras.

Maidano memorialas, A.Šėmienės nuotr.

Šalia Maidano, šiek tiek aukščiau į kalną, žuvusiųjų už laisvę memorialas – paminklų miškas su iškaltais herojų vardais. Nulenkti galvos prieš aukas čia ateina šimtai žmonių. Šiandien tai – vis dar kraujuojanti žaizda. Deja, ilgainiui ji taps tik viena iš daugelio tragišką Ukrainos istoriją liudijančių vietų. O tokių mieste nemažai. Pavyzdžiui, Holodomoro memorialas. 1932 m. sovietų valdžia, norėdama į kolchozus suvaryti valstiečius, iš jų atėmė visą maistą. Vos per pusę metų oficialiais duomenimis iš bado mirė 3,5 mln. žmonių, tačiau ukrainiečiai mano, kad aukų galėjo būti iki 7 mln., mat daug liko nesuskaičiuotų, suguldytų į bendrus kapus. Suprantama, kad Rusija iki šiol šio fakto nepripažįsta genocidu, o prietaringi žmonės tvirtina, jog dabartinės nelaimės juos užgriūva dėl to, kad per holodomorą alkani žmonės valgė vieni kitus.

Memoriale įspūdingiausia – mažos mergaitės, rankoje spaudžiančios kviečio varpą, skulptūra. Ji primena vadinamąjį „5 varpų įstatymą“, – mirštantys iš bado tėvai siuntė vaikus į laukus parinkti ant žemės pabertų grūdų. Buvo galima paimti tik penkias varpas, jei vaikai surinkdavo daugiau, rusų kareiviai juos nušaudavo.

Netoliese mergaitės skulptūros, ant aukšto Dniepro kranto, stiebiasi grandiozinis „Motinos Tėvynės“ paminklas ir memorialas, matomas kone iš visų Kijevo kampų. Jis buvo pastatytas 1981-aisiais, minint 40-metį, kai fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. 7 mln. civilių ir 3 mln. kareivių ukrainiečių tada padėjo galvas.

Bet širdį stingdanti kančia iš šių žmonių širdžių neišmušė humoro jausmo – „Motina Tėvynė“ stovi veidu į Rusiją, o kijeviečiai juokauja, jog, ji rankoje laikydama kalaviją,  tvirtina, jog šį karą Ukraina tikrai laimės ir priduria, jog per pastaruosius 20 metų jie jau pergyveno 3 revoliucijas. Dar viena – atneš pergalę.

Žiūriu į prie postamento stovinčius tankus, o ant jų karstosi maži vaikai, tėveliai juos fotografuoja. Visi smaginasi.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Ne visi jie ukrainiečiai. „Rusų mes nebijome. Mokame juos greitai asimiliuoti. Dažnai jie tampa dar aršesniais ukrainiečiais nei mes. Bijome sovietų. Ir nesvarbu, kaip jie kalba – rusiškai ar ukrainietiškai“, – sako vienas gatvėje sutiktas vyras.

Iš tiesų šiame milijoniniame mieste neįtikėtinai saugu. Gatvėse galima leisti kiaurą naktį. Blogiausia, kas gali nutikti – ilgapirščiai nugvelbs piniginę. Tačiau naktį gatvėje trintis nesinori, mat pradėjus leistis sutemoms, gatves okupuoja jaunimas. Jie tokie jauni, kad pasijuntu tarsi būčiau dinozauro metų ir spėriai spūdinu į viešbutį.

Korupcija – didelė ir maža

Kainos Kijeve, tris kartus nukritus grivnos kursui, mums dabar juokingos – vienoje iš miesto valgyklų už 2 eurus legendinių virtinių su mėsa, mėlynėmis, varške, sūriu ir dar kažin kuo prisitvoju tiek, kad vos atsiplėšiu nuo kėdės. Į šią sumą įskaičiuotos ir sultys bei kava.

Roshen parudotuvė, A.Šėmienės nuotr.

Metro bilietas kainuoja apie 10 mūsiškių centų, aukštos kokybės juodojo šokolado plytelė prezidento Petro Porošenkos fabriko „Roshen“ firminėje parduotuvėje – 70 centų, geras vynas – apie 3 Eur, alus – du kartus pigesnis už kavą – 60 centų. Kuo ne rojus turistui iš Vakarų? Užtat paprastiems Kijevo gyventojams tai neatrodo pigu, nes vidutinė alga siekia vos šimtą eurų. Gal todėl ir prisidurti visi bando kaip kas išmano.

Užeinu į banko pinigų keityklą išsikeisti baisios sumos – 20 eurų. Surašiusi į kompiuterį mano paso duomenis, darbuotoja pateikia sumą, kuri, mano galva, neatitinka nurodytos švieslentėje. Taip jai ir išrėžiu. O ji man: „Valiutos kursas keičiasi kelis kartus per dieną“. Ką gi, nusprendžiu paieškoti palankesnio kurso, bet greit apsigalvoju. Po penkių minučių vėl ta pati procedūra, tik kursas kitas – atitinkantis nurodytąjį. Hmmm. Vakare iš smalsumo skaičiuoju, kiek ji būtų mane apmovusi. Pasirodo, 40 centų!

V.Janukovyčiaus rezidencija, A.Šėmienės nuotr.

Kitokie užmojai buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje Mežigorijoje, kas reiškia „Tarp kalvų“, netoli Kijevo. 2014 m. vasario pabaigoje 2 mlrd. dolerių įkainotas turtas buvo perduotas valstybei ir dabar, daugiau kaip 40 hektarų teritorijoje, kasdien keli tūkstančiai žmonių leidžia laisvalaikį.

O veikti ten yrą ką – išpuoselėtas, įmantriomis skulptūromis apstatytas parkas, zoologijos sodas, futbolo aikštė, piknikų vieta paverstas golfo lauku, vienintelis šalyje šildomas plentas, tvenkiniai, prezidento 60-mečiui Donbaso oligarchų dovanotas piratų laivas su įspūdinga stipriųjų gėrimų kolekcija, garažas su sovietiniais automobiliais, stručių ferma. Iki šiol iš rezidencijos ūkio į Kijevą keliauja užaugintos daržovės ir mėsa. Vestuvininkai mėgsta fotografuotis visų įmanomų stilių parke, ir prisiglaudę prie antikinės žirgo galvos bei jonėninės kolonos liekanų, lyg netyčia pamestų šalia tradicinę ukrainietišką medinę „chatą“ primenančio namo, kuriame su dukra gyveno nuverstasis prezidentas.

Buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencija Mežigorijoje buvo perduota valstybei, tačiau patekti vidun gali tik išrinktieji, o tartis dėl to reikia su paslaptingu dėde Paša.

Parke leisti laiką galima sumokėjus apie 1,6 Eur ir praėjus automatais ginkluotą apsaugą. Įėjimas vienas – teritoriją supa 3 m aukščio 70 km ilgio betoninė tvora su spygliuotomis vielomis viršuje, kuriomis teka elektros srovė – visai, kaip Lukiškių kalėjime.

Patekti vidun gali tik išrinktieji. Rezidencija neturi ne tik interneto puslapio, bet ir telefono numerio. Reikia tartis su paslaptingu dėde Paša. Viduje gyvena moteris ir vyras, kuriuos visi vadina tik vardais. Jie niekada neišeina į lauką, bet kartais bendrauja su tais, kam pavyksta praverti architektams galvosopį keliančio namo vidun. Į klausimą, kas jie tokie, atsakymo nėra. Nežinia ir ką ten veikia.

Sklinda visokių kalbų. Neva, kažkas iš Maidano kovotojų priglobė rezidenciją po savo sparneliu, neva dabar po truputį grobstomi vilos turtai. Nieko keisto – juk V. Janukovyčiaus pasakiškas medžioklės namas akimirksniu buvo išplėštas.

Jei vis dėlto mirtinai užsimanėte aplankyti šį Korupcijos muziejumi vadinamą objektą, neapsigaukite – užsienio turistus aptarnaujančios agentūros pasisiūlys nuvežti už 55–60 Eur, o vyrukai su mikroautobusais nuo Maidano nugabens vos už 7 eurus.

Lobis istorijos mėgėjams

Kijevas – lobis senosios istorijos mėgėjams. Tai vienas seniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusių miestų, mus sieja kelių šimtų metų bendra istorija. Kijevą nuo 1320 m., kai jį prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės prijungė didysis kunigaikštis Algirdas, iki 1569-ųjų, Liublino unijos, kai Žygimantas Augustas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos LDK ir prijungė prie Lenkijos karalystės, valdė lietuviai. Tačiau nesitikėkite, kad visa tai išgrisite iš Kijevo gidų. Savos istorijos geriau ieškoti su savu – lietuvišku – gidu. Bet ukrainiečiai mielai rodo ir pasakoja apie tris Kijevo perlus.

A.Šėmienės nuotr.

Pirmasis – Kijevo Pečiorų laura, – didžiulis, net 28 h ploto, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vienuolynas ir vienas iš septynių Ukrainos stebuklų. Jis buvo vienas žymiausių stačiatikybės centrų. XI a. vienuolyną įkūrė garsūs Atono kalno Graikijoje vienuoliai Antonijus ir Teodosijus.

Vienuoliai gyveno olose, tapė ikonas, rašė kronikas ir perrašinėjo knygas. Kai jie mirdavo, būdavo palaidojami olų įdubose. Dėl ypatingo oro, jų palaikai natūraliai mumifikuodavosi. Ir dabar tikintieji bei turistai gali išvysti 123 žmonių kūnus. Tarp jų ir garsųjį slavų herojų Ilją Muromietį, apie kurį vėliau buvo prikurta daug pasakų, kaip jis nugalėjo mongolus. Beje, Lauros teritorijoje palaidotas ir Piotras Stolypinas, caro Nikolajaus II laikų Rusijos ministras pirmininkas, kuris XX a. pradžioje gyveno Lietuvoje ir pagarsėjo savo agrarine reforma.

Dar vienas UESCO globojamas objektas šiame mieste yra Sofijos soboras, – vienas seniausių soborų pasaulyje. XI a. jis buvo pastatytas valdovo Jaroslavo Išmintingojo įsakymu, kad pažymėtų pergalę prieš klajoklius tiurkus pečenegus. Soborą verta aplankyti dėl įspūdingų, didžiausių pasaulyje, net 260 kv. m. mozaikų ir 3000 kv. m. freskų, išlikusių nuo soboro pastatymo laikų.

Ne mažiau vertas dėmesio ir netoliese auksiniais kupolais švytintis Šv. Arkangelo Mykolo soboras ir vienuolynas. Vienuolyną pastatė minėto Jaroslavo Išmintingojo sūnus, tačiau totoriai per antpuolį dvi iš trijų cerkvių sugriovė, likusius pastatus  susprogdino sovietų valdžia. XX a. pabaigoje ukrainiečių išeiviai surinko lėšų ir atstatė vienuolyną.

Kijevo cerkvėse ir vienuolynuose gausu tikinčiųjų, jei bandysite drumsti ramybę, jie ne tik jus nužvelgs smerkiančiu žvilgsniu, bet ir nepasigėdys pasakyti ką galvoja. Sveiki, atvykę!

Laimės geografija, Vagos nuotr.

Laimės geografija – kelionių eseistikos, psichologijos, mokslinių studijų ir humoreskos dėlionė – skraidina
skaitytoją nuo Amerikos iki Islandijos, nuo Šveicarijos iki Indijos, nes knygos autoriui – bambekliui iš
prigimties – maga suprasti, kas ir kodėl reiškia laimę skirtingose pasaulio šalyse. Ar šveicarai laimingesni,
nes gyvena demokratiškiausioje pasaulio šalyje? Ar Kataro piliečius džiugina maudynės naftos piniguose? Ar
Butano karalius – tikras vizionierius, pasiūlęs skaičiuoti nacionalinės laimės indeksą?
Prityręs JAV radijo ir žurnalistikos vilkas Ericas Weineris, negailėdamas sąmojo ir intelektualių įžvalgų,
atsako į šiuos bei kitus klausimus; ir melancholikui, ir amžinam laiminguoliui atveria įdomesnių kelionių
krypčių ir saulėtesnio požiūrio horizontus.

***

Krepšius buvau susikrovęs, atsargomis apsirūpinęs. Pasirengęs nuotykiui. Taigi vėlyvą vasaros popietę išsitempiau entuziazmu nėmaž nespinduliuojantį savo draugą Driu tyrinėti naujų pasaulių, vildamasis pakeliui surasti laimę. Visada tikėjau, kad laimė manęs tyko kažkur šalia, už kampo. Visa gudrybė – rasti reikiamą kampą.

Vos tik mudviem iškeliavus, Driu puolė į paniką. Maldavo manęs grįžti, tačiau aš nepasidaviau, atkakliai raginau tęsti kelionę, nes negalėjau atsispirti smalsumui, kas mūsų laukia. Pavojai? Stebuklai? Man būtinai reikėjo tai sužinoti, iki šios dienos esu įsitikinęs: mums būtų pavykę nukeliauti ten, kur išsiruošėme, jeigu Baltimorės apygardos policija nebūtų nusprendusi (tada mane tai nejučia papiktino), kad greitkelio kelkraštis – ne vieta porelei penkiamečių.

Vieni žmonės keliavimo karštine užsikrečia. Kiti jau gimsta ja sirgdami. Po nutrauktos mudviejų su Driu ekspedicijos, liga, jeigu galima taip pasakyti, ilgus metus manyje tūnojo pasyviai. Bet kai baigiau koledžą, ji pasireiškė su nauju įkarščiu. Desperatiškai troškau pamatyti pasaulį, pageidautina kieno nors kito sąskaita. Bet kaip? Neturėjau jokių rinkoje vertinamų įgūdžių, buvau ne itin dorovingas paniurėlis. Taigi nusprendžiau tapti žurnalistu.

Dirbdamas nacionalinės radijo stoties korespondentu užsienyje, aplankiau tokias vietas kaip Irakas, Afganistanas ir Indonezija – nelaimingas vietas. Kita vertus, tai atrodė visiškai natūralu. Nesąmoningai laikiausi pagrindinio žurnalistikos principo rašyti apie tai, ką išmanau. Tad įsitvėręs bloknoto, per petį persimetęs magnetofoną basčiausi po pasaulį ir pasakojau istorijas apie niūrius nelaimingus žmones. Tiesą sakant, nelaimingi žmonės, gyvenantys tokiose ašarų pakalnėse, puikiai tinka geroms istorijoms. Jie virpina širdies stygas ir kelia gailestį.

Tačiau tai gali būti ir tikra kančia.

Pamaniau, kaip būtų, jeigu ištisus metus praleisčiau keliaudamas aplink pasaulį ir, užuot trypęs visiems iki skausmo įsiėdusius vargų kamuojamus taškus, paieškočiau neatrastų laimingų vietų? Tokių, kuriose su kaupu galima rasti vieną ar kelis dalykus, būtinus sočiam laimės troškiniui: pinigų, malonumų, dvasingumo, darnių šeimų, o be viso kito, dar ir šokolado. Visame pasaulyje kasdien sklando begalė dvejonių „kas būtų, jeigu?“ Kas būtų, jeigu gyventum pasakiškai turtingoje šalyje, kurioje nereikia mokėti mokesčių? Kas būtų, jeigu gyventum šalyje, kurioje galima daryti klaidas?

Jeigu gyventum tokioje demokratiškoje šalyje, kurioje balsuoti galima septynis kartus per metus? O jeigu gyventum šalyje, kurioje draudžiama per daug mąstyti? Ar tada būtum laimingas?

Kaip tik tai aš ir ketinau išsiaiškinti, o šio lengvabūdiško eksperimento rezultatas yra knyga, kurią dabar jūs laikote rankose.

Gimiau 1963-aisiais, Besišypsančio veidelio metais. Tais metais grafikos dizaineris iš Vusterio Masačusetse, vardu Harvėjus Bolas (Harvey Ball), nupiešė smagų piešinėlį, geltoną veidelį, kuris dabar šypsosi visur, kur bepažvelgsi. Sunku patikėti, bet Bolo veidelis buvo sukurtas pralinksminti žmones, dirbančius ne kur kitur, o draudimo kompanijoje, tik vėliau jis tapo paviršutiniškos, grynai amerikietiškos laimės ženklu.

Linksmoji Bolo ikona nepaveikė manęs savo kerais. Nesu iš linksmųjų, niekada toks nebuvau. Vaikystėje mėgstamiausias „Mikės pūkuotuko“ veikėjas man buvo Asiliukas. Žmonijos istorijos kontekste beveik visais laikais būčiau laikomas normaliu. Šiame gyvenime, šioje žemėje laimė buvo prizas, skirtas tik dievams ir keliems laimingiesiems. O štai mūsų laikais manoma, kad laimę gali pasiekti kiekvienas, tai laikoma kone prievole. Taigi aš ir milijonai kitų kenčiame nuo naujiesiems laikams būdingo sutrikimo, kurį istorikas Darinas Makmahonas (Darrin McMahon) aiškina taip: žmogus „nelaimingas dėl to, kad nėra laimingas“. Visai nelinksma.

Taigi aš, kaip ir daugelis kitų, mėginau pasveikti. Dar nepasitaikė nė vienos savigalbos knygos, kuria nebūčiau susižavėjęs. Mano knygų lentyna primena dangų siekiantį siūbuojantį paminklą egzistenciniam nerimui, ji prikimšta knygų, kuriose tikinama, kad laimė slypi manyje. Jeigu nesijaučiu laimingas, vadinasi nepakankamai giliai ieškau.

Ši savigalbos industrijos aksioma taip stipriai įsismelkusi, jog atrodo kone savaime suprantama. Vienintelė bėda – tai netiesa. Laimė glūdi ne mumyse, o išorėje. Tiksliau tariant, riba tarp išorės ir vidaus nėra tokia aiški, kaip mums atrodo. Amžiną atilsį britų kilmės filosofas Alanas Vatsas (Alan Vatts) vienoje iš nuostabių paskaitų apie Rytų filosofiją pateikė tokią analogiją: „Jeigu nupieščiau apskritimą ir paklausčiau žmonių, ką nupiešiau, dauguma atsakytų, kad apskritimą, diską arba sviedinį. Vos keletas žmonių pasakytų, jog nupiešiau skylę sienoje, nes dauguma pirmiausia pagalvoja apie vidų, o ne apie išorę. Bet iš tiesų abi šios dalys egzistuoja kartu: negali turėti vidaus, neturėdamas išorės.“

Kitais žodžiais tariant, nuo to, kur esame, gyvybiškai priklauso tai, kokie esame.

Sakydamas „kur“ turiu galvoje ne vien fizinę, bet ir kultūrinę aplinką. Kultūra – tai jūra, kurioje nardome, ji visa apima, visa aprėpia, tad nepastebime joje esantys, kol iš jos neišlipame. Ji svarbesnė, nei manome.

Savo žodžiais mes nesąmoningai sujungiame geografiją ir laimę. Apie laimės ir pasitenkinimo paieškas kalbame taip, tarsi tai būtų taškai atlase, tikros vietos, kurias galėtume aplankyti, jeigu turėtume tinkamą žemėlapį ir reikalingų orientavimosi įgūdžių. Jeigu kada nors atostogavote kurioje nors Karibų jūros saloje ir jums šovė galvon nepageidaujama mintis: „Čia galėčiau būti laimingas“, – suprantate, ką turiu omenyje.

Be abejo, visai čia pat ir viliojanti, slidi rojaus sąvoka. Ji jau kuris laikas apgaudinėja žmoniją. Platonas įsivaizdavo Palaimintųjų salas, vietą, kurioje laimė srūva it šilti Viduržemio jūros vandenys. Iki pat aštuonioliktojo amžiaus žmonės Rojaus sodą įsivaizdavo kaip tikrai esančią vietą. Ji buvo vaizduojama žemėlapiuose – ironiška, Tigro ir Eufrato santakoje, kur mūsų dienomis yra Irakas.

Europiečių tyrinėtojai ruošdamiesi į rojaus paieškas mokėsi aramėjų kalbos – tos kalbos, kuria kalbėjo Jėzus. Aš išsirengiau į savo kelionę ieškoti savo rojaus mokėdamas ne aramėjų, o kitą menkai žinomą kalbą, moderniąją laimės liturgiją, kuria bendrauja naujieji besiformuojančio laimės mokslo apaštalai. Prisimenu tokius posakius kaip „pozityvus poveikis“ ir „hedonistinis prisitaikymas“. Nepasiėmiau drauge Biblijos, tik kelis Lonely Planet vadovus ir Henrio Milerio (Henry Miller) mintį: „Žmogaus kelionės tikslas nėra konkreti vieta, tai tik būdas į viską pažvelgti kitomis akimis .“

Taigi kaip paprastai drėgną ir karštą dieną Majamyje (jis pats kai kuriems žmonėms asocijuojasi su rojumi) susikraunu daiktus, palieku namus ir iškeliauju – pats puikiai suprantu, kad darau tikrą kvailystę, elgiuosi taip pat neprotingai kaip anuomet, būdamas penkerių. Nes, pasak Eriko Hoferio (Eric Hoffer), „laimės paieškos yra pagrindinis žmogaus nelaimių šaltinis“. Tiek to. Aš ir taip jau nelaimingas. Nelabai turiu ką prarasti.

Knygą galite įsigyti ČIA

Asm. archyvo nuotr.

Živilė Karevaitė, euroblogas.lt

Martynas Mikelėnas su drauge Urte prieš ketverius metus sugalvojo nuo nulio kurti turizmo verslą didžiausioje iš septynių Kanarų salų – Tenerifėje. Nemokėdami ispaniškai ir neanalizavę rinkos, bet neišsigandę dešimtis metų dirbančių konkurentų jie stačia galva nėrė į ispaniško verslo sūkurį.

Pernai tinklaraščiui Euroblogas.lt „Kanarėlės“ džiaugėsi pasiektais sėkmingais rezultatais turizmo sektoriuje, o dabar jie jau gali pasigirti tapę ir nekilnojamo turto Ispanijoje specialistais. Tiesa, Martynas mėgsta, kai už jį kalba darbai, tad užuot didžiavęsis savaisiais, praktikoje įgytais verslo patarimais jis dalinasi su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais.

Asm. archyvo nuotr

– Kai kalbėjome prieš metus, minėjote, kad greitai turėtų keistis darbo pobūdis, o verslas plėstis. Kas per tą laiką įvyko?

– Tuomet ruošėmės atidaryti „Kanarėlių“ nekilnojamojo turto prekybos biurą. Atidaryti pavyko, o išsiplėtusi veikla pareikalavo komandos augimo.

Biuro iškaba sako „Yolo Estate“ – toks yra mūsų pavadinimas užsieniečiams, kuriems „Kanarėlės“ nieko nesako. Šiuo metu laukiame atvykstančios naujos biuro administratorės iš Lietuvos, o visai neseniai baigėme savo pirmąsias kliento objekto statybas. Augame organiškai, kartu su savo klientais.

Pagrindinė „Kanarėlių“ veikla yra atostogų Tenerifėje organizavimas ir prekyba nekilnojamuoju turtu. Žiemą „Kanarėlių“ komandoje kartu dirbo dešimt žmonių, o besiplečianti veikla leidžia mums nuolat augti.

– Ekonominė situacija Lietuvoje gerėja, o jūs daugiausia dirbate su lietuviais. Ar per tuos metus pastebėjote padidėjusį keliautojų srautą iš gimtinės?

– Pastebėjome. Kanarų salos, ypač Tenerifė, tampa vis patrauklesne kelionių kryptimi. Klimato sąlygos leidža čia atostogauti žiemą, o pastaruoju metu jaučiama politinė įtampa traukia žmones į ramesnes vietas. Visada sakiau, kad Tenerifė yra didelis kaimas (pačia geriausia prasme), o dabar pastebime, kad tuo ypatingai džiaugiasi atvykę svečiai.

Manau, kad keliautojų iš Lietuvos srautas didėja dėl vis išsamesnės informacijos apie Kanarų salas. Būna svečių, kurie niekada gerai nežinojo, kur Tenerfė yra, o atvykę maloniai nustemba, kad atsiduria gerokai arčiau egzotiškojo Marakešo nei Ispanijos.

Pradėję prekiauti turtu sulaukėme daug pirkėjų iš Lietuvos. Dažniausiai perkami namai atostogoms už 100-200 tūkst. eurų – apartamentai su didele terasa ir pasakišku vaizdu į vandenyną. Džiaugiuosi, kad Lietuvos didžiojo verslo savininkai atranda Tenerifės prestižines vietas.

Pernai pradėjome prekybinę partnerystę su išskirtinio turto Tenerifėje vystytoju – „Abama“ kompleksu, turinčiu penkių žvaigždučių viešbutį, golfo laukus, „Michelin“ žvaigždutėmis besipuikuojančius restoranus. „Abama“ turi aukščiausios klasės apartamentus ir vilas, tarp kurių savininkų yra ir tautiečių. Iš tiesų jaučiame didžiulį lietuvių aktyvumą perkant turtą Tenerifėje.

– Vadinasi, ši verslo plėtros idėja pasiteisino?

– Taip. Pradėjus veiklą viskas sukosi aplink atostogoms skirto turto nuomą ir atostogų planavimą. Daug išmokome, tad natūraliai atėjo kitas etapas – darbas su turtu. Pridėjus prekybą atsirado visapusiška turto priežiūra, remontas ir statybos. Nors manėme, kad tik prekiausime, galiausiai tiesiog pradėjome dirbti su turtu.

Varžybų dvasia ir jaudulys yra mūsų kraujyje, tačiau gebėjimo harmoningai dirbti su rinka mokomės kiekvieną dieną

Prekyba suteikė naujų kompetencijų ir iššūkių. Aplinkinė rinka labai konservatyvi. Yra agentūrų, veikiančių per trisdešimt metų. Mums tai atrodo keista, nes Lietuvoje ši rinka nuolat keičiasi. Čia svarbu išmokti partneriauti, o ne konkuruoti. Varžybų dvasia ir jaudulys yra mūsų kraujyje, tačiau gebėjimo harmoningai dirbti su rinka mokomės kiekvieną dieną.

– Ar planuojate naujas verslo kryptis? Gal žadate plėtoti jau pradėtas?

– Dar turime daug ko mokytis turto prekybos aplinkoje – užmezgame vis glaudesnius santykius su vietos savivaldybėmis, gauname vis daugiau strateginės plėtros informacijos ir sugebame savo klientams pateikti išskirtinių turto pasiūlymų. Esu dėkingas, kad aplinkinė rinka ir partneriai turi daug patirties ir yra gerai įsitvirtinę, jų dėka augame ir mes.

– Kaip pasikeitė pas jus atvykstančių užsieniečių įvairovė?

– Ji nelabai pakito (ispanai, vokiečiai, britai, skandinavai, prancūzai, italai), bet srautas auga. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius Tenerifę aplankė apie 1,8 mln. keliautojų – tai yra net 10 proc. daugiau nei prieš metus.

Urtė juokauja, kad per šventes sala tiesiog dūzgia. Tiesa, kartais tuomet sunku rasti tuščią stovėjimo vietą.

Šiais metais ypač padaugėjo jaunų žmonių, dėl to randasi naujų kavinių, specializuotų parduotuvių, naujų pramogų. Atvykstantis jaunimas sparčiai keičia salą, kažkada vadintą pensininkų rojumi.

– Jau ketverius metus verslaujate Tenerifėje. Ar kada gailėjotės pradėję ten verslą? Kodėl?

– Liepos 20 dieną suėjo lygiai ketveri metai nuo pirmo „Kanarėlių” tinklaraščio įrašo. Urtė ir aš esame labai laimingi matydami, kiek per tuos metus paaugome.

Esama įvairių nuomonių dėl verslo galimybių Tenerifėje. Kai kuriems atrodo, kad čia verslauti visiškai nepatrauklu, tačiau mes patenkinti – didysis iššūkis yra pajusti vietos ritmą, rasti būdų bendradarbiauti, o ne varžytis.

– Kokių pranašumų įžvelgiate plėtodami verslą Kanarų salose, ne Lietuvoje?

– Klimatą. Čia laimima saulės ir žydro dangaus kiekiu. Be to, rinka ramesnė. Vis grįžtame į Lietuvą, kartu atsivežame „Kanarėlių” darbus – susitinkame su klientais, rengiame informacines popietes apie turto pirkimą Tenerifėje. Atrodo, kad darbas Lietuvoje tampa nervingesnis, norima daugiau bėgti. Aplinka Tenerifėje man priimtinesnė. Čia ramu, niekas neskuba, nors dirba rezultatyviai.

Atrodo, kad darbas Lietuvoje tampa nervingesnis, norima daugiau bėgti

– Ar reikalingos didelės investicijos, norint pradėti verslą Ispanijoje?

– Sunku nurodyti konkrečius skaičius, nes investicijų poreikis skiriasi skirtingose verslo šakose. Lietuvoje verslą pradėti paprasčiau, nes viskas sava, žinoma. Natūralu, kad verslo pradžia svečioje šalyje sunkesnė, reikia ištirti aplinką, atsiranda įsikūrimo sąnaudų.

Ispanija turi senesnes kapitalizmo tradicijas nei Lietuva, todėl verslą išlaikyti čia brangiau. Kalbu apie paslaugų, reikalingų verslui – buhalterinę apskaitą, socialinio draudimo kainą ir t.t. – kainą. Žinoma, Ispanija garsėja savo biurokratija. Leidimai statyboms arba veiklai gaunami sunkiau, jie kainuoja brangiau nei Lietuvoje. Dėl lėtesnio biurokratinio aparato reikia papildomo laiko.

– Kokių pavojų gali kilti, kuriant verslą užsienyje? Kokių klaidų nebekartotumėte?

– Svarbiausia susitelkti į kuriamo verslo aplinką. Labai lengva reaguoti priešiškai į nepažįstamus dalykus, tačiau tikslas yra susipažinti ir susidraugauti. Tai – esminis užsienyje kuriamo verslo iššūkis.

Klaidos virsta pamokomis, o jas išmokti reikia. Jei pamokos išmokti nepavyksta, ateina laikas ją kartoti. Esu dėkingas už kiekvieną klaidą ir tikiuosi, kad jų kartoti neteks. Antrą kartą pradėjęs verslą užsienyje, stengčiausi kuo greičiau pasiekti darną su aplinka. Asmeniškai rekomenduoju imtis verslo Ispanijoje visiems, kuriems geras oras palieka didelę šypseną veide.

– Ar per tuos metus niekada nepagalvojote, jog verslas jau įsuktas, pats metas traukti namo? Juk jį puikiai galima „pilotuoti” iš gimtinės.

– Artimas žmogus yra pasakęs: „Jei versle stojo ramybė, reiškia, kažkas negerai“. Augame ir tobulėjame kiekvieną dieną. Mūsų klientų ratas ir komanda plečiasi. Svarbiausia yra atsiduoti verslui.

„Kanarėlių“ komandoje dirba ypatingai atsidavę žmonės. Mums labai pasisekė, kad turime tvirtą branduolį. Urtė ir aš esame visiškai įsitraukę į šią veiklą. Per pastaruosius metus Tenerifė tapo mūsų namais. Kiekvieną kartą čia grįžti labai gera, dėl to niekur net neketiname trauktis!

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje euroblogas.lt liepos 28 d.

M.Vadišio nuotr.

Rumunijoje mus pasitikęs Aradas (ir jo priemiesčiai) – kol kas baisiausias miestas, matytas Europoje. Po hipnotizuojančių greitkelių juostų Vengrijoje ir Rumunijos pradžioje įvažiavus į Aradą prie vairo atsibudo kiekviena mano kūno ląstelė. Tie patys stereotipiniai arklių traukiami vežimai pakelėse ir didžiulės, blokinės gelžbetonio džiunglės. Agresyvūs vairuotojai – spaudžiantys, lenkiantys, mirksintys šviesomis. Indrė net pamiršo fotografuoti per tą įdomų pusvalandį, per kurį jau buvome spėję pasiilgti Vengrijos.

Bet dar už kelių kilometrų prasidėjo kalnai, o jie gali padėti pamiršti bet ką. Net ir Vengriją (apie ją – praėjusioje dalyje).

Ir štai – kalnuota, žalia, kvepianti Rumunija nustebino labiau, nei galėjau tikėtis. Buvau sulaukęs daug patarimų atsargiai vairuoti ir pasiruošti blogiems keliams. Vis dėlto kuo giliau į Rumuniją keliavome, tuo labiau ji panašėjo į tikrą Europos Sąjungos valstybę. Ilgi greitkelio ruožai, mūriniai miestukai, nauji automobiliai. Tokia savotiška pietryčių Europos Lenkija – didelė, daug žmonių, visi pagrindiniai keliai driekiasi per miestelių ir miestų centrus. Be to, kaip ir Lenkijoje, – daug naujų magistralių statybų. Antra vertus, mažiau fabrikų, mažiau prekybos centrų ir daugiau kalnų bei gamtos.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Brano miestelis ir tolumoje šviečianti žymioji pilis, Rumunija

Dešimt panašumų: Trakų pilis vs. Drakulos pilis

Siaurais kalnų keliukais tarp statesnių uolų raitėmės į viršų. Temstant pasiekėme netoli Brano miestelio, Transilvanijoje, esantį „Vampyro“ kempingą su keliais visai nevampyriškais vokiečių pensininkų kemperiais kieme. Pats Branas – tikras lietuviškųjų Trakų atitikmuo. Pabandžiau palyginti papunkčiui.

1. Ir Trakai, ir Branas – turizmo traukos centrai. Juose rasite po įspūdingą pilį, prekiautojų suvenyrais ir restoranų. Tik viena pilis pūpso saloje apsupta ežerų, kita stūkso ant uolos apsupta kalnų.

2. Skaičiuojant iš akies abu miestukai atrodo panašaus dydžio. Vikipedijoje rašo, kad abu turi apie 5 tūkst. gyventojų. Pagrindinė abiejų miestelių gatvė vingiuoja S forma per centrą.

3. Trakai nuo sostinės Vilniaus centro nutolę 29,1 km. Branas nuo didesnio Rumunijos miesto Brašovo – 28,9 km.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Transilvanija, Rumunija

4. Brano prieigose gausu viešbučių, yra kempingas. Trakuose viešbučių iškabos santūresnės, jie mažiau pastebimi, kempingas įsikūręs atokiau nuo pačių Trakų, kitame ežero krante.

5. Abu miestai dar turi po vieną lankytiną objektą: Trakuose daug dėmesio sulaukia Užutrakio dvaras, Brane – Etnografijos muziejus. Trakų apylinkėse klesti vandens pramogos, aplink Braną gausu kalnų žygių takų.

6. Brano pilies vietoje nuo XIII a. pradžios stovėjo teutonų riterių įtvirtinimas, tačiau tikroji pilis buvo pastatyta tik XIV a. antroje pusėje. Tikriausiai galite nuspėti, kada pastatyta Trakų pilis… taip pat XIV a. antroje pusėje.

7. Pilių muziejai irgi iš esmės primena vienas kitą. Trakuose viskas labiau koncentruota į viduramžius, yra kambarių interjero pavyzdžių, senesnių ir naujesnių radinių, išlikusių relikvijų. Brano pilies kambariai įrengti taip, tarsi čia dar ką tik būtų gyvenę karaliai: karalienės kambarys, biblioteka, žaidimų kambarys, priėmimo menės ir t. t. Abu muziejai nėra patys moderniausi, trūksta interaktyvumo, gyvumo.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Brano pilis geriau žinoma Drakulos vardu, Rumunija

8. Antra vertus, Trakų pilyje muziejaus trūkumus atperka organizuojami viduramžių festivaliai ir kiti renginiai, o Branas turi savo legendą – grafą Drakulą. Vis dėlto džiugu, kad Drakulos pilyje pačiam Drakulai neskirta per daug dėmesio. Palėpėje pakabinti keli stendai, kuriuose aprašytas žiaurusis grafas Vladas Tepešas (Drakulos prototipas), rašytojas Bramas Stokeris (sukūręs Drakulos personažą) ir plačiau paaiškinti mitai apie velnius, vampyrus ir kitas mistines būtybes. Visa kita Brano pilies ekspozicija skirta realiems karaliams, valdžiusiems ir gyvenusiems čia iki pat XX a. vidurio. 1956 m. komunistų valdžia pilį pavertė muziejumi. Lietuvoje 1962 m. irgi buvo įkurtas Trakų istorijos muziejus.

9. Branas turi Drakulos legendą, Trakai – kibinus. Rumuniškos pilies prieigose valgiau tradicinės Transilvanijos sriubos – jaučių skrandžiai sviesto ir česnako sultinyje. Nebuvo labai neskanu, tačiau rumuniškos skrandienės skonį burnoje jaučiau iki pat Bulgarijos ir, žinoma, vairuodamas tūkstantį kartų mieliau būčiau sukirtęs karštą kibiną. Kaip tą kibiną paversti tokiu simboliu, panašiu į Drakulos legendą, kad vokiečiai, argentiniečiai ir japonai specialiai dėl jo atvažiuotų? Klausimas, vertas mažiausiai kelių milijonų eurų per metus. Tiek uždirba Brano miestas iš turizmo. Kiek iš turizmo uždirba Trakai, niekur internete nepavyko rasti – yra kur pasitempti ir šioje srityje. Rumunai savo viščiukus geriau susiskaičiuoja.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Slaptas praėjimas Brano pilyje, Rumunijoje

10. Vis dėlto akivaizdu, kad turistai į Trakus atsiveža mažiau lūkesčių, o gauna daugiau – gražesnė Trakų pilies panorama, skanus maistas ir ežero gaiva. Drakulos suvilioti atvykėliai dažniausiai tikisi atokios, kalnuose stovinčios pilies, kurioje daug mistikos ir tamsos. O išvysta pilį miestelio centre, be jokios mistikos, tik su įdomia krašto ir pilies valdytojų istorija, bet be įkvepiančio muziejaus. Mūsų su Indre pasirinktas restoranas miesto centre panašėjo į dienos pietums troškinius siūlančią valgyklą, o aplinkinių viešbučių iškabos vėl šiek tiek priminė akį rėžiančias reklamas Lenkijoje.

Daugiau gyvo veiksmo pilies kieme vasaros sezonu, dar labiau išreklamuoti kibiną, susiskaičiuoti turistus, nusibrėžti kryptį ir Drakulos pilį lenksime keliomis galvomis.

Išvados: Trakams tereikia gero, interaktyvaus muziejaus, daugiau gyvo veiksmo pilies kieme vasaros sezonu, dar labiau išreklamuoti kibiną, susiskaičiuoti turistus, nusibrėžti kryptį ir Drakulos pilį lenksime keliomis galvomis, kurias Vladas Tepešas taip smagiai kapojo viduramžiais.

Daugiau Rumunijoje matėme tik dar aukštesnių kalnų ir serpantinų, dar geresnių greitkelių, dar baisesnių aplinkkelių prie Bukarešto ir Juodąją jūrą per Konstancos uosto laivų korpusus ir kranų gerves. „Seat Ibiza“ nedvejodama atvežė mus prie Rumunijos ir Bulgarijos sienos. Keistas jausmas nuosavu automobiliu priartėti prie kurorto, į kurį turistai iš Lietuvos leidžiasi lėktuvu.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Kai kalnus padengia sniegas, sakoma, kad Cailleach (arba Šyduotoji) ištiesia savo skarą, prieš tai išplovusi ją didžiajame Corrievreckan sūkuryje. O kai kalną – bet kurį kalną – apgobia rūkas, sakoma, kad Cailleach užsitraukė savo šydą ant veido.

Iš škotų folkloro

Reikėjo atostogų, reikėjo pasivaikščioti ir išsivalyti galvą – bent jau po kalvas, jei neišeis po kalnus. Pasiūliau Edžiui galimus variantus pagal pigius skrydžius iš Vilniaus, įtraukėm Karolį į pokalbį, kadangi anas mums žinomas ir patikimas tokių kelionių dalyvis ir galiausiai nutarėm, kad pigiausia kryptis – Glazgas.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Karolis surado galimų kelionės pėsčiomis maršrutų, aš rezervavau viešbutį pirmajai nakčiai ir nusprendėme daugiau nieko neplanuoti – atsikelsime ryte ir žiūrėsime į kurį trail‘ą keliaujame. Užtenka planuoti gyvenimą, norėjau pailsėti nuo savo vidinio control freak. Prisikrovėme pilnas kuprines turistinio inventoriaus, pasiėmėme vieną papildomą bagažą – nes reikia peilių gi, juk yra nerašyta taisyklė, kad Škotijoje pagal senas tradicijas sutikus kalnietį reikia jam nukirsti galvą ir pasisavinti jo galias.

Pirma diena

Skrydis vakare, nusprendėme keliauti iš darbo tiesiai į oro uostą, nuotaika puiki. Dienos metu nusprendžiau ant bajerio patikrinti ar turiu ID kortelę (nes gi piniginėj visada būna) ir, ačiū visatai, neradau jos. Bandžiau visais būdais prisiminti, kur nukišau tą nelemtą dalyką – pavyko! Gi savaitę prieš tai Frankfurte buvau, tai galimai palikau švarke, bet švarke jos nebuvo ir galiausiai grįžęs namo radau kelnių kišenėje (pamoka ateičiai neatsisakyti to-pack sąrašo).

Nuskridę į Glazgą sužinojome, kad kažkokiu būdu sugebėjau automobilį rezervuoti nuo 9 ryto ir dabar jau esu no show, taigi yra dvi galimybės – rašyti į štabą ir prašyti grąžinti pinigus arba už papildomus £100 per dieną gauti BMW x5. Suprantama, kol rašiau į štabą dėl pinigų grąžinimo, Edis gavo automobilį iš kitos bendrovės.

Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Greitai išsikrovėme viešbutyje ir išėjome į maisto paieškas, kas, pasirodo, nėra taip jau trivialu. Buvo trečiadienis, kiek prieš 9 PM vietos laiku ir tik 5 baras (centre!) turėjo maisto, nors visi lankyti barai turėjo iškabas, kad duoda valgyti. Galbūt nesėkmė arba gal ten kitokie valgymo ypatumai – per daug nesigilinom, bet įspūdžio nepadarė. Keli alaus ir greitai miegot, kad galėtume ryte susikraut mantą ir važiuot į kokį kalną.

Antra diena

Į barą Škotijoje ateina anglas ir užsisako alaus. Kol barmenas pila alų, anglas užveda kalbą.
– Jūs, škotai, ką jūs turite? Jeigu išimtume visus Loch‘us ir kalnus – kas iš tos Škotijos beliktų?
Barmenas, baigdamas pilti alų, pasižiūri kelias akimirkas į anglą ir rėžia: – Anglija!

Anekdotas iš knygos Scottish Jokes

Greiti pusryčiai, kuprines pripildome palapinės dalimis, maistu dienai, vandeniu – kuo daugiau visko, kad būtų sunkiau, tarsi eitume į rimtą ekspediciją. Išsirenkame trasą – startas nuo miestelio Luss, tikimės pasiekti Doune Hill (bendras pakilimas 966 m), tačiau mums viskas dzin ir orientuojamės ne pagal žemėlapį, taigi nueiname link Beinn Dubh (bendras pakilimas 725 m) išvis nenaudodami žemėlapio ir šitą informaciją sužinoję tik kitą dieną. Oras labai tinkamas tokiam pasivaikščiojimui – lengvai drėgna, tačiau negalima to pavadinti lietumi.

Visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Pirmosios dešimtys vertikalių metrų priminė, kad reikia taisyklingai kvėpuoti, iš pradžių truputėlį paspurtavom, bet labai greitai suderinome greičius ir sėkmingai pasiekėme viršūnę, kartas nuo karto atsisukdami atgal pasigožėti Škotijos gamtovaizdžiu ir pasidžiaugti progresu. Pirmoje viršūnėje pavalgėme sausų davinių ir išgėrėme kavos. Kadangi kalnas neturėjo tokios išskirtos viršūnės ir buvo labiau kalnų masyvas, tai tiesiog ėjome toliau, kol kelias nuvedė prie nuolydžio. Tada puikiai prisiminėme kaip sunku yra leistis nuo kalno ir kokie brangūs yra žmogaus keliai: visai kaip leidžiantis nuo aukštų kalnų užkaista automobilių stabdžių diskai – lygiai taip pat užkaista ir žmogaus keliai – abiem atvejais reikia sustoti ir atvėsinti.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Miegoti nusprendėme kempinge, tačiau Luss kempingas yra members only ir mums pasiūlė mokėti £40 už 3 galvas vienoje palapinėje, arba pavažiuoti 18 mylių ir ten rasti pigesnį kempingą, kur visi moka vienodą kainą. Suprantama, kad važiuodami į pigesnį kempingą visi trys garsiai dainavome Abba – Dancing Queen, nes radome BBC Radio Two, kuris kartais būna panašus į M-1 Plius.

Trečia diena

Pigesniame kempinge sutaupėme už nakvynę, bet visiškai nesutaupėme ant alaus ir galiausiai ryte teko pripažinti, kad šiandien tikrai niekur neisiu, tai tik nuėjome prie upės, užlipome ant didžiulio akmens, ten pameditavome ir važiavome bet kur. Visiškai be tikslo, tiesiog važiavome ir ragavome škotišką gamtą, bandėme mintyse išsimaudyti visuose loch‘uose ir įkopti į visus kalnus bei visą kelia bandėme paaiškinti vieni kitiems (bet labiausiai sau) kodėl ir kaip nežinojome apie šį pasaulio grožį iki šiol.

Netikėtai užklydome į miestelį pavadinimu Inveraray, kuris buvo kažkas nerealaus – mažas, vos dvi didesnės gatvės, kelios parduotuvės, istorinis kalėjimas ir velniai žino kelinto amžiaus akmeninė bažnyčia, tačiau miestelis buvo gyvas – pilnas turistų ir vietinių – nuo visiškai paprastų keliautojų iki senąją aristokratiją primenančių vyresnio amžiaus miestelio gyventojų su visa privaloma apranga, pasitempimu ir patriotizmu akyse. Sienas puošė skelbimai, kviečiantys į Highland Games čempionatą, kuris bus liepos 19-ąją. Ten irgi ilgai neužsibuvome – įsigijome škotiškų suvenyrų (ten įgijau pirmąjį kiltą) ir važiavome toliau.

Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina.

Kažkur ties Achnaba sugalvojome nebevažiuoti toliau į pietus, nes reikės grįžti atgal apie 100 mylių tais pačiais keliais, taigi pasukome link Inverkip ir nusprendėme keltis perkėla (sumoj apie £25 už tris galvas ir automobilį). Tik persikėlem į UK* vaizdas iškart pasikeitė – plokštumos, visur tik anglų kalba, netgi lietus nebedžiugina (nors iki to laiko kai vaizdai tokie gražūs lietus buvo visiškai dzin). Ilgai neslampinėjom ir patraukėme link Drymen, nuo kurio galima bus pradėti ketvirtos dienos pasivaikščiojimą. Ten suradome kempingą, bet nuvažiavę iki paties miestelio galiausiai apsistojome kažkuriame B&B su televizoriumi, židiniu ir self-catering facilities – pasigaminome vakarienę, atsidarėme alaus ir meditavome iki kol visi išlūžome ties 11 PM taip ir neišgėrę net pusės nupirkto alaus.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Ketvirta diena

Rytas buvo itin žvalus. Kol prausiausi, Edis pradėjo ruošti pusryčius, o Karolis padėjo kaip geriausiai sugeba – niekam netrukdydamas. Pusryčiai buvo itin geri ir iki 10 ryto jau sėdėjome automobilyje pakeliui link Rowardennan, iš kurio galima pasiekti Ben Lomond – arba aukščiausią munro**, esantį pietinėje Škotijos dalyje.

Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu.

Vėl susikrovėme pilnas kuprines, nors nieko nereikėjo ir šovėme aukštyn. Kelias buvo status, saulė jau švietė aukštai ir visi mėgavomės kilimo aukštyn malonumais. Tiesa, kiek stebino vaikščiotojų kiekis: sutikome tik tris jaunuolius, kurie labai greitai pasuko atgal ir kelis besileidžiančius asmenis. Tikrai galvojau, kad toks objektas turėtų būti lankomas (statistika sako, kad 30 000+ per metus ten nueina). Pasikėlę aukščiau sutikome tris labiau patyrusius kopinėtojus (patirtis pagrinde matosi iš turimo inventoriaus, šypsenų veiduose, neskaitant jų senyvo amžiaus ir vaikščiojimo lazdų) – pasirodo, kopėme sunkesniu – ne turistiniu – maršrutu, o turistinis maršrutas yra pilnas žmonių, taip pat buvome informuoti, kad liko dar nemažai kelio ir bus truputėlį scramble***.

Tai buvo muzika mūsų ausims ir motyvavo greičiau pamatyti kur gi ta viršūnė (kopiant per statesnį šlaitą žemesni kalnai užstoja aukštesnius). Užlipę ant kažkurio tai žemesnio kalno pamatėme kiek toli dar liko (apie 1-1.1 valandos) ir kaip stačiai reikės lipti (vietomis iš išvaizdos daugiau nei 60 laipsnių uolėtos įkalnės).

Po kurio laiko sustojome prie kalnų ežerėlio pailsėti (galimai nuo ledynų likęs cwm, tačiau gali būti ir šiaip erozija ar specifinė kalno struktūra) ir stebėjome sunkesne puse besileidžiančius – dauguma jų buvo be vandens, be kuprinių ir be vilties, neatsimenu kada tiek daug desperacijos veiduose mačiau vienoje vietoje.

Startavome vėl ir per artimiausias 40 minučių jau žengėme paskutinius žingsnius link viršūnės, visi išsišiepę iki ausų, giliai kvėpuodami ir gėrėdamiesi vaizdais. Visi kartojome tą pačią mantrą: nesitikėjau tokių vaizdų, negaliu patikėti kad čia taip gražu. Pažvelgus šiauriau matosi tolimesnės kalvos ir kalnai – visas žalias masyvas, užtikrintai stūksantis ten šimtus tūkstančių metų, nekreipiantis dėmesio į mūsų žemiškas problemas. Tokiomis akimirkomis galvoje nebelieka nieko tik gebėjimas jausti gamtos grožį, atšiaurumą ir kalno didybę. Ir visai nesvarbu koks tai kalnas, svarbu, kad tai tas kalnas, į kurį įlipai pats ir kuris tave priėmė. Esu buvęs ir aukščiau, tačiau nei vienas kalnas nebuvo toks gražus kaip šis, į kurį įkopėme savo kojomis – tai buvo pirmoji mūsų tikra viršūnę, kurią pasiekėme savo jėgomis ir tai buvo neįtikėtina.

Tomo Tylenio-Gluosnio nuotr.

Pačiame viršuje ilgai neužsibuvome, nuskubėjome žemiau prie uolų, susiradome užuovėją ir pradėjome gamintis pietus. Neužsibuvome, nes ant kalno buvo pilna uodų ir jie mito žmonėmis (visi trys grįžome gerokai apkandžioti). Pasišildę pietus irgi valgėme kiek įmanoma skubiau, kadangi neberūkstant katiliukui uodai grįžo skanauti mūsų.

Labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną.

Besileisdami sutikome dar didesnę krūvą į neviltį papuolusių žmonių, kuriems iki viršūnės buvo likę dar nemažai (nors jie ir ėjo visiška plokštuma, lyginant su tuo, ką turėjome mes). Pirma mintis buvo, kad žmonės nebuvo morališkai pasiruošę išbandymui, tiesiog pamatė bukletą, gražius vaizdus ir išėjo. Tokiems dalykams labiausiai reikia moralinio pasiruošimo, fizinis pasirengimas čia tikrai nėra pagrindinis dalykas, kuris užkels tave į kalną – bet kokį kalną. Taip, reikia nebūti couch potato, tačiau tiek mes trys buvome įvairaus pasirengimo lygio, tiek teko savo akimis matyti tešlių alpinistų, kurie varo ir varys geriau nei bet kuris iš mūsų.

Galiausiai viskas sueina į moralinį pasirengimą ir norą nugalėti save – patirtis ateis su metais, fizinis pasirengimas irgi įgyjamas, tačiau neturint noro kur nors eiti ir apskritai perlipti per save – nieko nebus. Taip, bus karšta, bus šalta, bus neramu, bus gera, bloga, prakaituosi ir drebėsi, gal skaudės galvą, garsiai ir giliai kvėpuosi, širdis šokinės ir kartais jausi neviltį, tačiau jeigu būsi pasiryžęs perlipti save – išgyvensi visa tai ir galėsi mėgautis ne kalno viršūne, o ramybe, kuri užplūsta įrodžius sau, kad fizinės galimybės nėra viskas.

Po kelių valandų, kelių trumpų pertraukų kelių sąnariams paaušinti pasiekėme automobilių aikštelę ir patraukėme link Inversnaid – kelių namų konglomeracijos, kur kažkada buvusioje bažnyčioje buvo padarytas hostelis. Labai rimtai – ten buvo bažnyčia – net freskos ant sienos išlikę. Tik ryte nepažiūrėjome, kad 8 mylios azimutu konvertuosis į 35 mylias keliais (mat niekas kelio azimutu nepadarė).

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui.

Tik atvykę buvome šiltai sutikti ir informuoti, kad čia taip pat apsistojusi kita grupė, kuri ėjo į Ben Lomond ir sakė, kad daugiau niekada į tokius kalnus neis, nes viskas ten blogai ir labai sunku buvo. Tai tik patvirtino ankstesnę nuomonę apie moralinį nusistatymą.

Vakarienė – jautienos ir elio troškinys – buvo neįtikėtinai skanu, o vietinių daryklų alus buvo būtent tai ko reikėjo mūsų triumfui, kuris iš šono gali pasirodyti juokingas, tačiau mums tai buvo geriausias pasiekimas, didžiausias džiaugsmas ir dar didesnis noras daugiau, aukščiau ir geriau. Po karštos sukūrinės vonios miegojome ankštose dviaukštėse lovose, tačiau nuovargis padarė savo ir miegojome itin kietai.

Penkta diena

Po pusryčių iškeliavome link Deanston, kuriame yra viskio darykla: buvusiame vilnos fabrike XX amžiaus viduryje įkurta viskio darykla, kurioje viskis gaminamas tik pagal senas tradicijas: laikomas ir maišomas vietoje, filtruojant nešaldomas, taigi išlaiko visus eterinius aliejus ir natūralų drumzlėtumą (mat filtruoti šaldant pradėta dėl poreikio iš JAV gerti viskį su ledukais arba skiedžiant vandeniu, originaliai viskis geriamas grynas arba įmaišant kelis lašus vandens – patikėkite, skonis pasikeis dramatiškai).

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus, tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką.

Po turo viskio darykloje keliavome link Kilmahog, kur turėjo būti gera vilnonių drabužių parduotuvė, bet ten buvo visiškas liūdesys, tad tiesiog traukėme link Glazgo ir sėdėjome prekybos centro kavinėje (prieš tai įsigijau antrą kiltą) kol reikėjo keliauti į oro uostą. Kadangi tai buvo pirma tikrai lietinga diena – nebenorėjome niekur vaikščioti.

Pabaigai

Škotija pilnai užskaityta – tiek žmonių svetingumas, maistas, alus ir tauresni gėrimai, tiek gamtos grožis ir žalumas. Škotijoje net lietus nėra nuotaiką gadinantis veiksnys. Ten yra gerai ir visiems rekomenduoju bent kažkiek tą gėrį pajausti. Taip pat einant pasivaikščioti po kalnus negalvoti, kad čia yra tas pats, kas vaikščioti miesto centre tarp kavinių ir prekybos centrų ir tam reikia nusiteikti (ir bent jau vandens/akinius nuo saulės/kremo nuo saulės pasiimkite). Ateityje norėčiau nusigauti toliau į Škotijos šiaurę – ten turėtų būti dar geriau.

Grįžome fiziškai pavargę, sukandžioti uodų ir nudegę kaklus (Edis ir savo plikę – dabar atrodo kaip šutintas vėžys), tačiau laimingi, pailsinę savo psichiką ir susibondinę tolimesnėms kelionėms į rimtesnes (kalnų aukštumo ir sudėtingumo prasme) vietas.

*Škotija iš tikrųjų labai skiriasi nuo likusios Anglijos (neskaitant Airijos, kuri irgi turi savo žavesio ir kalnų) – Anglija yra plokščia, industrinė ir blanki, o Škotija mums pasirodė kalnuota, gyva ir be proto graži. Ir nuotaika visai kita.

**Munro – tai kalnas, kurio aukštis viršija 3000 pėdų arba 914 metrų. Pavadinimas kilo nuo Sero Hugh Munro, kuris pirmasis surašė žinomus tokius kalnus savo visai ne megalomaniškame kurinyje „Munros Tables“ 1891 metais.

***Scramble – kalnų terminologijoje yra lipimas statesnėmis įkalnėmis/uolomis, kai dar nereikia aplinistinės įrangos (kačių/ledkirčių/kaiščių/kablių ir t.t.), bet jau prireikia rankų pagalbos balansui išlaikyti – toks tarpinis variantas tarp vaikščiojimo ir kopimo į statų/beveik statų ledyną ar uolas.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2016 m. birželio 21 d.

Spurginė Laisvės alėjoje, Kaune /M.Vadišio nuotr.

11 val. nuvažiavę pirmus 100 km nuo Vilniaus sėdime Kauno spurginėje. Pakeliui į savo gyvenimo kelionę su Indre aplankėme mano geriausią draugą, Kauno dramos teatro aktorių Vaidą. Senas bufetas, dideli veidrodžiai, paprasta ir maloniai besirūpinanti į Dalią Grybauskaitę panaši spurgų pardavėja Kauno alėjos spurginėje mus visus nukėlė 25 metus atgal į praeitį. Ir vištienos sultinys tas pats, ir aliejuje išmirkusios spurgos skanios – retai šiais madingos mitybos laikais tokių gausi. Puiki įžanga į Gruzijos užkandines.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Vaidas už pusvalandžio keliauja į paskutinę repeticiją prieš vakaro premjerą, o aš jau dabar išvairuosiu automobilį į ilgą kelią. Su geriausiu draugu šimtus valandų esame praleidę kalbėdami apie gyvenimą gamtoje, kūrybą, verslus, šeimas, draugus, apie gyvenimą, kurį norime nugyventi. Tad sėdėdami ant suoliuko Laisvės alėjoje nieko daugiau pridurti ir negalėjome. Aš jam truputį pavydėjau to kūrybinio katarsio ir jauduliuko lipant į sceną per spektaklio premjerą, jo vasaros darbų tėvuko ūkyje, žvejybų su čia liekančiais draugais.

Jis man priminė, kad akimirka prieš 5000 km žygį automobiliu per Europą į Gruziją, ir dar su mylima mergina, irgi yra grieko verta.

Bet vis tiek nostalgiškai liūdna. „Laikyk kietą“, – plekštelėjo per petį ir šelmiškai nusišypsojęs nuskubėjo vaidinti serbų maištininkų vado.

Stabtelėjimas prie Lenkijos laukų / M.Vadišio nuotr

1 diena. Kaunas–Ostrava (Čekija) – 800 km

Magistralė „Via Baltica“ – vienas didelis Lietuvos nesusipratimas. Kaip valstybė jau esame nemažai sukūrę, pastatę, įrengę, sutvarkę, bet kelias nuo Kauno per Marijampolę iki Lenkijos sienos galėtų būti įtrauktas į prasčiausių Europos kelių dešimtuką.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val.

Važiuoti viena juosta suspaustam tarp sunkvežimių, kurių čia gausu iš visos Europos, tvarkingų ir šiek tiek išsigandusių turistinių kemperių bei galvas pametusių juodų BMW ir visureigių vairuotojų ne tik vargina, bet ir kelia pyktį.

Labai keista, kad bene vienintelis kelias į Europą Lietuvoje vis dar yra dviejų juostų, o vidutinis greitis, jei važiuoji nepažeisdamas taisyklių, čia – 50–60 km / val. Ironiška, bet tai toks pat greitis kaip ir naujojo traukinio, sujungusio mus su Lenkija.

Lenkija kelių tiesimu užsiėmė iš esmės. Suvalkai, Augustavas ir kiti pasienio miestai dar tebesujungti siaurais, vingiuotais keliukais ir laukia savo eilės, o nuo Balstogės iki Varšuvos vyksta šimtus kilometrų besidriekiantys autostrados tiesimo darbai – kilnojamos cemento gamyklos, dešimtys viadukų, kelios skirtingos bendrovės, galybė technikos ir žmonių.

Vieta palapinei pasistatyti Ostravos parke, Čekijoje / M.Vadišis nuotr.

Antra vertus, kitame Lenkijos gale – irgi kraštutinumai. Ties Katovicais greitkelių priraizgyta daugiau nei Vakarų Vokietijoje. Nusuki ne ten ir sugrįžti į kelią reikia 30–40 km lanksto. Aplinkui – pramoniniai rajonai, anglių kvapas ir šimtai kilometrų viską apribojančių ir įrėminančių magistralių. Nenuostabu, kad gražaus, europietiško Krokuvos miesto gyventojai vienoje Europos Komisijos užsakytoje apklausoje pasisakė esantys gana nelaimingi gyvendami savo mieste. Pramonė, deginamų anglių kvapas ir nežmoniškas kelių tinklas mažų mažiausiai nesukuria jaukumo.

Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

Pirmai savo kelionės nakvynei buvome nusižiūrėję vietą, kurios, supratome, tą vakarą nebepasieksią. Pagalbos paprašėme draugės Auksės, kuri Vilniuje prisėdusi prie kompiuterio bedė pirštu į arčiausiai Ostravos miesto Čekijoje esantį kempingą ir atsiuntė jo adresą. Tą vietą pasiekėme artėjant vidurnakčiui. Pavargę po ilgos kelionės ir klaidžiojimų Ostravos priemiesčiais, nei iš karto ir supratome, kad didžiulis parkas su apšviestais metaliniais vartais priešaky yra tai, ko ieškome. Sargas su greta pririštu vilkšuniu iš kelių vokiškų žodžių suprato, ko norime ir atvėrė parko vartus. Tarsi Vilniaus Sereikiškių parke, po šviestuvais, netoli teniso kortų, pėsčiųjų takų, vienui vieni pirmą kartą šioje kelionėje pasistatėme savo naują palapinę.

„Atleiskite, kad čia daugiau nieko nėra – jūs pirmi turistai pas mus šį sezoną“, – atsiprašinėjo malonus pagyvenęs sargas su akinukais ant nosies ir prožektoriumi rankoje degdamas šviesas tualetų ir prausyklų namelyje.

Tolumoje švytėjo anglių kasyklų muziejaus senas keltuvo bokštas.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Skulptūra angliakasiams, Ostravos parkas, Čekija

2 diena. Ostrava–Bašis (Vengrija) – 460 km

Septintą ryto pabudome nuo moteriškės neapatenkinto balso, čekiškai rėkiančio: „Kas per bordelis?! Bordelis!“ Parke buvo toks šurmulys, kad vieną akimirką pagalvojau, jog palapinę pasistatėme sporto komplekso ar zoologijos sodo viduryje. Ryto darbininkai valė šiukliadėžes, traktoriukai stumdė žemes, garde netoli mūsų palapinės ganėsi ožka su ožiukais, kavinukėje netoli teniso kortų duris rakino komplekso administratorė.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Kasyklų gelbėtojų įrangos ekspozicija, Ostrava

„Ponia, nė bordel, nė bordel“, – iškišęs galvą pro palapinės angą bandžiau tokiu pačiu slaviškai vokišku akcentu nuraminti teritorijos tvarkytoją. Už nugaros išgirdau užsimiegojusį Indrės juoką. Vėliau su tvarkytoja paspaudėme rankas ir pabendravome savo kalbomis bei šypsenomis. Dėl kažkieno paliktų dėžių ji piktinosi, o ne dėl mūsų palapinės. Kavinės, kempingo ir sporto aikštyno administratorė keliais angliškais žodžiais paaiškino situaciją, aprodė teritoriją.

Pagrindinis šio parko akcentas – anglių kasyklų muziejus. Susitvarkę, pavalgę pusryčius, pastatėme automobilį į aikštelę prie vartų ir dar kartą žengėme į parką, tik dabar – kaip jo lankytojai. Muziejus iš esmės padalytas į dvi dalis. Pirmoje – angliakasių gelbėtojų įranga ir technika nuo seniausių laikų iki dabar. Antroje dalyje – nusileidimas į požeminę šachtą, kurioje sunkiomis sąlygomis dirbo angliakasiai.

Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Ekskursijai visai kitą atspalvį suteikė du požemiuose sutikti lankytojai – apie 90 metų vokietis ir jo gerokai jaunesnė mulatė amerikietė žmona. Sunkiai pajudantis, tačiau jaunatviškai atrodantis senukas požemiuose liūdnai žvelgė į drėgnas sienas, o jo žmona entuziastingai viską filmavo.

Pasirodo, vokietis lankė vietą, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugautas ir įkalintas sovietų kareivių. Trejus metus paauglys dirbo kasyklose sunkiomis sąlygomis. Keisčiausiai mūsų kompanijoje atrodė irgi jau į pensiją išėjęs gidas, kuris su dideliu užsidegimu specialiai atvykusiems svečiams vokiškai pasakojo apie darbą kasyklose, įrenginius ir kaip sunku buvo „tiems žmonėms tais laikais“ dirbti. Senasis vokietis atsisuko į mane, palingavo galvą, parodė į savo pirštus, į gido detaliai nupasakotą įrenginį ir tarė: „Aš į šią skardą iki kraujo pirštus persipjovęs buvau. Sunkiai gijo.“

Iškilę į paviršių dar spėjome keliais žodžiais nupasakoti savo kelionę. Gidas buvo nustebęs, vokietis tik su nežymia šypsena veide tylėjo, o paaikčiojusi dėl mūsų nuotykių amerikietė žmona atsisveikino ir gražiais, ir liūdnais žodžiais: „Gero jums gyvenimo!“ Tada pakėlė savo vyro striukės skverną, kad šiam lengviau būtų peržengti bortelį, ir paragino: „Come baby, come!“

Mykolas Vadišis nuotrauka. Anglių kasyklose, Ostravoje, Čekijoje

O mes sėdome į savo „Seat Ibizą“ ir nuvažiavome dar 500 km. Čekijoje vengėme greitkelių, kad nereikėtų mokėti savaitės kelių mokesčio už kelias valandas vairavimo. Be to, pamatėme, kaip gyvena Čekijos provincija: kalnų papėdėse, su žydinčiais sodais, jaukiai, europietiškai. Antra vertus, ir lietuviai mažuose miesteliuose ne daug atsilieka. Kai gyvenimas tampa ramus ir geras – pradeda rūpėti aplinka ir gražios gėlės.

Nepastebimai kalnuose kirtome Čekijos ir Slovakijos sieną. Neužsukdami nė į vieną didesnį miestą pradedančiais žaliuoti saulėgrąžų ir javų laukais, nykokomis Slovakijos plynėmis privažiavome Dunojų, už jo – jau Vengrija.

Joje pavasarį gegužės pabaigoje pakeitė karšta vasara, vingiuotus ir gana gumbuotus provincijos kelius žiedais barstė akacijos. Galiausiai mažame kelių šimtų žmonių Bašio miestelyje netoli Balatono ežero mus pasitiko senas geras draugas – vengras Martonas. Kai Lietuvoje viskas tik baigė žydėti, Martono sode jau noko tamsiai raudonos trešnės. Pirmą kartą aiškiai pajautėme, kad pasislinkome gerokai į Pietus.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Remiantis Lenkijos sporto ir turizmo ministerijos atliktais tyrimais, 2015 m. Lenkiją aplankė 2 mln. 789 tūkst. Lietuvos piliečių, iš kurių 632 tūkst. vyko į Lenkiją turistiniais tikslais. O pagal 2012 m. Lenkijos ambasados Vilniuje užsakymu atliktą studiją apie Lietuvos lenkų ir Lenkijos įvaizdį Lietuvos visuomenėje, kas penktam Lietuvos gyventojui Lenkija asocijuojasi su pigiomis prekėmis ir apsipirkimu. Pastaruoju metu, kai apsipirkti Lenkijoje tapo labai populiaru, ši tendencija ypač akivaizdi. Du trečdaliai lietuvių į Lenkiją apskritai nevažiuoja.

Małgorzata Mozyro, Lenkijos ambasados Lietuvoje atstovė spaudai

Pastaraisiais metais Lenkija yra patraukliausių Europos turistinių vietų sąraše – apie tai liudija turistų, atvykstančių į Lenkiją iš viso pasaulio, skaičiai.

Keliauti po mūsų šalį norime įtikinti ir savo artimiausius kaimynus – lietuvius. Raginame aplankyti kaimyninę Lenkiją… ir ne tik apsipirkti!

Netoli Lietuvos sienų rasite visko: plačių Baltijos paplūdimių, šiek tiek kitokių nei Lietuvos, vietomis nusidriekusių ant aukštų uolų, vietomis su judančiomis kopomis.

Nereikia važiuoti tūkstančio kilometrų – netoli Lietuvos sienų rasite visko: plačių Baltijos paplūdimių, šiek tiek kitokių nei Lietuvos, vietomis nusidriekusių ant aukštų uolų, vietomis su judančiomis kopomis, kurios primena tikrą dykumą, miškų ir miškelių, vienintelius Europoje Stalo kalnus, šiame kraštovaizdyje įsikūrusių miestų ir miestelių su savo tradicijomis bei  pramogomis, spalvingų kaimelių, siūlančių agro- ir ekoturizmą, daugybę paminklų ir architektūros perlų, kurortų ir kitų vietovių, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, daug turistinių maršrutų ir takų.

Šį gidą parengėme galvodami apie Lietuvos turistus. Neįmanoma papasakoti apie Lenkiją 20 puslapių knygelėje, dėl to, nerašydami apie visus įdomiausius Lenkijos miestus, jūros pakrantes ir kalnus, norime pristatyti Mozūriją (Mozūrų kraštą) ir Palenkę.

Užteks vieno savaitgalio, kad atrastumėte netoli Lietuvos sienos esančius Gižycką, „Vilko irštvą“, Šventaliepę, Guzianką, Mikolaikas. Tai maršrutas, specialiai parengtas mūsų kaimynams.

Jūs esate mielai laukiami Lenkijoje!

Indrė ir Mykolas / P.Mačiulevičius nuotr.

Kernavėje kaimynystėje gyvenančiam meistrui Robertui atiduodamas tvarkyti savo seną 1999 m. „Seat Ibizą“ tarstelėjau: „Šį kartą – kaip Dakarui.“ Draugų pramintas „Jaunuolio kampu“ mažas dyzelinis automobiliukas turės nuvežti mažų mažiausiai iki Gruzijos. Ir veš jis ne mane vieną.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Su Indre susipažinome prieš dvejus su puse metų. Dar per pirmą pasimatymą daug kalbėjome apie keliones į kalnus, Afriką, Kanadą, draugus, gyvenančius nuo Vengrijos iki Naujosios Zelandijos. Tad svajonės apie keliones buvo tarsi degtukai prie jausmų statinaitės dagties. Bet jei dagtis dega dega ir atsitrenkia į permirkusią nuo nuobodžios rutinos statinę – lieka tik piššš. Tad dvejus metus savo svajones mirkę ofisų, kompiuterių ir nuomojamo buto baloje nusprendėme veikti. Vienas kitą ištraukėme už ausų ant kranto, išdžiovinome paraką ir žirklėmis perkirpome savo komforto zonos juostelę.

Mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje.

Susigaudyti, kur kiekvieno iš mūsų patogios ribos, o kur pasaulio kraštas, ant kurio tikrai norime atsistoti, nebuvo lengva. Skirtumų daug, bet vienas tikslas ir žinojimas, ko norime, sunkiausiomis akimirkomis neleido nuburbuliuoti. „Kaip čia tris mėnesius traukiau tave už ausų, o dabar paleisiu?“

Mūsų kelionės receptas nėra nei naujas, nei išskirtinis, tačiau kaip ir pirmą kartą gaminant įdomesnį patiekalą, taip ir čia jaudina nežinomybės jausmas, naujų skonių paieškos, gamybos procesas ir patiekimas ant stalo kitų teismui.

Pirmas ingredientas (tarsi rupūs miltai) – kasdienė rutina. Tai kartokas ir prėskas užkandis, kuris kiekvieną verčia svajoti apie ką nors geresnio. Jis tinka vartoti kas dieną, prie jo galima priprasti, bet jis niekada nebus geidžiamiausių patiekalų sąraše. Taigi padedame ant stalo rutiną ir ieškome, kas galėtų ją, jei ne pakeisti, tai bent jau papildyti.

Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku.

Greitojo maisto (kelionių) restoranuose, kad ir pačiuose geriausiuose, be rutinos, dažniausiai išdėliojami pietų Europos kurortai ir egzotiški kraštai – visi atostogų planai iki vieno. Dar pagal skonį pridedama ekstremalių veiklų: nardymo, kopimo į kalnus ar slidinėjimo, ir gera savų draugų kompanija.

Vis dėlto mano kelionių receptas neįsivaizduojamas be žmonių, buities ir tradicijų pažinimo, gyvenimo ilgesnį laiką kitoje kultūroje. Atitikmuo tikriausiai būtų tas mažas šeimos restoranėlis, kažkur niekur, kur gyvenimas teka lėtai, o troškinys puode prieš patiekiant ant stalo gali troškintis ir visą dieną.

Išleistuvės į Gruzija, su draugais prie laužo / M.Vadišio nuotr.

Tad kai studijų laikų draugė Regina, su vyru Faridu gyvenanti Tbilisyje, pakvietė mus pasisvečiuoti ilgesniam laikui Gruzijoje, burnoje pajutau būtent tą kelionės skonį, kurio reikia dar vienam puikiam nuotykiui.

Dar vienas brangus ingredientas – darbas per atstumą. Dėl tokio darbo dažnai reikia aukoti geresnę algą, tvirtas socialines garantijas ir nuolat rupių miltų pilną patogios rutinos spintelę, o kartu ir kitus gyvenimo džiaugsmus: šventes su šeima, draugus, savaitgalines žvejybas ir t.t. Vis dėlto tai saugiausias pagrindas po kojomis išsiruošus į ilgą kelią. Žinau daug keliautojų, kurie rinkosi keliauti nuo šalies iki šalies, nuo miesto iki miesto ir darbų ieškojo vietoje, pakelės užeigose. Daliai tai sekėsi ir patiko daryti, o dalis tiesiog grįžo nieko nepešę ar mažų mažiausiai smarkiai pavargę nuo ilgos „gyvenimo“ kelionės, išleidę visas savo santaupas ir liūdni, kad vėl reikės valgyti rupius rutinos miltus.

Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.

O man kelionėje visada gera žinoti, kad po tūkstančių kilometrų, pro akis bėgančių vaizdų, naujų žmonių ir patirčių turėsiu atsvarą – darbą, kurį reikia padaryti ir kuris mane jungs su namuose palikta realybe. Taip aš tapau keliaujančiu viešbučių užsakymo sistemos „Travel  On Spot“ internetinio kelionių žurnalo redaktoriumi, o Indrė, pakeliui suradusi interneto, sėda prie lietuviškos kosmetikos įmonės rinkodaros darbų. Dirbdami po pusę etato mes pasilikome laiko keliui, mokslams, atsitiktiniams projektams, ateities verslo planų vystymui ar tiesiog gerai knygai Kaukazo kalnų papėdėje.

Paskutinės sudedamosios recepto dalys – prieskoniai. Jų kiekvienas beria pagal skonį ir vaizduotę: nuo druskos ir pipirų iki kario ir šafrano. Mūsų ilgai diskutuotas ir sunkiai į šią kelionę įbertas prieskonis – 5000 km kelias per Europą Vilnius–Tbilisis nuosavu pagyvenusiu „Seat Ibiza“ automobiliuku. Indrei tai atrodė per aštru, man skrydis lėktuvu iki Tbilisio atrodė be skonio.

Kompromisas – investuoti 400 eurų į automobilio taisymą ir paruošimą, detalus planas, supirktos palapinės ir miegmaišiai bei mano pažadas, kad  viskas bus gerai.

Šiam kartui viskas. O toliau nežinomybė ir keli intriguojantys planai. Viena aišku – laukia karšta vasara Gruzijoje, o rudenį vykstame į mano mylimą Keniją!

Junkitės prie mūsų ir rašykite savo kelionių receptus.

SVAJONIŲ  KELIONĖS RECEPTAS:

Puodelis rupių miltų – rutinos.

Didelis krepšys vietos kultūros, buities ir žmonių gyvenimo būdo.

Išskirtiniai draugai pakeliui.

Brangus ingredientas – darbas per atstumą.

Tinkami prieskoniai – kelionė automobiliu (dviračiu, autostopu ar pagal kiekvieno skonį).

Žiupsnelis nežinomybės, kad atsiskleistų visi kiti skoniai.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 13 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Davidas Morrissey Lennonas / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyveni užsienio šalyje ir dar nemoki vietinės kalbos? Tokį klausimą dažnai išgirsdavau gyvendama Vengrijoje. Na taip, jei būni apsupta žmonių iš įvairiausių planetos kraštų, komunikuojančių angliškai ar randančių kitą bendrą kalbą, vietinė kalba nebėra prioritetas.

Aušra Gedminaitė, euroblogas.lt

Šiuo metu gyvendama jau trečioje užsienio šalyje negalėčiau vienu žodžiu apibūdinti savo tapatybės. Bet tai nėra blogai. Kaip yra pasakęs kelionių rašytojas Robertas Louisas Stevensonas: „Svetimų kraštų nebūna. Tik keliautojas kartais būna svetimas“.

Ką gi reiškia būti europiečiu keliaujant po įvairias šalis? Savo rimtais ir šmaikščiais pamąstymais pasidalino tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovai: Joshas iš Notingamo (Anglija), studijuojantis ir gyvenantis Berlyne, o šiuo metu išvykęs į kelionę aplink pasaulį bei Davidas Morrissey Lennonas iš Airijos, save apibūdinantis kaip tą, kuris leidžia laiką „kurdamas ritmus [Morrissey groja keliais muzikos instrumentais − aut. past.], konstruodamas namus ir išradinėdamas bei dirbdamas šen bei ten“.

Skaitant naujienas apie vis naujus keliautojų nuotykius atrodo, kad labai lengva tiesiog susikrauti kuprinę ir išvykti bet kur ir bet kada. Bet, paklausus Josho, ar jo kelionė buvo spontaniška, ar kruopščiai suplanuota, pripažįsta, kad vis dėlto kelionę už ES ribų reikia suplanuoti iš anksto. „Man reikėjo 6 vizų, kurios turėjo būti sutvarkytos prieš kelis mėnesius. Taip pat reikėjo iš anksto nusipirkti bilietus dėl tų pačių vizų“, – sakė Joshas.

Kita vertus, Morrissey, atrodo, keliauja visą laiką ir neužsibūna vienoje vietoje: jis yra apkeliavęs daugiau nei 30 šalių, septyniose iš jų gyvenęs, įskaitant Australiją ir JAV.

− Ar egzistuoja „europietis“ Europos identiteto prasme? Jei taip, kaip jį apibrėžtum? Jei ne, kodėl?

Joshas: Yra, bet šiuo metu man labai sunku tai apibrėžti. Ypač dabartinėmis aplinkybėmis. Tikriausiai santūrumas, tolerancija ir liberalios vertybės būtų tai, kas šį identitetą apibrėžia.

Tautybė yra loterija nuo pat pradžių. Dauguma asmens privilegijų yra nulemtos nuo to momento, kai gimsti. Tai priklauso nuo to, kur gimei. Absurdiška sistema.

Morrissey: Net nelabai žinau, ką reiškia europiečio ar airio tapatybė, tiesą sakant. Tai nuolat iškyla, nes kai sutikti žmonės sužino, kad tu – airis, jie visada susijaudina ir laukia, kol parodysi kokį triuką ar panašiai. Dėl to jaučiu spaudimą. Tačiau tai taip pat davė svarią priežastį paklausti savęs, ar aš laikau save „airiu“, kad ir ką tai reikštų. Formaliai žiūrint, tai net ne mano kilmės kraštas – aš gimiau Velse. Tai tik 3/4 mano DNR − aš aštuntadaliu pietų afrikietis ir aštuntadaliu iš Mauricijaus (kas tikriausiai reiškia, kad aš iš dalies indas). Prie viso to, kraustausi iš vienos šalies į kitą visą laiką ir manau, kad vargu, ar įsitvirtinsiu ten [Airijoje – aut. past.] ilgam, ypač turint galvoje, kad praleidau ten tik dvejus iš dešimties pastarųjų metų. Iš tikrųjų, tai labai gali būti, kad aš galų gale išėjęs į pensiją pasiliksiu gyventi kitame žemyne. Taigi, šiuo metu būtų sudėtinga susieti save su airio ar netgi europiečio tapatybe.

− Kai būni už Europos ribų, kaip save pristatai (pvz. britas/airis, europietis, pagal profesiją ar pan.)?

Joshas: Retai prisistatau pagal tautybę, bet paklaustas sakyčiau esu britas, o ne anglas ar europietis.

Morrissey: Aš visada pažymiu, kad esu airis, ketvirtadaliu juodaodis ir nuožmiai pragmatiškas.

− Ar manai, kad tavo tautybė sutampa su buvimu europiečiu? Ar tiki, kad yra toks dalykas kaip transnacionalinis identitetas?

Morrissey: Tarp nerūpestingo keliavimo, neišaukštinant valstybės finansuojamo aukštojo išsilavinimo ir atsakant į šiuos klausimus, aš vis dar randu laiko gėdytis savo tautybės. Tautybė yra loterija nuo pat pradžių. Dauguma asmens privilegijų yra nulemtos nuo to momento, kai gimsti. Tai priklauso nuo to, kur gimei. Absurdiška sistema.

− Ar, tavo nuomone, pilietybė gali būti atskirta nuo nacionalinės valstybės ribų?

Morrissey: Klausiu savęs, koks yra pilietybės sąvokos tikslas. Man atrodo, kad tai yra labai efektyvi priemonė atskirti žmones ir uždrausti savitarpio supratimą.

Joshas / Asmeninio archyvo nuotr.

− Kaip tavo britiška/airiška-europietiška tapatybė veikia tavo požiūrį į skirtingas kultūras, religijas, gyvenimo būdus?

Joshas: Šiek tiek turi įtakos, bet tai labai sunku išmatuoti. Aš negaliu atskirti savęs nuo vietos, kur užaugau ir tai sąlygoja mano kai kuriuos išankstinius nusistatymus apie tai, kaip veikia pasaulis. Manau, yra britiška liberalizmo tradicija, su kuria aš galiu susitapatinti ir dėl to aš linkstu prie internacionalizmo, tolerancijos ir atvirumo pasauliui.

Morrissey: Nemanau, kad tai, kas yra likę iš mano airiškos tapatybės, turi kažką bendro su bet kuo. Aš galiu ir labai klysti. Klimatas tikriausiai turi ilgalaikį traumuojantį efektą mano elgesiui.

− Ar keliaudamas lygini europietišką gyvenimo būdą su kitų šalių?

Joshas: Taip, jis skiriasi. Labai skiriasi. Amerikiečių kultūra labai skiriasi nuo tos, kurią laikyčiau europietiška, net jei kalbame ta pačia anglų kalba. Dėl daugybės dalykų JAV yra svetimesnės man nei, pavyzdžiui, Vokietija.

Morrissey: Visą laiką. Mes niekada nelaimime.

− Ko tikiesi iš savo kelionės aplink pasaulį? Kaip manai, kas bus vertingiausia?

Joshas: Daugiau vertinsiu pasaulį, kuriame gyvename.

− Kaip pasirinkai šalis, kurias aplankysi? Apibūdink savo maršrutą: kur esi dabar, kur keliauji, ką jau aplankei ir ką dar ketini aplankyti. Kiek laiko ketini keliauti?

Joshas: Tikriausiai pasirinkau mažiausiai nuotykių kupiną kelią aplink pasaulį. Vasario viduryje išvykau iš Jungtinės Karalystės (JK) ir traukiniu važiavau per Europą, pro Berlyną, kur gyvenu. Keliavau per Rusiją Transsibiro geležinkeliu. Tada vykau į Kiniją per Mongoliją ir su draugais plaukėme laivu į Japoniją ir Pietų Korėją.

Aš neturėjau tikrų atostogų apie penkerius metus, taigi norėjau suderinti kelias keliones iš karto.

Krovininiu laivu 17 dienų plaukiau iš Šanchajaus į Sietlą, JAV. Iš ten automobiliu su draugais važiavome į San Fransiską. O tada vienas traukiniu važiavau į Čikagą, kur šiuo metu ir esu. Kaip tik dabar sėdžiu autobusų stotyje ir laukiu autobuso į Indianapolį. Planuoju grįžti į JK per Niujorką ir kitu laivu parplaukti gegužės pabaigoje. Iš viso visa kelionė turėtų trukti apie tris mėnesius, gal šiek tiek ilgiau.

− Ką galėtum pasakyti žmonėms, kurie skeptiškai žiūri į tokias keliones?

Joshas: Daryk tai, tik prisimink, kad ne visada viskas vyksta taip, kaip suplanuota ir tai gali būti ganėtinai brangu. Keliavimas per vandenyną yra didžiausia kliūtis tokiai kelionei sausuma, kaip ši. Aš neturėjau tikrų atostogų apie penkerius metus, taigi norėjau suderinti kelias keliones iš karto.

− Koks pats įsimintiniausias dalykas gyvenant užsienyje ir sutinkant daug įvairių žmonių? Ar kalbos barjeras yra svarbus?

Morrissey: Miegamieji. Aš ten praleidžiu daug laiko, logiška. Kalbos barjeras nėra labai svarbus, nebent esi labai susidomėjęs kitomis kultūromis. Aš labiau hedonistas nei antropologas.

– Kaip pasirinkai, į kurias šalis keliausi?

Morrissey: Manau, kad dažnu atveju tai buvo tam tikras intrigos ir patogumo keliauti balansas. Ach, taip pat tai, kas, mano manymu, turėjo nelauktų patirčių potencialą.

− Kai keliauji į naują vietą, ko tikiesi iš šalies ar žmonių, kuriuos sutiksi?

Morrissey: Stengiuosi neturėtį jokių lūkesčių, tačiau nuolatos jų turiu. Šiuos lūkesčius sąlygoja tai, kas tuo metu vyksta mano gyvenime, taigi stengiuosi juos ignoruoti.

− Ką galėtum pasakyti žmonėms, kurie yra skeptiškai nusiteikę nuolatinio keliavimo atžvilgiu?

Morrissey: Aš dar nesutikau nė vieno žmogaus, kuris man sakytų, kad gailėjosi keliavęs, bet galbūt tai labiau susiję su žmogaus polinkiu save riboti, kai yra galimybė susidurti su nesėkme, nei su keliautojo pasitenkinimo koeficientu.

Kelionės. Mordoro sostinė, blogio citadelė, velnio irštva – tai tik keli epitetai, kuriais šiomis dienomis apibūdinama Maskva. Ar įmanoma čia žvalgytis be išankstinės nuostatos?

„Nuskridęs į Maskvą bandžiau bent trumpam atsiriboti nuo politikos, geopolitinių įvykių bei sovietinės praeities ir po miestą pasižvalgyti tik kaip paprasčiausias turistas. Mat suvokiau, kad jei atvykęs į viską žiūrėsiu per geopolitinę prizmę, tai vargu ar man kas nors patiks. O koks tikslas keliauti į kitą šalį iš anksto žinant, kad ten niekas nepatiks? Taigi Maskvoje bandžiau labiau koncentruotis į meną, į architektūrą, į žmones ir atrasti tai, kas šiame mieste yra įdomaus kultūriniu požiūriu“, – pasakojimą pradeda viešųjų ryšių specialistas Ramojus Motuzas, Maskvoje praleidęs penkias dienas.

O koks tikslas keliauti į kitą šalį iš anksto žinant, kad ten niekas nepatiks?

Vaikinas per trumpą viešnagę Rusijos sostinėje spėjo Didžiajame teatre pamatyti baletą „Žizel“, J.Vachtangovo teatre – Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, apžiūrėti ne vieną istorinį pastatą, aišku, susitikti su studijų draugais ir jau patį pirmą vakarą Rusijos sostinėje atšvęsti buvusios kurso draugės gimtadienį.

Na, o kur jaunimas, ten tikriausiai ir pašėlęs vakarėlis su jūra svaigiųjų gėrimų? „Tikrai ne. Nuomonė, kad visas jaunimas Rusijoje girtuokliauja, tėra mitas. Nei vaikinai, nei merginos nepuola gerti degtinės, kaip galima pamanyti. Vietoj išgertuvių jie kalbasi, bendrauja. Įdomi tradicija: jubiliatei visi svečiai sako tostus, paminėdami jos gerąsias savybes – nuoširdumą, šiltumą, pomėgius ir linkėdami išlikti tokiai pačiai įdomiai. Na, o vėliau žaidžiami intelektiniai žaidimai“, – pasakoja Ramojus.

Gali pastebėti, kad yra įvairių politinių pažiūrų žmonių, tačiau tai jiems netrukdo sėdėti prie vieno stalo.

Pasak vaikino, nors vakarėlio metu daugiausia buvo kalbama apie keliones į Lietuvą, Latviją, Italiją ar studijas, politikos temos visiškai išvengti vis dėlto nepavyko. Kalbantis paaiškėjo, kad jaunimas, nors ir kritiškai vertina dabartinę politinę situaciją, lygiai taip pat nepuola stačia galva palaikyti opozicijos. „Gali pastebėti, kad yra įvairių politinių pažiūrų žmonių, tačiau tai jiems netrukdo sėdėti prie vieno stalo“, – pabrėžia mūsų pašnekovas.

Po šventės visa kompanija pėstute patraukė svečiui aprodyti naktinės Raudonosios aikštės. Vaikinui pirmiausia į akis krito Maskvos universiteto pastatas, kuriame Michailas Lomonosovas įkūrė pirmąjį universitetą, kiti jaukiai apšviesti pastatai bei galybė gerai nusiteikusių žmonių gatvėse.

Na, o prieš akis atsivėrusi Raudonoji aikštė keliautoją nustebino dydžiu (beveik 700 m ilgio ir 130 m pločio) ir aplink išsirikiavusių pastatų spalvų žaismu. Pasak Ramojaus, pastatų yra labai daug, jie skirtingo stiliaus: universitetas, Dūma, trijų aukštų su milžiniškomis galerijomis prekybos centras „Gum“, pastatytas XIX a. pabaigoje, Vasilijaus Palaimintojo soboras ir kt.

„Aikštė tokia įvairi ir joje tiek visko daug, kad kiekvienas gali atsirinkti, ką jam įdomiausia apžiūrėti. Vieni gal puola prie Lenino mauzoliejaus, kitiems gal smalsu, kur čia dirba šalies prezidentas. Man įdomiausia buvo pamatyti Vasilijaus Palaimintojo soborą, kurio visa kelią dairiausi. Nors šį soborą buvau matęs nuotraukose, gyvai jis padarė dar didesnį įspūdį savo formomis ir spalvomis“, – pasakoja Ramojus ir priduria, kad soboras nėra didelis, bet naktį gražiai apšviestas traukia akį iš toli.

Soboras pavadintas šventojo Vasilijaus Palaimintojo garbei, mat pasakojama, kad šis šventasis padarė nemenką įspūdį Ivanui Rūsčiajam, išpranašavęs didžiulį gaisrą.

Vasilijaus Palaimintojo soboras, savotiška Maskvos vizitinė kortelė, puikuojasi visuose leidiniuose apie Maskvą ar kelionių vadovuose, ne viename šio miesto lankytinų vietų dešimtuke jis įvardijamas kaip turistinis objektas, kurį atvykėliams tiesiog privaloma pamatyti. Ir ne veltui.

Kazanės paėmimo garbei pastatytas Vasilijaus Palaimintojo soboras tarsi sulipdytas iš atskirų statinių, kurių kiekvienas vainikuotas įspūdingu svogūno formos kupolu, išdabintu vis kitokiu ornamentu ir spalvomis. Beje, kovos su Kazanės chanu truko aštuonerius metus, ir kiekvieniems karo metams pažymėti skirta po kupolą.

Greičiausiai pramanyta istorija ir apie tai, jog Ivanas Rūstusis statybininkams ir architektams išbadęs akis, kad šie jokiems valdovams niekada daugiau nepastatytų nieko gražesnio. Tokia legenda pasakojama kone kiekvienoje šalyje apie įspūdingesnius rūmus, pilis, šventoves ar tiltus.

Ir tikrai šiame mieste nėra spalvingesnio, ryškesnio ir žaismingesnio pastato, nei ši XVI a. viduryje pastatyta rusų stačiatikių bažnyčia. Beje, sakoma, kad šis statinys yra savotiška rusų „pasaulio bamba“, paprasčiau sakant, pasaulio centras, mat Vasilijaus Palaimintojo soboras pūpso pačiame geometrinio Maskvos miesto centro viduryje.

Kaip ir dera „pasaulio centrui“, yra daug legendų, susijusių su šiuo statiniu. Soboras pavadintas šventojo Vasilijaus Palaimintojo garbei, mat pasakojama, kad šis šventasis padarė nemenką įspūdį Ivanui Rūsčiajam, išpranašavęs didžiulį gaisrą. Po mirties pranašautojas palaidotas sobore. Tikriausiai prieš šimtmečius taip buvo viliamasi apsaugoti miestą nuo gaisrų.

Tačiau šventasis nepadėjo, mat to laiko medinė Maskva iki pamatų supleškėjo 1812 m., kai miestą buvo užgrobusi Napoleono Bonaparto armija. Dėl gaisro buvo kaltinami ir prancūzai, ir pasitraukusi rusų armija, ir vietiniai gyventojai, kurie esą padegė patys, kad turtai neatitektų grobikams. Iš pelenų miestas pakilo visai kitoks – buvo pastatyta gerokai daugiau vakarietiško stiliaus mūrinių pastatų.

Pasak Ramojaus, įdomu, kad taip preciziškai dekoruotai išorei soboro vidus neprilygsta nė iš tolo – jis gerokai kuklesnis. Beje, dabar sobore kartkartėmis vyksta mišios, čia veikia muziejus, kuriame eksponuojamos ikonos bei bažnytinės relikvijos. Muziejų Ramojus aplankė kitą dieną.

„Muziejus manęs per daug nesužavėjo, bet man, kaip buvusiam „Ąžuoliuko“ choristui, labai patiko jaunų vyrų kvartetas, kuris ir giedojo bažnytines giesmes, ir dainavo romansus bei šiuolaikines populiarias dainas. Soboro erdvėje atsivėrė kvarteto balsų ir melodijų dermė bei grožis, kuris ir atskleidžia tikrąją stačiatikybės dvasią“, – prisimena vaikinas.

Beje, vaikinui į akis krito daugybė jaunųjų, kurios pasidabinusios ne itin gerą skonį demonstruojančiomis sukniomis su visa palyda fotografuojasi prekybos centre.

Beje, vaikštant po Raudonąją aikštę Ramojus rekomenduoja užsukti į prekybos centrą „Gum“ – ne tiek pasižvalgyti po prabangias parduotuves, kiek užmesti akį į stiklines galerijas ir architektūrinius sprendimus konstruojant jas. Beje, vaikinui į akis krito daugybė jaunųjų, kurios pasidabinusios ne itin gerą skonį demonstruojančiomis sukniomis su visa palyda fotografuojasi prekybos centre.

Draugai Ramojui papasakojo, kad dauguma cerkvių sovietiniais laikais buvo nugriautos, dabar kai kurios atstatytos. Toks pat likimas ištiko ir Kristaus Išganytojo soborą, kurį šiandien atvykėliams tiesiog privalu aplankyti. Šventovę dėkodamas Dievui už tai, kad Napoleono kariuomenė išnešė iš miesto kudašių, pastatė Aleksandras I.

Na, o sostą ir karūną perėmęs Aleksandro I brolis Nikolajus sumąstė, kad soboras privalo būti nors šiek tiek panašus į Konstantinopolio (šiandien – Stambulo) Šv. Sofijos soborą. Todėl stabtelėjus verta užmesti akį ir pabandyti rasti panašumų su garsiąja šventykla.

Tobulos proporcijos, elegantiškos dekoracijos ir auksinis kupolas soborui po revoliucijos nepadėjo išvengti sunaikinimo. Statinys buvo išsprogdintas, mat nuspręsta, kad čia ideali vieta paminklui, įamžinančiam socializmą. Beje, jau naujos legendos pasakoja, kad visi bedieviai, prikišę nagus prie cerkvės nugriovimo (pradedant tais, kurie davė įsakymą, baigiant tais, kurie tvarkė griuvėsius), netikėtai mirė arba išprotėjo.

Oficialiu miesto gimtadieniu laikomi 1147-ieji, kai Maskva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau dar po 30 metų miestas buvo sulygintas su pamatais.

Paminklas socializmui čia taip ir neiškilo, vietoj jo buvo pastatytas plaukimo baseinas. Na, subyrėjus Sovietų Sąjungai baseinas buvo nugriautas, o cerkvė atstatyta. Sakoma, kad soboro auksinis kupolas, matomas visame Maskvos centre, padeda turistams susiorientuoti ir nepaklysti.

Kita vertus, centre padeda orientuotis ir Kremliaus sienos. Viduramžiais kiekviename Rusijos mieste stovėjo po kremlių, arba tvirtovę. Spėjama, kad žodis „kreml“ yra kilęs iš totorių kalbos ir reiškia tvirtovę arba tą vietą, kurioje gyvena valdantieji ar aukštesnio socialinio statuso žmonės.

Tačiau šis dar vienas visiems iki skausmo pažįstamas Maskvos simbolis – Kremlius, kuriame yra oficiali Rusijos prezidento būstinė, Ramojaus nesužavėjo.

Priminsime, Maskvos Kremlius buvo laikomas Rusijos centru, valdant tiek carams, tiek sovietmečiu. Maždaug XII a viduryje ant Maskvos upės kranto išdygo medinė tvirtovė. Vieta žmonėms pasirodė patogi, ir aplink įtvirtinimus ėmė kurtis naujakuriai.

Oficialiu miesto gimtadieniu laikomi 1147-ieji, kai Maskva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau dar po 30 metų miestas buvo sulygintas su pamatais, o gyventojai išžudyti ir išvaryti į nelaisvę. Miestui iš pelenų prikelti prireikė šimto metų, ir toliau jis augo kaip ant mielių, nepaisydamas jokių negandų, Krymo chanato ordų ar Napoleono armijos puolimų. Tačiau niekas taip nesuniokojo sostinės, kaip sovietų valdžia, kuri nuo žemės paviršiaus šlavė šventyklas, o jų vietoje kilo pastatai, ir šiandien niokojantys miesto vaizdą.

Dantyta Kremliaus siena driekiasi daugiau nei 2 km, sienos aukštis siekia nuo 9 iki 20 metrų, o storis – 3,5–6,5 metro, tvirtovės plotas užima apie 30 ha.

Šiandien mes Kremlių matome beveik tokį, kokį jį trečią kartą XV a. atstatė Ivanas Didysis III. Trikampes tvirtovės komplekso sienas ir jos 18 bokštų XV a. pab.–XVI a. pr. pastatė Ivano III iš Italijos sukviesti meistrai. XVII a. bokštai buvo truputį perstatyti ir įgavo dabartinį vaizdą. Dantyta Kremliaus siena driekiasi daugiau nei 2 km, sienos aukštis siekia nuo 9 iki 20 metrų, o storis – 3,5–6,5 metro, tvirtovės plotas užima apie 30 ha.

Įdomu, kad palei apsaugines sienas stūkso bokštai, suprojektuoti italų didikų Sforcų architektų. Tad nenuostabu, bokštuose harmoningai dera Italijos renesanso ir Bizantijos stilistiniai elementai. Kiekvienas bokštas turi kokią nors paslaptį. Tarkim, viename jų yra slaptas šulinys, vedantis iki Maskvos upės. Pagal šį pavyzdį vėliau ir kiti Rusijos miestai statėsi savo kremlius.

Na, o Ivano Didžiojo III įpėdiniai taip pat nesikuklino – statė šventoves, reprezentacinius pastatus, rūmus ir kt. Todėl Kremlius labiau priminė aptvertą miestą, kuriame buvo daugiau nei 20 aikščių ir gatvių su cerkvėmis, soborais ir rūmais. Tačiau visa tai supleškėjo, kai sostinę 39 dienoms buvo užėmusi Napoleono armija.

Šiandien įėjus pro Kremliaus vartus galima apžiūrėti tris aikštes ir keletą įspūdingų pastatų. Į ką verta atkreipti dėmesį? Į pačius prašmatniausius – Arkangelo soborą, kuriame nuo XIV iki XVIII a. buvo laidojami carai ir didieji kunigaikščiai (iš viso rastos 54 kapavietės), Apreiškimo soborą, kuriame galima apžiūrėti įspūdingą ikonostatą, nuo upės matomus Didžiuosius rūmus, laikomus oficialia valstybine rezidencija, Ginklų rūmus ir juose saugomas karališkąsias regalijas, iš kurių pati įspūdingiausia – Jekaterinos II karūna, nusagstyta 5 tūkst. deimantų.

Didžiajame teatre plojimais pasitinkamas kiekvienas naujas personažas, po kiekvieno įspūdingesnio šokio ar jo epizodo būtinai paplojama.

Viešint Maskvoje, pasak Ramojaus, verta pasinaudoti proga užsukti į garsųjį Didįjį teatrą ir pažiūrėti, tarkime, elegantiškąjį baletą „Žizel“. „Teatre būtina pasigėrėti baletu. Sėdėdamas salėje juste jauti šokėjų talentą, muzikos ir judesio harmoniją bei sintezę. Įdomu, kad ir publika ne pasyviai sėdi, o ploja pagal muziką, taip savotiškai pati dalyvaudama spektaklyje. Tu stebi, kaip susilieja šokis ir muzika, šokėjai ir publika, ir tame akte dalyvauji kartu. Įdomu, kad visoje Europoje publika santūriai išlaukia iki spektaklio galo ir tik tada ima ploti. O Didžiajame teatre plojimais pasitinkamas kiekvienas naujas personažas, po kiekvieno įspūdingesnio šokio ar jo epizodo būtinai paplojama“, – stebisi Ramojus.

Vaikinas vieną vakarą skyrė ir J.Vachtangovo teatrui, kuriame susigundė pažiūrėti R.Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną. Beje, Ramojus atkreipia dėmesį, kad afišoje šalia R.Tumino pavardės puikuojasi ir kitos lietuviškos pavardės, pavyzdžiui, Fausto Latėno, Anželikos Cholinos ir kt.

„Rusiškai suprantu nelabai daug, tad daugiau žiūrėjau į vaidybą, judesius, aktorių veido išraiškas. Iš karto atsiskleidžia aktorių talentas. Mat jie net menkiausiais judesiais sugeba perduoti spektaklio prasmę, net prajuokinti. Ir man, net nemokančiam kalbos, spektaklis neprailgo“, – pasakoja Ramojus ir priduria, kad ir šiame teatre publika (įdomu, kad daugiausia vyresnio amžiaus žmonės) plojimais aktyviai reaguodavo į vaidybą, juokingesnes scenas.

Ramojui patiko pasivaikščioti Arbatu. Tik pėstiesiems skirta Arbato gatvė yra viena seniausių Maskvoje. Arbatu, tiek Senuoju, tiek Naujuoju, pasivaikščioti labai smagu. Tiesa, kadaise Senasis Arbatas buvo meno ir literatūros centras, o šiandien tai šiek tiek hipišką atmosferą išlaikiusi spalvinga gatvė, kartais labai primenanti kurią nors prancūziškąją, mat čia aplink akmenimis grįstą gatvę pabirę nedidelių kavinių, parduotuvėlių, savo numerius demonstruoja gatvės artistai ir akrobatai, groja muzikantai, o iš gatvės dailininkų galima užsisakyti portretą.

Dieną pastatai bjaurūs – griozdiški ir pilki, tačiau naktį tie bendrabučiai virsta milžiniškais stendais.

„Arbatas – labai įdomus, išilgai abiejų pusių stūkso po keturis senus didžiulius bendrabučius. Dieną pastatai bjaurūs – griozdiški ir pilki, tačiau naktį tie bendrabučiai virsta milžiniškais stendais. Be to, jie apkarstyti lemputėmis ir naktį šviečia violetinėmis spalvomis. Labai gražu ir įdomu“, – prisimena Ramojus.

Naujasis Arbatas jau visai kitoks – spindi prabangių parduotuvių vitrinos, iškabomis vilioja restoranai. Pasak Ramojaus, Maskvoje itin populiarūs kaukazietiški restoranai, kuriuose galima paragauti puikių chačiapurių ir idealiai iškeptų šašlykų. Dėmesio verti ir rusiški patiekalai. Mūsų pašnekovas sako paragavęs tradicinių barščių, rusiško kepsnio ir nenusivylęs.

Na, o norintieji susipažinti su tikra nacionaline virtuve turėtų žinoti, kad ji įvairi, daugelis patiekalų perimti iš įvairių tautų. Tarkim, iš Centrinės Azijos ir Sibiro tautų atkeliavo virtiniai, įvairių įdarų pyragėliai, arbata.

Verta susigundyti griečka, rodos, paprasta grikių koše, bet ji paruošiama su įvairiais priedais, yra riebi, maistinga ir įdomaus skonio.

Keliautojai, norintys keistesnių skonių, gali paragauti okroškos (tai sriuba, kuriai gaminti naudojama gira) ar duonos sriubos tiurjos. Dar iš įdomesnių verta paminėti rasolniką, raugintų agurkų sriubą. Sakoma, kad Maskvoje kiekvieną dieną galima valgyti blynus, ir kiekvieną dieną jie bus vis kitokie. Beje, Rusijoje itin mėgstami grybai. Jie gali būti visaip paruošti – kepti, virti, rauginti, marinuoti. Patiekiami su silke, su mėsa, su blynais ar kitaip.

Verta susigundyti griečka, rodos, paprasta grikių koše, bet ji paruošiama su įvairiais priedais, yra riebi, maistinga ir įdomaus skonio. Beje, atsigerti ir sušilti geriausiai tinka arbata, kuri kartais paruošiama su daugybe prieskonių ir medumi.

Na, o paskutinę dieną Ramojus dar kartą apžiūrėjo pagrindinius Maskvos objektus. „Pritrenkė miesto dydis, kelių plotis, automobilių gausa. Ypač stebino sovietinių ir naujųjų laikų kontrastai. Palei kelius išsirikiavę daugybė senos statybos namų, kurie dieną visiškai neatrodo gražūs – pilki, ir kuo toliau nuo centro važiuoji, tuo viskas labiau pilkėja. Tačiau naujoji Maskva, kurioje statomi dangoraižiai, atrodo įspūdingai – nauja, blizganti, žėrinti ir niekuo nenusileidžianti didžiausiems Europos megapoliams“, – pasakojimą baigia Ramojus.

Ką dar verta pamatyti Maskvoje?

Verta užsukti į Puškino muziejų, Kolomenskajos vasaros rezidenciją, Ostankino televizijos bokštą, Tretjakovo galeriją – vieną populiariausių ir lankomiausių vietų Maskvoje. Šioje galerijoje surinkta didžiulė ir neįkainojama tapybos meistrų kolekcija. Kelionių gidai rekomenduoja aplankyti būtent šia galeriją vietoj garsiųjų muziejų, kuriuose spiečiasi minios žmonių. Be to, galerija gerokai mažesnė ir jai nereikės sugaišti visos dienos, kaip nutinka įlindus į didesnį muziejų.

Deimantų fondu vadinama valstybinė kolekcija brangakmenių, brangiųjų metalų grynuolių ir neįkainojamų juvelyrinių dirbinių, tokių kaip valstybinės regalijos, ordinai.

Na, o viena unikaliausių pramogų, nuo kurios akys tiesiog apraibsta, – ekskursija į Deimantų fondą. Deimantų fondu vadinama valstybinė kolekcija brangakmenių, brangiųjų metalų grynuolių ir neįkainojamų juvelyrinių dirbinių, tokių kaip valstybinės regalijos, ordinai, turinčių istorinę reikšmę. Kolekcijai priklauso ir Didžioji imperijos karūna, imperatoriaus skeptras su briliantu „Orlovas“ bei deimantas „Šachas“. Fondą įkūrė Petras I.

Nemažai turistų susigundo užsukti į Kosmonautikos muziejų, kuriame bus įdomu ne tik besidominčiajam kosmosu. Muziejuje galima nemažai sužinoti apie pirmuosius skrydžius į kosmosą, jo tyrinėjimus ir technologijas. Čia eksponuojami pirmieji dirbtiniai Žemės palydovai „Sputnik“, yra netgi tas, kuriuo pakilo pirmasis „kosmonautas“ šuo Laika, galima apžiūrėti kitą techniką, kosmonautų skafandrus ir kt.

Įdomu apsilankyti ir Žvaigždžių miestelyje, kuris ilgą laiką buvo uždara ir saugoma zona, nes čia veikė slapta oro pajėgų bazė ir gyveno tik išrinktieji – kosmonautai, kosmosą tyrinėjantys mokslininkai ir kt.

Galima pasimatuoti skafandrą, laivą iš vidaus apžiūrėti kosminį, pajusti nesvarumo būklę.

Ką čia galima pamatyti ar išbandyti įdomaus? Ko gero, dėmesio verta technika, menanti sovietinius kosmoso tyrinėjimus, – milžiniška centrifuga, kuria įsukti kosmonautai patirdavo kelis kartus didesnę apkrovą, baseinas, kuriame būsimieji kosmoso užkariautojai buvo mokomi vaikščioti nesvarumo būsenos. Be to, galima pasimatuoti skafandrą, laivą iš vidaus apžiūrėti kosminį, pajusti nesvarumo būklę.

Itin verta nuvažiuoti prie Žvirblių kalvų, kur iš įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria miesto panorama. Beje, ten nuvažiavus įdomu stabtelėti ir prie Maskvos universiteto pastato, kuris laikomas Stalino laikų architektūros šedevru.

Atsikvėpti nuo miesto šurmulio galima Aleksandrovo sode, nusidriekiančiame palei vakarinę Kremliaus sieną.

Maskva nuo seno garsėjo turtingais ir prašmatniais vienuolynais. Turint laiko būtina apžiūrėti bent du įspūdingiausius – Novospasko ir Novodevičės. Novospasko vienuolynas stebina rūstokais baltais pastatais ir barokine varpine. Beje, pats pastatų kompleksas suprojektuotas ir pastatytas kaip tvirtovė.

Novodevičės vienuolynas taip pat labiau primena galingą tvirtovę, tačiau kartu pradžiugina jaukiu parku. Na, o vienuolyno teritorijoje yra bene garsiausios Rusijos kapinės, kuriose laidojami žinomi muzikantai, aktoriai, rašytojai ir kt.

Verta nors kartą pavažiuoti metro. Maskvos metropolitenas laikomas pačiu gražiausiu pasaulyje. Įspūdingiausios metro stotys, pastatytos žvilgčiojant į vokiečių bauhauzo architektūros stilių, stebina prašmatnia puošyba, detalėmis, mozaikomis, paveikslais, vitražais ir net skulptūromis, tviska įvairiausių atspalvių marmuru bei granitu.

Na, o Michailo Bulgakovo gerbėjai tiesiog privalo apsilankyti dviejose vietose. Pirmoji – Patriarcho tvenkiniai, minimi garsiajame romane „Meistras ir Margarita“. Tiesa, šiandien tyvuliuoja viso labo vienintelis iš trijų tvenkinių, tačiau sakoma, kad čia vis dar galima pajusti ypatingą romane aprašytą atmosferą. Antroji vieta – netoli parko esantis M.Bulgakovo namas-muziejus ir šalia įsikūrusi kavinukė, į kurią kavos užsuka ne tik rašytojo talento gerbėjai, – ši vieta mėgstama ir ne vieno garsaus menininko.

Ko nedaryti Maskvoje?

Turizmo ekspertai tvirtina, kad Maskva yra tas miestas, į kurį reikėtų užsukti bent trumpam. Tačiau esant šiandieninei geopolitinei situacijai verta vengti bet kokių ginčų, pokalbių apie politiką.

Jokiu būdu nesivelti į provokacijas.

Turistams geriau vengti, nors ir kaip kamuotų smalsumas, bet kokios demonstracijos. Mat galimos provokacijos, neramumai, susistumdymai ir pan.

Sakoma, kad Maskva – automobilių spūsčių miestas. Tad atvykus į jį geriau naudotis visuomeniniu transportu ir nerizikuoti į gatves važiuoti nuomotu automobiliu.

Kaip ir visuose didžiuosiuose miestuose, turistinėse vietose reikia saugoti savo daiktus.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo 7 d.

Kelionės. Ne vieną kelionę apkartina subjuręs pavasario oras, kai lietus ir vėjas, rodos, tik tyčiojasi iš keliautojų. Kita vertus, kam kęsti darganą, jei galima pakeisti maršrutą ir džiaugtis saule.

Kartais net geriausiai suplanuotą kelionės maršrutą visiškai pakeičia nenumatytos aplinkybės. Šį pavasarį planavome pasižvalgyti aplink Ženevos ežerą ir pasivažinėti vyno keliais Prancūzijoje. Tačiau sėdus į automobilį ir išriedėjus į Prancūziją ilgai džiuginusios sinoptikų prognozės pasikeitė it burtų lazdele mostelėjus: šilumą ir giedrą dangų pakeitė vėsa, lietus ir vėjas.

Optimizmas neblėso iki pat Ženevos, kiekvieną dieną tikėjomės, kad reikalai pasitaisys, tačiau Provanse įsisiautėjo 46 kilometrų per valandą mistralis, Burgundijoje pliaupė rudeniškos liūtys, Bordo atgrasė vėsa, o galų gale pabodo apsiginklavus skėčiais lakstyti aplink Ženevos ežerą paskui properšą juodame debesyje. Orų prognozės ir likusiai atostogų daliai saulės nežadėjo.

Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Tad teko iš esmės keisti planus: atidėti prancūziškuosius vyno kelius geresniems orams ir kuo skubiau dumti kitapus Alpių – į Italiją. Nors ir čia po truputėlį ėmė vėsti, tačiau pakeitę maršrutą neapsirikome: visą laiką mėgavomės lietuvišką vasarą primenančiais orais, net prie Ligūrijos jūros oras buvo toks kaip prie Baltijos krantų dažną birželio ar net liepos dieną – temperatūra pakildavo iki 20 laipsnių šilumos ir pūtė stiprokas, tačiau nešaltas vėjas.

Iš Ženevos į Italiją galima keliauti dviem labai patogiais keliais: pirmas – šmurkštelėti Prancūzijoje Monblano tuneliu į Aostos slėnį, garsėjantį ne tik slidinėjimo kurortais, bet ir viduramžių pilimis bei vaizdingais kalnų peizažais. Na, o Aostos mieste pasižvalgyti po neblogai išlikusius romėnų griuvėsius.

Antrasis kelias veda per istorinę Savojos grafystę, kuri šiandien pasidalyta į dvi dalis: viena atiteko Prancūzijai, kita – Italijai. Savojos šeima yra ilgiausiai valdžiusi karališkoji šeima: iki 1416 m. ji valdė Savojos grafystę, o dar 300 metų – Savojos kunigaikštystę. Dalis Savojos kunigaikštystės prijungta prie Antrosios Prancūzijos imperijos dėl politinio susitarimo su Napoleonu III. Savojos šeima išlaikė tą dalį kunigaikštystės, kuri šiandien priklauso Italijai, o pats kunigaikštis tapo Italijos karaliumi. Šiuo metu prancūziškojoje Savojos dalyje vyksta judėjimas dėl didesnių regiono autonominių teisių.

Pervažiuojant iš prancūziškosios į itališkąją dalį tenka pralįsti 13 km ilgio Frėjaus tuneliu po Alpių kalnais. Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Ir Prancūzijoje prieš tunelį, ir Italijoje sunku atsigrožėti snieguotomis Alpių viršūnėmis bei kadaise aršiai perėjas gynusių vienas už kitą didesnių fortų griuvėsiais.

Frėjaus tuneliu išlindus į Suzos slėnį pirmas dėmesio vertas objektas – Italijos vartais vadinamas nedidelis miestelis Suza, turintis dviejų tūkstantmečių istoriją ir buvęs svarbus ne tik romėnų laikais: tai buvo svarbus pasienio miestas ir viduramžiais, ir gerokai vėliau, mat čia per Alpių perėjas vingiavo kelias, jungiantis Prancūziją ir Italiją.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Suzai verta skirti bent dvi tris valandas. Maždaug tiek laiko užtenka norint apžiūrėti puikiai išsilaikiusias galingas romėniškas mūrines miesto sienas ir vartus, labai primenančius tuos, kurie stūkso Turine. Beje, prie iš plytų pastatytų Suzos vartų prilipinti iš vienos pusės gyvenamasis namas, iš kitos – XII a. bažnyčia vaizdą gerokai sudarko, tačiau visos jų galybės vis tiek nenustelbia.

Romėnų laikais šis miestas buvo vadinamas Segusio ir turėjo puošnią triumfo arką, pro kurią ir šiandien galima praeiti. Tiesa, bareljefai ir marmurinių vijoklių bei laurų vainikų pynės gerokai apsitrynę, tačiau ir tiek užtenka pro ją žengiančioms karių gretoms ir vedamiems belaisviams įsivaizduoti.

O štai  buvęs nedidukas amfiteatras, kuriame vykdavo gladiatorių kovos, šiandien atrodo labai varganai: vos viena kita eilė marmurinių suolų ir smėlėta aikštelė. Bet ir tiek pakanka, kad gladiatoriai savo mirtimi pralinksmintų miestelėnus.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Na, o beveik išvažiuojant iš Suzos slėnio akį patraukia keistas objektas, stūksantis ant pačios smailios kalno viršūnės, – lyg keistos formos uola, lyg fortas, lyg pilis. Tai antrasis objektas, kurį privalu aplankyti visiems Uberto Eco gerbėjams, mat tai ~Sacra di San Michele~, vienuolynas, pagal kurį U.Eco parašė savo populiarųjį romaną „Rožės vardas“.

Išvažiavus iš Suzos slėnio prieš akis pagaliau atsiveria Pjemontas. Greitkelyje pradeda mirgėti nuorodos į Turiną, Pjemonto sostinę. Iš pirmo žvilgsnio Turinas, o ypač Viktoro Emanuelio II aikštė šalia Po upės, primena milžinišką geležinkelio stotį, kurioje zuja žmonės, vėjas plaiksto šiukšles ir dulkes, o skubantys automobiliai nepaliauja pypsėti vienas kitam. O kur dar įkyrūs lauko kavinių padavėjai, graibstantys praeivius už skvernų, kad tik tie susigundytų vienu kitu puodeliu espreso ar kapučino arba net taure vyno.

Ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus.

Vis dėlto pasukus iš aikštės gatvelėmis prie karališkųjų rūmų tampa gerokai ramiau. Ir čia slapta pasidžiaugi, kad dar ankstyvas pavasaris, o ne atostogų įkarštis, nėra turistų, todėl nesistumdymas fotoaparatais spragsinčioje minioje gali apžiūrėti įdomiausius objektus. Kita vertus, tokiu metu mėgsta keliauti patys italai, tačiau ir jų dar nėra labai gausu.

Bene pats mūsų geidžiamiausias objektas buvo romėnų vartai, stūksantys netoli karališkųjų rūmų. Vartai stebina savo dydžiu – tegalima įsivaizduoti, kokios turėjo būti sienos, juosiančios miestą. Beje, erdvė aplinkui itin jauki: ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus. Prie pat karališkųjų rūmų yra atkastas romėnų teatras, kuriame ir šiandien vyksta koncertai bei vaidinimai. Na, o Turino karališkųjų rūmų prancūziškas parkas aklinai aptvertas – į jį smalsuoliai kol kas neįleidžiami.

Beje, vienoje rūmų koplyčioje saugoma Turino drobulė, dėl kurios kyla ginčai tarp tikinčiųjų ir mokslininkų, o pastarieji jau tikriausiai ne vieną ietį tarpusavyje sulaužė besiginčydami, kokio amžiaus ši drobulė, originalas tai ar vis dėlto klastotė.

Prie karališkųjų rūmų į akis krinta kariškių automobiliai ir susiraukę, kas šiaip italams, net pareigūnams, nebūdinga, kareiviai, ginkluoti automatais ir atidžiai akimis nusekantys kiekvieną juos sudominusį praeivį. Tokia pati apsauga pastebima visose gausiau turistų lankomose miesto vietose. Terorizmo baimės raibuliai ir iki čia atsirito.

Turinas – vienas tų miestų, kuriuose gali dienų dienas leisti muziejuose, grožėdamasis renesanso ar baroko šedevrais, kino ar automobilizmo išradimais, o kur dar mirusių civilizacijų religiniai ar meno artefaktai. Tačiau šiltą pavasario dieną nėra nieko puikiau, nei klaidžioti miesto gatvėmis ir grožėtis įspūdinga architektūra.

Pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Tas pats pastatas gali atrodyti vienaip iš priekio ir netikėtai kitaip – iš galo, būtent toks yra Palazzo Madama, rūmai, stūksantys istorinėje Castello aikštėje. Čia XIII a. buvo suręsta tvirtovė, vėliau XVII–XVIII a. rūmuose apsistodavo karalius. XVIII a. fasadas sugriuvo ir buvo atstatytas Italijos baroko stiliumi. Tad pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Netrūksta ir kitų įdomių pastatų: tai Carpano rūmai, Carignano rūmai ir daugybė kitų mažesnių, tačiau ne mažiau prašmatnių. O patys turiniečiai nustebina geranoriškumu. Tarkim, įsmukus į privačių rūmų kiemą turinietis kantriai palaukia, kol baigi fotografuoti, ir pasidžiaugęs, kad atvykėliui įdomu, įspėja už kvartalo nepražiopsoti dar vienų rūmų, kurie taip pat turi įspūdingą vidinį kiemą. Net palydėti pasisiūlo.

Keliaujant į Turiną pakeliui verta aplankyti ir tokius palyginti mikroskopinius miestelius, kaip Astis ar Kjeris. Tai tipiniai italijos miesteliūkščiai, kuriuose bene pagrindinė įdomybė – senovinės tūkstantį metų skaičiuojančios bažnyčios. Beje, vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Na, o pasižvalgius po Turiną verta patraukti į kitą Pjemonto įžymybę – Albą. Miestą, kuris visame pasaulyje garsėja baltaisiais trumais, o jo apylinkėse driekiasi Barolo ir Barbaresco vyno keliai. Neskubant čia smagu pasivaikščioti pėstute, pasivažinėti dviračiu ar pralėkti motociklu – peizažai, švelniai tariant, kvapą gniaužiantys. Kiek akis užmato driekiasi kalvelės, vainikuotos pilių ir jas apsupusių miestelių karūnomis, o šlaitai apsodinti tvarkingų vynuogynų gretomis. Keliauk, gėrėkis, o atokvėpiui užsuk padegustuoti vyno į pilis ar vyno ūkius.

Vyno keliams grožiu prilygsta ir kitas Pjemonto regionas – Monferatas. Tačiau čia jau matome visai kitokį – ne turistinį, o veikiau kasdienį Italijos veidą. Pilaitės ir miesteliai, pro kuriuose veda vyno keliai, išpuoselėti ir išlaižyti, o čia viskas kitaip.

Ant kiekvieno aukštesnio kalno iš toli matoma pilis ir jos dantytos sienos, šalimais kyla mažiausiai poros bažnyčių bokštai, o aplink it kregždžių lizdai aplipę mūriniai ar akmeniniai miestelio namukai. Privilioti tokių vaizdų patenkame tarsi į kitą pasaulį, kuriame laikas tikriausiai sustingo amžiams. Banalu, tačiau vieninteliai bėgančio laiko liudininkai – automobiliai, antenos ir šiukšles rūšiuoti raginantys plakatai.

Siaurutės jų gatvelės tikriausiai pritaikytos tik raiteliams, nes mūsų automobilio veidrodėliai, rodos, tuoj brauks sienas, kol galop viename tokių miestelių ilgam aklinai užtveriame sankryžą, bandydami pataikyti į gatvę, kuri veda aukštyn pilies link.

Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai.

Šiaip ne taip nusigrūdęs prie pilies stovėjimo aikštelės nori nenori atkreipi dėmesį, kad visi čia stovintys automobiliai apibraižyti ir gerokai aplamdyti. Beje, neretai laukia ir staigmena: pasitinka užrašas, kad pilis privati ir net iki jos kiemo nueiti nėra galimybės. Nėra tai nėra – paklaidžiojęs po miestelį ir apžiūrėjęs bent senutes bažnyčias sėdi į automobilį ir brauniesi siaurutėliais labirintais lauk.

O čia jau matyti kita kalva ir ją karūnuojanti pilis. Istorija kartojasi, tik šį kartą galima apžiūrėti pilį, kuri visiškai apleista, apsilupinėjusiu fasadu ir užrakinta, kad koks žioplys nesusižalotų. Ir vėl kalvų serpantinais keliauji kito miesto link.

Vieną Monferato miestelį verta paminėti atskirai: Akvi Termės kurorte gera atsikvėpti bet kokiu oru ir pasimėgauti sieringų karštų versmių teikiamais malonumais. Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai. Na, dar tai vienur, tai kitur pabirę prieš kelis tūkstantmečius čia viešpatavusios civilizacijos likučiai – kolonų detalės. Beje, nuorodos, kaip rasti romėnų civilizacijos likučius, labai klaidžios ir sukabintos atmestinai: veda veda ir galų gale paklaidina. Kita vertus, ne romėnų paminklų žmonės čia važiuoja žiūrėti, o pasigydyti versmėse.

Akvi Termės senamiestis labai jaukus. Čia yra mažiausiai trys dėmesio verti objektai. Šaltinio namas – fantastiško grožio klasicistinio stiliaus pavėsinės fontanas, kuriame kliokia karštas siera dvokiantis vanduo. Vietiniai ne tik mirko rankas beveik verdančiame vandenyje, bet ir prisipylę jo pilnas talpyklas gabenasi savo reikmėms. Šaltinio namą rasti labai paprasta, tereikia sekti nuorodas – gatvių grindinyje iš baltų akmenų išdėliotus šaltinio simbolius.

Antras objektas – daugiau kaip tūkstančio metų senumo Šv. Petro bazilika. Kai kurios jos interjero detalės, kaip manoma, dar senesnės, galinčios siekti iki pusantro tūkstančio metų. Įdomu ir gerokai jaunesnėje katedroje: čia prašmatnios freskos, pusbrangiais akmenimis ir krištolu švytintys sietynai ir daugybė degančių žvakių.

Keliauti Pjemonte rekomenduotina vadovaujantis vokiškais kelionių gidais „Baedeker“ apie Šiaurės Italiją arba Pjemontą. Nes, kad ir kaip keista, angliški arba tik pamini šį regioną, arba net neužsimena apie čia esančias įdomybes. Todėl visai nenuostabu, kad čia daugiausia keliauja vokiškai kalbantys turistai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Net ir šiuo metu jų pilna visuose viešbučiuose. Tikriausiai todėl ir kainos net pavasarį čia šiek tiek didesnės nei kitose Italijos vietose.

Na, o nuo Monferato pilių jau ir Ligūrijos jūra vos už pusvalandžio kelio. Pačia pakrante keliauti susigundome romėnų keliu, kurio vienoje pusėje stūkso skardis, smengantis iš kelių šimtų metrų aukščio, o kitoje tyvuliuoja jūra ir stūkso milžiniškos uolos.

Net ir siauručiame kelyje išsitenka automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurių perbėgęs per intensyvoko eismo kelią jau gali kojas ir rankas pamirkyti turkio ir malachito spalvos jūroje. Paplūdimys nemokamas tik dabar – ne sezono metu.

O miesteliai visi kaip vienas: palei jūrą nusidriekusios promenados su galingomis pavasarį suvešėjusiomis palmėmis, prisišvartavusios jachtos ir siaurutės, nes miestui daug vietos plėstis nėra, gatvės su mažutėmis aikštėmis ir jaukiais senamiesčiais. Noli ir kiti mažesni miesteliai prieš kelerius metus labai išpopuliarėjo tarp turtingesnių ir labiau ramybę mėgstančių rusų. Tačiau šiandien jų čia nėra.

Italija – ta šalis, kurioje maistu dera mėgautis kasdien. Ir mėgautis taip, kad grįžus į Lietuvą nesinorėtų nė pažiūrėti į tinklinių restoranų išmonę, kurią jie išdidžiai vadina picomis ir pasta. Tad šį kartą netikėtai atsidūrę Italijoje norėjome ir grįžti į kelias jau anksčiau išbandytas vietas, ir atrasti naujų, kuriose valgo tik vietiniai.

Jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Tačiau šį kartą nakvynei ir vakarienei ne kartą rinkomės kaimo turizmo sodybas, kurias rekomendavo vietiniai italai, ir labai džiaugėmės neapsirikę. O atokiame kaime esanti sodyba „Cascina Lane“ išties verta dėmesio, ypač neturistiniu metu, kai kainos šiek tiek mažesnės ir nereikia grumtis dėl staliukų su atostogaujančiais italais ir šveicarais. Ši kaimo sodyba valdoma šeimos: jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Pagrindinis dalykas, viliojantis keliautojus į šią sodybą, yra virtuvė. Valgiaraščio nėra. Kas pagaminta, tas ir patiekiama keliautojams. Dažniausiai gaminami tradiciniai sezoniniai Pjemonto valgiai. Rudenį jie gausiai paskaninami įvairiai paruoštais baravykais, pavasarį – žalumynais ir ką tik išgliaudytais lazdynų riešutais.

Bene skaniausios užkandėlės – ožkos sūrio ir lazdynų riešutų ritinėlis, vištienos, špinatų, paprikų ir morkų vyniotinis, paskanintas naminiu alyvuogių aliejumi. Vakarienei dar patiekiama dubenėlis ~pastos~ ir kepsnys su krūva žalumynų, o desertui – kavos ir riešutų ledų. Na, ir ąsotėlis naminio Barberos vyno, ir ne to lengvučio stalo vyno, o tiršto, kvepiančio mėlynėmis. Vakarienė vienam žmogui kainavo 15 eurų.

Esant turizmo sezonui gaminama kur kas daugiau patiekalų – šeši septyni, ir tada jau galima mėgautis ne ūkišku sočiu kaimo maistu, o gurmaniškomis jo variacijomis, tokiomis kaip baravykų karpačio. Tada ir kainos dvigubai didesnės.

Kambarių apsistoti nėra daug – vos šeši ar septyni įrengti vietoj svirno ir atskirame pastate. Labai pradžiugina interjeras – senoviniai baldai, kaimiškas stilius ir visiška švara, o ryte prižadina gaidžių choralai, kuriems pritaria balandžių ūbavimas ir arklių žvingavimas.

Panašią vietą pavalgyti aptikome ir jau už Milano. Patys jos nebūtume radę, tačiau nedirbo viešbučio restoranas, todėl darbuotojai rekomendavo pavalgyti vietinių itin mėgstamoje vietoje. Padavėja įteikė trumputį valgiaraštį, kuriame buvo vos keli picų, ~pastos~ ir pagrindinių patiekalų variantai ir, kas labiausiai nustebino, alaus meniu. Pasirodo, tai vietinis gaminys – saldokas su vos juntamu imbiero poskoniu,  kvepiantis medumi ir gvazdikėliais. Už trijų asmenų vakarienę sumokėjome vos 20 eurų.

Valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Na, o dar vienas šeimos valdomas perlas – „Ca’Vittoria“. Jaukus nedidelis viešbutis tokiame mažučiame vienos gatvės miesteliūkštyje ~Tigliole~, kad ir turinčiame XI a. bažnyčią, jog šios vietos net nesiverčia liežuvis vadinti miestu. Gatvė driekiasi palei siaurą kalno-kalvos keterą, o abipus sugrūsti namai. Viešbutis, įkurtas XIX a. ar dar  senesniame namie, teturi vos dvylika kambarių, pavadintų gėlių pavadinimais – „Persiko žiedas“, „Mimoza“ ir kt. Kiekvieno kambario spalvų gama atitinka gėlių žiedų spalvas. Viešbučio kiemas leidžiasi terasomis kalno šlaitu: viename aukšte – stovėjimo aikštelė, staliukai pusryčiams ir poilsiui, dar žemiau – jaukus sodas ir baseinas.

Vis dėlto šis viešbutis garsus ne tik dėl įdomių kambarių ir puikios aplinkos. Čia veikia restoranas, kuriame šeimininkauja jaunas šefas, jau gavęs vienos „Michelin“ žvaigždutės įvertinimą. Svečiams patiekiami tradiciniai Pjemonto patiekalai, kuriuos šefo išmonė ir vaizduotė paverčia kulinariniais šedevrais, – net ir įprastą totorišką kepsnį, jaučio žandą ar skrandžių troškinį.

Įdomu paminėti keletą momentų: valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Kadangi keliavome su šešiamete dukra, paklausėme, ką jie galėtų pasiūlyti vaikui. Labai greitai buvo pagaminta naminių kiaušininių makaronų su šviežių pomidorų padažu, o desertui pasiūlyta apelsininių bei kriaušinių ledų. Beje, vaiko valgyti patiekalai į sąskaitą nebuvo įskaičiuoti – šefas savo mažąją viešnią pavaišino.

Tai tik keli gurmaniški nuotykiai, skanūs atokvėpiai, lakstant nuo architektūrinių šedevrų prie romėnų artefaktų ir zujant po vynuogynų laukus. Tačiau apibendrinant reikėtų paminėti pagrindinę taisyklę, kuria verta vadovautis ieškant įdomesnių vietų pavalgyti Italijoje: gerų vietų čia reikia ieškoti kuo toliau nuo turistams skirtų „šėryklų“. Dėmesį geriau kreipti į tas vietas, kuriose valgo vietiniai (tokių gausu toliau nuo pagrindinių aikščių ir gatvių), arba susigundyti restoranais provincijoje – ten žiba ryškiausios kulinarinės žvaigždės.

Daiva Urbienė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. balandžio mėnesį