BFL

Gydytojai primena, kad vasarą, kai žmonės dažniau keliauja, didėja pavojus užsikrėsti infekcinėmis ligomis, kurių galima parsivežti ne tik iš egzotiškų kraštų. Kauno sveikatos mokslų universiteto Infekcinių ligų klinikos gydytojas, profesorius Alvydas Laiškonis pastebi, kad Europoje daugėja tymų protrūkių. Mat vis daugiau žmonių atsisako skiepyti vaikus, o juk nė vienos ligos sukėlėjas neišnyko. Didesni šios ligos atvejai šiemet užfiksuoti Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Rumunijoje. Tad Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja prieš kelionę į svečias šalis paskiepyti vaikus dvejomis tymų vakcinos dozėmis, o paaugliams ir suaugusiesiems, abejojantiems dėl savo imuniteto, pasiskiepyti bent viena vakcinos doze. “Tą itin svarbu padaryti žmonėms, kurie nuo tymų buvo skiepyti prieš dešimt metų, nes per tiek laiko antikūnų kiekis sumažėja ir skiepas efektyviai neapsaugo”, – paaiškina Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zdanevičienė.

Beje, revakcinacija kas dešimt metų rekomenduojama ir nuo difterijos, stabligės, hepatito B, raudonukės.

B.Zdanevičienė pabrėžia, kad planuojantiems kelionę svarniausia pasiskiepyti nuo hepatito A, kuriuo užsikrečiama maudantis baseinuose, valgant termiškai neapdorotas jūros gėrybes, geriant vandenį. Ypač ši liga paplitusi Graikijoje, Maltoje, Bulgarijoje, Albanijoje.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus gydytoja Giedrė Šeškaitė sako, kad vakcina nuo hepatito A yra trumpalaikė, todėl norėdami apsisaugoti nuo šios ligos keliautojai turėtų skiepytis kasmet. “Lietuvoje į privalomųjų skiepų kalendorių vakcina nuo hepatito A nėra įtraukta, nes mūsų šalyje tikimybė užsikrėsti šia liga labai menka”, – tvirtina B.Zdanevičienė.

Priminsime, kad vykstant į Afriką, Aziją ir Pietų Ameriką privaloma pasiskiepyti nuo geltonojo drugio, rekomenduojami skiepai nuo vidurių šiltinės, meningokokinės infekcijos ir choleros. O nuo erkinio encefalito – keliaujant po kaimo vietoves, ypač Vidurio ir Rytų Europoje.

"Moters savaitgalio" archyvas

Turite draugų, su kuriais vienija pomėgis keliauti po Lietuvą? Planuojate išvyką po dar nematytas mūsų krašto vietas? Jeigu jau išsamiai suplanavote maršrutą, teliko sužinoti, kokių nuolaidų galite tikėtis, jeigu pasirinksite kelionę ne nuosavu automobiliu, o autobusu arba traukiniu.

Ikimokyklinukai traukiniu važiuoja nemokamai, jaunimas – pigiau

• Iki rugpjūčio 31 d. visoje Lietuvoje traukiniais pigiau gali važiuoti ne tik studentai, bet ir nestudijuojantis jaunimas iki 26 metų. Visiems jauniems žmonėms, kuriems dar nėra 27 metų (perkant bilietą būtina pateikti asmens dokumentą), bilietas kainuoja 30 proc. pigiau. Ši akcija galioja traukinių II ir III klasės vagonuose kasdien, o maršrute Vilnius–Klaipėda–Vilnius nuo pirmadienio iki ketvirtadienio įskaitytinai.

• Nutarėte į kelionę pasikviesti draugų? Jeigu jūsų susidarys 6–10 žmonių grupelė, galėsite įsigyti grupės bilietą su 10 proc. nuolaida.

• Jeigu traukiniais keliaujate dažnai, pagalvokite, gal verta įsigyti terminuotus kelionės bilietus (yra netgi tokių, kurie galioja tik savaitgaliais). Apsimokės labiau, nei kaskart pirkti vienkartinius bilietus.

• Jeigu traukinio bilietus iškart pirksite į abi puses, atgalinį bilietą jums parduos su 15 proc. nuolaida. Tiesa, ši nuolaida negalioja keliautojų grupėms ir tiems, kas naudojasi lengvatomis.

• Bilietą į traukinį, vykstantį maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius įsigykite prieš tris kalendorines dienas – tada jis kainuos 15 proc. pigiau. Ši nuolaida taikoma visiems keleiviams, tačiau su kitomis nuolaidomis nesumuojama.

• Du vaikus iki septynerių metų traukiniu galite vežtis su nemokamais bilietais. Jie parduodamai pateikus vaiko asmens dokumentą. Ši lengvata netaikoma, jeigu vaikas užima atskirą vietą – tada bilietą galima pirkti su 50 proc. nuolaida.

• Tiems, kas dažnai keliauja traukiniais, šiek tiek sutaupyti padės AB “Lietuvos geležinkeliai” lojalumo kortelė. Ją turintiems už bilietą suteikiama 2 arba 5 proc. nuolaida, nelygu kokia nuolaida pasirenkama – kintama ar fiksuota. Lojalumo kortelės teikiamomis nuolaidomis gali naudotis ir studentai, ir kiti keleiviai, turintys teisę naudotis lengvatomis, nes nuolaida ir lengvata – sumuojamos. Kortelė suteikia galimybę pasinaudoti ir vien lojalumo programos dalyviams skirtomis specialiomis akcijomis.

• Traukinių bilietus galima įsigyti kasose arba traukiniuose (jeigu kasa tuo metu dirba, už kiekvieną bilietą imamas papildomas 5 Lt mokestis).

Akcijos skelbiamos ir autobusuose

• Jeigu norite pigiau sumokėti už kelionę prie jūros, važiuokite TOKS autobusais ir iškart įsigykite atgalinį bilietą. Tuomet kelionė namo jums kainuos 30 proc. mažiau. Ši akcija galioja iki rugpjūčio 31 d. važiuojant TOKS autobusais į Klaipėdą, Palangą, Šventąją ir Nidą.

• Nepamirškite, kad kiekvienas keleivis turi teisę nemokamai vežtis du vaikus iki 7 metų, tačiau jie negali užimti atskiros vietos.

• Šiek tiek sutaupysite, jeigu bilietus pirksite ne kasose ar autobuse, bet internetu.

Nepamirškite, nuolaidų, galiojančių kiaurus metus

• Pusę kainos už traukinio arba autobuso bilietą mokėsite, jeigu studijuojate Lietuvos arba kitos Europos Sąjungos valstybės aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, profesinio mokymo įstaigų dieniniame skyriuje. Perpus pigiau vežami konservatorijų, nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai, vaikai nuo 7 iki 10 metų amžiaus, asmenys, kurie yra pripažinti iš dalies darbingi, taip pat pensinio amžiaus žmonės, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, asmenys nuo 70 iki 80 metų, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, pateikę nepriklausomybės gynėjo pažymėjimą, politiniai kaliniai ir tremtiniai, kariai savanoriai, jaunesni nei 70 metų ir laisvės kovų dalyviai. Teisę į bilietą su 50 proc. nuolaida turi ir vieno keleivio vežamas trečias vaikas iki 7 metų amžiaus.

• 80 proc. nuolaida taikoma neįgaliems vaikams iki 18 metų amžiaus ir juos lydintiems asmenims, nedarbingiems asmenims, pensininkams, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir juos lydintiems asmenims, sulaukusiems 80 metų ir vyresniems. Pigiau bilietas kainuoja Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjams, turintiems pažymėjimą, suteikiantį teisę važiuoti su 80 proc. nuolaida, 70 metų ir vyresniems kariams savanoriams, žuvusių Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjų šeimų nariams.

• Nuolaida negalėsite pasinaudoti, jeigu neturėsite teisę į lengvatas įrodančių dokumentų. Jeigu vaikas, kuriam nėra 10 metų, neturi paso ar asmens tapatybės kortelės, pasiimkite jo moksleivio pažymėjimą – jame yra užrašyti gimimo metai.

Autobusu dviratį nuveš nemokamai

Pro transporto priemonės langus tikrai nepamatysite skruzdėlės, nešančios už save didesnį “grobį”, ant baravyko sustingusio laumžirgio, šviesos ir šešėlių žaismo ant senų pušų kamienų, į krūmynus sprunkančio žalčio ar prisirpusių žemuogių pievelės… Todėl per atostogas ar savaitgalį leiskitės į kelionę dviračiais – vaizdingų maršrutų rasite ir Dzūkijoje, Žemaitijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje. Na, o dviračius iki pasirinktos vietos galite gabentis autobusu arba traukiniu. Kam nuomotis, jeigu visi šeimos nariai juos turite nuosavus.

• Traukiniuose neišardytus dviračius galima vežtis bagažo arba keleiviniuose vagonuose – tam skirtose vietose. Už kiekvieną dviratę transporto priemonę reikia susimokėti nustatytą mokestį, priklausantį nuo važiuojamo atstumo ir kokia klase keliaujate. Pavyzdžiui, jeigu jūsų kelionės tikslas – už 51–100 km, III klasės vagonuose už dviratį susimokėsite 6 Lt, o I ir II klasės – 9 Lt. Jeigu važiuosite 301–350 km, III klasės vagonuose už vieną dviratį sumokėsite 11 Lt, I ir II klasės – 14 Lt.

• Jeigu traukiniu nutarsite važiuoti į Neries regioninį parką (maršrutai Vilnius – Lazdėnai (Lazdėnai – Vilnius) arba Kaunas–Lazdėnai (Lazdėnai–Kaunas) iki spalio 1 dienos dviračio gabenimo kaina tebus 1 Lt.

• Išardytus ir specialiuose dėkluose supakuotus dviračius, kurių bendra trijų matmenų suma ne didesnė kaip 200 cm, o svoris – 35 kg (suaugusiam) ir 15 kg (vaikui) keleiviniuose vagonuose vežami visus metus nemokamai.

• Keleivių vežimo bendrovė “Kautra” vasarą dviračius autobuso bagažo skyriuose veža nemokamai. Tereikia padėti vairuotojui juos patalpinti ir pritvirtinti. Tiesa, dviračiams vežti skirtos vietos autobusuose yra ribotos ir juos veža ne visi, o tik specialią įrangą turintys autobusai. Interneto svetainėje www.autobusubilietai.lt jie yra pažymėti dviračio simboliu.

Autobusu ar traukiniu?

Keliauti traukiniu – pigiau, o kartais – netgi greičiau. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną galima atvykti per valandą. Deja, ne visuose Lietuvos kampeliuose yra geležinkelio bėgiai, pavyzdžiui, traukiniu neįmanoma pasiekti Druskininkų arba Zarasų.

Jeigu važiuosite automobiliu

Degalų sąnaudos priklauso nuo automobilio darbinio tūrio ir galios (5, 8, 10, 12 ir net 22 l /100 km). Tad jeigu vienu automobiliu keliaujate kelios šeimos, verta pagalvoti ir apie tai, kuris automobilis – ekonomiškesnis. 1 l benzino šiuo metu kainuoja apie 4,60 Lt. Vadinasi, nuvažiuoti 100 km atstumą jums kainuos 23–100 Lt.

• Nepamirškite, kad pigesnis benzinas – automatinėse degalinėse. Sutaupyti galima ir pilant degalus savaitgalį – kai kurios degalinės degalus atpigina iki 10 ct. Nepamirškite naudotis ir įvairių lojalumo kortelių teikiamomis nuolaidomis. Dujos yra perpus pigesnės nei benzinas ir dyzelinas. Verta pasidomėti, kuriose jūsų miesto degalinėse jos yra pigesnės (kaina gali skirtis 5–10 ct; informaciją rasite internete).

Rūta Staučytė

“Moters savaitgalis”

"Veido" archyvas

Pasaulyje esama nemažai paslaptingų piešinių ir statinių, išlikusių dar iš istorijos priešaušrio, apie kurių paskirtį paklausti mokslininkai trauko pečiais, o turistai plūsta prie jų, skatinami pačių keisčiausių teorijų.

Itin senų statinių, piešinių ir dirbinių pasaulyje daugybė – kiekvienas keliautojas gali pasirinkti sau tinkamiausią būdą pažinti tą istorijos tarpsnį, apie kurį nėra jokių rašytinių šaltinių, mat raštas dar nebuvo sugalvotas: vieni klaidžioja nesibaigiančiais muziejų koridorių labirintais, kiti leidžiasi į sunkius žygius po džiungles ar dykumas, treti bando įsiprašyti į archeologines ekspedicijas. “Tačiau į jas sunku patekti. Ne visi archeologai priima pašalinių, mat nepatyręs žmogus gali daug ką prakasti, nepažinti radinio, sugadinti. Pavyzdžiui, akmens amžiaus puodų šukės būna varškė konsistencijos. Nuo neatsargios rankos gali sutrupėti kaulas ar ragas”, – sako archeologas dr. Egidijus Šatavičius.

Kita vertus, pažintį su priešistoriniais laikais galima pradėti ir nuo Lietuvoje išlikusių paminklų, pavyzdžiui, aplankyti piliakalnius. Patys vaizdingiausi būtų Kernavės ar Pavėsininkų, esantis Lazdijų r. Rytų Lietuvoje yra išlikusių pilkapių, nemažai būta ir neolito laikų gyvenviečių, rastos bent trys titnago kasyklos.

Na, o norintiems kvapą gniaužiančių priešistorinių paminklų pristatome dešimtuką įdomiausių vietų, kuriose galima apžiūrėti unikaliausius ir geriausiai išlikusius statinius bei piešinius.

Britų salose keliautojus vilioja ir akmenų ratai, ir priešistorinės gyvenvietės

Didžiojoje Britanijoje daugelis turistų dažniausiai skuba prie garsiojo Stounhendžo ir pamiršta kitus ne mažiau stulbinančius priešistorinius statinius. Čia tikrai verta apžiūrėti istorinius akmenų ratus – Rollrights, esantį Oksfordšyre, ar Castlerigg, stūksantį Ežerų krašto nacionaliniame parke.

Vis dėlto įdomiausia keliauti atšiauriame Orknio salyne, Meinlando saloje, kurioje stūkso 5 tūkst. metų amžiaus Brodgaro akmenų žiedas, Videfordo akmenų piramidė, Maes Howe pilkapis, vilioja ir neolito laikų gyvenvietės, kurių žinomiausia Skara Brėjus.

Tiesa, norintys pamatyti, kaip žmonės gyveno ledynmečiu, maždaug prieš 15 tūkst. metų, turėtų apžiūrėti ledynmečio laikų urvus. E.Šatavičius pataria apsilankyti Krešvilio rage: aplink kalkakmenio įdubą išrausta daugybė urvų. Į vienus galima įeiti, į kitus – tik žvilgtelėti pro plyšelį. Tačiau parengti informaciniai stendai, kuriuose išsamiai pasakojama apie šiose vietose atkastus radinius.

Akmeniniai Sardinijos kūgiai – keistieji nuragai

Sardinijoje nuragų, didesnių ar mažesnių, yra apie 7 tūkst. Manoma, kad jie statyti apie 1500–400 m. pr. Kr., kiti šaltiniai teigia, kad nuragai dar senesni – kai kurie amžių skaičiuoja nuo 4 tūkst. pr. Kr. Keliautojus stebina iš didžiulių akmens blokų sukrauti nupjauto kūgio formos bokštai, šalia kurių įsikūrusios gyvenvietės. Įdomiausi nuragų kompleksai yra Su Nuraxi prie Baruminio, Serra Orrios prie Dorgalio mieto ir Santu Antine netoli Toralbos.

Trumpiausios dienos sutiktuvės Airijos pilkapyje

Airijoje gausu priešistorinių paminklų: tai dolmenai šalia Caherkornelio, Ardaros miestų, akmenų ratai netoli Kenmerio, Balinos, Strabano miestų. Bene pats unikaliausias priešistorinis objektas yra koridorinis kapas Bru na Bóinne, kitaip vadinamas Niugreidžu. Pilkapis yra devynių metrų aukščio, 76 metrų pločio, sukrautas iš beveik 200 tūkst. greipfruto dydžio akmenų, užpiltų durpių sluoksniu.

Priešistorinis pastatas unikalus viena savybe – trumpiausią metų dieną pirmasis kylančios saulės spindulys prasiskverbia į vidų ir apšviečia 18 metrų ilgio koridorių bei gilumoje esantį laidojimo kambarį. Niugreidžą supa apie 20 mažesnių kapų, netoliese stūkso galingi Dauto ir Nauto pilkapiai.

Šiaurės Amerikoje turistus stebina figūriniai piliakalniai

Keliaujant po JAV akis verta paganyti į unikalius figūrinius piliakalnius (angl. mound), kurie žvelgiant iš paukščio skrydžio primena įvairių gyvūnų figūras. Štai Ajovos valstijoje supilta meškų formos piliakalnių grupė, Ohajo valstijoje vertas dėmesio vingiuotas 400 metrų ilgio bei trijų metrų aukščio pylimas, vaizduojantis gyvatę, o Džordžijoje yra erelio ir aligatoriaus formų piliakalniai. Manoma, kad šie priešistoriniai statiniai galėjo būti supilti apie 1 tūkst. m. pr. Kr.

Dar viena įdomybė, verta turistų dėmesio, yra apie 800 m. pr. Kr. iš žemių ar molio pastatytos piramidės. Didžiausios yra Kahokijoje prie Sent Luiso ir Maundvilio archeologiniame parke. Piramidės ir piliakalniai mažai tyrinėti, nes vietiniai įstatymai draudžia kasinėti laidojimų vietas.

Į Bretanę – pasigrožėti tūkstančių menhyrų lauku

Prancūzijoje stūkso daugybė megalitinių pastatų, yra nemažai olų, kuriose slypi priešistorinio žmogaus piešiniai, tačiau bene įdomiausias paminklas yra Bretanėje, šalia Karnako kaimelio. Čia kiek akys aprėpia tęsiasi milžiniškas menhyrų laukas. Sena legenda pasakoja, kad piktas burtininkas užkerėjo romėnų legioną ir šis amžiams sustingo šiose vietose. Tačiau tikrieji akmenų statytojai gyveno daug seniau, nei romėnai ryžosi užkariauti barbarų gentis, apie 4 tūkst. m. pr. Kr.

Spėjama, kad tada būta apie 10 tūkst. akmenų, nuo 50 cm iki kelių metrų aukščio, ir jie buvo surikiuoti į griežtas linijas. Pats didžiausias menhyras siekė apie 20 m aukščio. Šiandien belikę apie 3 tūkst. stovinčių akmenų. Menhyrų lauko paskirtis neaiški, populiariausia teorija teigia, kad ši konstrukcija skirta astronominiams reiškiniams stebėti.

Į Ukrainą ir Vidurio Rusiją – paviešėti kaulinėse mamutų medžiotojų gyvenvietėse

Pasak E.Šatavičiaus, mamutų medžiotojų gyvenviečių būta visoje Europoje, tačiau statiniai geriausiai išlikę Pietų ir Vidurio Rusijoje bei Ukrainoje aplink Kijevą ar į pietus nuo sostinės, mat šių vietų nesiekė paskutinis ledynas. Mamutų medžiotojų kultūros, egzistavusios prieš 30–12 tūkst. metų, pastatams statyti naudoti mamutų ir kuprotųjų raganosių kaulai. Tokiose gyvenvietėse galėjo gyventi po kelis šimtus žmonių.

Kai kurie mokslininkai mamutų medžiotojų kultūras laiko pirmosiomis civilizacijomis, mat jos išrado keramiką, mokėjo pasigaminti audinių iš karklo ar dilgėlių. Nemažai unikalių mamutų medžiotojų statinių galima pamatyti žymiausiuose Rusijos ir Ukrainos muziejuose.

Į Pietų Ameriką – bent akies krašteliu pasigėrėti priešistoriniais uolų piešiniais

Piešistorinių piešinių urvuose randama visame pasaulyje, tačiau paprastam turistui retai nusišypso laimė pasigėrėti nuostabiais kūriniais. Dauguma jų griežtai saugomi, mat net menki mikroklimato pokyčiai kenkia piešiniams.

Pavyzdžiui, Prancūzijos Lasko urvą susigriebta užkonservuoti tik piešiniams pradėjus nykti. Pietų Amerikoje, Argentinoje netoli Perito Moreno miesto, yra vienas įdomiausių ir spalvingiausių urvų – Cueva de las Manos, Manoso urvas. Čia kvapą gniaužia daugybė rankų atspaudų, rodos, paliktų žaidžiančių vaikų, taip pat ir dinamiškos medžioklės scenos. Manoma, kad seniausias piešinys nupieštas prieš 13 tūkst. metų.

Dar senesni urvų piešiniai atrasti Brazilijoje, Sera da Kapivaros nacionaliniame parke, – manoma, kad jie sukurti prieš 25 tūkst. m.

Na, nesant galimybei pasigrožėti piešiniais, Pietų Amerikoje galima leistis į daugiadienes išvykas ieškoti dingusių miestų ar nusifotografuoti šalia didingų piramidžių, kurių šiame žemyne – apstu.

Afrika – žmonijos lopšys

Nemažai archeologų svajoja patyrinėti žmonijos lopšiu vadinamą Afriką, juk čia slypi daugybė atsakymų į žmonijos raidos klausimus. Tačiau tiek mokslininkams, tiek turistams sunku patenkinti savo smalsumą, mat dauguma priešistorinių paminklų slypi atkampiose vietovėse. Keliaujant po Botsvaną, jei pasitaikys geras gidas, galima apžiūrėti Codilą, esantį Kalahario dykumoje. Čia galima pamatyti daugiau nei 4 tūkst. piešinių ant uolų, išsibarsčiusių didžiulėje teritorijoje, ar Čongonio uolų piešinius Malavyje.

O Senegale ir Gambijoje būtų galima pasigrožėti sakralinės paskirties akmenų ratais, Sudane kelionių gidas galėtų nuvesti prie senų piramidžių, kuriose buvo laidojami valdovai. O štai Etijopijoje, Avašo upės slėnyje, kvapą gniaužiančių pastatų nėra, tačiau radiniai pribloškia savo amžiumi: rasta įrodymų, kad žmonių protėviai čia gyveno net prieš 4 mln. metų.

Unikalios Lenkijos titnago kasyklos

Kaimyninėje Lenkijoje taip pat esama įdomių objektų. Štai Kšemionkose, į pietus nuo Varšuvos, yra neolito laikų šachtinės titnago kasyklos, šalia kurių įkurtas muziejus, viliojantis lankytojus turtinga ekspozicija.

“Lenkijoje dėmesio verti ir pusiau megalitiniai palaidojimai Kujavijoje. Įdomu apžiūrėti trapecijos formos, 20–30 metų ilgio pilkapius, kurių kraštuose sustatyti didžiuliai akmenys, o ant viršaus supilta žemė. Taip pat yra atkurtos gyvenvietės iš akmens ar bronzos amžiaus, lankytojai gali išsirinkti norimą amžių ir pagyventi jame kurį laiką”, – pasakoja archeologas E.Šatavičius.

Tūkstančiai paslaptingų Skandinavijos pilkapių

O Skandinavijoje pilkapiai užburia ne tik keliautojus, bet ir mokslininkus. Tarkim, Norvegijoje pilkapiuose rasta palaidota žmonių kartu su didžiuliais laivais, šie radiniai padėjo išsamiau pažinti vikingų istoriją. O štai V–VI a. Švedijos Gamla Upsalos pilkapyną aplenks retas turistas. Kažkada čia buvo supilta apie 3 tūkst. kapų. Nors iki šių dienų jų išliko dešimt kartų mažiau, reginys vis tiek gniaužia kvapą.

"Veido" archyvas

Vienas unikaliausių Javos salos objektų – IX a. laiptuotos piramidės formos Borobuduro šventykla

Kad pamiltum Indoneziją, užtenka aplankyti vieną jos salą, pasigėrėti viena šventykla ir pasitikti aušrą ant vieno ugnikalnio kraterio. Tačiau tam, kad suprastum ir pažintum šią šalį, tektų grįžti ne vieną kartą ir aplankyti bent keliolika salų, kurios žavi savitu pasauliu, gamtos bei kultūros įvairove.

Indoneziją nusprendusiems aplankyti turistams maga aplankyti gamtos įžymybes ir šventyklas, prieš daugelį šimtmečių įkurtas vaizdingose vietovėse, nes šiuolaikiniai miestai čia nublanksta prieš istorinius pastatus ir gamtos sukurtus paminklus.

Indonezietiški netikėtumai

Vilnietė Aida Braziukaitė su vyru Andriejumi Indonezijos salose lankėsi ne kartą, mėgavosi idiliškais paplūdimiais, išnaršė žymiausias salas. Ponią Aidą Indonezija sužavėjo ne tik laukine gamta, bet ir kultūriniais kontrastais.

“Indonezija labai skirtinga. Pavyzdžiui, Balio saloje vyrauja induistų tikėjimas, ten žmones vienokie, Gili Meno ir Lomboko salose – musulmonai, jų visai kitoks charakteris, bendravimas, na, o Floreso saloje vyrauja krikščionybė, tad čia vėl viskas kitaip”, – pasakoja A.Braziukaitė.

Lietuviškose kelionių agentūrose kelionės į Indoneziją kainuoja nuo 5 tūkst. Lt. Suplojęs tokią sumą už porą savaičių poilsio turistų pamėgtose salose, keliautojas dar papildomai turės mokėti už kai kurias ekskursijas bei vietinius skrydžius. Daug įdomiau keliauti savarankiškai, juolab pigiau, nes šiek tiek paieškojus galima rasti lėktuvo bilietų į Džakartą už kiek daugiau nei 2 tūkst. Lt, be to, vietinėse kelionių agentūrose pirkti turus ir ekskursijas perpus pigiau.

Tačiau savarankiškai planuojant kelionę vertėtų žinoti, kad Indonezijos salose turizmo infrastruktūra nėra gerai išplėtota, tad galima gaišatis ir įvairiausi netikėtumai. Pavyzdžiui, jei turistas nusprendė keliauti autobusu ir patogiai jame įsikūrė, dar nereiškia, kad iš stoties pajudės laiku: čia įprasta laukti, kol prisirinks bent pusė autobuso keleivių. O panorus paplaukioti laivu ir vietinėje agentūroje susigundžius liaupsėmis apie jaukų šeimyninį laivą, atvykus prie išgirtosios transporto priemonės kyla abejonių, ar jis apskritai laikysis ant bangų. Taip nutiko ir vilniečiams.

Vis dėlto išdrįsus plaukti vertėtų apžiūrėti virtuvę, – pataria Aida, – nes kartais vanduo būna iš artimiausio šaltinio, o tuo pačiu peiliu virėjas ir panages išsikrapšto, ir maistą supjausto. Atkreiptinas dėmesys, kad mažesnėse salose vietiniai mėgsta visu būriu užpulti keliautojus, siūlydami visokių paslaugų: panešti nešulius, padėti susiorientuoti aplinkoje, surasti transportą, tačiau sutikus su pasiūlymais tempia pas draugus, pažįstamus ar giminaičius.

Vietos apsigyventi geriausia ieškoti nuvykus į išsirinktą salą. “Mes ieškodavome, kur daugiau laukinės gamtos ir mažiau civilizacijos”, – prisimena vilnietė. Galima rasti salų, kuriose yra tik keli nameliai, skirti turistams. Vakare kelioms valandoms įjungiama elektra ir vanduo, o jūra beveik skalauja namelio laiptus. Tokio namelio kaina – apie 50–40 Lt už naktį.

Rojaus sodas, ugnikalnio sūnus ir budistinė ramybė

Keliautojams, ištroškusiems gamtos, kultūrinės įvairovės ir kvapą gniaužiančios architektūros, verta kruopščiai ištyrinėti Javos salą. Sostinė Džakarta – šiuolaikinis didmiestis, tad nemėgstantiems šurmulio, automobilių spūsčių ir dangoraižių čia neverta užtrukti ilgiau, geriau dumti į netoliese esantį Bogoro kurortą. Pasimėgavus smaragdine jūra, vertėtų paklaidžioti po didžiulį 80 ha botanikos sodą “Kebun Raja”. Pasak keliautojos Aistės Butkutės, išmaišiusios visą Javos salą, čia buvo įdomiausia: tvyrojo neįprasti kvapai, stebino keisti ir niekad negirdėti garsai, bet labiausiai stulbino egzotiškų augalų girliandos ir ryškiaspalviai žiedai. “Taip tikriausiai atrodė rojaus sodai”, – šypsosi pašnekovė.

Indonezijoje tiesiog būtina aplankyti bent vieną ugnikalnį. Jų, didesnių ar mažesnių, veikiančių ar tik laikinai aprimusių, apstu beveik kiekvienoje saloje, tačiau pats įspūdingiausias stūkso Javos saloje. Tad dar gerokai prieš aušrą minios turistų traukia ant Pananjakano vulkano viršūnės – nuo čia atsiveria bene pats gražiausias vaizdas į Bromo ugnikalnį, kyšantį tarp kitų milžiniškų kalnų ir kraterių. Ilgam įstringa atmintin rausvėjantis dangus ir iš debesų patalo išnyrantis galingas kalnas.

Įdomu bent iš tolo užmesti akį į Anank Krakatau ugnikalnį, Krakatau sūnų. Taip vadinamas kasmet iki penkių metrų paaugantis ugnikalnis, esantis tarp Sumatros ir Javos salų. Čia kažkada buvo nedidelė Krakatau sala, kurioje stūksojo ugnikalnis, išsiveržęs 1883 metais. Sala sprogo ir visiškai suiro, sprogimo garsas buvo girdimas net Australijoje, kilo milžiniškas cunamis, o dulkių debesys apskriejo aplink Žemę ir keliais laipsniais atvėsino klimatą.

Iki soties pasimėgavus įspūdingais gamtos paminklais, norisi pasigrožėti ir žmogaus kūriniais. Vienas unikaliausių Javos salos objektų – laiptuotos piramidės formos Borobuduro šventykla. Didžiulę piramidę puošia daugiau nei 500 bronzinių ir akmeninių Gautamos Budos statulų, daugiau nei 2500 akmens bareljefų, kurių beveik pusė vaizduoja Budos gyvenimo ir nušvitimo kelią. Šventykla baigta statyti IX a., tačiau po poros šimtmečių išsiveržė šalia esantis Merapio ugnikalnis ir statinį ilgam palaidojo po storu lavos sluoksniu. XIX a. šventykla atkasta, tačiau dauguma statulų buvo skilusios, be galvų, nukentėjo ir akmens raižiniai. Apie 1970 m. UNESCO skyrė pinigų statiniui restauruoti, darbai truko dešimtmetį ir kainavo apie 25 mln. JAV dolerių.

Tradiciškai visos Borobudurą aplankiusių turistų liaupsės tenka būtent šiai šventyklai, tačiau verta nepamiršti ir induistinio IX a. statyto daugiau nei 200 šventyklų komplekso Prambanane, akį džiuginančio harmoningomis ir grakščiomis akmenų pynių smailėmis. Borobuduro ir Prambanano šventyklos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Panorusiems pamatyti daugiau šventyklų verta patraukti į Balio salą, čia jų suskaičiuojama nuo 10 iki 20 tūkstančių ir visos įkurtos vaizdingose vietovėse. Dar keliautojai pataria neišvykti iš Balio ar Javos salų nepasimėgavus specifiniais šokiais, kuriais atskleidžiamas induistinis pasaulio suvokimas ir pasakojamos legendos.

Pasimatymas su varanais

Antropologų ir kitų tyrinėtojų radiniai atskleidžia, kad žmonės Indonezijos salose gyvena ne vieną tūkstantmetį. Čia rasta tokių radinių, kurie mokslininkams iškėlė daugybę sunkiai įmenamų mįslių, – tai Javos žmogus ar Floreso salos “hobitai”, kurių aukštis tesiekė vieną metrą. Mamoma, kad “hobitai” gyveno ir aplinkinėse salose. Šie radiniai užminė mokslininkams naujų mįslių apie žmonijos evoliciją. Beje, vietiniame folklore išlikę nemažai pasakojimų apie keistus mažus olų gyventojus, tačiau jie esą buvo išžudyti, nes pradėjo grobti kūdikius.

Kol mokslininkai ginčijasi ir laužo galvas dėl keistų Floreso salos radinių, turistai grožisi nuostabia jos gamta. Floreso saloje veikia 14 ugnikalnių, neretai ir žemė virpa. O Keli Mutu ugnikalnio krateryje, apie 1,5 tūkst. metrų aukštyje, yra keli spalvoti ežerai. Salos gyventojai įsitikinę, kad juodos spalvos ežere mirksta burtininkų sielos, tamsiai žaliame – nusidėjėlių, o žalsvame – kūdikių ir skaistuolių. Bėgant metams ežerų spalvos kinta: paruduoja, paraudonuoja ar pamėlynuoja.

Atsipūtus Floreso saloje tiesiog būtina nuvykti stebėti drakonų – Komodo varanų. Tačiau geriau vykti į Rinką, o ne į garsiąją Komodo salą, į kurią dažniausiai plūsta būriai turistų. “Rinkos sala labai graži – kalvota, čia matėm didesnių ir mažesnių varanų, stebėjom bandas buivolų, o štai Komodo sala padvelkė komercija, nes mums parodė tik vieną vietą, kurioje buvo varanas. Daugiau jų Komode nematėme”, – pasakoja A.Braziukaitė.

Priminsime, kad salose esama apie 3 tūkst. varanų, vienai patelei tenka trys keturi patinai. Milžiniški driežai gyvena apie 50 metų. Kiaušinius varanės deda išdžiūvusiose upių vagose. Išsiritę mažyliai būna iki 10 cm ir gyvena medžiuose. Beje, didieji varanai pasižymi jėga ir keliese užpuolę lengvai įveikia buivolą.

Nuplaukus į Lomboko salą galima pasimėgauti pėsčiųjų žygiais ir išbandyti savo ištvermę, karštyje pėdinant prie trečio pagal dydį Indonezijoje ugnikalnio kraterio. Ugnikalnis apsuptas ūksmingų miškų, kuriuose kunkuliuoja karštos versmės ir ošia šniokščia gausybė krioklių, puikiai atgaivinančių žygeivius. “Tiesą sakant, Lomboke daugiau nelabai ir yra ką veikti. Užteka keleto dienų. Be to, sala labai apleista. Pakelėse daug šiukšlių, o į upelius jų suversta tiek, kad nematyti krantų”, – pasakoja Aida.

Na, o pavargus nuo žygių ir įspūdžių pasyviam poilsiui geriausia rinktis Gili salas. Čia keliautojai iki soties galės mėgautis auksiniu šnarančiu smėliu, vietinių gyventojų draugiškumu ir sunkiai nupasakojama ramybe.

Scanpix

Trokštantiems pabėgti nuo triukšmingos poilsiautojų minios, tačiau neįsivaizduojantiems atostogų be kopų ir jūros ošimo, verta dar Klaipėdoje sėsti ant dviračio ir Kuršių nerija dumti į Kaliningrado sritį.

Pervažiavus Lietuvos ir Kaliningrado srities sieną daugelį keliautojų netikėtai nustebina laukinė gamta, skurdžios gyvenvietės bei griūvantys istoriniai pastatai, karinės bazės, vilos už aukštų spygliuotų sienų, blogi keliai ir menka turizmo infrastruktūra. “Toks įspūdis, kad Kaliningrade žmonės gyvena taip, kaip mes gyvenome prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų”, – slogų pirmą įspūdį prisimena Sofija Poliakovaitė, su bendrakeleiviais keliavusi dviračiais po Kaliningrado sritį.

Dramatiški istoriniai virsmai

Priminsime, kad kadaise dabartinėje Kaliningrado srities teritorijoje gyveno prūsų gentys – skalviai, sembai, nadruviai. XII a. prūsų gentys susivaidijo su Mozūrija, tad mozūrų kunigaikštis pagalbos paprašė Kryžiuočių ordino, dar vadinamo Vokiečių ordinu, ir už tai atidavė Kulmo žemes. Kryžiuočiai pasišovė pakrikštyti pagonis prūsus ir kartu užsigrobti naujų teritorijų. Ordinas greitai nugalėjo pavienes prūsų gentis, mat šios besivaidydamos tarpusavyje nesugebėjo susivienyti prieš bendrą priešą. Tad prūsų genčių pavadinimas beliko tik šalies pavadinime – Prūsija.

XIII a. viduryje strategiškai patogioje vietoje, kurioje kryžiavosi prekybos, sausumos ir vandens keliai, netoli Priegliaus žiočių, ant kalvos iškilo pilis. Šalia pilies po truputį įsikūrė trys gyvenvietės, vėliau sujungtos į vieno miesto – Karaliaučiaus teritoriją.

Bėgant šimtmečiams plėtėsi miestai, klestėjo ekonomika ir kultūra. Verta prisiminti, kad spaudos draudimo metais iš Karaliaučiaus ir Tilžės į Lietuvą buvo gabenamas spausdintas lietuviškas žodis. Beje, Lietuvos ir dabartinės Kaliningrado srities pasienio miestelių, pavyzdžiui, Kudirkos Naumiesčio, senbuviai dar pamena, kaip tarpukario metais jie draugiškai dūkdavo su vokietukais Šešupės pakrantėse, mokydavosi vieni kitų kalbos, o dažnas lietuvis vyras traukdavo į Prūsiją darbo ieškoti.

Per Antrąjį pasaulinį karą turtingas ir klestintis kraštas buvo visiškai nuniokotas, o 1945 m. pagal Potsdamo sutartį atiteko Sovietų Sąjungai. Karaliaučius, pervadintas sovietų veikėjo Michailo Kalinino garbei, buvusios didybės jau nebeatgavo. Ir nors istorinių bei architektūrinių paminklų dar išliko, tačiau keliautojus Kaliningrado sritis labiausiai traukia laukine, žmogaus menkai tepaliesta gamta.

Nakvynė kopose

Sofija su penkiais bendrakeleiviais savo septynių dienų kelionei pasirinko bene patį gražiausią maršrutą. Klaipėdoje sėdę ant dviračių, keliautojai per Kuršių nerijos pušynus patraukė į Nidą, nuo čia nebetoli pasienio kontrolės punktas, o toliau – puikūs laukiniai palūdimiai, aukštos kopos ir tankūs miškai, besitęsiantys iki Kaliningrado miesto. Iš ten keliautojai, išardę ir susipakavę dviračius, traukiniu grįžo namo. Tokia kelionė nebrangi: tenka mokėti už vizą – apie 120 Lt, traukinio bilietą namo – nuo 130 Lt ir dar šiek tiek vietinėse parduotuvėse papildyti maisto atsargas.

Nakvynės vietos žygeiviai neieškodavo – pasistatydavo palapinę ten, kur gražesnis vaizdas. Pasak keliautojos, ryte neretai sulaukdavo įvairiausių netikėtumų: kartą išlindę iš palapinės pamatė bandą laukinių ožkų, smalsiai šmirinėjančių aplink, kitą kartą apsistojo prie milžiniško skardžio, nuo kurio atsiveria įspūdingas vaizdas – apačioje banguojanti jūra.

Na, o vieną rytą žygeiviai atsibudo kareivinių teritorijoje, tačiau šiai kompanijai pasisekė – kareiviai draugiškai išlydėjo. Paprastai jie ne tokie malonūs: apsižioplinę keliautojai būna suimami ir mažų mažiausiai jiems tenka rašyti pasiaiškinimus, ką veikė saugomoje teritorijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad statyti palapines kopose draudžiama, gresia baudos, tačiau lietuvių niekas netikrino ir nebaudė, tad jie iki soties mėgavosi šiugždančiu smėliu, ošiančia jūra ir ramybe. “Laukinė gamta labai įspūdinga, pavyzdžiui, pas mus pajūryje skruzdėlynas, nėra kur prigulti, o ten esi visiškai vienas, gali eiti kur nori, gali kad ir nuogas maudytis – nėra jokių apribojimų”, – įspūdžiais dalijasi S.Poliakovaitė.

Daugiausiai laiko keliautojai praleisdavo gamtoje ir į pakeliui pasitaikančias gyvenvietes užsukdavo tik papildyti maisto atsargų. “Mums įprastų parduotuvių ten nėra – tik kioskai. Užeidavome visi šeši keliautojai, mums viskas atrodydavo pigu, tai prisipirkdavom visko, ko širdis geidžia. Vos spėdavom išeiti, kai parduotuvėlę uždarydavo, nes dienos apyvarta įvykdyta ir netgi viršyta”, – šypsodamasi pasakoja Sofija.

Kuršių nerijoje yra keletas istorinių gyvenviečių, tačiau istorinių paminklų jose beveik nelikę. Štai Pilkupoje (Morskoje) verta atkreipti dėmesį į senesnius pastatus. Važiuojant pro Rasytę (Rybačij) įdomu užmesti akį į neogotikinį bažnyčios pastatą, kuriame dabar veikia cerkvė.

Na, o ties Šarkuvos (Lesnoj) kaimu yra pati siauriausia Kuršių nerijos vieta – sausuma susiaurėja iki 350–370 m. Turint laiko galima pasižvalgyti po vieną seniausių Baltijos pajūrio kurortų – Krantą, pervadintą Zelenogradsku. Čia įdomu pasivaikščioti gatvelėmis ir pasigrožėti grakščiais ir puošniais, tačiau apleistais XX a. pradžios namais.

Griuvėsiais virtęs karaliaus miestas

O štai Karaliaučius, dabartinis Kaliningradas, keliautojus pritrenkė niūrumu. “Kaliningrade viskas apleista ir pilka. Apžiūrėjome senamiestį, tačiau seniausi pastatai – sovietinių laikų”, – nusivylimo neslepia Sofija.

Norintiems įsivaizduoti buvusią Karaliaučiaus didybę verta pasklaidyti XX a. pradžios atvirukus bei nuotraukas ir pasigrožėti elegantiškais pastatais, puošniomis bažnyčiomis, didžiuliu universiteto pastatu, kvapą gniaužiančia pilimi, Priegliaus pakrantėse virte verdančias darbais, šurmuliuojančiais turgumis. Tarpukariu miestas žavėjo viduramžišku centru ir patogiais priemiesčiais, turtingu zoologijos sodu.

Tačiau visa tai dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Miestas buvo bombarduojamas britų karališkųjų pajėgų lėktuvų. Istorikai teigia, kad čia pirmą kartą buvo panaudotas napalmas, lengvai užsiliepsnojantis ir degantis net vandenyje, žuvo tūkstančiai žmonių, daugelis pastatų buvo sugriauti. Sovietų armija ir valdžia miesto bei jo architektūrinių vertybių taip pat netausojo, priešingai, viską naikino. Teigiama, kad toks sovietų valdžios elgesys buvo grįstas baime, kad šią sritį reikės gražinti Vokietijai.

Pilis sunaikinta ne taip ir seniai – tik prieš 40 metų. Bokštas susprogdintas, griuvėsiai išardyti po plytą, o šios išvežtos statyti kitiems Rusijos miestams. Dabar karališkos pilies vietoje plyti Centrinė aikštė ir stūkso pastatas vaiduoklis – nebaigti statyti Sovietų rūmai. Beje, apie pilį pasakojama keletas šiuolaikinių legendų. Yra žinoma, kad per karą pilyje buvo saugomas garsusis Gintaro kambarys, tačiau pasitraukus vokiečiams jis išgaravo kaip dūmas. Taip pat teigiama, kad po Priegliaus vaga yra didžiuliai užmūryti požemių labirintai, kuriuose esą paslėptas Gintaro kambarys ir kitos per karą dingusios meno vertybės.

Norintiems pasigrožėti bent senojo miesto likučiais reikėtų aplankyti keletą išlikusių istorinių paminklų. Tarkime, XIV a. statytą katedrą, vainikuotą tvirtu bokštu. Čia palaidota nemažai žymių žmonių, pavyzdžiui, filosofas Immanuelis Kantas. Išlikusi grakšti Šv. Luizės bažnyčia, kurioje dabar veikia lėlių teatras, verta žvilgtelėti ir į liuteronų Kryžiaus bažnyčią, kurią dabina pora įdomios formos bokštų.

Na, o turint laiko galima apžiūrėti buvusių įtvirtinimų ir miesto sienų liekanas – vartus, bokštus, bastionus. Sukant ratu aplink miestą derėtų stabtelėti prie Observatorijos ir Grolmano bastionų, Dohnos bokšto, kuriame šiuo metu veikia gintaro muziejus. Architektūros mėgėjus tikrai sudomins išlikę šešeri įspūdingi vartai, ypač nustebina Friedrichsburgo vartai, papuošti ornamentu, panašiu į ažūrinius nėrinius, ir Brandenburgo vartai, labiau primenantys nedidelę tvirtovę su gynybiniais bokštais.

Žinoma, akį traukia ir pompastiški sovietmečiu statyti paminklai, skirti Motinai Rusijai, kosmonautams ar obeliskas, skirtas gvardiečiams.

Vis dėlto Sofiją Karaliaučius nustebino ne pastatais ir istorinėmis relikvijomis, o neįtikėtinu žmonių draugiškumu ir paslaugumu. Lietuviams mieste reikėjo užsiregistruoti ir nusiųsti dokumentus su registracijos duomenimis į nuovadą. Keliautojai pusę dienos sugaišo pašte, pildė galybę popierių, tačiau konkretaus adreso nurodyti negalėjo, ir nepadėjo jokie aiškinimai, kad jie yra žygeiviai, gyvenantys palapinėse miškuose.

“Tuo metu į paštą užėjo moteris su užsieniečiu, kurį priregistravo savo bute. Papasakojau jai apie mūsų sudėtingą padėtį ir paklausiau, ar nebūtų galima prisiregistruoti jos adresu. Ji pasvarstė porą minučių ir sutiko. Padėjo užpildyti dokumentus ir atsisakė bet kokio atlygio”, – pasakojimą baigė S.Poliakovaitė.

BFL

Lietuvos gyventojai retai užsako keliones agentūrose ir dažniausiai organizuoja jas patys. Lietuviams taip pat svarbi pažįstamų nuomonė, rodo “Eurobarometro” tyrimas.

71 proc. gyventojų pagrindinis informacijos šaltinis buvo draugų ar kolegų rekomendacijos, o 41 proc. tai buvo ir svarbiausias informacijos šaltinis – pagal šį rodiklį Lietuva kartu su Latvija (atitinkamai 70 ir 43 proc.) pirmavo tarp Europos šalių. Tuo tarpu net 20 proc. italų svarbiausias informacijos šaltinis buvo kelionių agentūrų lankstinukai, rodo penktadienį paskelbti gyventojų nuomonę Europoje atspindinčio tyrimo duomenys.

Net 73 proc. lietuvių pernai organizavo kelionę patys – tai taip pat vienas didžiausių rodiklių Europoje. 14 proc. teigė ją užsakę kelionių agentūroje. Dažniausiai kelionių agentūrų paslaugomis naudojosi čekai – 30 proc. gyventojų pernai keliones užsakė būtent jose.

Pernai, palyginti su 2009-aisiais, daugiau Lietuvos gyventojų kelionei rinkosi lėktuvą – taip keliavusių padaugėjo 13 proc. punktų iki 31 proc., o keliaujančių automobiliu sumažėjo 13 proc. iki 47 proc.

Lietuvoje 63 proc. gyventojų – didžiausia dalis ES – per metus nurodė keliavę tik vieną kartą, be to, Lietuvos gyventojai taip pat buvo vieni labiausiai neapsisprendusių dėl to, ar šiemet jie ketina kažkur keliauti – 21 proc. respondentų teigė to dar tvirtai nežinantys.

“Eurobarometras” vasarį apklausė 502 Lietuvos gyventojus.

"Veido" archyvas

Ruošiantis į ilgesnę ar net trumpesnę kelionę kyla neaiškumų, ypač susijusių su bagažo dydžiu ar prireikus keliauti su augintiniu. Kartais nesusipratimų nepavyksta išvengti ir viešajame transporte. Užbėkime įvykiams už akių ir pasidomėkime, kokie netikėtumai gali laukti.

Keliaujant su gyvūnu traukiniu, autobusu, keltu ar lėktuvu

• Visais atvejais šeimininkas privalo turėti veterinarijos gydytojo pažymą apie gyvūno sveikatą ir pasirūpinti, kad nekiltų grėsmė kitų keleivių saugumui ir patogumui.

• Autobusais gyvūnus galite vežti nemokamai. Svarbiausia, kad jie būtų krepšyje ar narvelyje ir neužimtų atskiros keleivio vietos. O jei vietos prireiks, gyvūnui teks pirkti bilietą. Pagal viešojo transporto važiavimo taisykles, turite pasirūpinti, kad jūsų augintinis nekeltų grėsmės kitų keleivių sveikatai,  nuosavybei ir ramybei. Šuo turi būti su antsnukiu ir laikomas už ne ilgesnio kaip 0,5 m pavadėlio. Keliaujant su šunimi turėtumėte įlipti pro paskutines duris ir važiuoti autobuso ar troleibuso gale. Jei jūsų mieste priimta tvarka įlipti pro priekines duris, šia taisykle turėtumėte vadovautis ir norėdama į viešąjį transportą patekti su augintiniu.

• Keliaujant traukiniu, smulkūs kambariniai gyvūnai, pavyzdžiui, žiurkėnai, turi būti vežami dėžėse, pintinėse arba narveliuose. Trečl    ios klasės vagone šiuos gyvūnus galite vežtis nemokamai, tačl    iau važiuojant kitų klasių vagonais už augintinį teks susimokėti kaip už lydimąjį bagažą.

• Jei traukiniu vešitės didelį šunį, už jį turėsite susimokėti kaip už 20 kg bagažą. Galite vežtis šunį ir atskiroje kupė, tačl    iau tokiu atveju teks sumokėti už visas kupė vietas. Šuo turėtų būti su antsnukiu ir pavadėliu. Už bet kokią galimą augintinio padarytą žalą teks atsakyti jums.

• Keltai, kurie priima keleivius su gyvūnais, vienam asmeniui leidžia vežtis ne daugiau kaip 2 šunis. Keliaujantiems su gyvūnais skiriamos specialios kajutės, kuriose kilimai pakeisti linoleumu, o po kelionės kajutės dezinfekuojamos. Pasirinkus tokį transportą kelionei su augintiniu, jums teks išsipirkti visą kajutę.

Su augintiniu į užsienį

Prieš vykdama į kelionę su gyvūnu, būtinai susipažinkite su toje šalyje galiojančiomis gyvūno įvežimo taisyklėmis, nes kai kuriose šalyse keliami ypač griežti reikalavimai.

• Keliaujant po Europos Sąjungą. Naminiai gyvūnai gali keliauti kartu, jei turite Europos Sąjungos naminio gyvūno pasą. Jame turi būti informacija apie skiepus nuo pasiutligės – paskiepyti turi būti visi naminiai gyvūnai, vyresni nei trijų mėnesių. Tokį pasą gali išduoti bet kuris veterinaras.

• Pagal galiojančias taisykles vežantis gyvūną į keturias šalis – Airiją, Jungtinę Karalystę, Maltą ir Švediją – dar prireiks ir papildomų įrodymų, kad skiepai buvo veiksmingi, todėl turėkite ir atitinkamą veterinaro pažymą.

• Taip pat į Airiją, Jungtinę Karalystę ir Maltą atvykstantys gyvūnai tikrinami dėl erkių platinamų ligų ir kaspinuočio. Švedijoje ir Suomijoje tikrinami tik dėl kaspinuočio.

• Labai svarbu, kad gyvūną būtų galima identifikuoti. Todėl jis privalo turėti mikrolustą. Tai paprastos procedūros metu po oda įkišama mikroschema, sauganti gyvūno duomenis. Turėdamas šį mikrolustą, gyvūnas užregistruojamas į duomenų bazę, todėl net jei dingtų bet kurioje Europos šalyje, galėtų būti atpažintas ir grąžintas šeimininkui.

• Pagal anksčiau galiojusias taisykles gyvūnui identifikuoti visiškai pakakdavo tatuiruotės. Į daugelį ES šalių gyvūnas tik su tatuiruote ir be mikrolusto galės vykti iki 2011 m. liepos. Tačiau Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Maltoje jau dabar reikalaujama tik mikrolusto.

• Nors griežti gyvūnų vežimo reikalavimai galioja visoje Europoje, prieš vykstant į konkrečią šalį verta pasidomėti, ar ji netaiko kokių nors papildomų taisyklių.

• Už ES ribų. Išvykstant iš Europos Sąjungos prireiks visų tų pačių dokumentų, kaip ir Sąjungos ribose. Tačiau papildomai gyvūnui turi būti atliktas kraujo tyrimas.

• Jei traukiniu vykstate į užsienį, augintinių vežimo taisyklės priklauso nuo šalies, į kurią vykstate. Važiuojant į NVS šalis, Latviją ir Estiją, gyvūnus teks vežtis atskiroje kupė, nusiperkant tiek bilietų, kiek kupė yra vietų. Leidžiama vežtis ne daugiau kaip du gyvūnus. Keliaujant į kitas šalis (Lenkiją, Bulgariją, Vokietiją, Čl    ekiją ir kt.), gyvūnus leidžiama vežtis nuperkant jiems kelionės bilietą su 50 proc. nuolaida.

• Norėdami skraidinti gyvūną lėktuvu, apie tai turite įspėti oro linijų bendrovę. Kiekviena bendrovė nustato savas gyvūnų skraidinimo sąlygas. Paprastai į lėktuvo saloną galima pasiimti ne daugiau kaip 8 kg sveriantį augintinį, kuris turėtų būti specialioje dėžutėje, telpančl    ioje po keleivio sėdyne arba ant kelių – dėžutės dydis 50x40x23 cm. Didesni šunys vežami atskirame lėktuvo skyriuje pervežimo dėžėse. Jeigu skrydis su persėdimu, augintiniu pasirūpina veterinarijos specialistai – pavedžioja, pašeria, palakina ir, jei reikia, apgyvendina šunų viešbutyje. Lėktuvų salonuose galima laikyti tik šunis vedlius, įrodžius, kad jie aklo arba kurčl    io žmogaus palydovai.

Apie bagažo dydį?

Prieš kelionę pasidomėkite, kokio dydžio ir svorio bagažą galite su savimi pasiimti, kad netektų nustebti, jei paprašys susimokėti papildomai ar net paskirs baudą…

• Važiuodami autobusu ar troleibusu nemokamai galite vežtis bagažą, neužimantį keleivio vietos. Kita vertus, rankinis bagažas turi atitikti tam tikrus standartus: ne didesnis kaip 60x40x20 cm arba bendra išmatavimų suma neviršytų 120 cm. Antraip teks pažymėti papildomą bilietą, už kurį su savimi galėsite vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną keleivio vietą. Be to, autobusu ar troleibusu draudžiama vežti daiktus, kurie trukdytų ar būtų pavojingi kitiems keleiviams, galėtų sutepti transporto sėdynes ar bendrakeleivių drabužius. Dėl minėtų priežasčių viešuoju transportu draudžiama vežti dviratį.

• Tarpmiestiniu autobusu. Salone kiekvienas keleivis turi teisę nemokamai vežtis vieną rankinį bagažą, ne didesnį kaip 60x40x20 cm arba – jeigu bendra matmenų suma ne didesnė kaip 120 cm. Autobusuose, kuriose yra bagažinės, papildomai galima vežti bagažą, ne didesnį kaip 100x50x30 cm arba – jei bendra dydžių suma ne didesnė kaip 180 cm. Kartais už šį papildomą bagažą gali tekti susimokėti, todėl prieš vykstant į kelionę kiekvienu atveju reikėtų išsiaiškinti nemokamo bagažo sąlygas. Trečią arba didesnį negu šių dydžių bagažą keleivis gali vežti tik tada, jei bagažinėje lieka laisvų vietų.

• Traukiniu. Kiekvienas keleivis, turintis bilietą, turi teisę keleiviniame vagone su savimi nemokamai vežti nešulius, kurių bendra trijų matmenų suma neviršija 200 cm, o bendras svoris – 35 kg suaugusiam ir 15 kg vaikui iki 10 metų. trečios klasės vagone suaugęs keleivis gali vežtis daugiau nešulių nei numatyta taisyklėse, bet jų svoris neturi viršyti 50 kg. Panašūs reikalavimai bagažui keliami ir vykstant traukiniu į užsienio šalis, tačiau kiekvienu atveju vežamų nešulių sąlygos gali kisti, todėl reikėtų pasidomėti prieš vykstant į kelionę.  Dviračius galima vežti bagažo vagonuose, o keleiviniuose vagonuose – specialiai tam skirtose vietose. Dviračiai į traukinius priimami nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d. Už kiekvieną dviratį teks susimokėti nustatytą mokestį, priklausantį nuo važiuojamo atstumo ir kokia klase keliaujate (svyruoja nuo 2 iki 16 Lt).

• Lėktuvu. Kiekviena avialinija gali turėti skirtingus reikalavimus tiek rankiniam, tiek registruotam bagažui. Vienos kompanijos į lėktuvo saloną leidžia įsinešti neriboto svorio, tačiau neviršijančio 50x40x23 cm išmatavimų rankinį bagažą, o registruoto bagažo iki 20–32 kg mokestis įeina į bilieto kainą. Dažniausiai pigių skrydžių bendrovės į lėktuvo saloną nemokamai leidžia imti vieną vienetą rankinio bagažo, kurio matmenys yra 55cmx40cmx20cm, o svoris negali viršyti 8–10 kilogramų, tačiau už didesnį registruotą bagažą skaičiuoja papildomą mokestį. Paprastai visos avialinijų kompanijos be papildomo mokesčio leidžia pasiimti vaiko ar neįgalaus vežimėlį. Perkant bilietą iš anksto reikėtų įspėti, jeigu ketinate vežti specialų bagažą: sporto įrangą, muzikos instrumentus, dviratį ir pan. Už šį bagažą greičiausiai teks susimokėti papildomą mokestį.

Priekinės durys: neaiškumai dėl naujos tvarkos…

Keleivių įlaipinimas į viešąjį transportą pro priekines duris didžiuosiuose Europos miestuose yra įprastas, Lietuvoje tokia tvarka įgyvendinta dar visai neseniai. Kaip ir dauguma naujovių, ši tvarka sukėlė nemažai diskusijų ir klausimų, bet sėkmingai įgyvendinta Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Kėdainiuose. Galimybę priimti tvarką keleivius laipinti pro pirmąsias duris svarsto ir kiti miestai.

Keleiviai pastebėjo naujos tvarkos nenuginčijamą naudą – viešajame transporte akivaizdžiai sumažėjo asocialių, apsvaigusių ar agresyvių žmonių. Be to, pasak kontrolierių, dabar mažiau pagaunama vadinamųjų zuikių.

Vis dėlto naujoji laipinimo tvarka į viešąjį transportą kelia neaiškumų. Pavyzdžiui, kaip pro priekines duris patekti neįgaliems, tėvams su vežimėliu? Specialiuose žemagrindžiuose Vilniaus miesto autobusuose ir troleibusuose yra numatyta galimybė šiuos keleivius įleisti į transporto priemonę pro vidurines duris. Vairuotojai turėtų įleisti tokius keleivius, kurie negali patekti pro priekines duris. Kartais tai priklauso nuo vairuotojo darbo kultūros…

Anksčiau, keleiviai su gyvūnais į viešąjį miesto transportą turėdavo įlipti pro galines duris. Dabar jie, kaip ir kiti keleiviai, gali įlipti pro pirmąsias duris. Žinoma, augintinis turi atitikti važiavimo taisyklių keliamus reikalavimus – būti su pavadėliu ir antsnukiu.

Šią vasarą Jungtinėse Amerikos Valstijose darbuosis apie di tris tūkstančius Lietuvos studentų. Dauguma jų išvyks pagal Pasaulio lietuvių centro (PLC) organizuojamą programą “Work and Travel USA”. Pernai tokių studentų buvo apie 1,5 tūkst, prieš dvejus metus – 736. Galutinė šių metų statistika bus žinoma vasarą, bet Lietuvos ambasada JAV ir Pasaulio lietuvių centras jau dabar tvirtina, kad išvykstančiųjų skaičius bus rekordiškai didelis.

“Šiais metais pretendentų maždaug dvigubai daugiau nei pernai. Tiesa, pretendentų skaičius paprastai būna gerokai didesnis nei dalyvių – tų, kurie tikrai išvyksta”, – teigia Pranas Brūzga, PLC programų direktorius. Jis pabrėžia, kad daugiau nei 99 proc. išvykusiųjų grįžta į Lietuvą laiku ir tęsia studijas. Lietuvos studentai dirba kartu su kitų užsienio šalių (dažniausiai Europos) analogiškų programų dalyviais, populiariausi darbai – paslaugų sektoriuje: viešbučiuose, restoranuose, baldų pervežimo įmonėse. Vėliau studentai turi kelių savaičių atostogas, per kurias gali keliauti po šalį. Iš pradžių į kelionę reikia investuoti apie 4000 Lt (į juos įeina mokestis PLC, vizos padarymas, lėktuvo bilietas).

“Tai galimybė pamatyti žemyną, išleidžiant tam kelis tūkstančius litų, bet juos uždirbant per vasarą ir netgi grįžtant “su pliusu”. Baigus studijas šluostyti staliukų nebesinorės, o savo lėšomis tiesiog pakeliauti po JAV kelias savaites irgi nėra taip paprasta”, – savo kelionės motyvus įvardija Vilniaus universiteto studentė Eglė Jasukaitytė, pernai vasarą dirbusi Masačiusetse ir šiemet kelionę kartosianti. PLC duomenimis, daugiausiai studentų į JAV skrenda būtent iš Vilniaus universiteto, taip pat Mykolo Romerio, Vilniaus Gedimino technikos, Kauno Technologijos universitetų.

Nejc Trumpuž

Šaltas lietus, stiprus vėjas, laužantis užsieniečių skėčius, ir jūros kvapas ore. Taip turistus pasitinka 2011 m. Europos kultūros sostinė – Talinas. Per savaitę, kurią praleidau Estijos sostinėje, bandžiau išsiaiškinti, koks yra tas tikrasis gyvenimas Taline?

Iš pirmo lietuviško žvilgsnio didelių skirtumų tarp Estijos ir Lietuvos įžvelgti negali. Jautiesi tarsi lankytumeisi kitame Lietuvos mieste. Senamiestis tikrai ne didesnis už Vilniaus, tik daug klaidesnis. Jie turi ir savas Rumšiškes, tik jos vadinasi Eesti Vabaõhumuuseum. O juokingiausia, jog ne tik Kaune, bet ir Taline galima pamatyti tūkstančius kainavusį lauko tualetą. Sutapimas? O gal dar viena „valdymo ypatybė“, kylanti iš praeities? Bet egzistuoja sričių, kuriose mūsų kaimynai mus neabejotinai lenkia.

Mes iš estų galėtume pasimokyti patriotiškumo. Jie myli savo gimtinę ir niekada nepraleidžia progos ja pasididžiuoti. Kaip patys giriasi, daugiau nei 99% Estijos teritorijos veikia bevielis internetas. Gal todėl pietų metu galima pamatyti ne vieną estą pietaujantį ir akių nenuleidžiantį nuo savo kompiuterio?

Bene labiausiai nustebina barų ir restoranų gausa. Pasirinkimas stulbinamai didelis, kiekvienoje gatvėje gali rasti nuo karaoke iki alaus barų, nuo homoseksualų iki striptizo klubų, nuo prabangiausių iki visiškai pigių restoranų. Kurie yra sausakimši nepriklausomai nuo savaitės dienos. Lankosi juose daug vyresnė publika negu Lietuvoje. Pas mus naktinį gyvenimą labiau propaguoja studentai, o Taline naktines gatves užplūstas trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai. Bet žmonių gausa naktimis vis tik neatneša saugumo jausmo. O senamiesčio gatvėse gali pamatyti įspėjamuosius ženklus, kurie primena moterims saugoti savo krepšius ir rankines.

Nejc Trumpuž

Kaip juokauja vietiniai lietuviai, esto, pasakojančio kokią istoriją, geriau nepertraukti, nes teks viską išklausyti nuo pat pradžių. Bet jeigu jis pasikviečia tave į svečius, jau esi jo draugas. Estijoje šeima yra svarbiausia vertybė. Čia žmonės nepasilieka po darbo ir pats darbas yra tik pinigų užsidirbimo priemonė, o ne visas gyvenimas.

Gal todėl, lietuviai, kuriems teko lankytis vietinėse mokyklose, liko šokiruoti jų modernumu. Daugelis mūsų lietuviškųjų dabar atrodo kaip vargo mokyklėlės. Erdvūs koridoriai, didelės rūbinės su galimybe persiauti batus, daug gėlių, kai kurios mokyklos net turi savus baseinus, o kitose prie valgyklų yra ir pianinas, jog vaikams valgant būtų galima klausytis gyvos muzikos. Visi abiturientai jau planuoja kelionę į Lietuvą. Lyg egzistuotų nerašyta taisyklė, jog gavus diplomą reikia pažymėti šią progą Palangoje. Tik patys abiturientai nežino, iš kur ši tradicija, o ir Palangos vardą patys užmiršta arba nelabai moka ištarti. Tačiau kiekvienas estas žino, jog mes vadiname juos lėtais, bet nesutinka su tokiu epitetu. Patys sakė (arba tiesiog nenorėjo pripažinti), jog neturi kažkokių išskirtinių juokų apie lietuvius, tačiau latviai populiari tema juokaujant.

Nejc Trumpuž

Talinas, kaip ir Vilnius, turi vieną bendrą tautinių mažumų problemą. Jaunimas taip pat planuoja vykti studijuoti į užsienį, bet emigracijos problema Estijoje daug mažesnė. Kadangi žmonės, dirbantys Suomijoje, gali grįžti (ir dažniausiai grįžta) į gimtinę savaitgaliais, o kartais net kasdieną, jie toliau lieka registruotais savo šalies piliečiais, kurie kelia šalies ekonomiką. Problemų su anglų kalba nekilo, puikiai angliškai kalba ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės.

Sportas – kiekvieno esto gyvenimo dalis. Kadangi oras beveik visada yra prastas, tai jau nebe kliūtis norintiems propaguoti šią veiklą. Ypač populiarios sporto šakos –slidinėjimas ir bėgiojimas. Bet mūsų taip mylimas krepšinis Estijoje visiškai nepopuliarus.

Norint parvežti lauktuvių iškyla nemaža problema, jeigu nesinori vežti matrioškos, kurių pilnos suvenyrų parduotuvės, faktiškai lieka tik „Kalev“ saldainiai ir šokoladai. Tie patys prekybos centrai, juose ir išplanavimas vos ne identiškas, o įžengus pirmos prekės – „Kalev“ šokoladai, kurių galima įsigyti ir Lietuvoje.

Suomijos ambasados pastatas stovi bene geriausioje Talino vietoje. Egzistuoja viešbučiai skirti tik suomiams, o jų pačių pilnos gatvės. Gal jie taip nepatrauktų dėmesio, jeigu būtų blaivūs. Patys estai toleruoja ir vertina savo šiaurės kaimynus. Visgi niekas negali paneigti, jog tokie puikūs santykiai Estijai atneša daug naudos. Netgi sakoma, jog populiariąją kompiuterinę programą „Skype“ sukūrė estas, gyvenantis Suomijoje.

Vilnių ir Taliną skiria tik devynių valandų kelias autobusu, o gyvenimo stilius ten visiškai kitoks. Pripažįstu, estai tikrai lėtesni, nes jų vertybės ir požiūris į gyvenimą kitoks. Jie šaltesni ir uždaresni negu lietuviai, bet mes turėtume pasimokyti geresnio savęs vertinimo ir meilės savo gimtinei. Jie niekada nesiskundžia savo šalimi, o tik pasitaikius progai ją giria. Turbūt viskas priklauso nuo požiūrio. Niekur nėra idealių gyvenimo sąlygų, bet vis dar egzistuoja optimizmas.

Nejc Trumpuž

Žymantė Sakalauskaitė

Daugybė žmonių atostogaudami nenori praleisti įdomių filmų, svarbių laidų ar ypatingų sporto rungtynių (tarkime, šiemet Lietuvoje vyksiančio Europos krepšinio čempionato svarbiausių akimirkų). Technologijų gamintojai tokiems vartotojams bando padėti ir siūlo jau gana daug rūšių televizorių, kuriuos galima vežtis į kelionę. Beje, jų kainos vis mažėja. Tarkime, nešiojamus LCD televizorius 24 cm įsitrižainės galima įsigyti už 500 Lt. 18 cm. įsitrižainės – už 300 Lt.

Jei norėtum didesnio komforto, nešiojamąjį sulankstomą 40 cm įstrižainės televizorių galima įsigyti už tūkstantį litų. Dauguma šių televizorių turi TV programų įrašymo į USB atmintinę galimybę, be išorinio maitinimo po keletą valandų gali veikti tiek lauko, tiek namų sąlygomis.

Neseniai pasirodė ir naujiena – “PCTV Systems Broadway 2T”. Tai kompiuterinis TV imtuvas, galintis transliuoti antžeminę skaitmeninę DVB-T televiziją, kuri Lietuvoje leidžia nemokamai žiūrėti 14 TV kanalų. Skirtingai nei daugelis kitų panašių įrenginių, “Broadway 2T” nereikia jungti prie kompiuterio. Mat šis prietaisas TV transliacijas perduoda į internetą. Tai reiškia, kad norimas laidas ar rungtynes galima stebėti bet kurioje pasaulio vietoje – visur, kur yra interneto ryšys.

Transliacijos matomos kompiuteriuose su “Windows” arba “Mac OS X” operacinėmis sistemomis ir “Apple” įrenginiuose – “iPhone” ir “iPad”. Šio įrenginio kaina 700 Lt.

FB-TU56063

MPT skelbtą viešojo pirkimo konkursą laimėjo bendrovė “Vestekspress”, nurungusi penkias konkurentes. Už maždaug 1,8 mln. litų MPT ketina įsigyti apie 500 kelionių į užsienį.

Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis teigė, kad “Vestekspress” organizuos MPT darbuotojų bei premjero Andriaus Kubiliaus keliones. Pasak jo, 1,8 mln. litų ir 500 kelionių yra tik “orientaciniai skaičiai”.

“Bus kvietimai, bus renginiai – ir bus organizuojamos komandiruotės. Tai grynai orientacinis skaičius. 500 kelionių – tai gana daug. Manau, kad mums, kaip institucijai, tas skaičius yra gana didelis. Net ir su premjero komandiruotėmis”, – kalbėjo D.Matulionis.

Tiesa, MPT vadovas neatmetė galimybės, kad komandiruotėms gali būti išleisti ir daugiau kaip 1,8 mln. litų, esą išlaidas pakoreguoti gali 2013-ieji metai, kuomet Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai.

Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, nuo 2010 metų pradžios “Vestekspress” gavo valstybinių užsakymų už beveik 17,5 mln. litų. Ši bendrovė organizuoja Seimo narių, kelių ministerijų bei daugelio kitų valstybinių įstaigų darbuotojų keliones.

Kultūros ministerija balandžio viduryje su “Vestekspress” taip pat pasirašė sutartį trejiems metams, jos suma – 1,5 mln. litų.

Ūkio ministerija taip pat planuoja išlaidas kelionėms. Ji sudarė sutartis su dviem kelionių organizatoriais. “Vestekspress” per metus teks 33 tūkst. litų suma, o bendrovė “Baltijos kelionių agentūra” su ministerija sudarė dvi sutartis už atitinkamai 300 tūkst. ir 1 mln. litų.

Teisingumo ministerija pernai lapkritį su “Vestekspress” pasirašė metų trukmės sutartį, kurios vertė turėtų siekti apie 200 tūkst. litų.

Energetikos ministerija iš to paties kelionių organizatoriaus per metus turėtų įsigyti kelionių už maždaug milijoną litų – sutartis su “Vestekspress” sudaryta pernai rugpjūtį.

Šiuo metu kelionių organizatoriaus savo darbuotojų komandiruotėms taip pat ieško Aplinkos, Sveikatos apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijos.

"Veido" archyvas

Daugybės nuostabiausių pasaulio vietų nenurodo jokia kelionių literatūra

Keliavimas savarankiškai – ne kruizas Nilu ar dvi savaitės žvaigždutėmis apkarstytame Turkijos viešbutyje. Tai gana sudėtingas keliavimo būdas, ir tikrai ne kiekvienas gali jam ryžtis.

Jei palyginsime vaizdingiau, keliaudami su grupe jūs iškart nusiperkate automobilį, o pasirinkę savarankišką kelionę turite tą automobilį susikonstruoti patys. Nepaisant to, kad “konstravimas” skamba sudėtingai, vis daugiau keliautojų Lietuvoje tampa patys sau gidais ir keliauja atostogauti pačių susidarytais maršrutais.

Oficialios statistikos nėra, bet užtenka pasižvalgyti tarp draugų ir pažįstamų, panaršyti po kelionių įspūdžių aprašymus internete, ir susidaro įspūdis, kad savarankiškas keliavimas tautiečiams jau tapo artimesnis už stumdymąsi turistinėse grupėse. Praleidžiame ilgesnius savaitgalius didžiuosiuose Europos miestuose, lekiame su draugais paslidinėti, bandome susikalbėti su pačių egzotiškiausių šalių gyventojais ar netgi trumpam persikeliame pagyventi ten, kur šilčiau. Savarankiškos kelionės praplečia ribas ir galimybes, reikia tik mokėti tuo pasinaudoti.

Maloni atsakomybė

Savo pirmai savarankiškai kelionei pasirinkau gana sudėtingą šalį – Kiniją. Nepaisant to, pradžia buvo lengva, nes pats maršruto neplanavau. Palikau šį užsiėmimą kartu keliavusiai draugei, o pats jaučiausi, tarsi ir toliau būčiau organizuotos grupės narys, galintis reikšti savo pastabas ir priekaištus kelionės vadovei. Tai truko vos porą dienų, o tada manęs laukė rimtas pokalbis, po kurio supratau pirmą ir svarbiausią savarankiško keliavimo taisyklę: tu pats esi sau gidas.

Keliaujant savo jėgomis, negali nieko kaltinti, jeigu reikalai pakrypsta ne pagal planą. Turi pats nusipirkti bilietus, stovėti eilėse, spėti į autobusą, žinoti, kur ir ko važiuoji. Iš pradžių tai gąsdina, tarsi visą gyvenimą valgėte restoranuose, o dabar nusprendėte savarankiškai išsikepti vištienos “gong bao”. Pirmas bandymas tikriausiai nebus labai vykęs, nors viską darėte, kaip reikia, tačiau ateityje įgysite vis daugiau praktikos ir patys sau paruošite puikiausią vakarienę.

Savarankiška kelionė panaši į maisto gaminimą, jei ne viena smulkmena – čia nėra recepto. Galima tik bendrais bruožais nupasakoti, kaip vyksta pasirengimas tokiai kelionei, tačiau netikėtumai ir nuotykiai užklumpa vos pradėjus planuoti, todėl tenka improvizuoti.

Pavyzdžiui, prieš trejus metus su drauge nusprendėme palikti darbus ir pusantrų metų paklajoti po Pietų Ameriką. Taupėme pinigus, apsirūpinome būtina turistine įranga, braižėme būsimos kelionės maršrutą… Dabar jau galiu pasakyti, kad maršrutas pasikeitė nuo pat pirmo kelionės taško, finansus stipriai aplamdė JAV dolerio kurso svyravimas ir krizė, o patys brangiausi turistiniai daikčiukai sugedo, suplyšo ir susprogo per pirmąjį kelionės mėnesį.

Nepaisant viso to, savo tikslą įgyvendinome, ir tas mūsų išsikeptas patiekalas buvo išties ypatingo skonio.

Pergalė mėgsta pasirengusius, todėl tik patys drąsiausi ir labiausiai pašėlę keliautojai nusprendžia leistis į savarankiškas klajones be išankstinio plano. Aš nedrįsčiau, nors savarankiškai esu apkeliavęs per dvidešimt skirtingų šalių. Sudedamosios mano siūlomo recepto dalys visada išlieka tos pačios: nusistatome kelionės kryptį ir tikslą, iškart perkame bilietą, kad vėliau nesinorėtų persigalvoti, tada įsigyjame kelionės knygą su patikimu ir detaliu šalies aprašymu, ieškome informacijos internete, domimės kitų keliautojų atsiliepimais. Kai sudedamosios dalys jau aiškios, reikia tik atsakingai susikrauti kuprinę ir pasirengti saujai prieskonių – nuotykiams, kurių tikrai bus.

Užprogramuoti nuotykiai

Keli mano pažįstami keliautojai savo maršrutus dėlioja taip, kad vos išgirdus apie jų planus norisi stvertis už galvos. Na, kam gali šauti į galvą važiuoti per Afganistaną autostopu? Arba motociklu įveikti visą Pietų Amerikos žemyną, kai tau jau per septyniasdešimt? Čia vieni aštriausių pavyzdžių, tačiau paprastai savarankiškai kelionei to visiškai nereikia – net savaitgaliui ištrūkus į Barseloną staigmenų tikrai užteks.

Vėl grįžkime į Kiniją ir pabandykime savarankiškai pakeliauti po šalį, kurioje beveik niekas nekalba angliškai, o jų kalba ir rašmenys mums visiškai nesuprantami. Net ženklais bendrauti sunku, nes kinai juos dažnai supranta kitaip nei mes.

Taip, nuotykių ten buvo sočiai. Perkant bilietą iš Pekino į Šanchajų prie mūsų langelio susirinko gal penkiolika smalsuolių. Jie visiškai neplanavo mums padėti – vietiniams buvo įdomu, ar mes, visiškai negalėdami susikalbėti su kasininke, pasieksime savo tikslą ir nusipirksime bilietus. Nusipirkome.

Vėliau dar kokius penkis šimtus kartų susidūrėme su panašiomis problemomis, kol galiausiai įveikėme Kinijos kodą. Pavyzdžiui, radę angliškai kalbančių vietinių paprašėme, kad užrašų knygelėje užrašytų esminius hieroglifus. Net ir po to kartais norint nusipirkti vištienos sultinio tekdavo šokinėti aplink apstulbusį pardavėją ir plasnoti įsivaizduojamais sparnais, tačiau gyvenimas tikrai tapo lengvesnis. Tam tikrus svarbius hieroglifus (pavyzdžiui, žyminčius vyrų ir moterų tualetus) pradėjome atskirti. Galiausiai išmokome skaičių rodymo ženklais sistemą ir supratome, kad sukryžiuoti pirštai reiškia ne kapines, o dešimt.

Kam mums reikėjo viso to streso, problemų ir sunkumų? Nes mes nenorėjome valgyti restorane. Mes patys “išsikepėme” savo kelionę, ir aš net neabejoju, kad pasirinkę kitokį keliavimo būdą nebūtume patyrę nė trečdalio tų nuotykių, kuriuos iki šiol malonu ir linksma prisiminti.

Sukelia priklausomybę

Šlovindamas savarankiškas keliones tikrai nenoriu sumenkinti kitų keliavimo būdų. Jeigu žmogus gerai jaučiasi, dvyliktą kartą grįždamas į tą patį Egipto kurortą ar Romos senamiestyje klausydamasis kelionės vadovo pasakojimų apie didingą šalies istoriją – puiku. Kiekvienas pasirenkame tai, kas geriausia mums, o kartais patikrinta ramybė kur kas geriau negu kelionės stresas ir iššūkiai kiekviename žingsnyje.

Prisipažinsiu, po savarankiškų kelionių maratono, kai per pusantrų metų aplankiau visas Pietų Amerikos žemyno šalis, norėjau tik vieno – kitas atostogas praleisti Turkijoje, kur visą dieną galima mirkti viešbučio baseine, gurkšnojant kokteilį ir stebint juokingai šūkaujantį animatorių. Tikrai to norėjau ir netgi buvau pradėjęs ieškoti bilieto, bet… Atėjus atostogoms užsimečiau ant nugaros nedidukę kuprinę, kurioje knygų buvo daugiau negu drabužių (“Jis skaitys, būdamas nuogas”, – iš mano kuprinės juokėsi dvi oro uosto apsaugos darbuotojos Londone), ir išlėkiau pasiblaškyti po Gvatemalą ir Hondūrą.

Savarankiškas keliavimas sukelia priklausomybę. Pirmiausia dėl to, kad galima pajusti, kiek daug dalykų priklauso nuo tavęs. Visą kelionę gali susidėlioti tik pagal savo pomėgius, nereikia tapti grupės atskalūnų, jei muziejuje užsimanai praleisti daugiau laiko ar tavęs visiškai netraukia į dar vieną suvenyrų parduotuvę. Esi pats sau gidas ir gali savarankiškai priimti sprendimus.

Be to, keliaudamas savarankiškai sutaupai, jei tik pats to nori. Čia atsiveria dar vienas savarankiško keliavimo privalumas: gali valgyti paprastesnį maistą ir miegoti asketiškuose viešbučiuose, tačiau daugiau pinigų skirti pramogoms, gali už pusę kainos nusipirkti lėktuvo bilietą, o sutaupytus pinigus skirti nardymo kursams… Be to, gali pasinaudoti vietinių turizmo agentūrų paslaugomis ir pasitelkęs derybų meną gauti neįtikėtinai palankių pasiūlymų. O galbūt spjausi į visus populiariuosius turistinius objektus ir praminsi toje šalyje naują, tik sau pačiam žinomą takelį?

Pliusai ir minusai

Savaime suprantama, negalima visko tapyti vien tik šviesiomis spalvomis. Savarankiškas keliavimas gali suteikti ne tik smagių nuotykių, bet ir rimtų išbandymų, pavyzdžiui, netgi tokioje turistų pamiltoje šalyje, kaip Indija. Vykau ten ieškoti visų taip apdainuotos dvasinės ramybės, o gavau kiekviename žingsnyje tykančius apgavikus, agresyvius išmaldos prašytojus, stresą ir nepasitikėjimą. Nors Indija turi milžiniškų privalumų, praleidęs joje tris savaites norėjau dar tiek pat laiko, kad atsigaučiau nuo tos įtampos.

Keliaujant organizuotai svarbu pasirinkti patikimą partnerį, o savarankiškas blaškymasis po pasaulį tokio pasitikėjimo jausmo nesuteikia. Kartais vėlai vakare dar nežinai, kur šiąnakt nakvosi, kartais per visą dieną taip ir nespėji pavalgyti, o kartais norisi pasivyti nesąžiningą taksistą ir gerai jį prilupti. Baisiausia, kad keliaujant savarankiškai netgi neturi kam pasiskųsti. Kaip toje dainoje – “nieks kits čia nekalts”…

Minusus galėčiau vardyti ir toliau, tačiau gyvenime tikriausiai nėra tokios srities, kuri būtų tik teigiama. Nesėkmė gali tykoti ir namie lipant iš lovos, bet negi dėl to turėčiau visą gyvenimą joje pragulėti? Patirtis rodo, kad daugelis savarankiško keliavimo minusų gali tapti pliusais, kai suprantame esminę savarankiško keliavimo tiesą: mes patys esame sau gidai, todėl galime spręsti dėl visko, kas priklauso nuo mūsų, o jeigu atsitinka kažkas, ko paveikti negalime, – tebūnie.

Dabar noriu jūsų atsiprašyti – turiu bėgti prie knygų ir susiplanuoti savo naują savarankišką kelionę. Šįkart keliausiu į Barseloną. O kur keliausite jūs?