Brano pilį Rumunijoje išgarsino Bramo Stokerio romanas “Drakula”

Daugelis šalių tiesiog iš kailio neriasi bandydamos pritraukti kuo daugiau keliautojų, todėl įvairiausiais būdais garsina savo kultūros paminklus bei gamtos įdomybes. Tačiau bene geriausia reklama tampa žinomo menininko gyvenimo istorija ir jo kūrinys.

Esama nemažai meno kūrinių, kurie taip paveikia keliautojų, nuotykių ieškotojų ar net mokslininkų vaizduotę, kad šie leidžiasi į metų metus trunkančias ekspedicijas, panyra į dešimtmečius išsitęsusius mokslinius tyrinėjimus, ieškodami Platono aprašytos Atlantidos, lanko tolimąją Danielio Defoe romano herojaus Robinzono Kruzo vardu pavadintą salą ar tiesiog leidžiasi klajoti menininko pėdomis po visą pasaulį.

Kita vertus, nereikia tolimų ir sudėtingų kelionių norint aplankyti vietas, kurias išgarsino romanai ar filmai, jų galima rasti kiekvienoje šalyje: Italijos mieste Veronoje vis dar gyvas mitas apie tragišką Džuljetos ir Romeo meilę, Rumunijos Transilvanija savo šiurpia Drakulos pilimi traukia siaubo mėgėjus, Prancūzijoje nuotykių ieškotojai dairosi muškietininkų pėdsakų, o jų neradę patraukia į Montekristo pilį, tiesa, pasistatytą paties Alexandre’o Dumas. Ispanijoje galima klajoti Miguelio de Cervanteso romano veikėjo Don Kichoto keliais, Škotijoje pasiplaukioti po Katerinos ežerą, kurį išgarsino Walteris Scottas, o Danijoje apžiūrėti Kronborgo pilį, dažnai vadinamą Hamleto pilimi.

Geriausias gidas – meno kūrinys

Miestams, pilims ar gamtos vietovėms, paminėtoms meno kūriniuose, nereikia kurti specialių reklaminių strategijų, kad sudomintų turistus, pakanka puoselėti jau turimą kultūrinį kapitalą ir garsinti rašytojo sukurtą mitą – amžinos meilės, nuolatinės kovos, turtingumo ar netgi laikinumo. Tuo naudojasi net išskirtiniai miestai. Štai Venecija, nors ir unikalus miestas, pastatytas ant vandens, žavintis kanalais, tiltais ir rūmais, tačiau vis tiek dažnai reklamuojamas remiantis įvairiais literatūros kūriniais, netgi tokiais keistais, kaip Thomo Manno “Mirtis Venecijoje”.

“Sakoma, kad Venecija – ypač paslaptingas miestas, turintis mirties atspalvį. O štai Praha – kafkiškas, keisto sapno miestas. Tai labai patrauklu žmonėms, nes jie žino tuos literatūrinius kūrinius ir jiems tai padeda prisijaukinti miestą, padaryti jį savą”, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto profesorius sociologas Artūras Tereškinas.

Pasak profesoriaus, dabar miestai vis labiau reklamuojami Holivudo filmais, tampančiais savotiškomis miesto etiketėmis, kurios naudojamos turistams pritraukti, pavyzdžiui, Woody Alleno filmai, kurių veiksmas vyksta Niujorke. Turistams, ketinantiems lankytis šiame didmiestyje, vertėtų pasižiūrėti bent vieną režisieriaus W.Alleno filmą, kad pajustų ypatingą, keistoką miesto atmosferą.

Kartais keliautojams, pasidavusiems filmo kerams, tenka nusivilti, mat tikrovė neatitinka išankstinių lūkesčių. Dažnas turistas, keliaudamas po Maroką, susigundo užsukti į Kasablanką, miestą, kurį išgarsino režisieriaus Michaelo Kurtizo 1942 m. sukurta romantinė drama “Kasablanka”, pelniusi daugybę apdovanojimų ir net tris “Oskarus”. Šis filmas, pasakojantis apie žmogaus begalinę meilę, kančią ir pareigos jausmą, net ir šiandien laikomas vienu populiariausių šio žanro kūrinių. Štai kauniečiai Asta ir Rytis Kulikauskai, susigundę romantiška Kasablankos legenda, nusivylė, mat pamatė įprastą didmiestį, kuriame daugybė modernių pastatų, automobilių spūsčių ir nuolat skubančių žmonių.

Dailės mėgėjams, norintiems išsamiau susipažinti su savo favoritų kūryba ir jos ištakomis, nereikia per dienų dienas lindėti meno galerijose ar muziejuose, – ne mažiau įdomu pasižvalgyti po vietas, kuriose gyveno ir kurias tapė didieji dailininkai. Pavyzdžiui, Prancūzijos Provanse verta pasižvalgyti po peizažus, kuriuos tapė Paulis Cezanne’as, ar užsukti į Arlio miestą, kuriame vis dar gyva Vincento van Gogho legenda.

Bene įdomiausia būtų sekti Claude’o Monet darbų motyvais: aplankytume nemažai didžiųjų Europos miestų, tokių kaip Londonas, Venecija, pasigrožėtume gotikine Ruano katedra, rūsčiomis Etretato uolų arkomis ir apsistotume Normandijoje, idiliškuose Živerni soduose, kuriuose mirguliuojantys spalvingi gėlių, žaismingai blykčiojančių saulės spindulių ir švelnių šešėlių atspindžiai bei grakštus japoniško stiliaus tiltelis visiškai tokie patys kaip dailininko šedevruose “Nimfos”, “Vandens lelijos” ir kt.

Nuo genialumo prie banalumo

Meno kūriniai žadina vaizduotę, tačiau keliautojams ne mažiau smalsu aplankyti ir tas vietas, kuriose gyveno bei kūrė žymūs žmonės. “Taip galima įsijausti ir net susitapatinti su menininku, tarsi pajusti jo jausmus, matyti jo akimis, girdėti jo ausimis. Atsiskleidžia visa išgyvenimų paletė, kurią norėjo perteikti kūrinio autorius, o mes lyg tampame kūrinio dalininkais, tęsiame kūrybos procesą”, – smalsumo priežastis aiškina psichoanalitikė Elona Ilgiuvienė.

Turistų gausa gali pasigirti ir Vokietijos miestas Veimaras, traukiantis ne tik istorijos, architektūros mėgėjus, bet ir visus besidominčiuosius literatūra bei filosofija. Čia gyveno ir kūrė Johannas Wolfgangas Goethe, Friedrichas Shilleris, Friedrichas Nietzsche, Johannas Gottfriedas Herderis. Be šių vardų miestas tegalėtų pasigirti įdomia Bauhaus architektūra, o dabar keliautojai šmirinėja po J.W.Goethe’s ar F.Nietzsche’s namus, domisi kiekviena menininkų gyvenimo ar mirties smulkmena.

Verta paminėti ir nedidelį žvejų miestelį Figeresą, išpopuliarintą genialiojo ir ekscentriškojo dailininko Salvadoro Dali, kuris savo vardą ir visą gyvenimą pavertė legenda, o kartu preke, prieinama kiekvienam. Turistai plūsta lankyti “Tetro-Museo Dali”, paversto architektūriniu stebuklu, – ispanai giriasi, kad tai vienas lankomiausių muziejų Ispanijoje. Akį traukia automobilis-skulptūra “Lietaus taksi”, ekscentriški kambariai ir keistas S.Dali žmonos Galos poilsio kambarys.

“Dabar apskritai daug kas atskleidžiama, nes suvokiama, kad tai labai gera reklaminė strategija. Pavyzdžiui, rašytojų gyvenimas, intymios jo detalės, kurios patrauklios turistams, įvairūs pikantiški dalykai, kuriais įmanoma patraukti keliautojo dėmesį. Aišku, kartu kūrėjai sumenkinami ir subanalinami”, – sako profesorius A.Tereškinas.

Viena vertus, atskleidus menininkų gyvenimo detalių, jų kūriniai bei miestai, kuriuose gyveno, išpopuliarėja, pritraukia turistų, kita vertus, kartais peržengiama riba ir kūrėjo veidas tampa banaliu suvenyro logotipu, atsiduriančiu ant saldainių, gėrimų, žaislų. Būtent taip nutiko XVIII a. kompozitoriui Wofgangui Amadeus Mozartui – jo vardas ir atvaizdas tapo populiariu Zalcburgo suvenyru, skirtu masiniam vartotojui.

Konkuruoti rinkos sąlygomis, stengiantis pritraukti kuo daugiau turistų, nelengva, tačiau pasitelkus meno kūrinį ar garsaus žmogaus gyvenimą miestui suteikiama savito žavesio, kuris vilioja ir visko mačiusius keliautojus. O kaip šią kortą išnaudoja Lietuva? Deja, padėtis apgailėtina. Lietuvoje esama nemažai vietų, kurias aplankė pasaulinio garso menininkai, tačiau daugiau eksploatuojamas tik Nidoje atostogavusio Th.Manno vardas, o štai Stendhalis, Jeanas Paulis Sartre’as ar Romainas Gary dažnai pamirštami.

Vietos, kurias išgarsino menininkai

Didžioji Britanija. Romantišku Williamo Wordswortho keliu

Maršrutas ne toks jau trumpas – 290 km ilgio kelias, vedantis gražiausiomis Ežerų krašto (Lake Districht) nacionalinio parko vietomis. Kelionę derėtų pradėti ir baigti Kokermute, prie W.Wordswortho namo, verta užsukti į Keswick, Hawkshead ar Buttermere kaimelius, užlipti į vaizdingus kalnus. Visą maršrutą galima pėstute nužygiuoti per dvi savaites arba rinktis trumpesnes atkarpas.

Italija. Ieškant Džuljetos ir Romeo pėdsakų

Dviejų Veronos miesto priešiškų šeimų jaunuolių meilės istorija, kurią XVI a. pr. pirmas aprašė Luigi da Porto iš Vinčenzos, o išgarsino Williamas Shakespeare’as, sutraukia minias keliautojų. Visi lanko Džiuljetos namus, kurie tėra tik XIII a. smuklė, San Francesco al Corso vienuolyno kriptoje apžiūri vadinamąjį Džuljetos kapą. Pavažiavus už miesto galima aplankyti dvi pilis, stovinčias ant neaukšto kalno dviem viršūnėmis, viena vadinama Romeo, kita – Džuljetos.

Šveicarija. Prie Keturių Kantonų ežerų

Kiekvienas lietuvis, paklaustas apie Šveicariją, prisimins Maironio eilėraštį apie Keturių Kantonų ežerą, dar vadinamą Liucernos, ir puikiai įsivaizduos, koks Alpių kalnų vaizdas atsiveria nuo pakrantės. Žavi ne tik idiliškos ežero pakrantės ir jame atsispindinčios snieguotos kalnų viršūnės – vertas dėmesio ir pats Liucernos miestas, garsėjantis vienu ilgiausių medinių tiltų, ištapytu mirties scenomis.

Ispanija. Bėgimas nuo mirties

Pamplonos miesto gyventojai turėtų pasakyti ačiū Ernestui Hemingway’ui, kuris savo kūrinyje “Fiesta” aprašė ir taip išgarsino visame pasaulyje neįprastą miesto tradiciją – bėgimą su buliais. Kasmet per San Fermino festivalį savo jėgas ir drąsą išbando daugybė turistų, tiesa, kai kuriems ši nutrūktgalviška pramoga baigiasi ligonininėje.

Keliautojams, kuriems jau įgriso komercializuotos kelionės į Turkiją, Egiptą, Ispaniją ar Bulgariją, vertėtų atsigręžti į Kaukazo šalis, ir ypač į Armėniją.

Vis daugiau egiptietiškus ir turkiškus kurortus išbandžiusių lietuvių atostogoms ima dairytis naujų krypčių. Gana dažnai žvilgsniai nukrypsta į Pietų Kaukazą. Vienus čia masina smalsumas iš arčiau pažvelgti į valstybes, turinčias panašią sovietinę praeitį kaip ir mes, kitus – gamtos grožis ir puikus poilsis keliaujant pėsčiomis po kalnus, trečius – krikščionybės pradžią menantys vienuolynai ir plačiai žinomas kaukaziečių svetingumas.

Po Armėniją – nuomotu automobiliu

Norintieji aplankyti Armėniją šiuo metu gali rinktis įvairius keliavimo būdus. Jei pageidaujama keliauti patogiai ir per atostogas nesukti galvos, kaip nuvykti į vieną ar kitą lankytiną vietą, kur apsistoti nakvynės ar ką valgyti, galima rinktis neseniai Lietuvos keliautojams agentūrų pradėtus siūlyti kelionių paketus. Agentūros siūlo turus iki 12 dienų.Pavyzdžiui, už 11 dienų kelionę šiuo metų laiku tektų pakloti apie 3200 Lt, tačiau tiek mokėsite tik tuomet, jeigu keliausite šešiese. Jeigu ketinate keliauti dviese, tuomet teks mokėti gerokai daugiau. Be to, prie jau nurodytos kainos reikia nepamiršti papildomai pridėti kelionių agentūrų prašomos 900–1000 Lt sumos už lėktuvo bilietus.

Lina ir Andrius Tilindžiai pasirinko kitokį keliavimo po Armėniją būdą. Jie nusprendė patys pirkti bilietus, kurie, perkant prieš keletą mėnesių, atsiėjo po 1200 Lt, patys nuomotis automobilį, ieškoti nakvynės ir patys rinktis, ką nori pamatyti.

Išsinuomoti automobilį lengviausia Armėnijos sostinėje Jerevane, nes čia galima rasti daugiausiai automobilių nuomos punktų. Pasirinkimas platus: nuo sovietinių įvairių rūšių ladų iki prabangių įvairaus dydžio ir galingumo visureigių, kuriais dėl prastų kelių keliauti rekomenduojama dažniausiai.

Lietuvių pora nusprendė nesirinkti egzotika kvepiančios lados ir keliauti dvejų metų senumo vakarietišku automobiliu. Savaitės nuoma kainavo per 1100 Lt.

“Septynių dienų pakanka, kad nuomotu automobiliu išnaršytum beveik visą tokią mažą ir gražią šalį, kaip Armėnija”, – tvirtina savaitę prie nuomoto automobilio vairo praleidęs A.Tilindis.

Pasak jo, keliaujant po šią šalį nepasitvirtino iš sovietinių laikų likęs stereotipas, kad armėnai vairuoja labai agresyviai ir nesilaikydami taisyklių. “Jie laikosi savų taisyklių, kurias nesunku perprasti. Pavyzdžiui, armėnai, užuot rodę posūkį automobilio žibintu, nuolat pypina, taip pranešdami, kad ketina lenkti”, – perprastais vairavimo subtilumais dalijasi Andrius.

Kainos panašios kaip Lietuvoje

Planuojantiems vykti į Armėniją pravers informacija, kad maisto kainos šioje šalyje panašios kaip Lietuvoje. Kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, mėsos gaminiai, kainuoja brangiau, o, tarkime, daržovės ir vaisiai pigesni. “Jerevane yra prekybos centrų ir daug restoranų bei kavinių, kurias galima rinktis pagal piniginės storį. Beveik visoje Armėnijoje tiek sotūs pietūs, tiek vakarienė tvarkingoje kavinėje kainuoja apie 10 Lt žmogui”, – pasakoja Lina.

Viešbučių kainos taip pat labai įvairios. Beveik visose šalies vietose galima rasti puikių aukštos klasės viešbučių, kuriuose už naktį teks mokėti nuo 185 iki 385 Lt. Tačiau lygiai taip pat galima apsigyventi ir vidutinės klasės viešbučiuose, svečių namuose ar tiesiog svetingų armėnų namuose, ir tada naktis atsieis apie 70–140 Lt žmogui.

Vienuolynų ir gamtos grožis

Armėnija labiausiai turistus vilioja savo nepaprasto grožio gamta: į dangų šaunančiais, miškais apaugusiais kalnais, šalia kelių srauniai tekančiomis upėmis, civilizacijos nuošalyje, kalnų apsuptyje ar ant pačių jų keterų, įkurtais šimtmečius menančiais įspūdingais vienuolynais.

Kelionę po Armėnijos vienuolynus geriausia pradėti nuo Ečmiadzino – Armėnijos dvasinio centro, kuriame sutiksi daug gobtuvais galvą prisidengusių vienuolių, pamatysi senovinių rytietiškai išpuoštų bažnyčių ir gausybę šventų relikvijų. Tai vieta, kurioje, pasak legendos, Dievas per šv. Grigorijų Lusavoričių (Švietėją), pirmąjį Armėnijos visuotinį patriarchą (katolikosą), pamačiusį dievišką viziją – šviesos pluoštą, krintantį ant žemės, nurodė, kur statyti pirmąją bažnyčią.

Ečmiadzino svarbą armėnams būtų sunku nusakyti žodžiais. Tai buvusi sostinė ypač reikšmingu tautai istoriniu laikotarpiu – nuo 180 iki 340 m. po Kristaus, kai armėnai buvo ką tik priėmę krikščionybę. Šiandien vietiniai gyventojai didžiuojasi, kad Ečmiadzino muziejuje saugomos unikalios krikščionybės relikvijos: pradedant Nojaus laivo nuolauža, baigiant Viešpaties erškėčių vainiku, taip pat daugelio apaštalų ir šventųjų palaikai.

Pakeliui į Ečmiadziną vertėtų stabtelėti prie armėnų architektūros perlu vadinamos Šventosios Hripsimės bažnyčios (618 m.). Taip pat nereikėtų praleisti progos ir užsukti aplankyti įspūdingų katolikoso Nerseso Statytojo finansuotos 641–661 m. pastatytos Zvartnoco (Nemiegančių Jėgų šventovė) katedros griuvėsių. Zvartnocas buvo drąsus ir unikalus to meto kūrinys dėl apvalios šventyklos formos ir 45 m sienų aukščio. Katedrą sugriovė 930 m. Armėnijoje vykęs žemės drebėjimas.

L.Tilindienė pasakoja, kad didžiausią įspūdį jai padarė turistų ne ypač dažnai lankomas Kobair vienuolynas be kupolo – tiksliau, išlikusios fantastiškai gražios dvylikos apaštalų freskos po atviru dangumi. Vienuolynas yra aukštai kalnuose, tad norint pamatyti freskas reikia kilti į kalną per nušiurusį, varganą kaimelį, išsidėsčiusį tarp medžių ir kalnų uolų, o kelią į jį mielai parodys vietiniai gyventojai. “Kai pakyli į medžiais apaugusių kalnų aukštybes prie apleisto vienuolyno, apima jausmas, o kartu ir aiškus supratimas, kad viskas yra laikina, kad pasaulis prasidėjo dar gerokai prieš mus ir kad jis tęsis dar ilgokai po mūsų”, – patirtais įspūdžiais dalijasi Lina.

Vienuolynai – labiausiai Armėniją išskiriantys architektūros ir istorijos paminklai. Dauguma jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Beje, būnant Armėnijoje svarbu klausytis legendų apie vienuolynus, nes iš jų galima sužinoti apie armėnų tautos istoriją.

Pavyzdžiui, lankydamiesi Khor Virap (Gilus šulinys) vienuolyne išgirsite pasakojant, kad pagonis karalius Trdatas III šio vienuolyno šulinyje 12 metų buvo įkalinęs šv. Grigorijų Švietėją, kurį paslapčiomis maitino krikščionė moteris. Po kurio laiko karalius buvęs užkeiktas ir kentėjęs nuo nevaldomų įsiūčio priepuolių, nuo kurių jį stebuklingai išgydęs šv. Grigorijus. Todėl karalius Trdatas atsivertęs į krikščionybę, o šv. Grigorijus tapęs pirmuoju Armėnijos bažnyčios katalikosu.

Sevanas – armėnų pasididžiavimas

Sakoma, kad nebuvai Armėnijoje, jeigu savo akimis nematei armėnų pasididžiavimo – Sevano ežero, 80 km ilgo ir 30 km pločio, užimančio 5 proc. šalies ploto, gėlo vandens telkinio. Armėnai jį vadina jūra, o nuo karščio pavargę jerevaniečiai mėgsta atvykti čia atsigaivinti. Ežero spalva – nuo akinamai žydros iki tamsiai mėlynos su daugybe šešėlių – keičiasi priklausomai nuo oro ir ežero dugne vykstančių paslaptingų procesų. Gaila, kad ežeras yra nukentėjęs nuo neatsakingos žmonių veiklos. Kai 1950 m. iš Sevano ištekančios Razdano upės vanduo buvo pradėtas naudoti hidroelektrinės darbui ir laikų drėkinimui, ežeras nuseko 20 metrų. Armėnai džiaugiasi, kad sovietų planai nusausinti ežerą taip ir liko neįgyvendinti.

Daugybė turistų, ypač planuojančių gydytis, vyksta į Džermuką, kuris garsėja savo sanatorijomis. Čia gausu tiek rusų, tiek gruzinų, tiek iraniečių, tiek pačių armėnų. Viena populiariausių sanatorijų, tačiau kartu ir pati brangiausia, yra neseniai rekonstruota “Armėnija”. Kainos čia ne kiekvieno lietuvio kišenei: mažiausiai už dvi naktis ne sezono metu žmogus turėtų mokėti 350 Lt, daugiausiai – 1350 Lt. Gal todėl šalia sanatorijos rikiuojasi nauji prabangūs visureigiai, be kurių dėl blogų kelių neįsivaizduojamas pasiturimai gyvenančių armėnų gyvenimas.

Esama ir pigesnes paslaugas siūlančių sanatorijų. Tarkim, “Ararato” sanatorijoje naktis atnaujintame dviviečiame kambaryje kainuoja 140 Lt žmogui, o tik šiek tiek pagražintame – 96 Lt. Į šią kainą įskaičiuota nakvynė, maitinimas tris kartus ir gydytojo paskirtos procedūros.

“Įdomu tai, jog visos kelionės metu manęs neapleido jausmas, kad grįžau į sovietinius laikus. Prasti keliai, neapšviestos gatvės, dažnai nėra šaligatvių, beveik visuose Armėnijos miestuose stūkstančios jau nebeveikiančios, surūdijusios gamyklos primindavo, kad šioje šalyje labai gyvas sovietmečio palikimas”, – pasakoja Andrius.

Jis prisipažįsta, kad keliaudamas nuolat lygino po Sovietų Sąjungos griūties pasiektą Lietuvos ir Armėnijos ekonominę, socialinę, kultūrinę pažangą. “Man pasirodė, kad Lietuvai geriau nei Armėnijai sekasi atsisakyti senos nemalonios praeities”, – baigdamas pridūrė Andrius.

Britas milijardierius Richardas Bransonas (Ričardas Bransonas) antradienį pristatė savo planus aplankyti didžiausias vandenynų gelmes mažu “skraidančiu” povandeniniu laivu.

Per precedento neturinčią ekspediciją dviviečiu batiskafu “Virgin Oceanic” bus mėginama pasiekti giliausias vietas kiekviename iš penkių pasaulio vandenynų. Šį žygį planuojama pradėti vėliau šiais metais Ramiojo vandenyno vakaruose.

“Žmogus jau seniai įžengė į kosmoso amžių, o komerciniai kosminiai skrydžiai tapo gundančiai pasiekiami, tad paskutinis didysis iššūkis žmonėms – pasiekti ir ištirti mūsų planetos vandenynų gelmes”, – aiškino R.Bransonas.

“Daugiau žmonių yra apsilankę Mėnulyje negu pasinėrę į didesnį nei šešių kilometrų gylį”, – ekscentriškas verslo magnatas sakė naujienų agentūrai AFP, pristatydamas Kalifornijos mieste Niuport Harbore projektą, panašų į kelionę, aprašytą Jules Verne’o (Žiulio Verno) knygoje “20 000 tūkstančių mylių po vandeniu” (Vingt mille lieues sous les mers).

R.Bransonas planuoja kartus su amerikiečiu jūrininku ir keliautoju Chrisu Welshu (Krisu Velšu) pilotuoti sparnuotą, į JAV erdvėlaivius “Space Shuttle” panašų nardymo aparatą. Jie ketina per dvejus metus penkis kartus pasinerti į didelį gylį.

Jeigu neiškils kokių nors nenumatytų kliūčių, o “Virgin Oceanic” bandymai dideliame slėgyje bus sėkmingi, batiskafo vyriausiasis pilotas Ch.Welshas vėliau šiais metais nuplukdys R.Bransoną į Ramiajame vandenyne esančios Marianų įdubos dugną 11 033 metrų gylyje.

R.Bransonas pirmojoje kelionėje atliks atsarginio piloto pareigas, o vėliau pats valdys raudonos, baltos ir mėlynos spalvos nardymo aparatą, neriant į 8 605 metrų gylio Puerto Riko įdubą Atlanto vandenyne. Pastaroji yra visai netoli nuo brito vilos Nekerio saloje, o iki jos dugno dar niekas nebuvo pasinėręs.

Jeigu pavyktų sėkmingai pasiekti dugną Marianų įduboje, “Virgin Oceanic” būtų pirmasis tai padaręs aparatas po JAV Jūrų pajėgų sukurto griozdiško batiskafo “Trieste”, kuris į giliausią Ramiojo vandenyno vietą pasinėrė 1960 metų sausio 23 dieną.

Palyginus su “Trieste”, “Virgin Oceanic” yra mažytis, tačiau jo unikalūs sparnai padės “nuskristi” į dešimties kilometrų gylį. Aparatas gali autonomiškai veikti iki 24 valandų; iš jo galima filmuoti retai kada žmonių matomą vandenyno gelmių pasaulį.

Ch.Welshas sakė, jog šio povandeninio nuotykio pavojai nepaprastai dideli. Iki tūkstančio kartų įprastą atmosferos slėgį pritaikytas atlaikyti batiskafo korpusas pagamintas iš 3 600 kilogramų anglies pluošto ir titano, o skaidrus kupolas – iš kvarco.

“Negali būti jokio plyšelio. Pro jį prasiveržusi vandens (čiurkšlė) perpjautų nerūdijantį plieną ir žmogaus kūną bei nulemtų neabejotiną žūtį, – aiškino batiskafo pilotas. – Tokių gelmių negali pasiekti joks kitas aparatas, todėl gelbėjimas būtų neįmanomas”.

“Tai tarsi kelionė į nematomąją Mėnulio pusę”, – pridūrė jis.

R.Bransonas, kuris į didesnį nei šešių kilometrų gylį pasinėrusius žmones vadina akvanautais, dėl pavojų per daug nesijaudina.

“Kai leidžiatės į nuotykius, labai svarbu apgalvoti blogiausia, kas gali nutikti”, – sakė verslininkas, pridūręs, jog taip pat buvo pasiruošta galimam batiskafo sandarumo užtikrinimo sistemos gedimui.

R.Bransonas taip pat pažymėjo, kad šis projektas turi rimtų mokslinių tikslų. Pasak jo, vienas iš projekto partnerių yra autoritetingas Scrippso (Skripso) okeanografijos institutas, kuris bus vienas iš svarbiausių mokslinių konsultantų.

“Mokslo požiūriu, tai prilygs pirmajam Amazonės atradimui. Tikėtino naujos informacijos apie gelmes kiekio neįmanoma apskaičiuoti”, – pridūrė jis.

60 metų R.Bransonas tikisi, kad jo povandeninio laivo žygis pagerins iki 30 pasaulio rekordų. Milijardierius taip pat yra pagarsėjęs ankstesniais savo nuotykiais, įskaitant mėginimą apskrieti Žemės rutulį helio balionu.

“Virgin Oceanic” idėjos autorius yra buvęs R.Bransono partneris Steve’as Fossettas (Stivas Fosetas), kuris 2007 metais žuvo Kalifornijoje per mįslingą lėktuvo katastrofą.

“Mūsų pasinėrimai bus skirti jo garbei ir atminimui, – sakė R.Bransonas. – Ketiname užbaigti, ką pradėjo mano draugas”.

Kelionės įspūdžius paįvairina ne tik sutikti žmonės, pamatyti turistiniai objektai, bet ir gardus maistas. Juk smagu prisiminti ne tik tūkstantmečius menančius pastatus, turkio spalvos jūrą, egzotiškus gyvūnus, bet ir įdomius skonio bei kvapų derinius. Tad ruošiantis į kelionę verta pasidomėti šalies tradicine virtuve ir kavinėmis, kuriose galima rasti idealiausią kainos bei kokybės santykį.

Dažną turistą kamuoja paprastas, tačiau kartu ir sunkus klausimas, kaip išsirinkti gerą kavinę ar restoraną, kad kulinariniai potyriai praturtintų kelionę. Tačiau nei turizmo, nei restoranų, nei viešbučių srities darbuotojai, nei patyrę keliautojai negali pasiūlyti universalaus recepto, kaip neapsigauti renkantis vietą pietauti ar vakarieniauti.

Ekonomisto patarimai nebijantiems eksperimentų

Nebijantieji rizikos gali pasinaudoti garsaus ekonomikos profesoriaus Tylerio Coweno patarimais, paremtais patirtimi ir rinkos dėsniais. Visi jie aprašyti knygoje “Atrask savo vidinį ekonomistą” ir tinklaraštyje www.marginalrevolution.com.

Turistai, kurie svetimame mieste ar šalyje nebijo išbandyti nacionalinių mažumų ar imigrantų virtuvės, turėtų pasižvalgyti, kurios tautos restoranų yra daugiausiai, ir užsukti į vieną jų, mat konkurencija skatina pasitempti ir kokybe prisivilioti daugiau lankytojų. T.Cowenas pateikia visą sarašą šalių ir ten esančių nacionalinių virtuvių, kuriose dėl konkurencijos tikėtina gera maisto kokybė.

Tarkime, Prancūzijoje verta užsukti į alžyriečių ir Tuniso išeivių restoranus, Vokietijoje pasidomėti turkų, graikų ir Balkanų tautų virtuvėmis, o Didžiojoje Britanijoje pakistaniečių ir indų maistas gerokai skanesnis nei pačių britų.

Olandijoje įdomu paskanauti Indonezijos šalių maisto, Kanadoje galima gerai laiką praleisti ir pavalgyti kinų, Karibų regiono, vengrų ir ukrainiečių restoranuose bei kavinėse.

Dar keli profesoriaus patarimai: pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kur valgo vietiniai gyventojai, paprastai vengiantys šurmuliuojantiems turistams skirtų maitinimo įstaigų, – ten tikrai bus skanesnis maistas. Na o, žmonėms, planuojantiems keliones po JAV ir šiek tiek išmanantiems nekilnojamojo turto rinką, T.Cowenas siūlo nuspėti, kurioje miesto dalyje yra mažos nuomos kainos. Ten paprastai imigrantai atdaro savo pirmąjį restoraną, o klientus vilioja kruopščiai paruoštu namų maistu.

Restoranų kelrodis

Nusipirkus bet kurį populiarų kelionių gidą – “Lonely Planet”, “The Rough Guide”, “Baededeker” ar “Dorling Kindersley” leidyklos kelionių vadovus po konkrečią šalį, verta atkreipti dėmesį į puslapius, kuriuose patariama, kur apsistoti, ką ir kur valgyti. Taip pat trumpai aprašomi nacionalinės virtuvės ypatumai, apžvelgiamos kainos, pateikiamas trumpas žodynėlis, padedantis išsiversti valgiaraštį.

Bene labiausiai išsiskiria “Dorling Kindersley” leidiniai – juose gausu nuotraukų, kuriomis iliustruojami ne tik turistiniai objektai, bet ir informacija apie restoranus ir kavines, patiekalų bei gėrimų aprašymai. Vis dėlto giduose pateiktais restoranų, kavinių sąrašais pasikliauti neverta: jei vadovausitės gidu, išleistu prieš porą metų, tai gali būti, kad minimoje vietoje rasite jau visai kitą maitinimo įstaigą.

Vis dėlto tikrasis restoranų ir viešbučių kelrodis yra “Michelin” raudonasis gidas, leidžiamas kasmet ir skaičiuojantis jau 112 metų. Dabar nemaža dalis keliautojų neįsivaizduoja kelionės be šio gido, padedančio išsirinkti viešbutį ar kavinę.

Leidinys pasižymi aiškia simbolių kalba, kai geriausiems objektams skiriamas tam tikras skaičius žvaigždučių.

Žvaigždučių, tapusių kokybės simboliu, reikšmė paprasta: viena – puiki virtuvė, dvi – išskirtinė, verta nukrypti nuo savo maršruto, trys – viena geriausių, verta atskiros kelionės. Skelbiama, kad restoranų, gavusių žvaigždutę, kaina pakyla penktadaliu. Verta paminėti, kad leidinyje nurodomi įdomesni patiekalai bei apytikslė vakarienės ar pietų kaina.

Beje, rengiantis kelionei nebūtina pirkti nemažai kainuojančio raudonojo gido, naudingos informacijos galima rasti ir viamichelin.com svetainėje.

Na, o kainas lengva palyginti. Tarkim, vienos žvaigždutės restorane Romoje teks pakloti apie 70 eurų, dviejų žvaigždučių – apie 130 eurų, trijų – daugiau nei 200 eurų. Jei nesinori tiek mokėti už įmantrią vakarienę ar pietus, gide vertėtų atkreipti dėmesį į šaukšto ir šakutės ar BiB žmogeliuko veidu pažymėtas maitinimo įstaigas – jose kainos gerokai mažesnės, galima sočiai ir įdomiai pavalgyti už 15–20 eurų.

Neturint po ranka kelionių knygų derėtų pasikalbėti su vietos gyventojais. “Visada reikia klausti vietinių žmonių, jie tikrai patars, kur geriausiai ir skaniausiai pavalgysite, ko reikia būtinai paragauti”, – sako viešųjų ryšių specialistė Donata Vaičiulienė, neseniai grįžusi iš Austrijos Tirolio, kuriame mėgavosi žiemos malonumais ir puikiais austriškais patiekalais.

Dar vienas informacijos šaltinis, kuriame galima rasti nemažai patarimų ir asmeninių įspūdžių, yra keliautojų tinklaraščiai. Jų daugybė, taip pat ir lietuviškų: mytrips.lt, kelioniumanija.lt, toli.lt, nemažai naudingų patarimų galima perskaityti ir forume supermama.lt. Apie įvairių šalių patiekalų receptų paslaptis bene išsamiausios informacijos galima rasti svetainėje skoniublogas.lt, kurioje savo įrašus publikuoja įvairių tinklaraščių autoriai.

Tačiau panorus ne tik receptų, bet ir išsamių kiekvienos šalies kulinarinių tradicijų ar kavinių bei restoranų aprašymų, reikės paplušėti iš peties, nes nėra daug susistemintos informacijos. Besidomintiems kulinariniais nuotykiais įdomu pavartyti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu. Kelionė po gero ir blogo skonio Europą” ar Roberto Ščesnavičiaus knygą “Gurmano užrašai”.

1. Paryžius – neblėstanti legenda

Prancūzai nuo seno garsėja išrankiu ir subtiliu skoniu, todėl Paryžiuje pasukus į pirmą patrauklesnę kavinę ar vyninę galima tikėtis gero maisto. O turintieji laiko gali pasidairyti po Lotynų kvartalą ir Sen Žermeno bulvarą – čia tradiciškai telkiasi geriausios bei įdomiausios kavinės, kuriose galima skaniai ir nebrangiai užkąsti. Viešint Prancūzijoje reikėtų pasmaguriauti žąsų kepenėlių paštetu “Foie Gras”, omarų paštetu ar sraigėmis.

2. Viena – tinkamiausias miestas smaližiams

Nors Austrijoje senokai nebeliko imperatorių, jų pamėgtų saldumynų galima paragauti ir šiandien. Tereikia užsukti į bet kurią konditeriją ar kepyklėlę, ir širdis apsals nuo skanėstų gausos. Burnoje tirpstantys prabangūs Zacherio ar Esterhazių tortų gabalėliai, gausybė rūšių tradicinio austriško pyrago, vadinamo štrudeliu, mikštutėlės dar šiltos bandelės. Geriausių konditerijos parduotuvėlių ir kepyklėlių galima rasti centrinėse gatvėse, aplink Šv. Stepono katedrą.

3. Londone – visas pasaulis

Viena kelionė į Londoną gali prilygti kelionei aplink Žemę. Rinktis tikrai yra iš ko: Libano, Irano, Indijos, Indonezijos, Afrikos ir daugybės kitų šalių restoranai bei kavinės įsikūrusios Soho rajone, Kovent Gardene ir kitur. Svarbu nepamiršti paragauti ir tradicinės angliškos arbatos su pienu bei įvairių pudingų.

4. Atėnuose – tūkstantmetės virtuvės tradicijos

Sakoma, kad graikams pavyko išsaugoti dalį antikos laikų kulinarinių paslapčių, – tuo keliautojai gali įsitikinti tradicinuose graikų restoranuose estiatorio. Graikijoje tiesiog būtina paragauti keftedes (mėsos kukuliai, paskaninti šafranu, mėtomis ir kmynais), ožiuko kepsnio ar medaus ir kaštainių pudingo, pagardinto apelsinų žiedais.

5. Zagrebe reikėtų užsukti į gostionicas ir konobas

Kroatijoje labiausiai rekomenduojama apsilankyti šeimos verslo restoranuose, užsukti į gostionicas bei konobas ir paragauti tradicinių patiekalų. Tačiau prieš užsisakant įdomu pabendrauti su šeimininku, kuris mielai papasakos apie įdomesnes kulinarines tradicijas. Viena aišku, kad valgiaraštyje radus krevečių su pomidorų ir žolelių padažu, avies kumpio pršut ir garsiojo paški sir (avių sūrio) iš Pago salos dvejoti nevertėtų.

6. Į Romą – ne tik makaronų ir picos

Italų virtuvė – viena įdomiausių pasaulyje. Jei turistas neturi galimybės pervažiuoti visą šalį, tai Romoje tikrai verta paragauti visų regionų geriausių kulinarinių kūrinių – Parmos kumpių, artišokų ar cukinijų žiedų, keptų tešloje, patiekalų su trumais, įvairių rūšių rizoto, įdomesnių sūrių, desertui užsisakyti kvapios espreso kavos ir sicilietiškų ledų su rikotos sūriu.

7. Stokholme verta paragauti dvokiančios žuvies

Švediška virtuvė pasižymi sočiais riebiais patiekalais ir tirštomis sriubomis. Šioje šalyje verta paragauti įdomios alaus ir dilgėlių sriubos, vėžių, virtų krapų sultinyje. Na, o keisčiausias švediškas delikatesas yra raugintos strimelės, pasižyminčios ypač bjauriu kvapu. Renkantis restoraną per daug galvos sukti neverta – miesto centre beveik visi itin aukšto lygio.

8. Į Madridą – mėgautis užkandžiais

Ispanija garsėja užkandžiais – tapas, todėl nuvykus į Madridą galima iki soties mėgautis vytintu kumpiu ar iberiko sūriu, keptomis nelukštentomis krevetėmis, troškintais moliuskais, kalmarų žiedais, daugybės rūšių alyvuogėmis, chorizo dešra ir daugybe kitų. Jų galima išsirinkti kiekvienoje kavinėje ar restorane. Panorus įmantresnių patiekalų galima smaguriauti įvairiai paruoštais aštuonkojais, omarais ir kitomis jūros gėrybėmis.

Singapūras – didžiulis dangoraižių miestas, kuriame susilieja Kinijos, Malaizijos ir Indijos kultūros

Į dangų smingantys milžiniški dangoraižiai, sterili didmiesčio švara, kondicionuojamos gatvės, tautų knibždėlynas ir patys keisčiausi įstatymai – tai tik maža dalis to, kuo nustebina Singapūras.

“Tai daugiau nei paprastas Azijos didmiestis”, – Singapūrą apibūdina ten keliavę turistai. Atvykėlius miestas sužavi visame pasaulyje garsėjančiomis didžiulėmis meno galerijomis, užburia įspūdingais menų festivaliais, neįtikėtinai turtingais muziejais, pedantiškai sutvarkytais parkais, kuriuose galima leistis į naktinius safarius, grožėtis tobulais bonsų sodais ar tiesiog apsistoti su palapinėmis. Be abejo, dalis keliautojų nepraleidžia progos apsilankyti milžiniškuose, ištisus kvartalus užimančiuose prekybos ir lošimo namų kompleksuose ar pramogų saloje.

Dažna lietuvių kelionių agentūra kelionę į Singapūrą siūlo kartu su kelione į Malaiziją, Tailandą ar turistų mėgstama Balio salą. Tokios kelionės kainuoja nuo 7 tūkst. Lt, tačiau Singapūrui skiriama itin mažai laiko – vos pora dienų. Tad geriausia keliauti savarankiškai ir niekur neskubant, kiek širdis geidžia, klaidžioti įdomaus miesto gatvėmis, juolab kad lėktuvo bilietai kainuos perpus mažiau, o apsistoti galima pigiuose nakvynės namuose ar www.couchsurfing.org puslapyje susirasti šeimą, kurios namuose galima apsistoti visiškai nemokamai, tačiau reikia nepamiršti, kad ir patiems gali tekti priimti keliautojus.

Puikiai numatyta ateitis

Priminsime, kad, įvairių istorinių šaltinių teigimu, salose, kuriose įsikūręs Singapūras, žmonės gyveno ir prieš tris tūkstančius metų, o iki XV a. čia buvęs Temaseko miestas žinomas kaip jūrų uostas ir prekybinis centras.

Šiuolaikinis Singapūras savo metus skaičiuoja nuo XIX a. pradžios, kai salose išlipęs britas Thomas Stamfordas Rafflesas nusprendė, kad čia strategiškai patogi vieta dar vienam Didžiosios Britanijos uostui įsteigti. Britai į malajų gyvenamas vietas pritraukė kinų ir indų, kurie dirbo pačius sunkiausius darbus. 1963 m. Singapūras atsiskyrė nuo Didžiosios Britanijos ir puolė į Malaizijos glėbį, tačiau prasidėjus kinų ir malajų nesutarimams po kelerių metų pasitraukė iš šios sąjungos.

Singapūro miesto įkūrėjo intuicija neapgavo, šiandien Singapūras yra viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Pietryčių Azijos šalių, kurią aplanko vos ne dvigubai daugiau turistų, nei čia gyvena žmonių.

Keliautojui Nerijui Lamanauskui, kelionės aplink pasaulį metu aplankiusiam 18 šalių, Singapūras padarė bene didžiausią įspūdį. “Prieš 50 metų Singapūras buvo atsilikęs, kaip ir aplinkinės šalys, tačiau per tuos metus padarė tokį šuolį, taip išsivystė, kad primena Vieną ar Stokholmą”, – pasakoja pašnekovas.

Tokiai nuomonei pritaria ir menininkė Rūta Eidukaitytė, kuri keliaudama su šeima po Pietų Aziją užsuko ir į Singapūrą. “Singapūras panašus į Europos miestus savo šiuolaikiškumu, kultūrine aplinka ir kainomis”, – pastebėjo R.Eidukaitytė.

Kultūrų sintezė

Singapūrą galima apžiūrėti keliais būdais: laiveliu plaukiant upe atsiveria milžiniškų dangoraižių panorama, pakilus apžvalgos ratu galima žvilgtelėti į žmonių knibždėlyną iš aukštai, tačiau įdomiausia žingsniuoti pėstute istoriniais kvartalais ir mėgautis netikėtai apstulbinančiais kontrastais. “Singapūras – kultūrų maišalynė. Reikia pasivaikščioti ir tai pajusti. Vienas kvartalas indų, čia indiški restoranėliai, indiški patiekalai, skamba indiška muzika, pereini į kitą kvartalą – o ten jau viskas kitaip…” – įspūdžiais dalijasi ponia Rūta.

Toks padalijimas į kvartalus pagal etnines gyventojų grupes išliko nuo pat miesto įkūrimo. Tad tik pasukus už pastato kampo galima netikėtai atsidurti kinų, musulmonų ar indų kvartale ir grožėtis šiems regionams būdingomis spalvomis, žmonių klegesiu ar pastatais.

Tarkime, indų kvartale verta stabtelėti prie puošnios margaspalvės induistų Sri Mariamman šventyklos, o štai kinų kvartale – pasigrožėti pagodos formos bokštais, budistų šventyklomis ir auksine, net 420 kg sveriančia Budos statula, paklaidžioti po turgų, kuriame galima ir suvenyrų įsigyti, ir nusifotografuoti šalia kalnų džiovintų šikšnosparnių, gyvačių ar skorpionų. Musulmonų kvartale įdomu apžiūrėti grakščią mečetę. Atskirai verta paminėti Kwan Im Thong Hood Cho budistų šventyklą. Pasakojama, kad čia sugalvoti norai išsipildo, tačiau šventykla įdomi ne tik dėl šios legendos – akį veria nuostabūs ornamentai ir rytietiški spalvų deriniai. Kvapą gniaužia ir XIX a. Šv. Andriaus katedra, kurios fasadas išdabintas kriauklėmis.

Apskritai mieste begalė vietų, kur galima akis paganyti: stebina šalia stiklinių didingų bokštų jaukiai prigludę šimtmečio senumo keliaaukščiai namai, rodos, netikėtai pėsčiųjų minioje išdygusios žmogaus dydžio skulptūrų grupės – į vandenį šokantys vaikai, britas, besišnekučiuojantis su kinu ir indu, bei kitos. Verta įsiamžinti ir šalia išdidžios pozos miesto įkūrėjo Th.Stamfordo Raffleso statulos ar prie miesto simboliu vadinamo liūto žuvies kūnu, mat Singapūro pavadinimas reiškia Liūtų miestas. Šiuolaikinės architektūros mėgėjas tikrai stabtelės prie Esplanade teatro pastato, vadinamo durijumi, mat jis labai panašus į šį dygliuotą vaisių.

Menas, gamta ir pramogos – visiems

Net ir pasitaikius lietingai dienai neverta nukabinti nosies – tokia diena itin tinkama muziejų lankymui, tereikia apsispręsti, ar labiau norėtųsi į Azijos civilizacijų muziejų, ar į Nacionalinį Singapūro muziejų, ar paklaidžioti Dailės muziejaus salėmis. Meno gerbėjai, atvykę Singapūro meno festivalio metu, bus tikrai nustebinti – daugybė renginių šokio, teatro, muzikos, vizualinių menų mėgėjams. Svarbu, kad nemaža dalis renginių – nemokami.

Na, o pasisotinus miesto malonumais galima pasirinkti poilsį viename iš daugybės parkų: klaidžioti po įspūdingą zoologijos sodą, kuriame kiekvienam gyvūnui sudaroma jam įprasta aplinka. Dar labiau gyvūnų mylėtojus nustebins naktinis safaris: žingsniuojant dirbtinių džiunglių takeliais galima stebėti naktinį gyvūnų gyvenimą – ne tik naktinių paukščių ar vabzdžių, bet ir, rodos, laisvai grobio ieškančių liūtų, besiganančių dramblių ar begemotų.

Paplūdimių mėgėjai gali pasilepinti Sentosos saloje, kurioje įdomu užsukti į delfinariumą ar apsilankyti Jūrų muziejuje ir pasivaikščioti povandeniniame pasaulyje stikliniu vamzdžiu. Tokios pramogos labai patinka vaikams, tačiau jei to mažiesiems keliautojams pasirodys maža – teks pasukti į karuselių karalystę.

Tobula švara ir drakoniški įstatymai

Beje, Singapūras, ko gero, vienintelė Azijos šalis, kurioje maistą drąsiai galima pirkti gatvėje ir nebijoti apsinuodyti. Singapūro maisto turgeliai tarp viso pasaulio gurmanų garsėja kaip vieta, kurioje už itin mažą kainą galima mėgautis fantastiškais skonių ir kvapų deriniais. “Tautų bei kultūrų įvairovė tikriausiai ir sukūrė tą tokį skanų maistą”, – svarsto N.Lamanauskas. Pasirodo, už šešis litus čia galima sukirsti didžiulę porciją keptų aštrokų daržovių su įvairiausiais pagardais.

Būtina paminėti ir tai, kad Singapūras skelbiasi esąs švariausias pasaulio miestas, stebinantis atvykėlius steriliomis didmiesčio gatvėmis ir išblizgintu oro uostu. Pasak dailininkės Rūtos, miesto gatvės iš tiesų tokios švarios, kad vaikai vaikščiojo basi, tačiau keliautoja atvyko autobusu ir matė kitokį miesto veidą, retai parodomą turistams, – purviną autobusų stotį, elgetas aplink ją.

Na, o tokia preciziška švara pasiekta drakoniškomis baudomis ir įstatymais. Pravartu žinoti, kad ne vietoje numetus šiukšlę, ne vietoje pervažiavus dviračiu, ką jau kalbėti apie spjaudymąsi ar kramtomosios gumos žiaumojimą, gresia tūkstantinės baudos. Na, o už grafičių paišymą gresia nuplakimas lazda ir keli mėnesiai kalėjime. Tai pernai savo kailiu patyrė šveicaras Oliveris Frickeris, kai buvo pagautas terliojantis traukinio vagoną.

Kai kurie įstatymai keliautojus glumina. Štai Rūtos šeimos nepriėmė nė į vienus nakvynės namus, mat pastato pirmame aukšte pardavinėjamas alkoholis, tad vaikams čia ne vieta. Linksmybių ištroškusiems klientams naktinių klubų ir barų durys bus užtrenktos prieš pat nosį, jei šie neįrodys, kad jų amžius jau tinkamas lankytis tokiose įstaigose.

Pietų Korėja gali pasiūlyti visko: nuo senųjų šventyklų ir istorijos paminklų iki megapolių šurmulio ir prekybos oazių

Keturios dienos Seului ir tiek pat laiko likusiai Pietų Korėjai. Taip nusprendėme dėliodami viešnagės vienoje turtingiausių Azijos valstybių planus. Atsižvelgdami į rekomendacijas, kelionei pasirinkome rudenį, nes tuo metų laiku ten gražiausia gamta ir palankiausios oro sąlygos – dar gana šilta ir retai lyja.

Pietų Korėja tik pusantro karto didesnė už Lietuvą, todėl spėjome ne tik pasisvečiuoti Seule ir jo apylinkėse, bet ir nusigauti į pietus. Žinoma, per gana trumpą laiką neįmanoma aplankyti visų įdomiausių šalies vietų. Pietų Korėją, užimančią seniau buvusios vieningos Korėjos pietinę dalį, supa trys galingos valstybės – Kinija, Rusija ir Japonija, tačiau šalis sugebėjo išlikti ir išsaugoti savitą kultūrą bei papročius.

Turistai – iš kaimyninių šalių

Šiek tiek keista, kad per visą viešnagės laiką sutikome tikrai nedaug europiečių ar amerikiečių. Daugiausiai užsienio turistų į Pietų Korėją atvyksta iš kaimyninių šalių: Kinijos, Honkongo, Taivano ir Japonijos, o turistų iš tolimojo užsienio gausa ši Azijos šalis pasigirti negali. Bene labiausiai išsiskiria japonų turistai, kurie it skruzdėlės užplūsta lankytinus objektus ir kaip vaikai domisi įvairiausiais dalykais. Beje, dauguma užsieniečių dažniausiai vyksta tik į Seulą ir demilitarizuotą zoną tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Šalies šiaurės vakaruose, prie Hangango upės, įsikūręs Seulas yra politinis, kultūrinis, socialinis ir ekonominis Pietų Korėjos ir Rytų Azijos centras, jame gyvena per 10 mln. žmonių. Per pastaruosius 30 metų gyventojų Seule padaugėjo daugiau nei du kartus. Tai miestas, kuriame gyvenimas verda visą parą. Čia bet kuriuo metu rasi veikiantį restoraną, gali apsipirkti dieną ir naktį veikiančiuose turguose ar milžiniškuose prekybos centruose, leisti laiką karaokės klubuose. Tie, kurie domisi istorija ir tradicijomis, taip pat nenusivils.

Namdaemuno ir Dongdaemuno turgūs – lankytinų Seulo vietų sąrašo viršuje. Juose mėgsta pirkti ir vietos gyventojai. Čia parduodama viskas, pradedant produktais iš ženšenio ar “stebuklingų” grybų bei žolelių ir baigiant neoriginaliomis “Dolce & Gabana” ar “Louis Vuiton” prekėmis. Prekeiviai labai paslaugūs, nebruka prekių per prievartą, su kai kuriais galima pabendrauti angliškai. Dongdaemuno turgus veikia visą parą: dieną prekiaujama lauke, o vakare ir naktį prekyba vyksta savotiškuose prekybos centruose – daugiaaukščiuose pastatuose įrengtose prekyvietėse. Šiek tiek neįprasta naktinio turgaus atmosfera: skamba garsi muzika, šurmuliuoja daug žmonių, sklinda neįprasti gatvėje gaminamo maisto kvapai.

Įdomu, kad kai kurių Seulo gatvių parduotuvės yra praktiškai vienos specializacijos. Pavyzdžiui, vienoje gatvėje vyrauja elektronikos, o kitoje – ūkinių prekių parduotuvės. Netrūksta ir prabangių prekybos centrų.

Transporto sistema Seule gerai išplėtota, tačiau piko valandomis gatvės užsikemša ir eismas labai sulėtėja. Negelbsti nė padidintos eismo reguliuotojų pajėgos. Racionaliausia transporto priemonė pirmą kartą į Seulą nuvykusiems turistams – taksi, nors gali prireikti pastangų išaiškinti vairuotojui, kur nori nuvažiuoti. Vienas kilometras, nuvažiuotas taksi, kainuoja šiek tiek daugiau nei pusantro lito.

Centrinėje Seulo dalyje esantis karališkųjų rūmų kvartalas – bene įdomiausia miesto dalis tiems, kurie domisi istorija. Kvartalą sudaro penkeri rūmai su gražiai sutvarkytomis teritorijomis. Seniausi išlikę rūmai pastatyti XIV a. Vieni jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Prie Deoksungung ir Gyeongbokgung rūmų budi sargyba, vyksta iškilmingos jos keitimosi ceremonijos, sutraukiančios daug turistų. Prie rūmų nemokamai galima pasipuošti nacionaliniais korėjiečių drabužiais ir nusifotografuoti su sargybiniais. Aplink rūmų teritoriją esančiose gatvelėse įsikūrusios arbatinės, meno galerijos, jaukios parduotuvėlės.

Muziejuje – lietuviški akcentai

Didmiesčio triukšmo išvarginti korėjiečiai atgaivą randa parkuose. Žymiausias ir įspūdingiausias – Olimpinis parkas, užimantis 150 ha plotą. Seulo ir visos Pietų Korėjos gyventojai didžiuojasi 1988 m. surengę vasaros olimpines žaidynes ir stengiasi išsaugoti jų dvasią. Parkas su daugiau nei 200 pasaulio menininkų skulptūrų išraižytas daugybės takelių, kuriuose netrūksta bėgimo ir ėjimo mėgėjų, dviratininkų. Parko lankytojams įrengta įvairių treniruoklių, specialių takų pėdoms masažuoti. Beje, korėjiečiai mėgsta mankštintis ne tik parkuose. Seule gana dažnai galima pamatyti ir ant šaligatvio pratimus atliekantį taksi vairuotoją ar gatvės prekeivį.

Olimpiniame parke stovi įspūdingi 24 metrų aukščio Pasaulio taikos vartai, taip pat plevėsuoja visų 159 Seulo olimpinėse žaidynėse dalyvavusių šalių vėliavos. Parke veikia muziejus, skirtas Seulo olimpinėms žaidynėms ir visai olimpinių žaidynių istorijai. Jame esama iš lietuviškų akcentų: krepšiniui skirtą stendą puošiančioje nuotraukoje užfiksuotas legendinis mūsų šalies krepšininkas Arvydas Sabonis, tarp eksponatų yra ir krepšinio kamuolys su olimpine čempione tapusios Sovietų Sąjungos rinktinės narių, tarp jų ir keturių lietuvių – A.Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus autografais.

XXIV olimpiada Seule buvo sėkmingiausios olimpinės žaidynės Lietuvos atletams, tada dar atstovavusiems Sovietų Sąjungos rinktinei. Lietuviai iš žaidynių Pietų Korėjoje parsivežė net 15 medalių.

Ir akims, ir skrandžiui

Į vieną didžiausių pasaulio uostų ir antrą pagal dydį Pietų Korėjos miestą Pusaną iš Seulo nuvykome greituoju traukiniu. Beveik 400 km maršrutą įveikėme per tris valandas. Pagrindinis tikslas Pusane buvo apsilankyti Jagalči žuvų turguje. Nepaisant to, kad jis laikomas bene labiausiai dvokiančia vieta Pietų Korėjoje, čia verta praleisti pusdienį. Pažintiniu požiūriu apsilankymas šiame turguje prilygsta ekskursijai į jūrų muziejų.

Lauke ir po stogu įsikūrusioje prekyvietėje akys raibo nuo įvairiausių žuvų ir kitų jūros gyvių. Buvo sunku patikėti, kad visa tai, kas ant prekystalių, yra valgoma. Visas abejones galima išsklaidyti čia pat. Bet kuri patikusi žuvis gali būti pateikta turguje įsikūrusiuose restoranėliuose. Pietums pasirinkome kelių rūšių žalios ir keptos žuvies, keletą keistų gyvių, sriubos. Visa tai su įvairiomis užkandėlėmis bei daržovėmis žmogui kainavo apie 25 litus.

Pusanas – labai gyvas miestas, nenorintis nusileisti sostinei Seului. Čia vyksta daug koncertų, įvairių festivalių: nuo iš pirmo žvilgsnio absurdiškų ančiuvių valymo ir kiaušinių ridenimo iki solidaus tarptautinio kino festivalio. Pusane daug naktinių klubų. Į vieną jų patekti pavyko tik įtikinus apsaugą, kad nesame amerikiečiai. Daugiau pasidomėjus paaiškėjo, kad šiame mieste dislokuotos JAV karinės jūrų pajėgos, kurių jauni kareiviai yra įgiję prastą reputaciją ir dažnai būna nepageidaujami naktiniuose klubuose.

Diena su vienuoliais

Vykstantiems į Pusaną rekomenduojama būtinai aplankyti Haedong Yonggungsa šventyklą. Pagal tradiciją Pietų Korėjos budistų šventyklos yra kalnuose, tačiau ši stovi ant uolos prie Japonijos jūros. Į šią įspūdingą šventyklą nuostabiame gamtos kampelyje atvyksta tūkstančiai turistų ir piligrimų.

Golgul budistų šventykloje ne tik apsilankėme, bet ir pasilikome ilgesniam laikui – pasinaudojome galimybe pažvelgti į vienuolyno gyvenimą iš arti. Nuo 4.30 val. kartu su vienuoliais dalyvavome maldose, įvairiose meditacijose, daug jėgos ir ištvermės reikalaujančio kovos meno – sunmudo pratybose tiek salėje, tiek lauke. Iš viso tam per dieną skiriamos aštuonios devynios valandos.

Būnant vienuolyne būtina laikytis įvairių vidaus taisyklių: sveikinantis su vienuoliais nusilenkiama, maisto įsidedama tiek, kiek suvalgoma, vyrai ir moterys valgo atskirai bei gyvena atskiruose kambariuose, kuriuose šviesa gesinama 22 val.

Valgiai – aštrūs

Tradicinė korėjiečių virtuvė – tikras išbandymas prie lietuviško maisto pripratusiems skrandžiams. Dauguma korėjiečių patiekalų pasižymi aštrumu. Kai kurie patiekalai tokie aštrūs, kad užgniaužia kvapą, arba tokie specifiniai, kad sunku suprasti, iš ko jie pagaminti. Dauguma valgių patiekiami su ryžiais, aštria arba prėska, šalta arba karšta sriuba, įvairiais užkandžiais – ančiuviais, salotomis, ridikėliais ir, žinoma, kimči – raugintais kopūstais su aitriųjų paprikų gabalėliais ar padažu. Be kimči neįsivaizduojamas joks ilgesnis prisėdimas prie stalo.

Išsirinkti patiekalus sunku, nesuprantant ir nemokant korėjiečių kalbos. Užsisakant nedideliuose restoranuose dažniausiai belieka pasikliauti tik patiekalų nuotraukomis valgiaraštyje ar ant sienų prie įėjimo, nes užsienio kalbų nemokantiems padavėjams retai pavyksta papasakoti apie siūlomą valgį.

Pietaudami ar vakarieniaudami korėjiečiai mėgsta vaišintis vietos degtine, kurios stiprumas nesiekia 20 laipsnių. Tai vienas labiausiai šalyje reklamuojamų alkoholinių gėrimų. Jį pristatantys plakatai kabo net tualetuose.

Pietų Korėjoje užkąsti ar pavalgyti populiaru tiesiog gatvėje, kur greitai paruošiami įvairūs ir nebrangūs patiekalai bei užkandžiai, kainuojantys keletą litų.

Kalendorinė žiema skaičiuoja paskutines savaites, tačiau nors ir sparčiai tirpstant sniegui, slidžių į palėpę krauti neverta. Juk kai Lietuvoje telkšo pavasarinės balos, kalnuose dar pats slidinėjimo sezono įkarštis.

Slidinėjimo kurortų Europoje daugybė – kiekvienas keliautojas gali pasirinkti sau tinkamiausią pagal kainą ar vietą: norintys sutaupyti rinksis Tatrų ar Karpatų kalnų slidinėjimo centrus, patogumų mėgėjai patrauks į didingųjų Alpių žymiausius kurortus. Negalintys nusėdėti vienoje vietoje leisis į vis populiarėjančius slidžių žygius kalnuose, o ekstremalai, ištroškę adrenalino ir pasiilgę laukinės gamtos, užsimes beveik 30 kg sveriančias kuprines ir šliuoš per šalčio ir sniego karaliją atkampiose Rusijos ar Skandinavijos vietose.

Tatruose ir Karpatuose – pigiau

Kaip paaiškėjo, nemažai lietuvių (ypač gaunančių mažesnes pajamas) mielai renkasi Tatrų slidinėjimo kurortus dėl nedidelių kainų ir galimybės nesunkiai ir greitai rasti nakvynės vietą, mat vietos gyventojai savo būstus mielai nuomoja atvykėliams. Kitas šių kalnų pranašumas – jie yra gana arti – susimetus slides ir kitą mantą į automobilį, pervažiuoji Lenkiją ir jau gali mėgautis greičio pojūčiu, skriedamas kalno šlaitu.

Žinomiausias ir populiariausias Žemųjų Tatrų kurortas – Jasna. Chopoko kalno šlaituose yra įrengta įvairaus sudėtingumo slidinėjimo trasų, kurių bendras ilgis apie 50 km, keletas jų apšviestos naktį, veikia 17 keltuvų. Kurorte įrengtos trasos lygumų slidinėjimo mėgėjams, vaikams ir snieglentininkams. Slidinėjimo pasas (skipasses) penkioms dienoms kainuoja apie 150 eurų, vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms dar mažiau – apie 100 eurų. Kita vertus, šis kurortas turi ir trūkumą, į kurį reikėtų atsižvelgti ruošiantis čia poilsiauti.

“Gero slidinėjimo centro trasos turi būti tam tikro ploto, pagal kurį planuojamas keltuvų pajėgumas, kiek per valandą gali pakelti žmonių, kad jie spėtų nusileisti ir vienas kitam netrukdytų. Tatruose atvirkščiai – keltuvai atnaujinti, užkelia daugiau slidininkų, tačiau trasos nepraplėstos. Žmonės susigrūda ir dėl to nukenčia slidinėjimo kokybė”, – aiškina keliautojas Vaidas Barkevičius.

Dar prastesnė situacija Aukštuosiuose Tatruose. Kadaise prasiautęs viesulas čia taip viską nuniokojo, kad kurortai iki šiol vis dar nėra visiškai atsigavę. “Šiemet pirmi metai, kai Tatruose bandoma padaryti vieną keltuvo bilietą keliems slidinėjimo centrams. Tačiau jiems nelabai sekasi”, – sako ponas Vaidas.

Vienas iš pigesnių, tačiau gana modernių slidinėjimo kurortų – Bukovelis, esantis Ukrainos Karpatų kalnuose ir viliojantis kokybiškomis įvairaus sudėtingumo trasomis, kurių įrengta apie 50 km, ir slidinėjimo mokyklomis vaikams ir suaugusiesiems. Profesionali slidininkė ir trenerė Andžela Aleksandravičienė mano, kad Bukovelis nuo populiarių Alpių kurortų skiriasi tik vienu dalyku – kaina. Slidinėjimo bilietas penkioms dienoms kainuoja perpus pigiau nei Austrijoje – 100 eurų, ir dar taikomos įvairios nuolaidos.

Trokštantiems kokybiško slidinėjimo

Tiesa, turistai, kurie nori mėgautis aukštais kalnais ir itin kokybišku slidinėjimu, paprastai patraukia į Alpių kurortus Šveicarijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ar Italijos Dolomitinėse Alpėse. Tinkamų slidinėti vietų Alpėse yra nemažai, tačiau pati geriausia – Prancūzijos Trys Slėniai (Les Trois Valles). “Kurortai – aukšto lygio, nes suplanuoti, pastatyti ir įrengti taip, kad būtų patogu slidininkams: vietoj gatvių – slidžių trasos, visur keltuvai. Tiesiog išėjęs iš namo meti slides ant sniego, stoji į apkaustus ir čiuoži”, – pasakoja ten slidinėjusieji.

Prancūzijos Alpėse nusidriekę slėniai: Allues, Belleville, Saint Bon ir netoliese esantis Maurienne, – vadinami tiesiog Trimis Slėniais ir nuo seno garsėja vos ne idealiomis slidinėjimo sąlygomis. Čia įrengta daugybė trasų, skirtų ir tik pradedantiems slidininkams, ir tiems, kurie nuolat ieško kuo sudėtingesnio kelio žemyn ir didesnio greičio, bendras jų ilgis apie 600 km, į viršų žmones užkelia apie 160 keltuvų, o tik pradedančius slidininkus pasirengę pamokyti apie pusantro tūkstančio instruktorių. Tačiau čia slidinėti brangiau, už penkias dienas kurortuose galiojantį slidinėjimo bilietą suaugusiems teks pakloti apie 180 eurų, vaikams šiek tiek mažiau.

O štai lietuvių pamėgti Dolomitinėse Alpėse įsikūrę jaukūs ir vaizdingi itališki kurortai, pavyzdžiui, Livinjo (Livigno) ar Kortina d’Ampeco (Cortina d’Ampezzo), profesionalių slidininkų nuomone, nėra labai tinkami slidinėti, nes čia mažoka kokybiškų trasų. “Taip yra todėl, kad šie kalnai yra susiformavę ledyno besileidžiančiomis terasomis, taigi tenka čiuožti savotiškais laiptais – arba stumiesi, arba stačiai leidiesi žemyn. Tai ypač sunku tiems, kurie nelabai moka slidinėti”, – aiškina V.Barkevičius.

Dar viena šalis, turinti puikių slidinėti vietų ir senas tradicijas, – Suomija. Keliautojo Roberto Kananavičiaus nuomone, pačios geriausios slidinėjimo ir oro sąlygos yra Laplandijoje, čia net specialaus kurorto neverta ieškoti, kiekviena gyvenvietė turi paruoštų slidinėjimo trasų, kurių bent keletas būna apšviestos. “Tokios vietos Laplandijoje, kaip Ulesas (Ylläs) – tikras slidininkų rojus”, – trumpai kurortą apibūdina R.Kananavičius, kiekvienais metais slidinėjantis Suomijoje.

Ulesas – vienas didžiausių žiemos atostogų centrų Suomijoje, pritraukiantis gausybę žmonių, tiek suomių, tiek atvykėlių iš kitų šalių. Čia yra paruošta apie 330 km trasų, iš jų net 38 km yra apšviečiamos sutemus, bet to, galima mėgautis slidinėjimu nuo neaukštų kalnų, į kuriuos pakelia keltuvai. Lygumų trasos įrengtos labai gražiose vietose, driekiasi per snieguotus miškus ir kalnus, veikia kavinės, galima atsikvėpti ir atsigaivinti gėrimais. Šis slidinėjimo centas itin tinkamas poilsiui šeimoms, vaikams yra įrengti kalniukai leistis rogutėmis, kiek vyresni – pradeda mokytis slidinėti, o ir mažiausi nelieka nuskriausti – įsodinami į specialias rogutes, kurias tempia slidėmis čiuožiantys tėvai.
Pasak pono Roberto, gyvenimo sąlygos šiame kurorte labai geros. O pats geriausias ir pigiausias būdas yra užsisakyti visą suomišką namuką. Jie labai patogūs, gerai suplanuota erdvė, yra miegamieji, bendra svetainė su židiniu, pirtis. Kaina nesikandžioja – 10 žmonių savaitei toks būstas kainuoja apie 3000 Lt.

Kuprinę ant pečių – ir pirmyn!

Beje, Suomijoje verta išmėginti ir kitokius aktyvaus poilsio būdus, pavyzdžiui, leistis į slidžių žygius. Drąsesni gali rinktis žygį poliarinę naktį ir pasimėgauti lietuvio akiai neįprastais vaizdais. “Per debesis rausvai sušvinta saulės spinduliai, mirguliuoja spalvotos šiaurės pašvaistės, baltas sniegas – labai gražu”, – prisimena R.Kananavičius.

Tokio žygio metu dažniausiai nakvojama palapinėse, tačiau pasirinkus žygio kryptį link aukščiausios Suomijos vietos – Halti – galima įsikurti pakeliui pastatytuose nameliuose. Dalį namelių reikia užsisakyti iš anksto, o dalis yra visiškai nemokami, juose gali apsistoti bet kas. Namai labai tvarkingi, netgi parūpinta malkų. “Tokiu būdu tose vietose skatinamas turizmas”, – tikina pašnekovas.

Verta paminėti, kad norintiems išbandyti žygio laukinėje gamtoje romantiką, galima rinktis kelionę Karelijoje. Čia su slidėmis keliaujama nuo vienos iki kitos nakvynei numatytos vietos: kareiviškos palapinės, apšildomos krosnele, ar senovinės karelų sodybos, kur vakare keliautojai vaišinami nacionaline vakariene.

Tokia žiemos kelionė įdomi tuo, kad tik tuo metu galima pasiekti tolimiausius ir gražiausius kampelius, mat Karelijos didžiąją dalį ploto sudaro pelkės, ežerai ir upės. “Ten tiek grožybių: apsnigti medžiai, didžiulės pusnys, prisninga apie 2–3 metrus. Fantasmagoriškas vaizdas!” – įspūdžiais dalijasi keliautojas Andrius Stonys. Tokia laukinės romantikos pilna kelionė vienam žmogui kainuotų apie 2 tūkst. Lt.

Tikrieji adrenalino medžiotojai, norintys pabėgti nuo civilizacijos, leidžiasi į sudėtingus slidžių žygius laukinėje gamtoje ypač sunkiomis sąlygomis. Tokius žygius galima rengti Urale, Kolos pusiasalyje, Sibire. Pasirodo, lietuvių ekspedicijos būta net Prano Juozapo žemėje, tačiau tokiai ekspedicijai reikia ilgai ir sunkiai ruoštis.

Taip pat verta paminėti ir vis labiau populiarėjančius slidžių turus (ski tours), kai slidėmis keliaujama kalnais, čliuožiama per perėjas, o nakvojama kalnų nameliuose. Slidžių turai populiarūs Alpėse, tačiau taip galima keliauti visuose kalnuose, ir tam tikro fizinio pasiruošimo nereikia, nes nereikia nešti sunkios kuprinės, todėl kelione kalnais gali mėgautis įvairaus amžiaus ir fizinio pajėgumo žmonės.

Paskutinės minutės poilsinių kelionių pasiūlymų, kai kelialapį savaitei į užsienio kurortą galėjai įsigyti už mažiau nei tūkstantį litų, šiuo metu nebėra.

“Tokių pasiūlymų iš viso neturime, nes skrydžiai į Egiptą laikinai nutraukti, Turkijoje sezonas dar neprasidėjo, o Tenerifė tokia populiari, kad iš anksto parduodame visus bilietus. Prasidėjus neramumams Egipte, suplanavome du papildomus skrydžius į Tenerifę ir per dvi dienas pardavėme beveik visas vietas”, – komentuoja kelionių organizatoriaus “Novaturas” pardavimo ir rinkodaros vadovas Tomas Mikalonis.

Kelionių organizatoriaus “Guliverio kelionės” direktoriaus Algio Brazionio nuomone, poilsinių kelionių paskutinės minutės pasiūlymų gerokai apmažėjo ir dėl to, kad bankrutavus “Star Holidays” sumažėjo konkurencija tarp kelionių organizatorių. T.Mikalonis priduria, kad paskutinės minutės pasiūlymų jau dvejus metus kur kas mažiau teikia ir kurortuose įsikūrę viešbučiai. “Lietuviai, kaip ir vakariečiai, kuo toliau, tuo labiau iš anksto planuoja atostogas, nes poilsiui skirtų kurortų plėtra nėra tokia sparti kaip anksčiau. Šiuo metu viešbučiai užpildomi iš anksto”, – tvirtina jis.

Pašnekovas pateikia ir pavyzdį: sausį “Novaturas” pardavė tris kartus daugiau išankstinių vasaros sezono kelionių nei pernai. T.Mikalonis pabrėžia, kad dabar netgi pigiau įsigyti kelionę iš anksto nei laukti paskutinės minutės pasiūlymo. “Šiandien kainos, palyginti su sausiu, pakilusios. Veikiausiai jos dar kils, nes viešbučiai sparčiai pildosi ir pradėjo kelti kainas”, – aiškina “Novaturo” atstovas.

Vėl padaugėjus kelionių krypčių, paskutinės minutės pasiūlymų atsiras, bet jie jau nebebus tokie dosnūs kaip prieš dvejus metus. “Anksčiau pasitaikydavo, kad su nakvyne kuklesniame viešbutyje buvo galima rasti savaitės kelionę į Turkiją ir už 500 Lt, o šiemet paskutinės minutės kelionė panašaus lygio viešbutyje kainuos apie 1200 Lt”, – mano A.Brazionis.

T.Mikalonis prognozuoja, kad tokie paskutinės minutės pasiūlymai, kuriuos prieš dvejus metus būtų pavykę nutverti už 900 Lt, šiemet sieks 1300–1400 Lt.

Stevenas Weinbergas, senučiuku automobiliu per pusmetį įveikęs 31 tūkst. kilometrų, prieš savaitę buvo stabtelėjęs Kaune ir “Veido” skaitytojams sutiko papasakoti apie vaizdingą, išradingą ir daug emocijų sukėlusią savo kelionę aplink pasaulį.

Nuo tų laikų, kai 1521 m. Ferdinandas Magelanas pirmasis istorijoje apiplaukė pasaulį, praėjo jau beveik 500 metų. Per tą laikotarpį keliauti aplink pasaulį pačiomis įvairiausiomis priemonėmis bandė tūkstančiai žmonių. O per pastaruosius 30 metų kelionės aplink pasaulį tapo netgi madingos. Keliaujančiųjų tikslai labai jau įvairūs: pramoga, nuotykiai, noras išbandyti savo ar priemonės, kuria keliaujama, galimybes arba pasisemti žinių.

Entuziastai vyksta į ilgiausias keliones pėsčiomis, pramuštgalviai mina dviračius, patogumų mėgėjai renkasi lėktuvus ar kruizinius laivus. Yra buvę ir kelionių aplink pasaulį motociklais, oro balionais, o prieš keletą metų surengta ir pirmoji kelionė aplink pasaulį elektromobiliu.

Ką tik savo unikalią kelionę aplink pasaulį baigė “Mažytė”. Po daugiau nei pusmetį trukusios kelionės “Mažytė”, iš tiesų nedidukė 1959-ųjų “Renault 4CV”, vasario 2-ąją grįžo į Liuksemburgą.

Šiuo automobiliuku 64 metų liuksemburgietis kelionių entuziastas, biologas, fotografas Stevenas Weinbergas ką tik pakartojo istorinę 1908-ųjų kelionę aplink pasaulį, dabar plačiai žinomą “Didžiųjų lenktynių” vardu. Apie šią kelionę, kurioje daugiau nei prieš šimtmetį dalyvavo devynios amerikiečių ekipos, prirašyta knygų, sukurti keli vaidybiniai, daugybė dokumentinių filmų.

Tuo metu, kai automobilių gamyba žengė tik pirmuosius žingsnius, devyni ekipažai įveikė tais laikais sunkiai įsivaizduojamą kelionę iš Niujorko į San Franciską, iš čia laivu kėlėsi į Japoniją, pasiekė Vladivostoką, išilgai pervažiavo Sibirą ir galiausiai atvyko į Europą, kol pasiekė kelionės tikslą – Paryžių.

Tačiau jų maršrutas buvo daug kartų keičiamas – paaiškėjo, kad to meto automobiliai negali įveikti rūsčiai atšiaurios 49-osios paralelės, kertančios Šiaurės Ameriką. Tad jiems nepavyko pasiekti ir plane numatytos Aliaskos.
S.Weinbergas savo mažyte mašina nusprendė šią klaidą atitaisyti – įgyvendinti pradinį ano meto keliautojų planą. Taigi šia iš pažiūros gležna mašina jis važiavo ir per sniegynus, ir per kalnus, ir per dykumas.

“Per kelionę nuo liepos patyriau ir 45 laipsnių karštį Amerikoje, ir 45 laipsnių šaltį Sibire. Mašina važiavo klimpdama dykumos smėlyje, o paskui – nevalytais Rusijos keliais. Mačiau grizlius, sakuras ir rusiškas “izbas”. Patyriau viską, ko galėjau tikėtis”, – pasakoja S.Weinbergas.

Be to, Stevenas nelenktyniavo (kaip pats sako – nebent su savimi), tad turėjo pakankamai laiko stabtelėti ir pasigrožėti, išgirsti, įsiklausyti. Jam ši kelionė labiausiai įsimintina kaip tik dėl skirtinguose pasaulio kampeliuose sutiktų žmonių bei išgirstų jų gyvenimo istorijų.

Vis dėlto svarbiausia pabrėžti, kad S.Weinbergas, kuris prieš savaitę, jau baigdamas savo kelionę, vienai nakčiai buvo apsistojęs Kaune, yra fotografas. Kaip sako jis pats, fotografuoja kiekvienas keliautojas. Vienas tai daro savo fotokamera, kitas – tiesiog akimis. Tačiau fotografas profesionalas stengiasi ne tik užfiksuoti vaizdą, bet ir kuo daugiau apie jį sužinoti.

“Kartais susižaviu architektūra, kartais – įspūdingu gamtos vaizdu, o kartais apsilankęs vienoje ar kitoje vietoje padarau tik vieną kadrą – įdomaus sutikto žmogaus, ir tai irgi yra mano kelionės nuotrauka, gal dar brangesnė nei nufotografuotas paminklas ar kažkokio pastato fasadas”, – pasakoja keliautojas.

“Amerikoje, vienoje kavinukėje, pamačiau žmogų, kuris atrodė kaip du vandens lašai panašus į Charlesą Darwiną. Man, kaip biologui, tai buvo tarsi stebuklas. Paprašiau leisti padaryti jo portretą. Žmogus užsidėjo kepurę ir panašumas į didįjį mokslininką dingo. Tačiau supratau, kad negaliu prašyti jo pozuoti be galvos apdangalo, nes tai – jo asmenybė ir mano kelionės dalis, kurios nenorėjau dirbtinai modeliuoti”, – prisimena S.Weinbergas, kuriam šis kadras, padarytas kažkur Amerikos užkampyje, yra vienas brangiausių iš visos kelionės.

Lygiai taip pat šiltai S.Weinbergas pasakoja ir apie Japonijoje, Hirosimos miesto muziejuje, sutiktą moterį su mergaite, kuriai japonė mama rodo bombardavimo akimirką sustojusį laikrodį ir bando paaiškinti, kas įvyko tą tragišką dieną. Keliautojo nuomone, šio kadro nepakeistum jokia nuotrauka su išlikusiais po bombardavimo pastatais ar atstatytų gatvių vaizdais.

Pasakodamas apie kelionės įspūdžius S.Weinbergas pabrėžia, kad jei esi lankęsis daugelyje pasaulio kraštų ir viską matai ne pirmą kartą, labiausiai stebina žmonės. Kasdien iš rezervuaro vandenį kibirais tekina (kad jis nevirstų ledo gabalu) į namus nešiojanti Sibiro gyventoja, ausinukės ant galvos nesidedantis rusas, sakantis, jog tikriems vyrams ausys nešąla, ar miela Japonijos muitinės darbuotoja – apie visus šiuos žmones S.Weinbergas pasakoja paprašytas prisiminti, kas kelionėje padarė didžiausią įspūdį.

“Prieš kelionę manęs klausė, ar aš sveiko proto, jei važiuoju į Sibirą žiemą. Štai nuotrauka – vien dėl jos verta važiuoti į Sibirą. To neįmanoma pakartoti antrą kartą gyvenime”, – įsitikinęs S.Weinbergas, rodydamas nuotraukoje “sugautą” kaimenę per sniegą lekiančių laukinių arklių.

Paskui staiga parodo Latvijoje, jau netoli Lietuvos sienos, nufotografuotą malūną. “Kelionė susideda iš gabaliukų. Šis malūnas – vienas jų. Jis mano kelionėje irgi turi savo istoriją. Žinote, kokią? Malūną fotografavau iškėlęs kamerą į padangę aitvaru”, – šypsodamasis prisimena keliautojas.

Žavisi povandeniniu pasauliu

Paklaustas, ar gyvenime jau pamatė ir patyrė viską, ką norėtų, keliautojas ilgokai mąstė ir pagaliau ištarė: “Ne, tai nėra kelionė į kosmosą, nors pamatyti Žemę iš aukštai neatsisakyčiau. Svajoju apie tai, ko greičiausiai nepavyks padaryti, – norėčiau bent kartą gyvenime panardyti Šiaurės ašigalyje.

Povandeninio pasaulio tyrinėjimai ir po vandeniu slypinčio grožio fiksavimas fotokamera yra kiekvienos jo kelionės dalis. Ne išimtis – ir kelionė aplink pasaulį mažąją “Renault”. “Nardžiau šiltose ir šaltose jūrose, fotografavau nuostabų povandeninį pasaulį. Be to neįsivaizduoju nė vienos savo kelionės”, – pasakoja pašnekovas, rodydamas nuotraukoje užfiksuotą vieną unikaliausių visos kelionės akimirkų – plaukimą su kamera įsimaišius į lašišų būrį.

Po vandeniu Stevenas pirmą kartą atsidūrė 1961-aisiais, dar būdamas paauglys, kai nėrė norėdamas pagauti žuvį. Po kelerių metų jis padarė pirmą povandeninio pasaulio nuotrauką. Na, o po dešimtmečio tapo povandeninio pasaulio tyrinėtoju: nuo 1973-iųjų iki 1979-ųjų atliko įvairius biologinius tyrimus ir be paliovos fotografavo povandeninį pasaulį prie Prancūzijos krantų.

Nardyti jam yra tekę Izraelyje, Puerto Rike, Australijoje, Papua-Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose, Norvegijoje ir kituose pasaulio kampeliuose.

Ką tik baigęs ilgą ir varginančią kelionę mažąja “Renault”, keliautojas prisipažįsta į tokią didelę kelionę daugiau nesileisiąs. Galbūt nesileisiąs apskritai į jokią kelionę, tačiau nardyti niekada nenustosiąs. “Nardysiu, kol leis jėgos. Kelionės po vandeniu – svarbiausios kelionės mano gyvenime”, – apibendrina S.Weinbergas.

Smagiausios ir labiausiai šeimą suartinančios atostogos – kelionės, kuriose neblėstančių įspūdžių patiria tiek suaugusieji, tiek vaikai. Tačiau tokios kelionės planavimas tampa tikru iššūkiu – juk reikia suderinti visų pomėgius ir reikalavimus.

Tikriausiai nemažai tėvų patyrė tą bejėgiškumo jausmą, kai vaikas viduryje viduramžius menančios aikštės užsiožiuoja ir kategoriškai atsisako užsukti į dar vienus puikius rūmus pasigrožėti dar vienu elegantišku interjeru ar fotografuotis prie dar vienos statulos. “Veidas” nusprendė pateikti šeimoms, keliaujančioms su vaikais, įdomiausių kelionių idėjų dešimtuką, atskleidžiantį aktyvaus ir pasyvaus poilsio įvairovę bei derinantį tėvų ir vaikų interesus.

1. Slovakijos Tatrai – geriau už bet kokius pramogų parkus

Mėgstantiems aktyvų poilsį pravartu užsukti į Slovakijos Tatrus. Žemųjų Tatrų nacionalinio parko teritorijoje galima smagiai pasivaikščioti sužymėtais maršrutais palei ledines kalnų upes, lipti judančiomis kopėčiomis ar suptis ant kabančių tiltų. Drąsesni tėvai su jau paaugusiais vaikais gali plaukti guminėmis valtimis ar plaustais srauniomis upėmis.

Na, o Aukštieji Tatrai gundo sudėtingesniais maršrutais. Beje, čia pasiklysti beveik neįmanoma – visur pilna žemėlapių, rodyklių ir nuorodų, padedančių išsirinkti pageidaujamo sudėtingumo kelią. Ištroškusieji romantikos rinksis nakvynę kalnų trobelėje – chatoje, kurioje galima pasimėgauti tradiciniais slovakų patiekalais bei kvapia kalnų žolelių arbata. Be to, Tatrai svetingi ir žiemą – čia vilioja įvairaus sudėtingumo slidžių ir snieglenčių trasos.

2. Į Laplandiją – pas Kalėdų Senelį

Nors Kalėdų šventės seniai praėjo, mažylių džiaugsmui, dosnusis Senelis svečių Laplandijoje laukia visus metus. Tėvus bene labiausiai nustebina ne tiek kičinis Kalėdų Senelio namelis, pastatytas ant poliarinio rato ribos, kiek tikras šiaurietiškas peizažas – bekraštė tundra, apsnigti miškai, į ledą sustingę ežerai, iš mirguliuojančio sniego pusnių kylantys ledo pilių bokštai ir kvapą gniaužianti šiaurės pašvaistė.

O kiek čia laukia žiemiškų malonumų! Išbandyti šunų kinkinį bei elnių traukiamas roges norės visi – dideli ir maži. Na, o kol vaikai landžios ledo tuneliais ir važinėsis rogutėmis, suaugusieji galės ledo kavinėje iš ledo puodelio pasimėgauti karšta arbata ar užsukti į tikrą jurtą pasišnekučiuoti su šamanu.

3. Kryme draugiškai gyvena net didžiausi pasakų priešai

Krymo vardas pirmiausia siejamas su šilta jūra ir akmenuoto paplūdimio malonumais, tačiau čia gera pasivaikščioti ir botanikos soduose, įdomu keltuvu pasikelti į Ai Petrio kalną, nusifotografuoti šalia Krymo simboliu tapusio Kregždutės lizdo ar užsukti į kuriuos nors prabangius rūmus, kurių čia daugybė. Vaikų laukia delfinariumai ir zoologijos sodai.

Visus sužavės išvyka į vaikystės pasaulį – unikalią Pasakų aikštelę, esančią netoli Jaltos. Natūraliame miške, po atviru dangumi, nuostabaus grožio kalnų fone įkurdinta apie 300 slavų ir kitų tautų pasakų bei knygų personažų, pagamintų iš akmens ir medžio. Čia draugiškai gyvena vilkas ir Raudonkepuraitė, Daktaras Aiskauda, Mauglis, trys paršeliai ir kiti. Bene daugiausiai mažųjų dėmesio sulaukia besisukiojanti į visas puses trobelė ant vištos kojelės ir iš jos išlendanti linksma ragana.

4. Škotijos pilyse mergaitės pasijunta karalaitėmis, o berniukai – riteriais

Gausybė didingų istorinių pilių stūkso visoje Europoje, tačiau Škotijos pilys, ko gero, labiausiai pritaikytos šeimų poilsiui. Apsilankius didingose pilyse, pavyzdžiui, Blero (Blair Castle), Traquairo (Traquair House) ar kitose, galima apžiūrėti turtingas ekspozicijas, ginklų kolekcijas, brangenybes, vaikus sudomins didžiulės senovinių žaislų kolekcijos. Mažiesiems dažnai pasiūloma dalyvauti piešinių konkursuose, nusispalvinti herbą ar nusikopijuoti karališkąjį antspaudą, iškylų salėje pasimatuoti karūną, pasipuošti karalaitės suknele ar pasidabinti riterio apsiaustu.

Dėmesio verti ir didžiuliai pilių parkai, džiuginantys klaidžiais gyvatvorių labirintais, mini zoologijos sodais, kuriuose kriuksi egzotiškos išvaizdos paršeliai, klega įdomių veislių paukščiai, ir mažiesiems skirtomis saugiomis žaidimų aikštelėmis. Įrengtos patogios iškylų vietos – suoliukai su staliukais. Čia galima prisėsti ir sukirsti iš anksto pasiruoštus pietus, kuriuos vaikai mielai pasidalija su įžūliais povais.

5. Į Gibraltarą – lankyti beždžionių ir delfinų

Į Gibraltarą, kuris priklauso Didžiajai Britanijai, keliautojus vilioja maurų pilis, išlikę britų pabūklai ir kalne išrausti tuneliai, stalaktitų oloje įkurta katedra ir puikūs vaizdai, atsiveriantys nuo 426 metrų uolos.

Na, o vaikai negalės atsidžiaugti laisvai vaikštinėjančiomis beždžionėmis – makakų genties šunbeždžionėmis. Tai vienintelės beždžionės, kurios Europoje gyvena laisvos. Tiesa, jų laukinėmis jau nepavadinsi – jos puikiai prisitaikė prie turistų minios ir nuolat kaulija visokių skanėstų. Tačiau mažiesiems keliautojams smagu jas stebėti: vienos noriai bendrauja, kitos, nutaisiusios irzlią miną, atsuka smalsuoliams nugarą. Juokaujama, kad kol Gibraltare gyvens beždžionės, tol šią uolą valdys britai. Na, o smalsuoliai, besidomintys vandenų pasauliu, nepraleis dar vienos pramogos – išvykos laiveliu stebėti žaidžiančių delfinų.

6. Austrijoje netikėtai pateksi į kreivų linijų karalystę

Austriją keliautojai renkasi dėl įspūdingos gamtos ir turtingų miestų, kuriuose gausu istorinių pastatų, kvapą gniaužiančių muziejų, prabangių dvarų bei išpuoselėtų parkų. Iš žymiausių austrų architektūros šedevrų verta išskirti XX a. architekto Friedensreicho Hundertwasserio darbus, netikėtais sprendimais sudominančius net didžiausius padaužas. Vienoje tarp griežtų formų ir spalvų namų netikėtai kyšteli šleivas kreivas bokštelis, papuoštas auksiniu kupolu, žengus dar kelis žingsnius saulėje sutviska vaivorykštės spalvų dekoracijos. Kreivų linijų, skirtingo dydžio langų, papuoštas daugybe bokštelių ir ant stogo želiančia žole, spirale susisukęs namas atrodo tarsi perkeltas iš vaikiško piešinio. Vis dėlto įspūdingiausi šio architekto statiniai yra Blumau pramogų ir poilsio kompleksas bei Šv. Barboros bažnyčia Bernbache.

7. Villa d’Este – nuostabiausias fontanų parkas

Susiruošus keliauti į Italiją maršruto ilgai sudarinėti nereikia, užtenka užsimerkus besti pirštu į žemėlapį, ir tikrai pataikysi į kalnus, paplūdimį ar išskirtinį kultūros bei istorijos paminklą. O kur dar puikus maistas! Mažieji keliautojai apsals nuo daugybės rūšių picų ir neapsakomo skonio ledų.

Vienas įdomesnių Italijos regionų yra Lacijus, čia plyti šurmuliuojanti Roma, turistus stebina paslaptingos etruskų civilizacijos liekanos.

Na, o važiuojant pro Tivolio miestelį derėtų nepraleisti progos aplankyti stebinančių objektų, įtrauktų į UNESCO paveldo sąrašą – Adriano ir d’Este vilų. Tiesa, romėnų imperatoriaus užmiesčio rezidencijos griuvėsiai sudomins vyresnius vaikus, o XVI a. parkas, terasomis besileidžiantis kalno šlaitu, kur čiurlena tūkstančiai įvairiausių formų ir dydžio fontanų, pralinksmins mažesniuosius.

8. Amsterdamą galima apžiūrėti plaukte, važiuote ir čiuožte

Keliauti po Amsterdamą, vadinamą Šiaurės Venecija, galima įvariai: žiemą čiuožti slidėmis užšalusiais kanalais, vasarą plaukti laiveliu ir, aišku, visais metų laikais miestą galima apžiūrėti važinėjant dviračiais. Amsterdamas stebina savo harmoninga visuma: XVII a. puošniais namais, grakščiomis tiltų arkomis, saulėje tviskančiu kanalų vandeniu, klasikiniais karališkaisiais rūmais, kažkada tarnavusiais kaip miesto rotušė, bažnyčiomis. Vaikus vilios Madam Tiuso muziejus, o tėvus – galimybė apžiūrėti Van Gogho ar Rembrandto šedevrus miesto muziejuose.

9. Viešnagė Bodeno ežero gėlių laive

Sakoma, kad viena gražiausių Vokietijos vietų yra Bodeno ežero apylinkės, čia yra Romos imperatoriaus vardu pavadintas Konstanco miestas ir jaukus miestas-sala Lindau.

Įspūdingų vaizdų ir gėlių mėgėjams būtina apsilankyti spalvingoje ir kvapioje Mainau saloje, į kurią galima nueiti pėsčiųjų tiltu. Nedidukę salą išpuoselėtu sodu pavertė buvusio savininko Lennarto Bernadotte’s užgaida. Barokinius rūmus supa nuostabiausios gėlynų kompozicijos, vaizduojančios gyvūnus, tropinių augalų ir rožių sodai. Čia galima susipažinti su rečiausiomis gėlių rūšimis ir užuosti egzotiškiausius kvapus. Ne veltui ši sala vadinama gėlių laivu.

10. Pažintis su žemės gelmių paslaptimis – įdomus nuotykis

Viena įspūdingiausių kelionių su vaikais akimirkų – ekskursijos į žemės gelmes. Europoje gana daug šalių, kurios turistus vilioja paslaptingu požeminiu pasauliu: Austrija puikuojasi vienu didžiausių ledo urvų Europoje, Latvija gundo Kuldygos smėlio tuneliais ir Gaujos upės urvais, Ispanija didžiuojasi požemiuose rastais priešistorinių žmonių piešiniais. Verta paminėti, kad unikalių urvų, kuriuose galima ne tik grožėtis daugiaamžių spalvingų stalagmitų ir stalaktitų miškais, ledo upeliais bei kriokliais, bet ir plaukti valtele legendomis apipintomis požeminėmis upėmis bei paslaptingais ežerais, yra ir Čekijoje, ir Vengrijoje, ir Slovakijoje, ir Belgijoje, ir Kryme.

Igvasu kriokliai krinta 275-iomis kaskadomis

Nedaug pasaulyje tokių šalių kaip Argentina, kur išlindęs iš džiunglių po poros valandų skrydžio gali atsidurti uolėtoje dykumoje, o dar po kelių – jau kopti ant ledyno.

Šią šalį aplankyti nusprendusiems keliautojams labiausiai maga pamatyti gamtos stebuklus, nes, kaip ir visoje Pietų Amerikoje, miestai čia nublanksta prieš neįtikėtinus gamtos turtus.

Savarankiškai kelionę susiplanavę vilniečiai Lina ir Vytenis Jakai kartu su dar dviem bendrakeleiviais Argentinoje praleido 22 dienas. Nors ši šalis didžiulė – jos ilgis nuo šiaurės iki pietų driekiasi 3,7 tūkst. km, tiek laiko keliautojams pakako įdomiausioms Argentinos vietoms aplankyti. Tiesa, tik todėl, kad įsigijo penkis vietinius skrydžius ir nuomojosi automobilį.

Turint tik keletą savaičių šioje šalyje be skrydžių vargiai pavyktų išsiversti. “Atstumai didžiuliai. Pavyzdžiui, skrydis iš Buenos Airių iki Igvasu krioklių truko iki dviejų valandų, o autobusu būtų tekę važiuoti 22 valandas. Be to, mūsų skrydžio bilietas, palyginti su autobuso, kainavo tik apie 50 Lt brangiau”, – skrydžių pranašumus vardija L.Jakienė.

Keliautojai įsigijo vadinamąjį nuolatinį lėktuvo bilietą – už penkis skrydžius mokėjo fiksuotą kainą, o nei skrydžio atstumai, nei kryptys nebuvo ribojami. Tokį bilietą gali įsigyti užsieniečiai, į Argentiną atskrendantys su nacionalinėmis oro linijomis “Aerolineas Argentinas”.

Gerai išplėtota Argentinoje ir autobusų transporto sistema, nes kursuoja ir prabangių autobusų, kuriuose sėdynės praktiškai išsilenkia į lovą. Nepaisant tokios pažangos, kelionei po šiaurinę Argentinos dalį lietuviai nuomojosi automobilį, nes autobusai nevažiavo į visas vietas, kurias jie norėjo aplankyti, o ir tvarkaraščiai nebuvo itin palankūs nedaug laiko turintiems keturiems keliautojams. L.Jakienė įspėja ketinančiuosius nuomotis automobilius būti budrius ir neapsigauti, nes dauguma nuomos bendrovių nustačiusios kilometražo limitą, tad už kiekvieną viršytą kilometrą reikalaujama mokėti papildomai.

Buenos Airės – tango gimtinė

“Argentina prisistato kaip kontrastų šalis. Pirmas kontrastas, kurį pajunti, – temperatūrų. Per pirmas septynias kelionės dienas keliaujant po šalį temperatūra svyravo nuo 0 iki 30 laipsnių karščio. Kitas kontrastas – kraštovaizdžio.

Tai šalis, kurioje yra ir ledynų, ir džiunglių, ir uolų su penkių metrų aukščio kaktusais, ir druskų dykuma trijų kilometrų aukštyje”, – įspūdžiais dalijasi L.Jakienė.

Pažintį su Argentina lietuviai pradėjo nuo Buenos Airių. Trečiadienį dešimtą ryto atvykę į beveik tris milijonus gyventojų turinčios sostinės centrą keliautojai gerokai nustebo – miestas buvo tuščias, vaikštinėjo tik turistai ir važinėjo vienas kitas taksi. Visos parduotuvės, kavinės ir restoranai uždaryti. Kaip paaiškėjo, keliautojai pataikė per kas dešimt metų vykstantį visuotinį gyventojų surašymą, todėl visi gyventojai turėjo būti namie.

Vaikštinėdami Buenos Airėse keliautojai stebėjo didelį atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų – viename rajone akis badė lūšnynai, kitame galėjai grožėtis dangoraižiais, o trečiame išsiskyrė tvoromis aptvertos turtingųjų vilos su žaliuojančiais sodais. Plika akimi matyti, kad paveldosaugai daug dėmesio argentiniečiai neskiria. “Šalia kolonijinio pastato įpliektas daugiaaukštis, toliau jau stovi modernus stiklinis pastatas. Architektūrinio vientisumo Buenos Airėse nėra, o gražiųjų kolonijinių pastatų išlikę tik vienas kitas, ir tie jie išsimėtę po visą miestą”, – pasakoja L.Jakienė.

Buenos Airės – tango gimtinė, tad mieste galima paieškoti šio šokio pėdsakų. Kiekvieną popietę dviejų pagrindinių Floridos ir Lavalle pėsčiųjų alėjų sankirtoje gatvės šokėjai rengia tango pasirodymus. Mieste gausu tango mokyklų, o klubuose – tango muzikos. Bene daugiausiai dėmesio šiam šokiui skiriama tango gimtine vadinamame La Boca rajone.

Spalvingame, kadaise imigrantų, o dabar turistų užkariautame rajone viskas sukasi tango, tiesa, be galo komercializuoto, ritmu: pagrindinėse gatvėse prie kiekvieno restorano įrengtose pakylose šoka šokėjai, o atsipalaidavusių turistų tyko uždarbiautojai.

“Viena argentinietė greitai suvystė mūsų bendrakeleivį – nespėjo jis apsižiūrėti, kaip priėjusi mergina užmetė šalikėlį, skrybėlaitę, apvilko švarkelį, papozavo užšokusi ant kelių ir paprašė 15 Lt už nuotrauką”, – juokiasi Lina.

Pasivaikščiojimas ant ledyno

Nuvykusieji į Argentiną gali tiesiogine to žodžio prasme nusidanginti į… pasaulio kraštą. Dauguma taip ir daro – piečiausias miestas pasaulyje Ušuaja neleidžia pamiršti, kad atvykai į pasaulio kraštą: taip pavadintas vietinis traukinukas, kavinės, apie tai byloja ir įvairios nuorodos bei stendai. Šiame kurortiniame mieste žvarbu, vėjuota ir drėgna, oro temperatūra naktį nukrinta iki nulio, tačiau gyvenimo tempas lėtas, o atmosfera verčia atsipalaiduoti.

L.Jakienei iš šio miesto įsiminė keletas detalių: Ušuaja yra paskutinis taškas, kuriame sustoja išsiruošusieji keliauti į Antarktidą, o alkoholio kainos šiame mieste kur kas mažesnės negu kitoje Argentinos dalyje.

Saloje įsikūrusią Ušuają supa daugybė kitų salelių, todėl iš čia galima užsisakyti ekskursijas ir į vieną plaukti pažiūrėti jūrų vėplių, į kitą – stebėti paukščių, į trečią – pasižvalgyti į pingvinus. “Veido” pašnekovai išsirinko ekskursiją į salą, kurioje gyvena apie 1500 pingvinų. “Įdomu, kad čia, kaip ir visoje Argentinoje, esi labai arti gamtos – jei matai pingviną, tai jis už metro”, – stebisi keliautoja.

Pabuvę pasaulio krašte lietuviai nuskrido į Kalafatės miestelį, esantį Patagonijos regione. Šiame mieste apsistoja turistai, norintys apžiūrėti netoliese esančius ledynus. Lietuviai vyko prie Archentino ežere stūksančio žymiausio ledyno Perito Moreno. Jis yra 30 km ilgio, 5 km pločio ir apie 60–80 metrų iškilęs virš vandens, o dar du jo trečdaliai slypi po vandeniu. Šalia esančiuose kalnuose daug sninga, naujai iškritęs sniegas spaudžia senesnį sluoksnį, taip sudarydamas į ežerą slenkantį ledyną. Per dieną Perito Moreno į priekį ties centru vidutiniškai pajuda apie du metrus, o šonuose – 20–30 cm. Minios turistų traukia stebėti, kaip nuo slenkančio ledyno kas keliasdešimt minučių atskyla ledo luitai ir su griausmu krinta į ežerą, sukeldami bangas.

“Skylančio ledo garsas primena griaustinį, o jį išgirdęs žvalgaisi, kur luitas kris. Iš pradžių mūsų draugas Darius prieštaravo: “Negi visą dieną žiūrėsime į tą patį ledo gabalą? Važiuojam kur nors kitur.” Bet vėliau taip pagavo azartas belaukiant, kol atskils ledo luitas, kad Darius prie Perito Moreno sugrįžo ir antrą dieną”, – šypsosi Lina.

Ji pati su vyru antrą dieną išsiruošė į žygį ant ledyno, kur galima stebėti ledo urvus, išgraužas, plyšius ir lagūnas – ant ledyno paviršiaus nuo saulės šilumos susidariusius ežeriukus.

Spalvotos uolos ir Igvasu kriokliai

Šiaurinėje Argentinos dalyje keliautojų laukia reto grožio nacionaliniai parkai. Talampajos nacionalinis parkas, dar vadinamą Mėnulio slėniu, įspūdingai atrodo dėl milžiniškų raudonų uolų, kurias erozija ir vėjas išskaptavo netikėtomis formomis. O kitame parke, esančiame Chuchujaus provincijoje, Kebrada de Humahuakos slėnyje, stūkso spalvingų uolų virtinė, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tarsi dailininko teptuko paliestos uolos įspūdingiausiai atrodo saulės apšviestos ryte arba po pietų.

Pakeliui dar galima užsukti į 3 tūkst. metrų aukštyje esančią Salinas Grandė druskų dykumą, kurioje kažkada buvo ežeras. O vyno mėgėjai neturėtų pravažiuoti žymiųjų Mendozos regiono vynuogynų.

Na, o kelionės pabaigoje laukė vienas įspūdingiausių Argentinos gamtos turtų – didžiausi Pietų Amerikoje Igvasu kriokliai, esantys ties siena su Brazilija. 2,7 km ilgio 275 kaskadomis krintantys kriokliai matomi ir iš Argentinos, ir iš Brazilijos pusės. “Argentinoje prieini prie pat krioklių, o Brazilijoje matai panoramą – jei giedra diena, saulei pasisukus tinkamu kampu pasirodo didžiulės vaivorykštės”, – pasakoja L.Jakienė, su bendrakeleiviais į krioklius pažvelgusi iš abiejų valstybių.

Lietuvio akiai neįprasti ne tik Igvasu kriokliai, bet ir juos supančio parko gyventojai – iguanos, beždžionės, koačiai, didžiuliai drugeliai. Beje, meškėnų šeimai priklausantys koačiai įžūlūs ir tik laukia progos nušvilpti neatsargaus turisto sumuštinį. Lina juokiasi, kad perkant parke sumuštinius pardavėjai netgi perspėja – saugokis koačių.

Argentiniečiai – draugiški ir atsipalaidavę

Nuolat matę siurbčiojantys argentiniečiai, kaip visi pietiečiai, išsiskiria ramumu ir atsipalaidavimu. Kai mūsų pašnekovai ką tik išsinuomota mašina sustojo prie vieno šviesoforo Buenos Airėse, pajuto smūgį į automobilio galą – į juos bumptelėjo kita mašina. “Kai išlipusi apėjau mašiną pažiūrėti, kokia situacija, į mus atsitrenkęs vairuotojas atsitraukė šiek tiek atgal ir lyg niekur nieko gūžtelėjo pečiais: “Disculpe” (atsiprašau – isp.)”, – linksmą nutikimą prisimena Lina. – Argentiną, kaip ir visą Pietų Ameriką, gerai apibūdina posakis: “Jei neturi sprendimo, vadinasi, neturi ir problemos.”

Įdomūs faktai apie Argentiną

• Argentinoje vietiniai kur kas mažiau negu užsieniečiai moka tiek už ekskursijas, tiek už bilietą į nacionalinius parkus.

• Kiekviename miestelyje rasi tris objektus – Liepos 9-osios gatvę, Gegužės 25-osios aikštę ir paminklą Evitai (buvusio Argentinos prezidento Chuano Perono žmonai).

• Argentina – aštunta pagal dydį šalis pasaulyje.

• Maisto kainos Argentinos kavinėse panašios kaip Lietuvoje.

Keliaujant į Belgiją reikia pamiršti visus neteisingus stereotipus apie šią šalį, kaip apie biurokratų kraštą, ir mėgautis netikėtais įspūdžiais – aplankyti nedidelius miestus, išraižytus kanalų ir padabintus gotikinėmis katedromis, na ir, žinoma, gardžiuotis nuostabaus skonio šokoladu, vafliais ar alumi.

Daugelis Lietuvos gyventojų susidarę neteisingą nuomonę apie Belgiją, kaip esą labai nuobodžią ir pilką šalį. Esą jos miestuose saulę temdo nykūs dangoraižiai, gatvėse zuja minios kostiumuotų biurokratų, o vakarieniaudami vietiniai šlamščia beskonius briuselinių kopūstų patiekalus. Belieka prisipažinti, kad susiruošę keliauti į Belgiją ir mes panašiai apie ją mąstėme, tačiau per keliolika dienų ši šalis tapo netikėtu atradimu!

Iš tiesų Belgijoje kiekvienas žmogus randa, ką veikti: architektūros mėgėjai gali valandų valandas vaikštinėti Briuselio, Gento ar Mecheleno miestų gatvėmis ir grožėtis gotikiniais, barokinais, art nouveau stiliaus pastatais. Meno gerbėjų širdys apsals turtinguose muziejuose, besidomintieji laivyba gali studijuoti kanalų tinklą, apraizgiusį šalį, tiems, kuriems įdomi pramonės ir ekonomikos istorija, nepraleis progos pasidomėti XII–XV a. Briugės ar XVI a. Antverpeno pirklių gyvenimu, na, o kulinarinių nuotykių ieškotojus pakerės jūrų gėrybių patiekalai. O kur dar įvairiausio skonio alus! Per vieną kelionę viso ir neišragausi – šaltiniuose pateikiami įvairūs skaičiai, bet, įskaičiuojant ir progines, Belgijoje esama nuo 800 iki 1000 alaus rūšių.

Daugiaveidė Europos sostinė

Lankytinų vietų Belgijoje daug, tačiau pažintį su šia šalimi verta pradėti nuo Europos sostine vadinamo Briuselio. Taigi įsikūrę prie pat stiklinio Europos Parlamento greitai susidarėme mėgstamą maršrutą, kurį įveikdavome pėsčiomis.

Kirtę šurmuliuojančią Liuksemburgo aikštę, žingsniuodavome niūrių Karalių rūmų link ir pasukę pro muziejus stabtelėdavome prie Menų kalnelio. Iš čia atsiveria gražiausia Briuselio senamiesčio panorama: dieną galima pasigrožėti namų stogais ir virš jų kyšančiu grakščiu rotušės bokštu,tolumoje dūluojančiais didžiuliais pastatais, o naktį – šviesų pašvaistėmis.

Dėmesio vertas ir Menų kalnelis, kuris sutemus sutviska vaivorykštės spalvomis: ant baltai nudažytų medžių kamienų ir žemės virpa raudoni, mėlyni, violetiniai, geltoni šešėliai, o nuo praeivių tįsta daugybė įvairaus dydžio siluetų. Tokį pasakišką vaizdą sukuria paprasta, bet geniali idėja – ant šalia esančio pastato užkelti galingi spalvoti prožektoriai.

Derėtų užsukti ir į Didžiąją aikštę (Grand Place), kuri ypatinga tuo, kad joje beveik vienas šalia kito atsiduria viduramžių, renesanso ir baroko epochų stiliaus pastatai – Rotušė, Gildijos namai ir Karališkasis namas. Briuseliečiai giriasi, esą pastatai padabinti tikro aukso detalėmis. Pasigėrėjus įspūdinga, prabangia, tačiau jaukia aikšte verta pasukti prie XIX a. Briuselio biržos pastato, papuošto didžiulėmis statulomis. Beje, kuriant šias statulas prisidėjo ir Auguste’as Rodinas, kuris tuo metu buvo dar tik paprastas padėjėjas.

Įdomu pasivaikščioti ir Šv. Huberto galerija – vienu pirmųjų Europoje XIX a. vidurio dengtu prekybiniu pasažu, o nuo miesto šurmulio bent akimirkai pasislėpti didingoje gotikinėje Briuselio katedroje. Daugelis turistų susigundo aplankyti Briuselio simboliu vadinamą besišlapinantį berniuką “Manneken Pis”. Pasak legendos, ši statula vaizduoja vaiką, kuris tokiu būdu per kažkurį Briuselio gaisrą bandė gesinti ugnį. Šiais laikais įvairiomis progomis berniuko statulėlė papuošiama skirtingų šalių tautiniais kostiumais.

Sostinės senamiestis didžiulis, tad pavargus kulniuoti pėstute galima nusileisti į požemius ir iki kito turistinio objekto nukakti metro. Tiesa, metro bilietas nepigus – vienkartinis kainuoja apie 1,75 euro, tačiau daug pigiau pirkti bilietą, skirtą važiuoti dešimt ar daugiau kartų.

Verta paminėti, kad Briuselyje turės ką veikti ir šeimos su mažais vaikais: juk vien ko vertos ekskursijos į komiksų ar muzikos instrumentų muziejus. Pastarajame galima ne tik apžiūrėti, bet ir išgirsti, kaip skamba daugelis pasaulio instrumentų. Atkreiptinas dėmesys į šių muziejų pastatus – tai vieni įdomiausių art nouveau stiliaus pavyzdžiai.

O panorus pasijusti Guliveriu liliputų karalystėje, reikia patraukti į užmiestyje esantį Mini Europos parką. Čia eksponuojami gražiausi Europos šalių pastatai, sumažinti masteliu 1:25. Prie miniatiūrinių pastatų pateikta trumpa informacija apie šalį, paspaudus mygtuką galima pasiklausyti himno. Lietuvai atstovauja Vilniaus universiteto centrinių rūmų komplekso modelis. Na, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos šalių simbolius jungia miniatiūriniai žmogeliukai, susikabinę į Baltijos kelią.

Mažajai mūsų keliautojai labiausiai patiko žmogaus ūgio Vezuvijaus kalno maketas. Užtenka paspausti mygtuką, ir pasigirsta grėsmingas gaudimas, pradeda rūkti tumulai dūmų ir veržtis liepsnos.

Verta pakilti ir į Atomiumą, vaizduojantį 150 tūks. kartų padidintą geležies atomą, ir iš aukštai pasigėrėti Bruparku. Na, o legendomis apipintu ir smagurių išliaupsintu belgišku šokoladu mielai mėgausis ir suaugę, ir mažieji keliautojai.

Šlovingos istorijos pėdsakais

Tačiau jei ieškote intrigos, Briuselis netinka – tuomet prasmingiau keliauti į kitus Belgijos regionus. Juk net keletą Belgijos miestų drąsiai galima vadinti muziejais po atviru dangumi: jie vieni už kitą gražesni, besididžiuojantys puošniomis gatvėmis bei pastatais, vis dar besigiriantys nuo viduramžių glūdumos sklindančia pirklių šlove bei žymių menininkų kūriniais. Nors Belgija palyginti jauna valstybė, jos miestai Gentas, Briugė, Antverpenas ir kiti skaičiuoja ne vieną šimtą metų ir nuo seno garsėja kaip prekybos, amatų bei meno centrai.

Keliautojai, norėdami pamatyti tikrą vėlyvosios gotikos šedevrą, turėtų užsukti į Leuveną, kuris savo istoriją skaičiuoja nuo antikos laikų. Nedidukė rotušė atrodo išausta iš oro, šviesos ir neįtikėtino lengvumo bei grakštumo statulų.

Universitetinis miestas garsėjo viena didžiausių bibliotekų pasaulyje, kuri, deja, per XX a. karus sudegė. Beje, Leuveno universitete studijavo ir Antanas Baranauskas bei Abraomas Kulvietis.

Na, o tuos keliautojus, kurie ieško romantikos ir nori pajusti ypatingą senovinę dvasią, ragintume apsilankyti Gente. Senas flamandų miestas, įkurtas prie Šeldės upės ir padalytas kanalo, ko gero, gražiausias Belgijos miestas. Čia stūkso XII a. Flandrijos grafų pilis, į įspūdingą žuvų turgų vilioja romėnų mitologiniai personažai – Neptūnas su visa savo svita. Na, o kanalo krantinė su lengva tilto arka, bažnyčios bokštais, prabangiais prieskonių pirklių namais nė kiek nenusileidžia gražausioms Venecijos vietoms. Temstant prieblandos skraistė pridengia šiuolaikines miesto detales, ir pasijunti nusikėlęs į praeitį. Rodos, nenustebtum, jei sutiktum damą šnarančia ilga suknia ar garbų didiką, pasipuošusį prašmatnia skrybėle.

Jei kelionei skyrėte daugiau laiko, vertėtų užsukti ir į Briugę bei Antverpeną. Tai miestai, iki šių dienų išlaikę savo autentišką grožį. Briugė garsėja bažnyčiomis, koplyčiomis ir daugybe Mergelės Marijos skulptūrų. Šiame mieste verta neskubėti ir atidžiai klausytis – gal pasiseks išgirsti nuo pilies bokštų atsklindančias Johanno Sebastiano Bacho ar Wolfgango Amadeaus Mozarto melodijas. Na, o Antverpenas XVI a. buvo turtingiausias Europos miestas – tą liudija iki šių dienų išlikę pastatai.

Taigi klajodamas po Belgijos miestus dažnai pamiršti alkį, troškulį ir nuovargį, tačiau kvepiančių, čia pat gatvėje kepamų vaflių negali neužuosti. Tiesa, šis skanėstas nepigus – vienas kainuoja du eurus, tačiau minkštas, karštas ir kvepiantis vanile skanėstas puikiai padeda įveikti nuovargį. Didžiausi smaližiai ant šio vaflio gali užsiversti didžiulį kaupą šviežiai plaktos grietinėlės, saują braškių ir žiupsnį tarkuoto šokolado. Sukirtus tokį skanumyną galima toliau žygiuoti keisčiausius istorinius įvykius menančiomis gatvėmis.

Faktai apie Belgiją

• Belgijos Karalystė – valstybė Šiaurės vakarų Europoje.

• Iki 1830 m. Belgiją valdė Nyderlandai, Belgijos sienos galutinai nustatytos tik 1919 m.

• Sostinė – Briuselis.

• Valstybinės kalbos – olandų, prancūzų, vokiečių.

• Plotas – 30,5 tūkst. kv. km.

• Gyventojų skaičius – apie 10,5 mln.

• Valstybės vadovas yra karalius, tačiau faktiškai valdžia priklauso federalinei, regionų ir bendruomenių vyriausybėms.

• Konstiticija reikalauja, kad vyriausybėje būtų vienodas skaičius prancūziškai ir flamandiškai kalbančių narių.

• Belgija padalyta į tris administracinius regionus: Briuselio, Flandrijos (vyrauja olandų kalba, apie 6 mln. gyventojų), Valonijos (vyrauja prancūzų kalba, per 3 mln. gyventojų).