"Veido" archyvas

Jeigu norite vasarop kur nors pigiau nukeliauti, jau po Naujųjų verta pradėti dairytis, ką siūlo skrydžių bendrovės. Jeigu akys užklius už įperkamo lėktuvo bilieto į labiausiai nuo mūsų nutolusią ES šalį Portugaliją, dvejoti nevertėtų.

Portugalijos, buvusios vienos didžiausių kolonizatorių, kadaise po savo sparnu priglaudusios net tokią valstybę kaip Brazilija ir turėjusios kolonijų nuo Amerikos žemyno iki Azijos, vardas bene dažniausiai siejamas su didžiųjų geografinių atradimų epocha. O kas galėtų sieti mus su portugalais – iš pažiūros tokias skirtingas tautas? Viena girdėtų įdomesnių versijų – portugalai, kaip ir mes, negali pamiršti, kad kažkada jų valstybė buvo nuo vieno didžiulio vandens telkinio iki kito. Tik ne nuo jūros iki jūros, o nuo vandenyno iki vandenyno. Sakoma, kad jie vis dar gyvena ta šlovinga praeitimi ir nepavargsta kitiems jos priminti.

Didžiųjų keliautojų palikuoniai

Lisabona Portugalijos sostine tapo 1256 m., o tikrasis jos aukso amžius sietinas su XV a. prasidėjusiais kolonijų užkariavimais. Puiki geografinė padėtis (Lisabona įsikūrusi vos 15 km nuo Atlanto vandenyno) lėmė, kad būtent iš šio miesto naujųjų pasaulių ieškoti vyko dauguma portugalų ekspedicijų. Didžiųjų keliautojų, iš kurių pats garsiausias, be abejo, kelio į Indiją atradėjas Vasco da Gama, dvasia juntama visoje Lisabonoje. Kad ir kur eisi, nuo didingų vartų, įvairių paminklų, obeliskų ar pastatų stogų praeivius palydi patsai V.da Gama ar jo bendražygiai.

1755 m. Lisabonai buvo suduotas itin skaudus smūgis – ją suniokojo vienas didžiausių istorijoje žemės drebėjimų, per kurį sugriauta apie 85 proc. visų pastatų, išsiliejus Težo upei žuvo maždaug 30 tūkst. gyventojų. Tarp 15 proc. šią stichiją atlaikiusių statinių – ant vienos iš septynių Lisabonos kalvų stūksanti romaninė gotikinė XII a. Šv. Jurgio pilis, gerai matoma iš visų Portugalijos sostinės pusių. Kitas didžiosios nelaimės nepaliestas šedevras – įspūdingas Šv. Jeronimo vienuolynas, kuriame ilsisi ir pats V.da Gama.

Beje, šalia Šv. Jeronimo vienuolyno esama ir netolimos praeities liudininkų. Pasižvalgius nesunkiai galima rasti marmuro plokštėse iškaltus ES šalių vadovų vardus, pavardes ir parašus. Būtent čia, šiame vienuolyne, prieš trejus metus – 2007 m. gruodžio 13-ąją buvo pasirašyta daug ginčų ir aistrų kėlusi Lisabonos sutartis, todėl šalia kitų ES valstybių vadovų marmuro įspaudų įamžintas ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus.

Belemo sargybos vartai su bokštu švyturiu, galima sakyti, vizitinė Lisabonos kortelė, irgi neatsiejami nuo V.da Gamos vardo – jie buvo pastatyti XVI a. didžiojo atradėjo ekspedicijoms atminti ir saugojo Šv. Jeronimo vienuolyno prieigas. Šalia bokšto – geografinių atradimų paminklas. Ir jau turbūt nė nereikia sakyti, kad keliautojų ir geografų rikiuotės priekyje į Težo vandenis žvelgia ne kas kitas, o V.da Gama.

Kalnuotoji ir spalvingoji Lisabona

Lisabona kartais lyginama su Roma, nes esą abu miestai įsikūrę ant septynių kalvų. Amžinąjį miestą vargu ar pavyktų kam nors nurungti pagal daugelį parametrų, bet štai Lisabona gerokai spalvingesnė, nes portugalų namų fasadai išklijuoti įvairiaspalvėmis keraminių plytelių (azulechų) mozaikomis. Kai kur jos vienspalvės su ornamentais, kai kur sudėlioti ištisi piešiniai, todėl čia išskirtinis kone kiekvienas namas.

Lisabonos kalnai bei kalneliai prisidėjo ir prie itin įvairios šio miesto viešojo transporto sistemos. Po Portugalijos sostinę zuja praktiškai visas įmanomas transportas. Ir žodis “zuja” čia labai tinka, nes autobusas veja autobusą, tramvajaus ar metro tenka laukti vos minutę kitą, tokiu pat nenutrūkstamu srautu važinėja ir priemiestiniai traukiniai.

Ir netgi naktį intensyvus eismas neaprimsta. Nusiperki keturių eurų nekainuojantį dienos bilietą – ir važinėji nors po vieną stotelę be jokių apribojimų 24 val. visomis išvardytomis transporto priemonėmis, pažymėtomis “Carris” ženklu.

Beje, šis dienos bilietas taip pat galioja ir funikulieriuose, ir netgi žemutines senamiesčio (Baixa) gatves ir aukščiau esančią Karmo aikštę jungiančiame keistajame 45 m aukščio Santa Justa lifte. Kadangi atstumai nemaži, be to, dažniausiai iki lankytinų vietų veda akmenuotas grindinys maršrutu kalnas–klonis, labai tikėtina, kad šie dienos bilietai yra išgelbėję ne vieną porą batų. Ir dar vienas skaičius, kurį pravartu žinoti turistams: trumpas senutėlis 28 numeriu pažymėtas tramvajus veža pro visus lankytinus senamiesčio objektus.

Karalių pramintais takais

Belstis į Portugalijos vidurį ir neaplankyti Sintros būtų nedovanotinas apsileidimas. Tai Portugalijos karalių bei aristokratų ypač mėgta vieta ir buvusi jų vasaros rezidencija. Tai ant kalnų ir pakalnėse išdėstyta šios šalies istorija ir kultūra, su kuria norint susipažinti tereikia Lisabonos Rosio stotyje sėsti į traukinį ir pavažiuoti maždaug pusvalandį. O tada jau pradėti šturmuoti kalnus. Galimas pirmiausias kopimo tikslas – iš pradžių net ne itin gerai įžiūrima maurų pilis ir gynybinė siena, statyta arabų dar IX a. Pakeliui būtina stabtelėti ir atsipūsti – įsiamžinti prie įvairių skulptūrų, karalių rūmų ar fontanų.

Pagaliau pasiekus buvusią maurų tvirtovę ir atgavus kvapą, jį vėl užgniaužia nuo aukštybių atsiverianti panorama. Sintra lieka kažkur toli toli, kiek akys užmato – žaluma, kalnai ir įvairiaspalviai statiniai. Tai gera vieta sustoti ir pagalvoti, kokį tolesnį maršrutą pasirinkti ir į kurį kitą kalną kopti. Žvelgiant iš aukštai ant kitos kalvos esantys Penos rūmai atrodo lyg iš spalvotų kaladėlių sudėlioti, bokštais ir bokšteliais aplipinti. Šalia jų – nuo 1540 m. pastatytos koplyčios prasidėję Monseratės rūmai. Per didįjį žemės drebėjimą koplyčiai sugriuvus, ant liekanų iškilo šie neogotikiniai rūmai. Galima traukti ir laikrodžio bokšto ar Šv. Marijos bažnyčios link.

Apėjus pasirinktus pastatus ir nustojus spėlioti, kam reikėjo ant kiekvieno aukštesnio kalno pristatyti rūmų, vienuolynų ir bažnyčių, metas atiduoti duoklę gamtai. Net jei kojos jau ne pirma valanda primena, kad jos nėra valdiškos, verta aplankyti šalia Penos rūmų esantį nemažą parką. Šis Portugalijos karalių puoselėtas rūmų ir parko derinys – harmoninga gamtos ir architektūros vienovė. Ir ko tik jame nėra. Čia auga iš įvairiausių pasaulio kampelių atvežti ir susodinti medžiai. Vieni jų, tarkime, brazilinė araukarija, regis, tuoj savo susiraizgiusiomis šakomis parems dangų ir visai užstos saulę taurėpaparčiui – kitam nykstančiam tolimajam emigrantui iš Australijos. O kiek dar mažesnių neįprasto kvapo ir spalvų augalų, iš kurių nebent levandų lauką lietuviška nosis sugeba iš tolo atpažinti.

Įrengta ir fontanėlių, kojų džiaugsmui – suoliukų, esama tvenkinių, kurių viduryje stūkso ančių nameliai, pristatyta tiltelių ir net koplytėlių.

Apie Europos kraštą, Atlantą, portugalus ir vyną

42 km nuo Lisabonos ir tik 18 km nuo Sintros yra Rokos kyšulys, labiausiai į Vakarus nutolęs Europos taškas, kurį iš Sintros paprasta pasiekti autobusu. Tai 140 m virš jūros lygio esantis skardis, nuo kurio atsargiai nusvėręs kojas gali pabandyti įsivaizduoti, kad už banguotojo Atlanto – jau Amerikos krantai. Šioje vietoje stovi akmeninis stulpas, ant kurio surašytos šio kyšulio geografinės koordinatės, ir 1772 m. statytas švyturys.

Savaitę kitą pavažinėjęs po didesnius ir mažesnius šalia Atlanto esančius miestelius netrunki įsitikinti, koks portugalams svarbus šalies krantus skalaujantis vandenynas. Juk tai ir vandens kelias, ir maistas, ir iš eksporto gaunami pinigai, ir atgaiva sielai.

Jei paplūdimyje yra laisvas plotelis, greičiausiai jį tuoj užims kamuolio spardytojai. Jei tokio plotelio nėra, būsimieji ronaldai jį spardys kad ir vandenyje. Atlantas – ir banglentininkų rojus. Plūduriuoja jie kaip ruoniai ištisomis kolonijomis ir laukia tos vienintelės didžiosios bangos, kurią pasikinkę galės skrieti.

Dar portugalai didžiuojasi savo vynu ir be jo neįsivaizduoja pietų ar vakarienės stalo. Garsiausias ir turbūt žinomiausias – portveinas. Tik nereikia pamiršti, kad jis stiprokas – 16–20 laipsnių. Pas mus parduotuvėse retas, o Portugalijoje populiarus ir išties vertas dėmesio “vinho verde” – žalias vynas.

Užėjus pavalgyti į mažesnio miestelio kavinę ar restoranėlį nereikėtų išsigąsti, kad padavėjas nemoka anglų kalbos, o angliško valgiaraščio irgi neturi. Susibendrauti ir išsiaiškinti puikiausiai padės gestų kalba ir kitos vaizdinės priemonės. Išsiaiškinę, kad pageidaujate žuvies ar jūrų gėrybių, bet portugališkai nieko nesuprantate, tuoj būsite nuvesti į virtuvę ir galėsite besti pirštu į pageidaujamą šviežią vandenyno gyventoją, kuris po kokio pusvalandžio jau garuos jūsų lėkštėje.

Ir dar reikėtų žinoti, kad portugalams pietūs ar vakarienė – tai pirmiausia bendravimas, o tik po to valgymas. Pradiniai užkandžiai, vanduo, vynas, pagrindinis patiekalas, tada kava ir desertas – tiek neskubėdami per valandą ar ilgiau besišnekučiuodami suvartoja portugalai.

Šioje šalyje pati populiariausia žuvis – menkė, patiekiama kepta, troškinta, virta ir net džiovinta. Patys portugalai giriasi, kad jai paruošti turi tiek receptų, kiek metuose yra dienų – 365.

"Veido" archyvas

Daugelį keliautojų į Keniją vilioja galimybė iš arti pasigrožėti pulkais laukinių žvėrių, apsilankyti senąsias tradicijas išsaugojusiuose masajų kaimuose ir pailsėti rojų primenančiuose Indijos vandenyno pakrantės paplūdimiuose.

Kenija garsėja savo 33 nacionaliniais parkais ir rezervatais, kuriuose klaidžioja kaimenės įvairių rūšių dryžuotų zebrų, grakščiųjų žirafų, grėsmingų buivolų, grobio tyko išdidūs liūtai, greitieji gepardai ir vienišiai leopardai. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė paukščių! Tarkime, turistams, kuriems nepabosta stebėti laukinės gamtos gyvenimo, verta užsukti į UNESCO pasaulio paveldo sarašą įtrauktus Turkanos ežero nacionalinius parkus ar iš arti pasigrožėti Kenijos kalno didybe ir saugomiems ginkluotos palydos paklaidžioti po šalia esančias džiungles.

Na, o situacijų, kai širdis iš baimės nukrinta į kulnus, Kenijoje netrūksta. Tuo įsitikino šioje šalyje porą savaičių viešėję kauniečiai Rūta ir Dalius Jonaičiai. Keliautojai per savaitę trukusį safarį aplankė keturis nacionalinius parkus, pamatė daugiau nei penkiasdešimt rūšių laukinių žvėrių ir susipažino su masajų kultūra. Lietuvių agentūros siūlo nemažai įvairaus pobūdžio kelionių į spalvingąją Keniją. Dviejų savaičių trukmės kelionės kainos prasideda nuo 6 tūkst. Lt, tačiau pigiau keliauti savarankiškai. Kauniečiai lėktuvo bilietus pirko patys, o kelionę užsisakė Kenijos kelionių agentūroje. “Taigi mums safaris kainavo ketvirčiu pigiau, nei būtų tekę mokėti lietuviškose kelionių agentūrose”, – tvirtina Dalius.

Lietuva? Tokios šalies nėra

Daugelis keliautojų į Keniją veržiasi tik dėl safario po nacionalinius parkus, tačiau pakeliui į laukinių gyvūnų karalystę verta atkreipti dėmesį ir į vietinių žmonių gyvenimą.

Kenijos sostinė Nairobis Dalių ir Rūtą pasitiko begaliniu turgumi, kuriame parduodamos pačios įvairiausios prekės – nuo gyvūnų iki neaiškios paskirties objektų, labiau primenančių šiukšles, taip pat didžiulėmis spūstimis ir įdėmiais žmonių žvilgsniais. Akis badė ir turtingesni namai, pasislėpę už aukštų tvorų, kurių viršuje styro spygliuotos vielos ar įbetonuotos stiklo šukės. Stebino ir pulkai miestuose besibūriuojančių bedarbių vyrų, ieškančių bet kokio uždarbio.

"Veido" archyvas

Kenijos sostinėje Nairobyje esama ir dangoraižių

Kaip elgtis su vietiniais gyventojais, keliautojams patardavo gidas, kuris iš karto įspėjo nefotografuoti žmonių, nes šie gali supykti ir užpulti, o važiuojant pro gyvenvietes ir kaimus prašydavo nedemonstruoti pirkinių maišelių, viešai negerti alaus ar gaiviųjų gėrimų. “Jiems tikriausiai atrodo, kad jei kažką perki, vartoji, tai, vadinasi, turi pinigų ir gali su jais pasidalyti”, – svarsto Rūta.

"Veido" archyvas

Masajai mokyklą pastatė už turistų pinigus

Mūsų pašnekovai didžiulio vietinių gyventojų dėmesio sulaukdavo visur, tiesa, vieni norėdavo iškaulyti pinigų ar kokių nors suvenyrų, kiti – tik pakalbinti atvykėlius. “Labai gailėjomės, kad neturime pasiėmę žemėlapio ar kalendoriukų su Lietuvos vaizdais. Jie klausia, iš kur mes atvykome. Aiškinam, kad iš Lietuvos, o mums atsako, kad tokios šalies nėra”, – šypsodamasis pasakoja Dalius.

Beje, vieni populiariausių daiktų, kurių norima iškaulyti iš turistų, yra tušinukai ir atvykėlių gimtosios šalies pinigai. Suvenyrų parduotuvėse pardavėjai, sužinoję, iš kokios šalies atvyko Rūta ir Dalius, tuoj pat puldavo rodyti turimų lietuviškų centų.

Kenijoje lietuviams nepamirštamą įspūdį padarė šios šalies miestų ir gyvenviečių spalvos. Aplink duobėtą, dulkėtą kelią išsidėstę namai akį veria ryškiai mėlynai, raudonai, žaliai nudažytomis sienomis. Net skurdžių namų, pastatytų iš šiaudų ar palmių lapų, stogai nuo lietaus aptraukti geltonos spalvos plėvele. Ryškiomis spalvomis mirga ir moksleivių mokyklinės uniformos, moterų bei vyrų drabužiai.

Svečiuose pas masajus

Paprastai Kenijoje turistams siūloma pramoga – paviešėti masajų kaime. Iš jo daugelis keliautojų parsiveža išdidžių, ietimis apsiginklavusių vyrų ir spalvingais apdarais apsimuturiavusių moterų nuotraukų. Tačiau tikrovė nėra tokia jau romantiška. Lietuvius masajų kaime pasitiko skurdas, purvas, mėšlas ir būriai musių. “Net nė metų neturintis kūdikis, nešiojamas motinos, visas apsisnargliavęs, užpūliavusiomis akimis, o ant veido kokia dvidešimt musių sutūpę”, – prisimena Rūta.

Jos vertinimu, vis tiek verta pasidairyti masajų kaime ir pasiklausyti pasakojimų apie vietinių gyvenimą. Pasirodo, tradiciniai masajų kaimai – rato formos, lūšnelės nulipdytos iš molio ir kas septynerius metus iš naujo perstatomos, nes jas sugraužia termitai. Kaimo gyventojai dažniausiai verčiasi tik gyvulininkyste ir medžiokle, o pagrindinis jų maistas – mėsa, pienas ir kraujas, kurį jie laiko didžiulėse puodynėse.

"Veido" archyvas

Molio lūšnelės

Kad ir laikydamiesi senųjų tradicijų bei papročių, masajai puikiai prisitaikę prie turistų dėmesio. Atvykėliams tuoj pat surengiamas tradicinių dirbinių turgus. Būriai vaikų akimirksniu išsidalija net didžiausius maišus saldainių, kuriuos keliautojai pasiruošia iš anksto. Įdomu tai, kad kaime, kuriame viešėjo lietuviai, mokykla pastatyta tik už turistų suaukotas lėšas. Pastatas kuklus, labiau primenantis iš lentų sukaltą pašiūrę, tačiau ją lanko ne tik vietinio kaimo, bet ir kitų genčių vaikai, dažnai gyvenantys net už šešių septynių kilometrų.

Sėkminga fotomedžioklė

Kad ir kaip būtų įdomu klajoti po masajų kaimus ar domėtis vietiniais papročiais, vis dėlto visi įspūdžiai nublanksta prieš safarį laukinėje gamtoje. Nors Kenijoje, rodos, knibždėte knibžda daugybė gyvūnų, daugelis keliautojų svajoja pamatyti ir savo nuotraukose įamžinti vadinamąjį didįjį penketą – dramblį, buivolą, raganosį, liūtą ir leopardą. Šiais gyvūnais lietuviai grožėjosi ne kartą: vos kelių metrų atstumu žvelgė liūtui į akis, stebėjo nesėkmingą leopardo medžioklę, žavėjosi galingaisiais buivolais. “Natūralioje aplinkoje gyvūnai neapsakomai gražūs, tikri meno kūriniai”, – susižavėjimo neslepia Dalius.

Safaris – puiki galimybė susipažinti su natūralia gyvūnų elgsena. Pavyzdžiui, gepardas, įsitaisęs pievelėje viduryje potencialių aukų kaimenės, tingiai vartosi, o žolėdžiai, pasisukę į plėšrūną, ramiai šlamščia žolę. Pasirodo, kad ir koks greitas gepardas būtų, tiesioje distancijoje aukos jis nepavytų. Taigi jis turi elgtis gudriai: prisėlinti kuo arčiau ir išsirinkti silpniausią. O štai liūtų šeimynos gyvenimas dar įdomesnis. Patinas kaip koks Vingių Jonas sau tingiai drybso, o grobiu rūpinasi patelė.

Kenijoje laukiniai gyvūnai jau yra įpratę prie nuolat zujančių transporto priemonių, gabenančių fotoapartais ir kameromis ginkluotus turistus, ir visai nebesibaido. Lietuviai stebėjo, kaip jų mikroautobusą seka liūtas, tikėdamasis patogiai įsitaisyti ir padrybsoti šešėlyje, o štai netikėtas buivolo elgesys keliautojus išgąsdino, mat galingasis žolėdis užsimanė lyg ir žaisdamas pasivaikyti mikroautobusą. Sakoma, kad buivolai vieni pavojingiausių Afrikos gyvūnų: jei juos įerzinsi – pabėgti neįmanoma, net ir šaunamasis ginklas ne ką padėtų, nes suaugę ragai ant kaktos apsaugo nuo bet kokios kulkos. Išsigelbėti galima tik įlipus į medį. Na, o gidas labai paprastai atsikratė persekiotojo – tiesiog sustabdė automobilį ir gyvūnas praradęs susidomėjimą pasuko savo keliais.

Pasirodo, nuo gyvūnų neatitrūksi net išsitiesęs patogioje viešbučio lovoje – iš toli ataidi medžiojančio plėšrūno riaumojimas, skardena šimtai melodingų paukščių balsų, o į langus beldžiasi beždžionės. “Beždžionės tupi ant balkono turėklo ir kantriai laukia, gal paliksi praviras duris ar langą, kad įšoktų į vidų ir ką nors pavogtų”, – šypsodamasi pasakoja Rūta.

Kenijos viešbučiuose turistams rengiamos įvairios atrakcijos, dažnai tiesiog iš balkono galima stebėti prie šalia esančių vandens telkinių atėjusius troškulio numalšinti buivolus, antilopes ar kitus gyvūnus. Prie vieno viešbučio naktimis šerdavo hienas, prie kito specialiame vandens telkinyje drybsojo tingus ir sotus krokodilas.

Na, o kai pabosta sekioti gyvūnų pėdsakais ir plepėti su nerūpestingais vietiniais gyventojais, verta patraukti idiliškos vandenyno pakrantės link ir skanaujant egzotiškus vaisius pasimėgauti įspūdingais potvyniais bei atoslūgiais.

Faktai apie Keniją

• Kenijos Respublika – Rytų Afrikos valstybė. Neprikausomybė nuo Jungtinės Karalystės paskelbta 1963 m. gruodžio 12 d.

• Sostinė – Nairobis.

• Gyventojų – apie 35 mln.

• Valstybinės kalbos – suahelių ir anglų.

• Valiuta – Kenijos šilingas.

• Kenijos šalies pavadinimas kilo nuo kalno pavadinimo – Kenija (5199 m), reiškiančio “baltas”.

"Veido" archyvas

Esterhazių rūmai restauruoti tik iš dalies

Kartais keliaujant norisi pabėgti iš turistų knibždėlyno į ramybe dvelkiančius senovinius miestelius ir klaidžiojant jaukiomis gatvėmis mintimis nusikelti į praeitį. Tam ypač tinka lietuvių primiršta Vengrija – gardaus maisto, auksaspalvio tokajaus ir ugningos muzikos šalis.

Daugelis turistų paprastai renkasi tradicines keliones po Vengriją, tad būriais traukia į Budapeštą, kuriame galima pasigrožėti įspūdingu parlamento pastatu, Šv. Stepono bazilika, Operos teatru, secesijos stiliaus “Gellert” viešbučiu, pasivaikščioti senu grandininiu tiltu, vedančiu per Dunojų, ar tiesiog pliuškentis gydomosiose maudyklose.

Na, o jei sostinės prabanga nedomina, galima rinktis objektus, įtrauktus į UNESCO paveldo sąrašą: keliauti po Tokajaus vyno regioną ir mėgautis puikiu vynu, vaikštinėti senovinio Holokės kaimo gatvėmis, dar galima aplankyti tūkstantmetį benediktinų vienuolyną Panonhalmoje ar ankstyvųjų krikščionių nekropolį Peče, pasigėrėti miškastepėmis, vadinamosiomis pustomis, Hortobadžio nacionaliniame parke, Fertės ežero pakrantėse stebėti retus paukščius ar kyštelėti nosį į stulbinančias Agteleko karstines olas.

"Veido" archyvas

Vengrija – gardaus maisto, auksaspalvio tokajaus ir ugningos muzikos šalis

Mūsų grupė, pasirinkusi kelionę automobiliu po Lenkiją, Slovakiją, Vengriją ir Austriją, nusprendė vengti turistų pamėgtų įžymybių ir masinio turizmo kelių, tad ir Vengrijoje nepasukome į šurmuliuojančią sostinę, o rinkomės nedidelius pasienio su Slovakija ir Austrija miestelius. Per porą savaičių sukorėme apie 6 tūkst. km, aplankėme pačias įdomiausias vietas, tačiau būtent Vengrija padarė keisčiausią įspūdį. Ši romantiška ir idiliška šalis stebino savo netikėtumais – melodinga kalba, draugiškais žmonėmis, puikia virtuve ir senoviniais miestais, kurie savo istoriją skaičiuoja jau porą tūkstantmečių.

Skurdas ir prabanga

Vienas pirmųjų atradimų laukė Slovakijos ir Vengrijos pasienyje. Stabtelėjome mieste, kurį per pusę dalija ne tik Dunojus, bet ir valstybių siena: slovakams priklausanti pusė vadinama Komarnu, o vengrų – Komaromu. Slovakijos pusėje verta aplankyti Europos aikštę, kurioje kiekvienas pastatas skirtas kuriai nors Europos šaliai. Pasigrožėję itališko stiliaus barokiniais angelų veideliais, austrų mediniais balkonais ir puošniu edelveisų piešiniu, šmirinėjome po tamsiausius užkaborius ieškodami Lietuvą reprezentuojančio motyvo, tačiau taip ir neradome. Tad sėdome į automobilį ir skambant aistringoms Ferenczo Liszto “Vengrų rapsodijos” melodijoms pagaliau kirtome sieną.

Dairydamiesi po beveik suvalkietiškas lygumas patraukėm link Dėro, kuris įsikūręs pusiaukelėje tarp Vienos ir Budapešto, kadaise čia vingiavo vienas svarbiausių Centrinės Europos kelių. Miestą V a. įkūrė keltai, o nuo X a. jame apsigyveno vengrai. Dėrą per kiekvieną didesnį karą sugriaudavo, sudegindavo, tačiau miestas kaip feniksas pakildavo iš pelenų ir iki šiol tebėra nepraradęs savo senovinės dvasios. Miestą dabina puošni rotušė, dėmesio verta katedra, kuri kadaise buvo romaninė, vėliau gotikinė ir galiausiai įgavo barokinių formų. Kartu reikėtų nepraleisti progos pasivaikščioti vakarinėmis gatvelėmis, apšviestomis senovinį stilių imituojančiais žibintais, jaukia Dunojaus krantine.

Miestas mums pasirodė labai gyvas ir triukšmingas – iš visur sklido uždegančios melodijos, vaikštinėjo daug linksmai nusiteikusio jaunimo ir šeimų su mažais vaikais.

Tačiau toks pasirodė tik miesto centras – atsitiktinai nuklydus į romų priemiesčius, mus pasitiko murzinų, menkai teapsirengusių vaikų ir apdriskusių, būreliais stoviniuojančių vyrų žvilgsniai, apgriuvę namai ir nešvara. Atkreiptinas dėmesys, kad Vengrijoje pasiklysti ir patekti į galbūt turistams pavojingas vietas labai paprasta, nes mažoka nuorodų, sunkoka rasti turizmo informacijos centrus, tačiau sutikti žmonės geranoriški ir pasiryžę padėti sutrikusiems keliautojams.
Kitą dieną ilgai negaišdami Dėre pasukome Fertėdo miestelio link. Čia stūkso galingi vengrų didikų Esterhazių rūmai, kuriuose prieglaudą buvo radęs ir genialusis Josephas Haydnas. Tik įžengę pro puošnius geležinius vartus, užsimerkėme nuo akinančio šviesos ir spalvų žaismo. Gelsvas rokoko stiliaus rūmų fasadas, linksmai čiurlenantis fontanas ir baltais akmenukais išpiltas kiemas sukuria stulbinantį didybės ir prabangos įspūdį ir primena pačius gražiausius Europos karalių dvarus. Tačiau tik įžengus į parką dar kartą norisi pasitrinti akis: čia rūmų vaizdas kitoks – apsilaupę dažai, aptrupėjęs tinkas, o nuostabūs tujų gyvatvorės kupolai prašyte prašosi rūpestingo sodininko žirklių.

Būtent prie šių rūmų, vadinamų Vengrijos Versaliu, galutinai įsitikinome, kad šalis dar neatsigavusi iš savotiškos ekonominės stagnacijos: nemažai apleistų pastatų, kultūros paminklai tik iš dalies restauruoti, keliai prastesni nei Slovakijoje.

Kiekvienas namas – saugomas paminklas

Toliau mūsų keliai driekėsi link Šoprono miesto, vadinamo mažąja Praha. Šoprono istorija siekia kelis tūkstančius metų, pro šią vietą vingiavo Gintaro kelias, kuriuo brangų krovinį nuo Baltijos jūros iki Romos gabendavo pirkliai, čia bandė įsikurti įvairios tautos, kol galiausiai įsitvirtino madjarai, vengrų protėviai. XIII a. Šopronas gavo karališkojo miesto statusą.

Miestą, kuriame harmoningai susipynęs viduramžių ir baroko stilius, geriausia apžūrėti vaikštinėjant pėstute. Šoproną puošia siauros gatvelės, nedidelės aikštės, grakštus bokštas, į kurį užkopus galima pasigėrėti miesto panorama ir tolumoje dunksinčiomis Austrijos Alpėmis. Turint laiko vertėtų stabtelėti prie rotušės, susirasti XIV a. sinagogą ir XIII a. liuteronų bažnyčią, taip pat verta užsukti į Romėnų muziejų, kuriame eksponuojamos didžiulės romėnų dievybių statulos, pasigrožėti secesijos stiliaus Petofi teatru. Bene labiausiai stebina, kad prie kiekvieno senamiesčio namo kabo lentelė, skelbianti, kad pastatas yra architektūros ir kultūros paminklas. Tačiau tie istoriniai namai restauruoti tik pagrindinėse gatvėse, o mažesnėse – apleisti ir nykstantys.

Apsistojus Šoprono viešbučiuose galima ne tik pasilepinti SPA malonumais, bet ir pasitikrinti regėjimą, apsilankyti pas stomatologą. Ši keistenybė iš pradžių kėlė šypseną, tačiau miestas yra netoli Austrijos sienos, o taupūs austrai atvažiuoja ne tik pigiau apsipirkti, bet ir ieškoti pigesnių medicinos paslaugų. Šoprone geriausia apsistoti kelioms dienoms, mat iš čia patogu nuvykti prie Fertės ežero, pasivaikščioti po senovinius kaimus ir pasimėgauti laukinių paukščių fotomedžiokle.

Gurkšnis jaučio stiprybės

Į kitą miestą – Kėsegą keliavom trumpesniu keliu, per Austriją. Tik pervažiavus sieną nustebino it skustuvu nuskustos pakelės ir pedantiška švara – nė šiukšlelės. Tačiau džiaugėmės neilgai – kelias pasuko atgal į Vengrijos šabakštynais apžėlusius kelius. Kėsegas yra miestas, kuris pristabdė turkų osmanų ordas, siekiančias užgrobti Vieną. Senamiestį vis dar supa galingos tvirtovės sienos, apgriuvę bokštai, gynybiniai grioviai.

Atėjus pietų metui ieškojome jaukios kavinės ar restorano papietauti, tačiau visur rasdavome tik ledaines ir cukraines. Šiaip ne taip išsiaiškinom, kad gatvėse, lauko kavinėse pardavinėjami patiekalai, skirti smaližiams, na, o vidiniame kieme galima skaniai, sočiai ir nebrangiai prisikirsti. Kainos šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje, o porcijos dvigubos. Užsieniečiams valgiaraštis paprastai atnešamas vokiečių kalba, tačiau susikalbėti galima ir angliškai.

Keliaujant po Vengriją tiesiog būtina paragauti tikro vengriško guliašo. Vos tik pirmas šaukštas atsiduria burnoje, supranti, kad kitos tautos, perėmusios šį patiekalą, labai nutolo nuo originalo. O besižavintiems patiekalais, pagamintais iš aštriųjų pipirų, reikėtų nepamiršti pasimėgauti paprikašu, kuris puikiai atskleidžia visus pipirų skonio subtilumus ir savo aštrumu pakutena gomurį. Na, o pipirai Vengrijoje labai mėgstami nuo senų laikų, apie juos sukurta nemažai gražių legendų. Pati romantiškiausia pasakoja apie tai, kad vengrų kariai išlaisvino gražuolę, kurią uždaręs savo hareme laikė Budos paša. Moteris išvaduotojams padovanojo raudonųjų pipirų sėklų, nuo to laiko vengrai giriasi, kad jų merginų lūpos skleidžia ugnies karštį, slypintį pipiruose.

Dar viena įdomi legenda šlovina vengrų karžygių stiprybę, slypinčią taurėje raudonojo vyno. Pasakojama, kad vengrų kariai prieš mūšį gerė raudono vynojo, o turkai pamanė, kad nuo vengrų ūsų laša jaučio kraujas, ir paknopstomis paspruko. Mat tikėta, kad tas, kuris geria jaučio kraują, įgauna šio gyvulio stiprybės. Tačiau mums nepasirodė, kad šis vynas, “Egri Bikavér”, būtų labai skanus, gerokai didesnį įspūdį padarė tokajus.

Na, o maistas dar skanesnis, vynas dar svaigesnis tampa, kai, rodos, iš niekur pasigirsta aistringos romų melodijos ir priešais apstulbusių keliautojų akis išnyra margaspalvė šokanti ir dainuojanti minia.

"Veido" archyvas

Druskos dykumos saloje augantiems 12 metrų kaktusams – tūkstantis ir daugiau metų

Turistas gali rinktis, ar kvapą gniaužiančius peizažus atmiešti bolivišku chaosu ir netvarka. Tačiau tai reikštų rinktis, ar nori matyti tik pusę realybės.

Protu nesuvokiamas grožis – kitaip neapibūdinsi šimtų rožinių Bolivijos flamingų tamsiai raudonos spalvos Spalvotojoje lagūnoje. Tačiau jei nori juos pamatyti, beveik neįmanoma išvengti gendančių visureigių, pusšvarių viešbutukų, o unikaliai prišiukšlintų apylinkių šalia tikrai unikalios druskos dykumos gali nepastebėti, nebent jei užsimerksi. Bet tokia ji – Bolivija, pirmaujanti Pietų Amerikoje ir pagal gamtos išteklius, ir pagal skurdą.

Galima ir čia rinktis prabangius viešbučius ar skraidyti vien lėktuvais. Tačiau, pirma, visur susidursi su boliviška (ne)tvarka, antra, maršrutas, bent jau kaip dažniausiai siūlo turizmo agentūros iš Lietuvos, baigsis ten, kur prasideda įspūdingiausios vietos, trečia, nepajusi tikros vis dar indėniškos Bolivijos dvasios. Reikėtų pridurti ir ketvirta – išleisi triskart daugiau pinigų, nei kainuoja keliauti savarankiškai, su kuprine ant pečių, nes taip pusketvirtos savaitės kelionės po Boliviją ir Peru kainuoja iki 7 tūkst. Lt (su lėktuvo iš Vilniaus ir atgal bilietais).

Druskos dykuma – už realybės suvokimo ribų

Nenuneigiamai pats įspūdingiausias Bolivijos stebuklas – beveik 4 km aukštyje virš jūros lygio esanti Ujūnio druskos dykuma. Akivaizdu, nors neįtikėtina: vaikštai po didžiulį – 12 tūkst. kv. km! – lyg užšalusį ežerą, tačiau vienur kliuksi druskos tyrė, bet ne dėl karščio, o dėl cheminių reakcijų kažkada buvusio ežero gelmėse, kitur nematyti nė horizonto, nes debesys atsispindi jo paviršiuje, o kai privažiuoji Žuvies salą su daugiau kaip dvylikos metrų aukščio tūkstantmečiais kaktusais, visai prarandi žadą. O kur dar lagūnos – spalvotoji, baltoji, žalioji, priklausomai nuo jose besiveisiančio planktono vis kitokio atspalvio. Čia stoviniuoja, o pabaidyti tiesiog tarsi vandens paviršiumi bėga būriai flamingų, garuoja terminiai vandenys. Greta dykumoje “užaugę” uoliniai medžiai ir kitos keisčiausių formų natūralios skulptūros. O septynių spalvų Kordiljerų kalnai dar atlieka ir natūralios sienos su Čile funkciją.

"Veido" archyvas

Spalvotoji lagūna (Laguna Colorada) siūlyta įtraukti į naujų septynių didžiųjų pasaulio stebuklų sąrašą

Riedi prieš keliasdešimt tūkstančių metų čia tyvuliavusio milžiniško ežero dugnu, kurį ugnikalnis pavertė dykuma, o šalia laksto būriai lamų ir vikunijų. Tik žmogaus gyvybės matyti nedaug: vos vos iš dykumos peizažo išsiskiria kaimeliai su iš to paties dykumos molio plytų namais, bet kaip sudrėbtais, dažnai nebaigtais statyti ar jau apgriuvusiais. Negali atsistebėti, kodėl jie nė kiek nepaveldėjo savo protėvių inkų gebėjimo pastatyti lig šiol tebestovinčius miestus.

Beje, jei Bolivijoje pamatysi tvirčiau suręstą ir dar padažytą pastatą, tai beveik garantuotai bus mokykla, o tvarkingomis uniformomis apsirengę mokinukai ir futbolo aikštės net ir mažučiame miestelyje suteikia vilties, kad bent jau vaikų ir futbolo ateitimi čia rūpinamasi.

Užtat tvarka ir švara čia rūpi nelabai. Tad jei prie druskos ežero spėji į jaukų druskos viešbutuką, kurio ne tik sienos, bet ir lovos, stalai, grindys iš druskos, – gerai, o jei patenki į pašiūrę primenantį statinį, kuriame tenka dalytis kambariu su dar penkiais visureigio bendrakeleiviais, o viena kriaukle ir tualetu – su dar trijų automobilių ekipažais, dienos įspūdžiai šiek tiek apslopsta.

Tačiau pateka saulė, ir guodiesi vėl tuoj pateksiantis į gamtos glėbį. Visureigio akumuliatorius ir vėl “prikuriamas” nuo kito, pavažiuojame porą kilometrų ir… užverda vanduo radiatoriuje. Vairuotojas supila visų turimą geriamąjį vandenį, ir su keliais sustojimais pasiekiame geizerių bei terminių “katilų” slėnį, papildytą vienu nauju – mūsų visureigiu.

Gidas-vairuotojas mosteli ranka ir ispaniškai sumurma, kad čia geizeriai, ką ir taip matome, ir kada grįžti prie mašinos. Bent jau ne taip pikta, kad žadėtasis angliškai “so so” kalbantis vairuotojas-gidas iš tikrųjų šia kalba temokėjo pasakyti OK, nes ne ką daugiau sužinojo ir ispanakalbiai. Tačiau trijų dienų kelionė (su mokesčiais už įvažiavimą į nacionalinį parką, bilietais į Žuvies salą – apie 300 Lt) tikrai yra tai, ko verta važiuoti į Boliviją.

Maudynės krokodilų upėje

Nors vadinamasis vairuotojas-gidas Ujūnyje tik vairavo, bet vairavo tikrai gerai. O štai važiuojant į garsiąsias boliviškas pampas – upės džiungles (trijų dienų išvyka čia kainuoja apie 300 Lt ir apie 100 Lt skrydis lėktuvu), vairuotojas keitė padangą, tačiau pamačius, į kokią, saugiau važiuoti neatrodė, juolab kad pasigirdo keistas barškėjimas.

Pagaliau plaukiame. Pamatęs čia pat, prie valties, plūduriuojančių akių porą, dar suabejoji, ar matai tai, ką manai matantis. Tačiau netrukus jau matai dešimtis, šimtus krokodilų ir aligatorių. Pirmą dieną baisu ir ranką virš vandens iškišti, o trečią, jau po naktinio pasiplaukiojimo valtele, pamačius, kaip iš visų krantų kaip prožektoriai šviečia krokodilų akys, po žygio ieškoti anakondų (radome tris!), po piranijų žvejybos, jau buvo įsidrąsinusiųjų šerti krokodilą iš rankos, o kiti net nėrė maudytis į upę. Tiesa, toje vietoje, kur plaukioja rožiniai delfinai, o ten paprastai būna mažiau krokodilų. Tačiau mažiau nereiškia, kad visai nėra, juolab kad juos puikiai visi matė. Tad maudynėmis susigundė mažoji dalis bendrakeleivių.

Dvi sostinės: vienoje – valdžia, kitoje – grožis

Gamtos unikumų Bolivijoje gausu ne tik turistams skirtuose bukletuose pažymėtose vietose. Šešios valandos, kurių prireikė nuvažiuoti apie 200 km iš Ujūnio į aukščiausią pasaulyje Potosi miestą, esantį 4070 m virš jūros lygio, kažkada buvusį vieną didžiausių pasaulio miestų, iš kurio užkariautojai ispanai išvežė tonas sidabro, tapo įspūdinga ekskursija.

Sėdome į autobusiukas su skambiais užrašais ant šono – “komfortas, elegancija, saugumas”, kuprinės pririštos ant jo stogo, o viduje nėra kur šapui nukristi. Kaip čia įprasta, su savo suoliukais visą perėjimą užpildė indėnės, pasipuošusios klostytais ir dar rauktais sijonais su keliais pasijoniais ir nežinia kaip ant galvų besilaikančiomis skrybėlaitėmis, bei vaikai. Autobusiukas pasisiūbuodamas juda serpantinais-vieškeliais, vienur šiek tiek užpustytais smėliu nuo kopų, kitur tokiais siaurais, kad, atrodo, tuoj pakibsime ant uolos krašto. Tačiau kvapą gniaužia ne iš baimės, o iš grožio.

Net La Pase, de facto Bolivijos sostinėje (čia įsikūrę daugiausiai valdžios institucijų, nors de jure sostinės vardą išsaugojusi ir Sukrė) kvapo neatgauni ne tik nuo smogo – visas miestas pilnas vos į kalną pūškuojančių (o miestas iš visų pusių įrėmintas kalnų) mikroautobusų išmetamųjų dujų, bet ir nuo triukšmo, nes iš kiekvieno žąsele vienas paskui kitą važiuojančio mikroautobuso išlindęs kasininkas visa gerkle šaukte iššaukia maršrutą. Tačiau kvapą gniaužia ir įspūdingi vaizdai. La Paso pakraštyje – Mėnulio slėnis, primenantis vaikų iš šlapio smėlio pajūryje statomas pilis, tik padidintas kokį tūkstantį kartų.

"Veido" archyvas

La Pasas pribloškia transporto chaosu ir triukšmu

La Pase, žinoma, verta lankyti muziejus, pasišiurpinti garsiajame raganų turguje, kuriame gali nusipirkti lamų jauniklių mumijų, ar visą dieną skirti kelionei į Tiahuanako griuvėsius, menančius VIII amžių.

Nacionaliniai turizmo ypatumai

Vis dėlto džiaugiesi, kai iš La Paso triukšmo pabėgi į Kopakabaną ant Titikakos ežero, dar vadinamo Bolivijos jūra, kranto. Titikaka – perpus Bolivijos, perpus Peru teritorijoje, tačiau pakrantė Bolivijos pusėje tikrai įspūdingesnė nei Peru. Tik neapsigaukite, kai jums čia pasiūlys aplankyti ežerą garsinančias plaukiojančias salas, – būsite nuplukdyti tik į kavinukę, plūduriuojančią ant “bambalių”. Beje, ir Peru, Pune, iš kurio plukdoma į tikrąsias salas ant plūduriuojančių surištų meldų šaknų, kilo pagrįstų įtarimų, ar turistai nemulkinami. Išplaukėme į salas pustuščiu laivu, o parplaukė jis jau pilnas – neva priglaudęs sugedusio laivo keleivius. Tik nei laivo buvo matyti, nei į turistus jie panėšėjo.

Na, bet prisiminus, kad Vilniaus taksistai turistų irgi klausia, į kurį oro uostą vežti – vietinį ar tarptautinį, beliko iš savęs nusijuokti. Bolivijoje reikia išmokti susigaudyti tarp keistos susisiekimo ir turizmo sistemos. Štai Potosi pastatyta naujutėlaitė moderni autobusų stotis, tačiau ir joje visa informacija apie reisus perduodama visu garsu rėkiant “La Pasas” ar “Sukrė”. Šaukiančiųjų daug, nes tiek skirtingų agentūrų vienu metu išlydi autobusus tuo pačiu maršrutu. Beje, ilgųjų maršrutų naktiniai autobusai tikrai patogūs. Tiesa, tie ilgieji maršrutai žemėlapyje atrodo ne tokie ilgi, tačiau čia kokius 400 km važiuojama ir dvylika, ir keturiolika valandų. Kelionių agentūrų taip pat daugybė, nors siūlo jos tą patį ir beveik už tiek pat.

Beje, jei nors kiek mokate ispaniškai, kelionė tikrai bus lengvesnė ir įdomesnė. Bet svarbiausia Bolivijoje net ne kalba – reikia be streso žiūrėti į laikrodį. Kai esi trys keturi kilometrai virš jūros lygio (o taip yra praktiškai visur Bolivijoje), lakstyti neprotinga, nes greitai uždusi, antra, čia nieko nebūna laiku. Laiku, nuvaikius deglus paršelius nuo pakilimo tako, išskrido tik 19 vietų lėktuviukas iš džiunglių. Tačiau ne visuomet čia vėluojama: kitur jis išskrido… valanda anksčiau.

Bolivijoje reikia pagyventi indėnišku ritmu – neskubant, pašokant boliviškus siautulingus šokius ir grožintis gamta, kurios neįmanoma užmiršti.

"Veido" archyvas

Sunkią vasarą išgyvenę kelionių organizatoriai džiaugiasi suaktyvėjusiu žiemos sezono kelionių pardavimu. Kita vertus, kalėdiniam ir naujametiniam laikotarpiui kelionių pasirinkimas sumažėjo, o kainos – padidėjo.

Karštais orais lietuvius šiemet lepinusi vasara kelionių organizatoriams buvo tikras galvos skausmas, tačiau ruduo jau leido atsikvėpti lengviau – nuo rugsėjo kelionių pardavimas atsigavo. “Birželis, liepa, ir rugpjūtis visuomet būdavo patys pelningiausi mėnesiai, bet šiemet užklupę karščiai viską sujaukė – keliautojų skaičius sumenko, liepos mėnuo buvo visai kritinis. Tačiau dabartinės pirkimo tendencijos viršijo lūkesčius”, – teigiamomis tendencijomis džiaugėsi kelionių organizatoriaus “Novaturas” pardavimo ir rinkodaros direktorius Tomas Mikalonis.

Šiemet iki rugsėjo pabaigos vykusio išankstinio kelionių pardavimo metu “Novaturas” žiemos sezonui kelionių pardavė 63 proc. daugiau nei 2009 m., o “TEZ tour” – 56 proc. daugiau. Organizatorius tokia permaina tikrai džiugina, nes praėjusiais metais klientai dažniausiai laukdavo paskutinės minutės pasiūlymų. “Novaturo” skaičiavimais, pernai lietuviai kelionę įsigydavo vidutiniškai likus maždaug 20 dienų, o dabar – prieš 45 dienas.

T.Mikalonis linkęs manyti, kad permainas lėmė besikeičiantis žmonių požiūris – pajutę ekonominės padėties stabilizavimosi ženklus, gyventojai nebe taip baiminasi dėl ateities. “Kita priežastis, kad vasarą žmonės ilsėjosi Lietuvoje per ilguosius savaitgalius ir nėjo atostogauti. Tie, kurie dažniausia atostogaudavo vasarą, šiemet keliones perkėlė į rudens ir žiemos mėnesius, tad kelionių organizatoriams sėkmingesnis laikotarpis yra dabar. Pačioje spalio pradžioje prasidėjo žiemos sezonas ir šiuo metu kyla pilni lėktuvai. Tai vienas iš pagrindinių rodiklių, kad rinka atsigauna”, – komentavo “Novaturo” atstovas.

Tačiau nors spalį ilsėtis į užsienį su kelionių organizatoriais išvyko tiek pat turistų kiek ir pernai, visų metų statistika atrodo niūrokai. Palyginus šių metų 10 mėn. su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, vis dar fiksuojamas kritimas. “Novaturo” duomenimis, keliautojų lėktuvu sumažėjo apie 20 proc. Tiesa, autobusinių kelionių per 10 mėn. nupirkta panašiai kiek ir 2009 m.

“Vis dėlto šiuo metu stebimi būsimų kelionių pardavimo rezultatai leidžia tikėtis kur kas sėkmingesnių turizmo tendencijų 2011-aisiais”, – prognozuoja T.Mikalonis. Anot jo, “Novaturas” kitąmet netgi ketina didinti krypčių skaičių – vasarį pradės skraidinti į dar vieną Egipto kurortą Tabą. Tuo tarpu “TEZ tour” kitąmet vežamų turistų skaičių planuoja padidinti apie 20 proc.

Šiemet gyventojai kur kas anksčiau suskubo pasirūpinti ir kelionėmis kalėdiniam ir naujametiniam laikotarpiui. “2009 m. švenčių laikotarpiui kelionių pirkimo bumas prasidėjo likus dviem savaitėms iki švenčių, šiemet – likus dviem mėnesiams”, – lygina kelionių agentūros “Top Travel” direktorė Inesa Jančiauskienė.

“TEZ tour” Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Irma Korsakaitė informavo, kad praėjusią savaitę buvo parduota jau 55 proc. visų šventinio laikotarpio kelionių. “Iki šios dienos esame pardavę net 180 proc. daugiau šventinio laikotarpio kelionių nei tuo pat metu pernai”, –  iškalbingą pavyzdį pateikia “TEZ tour” atstovė.

O T.Mikalonis skaičiuoja, kad “Novaturas” pernai naujametines keliones pardavinėjo iki gruodžio vidurio, o štai šiemet visos vietos į naujametinį reisą į Tenerifę jau parduotos, į Egipto kurortus šventiniam laikotarpiui dar liko kelios dešimtys vietų.

Kelionės pabrango

Kelionių paketus pardavinėjančios kelionių agentūros mato ir kitą išankstinio pirkimo suaktyvėjimo priežastį – patrauklių paskutinių minučių pasiūlymų beveik neliko.

Kelionių agentūros “West Express” produktų vystymo direktorius Andrius Sidaravičius skaičiuoja, kad dėl to vidutinė poilsinių kelionių kaina šiemet išaugo keliais šimtais litų. “Top Travel” vadovė I.Jančiauskienė priduria, kad labiausiai pabrango kelionės į Egiptą – apie 700 Lt pasirinkus 3 žvaigždučių viešbutį ir daugiau nei tūkstančiu apsigyventi 4 ar 5 žvaigždučių viešbučiuose.

“Žiemos sezono poilsinėms kelionėms operatoriai jokių nuolaidų netaiko, nes kelionių pasiūla gana menka”, – aiškina A.Sidaravičius ir pridria, kad, pavyzdžiui, po Naujųjų metų organizatoriai kelionių į Tenerifę nusprendė nesiūlyti pusantro mėnesio, nes sausį surenkama mažai keleivių.

Iš tiesų per krizę ir taip smarkiai susitraukusi kelionių pasiūla po kelionių organizatoriaus “Star Holiday” bankroto dar labiau sumažėjo – šiemet pasirinkimas skurdesnis negu pernai ir krypčių, ir skrydžių prasme. Per Kalėdas ar Naujuosius metus lietuviams siūlomos tik trys poilsinės kelionės lėktuvu – į Egiptą, Tenerifę ir Tailandą. Šiemet nebeliko ir pernai siūlytos naujametinės kelionės į Turkiją.

Lietuvius traukia kalėdinės mugės

Savarankiškai keliauti mėgstantys lietuviai šiemet taip pat aktyviau perka keliones Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiui. Bendrovės “Interneto partneris”, valdančios bilietų rezervavimo sistemą “Greitai.lt”, duomenimis, iki lapkričio vidurio bilietus į užsienį įsigijo 34 proc. daugiau keleivių negu pernai tuo pat metu – nupirkti 469 bilietai.

Didžioji dalis savarankiškai keliaujančių lietuvių per šventes vyks aplankyti artimųjų į Londoną ir Dubliną, kitos populiariausios kryptys – Amsterdamas ir Paryžius.

Lietuviai Kalėdoms ir Naujųjų metų nakčiai taip pat mėgsta važiuoti į Europos sostines autobusu. Bendrovės “Guliverio kelionės” direktoriaus Algio Brazionio teigimu, šiemet likus pusantro mėnesio iki švenčių lietuviai tokias keliones perka kur kas aktyviau nei pernai.

Populiariausi Kalėdų laikotarpiui tie Europos miestai, kuriuose jau nuo lapkričio vyksta smagios kalėdinės mugės. Prahoje, Vienoje, Paryžiuje, Budapešte, Kopenhagoje pagrindinėse miestų aikštėse išdygsta tarsi iš pasakų atkelti nykštukų nameliai, spindintys šviesų girliandomis. Juose galima paskanauti karšto vyno, įsigyti raguolių, keptų kaštonų, mezginių, medinių žaisliukų, žvakių, o kalėdinę nuotaiką palaiko koncertuojantys chorai, vaikų šokių kolektyvai.

Sutikti Naujuosius metus įdomu ir Londone, kuris garsėja fejerverkų pliūpsniais, ar renginiais išsiskiriančioje Vienoje. A.Brazionis pasakoja, kad per Naujuosius metus Vienoje būna įrengta daugybė scenų, kuriose rengiami klasikinės, šiuolaikinės ir kitokios muzikos koncertai, diskotekos. “Labai daug lietuvių savaitgaliams, taip pat ir naujametiniam, renkasi Jūrmalą”, – priduria A.Sidaravičius.

Netradiciškai šventes pasitikti siūloma Laplandijoje. Išsiruošusieji į šią kelionę autobusu gali pasivažinėti elnių traukiamomis rogėmis, sniegomobiliais ar šunų kinkiniu, ir žinoma, užsukti pas Kalėdų Senelį.

Tiesa, A.Brazionio tvirtinimu, šventinės kelionės autobusu dėl pakilusių degalų kainų šiais metais taip pat pabrango apie 10 proc. “Top Travel” vadovė I.Jančiauskienė papildo, kad į Vidurio Europą autobusinės kelionės pabrangę 30–50 Lt, o tolesnės, kaip į Paryžių – apie 100 Lt.

Daugėja keliaujančiųjų į egzotiškus kraštus

“Guliverio kelionės” direktorius A.Brazionis pastebi, kad šiemet padaugėjo lietuvių, Naujųjų metų pasitikti keliaujančių į tolimus kraštus. “Pastaruoju metu standartinių poilsinių kelionių į Egiptą ar Kanarus kainos pakilusios, todėl stebime, kad nuperkama daugiau kelionių į atokesius kraštus – Tailandą, Šri Lanką, Indiją”, – teigia vadovas.

Rinktis tolimuosius kraštus lietuvius skatina ne tik pakilusios poilsinių kelionių kainos, bet ir naujovių paieška, mat žmonėms pabodo nežinia kelintą kartą važiuoti į tuos pačius poilsinius kurortus.

“West Express” produktų vystymo direktorius A.Sideravičius patvirtina, kad kalėdiniam ir šventiniam laikotarpiui tolimosios kryptys lietuviams atrodo vis patrauklesnės – be Tailando ir Šri Lankos, šios agentūros klientai dar renkasi Vietnamą, Mauricijų, nemažai savarankiškai keliauja į Keniją ar PAR.

Tuo tarpu “Greitai.lt” duomenimis, savarankiškai keliaujantys lietuviai šventiniam laikotarpiui iš tolimųjų kraštų dažniausia renkasi JAV miestus Niujorką ir Čikagą, taip pat Tailandą, Indiją ir Malaiziją.

O slidinėjimo aistruoliai Naujuosius metus sutiks ant slidžių, nes organizatoriai pirmąsias slidinėjimo keliones pasiūlo būtent šventiniam laikotarpiui. Savo klientų būrį turi ir kruizai po Baltijos jūrą, aplankant Rygą, Stokholmą ar Taliną.

"Veido" archyvas

Daugelis lietuvių vis labiau domisi vynu, tad sudarinėdami kelionių maršrutus į juos būtinai įtraukia vyno kelius, kuriais pasukę ne tik grožisi įspūdingu gamtovaizdžiu ar miestais, bet ir mėgaujasi puikaus gėrimo taure, kurioje telpa, rodos, viso pasaulio kvapai ir skoniai.

Daugelis Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ar Vokietijos šiuolaikinio vyno regionų išliko dar iš Romos imperijos laikų. Šios šalys yra vienos didžiausių vyno gamintojų ir eksportuotojų, tačiau jas sparčiai vejasi Naujoji Zelandija, Pietų Afrikos Respublika, JAV, į jų gretas taikosi ir Kinija, kurioje vynininkystės verslas dar tik pradedamas.

Vyndarystės regionai skatina ir turizmą, juk turistams rengiamos ekskursijos po vyno ūkius ir begalinius rūsių labirintus, kuriuose išsamiai papasakojama ir demonstruojama, kaip gimsta vynas, siūlomos įvairios degustacijos.

Vyno regionai rengia derliaus skynimo šventes, įvairius vyno festivalius, priviliojančius būrius turistų.

Pasak bendrovės “Mineraliniai vandenys” vyno eksperto Gintauto Jašinsko, vyno keliai yra ikikarinė Vokietijos idėja, turėjusi populiarinti vietinį produktą ir skatinti vartojimą. Vokietijos pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, tad turistai, norintys ne tik pamaloninti savo gomurį bei skrandį, bet ir susipažinti su lankomos šalies kultūra, istorija, tikrai turi iš ko rinktis: dauguma Europos vyno kelių vingiuoja pro istorinius miestus, senovines pilis ir prabangius rūmus. Na, o keliautojai, ištroškę egzotikos, gali rinktis ir keliones į kitus žemynus.

“Veidas” nusprendė pateikti vyno maršrutų dešimtuką, atskleidžiantį tiek tauriojo gėrimo, tiek kultūrinių, istorinių ir gamtos paminklų įvairovę.

1. Miniatiūrinis Mozelio slėnis

Mėgstantiems vokišką vyną ir fachverkinius miestelius būtų pravartu užsukti į Mozelio slėnį. Keliautojus čia žavi statūs, vynmedžiais apsodinti šlaitai, ant kurių pūpso nedidelės viduramžių pilys, o apačioje prigludę nedideli romantiški miesteliai, tarsi pastatyti geriausio lėlių namų meistro. Tikrai norėsis paklaidžioti Bernkastelio-Kuso ar Kochemo gatvelėmis ir pasigrožėti ypatinga šių miestų architektūra, o vyninėje paskanauti rislingo, kvepiančio obuoliais.

Keliauti Mozelio slėniu galima įvairiai: aktyvaus sporto gerbėjai rinksis žygį dviračiais, komforto mėgėjai sės į automobilį ar plauks laivu. G.Jašinskas pataria neieškoti kokio nors ypatingo, brangaus vyno, nes ir nedidelėje vyninėje galima paragauti pigaus, tačiau skanaus ir kokybiško gėrimo.

2. Toskanos miestuose susipina dabartis ir viduramžių dvasia

Toskana džiugina tarp alyvmedžių giraičių ir vynuogynų įsikūrusiais kaimeliais ar sodybomis, į kurias veda kiparisais apsodintas kelias, o ant kalvų stūkso gerai įtvirtintos nedidelės pilaitės, primenančios neramų istorinį laikotarpį. Na, o peizažas čia nuolat kinta – Alpių kalnus keičia banguojančios Kjančio kalvos. Ši sritis išgarsėjo to paties pavadinimo raudonuoju vynu.

Toskanoje yra ką veikti ir istorijos bei menų gerbėjams – miestai (Florencija, Piza, Siena ir kt.) vienas už kitą gražesni ir pilni kultūrinių objektų. Na, o važiuojant pro Montalčino miestelį derėtų prisiminti čia gaminamą puikųjį “Brunello” vyną ir nepraleisti progos aplankyti žinomiausius šio vyno gamintojus – “Barbi”, “Santa Giulija” ir kitus.

3. Šampanė – prabangiojo gėrimo gimtinė

Keliauti po Šampanę galima ratu, o kelionę vertėtų pradėti ir baigti Reimse. Miesto centre į dangų šauna įspūdingų matmenų, tačiau be galo grakštūs bokštai gotikinės katedros, kurioje būdavo karūnuojami Prancūzijos karaliai. Reimse architektūros mėgėjai nepraleis progos pasigėrėti Šv. Remigijaus bazilika ir Marso Vartų triumfo arka.

Apsilankius karalių mieste ir šalimais esančiuose šampano namuose, galima keliauti link Epernė, pakeliui verta stabtelėti prie Louvois, kurio pilies sodas sutvarkytas pagal Versalio pavyzdį. Epernė tiesiog būtina užsukti bent į vienus pasaulinio garso šampano namus – “Moet&Chandon”, “Mercier” ar kitus, su būreliu turistų paklajoti po nesibaigiančius šampano rūsius ir pasimėgauti taure išskirtinio gėrimo.

4. Naujosios Zelandijos vyno sąsiauriai ir iškyšuliai

Sakoma, kad įspūdingiausi gamtos vaizdai ir puikiausias vynas yra Pietinėje saloje, Marlboro rajone, prie Vairau. Įspūdingų vaizdų ir adrenalino mėgėjams būtina pasivažinėti 40 km ilgio Karalienės Šarlotės keliu, vedančiu iš Piktono link Haveloko. Nuo kelio atsiveria kvapą gniaužiančios įlankos ir miškais apaugę kalnai, nepamirštamų įspūdžių suteiks kelio serpantinai.

Na, o Šiaurinėje saloje įdomu pasivažinėti po aplink Oklandą įsikūrusias vyno įmones, tarp kurių žymiausios – “Montana” ir “Villa Maria”. Vyno ūkiuose rengiamos degustacijos, per kurias verta paragauti skirtingo derliaus “Sauvignon Blanc” vyno ir palyginti, kaip įvairūs metai daro įtaką skoniui ir kvapui.

5. PAR vyno regionai – ištroškusiems egzotikos

Per PAR sostinę Keiptauną veda trys pagrindiniai vyno keliai – Perlo (Paarl), Stelenboso (Stellenbosch) ir Franšoko (Franschoek). Dažname ūkyje vynuogynai driekiasi aplink kelių amžių senumo kalkėmis balintus dvarų pastatus, o laukuose kai kur vis dar tarp dviejų bokštų siūbuoja varpas, kadaise kartą per dieną kviesdavęs iš laukų vergus. Na, o vyninėse verta paragauti “Pinotage” vynuogių vyno.

“Pietų Afrikoje labai kokybiškas aptarnavimo sektorius, be to, palyginti su Europa, nebrangu. Galima apkeliauti visus geriausius vyno regionus, kurie aplink Keiptauną išsidėstę daugiau nei 100 km spinduliu. Čia ir įspūdingų vaizdų pamatysi, ir dideles vynines aplankysi”, – pasakoja Arminas Darasevičius, Vyno klubo atstovas, tris kartus iš eilės išrinktas geriausiu Lietuvos someljė.

6. Čilės vyne susilieja vandenyno šėlsmas ir kalnų galia

Čilę garsina “Carmenere” vynuogės, kilusios iš Bordo regiono Prancūzijoje, tačiau ten itin retai sutinkamos. Vynas, pagamintas iš šių vynuogių, pasižymi švelnesniais nei “Cabernet Sauvignon” taninais. Ypatingą klimatą, tinkamą vynuogynams, lemia šaltoji Humbolto srovė. “Čilė – kitoks vyno pasaulis. Vandenynas ir kalnai sukuria be galo gražų peizažą, į kurį puikiai įsikomponuoja vyninės su vynuogynais bei vynu, restoranai ir viešbučiai”, – sako A.Darasevičius.

Čilėje atstumai labai dideli, tačiau keliautojai gali aplankyti vyno daryklas, per daug nenutoldami nuo sostinės Santjago – užsukti į Maipo, Kasablankos ar San Antonijaus upių slėnius.

7. Vynas – dabartinis Kalifornijos auksas

Kalifornijoje pirmuosius vynuogynus XVIII a. pasodino vienuoliai. Vynuogienojams šių vietų klimatas puikiai tiko, tad steigėsi vis nauji ūkiai. Tiesa, sausasis įstatymas, JAV veikęs nuo 1919 iki 1933 m., vynininkystės plėtrą pristabdė, tačiau dabar tai vienas svarbesnių JAV turizmo traukos centrų. Kaliforniečiai giriasi, kad pagal turistų srautus Napos slėnis užima antrą vietą po Disneilendo atrakcionų parko. Pakrančių rūkas, vėjai ir kaitri saulė sukuria ypatingą mikroklimatą, kuris ir lemia išskirtinį šių vietovių tauriojo gėrimo skonį bei kvapą.

“Kalifornijoje labai išplėtota vyno kelių sistema. Vyninės pasirengusios priimti be galo daug žmonių, turi personalą, dirbantį su turistais. Kalifornijoje verta paragauti puikaus “Cabernet Sauvignon”, “Pinot noir”, “Chardonnay”, “Merlot” vynuogių vyno”, – siūlo A.Darasevičius.

8. Andalūzijos cherese slypi flamenko aistra

Ispanijoje gausybė regionų, kuriuose gaminamas vynas, tad ir vyno kelio maršrutų čia daugybė. Tačiau retas turistas, nors truputį besidomintis vynu ir istorija, neužsuks į Andalūziją, kurios kraštovaizdis kinta nuo Almerijos dykumų iki snieguotų kalnų, puikių paplūdimių ir baltų kaimelių, įsikūrusių kalnų šlaituose ir vainikuotų žaviomis pilimis. O kur dar istoriniai miestai – Kordoba, Sevilija, Granada!

Na, o vyno gerbėjai visų pirma skuos link Cheres de la Fronteros, Sankular de Baramedos ir Santa Marijos perėjos miestų, kurių trikampyje puoselėjami vynuogynai ir iš “Polomino” vynuogių gaminamas stiprus, įvairaus skonio bei kvapo cheresas.

9. Portugališkas vynas – smaližių džiaugsmas

Nukeliavus į Portugaliją tiesiog būtina aplankyti Doro upės slėnį – žmogaus ir gamtos sukurtą stebuklą. Šis slėnis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Portugalai didžiuojasi, kad tai seniausias pasaulyje vyndarystės regionas, kuriame oficialiai kontroliuojama vyno kokybė. Stačiuose uolėtose šlaituose buvo sukurtos specialios terasos, kuriose vynuogienojai brandina vynuoges. Čia pagamintas vynas buvo upe plukdomas į Portą. Smalsuoliai, norintys nukeliauti visą portveino kelią, taip pat turėtų apsilankyti šiame margaspalviame mieste.

10. Elzaso vynas – vokiško kruopštumo ir prancūziško subtilumo derinys

Pasak G.Jašinsko, Elzasas dažnai nepelnytai pamirštamas. Žinovus šis regionas traukia vyno įvairove, čia gaminami puikus nemaišytas atskirų “Risling”, “Pinot Gris”, “Pinot Blanc” ir kitų vynuogių derliaus vynas. Lankytojus traukia idiliškas Kolmaro senamiestis ir šalia viduramžiško Ribovilė esantys pilių griuvėsiai.

Regiono kulinarinės tradicijos primena laikus, kai dėl Elzaso kovojo Vokietija ir Prancūzija, kad įsitikintum tuo, tereikia paragauti dešrelių su raugintais kopūstais ir mielinių pyragėlių su razinomis.

"Veido" archyvas

Triumfo arka

Jis pats sumaniausias flirto meistras. Tad jei bent kartą įkėlėte čia koją, jis darys viską, kad išgautų prisipažinimą: “Paris, je t‘aime”. O tai ištarus beliks svajoti, kaip pas mylimąjį sugrįžti dar ne kartą.

Lėtu žingsniu po greitą miestą

Keliaujant į Paryžių žinai, ko tikėtis. Visi gražiausi miesto vaizdai jau tūkstančius kartų regėti atvirukuose ir romantiškuose filmuose, o dainose girdėti epitetai “magiškas”, “mylimas” ir “išsvajotas” primena, kokį įspūdį apie miestą turėtumėte susidaryti. Tačiau Paryžius tuo ir žavus, kad jo niekada nepažinsite iki galo: tai gudrus miesto ėjimas siekiant, kad svajotumėte grįžti atgal. Juokaujama, kad vien Luvro muziejui apžiūrėti reikėtų bent trijų mėnesių, ką jau kalbėti apie visą miestą.

Tad svarbiausia taisyklė lankantis Prancūzijos sostinėje – neskubėti. Miestą kur kas geriau pažinsite ne išsiruošusi į estafetę po muziejus ar varžybas, kas nufotografuos daugiau bažnyčių, o tiesiog jaukiai sėdėdama parke ir kramsnodama ką tik kepyklėlėje pirktą prancūzišką batoną su sūriu ar vaikštinėdama Senos pakrante.

Pažintis su prancūziška architektūra

Išsiruošusi apžiūrėti miesto garsenybių turite tiksliai žinoti, ką norite pamatyti: antraip tiesiog pavargsite dairydamasi į kairę ir į dešinę, nes abiejose pusėse rasite dailių muziejų, bažnyčių, rūmų ir teatrų. Juk kadaise Prancūzijos karaliai darė viską, kad Paryžius būtų išdidžiausia iš sostinių.

• Dievo Motinos katedra. Tai vienas ryškiausių prancūziškosios gotikinės architektūros pavyzdžių tiek Prancūzijoje, tiek ir visoje Europoje. Tačiau ne tiek architektūra, kiek rašytojo Viktoro Hugo sukurta istorija apie kupriaus Kvazimodo ir čigonės Esmeraldos meilę vilioja turistus į katedros apylinkes ir kviečia dairytis į jos varpinę. Vidutiniškai per dieną katedrą aplanko net iki 30 000 žmonių, tad jei norėsite patekti į bažnyčios vidų, gali tekti ilgokai pamindžikuoti eilėje.

"Veido" archyvas

Dievo Motinos katedra

• Triumfo arka. Keliaujantieji po Prancūziją juokauja pavargstantys nuo gausybės triumfo arkų, vis primenančių turistui, kad šis nedrįstų suabejoti buvusių krašto karvedžių ir kariuomenių žygių sėkme. Paryžietiška Triumfo arka, stovinti Eliziejaus laukų gale – antra pagal dydį iš visų išlikusiųjų. Ant arkos sienų iškalti karo generolų vardai, o viduje veikia muziejus, supažindinantis su arkos istorija. Be to, liftu arba laiptais galima užkilti į arkos viršų, o iš ten apžvelgti miesto panoramą.

• Panteonas. Jis vadinamas šventove, nors su religija ir neturi nieko bendro. Panteone palaidoti Prancūzijos istoriją kūrę ir jos vardą garsinę žmonės: Viktoras Hugo, Marija Kiuri, Aleksandras Diuma, Žanas Žakas Ruso, Volteras ir kiti.

• Versalio rūmai. Liudviko XIV įsakymu dvi dešimtis metų statyti rūmai – geriausias karališkos prabangos pavyzdys ir tikras absoliutinės monarchijos simbolis. Didžiuliai rūmai ir dar didesni sodai – tarsi ištisas atskiras kvartalas, kuriuose kadaise spręsti svarbiausi šalies ir net pasaulio klausimai: juk būtent čia pasirašyta Versalio taikos sutartis po Pirmoji pasaulinio karo. Ir nors dabar Versalio rūmai labiausiai žinomi kaip turistinė vietovė, jie vis dar tinka ir politiniams tikslams. Iki šiol į kongresą Versalyje renkasi Generalinė Asamblėja ir Senatas, kai prireikia svarstyti Konstitucijos pataisas.

• Invalidų rūmai. XVII a. pabaigoje pastatytas visuomeninis pastatų kompleksas buvo skirtas karo veteranams gydyti ir slaugyti. Dabar pastatai byloja apie Prancūzijos karų istoriją: čia įsikūrę Armijos ir Istorijos muziejai, o savo amžino poilsio vietą čia rado žymiausias iš karvedžių – Napoleonas Bonapartas. Jo kapas į Invalidų rūmus kasdien sutraukia minias turistų.

• Eifelio bokštas. Geležinė konstrukcija buvo kurta tik vienai parodai, tačiau pernai atšventė jau 120-ąjį gimtadienį ir virto lankomiausiu miesto turistiniu objektu. Vien pernai bokštą aplankė kone septyni mln. žmonių. Tad jei norėsite pakilti į Eifelio bokšto viršūnę, eilių neišvengsite. Trumpiau eilėse teks stovėti, jei iki antrojo aukšto kilsite laiptais ir tik tada lipsite į liftą. Bet kuriuo atveju, pakilti į bokšto viršūnę kainuos 13,10 eurų.

Rojus muziejų mėgėjams

Paryžių drąsiai galima vadinti muziejų miestu: ne tik dėl muziejų gausos, bet ir dėl svarbos. Būtent čia įsikūrę patys populiariausi muziejai pasaulyje.

• Luvras. Milžiniškame pastate įsikūręs daugiausiai lankytojų visame pasaulyje sulaukiantis klasikinio meno muziejus. Vien nuo jo dydžio svaigsta galva, tad išsiruošus į Luvrą būtina iš anksto pasidomėti, ką norėsite pamatyti ir kuriuos muziejaus skyrius aplankyti. Didžiausios minios buriuojasi salėje, kur saugoma garsioji Leonardo da Vinčio “Džokonda”. Įdomios senojo Egipto ir Artimųjų Rytų meno kolekcijos, kuriose saugomi tūkstančius metų skaičiuojantys eksponatai. Bilietas į muziejų kainuoja 9 eurus.

"Veido" archyvas

Luvras gąsdina savo dydžiu

• Didieji rūmai (Grand Palais). Tai svarbiausių Paryžiaus kultūros ir meno įvykių centras: nuo tapybos parodų ir “Chanel” mados kolekcijų pristatymų iki fechtavimosi čempionato. Dabartinis rūmų pasididžiavimas – iki kitų metų sausio galerijose eksponuojama impresionizmo meistro Claude Monet paroda, didžiausia vienoje vietoje surinkta šio dailininko darbų kolekcija iki šiol. Nors paroda dar tik atidaroma, jau tikimasi, kad ji pagerins visus galerijų lankomumo rekordus.

"Veido" archyvas

• Pompidur centras – šiuolaikinio meno muziejus. Futuristinis pastatas iš stiklo ir plieno visiškai išsiskiria iš prancūziškos architektūros konteksto. Lygiai taip pat, kaip ir jame eksponuojami meno kūriniai: drąsūs, šokiruojantys ir ironiški. Čia rasite tiek puikiai pažįstamų modernistų Pablo Pikaso, Salvadoro Dali, Vasilijaus Kandinskio darbų, tiek pačių naujausių šiuolaikinio meno eksponatų. Įėjimo kaina 12 eurų.

• Orsė muziejus. Buvusioje traukinių stotyje namus rado žymiausi vieno laikotarpio (1848–1914 m.) meno kūriniai. Klodas Mone, Polis Renuaras, Vincentas Van Gogas, Edgaras Dega, Kamilis Pisaro – tik keletas garsiausių muziejaus eksponatų autorių pavardžių.

Bohemiška dvasia

Jei nusibos žvalgytis į didingus, bet kiek arogantiškus pastatus, jaukumo ieškoti pasukite į siaurąsias miesto gatveles. Jose iš tolo užuosite taip Paryžiui būdingą vidinės laisvės kvapą.

• Lotynų kvartalas. Universiteto apylinkėse kadaise nenutildavo Lotynų kalba – taip šnekėdavosi akademikai ir jų studentai. Ir nors šios tradicijos čia jau seniai nebesilaikoma, ją tebeprimena vardas – vietovė vadinama Lotynų kvartalu. Čia rasite mielų knygynėlių, meno dirbinių parduotuvių ir mažyčių kino teatrų, o kavinukėse studentai sklaido konspektus ir ruošiasi egzaminams.

• Monmartras. Laiptai, laiptai, laiptai. Išsiruošus į ekskursiją po Monmartrą pakopa po pakopos teks ropštis aukštyn. Tačiau to verta kiekviena Monmartro gatvelių kartu su mažytėmis daržovių pardotuvėmis, kepyklėlėmis, kavinėmis, menininkų dirbtuvėmis. Monmartras – aukščiausia Paryžiaus vieta. Užlipkite iki pat Šventosios širdies bazilikos ir pasimėgaukite viso miesto panorama iš viršaus.

• Senos pakrantės. Nesvarbu, žygiuosite kaire ar dešine upės puse, rasite, kuo pasigrožėti. Gėrėkitės vandenyje atsispindinčia miesto panorama, išsiruoškite į pažintinę kelionę laivu ar tiesiog paieškokite suvenyrų ir lauktuvių namiškiams. Ir būtinai pasidairykite po skaitytų knygų turgų. Gerai paieškojus čia galima rasti tikrų lobių: seniai iš prekybos išimtų knygų ar net šimtmetį skaičiuojančių leidinių.

Kaip taupyti laiką ir pinigus

• Vengiant eilių. Paryžius ištisus metus pilnas turistų. Prisiminkite tai, jei norėsite aplankyti muziejus ar užkilti į Eifelio bokšto viršūnę. Jei nenorite pusės dienos praleisti eilėje, verta atsikelti anksti. Tiesa, vargu ar pavyks pralenkti turistus iš Azijos: šie prie populiariausių muziejų durų rikiuojasi dar likus kelioms valandoms iki jų atidarymo. Kita išeitis: keliauti į muziejų likus vos valandai iki jo darbo laiko pabaigos, kai dauguma turistų jau žengia pro išėjimo duris.

• Muziejų entuziastams. Jei žinote, kad viešnagės Paryžiuje metu norėsite aplankyti daugiau nei 3-4 muziejus, verta įsigyti muziejų pasą. Su juo nemokamai ir nestovėdami eilėse galėsite aplankyti beveik 60 miesto muziejų ir monumentų. Muziejų pasą galima įsigyti dviem dienoms už 32 eurus, keturioms už 48 eurus arba šešioms už 64 eurus. Ieškokite jo turizmo informacijos centruose, muziejuose bei oro uostuose.

• Jaunimo privilegija. Žymiausi Paryžiaus muziejai taiko patrauklią akciją: jaunimui iš Europos sąjungos šalių iki 26 metų, įėjimas į muziejus nemokamas. Svarbu su savimi turėti amžių patvirtinantį dokumentą.

• Transportas. Keliauti po Paryžių galima metro, tramvajais arba autobusais ir jiems visiems galioja tas pats transporto bilietas. Vienas kelionės bilietas kainuoja 1,7 euro, tačiau jei įsigysite 10 kelionių bilietą, sutaupysite, nes jis atsieis tik 12 eurų. Vieną kartą pažymėjus bilietą metro, galite kiek norite kartų keisti metro linijas tol, kol neišėjote iš metro stoties. Keičiant vieną autobusą arba tramvajų į kitą, bilieto žymėti nereikia, jei nuo pirmo pažymėjimo nepraėjo 90 minučių. Taigi net jei keliausite keliais skirtingais tramvajais, galutinį kelionės tikslą galite pasiekti su vienu kelionės bilietu.

• Maistas. Kavinėse ir restoranuose už pietus gali tekti pakloti ir 15, ir 20 eurų, kava kainuoja apie 2 eurus. Jei užkandžių ieškosite parduotuvėse, rinkitės esančias atokiau nuo lankomiausių objektų: maisto kainos to paties tinklo parduotuvėse skirtingose miesto vietose skiriasi.

"Veido" archyvas

“Changdeokgung” karališkųjų rūmų kompleksas priešais Seulą

Pietų Korėja – lietuviams vis dar tolimas ir labai menkai pažįstamas kraštas. Todėl kelionė į šią šalį pažeria itin daug netikėtų įspūdžių ir stebina ryškiomis spalvomis, egzotiškais kvapais, naujai atrastais skonių deriniais.

Pažiūrėjęs nors vieną Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki Duko filmą, šią šalį pradedi įsivaizduoti kaip pasakiško grožio ir mirtinos tylos kraštą, kuriame gyvena pačias keisčiausias aistras ir sadomazochistinius troškimus siekiantys patenkinti žmonės. O kokią Pietų Korėją pamato ten nuvykę keliautojai?

Ši šalis atvykėlius pasitinka neįprastu lietuvio akiai daugiamilijoninio Seulo šurmuliu, istoriniais pastatais, prigludusiais prie spindinčių stiklinių dangoraižių kvartalų, ir nuostabia gamta, pavasarį džiuginančia sakūrų žiedais, o rudenį pasidabinančia akį rėžiančiomis spalvomis. O kur dar rūko ir debesų šydu apsigobę kalnai, kuriuose įsikūrusios grakščios budistų šventyklos, ir kai kur šlaituose vis dar stūksantys prieš tūkstančius metų pastatyti paslaptingi dolmenai.

Padalyta pusiau

Priminsime, kad Korėjos istorija siekia bronzos amžių, esą tada dievo sūnus Tangunas įkūrė legendomis apipintą Kodžiosono valstybę. Šios pusiau mitinės valstybės egzistavimą liudija archeologiniai radiniai bei dolmenai. Per tūkstantmečius Korėją valdė įvairios dinastijos, šalis tai skildavo, tai vėl susivienydavo, tačiau ypač daug žiaurių smūgių korėjiečiai patyrė XX a. Nuo 1910 iki 1945 metų visą pusiasalį užgrobė ir engė Japonija, o po Antrojo pasaulinio karo Korėją palei 38 paralelę padalijo JAV ir Sovietų Sąjunga. Šiaurinėje dalyje įsitvirtino stalininis-komunistinis režimas, o pietinėje pusėje – kapitalistinė santvarka.

Tačiau ramybė vis tiek neįsigalėjo, 1950 metais Šiaurės Korėja užpuolė pietinę kaimynę, kilo žiaurus karas, pareikalavęs daugybės aukų ir visiškai suniokojęs Seulą. Po trejų metų buvo sudarytos paliaubos, tačiau taikos sutartis dar ir dabar nepasirašyta. Šiaurės ir Pietų Korėjas (Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką ir Korėjos Respubliką) skiria demilitarizuota zona, itin traukianti turistus.

Į demilitarizuotą zoną (DMZ) korėjiečiai neįleidžiami, tačiau užsieniečiams po griežto dokumentų patikrinimo sudaroma galimybė iš tolo žvilgtelėti į Šiaurės Korėjos žemę, aplankyti muziejų, pasižiūrėti filmų ir nuotraukų, pristatančių kruviną istorijos tarpsnį, ir netgi pasivaikščioti išraustais tuneliais. “Vieni tuneliai iškasti tam, kad būtų užgrobtas Seulo miestas ir okupuota Pietų Korėja, kiti tuneliai skirti tam, kad Šiaurės Korėjos pabėgėliai galėtų pasiekti demokratišką šalį”, – pasakoja Kristina Zentelytė, Kauno technologijos universiteto studentė, mėnesį studijavusi Kyung Hee universiteto vasaros mokykloje.

Lietuvė atkreipė dėmesį, kad seniai pasibaigęs karas vis dar gyvas žmonių atmintyje. Einant Seulo gatvėmis į akis krinta plakatai, kuriuose teigiama, kad karas niekada nebus pamirštas, garbinama taika, dėkojama šalims, palaikiusioms Pietų Korėją. Kiekvienas vaikinas yra priverstas eiti į privalomąją karo tarnybą, kad galėtų apginti tėvynę nuo galimo Šiaurės Korėjos puolimo.

Stiklinių dangoraižių labirintas

Turistams, atvykusiems iš mažesnių šalių ir miestų, didžiulį įspūdį daro Pietų Korėjos sostinė Seulas, kuriame gyvena apie 11 mln. žmonių, beveik ketvirtis visų šalies gyventojų. “Man taip ir nepavyko rasti Seulo centro. Atvažiavęs į kiekvieną miesto dalį gali pasijusti esantis centre: daugybė žmonių, įvairiausių renginių, didžiulis judėjimas, transporto spūstys, metro”, – prisimena Kristina.

"Veido" archyvas

Lietuvei pasiklysti painiuose gatvių ir metro labirintuose neteko, miestas pritaikytas turizmui: yra nemažai turizmo informacijos centrų, kuriuose reikiamą informaciją galima gauti anglų kalba, metro stotelių pavadinimai skelbiami korėjietiškai ir angliškai. Beje, paslaugūs korėjiečiai, pamatę sutrikusį užsienietį su žemėlapiu rankose, dažnai patys prieina ir siūlosi padėti.

Beje, Seulas stebina ne tik savo dydžiu, miniomis žmonių, blyksinčiomis reklamomis, bet ir istoriniais pastatais, kurių, tiesa, po karinių kataklizmų ne tiek daug ir beliko – sunaikinti ištisi kvartalai. Simboliška, tačiau Didieji Pietų Namdemuno vartai, kažkada rodę kelią į karališkąją rezidenciją ir atvykėliams iš svečių šalių gniaužę kvapą savo didybe, dabar šalia daugiaaukščių iš žvilgančio stiklo ir plieno atrodo tik kaip kuklus ir miniatūrinis praeities reliktas.

Nuvykus į šią tolimą šalį verta užsukti ir pirmąją karališkąją rezidenciją – Kiongbokungą (Spinduliuojančios laimės rūmus), įkurtą XIV a., ir pasigrožėti korėjietiška architektūra. Beje, iš penkių šimtų įspūdingų pastatų belikę tik dešimt, tačiau žadą atima neįtikėtinas statinių grakštumas, ryškiaspalviai ornamentų nėriniai ir puošnūs įvairiausių formų stogai. Na, o įsiamžinus šalia, rodos, iš pasakų šalies perkeltų namų galima ir pasmalsauti, kokiuose apartamentuose gyveno senovės valdovai. “Labai kuklu, subtilu, mažos durytės, maži perėjimai mažiems žmogeliukams”, – netikėtą įspūdį prisimena Kristina.

Panorusiems pasigrožėti miesto panorama iš viršaus verta pakilti į Seulo bokštą: dieną kvapą užgniauš dangoraižiuose blyksintys saulės spinduliai, o sutemus – milžiniška žiburių jūra. Visai kitoks miesto vaizdas atsiveria plaukiant laivu Hangano upe – patogiai ištiesus kojas galima stebėti, rodos, niekad nenurimstantį didmiesčio šurmulį. Na, o negalintieji gyventi be maratonų po prekybos centrus savo aistrą gali patenkinti prekybinėse gatvėse, tik, kaip įspėja mūsų pašnekovė, teks eiti ne ten, kur norėsite, o kur neš didžiulė minia. Seule gausu muziejų, menų galerijų, sporto entuziastai gali aplanktyti Olimpinį parką ar palaipioti mieste esančiuose kalnuose.

Kita vertus, turistams, apakintiems Seulo dydžio ir įdomybių, nederėtų pamiršti ir kitų Pietų Korėjos įžymybių. Jau vien į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti objektai keliautojus vilioja savo neįprastumu. Verta aplankyti vulkaninę Čedžudo salą ir pasigrožėti aukščiausio Korėjos kalno Halasano krateriu, kuriame it perlas saulėje blizga nedidelis ežeriukas, rūstaus grožio kriokliais bei unikaliais lavos urvais. Taip pat reikėtų nepraleisti progos pasižvalgyti Haeinsa budistų vienuolyne, kuriame saugoma unikali budistinių tekstų kolekcija – apie 80 tūks. medinių lentelių su XIII amžiuje išgraviruotais tekstais. Žavi ir istoriniai Hahoe bei Jangdongo kaimai, įsikūrę upės vingyje šalia miškais apaugusių kalnų. O kaip neužsukti prie grėsmingos XVIII a. Hvaseongo tvirtovės ar puikiai išsilaikiusios konfucianistų Džongmijo šventyklos ir dar daugelio kitų įdomių objektų.

Etiketo pamokos

Atkreiptinas dėmesys, kad turistams Pietų Korėja įsimena ne tik dėl įspūdingų istorinių paminklų, bet ir dėl kultūrinių netikėtumų. Kasdienio etiketo taisyklių atvykėliams tenka mokytis iš naujo, kad nuėję į svečius ar restoraną ir sėdę prie pietų stalo neįžeistų svetingo šeimininko. Taigi keliautojai greitai įpranta tik įėję į patalpą nusiauti batus, o valgydami dalytis lėkštėmis su visais sėdinčiaisiais prie stalo. “Kai ilgiau pagyveni šalyje, tai ir pats pradedi elgtis kaip tos šalies gyventojas. Pavyzdžiui, korėjiečiai dėkodami, pasisveikindami ar atsisveikindami linkteli, tad grįžusi į Lietuvą dar porą savaičių lanksčiausi, stebindama aplinkinius”, – pasakoja Kristina.

"Veido" archyvas

Maistas Korėjoje gana aštrus

Beje, derėtų žinoti ir Pietų Korėjos virtuvės ypatumus – maistas čia gana aštrus. Patiekalams skaninti naudojami raudonieji pipirai, česnakai, imbieras ir kt. Bene svarbiausias patiekalas yra kimči, kuris dažniausiai gaminamas iš fermentuotų pekininių kopūstų ir raudonųjų pipirų. Kimči patiekiamas beveik prie kiekvieno patiekalo ir valgomas kiekvieną dieną. Korėjiečiai teigia, kad fermentacijos metu išsiskiria ypatingų medžiagų, apsaugančių net nuo vėžinių ligų.

Verta paminėti, kad ieškant lauktuvių bičiuliams ar suvenyro, kuris primintų aplankytą šalį, reikėtų nesusigundyti ir nepirkti budistinės tematikos daiktų. Juk didžioji dalis korėjiečių yra netikintys, t.y. neišpažįsta jokios religijos, apie trečdalį gyventojų save laiko krikščionimis ir tik vos per 20 proc. yra budistai. Tad nusifotografavus šalia įvairių religijų šventyklų namo geriau parsivežti įvairiausių arbatų – ne tik ženšenio, bet ir miežinės ar net kukurūzų. O tiems, kurie nori draugus pavaišinti pačiais egzotiškiausiais gėrimais, verta nusipirkti chrizantemų ar azalijų žiedų trauktinės.

"Veido" archyvas

Gali valandų valandas stebėti, kaip Patagonijoje lūžinėja ledynai

Nuo sausiausios dykumos pasaulyje iki visą žemę savo drėgme maitinančių Amazonės džiunglių. Nuo šiltos Karibų jūros iki atšiaurios Patagonijos. Nuo dangų remiančių Andų kalnų iki giliausių sidabro šachtų – visa tai ir daug daugiau gali pasiūlyti Pietų Amerikos žemynas.

Knyga-gidas, kurią vežiausi į kelionę po Pietų Ameriką, gerokai sudilusi. Kažkurią knygos skiltį žymi Bolivijos indėno padovanotas skirtukas su Marijos atvaizdu (“Tai mūsų žemė motina Pačamama”, – tikino jis). Tiek sudėvėta knyga, tiek numinti batai ir spalvą pakeitę drabužiai primena, kad kelyje buvo praleista pusantrų metų. Tačiau kai manęs eilinį kartą paklausia, į kurią Pietų Amerikos šalį rekomenduočiau vykti, aš ir vėl trumpam suglumstu, prieš išpildama išmoktą atsakymą apie man patikusias šalis. Nors vardydama Kolumbijos, Čilės ar Peru pavadinimus aš nemeluoju – man iš tiesų tos šalys paliko didelį įspūdį, iš tiesų Pietų Amerikoje per daug valstybių ir jos per turtingos reginių, kad sugebėtum išskirti tik tris.

Ugnikalnių medžiotojams ir aukščio gerbėjams

Bolivijos futbolo rinktinė, kuri žemyne tituluojama kaip viena silpniausių, vis dėlto sugebėjo nugalėti Diego Maradonos vadovaujamą Argentinos ekipą įspūdingu rezultatu 6:1, nes buvo žaidžiama Bolivijoje, kurioje futbolo stadionas įrengtas poros kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Iš lygumų atvykę priešininkai, bėgiodami tokiame aukštyje, gerokai uždusdavo, kol persivarydavo kamuolį per stadioną, o štai Bolivijos sportininkams tai nė motais – gerokai virš jūros lygio jie gyvena kasdien.

Bolivija, Ekvadoras, Peru – tai šalys aukščio mėgėjams. Per jas driekiasi Pietų Amerikos stuburas – Andų kalnai. Driekiasi ir Čilės ar Kolumbijos teritorijoje, bet tik pirmose trijose šalyse Andai visiškai diktuoja gyvenimo būdą ir yra giliai įaugę į gyventojų kraują, jų dainas, meno kūrinius, rankdarbius ar pasakas.

"Veido" archyvas

Kalnų gyventojų kasdienybė turistams atrodo lyg atvirukas

Ekvadore trijų keturių kilometrų aukštyje indėnai augina bulves ir gano gyvulius, Bolivijoje tokiame aukštyje plyti lyguma – vadinamosios plokščios aukštikalnės (o tikrai aukšti kalnai yra tik tie, kurie perkopia 5 km ribą), o štai Peru kalnuose užgimsta žemyno milžinė Amazonė. Visose trijose šalyse daugiausiai gyventojų kasdien saulę pasveikina ir palydi būtent mėgaudamiesi kalnų peizažu.

Andų kalnai net ir kelių kilometrų aukštyje pilni gyvybės. Lėtai vaikščiodamos ugnikalnio šlaitu, menkus samanų kuokštelius rupšnoja lamos, kur ne kur pamatysi kažin ko laukiantį asiliuką, retsykiais virš galvos prasklęs Andų kondoras, žinomas kaip vienas didžiausių paukščių pasaulyje, o jei pasiseks, galbūt pamatysite būrį rausvų flamingų, kedenančių plunksnas aukštikalnių ežere.

Garsiausia Pietų Amerikos civilizacija – inkai gyveno susitelkę Andų kalnuose. Pabandė nusileisti iki jūros Peru teritorijoje, pamėgino žygiuoti iki lygumų Čilės ežerų regione, bet nepatiko, na, dar ir šiek tiek nepasisekė. Ir grįžo į kalnų prieglobstį, kur iki šiol stovi gražiausi senieji inkų miestai.

"Veido" archyvas

Senovinius inkų miestus Andų kalnuose lanko ne tik turistai

Galbūt todėl ir dabar Andų teritorija yra indėniškiausia Pietų Amerikos dalis. Inkų palikuonys ir Andai tiesiog neatskiriami. Tad atvykti į Andus raginčiau ne tik aukščio mėgėjus, bet ir tuos, kurie domisi spalvingu indėnų gyvenimu, margais jų rankdarbiais ir triukšmingais turgumis.

Tačiau Andai ne tik apdovanoja gyventojus įvairiais turtais (Bolivijoje kalnų šachtose iškasta tiek sidabro, kad būtų galima nutiesti tiltą per Atlanto vandenyną), bet ir skriaudžia. Įtampa, susikaupusi kalnų grandinėje, išsiveržia ugnimi per ugnikalnių kraterius. Ekvadore driekiasi visa ugnikalnių linija, kurią jau spėta praminti ugnikalnių alėja.

Skamba romantiškai, atrodo tikrai gražiai (per kelias valandas važiuodamas palei ugnikalnių alėją lenki rankų pirštus, skaičiuodamas snieguotas kepures), bet kartais tas grožis pridirba tikrų rūpesčių. Peru teko matyti vietą, kur visas kaimas buvo palaidotas po akmenimis, kurių griūtį sukėlė išsiveržęs ugnikalnis. Iš žemės styrojo tik bažnyčios bokštas su neveikiančiu laikrodžiu.

Rizikos mėgėjams

Yra žmonių, kuriems kraujas pradeda greičiau cirkuliuoti, kai jie sėdi autobuse, važiuojančiame kalnų serpantinais. Kelias nelabai koks – duobėtas ir gerokai išmaltas, vairuotojas lekia kaip išprotėjęs, o prieš akis veriasi viena už kitą baisesnė bedugnė. Dar jiems patinka vaikščioti pavojingais miesto kvartalais ir jausti aplink besikaupiančią įtampą. Tokiems žmonėms daugiausiai adrenalino suteiks Bolivija ir Gajana.

Buvau atvykusi į Gajaną vos prieš kelias valandas, stotelėje laukiau autobuso ir staiga prieš akis išvydau du vyrus, bėgančius vienas paskui kitą. Besivejantysis rankoje turėjo mačetę, mojavo ja į šalis ir grasino papjauti. Bandantysis pasprukti įsmuko pro praviras kažkieno namų duris. Viduje pasigirdo moters klyksmas – ji puolė slėpti už baldų savo vaikus ir garsiai šaukti, kad kas nors iškviestų policiją.

Atvykus policijai abu vyrai noriai pasidavė. Tas, kuris spruko nuo mačetės savininko, tikėjosi policijos apsaugos. Bet tasai antrasis irgi norėjo policininkams pasiskųsti – mačetės savininko teigimu, bėgęs nuo jo žmogus apvogė parduotuvę. Gajanoje tokie linčo teismai – įprasta kasdienybė, kaip ir nieko nauja naktį išgirsti šūvius sostinės gatvėse, o pradėję vakarieniauti kaip draugai, vyrai vakarienę gali baigti lėkdami pasiimti ginklų iš savo mašinų (gudresni juos laiko arčiau).

Gajanoje žiūrėdamas į praeivių veidus spėlioji apie jų polinkį į agresiją, Bolivijoje taip pat žiūri į autobusus ir svarstai, ar jie pasieks numatytą tikslą. Gal ir pasieks, bet kelionės pabaigoje jau teks šokinėti per skyles grindyse, o vaikus iškelti ant rankų per “apnuogintą” rūkstantį variklį. Tai sužinosi tik pajudėjęs…

Galbūt rizikingų šalių sąraše kažkas pasigedo Kolumbijos vardo? Turiu perspėti, kad Kolumbija, nors yra pelniusi “šlovę” kaip rizikinga ir nesaugi šalis, gali nuvilti adrenalino mėgėjus. Per du mėnesius šioje šalyje mačiau daug ginklų, daug maskuojamųjų spalvų uniformų, tačiau tai buvo policijos ir kariuomenės pareigūnai, šmirinėjantys visur ir besistengiantys užtikrinti gyventojų bei svečių saugumą.

Gamtos stebuklai

Vieni kolekcionuoja nuotykius kelyje, kiti įveiktas kalnų viršūnes, o treti vaikosi gamtos stebuklų – reginių, kuriuos stebėdamas pamiršti, kur gimei ir ką valgei pusryčiams. Tokiems rekomenduoju į savo ateities planus įsirašyti dvi vietas Pietų Amerikoje – tai Bolivijoje plytinti druskų dykuma Ujūnis ir Patagonija, atšiauri ledynų ir kalnų karalystė, besidriekianti palei Čilės ir Argentinos sieną.

Važiavome visureigiu sniego baltumo lyguma, kuri driekėsi iki pat horizonto. Už lango plieskė maždaug 25 laipsnių karštis, o prietaisai rodė, kad esame trijų kilometrų aukštyje. Kažkas čia ne taip – sniegas ir karštis vienu metu, lyguma trijų kilometrų aukštyje? Ar taip gali būti? Gali, ir atsakymas į šį rebusą yra Ujūnio pavadinimas. Tik išlipus iš visureigio paaiškėjo, kad tasai “sniegas” – tai daugiau nei šimtą kilometrų besidriekantys druskos plotai.

"Veido" archyvas

Druskynų “sniege” augančių kaktusų vaizdas atima žadą

Tačiau tuo Ujūnio stebuklai nesibaigė. Čia taip pat išvydau druskynų “sniege” augančius milžiniškus kaktusus, alyvinės spalvos ežere žirgliojančius rausvus flamingus, besimaitinančius tokios pat spalvos dumbliais, Salvadoro Dali paveikslus primenančias išbėgusių formų uolas ir iš žemės trykštančius karštuosius geizerius.

Ir jei ištrūkus iš Ujūnio dykumos ims atrodyti, kad daugiau jau niekas negali jūsų nustebinti, važiuokite į Patagoniją. Stovėdama prieš milžinišką lyg daugiabučių kvartalas ledo sieną ir stebėdama, kaip nuo jos traškėdamas atplyšta Puntuko dydžio ledo gabalas ir krinta į apačioje tyvuliuojantį ežerą, sujudindamas ratilus aplink save, maniau, kad tokį vaizdą galima pamatyti tik vieną kartą gyvenime. Bet šis spektaklis vis tęsėsi – buvo galima spėlioti, kurioje ledyno vietoje atskils kita atplaiša ir griaudėdama smigs į vandenį.

Tačiau dar labiau už vaizdą jaudino lūžtančio ledkalnio garsas – tikriausiai tokį visa apimantį garsą girdi žvėrys gaisro metu arba žmonės išsiveržus ugnikalniui. Šis garsas užpildo visą erdvę – ne tik mišką, laukus, bet ir kiekvieną kūno ertmę: plaučius, nosies šnerves ar ausų kanalus. Tik jį išgirdęs supranti, ką reiškia posakis “pervėrė kiaurai”.

Rekomendacijų sąrašą būtų galima tęsti be galo. Gurmanams išrašyčiau kelialapį į Argentiną, kur juos stebintų sultingi jautienos kepsniai ir kvapnus raudonasis vynas. Pasiilgusiems vandens malonumų brūkštelėčiau receptą su tokiais vaistų pavadinimais, kaip Karibų pakrantė Kolumbijoje arba vandenyno bangos Brazilijoje. Tų pačių šalių pavadinimus išraityčiau rekomendacijose tiems, kurie ieško smagios ir nerūpestingos draugijos. O norintiesiems keliauti pigiai jų išvykos lape įrašyčiau Bolivijos ir Gajanos vardus.

"Veido" archyvas

Kelionės po Peru kulminacija – apsilankymas senovės inkų mieste Maču Pikču

Peru niekam neleis nuobodžiauti, nes pasiūlys pribloškiančių vaizdų ir smagiausių pramogų – nuo lėkimo smėllente per kopas iki pasivaikščiojimo po didžiausius pasaulio kanjonus, viešnagės pas indėnus Titikakos ežero saloje ar apsilankymo didingajame Maču Pikču.

Rugsėjo rytą nusileidę Limoje patekome į rūku apklotą, gana niūrų ir šaltą miestą. Peru – ne ta Pietų Amerikos šalis, į kurią galima iškeliauti įsimetus tik maudymosi kostiumėlį ir vasariškų drabužėlių. Įdomu, kad nors Lima įkurta jūros lygyje, šaltuose rūkuose ji skendi didžiąją metų dalį.

Nepaliauja Peru stebinti ir toliau, kai supranti, kokių stulbinamų klimato svyravimų vienoje šalyje patiri vos per keletą dienų: nuo migla padūmavusios vėsios Limos pavažiavęs keletą valandų, atsiduri beveik iki 30 laipsnių karščio prikepintoje dykumoje, o pridėk dar keliolika valandų autobusu, ir tu jau kalnų mieste, kuriame naktį temperatūra nukrinta beveik iki nulio.

Lima – ne tas miestas, kuriame norisi ilgiau užsibūti. Nors pagrindinės miesto aikštės didelės, spalvingos, apsuptos dailių kolonijinio stiliaus pastatų, papuoštos fontanais, didžiulėmis skulptūromis ir gėlių lysvėmis, Peru yra kur kas gražesnių vietų. Iš miestų mielesnis širdžiai kalnuose esantis Kuskas, kurio paprastai nepraleidžia nė vienas keliautojas, vykstantis į Maču Pikču. Ispaniško stiliaus bažnyčios, nedidelės aikštės ir į kalnų šlaitus kylančios siauros, akmenimis grįstos gatvės šiam miestui suteikia mielo savitumo.

Tad ilgai negaišdami Limoje, nuvykome į nedidelį, bet jaukų miestelį šalia Ramiojo vandenyno – Parakasą. Negalintys sau leisti brangios išvykos į Ekvadorui priklausančias Galapagų salas iš čia gali nuplaukti į Ballestas salas, vadinamas Vargšų Galapagų salomis. Toks pavadinimas atsirado dėl to, kad sėdęs į laivą vos po valandos atsiduri prie akmeninių uolėtų salų, kuriose stebi Galapagų saloms įprastą gyvūniją – tingiai besiilsinčių jūrų liūtų ir krypuojančių pingvinų kolonijas. Taip, taip, pingvinų. Nors Peru yra netoli pusiaujo, vėsų Limos klimatą ir šiems gyvūnams palankias gyvenimo sąlygas lemia šaltoji Humbolto srovė.

Snieglentes Peru iškeiskite į smėllentes

Peru įdomi ir tuo, kad čia patiri labai skirtingų įspūdžių. Vieną dieną vaikščiojai po miglotą Limą, kitą plaukei pasižiūrėti pingvinų ir jūrų liūtų, o trečią jau gali atsidurti dykumos oazėje ir nusimesti įgrisusią striukę. Iš tiesų trečią kelionės dieną mes atsidūrėme Huakačinos miestelyje, įkurtame dykumos oazėje. Išdailinto ir idealiai sutvarkyto miestuko centre – palmėmis apsuptas vandens telkinys, o miestą supa milžiniškos smėlio kopos.

Huakačina ir jos kopos turistų mėgstamos ne tik dėl romantinius jausmus budinančių vaizdų, bet ir dėl ypatingos pramogos – smėllenčių. Dieną, kai nuo aukštų, kojas tirtėti priverčiančių smėlio kalnų lėkiau smėllente ir stačiomis, ir gulomis, be menkiausios abejonės tituluoju pačia linksmiausia kelionės diena. Verta po kopas pavažinėti ir nutrūktgalvių vietinių gidų vairuojamais bagiais.

"Veido" archyvas

Huakačinoje keliautojų laukia smėllentės

Iš linksmosios oazės mūsų keliai pasuko į Naską, kuri visus turistus traukia senovės civilizacijos palikimu – akmenuotoje dykumoje išraižytais didžiuliais gyvūnų ir augalų piešiniais, linijomis bei geografinėmis figūromis. Senovės Naskos kultūra šiuos piešinius sukūrė nurinkdama nuo viršaus akmenėlius ir palikdama šviesesnį sluoksnį. Šis senovės palikimas unikalus dėl dviejų faktų. Pirma, tie piešiniai tokie dideli, kad matomi tik iš paukščio skrydžio. Antra, jie sukurti tais laikais, kai pakilti į paukščio skrydį žmogus negalėjo – nebuvo nei lėktuvų, nei oro balionų.

Mokslininkai yra prikūrę įvairiausių prielaidų, kokiam tikslui sukurti šie piešiniai, kurių patys kūrėjai pamatyti negalėjo. Nors iki šiol nėra patvirtina nė viena teorija, logiškiausiai skamba, kad senovės Naskos gyventojai šiuos piešinius sukūrė dievams pagerbti. Įsirangęs į mažutį keturių penkių vietų lėktuvėlį pusvalandį skraidai virš šių piešinių ir atpažįsti vorą, šunį, banginį, medį, kolibrį ir net kosmonautą.

Iš Naskos nuvykome į Puną, miestą prie Titikakos ežero, esantį 3800 km aukštyje virš jūros lygio, ir… iškart pasigailėjome. Vos išlipus iš autobuso apėmė labai keista savijauta – galva pradėjo suktis, o kojas pakirto silpnumas. Iš jūros lygio per naktį užkilę į kalnus, neišvengėme aukštikalnių ligos. Tikrai vertėjo sustoti kur nors pusiaukelėje ir šiek tiek apsiprasti su aukščiu. Taigi visus tos dienos planus teko atidėti į šoną ir praleisti ramią dienelę vaikštinėjant po Puną. Šis miestas kalnuose labiausiai žavi žmonėmis, mat vyresnio amžiaus moterys čia vis dar vaikšto apsitaisiusios nacionaliniais drabužiais – spalvotais ilgais sijonais, per nugarą permestu rožinėmis spalvomis pagyvintu maišu, kuris naudojamas tiek vaikui įsisodinti, tiek nešuliui parsinešti, užsidėjusios skrybėlaitę ir susipynusios dvi ilgas kasas.

"Veido" archyvas

Titikakos ežere turistus indėnai plukdo valtimis

Punoje keliautojai paprastai nusiperka ir vienos ar dviejų dienų turą po didžiausio Pietų Amerikos Titikakos ežero salas. Beje, pirkti anksčiau – Limoje ar užsisakyti internetu iš namų šios išvykos tikrai neapsimoka, nes kainos gali išaugti kelis kartus. Pasiderėję ir nusipirkę ją už 55 solius (55 Lt), jau baigiantis kelionei išsiaiškinome, kad kai kurie kiti mūsų bendrakeleiviais už tai suplojo net po 70 dolerių! Ir vien dėl to, kad užsisakė turą iš Limos.

Beje, Peru, kaip ir daugumoje trečiojo pasaulio šalių, derėtis būtina. Ypač pasibaigus turistiniam sezonui, kuris tęsiasi nuo gegužės iki rugpjūčio pabaigos. Nemažai nusiderėti mums pavykdavo ir viešbučiuose, ir perkant turus, ir net turistinėse vietose įsikūrusiuose restoranuose. Beje, patiekalų kainos Peru panašios kaip Lietuvoje. O keliauti pigiausia ir patogiausia autobusais. Ilgus atstumus veža naktiniai prabangūs autobusai, kuriuose praplatintos sėdynės patogiai atsilenkia. Kai kuriuose net duoda valgyti. Pigiausi vietiniai skrydžiai iš anksto paeiškojus gali atsieiti 100–120 dolerių į vieną pusę.

Titikakos ežere pas indėnus

Titikakos ežere aplankėme plaukiojančias Uro salas, kurias indėnai iš nendrių ir jų šaknų meistrauja apie metus, stato nendrinius namus, o po to juose apsigyvena – vieni plaukioja po ežerą ir verčiasi žvejyba, o kiti, susitelkę netoli Punos miesto, priiminėja turistus.

Vertos dėmesio ir tikros ežero salos – ypač dėl savo tautiniais drabužiais pasipuošusių gyventojų ir nuostabių vaizdų. Vienoje jų, Amantani, apsigyvenome pas vietinius indėnus iš molio drėbtose trobelėse. Mus priėmęs šeimininkas kaip tik meistravo naują namą, skirtą turistams, mat to, kuriame gyvenome mes, durų staktos vakariečiams buvo gerokai per žemos. Medžiagų namui vyras toli neieškojo – čia pat pasikasdavo žemių, sumaišydavo jas su žolėmis, suformuodavo plytą, išdžiovindavo ir lipindavo namą.

Saloje ir vėl galėjome grožėtis pūstais margaspalviais moterų sijonais, gėlėmis išsiuvinėtomis skaromis ir palaidinėmis, kopėme į kalną stebėti saulėlydžio, ragavome morką primenančios okos ir dalyvavome vietinių surengtuose šokiuose, kur mus, apsitaisiusius striukėmis ir kelioniniais batais, apvilko tradiciniais drabužiais. Beje, Amantani saloje tradiciniais drabužiais vilki tik moterys, o štai kitoje saloje, Tekile, jau ir vyrai. Labai svarbi Tekile salos vyrų aprangos detalė – kepurė, kurios spalvos ir nešiojimo būdas atskleidžia, ar vyras vedęs, ar viengungis, ar ieško šiuo metu merginos, ar ne. Beje, šioje saloje vyrai kepures mezgasi patys.

Kelionės desertas – Maču Pikču

Visos kelionės po Peru kulminacija – išlikęs senovės inkų civilizacijos miestas kalnų apsuptyje Maču Pikču. Jis labiausiai patuštins piniginę, nes kol pasieksi turistų lankomiausią Peru objektą, už menkiausią pavėžėjimą dolerius teks kloti dešimtinėmis. Tačiau visi finansiniai praradimai nublanksta, kai prieš akis atsiveria Maču Pikču vaizdas – rūke paskendusių kalnų viršūnių įrėmintas senovės inkų akmeninis miestas. Visas dešimt valandų, praleistų šiame žmonių sukurtame stebukle, vis grįždavau prie klausimo – kaip kalnų viršūnėje jie sugebėjo pastatyti tokį miestą? Dabar šiame akmeniniame mieste, kadaise buvusiame inkų religiniame centre, gyvena tik lamos. Koks džiaugsmas užsiropštus į patį viršų, nuo kurio atsiveria puiki viso miesto panorama, sutikti šiuos gyvūnus!

Didelė dalis keliautojų siekia ne tik įžengti į Maču Pikču, bet ir atsidurti tarp išrinktųjų, kurie užkops į šalia stūksančio Uaina Pikču kalno viršūnę. Kopti į šį kalną leidžiama tik keturiems šimtams žmonių per dieną. Mums pasisekė, o nuo Uaina Pikču viršūnės atsiskleidžiantis vaizdas dar labiau panarino į laisvės ir pilnatvės būseną.

Dar Peru galima lankyti didžiausius pasaulyje kanjonus, stebėti iš jų dugno kylančius didžiulius paukščius kondorus ar vykti į džiungles. Net daug šalių apkeliavusius turistus Peru savo civilizacijų ir gamtos stebuklais sužavi iki širdies gelmių, tad bent jau žvelgdamas į Maču Pikču panoramą ne vienas tyliai prisižada dar būtinai čia sugrįžti.

Naudingi patarimai, keliaujant po Peru

• Kavinėse geriausia ieškoti dienos pietų, kurie gali kainuoti 7–15 solių (1 solis = 1 litas).

• Padorų dvivietį kambarį su patogumais pasiderėjus galima gauti už 35 solius.

• Turus pirkite tik tame mieste, iš kurio jie rengiami. Priešingu atveju gerokai permokėsite.

• Lankydamiesi Maču Pikču, įkopkite į Uaina Pikču viršūnę. Kad galėtumėte tai padaryti, ateikite pirmojo autobuso laukti mažiausiai prieš valandą – 4.30 ryte.

• Taksi automobiliai neturi taksometrų, tad dėl kainos susitarkite iš anksto.

• Važiuokite savarankiškai, įsigiję kelionių vadovus, tokius kaip “Lonely Planet”. Bus ir įsimintiniau, ir keliskart pigiau.

• Saugumo požiūriu Lima tokia pati, kaip ir kitos Pietų Amerikos sostinės – reikia būti atsargiam ir sutemus stengtis nevaikščioti nuošalesnėmis gatvėmis.

"Veido" archyvas

Į Naująją Zelandiją keliautojus labiausiai vilioja nuostabios pakrantės, pasakiško grožio kalnai, snaudžiantys ugnikalnių krateriai, niekur nematyti gyvūnai ir augalai bei paslaptingieji maoriai.

Daugelis turistų, išgirdę tariant “Naujoji Zelandija”, atsidūsta ir sako: “Tai mano svajonių šalis”. Tačiau paklausti, ką ten norėtų pamatyti, šiek tiek sutrinka ir pradeda vardyti visiems žinomus faktus: šioje šalyje nufilmuotas daugybę “Oskarų” susižėręs fantastinis epas “Žiedų valdovas”, čia kažkada maoriai užkandžiaudavo baltaisiais kolonistais ir kitais atklydėliais, o taurė zelandietiško “Sauvignon Blanc” puikiai papildo romantišką pasimatymą. Dar vienas kitas pridurs, kad Naujoji Zelandija – labiausiai nutolusi nuo Europos, kad ir kur skristum (į rytus ar į vakarus), vis tiek reikės įveikti apie 16 tūkst. km ir keliauti apie 24 val. Tačiau tik tie keliautojai, kurie lankėsi šioje salų ir įlankų šalyje, papasakos apie tatuiruotus maorių veidus, besparnius paukščius ir šėlstančią ugnies stichiją.

Taigi Naująją Zelandiją sudaro dvi didelės salos (Šiaurės ir Pietų) ir kelios mažesnės, stūksančios Australijos ir Ramiojo vandenyno plokščių susidūrimo vietoje. Tai seismiškai aktyvi zona, salas nuolat supurto žemės drebėjimai, o įspūdingi kažkada veikusių ugnikalnių krateriai dabar žavi savo didybe ir snaudžiančia galinga jėga. Pietų saloje keliautojams verta pasigrožėti veidrodiniais ežerais, parymoti prie hipnotizuojančio Milfordo fiordo, paklajoti po ledynų kepurėmis pasipuošusius Pietų Alpių kalnus, o Šiaurės saloje – užsukti į vėjuotą sostinę Velingtoną, patyrinėti egzotiškąją maorių kultūrą ar aplankyti žinomiausius vyno ūkius.

"Veido" archyvas

Turistus, nebijančius ilgos ir varginančios kelionės į kitą Žemės pusrutulį, lietuviškos kelionių agentūros vilioja poetiškais Naujosios Zelandijos aprašymais. Tačiau už dviejų savaičių kelionę tektų pakloti solidžią sumą – 15–20 tūkst. Lt ir dar papildomai mokėti už įvairias ekskursijas. Tad pigiau keliauti savarankiškai: lėktuvų bilietai iš Vilniaus į Velingtoną (aišku, su keliais persėdimais) kainuos apie 11 tūkst. Lt, nakvynę nakčiai galima rastiir už 60 Lt dviem žmonėms. Na, o sėdus į nuomotą automobilį galima dumti ten, kur akys ir smalsumas veda.

Klaipėdiečiai Martynas Sedlauskas ir Simona Samuolytė taip ir padarė. Tiesa, Naujojoje Zelandijoje jie praleido tris mėnesius ir spėjo apkeliauti tik Šiaurės salą.

Ugnikalniai, geizeriai ir nykstantys paukščiai

Naujojoje Zelandijoje įspūdžių ieškoti nereikia – už kiekvieno kelio vingio gali išvysti netikėtą panoramą, ryškiaspalvį ežerą, nematytą augalą ar krioklį. “Sala stulbina visiška ramybe ir savo gamtos įvairove – kalnais, ežerais, miškais ir vandenynu. Nenuvažiuoji nė kilometro, o jau pasijunti taip, tarsi būtum nukeliavęs iš Vidurio Europos į atogrąžas”, – stebisi Martynas. O štai Simona negalėjo atsistebėti visur tvyrančia tyla.

Turint laiko verta važiuoti palei pakrantę ir gėrėtis vandenyno šėlsmu, išsimaudyti laukiniuose uolėtuose paplūdimiuose, stebėti bangose dūkstančius delfinus ar tingiai ant akmenų drybsančius jūrų liūtus, o sustojus prisirinkti kibirą moliuskų vakarienei. Tokiais įspūdžiais dalijasi vilniečiai Kristina ir Rolandas Kaupeliai, Naujojoje Zelandijoje praleidę pusę metų.

Kai atsibosta pakrantė, galima pasukti į salos gilumą, prie Ruapehu, Ngauruhojės ir Tongaryro ugnikalnių, esančių UNESCO saugomame Tongaryro nacionaliniame parke. Įspūdžių trokštantys keliautojai būtinai turi pasivaikščioti prie sustingusių lavos upių, žydrų ežerų, susiformavusių krateriuose, ir iš žemės gelmių rūkstančių garų debesų. Bene įspūdingiausias vaizdas atsiveria sumaniusiems po unikalų kraštovaizdį pasižvalgyti iš paukščio skrydžio, patogiai įsitaisius sraigtasparnyje.

"Veido" archyvas

Tikroji gamtos jėga atsiskleidžia prie Taupo ežero, kuris susiformavo prieš 5 tūkst. metų, išsiveržus vulkanui. Verta ežere paplaukioti laiveliu ir pasigrožėti maorių piešiniais uolose. Na, o prisiekę žvejai tikrai susigundys upėtakių žvejyba, tik prieš tai reikia nepamiršti nusipirkti licencijos, leidžiančios žvejoti.

Jei smalsuoliams neužtenka požeminės ugnies ir vandens stichijos, reikia dumti link Rotorua, ežerų ir geizerių krašto, kuris pasitinka specifiniu sieros kvapu – supuvusių kiaušinių dvoku. Pasukus Oklando link derėtų nepraleisti progos aplankyti unikalius Vaitomo urvus, ant kurių sienų sutūpę švytintys vabalai sukuria bauginantį vaizdą. “Urvuose pasijunti lyg patekęs į vaiduoklių pasaulį”, – nešdildomą įspūdį prisimena Rolandas.

Ko gero, dauguma maršrutų Naujojoje Zelandijoje skirti gamtai ir tik mažuma – miestams, juk prieš gamtos didybę nublanksta žmogaus rankų kūriniai. Tad didesnio lietuvių dėmesio nesulaukė nei modernus Velingtonas su savo meno galerijomis, Nacionaliniu muziejumi ir senaisiais mediniais vyriausybės rūmais, nei verslo ir pramonės centras Oklandas, besididžiuojantis puikiai sutvarkytais parkais ir uostu, pilnu jachtų. Miesto centras nedidelis, jame stūkso dangoraižiai ir televizijos bokštas, nuo kurio glima stryktelėti prisirišus guma, miesto centrą supa didžiuliai priemiesčiai, apstatyti individualiais namais, ir apie 50 snaudžiančių ugnikalnių kraterių.

Vilnietę Kristiną nustebino ypatinga didmiesčio atmosfera – ramu ir gera, niekas niekur neskuba ir nelenktyniauja tarpusavyje, o beveik kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus bendrauja su tavimi kaip artimiausias draugas.

Naujoji Zelandija – savotiška gamtos mėgėjų, ypač ornitologų, Meka, tačiau nereikia tikėtis, kad reti ir nykstantys gyvūnai turistams nuolat šmėžuos palei fotoaparato objektyvą. Keliaudamas per šalį greičiau pamatysi kolonistų atsivežtas avis ar karves, nei skuodžiantį besparnį kivį. Taigi tie, kurie svajoja akis paganyti į paukščius – takašes sultonvištes (takahe), tilvikus, kivius, kurių vardu išdidžiai save vadina ir vietiniai gyventojai, turėtų pirkti turus iš vietinių agentūrų. Trijų dienų kelionė pėsčiomis po kalnus, stebint paukščius ir susipažįstant su augmenija, kainuoja apie 1650 Lt. Na, o istorijos ir egzotiškų kultūrų gerbėjai nepraleis progos iš arti patyrinėti meniškas maorių tatuiruotes.

"Veido" archyvas

Dauguma maorių, kurių vos neištiko išnykusių milžiniškų stručių moa likimas, gyvena Šiaurės saloje, visiškai integravęsi į visuomenę, ir nė kiek neprimena tų agresyvių genčių, gąsdinusių pirmuosius europiečius tyrinėtojus, atklydusius į salas. Priminsime, kad pirmieji į salas atplaukė išeiviai iš Polinezijos, vėliau didžiulėmis valtimis atsibastė maoriai. Šie saloms davė poetišką pavadinimą – Aotearoa, Ilgo balto debesies žemė.

Pirmasis europietis, įkėlęs koją į maorių žemę, buvo olandas Abelis Tasmanas, kuris naujai atrastą žemę iš pagarbos ar iš nostalgijos savo tėvynei pavadino Nyderlandų provincijos vardu – Zeeland. Na, o beveik po šimto metų anglų jūrininkas ir tyrinėtojas Jamesas Cookas salas paskelbė Anglijos valda. Taip prasidėjo Naujosios Zelandijos kolonizavimo istorija. Maorių gentys kolonistams priešinosi beveik iki XIX a., kol buvo pasirašyta Vaitangio sutartis, kad Naujoji Zelandija tampa Jungtinės Karalystės kolonija, o maorių gentys išsaugo savo žemes. Tačiau žemės buvo ir toliau atiminėjamos.

"Veido" archyvas

Nors ir buvo užkariauti, maoriai išsaugojo ir savo kalbą, ir dalį tradicijų. “Maoriai labai malonūs ir draugiški žmonės, tačiau vyrai ir dabar savo tatuiruotėmis stengiasi pabrėžti, kad jie – kariai”, – sako Rolandas.

Daugelis maorių vyrų, vos tik sulaukę paauglystės, įspūdingomis tatuiruotėmis pasipuošia veidą. Maoriai iš minios išsiskiria ne tik savo ornamentuotais veidais – jie aukšti, stambūs, tamsios odos ir basi. Net rudenį, smarkiai atvėsus orams, visur, net miesto centre, žingsniuoja be batų.

Su maorių kultūra neblogai galima susipažinti Oklando ar Velingtonomuziejuose, tačiau, pasak Rolando, geriausia užsukti į Maorių meno ir amatų institutą, esantį Rotorua, kuriame galima pasigrožėti meno dirbiniais, puošniomis dievybių statulomis, nacionaliniais kostiumais ir šokiais. Tiesiog būtina stabtelėti prie maorių valčių: siaurą iki 25 metrų ilgio valtį darniai irkluodvo apie 90 vyrų, plaukimo ritmą derindami šūksniais ir dainomis.

Visiems atvykėliams nemažą įspūdį padaro hakos šokis, kurį dažniausiai galima pamatyti prieš regbio rungtynes. Beje, haka šokama ir kai į Naująją Zelandiją atvyksta aukšto rango užsienio pareigūnai. Per įvairias ceremonijas vis dar naudojamas senasis maorių pasisveikinimas – susiliečiant nosimis bei kakta ir taip tarsi parodant pasitikėjimą kitu asmeniu.

Kad ir kiek keliautum po Naujają Zelandiją, pusę metų ar dvi savaites, namo parsiveši, tai kas svarbiausia – įspūdingos šalies ir draugiškų žmonių prisiminimą. O ko daugiau reikia?

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nurodė Sporto ir turizmo ministerijai parengti pasiūlymus, kurie turėtų palengvinti lietuvių ir lenkų turistų keliones į šią šalį.

Sporto ir turizmo viceministras Česlavas Šulha naujienų agentūrai BelaPAN sakė, kad tokie pasiūlymai turėtų būti parengti iki lapkričio 1 dienos, tačiau daugiau detalių neatskleidė.

Č.Šulha kalbėdamas apie susitarimus su Lenkija ir Lietuva dėl trišalio bevizio režimo taikymo 20 kilometrų pasienio zonose gyvenantiems žmonėms teigė, jog toks susitarimas su Lenkija turėtų būti ratifikuotas iki 2010 metų pabaigos.

Pasak jo, Vyriausybė planuoja nereikalauti vizų iš užsieniečių, kurie į Baltarusiją atvyks 2014 metais Minske vyksiančiam Pasaulio ledo ritulio čempionatui. Taip yra planuojama imti naudoti elektronines vizas, šiuo klausimu netrukus turėtų būti pateikti darbo grupės pasiūlymai.

Buvo tikimasi, kad susitarimą, kuris leistų supaprastintą judėjimą netoli sienos gyvenantiems žmonėms, Lietuva ir Baltarusija pasirašys pernai rugsėjį per A.Lukašenkos vizitą Vilniuje, tačiau, pasak Lietuvos diplomatų, Baltarusijos pusė tuomet paprašė pasirašymą atidėti ir patikslinti kai kuriuos klausimus.

Planuojama, kad pagal sutartį, rajonuose, esančiuose iki 50 kilometrų nuo sienos, gyventojai galėtų judėti turėdami specialius leidimus, kurie būtų išduodami penkeriems metams. Tokiu atveju Gardino ir Lydos gyventojai galėtų be vizų atvykti į Vilnių ir Druskininkus ir atvirkščiai.

Lietuvos teritorijoje prie Baltarusijos, kurioje būtų leidžiamas judėjimas per sieną be vizų, gyvena apie 800 tūkst. žmonių. Baltarusijos pusėje teoriškai laisvu judėjimu galėtų pasinaudoti apie 600 tūkst. gyventojų.