Skaidri smaragdinė Adrija, pušų ir kiparisų žaluma kaišyti paplūdimiai, pakelėse žydintys oleandrai, nenuilstantis cikadų choras, romantiški saulėlydžiai ir nepakartojamas naktinis senamiesčio gyvenimas. Tokiais vaizdais pasitinka ir palydi Rovinis – kurortinis miestukas Istros pusiasalyje, šiaurinėje Adrijos jūros pusėje.

Keliauti į Kroatiją tikriausiai labiausiai verta automobiliu. Taip galima susidaryti galimybę pasigrožėti tuo, kas patinka, ir aplankyti tai, kas domina. Būtent šį keliavimo būdą pasirinko ir mūsų šeimyninė aštuonių keliautojų grupė ir jis nė kiek nenuvylė: naktinė Krokuva, Veličkos druskų kasyklos, maudynės Balatono ežere kartu su vandens žalčiukais, tai nutolstantys, tai vėl priartėjantys kalnai, vengriško guliašo skonis – visa tai sukūrė ypatingą kelionės nuotaiką. Belieka pridurti, kad nakvynė su patogumais keturių asmenų šeimai Lenkijos motelyje kainavo 35 eurus. Tiek pat sumokėjome ir už privačius apartamentus Vengrijoje prie Balatono.

Rovinio žavesys, arba apie tai, kodėl norisi ten grįžti

Šis kadaise romėnų pastatytas uostas alsuote alsuoja turizmo ir poilsio dvasia. Jau pirmomis dienomis ir mes nejučia užsikrėtėme tuo be galo maloniu ramybės, paplūdimių ir vaizdingų Adrijos pakrančių lankymo bei vakarinių pasivaikščiojimų po itališką senamiestį virusu. Miestą puošia barokiniai ir renesansiniai pastatai, o senamiestis su iškilusia Šv. Eufemijos katedra ir 61 m aukščio varpine – visų čia atkeliavusių turistų traukos centras.

Gyvenamąsias patalpas, vadinamuosius apartamentus, išsinuomojome jau atkeliavę į Rovinį ir pasinaudoję tenykštės turizmo informacijos agentūros paslaugomis. Maloniausi mūsų šeimyninės kompanijos prisiminimai susiję su švariais paplūdimiais ir vietinių gyventojų dėmesingumu.

Taigi miesto, turinčio apie 14 tūkst. gyventojų, paplūdimiuose viešpatauja egzotika, tvarka ir ramybė. Egzotika – lietuvio akiai neįprasta akmenuota pakrantė, galimybė ilsėtis pušų pavėsyje prie pat vandens ir nebijoti per daug įdegti. Akimirką pasigendi taip įprasto smėlėto kranto, bet regimas vaizdas norom nenorom verčia pamąstyti apie šio ir mūsų gimtojo pajūrio paplūdimio švarą. Žiūrėdamas į tikrai tvarkingą ir nuorūkomis neužkamšytą Adrijos pakrantę, nejučia susimąstai, kad tokį Lietuvos pajūrį, kokį jį norėtum matyti, pastarąjį kartą matei kino filmuose “Moteris ir keturi jos vyrai” arba “Eglė žalčių karalienė”.

Stebint įvairiatautę Adrijos paplūdimio publiką niekaip nesiseka suprasti, kas kaltas dėl užterštų mūsų Baltijos paplūdimių – mentalitetas ar pati sistema? Rovinio paplūdimio tualetai, į kuriuos iš pradžių su vaikais ėjome nedrąsiai (nedžiuginanti lietuviška patirtis), pasirodė besą taip pat tvarkingi ir nemokami.

Poilsiauti paplūdimyje ramu. Iš čia įsikūrusių kavinių nesklinda tranki muzika, o apie tai, kad po paplūdimį vaikštinėja šviežių bandelių pardavėjas, supranti iš jo lėtos eisenos ir ant padėklo nešamos prekės, bet ne iš garsios gerklės. Tačiau tai nereiškia, kad paplūdimyje tik tingiai gulima ar sėdima. Anaiptol. Pramogų čia begalės, tik siekiama, kad vienų veikla netrukdytų kitų poilsiui.

Už espreso kavos puodelį paplūdimio kavinėje sumokėjome 12 kunų (6 Lt). Pasimėgauti 0,5 l bokalu šalto alaus kainavo šiek tiek brangiau – 18 kunų. Tokios kainos nei nuvylė, nei nudžiugino.

Šiltų prisiminimų paliko netikėti susitikimai su vietiniais kroatais. Įsitikinome, kad roviniečiai puikiai suderinę verslo plonybes ir bendravimo kultūrą. Nebuvome įkyriai tikinami įsigyti prekių ar paslaugų, bet parodę susidomėjimą tuojau pat sulaukdavome dėmesio ir malonaus pabendravimo anglų, vokiečių ar rusų kalba.

Senamiesčio turguje renkantis vaisius, prekiautojai noriai siūlė vaišintis visa jų turima produkcija. Nusipirkę vietinių vynuogių ir slyvų, sulaukėme magaryčių: vaikai buvo pamaloninti bananais ir persikais. Prieš įsigydami vietinės gamybos grapos (unikalaus itališko alkoholinio gėrimo, gaminamo iš vynuogių išspaudų), vyrai buvo pavaišinti įvairiomis jos rūšimis ir Istros regiono kulinariniu pasididžiavimu – avių bei ožkų sūriais.

Kroatus domino mūsų kalba. Dažnai buvome klausinėjami, kokia kalba šnekame. Vienos studentės buvome paprašyti užrašyti keletą lietuviškų žodžių. Paprašiusi lietuviškai perskaityti skaičių “60″, mergina linksmai nusprendė, kad geriau tobulins anglų kalbos žinias.

Įsitikinome, kad meno dirbinėlių, papuošalų, suvenyrų krautuvėlių savininkų nereikia traukti už liežuvio, norint sužinoti, kaip ir iš ko pagaminta jų siūloma prekė.

Dievo mestas perlas, arba gamtos dovanos Istros regionui

Pasak legendos, vienas Dievo į mūsų žemę mestų gamtos grožio perlų teko Kroatijai. Iš tiesų Istra – tai mažai paliestos gamtos kampelis su 445 km pajūrio. Didžioji dalis šio pajūrio – akmeninės ir laukinės uolos su beveik iki pat jūros nusileidžiančiomis pušimis. Ir visai nenuostabu, kad patys kroatai savo kraštą vadina “savo gražuole”.

“Istros gyvenimo būdas” – tai posakis, į kurį telpa visa, ką geriausio galima pasakyti apie šią vietovę. Vietiniai didžiuojasi savo vynu, triufeliais, alyvų aliejumi, jūra, puikiais paplūdimiais, kraštovaizdžiu. Klimatas labai panašus į Italijos Ligūriją. Pusiasalio pakrantėje daugybė puikių įlankų, fiordų. Ramios, kalvotos, nenuniokotos gamtos vietovės – ideali vieta akims ir sielai pradžiuginti.

Pasukus Rovinio link, mūsų žvilgsnius traukte traukė reljefą kopijuojantys vynuogynai, alyvmedžių laukeliai ir jau visai rimti moliūgų bei melionų laukai. Raudoniu deganti pakelėse įdirbta dirva kvieste kvietė sustoti ir ją pačiupinėti.

Nors imk ir parsivežk namo – tokia keistai neįprasta čia žemė. Bet derlinga. Juk būtent ji ir švelnus jūrinis klimatas leidžia gėrėtis Rovinio apylinkėse tarpstančiais vynuogynais, miestelyje namų pavėsines apsivijusiais kiviais, vaikų akis džiuginančiais bananmedžiais, palmėmis, bambukais, graikiniais riešutmedžiais. Čia įvairiausiomis spalvomis vilioja oleandrai, po lapais droviai slepiasi figų vaisiai. Kiparisų, juodųjų ir kedrinių pušų giraitės nejučia nukelia į antikos laikus.

Kad ir kiek žiūrėtum, randi tris spalvas: mėlyna – Adrijos, balta – akmenuotų pakrančių ir žalia – vaismedžių sodų, spygliuočių giraičių. Na, ir dar truputis ketvirtos, žmogaus sukurtos spalvos – tai rausvi čerpiniai namų stogai.

Keista, bet keturių spalvų užtenka šio unikalaus žemės lopinėlio savitam grožiui apibūdinti. Galbūt visa tai ir neprilygsta mūsų krašto laukus po lietaus juosiančiai daugiaspalvei Vaivos juostai, bet ir nereikėtų lyginti. Tiesiog verta tai pamatyti.

Tobulai sūri pasaka, arba Kroatija vaikų akimis

Vaikams siūlomų pramogų įvairovė Rovinio miestelyje ir jo apylinkėse išties didelė. Jaunieji poilsiautojai čia gali mėgautis visokiausiais vandens malonumais: nardyti, plaukioti, minti vandens dviračius, lėkti su šliaužynėmis į vandenį ar tiesiog ilsėtis plūduriuojant sūrutėlės jūros paviršiuje. Nerimas dėl jūros ežių keliamo pavojaus išnyko kaip dūmas sužinojus, kad visame Istros regione jau beveik dešimtmetį jų nėra (tiksliau, retai randami pavieniai).

Tačiau visokiausios kitokios jūros gyvasties vaikai pamatė su kaupu: mažų krabiukų – lygiai tokių kaip animaciniuose filmukuose, spalvingų žuvelių skaidriame vandenyje, įvairių kriauklių dugne. Ir visa tai galima pamatyti iš arti, netgi paliesti.

Dar keletas malonumų, siūlomų šeimoms su vaikais: pasiplaukioti įvairiausiais kateriukais ir laiveliais, aplankant nedideles saleles ir apžiūrint Rovinį iš jūros pusės. Vaikų laukia ir pažintinė programa, vadinamasis stiklo laivas, kurio apatinėje dalyje įrengti stikliniai langai leidžia stebėti povandeninį pasaulį. Mėgstantiesiems žvejoti suteikiama galimybė išmėginti sėkmę su meškere. Jeigu vaikų norai ir tėvelių galimybės didesni, tiesiai iš Rovinio keltu keliaujama į Veneciją. Kelionė iki Venecijos trunka apie tris valandas.

Mūsų vaikai taip pat atrado Rovinio senamiestį. Miestelio turgus ir krautuvėlės tapo savotiška kalbų, bendravimo ir greito skaičiavimo mokykla – juk reikėjo pasirūpinti lauktuvėmis ir suvenyrais. Mėgaudamiesi saldžiausia ledų pica senamiesčio kavinėje, poilsį prie Adrijos vaikai vis dėlto pavadino tobulai sūria pasaka.

Tobulumas – tai paprastumas

Vaikščiodamas po Rovinio senamiestį, anksčiau ar vėliau atkreipi dėmesį į dar vieną šio miestelio bruožą – viso ko paprastumą. Neištaiginga, tačiau savita pastatų architektūra, siauros gatvelės, paprasta buitis, kuklios mažos parduotuvėlės, tiesiog miniatiūrinės lauko kavinukės. Vis dėlto turistinis gyvenimas čia virte verda. Galbūt todėl, kad tas paprastumas jaukus, laiko tėkmės nušlifuotas, įsiliejęs į šio krašto kultūrą ir papročius, seniai tapęs viena čionykščių amžinųjų vertybių.

Tokios mintys lenda į galvą sėdint Rovinio senamiesčio bare, kuriame nėra baldų, valgiaraščių ir šurmuliuojančios aplinkos. Vietoje šių atributų gauni nedidelę pagalvėlę, įsitaisai ant akmenuoto kranto ir rankoje laikydamas patinkamą gėrimą gali klausytis švelnios vandens muzikos bei stebėti naktiniam sapnui besirengiančią jūrą. Nejučia susimąstai, kad būtent tokio paprasto pasėdėjimo, nuolat kasdien skubant, labiausiai ir trūksta. Ką gi, roviniečiai tai jau atrado, suprato ir įvertino.

Jeruzalė yra šventas miestas net trijų religijų išpažinėjams – žydams, krikščionims ir muslumonams

Kad galėtum pasakyti, jog buvai Izraelyje, užtenka ir kelių valandų – perbėgi Jeruzalės kryžiaus keliu (Via Dolorosa), uždegi žvakelę Šv. Kapo bazilikoje, nusifotografuoji prie Raudų sienos ir nusiperki suvenyrą arabų turguje. Bet tam, kad iš tiesų pažintum Izraelį, neužteks ir trijų gyvenimų. Vieno reikėtų vien pažinti Jeruzalę, o dar dviejų – suvokti, ką pažinai.

Nors Izraelis labai nedidelis (šiek tiek daugiau nei 20 tūkst. kv. km, per vieną dieną įmanoma automobiliu pervažiuoti visą šalį skersai ir išilgai), bet įžymių vietų čia lyg senienų ant antikvariato lentynų. Čia kiekvienoje žemės pėdoje kažkas įvyko, kūrėsi, griuvo ir paliko žymę istorijoje, o tu gali visa tai paliesti ranka. Nes Izraelis ir yra istorija, atskaitos taškas.

Bet pirmiausia ne apie atskaitos, o apie apskaitos tašką, nes kiekvienam planuojančiam kelionę į Izraelį ne trims gyvenimams, o standartinio ilgio atostogoms teks apsispręsti, kiek kelionei skirti laiko.

Kuriam laikui?

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar planuojate lakstyti kaip įkirpti po garsias vietas, ar maudytis jūroje, ar klajoti piligrimų keliais po krikščionybės vietas, ar mėgautis vietos virtuve ir vynu. Bet kuriuo atveju mažiau nei penkioms dienoms į Izraelį vykti beprasmiška, nes tai teprilygtų kelionių knygos su paveikslėliais greitam vartymui. Reikėtų nors dešimt ar keturiolikos dienų, iš kurių kokias penkias galima skirti poilsiui prie jūros, o jų Izraelyje net trys – Negyvoji, Viduržemio ir Raudonoji.

Blogiausia atvykti į Izraelį tranzitu, tai yra bandyti suderinti poilsį Egipte ar Turkijoje su vienos dienos išvyka į Izraelį. Pavyzdžiui, iš Šarm el Šeicho Egipte iki Jeruzalės – ne mažiau kaip penkios valandos kelio ir tiek pat atgal. Iš Turkijos (dažniausiai Antalijos ar Stambulo) į vienos dienos turą Izraelin skraidina lėktuvu, o paskui autobusu veža į Jeruzalę. Visa ši procedūra tokia ilga ir varginanti, kad pačiai ekskursijai beveik nelieka laiko. Todėl pasivaikščiojimas apsiriboja bėgimu per Jeruzalę ir ilgu apsipirkinėjimu iš anksto sutartose prekyvietėse. Ir visas šis malonumas pigiausiai kainuoja 300 JAV dolerių.

Kada?

Izraelis, žinoma, ne Afrika, bet labai arti jos. Todėl vasarą čia labai karšta, o žiemą užeina lietaus sezonai. Idealus laikas keliauti į Izraelį – gegužė ir spalis, kai jūra jau (ar dar) šilta, turistų ne tiek daug, o kainos nedidelės.

Labai svarbu nepataikyti per didžiąsias šventes – Velykas pavasarį ir Naujuosius metus rudenį (jie neturi nuolatinės datos, štai šiemet Naujieji – rugsėjo 8-ąją). Tuo metu viešbučiai būna kimšte užkimšti, kainos padvigubėja, dauguma parduotuvių uždarytos, o gatvėse neprasibrausi per švenčiančią minią.

Beje, patys izraeliečiai stengiasi keliauti po savo šalį paaštrėjus krizei su arabais, o tai nutinka gana dažnai. Tada šalyje beveik nelieka žiniasklaidos pranešimų išgąsdintų turistų. Bet tai, ką rašo laikraščiai ir rodo televizijos, turi mažai ką bendra su tuo, kas vyksta iš tikrųjų. Ir jei nenorite kankintis eilėse prie muziejų, jei norite be grūsties lankyti šventyklas ir architektūros paminklus – tai pati puikiausia galimybė.

Nuo kur pradėti?

Maršrutų keliauti po Izraelį galima rasti tiek, kiek turite fantazijos. Kad ir ką sugalvotumėte, vis tiek teks pradėti nuo Tel Avivo, kuriame yra vienintelis Izraelio tarptautinis oro uostas. Tel Avivui užtenka skirti dieną ar dvi, bet įsikurti geriausia būtent čia, kokiame nors viešbutyje ant Viduržemio jūros kranto. Žinoma, juo arčiau jūra, juo viešbutis brangesnis, bet trečioje ar ketvirtoje gatvėje nuo krantinės galima rasti pigesnį, o iki jūros bus ne daugiau kaip penkios minutės kelio.

Krantinės rajone išsidėsčiusios ir svarbiausios Tel Avivo garsenybės – Jafa, skaičiuojanti 4 tūkst. metų istoriją, pirmųjų gyventojų kvartalas Neve Zedekas ir UNESCO saugomas bauhauzo stiliaus Baltojo Tel Avivo rajonas. Čia ir jaukiausios Tel Avivo kavinės bei restoranai, dirbantys iki paskutinio lankytojo. Patys egzotiškiausi – šalia centrinės Karmelio turgavietės ir prie jos prisišliejusios Allenby gatvės bei Nahalat Binyamino pėsčiųjų zonos, kur vyksta vietos amatininkų mugės.

Iš Tel Avivo galima neskubant pradėti kelionę po Izraelį. Maršrutui sudaryti reikės žemėlapio arba Biblijos. Taip, būtent Biblijos, nes viskas, kas joje aprašyta, tiesiogiai susiję su Izraeliu.

Kuria kryptimi?

Geriau judėti iš šiaurės į pietus – taip, kaip aprašyta Biblijoje. Šiauriausia Izraelio dalis nuo Tel Avivo nutolusi apie 300 km, piečiausia – 450 km. Beje, keliai Izraelyje puikūs, nuorodos aiškios, tad neprireiks nė navigatoriaus.

Važiuodami į šiaurę pasieksite biblinį Nazaretą, Jėzaus Kristaus vaikystės ir jaunystės miestą. Įdomu paklajoti ne tik po patį Nazaretą su šv. Grota, didžiausia Artimuosiuose Rytuose Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia ir daugybe kitų įdomybių, bet ir po apylinkes, užsukti į Sephorio parką, senovės judėjų miestą Ciporį, švč. Marijos tėvų namą, pasivaikščioti po kryžiuočių tvirtovę. O iš ten, laikantis šiaurės rytų krypties, tęsti kelionę į Kaną, kur Kristus padarė savo pirmą stebuklą – per vestuves vandenį pavertė vynu, ir Kfar Nachumą, kur padarė daug kitų.

Toliau biblinę kelionę verta tęsti prie Arbelio kalno su jo unikaliu gamtos draustiniu ir romėnų pastatų griuvėsiais, nusileisti prie Kinereto ežero ir Tverijos miesto. Čia romėnai ant vietos karštų šaltinių pastatė savo garsiąsias pirtis, kurios neblogai išsilaikė iki mūsų dienų (Hamat Gader). Tačiau būkite ypač atsargūs: šalia pirčių įsikūrusi krokodilų veisykla, taigi aštrūs pojūčiai (tiesiogine šio žodžio prasme) garantuoti.

Ten, kur Jordano upė išteka iš Kinereto ežero, Jordanite, turistai lanko krikšto vietą, nors ištikrųjų Jėzus Kristus krikštytas gerokai žemiau pagal upės tėkmę, tačiau vietos verslininkai iš šio apsirikimo entuziastingai spaudžia pinigus. Nuo Kinereto ežero kelias veda senovinio Beit Šeano (Skitopolio) link. Čia išlikęs senovės graikų amfiteatras, senovės romėnų pirtys, kolonados, kuriose buvo įsikūrę senoviniai turgūs.

Toliau judėdami vaizdingu slėniu, priartėsite prie Tel Megido kalno, įėjusio į krikščionybės istoriją Armagedono vardu. Čia vyko paskutinis Gėrio ir Blogio mūšis prieš pasaulio pabaigą. Likimo ironija – čia izraeliečiai pastatė kalėjimą, kuriame kalinami iki gyvos galvos nuteisti nusikaltėliai. Juos pasaulio pabaiga kaip jau ir ištiko.

Tel Megidas atveria kelią į Haifą – pagrindinius Izraelio jūros vartus ir antrą pagal dydį šalies miestą, pastatytą dar romėnų epochoje. Pagrindinės miesto įžymybės – biblinis Karmelio kalnas (546 m), Bahajų šventovė su garsiaisiais persiškais sodais. Haifoje daugybė muziejų, vienuolynų, žavių gatvelių ir viliojančių tavernų, kuriose pusnuogės Rytų gražuolės jus vilios vynu ir dar labiau gundančiais pasiūlymais. Taigi miestas tikrai vertas to, kad čia liktumėte nakčiai, o ryte išvažiuotumėte į Aką (18 km), įtrauktą į UNESCO sąrašus. Kas tik nevaldė šio miesto per 4 tūkst. jo gyvavimo metų – ir egiptiečiai, ir finikiečiai, ir persai, ir graikai, ir romėnai, ir kryžiuočiai, ir turkai – ir tai dar ne visas sąrašas. Miesto vizitinė kortelė – kryžiuočių tvirtovė, apjuosta galingomis sienomis, su požeminiais tuneliais, neseniai atvertais ir lankytojams. Čia galima apžiūrėti baltąją Al Džazaro mečetę, turkišką turgų.

O grįžtant į Tel Avivą galima stabtelėti Zikhron Yaakove paragauti nuostabaus vyno iš barono Rotšildo rūsių, po to atsipūtus pasiekti Cezarėją, kurioje reikėtų užsibūti iki gilios nakties, kad iki soties pasisotintumėte romantika, vaikštinėdami palei romėnų amfiteatrą, hipodromą, helenizmo epochos rūmų griuvėsius, panirdami į Viduržemio jūrą, nes tokio paplūdimio kaip čia nėra niekur kitur Izraelyje.

Vienas seniausių pasaulyje vienuolynų – Mar Saba, pastatytas dykumoje, Nahal Kidrono tarpeklyje, VI amžiuje

Kur toliau?

Tam, kad pasirengtumėte pasimatyti su Jeruzale, galite vieną dieną atsipūsti Tel Avivo paplūdimyje. Kelionė iki Izraelio sostinės Jeruzalės truks apie valandą (50 km). Beje, važinėti po miestą automobiliu prilygtų savižudybei, nes gudriai supintose jo gatvėse susipainioja net taksistai.

Nors visos ekskursijos Jeruzalėje paprastai prasideda nuo Jafos vartų, įeiti į miestą įdomiausia iš Alyvų kalno – taip, kaip darė Jėzus Kristus. Nuo čia atsiveria viso miesto panorama. Kelias, kuriuo Jėzus įėjo į Jeruzalę, atsiremia į Auksinius vartus. Jeigu paaiškės, kad jūs pranašas, vartai patys prieš jus atsivers, bet visiems kitiems teks apeiti Senąjį miestą iki Siono vartų ir jau nuo ten keliauti iki kitų kelionių gide aprašytų objektų.

Beje, Šventajame mieste svarbu stebėti ne tik istorijos paminklus, bet ir savo kišenes. Ir saugotis visų pirma arabų berniūkščių, mėgstančių turtėti turistų sąskaita. Ir dar neužmirškite, kad visi raritetai, taip pat ir nukryžiuotojo vainiko dygliai, kuriuos jums siūlys Jeruzalės prekeiviai, neturi nieko bendra su originalu.

Iš Jeruzalės galima leistis Negyvosios jūros link, judant nuo vienuolyno prie vienuolyno. Tik neužmirškite, kad jie jau yra okupuotose teritorijose, taigi malonumas žiūrėti gali būti ekstremalus. Bet aplankyti Betanės kaimelį, kuriame yra Lozoriaus kapas, ar švento Gerasimo, kuris buvo prisijaukinęs liūtą, vienuolyną tikrai neprošal. Verta užsukti ir į Karantalio vienuolyną. Sakoma, kad jei atsigersi vandens iš jo šulinio, išsipildys visos svajonės. Štai kokia viliojanti proga!

Maudytis Negyvojoje jūroje ir tepliotis purvu – gana nuobodu. Kur kas įdomiau paklaidžioti po Ein Gedi draustinį ar ten, kur stovėjo Sodoma ir Gomora, stabtelėti susimąstyti apie moralę ir liūdnus padarinius, jeigu jos nesilaikai. O jau po to galima leistis atsipalaiduoti į patį nerimčiausią Izraelio miestą – Eilato kurortą.

Turkišku klimatu pasižymėjusi praėjusi vasara Lietuvoje sumažino išvykstamojo turizmo srautą, bet dabar, orams atvėsus, kelionių organizatoriai vidurvasario įkarščio kainų jau nebesiūlo. Pabrango ir paskutinės minutės kelionės, o jų pasirinkimas išrankesniam klientui tapo minimalus.

Atostogas šiltuose kraštuose nuo birželio planavę, bet dėl karštos vasaros poilsį svetur atidėję rudeniui žmonės šiuo metu sako, kad analogiškos kelionės pabrango 10–15 proc., o rinktis iš paskutinės minutės pasiūlymų nėra ką.

Kelionių organizatoriai ginasi, esą rudenį visuomet padidėja paklausa, todėl daugiau moka tie, kurie kelionėmis nepasirūpino iš anksto, prieš kelis mėnesius. Pasak kelionių organizatoriaus “Novaturas” pardavimo ir rinkodaros direktoriaus Tomo Mikalonio, rudens kelionės brangsta dėl to, kad šiuo metu, sumažėjus turistų srautui, savo paslaugas brangina viešbučiai, dėl to esą kyla kelionių savikaina.

Teigiama, kad šį vasaros sezoną kelionės nebuvo pigesnės nei pernai, nes kelionių organizatoriai išlaikė tokį skrydžių kiekį, kuris neleistų atsirasti neišpirktų kelionių pertekliui. Kelionių agentūrų tinklo “Baltic Clipper” rinkodaros vadybininkė Dana Miškinytė pabrėžia, kad dėl retesnių skrydžių kelionės išperkamos greičiau, todėl šį vėsų rudenį pasimėgauti Viduržemio jūros klimatu už itin mažą kainą veikiausiai nepavyks. Pasak jos, rugpjūčio pabaiga–rugsėjo pradžia buvo pats sezono pikas, šiuo laikotarpiu beveik visai neliko neišpirktų kelionių.

Užsakomųjų skrydžių iš Vilniaus oro uosto į užsienio kurortus šį rugpjūtį buvo perpus mažiau nei praėjusių metų paskutinį mėnesį. Pasak Turizmo departamento direktoriaus pavaduotojo Juozo Ragucko, sumažėjus skrydžių, kelionių organizatoriai greičiau parduoda keliones už didesnę kainą, nei būtų priversti tą daryti, jei reikėtų pririnkti daugiau pilnų lėktuvų.

“Per pirmąjį šių metų pusmetį kelionių organizatoriai gavo 159 mln. Lt pajamų, o tai 4,4 proc. mažiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai”, – sako jis. Matyti, kad karšta vasara turėjo įtakos tiek kelionių paklausai, tiek kainai, o atvėsus orams, be abejonės, bandoma atsigriebti.

Bangų mūšos ir vėjo suformuoti “grybai” yra gausiai lankomame Yehliu gamtos parke, vos 40 min. nuo Taibėjaus

Pasaulyje ne taip daug valstybių, dėl kurių politinio statuso nesutaria ne tik atskiri žmonės, bet ir skirtingos valstybės. Tas apsimetėlis ar nepripažintasis yra Kinijos pašonėje įsikūręs Taivanas.

Taivane nepamatysite kinų sienos, terakotinės kareivių armijos, ištaigingo Šanhajaus Pudongo rajono ir kitų tik su didžiąja Kinija siejamų dalykų. Gal todėl Taivanas nėra garsi turizmo šalis. Tačiau ši beveik dvigubai už Lietuvą mažesnė sala turi labai daug ką pasiūlyti net ir išrankiam turistui.

Gražioji Formoza

“Formosa”, – ištarė XVI a. pabaigoje portugalai, sužavėti žaliuojančio šios salos grožio. Ir jie buvo visiškai teisūs, mat atplaukę iš rytų jie atsimušė į stačius žaluma apaugusius neįtikėtino grožio rytinius salos krantus.

Ir šiais laikais miškai apima du trečdalius salos ploto. Daugiausiai jų kalnuose, kurie kaip juosta driekiasi per visą salą iš šiaurės į pietus. Tai ne šiaip kalnai kalvelės. Net išdidžiajam japonų ugnikalniui Fudzijamai tektų nulenkti galvą 3952 m aukščio Jušano (Yushan) kalnui, kuris laikomas didžiausiu visoje Šiaurės rytų Azijoje.

Kalnai ir jų aplinka giliai įsišaknijusi taivaniečių pasąmonėje. Čia labai populiarus alpinizmas. Daug žmonių keliauja po salos kalnus, kuriuose įrengta daug pėsčiųjų takų, natūralių SPA versmių. Iš kalnuose įsikūrusių kurortų galima atlikti norimo sudėtingumo žygį: su vaikais ar be jų, pėsčiomis ar dviračiais. Kalnų kraštovaizdis keičiasi akyse, o joms čia apsčiai ką veikti, nes gamta dabinasi kitomis, mums, europiečiams, neįprastomis spalvomis.

Šalyje įkurti aštuoni nacionaliniai parkai siūlo fantastiško grožio kraštovaizdžių įvairovę: Taroko nacionalinis parkas (UNESCO) įdomus tuo, kad upė suformavo unikalų marmurinį tarpeklį; Jušano nacionalinis parkas yra Taivano ir visos Rytų Azijos stogas. Čia kaip Himalajuose į dangų šauna šimtai aštriabriaunių viršūnių; sostinės pašonėje esantis Jangmingšano (Yangmingshan) nacionalinis parkas kviečia pamatyti užgesusių ugnikalnių kraštovaizdį.

Taivano klimatas labai tinkamas keliauti, nes vidutinė metų oro temperatūra yra 22 laipsniai. Žiemą čia nebūna šalta, o vasarą galima jausti atogrąžų karščius. Vasarą (nuo birželio iki rugpjūčio) kartais salą pasiekia taifūnai. Per šį laikotarpį būtina sekti orų prognozes, nes šėlstančių bangų pakrantės nėra svetingos, o kalnuose nėra saugu.

Gyventojai

Nedideliame Taivane gyvena 23 mln. žmonių, tad pagal gyventojų tankumą tai tikras knibždėlynas. Dauguma salų gyventojų yra imigrantų palikuonys iš skirtingų žemyninės Kinijos provincijų, visų pirma pietryčių pakrantės provincijų Fudziano ir Guangdongo. Iš pradžių egzistavę skirtumai tarp žmonių ilgainiui pradingo ir dabar juos įmanoma atsekti tik pagal tarmę.

Vis dėlto ne kinai yra tikrieji šių salų šeimininkai, o keturiolikai skirtingų genčių priklausantys beveik 360 tūkst. čiabuvių. Jų protėviai į salą iš Pietryčių Azijos atsikraustė prieš tūkstančius metų. Kai kurios gentys gausokos, puikiai išlaikiusios savo kalbą, papročius, tradicijas. Antai amiai, atajaliai rengia turistams triukšmingus margaspalvius pasirodymus ir iš to neblogai užsidirba. Tokie šou sutraukia nemažai turistų ir gali būti vienas viešnagės saloje tikslų.

Kitaip nei Kinijoje ir netgi Japonijoje, stebina taivaniečių anglų kalbos žinios. Pakanka atrodyti sutrikusiam ar kažko ieškančiam – tuojau pat kas nors prisistatys ir visai padoria anglų šneka pasiūlys pagalbą. Baltasis turistas gali būti užkalbintas vien todėl, kad būtų galima su juo pasikalbėti ir momentiniu būdu pasitikrinti ar patobulinti anglų kalbos žinias. Visoje šalyje apsčiai užrašų anglų kalba, todėl Taivanas labai tinka keliaujantiems savarankiškai. Jokio galvos skausmo, jokių kiniškų ar japoniškų nesusipratimų. Tiesa, važiuojant taksi galima sutikti poliglotą, o gali būti, kad teks gestikuliuoti ar net keisti mašiną, nes ši profesija nėra prestižinė. Todėl patartina turėti tikslo, į kurį važiuojate, užrašą kinų hieroglifais. Stebėtinas anglų kalbos mokėjimas yra apgalvotos švietimo sistemos kelių dešimtmečių rezultatas.

Naktinio turgaus gatvė Taibėjuje. Gyvenimas čia pradeda kunkuliuoti vakarop, kai dauguma žmonių baigia darbą ir šiek tiek atvėsta oras

Taivanas – ideali vieta mokytis kinų kalbos. Čia esama daug kinų kalbos mokyklų, kuriose galima mokytis įvairiais lygiais. Įsigilinus į sistemą galima gauti netgi padorią stipendiją. Nemažai užsieniečių iš Europos ir JAV atvyksta į Taivaną vieniems ar keleriems metams studijuojuoti kinų kalbos.

Daugelis vyresnio amžiaus žmonių puikiai kalba japoniškai, nes mokyklas jie lankė tuomet, kai sala priklausė Japonijai. Nemažai nuošalesnėse salos vietose gyvenančių senolių kinų kalbos taip ir nepramoko. O kam, jeigu aplink gyvena vien “japonai”.

Beribis draugiškumas

Lietuvai blaškantis tarp mėginimų pasivadinti veržlia, drąsia Baltijos širdimi ir visokių kitokių epitetų, Taivanas visam pasauliui skelbia paprastą, tačiau bene svarbiausią dalyką, kad jis myli visus, kurie apsilanko šalyje. Dėmesys europiečiui, svečiui ar apskritai žmogui juntamas kiekviename žingsnyje. Pamirškite tą dėmesį, kurį jums rodo Europoje ar Amerikoje, nes ten tai dažnai tėra privalomas protokolas. Taivane žmonės jus tiesiog myli, nes jūs esate svečias. Nepiktnaudžiaukite tuo ir nesižavėkite kažkuo pernelyg akivaizdžiai, nes už padėkas, dovanėles gausite kelis kartus daugiau dovanų. Daryti gera kitiems čia įaugę į kraują, o per savo dosnumą žmonės net nepastebi, kad gali patirti nuostolių.

Religijų kryžkelė

Net ir nesistengiant pamatyti, Taivane į akis krinta šventyklų gausa bei įvairovė. Atskirti, kuriai religijai kurie maldos namai priklauso – nelengvas uždavinys, nes budistų, daoistų, šintoistų ir konfucianistų maldos namai turi labai panašių bruožų. Demokratiniame Taivane, priešingai nei didžiojoje Kinijoje, tikėjimas niekada nebuvo slopinamas.

Sparti šalies ekonominė plėtra neištrynė žmonių noro lankytis šventyklose, medituoti, aukoti, prašyti pagalbos iš aukščiau.

Nors oficialiai teigiama, kad dauguma gyventojų išpažįsta budizmą, tačiau šis skaičius veikiau atspindi šiam tikėjimui priklausančių šventyklų gausą. Mums neįprasta, tačiau vietos žmonių požiūris ir nuostatos gerokai liberalesnės.

Jiems svarbu ne tiek religinis turinys, kiek susikaupti tinkami maldos namai, todėl tas pats žmogus vieną dieną meldžiasi budistų, kitą šintoistų, o dar kitą – daoistų šventykloje. Mažesnėse gyvenvietėse po vienu stogu sutelpa skirtingų Rytų tikėjimų dievai. Tai šiek tiek stebina, pabandžius įsivaizduoti, kaip pas mus bažnyčioje vienu metu galėtų melstis katalikai, stačiatikiai ir liuteronai.

Beje, ne tik šventyklų gausa bei tankiu, bet ir puošnumu Taivanas galėtų drąsiai rungtis su kaimyninėmis Rytų ir Pietryčių Azijos šalimis. Tradicinei šventyklų architektūrai ypatingo žavesio suteikia pasakiškas reljefinių lipinių, figūrų, įmantrių spiralių, ryškių spalvų dekoras.

Budistų šventykla Taroko tarpeklyje, pastatyta žuvusiems sudėtingo kalnų kelio statybose atminti

Maisto karalija

Dažnai sakoma, kad lietuviai daug ir skaniai valgo. Tačiau palyginti su Taivano gyventojais, mūsų racionas nei per daug skalsus, nei gausus. Taivane susidaro įspūdis, jog žmonės gyvena tam, kad valgytų. Juokais teigiama, kad užkandinė ar parduotuvė čia kas trys žingsniai, o restoranas – kas penki. Nieko nestebina, kad Taivanas pirmauja pasaulyje pagal prekybos centrų tankumą. Dauguma jų maži, bet užtat prie kiekvieno kampo.

Šalia gerai žinomų kinų patiekalų čia apstu tik šiai salai būdingų valgių ir užkandžių. Maistas čia siejamas su estetika. Gausiai lankomi tie restoranai, kurie atskleidžia serviravimo meną, išsiskiria savita maisto gamybos technologija. Per tą patiekalų grožį ar keistumą kartais net sunku susigaudyti, kas konkrečiai valgoma. O valgoma daug ir dažnai. Maistas neeuropietiškai pigus, nes daug ir dažnai valgyti yra ne pasiturinčiųjų, bet visų žmonių kasdienybė. Čia mėgstama teigti, kad bent kartą paragavę taivaniečių maisto prisiminsite tai visą gyvenimą.

Plečiantis ekonomikai, globalėjant pasauliui, į salą plūstelėjo kitų šalių virtuvės. Didžiuosiuose miestuose į akis krinta Amerikos mėsainių užkandinės, italų picerijos, galima paragauti japoniškų sašimių, vokiškos kiaulienos, šveicariško sūrio ir kitų šalių patiekalų. Visas šis margumynas yra tikras gurmanų rojus.

Tikra puota prasideda vakarais, kai užverda gyvenimas naktinių turgelių rajonėliuose. Jie čia labai populiarūs ir yra savitos taivaniečių tradicijos dalis. Žmonės čia plūsta užkąsti ar sočiai pavalgyti, apsipirkti ar pabendrauti, parodyti savęs ar pavėpsoti į kitus.

Elektronikos rojus

Na, o moderniųjų technologijų žinovams nereikia aiškinti, ką gamina taivaniečiai. Sekdami japonų pėdomis, jie jau seniai pasuko didesnę pridėtinę vertę teikiančios produkcijos gamybos kryptimi. Kokybe čia pagaminta elektronikos produkcija nė kiek nenusileidžia garsiems pasauliniams prekių ženklams. Šalies sostinėje Taibėjuje ir kai kuriuose kituose didesniuose miestuose yra gatvių, kuriose karaliauja tik elektronika ar fototechnika. Čia visi šneka angliškai, ant prekystalių sustatytos naujovės, kurios Europą pasieks dar negreitai. Pasirinkimas didžiulis, o kainos trečdaliu ar net dvigubai mažesnės nei Lietuvoje. Tad pagundai pirkti atsiduoda dažnas turistas. Dalis jų į Taivaną vyksta tik dėl galimybės įsigyti pigesnės technikos. Tiesa, derėtis čia nepriimtina.

Su pigiosiomis aviakompanijomis dabar į daugelį Europos miestų galima nuskristi ir už 30 Lt

Tradicinės aviakompanijos prognozavo, kad dauguma pigių skrydžių bendrovių bankrutuos. Tačiau daugiau bankrutavo tradicinių aviakompanijų, o pigiųjų skrydžių bendrovės iš esmės pakeitė daugumos žmonių galimybes.

Visi dar prisimename laikus, kai skrydis iš Vilniaus į Londoną ir atgal kainavo 1800 Lt. O tai juk buvo vos prieš septynerius metus.

Šiuo metu dauguma Lietuvos gyventojų po Europą gali skraidyti, mokėdami už skrydį po 30–200 Lt. Tokį skrydžių atpigimą ir pigių skrydžių bendrovių plėtrą Europoje paskatino ES vienijimasis ir rinkos liberalizavimas. Anksčiau dėl kiekvieno tarptautinio lėktuvų maršruto turėjo būti pasirašomos tarpvalstybinės sutartys, o šiandien jau bet kuri ES bendrovė gali skraidinti praktiškai bet kuriuo Sąjungos maršrutu.

Kita esminė pigių skrydžių bendrovių plėtros paskata – sparti interneto plėtra. Anksčiau kelionei reikėdavo popierinio bilieto, o dabar beveik visame pasaulyje pakanka elektroninio. Turint kredito kortelę jį galima užsakyti iš bet kurio kompiuterio, esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Tai nepaprastai patogu keliautojui, taip pat pigiau pačiai skrydžių bendrovei – nebereikia mokėti kelionių agentūroms už tarpininkavimą.

Kita vertus, internetas sustiprino konkurenciją: informuotas internautas gali pats rinktis kelionę iš daugybės variantų – ne tik iš tų, kuriuos jam siūlo viena ar kita agentūra.

Vis dėlto vien geresnių verslo plėtros sąlygų nepakako, kad skrydžiai taip atpigtų. Tam reikėjo dar ir pradininkų, kurie išjudintų rinką. Tokie atsirado net du – Graikijos laivų magnato sūnus Stelias Haji-Ioannou, Didžiojoje Britanijoje įkūręs “easyJet”, ir airis Michaelas O’Leary, sparčiai išplėtojęs “Ryanair” iki vienos didžiausių Europos skrydžių bendrovių. Abu jie rėmėsi JAV pavyzdžiu, kur jau kelis dešimtmečius veikia “Southwest” ir kitos pigesnių skrydžių bendrovės.

Įkandin Europos pigių skrydžių bendrovės ėmė kurtis ir kitur pasaulyje: Pietryčių Azijoje ir Australijoje (“AirAsia”, “Jetstar”, “Tiger Airways”, “Cebu Pacific”, “ZestAir”, “Nok Air”, “Orient Thai”), Kinijoje (“Spring Airlines”), Japonijoje (“Skymark”), Rusijoje (“SkyExpress”, “Avianova”), Indijoje (“SpiceJet”, “Goair”, “IndiGo”), Brazilijoje (“Gol”, “Webjet”, “Azul”), Meksikoje (“Interjet”, “VivaAerobus”, “Volaris”), Kanadoje (“WestJet”), Turkijoje (“Pegasus”, “SunExpress”, “OnurAir”) ir kitur. Taigi pigūs skrydžiai tapo pasauliniu reiškiniu. Bandyta įkurti ir pigių tolimųjų skrydžių bendrovių, tačiau dauguma tokių bandymų žlugo, o kitų kainos tapo panašios į siūlomas tradicinių bendrovių.

Beje, skrydžius atpiginusi bendra oro erdvė jau plečiasi ir už ES ribų: jau keletą metų ji galioja maršrutams į Maroką, o netrukus išsiplės ir iki Tunisą. Beveik atverta ir skrydžių tarp Europos ir JAV rinka. Pastarojo laikotarpio tendencija – pingantys skrydžiai tarp Europos ir Artimųjų Rytų šalių. Prie to prisidėjo ir “Air Baltic”, laiku pastebėjusi rinkos tendencijas ir atidariusi maršrutus iš Rygos į Dubajų, Tel Avivą, Amaną ir Beirutą. Savo ruožtu Artimųjų Rytų šalių bendrovės veržiasi į Europos šalis.

Kodėl jiems apsimoka

Daugelis klausia: kaip įmanoma skrydžių bendrovei, parduodančiai bilietus už tokią mažą kainą, būti pelningai?
Atsakymas – sąnaudų mažinimas visur, kur įmanoma, ir apmokestinimas visko, kas įmanoma. Beje, pats terminas “low-cost airline” kartais tiksliau verčiamas ne “mažų kainų”, o “mažų sąnaudų” bendrove. Taigi sąnaudos mažinamos renkantis nepagrindinius oro uostus (kuriems mažiau mokama už lėktuvo nusileidimą), parduodant bilietus savo tinklalapyje be tarpininkų, atsisakant registravimo stalelių ar apmokestinant sunkesnį bagažą (dėl kurio lėktuvai sunaudoja daugiau kuro). Tarkime, “Ryanair” nemažai paramos gauna iš vietos ar regionų valdžios – atseit už miestų ar regionų reklamą. Ne vienoje šalyje įvyko ar tebevyksta teismo procesai dėl to, ar tai nėra neteisėta valstybės parama privačiai įmonei. Be to, ši bendrovė griežtai nusiteikusi profsąjungų atžvilgiu, nes didesnės darbuotojų teises brangiau kainuoja. Nemažai pelno duoda ir šalutinė veikla – tokia kaip pigiai urmu įsigytų lėktuvų išnuomojimas.

Prieš dešimtmetį daug kas manė, kad lėktuvų bilietų atpigimas yra laikinas. Kai kas piktdžiugiškai laukė pigių skrydžių bendrovių žlugimo ir kainų pakilimo. Nors nemažai aviakompanijų (ne tik pigiųjų) iš tiesų neatlaikė konkurencijos, bendra pigesnių skrydžių tendencija išliko – netgi didžiosios, vadinamosios tradicinės skrydžių bendrovės buvo priverstos mažinti bilietų kainas. Tiesa, daugelis jų ėmė nebedalyti nemokamų sumuštinių ir nebeskraidinti kūdikių veltui. Bet tai smulkmena, palyginti su atsivėrusiomis galimybėmis. Net ir su apmokestintu bagažu bei maistu skrydžiai šiandien kainuoja vidutiniškai keliskart pigiau negu prieš dešimtmetį. Ir tai jau negrįžtama.

Šis pokytis aviacijoje – ne atsitiktinis, o dėsningas. XIX amžiaus pabaigoje žmonės neskraidė, nevažinėjo traukiniais ir mašinomis, o jų pasaulis apsiribojo savo kaimu (miesteliu) ir jo apylinkėmis. XX amžiuje gyvenome politiškai apribotoje teritorijoje, keliaudami daugiausia antžeminėmis transporto priemonemis, o kur nors nuskristi būdavo prabanga. Tuo tarpu laisvojo pasaulio piliečiams – o mes jau tokie esame – tolimesnės kelionės lėktuvu vis labiau tampa įprasta gyvenimo dalimi. XXI amžiaus europietis (taigi ir lietuvis) nuolat keliauja po savo ir kitus žemynus, įveikdamas ilgiausius atstumus nebrangiais lėktuvų skrydžiais.

Socialinė pingančių skrydžių nauda – nepamatuojama. Pamatęs pasaulio žmogus tampa mažiau ksenofobiškas, atviresnis kitoms kultūroms ir kupinas naujų idėjų. Keliautojų gausa keičia ir patį pasaulį – daro jį atviresnį, tolerantiškesnį. Uždaros šalys priverstos atsiverti (tiesa, kartais ne iš karto). Kaskart sugrįžus į Maroką malonu matyti ne tik naujai tiesiamus kelius ir geresnę turizmo infrastruktūrą, bet ir atviresnius žmones, ypač jaunus. Šiuos pokyčius daugiausia paskatino jų bendravimas su europiečiais, atvykstančiais į šalį pigesniais skrydžiais.

Ar saugu skraidyti pigiai

Vis dėlto pasinaudoti naujomis galimybėmis puolė ne visi. Nemažai vyresniųjų ir atsargesniųjų iškart tapo įtarūs: ar skrydžiai už 24 Lt gali būti saugūs? Kaipgi yra iš tiesų?

Pagal nerašytą taisyklę aviakompanijos vengia girtis skrydžių sauga. Visos jos žino: katastrofa gali nutikti bet kada ir bet kuriai iš jų. Toks jau yra aviacijos verslas. Vis dėlto pagal statistiką, lėktuvas yra saugiausia transporto priemonė.

Nors per pastaruosius 40 metų pasaulyje daugiau kaip keturgubai padaugėjo skrydžių, lėktuvų avarijų procentas liko panašus: jas patiria mažiau kaip vienas skrydis iš milijono. Pastaruoju laikotarpiu kasmet įvyksta apie 20–30 mirtinų lėktuvų katastrofų, kuriose iš viso žūva apie 600–800 žmonių. Tai labai mažai, turint galvoje tai, kad per metus pasaulyje surengiama apie 30 mln. komercinių skrydžių. Tokį mažą procentą lemia ne tik nuolatinė technologijų pažanga, bet ir tai, jog kiekvienas aviacijos incidentas kruopščiai išanalizuojamas ir imamasi visų priemonių, kad jis nepasikartotų.

Tarptautiniai aviacijos standartai galioja visame pasaulyje, tačiau ne visur jų vienodai laikomasi. Statistika rodo, kad dažniau į avarijas patenka neturtingų ir korumpuotų šalių bendrovių lėktuvai. Irane ar Kongo Demokratinėje Respublikoje iki šiol galite paskristi senais rusiškais TU ar AN, kurių priežiūrai ar naujoms dalims dažnai pritrūksta lėšų. Ten, kur veši korupcija – Indonezijoje ar Nigerijoje, – trūkumai nesunkiai “užglaistomi” kyšiais. Žinoma, Europa irgi nėra šventa. Ir čia pilotai bei technikai pridaro elementarių klaidų, dėl kurių kartais žūva žmonės.

Pigių skrydžių bendrovės ypač bijo katastrofų. To priežastis – jau minėtas, nors statistiškai ir nepagrįstas daugelio žmonių įsitikinimas: kuo brangiau moki – tuo saugiau skrendi. “Ryanair” vadovai žino: viena katastrofa (nesvarbu, dėl kieno kaltes) – ir daugybė žmonių nebeskris jų lėktuvais, o tai gali sukelti net bankrotą. Todėl jie ne kartą yra pareiškę: skrydžių saugos sąskaita mes netaupome, ji mums yra svarbiausia. Ne kartą dėl menkiausio lėktuvo techninio nesklandumo oro uostuose (tarp jų ir Kauno) įstrigę keleiviai gali tai paliudyti.

Svarbus skrydžių saugos kriterijus yra ir bendrovės pelningumas. Turtingesnės gali daugiau investuoti į naujausius lėktuvus bei pilotų parengimą. Didžiausios Europos pigių skrydžių bendrovės “Ryanair” ir “easyJet” – vienos pelningiausių, o jų lėktuvai – vieni naujausių. To nepasakysi apie kai kurias kitas, vos suduriančias galą su galu.

Statistika akivaizdžiai rodo, kad JAV ir Europos pigių skrydžių bendrovės patiria ne daugiau incidentų negu vadinamosios tradicinės. Turint galvoje stebėtiną “Ryanair” išaugimą per pastarąjį dešimtmetį – nuo 25 lėktuvų bei 34 maršrutų 2000-aisiais iki 250 lėktuvų ir 1100 maršrutų šiandien, iškalbinga tai, kad šios bendrovės lėktuve iki šiol nežuvo nė vienas žmogus (nors būta poros rimtų incidentų).

Apibendrinat galima teigti, jog tai, ką pirmosios padarė “Ryanair” ir “easyJet”, yra revoliucinga ir negrįžtama. Europa ir Lietuva jau pamiršo kosmines lėktuvų bilietų kainas ir laiką, kai skraidydavo tik valdininkai ir verslininkai.

Kramtydami nemokamą sumuštinį, šie nė nesvajojo, kad vos po dešimties metų jų sūnūs ir dukros skraidys dešimtkart pigiau ir dažniau, nors ir sumokėję už tą patį sumuštinį. Ir – bent jau kol kas – tiek pat saugiai.

Toliausiai į pietus nutolusi Graikijos sala Kreta stebina kontrastinga gamta: aukštais kalnais ir juose įsikūrusiais mažyčiais kaimeliais, derlingais slėniais, alyvmedžių giraitėmis, bananų plantacijomis ir, žinoma, dieviško grožio paplūdimiais. Uolėtus krantus čia skalauja krištolinis smaragdo spalvos Viduržemio jūros vanduo. Tai išvydus belieka ištarti, kad Kreta – dievų sala…

Atostogaujant Kretoje laikas tarsi sustoja. Ir saulė čia šviečia 300 dienų per metus – gal dėl to ir patys gyventojai spinduliuoja šiluma, yra draugiški, nuolatos besišypsantys ir pasirengę padėti. Tuo tarpu jų gyvenimo tempas lėtas, be įtampos ir streso – graikai vadovaujasi gyvenimo filosofija “siga siga” (po truputėlį, neskubant).

Karštas klimatas suformavo įprotį popiečio laiką skirti siestai: nuo 14 ar 15 val. iki 17–18 val. graikai ilsisi (gal ir lietuviai netrukus tai perims?..). Tuo metu neskiriami jokie susitikimai, neveikia dauguma parduotuvių, nemandagu kam nors skambinti. Čia ateiviui verta prisiminti, kad šiuo metu galite nepatekti į muziejus, apsimoka iš anksto pasirūpinti geriamuoju vandeniu.

Retiume aplankykite ant Paleokastro kalvos įsikūrusį fortą, nuo kurio atsiveria nuostabus miesto vaizdas

Klauskite – atsakys

Graikai mėgsta bendrauti, todėl keliaudami po salą nebijokite klausti – vietiniai su malonumu padės kuo galėdami. Jiems ypač patinka, kai atvykėliai domisi jų kultūra, papročiais ir istorija, todėl užkalbinę tavernos darbuotoją ar maloniai pasišnekučiavę suvenyrų parduotuvėlėje su sąskaita galite gauti vaišių – taurelę tradicinės rakijos bei saldumynų.

Pavojus talijai?

Viešnagė Kretos saloje tikras rojus tiems, kurie mėgsta skaniai pavalgyti – Kretoje pilna kavinių, barų ir, žinoma, tavernų. Graikai mėgsta sočiai ir gausiai pavalgyti, valgis jiems – poilsis, bendravimas ir tradicija, mat graikų virtuvei daugiau nei 3 tūkst. metų. Ji neįsivaizduojama be natūralaus alyvų aliejaus, sūraus ožkų sūrio fetos, vaisių, jūros gėrybių ir mėsos – dažniausiai patiekalai gaminami iš avienos ir vištienos.

Norėdami skaniai ir nebrangiai pavalgyti, rinkitės taverną, kurioje lankosi ir patys graikai. Graikijoje labai skani kava, ypač “Frazes” – šalta tirpi kava, patiekiama su pienu ir cukrumi. Čia taip pat garsėjama tradiciniais gėrimais. Tai “Ouzo” – graikiška anyžinė degtinė, praskiesta vandeniu, nuo kurio gėrimas tampa baltos spalvos, rakija – labai stipri vynuogių degtinė ir baltasis “Restina” vynas, turintis sakų prieskonį.

Patogiausia nuomoti automobilį

Geriausiai visas šias Kretos grožybes pažinsite po ją keliaudami savarankiškai. Neturintiems galimybės nuomotis automobilio didelių sunkumų nekils keliaujant viešuoju transportu: autobusais galima pasiekti net atokiausius kaimelius, be to, ir bilietai nėra brangūs. Vis dėlto patogiausia į pažintį su sala leistis nuomotu automobiliu. Jo nuoma kainuoja nuo 35 iki 170 eurų per parą, tačiau kartais vos viena ekskursija su agentūra kainuoja tiek pat, o įspūdžių patirsite kur kas daugiau.

Pažinties metas

Kretoje sezonas prasideda balandžio mėnesį ir tęsiasi iki spalio pabaigos, nors pietinėje pusėje šiltas vanduo jūroje būna ir sausio mėnesį.

Kretos sala nedidelė: ilgis 260 km, didžiausias salos plotis 60 km, o siauriausia vieta, Jerapetros sąsmauka, siekia vos 12 km. Kretoje yra keturis regionai: centre esantis Heraklionas, rytuose – Lasitis, salos vakaruose – Retimnas ir Chanija.

• Dzeuso gimimo vietoje (pasak mitų ir legendų) – rytinėje Kretos dalyje ypač juntamos senosios tradicijos, regionas išsiskiria gražių uolų ir tarpeklių peizažais. Pavažiavus 80 km nuo Herakliono, Lasičio centre, įsikūręs vienas gražiausių Kretos miestų – Agios Nikolajas. Dėl romantiškos ir nerūpestingos atmosferos, daugybės restoranų, kavinių bei barų jis dar vadinamas graikų San Tropezu. Pavadinimas Agios Nikolajas reiškia “Šventasis Mikalojus”. Beveik miesto centre yra gėlo vandens ežeras, siauru kanalu sujungtas su jūra. Rytinė Kretos dalis garsėja ir vienu gražiausių, šalia saugomos palmių giraitės įsikūrusiu Vai paplūdimiu, kuriame buvo filmuojama garsioji “Bounty” reklama. Pakeliui į jį aplankysite tvirtovę primenantį Toplou vienuolyną.

Pasak legendų, Agios Nikolajo miesto ežere maudėsi deivė Atėnė

• Centre įsikūrusi Kretos sostinė Heraklionas – penktas pagal dydį Graikijos miestas, išlaikęs senosios Mino civilizacijos pėdsakus. Šio gražaus uostamiesčio senamiestis vilioja venecijietiškais fontanais, lodžija, turgumi, senomis ir šiuolaikinėmis gražiomis gatvėmis bei aikštės pasididžiavimu – įspūdingu 1626 m. Morozinio liūtų fontanu.

Turistus vilioja Herakliono uostamiestis

• Važiuodami į vakarus neaplenkite istorinio Retimno miesto, išlaikiusio venecijietiškos architektūros statinius, turkų mečetes, suteikiančias miestui rytietiško dvelksmo. Retimne pasivaikščiokite venecijietiško tipo gatvelėmis, kuriose galima įsigyti lauktuvių, aplankykite Archeologijos muziejų ir ant Paleokastro kalvos įsikūrusį fortą, nuo kurio atsiveria nuostabus miesto vaizdas.

• Chanija taip pat įsikūrusi vakarinėje Kretos dalyje, ji – senoji Kretos sostinė ir vienas gražiausių Viduržemio jūros regiono miestų. Senamiestyje vingiuoja painios gatvės, nutiestos Venecijos pirklių, gausu archeologijos ir etnografijos muziejų, uoste atrasite molą ir senąjį švyturį. Visas senamiestis tarsi didelis muziejus, kuriam apžiūrėti nepakaktų ir visos dienos. Po viešnagės mieste vakare būtinai įsitaisykite vienoje iš šalia senojo uosto esančių tavernų – iš čia puikiai palydėsite saulę, akimirksniu pražūvančią jūroje už tolumoje pasislėpusių uolų.

Chanijos senamiestis – tarsi didelis muziejus

Lankytinos vietos

Kretoje kiekvienas žemės lopinėlis byloja apie didingą senovę. Vertų dėmesio vietų čia tiek daug, kad kažin ar vienų atostogų užtektų viskam apžiūrėti. Todėl Kreta yra viena iš tų vietų, į kurias neretas sugrįžta, ir ne kartą…

■ Gramvousa pusiasalis yra Kretos šiaurės vakaruose, skalaujamas trijų – Egėjo, Libijos ir Jonijos jūrų. Čia itin švarus vanduo, o saulėtomis dienomis galima suskaičiuoti iki 15 jūros atspalvių – nuo smaragdinio iki tamsiai mėlyno. Iki čia atkeliavus savarankiškai automobilį patogu palikti Kastelio uoste ir apie valandą plaukti iki pusiasalio, nes ten vedantys keliai labai pavojingi. Gramvousa salos venecijietiškos pilies liekanos pasakoja, apie praeities tarnystę jūros piratams, akis patrauks ir vienintelė Kretos saloje cerkvė, kažkodėl pastatyta rusų meistrų.

■ Knoso rūmai. Tai Mino civilizacijos laikų centras, žinomas kaip vienas seniausių kultūros paminklų. Ekskursija į Knosą tarsi perkelia keturis tūkstantmečius atgal, kai Kretos saloje gyveno Mino miesto gyventojai, paslaptingai dingę 1450 m. pr. Kr. Tai puiki galimybė pasižvalgyti po senovinių rūmų iškasenas ir apsilankyti Herakliono archeologiniame muziejuje, saugančiame didžiausią pasaulyje Mino civilizacijos meno kūrinių kolekciją.

Ekskursija į Knosą tarsi perkelia keturis tūkstantmečius atgal

■ Samarijos tarpeklis. Tik apsilankius viename ilgiausių Europos tarpeklių – Samarijos – galima pamatyti visą Kretos kalnų grožį. Kelionė Samarijos tarpekliu varginanti ir ilga, tačiau įspūdžiai atperka sunkumus, nes tai viena įspūdingiausių vietų pasaulyje. Tarpeklis susiformavo maždaug prieš 14 mln. metų, kai kalnų upė išsigraužė vagą uolose. Taip atsirado apie 17 km ilgio tarpeklis, kurio plotis vietomis tesiekia 2,5 m. , jis saugiai apsuptas didingų kalnų sienų, besiremiančių į dangų.

Pasak vietinių, neperėjus Samarijos tarpeklio, nevalia išvažiuoti iš Kretos

■ Santorino sala. Sakoma, kad tai viena gražiausia ir įspūdingiausia vieta pasaulyje, kurioje gyvena ir patys Dievai. Ant ugnikalnio lavos įsikūrusi sala pasitinka kvapą gniaužiančiais vaizdais, nesuskaičiuojama gausybe spalvų Egėjo jūros. Santorinio salos miestų architektūrai būdingos viduramžių laikų sienos, didingos krikščionių bažnyčios, siauros bizantiškos gatvelės, klasikinio stiliaus pastatai, išsiskiriantys prabangia apdaila, ir tradiciniais Kretos namais su mėlynais stogais, įsiliejančiais į vaizdinga dangaus ir jūros mėlio peizažus.

■ Spinalonga. Tai šiaurės vakarų Elundos įlankos dalyje nedidelė sala-uola su stūksančia tvirtove. Į salą persikelsite iš netoli Neapoli miestelio esančio nedidelio Elundos žvejų kaimelio. Keltas vienam asmeniui kainuoja 8 eurus, dar 6 eurus turėsite sumokėti panorėję apžiūrėti tvirtovę bei raupsuotųjų gyvenimą menančias išlikusias gatveles – 1903 -1957 m. Spinalongoje buvo raupsuotųjų, suvežtųbiš visos graikijos, kolonija.

■ Matalos kaimelis su paplūdimiu nustebins intriguojančia smiltainio uola. I-II a. čia buvo laidojami romėnų kareiviai, tačiau septintajame dešimtmetyje į šiuos urvus suvažiuodavo ir čia pat savus „viešbučius“ įkurdavo hipiai iš viso pasaulio. Užkopus į šiuos urvus kvapą užgniaužia atsiveriantys vaizdai į jūrą, keistai apninka noras čia ilgam pasilikti…

■ Festas – tai maždaug 60 km nuo Herakliono įsikūręs antras pagal archeologijos svarbą miestas, buvęs garsus Mino civilizacijos prekybos ir religijos centras. Čia rastas Festo diskas, kuris galbūt yra šiuolaikinio kalendoriaus prototipas.

Užsukite ir į Zaro kalnų miestelį, aplankykite Gortys vietovę – kadaise klestėjusią romėnų laikų sostinę su didingu akropoliu…

Vis daugiau masinio turizmo malonumais persisotinusių keliautojų iš naujo atranda Armėniją. Juk ši šalis nuo seno garsėja nepaprasto grožio kalnais, gydomųjų savybių turinčiu Sevano ežero vandeniu, krikščionybės pradžią menančiais vienuolynais ir itin svetingais vietiniais gyventojais.

Lankytinų vietų Armėnijoje iš tiesų daug, tačiau lygumų gyventojus bene labiausiai vilioja didingi kalnai: taip ir norisi įkopti į kiekvieną snieguotą viršūnę, nuo kurios atsiveria vis kitokia kvapą gniaužianti panorama. Tiesa, karštis ir aukštis keliautojams tampa rimtu išbandymu ir priverčia iš naujo įvertinti savo ištvermės bei smalsumo ribas.

Kita vertus, pavargus nuo kepinančios saulės galima pasprukti į vėsius požemius. Lastivero urve, nuo atėjūnų paslėptame už senovinės sienos, tyvuliuoja mažutis ežerėlis, į kurio galbūt net keleto tūkstančių metų senumo vandenį taip ir norisi įmerkti sukaitusias rankas. O Anapato urvo sienos saugo prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių pėdsakus ir kultūrų sankirtas – šalia ikikriščioniškų žmonių ir gyvūnų figūrų piešinių puikiuojasi kryžiai bei altorius.

Iš senovinių šventyklų ir vienuolynų gausos sunku išsirinkti, kur užsukti, tačiau tikrai verta aplankyti Sanahino ir Hachpato vienuolynus, įkurtus dar X a. ir įtrauktus į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat nereikėtų praleisti progos pasigrožėti XI–XIII a. Hagarcino vienuolynu ar VII a. uoloje iškaltu Gehardo vienuolynu.

Antikinės kultūros gerbėjai būtinai kops prie tobulų formų puikiai išsilaikiusios saulės dievo Helijo šventyklos, esančios netoli Garni miestelio. Na, o istorinių kovų žinovai galės įsivaizduoti žiaurias kovas šalia galingos XI a. Amberto tvirtovės, prigludusios Aragaco kalno papėdėje.

Šiuo metu kaip iš gausybės rago pasipylė lietuviškų kelionių agentūrų pasiūlymai keliauti į Armėniją. Agentūros turistus vilioja romantiškais aprašymais ir stebėtinai mažomis kainomis – kai kurios kelionės kainuoja vos per 2 tūkst. Lt. Tačiau atidžiau panagrinėjęs tokius pasiūlymus supranti, kad tikroji kelionės kaina dvigubai ar trigubai didesnė – papildomai reikia mokėti už lėktuvo bilietą, vizą ir kt.

Truputį pigiau keliauti savarankiškai: lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Rygą, iš Rygos į Jerevaną pirmyn ir atgal kainuoja apie 2 tūkst. Lt, už šešių dienų turą vietinėje agentūroje teks sumokėti apie 1,5 tūkst. Lt. Viešbučiai turistinėse vietovėse brangūs, už nakvynę vienam žmogui teks pakloti 200–300 Lt, tačiau galima rasti ir pigių, jaunimo pamėgtų nakvynės namų. Turistai, apkeliavę Armėniją autostopu, džiaugiasi nepaprastu vietinių žmonių paslaugumu: armėnai klajūnus ne tik paveža, bet ir padeda susistabdyti kitą automobilį, suranda nakvynės vietą.

Tikrasis Armėnijos kvapas

Paprastai vieni keliautojai pažintį su Armėnija pradeda nuo jos istorinių įvykių, kiti – nuo politinių intrigų, treti atidžiai išsinagrinėja kuo sudėtingesnius kalnų maršrutus. Giedrė Rein, menininkė ir fotografė, pasirinko netradicinį būdą susipažinti su Armėnija – prisidėjo prie grupės moterų, keliaujančių rinkti kvapiųjų žolelių ir mokytis distiliavimo paslapčių: kaip paimti iš augalo kvapą ir jį išsaugoti.

Tik atvykusios į Jerevaną lietuvaitės išskuodė į stovyklą prie Aragaco kalno, ten klajojo po pievas, mokėsi pažinti ir užuosti augalus, prisirinkusios glėbius čiobrelių, šlamučių ir kitokių kvepiančių žolynų, čia pat prie tyro kalnų upelio, plukdančio vandenis nuo pat snieguotos viršūnės, puldavo distiliuoti. Taip ponia Giedrė visų pirma pažino tikrąjį Armėnijos kvapą, vandens skonį ir spalvas.

“Įsivaizdavau, kad kalnų pievos turi švytėti gražiomis, ryškiomis spalvomis. Tačiau tokių nebuvo, Armėnija yra natūralių – žalsvų, rudų, pilkų tonų šalis, tas natūralumas priverčia ieškoti, pamatyti ir įvertinti tikrą grožį”, – įspūdžiais dalijasi menininkė.

Beje, vaikštinėjant po kalnus verta pasižiūrėti, koks grožis plyti po kojomis – tokio tobulo alpinariumo niekada nesukurs žmogaus ranka: akmenys, vanduo, augalai harmoningai susilieja į tobulą gamtos paveikslą.

Atgal į biblinius laikus

Prisimėgavus gausiais gamtos turtais, Armėnijoje verta prisiminti ir žmogaus rankų darbo stebuklus – vienuolynus. Beveik visi vienuolynai čia yra kalnuose, jie tarsi muziejai po atviru dangumi: kur tik žengsi – visur akmenys ir archajiniai raštai pasakoja apie senovę, apie biblinių laikų pradžią. Armėnai mėgsta pasigirti, kad jų tauta kilusi iš Nojaus vaikaičio Haiko, kad per pasaulinį tvaną Nojus radęs vienintelį sausą plotelį savo laivui – Ararato kalno viršūnę. Tačiau nors šis biblinis kalnas puikuojasi Armėnijos herbe, juo galima pasidžiaugti tik iš tolo, mat jis stūkso Turkijos teritorijoje.

Na, o, ko gero, pats įspūdingiausias ir daugiausiai keliautojų sulaukiantis – Gehardo vienuolynas, iškaltas uoloje prieš 1400 metų, tai viena švenčiausių Armėnijos vietų. Pasak legendos, šiame vienuolyne turėjo būti saugoma ietis, kuria kareivis pervėrė Jėzui Kristui širdį. Gehardo vienuolynas visame pasaulyje garsėja puikia akustika, o čia apsilankę lietuviai neištvėrę užtraukė “Teka teka skaisti saulė”. “Jauti, kaip balsas, ištrūkęs iš balso stygų, atsimuša į sienas ir grįžta. Garso vibracija persmelkia kūną nuo galvos iki kulnų, kiekvieną kūno ląstelę, ir pasijunti patekęs į amžinybės srautą, atrodo, gauni palaiminimą”, – pasakoja ponia Giedrė.

Senųjų vienuolynų atmosfera, jų skliautų šešėlių ir saulės spindulių žaismas sukuria ypatingą nuotaiką, kai žmogus nejučiomis ima mąstyti apie savo ir pasaulio santykį. “Ten išgyvenau jausmą, kad aš esu dalis šios žemės, kad tai mano šaknys, mano kraujo ištakos. Kad iš čia pasklido kultūros, tautos ir net augalai”, – stebisi pašnekovė.

Armėnijos jūra

Svarbu paminėti, kad retas turistas, keliaudamas po Armėniją, neužsuka prie legendomis apipinto Sevano ežero, armėnų vadinamo jūra, mat šis ežeras užima net 5 proc. viso šalies ploto. Snieguotos kalnų viršūnės, ramus ežero vanduo sukuria ypač romantišką nuotaiką, todėl keliautojai bent trumpam sustingsta prie paminklo tragiškai meilei – merginos figūros, laikančios rankose ugnį. Sena armėnų legenda pasakoja apie nuostabią meilę – jūreivis ir mergina pamilo vienas kitą. Vaikinas išplaukdavo į ežerą, o mergina savo mylimojo sugrįžtant  laukdavo ant kranto su žiburiu rankose. Tačiau tai buvo neleistina meilė, ir užsirūstinę dievai užpūtė ugnį. Mylimasis, nematydamas kelio, atsitrenkė į uolas ir žuvo.

Skelbiama, kad Sevano ežero vanduo gydo įvairius negalavimus, mat ežeras tyvuliuoja aukštai kalnuose, yra vienas aukščiausiai virš jūros lygio esančių ežerų visame pasaulyje. “Įbridus į vandenį apima jausmas, lyg per kūną pereitų kažkokia srovė, kūnas ima virpėti”, – pasakoja pašnekovė.

Tačiau ežeras yra nukentėjęs nuo neatsakingos žmonių veiklos. Sovietiniais laikais Sevanas buvo labai nusekintas, nes jo vanduo buvo leidžiamas kanalams bei elektrinėms, taip suardant ekosistemą. Dabar jau keleri metai vandens lygį stengiamasi po truputį grąžinti, pamažu taisoma žala, padaryta gamtai.

Tūkstantmetės maisto gaminimo tradicijos

Giedrė džiaugiasi, kad viešint Armėnijoje jai teko patirti armėnų vaišingumą ir ne tik pasimėgauti burnoje tirpstančiu gardžiu chorovacu (armėnišku šašlyku) ar lavašu (armėnų duona), bet ir susipažinti su senomis jų gaminimo tradicijomis. “Stebėdami, kaip kepamas lavašas, pasijutome tarsi gyvame muziejuje, juk tai labai archajiška tradicija, susiklosčiusi per tūkstantmečius”, – neslepia susižavėjimo pašnekovė.

O kepant lavašą, pasirodo, laikomasi griežtos hierarchijos: viena moteris daro paplotėlį, antra išsuka ir deda ant specialios pagalvės-maišo, užlašina kelis lašelius vandens, kad tešla priliptų prie krosnies sienos, o trečia po keliolikos sekundžių specialiu kabliu ištraukia iškepusį lavašą. Pasirodo, pats sunkiausias ir sudėtingiausias darbas – ištraukti lavašą iš krosnies taip, kad jis nesusigadintų, nesuplyštų, todėl tai atlieka vyriausia ir gerbiamiausia giminės moteris.

Na, o kepti šašlykus – vyrų darbas. Chorovacas kepamas iš įvairios mėsos ir žuvies. Vyrai ant iešmų suveria daržoves – paprikas, baklažanus, pomidorus – ir kepina ant atviros ugnies. Daržovės apskrudinamos ir atiduodamos moterims, kad nukrapštytų apdegusią luobelę, – ant stalo patiekiamas tik sultingas minkštimas. Tuo metu vyrai, suvėrę ant iešmo bulves ir mėsą, nuleidžia į duobę, kurią uždengia dangčiais bei vilnoniais dangalais ir palieka troškintis. Mėsa valgoma su žolynais – kalendromis, petražolėmis, svogūnais.

Giedrei su bendrakeleiviais buvo paruoštas didžiulis stalas. Beje, sėdama prie stalo pagal hierarchiją – gale stalo sėdasi šeimos galva, jo dešinėje garbingiausias svečias, toliau kiti svečiai, kiti šeimos vyrai, tada vyriausia moteris, dar viena kita jaunesnė, o visos kitos moterys rūpinasi maistu ir nešioja patiekalus.

“Šeiminkui labai svarbu, kad svečiai valgytų ir gertų. Jo svetingumo principas reikalauja siūlyti, o svečių svetingumo principas – valgyti. Tai nebuvo sunku, nes maistas nepaprastai skanus. Mus priėmė kaip savo kraujo žmones, kaip savo gimines”, – pasakojimą užbaigia Giedrė.

Alžyre gausu istorijos, kultūros ir gamtos paminklų, o žmonės draugiški ir paslaugūs

“Alžyras užlieja begale įspūdžių ir kontrastų”, – sako televizijos žurnalistė Aušra Vercinkevičiūtė, kartu su dviem draugėmis ir draugu keliavusi po šią lietuviams beveik nepažįstamą Šiaurės Afrikos šalį.

Nors ši valstybė turi net 965 km sieną su Tunisu, kuriame poilsiauja tūkstančiai lietuvių, tačiau į Alžyrą užsuka tik vienas kitas turistas iš Lietuvos. Taip pat ir iš kitų šalių. O ir tie reti svečiai čia negali žengti nė žingsnio be civiliniais drabužiais vilkinčių policijos pareigūnų palydos (ne tik vaikščiodami po kurortus, bet net ir eidami į tualetą). Mat čia neramu: sklinda kalbos, kad kažkur šios šalies teritorijoje, Sacharos viduryje, glaudžiasi “Al Qaedos” grupelės, ypač mėgstančios pakutenti nervus europiečiams. Gal dėl to mūsiškė Užsienio reikalų ministerija primygtinai siūlo keliskart pagalvoti prieš ten vykstant. “Keistas jausmas apima dėl tos palydos, – sako Aušra. – Tačiau ir “Al Qaedai” pakliūti į nagus nesinori”.

Iš Lietuvos kelionės į Alžyrą rengiamos itin retai. Vis dėlto galimybių ten patekti yra – lengviausia perTunisą. Galima įsigyti kelių dienų kelionę iš tenykščių verslininkų arba prisišlieti prie Varšuvoje renkamų lenkų grupių. Dar vienas kelias – per Libiją, tačiau kaina tokia, kad noras net turtingiems vakariečiams greitai išgaruoja.

Kaip keliaujama po Alžyrą? Labai neįprastai. Keliautojai dažniausiai sėdi turizmo firmos autobusiuke ir darda nesuskaičiuojamus kilometrus po žalią ir pasakiškai gražią šalį. Priekyje visuomet ginkluotas policijos eskortas, o jos ekipažai kas keliasdešimt kilometrų keičiasi.

Valdžia turistams būtinai parūpina ir prielipą gidą, kuris atvykėlius lydi, saugo ir kontroliuoja visą kelionę: kartu miega viešbutyje, drauge pusryčiauja ir vakarieniauja, jo tenka atsiklausti, ar galima išlipti iš automobilio ir nufotografuoti kokį nors objektą. Gidas dirba pagal instrukcijas ir iš anksto suplanuotą programą. Na, o turistai po kiek laiko su palyda apsipranta ir jų dėmesys nukrypsta kitur.

Grožis gniaužia kvapą

“Alžyras – gražiausia Šiaurės Afrikos šalis. Tokia, kad net kvapą gniaužia”, – tikina pašnekovė, pervažiavusi kone visas Magribo šalis, ir papasakoja apie Konstantinos miestą, kurį rašytojas Alexandre’as Dumas pavadino skraidančia Guliverio sala. Na jau tikrai, nė kiek neapsiriko: net patiems drąsiausiems susisuka galva žvelgiant nuo vieno iš keturių Konstantinos miesto tiltų – vienintelio kelio, jungiančio miestą su išoriniu pasauliu.

Konstantiną ant aukštos uolos II amžiuje pastatė romėnai. Senovėje jis vadintas Cirta ir tai buvęs Alžyro politikos, ekonomikos bei kultūros centras. Dabar tai ketvirtas pagal dydį šalies miestas, kuriame veikia islamo universitetas bei aukštoji medicinos mokykla.

Be jokių abejonių, jei turistams būtų lengviau patekti į šalį, miestas akimirksniu taptų ne mažiau žymus nei, pavyzdžiui, Meteoros vienuolynai Graikijoje. O kol kas pusės milijono gyventojų mieste tėra dešimt kuklių viešbutukų.

Beje, nepaisant pasakiško grožio, Konstantina kažkodėl nepateko į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, nors jame yra keletas kitų miestų, menančių romėnų laikus: Džemila su įspūdingais amfiteatrais, puikiai išlikęs imperatoriaus Trajano statytas Timgadas ir Tipaza, kurioje yra ne tik romėnų, bet ir finikiečių, pirmųjų krikščionių, bizantiečių pastatų liekanų.

Kiti penki Alžyro objektai UNESCO sąraše irgi intriguoja. Štai Beni Hamado al Kalaa – pirmoji hamadidų emyrų sostinė, įkurta 1007 m., arba X amžiaus M’Zabo slėnio unikalios įtvirtintos musulmonų gyvenvietės. Žavi ir Tasili Adžero plynaukštės – gamtos ir pirmykščių dailininkų sukurtas stebuklas: tarp europiečio akiai neįprasto mėnulio peizažo – viena didžiausių pasaulyje piešinių ant uolų kolekcija. Daugiau kaip 15 tūkst. piešinių ir graviūrų – įrodymas, kad prieš 8 tūkst. metų dabartinės Sacharos vietoje tyvuliavo ežerai, juose plaukiojo žuvys, pakrantėse ganėsi stirnos, o jas medžiojo meškos.

Žadą atima ir senasis Alžyro sostinės Alžyro centras: citadelė, senos mečetės ir turkiško stiliaus rūmai. Tiems, kurie yra buvęs kitapus sienos – Kartaginoje, bus labai įdomu, nes Alžyras kartu su Kartagina IV a. pr. m. e. sudarė didžiulį jungtinį prekybos uostą.

Sutikite, net jei nebūtų šių grožybių, į Alžyrą verta traukti vien dėl Sacharos. Beje, arabai ten gyvena tik oazėse, dar apie 1,5 mln. berberų ir tuaregų klajoja. O 31 milijonas alžyriečių telkiasi šalies šiaurėje, o ypač tankiai gyvenama žaliuose, derlinguose plotuose palei Viduržemio jūrą.

Gailestingumas religijų nepaiso

Retiems turistams nemažą įspūdį paprastai daro ir Viduržemio jūros kurortas Anaba. Be bangų skalaujamų uolėtų krantų, kvapą gniaužiančios gamtos, čia yra ir katalikų bažnyčia. Tikrų tikriausia, XIX amžiuje statyta veikianti Šv.Augustino katedra. “Vietinis kunigas labai apsidžiaugia kiekvieną kartą sutikęs katalikų, mielai kviečia pasižvalgyti, bet čia labiausiai laukiami ne turistai, o vietiniai gyventojai”, – pasakoja Aušra.

Beje, nors oficialiose šalies interneto svetainėse skelbiama, kad 100 proc. Alžyro gyventojų – musulmonai, iš tiesų šalyje kas dešimtas yra netikintis. Dar manoma, kad Alžyre gyvena apie 50 tūkst. krikščionių, ir nepaisant to, kad šalis ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija, net iki 30 tūkst. jų yra protestantai. Beje, oficialių duomenų nėra, nes Alžyre įstatymai draudžia surašymus pagal etninius, religinius ar lingvistinius kriterijus.

Bet grįžkime prie katedros. Pasirodo, per metus jos apžiūrėti ateina apie 1700 vietinių gyventojų. “Mums kunigas pasakojo, kad šalia katedros daug dešimtmečių veikia krikščioniška senų, vienišų žmonių prieglauda. Bet įdomiausia, kad šiandien joje gyvena šešiasdešimt musulmonų, – taigi gailestingumas religijų nepaiso”, – pasakoja keliautoja.

Moterims – daugiau teisių

80 proc. šalies teritorijos užima Sachara

Nors Alžyras ir labai uždara šalis, palyginti su kitomis arabų šalimis, ji skiriasi pagal požiūrį į moteris. Pasirodo, 70 proc. Alžyro teisininkų yra moterys, dauguma medikų – irgi moterys, 60 proc. universiteto studentų – merginos. Vis dėlto šalyje galioja įstatymas, draudžiantis moteriai ištekėti be giminaičio sutikimo.

Beje, alžyriečiai gana raštingi: tik trečdalis nemoka skaityti ir rašyti, o vidutine gyvenimo trukme jie netgi lenkia mus – gyvena iki 74 metų. Ir dar vienas skaičius kelia pavydą: net 69,5 proc. gyventojų šalyje sudaro 15–64 metų žmonės.

Nors darbingų piliečių daug, didžiausias pajamas šalis vis dėlto gauna iš milžiniškų naftos ir dujų atsargų, kurias noriai siurbia buvusios kolonistės Prancūzijos kompanijos. Tarp 60-ies Afrikos valstybių Alžyras užima pirmą vietą pagal dujų gavybą, antrą pagal naftos gavybą (pajamos už iškasamas energijos žaliavas sudaro net 30 proc. šalies BVP ir net 95 proc. viso eksporto). Pirmą vietą Alžyras užima ir pagal pagaminamo vyno kiekį, antrą – pagal kviečių, citrusų derlių bei alyvų aliejaus gamybą.

Taigi Alžyras atsiduria turtingiausių Afrikos valstybių trejetuke, dėl to net 68 proc. kelių čia asfaltuoti, o bendras geležinkelių ilgis viršija 4 tūkst. km. Tačiau sotų kąsnį nuo gamtos turtų kanda ne visi: šalyje gausu ir labai neturtingų žmonių, žinoma, dauguma jų – klajokliai berberai.

Pilvo malonumai

Ne pro šalį į Alžyrą užsukti ir gurmanams. Šiaip ar taip, šios šalies maisto ruošimo tradicijoms – per 2 tūkst. metų. Suprantama, kad per tokį laiką šalies, kuri stovėjo kelių sankryžoje, kulinarijai didelę įtaką turėjo keliautojai, pirkliai, užkariautojai, emigrantai ir imigrantai.

Su finikiniečiais į Alžyrą atkeliavo dešra, su kartaginiečiais – kviečiai ir manų kruopos, o kuskusą alžyriečiai išmoko gaminti iš berberų. Arabai atgabeno prieskonių. Su turkais šalyje pasirodė saldumynai, o naujasis pasaulis pasiūlė bulvių, pomidorų, cukinijų ir aitriųjų paprikų. Taigi dabar čia galima ragauti gardžių mėsos ir daržovių patiekalų.

Vienas tradiciškiausių – chorba, ėrienos ar vištienos kepsnys su daržovėmis, gausiai pagardintas prieskoniais.

Kuskusas gali būti patiekiamas su vištiena bei daržovėmis. Populiarūs ir kebabai, mėsos kukuliai, duona iš manų kruopų.

Tradicinis troškinys iš avienos ar vištienos gaminamas specialiame moliniame puode tadžine. Gaminamos ir avienos dešrelės, o stojus ramadanui verdama sriuba iš pomidorų, lęšių, svogūnų, ryžių, česnakų ir įvairių prieskonių.

Alžyriečiai mėgsta užkandžiauti alyvuogėmis, svogūnais įdarytais pyragėliais, kiaušiniais. Desertui gaminami medaus pyragėliai arba cukriniai sausainiai. Ir, žinoma, niekaip išsisuksite nuo puodelio juodos, labai stiprios kavos.

Beje, derėtų žinoti, kad Alžyre valgoma prie žemų stalų, o maistas imamas tik dešinės rankos nykščiu, smiliumi bei viduriniu pirštu. Jei maistą imsite visais pirštais, šeimininkai pamanys, kad esate ėdrūnas. Kairiąja ranka maisto liesti negalima – ji laikoma nešvaria.

Na, ir kas, kad Latvijos kurorte Ventspilyje dar trūksta arčiau jūros žavių kavinukių ir reikia truputį pasistengti ieškant vietelės pavalgyti pagal savo poreikius. Gal ir maistas čia kiek brangėlesnis. Tačiau bent jau jaukiai su šeima pagyventi vietos nesunkiai rasite, o labiausiai šįkart širdį džiugino galimybė apsistoti patogiame “europietiškame” kempinge.

Pasiilgusiems švaros ir komforto

Tvarka šiame mieste tikrai yra tvarka. Visur – daugybėje parkų, molo užkaboriuose, turgavietėje ir net sovietinių namų rajone. Vos įvažiavus akis ima “badyti” nepriekaištingai prižiūrima žolė ir medžiai, kur įmanoma – net skirtingų atspalvių trinkelėmis grįstos gatvės ir šaligatviai.

Fontanai – ir puošmena, ir atgaiva

Didžiulę nuostabą sukėlė jau pirmo viešnagės ryto šeštą valandą ėmusi burgzti milžinišką siurblį primenanti mašina, kuri, rodos, kiekvieną grindinio milimetrą siurbė ir plovė. O paskui nepatikėjau savo akimis pamačiusi, kad po gatvę pabirusi saujelė moksleivių, apsiginklavusių polietileno maišais ir sodo žirklėmis, karpo nuo liepų ir kaštonų nereikalingus ūgliukus – štai ir paaugliams užsidirbti galimybė suteikta… Ir visa tai – krizmečio fone?

Ką jau kalbėti apie reikiamu atstumu išdėstytas šiukšlines – ir čia išradingumui ribų nėra (atrodo, kad šiame kurorte nė vienas nereikalingas daiktas nepradingsta, o įgauna naują pravarčią paskirtį). Antai palei visą Ventės pakrantę žiočių link iš pradžių net nesuvoktum, kad išlindusį povandeninį teleskopą primenantis vamzdis dabar darbuojasi šiukšlių rinktuvu. O prie jo net prisėsti ant milžiniškos metalinės kaip dviračio sėdynės galima!

Laivas “Azova” atviras visiems

Tiesa, pasijutau tarsi miškinė įėjusi į visiškai automatizuotą tualetą (vienam asmeniui kainuoja 20 santimų, t.y. apie litą), kuriame po kiekvieno žmogaus dezinfekuojamas dangtis pats nusileidžia ant unitazo, o paskui ir vanduo automatiškai viską nuplauna. Ir tokių tikrai ne vienoje gausiai lankomoje vietoje rasi. Žinoma, tualetai įrengti naudojant europines lėšas, tačiau šalia jų kai prisimeni liūdnai pagarsėjusią auksinę Kauno tualeto būdą… O ir šiaip žmogui Ventspilyje nusilengvinti nėra problema – tuo pasirūpinta. Net ir Vaikų parke pusė klozetų yra vaikiški… Kaip ir su šiukšlėmis – jų maišelyje pusę dienos tikrai nesinešiosite, gal todėl jų praktiškai niekur nepamatysi.

Parkų paunksnėje – ir ramybė, ir pramogos

Dar viena labai maloni staigmena karštymečio kepinamiems keliautojams – Ventspilyje yra daugybė parkų parkelių, dovanojančių gausią paunksnę ir išpuoselėtą žolę, ant kurios taip smagu ir vaikams basiems palakstyti, ir pačiam su knyga pagulinėti ar pamedituoti ties tvenkinėliu, pilnu žydinčių lotosų. Arba smalsiems ir judriems tiesiog aktyviai praleisti laiką – tam tinkamiausi trys parkai: Pajūrio (Piejūras parks), Vaikų (Bernu parks) ir Nuotykių (Piedzivojumu parks). Už dyką išsidūkusiems vaikams labai patinka rinktis tikrai vaikiškus ir išradingai patiekiamus patiekalus bei skanėstus Vaikų parke įsikūrusioje kavinukėje “Pepija”. Savo valgiaraščiu (ypač gardžiais blyneliais) ir kainomis viliodama ir tėvelius, ir paauglius, ir mažylius, neprašauna ir Nuotykių parko smagi kavinė “Stender’s Pica”. Ji įrengta taip, kad terasoje po stogu atokvėpio minutę smaguriaujantys galėtų stebėti čia pat mini ekskavatorių valdyti ir tikro karjero smėlį kasti besimokantį mažylį ar iš katapultos šaunantį į viršų tėtį, ar nuo stataus kalno žvėrišku greičiu lekiančią mamą su sese, o gal aistras virinti žiūrėdami, kaip draugai išbando beprotišką nuotykį jodami ant elektrinių jaučių…

Plaustas – ištvermei išmėginti?

Apie visus šiame parke esančius smagumynus ir kainas sužinosite panaršę internete adresu

www.piedzivojumuparks.lv arba www.ocventspils.lv.

O kad nepamirštumėte, jog Ventspilis – ne tik pramogų, bet ir pramoninis bei žvejybinis uostamiestis (kuo sunku patikėti ten esant), Pajūrio parke apie tai primins didžiulė inkarų kolekcija, o ir patys galėsite išmėginti jėgas ant plausto, kuriuo, traukiant grandinę, galima perplaukti tvenkinį. Arba visa šeima išbandyti jėgas Džiunglių take. Ir tai dar ne viskas. Ir viskas – nemokamai…

Siaurukas šen, siaurukas ten!

Pagaliau nuo praėjusio savaitgalio su visa šeima galima pasivažinėti taip nekantriai laukta atgijusia siauruko geležinkelio trasa, kuri nuvingiuoja beveik per visą Ventspilio pakrantę nuo Pajūrio buities muziejaus (www.ventspilsmuziejs.lv) iki pat Nuotykių parko. Yra įrengta nemažai stotelių, todėl jeigu nenorite važinėti savu automobiliu, o kojas norite pataupyti ar jau spėjote nuvarginti – ir naudos, ir malonumo patirsite įsėdę į kurį mažulytį vagonėlį, traukiamą pūškuojančio ir ūbaujančio garvežiuko. Taip nukeliauti galite į bet kurią norimą Ventspilio pakrantės vietą. Nuotykis po nuotykio!

Karvės tarp gėlių

Vaikščiodamas Ventspilyje netrukus tarsi suaugi su prie kiekvieno kampo išdygstančiomis nepaprasto grožio ir išradingumo gėlių skulptūromis, kurių vaizdai keičiasi su kurorto simboliu tapusiomis įvairiausio stiliaus ir dydžio karvėmis. Čia didžiulė žaloji romantiškai sėdi ant suoliuko pakrantėje, pasipuošusi barbiška rožine suknele, čia rūsti karvė lipa į šviestuvą, o ten, žiūrėk, tokia sunkiasvorė saugo molą!

Ir dar – kas pasakė, kad prie jūros gėlės neauga? Ventspilio gėlių skulptūros, piramidės ir kruopščiai prižiūrėti želdiniai byloja ką kita. Gal dėl to miesto 720 metų jubiliejaus minėjimui, kuris vyko praėjusį savaitgalį, buvo sukurtas gėlių kilimas – 1 m pločio ir daugiau nei 1500 m ilgio maždaug 80 000 vazonėlių takas. O netrukus ta daugybė įvairiausių gėlių buvo pasodinta prie mokyklų ir vaikų darželių, taip pat ypatingame miesto jubiliejaus proga paruoštame labai dideliame gatvės gėlių darželyje.

Automobilį pasistatysite be rūpesčių!

Kad jau prakalbome apie molą (net 1487,5 m ilgio), tai tikrai verta pasidžiaugti, jog šiame nuostabiame kurorte vairuotojai tarsi užmiršta tą didmiesčių, o ir lietuviško pajūrio nelemtą rūpestį, kur pasistatyti automobilį ir kiek už tai reikės pakloti. Atminkite ir didelėmis raidėmis užsirašykite – nepaprastai patogių automobilių stovėjimo aikštelių su tualetais, šiukšlinėmis ir šiaip vietų, kuriose užsigeidus galima pasistatyti, – apstu! Nesuklysčiau sakydama, kad Ventspilis – viena didelė stovėjimo aikštelė. Beje, labai graži!

Apačioje – nemokama erdvi automobilių aikštelė, ant apžvalgos bokšto – žiūronai Ventspilio platybėmis pasigrožėti

Štai ir prie pat jūros, ir net giliau prie Pietinio molo privažiavimas bei galimybė pasistatyti automobilį puikūs, tik greitis gerokai apribotas. Dar nepastatę kojos ant molo aikštelėje grįžtelėkite atgal ir užlipkite ant 19 m aukščio apžvalgos bokšto – grožis neišpasakytas atsiveria, o įmetę 20 santimų į žiūronus galėsite prisitraukti akiai nepasiekiamas tolybes. Automobilių stovėjimo aikštelės kairėje – kopos, o čia pat dešinėje ant kranto laukia dar vienas nemokamas malonumas – galite panaršyti po iškeltą žvejybinį laivą “Azova”. Šalia pakvies prisėsti iškart kokį tuziną žmonių susodinantis milžiniškas krėslas, sumontuotas iš inkarų grandinių.

Dailininkams duota laisvė dabinti miestą

Patraukę Pietinio molo promenada švyturio link, pusę kelio nežinosite, į kurią grožybę žvelgti. Mat iš kairės jus lydės akį traukiantis profesionalus ryškiaspalvis grafitis, o dešinėje pro šalį plauks milžinai, apsupti mažulyčių, tačiau nepaprastai galingų kateriukų, išlaviruojančių didžiulį uosto lankytoją pro žiotis…

Pavargo trepsėti mažylio kojos ar nuo įspūdžių apsisuko galva? Pakeliui prisėsite ant gražių suoliukų arba pailsėsite didžiulės karvės Jūreivio (Govs Matrozis) paunksnėje. O štai ir švyturys, prie kurio vakare saulės palydėti renkasi ne tik turistai, bet ir įsimylėjėliai…

Ir dar: kur pažvelgsi, gali išvysti įvairiausiai apdirbtų riedulių, iš jų sukurtų skulptūrų, net sovietmečio namų kiemuose. Matyti, kad ventspiliečiai, mylėdami savo miestą, vertina ir savo dailininkus.

Šaltinėlio palytėjimas… tarp bangų

Vilioja šaltinėlio paslaptys

Ir, žinoma, kaip čia dar kartelį nepaminėti nepaprastai švaraus, plačių ir ištaigingų kopų įrėminto, tualetų, šiukšlynių, suoliukų, sūpuoklių ir persirengimo kabinų nestokojančio paplūdimio (1,2 km ilgio), pasipuošusio garbinga Mėlynąja vėliava (ką tai reiškia, rašėme anksčiau). Atskleisiu paslaptį – nuo pagrindinio įėjimo tolėliau į kairę savo tyrą vandenį jūron neša… šaltinėlis. Nežinau, ar iš jo kas geria, tačiau atsivėsinti kojas ir kūną, pasisemti tikros žemės glūdumų energijos, pajausti nesutramdomą vandens jėgą čia tikrai verta. O gal norite iš vaiko kibirėlio sveikuoliškai apsipilti ne tik kūną, bet ir galvą? Patikėkite – ilgam šį gėrį pajusite ne tik kūnu, bet ir akimis… Iki pasimatymo, Ventspili!

Kai termometro stulpelis šauna į viršų, o svaro kurso kreivė sminga žemyn, idealia atostogų vieta tampa kalnuotoji Škotija.

Ruošdamiesi kelionei į Škotiją tikėjomės pasigrožėti nuolat lietaus plakamais kalnais, paslampinėti po pilis, kurias vis dar valdo sijonuoti vyrai, o vakarais pasimėgauti taure seno, dūmais kvepiančio viskio. Tačiau tikrovė pranoko drąsiausius lūkesčius. Čia radome tai, ko visai nesitikėjome – romantiškas pilis su išpuoselėtais subtropiniais sodais, šveicarišką kalnų idilę, rūstų įlankų grožį ir neįtikėtinai klaidžius įlankų bei salų labirintus.

Na, o lietaus buvo tiek daug, kad teko skubiai keisti iš anksto parengtą maršrutą – kiekvieną vakarą ir rytą kruopščiai tikrindavome orų prognozes ir dumdavome ten, kur nėra liūtimi grasinančių debesų. Taip nuolat medžiodami saulės spindulius Edinburgo pakrante pasukome į žemutinę Škotiją (Lowlands), iš jos kilome į Aukštikalnes (Highlands), pakeliui užsukdami į Arano ir Skajaus (Skye) salas. Per dvi savaites nuomotu automobiliu siaurais ir vingiuotais kalnų keliais sukorėme per tris tūkstančius kilometrų, tačau pusės Škotijos taip ir nespėjome aplankyti.

Karalienės keliu

Edinburgas pasitiko žvarbiu, kas akimirksnį besikeičiančios krypties vėju ir grėsmingais lietaus debesimis. Žingsniuodami pilkomis miesto gatvėmis netikėtai patekome į jaukų, ryškiaspalvėmis rožėmis apsodintą parką – Princų gatvės sodus (Princes Street Gardens). Ši spalvų oazė niūrių spalvų miesto centrą dalija į dvi dalis – plačių gatvių ir santūrių pastatų naujamiestį bei viduramžišką senamiestį, kurį vainikuoja karališka Edinburgo pilis.

Pilį šturmuojanti triukšminga turistų armija mūsų nesužavėjo, tad nupėdinome Karališkąja mylia link dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės rezidencijos Holirudo rūmų. Klaidžiojant jaukiomis senamiesčio gatvelėmis verta atkreipti dėmesį į grakščius, vienus pirmųjų Europoje daugiabučius namus, Škotijos parlamentą ir trapią gotikinių formų Šv.Egidijaus (St.Giles) katedrą, kurios sienos tikriausiai vis dar mena tragiško likimo Škotijos karalienės Marijos Stiuart maldas.

Geografinių atradimų gerbėjams dera nusifotografuoti prie garsaus keliautojo Davido Livingstone’o paminklo, o romantinių romanų mėgėjui – parymoti prie pompastiško memorialo, skirto Walteriui Scottui. Na, o nuo įkyrėjusio lietaus galima pasislėpti muziejuose ar vienoje iš daugelio galerijų. Beje, šiuo metu “Dean” galerijoje eksponuojami siurrealizmo genijų Salvadoro Dali, Jeano Miro darbai.

Rūsčios pilys ir subtropiniai sodai

Atsikandę didmiesčio sumaišties pradėjome savo žygį po Škotijos pilis. Lankytinų pilių daug, viena už kitą didesnės, įspūdingesnės ir besigiriančios garbinga istorine praeitimi bei jas aplankiusiais karaliais. Vienos išdidžiai stūkso ant galingų kalnų, kitos paslėptos ūksminguose parkuose, trečių griuvėsiuose sielvartingai ūžauja vėjas ir spragsi turistų fotoaparatai, į ketvirtas, panašesnes į pasakiškus rūmus, smalsuoliai gali žvilgtelėti tik akies krašteliu pro vos vos pravertus vartus ar aukštą mūrinę tvorą.

Labiausiai patiko pilys, tvirtai suręstos ant uolėto pakrantės skardžio, – jose harmoningai susijungia žmogaus ir gamtos stichijų jėga, atremianti kiekvieną nedorų ketinimų vedamą atėjūną. Bene įspūdingiausia XVI a. Culzeano pilis su didžiuliu išpuoselėtu parku. Žingsniuodami tiltu, vedančiu į pilies kiemą, akimirką sustingome iš nuostabos ir negalėjome patikėti savo akimis – spoksojome į vešliomis palmėmis apsodintą parką, kurio centre monotoniškai čiurlena fontanas. Tikras Viduržemio jūros sodas! Švelnų pakrantės klimatą lemia šiltoji Golfo srovė, todėl vietos gyventojai gali džiaugtis nuostabiais subtropiniais parkais.

Visai kitokie jausmai apima vaikštinėjant palei galingas XVI a. Sterlingo pilies sienas. Besigrožint didingu, ant kito kalno tolumoje dūluojančiu nepriklausomybės kovų herojaus Williamo Wallace’o monumentu atrodo, tarsi kiekvienas akmuo prabiltų apie senąsias škotų legendines kovas dėl laisvės, kuri XVIII a. buvo iškeista į anglišką ekonominę gerovę.

Verta paminėti, kad pilių lankymas yra brangus malonumas. Paprastai už vieną apsilankymą pilyje tenka pakloti nuo 20 iki 30 Lt žmogui. Nemažai galima sutaupyti nusipirkus pilių lankytojo kortelę, su kuria galima aplankyti apie 80 istorinių objektų: pilių, rūmų, katedrų griuvėsių ir kt. Kortelė, galiojanti tris dienas, kainuoja 22 svarus sterlingų, septynias dienas – apie 32 svarus sterlingų. Tačiau norint aplankyti kai kurias privačias pilis vis tiek teks mokėti papildomai. Keliaudami aplankėme apie 20 pilių ir rūmų, tačiau tik trejais griuvėsiais buvo galima grožėtis nemokamai.

Sala – mažas Škotijos modelis

Važiuojant šiaurės link patartina keltu persikelti į Arano salą, kuri nustebina itin švelniu klimatu ir įspūdingu, pilnu egzotinių augalų Brodiko pilies parku, kuriame kas žingsnis svaigina nuostabiausi aromatai. Nosį kutena lengvai atpažįstami rožių, liepų, čiobrelių kvapai, kuriuos švelniai pūstelėjus vėjeliui pakeičia kiti, būdingesni Viduržemio jūros sodams, prabangūs aromatai, atmiešti sūrstelėjusiu jūros kvapu. Prieš tokius sielos ir kūno malonumus nublanko pilies interjero prabanga ir net pakrantės uolų grožis.

Išsivadavus iš svaigių pančių būtina pasižvalgyti po salą. Čia laukia dar viena staigmena: pasirodo, sala – tarsi sumažintas Škotijos modelis. Šiltas švelnus klimatas pietinėje salos dalyje, kurią nuo vėjų ir audrų apsaugo aukšti kalnai, ir rūsti, laukinė vėjų nugairinta šiaurinė salos dalis, ant kurios kranto stūkso vienišos pilies griuvėsiai. Net ir labai skubant salą verta apvažiuoti keliu, vedančiu palei krantą, ir pasistengti nepražiopsoti nė vieno kaip kaleidoskopas besikeičiančio vaizdo – palmių, tik šiaurės šalims būdingų atšiaurių kalnų pievų, jūros ir salų, tolumoje susiliejančių su debesimis.

Visai kitokia Skajaus sala, pakerinti ne tik įmantrių formų kalnais, – čia galima vaikštinėti pėstiesiems skirtais maršrutais, kurių Škotijoje dėl privačios žemės nuosavybės nėra daug, kiekvienas gali pasijusti archeologu, bandydamas tarp akmeninių avių aptvarų atpažinti priešistorinių statinių liekanas ir kartu su besiganančiomis avimis paklaidžioti nedidelėse kapinaitėse tarp bažnyčios griuvėsių ir pasvirusių keltiškų kryžių. Beje, avys, ožkos ir gauruotos, pasipuošusios įspūdingo dydžio ragais aukštikalnių karvės vaikštinėja kur užsigeidusios. Niekas nenustemba, kai siaurame kelyje įsitaisiusios raguotosios sukelia tikrą eismo spūstį, tačiau vyti nuo kelio jų nesiryžta nė vienas vairuotojas.

Vis dėlto labiausiai sužavėjo salos pakrantė – žvilgnis paklysta salų, įlankų ir ežerų raizgalynėje, o kalnų upės kaskadomis garma žemyn. Ypač įspūdingas krioklys, besiveržiantis tiesiai į jūrą. Į gamtos stebuklą harmoningai įsilieja žmogaus rankų statiniai – pilies griuvėsiai, sukiužusios kalniečių trobelės ir nuo vėjų bei lietaus patamsėję šiuolaikiniai balti namai.

Poezijos posmai hagiui

Kuo toliau į šiaurę, tuo rečiau sutikdavome turistų, vietos gyventojų ir net besiganančių avių. Škotijos šiaurinė dalis itin retai apgyvendinta, vietomis gyventojų tankumas tėra du žmonės kvadratiniame kilometre. Galbūt dėl to net pirmą kartą susitikę žmonės bendrauja kaip seni geri pažįstami. Siaurame kalnų kelyje prasilenkiančių automobilių vairuotojai pasisveikina vienas su kitu pakeldami ranką, laukiniame paplūdimyje keliautojai dalijasi įspūdžiais apie laukinių kalnų ežerus, o viešbutyje, jaukiai įsitaisius prie židinio, šeimininkas ateina pasidomėti, iš kur atsidangino keisti svečiai su vos vaikštančiu vaikučiu, plepantys negirdėta kalba. Svetingas šeimininkas, išrėžęs pagiriamąjį žodį savo šalies grožiui ir viskiui, būtinai rekomenduoja paragauti hagio.

Paprastai žmonės net nusipurto išgirdę žodį “hagis”, mat žinodami, iš ko pagamintas šis nacionalinis škotų patiekalas, įsivaizduoja siaubingą skonį. Tačiau kaip jie klysta! Hagis – tam tikros rūšies dešra, avies skrandis, prikimštas įdaro iš maltų avies kepenėlių, plaučių ir širdies, sumaišyto su kvapiomis prieskoninėmis žolelėmis. Itin švelnaus skonio ir malonaus, šiek tiek aitroko kvapo patiekalas tikrai vertas gražiausių vieno garsiausių romantizmo poetų Roberto Burnso posmų. Poetas hagį išaukštino kaip škotų stiprybės šaltinį – esą tik šis valgis priverčia atlikti didvyriškus žygius ir kapoti priešų galvas it usnis.

Ruošdamiesi skrydžiui namo vis dar burnoje jautėme švelnų hagio skonį, o ausyse skambėjo dūdmaišių melodijos.

Kelionės traukiniu vaikams – tikras smagumėlis !

Šiandien sauskelnėti pipirai, rėpliojantys Turkijos paplūdimiu ar kylantys į Eifelio bokštą, nieko nestebina. Vieni tokiomis šeimomis žavisi, kiti joms netgi pavydi. Tačiau nei vieni, nei kiti dažniausiai nesusimąsto, kad ne viskas būna taip gražu ir lengva, kaip kartais atrodo nuotraukose ar pagražintuose pasakojimuose su begale nutylėjimų.

Tik nemanykite, kad dabar pradėsime jus gąsdinti ar bandysime atkalbėti nuo kelionių su vaikais. Ne, to daryti tikrai neketiname. Netgi skeptikų argumentą, neva kūdikėliai vis tiek nieko neprisimins, galime atremti – juk svarbu yra ne tik matyti vaizdai, bet ir patirtos emocijos. O kur dar galimybė pabūti visai šeimai kartu! Tačiau turime jus įspėti: kad kelionė nebūtų tik varginantis darbas, prieš išsiruošiant į ją reikia viską gerai apgalvoti ir nepamiršti, jog keliaujate su piliečiais,  kurių galimybės ir poreikiai šiek tiek kitokie nei jūsų.

Verta pamąstyti

• Automobilis. Didžiausias jo privalumas – galimybė patiems pasirinkti maršrutą, judėjimo greitį ir laiką. Turint vaikų – ir erdvi bagažinė, į kurią galima prisikrauti visko visiems atvejams… Tačiau keliaujant būtina numatyti nemažai sustojimų – geriau daugiau trumpų, nei mažiau, bet ilgų. Žinoma, stenkitės suderinti kelionės laiką su miego laiku. Susiruoškite atskirą įdomybių ir visokio gėrio kuprinytę, kuri būtų salone. Įvertinkite kondicionieriaus poveikį – dažnai dar kelionės pradžioje vaikai nuo pernelyg staiga atšaldyto oro suserga, ir kelionė sugadinta…

• Traukinys. Keliaujant bėgiais jau teks apgalvoti, ką įsidėti į lagaminą. Kita vertus, jų galima pasiimti tiek, kiek nori, jų ribojimas tikrai ne toks griežtas kaip lėktuve. Ši transporto priemonė itin patogi keliauti su mažyliu, tik dažnai tėvai ją be reikalo pamiršta. Traukinyje atstumas neprailgsta, nes galima pasivaikščioti, pažaisti, pavalgyti, nueiti į tualetą ir pan. Jeigu kartu su jumis važiuoja vienas arba du vaikai iki 7 metų ir jie neužima atskiros sėdimosios ar miegamosios vietos, mažiesiems keliautojams pirkti bilieto nereikia.

• Laivas, keltas. Kelionėse besinaudojantys vandens transportu ir besitikintys smagaus atokvėpio tėveliai dažnai nepagalvoja, kad mažylį teks itin prižiūrėti – o tai gali būti nelengva, nes mažiesiems labai įdomu pažiūrėti, kaip už borto gyvena žuvytės.

• Dviračiais. Pirmąsyk neišsivežkite mažylio į ilgesnę kelionę, neišsiaiškinę, kiek jis apskritai išbūna prisegtas kėdutėje. Nejuokaukite dėl visų įmanomų apsaugų. Nepamirškite ir priemonių nuo saulės. Vaikui būtina duoti daug gerti.

• Pėsčiomis. Jei atvykę į vietą ketinate daug pamatyti, nepasikliaukite vien vežimėliu – juo tikrai daug kur nepravažiuosite, ypač jei norėsite pamatyti daugiau gamtos. Jei vaikutis jau išaugęs nešioklę, įsigykite, pasiskolinkite arba išsinuomokite dičkiams skirtą kuprinės tipo nešioklę, dedamą ant nugaros, – nepasigailėsite.

Kylame į orą

Kone visi keliautojai sutinka, kad mažieji lengviausiai ištveria kelionę lėktuvu – juk ji dažniausiai tetrunka vos kelias valandas. Baugina ilgos laukimo valandos laukiant skrydžio registracijos? Mažuosius keleivius skraidinantieji pagalvojo ir apie tai.

• Be eilės. Vykstant registracijai šeimos su mažais vaikais praleidžiamos be eilės.

• Skrenda pigiau. Kūdikiai iki dvejų metų skrenda arba nemokamai, arba su didžiulėmis nuolaidomis (iki 95 proc.), tačiau prieš pirkdami bilietus būtinai išsiaiškinkite, kaip yra konkrečioje skrydžių bendrovėje, nes kiekvienoje galioja skirtinga tvarka, kartais tenka sumokėti oro uosto mokesčius. Mažiausi keleiviai atskiros vietos lėktuve neturi. Jeigu šeima tokios pageidauja – jiems siūloma įsigyti vaikišką bilietą, su kokiu skrenda vaikai nuo dvejų iki 12 metų (jiems irgi taikomos nuolaidos, tik mažesnės, pvz., “Star1 Holidays” bendrovėje – 25 proc.). Jei skrendate su dviem mažyliais, vieną papildomą vietą įsigyti privaloma.

• Privalomas palydovas. Dar neturinčius dvejų metų mažuosius būtinai turi lydėti suaugęs žmogus, t.y. ne jaunesnis nei 18 metų (kitur – 16 metų). Vienas suaugęs žmogus gali lydėti tik vieną kūdikį (nemokamai).  Gana dažnai pasitaiko, kad lėktuvu skrenda vienas vaikas, be suaugusiųjų. Tačiau tokiam keleiviui (5–12 m.) taip pat privaloma palyda (tokią paslaugą gali suteikti ir oro uosto ar avialinijų darbuotojai, tik ji yra mokama ir siekia 100 Lt skrydžiui į vieną pusę). Oro uoste tėvai turi pasirašyti dokumentus, kuriais savo atžalą perduoda registraciją vykdančiam asmeniui. Jis mažąjį keliautoją palydi į lėktuvą ir perduoda orlaivio palydovui. Viso skrydžio metu už vaiką atsakinga įgula. Nuskridus į paskirties vietą vėl viskas kartojasi, tik atvirkščia tvarka. Tačiau ne visos kompanijos teikia palydos paslaugą – pvz., “Ryanair” vaikų iki 16 m. be lydinčio asmens neskraidina.

• Vietas lėktuve galima rinktis. Jei nepadarėte to pirkdami bilietą (internetu ar agentūroje – beje, tai gali papildomai kainuoti), tiesiog šiek tiek anksčiau atvykite į oro uostą. Vietos skiriamos registruojantis skrydžiui, todėl didesnė tikimybė pasirinkti yra pirmiesiems keleiviams. Tačiau yra viena išlyga – laikantis saugumo taisyklių, vaikai ir kūdikiai niekada nesodinami orlaivio priekyje, t.y. pirmoje eilėje, arba prie avarinių išėjimų. Kai kuriose bendrovėse vietos apskritai nesuteikiamos – ateini ir sėdiesi, kur laisva. Tačiau su mažais vaikais jūs visuomet būsite praleisti pirmieji.

• Skysčiai kūdikiams galimi. Į visų skrydžių bendrovių lėktuvų salonus galima pasiimti nedidelius kiekius skysčių (vandens, sulčių, mišinuko ar skystų vaistų), taip pat ir tyrelių. Prireikus nesidrovėkite orlaivio palydovo paprašyti maistelį pašildyti.

• Galite paprašyti vaistų. Orlaivio vaistinėlėje yra visų pagrindinių medikamentų, kurių gali prireikti skrydžio metu: nuo pykinimo, skausmo, temperatūros. Vaistų sąrašą lėktuve reglamentuoja atsakingos institucijos, kai kuriuos medikamentus ir priemones gali skirti tik gydytojas. Tačiau visi bent jau skrydžių bendrovės “Star1 Airlines” orlaivių palydovai baigia specialius medicininius kursus, per kuriuos yra mokomi suteikti pirmąją pagalbą. Šių kursų pabaigoje laikomas egzaminas – tikrinamos palydovų teorinės ir praktinės žinios. Tik šį egzaminą sėkmingai išlaikiusieji gali dirbti palydovais.

• Galimybė gauti pledų ir pieštukų. Paprastai orlaivių palydovės jų pasiūlo, bet jei taip nenutiktų, nesidrovėkite paprašyti.

• Vieta kūdikiui pervystyti. Speciali vieta kūdikiui pervystyti yra įrengta orlaivių tualetuose.

• Vežimėlis keliaus nemokamai. Jis nėra įskaičiuojamas į bendrą bagažo svorį. Vežimėlį galima vežtis iki pat lėktuvo, paskui perduoti personalui. Tačiau atskridus jis ne visuomet iškart prie trapo ir atiduodamas. Kartais jis atiduodamas kartu su bagažu (vežimėliai paprastai išvažiuoja pirmiau už lagaminus). Tokių niuansų taip pat ieškokite konkrečios skrydžių bendrovės tinklalapyje, antraip galite sulaukti netikėtumų – pvz., nepasiimsite nešioklės, bet vežimėlį atgausite tik po skrydžio gerokai privargusi su mažyliu ant rankų.

• Vaikų bagažas. Vėlgi apibendrinti negalime, nes kiekvienoje skrydžių bendrovėje galioja kita tvarka. Pavyzdžiui, skrendant “Star1 Airlines” dar dvejų metų neturintiems mažiesiems keliautojams skaičiuojamas perpus mažesnis, t.y. 10 kg, svoris registruotam bagažui ir toks pat kaip ir visiems, t.y. 8 kg., svoris rankiniam bagažui. “Ryanair” bendrovėje kūdikiams nesuteikiamas nemokamo bagažo svoris.

Mamos patirtis (blokiukas)
Antrą kartą nevažiuočiau
Monika Balkevičiūtė, 9 mėnesių Eglės mama
Kai gimė dukrytė, abu su vyru pusę metų gyvenome vien mažylės rūpesčiais, todėl vasaros atostogas nusprendėm būtinai praleisti ne namie. Eglutę dar maitinu, todėl galimybės palikti ją seneliams net nesvarstėme. Nusprendėme keliauti ten, kur garantuotai visą laiką bus geras oras, ir pasirinkom Kroatiją. Dėl oro tikrai neapsirikom – dukrytė tiek saulės nebuvo mačiusi per visą savo gyvenimą, be to, nemažai pamatėm. Tačiau antrą kartą su aštuonių mėnesių vaiku nevažiuočiau. Labai nuvargino pati kelionė. Važiavom dvi dienas po 12 valandų, iš jų automobilio kėdutėje Eglutė  pasėdėjo vos tris keturias valandas, visą kitą laiką praleido mano glėbyje. O dar sugedo automobilio kondicionierius. Taigi kelionės metu ne tik nuolat braukėm prakaitą, bet ir pažinome, kas yra prakaitinė. Ant kelių vis pasitiesdavau neperšlampamą patiesalėlį, kad dukrytė bent trumpai pasidžiaugtų oro voniomis.
Mūsų dukrytė gana rami, tačiau Kroatijoje labai neramiai miegojo, kol užmigdavo, reikėdavo valandą niūniuoti lopšines, sūpuoti. O ir užmigusi po valandos ar pusantros vėl pabusdavo, o aš turėdavau keltis kartu su ja. Vargino Eglutę ir karštis – vieną dieną temperatūra buvo užkilusi net iki 38 laipsnių. Norėdami kuo daugiau pamatyti, tame pačiame viešbutyje ilgai neužsibūdavome, po dviejų dienų vėl kraudavomės lagaminus. O tai reiškia, kad aplinka mažajai keliautojai taip pat nuolat kito, ir tai jai buvo ne į naudą. Nes tik sugrįžus namo Eglutė pirmą kartą išmiegojo visą naktį net nepabusdama.
Rinkdamiesi ekskursijas neapgalvojome, ar visur pravažiuosime su vežimu. Dėl to daugiausia vargo turėjom Plitvicos ežerų nacionaliniame parke. Ten daugelis takų padengti smulkiais akmenukais, labai daug laiptelių, todėl keturias valandas vienas nešė ant rankų dukrytę, o kitas tempė vežimą. Taip nusiplūkėm, kad pusės grožio nematėm…
Gulėti paplūdimyje taip pat teko mažai – tik kartą dukrytė valandai buvo užsnūdusi.
Dabar manau, kad keliauti reikėtų pradėti su 4–5 metų vaiku, kai jis jau nepavargsta daug vaikščioti, nejaučia streso miegodamas svetimoje vietoje.

Renata Maslauskienė

Karšti futbolo sirgaliai, garsiakalbiai, paslaugūs ir geranoriški savo krašto patriotai – tokį įspūdį per dvi viešnagės savaites paliko katalonai.

Pasibaigus pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio rungtynėms tarp Ispanijos ir Paragvajaus komandų, barmenas neskubėdamas ima dalyti sąskaitas. Eina prie kiekvieno staliuko, nešinas krūva neapmokėtų kvitų, ir bando iš tos stirtos atrinkti, kam kokią pateikti. Vieni užsieniečiai įnirtingai kraipo galvas – tikrai ne, jie omarų nevalgė ir ši sąskaita tikrai ne jų. Padavėjas kažką karštai kataloniškai aiškina, bet svečiai, nesuprasdami nė vieno jo žodžio, nepasiduoda – ne, ne, ieškokite toje krūvelėje kitos sąskaitos.

Kol vyksta šios derybos, visi nekantriai laukia, už ką susimokėti jiems pasiūlys barmenas. Katalonai nekantrauja atsiskaityti ir lėkti į gatves švęsti dar vienos savo futbolininkų pergalės, turistai – pažiūrėti, kaip vidurvasary atrodo naujiesiems metams prilygstantys džiaugsmo fejerverkai. Vis dėlto nepatenkintų, regis, nelieka, vadinasi, kad ir kokia būtų mįslinga jų sąskaitų dalijimo ir klientų paieškos tvarka, atrodo, ji veikia, o juk tai bene svarbiausia.

Dar po kelių dienų, paaiškėjus, kad ispanai išėjo į finalą, kuriame jų jau laukė olandai, būriais ir pavieniui pagrindinės Barselonos gatvės Ramblos link, nešdamiesi raudonai geltonas vėliavas, šūkaudami, vieni kitus sveikindami ir visiems mojuodami, traukė katalonai. O vairuotojai lėkė neatkeldami rankos nuo garso signalo. Fejerverkai ir triukšmas netilo visą naktį – švęsti tikrai buvo ką. Kaip žinome, vėliau ispanų laukė dar didesnė šventė – jų numylėtiniai namo grįžo su pasaulio čempionato auksu.

Prieš didžiąją šventę – protestai

Bet likus dienai iki didžiojo finalo katalonai, nepatenkinti Konstitucinio teismo sprendimu, skelbiančiu, kad Ispanijos konstitucija nežino jokios kitos tautybės kaip ispanų, nėra jokio teisinio pagrindo Kataloniją pripažinti valstybe, o katalonų kalba neturi dominuoti prieš ispanų, išėjo į gatves pareikšti savo pilietinės pozicijos. Per milijoną katalonų, mojuodami savo regiono vėliavomis ir plakatais, kurie skelbė “Mes esame valstybė, mes sprendžiame patys”, užplūdo Barselonos gatves. Toks buvo katalonų atsakas už šalies vientisumą pasisakančiai opozicinei Liaudies partijai, kuri suabejojo šio Ispanijos autonominio regiono statusu.

“Katalonija – ne Ispanija” – šį užrašą jau ne vienus metus galima pamatyti per futbolo klubo “Barcelona” rungtynes. Ištikimi sirgaliai nepavargsta nuolat to priminti, o po pastarųjų protestų, maža abejonių, prieš sezono pradžią pasirūpins dar didesniu plakatu.

Priminsime, kad Katalonija yra istorinė autonominė Ispanijos sritis, apimanti Barselonos, Cheronos, Leridos ir Taragonos provincijas. Galbūt viešint šio regiono kurortuose neatrodo, kad vietiniai daug dirba. Kaip ir visur Pietuose, čia siestos laikas yra šventas, tuo metu dirba nebent didžiosios maisto parduotuvės, o mažesnės – daržovių, duonos ir bandelių kepyklėlės po siestos duris atveria apie 17 val. Bet statistika tokia: Katalonija yra viena ekonomiškai stipriausių Ispanijos sričių. Čia klesti daugybė pramonės šakų, netgi automobilių, jūrų laivų statybos, lėktuvų, elektros mašinų gamybos, naftos perdirbimo, chemijos.

Katalonijoje pagaminama 25 proc. Ispanijos pramonės produkcijos. Turint omenyje tai, kad šiame regione gyvena apie 7 mln. žmonių (visoje Ispanijoje – apie 47 mln.), kurie sukuria ketvirtadalį šalies BVP, ir dar pridėjus vis garsesnes kalbas apie liūdną Ispanijos ekonominę ir finansinę padėtį, katalonų noras atsiskirti ir gyventi savarankiškai atrodo visiškai suprantamas. “Jeigu ispanai dirbtų taip, kaip katalonai, šalis klestėtų”, – mėgsta kartoti vietiniai gyventojai.

Kur gyvena princai ir princesės

Šio regiono centras, uostas ir didžiausias miestas Barselona pirmiausia asocijuojasi su Antonio Gaudi vardu. Šv. Šeimos bažnyčia, Guellio rūmai ir parkas, Casa Mila ir Casa Batlo – miesto svečių bene lankomiausi šio savito architekto kūriniai. Tarsi cukriniai, nulipdyti iš plastilino, lyg iš pasakos – daug įvairių epitetų sulaukia A.Gaudi projektuoti namai, be abejonės, pridedantys miestui žavesio ir nejučia verčiantys prisiminti kadaise skaitytas pasakas. Šalia garsiausio jau daugiau nei šimtmetį – nuo 1884 m. statomo šio menininko šedevro Šv. Šeimos bažnyčios vyksta statybos, be to, ir pati nebaigta bažnyčia vis dar apjuosta pastoliais ir kranais, todėl visą didybę sunku pajusti. Užtat žiūrint nuo bet kurios miesto kalvelės ji stūkso tarsi nepaimama tvirtovė.

Dešimtą valandą ryto Guellio parke jau verda kasdienis gyvenimas. Prekeiviai, daugiausia indai, visus kelius ir takelius jau nukloję paklodėmis, ant kurių išdėlioti stikliniai papuošalai, vasarą ypač populiarios vėduoklės ir kitoks pirkėjų masalas. Atsisėdusi ant garsiųjų suoliukų groja gitaristų pora – ateina eilė sirtakiui. Aplink juos paklodes išsitiesę prekeiviai ima į rankas pirkėjams siūlomus medinius spragtukus ir pradeda barškinti į taktą. Puiki prekės reklama ir visiems nuotaiką pakeliantis rytinis improvizuotas gyvo garso koncertas.

Dera ir sena, ir nauja

Barselona turi daug veidų – tai ne tik gotika, A.Gaudi ir modernizmas, bet ir kiti du tūkstančius metų menančio miesto įspaudai. Senojo miesto autentika alsuoja siaurų gatvelių labirintas Ciutat Vella (senamiestis), įsipynęs į Gotikos kvartalo raizgalynę. Karštą dieną čia tikra atgaiva dar ir dėl to, kad aukšti vienas šalia kito susispaudę pastatai nepraleidžia saulės spindulių.

Gotikos kvartalo pakrašty – Pablo Picasso muziejus, kuriame eksponuojami jo ankstyvieji tapybos ir grafikos darbai. Ankstų rytą, tiesa, ne bet kokį, o pirmąjį mėnesio sekmadienio rytmetį, kai apsilankymas muziejuje nemokamas, dairytis gatvių pavadinimų ir ieškoti šio muziejaus nereikia – iš toli matyti nutįsusi žmonių eilė.

Bene visos siauros Gotikos kvartalo gatvelės nuves į pagrindinę miesto arteriją – Ramblos gatvę. Nors jos pavadinimas, atėjęs iš arabų kalbos ir reiškiantis “srovė”, mena dar tuos laikus, kai čia buvo dauba, kuria lietaus vanduo tekėjo į jūrą, dabar ji puikiai apibūdina dieną naktį nenutrūkstamai srūvančią žmonių minią. Ši XVII a. alėja eina nuo senamiesčio centro – Katalonijos aikštės iki pat uosto, į kurį ranka rodo didysis keliautojas Kristupas Kolumbas.

Rambloje daugybė suvenyrų parduotuvėlių, kavinių, ją okupavę prekiautojai ir mimai. Vienur stoviniuoja lyg prieš diduomenės vakarėlį išsipusčiusios poniutės, tuoj slepiančios veidus po vėduoklėmis, jei kuris smalsuolis bando jas nufotografuoti neįmetęs pinigų. Netoliese prie vaišėmis nukrauto stalo sėdi parimęs begalvis žmogelis – jo galva pamėkliškai kyšo iš puodo. Bene daugiausiai praeivių šypsenų sukelia šis buitiškas vaizdelis – ant klozeto sėdintis ir laikraštį skaitantis vyriškis.

Perėjus Ramblą, pamojavus K.Kolumbui ir pasiekus uostą galima sukti kairiau ir aplankyti Mažąją Barselonetą (La Barceloneta). Iki XVIII a. vidurio pastatytas rajonas, įsiterpęs tarp jūros ir uosto, buvo jūreivių ir dokininkų kvartalas.

Nors čia prabanga tviskančių namų ir viešbučių nėra, siaurose akmenimis grįstose gatvelėse virš galvos tabaluoja skalbiniai, ieškant kur apsistoti nusveria kitas nenuginčijamas privalumas – iki paplūdimio vos pora minučių kelio, iki Ramblos pradžios maždaug kilometras.

Atgaiva akims, išbandymas ausims

Po pažinties su triukšmingu didmiesčiu ar mažesniu kurortiniu miesteliu pravartu bent dienai nuklysti į kalnus – šiaurinė Katalonijos dalis yra Pirėnų kalnuose, pietinę dalį užima Katalonijos kalnai. Ne alpinistams puikiai tiks išvyka į Montserato vienuolyną – seniausią benediktinų vienuolyną Ispanijoje. Jis įsikūręs ant Montserato kalno 725 m aukštyje, į kurį užkelia funikulierius arba keltuvas.

Kitas akims privalomas Katalonijos vaizdas – turgus. Virtinėmis sukabinta rūkyta mėsa ir kumpiai, nuklotos sūrių eilės, prekystaliai nukrauti įvairiomis daržovėmis ir dar įvairesniais vaisiais ir, žinoma, nesunkiai pagal kvapą atrandamas žuvų ir jūrų gėrybių skyrius – maždaug taip atrodo kiekvienas didesnis turgus. Jei kyla noras čia pat paskanauti vaisių, už eurą ar du galima įsigyti kartu su šaukšteliu supakuotų pjaustytų papajų, arbūzų, melionų ar įvairių vaisių rinkinuką. Nedrąsu pirkti žuvį? Pagal pageidavimą ją išdarinės, supjaustys norimo dydžio gabaliukais ir supakuos. Ir kažką kataloniškai vis pasakos – gal pagaminimo receptą?

Privalu paragauti paeljos, įvairių tapomis vadinamų užkandžių ir išgerti sangrijos. Su daug ledo, citrinų ir apelsinų skiltelėmis – tikra atgaiva karštą vasaros dieną.

Kas žino – sangrija, alus ar siestos kalčiausios, kad naktimis ne tik po futbolininkų pergalių netyla triukšmas. Pirmomis naktimis pašokti iš lovos privertė katalonų įprotis trečią nakties su visu įmanomu triukšmu vežti šiukšles. Tikra tiesa, naktį ne taip karšta, bet kam garsiai šaukti ir taip energingai grindiniu traukti šiukšlių konteinerius?

Du besišnekučiuojantys katalonai, ypač naktį, – jau didelis turgus. Gal būtų mažesnis, bet šaligatviai siauri, todėl vienas eina viena kelio puse, kitas – kita ir abu kažką įsijautę aptarinėja. Jei paplūdimyje netoliese įsikurs kelios vietinės merginos, atsineštą knygą galima drąsiai dėti į šalį. Ar bereikia stebėtis, kodėl į “Nou Camp” stadioną atvykę varžovai ir jų palaikymo komanda skundžiasi, kad “Barcos” sirgalių neįmanoma perrėkti?