Pietų Prancūzija pagavo ir nežinia, kada paleis: gera ta kelionė, iš kurios grįždamas mintyse imi dėlioti planą, kaip dar bent kartą ten pat nukeliauti.

"Veido" archyvas

Netrukus Provanse sužydės levandų laukai

Kai lietuviškai šaltą balandžio dieną bendradarbiams pasigiri, kad netrukus ištrūksi į Provansą, pašnekovų akyse įsižiebia atostogų ilgesys ir pasigirsta atodūsis: ten tau bus šilta, ten viskas žydės… To ir tikiesi, užkibęs ant patrauklaus kelionės aprašymo kabliuko su tokiais pavadinimais, kaip Avinjonas, Oranžas, Karkasonas.

Itališkas prieskonis

Pirmiausia, žinoma, reikia peršokti ne tik Lenkiją su visais jos kelių remontais (metai kiti, ir šitų kelių joks lietuvis nedrįs keiksnoti), bet ir Vokietiją. Kai pritrūksta laiko pedantiškiau rengtis kelionei, kartais gali laimėti fantastiškų staigmenų, kurios nieko nekainuoja, bet dovanoja papildomų spalvų. Pavyzdžiui, Niurnberge gali pataikyti į… Venecijos karnavalą. Patį tikriausią. Jeigu būtume iš anksto patyrinėję internete Niurnbergo gyvenimo kalendorių ir sužinoję, kad tą šeštadienį, trečią po pietų, būtinai privalome atsidurti senamiesčio širdyje, būtume tuščiai nervinęsi skaičiuodami kilometrus ir minutes. Kartais geriau repertuaro nežinoti.

Iš pradžių mums atrodė, kad aikštėje vaikštinėjantys žmonės tiesiog džiaugiasi savaitgaliu. Bet staiga minia prasiskyrė ir prieš mūsų apstulbusias akis pajudėjo fantastiška procesija su prašmatniais kostiumais, plunksnuotomis skrybėlėmis, apsiaustais, baltais, auksiniais ir sidabriniais kaukių veidais. Visa tai, dėl ko vasarį turistai okupuoja Veneciją.

Ir tai buvo dar ne viskas: aikštėje kvepėjo itališkais kumpiais ir sūriais, vokiečiai ir turistai ragavo itališką vyną, o mūsų išankstinis planas papietauti Niurnbergo dešrele žlugo – ji buvo užleidusi pozicijas giminaitei iš Pietų. Šitoje gyvenimo šventėje visai nesinorėjo prisiminti nei Niurnbergo proceso, nei kitokių istorijos kelrodžių.

Po nuogais platanais

Ryte, gaudžiant sekmadienio varpams, vis dar bastėmės po Vokietiją. Jaukiame Kolmaro mieste, padovanojusiame pasauliui Laisvės statulos autorių skulptorių Fredericą Auguste’ą Bartholdi, tvarkingi miestelėnai plūdo į bažnyčią pro žiauriai nugenėtus platanus. Du muzikantai lengvabūdiškai grojo “Akys juodosios”, o žaislų parduotuvės vitrinoje beveik jiems į taktą galvomis kinkavo lėlės.

Čia į savo staigmenų taupyklę įsidėjau vieną mistinį egzempliorių. Yra tame mieste su atvirukiniais fachverkiniais namais, išpuoštais balkonais ir kiemeliais pavydėtinai turtingas Unterlindeno muziejus. Tokiuose visada ieškai ko nors “sau” ir būtinai randi. Man šį kartą tai buvo nedidelis Hanso Holbeino “Moters portretas”. Garbės žodis, prieš pusvalandį tą pačią moterį buvau sutikusi beveik tuščioje XIII amžiaus dominikonų bažnyčioje…

Ta amžių painiava galvoje ir akyse – nuostabiausias europinių kelionių smagratis. Jame sukdamiesi traukėme į Vinco Mykolaičio-Putino ir dar apie trisdešimties garsių lietuvių studijų miestą Fribūrą – taigi jau į Šveicariją. Mėgindami susitaikyti su šalčiu ir lietumi, pavakare neplanuotai perbėgome Berno centrą. Miesto simboliui – rudų meškinų šeimynai, žinoma, smagu, kai milžiniškas parko termometras gegužės pradžioje nerodo nė dešimties laipsnių šilumos.

Žygiuojant per ilgas gatvių galerijas (nuostabus dalykas lyjant) pro šalį vis pračiuoždavo raudonas tramvajus. Jis priminė televizijoje matytą interviu su federaliniu Šveicarijos prezidentu, gyvenusiu kitame mieste ir kas rytą į sostinę važinėjusiu traukiniu, iš kurio dar tekdavo persėsti į tramvajaus vagoną. Prezidento žurnalistas paklausė, ar žmonės jį atpažįsta, ar užleidžia vietą. Jis atsakė, kad dauguma atpažįsta, bet vietos nesiūlo – jis toks pat keleivis kaip ir kiti.

Nuo Monblano prie antikos

Į snieguotus Alpių kalnus galima žvalgytis iš tolo, o galima pasidovanoti įžūlią dovaną už 40 eurų: pakilti keltuvu beveik į 4 tūkst. metrų aukštį. Viskas labai paprasta – tam reikia užsukti į Prancūzijos kalnų kurortą Šamoni. Žinoma, dar labai norėtųsi į netoliese esantį Reinerio Marios Rilke’s muziejų, bet tada turėtume sukti iš kelio.

Jeigu bent sykį savo kojomis kopėte į kalną, pasivažinėjimas keltuvu gali pasirodyti šventvagiškas ar pižoniškas: su kalnais bendraujama kitaip. Bet atsidūrus virš debesų, kai Monblano viršūnė visai priartėja ir iki jos lieka tik tūkstantis metrų, kai mėlynė skaudžiai ryški ir saulės neapsakomai daug, žemiški moralai išgaruoja. Tik džiaukis akimirka ir naudokis proga palypėti laipteliais dar į vieną aikštelę. Už tai būsi apdovanotas civilizacijos malonumais: apžavėtų ir sužvarbusių turistų joje laukia įprasta kavinė. Labai nenustebčiau, jeigu civilizacija ją perkeltų ir ant Monblano viršūnės.

Kaip gegužę, sniego ir šalčio buvo sočiai. Paklusdama mūsų kolektyviniam užsakymui saulė santūriai prasiskverbė pro lietaus debesis, kai kartu su balsingais mokinių būriais drožėme išilgai Pon diu Garo – milžiniško romėniško akveduko. Mokiniai šmižinėjo ir po modernų muziejų, pasakojantį apie jo statybą.

Dar vienas antikos laikų stebuklas – Oranžo amfiteatras. Štai kur tikrai norėtųsi sugrįžti: dabar tegul bus tik apšilimas, karstantis jo laiptais, tik bendra pažintis, sukant ratą aplinkui Julijaus Cezario garbei pastatytą Triumfo arką. Bet kada nors, tirštėjant šiltoms Provanso sutemoms, būtų gerai pamatyti šiame amfiteatre visą operos didybę.

Taip, čia jau Provansas, jau kiekviena suvenyrų parduotuvėlė siūlo levandų krepšelius, magnetus su levandų laukų vaizdais ir linksmai išmargintas keramines cikadas. Tikrųjų cikadų dar neišgirdome ir mėlynus levandų laukus matėme tik atvirukuose. Taikant į jų žydėjimą reikėtų rinktis birželį. Vandens turizmo mėgėjams irgi vertėtų atkreipti dėmesį į šį kraštą. Važiuojant pro Ardešo upę būtina kraštovaizdžio dalis – pakrantėje besiilsinčios kanojos ir kajakai.

Popiežių rožės

"Veido"archyvas

Avinjono Popiežių rūmai mena 9 Bažnyčios vadovus

Vakare viešbučio televizorius rodė negailestingus vaizdus: audros nuplautus Nicos ir Kanų paplūdimius, išverstus medžius ir netgi sniegą. Regis, būsime pataikę į išskirtinį sezoną: gegužę tokių dalykų Prancūzija nebuvo regėjusi 20 metų. Popiežiaus rūmams Avinjone, mačiusiems net devynis popiežius, tai juokinga laiko atkarpa. Šimtmečiai surijo rūmų interjero prabangą, bet vis tiek išsaugojo didžiausių pasaulyje gotikinių rūmų didybę.

Rūmų aikštėje su plačiais laiptais vasarą vyksta garsieji teatro festivaliai, kurių žiūrovai ne kartą plojo lietuvių spektakliams. Šiųmetėje programoje jų nematyti. O vos spėjus mums iškeliauti čia turėjo prasidėti Avinjono rožių dienos – kiekviename žingsnyje kabėjo plakatai su didelėmis raudonomis rožėmis. Laukdamos savo šventės rūmų parke kvepėjo sulytos rožės. Priešais rotušę, blizgėdama nuo lietaus lašų, sukosi klasikinė karuselė – su arkliukais, karietomis ir šviečiančiomis girliandomis. Nekreipdami dėmesio į lietų turistai marširavo po ilgą XII a. šventojo Benezeto tiltą, kaišiodami nosis į koplytėles, o po juo savo vandenis nešė plati Rona. Ar Petrarka su savo mūza Laura irgi eidavo čia pasivaikščioti?

Prie Ronos dar sustojome Van Gogho Arlyje. Ligoninės kiemelyje gėlių spalvos siautėjo lygiai taip pat kaip ir dalininko paveiksle, o jo vardo kavinėje, regis, net ne tiek kava geriama, kiek fotografuojamasi.

"Veido" archyvas

Arlyje būtina užsukti į Van Gogho kavinę

Palikdami šone sūriais garsų Rokforo slėnį, pasukome į pasakišką pilies miestelį Karkasoną. Čia susidūrėme su nenumatyta, bet labai prancūziška problema: pilies vartai uždaryti – darbuotojai tą dieną buvo paskelbę streiką. Beliko klaidžioti gatvelėmis, panašesnėmis į filmo dekoracijas nei į tikro gyvenimo palikimą. Kai miestelio katedroje stoviniavome užvertę galvas į įmantrius vitražus, pasigirdo neabejotinai profesionali grigališkoji giesmė. Pasirodo, kunigas pasikvietė iš Maskvos penkių vyrų ansamblį, ir jie, dešimt minučių pailsėdami ir dešimt pagiedodami, sėkmingai čia pat bažnyčioje prekiavo savo įrašų plokštelėmis.

Tą dieną mums kliuvo dar vienas dailutis pilies miestelis Les Baux de Provence, į kurį pakilus atsiveria nepaprasto grožio erdvės, o galvoje ima zyzti tas pats signalas: būtų gerai sugrįžti – bet ne valandai, kaip šią pavakarę, o nors porai dienelių. Kitą dieną slampinėjant po nedidelį Marselio žuvų turgų galvoje jau sukosi tokia mintis: pirmiausia reikėtų atskristi čia ir susidėlioti asmeninį maršrutą. Nežinau, ar į jį patektų puikioji Nica ir prabangusis Monakas, kuriame savo akimis matėme, kaip viskas buvo rengiama “Formulės-1″ varžyboms. Tai atskiras didelių pinigų, prabangių rūmų, kazino ir jachtų pasaulis. Mūsų maršrute tarp jų įsiterpė mažas Ezo miestelis su kvepalų muziejumi, po kurį mus vedžiojo jau trejus metus ten dirbanti jonaviškė Laura. Jeigu turite atliekamus 200 eurų, galite čia atvykęs pats, padedamas specialistų, sukurti “savo kvapą”.

Veždamiesi prancūziškų kvepalų ir sūrių aromatus dar užklydome į, regis, miegantį Lichtenšteino Vaducą, pakeliui patyrinėję Alpių tarpeklį Viamalą, kuriuo grožėjosi pats Wolfgangas Goethe. Vokietija vėl priartėjo su savo bavariškomis pilimis ir tvarkingais miesteliais, jau pradėjusiais puoštis Sekminėms. Šitos pilys patenka į romantiškosios Vokietijos maršrutą, bet tai jau būtų kitos kelionės istorija.

Kaip keliauti?

• Kelionių agentūros 12 dienų kelionę į Pietų Prancūziją siūlo už 2300 Lt kainą – su gidu ir nakvynėmis viešbučiuose.

• Važiuojant savarankiškai automobiliu trijų žmonių šeimai panašios trukmės kelionė į Provansą, nakvojant kempinguose, kainuoja apie 3300 Lt.

Tūkstančiai lietuvių jau pasisotino Europos, Azijos ar Amerikos įžymybėmis, tad jų žvilgsniai vis labiau krypsta į kitą planetos pusę – į Australiją. Ten viskas atvirkščiai! Juk kai mes niurzgėdami klampojame po žiemos purvynus, australai mėgaujasi vasaros saule ir nuostabiomis bangomis.

"Veido" archyvas

Daugelis keliautojų dar vaikiškose fantazijose kartu su garsiojo Jules’io Verne’o romano “Kapitono Granto vaikai” personažais palei 37 paralelę perkeliavo visą Australijos žemyną. Stebėjosi neįprastais augalais, baidė triukšmingų margaspalvių paukščių pulkus, grožėjosi baikščių kengūrų bandomis. Tačiau net vaikiškos fantazijos negali prilygti tikrovei.

Australija – pats sausringiausias žemynas, tačiau nemažos dalies čia esančios floros ir faunos niekur kitur nerasi. Tik čia ir aplinkinėse salose gali pamatyti echidną, strutį emu, ančiasnapį, paslaptingąjį Tasmanijos velnią ar ypatingą sumedėjusį papartį. O ko vertas įspūdingasis Didysis koralinis rifas, kuriam vis labiau graso šylantis klimatas ir didėjanti vandenynų tarša.

Be to, Australija išsiskiria ir kaip itin spalvingas žemynas. Čia stūkso Mėlynieji kalnai, apaugę eukaliptų miškais, o garuojantis eterinis aliejus tarsi melsva skraiste apgaubia kalnus. Daugelis keliautojų svajoja pamatyti Uluru, arba Erso, uolą – vieną didžiausių uolų pasaulyje ir pasigrožėti, kaip leidžiantis saulei skaisčiai raudona uola nusidažo auksine, vėliau rožine ir skaisčiai avietine spalva, o sutemus tampa violetinė.

Aplankius Uluru uolą vertėtų užsukti ir į Kata Čiuta, arba Olgos kalvas, – tai maždaug 30 apvalių uolų grupės, išnyrančios dykumos lygumoje. Jos atrodo tarsi suakmenėję debesys ar milžinų galvos, kyšančios smėlio jūroje. Ir Kata Čiuta, ir Uluru aborigenams yra šventos vietos, kurios jų mituose minimos kaip sapnalaikis – mitinis laikas, kai žmonių protėviai, įvairios toteminės būtybės kūrė kalnus, ežerus, gamtos reiškinius. Tai nenutrūkstama laiko erdvė, kurioje praeitis susiliečia su dabartimi.

"Veido" archyvas

Nufotografuosi aborigeną – pavogsi jo sielą

Australiją galima vadinti keliautojų Eldoradu, tačiau ši šalis didžiulė ir norint apžiūrėti visas įžymybes reikia turėti labai daug laiko… ir labai daug pinigų. “Turint daug laiko didelius atstumus galima įveikti autobusu arba išsinuomojus automobilį. Lėktuvu galima keliauti greitai ir patogiai, tačiau nors yra ir pigių oro linijų, vis tiek tai gana brangus susisiekimo būdas”, – patirtimi dalijasi Australijoje kartu su tėvu keliavęs vilnietis Gediminas Pateckas. Tarkime, skrydis iš Sidnėjaus į Kanberą į abi puses kainuotų daugiau nei 1000 Lt.

Per tris savaites Australijoje lietuviai aplankė Sidnėjų, vyno regionus Naujajame Pietų Velse, Kanberą, kelias naktis praleido nacionaliniame parke kaimo turizmo sodyboje, nuvažiavo į Mėlynuosius kalnus, spėjo pasimėgauti ir žaviais paplūdimiais. Tiesa, lietuvių kelionės finansinę naštą gerokai palengvino Australijoje gyvenantys draugai, nes keliautojai galėjo apsistoti pas juos.

Pažintį su Australija G.Pateckas pradėjo nuo Sidnėjaus. Mieste grožėjosi kaip žiedu besiskleidžiančiu garsiuoju Operos teatro pastatu, uostu, Harboro tiltu, vaikštinėjo po įspūdingą zoologijos sodą, lankėsi jūrų muziejuje, užsuko ir į paplūdimį. “Menly rajone yra labai įdomi žibintais padabinta pėsčiųjų gatvė, beveik tokia pati kaip J.Basanavičiaus gatvė Palangoje, vedanti tiesiai į paplūdimį. Čia daug restoranų ir sporto įrangos, ypač banglenčių, parduotuvių”, – netikėtą įspūdį pamena Gediminas.

"Veido" archyvas

Sidnėjuje keliautojas pirkdavo dieninį traukinio bilietą, kainuojantį apie 30 Lt, kuris galioja ir keltuose.

Iš Sidnėjaus keliautojai patraukė į Australijos sostinę Kanberą. Joje daugybė muziejų ir meno galerijų, iš kurių G.Pateckas suspėjo aplankyti du – Australijos nacionalinę galeriją ir Nacionalinį Australijos muziejų. “Nacionaliniame Australijos muziejuje galima susipažinti su visos šalies kultūra ir buitimi. Tačiau nors muziejus ir milžiniškas, mums didelio įspūdžio nepadarė: jis gana, vakarietišku stiliumi pririnkta visko po truputį. Daug labiau patiko Nacionalinė galerija, kurioje grožėjomės įspūdingu aborigenų menu, kitomis vertybėmis”, – vardija vilnietis.

Ar teko keliautojams daugiau susidurti su paslaptinga aborigenų kultūra? “Aborigenai – atskira etninė ir kultūrinė visuomenės grupė. Ir šiandien vis dar galima pastebėti trintį tarp aborigenų ir baltųjų. Tai suprantama, nes baltieji vietinius gyventojus ilgai skriaudė. Tačiau iš baltųjų pusės jaučiamas tam tikras priešiškumas ir skeptiškas požiūris į aborigenų norą dirbti ar gyventi kaip baltieji”, – dalijasi pastebėjimais G.Pateckas.

Beje, aborigenai nemėgsta būti fotografuojami ir gali agresyviai sureaguoti, jei be leidimo bandysi juos įamžinti. Mat jų tikėjimas sako, kad tai yra sielos savinimasis.

Didžiausia pasaulyje smėlio sala

Vis dėlto miestai ir muziejai nėra svarbiausias tikslas, dėl kurio turistai keliauja į Australiją. Daugeliui rūpi vaizdingos jūros pakrantės, šiltas vanduo ir žavios salos. Taigi čia ras ką veikti ir pasyvaus poilsio, ir ekstremalių pojūčių mėgėjas. “Užsimanę šiltesnio klimato ir naujų vaizdų, nusipirkome kelionę iš vietinės kelionių agentūros į Harvio įlankos kurortą, esantį Kvynslande. Penkios dienos kurorte ir skrydis pigiomis oro linijomis iš Sidnėjaus į Harvio įlanką mums kainavo apie 1100 Lt žmogui”, – pasakojo mūsų pašnekovas.

"Veido" archyvas

Šis kurortas garsėja dviem pramogomis: Freizerio sala ir rugpjūčio mėnesį pro salą migruojančiais banginiais.

Priminsime, kad Freizerio sala – didžiausia pasaulyje smėlio sala, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nusipirkus dienos kelionę galima išsamiai susipažinti su salos įžymybėmis, išsimaudyti šiltuose ir skaidriuose ežeruose, kurių ten daugybė. G.Pateckui didelį įspūdį padarė Septyniasdešimt penkių mylių paplūdimys, toks tiesus, lygus ir plokščias, kad jame leidžiasi lėktuvai. Karštą dieną vandenyno vanduo viliote viliojo pasipliuškenti bangose, tačiau keliautojai nesusigundė net kojos kyštelėti, mat buvo perspėti apie grėsmingus ryklius ir nuodingas medūzas.

Pamatyti egzotiškų gyvūnų galima ir mieste

Svarbu paminėti, kad Australija garsėja ir savo nacionaliniais parkais. Jų pasirinkimas didžiulis, o labiausiai verta užsukti į Kakadu nacionalinį parką Šiaurės Australijoje ar Karališkąjį nacionalinį parką, esantį prie Sidnėjaus. Parkuose galima pasigrožėti kalnais, uolomis, iš arčiau patyrinėti neregėtus augalus ar užgniaužus kvapą stebėti laukinius gyvūnus.

“Mane kaip fotografą ir kaip gyvūnėlių mėgėją viliojo nematyti gyvūnai. Labai norėjau išvysti kengūrą, tačiau, kaip vietiniai juokiasi, pirma paragavau kengūros kepsnio. Šių gyvūnų neteko sutikti gana ilgai, kol neapsistojome Namadžio nacionaliniame parke. Ten kengūrų buvo daug, tačiau jos labai baikščios – iš gana toli pastebi žmogų ir skuodžia tolyn”, – pažintį su egzotiškais gyvūnais prisimena G.Pateckas.

Vis dėlto keliautojui pavyko prisėlinti prie atsargiųjų gyvūnų ir namo parsivežti nemažai įdomių nuotraukų. Na, o kartą važiuojant automobiliu net teko staigiai stabdyti, mat per kelią žingsniavo vombatas.

"Veido" archyvas

Australijoje galima išvysti ir daugybę paukščių: įvairiausių rūšių papūgų, pelikanų ir ibių. Beje, mums egzotiškų paukščių sutiksi ir kiekviename mieste – vietiniai gyventojai nuolat skundžiasi, kad margaspalvės papūgos nuskabo gėlių žiedus darželiuose ir prikrečia kitokių eibių. Gediminas sako niekad nepamiršiąs neįprasto vaizdo ir garso lietuvio ausiai: Sidnėjuje už miegamojo lango augančiame medyje skardžiabalsiai paukščiai rengdavo susirinkimus – sutūpę vienu metu čerškėdavo daugiau kaip 10 tūkst. žvirblių.

Na, o ryklių dantų, gyvačių ir medūzų, kurios kažkodėl labiausiai mėgsta tuos pačius paplūdimius kaip ir žmonės, nuodų mūsų keliautojams pavyko išvengti.

Ką reikėtų žinoti kiekvienam keliautojui

Australija – brangi šalis. “Daugumai europiečių tai būtų įprastas kainų lygis, amerikiečiams gal šiek tiek brangoka, japonams ar norvegams gal pigiau nei namie, bet lietuviams tai tikrai brangi šalis”, – sako Gediminas.

Keliaujantiems savarankiškai viena nakvynė studentiškuose nakvynės namuose kainuotų per 300 Lt, kemperio nuoma vienuolikai parų atsieitų apie 2160 Lt, o vieta kempinge – apie 60 Lt.

Lietuvių kelionių agentūros už keliones į Australiją užsiprašo stulbinamų sumų – net 20 tūkst. Lt. Keliaujant savarankiškai pinigų galima išleisti gerokai mažiau (kone perpus).

Nors kelionės į Australiją vis labiau populiarėja, praktiškų kelionių patarimų lietuviškuose tinklalapiuose sunkoka rasti. Galbūt vienas geresnių – www.toli.lt. Šiame tinklalapyje susisteminta kiekvienam turistui svarbi informacija, kaip ir kur pigiau nusipirkti lėktuvo bilietą ar kur rasti pigesnę nakvynę.

Išsinuomoti naują kemperį šią vasarą bus galima beveik du kartus pigiau nei prieš porą metų. Karščiausiais liepos ir rugpjūčio mėnesiais naujo kemperio paros nuomos kaina sieks 260–360 Lt, nors dar prieš kelerius metus kai kurie nuomos punktai už tokį pat kemperį imdavo net 500 Lt nuomos mokestį per parą. O senesni kemperiai bus dar pigesni – vasarą juos išsinuomoti bus galima ir už 150–200 Lt parai.

Tačiau norinčiųjų įsigyti kemperį geromis naujienomis nepavyks nudžiuginti – per pastaruosius trejus metus jų kaina beveik nesumažėjo ir šiemet siekia per 100 tūkst. Lt. Tad Lietuvoje jie nėra labai populiarūs ir kasmet įregistruojama vos po kelis šimtus naujų namelių ant ratų.

Beje, vis daugiau lietuvių linksta į pigesnę alternatyvą – priekabas be variklio, kuriose, kaip ir kemperiuose, įrengtos miegojimo vietos, biotualetas, dušo kabina. Naujo tokio prikabinamo namelio ant ratų kaina siekia 15 tūkst. Lt, o dėvėtų galima įsigyti ir už 2–3 tūkst. Lt

“Keista, kad lietuviai tokias priekabas atrado tik dabar – Didžiojoje Britanijoje populiarumu jos seniai lenkia įprastus kemperius”, – stebisi interneto svetainės “caravanclub.lt” įkūrėjas Marius Antonovičius, pabrėžiantis, kad išsinuomoti prikabinamą namelį ant ratų galima ir už juokingą kainą, neviršijančią 30–50 Lt per parą.

“1996 metais pas mane svečiavosi vokiečiai, kurie turėjo apie Lietuvą išleistą knygelę. Joje buvo frazė, kad Baltijos šalys ateityje turbūt taps dviratininkų rojumi, nes jos nėra prigrūstos civilizacijos, tad važiuoti galima, kur nori, o žmonės dviratininkams geranoriški – jei pasiprašysi į autobusą su dviračiu, priims. Vokiečių požiūriu, Lietuva yra dviratininkų rojus, tad perspektyvos mūsų šalyje labai geros”, – neabejoja keliautojas ir dviratininkas Rytis Kubilius, kategoriškai prieštaraujantis dažnai girdimai nuomonei, esą Lietuvoje dviračiu nepakeliausi.

"Veido" archyvas

Gražutės parke dviračių trasa vingiuoja miško keliukais

Kiekvieną vasarą keliones dviračiais po Lietuvą atranda vis daugiau žmonių. Jei norite tuo įsitikinti, kurį nors vasaros šeštadienio rytą nuvykite į Vilniaus geležinkelio stotį ir nueikite prie traukinio, judančio Ignalinos link – šio traukinio vagonai būna tiesiog pilni į žygius išsirengusių dviratininkų.

Žinoma, išskirtinės infrastruktūros ir per visą šalį besitęsiančio dviračių takų tinklo mes neturime. Lietuvoje iki šiol įrengta tik viena oficialiai įteisinta, tinkamai pažymėta ir specialiais dviračių takais einanti Pajūrio dviračių trasa. Bet nors neturime itin patogių sąlygų, turime išskirtinę gamtą, kurią tyrinėti galime ir važiuodami miško keliukais. Mažai kam žinoma, kad nemažai nacionalinių ir regioninių parkų įrengę ir pažymėję specialias dviračių trasas, kurios driekiasi šalia įdomiausių tos vietovės kultūrinių ir gamtos objektų. O jei nesustatę nuorodų, tai bent pažymėję dviračių maršrutus žemėlapiuose, kuriuos galima gauti turizmo informacijos centruose.

“Veidas”, konsultuodamasis su patyrusiais Lietuvos dviratininkais, išskyrė geriausias ir įdomiausias dviračių trasas Lietuvoje.

Geriausia trasa – pajūryje

Visiškai dviratininkams pritaikyta pajūrio dviračių trasa Lietuvoje neabejotinai patenka į geriausiųjų dešimtuko viršų. Ji susideda iš trijų atkarpų, kurias sudėję gausime net apie 200 km trasos. Ja važiuojant galima grožėtis pajūriu, pamario gamta, išlikusiais žvejų kaimeliais.

Tiesa, ši dviračių trasa ne vienintelė, kuria patogiai gali važinėti ir šeimos su vaikais. Lietuvoje gyvenantis dviračių mėgėjas vokietis Frankas Wurftas šeimoms rekomenduoja išbandyti Druskininkų ir Birštono kurortą raižančius dviračių takus. O pusdienį ar dieną ant dviračio smagu praleisti ir kairiojo Neries kranto turistinėje trasoje netoli Vievio. Nors ji skirta ir automobiliams, eismas nėra judrus, tad keliauti dviračiais netrukdo. Šis maršrutas tęsiasi palei Neries vingį ir leidžia gėrėtis Neries skardžiais, upėje kyšančiais mitologiniais akmenimis, aplankyti išgraužtas griovas.

Dviratininkas Saulius Ružinskas šeimoms taip pat pataria rinktis nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose paženklintas dviračių trasas, tarkim, Žemaitijos nacionaliniame parke įrengtą dviračių maršrutą aplink Platelių ežerą. Keliaudami šiuo taku dviratininkai aplankys Platelių miestelį, buvusią sovietinę raketų bazę, privačią L.Černiausko meno galeriją-kūrybines dirbtuves, piliakalnius.

Šiek tiek sunkesnę trasą, nes tenka pavažiuoti ir žvyruotais, ir smėlėtais takais, siūlo Gražutės regioninis parkas. Trasa padalyta į dvi dalis, todėl galima rinktis, ar norite keliauti vieną dieną, ar susirengti į dviejų dienų žygį. Gražutė savo vardą visiškai pateisina. Iš dviračių žygio po šį parką išlikę prisiminimai – pušimis apaugęs skardis, nuo kurio matyti tyvuliuojantis ežeras, piliakalniai, į kuriuos galima užvažiuoti dviračiu, vingiuojanti Šventosios upė.

Prie sunkesnių trasų dviratininkai priskyrė ir maršrutą Dieveniškėse – gana dažni smėlėti keliukai kelionę apsunkina.
Mažai Lietuvos gyventojams žinomas Marcinkonių žiedinis senosios drevinės bitininkystės dviračių takas, kuris eina palei Čepkelių raisto pakraštį ir atveda prie Bitininkystės muziejaus. Beje, iki liepos 1 d. dviratininkai, norintys užsukti į Čepkelių raistą, turi samdytis žygio vadovą (valanda 30 Lt). Nuo liepos 1 d. išlaidauti vadovui nebereikės, bet privalu turizmo informacijos centre pasiimti leidimą. Galima keliauti ir neužsukant į raistą – tuomet žygio vadovo samdytis nereikės.

Iš esmės dviračių maršrutų galima rasti įvairiuose Lietuvos kampeliuose – dviračiais iš Anykščių centro galima nulėkti aplankyti legendinio Puntuko ar patyrinėti kalvotąsias Aukštadvario apylinkes. F.Wurftas mini ir įdomų, bet kai kuriems sunkiai įveikiamą 68 km maršrutą, kuris eina palei buvusį geležinkelį Alytus–Varėna. O Molėtų rajone įrengtas netradicinis Kamastos dviračių žiedas, kuriuo važiuodami dviratininkai iš anksto susitarę gali užsukti į kaimo sodybas ir pažiūrėti, kaip kepama duona, pamatyti, kaip auginamos bitės ar triušiai. F.Wurfto duomenimis, Lietuvos saugomuose teritorijose įrengta 700 km dviračių trasų.

“Tiesa, dauguma tų trasų tęsiasi miško takeliais, tad jų būklė labai priklauso nuo oro sąlygų ar nuo to, kada miškininkai dirba – jei pravažiavo miškininkas sunkia technika, kelias tampa sunkiai įveikiamas”, – įspėjo dviratininkas.

Beje, įdomu tai, kad dviračiais Lietuvoje galima keliauti ir visą savaitę. Pavyzdžiui, 200 km besitęsiančiu Suvalkijos dviračių žiedo maršrutu. “Šiuo maršrutu reikėtų keliauti pagal aprašymą, nes nors buvo pastatyta 50 ženklų, ilgainiui jų liko nedaug. Važiuojant šiuo maršrutu galima pamatyti J.Basanavičiaus tėviškę ar Vištyčio ežerą”, – vardijo F.Wurftas. Panašų atstumą tęsiasi ir Nemuno dviračių trasa nuo Kauno iki Šilutės.

Kelionės pagal aprašymą

Daugelį įrengtų maršrutų jau išbandžiusiems dviratininkams keliones paįvairinti padės keliautojas R.Kubilius. Šį mėnesį prekybos vietose pasirodys R.Kubiliaus parengta knyga “Dviračiu po pietryčių Lietuvą”. Knygoje dviračių entuziastas pateikia dešimt naujų maršrutų, kuriais važiuoti padės išspausdinti detalūs žemėlapiai ir aprašymai.

“Anksčiau, kai traukiniai buvo be galo populiarūs, labai dažnai važinėdavome arti geležinkelio esančiose vietovėse. Taigi pietryčių Lietuva labai daug kartų išvažinėta studijų metais, ir atmintyje liko, kas tikrai įdomu – knygoje sujungiau gražiausias atkarpėles”, – kaip rengė maršrutus, pasakojo knygos autorius.

Daugiausiai kultūrinių objektų apžiūrėti R.Kubilius siūlo pasirinkus maršrutą į Trakus, kuris tęsiasi per tris parkus: Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio. O Labanoro girioje besidriekiančio maršruto tikslas – parodyti kuo daugiau ežerų: 63 km ilgio maršrutas apsuka 40 ežerų.

Autorius išskiria ir po Dieveniškių regioninį parką besidriekiantį maršrutą, nes jį pasirinkę dviratininkai pamatys archajiškus gatvinius kaimus, sovietmečiu miško aikštelėje suneštą riedulyną iš 4,5 tūkst. akmenų, pilkapynus, Norviliškių pilį. Dar vienas įdomus maršrutas – prie Čiobiškio. Jis eina legendiniu Napoleono keliu per mišką, leidžia pamatyti įspūdingą sosto formos Laukagalio akmenį ar persikelti senuoju Čiobiškio keltu.

“Toks keltas – vienintelis Lietuvoje. Tarpukariu du kaimynai pasistatė keltą, kuriuo ir iki šiol palikuonys už simbolinį mokestį perkelia keliautojus į kitą krantą. Beje, kelia ne tik dviratininkus, bet ir automobilius. Jokio darbo grafiko keltas neturi – šūkteli, ir atplaukia tavęs perkelti”, – pasakoja mažai kam žinomų vietų Lietuvoje atradęs ir su kitais jomis pasidalyti norintis keliautojas.

Bilietus į jūrų keltus perkant prieš mėnesį ar du, galima nemažai sutaupyti. Pasirodo, keltų operatorė bendrovė “DFDS Lisco” šiemet pradėjo taikyti šiek tiek kitokią kainodaros sistemą, pagal kurią bilieto kainą lemia tiek jo įsigijimo data, tiek kelte likusių neparduotų vietų skaičius. Perkant bilietus prieš mėnesį ir daugiau, galimos net 50 proc. nuolaidos. “Todėl iš anksto planuojantiems žmonėms kelionė keltu į Kylį tampa pigesnė nei autobusu”, – tvirtina bendrovės “DFDS Lisco” atstovas Vaidas Klumbys.

Nors keleivių srautai į Karlshamną ir Kylį dabar panašūs, jų gausėjimo tendenciją bendrovės specialistai šįmet stebi Kylio linijoje. Įtakos tam galėjo turėti konkurentų bendrovės “Ave Line” pasitraukimas iš linijos Liepoja–Travemiundė ir danų kompanijos DFDS nebevykdomi reisai iš Rygos į Liubeką. O “DFDS Lisco” šįmet atsisakė linijos Baltijskas–Zasnicas, todėl keltai iš Klaipėdos į šį Vokietijos uostą, klaipėdiečių po senovei tebevadinamą Mukranu, pradėjo plaukioti dažniau.

"Veido" archyvas

Piligrimas J.V.Tūras: “Kelionės atveria žmogų svarbiems vidiniams pokyčiams ir asmeniniui tobulėjimui”

Yra žmonių, kurie atostogas supranta savaip. Ir atostogauja jie dažniausiai taip, kad paprasti žmonės tik pirštą prie smilkinio pasukioja. Tūkstančiai kilometrų dviračiais, ropštimasis į kalnus, nardymas gelmėse, blaškymasis po Sibiro platybes ar mėnesių mėnesiai vandenynuose. Ir tokių žmonių Lietuvoje tolydžio daugėja. Kas verčia juos ieškoti netradicinių, ekstremalių poilsio būdų ir netgi rizikuoti gyvybe?

Pėsčiasis Europoje – niekas

Režisierius Jokūbas Vilius Tūras jau keturis mėnesius keliauja iš Vilniaus į Ispanijoje esantį Santjago de Kompostelą. Kodėl taip ilgai? Ogi todėl, kad piligrimas keliauja pėsčiomis – visus 4300 km jis ketina įveikti per 200 dienų ir šventąjį Jokūbo miestą pasiekti liepos 25-ąją, Jokūbo dieną. Beje, pats piligrimas tuomet švęs ir savo gimtadienį. Šiemet liepos 25-oji bus sekmadienį, taip atsitinka kas ketverius metus, todėl tokie metai skelbiami šventaisiais Jokūbo metais. Tikima, kad tokiais metais kiekvienam piligrimui atleidžiamos visos nuodėmės.

Per dieną J.V.Tūras nupėdina maždaug 30 km. Miega, kur papuola: kartais jį priglaudžia bažnyčios, kartais – žmonės. Kadangi Jokūbas iš Vilniaus išėjo kaip tikras piligrimas, be pinigų, – valgo tik tai, kuo būna vaišinamas. Dabar keliautojas jau pasiekęs Prancūzijos pietus.

Kelionės koordinatorė Giedrė Aleksandravičiūtė mano, kad sunkiausia kelionės dalis, ko gero, praeity, nes keliautojas jau pasiekė teritoriją, kurioje esama piligrimams pritaikytos infrastruktūros: vieškeliai, prieglaudos, taip pat jų laukia vienuolynai ir bažnyčios. “Europa nepritaikyta pėščiomis judančiam žmogui. Jei esi be automobilio, esi niekas”, – atsidūsta Giedrė, prisiminusi, kad Jokūbui teko eiti ir palei greitkelius, ir spaudžiant 28 laipsnių šalčiui maudytis iš po automobilių ratų trykštančiose purvinose patižusio sniego voniose, ir šokti į dvimetrines pusnis dėl pavojingų sunkvežimių vairuotojų manevrų.

Ir nieko čia keista: XXI amžiaus žmogui sunku suprasti, kaip galima šitaip keliauti. Lenkijos interneto forumuose tiesiai buvo rėžiama: koks čia kvailys eina. Vakarietiškoje Vokietijos dalyje net vienuolynuose niekas nepatikėdavo, kad jis pėsčiomis atėjęs iš Lietuvos, o nakvynės buvo priimamas tik kai parodydavo savo piligrimo knygelę bei Vilniaus vyskupų rekomendacijas.

Tiesa, būta kelyje ir gerų žmonių, kurie mielai padėjo ir ne tik davė pastogę ar pavalgyti, bet ir leido išsimaudyti, susitvarkyti drabužius, persikelti į kompiuterį nufilmuotus vaizdus. Mat režisierius ketina ne tik pasiekti Santjagą, bet ir apie kelionę susukti filmą.

“Nuo senų laikų tokios kelionės atveria žmogų svarbiems vidiniams pokyčiams ir asmeniniam tobulėjimui, stiprina tikėjimą, viltį ir bendrystės su kitais pojūtį, – tikina J.V.Tūras. Pasak jo, Šv.Jokūbo kelias turėjo bene didžiausią reikšmę Europos istorijoje, įtvirtinant joje krikščioniškąjį identitetą. Nusilenkti prie šv. Jokūbo kapo 1578 m. keliavo ir žymusis didikas Jurgis Radvila, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos kardinolu.

Šventaisiais Jokūbo metais į Santjagą keliauja ir kitas lietuvis, pasivadinęs Pagoniu Piligrimu. Jis pasirinko lengvesnį kelią, kurį įveikia dauguma šiuolaikinių piligrimų, – 800 km nuo Prancūzijos sienos. Jis jau aplankė Burgą ir toliau žygiuoja Galicijos žemėmis.

Už kalnus geriau tik kalnai

Skaitau iš Himalajų atskriejusią žinutę: “Linkėjimai iš 1 stovyklos. Buvom išėję link 2 stovyklos. Kol kas stiprus vėjas ir šalta”. Tai lietuviai – Rūta Tolpežninkaitė ir Saulius Vilius. Kartu su keliais estais jie rengiasi įkopti bent į du kalnus, siekiančius 8 km: į Čo Oju ir Sisia Pangmą. Ne Everestas, bet…

Aistringų alpinistų Lietuvoje, ko gero, rastume apie pusę tūkstančio, dar tiek pat – jiems prijaučiančiųjų, kurie išsiruošia į nesunkius žygius, žinoma, alpinistų akimis. Na, o jei prie jų pridėtume dar ir tuos, kurie nusidangina iki bazinės stovyklos ir entuziastingai palaiko kopiančiuosius, išeitų nemaža bendraminčių bendruomenė.

Alpinistas Andrius Smirnovas šiemet jau buvo Aukštuosiuose Tatruose Slovakijoje ir Tailande. Pasirodo, ten yra aukštos stačios uolos ir dar galima laipioti uolomis virš vandens. Dabar Andrius ruošiasi kelionei į Prancūzijos Alpes. Ten kelias savaites asai alpinizmo paslapčių mokys tuos, kurie jau užsikrėtė alpinizmo bacila, bet įgūdžių dar neturi. Ir tai dar ne viskas – ieškodamas ypatingų pojūčių, Andrius ketina į kalnus kopti ir žiemą.

O Marius Pulkauninkas buria kompaniją liepą kopti į Komunizmo viršukalnę, dabar vadinamą Ismail Somuni, Pamyre. Jos aukštis – per 7 km. Marius jau yra įkopęs į keliasdešimt kalnų, aukščiausias iš jų irgi yra Pamyre. Tai Lenino viršūnė – 7134 m. Beje, Pamyre jis lankysis jau trečią kartą. “Ten labai gražu. Be to, kai norisi kopti į 7 km aukščio kalną, rinktis tenka tik tarp Pamyro ir Himalajų”, – sako alpinistas.

Politika veikia turizmą

Paradoksalu, tačiau praėjusį spalį Armėnijos ir Turkijos prezidentų pasirašyti ketinimų protokolai dėl diplomatinių santykių užmezgimo paskatino veikti ir lietuvius: imtas planuoti dviračių žygis aplink Araratą. Deja, politikai užtruko, bet keliautojai nenuliūdo, tik maršrutą pailgino. Taigi per 46 dienas jie dviračiais apsuks 3 tūkst. km žiedą aplink Araratą – per Gruziją, Armėniją, Iraną ir Turkiją. “Žygį dviračiais pradėsime Tbilisyje ir ten baigsime, tik iš kitos pusės, – paaiškina kelionės iniciatorius Sigitas Kučas. – Pasiekę Turkiją kopsime į kalną”. Keliautojas juokauja norįs pamatyti, kur archeologai surado Nojaus laivą.

"Veido" archyvas

Sigitas Kučas kviečia keliauti aplink Ararato kalną. Dviračiais žadama nuvažiuoti tris tūkstančius kilometrų.

Kelionę ponas Sigitas planuoja kartu su kolegomis iš Lenkijos, tačiau priimami visų tautų atstovai. Norą važiuoti jau pareiškė 76-erių metų vokietis Horstas Radmeris, jis, beje, su lietuviais keliauja jau keletą pastarųjų metų. Taip pat prisidės vienas armėnas. Pažįstama ir lietuviškoji kompanijos dalis – tai kelionių aplink pasaulį, į olimpinį Pekiną, žygio iš Kvedlinburgo į Vilnių dalyviai.

Kelionė organizuojama “BaltiCCycle” žygių principu. Tai reiškia, kad kiekvienas dalyvis gali prisidėti prie žygio bet kurioje maršruto dalyje – vienai dienai ar visam žygiui.

Dviračių entuziastas Andrius Stonys siūlo dar egzotiškesnę kelionę dviračiais, tiesa, gerokai brangesnę. Mat keliaujama bus po Kinijos pietuose esančią Hainano salą, kurioje išsaugota natūrali gamta: kalnai, džiunglės, karšti mineraliniai šaltiniai, kriokliai, kalnų upės ir ežerai, vaisių plantacijos ir svarbiausia – tikras žmonių gyvenimas. Planuojama įkopti ir į aukščiausią salos viršūnę, Penkių pirštų kalną. Tiesa, jis nėra labai aukštas – 1867 m, bet teks brautis per džiungles.

Na, o jei taip toli keliauti nedrąsu, tuomet liepą su Linu Vainiumi galima tęsti žygį dviračiais aplink Lietuvą. Šįkart jis mins pedalus aplink Žemaitiją: pradžia bus Šiauliuose, toliau – Joniškis, Žagarė, Naujoji Akmenė, Mažeikiai, Skuodas, Palanga ir kiti miestai bei miesteliai. Per dieną planuojama nuvažiuoti po 70–80 km. Kiekvienas turės važiuoti savarankiškai, kaip kam patogu, ir būti pats viskuo apsirūpinęs. Organizatorius duos tik žemėlapį, o nakvynė planuojama palapinėse bendrose stovyklose.

Vandens mėgėjai plauks ir nardys

"Veido" archyvas

Vandens sporto mėgėjai jau irgi kraunasi kuprines. Buriuotojai šiemet išsikėlė aukščiausią kartelę: jachta “Ambersail” ketina patekti į prestižiškiausias šių metų laivų lenktynes aplink Didžiąją Britaniją, kurios vyks rugpjūtį. “Tai didelio meistriškumo lenktynės, ir mums vien jau patekti į jas būtų neįsivaizduojama sėkmė”, – sako dalyvavimo lenktynėse iniciatorius Raimundas Daubaras.

Kaip ir kiekvienais metais, kelios grupės iš Lietuvos trauks į Kareliją – upėmis plauks plaustais, katamaranais ir baidarėmis. Šių metų naujiena – upė Voinica su galingais slenksčiais, žuvų gausa ir laukine apylinkių gamta. Šioje upėje aukščių skirtumas net 75 m, todėl joje net 25 slenksčiai, jų esama ir ketvirtos kategorijos. O tai labai baisu.
O jei nebaisu ar net nuobodu, tada galima plaukti kalnų upėmis Mongolijoje, Sajanuose ar Kamčatkoje.

Kamčatkoje buvusi verslininkė Rada Matulevičienė tikina, kad ten adrenalino tikrai netrūko – juk dieną plaukiama plaustais per slenksčius, o naktį budima prie laužo su šautuvu, belaukiant meškos. Tačiau ekstremaliausia verslininkės kelionė vis dėlto ne ši, o Galapagai, į kuriuos vyko nardyti. Pasirodo, šalia šių salų tokios stiprios srovės, kad vos iššokus iš valties reikia kuo skubiau nerti į 10 m gylį, antraip nuneš į vandenyną. “Ten gausybė įvairiausių gyvūnų – ryklių, vėžlių, įspūdingų žuvų. O ant kranto 30 laipsnių karštyje – pingvinai”, – pasakoja ponia Rada. Beje, nardyti su rykliais jai nebuvo naujiena, mat Belize rykliai beveik naminiai – juos galima glostyti, vartyti.

Na, o šiemet mūsų pašnekovė nardė Meksikoje, Kosumelio saloje. Ji garsi povandeniniais urvais, kuriuose absoliuti tamsa ir nė vieno gyvo padaro, užtat – pasakiško grožio stalaktitai ir stalagmitai. Balsvi, vietomis iškoriję, šaknimis į viršų styro druskomis apaugę medžiai. “Tarsi vulkanas po sprogimo. Jautiesi tarsi kosmose”, – prisimena Rada.
Vis dėlto, jei šiemet jūsų norus ir atostogų planus stipriai sujaukė finansų krizė ir jūs negalite prisidėti prie traukiančiųjų į svečias šalis, nenuliūskite – Lietuvoje taip pat galima patirti ekstremalių pojūčių. Štai kad ir gegužės 22 d. Kauno turistų klubas “Žygeivis” kviečia į iškylą pėsčiomis iš Ukmergės į Pageležius. 28 kilometrai naktį, po to nakvynė lauke. Susiraskite kokybiškesnius batus, ir pirmyn.

Dabar savaitei į Turkiją galima nulėkti vos už 550 Lt, o į Kretą už 600 Lt – tokių nuolaidų kelionių organizatoriai lietuviams dar niekada nesiūlė. “Vis dar jaučiame išsiveržusio Islandijos ugnikalnio padarinius: daug žmonių nesiryžta keliauti gegužę”, – paaiškina “Novaturo” atstovas Tomas Mikalonis.

Tačiau kelionių organizatoriai tikisi, kad greitai rinka atsigaus, nes birželio keliones klientai jau perka už neakcinę kainą. Be to, stebima ir kelionių rinkos stabilizacija: pirmąjį šių metų ketvirtį “Novaturas” pardavė 50 proc. daugiau kelionių nei pernai tuo pat metu, o “Tez tour” – penktadaliu. “Tez tour” tikina artimiausiems dviem mėnesiams pardavęs net pusę kelionių pasiūlymų, o į Egiptą ir Turkiją užsakęs net papildomų vietų.

Šie metai išryškino dar vieną tendenciją: susidarė dvi keliautojų grupės – iš anksto keliones planuoja ir gerus viešbučius renkasi turtingesni žmonės, o kita grupė laukia paskutinės minutės, kai kelionė gali atpigti ir trečdaliu. Tačiau vidutinė perkamų kelionių kaina vis dar išlieka didelė – 1700–2200 Lt vienam asmeniui. Organizatoriai teigia, kad lietuviai dažniau renkasi geresnius viešbučius, o “Oasis tour” šiemet iš viso atsisakė siūlyti trijų žvaigždučių viešbučius.

Populiariausia kelionių kryptis šiemet išlieka Turkija. “Dar mažiausiai dešimt metų ji neturės konkurentų – pigu ir geras aptarnavimas”, – tikina kelionių agentūros “700.lt” vadybininkas Edvardas Ostrachas. Antroje vietoje pagal populiarumą tarp keliautojų yra Kreta bei Ispanijos kurortai. Vis daugiau žmonių dėl priimtinos kainos renkasi ir Bulgariją, o jaunimas traukia į Ibisą Ispanijoje, garsėjančią naktiniais klubais.

"Veido" archyvas

Airija sužavi senovinėmis pilimis atokesnėse vietovėse ir keltiškais kryžiais šalia vienuolynų griuvėsių

Daugelis lietuvių į Airiją emigravo gyventi ir dirbti. Tačiau ir turistams į šią salą verta vykti. Juolab kad nuskristi ten galima nebrangiai.

Airija – ypatingas kąsnis įspūdžių ištroškusiam keliautojui. Čia net išrankiausius turistus užburia mitais apipintos jūrų pakrantės, vaiduokliški vienuolynų griuvėsiai, menantys pirmuosius krikščionybės skleidėjus, taip pat kryžiai, kuriuose dar gyvos keltų tradicijos, bei keisti pastatai, išnyrantys iš priešistorinių laikų.

Visus šiuos įspūdžius nuo mūsų skyrė tik trijų valandų skrydis iš Kauno į Šenono oro uostą. Šaliai apžiūrėti turėjome tik tris su puse dienos, tai yra vieną ilgąjį savaitgalį.

Norėdami kuo daugiau pamatyti rinkomės kelionę automobiliu, kurio nuoma keturioms dienoms kainavo apie 120 eurų. Jau pirmosiomis minutėmis, tik įsėdus į automobilį, teko skubiai apsiprasti, kad vairas – kitoje automobilio pusėje ir eismas vyksta kita puse. Keliai labai siauri ir vingiuoti, tačiau danga – puikios kokybės. O greitis leidžiamas gerokai didesnis, nei būtų galima įsivaizduoti, dažnai net 100 km per valandą. Per pusketvirtos dienos Airijoje nuvažiavome apie 800 km.

Viešbučių iš anksto neužsisakinėjome, nes nežinojome, kur vakarais būsime ir kur mums norėsis apsistoti. Beje, dėl nakvynės jokių keblumų nekilo: kai jau visai pavargdavome, belsdavomės į pirmo pasitaikiusio viešbučio duris ir mus maloniai priimdavo. Tiesa, Airijoje viešbučiai brangoki, viena nakvynė dviem žmonėms vidutiniškai kainavo apie 80 eurų.

Maistas Airijoje puikus – pakrantės kavinėse ir restoranuose gali paskanauti puikiai paruoštų įvairių rūšių žuvų patiekalų. Ypač skani tiršta airiška žuvienė – chowder. Sušalus ir pavargus ji atgaivina ir labai dera prie airių pasididžiavimo – “Guinness” alaus. O Centrinėje Airijos dalyje verta paragauti gardžių avienos kepsnių.

Lietuviškiems skrandžiams idealiai tiko ir airiški pusryčiai – dešrelės, kiaušinienė, pudingai (tamsus ir šviesus), grybai, pupelės ir skrebutis. Sukirtus tokius pusryčius, iki pat vakaro galima mėgautis nuostabia gamta ir didingų pastatų griuvėsiais.

Pirmoji diena – etnografijos parkas ir įspūdinga pakrantė

"Veido" archyvas

Lankytinų vietų Airijoje daug, tačiau pirmąją dieną norisi griebti tai, kas arčiausia. Taigi pasukome į Banračio pilį ir šalia esantį etnografijos parką – airiškąsias Rumšiškes. Parke surinkti įvairių amžių ir socialinių sluoksnių žmonių namai, tad gali pasigrožėti įspūdingais dvarais, kuklesniais valstiečių būstais ir net apžiūrėti visiškai skurdžias lūšnas. Sužavi geltonai ir mėlynai nutinkuoti nameliai, šalia kurių žydi ryškiaspalviai narcizai.

Vaikų džiaugsmui, čia pilna besiganančių karvių, arklių, avių, ožių, o paršeliai gyvena tikrame Nufnufo namelyje. Na, o vyresnių vaikų dėmesį patraukia viduramžiška Banračio pilis su puikiai apstatytomis menėmis. Tačiau turint mažai laiko į etnografijos parką galima ir neužsukti, nes yra tikrai įdomesnių vietų.

Važiuojant pakrantės link, prie legendomis apipintų Mohero uolų, nustebino viena keistenybė – laukai akmeninėmis tvoromis griežtai padalyti į didesnius ar mažesnius plotus. Pasirodo, taip airiai nuo seno žymėdavo savo sklypų ribas. Akį džiugino ir išnyrantys apgriuvę gynybiniai bokštai, bažnyčios bei jaukios šiuolaikinės sodybos.

Na, o pakrantė pasitiko stipriu žvarbiu vėju, kuris vijo bangas į didžiules jūroje styrančias uolas ir kranto skardį. Toks vaizdas ilgam užhipnotizavo ir nesinorėjo net pajudėti. Ši gausiai keliautojų lankoma pakrantė puikiai sutvarkyta – visur takeliai, tvoros, kad užsižiopsojęs turistas ar neklusnus vaikas nenukristų į jūrą. Visiškai sužvarbus nuo vėjo galima pasislėpti kalno uoloje įrengtose kavinėse ar suvenyrų parduotuvėse.

Dar truputį pavažiavus pasitinka ne ką mažiau įspūdingas reginys – Burenas. Išvertus iš airių kalbos – akmenuota žemė. Pasijunti tarsi patekęs į kitą planetą. Suskeldėjusi akmenuota žemė ir įsiutusios bangos, šokančios į penkių šešių metrų aukštį. Nepakartojamas stichijų šėlsmas! Sustojome ilgam, nes panorome įamžinti dūžtančią bangą. Tačiau pernelyg arti jūros nesiartinome, nes pamatėme, kaip vieną romantikos ištroškusią porelę vandens purslai permerkė kiaurai.

Antroji diena – vienuolynų griuvėsiai

Airija stebino gausybe vienuolynų griuvėsių. Ir ne bet kokių. Vien nuo vaizdo kvapą užgniauždavo – tamsus horizontas, apsunkę artėjantys lietaus debesys, niūriai stypsantys kryžiai ir į dangų šaunančios papilkėjusios gotikinės bažnyčios sienos su puikiai išsilaikiusiomis langų arkomis. Dažnai šalia griuvėsių budriai stūkso aukštas, siauras, smailus bokštas – jame vienuoliai slėpdavosi nuo užpuolikų. Toks pakankamai dažnas griuvėsių vaizdas – XVI a. reformų pasekmė. Mat buvo pradėti uždarinėti vienuolynai – esą pernelyg daug jie turto sukaupė.

Šiais laikais daugumą tokių vietų galima aplankyti nemokamai, pavyzdžiui, netoli Banračio pilies yra Quin vienuolyno liekanos, netoli Bureno parko – Kilmacduagh vienuolynas ir dar daugybė kitų. Tiesiog atvažiuoji, pastatai automobilį, perlipi laipteliais per akmeninę tvorą ir mėgaujiesi vaizdais, kiek tik nori.

Kitas viduramžių vienuolynas, kurį Airijoje verta aplankyti, yra Clonmacnoise. Jis įkurtas VI amžiuje, ant kalvos prie Šenono upės. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia kryžiavosi viduramžių keliai, jungę visas Airijos dalis. Tai viena svarbiausių Airijos vietų – čia palaidoti senieji karaliai, iš čia vyko krikščionybės sklaida.

Clonmacnoise galima pasigėrėti daugybe keltiškų kryžių, keliais puikiais išsilaikiusiais bokštais, mažomis koplytėlėmis. Išlikęs ir IX a. akmeninis keltiškasis kryžius.

Trečioji diena – Bru na Boinas ir Belfastas

Bru na Boinas (kitaip vadinamas Niugreidžu) – vienas įstabesnių priešistorinių pastatų Vakarų Europoje. Manoma, kad tai koridorinis kapas. Jis stūkso ant nedidelio skardžio prie Boino upės. Netoliese yra dar kelios dešimtys mažesnių kapų. Pilkapis 9 metrų aukščio, 76 metrų pločio, sukrautas iš beveik 200 tūkst. greipfruto dydžio upės akmenų, užpiltų storu durpių sluoksniu. Įėjimą puošia gulsčias akmuo, papuoštas spiraliniu ornamentu. Kapo viduje irgi likę keli puošybos ar sakraliniai elementai – spiralės, rombai. Kažkada pastatą supo stačių akmenų ratas, tačiau dabar išlikęs tik nedidelis fragmentas. Tačiau kam šis statinys buvo skirtas, kas buvo jo statytojai – archeologai į šį klausimą ir šiandien atsakyti negali.

Šis priešistorinis pastatas unikalus dar viena savybe – trumpiausią metų dieną pirmasis kylančios saulės spindulys prasiskverbia į vidų ir apšviečia visą 18 metrų ilgio koridorių bei gilumoje esantį laidojimo kambarį.

Vieniems turistams slampinėti po šias apylinkes neleidžiama. Nusipirkus bilietą reikia laukti autobusiuko, kuris nuveža prie pastato, o ten pasitinka gidas. Beje, lankytojams siūloma dalyvauti loterijoje – tereikia užpildyti anketą ir įmesti į urną. Burtais bus išaiškinti keli laimingieji, kurie trumpiausią metų dieną galės pasidžiaugti pirmuoju saulės spinduliu priešistoriniame kape.

O paviešėjus priešistorinėje epochoje mūsų laukė tolimiausias kelionės punktas – Belfastas. Deja, jis vis dar priklauso Didžiajai Britanijai, čia nuolat vyksta protestantų ir katalikų susidūrimai. Niūrus miestas. Galbūt toks jis mums atrodė, nes atvažiavome vakarėjant. Centre pirmi namų aukštai, kuriuose paprastai būna įsikūrusios parduotuvės su spalvingomis vitrinomis, jau buvo užbarikaduoti šarvuotomis žaliuzėmis. Kai kurios iš jų – apdegusios. Ant daugelio namų nupiešti susirėmimuose žuvusių žmonių portretai. Viduryje miesto esanti tvora, skirianti katalikišką miesto dalį nuo protestantiškos, išmarginta grafitais. Būtent šią tvorą ir nori pamatyti daugelis turistų, tačiau ją fotografuodami budriai žvalgosi per petį.

"Veido" archyvas

Nepaisant to, vakarinis gyvenimas verda: vaikštinėja šeimos su mažais vaikais, restoranuose sėdi žmonės, ryškiai apšviesti svarbiausi pastatai – puošni rotušė, neoromaninė katedra ir operos rūmai. Truputį pasivaikščioję neramiai patraukėme prie tamsioje gatvelėje palikto automobilio, mat kelionės vadove “Rough Guide” užsiminta, kad nerekomenduojama palikti automobilių su airiškais numeriais – juos gali padegti, išdaužyti langus ar kitaip nuniokoti. Kitą dieną mūsų laukė kelionė į Šenoną, o iš ten į Lietuvą.

Trys su puse dienos Airijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, mažoka, pernelyg čia daug priešistorinių griuvėsių, vienuolynų, miestelių, rūmų, pilių, parkų, įspūdingų pakrančių. Turint daugiau laiko tikrai verta pakeliauti ir po salas – iš ten atsiveria patys įspūdingiausi pakrančių vaizdai.

Lietuvoje pastaraisiais metais keliautojų dienoraščių tinklalapių vis daugėja. “Veidas” keliautojų pasiteiravo, kurie jų atrodo patikimiausi ir patogiausi.

Debiutantai retina senbuvių gerbėjų gretas

Bene daugiausiai komplimentų sulaukė pernai rugpjūtį pasirodęs naujas tinklalapis MyTrips.lt – paprasta, aiškios struktūros ir, nesunku pastebėti, besiplečianti internetinė keliautojų bendruomenė. Tinklalapio lankytojai čia dalijasi naudinga informacija apie keliones, o kūrėjai stengiasi kasdien pasiūlyti bent po vieną naują straipsnį apie įdomias pasaulio vietas. MyTrips.lt, kitaip nei daugelis panašių tinklalapių, siekia išlikti keliautojų zona ir nespausdina naujienų agentūrų pateikiamos informacijos ar komercinių straipsnių. Tinklalapis orientuojasi į originalius keliautojų pasakojimus, tačiau, tenka pastebėti, į jį savo rašinius perkelia vis daugiau keliautojų, tad kartais susidaro įspūdis, kad MyTrips.lt dubliuoja kitur spausdintus įspūdžius.

Tinklalapis turi aktyvų “Facebook” gerbėjų klubą ir pirmą lietuvišką “Facebook” kelionių žemėlapį, vadinamąją aplikaciją. Čia galima sužymėti, kur nariai buvo nukeliavę, kur nori nuvykti, taip pat susirasti kelionės draugų ir sužinoti daugiau informacijos apie juos dominančias šalis.

“Mintis sukurti MyTrips.lt kilo dėl to, kad pajutome tinklalapių, į kuriuos užsukęs galėtum gauti tikrai vertingos nekomercinės informacijos apie keliones, trūkumą”, – pasakoja MyTrips.lt, priklausančio keliems kelionių entuziastams, komandos narė Aušra.

Dar viena debiutantė – pernai spalį keliautojus ėmusi burti KelioniuManija.lt. Čia pateikiama susisteminta duomenų bazė apie daugiau nei šimto pasaulio šalių lankytinas vietas. “Keliautojų tinklalapiuose rasdavau nemažai pasakojimų – kai kurie jų išsamūs, bet dauguma apsiriboja emocine informacija, pavyzdžiui, kokie blogi Lenkijos keliai, kaip smagu buvo po ilgo dienos žygio palapinėje žaisti kortomis ir gurkšnoti vietinį alutį ir pan. Kadangi pati mėgstu keliauti savarankiškai, visada ieškau labai konkrečios informacijos ir praktinių patarimų. Tai ir paskatino sukurti tokį tinklalapį, kuriame planuojant kelionę į konkrečią šalį be ilgų klaidžiojimų interneto platybėse būtų galima rasti ir susistemintos informacijos, ir profesionalių autorių pasakojimų, ir keliautojų atsiliepimų bei emocijų”, – pasakoja KelioniuManija.lt idėjos autorė Daiva Zaveckienė.

Tinklalapį Klajoklis.lt keliautojai randa už ką ir pagirti, ir papeikti. Jame daug naudingos informacijos keliautojams, bet trūksta susisteminimo, atgyvenęs dizainas. O Bonjour.lt gana aiškus išdėstymas, daug informacijos – nuo viešbučių sąrašų iki orų prognozių ar kelionių pasiūlymų.

“Tinklalapio Klajoklis.lt išorė gali išgąsdinti, bet panaršęs tikrai atrandi naudingų dalykų, o Bonjour.lt – atvirkščiai, iš pirmo žvilgsnio atrodo populiarus ir turiningas, bet greitai supranti, kad turinys vis dar skystokas”, – toks yra Valdo Lopetos, patyrusio keliautojo ir viešųjų ryšių specialisto, vertinimas.

Nuoširdžiausi – pavienių keliautojų tinklalapiai

Daugiau kaip keturiasdešimt šalių išmaišiusiam V.Lopetai labiausiai patinka asmeniški, gal net vienai kelionei perteikti sukurti tinklalapiai, tokie kaip Dvieseazijoje.blogspot.com, 100dienu.lt, Kainorisidalintis.blogspot.com, Travel.blogas.lt. “Kai bandoma kurti tinklalapį, į kurį dedama ir įvairi turizmo rinkos informacija, tai jau virsta verslu”, – pastebi Valdas.

Valdo ir Žydronės Crossroad.lt galima rasti viską – nuo maršruto iki kelionės smulkmenų ir be jokios iš kitų šaltinių perspausdintos informacijos. Tai tiesiog idealus gidas besirengiantiesiems į Lotynų Ameriką, po kurią pora keliavo penkiolika mėnesių.

“Kokiame indėnų kaimelyje Peru ieškodavome greičiausiai veikiančio interneto ir rašydavome”, – prisimena Valdas. Jis turi idėjų iš kelionių aprašymų portalo Crossroad.lt padaryti ne tik tokių aprašymų, bet ir patarimų tinklalapį. “Rašydamas apie kurią nors šalį ne visada spėji paminėti, kaip reikia kalbėtis su taksistais ar autobusų vairuotojais, kur geriau pirkti suvenyrus ir panašiai. Norėtume tinklalapį padaryti pragmatiškesnį, įtraukti daugiau žmonių, kurie galėtų pasidalyti patirtimi, kaip jie keliauja be dolerio kišenėje, tik su trimis apelsinais”, – planais dalijasi V.Lopeta.

Štai kad ir toks paprastas patarimas: jei norite pasinaudoti “Lonely planet” patarimu apsistoti kokiame nors viešbutyje, prie knygoje nurodytos kainos iš karto galite pridėti apie 20 proc., nes autoritetingų leidėjų rekomenduoti objektai kaipmat pritraukia daugiau turistų. Jei norite pigesnio varianto, verčiau paieškokite kito viešbučio aplink rekomenduotąjį. Jie dažniausiai būna pigesni, nors ne ką prastesni.

Kitas prisiekęs keliautojas – turizmo ir viešbučių administravimą studijuojantis Rimvydas Širvinskas, geriau žinomas kaip Makalius. Pirmieji jo kelionių aprašymai skelbti tinklalapyje Supermama.lt. “Gal skamba juokingai, bet kol kas nesu radęs nė vieno forumo, kuriame būtų pateikta išsamesnė informacija apie keliones, nei čia”, – savo tinklalapyje pastebi R.Širvinskas.

Tačiau prisikaupus nemažai įspūdžių ir sulaukus tokio populiarumo, kai pasakojimas apie Siciliją, kuris buvo skaitytas daugiau nei 66 tūkst. kartų, keliautojas sukūrė savo Makalius.lt.

Pavyzdžiui, turistų, keliautojų ir nuotykių ieškotojų klubas Xgenomas.lt, remiantis Top.stats.lt statistika, net patenka tarp populiariausių kelionių informacijos tinklalapių.

Kiekybė aukštyn, kokybė – žemyn

Vis dėlto didėjanti keliautojų tinklalapių kiekybė toli gražu negarantuoja kokybės, netgi atvirkščiai. “Lietuvos tinklalapiuose prasidėjo masinė grafomanija. Nebesinori spraustis ir paskęsti tarp tokių naivių aprašymų, kaip važiavom, gėrėm, pamatėm ar nepamatėm – absoliučiai nenaudingos informacijos, įdomios gal keliems draugams. Jei būčiau tinklalapių administratorius, nebijočiau pasitelkęs reitingavimo sistemą valyti beviltiškus rašinukus”, – pastebi vis mažiau apie keliones rašantis Nomadas, nors jo kelionių aprašymus skaitant, kaip taikliai apibūdino vienas internautas, “nosyje – kvapai, akyse – vaizdai, širdyje – jaudulys”.