Vytautas Černiauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia kliūtis keliauti taip plačiai, kaip norisi, – ne pinigai ar skrydžių trūkumas, o vizos. Pradėjus judėti toliau nei iki Latvijos ar Sankt Peterburgo (dar tais laikais, kai mums nereikėjo Rusijos vizų), kolekcionuoti spalvotus ir blizgančius lipdukus bei antspaudus pase man buvo smagus pomėgis. Kol sykį neįstrigau Dubajaus oro uoste, nes negavau vizos, ir vos pakliuvau į Indiją, nes vizą turėjau (tik „neteisingą‟).

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Indiją – į Šengeno zoną!

Kad viza gali būti ne leidimas, bet kliūtis patekti į tam tikrą šalį, įsitikino vilnietis Vytautas Černiauskas. Suplanavęs ilgam savaitgaliui ištrūkti į Indiją, kur ketino dalyvauti vestuvėse, ir iki paskutinės minutės stengęsis įveikti nebaigtus darbus, galiausiai apsižiūrėjo, kad pavėlavo paprašyti vizos.

„Kai anksčiau pirkau bilietą į Peru, pasitikrinau, ar nereikia vizos, – prisiminė jis. – Ne, nereikia Europos Sąjungos šalių piliečiams, kaip ir į daugumą kitų Lotynų Amerikos šalių. O ar reikia į Indiją, net nesugalvojau pasidomėti, nes buvau šventai įsitikinęs, kad arba išvis nereikia, arba oro uoste gausiu. Kaip Turkijoje ar Egipte, juk tokia daugybė žmonių ten keliauja!‟

Galiu pasidžiaugti, kaip nuostabu, kad esame ES ir Šengeno valstybė.

Tik prieš pat suplanuotą kelionę Vytautas sužinojo, kad Indijos vizų reikia visų šalių piliečiams. Dar labiau jį nustebino detalė, kad vien japonai jas gali gauti oro uostuose. Kitiems internetu ne vėliau kaip keturios dienos iki atvykimo į šalį reikia užsisakyti elektroninę vizą. Ją išduoda per kelias dienas.

„Neturint vizos negalima net registruotis į skrydį, nes reikia nurodyti jos numerį, – pasakojo pašnekovas. – Paskambinus į informacinę liniją malonus indas mano bėdą suprato iš pusės žodžio. Matyt, tūkstančiai tokių kaip aš ten skambina kasdien. Pasakė, kad jei skrydis rytoj, o aš vizos iš anksto neužsisakiau internetu, per vieną dieną jos gauti neįmanoma.‟

Maždaug 25 šalis aplankęs, bet pirmą sykį panašioje situacijoje atsidūręs keliautojas pripažino gavęs paprastą pamoką: būtina visuomet iš anksto pasitikrinti.

Vienas iš jo bičiulių „Facebook‟ rašė neseniai nustebęs, kad, važiuojant į kai kurias šalis, reikia vizos: „Akivaizdžiai dar ne visos prisijungė prie Šengeno zonos.‟ Į tai Vytautas su šypsena atsakė, kad Indija turėtų atsidurti Šengeno erdvėje kaip įmanoma greičiau.

„Galiu pasidžiaugti, kaip nuostabu, kad esame ES ir Šengeno valstybė, – kalbėjo jis. – Daugybę kartų prisižiūrėjau, kaip kankinasi kitų valstybių, kurioms mažiau „nuskilo‟, piliečiai ir kokius kryžiaus kelius jiems tenka nueiti, norint pakeliauti po šalis, po kurias mes lengviausiai važinėjame net nesusimąstydamie, kad gali būti kur kas sudėtingiau.‟

Vizą turiu, pasinaudoti negaliu

Nuotykių su Indijos viza būta ir mano gyvenime. Skirtumas toks, kad aš ją turėjau – gautą laiku, tik be galimybės pakliūti į šią šalį.

Tuomet gyvenau Kabule ir sykį su kolege, taip pat lietuve, Kalėdoms susiruošėme į gimtinę. Pigiausia pasirodė kelionė per Delį bei Helsinkį. Dėl nepatogaus skrydžių laiko laukė naktis Indijoje, tad reikėjo vizų. Kolegė gavo daugkartinę pareigūnams suteikiamą vizą (angl. official), aš – daugkartinę turistinę.

Mano viza irgi buvo daugkartinė. Tačiau pase buvo dailiai išraitytas žodelis triple. Mat po atakų Mumbajuje 2008-aisiais indai sugalvojo taisyklę: kai išvažiuoji iš šalies, gali grįžti ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių. Aš gavau tik pusės metų vizą, todėl, net jei kassyk būčiau užsukusi vos keletui valandų, daugiau nei trijų kartų niekaip nebūtų išėję.

Eglė Digrytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pakeliui į Vilnių buvome priverstos Delyje sustoti nakčiai. Keliaujant atgal, laukė tik 6 valandų pertrauka – nebuvo prasmės net galvoti apie pažintinį turą po miestą. Bet liaudies išmintis byloja: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Iš patirties buvau įsitikinusi, kad suomiai yra punktualūs minučių tikslumu. Tik ne jų avialinijos – Vilnių po dviejų savaičių atostogų palikome vėliau, nei turėjome. Lėktuvas, turėjęs mus nugabenti iki Delio, dar stovėjo oro uoste, bet ekrane jau švietė užrašas „gate is closed‟.

Bet ar tai problema? Nebent faktas, kad namie atsidursime ne antradienį, o trečiadienį. Pavėlavome ne dėl savo kaltės, tad per porą minučių bilietai buvo pakeisti kitai dienai, darbuotoja paaiškino, kaip pasiekti viešbutį, davė talonus vakarienei. O tada kolegė pasisuko į mane… „Taigi indai trečiadieniais į Kabulą neskrenda!‟

Indijos pasienio pareigūnai išskirtiniais atvejais gali įleisti keliautojus, tad įjungiau dzen režimą ir nusprendžiau rizikuoti.

Tai reiškė, kad Delyje teks praleisti ne kelias valandas ar naktį, kurią būtų galima prakentėti oro uoste, bet ilgiau nei parą. Tačiau aš galėjau prašytis į Indiją tik po pusantro mėnesio! Viešbutyje karštligiškai naršiau internetą. Išsiaiškinau, kur Helsinkyje yra Indijos ambasada ir kaip paprašyti vizos, bet nežinojau, ar man duotų kitą ir ar užtektų laiko. Užtat perskaičiau, kad Indijos pasienio pareigūnai išskirtiniais atvejais gali įleisti keliautojus, tad įjungiau dzen režimą ir nusprendžiau rizikuoti.

Pirma kliūtis – pakeisti skrydžio iš Delio bilietus. Pavyko be jokių papildomų išlaidų – indų avialinijos už tai neėmė nė cento! Antra – oro uoste registravusi darbuotoja – kažkaip buvo įveikta per kelias minutes (į vizą ji atkreipė dėmesį, bet pažadėjau iš oro uosto nesiveržti – gal patikėjo…).

Trečioji laukė po varginančio skrydžio. Keliautojų pasus tikrino keli vyrai. Išsirinkau vieną iš jaunesnių ir bene patraukliausią (neturėjau nieko prieš vyresnius ir mažiau simpatiškus, bet situacija vertė naudotis visomis priemonėmis). Ištiesiau pasą, dėdamasi, kad gyvenimas yra puikus. Jis įsmeigė akis į pasą, tada – į mane, vėl į pasą ir numykė, kad negali manęs praleisti. Pakišusi jam pluoštą senų ir naujų bilietų, ėmiau skųstis indais, kurie kažkodėl vieną dieną neskrenda į Kabulą. Pažadėjau mauti tiesiai į viešbutį ir niekur iš jo nekišti nosies, tik kitą dieną grįžti į oro uostą. Ir dėl viso pikto maloniai nusišypsojau.

Indas nuėjo kažkur pasikonsultuoti, deja, patarėjo nerado. Pasienio kontrolę jau įveikusi kolegė pasakojo jį girdėjusi bumbant „big problem, big problem…‟ Po kelių minučių grįžęs vyrukas atsiduso: „Well, my dear…‟ (Iš paskutinio žodžio supratau, kad viskas bus gerai – turbūt suveikė šypsena). Antspaudą į pasą gavau. Žinoma, vos pasiekusios viešbutį numetėme daiktus ir patraukėme ieškoti rikšos – jei jau esame Delyje, kaip galima jo neapžiūrėti?

Arabui prireikė šypsenos

Kita istorija su viza po kelių mėnesių Dubajuje baigėsi ne taip smagiai. Keliavau į Frankfurtą ir vėl turėjau visą vakarą bei naktį laukti skrydžio. Su bendrakeleive brite buvome nusižiūrėjusios viešbutį, tik tiek, kad ji galėjo keliauti tiesiai (britams vizų į Jungtinius Arabų Emyratus nereikėjo), o aš turėjau pasirūpinti tranzitine viza. Arabai turi devynias galybes vizų rūšių (turistinės, darbo, mokslo, oficialios, įvairios trukmės ir taip toliau). Man lengviausia buvo gauti tranzitinę, su kuria, jei turi bilietą keliauti toliau, šalyje gali išbūti keturias dienas.

Baltai apsirėdęs arabas pakėlė galvą nuo popierių ir be „salam‟ bei kitų mandagybių nukirto: „Kur šypsena? Jokių vizų!‟

Išlipusi iš lėktuvo patraukiau pas pasieniečius leidimo darytis vizą (tuo užsiėmė privati kontorėlė, todėl man viza pabrangdavo dvigubai iki 100 dolerių). Prieš pasienietį padėjusi pasą ir bilietą, paprašiau tranzitinės vizos. Gal pasą taukštelėjau kiek per garsiai, gal balse pritrūko entuziazmo… Baltai apsirėdęs arabas pakėlė galvą nuo popierių ir be „salam‟ bei kitų mandagybių nukirto: „Kur šypsena? Jokių vizų!‟ (Pamenate, kaip Delyje vaipiausi? Atrodo, pasieniečiams to reikia!)

Ėmiau aiškinti, kad skrydis bus tik rytą, Dubajuje nežadu likti, todėl nėra jokių kliūčių vizai gauti. Pasieniečiui nebuvo įdomu. Pasiūlė susirasti jo viršininką ir aiškintis. „Kur tas viršininkas? Kaip atrodo?‟ Arabas mostelėjo ranka kairėn: „Va ten vaikšto, su žalia uniforma‟. „Ten‟ buvo atvykimo salė, pilna žmonių – reikėjo ieškoti lyg adatos šieno kupetoje, juoba kad uniforma iš tikrųjų buvo pilka.

Viršininkas netrukus atėjo pats. Pakartojau savo dainelę, jis užmetė akį į pasą ir bilietą, bet nieko. „Skrydis – po mažiau nei 12 valandų, viza nebūtina.‟ Jau ėmė siutas: „Žinoma, kad po mažiau nei 12 valandų, bet kai atskridau, buvo daugiau!‟ Arabams buvo vienodai – liepė palaukti autobuso ir keliauti į kitą terminalą, iš kurio turėjau skristi į Frankfurtą. Jei būčiau žinojusi, kad tas terminalas yra kažkas tarp Disneilendo ir „Akropolio‟, gal nebūčiau kėlusi tiek triukšmo – jis veikė ištisą parą ir liūdėti tikrai nebuvo progų… Teliko džiaugtis sutaupius kokius 300 dolerių už vizą ir viešbutį.

Po kelerių metų panašių problemų Dubajuje nebūčiau turėjusi. Anuomet bėda slypėjo tame, kad kai kurios ES narės (žinoma, senbuvės) arabams buvo lygesnės už kitas – lietuviai, bulgarai ar vengrai turėdavo pasirūpinti brangiomis, nelengvai gaunamomis vizomis, kai britai, vokiečiai ar prancūzai keliaudavo laisvai. Vėliau JAE nusprendė, kad ir Bendrijos naujokių piliečiams 30 dienų vizas bus galima gauti nemokamai oro uoste, be išankstinio prašymo.

Scanpix

Kelionės. Kažkas Turkijos kurortą Alaniją yra pavadinęs narkotiku. Kartą paragavęs šios vietos, apsvaigsti ir nori sugrįžti čia vėl. Gal todėl daugelis lietuvių Alanijoje yra įsigiję butus.

Alanija iš pirmo žvilgsnio – paprasčiausias pajūrio miestas. Čia per dienas galima tingiai gulinėti paplūdimiuose, sočiai ir skaniai valgyti, o vakarais zulinti gatves. Gatves… Betgi tie prekybininkai! Taip, prekybininkai tarsi įkyrios musės zyzia į ausis, bet tik tada, jei į juos žvelgi iš aukšto, o kai įsižiūri atidžiau, kiekviename pamatai įdomų žmogų.

Dyrinu pagrindine senamiesčio ~Damlata?~ gatve, kuri nuo Kleopatros paplūdimio veda į uostą, ir iš kiekvienos parduotuvėlės skamba pardavėjų  balsai: „Lady, lady, look at me!“ Kur ten žiūrėsi, kai jų tiek daug, o aš neketinu nieko pirkti. Užtat mano dėmesį patraukia du dideliausi ant šaligatvio drybsantys šunys. Sustoju prie jų, atrodo draugiškai nusiteikę. Vienas prikiša nosį – imu kasyti jam paausį ir jis suakmenėja. „Tai Sivos kangalas, – girdžiu balsą, – piemenų šuo. Tokie padeda suginti į aptvarus avis.“

Šalia stovi moteris. Netrukus paaiškėja, kad Siva – tai Rytų Anatolijos miestas, esantis netoli mums geriau žinomos Kapadokijos. Iš ten ir kilo šie šunys. O kangalas – tai aviganių rūšis. Šie šunys labai sargūs, bet geraširdiški. Suaugę patinai gali sverti net 70 kilogramų! Toks meitėlis dabar ir trina nosį į mano delną.

Pokalbį tęsiame mažulytėje parduotuvėlėje, kuri nuo grindų iki lubų prikrauta prieskonių, pasieniuose riogso didžiuliai maišai vyšnių, arbūzų, mangų, citrinų, apelsinų ir kitokių arbatų miltelių. Parduotuvės šeimininkai – mane užkalbinusi Ayten Ertekin ir jos vyras Hamdis Ertekinas. Ayten man į rankas įbruka stiklinaitę su gėrimu. Gurkšteliu ir kūną užlieja maloni šiluma.

Kas nors kartą buvo Turkijoje, neabejotinai ragavo nepakartojamo skonio obuolių arbatos. Ertekinų šeima jau keturiasdešimt metų gamina ne tik obuolių, bet ir dar 15 rūšių vaisių arbatas. Tiesa, pastaruoju metu gamyba jau užsiima Ertekinų vaikai, o vyresnieji dienas leidžia parduotuvėje.

Šių arbatų gamybos procesas gana sudėtingas. Iš pradžių tris mėnesius vaisiai džiovinami, tada smulkiai malami. Gauta pudra maišoma su cukrumi. Man ponia Ayten paruošė obuolių arbatos su cinamonu, imbieru, ženšeniu, pipirais bei kinrožių žiedlapiais. Tikrai gardu. O šeimininkė aiškina, kad jei gerčiau šią arbatą šešias dienas iš eilės, visos ligos praeitų. Žiemai Ertekinai arbatas pastiprina eukaliptų ištraukomis – jos padeda nuo peršalimo ir slogos.

Iš tolo priešingoje gatvės pusėje matau mojantį Turgay‘ių Öl Güveną. Jis kartu su bičiuliu Mehmetu Sahu Özgenu Alanijoje prekiauja odiniais drabužiais. Vyrai pasitinka mane ant „Dideri“ parduotuvės slenksčio ir kaip tėvai paeiliui bučiuoja į abu skruostus.

Bičiuliai prie Izmiro turi odos drabužių fabriką, kuriame dirba apie 40 žmonių. Šiame fabrike atliekami visi odos apdirbimo darbai – nuo rauginimo iki dažymo. Du mėnesiai praeina, kol oda tampa minkšta, švelni ir tinkama drabužiams siūti.

Turgay‘ius vedžioja po parduotuvę ir moko, kaip atskirti ėriuko odą nuo karvės, natūralią – nuo dirbtinės. Turkai dažniausiai išdirba ėriukų ir karvių odą, ožkeną, pastaroji – pigiausia. Iš jų siuvami drabužiai, rankinės. Rečiau naudojama kupranugarių oda. Ji tinka tik diržams.

Bičiuliai turi ir kailinių drabužių – jiems siūti lapių ir triušių kailių vežasi net iš Argentinos. Tiesa, šiuos drabužius mėgsta tik rusai, o vakariečiai, pasak parduotuvės savininkų, perka „normalius“.

Turgay‘ius liūdnas. Pavasaris į Turkijos rivjerą vėluoja, todėl turistų mažai. Vyras dūsauja, kad dabar odininkams nepalankūs laikai – prieš penkiolika metų jų įmonė pagamindavo 10–15 tūkst. vienetų odinių drabužių. Prieš penkerius metus gamyba susitraukė iki 3–5 tūkst. vienetų, tačiau didžioji dalis produkcijos vis dar keliaudavo į Rusiją. O ir iš Alanijos apie 80 proc. pasiūlos išsiveždavo pirkėjai iš Rusijos bei Ukrainos. Dabar, papūtus šaltam vėjui iš Rytų, rusų turistų nebeliko, tad bičiuliai sėdi be darbo.

„Nulis“, – apie prekybą savo vyras. „Ką darysite?“ – klausiu. „Eisim gatvių šluoti“, – atšauna jis. Bet aš netikiu – vis tiek ką nors sugalvos. Tylėdami iš mažyčių stiklinaičių geriame kvapią turkišką arbatą.

Kitą dieną bičiulis Kemalis Özenas mane pažindina su Pinar Kiymaz. Ši moteris gyvenimo prasmę mato gaivindama senolių tradicijas. Jos mažulytėje dirbtuvėlėje „Art mine“, kuri rymo prie Archeologijos muziejaus, gaudžia senovinės audimo staklės. „Žmonės užmiršo, kas yra šilkas, kaip jis gimsta. Tradicija nyksta, nes rankomis austi – per didelis darbas“, – atsidūsta Pinar.

Dar visai neseniai Alanijoje kiekvienuose namuose stovėjo audimo staklės ir visos moterys mokėjo austi. Audė ir abi Pinar močiutės.

Pinar universitete baigė ekonomikos studijas ir devynerius metus dirbo prekybos rūmuose. Bet vieną dieną suprato, kad gali būti laiminga tik kažką darydama savo rankomis. Idėjos, kaip pakeisti gyvenimą, ilgai ieškoti nereikėjo – šilko audimas buvo įrašytas jos genuose.

Moteris užaugo name Alanijos tvirtovėje. Tai didžiulė teritorija su daugybe senovinių pastatų, kuriuos supa 6,5 kilometro sienos, jie stovi ant toli į jūrą įsiterpiančios kalvos. Tvirtovė buvo pradėta statyti XIII amžiuje ir miesto gynybai naudota iki pat XIX amžiaus. Dar visai neseniai čia namus turėjo 8 tūkst. įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Dabar tvirtovėje belikę 2 tūkst. gyventojų.

„Anksčiau, kai eidavai gatve, pro visų namų atvertus langus sklisdavo staklių gausmas, – prisimena audėja. – Mano tėvas buvo siuvėjas. Vestuvėms mamai ir sau buvo pasiuvęs nuostabius šilkinius naktinius.“

Pinar išsaugojo močiutės stakles ir jomis audžia taip pat, kaip Alanijos moterys šimtus metų audė iki jos: be ornamentų, kartais audinius pagražindama spalvomis.

Moteris ne tik audžia šalikus, skaras, audinius suknelėms ir palaidinėms. Ji yra ir unikalios tradicijos sergėtoja – iš šilkverpių kokonų kuria gėles. Šio ypatingo meno ją išmokė devyniasdešimtmetė močiutė Bergüzar Afyoncu, kuri mirė vos prieš keturis mėnesius.

Kai Bergüzar buvo jauna, uoste sutiko kiprietes, kurios iš šilko kokonų gamino gėles. Mergaitė buvo pakerėta jų grožio – ėmė maldauti tų moterų, kad šio amato išmokytų ir ją, tačiau moterys buvo nesukalbamos. Tada Bergüzar pasiskolino vieną gėlelę ir ėmė tyrinėti, kaip ji padaryta. Ji prisiekė sau, kad padarys panašią. Po daugybės bandymų Bergüzar ne tik pavyko pakartoti šilko gėlių grožį, bet mergaitė netgi pranoko savo įkvėpėjas: Kipre vestuvėms daromos vienspalvės gėlelės, o Bergüzar jas ėmė dažyti natūraliais dažais, išmoko įtaisyti kuokelius, lapelius.

Žiūriu, kaip Pinar rankose palengva skleidžiasi apelsino žiedas. „Šikinių gėlių galima pagaminti įvairiausių – tereikia fantazijos“, – sako menininkė ir priduria, kad šilko pakerėtoms turistėms ji kartais rengia gėlių gamybos pamokas.

Jei nusprendėte atostogas praleisti Alanijoje, jums neišvengiamai teks susidurti su kelionių visureigiais į kalnus organizatoriais. Tai viena populiariausių pramogų šiame kurorte. Į kelionę išsirengiu su kompanija „Intercity off road“. Tai viena didžiausių visureigių safarius rengiančių kompanijų Alanijoje. Ji bendradarbiauja su tokiais turizmo paslaugų milžinais, kaip „Tuj“, „Corendon“, „Mastour“ ir pan. Be to, jos vadybininko Nurhako Karakulako įsitikinimu, yra patikimiausia ir už prieinamą kainą siūlo geriausią pramogų paketą.

Į kalnus vienu metu pajuda net 13 visureigių. Perlėkę per miestą, visi sustoja prie Alanijos tvirtovės. Nuo jos kuorų miestas kaip ant delno: matyti siauros senamiesčio gatvelės su daugybe parduotuvėlių, mečečių minaretai, Raudonasis bokštas – gynybinis įtvirtinimas, po kojų į juodas uolas daužosi Viduržemio jūros bangos. Ten, žemai, yra keturios olos, prie kurių galima atplaukti laivu ir nardyti po akmeniniais skliautais. Šią tvirtovę mėgsta lankyti istorijos mėgėjai ir įsimylėjėlių porelės, ieškančios, kur pasislėpti nuo įkyrių žvilgsnių.

„Šiandien į Alaniją žvelgsime iš įvairių pusių“, – sako kompanijos savininkas Mehmetas Nedanli, pats vadovaujantis iškylai.

Alaniją nuo šiaurių vėjų saugo Tauro kalnai, jais ir lėksime. Dėl kalnų formuojamo švelnaus klimato turizmo sezonas šiame mieste trunka aštuonis mėnesius ir net žiemą vidutinė oro temperatūra nenukrinta žemiau nei 14 laipsnių, o jūros vanduo išlieka apie 18 laipsnių. Gegužės pradžioje termometro stulpelis čia jau rodo apie 27 laipsnius karščio, vandens temperatūra pakyla iki 22–25 laipsnių. O prie Egėjo jūros, kur yra Bodrumo, Izmiro turistinės teritorijos, vasara prasideda tik gegužės antroje pusėje.

Visureigiai vėl pajuda: perlėkę slėnyje esantį miestą, jie riaumodami ropščiasi į kalnus. Nurhakas, vokiečių iš Berlyno šeimynėlė ir aš sėdime pirmajame, kelią rodančiame visureigyje, kuriame meistriškai nesaugumo jausmą šokinėdamas iš važiuojančio automobilio ir bėgiodamas palei bedugnės kraštą kuria animatorius Leventas Ka?anas.

Muzikos grotuvo garso rankenėlė pasisuka iki galo, ir mes stovėdami atvirame automobilyje plėšiame kone visą pasaulinės šiuolaikinės muzikos repertuarą – nuo „Queen“ iki indiškų filmų ir, žinoma, turkų žvaigždės Tarkano. Bendrakeleivė iš Berlyno tarpais alpsta pažvelgusi nuo skardžių žemyn. Apsidairau ir suprantu, kad iš tiesų turistams kraują labiau kaitina jų vaizduotė nei realus pavojus. Užtat vairuotojų veiduose atsispindi nemaža įtampa. Aplink turistus kaip bitės zuja ir kompanijos darbuotojai, ir pats savininkas.

Visureigiai vingiuotais kalnų keliukais lekia vis aukštyn, kol vienoje lomoje randa patvinusias balas. Mūsų vairuotojas spaudžia akceleratorių iki galo ir iš po ratų tyška okeanai purslų. Vargas važiuojantiems po mūsų! Netoliese esančiam restoranėlyje pusryčiaujame šlapi kaip antinai.

Netrukus vėl maudomės purvo voniose, ir vienam iš automobilių, ilgai tarnavusiam Turkijos kariuomenėje, nebeišlaiko „širdis“. Turistai spėriai pergrupuojami, ir vėl lekiame kalnais iki senovinio miestelio ~Mahmutseydi~.

Nors miestelis mažas, jame yra muziejus, restoranas ir turgelis, kuriame vietiniai gyventojai parduoda ką pagaminę. Vienas populiariausių suvenyrų – sudžiovinti ir ištapyti moliūgai.

Pasislėpusi tarp senovinių namelių ir pakibusi ant skardžio rymo XIII amžiaus mečetė. Sugužame vidun pasigėrėti per amžius išlikusiu interjeru. Žvelgiu į arabų kaligrafijos šedevrus – įrėmintus senovinius Korano puslapius. „Jei atidžiai pasižiūrėsi, pamatysi, kad kiekviena sura prasideda nuo sakinio: „Vardan Alacho, Gailestingojo, Maloningojo.“ Tai kvietimas taikai“, – sako prisigretinęs bendrakeleivis iš Pakistano. „Gaila, kad daug žmonių nebelanko mečetės, tai užmiršta“, – priduria Nurhakas.

Sužinau, kad iki šiol mečetėse Koranas cituojamas arabiškai ir daugelis Turkijos vyresnių žmonių moka jį perskaityti, bet visiškai nesupranta, ką skaito. Tai religinio mokymo palikimas. Jaunoji karta mažiau religinga. Ir nereikia apsigauti: skaromis apsidangsčiusios merginos nebūtinai yra tikinčios – daugelis jų tiesiog nenori pyktis su tėvais.

Dar pora valandų lėkimo kalnais, taškymosi po balas, ir jau sėdime restorane „?amlibel Piknik Restourant“. Jis įrengtas ant kalnų upės, kurios vanduo suka vandens malūno ratus, kranto. Stalai sustatyti taip, kad gali įmerkti kojas į ledinį vandenį, pėdas kutena praplaukiantys upėtakiai.

Kol dengiamas stalas, su Nurhaku einame pasivaikščioti palei upę – kalba sukasi apie mūsų patirtis ir apie politiką, pasaulyje kylančią įtampą.

Kai vėl susėdame į automobilius, kalnuose staiga apsiniaukia, ima griaudėti ir trankytis žaibai. Tačiau vietoj lietaus veidą pradeda čaižyti ledo gabalai, dydžio sulig pupele. Iššokę iš visureigio Nurhakas ir Leventas spėriai dengia stogą, o mes rieškučiomis nuo sėdynių semiame ledą. Per dešimtį minučių kalnai nusidažo baltai, o vairuotojų veidai tampa dar rūstesni. Mūsiškis spausdamas pedalus bando stabdžius ir padangas, ar neslysta.

Valandėlei iššokę iš automobilių turistai ima kaišioti ledą vieni kitiems į užantį. Bendrakeleivis iš Berlyno tik su trumparankoviais marškinėliais šypsosi iki ausų, o aš imu kalenti dantimis. Oi, praverstų ponios Ayten obuolių arbata su eukaliptais! Pakeleiviai iš Pakistano net staugia nuo emocijų pertekliaus.

Kitą dieną Nurhakas vėl veža į kalnus. Vos 12 kilometrų nuo Alanijos centro, prie Dim upės, yra antra pagal dydį Turkijos ola. Ją 1986 m. atrado gamtininkas dr. Nuri Güldali.

Vakarėja, turistai seniai išsilakstė, tad į olą leidžiamės dviese su Kemaliu. Pakeliu akis – iš juodos kiaurymės leidžiasi įvairiausių spalvų stalaktitai, vieni vilnija kaip draperijos, kiti sminga kone aštriais spygliais, treti primena ledų kūgius. Iš apačios kyla stalagmitai ir viskas susilieja į kone kosminių vaizdų simfoniją. Tylu. Vienintelis garsas drumsčia ramybę – kapt kapt. Paliečiu ranka akmenį – šlapia. Visur šlapia. Vanduo atsiranda tarsi iš niekur ir dingsta į niekur. Tolumon nuvilnija mūsų žingsnių aidas.

Dim ola susiformavo prieš milijoną metų. Jei nuo įėjimo suki dešinėn, ola palengva leidžiasi žemyn apie 50 metrų, jei suki kairėn, nutįsta apie 350 metų, o jos gale laukia staigmena – nedidelis požeminis ežeriukas. Bet norint iki ten nusigauti reikia būti neprastos fizinės formos, nes takelis vingiuoja tai aukštyn, tai žemyn.

Per metus vanduo ant stalaktitų suneša vos vieną milimetrą sąnašų. „Gerai pagalvojus, jei čia sugrįšime prieš savo gyvenimo pabaigą, niekas nebus pasikeitę“, – draugiškai sutariame su Kemaliu.

Bičiulis turi dar vieną idėją – važiuojame pažiūrėti, ką iš stalaktitų galima padaryti. Netrukus visi trys labinamės su Ali R?za Akta?u. Jis – onikso meistras, Alanijos pakraštyje turintis akmenų dirbtuvę „Akta? onyx“.

Su akmeniu menininkas dirba jau beveik keturis dešimtmečius. Dažniausiai iš onikso gamina vazas, skulptūrėles, papuošalus. Pagal legendą, šis akmuo atsirado iš Veneros nagų, kuriuos jai miegant nukirpo meilės dievas Kupidonas. Tačiau Ali dirbtuvėje galima rasti dirbinių ir iš kitokių akmenų. Šios šalies žmonių pasididžiavimas – turkis. Tai vienintelis akmuo pasaulyje, kuriam vardą davė Turkija.

Turkai tiki, kad žydras mineralas neša laimę, suteikia harmoniją ir pilnatvę. Turkis traukia turtus, sėkmę, draugystę bei meilę, tačiau praradusiems moralę gali virsti nelaimių akmeniu. Turkis taip pat yra apsauginis akmuo, suteikiantis drąsos ir mažinantis įtampą, todėl tradiciškai iš turkio turi būti pagamintas mėlynas karoliukas „Nazar Boncugu“. Kai eisi šioje šalyje, į tave žiūri tūkstančiai akių. Tos akys ne visuomet draugiškos, tad „Nazar Boncugu“ gali apsaugoti. Tiesa, dabar šie karoliukai dažniau daromi iš plastmasės nei iš turkio.

Menininkas papuošalus kuria ne tik iš turkio. Jo dirbtuvėje galima rasti įvairiausių dirbinių ir iš hematito – juodo akmens, kuris, sakoma, padeda nuo įtampos, taip pat iš koralų, iš perlų.

Ali veda rodyti, kaip jis dirba. Pasirodo, akmentašio studijos prasideda nuo paprasčiausio kiaušinio: jei mokinys išmoksta jį padaryti, gauna teisę imtis sudėtingesnių darbų.

Vakarėja, netrukus sugužame į galeriją „Arti Painting Gallery“ pas tapytoją Nihatą Kele?ą. Ant stalo atsiranda arbatos, Kemalis kampe randa sazą. Tai tradicinis styginis instrumentas. Jam padaryti reikia išmanymo. Korpusui būtinas šilkmedis, jis turi turi veikti kaip rezonatorius, mat odinės membranos šiame instrumente nėra. Grifas gaminamas iš vyšnios, o atitvara – iš riešutmedžio. Stygų gali būti įvairiai: dideliuose sazuose – aštuonios–vienuolika, vidutiniuose – aštuonios devynios, mažuose – nuo keturių iki septynių.

Skamba senovinė daina, o aš apžiūrinėju Nihato paveikslus.

Aušrinė Šėmienė

Specialiai „Veidui“ iš Turkijos

Roma

Pavasariniais žiedais pasipuošusios Europos sostinės savo gyventojus ir svečius džiugins ne tik atšilusiais orais, bet ir įvairių švenčių bei festivalių gausa. Penkis renginius, kuriuos verta pamatyti šį pavasarį, rekomenduoja tarptautinių maršrutų autobusu operatoriaus „Eurolines“ vadovas ir patyręs keliautojas Edmundas Pavlovas.

1. Talino muzikos savaitė

Kovo 28 – Balandžio 3 dienomis muzikos mylėtojų ausis ir akis Taline džiugins kasmetinis miesto festivalis „Tallinn Music Week“ (TMW). Vietos koncertų salėse, klubuose, baruose bei įvairiose netikėtose vietose bus galima išvysti apie 240 įvairiausių muzikinių pasirodymų.

Programoje atlikėjai ne tik iš Estijos, bet ir užsienio šalių. Ryškiausi vardai: Eric Copeland („Black Dice“), „The Membranes“, „Revolutionary Army of the Infant Jesus“, „Ewert and the Two Dragons“ ir daugelis kitų, tarp kurių ir lietuviai: grupės „Keymono“, „Garbanotas Bosistas“, „Sheep Got Waxed“, „Endie & Kameu“ bei elektroninės muzikos atlikėjai Fingalick ir Deep Shoq.

„Be gausybės muzikinių pasirodymų TMW lankytojams šiemet taip pat bus siūloma pasimėgauti Šiaurės šalių virtuvės bei įvairiais egzotiškais skoniais – šventę papildys restoranų programa „TMW Tastes“, – sakė E. Pavlovas. – O pasiekti šį festivalį labai patogu autobusu – išvengsite įvairių nepatogumų, kuriuos galėtumėte patirti vykdami nuosavu automobiliu ir sutaupysite jėgų festivalio linksmybėms!“

2. Berlyno kultūrų karnavalas

Berlynas

Gegužės 13 – 16 dienomis Berlyne, Kreutzbergo rajone, šurmuliuos keturias dienas truksiantis Kultūrų festivalis – Karneval der Kulturen. Mieste bus galima išgirsti daug gyvos muzikos, įsigyti įvairiausių rankdarbių, pasimėgauti įvairių pasaulio šalių virtuvių gėrybėmis, tačiau visų svarbiausias ir įspūdingiausias reginys – karnavalinė sekmadienio eisena, kurios žiūrovus pasirodymais džiugins šimtai akrobatų, šokėjų, aktorių bei muzikantų.

„Spalvingoje sekmadieninėje festivalio eisenoje įvairių tautų tradicijos susipina su moderniąja kultūra, per meninę prizmę atsiskleidžiama Berlyno kultūrinė įvairovė, – pasakojo E. Pavlovas. – Karnavalas kiekvienais metais suburia per 4700 neabejingų idėjai menininkų iš net 80 pasaulio šalių ir beveik pusę milijono žiūrovų.“

3. Bliuzo festivalis Vienoje

Viena

Gera žinia bliuzo mylėtojams – nuo kovo 20 iki balandžio 30 dienos Vienoje karaliaus itin turtingas savo programa bliuzo festivalis „Vienna Blues Spring 2016“. Misisipės Deltos ir Čikagos blues, rock, soul ir, žinoma, boogie muzikos interpretacijomis geriausiose Vienos koncertų salėse festivalio lankytojus apdovanos tarptautinio pripažinimo sulaukusios scenos žvaigždės.

Kovo 20 dieną festivalį atidarys bliuzo gerbėjams gerai pažįstama grupė „Mojo Blues Band“ su jausminga programa „A Soulful Journey from New Orleans to Chicago“. Vėliau festivalio scenas puoš tokie vardai kaip Larry Garner (Kovo 22), the Rob Togoni Trio (Kovo 25), Natascha Flamisch (Balandžio 1), Austrijos bliuzo gigantas Norman Schneider (Balandžio ir daugelis kitų.

4. Romos miesto gimtadienis

Kasmet balandžio 21-ąją yra minimas Italijos sostinės Romos gimtadienis – Natale di Roma. Daugiausiai renginių šią dieną vyksta ant Kapitolijaus kalvos – vietinių ir miesto svečių akį džiugina teatralizuotos gladiatorių kovos, įvairūs spektakliai, koncertai, itališko maisto mugės ir daugelis kitų pramogų.

„Anot legendos, Romulas įkūrė Romos miestą 753 m. pr. Kr., tad šiemet bus minimas jau 2769 gimtadienis! – žiniomis dalijosi keliautojas. – Tai puiki galimybė iš arčiau susipažinti su Italijos festivalių kultūra, sudalyvauti viename iš puikių renginių, o vakare pasigerėti įspūdingais fejerverkais, kurie atmintyje išliks tikrai ilgam. Beje, juos stebėti geriausia ant Kapitolijaus kalvos.”

5. Rygos alaus festivalis

Visus alaus gurmanus gegužės 25 – 29 dienomis vilios Rygoje vyksiantis alaus festivalis „Latviabeerfest 2016“ – čia bus galima išbandyti daugiau kaip 200 įvairių alaus rūšių iš vietinių ir kitų Europos šalių bravorų.

„Festivalis dar labai jaunas – jis bus organizuojamas tik ketvirtąjį kartą, tačiau ši tradicija jau susilaukė labai didelio populiarumo Latvijoje, – teigė „Eurolines“ atstovas. – Šiemet visas veiksmas vyks Vērmane soduose – 5 min. pėsčiomis nuo Rygos senamiesčio, tad tikimąsi sulaukti dar daugiau dėmesio ne tik iš vietinių, bet ir miesto svečių.”

Beje, šventės organizatoriai žada atrakcijų ne tik alaus mėgėjams, bet ir kitiems pramogautojams. Be įvairių degustacijų programoje numatomi muzikiniai pasirodymai ir kitos linksmybės.

Greta / Asmeninio archyvo nuotr.

Studentams iki aukso kalnų toli, bet riboti finansai keliauti netrukdo. Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovų pasidalijo kelionių patirtimi ir patarimais, kaip keliauti pigiai ir įdomiai.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

1. Palaukti išpardavimų

Pasak 21 metų studento ir portalo travelfree.info redaktoriaus Manto, lėktuvo bilietai atpinga prieš maždaug dvi savaites iki skrydžio.

Likus porai savaičių iki skrydžio lėktuvo bilietų kainos mažesnės nei buvo prieš porą mėnesių.

„Auksinė lėktuvo bilietų pigumo taisyklė sako, kad likus porai savaičių iki skrydžio lėktuvo bilietų kainos mažesnės nei buvo prieš porą mėnesių. Praėjus kuriam laikui kaina vėl pradeda augti“, − sako Mantas ir priduria, kad pataria įsigyti pigių skrydžių kompanijos „Wizzair“ nuolaidų kortelę. Pasak jo, kortelės kainą, apie 30 eurų, atpirks jau pirmojo skrydžio nuolaida dviem žmonėms.

Nakvynę geriausia pirkti tą pačią dieną, nes tada jos išparduodamos pigiausiomis kainomis.

Pašnekovas pataria nakvynės ieškotis paskutinę dieną. „Nakvynę geriausia pirkti tą pačią dieną, nes tada jos išparduodamos pigiausiomis kainomis. Pavyzdžiui, Italijoje per booking.com už 20 eurų užsisakiau visą namą ir dar vyno iš šeimininko gavau. Galbūt, tik per nakvynės paieškos sistemą airbnb.com ši paskutinės dienos taisyklė nelabai galiotų.“

Mantas / Asmeninio archyvo nuotr.

Pigių autobusų bilietų taisyklių Mantas nežino, bet paatvirauja, kad ką tik nusipirko autobuso bilietus iš Vilniaus į Berlyną ir atgal už 8 eurus. Norintiems susimedžioti panašias kainas, Mantas pataria užsisakyti naujienas iš autobusų kompanijų arba ieškoti informacijos pigių kelionių puslapiuose: travelfree.info,pigusbilietai.lt.

2. Planuoti kuo mažiau

22 m. studentė Greta sako, kad planuoti kelionių biudžetą yra svarbu, bet pripažįsta, kad pati to niekada nedaro. „Dažniausiai mano biudžetas ypač menkas, tik tiek, kad užtektų patenkinti paprasčiausius poreikius. Jeigu imčiau skaičiuoti ir planuoti, manau, jog išsigąsčiau ir niekuomet nebeiškeliaučiau niekur“, − kelionių receptą atskleidžia mergina.

Kita studentė Julia pataria keliaujant pasirūpinti išlaidomis maistui, bent jau porai dienų į priekį, ir atsidėti pinigų grįžti namo, jeigu atsitiktų kažkas neplanuoto, pavyzdžiui, pavėluotumėte į lėktuvą. Turint pinigų šiems dalykams, pasak Julios, galima drąsiai leistis pažinti pasaulį autostopu, naudojantis couchsurfing.com ir kitais pigiausias keliavimo būdais.

„Kelionių dažniausiai neplanuoju, manau, jog planuojant dingsta visas malonumas“, − sako Greta.

Julia pataria keliaujant pasirūpinti išlaidomis maistui, bent jau porai dienų į priekį, ir atsidėti pinigų grįžti namo.

„Suprantu, jog šitoks spontaniškumas tikrai ne kiekvienam, pati taip pat susiduriu su nemažai streso. Pavyzdžiui, šį rudenį keliavau Italijoje, biudžetas buvo itin menkas, tačiau turėjau tik savaitę, o norėjau pamatyti kiek įmanoma daugiau. Svečiuodamasi Florencijoje grožėjausi saulėlydžiu nuo Mikelandželo aikštės ir apkvaitusi nuo grožio net nesusiprotėjau, jog praleidau traukinį. Su bendrakeleive tranzavome sutemus. Italai nelinkę kalbėti angliškai, kelionė buvo gana įtempta, bet Boloniją pasiekėm sveikos ir laimingos“, − pašnekovė prisimena neplanuotas kelionių situacijas.

3. Kuo daugiau bendrauti su vietiniais

„Kuo daugiau bendrausi su vietiniais, tuo daugiau ir įdomesnių dalykų patirsi!“, − įsitikinusi 25 m. studentė Julia. Ji patikslina, kad ši taisyklė galioja visur, bet bendravimo su vietiniais praktikos taikymas skiriasi kiekvienoje šalyje. Ten, kur kalbama angliškai, neturėtų kilti problemų bendrauti su vietiniais, kiek sudėtingiau šalyse, kur žmonės nekalba užsienio kalbomis. Kita vertus, pasak Julios, ne kalba, bet ir vietos kultūra lemia daugiausiai.

„Čia Italija laimi prieš Prancūziją. Italai visada nusiteikę bendrauti, jie bandys užmegzti pokalbį su tavimi, net jei nekalbi itališkai. Prancūzijoje greičiausiai nebūsite įvertintas teigiamai, jeigu jūsų prancūzų kalba bus prasta arba nekalbėsite prancūziškai išvis“, − sako Prancūzijoje ir Italijoje studijavusi Julia.

Julia / Asmeninio archyvo nuotr.

„Kartą išvykusi į Siciliją netikėtai ir susirgau ir būtinai turėjau apsilankyti pas gydytoją. Greitosios pagalbos skyriuje praleidau begalę laiko visgi nepatekau į gydytojo kabinetą. Netekusi vilties išėjau iš ligoninės. Pakeliui vienas kartu su manimi eilėje laukęs italas sustabdė savo motorolerį šalia manęs ir pasiteiravo, ar vis dar noriu pamatyti gydytoją. Jis buvo vietinis sicilietis, tad žinojo medicinos kabinetą, kuris dirba ir sekmadieniais. Vėliau tas pats italas mane nuvežė į vaistinę ir atgal į miesto centrą. Gavau ne tik man reikalingų vaistų, bet ir apžiūrėjau Sirakūzų miestą važiuodama motoroleriu be šalmo ir su nepažįstamu siciliečiu. Visgi, greičiausiai taip nebūtų atsitikę, jeigu nebūčiau kalbėjusi itališkai“, − Julia prisimena įsimintiniausias kelionių akimirkas.

4. Skandinavijoje keliauti su palapine

Dažnai kelionėse nutinka neplanuotų dalykų, net jei keliauji ir be konkretaus plano. Ką daryti, kai nežinomoje vietoje atsiduri be vietos nakvynei? Julia pasakoja, kad su draugu keliaudama Norvegijoje nusprendė aplankyti šiaurę ir užsisakė skrydį į Trumsę. Nuvykę ten, jie bandė užsisakyti kambarį vieninteliame miestelyje esančiame jaunimo hostelyje. Deja, mieste tuo metu vyko šventė ir visos nakvynės namų vietos buvo užsakytos.

„Laimei, su savimi turėjome palapinę, tad pastatėme ją prie pat futbolo aikštės. Vienas iš keliavimo Skandinavijoje pliusų yra tai, kad stovyklauti ten galima bet kur. Vienintelis trukdęs dalykas tuo metu buvo, tai, kad saulė nenusileisdavo visą parą. Buvo sudėtinga užmigti saulės apšviestoje palapinėje net ir 3-ią valandą nakties“, − Julia prisimena keliavimo ypatumus Norvegijoje.

5. Nakvynei tinka oro uostas, naktinis traukinys, kavinė ir… bankas

21-erių studentė Barbora pasakoja, kad ne kartą miegojo oro uostuose tam, kad sutaupytų pinigų.

„Prieš porą metų skridau pas draugą į Daniją. Mano skrydis buvo vėlyvas. Atskridau naktį į Kopenhagą ir mane pasitikęs draugas pranešė, kad nakvosime oro uoste, nes neturime daugiau kur apsistoti.

Pasitiesiau marškinėlius, kelnes, megztinius ant žemės ir apsiklojau striuke, ant galvos užsimečiau marškinėlius ir taip miegojau.

Iš pradžių sėdėjome ant suoliuko ir bandėme kažkaip įsitaisyti, bet patogu nebuvo. Todėl reikėjo įsitaisyti ant grindų. Vaikščiojom po oro uostą ir ieškojom ramesnės vietelės nusnūsti. Išsitraukiau visus drabužius iš lagamino. Pasitiesiau marškinėlius, kelnes, megztinius ant žemės ir apsiklojau striuke, ant galvos užsimečiau marškinėlius ir taip miegojau iki 4 valandos ryto. Vėliau pradėjo judėti žmonės, bet aš buvau tokia pavargusi, kad nekreipiau dėmesio į jokias šnekas ir siaubingai garsius šurmuliavimus bei šūksnius, kol prabudęs draugas man sako: Barbora, su mumis čia visi fotografuojasi. Kelkis, kraunamės daiktus ir einam iš čia. Tad oro uoste pabuvome eksponatais bei atrakcija turistams. O išbandyti tikrai verta, nes dabar turiu ką prisiminti“, − mergina visai be kartėlio prisimena sunkią naktį oro uoste.

Barbora / Asmeninio archyvo nuotr.

Mantas, keliaudamas Kopenhagoje, irgi bandė sutaupyti nakvynę. Jis su drauge nusprendė naktį praleisti traukinyje, kurio naktinis bilietas kainavo 13 eurų. Studentai planavo miegoti važiuodami iki tolimiausios stotelės ir grįžti atgal, deja, bet nepasidomėjo, jog traukinys kursuoja tik toje pačioje saloje, tad atstumai tarp stotelių trumpi. Todėl vėliau jie bandė numigti jūrų uoste, vėl traukinyje ir kitose vietose. Mantas sakė, kad nevengtų ir vėl pakartoti tokios nakties.

Tranzuoti patariama šviesiu paros metu, nes sutemus sumažėja šanssai, kad vairuotojai sustos. Taip kartą atsitiko Juliai ir jos draugui, kuriuos betranzuojančius užklupo tamsa.

Kai tranzuoti nesiseka, dar galima bandyti naktį praleisti visą parą dirbančioje kavinėje arba degalinėje.

„Sutemus keturiese bandėme nusigauti namo. Tai buvo maždaug dviejų valandų kelias automobiliu. Po valandos sugebėjome susistabdyti automobilį dviem žmonėms. Likau aš ir draugas. Buvo aišku, kad niekas nestos, išbandžiau couchsurfing.com, blablacar.com, bet niekas tuo metu mums neatsakė. Hosteliui pinigų neturėjome, tad nusprendėme laukti pirmojo rytinio traukinio. Kadangi lauke buvo gana šalta, pradėjome ieškoti pastogės. Naktį praleidome banke. Mano bendrakeleivis visai patogiai išsimiegojo, o aš negalėjau sudėti bluosto, nes banke nuolat grojo muzika, greičiausiai skirta atbaidyti benamius“, − pasakoja mergina.

Kai tranzuoti nesiseka, dar galima bandyti naktį praleisti visą parą dirbančioje kavinėje arba degalinėje, jeigu tik tokia yra šalia. „Tranzuoti Vilnius− Praha buvo labai sunku, oras buvo dar gana žiemiškas, todėl porą naktų teko praleisti degalinėje, nusipirkus puodelį kavos miegoti pasirėmus rankomis į stalą ir apsimesti, jog vis dar gurkšnoji kavą.“

6. Išleidi mažiau – pamatai daugiau

Visi kalbinti studentai pritaria, kad kuo mažiau pinigų kelionėje išleidžia, tuo daugiau nuotykių ir netikėtų situacijų patiria. Mantas paaiškina, kad pinigai yra išėjimo iš komforto zonos klausimas: „Jeigu esi pasiruošęs išeiti iš komforto zonos, tada kelionei daug pinigų nereikia. Jeigu norisi patogios kelionės, už tai teks mokėti.“

Jeigu esi pasiruošęs išeiti iš komforto zonos, tada kelionei daug pinigų nereikia.

Greta mano, kad labai ribotas kelionės biudžetas, kaip tik padeda pažinti šalį. „Kartais pinigų stygius suteikia galybę pamatyti daug realesnį miesto, šalies paveikslą, aš daug mieliau eičiau ne į turistų mėgstamą restoraną, o į mažą maisto užkandinę, kurioje maisto likučiais šeriamos katės, o restorano šeimininkas kalbasi su tavim pusę valandos apie ekonomiką ir šalies situaciją, o galiausiai palinki sėkmės ir atneša desertą nemokamai“, − savo patirtimi dalijasi pašnekovė.

Kalbant apie pigius keliavimo būdus, Julia pataria apsilankyti workaway.info. Puslapyje pateikiami nepilnos darbo dienos savanoriavimo pasiūlymai įvairiose šalyse kartu su nemokamu maitinimu ir apgyvendinimu. Julia pabrėžia, kad savanoriavimo vietas galima keisti kas keletą savaičių, tad, pasak jos, tai keliavimo alternatyva  ir visiškai nemokama.

Kitas pašnekovės rekomenduojamas savanoriavimo užsienyje puslapis yra wwoof.net. Čia galima rasti savanoriavimo pasiūlymų ūkiuose. Ši savanoriavimo sfera įdomi tuo, kad suteikia galimybę gyventi kartu su vietiniais ir kitais savanoriais. Julia sako, kad tai puikus būdas pažinti vietinę kultūrą.

Kartas nuo karto pasvajojantiems apie keliones, bet manantiems, kad neturi tam laiko ir pinigų, Mantas rekomenduoja ketvirtadieniais užsukti į Vilniaus universiteto žygeivių klubo būstinę pasiklausyti kelionių pasakojimų. Pasak Manto, dažniausiai tai pasakojimai  apie nebrangias keliones ir šie pasakojimai labai įkvepia keliauti.

Krokuva / Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvendamas Berlyne daugiau kaip 7 metus, išbandžiau kone dešimtis skirtingų būdų, kaip sugrįžti į gimtinę. Kadangi į Lietuvą grįžtu bent 3-4 kartus per metus, vis svajoju susirasti tą idealų maršrutą. Buvo metų, kai tiesioginis susisiekimas lėktuvais ir autobusais buvo itin prastas, todėl pradėjau eksperimentuoti. Būtent iš šių daugiamečių eksperimentų ir gimė žemiau aprašomas maršrutas. Jis nėra nei tiesiausias, nei trumpiausias. Visgi išlieka santykinai pigus, o visi bilietai gali būti nupirkti vos ne tą pačią dieną.

Dmitrijus Kulikas, euroblogas.lt

Bet įspūdžiai iš šios kelionės – neįkainojami. Jaučiuosi lyg filme: štai aš prie senosios karališkosios pilies, dabar stebiu stirnas, besileidžiančias nuo didingų kalnų, ilsiuosi prie žydrojo Dunojaus, o šalia braška socialistinius laikus menantis tramvajus, valgau tikrąjį „Sacher“ tortą prie Vienos operos ir mąstau apie gyvenimą atokiose Prahos senamiesčio gatvėse.

1 diena. Pasisveikinimas su Vaveliu

Daugelis sutiktų, kad didžiausia „kliūtis“ vykstant antžeminiu transportu į Vakarų Europą yra beribės Lenkijos kelių platybės. Nori ar nenori, visgi reikės sugaišti jose vieną pilną dieną. Mane kelionė skersai Lenkiją – iš rytų į vakarus – veikia itin depresyviai, todėl nusprendžiau išbandyti pietų kryptį. Tai ne tik padėjo sutaupyti laiko per iki skausmo pažįstamą vidurinės Lenkijos kraštovaizdį ir spalvotų daugiabučių miestelius, bet atvėrė akis į daugybę naujų maršrutų, iš kurių pristatysiu vieną greičiausių, bet tuo pačiu įdomesnių.

7.00–12.40 val.  Vilnius – Varšuva. Tai ilgiausia atkarpa per visą keturių dienų kelionę. Bet kadangi nuo praeitų metų šiuo maršrutu kursuoja ypač patogus autobusas, viena maloniausių. Paprastai negaliu miegoti autobusuose, bet šiame ankstyvą rytą miegu kaip kūdikis. Vairuotojai nemokamai dalija mineralinį vandenį, taip pat galite pasivaišinti kava ar arbata. Veikia bevielis internetas. Išlipęs Centrinėje stotyje turiu apie valandą užkąsti ir susirasti platformą, iš kurios išvyksta traukinys į Krokuvą.

13.55–16.10 val. Varšuva – Krokuva. Jeigu panašus traukinys važiuotų iš Varšuvos į Berlyną, galbūt net nebūčiau ieškojęs kitų alternatyvų. Traukinys tarp dabartinės ir buvusios Lenkijos sostinės prilygsta moderniausiems Vakarų Europos traukiniams. Laikas jame tikrai neprailgsta. Ir vėl „netikėtai“ skelbiama apie atvykimą. Krokuvos centrinėje stotyje palieku daiktus bagažo saugykloje ir išeinu į miestą. Trys valandos – optimalus laikas pasivaikščioti po Senamiestį, nueiti prie Vavelio ir suvalgyti „hipsterišką“ burgerį Kazimieže.

Dmitrijus Kulikas / Asmeninio archyvo nuotr.

19.20–21.20 val. Krokuva – Zakopanė. Renkuosi regioninį autobusą, nes vykstantis iš Varšuvos gali vėluoti. Truputį mažiau komforto, bet neblogai. Panašiomis sąlygomis dar prieš dešimt metų 17 valandų autobusu važiuodavau iš Vilniaus į Berlyną. Atvykęs į Zakopanę pradedu giliai kvėpuoti, grynas kalnų oras svaigina. Paprastai rezervuoju kambarį viename iš dviejų didelių socialistinius laikus menančių pensionų, kurie įsikūrę vos porą šimtų metrų nuo stoties. Kambarys dviem kainuoja apie 20 eurų, vienam tiek pat. Į kainą įskaičiuoti netikėtinai skanūs pusryčiai.

Nors ir vėlyvas vakaras, bet jėgų dar užtenka išeiti į Krupówki – Zakopanės „Basanavičiaus“ gatvę, kur gausu įvairiausių parduotuvių ir restoranų. Lyginant Tatrus su Lietuvos pajūriu, Zakopanė būtų Palanga, o kitoje kalnų pusėje − Slovakijoje – išsibarsčiusi Tatrų Neringa – miestas Vysoké Tatry. Ten keliausiu rytoj.

2 diena. Kylam aukštai

9.15–10.30 val. Zakopanė–Tatranská Lomnica. Koks nebūtų viliojantis naktinis gyvenimas Zakopanėje, geriau praleisti vakarą ramiai, nes ryte laukia vaizdingiausias maršrutas visos kelionės metu. Tvarkingas retro autobusas iš socialistinių laikų, o aplink tik didingi kalnai. Tęsiant palyginimą su Neringa, Tatranská Lomnica būtų Tatrų Juodkrantė – idiliškas miestelis aukščiausių viršukalnių papėdėje. Apsistoju viename iš XIX a. pensionų (20-25 eurų asmeniui), esančių tarp autobusų stoties ir keltuvo į Lomnicos viršūnę – 2634 metrų viršukalnės.

Jaučiuosi lyg Weso Anderso filme „Viešbutis „Grand Budapest“. Virš mano pensiono didingai kyla viešbutis „Didžioji Praha“, kuris neabejotinai inspiravo amerikiečių režisierių. Palieku daiktus, greitai pavalgau viename iš nuostabių ir santykinai pigių restoranėlių ir – į kalnus.

Dėmesio! Jei jūs nesate patyręs kalnų keliautojas, įvertinkite orus. Jei smarkiai apsiniaukę ar lyja, geriau nuvažiuokite į Tatrų Nidą – Štrbské Pleso, kur galėsite pasivaikščioti aplink didžiausią kalnų ežerą. Bet jei orai nors kiek kelia optimizmo, likite Lomnicoje. Net esant nedideliems krituliams, jūs galite pakilti su keltuvu į Skalnaté pleso (1754 m, taip pat galite pėsčiomis, nors ši atkarpa nėra pati vaizdingiausia), kur atsidursite prie pačių aukščiausių Tatrų viršukalnių.

Kylant i Svitovką / Asmeninio archyvo nuotr.

Jei orai geri ir norite dar daugiau nepakartojami įspūdžių, eikite maršrutu link Svištovka viršukalnės (2034 m). Nusileisti galite kaip atėję (su ar be keltuvo) arba iš kitos kalnų pusės – link Zelené pleso, įspūdingo ežero viršukalnių apsuptyje. Prie ežero visą parą veikia „chata“, kur galėsite skaniai ir sočiai pavalgyti ir, kaip vietiniai kalnų keliautojai, atsigerti „tatransky čaj“ – kalnų arbatos su 50-70 proc. alkoholio turinčia trauktine. Grįšite per nuostabų slėnį iš kitos Lomnicos pusės – viešbučio „Didžioji Praha“ pusės.

3 diena. Skirtingi pasauliai abipus Dunojaus

6.40–12.05 val. Tatranská Lomnica – Bratislava. Kalnų nuotykiai ar grynas oras padaro savo. Būdamas „pelėda“, kalnuose pabundu labai anksti. Specialistai jums paaiškins, kodėl taip yra. Bet faktas yra faktas. Ypač Tatruose, kur, kaip teigiama, yra ypatingas „šampaninis“ oras (skirtingai nuo Alpių, Tatruose iki pat viršukalnių pilna augalijos). Todėl drąsiai galima išvykti anksčiau, jėgų bus tikrai. Iš geležinkelio stoties išvyksta vietinis traukinukas į Studený potok, iš ten jau laukia toks pats į Popradą. Dar šį rudenį kelionė iš Poprado į Bratislavą truko vos kelias valandas, dabar – dėl bėgių remonto − 4 val. 40 min.

Bet jei keliauti, tai keliauti. Siūlyčiau susirasti viešbutį ar hostelį tarp geležinkelio stoties ir Obchodná gatvės (10-20 eurų asmeniui), palikti daiktus, skaniai pavalgyti ir traukti bent kelioms valandoms į Vieną, sugalvojus kokį nors konkretų tikslą. Pavyzdžiui, paskutinį kartą aš taip dariau norėdamas apsilankyti Andy Warholo parodoje Albertinos muziejuje.

14.38–15.43 val. // 20.16–21.22 val. Bratislava − Viena – Bratislava. Labai mėgstu trumpas koncentruotas išvykas į didmiesčius, nes laiko rėmai verčia mąstyti kūrybiškai. Paprastai tos kelios valandos palieka kur kas gilesnių įspūdžių negu kelios dienos betikslio vaikščiojimo. O ką jūs nuveiktumėte per 4 valandas Vienoje?

Bratislava / Asmeninio archyvo nuotr.

Vėlyvą vakarą reikia būti tik Bratislavoje, kur, kaip bebūtų keista, naktinis gyvenimas yra daug intensyvesnis ir įdomesnis nei Vienoje. Pradėkite nuo Židovska gatvės, kur galėsite atsipalaiduoti viename iš barų. Po to pakilkite į Pilies kalną, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Grįžkite, vėl atsipalaiduokite ir leiskitės į Senamiestį. Naktį Bratislava yra gražiausia.

4 diena. Atrask savąją Prahą

10.10–14.10 val. Bratislava – Praha. Po gana intensyvios ir ilgos vakarykštės dienos norisi ilgiau išsimiegoti. Įsėdus į traukinį „Hungaria“, kurio vagone-restorane tiesiog privalote paragauti vengriškos kiaušinienės, bent jau man atsiranda apgaulingas jausmas – galbūt grįžtama į kalnus? Deja… Nors ir, švelniai tariant, Praha nėra blogiausia alternatyva, nerimą kelia „milijonai“ turistų, kurie tiesiog paralyžuoja Senamiestį. Pernešęs lagaminą į autobusų stoties bagažo skyrių, aš paprastai bandau susirasti prieglobstį Naujamiestyje, parke Petrino kalvoje ar atokesnėse gatvelėse prie Prahos pilies. Kitokia − manoji 4 valandų − Praha apjungia modernų „hipsterišką“ ritmą, didelio parko ramybę ir turistų beveik nesužlugdytą viduramžio dvasią.

18.00– 22.55 val. Autobusas į Berlyną yra beveik toks pat patogus kaip iš Vilniaus į Varšuvą. Dar vienas pliusas – prie kiekvienos sėdynės įmontuoti ekranai su daugybe filmų. Pasidėję daiktus apie vidurnaktį galite būti bet kuriame iš Berlyno „party“ rajonų. Spėjote laiku, viskas tik prasideda.

Kelionės. Luchino Visconti 1971 m. filme „Mirtis Venecijoje“ (pagal garsiąją to paties pavadinimo Thomo Manno novelę) sunkią krizę išgyvenęs penkiasdešimtmetis vokiečių muzikantas Gustavas von Achenbachas 1911 m. atvyksta į Venecijos Lido kurortą atgauti jėgų. Žiūrovai mato prabangų poilsį prie Venecijos lagūnos. Žvilgsnį traukia prašmatnūs kambariai, dar prašmatnesnis vakarojimas hole laukiant vakarienės, individualios pavėsinės ir persirengimo kabinos.

Daiva URBIENĖ

Panašius vaizdus matome ir kituose filmuose, kurių siužetas rutuliojasi XIX ir XX a. sandūroje. Dažnas žiūrovas tikriausiai truktelėtų pečiais ir pasakytų: kas čia tokio, juk šiandien tokiais prabangiais malonumais gali mėgautis dažnas keliautojas, tereikia iš kelionių organizatoriaus nusipirkti paketą „viskas įskaičiuota“, ir Turkijoje, Egipte ar Italijoje mėgaukis vakariene prie jūros.

Prabanga visais laikais matuojama ne tik išleistų pinigų kiekiu, bet ir stiliumi, komfortu, galimybe patenkinti savitus norus, patirti naujų pojūčių.

Tokiu poilsiu galime mėgautis kiekvienas, tačiau prabangos ir išskirtinumo kartelė kaip buvo, taip ir liko aukštai pakelta, nors šių sąvokų supratimas per amžius keitėsi. Pavyzdžiui, piligrimai IV a. tenkinosi itin paprastomis gyvenimo sąlygomis, o štai valdovai ar jiems artimi asmenys į piligrimines keliones neretai iškeliaudavo su visais dvariškiais.

Didžiųjų atradimų amžiais į keliones leisdavosi tie keliautojai, kurie gaudavo nemenką valdovų ir šalies paramą. Jei ne tokia parama – vargiai Amerikos atradėjo titulu galėtų puikuotis Kristupas Kolumbas, kita vertus, nemažai atradimų yra padariusios ir aristokratų atžalos, kurios negailestingai švaistė šeimos turtą ar tėvų palikimą. Tačiau tai buvo ne prašmatnus ir lengvabūdiškas poilsis, o pavojinga kelionė, kuri turėjo teikti naudos valstybei ir kurios metu ne vienas atradėjas ir jo bendrakeleivis žuvo.

Į pavojingas ir tolimas ekspedicijas buvo populiaru leistis ir XIX a. Ne vienas aristokratas traukdavo tyrinėti sunkiai pasiekiamų kraštų ar vietų. Tarkime, keliautoja, rašytoja ir karo korespondentė Florence Dixie nukeliavo į Patagoniją ne viena, ją lydėjo ir būrys tarnų.

Aristokratų pamėgtos vietos

XIX–XX a. sandūroje prabangiai keliauti ir ilsėtis galėjo tikrai ne kiekvienas užsigeidęs – tam reikėjo nemažos pinigų sumos. Ir nesvarbu, ar tai būtų prabangus safaris Afrikoje, ar kelionės Indijoje, ar poilsis garsiausiuose kurortuose Europoje. Beje, dar ir šiandien dažnas kurortas reklamuojasi išnaudodamas anų laikų šlovę. Pavyzdžiui, elegantiškasis Baden Badenas Vokietijoje buvo itin populiarus 1871–1914 m. laikotarpiu, kai čia aristokratai ir pasaulio turtingieji plūsdavo pasigydyti ir dalyvauti prašmatniuose pokyliuose.

Čekijos mineralinių versmių kurorte Karlovi Varuose (anksčiau vadintuose Karlsbadu) lankydavosi aristokratai, Anglijos karaliai, Rusijos carų šeimos nariai. Nicą nuo XIX a. pabaigos iki revoliucijos pradžios buvo itin pamėgę rusų aristokratai, čia lankėsi ir Anglijos karalienė Viktorija.

Jaukų Italijos Portofino kurortą itin mėgo Holivudo aukso amžiaus kino žvaigždės, kurių nuotraukos dar ir dabar dabina miestelio pilį. Itin populiaru čia buvo atostogauti apie 1950 metus. Dar vienas Italijos kurortas Leričis vilioja grasiomis rašytojų George‘o Byrono ir Mary Shelley pavardėmis, tačiau labiausiai didžiuojamasi garsiausiomis XX a. vidurio italų kino žvaigždėmis – jų autografai bei padėkos ir šiandien rodomos visiems matomoje vietoje.

Šiandien šiuos miestelius aplankyti gali kiekvienas norintis, tačiau šeimai apsistoti istoriniame viešbutyje, pasimėgauti SPA, pavakarieniauti garsiausiuose šių vietų restoranuose jau reikėtų solidžios sumos. Pavyzdžiui, viename brangesnių penkių žvaigždučių viešbutyje „Brenners Park Hotel & SPA“ Baden Badene, besididžiuojančiame ir restoranu, kuris įvertintas dviem „Michelin“ žvaigždutėmis, sezono metu laisvų vietų nėra. Kambario galima pasidairyti tik rudenį, jei negaila mažiausiai 560 eurų už vieną nakvynę dviem. Panašus užimtumas bei kainos ir kitų istorinių kurortų brangiuose viešbučiuose.

Verta paminėti ir tokį dalyką, kad prabangos ir komforto samprata per daugiau nei šimtą metų stipriai pakito. Tai savo knygoje „Hotel: An American History“ nagrinėja istorikas Andrew K.Sandovalas-Strauszas. Pavyzdžiui, nuo XVII a. pr. iki XVIII a. amerikiečiai keliautojams siūlydavo tik primityvias apgyvendinimo sąlygas, o svečiai nuolat skųsdavosi prastu maistu ir įvairiais gyviais lovose. XIX a. pagaliau atsirado hedonistinis požiūris į poilsį viešbutyje, žmonėms tapo svarbu ne tik lova ir vakarienė, bet ir būti matomam bei pačiam kažką pamatyti ir pabendrauti.

Atsiradus tokiam visuomenės požiūriui viešbučiams statyti buvo leidžiamos milžiniškos sumos pinigų. Įdomu, kad nors viešbučio kambariai paprastai būdavo maži ir kuklūs, bendros patalpos – vestibiulis, valgomieji, salonai, barai – itin prabangiai apstatyti ir išpuoselėti.

Dar vienas įdomus viešbučių ir prabangos etapas – 1930–1940 m., kai žmonės viešbučiuose ne apsistodavo trumpam, bet įsikurdavo labai ilgam, kartais net su šeima, mat toks gyvenimas leido naudotis visais privalumais: aptarnaujantis personalas, maistas, skalbimas, viešbučio svetainėse bendraudavo vieniši žmonės ar šeimos su vaikais. Viešbučiai sukurdavo vienos šeimos įspūdį.

Nereikia išsamių istorinių knygų, kad pajustum, kaip viešbučiai keitėsi per pastarąjį šimtmetį. Tereikia pasiimti „Michelin“ gidus. Tarkim, 1908 m. Šveicarijai skirtame gide viešbučiai skirstomi į kategorijas nuo prabangiausio iki paprasčiausio ir pigiausio. Būtinai pažymima, kuriame jų yra telefonas ir tualetas.

Po Antrojo pasaulinio karo išleistame Italijai skirtame gide jau žymimi viešbučiai, kurie turi vonias, o kurie – tik praustuvus, ir panašiai. Atsiranda rekomendacija valgyti tame pat viešbutyje, kuriame apsistoji, nes reikia padėti išsilaikyti viešbučių savininkams.

Įdomiausia palyginti tuos viešbučius, kurie veikia jau šimtą ir daugiau metų (pavyzdžiui, toks yra San Džiminjano „Cisterna“ – dabar naktis ten pigiausiai kainuoja nuo 150 eurų), su laikais, kada atsirado telefonas, tualetas, praustuvas ir galiausiai visos reikiamos šiandieniniam žmogui paslaugos. Dabar prašmatniausiuose viešbučiuose gali rasti ko tik užsigeidęs, gali atvažiuoti tik su banko kortele, ir viskuo būsi aprūpintas pagal individualius poreikius.

Kai kalbama apie šiuolaikinį žmogų ir jo prabangos sampratą, pasak ekspertų, ypač svarbu autentiški potyriai, už kuriuos keliautojai ir atostogautojai yra pasirengę kloti nemenkas pinigų sumas. O jei yra poreikis, tuoj atsiranda ir pasiūla.

Pavyzdžiui, norite nakvynės autentiškoje pilyje ar rūmuose? Prašom, jokių sunkumų. Tik už vieną nakvynę reikės pakloti automobilio kainą – 21 tūkst. eurų. Norisi ilgiau? Kelių savaičių viešnagė kainuos daugiau nei dvigubai tiek. Tokių kainų prašoma  XIX a. „Taymouth“ pilyje Pertšyre (Škotija).

Prabangių nakvynių pilyse galima rasti ir už gerokai mažesnę kainą. Tarkim, įvairių leidinių kaip viena romantiškiausių pilių vadinama „Hotel de la Cite“ Karkasone, kurioje veikia ir „Michelin“ žvaigždute įvertintas restoranas, siūlo nakvynę nuo 420 eurų, Austrijoje „Schlosshotel Igls“ galima pernakvoti ir už 220 eurų, Airijos „Ashford“ pilyje – už 420 eurų, Toskanoje esančioje „Porrona“ pilyje nakvynė kainuos nuo 200 eurų žmogui. Tai tik nakvynė, o jei dar pageidausi papildomų paslaugų, prašmatnios vakarienės, pusryčių ar pietų, vyno ar kitų pramogų – per dieną gali išleisti ir tūkstantį eurų.

Nuo vynuogyno prie vynuogyno

Pilių Europoje yra įvairių ir į kai kurias vartų neatvers nė labai stora piniginė. Tam prireiks ir rekomendacijų, ypač panorus pasižvalgyti po prabangaus vyno regionus. Ką daryti? Galima bandyti prisidėti prie kitų keliautojų grupių. Štai Rasa ir Arūnas Starkai, Vyno klubo įkūrėjai, kasmet kartą, dažniausiai rudenį, keliaudami po vyno regionus, kartu pakviečia ir Vyno klubo narių.

„Tokios kelionės nėra tik išleista tam tikra pinigų suma – tai individualūs potyriai, fantastiški įspūdžiai iš nepaprastai gražių vietų, kuriomis didžiuojamasi ir džiaugiamasi. Kai į tokias vietas nuvažiuoju, visada noriu, kad jas pamatytų kiti, todėl pasakoju ir pasakoju. Galų gale taip atsitiko, kad mūsų draugai ir klientai panoro važiuoti kartu su mumis“, – pasakoja R.Starkus.

Deja, taip paprastai tų vietų nepamatysi. Pasak Rasos, tam, kad ten nuvažiuotum, reikia turėti ryšių, todėl dažnai važiuojama į tuos vyno ūkius, su kuriais bendradarbiaujama, o šiaip vyndariai netikėtai užklystančių turistų nelabai mėgsta, nes jiems neturi laiko.

„Vyndariai džiaugiasi žmonėmis, kurie domisi vynu, bet ypač džiaugiasi tais, kurie supranta jų darbą ir jų produkto psichologinę vertę. Man pačiai būna skaudu girdėti: „Ai, kas tas vynas, užraugia, ir tiek.“ Kai vyndarys tave pasitinka, jis nebūna su žiedais ir nulakuotais nagais – tu pamatai sudiržusias rankas. Jis ateina tiesiai iš laukų, ką tik sunkiai dirbęs, kad mes galėtume gėrėtis jo vynu“, – pabrėžia Rasa.

Ji pasakoja apie vynininką iš Soterno. Pernai rudenį ji su būreliu Vyno klubo narių keliavo po Bordo ir vienas iš kelionės taškų buvo „Guiraud“ pilis. Vyno ūkio savininkas juos pasitiko atėjęs tiesiai iš vynuogyno, kuriame skynė vynuoges. „Kaip atrodė jis su šunimi, jau nepasakosiu, galima tik įsivaizduoti“, – šypteli Rasa ir priduria, kad lankytojams vyndarys parodė, kaip skynė vynuoges, kuo skiriasi pilkasis puvinys nuo kilmingojo, kaip atrenkamos vynuogės, kiek tam reikia darbo, laiko ir kantrybės.

Kompanijai paragavus ir panorus ir įsigyti vyno, vyndarys pats atsistojo už prekystalio, o Rasai teko jam padėti, mat visi žmonės plušėjo laukuose. Pasak Rasos, tokie įvykiai ir yra tikrasis kelionių žavesys.

Kiek laiko užtrunka išsiruošti į tokią kelionę? Rasa tvirtina, kad tai nėra paprasta – organizuoti tenka apie porą mėnesių, o štai būsimai kelionei į Šampanę jau ruošiasi nuo birželio pradžios. Atrodytų, paprasta – nuskrendi ir apvažiuoji. Pasirodo, nieko panašaus: reikia suderinti su bendrakeleiviais, vyndariais, reikia užsakyti ir viešbučius, ir pilį, jei norima apsistoti joje. Kartais pasitaiko nesklandumų, tarkime, viename „Michelin“ išgirtame restorane aptarnaujama atsainiai, tačiau iš visų nesklandumų kompanijai pasijuokus nesmagių nuosėdų ir nelieka.

Kelionės, kurių metu supa

Vyno kelionės – tik vienas išskirtinių kelionių pavyzdys. Galima prabangiai keliauti jachtomis po Viduržemio ar kitas jūras, jei maža įspūdžių – lipti į įspūdingą „Royal Clipper“ burlaivį ir pasimėgauti kelione iš Venecijos į Romą ar atvirkščiai.

Dar kažko trūksta? Tai pirmyn į Meksiką, į 650 km kelionę pirmos klasės „Chepe“ traukiniu Ramiojo vandenyno pakrante per vaizdingas Čihuahua lygumas ir kalnus. Pakeliui galima apsistoti prašmatniuose viešbučiuose ir apžiūrėti miestelius. Išskirtiniai įspūdžiai ir komfortas garantuoti.

Prabanga prabangai nelygi

Žodžiai „išskirtinis“ ir „prabangus“ šiandien pardavėjų klijuojami prie dažnos paslaugos, daikto ar kelionės. Tai ypač krinta į akis panaršius tiek užsienio, tiek lietuviškų kelionių organizatorių tinklalapiuose. Vis dėlto šios sąvokos, pasak turizmo ekspertų, suvokiamos individualiai.

„Regis, visos Lietuvos kelionių agentūros ar kelionių organizatoriai teikia tik išskirtines paslaugas, bet taip toli gražu nėra. Aukšto lygio paslaugas teikiančias įmones Lietuvoje būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais ir dar liktų laisvų. Aš už tai, kad paslaugos būtų vertinamos pagal jų kokybę: jeigu tai yra Turkija, Egiptas ar panaši šalis su tūkstančiais identiškų viešbučių, teikiančių identiškas  paslaugas, tai prie tokios paslaugos lipdyti žodžio „išskirtinis“ negalima, nors daugelis turizmo sektoriaus atstovų naudoja tai kaip rinkodaros įrankį kuo didesniam būriui pirkėjų pritraukti“, – aiškina išskirtinių kelionių organizatoriaus „Boutique Travel“ vadovė Aja Rutkauskienė.

Pasak jos, išskirtine kelione galima vadinti tokią, kurią būtų sunku pakartoti, kurios maršrutu iki šiol pasinaudojo tik vienetai arba ji yra unikali – sukurta asmeniškai keleiviui pagal jo pomėgius, norus ir prieš tai buvusių kelionių patirtis. Tam netgi yra specialus angliškas terminas, apibrėžiantis išskirtinę kelionę kaip „taylor made“ – siuvėjo pasiūtą.

„Prabanga ir išskirtinumas yra du skirtingi dalykai, nors daugelis juos vis dar laiko sinonimais. Prabanga tėra finansinių galimybių klausimas, o norėdamas išskirtinių potyrių žmogus turėtų pribręsti norui kelionės metu išeiti iš komforto zonos. Keliautojai, kurie kaskart renkasi vis naujas šalis, vis naują keliavimo būdą, ieško naujų patirčių, atranda naujus pomėgius, susipažįsta su svečios šalies vietiniais gyventojais, jų kultūra, gastronomija. Tokiems keliautojams kiekviena diena yra lyg naujas švarus lapas, kuris vakarop prisipildo įvairiausių naujų patirčių, įspūdžių. Taip žmogus tobulėja. Tai ir yra išskirtinumas“, – pasakoja A.Rutkauskienė.

Tik su rekomendacijomis

Išskirtinės kelionės būtų slidinėjimas Namibijoje nuo smėlio kopų, pasivaikščiojimas Stokholmo stogais, derliaus nuėmimas vyndario ūkyje, nakvynė dykumoje pas čiabuvius, kopimas į ugnimi besispjaudantį ugnikalnį, kelionė traukiniu per Afrikos deimantų kasyklas, plaukimas ledlaužiu iki šiauriausio ar piečiausio mūsų planetos taško, išsilaipinimas negyvenamoje saloje, dalyvavimas laukinių genčių apeigose ar ritualuose.

„Išskirtinumas ir prabanga suvokiama individualiai, tačiau, mano nuomone, tai viena kitą papildančios sąvokos. Prabanga glaudžiai susijusi su išskirtinumu ir individualumu. Būtent pabrėžčiau individualumą. Prabanga nėra tik gražus pastatas ar erdvus kambarys. Dabar visur siekiama suteikti individualių potyrių. Visur bandoma sukurti pojūčio ir įspūdžio identitetą, kuris apima ne vien tik apgyvendinimo suteikimą. Net apgyvendinimą viešbučiuose stengiamasi padaryti maksimaliai individualų, kad keliautojas, net ir 20 kartą grįždamas iš Paryžiaus, turėtų ką prisiminti“, – sako išskirtinių kelionių organizatorė Inga Bytautė.

Panašios nuomonės laikosi ir keliautojas, rašytojas bei kelionių organizatoriaus „Magelano kelionės“ įkūrėjas Dainius Kinderis. Pasak jo, individualiai organizuojamos kelionės visada bus brangios, nes žmonės brangina ir vertina laiką, jie tiksliai žino, kada turi keliauti, ir juos prišlieti prie grupių, versti taikstytis darosi vis sudėtingiau. Todėl individualiai organizuojamos kelionės kainą didina gidai, vairuotojai ir kitas personalas.

„Kartais žmogus gali eiti kur nors į kalnus, kur keliaus paprastomis sąlygomis, nakvos palapinėse, valgys konservus, tačiau tai vis tiek bus išskirtinė kelionė, kuri gali itin brangiai kainuoti, nes yra labai brangi ir sudėtinga logistika, inventorius“, – pabrėžia D.Kinderis ir priduria, kad dar vienas brangių kelionių segmentas yra ekspedicijos, kurioms rengiamasi ilgą laiką.

Paprastai į ekspediciją susiruošusios grupės būna uždaros, į jas galima patekti tik gavus rekomendacijas, ir jokia pinigų suma neatvers galimybių dalyvauti tokioje kelionėje, jei į keliautojų grupę norinčio įsiprašyti žmogaus ideologija, kelionės supratimas skirsis nuo kitų.

„Pavyzdžiui, mes lapkričio mėnesį organizuojame ekspediciją į Belizą, Meksiką ir Gvatemalą, keliausime į Kazio Pakšto Dausuvą – „atsarginę“ Lietuvą. K.Pakštas tarpukariu buvo įsitikinęs, kad Lietuvos padėtis tik blogės, todėl dairėsi vietos, kur galima perkelti Lietuvą. Taigi norime patikrinti, ar iš tikrųjų būtume galėję ten prigyti. Ne tik keliausime, bet ir susitiksime su verslininkais, politikais, taip skleisdami žinią apie Lietuvą“, – sako D.Kinderis.

Tokios kelionės kaina – maždaug 3600 eurų. Tiesa, į šią kainą dar įeina ir savaitė Meksikoje, apžiūrinėjant dingusius miestus.

Ar būna taip, jog žmogus ateina ir sako, kad nori kelionės nesvarbu kur ir kaina nesvarbu? Pasak Dainiaus, būna, kad ateina žmogus ir sako, kad nori į Maldyvus, kaina nesvarbu. Bet ir tuomet stengiamasi klientui išspausti maksimalų kainos ir kokybės santykį. Kita vertus, jei ateina klientas ir sako, kad į nori į Maldyvus kuo pigiau, į kokį nors pigų viešbutuką, tai jam siūloma pagalvoti ir apskaičiuoti, nes tokia kelionė nebus pigi, o tokioje vietoje varžyti savęs netinka – atvirkščiai, reikia maksimaliai pasilepinti, kad patirtum kuo daugiau įspūdžių.

Paklausa skatina pasiūlą

Atsiradus paklausai į prabangių kelionių rinką veržiasi ir didieji kelionių organizatoriai. Kelionių organizatorius „Tez Tour“ siūlo išskirtinį – VIP poilsį ir paslaugas.

„Mūsų išskirtas atskiras VIP poilsio ir paslaugų segmentas atsirado neatsitiktinai – randantis paklausai, sukūrėme ir ją atitinkančią pasiūlą. Keliautojai, rinkdamiesi prabangesnes paslaugas, mėgsta jaustis laisvi. Poreikiai tokie skirtingi, kad tendencija galėtų būti įvardijamas pats individualumas: kiek keliaujančiųjų – tiek ir skirtingų norų. Žmogiška: kad ir kokį poilsį užsisakytume – VIP ar įprastą poilsinę kelionę,  būsime patenkinti tik tada, kai bus patenkinti individualūs lūkesčiai. Natūralu, jog daugiau mokantys klientai šiuo atžvilgiu yra reiklesni ir kartais pageidauja, kad būtų patenkintos net ir mažiausios, tačiau jiems svarbios smulkmenos. Kad viskas vyktų sklandžiai, mes kiekvienoje šalyje turime savo biurus, o ypatingiems užsakymams – ir atskirus skyrius“, – pasakoja „Tez Tour“ Lietuvoje Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė.

Viena VIP kelionių tendencijų – verslo kelionės, įvairūs seminarai, kuriuos užsienyje kartu su poilsiu nori suderinti solidžios tarptautinės bendrovės, savo darbuotojus surenkančios iš įvairiausių pasaulio vietų. Taip pat populiarėja prabangios šeimos šventės svetur: gimtadieniai, jubiliejai, sutuoktuvės ar kt.

Bendras keliaujančiųjų pageidavimų vardiklis – aukšta paslaugų kokybė, komfortas, profesionalus ir individualus aptarnavimas bei diskretiškumas.

Dažniausiai turistai pageidauja, kad būtų individualiai nuvežti iš oro uosto iki viešbučio ir atgal (kartais tam išnuomojamas limuzino klasės automobilis ar net sraigtasparnis), patogesnių vietų ir maitinimo lėktuve, greitos patikros oro uoste. Taip pat prašoma pagalbinio personalo: asmeninių virėjų, liokajų, auklių, asmeninio vairuotojo ir kitų patarnautojų. Į VIP paketą patenka tik aukščiausios klasės viešbučiai. Daugiausiai ypatingųjų klientų renkasi viešbučių siūlomas VIP paslaugas. Kiti papildomai užsisako privačias jachtas, individualias vakarienes ant jūros kranto ar jachtose.

Biuro vadovė iš turizmo agentūros „Alfa Tour“ Vyka Večkytė-Kavaliauskienė tikina, kad populiariausios prabangios kelionės yra į Maldyvus, Seišelius, Mauricijų, Jamaiką, Kubą. Šiais metais vis atsiranda norinčiųjų keliauti į Prancūzijos Polinezijos Bora Bora salas, vis dažniau į egzotiškus kraštus keliaujama ne tik vestuvių metinių minėti, bet ir tuoktis.

D.Kinderis, vardydamas panašias šalis, priduria, kad kelionę į Maldyvus keliautojai neretai derina su kelione po Šri Lanką.

Koks prabangių kelionių pirkėjas? Pasak I.Bytautės, tai 30–60 metų smalsus, aktyvus lietuvis. Be to, tiesmukas: jei kas ne taip – tuoj pasakys. Tačiau lietuvis visada pasvarstys, ar paslauga ir kelionė verta išleidžiamų pinigų. Jei taip – tai leis sau išskirtinesnių dalykų.

„Bent jau mano klientai visi yra patys užsidirbę pinigų, o Vakaruose tai retas atvejis, nes ten pinigai dažnai būna paveldėti ar dirbama sename šeimos versle. Todėl sunkiu darbu užsidirbę pinigus žmonės nelinkę švaistytis ir per vieną vakarėlį ištaškyti 120 tūkst. eurų kainuojančio butelio šampano vien tam, kad kiti pamatytų“, – sako I.Bytautė.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Neseniai gausi Vyriausybės migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vyriausybės pirmojo vicekanclerio Rimanto Vaitkaus, iškilmingai turistavo po Švediją. Skelbta, kad Miarstos sulaikymo centre buvo detaliai susipažinta su Švedijos migracijos tarnybos darbu ir patirtimi, pažintinis vizitas pratęstas Stokholme. Be R.Vaitkaus, patirties sėmėsi socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo viceministrai, Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje direktorius, daug kitų Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkų.

Gražu? Taip. O kiek tai kainavo? Ar dalis valdininkų negalėjo tos patirties pasisemti iš interneto? Kita vertus, ar ne­buvo galima nusiųsti į Švediją poros žmonių, kurie kaip reikiant pasidomėtų ir po to jau visai Tarpvyriausybinei migracijos klausimų komisijai surengtų mokymus?

Valdininkų, kartais ir politikų komandiruotės labiau primena paslėptą premiją už darbą, o ne valstybei reikalingus darbinius vizitus. Pastarųjų sąskaita galima išlaidauti ir vykti su didesne, nei reikėtų, kompanija ar apsistoti „Hilton“ ar kitame viešbutyje, kuriame už ke­lias nakvynes negaila ir 5 tūkst. eurų – juk pinigai valstybės.

Papiktinusių komandiruočių buvo ne vie­na, tačiau jos sulaukė nebent triukšmo ži­nia­sklaidoje.

Susirūpinusieji kita pošventine komandiruote – švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės ir jos sutuoktinio išvyka į Londone vykusį Pasaulio švietimo forumą – buvo nuraminti, kad ministrės sutuoktinis Aurelijus Pitrėnas į Londoną skrido savo lėšomis. Nei lėktuvo bilietas, nei viešbutis, už kurį, kaip sakė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, teko primokėti maždaug 13 eurų, mokesčių mokėtojams nekainavo.

Už sutuoktinio gimtadienio proga įvykusią kelionę sumokėta iš ministrės pinigų, todėl teisinio pagrindo pradėti tyrimą dėl tokio minis­trės elgesio nėra. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) teigimu, ministrė nepasinaudojo tarnybine padėtimi, kad gautų asmeninės naudos, kelionės išlaidas apmokėjo pati, be to, nepriėmė jokių sprendimų, kurie būtų susiję su jos sutuoktiniu, vadinasi, nekilo ir interesų konflikto.

Vis dėlto VTEK priminė politikams keliamus aukštus tarnybinės etikos reikalavimus ir rekomendavo A.Pitrėnienei ateityje elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl interesų konflikto galimybės.

Panašiai partijos kolegei patarė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, paragindama ministrę su vyru verčiau keliauti per atostogas. Vasario pabaigoje pati Seimo pirmininkė vyks į Japoniją, o skrydžio bilietai ir draudimas 6 delegacijos nariams verslo klase kainuos apie 15 tūkst. eurų. „Tai – transatlantinis skrydis, ilgas, su persėdimais, atitinkamai ir kainuoja“, – kelionės išlaidas pateisino L.Grau­­žinienė, bet netruko būti pašiepta dėl geografinės nuovokos.

Nors Seimo pirmininkė pagrindžia tokias kelionės išlaidas, jos bendrakeleivis, opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius prieš kelionę rūpinasi, ar Seimo kanceliarija pakeis lėktuvo bilietą į pigesnį, kaip jis ir prašė. „Ne­žinau, sąmoningai ar ne, bet visai delegacijai buvo nupirkti verslo klasės bilietai“, – piktinasi A.Kubilius.

Paklaustas, ar jam pakaktų ekonominės klasės, A.Kubilius tikino tik ja visada ir skraidantis, o problemų dėl to neturėjęs: „Gal praėjusių metų pabaigoje buvo sutaupyta lėšų komandiruotėms ir nutarta jas taip išleisti vienu mostu.“

Sutuoktiniui lydėti leidžiama

Už ministrės sutuoktinio kelionę, kaip ir pridera, sumokėjo patys Pitrėnai, liko tik moralės ar etikos klausimas, ar galėjo ministrės antroji pusė vykti su oficialia ministerijos delegacija. Galėjo – patikina protokolo specialistas liberalas Arminas Lydeka.

Seimo narys A.Lydeka paaiškina, kad politikų vizitus pagal jų lygį nuo aukščiausio galima skirstyti į valstybinius (aukščiausio rango), oficialius, o žemesniam rangui priklauso darbiniai, vadinamieji vizitai pakeliui ir neoficialūs vizitai.

Per valstybinius vizitus reikalaujama, kad politikas vyktų su antrąja puse. Tokiais atvejais sutuoktiniams sudaromos atskiros programos, rengiami susitikimai. Kiti, oficialūs vizitai dažniausiai taip pat vyksta su antrąja puse, tačiau tai nėra prievolė.

„Tai yra labiau kviečiančiosios ir vykstančiosios šalių susitarimo reikalas, kiek ir kokių renginių numatyta programoje, galbūt tai – daugiašalis vizitas, tad svarbu, ar kitų valstybių po­litikus lydės sutuoktiniai, ar patogiai jausis kiti svečiai. Bet dažniausiai ir į šiuos vizitus vykstama su sutuoktiniais“, – paaiškina etiketo žinovas ir priduria, kad antroji pusė įvairiose šalyse traktuojama skirtingai: vienur tai politiką lydintis artimas žmogus, o kitur – griežtai tik su­tuoktinis.

Protokolas nevaržo laipteliu žemiau esančių darbinių vizitų. Pasak A.Lydekos, ar sutuoktiniui reikėtų vykti drauge, labiau lemia organizatorių sąlygos, ar jie numato atskirą programą sutuoktiniams. „Jei tokios nenumatyta, išsiskirti, būti baltai varnai nereikėtų“, – sako A.Lydeka.

Skrydžio kaina – ministro portfelis

Nors žiniasklaidoje kasmet nuskamba ne­mažai politikų ir valdininkų komandiruočių, iš aprašymo primenančių keliones savo malonumui, tyrimai pradedami dėl mažumos jų. Pa­vyzdžiui, nuo 2012 m. pradžios VTEK yra ty­rusi ir priėmusi sprendimus tik dėl kelių ko­man­diruočių – savivaldos atstovų išvykų.

Bene garsiausia, brangi visomis prasmėmis ir verta ministrės portfelio, buvo tuometės ūkio ministrės socialdemokratės Birutės Vėsaitės kelionė bendrovės „Arvi“ užsakytu skrydžiu į Astaną, Kazachstane vykusį verslo forumą. Nors B.Vėsaitė posto neteko, jos pakeleiviams – Vilniaus savivaldybės mero patarėjui Benui Renatui Baltusiui bei administracijos direktoriui Valdui Klimantavičiui užsakomasis reisas pasekmių neturėjo: nesant įrodymų VTEK ty­rimą nutraukė.

Be B.Vėsaitės, buvo ir daugiau ministrų, kurie postą palikti turėjo po nevykusių komandiruočių. Pavyzdžiui, 1999–2001 m. Ūkio ministerijai vadovavęs Eugenijus Maldeikis postą prarado po kelionės į Maskvą, kurioje susitikimuose su Rusijos naftos ir dujų bendrovių vadovybe dalyvavo privataus verslo atstovai, su­interesuoti „Lietuvos dujų“ privatizavimu.

Nors tuometis skandalas net buvo pavadintas „maldeikiada“, VTEK konstatavo, kad E.Mal­deikio elgesys per vizitą nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, tačiau ministras pažeidė vizitų organizavimo bei vedimo tvarką, numatytą Vyriausybės nutarime.

Po VTEK nuosprendžio 1998-aisiais susisiekimo ministro kėdę palikti turėjo ir konservatorius Algis Žvaliauskas, vyriausybiniu lėktuvu „JetStar“ skridęs į Švediją pamedžioti.

Vėlesnės komandiruotės, dėl kurių tyrimus pradėjo VTEK, buvo susijusios su savivaldos atstovų žygiais.

Štai 2012-aisiais VTEK tyrimo veikėju tapo tuometis Kauno meras Andrius Kupčinskas. Jis bei dar du tarybos nariai Valius Venclovas ir Vygantas Gudėnas į tarnybinę komandiruotę Balstogėje vežėsi ir savo sutuoktines. Nustatyta, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų politikai nepažeidė.

Dar anksčiau, 2009-aisiais, VTEK nusprendė, kad įstatymą pažeidė tuometis Mažeikių rajono meras Vilhelmas Džiugelis, kuris priėmė rajono verslininkų dovaną – jam bei jo su­tuoktinei užsakytus ir apmokėtus lėktuvo į Lon­doną bilietus ir viešbučio paslaugas.

Kiek anksčiau komisija „išteisino“, bet ne­etišku pripažino ir Vilniaus mero Viliaus Na­vicko elgesį. Jis komandiruotės Kanuose, Pran­cūzijoje, pabaigoje pasiėmė nemokamų atostogų ir į Vilnių grįžo už savo pinigus.

Komandiruočių, sukėlusių šurmulį, bet ne daugiau, pastaraisiais metais būta ne vienos. Šiemet kliuvo ir jau buvusiai Nacionalinės že­mės tarnybos (NŽT) vadovei Daivai Ginei­kaitei. Ji Seimo Kaimo reikalų komitete turėjo pasiaiškinti, kodėl į Jungtinių Tautų sesiją JAV skrido drauge su patarėju Gintaru Fur­ma­na­vi­čiumi. Tiesa, šiai tarnautojai brangiau nei transatlantinis skrydis atsiėjo kelionė Kau­no gatvėmis – „darbietė“ neteko NŽT direktoriaus pos­to, kai, įtariama, neblaivi sukėlė avariją ir dar galbūt bandė nuslėpti girtumą.

2009 m., nepaisant tuomečio premjero An­driaus Kubiliaus ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko skatinimų taupyti sunkmečiu, tuometis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas še­šioms dienoms „išsikomandiravo“ į Kenijos sostinę Nairobį. Į Jungtinių Tautų aplinkos pro­gramos Valdančiosios tarybos sesiją ministras keliavo net su dviem kompanionėmis – patarėja Laura Dzelzyte ir Aplinkos strategijos departamento vadove Vilija Augutavičiene.

Bergždžios kelionės brangsta

Kitas dalykas – komandiruočių terminai, kai tolimos penkių žmonių komandiruotės pailgėja iki kelių savaičių. Kartais abejonių kelia ir kelionės išlaidos, tenkančios vienam žmogui. Tarkime, Europos sostinėse galima rasti įvairių viešbučių – nuo „Hilton“ ir „Kempinski“ iki pi­giausių. Pasitaikė atvejų, kad kaina vienam žmo­gui viešbutyje siekė maždaug 5 tūkst. eurų už 2–3 paras. Pagaliau – kelionės tikslingumas: dažnai skrendama į įvairiausias konferencijas.

Sutinku, kad reikia domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, tačiau ten gali skristi ir vienas žmogus, kuris grįžęs padarytų pranešimą ir supažindintų kolegas. O pasitaiko, kad į tą patį renginį skrenda trise, po poros mėnesių į to paties pa­vadinimo konferenciją vėl skrenda keletas politi­kų. Kai analizuojame tokias situacijas, aki­vaizdžiai matome, kad tai yra premija darbuotojams, kuri iškreipia darbo apmokėjimo sistemą“, – dažniausiai pasitaikančius komandi­ruo­čių nesusipratimus įvardija Seimo Audito komiteto pirmininkė „tvarkietė“ Jolita Vaickienė.

Pernai Audito komitetas atliko išsamią 2014 m. komandiruočių analizę ir rekomendavo mi­nistrams nustatyti kelionių prioritetus, kontroliuoti, kad lėšos būtų naudojamos taupiai.

„Kadangi iš esmės analizavome, kaip ir už kiek buvo skraidoma, svarstant biudžetą mūsų komitetas siūlė išlaidas mažinti. Bet Finansų ministerija į tai nekreipia dėmesio, esą kelionės ir lėktuvų bilietai brangsta. Žodžiu, ko­man­diruočių išlaidas reikia didinti, bet apie jų efektyvumą nekalbama“, – sako J.Vaickienė.

O štai Seimo valdybai, kuri tvirtina parlamentarų komandiruotes, kritikos negaili jos narys A.Kubilius. Politiko teigimu, lėšos komandiruotėms skirstomos be aiškaus plano. Tai lemia, kad, užuot finansavus valstybei naudingas komandiruotes, politikai vyksta ten, kur visai nevertėtų. Opozicijos lyderis sako, kad Seimo valdyba di­desnę įtaką sprendžiant, kurias komandiruotes tvirtinti, turėtų perduoti tiems, kurie išmano už­sienio politiką ir tarptautinius ryšius.

A.Kubilius svarsto, kad išmintinga būtų daugiau lankytis Rytų partnerystės šalyse – Gru­zijoje, Moldovoje, Ukrainoje, o pastarojoje aplankyti ne tik Kijevą, bet ir regionus nuo Odesos iki Charkovo. Taip pat stengtis nuvykti ten, kur priimami Lietuvai ir visam regionui reikšmingi sprendimai, – į didžiąsias Europos sos­tines, Vašingtoną.

„Dalis komandiruočių nepatvirtinama, nes nėra lėšų, bet metų pabaigoje pasirodo, kad bendrai komandiruotėms sutaupyta, ir imamasi tuos pinigus leisti bet kokioms kelionėmis. Didelė dalis pinigų skiriama patvirtintoms delegacijoms, pavyzdžiui, Baltijos Asamblėjai. Kai kurios jų yra solidžios, ten dirbti reikia intensyviai, o kitos – šiaip sau. Tad taip ir nutinka, kad vykstama į įvairiausius, kartais tuščius seminarus, bet nenuvykstama į svarbius delegacijos renginius, nes neva baigėsi pinigai“, –  skylėtą komandiruočių „politiką“ apibendrina A.Kubilius.

Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas Vytautas Gapšys išskrido į Niujorką dalyvauti Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos Jaunimo forume, Seimo narys Domas Pe­trulis buvo Vašingtone, Majamyje ir Floridoje, kur vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos Gynybos ir saugumo komiteto posėdžiai, štai o Mečislovas Zasčiurinskas penkias dienas Irane dalyvavo gyvulininkystės parodoje „Iran Plex 2015“, – tai tik kelios šios kadencijos parlame­n­tarų kelionės.

Tuo metu, kai gausi Tarpvyriausybinė migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vy­riau­sybės pirmojo vicekanclerio R.Vaitkaus, keliavo po Švediją ir domėjosi pabėgėlių iš Sirijos bei Irako priėmimu, jos sudėtyje delegatų buvo gerokai daugiau nei pabėgėlių Lietuvoje. Kol kas Lietuva yra priėmusi tik 4 asmenų šeimą, ir ta per mėnesį jau spėjo į teis­mą paduoti Mig­racijos departamentą.

Taigi, kol vieni, pabėgėliai, keldami siaubą Europai, šimtais tūkstančių už savo pinigus mig­ruoja į Vokietiją, Švediją ir Daniją, kiti, Lie­tuvos valdininkai, dešimtimis už mūsų pinigus migravimo, ir ne tik, proga migruoja po Švediją, Londoną ir vietas su ištaigingais viešbučiais. Bet viskas teisėta.

BFL

Kelionės. Dingusių ir vėl atrastų istorinių miestų, dažnai skaičiuojančių ne vieną tūkstantmetį, galima rasti kiekviename žemyne: ir Pietų Amerikos džiunglėse, ir Afrikos dykumose, ir bekraštėse Azijos stepėse, ir, aišku, Lietuvos kalvose bei lygumose.

Šiandien kiekvienas galime įsijausti į garsaus archeologo Heinricho Schliemanno, suradusio vieną garsiausių antikos laikų miestų – Troją, ar net į pašėlusio filmo herojaus Indianos Džounso kailį. Ir tam nereikia ieškoti milijono eurų ekspedicijoms po laukines džiungles ar atkampius dykumų kraštus, nereikia ir dėtis prie vadinamųjų juodųjų archeologų, besikapstančių po senas kapines ir vagiančių viską, ką galima parduoti.

Trumpai savaitgalio kelionei pakaks Lietuvos ar kaimyninių šalių žemėlapio, kuriame sužymėti piliakalniai bei keistai paženklinti akmenys, ir jau galima leistis paskui legendas ir pasakas, ieškant savojo Eldorado. Turint laiko galima patraukti antikinių didvyrių keliais, vedančiais istorinėmis vietovėmis, kuriose šiandien vis dar stūkso kažkada klestėję miestai, arba leistis kad ir į pusmečio ekspediciją Pietų Amerikos šalyse, ieškant mirusių civilizacijų liekanų.

Lietuvių tautosakoje sakmių apie užkerėtus ežerus, paskendusius ar skradžiai žemės prasmegusius miestus taip pat netrūksta. Dažname ežere, jei patikėtum senaisiais pasakojimais, trumpiausią vasaros naktį turėtum girdėti skambant paskendusio miesto bažnyčios varpus, o piliakalniuose labai pasistengęs rastum paslaptingų landų ar olų, į kurias nusileidęs pamatytum ten jau kitame pasaulyje stūksantį miestą ar bent pilį su paslaptinga gražuole, saugančią nemenką lobį.

Atrodytų, kad tokie pasakojimai tėra gražios legendos ir sakmės apie vaizdingiausius Lietuvos kampelius, tačiau planuodamas laisvalaikio maršrutą neretai nustembi, kaip gražiai susipina tikri istoriniai faktai ir legendos. Tarkim, palei Luokesų ežerą Molėtų ežere gyvenę seni žmonės porindavę apie ežere nuskendusius kaimus, girdimus kalvės garsus ir karvių mūkimą.

Ir štai šiame ežere mokslininkai aptiko dvi priešistorines polines gyvenvietes, kurios galėjo būti pastatytos daugiau nei prieš 2 tūkst. metų. Čia galėję gyventi apie dešimt šeimų. Žmonės gyveno ant polių pastatytuose namuose, šalia dirbo žemę, augino gyvulius. Ežero dugne rasta keramikos šukių, apdirbtų rąstų ir lentų, apdegusių akmenų, kurie greičiausiai buvo naudojami ugniakurui, girnas ir medžio angliukų. Čia rasta ir apdegusių rąstų. Pasirodo, kad gyventojai, palikdami savo gyvenvietę, ją sudegindavo.

Kuršių nerijoje irgi būta akmens ir bronzos amžiaus gyvenviečių. Pasakojama, kas XIX a., kai buvo iškirsti miškai, vėjas nupustė smėlį nuo keleto priešistorinių gyvenviečių. Deja, šiandien žinoma tik viena, esanti netoli Nidos.

Jei kalbėtume apie piliakalnius, be abejo, patys vaizdingiausi – Kernavės ar Lazdijų rajone esantis Pavėsininkų. Labai daug įdomių ir vaizdingų vietų yra Aukštaitijoje, verta užsukti prie čia esančių neblogai išlikusių pilkapių. Na, o iš legendomis apipintų ir literatūros kūrinių išgarsintų paminėtini Pilėnai. Čia praverstų pasiduoti fantazijai, mat tradiciškai pasakojama, kad Margirio pilis stovėjusi ant Punios piliakalnio, tačiau mokslininkai jau remia ietis ir nurodo skirtingas šios pilies vietas – gal Raseiniuose, o gal Kaltinėnuose.

Verta nepamiršti dar kelių pramogų. Lietuvoje yra nemažai akmenų su keistais ženklais. Sakmės tikina, kad tai kipšo kanopos žymės, Perkūno, medžiojančio Veliną, kirvuko žymės, o krikščioniškos legendos porina apie Švč. Marijos apsireiškimus ir jos pėdų paliktas žymes.

Tokių akmenų galima išvysti daug kur. Vienas jų stūkso Dūkšto ąžuolyne šalia Vilniaus, Molėtų rajone – Valiulio akmuo, Žydiškėse – Žalčio akmuo ir kt. Verta užsukti į Naujosios Vilnios pilkapyną, kuriame vienoje vietoje galima pamatyti visus garsiausius Lietuvos akmenyse išraižytus ženklus. Tiesa, čia tik kopijos, tikrieji Arėnų, Salako, Dubingių, Kadarų, Paparčių ir kt. akmenys liko savo vietose. Deja, daug tokių akmenų sunaikinta sovietmečiu – jie susprogdinti ir panaudoti statyboms.

Sovietmečiu buvo naikinami ne tik neaiškūs stabai, griaunamos bažnyčios, bet ir visas miestas sulygintas su žeme. Mano jau mažiną atilsį močiutė Vitalija Mikilkevičienė, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Kudirkos Naumiestyje ir jos apylinkėse, pasakojo, kad prasidėjus karui ir šeimai nusprendus trauktis nuo galimo fronto linijos užkasė sode du didžiulius geležimi kaustytus lagaminus nuotraukų. Frontui praslinkus po kelių mėnesių grįžę lagaminų neberado, tik vėjas draikė kelias vestuvines nuotraukas. Gal sprogmuo pataikė, o gal kaimynai patykojo ir nusprendė, kad ten pinigai slepiami. Taip amžiams dingo ne tik vertingos šeimos nuotraukos, bet ir nemažai įdomių istorinių kadrų iš šiandieninio Karaliaučiaus srities miestų, tokių kaip Širvinta, Kudirkos Naumiesčio brolis dvynys. Šiuos miestus teskyrę vos keli šimtai metrų.

Močiutė ne kartą pasakojo, kad neblogai vokiečių kalbą (ji sakydavo – prūsų) pramokusi, kai žaisdavo prie upės su bendraamžiais prūsiukais. Vaikai nekliudomi žaidimų įkarštyje migruodavę tai į vieną, tai į kitą pusę. Niekas netrukdydavę. Tik kai vaikai susipešdavo ir kildavo erzelis, prisistatydavęs vokietis pasienietis ir juos išvaikydavęs. O prūsiukus pašiepiančias vokiškas dainuškas močiutė prisimindavo iki žilos senatvės.

Žaisdavo ne tik vaikai – ir kaimyninių miestų gyventojai buvo pramokę vieni kitų kalbos, eidavo apsipirkti į turgus ar darbo ieškoti. Per šiuos miestus driekėsi ir kontrabandos kelias.

Močiutė ne kartą yra minėjusi, kad Širvinta buvęs labai gražus miestas su įspūdinga raudonų plytų bažnyčia. Šiandien šio miesto vaizdus galima išvysti tik internete publikuojamose senose nuotraukose, pavyzdžiui, feisbuko profilyje, pavadintame „East Prussia in old photos“, ir pan.

Senose nuotraukose akį traukia tamsių plytų, greičiausiai raudonų, keliaaukščiai namai, plačios akmenimis grįstos gatvės, erdvi ir nepaprastai įspūdinga, gražiausias Vokietijos gotikines bažnyčias primenanti XIX a. raudonų plytų liuteronų bažnyčia. Įdomios karo laikų nuotraukos – kareiviai įvairių armijų uniformomis, karinės vilkstinės.

O štai ir 1944 m. nuotrauka – apgriautas bažnyčios bokštas ir subombarduoti namai. Sprogimų išvagotas šaligatvis. Vis dėlto mintyse sukirba, kad gražiam miestui tai visai nemirtinos žaizdos. Tereikėjo noro bei lėšų, ir jaukų miestelį buvo galima išgelbėti. Tačiau sovietų valdžia nusprendė kitaip – nepalikti akmens ant akmens. Iš pradžių Širvintą pervadino Kutuzovu, o vėliau toje vietoje buvo įkurtas karinis poligonas.

Šiandien anksčiau klestėjusio miesto nėra nė žymės. Poligonas sovietmečiu nebuvo aklinai saugomas – naumiestiečiai jame šienaudavo, grybaudavo. Teko ir man toje vietoje būti. Vaikui keistai atrodė suaugusiųjų šnibždesiai, kad štai čia stovėjusi bažnyčia, o čia greičiausiai buvusi aikštė, – tarsi miestas, kaip sakmėse, prasmego skradžiai.

Teko girdėti ir šių dienų legendų, esą tie kareiviai, kurie buvo pristatyti galutinai nugriauti Širvintos bažnyčios, gyvenimą baigė labai netikėtai. O tie žmonės, kurie priglaudė širvintiškių buities rakandus, ramybės neturėję, juos kamavę košmarai, kol neatsikratė pasisavintų daiktų.

Šiandien Širvintą primena beržų alėja, pavadinta Širvintos taku, palei pat Kaliningrado ir Lietuvos sieną. Irena ir Antanas Spranaičiai Kudirkos Naumiestyje įkūrė privatų muziejų „Širvintos kampelis“, skirtą šiam miesteliui prisiminti.

Širvinta, vienintelis Europoje po Antrojo pasaulinio karo neatstatytas miestas, yra savotiškas visos Kaliningrado srities simbolis. Juk čia istoriniai objektai buvo naikinami ne tik pokariu. Istorijos paminklai sistemingai šluojami nuo žemės paviršiaus nuo pat to laiko, kai pagal Potsdamo konferencijos sutarimą ši sritis atiteko Sovietų Sąjungai.

Šiandien yra ir daugiau istorijos naikintojų. Tie keliautojai, kurie prieš gerus šešerius ar penkerius metus dar spėjo apsilankyti Sirijoje, savo nuotraukas su užfiksuotomis istorinėmis vertybėmis tikriausiai saugo kaip savo akį. Juk šiandien daugelis architektūrinių ir istorinių paminklų amžiams dingo nuo žemės paviršiaus per kruviną pilietinį karą, Tiksliau, buvo sąmoningai sunaikinti.

Kruvinosios „Islamo valstybės“ (ISIS) nariai susprogdino Rakos miesto puošmeną – bizantietišką mozaiką, palyginti neseniai archeologų atrastą, Alepo mieste išsprogdino antikines kapavietes, nusiaubė  VIII a. Alepo didžiąją mečetę, Bosros miestą. Greičiausiai nieko neliko iš XI a. kryžiuočių pilies ~Crac de Chevaliers~, Sirijos kariuomenės subombarduotos, kai joje pasislėpė sukilėliai. Apšaudyta istorinė XIII a. ~Khalid ibn al-Walid~ mečetė, greičiausiai bus stipriai apgriauta ir gražuolė Palmyra, vadinama dykumų rože. ISIS buldozeriais sugriovė ir senovinį asirų miestą Nimrudą, nusiaubė Mosulą Irake. Akivaizdu, jog ISIS klestėjusius miestus ir saugomus paminklus pasiryžę sugriauti, kad neliktų ant žemės paviršiaus nė akmens ant akmens.

Tokią praktiką naudojo ne tik šiandieniniai ISIS galvažudžiai ar sovietmečio puspročiai. Kai kurias priešų tvirtoves, citadeles ir miestus naikino jau graikai ir romėnai – kad įsitvirtintų naujose žemėse ir kad demoralizuotų priešininką. Štai Aleksandras Makedonietis sugriovė išpuoselėtą Persepolį. Verta prisiminti ir Kartaginą bei Pūnų karus.

Kartagina – vienas žinomiausių Tuniso turistų traukos taškų. Šio miesto pavadinimas minimas jau Vergilijaus „Eneidoje“. Pasakojama, kad iš Trojos pasprukusį Enėją apžavėjo Kartaginos karalienės Didonės grožis. Tačiau gražios legendos būtų likusios tik gražiomis legendomis, jei ne kartaginiečių užsispyrimas ir karingumas, kuris įvėlė juos į kelis šimtmečius vykusius karus.

Finikiečiai Kartaginą IX a. pr. Kr. įkūrė strateginėje vietoje šalia populiarių prekybinių kelių. Per kelis šimtmečius prekyba miestui sukrovė milžiniškus turtus, išaugo ir karinė galia, užkariautos aplinkinės žemės. Apetitas vis didėjo, ir štai jau prisijungtos Viduržemio jūros salos, užsigrobta Sirakūzų valdoma Sicilijos teritorija. Tačiau kartaginiečiams vis tiek buvo maža – užsigeidė Sicilijos dalies, valdomos Romos. To užteko, kad kiltų Pirmasis Pūnų karas. Šį karą Kartagina pralaimėjo ir turėjo sumokėti milžinišką kontribuciją.

Kietakakčiai kartaginiečiai neapsiramino ir šiek tiek atsikvėpę bei surinkę pinigų laivynui vėl kibo romėnams į gerklę – kilo Antrasis ir Trečiasis Pūnų karai. II a. pr. Kr. trečią kartą nugalėję kartaginiečius romėnai jau buvo pasimokę – miestą sulygino su žeme, nepalikdami akmens ant akmens ir dar nepagailėdami brangios druskos, kurios gausiai visur pripylė, kad niekas neaugtų ir vieta nebūtų tinkama gyvybei. O šimtui metų praėjus ant Kartaginos griuvėsių pasistatė savo miestą. Vėliau romėnai iš ten buvę išvyti, miestas dingęs, o vėliau iš naujo atrastas. Šiandien galima apžiūrėti Antonijaus termų liekanas, akveduką, amfiteatrą, į kurį tilpdavo iki 60 tūkst. žmonių, mozaikas bei freskų liekanas.

Antikiniai miestai ir mitai – puikus kelrodis turistui po Viduržemio jūros regioną. Įsimetus mitų tomelį, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Hesiodo „Teogoniją“, Herodoto „Istoriją“ ir žemėlapį galima leistis dievų bei pusdievių pėdomis ieškant savosios Atlantidos.

Turkijoje verta užsukti prie Trojos, ilgai laikytos tiesiog mitine vieta. Vis dėlto H.Schliemannui užsispyrus buvo atrastas gražiosios Elenos miestas, tiksliau, jo sienų, namų likučiai, teatro liekanos. Turkijoje galima užsukti ir į Efesą, garsėjusį tiek įspūdinga biblioteka, tiek didžiuliu viešnamiu, tiek Artemidės šventykla. Tiesa, paties miesto atkasta vos 20 proc., tad laukia dar daug įdomių atradimų.

Italijoje tokių miestų irgi netrūksta – štai Vezuvijaus palaidoti Pompėja ir Herkulanumas. Viskas užkonservuota pelenuose kaip paskutinę miestų gyvenimo dieną – namai, namų apyvokos daiktai. Kadangi italai pasižymi tam tikru atsainumu, nemažai vertybių buvo pavogta, o mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kurie statiniai gali griūti, vertingos freskos – sunykti, jei nebus labiau saugoma.

Graikijoje galima pasidairyti ir Atlantidos. Kaip žinome, legendą labai paprasta pritaikyti prie atrastų miestų, tačiau nuskendusių miestų šalia Graikijos krantų tikrai yra. Pavyzdžiui, Pavlopetris, kurį dėl žemės drebėjimo nusėdus žemei prarijo jūros bangos.

Helikės miestas Graikijoje – dar vienas pretendentas į Atlantidos vardą. IV a. prieš Kr. (sakoma, kad žiemą) miestas ėmė ir tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Mokslininkai jo ieškojo jūroje, tačiau nerado nė ženklo. Ir tik prieš 25 metus dviem archeologams šovė į galvą, kad miestas tūno sausumoje po žeme. Hipotezė pasitvirtino. Spėjama, kad miestą pražudė per žemės drebėjimą susiformavęs cunamis, palaidodamas jį po storu dumblo sluoksniu. Taigi Atlantida – gali būti tik graži metafora, tinkama ne vienam miestui. Todėl keista, kai šio mitinio miesto paieškos nusikelia net į Ramiojo vandenyno dugną.

Apie mažos Ramiojo vandenyno platybėse pasimetusios salos, polinezietiškai vadinamos ~Rapa Nui~, labiau žinomos kaip Velykų sala, gyventojus, eilėmis pakrantėse sustačiusius milžiniškas ~moai~ stiliaus statulas, išraiškingais mąsliais veidais žvelgiančias kažkur į vandenyno tolius, prikurta tiek keisčiausių šiuolaikinių legendų ir absurdiškiausių hipotezių, kad net į rimtus mokslinius tyrimus pradedi žvelgti su tam tikru skepsiu.

Kurgi ne, jei rimtu veidu pasakojama, kad saloje gyvenę nežemiškos civilizacijos ateiviai, kad sala likusi vienintelė Atlantidos, nuskendusios civilizacijos, atplaišėlė, pasakojama ir apie keisčiausius laiko koridorius, o ir pati Velykų sala esą tai dingstanti, tai atsirandanti. Spėliojama, kad pirmieji šią salą atrado ryžtingieji vikingai, mat čia stovinčios ir į vandenynų tolį dėbsančios ~Ahu Nau Nau~ statulos –labai jau europietiškų bruožų.

Viskas gerokai paprasčiau – vietiniai sunaikino civilizaciją, pereikvoję gamtinius išteklius. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad dabar tuščioje saloje žėlė vešlios džiunglės, gyveno gausybė paukščių, o žmonių populiacija buvo daug didesnė – galėjo gyventi daugiau 20 tūkstančių. Tačiau miškai buvo beatodairiškai kertami, alinamas dirvožemis nebeatsinaujindavo, nyko paukščiai, seko maisto šaltiniai, ėmė grėsti badas. Žmonės pradėjo kovoti dėl senkančių maisto išteklių, dalis salos gyventojų žuvo žiauriose kovose, dalis mirė iš bado, o likusius pribaigė europiečių atradėjų atplukdytos ligos.

Šiandien beliko savotiškos statulos, vaizduojančios viršutinę vyro kūno dalį, stilizuotus veido bruožus su įstatytomis akimis obsidiano rainelėmis ir ištęstais ausų lezgeliais. Tokių statulų, iškaltų iš vulkaninio tufo, saloje suskaičiuojama daugiau nei 600, jos siekia nuo trijų iki 12 metrų aukščio, sveria, įvairių šaltinių teigimu, nuo 20 iki 50 tonų. Manoma, kad pačios seniausios statytos apie 380 metus.

Rano Raraku kalnas sužavi daugelį keliautojų, mat čia iš akmens buvo kalamos šios statulos. Atrodo, kad darbas nutrauktas tik trumpam ir paslaptingi skulptoriai tuoj grįš tęsti ko pradėję: vienos statulos įpusėtos, antrų iškalti tik veidai, trečios iki nosies sulindusios į žemę, ketvirtos, baigtos ir paruoštos gabenti į pakrantę, stypso kalno papėdėje.

Gal mokslininkams pavyks rasti kai kuriuos atsakymus, kai bus iššifruotos ~rongorongo~ raštu prirašytos 28 medinės lentelės. Tiesa, apie šį piktografinį raštą mažai žinoma, nors jis turi nemažai panašumų su ant uolų rastais piešiniais – petroglifais, vaizduojančiais žmogų-paukštį, gyvūnus ir pan.

Daugybė dingusių ir mirusių miestų yra Pietų Amerikos ir Azijos džiunglėse, panirusių vandenynuose ir laukiančių savų atradėjų. Juk visuomet tikri istoriniai faktai gerokai įdomesni nei legendos, nors jos sužadina vaizduotę ir veda užsispyrusius mokslininkus atradimų link.

Daiva Urbienė

D. Žvirblio nuotr.

Kelionės. Su istoriniais įvykiais galima neblogai susipažinti įvairiuose muziejuose. Tačiau paklaidžiojus po‚ rodos, Dievo ir žmonių apleistus ir griūvančius pastatus istoriją galima pamatyti visai kitu rakursu.

Dažnas žmogus, važiuodamas pro apleistus, neretai grafičiais apterliotus namus išdaužytais langais, sovietinius fabrikus ar keistų betono konstrukcijų karinius objektus, susiraukęs nusisuka nuo šių miestą ar jaukų gamtos peizažą bjaurojančių statinių. Tačiau žmonės, vadinami miesto tyrinėtojais, į tokius pastatus žvelgia visai kitomis akimis ir skiria šiems griuvėsiams visą savo laisvalaikį. Kas tuose karo ar sovietmečio reliktuose yra tokio įdomaus, kad miesto tyrinėtojai net į kitas šalis traukia ieškoti būtent tokių nykstančių praėjusio šimtmečio griuvėsių?

„Į apleistus pastatus traukia daugybė dalykų. Tokiuose objektuose gali iš tikrųjų prisiliesti prie istorijos, nes muziejuose artefaktai yra atnaujinti, gražiai sudėlioti už stiklo ir tu nejauti laiko tėkmės. O kai vaikštai po natūraliai apleistą ir užmirštą yrantį, griūvantį pastatą, matai laiko tėkmę, kas per tuos metus nuo pastato apleidimo pasikeitė: kiek statinį pakeitė gamta ar kokius pėdsakus paliko žmonės, užklystantys į šią vietą. O jei dar randi kokių nors autentiškų detalių! Būtent tokie atradimai ir kelia didžiausią malonumą ir pasitenkinimą. Kita pusė – vizualus malonumas, nes gamta, galima sakyti, yra kiečiausias kūrėjas šioje planetoje, ji žmogaus pastatytą daiktą savaip dekoruoja“, – pradeda pasakojimą Donatas Žvirblis, tinklaraščio „Nieko naujo. Pasivaikščiojimai praeities pėdsakais“ autorius.

Pasak Donato, lankydamasis forte ar kariniuose įtvirtinimuose visai kitaip pamatai šalies istoriją. Ir tai nėra pasakojimas, surašytas lentelėje ir pakištas po nosimi, atvirkščiai – istorija tampa nuotykiu ir savotišku detektyvu: tarsi radęs siūlo galą patrauktum ir paskui jį išlįstų vienas su kitu susipynę pasakojimai, nutikimai, istorijos ir legendos.

„Prieš apsilankymą kokiame nors objekte informacijos renkuosi minimaliai. O jau kai pats išvaikštau, pradedu duomenis, legendas ir faktus traukti iš įvairių šaltinių: knygų ar forumų. Ir toks procesas man labai patinka“, – sako Donatas, visą savo laisvalaikį skiriantis apleistiems pastatams tyrinėti.

Pasak mūsų pašnekovo, toks laisvalaikis neatsiejamas nuo gyvenimo būdo ir tam netrukdo net šeima. Atvirkščiai, jei tik yra objektų, kuriems tyrinėti nereikia specialios įrangos, galima nesudėtingai įeiti ir saugiai apžiūrėti, Donatas į juos keliauja su žmona bei penkerių ir septynerių metų sūnumis.

„Berniukams labai įdomu. Be to, palyginti su bendraamžiais darželinukais, maniškiai Lietuvos istoriją žino geriau nei jų draugai. Ir nenuostabu, nes mes kiekvieną savaitgalį, jei tik yra galimybė, stengiamės kuo daugiau pamatyti. Su vaikais lankomės kokiuose nors dvaruose ar fortuose, kurie yra saugesni. Žiūriu, kad nebūtų kokių perpuvusių sijų. O štai vyresnį sūnų vežuosi ir ten, kur jau reikia didesnio atidumo, kad nepaslystum ir nenukristum, ir jis po truputį geba susikaupti ir saugotis“, – pasakodamas šypteli keliautojas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš Estijos, Hyjumos salos.

Hyjuma – antra pagal dydį Estijai priklausanti sala, esanti į šiaurę nuo Saremos. Vienintelis nedidukas miestas – Kerdla. O pati sala apaugusi tankiu mišku, joje telkšo ir vaizdingos pelkės. Aktyvaus poilsio mėgėjams čia yra kas veikti: palei pakrantes galima pasiirstyti baidarėmis, be to, įrengta ir dviračių bei pėsčiųjų takų, vingiuojančių vaizdingiausiomis salos vietomis. Tačiau čia yra nemažai objektų, viliojančių ir miesto tyrinėtojus.

Ši sala sovietmečiu buvo paversta karine zona. Didžiojoje jos dalyje buvo įsitvirtinusi sovietų armija, kuri savo teritoriją apjuosė spygliuota viela, ir niekas, net vietiniai, neturėjo teisės eiti prie jūros. Ir apskritai saloje buvo nepageidaujami jokie lankytojai, nebent išmaldavę ar per kyšius estai galėjo aplankyti savo gimines, o kitoms sovietinėms respublikoms buvo nustatytas skaičius žmonių, kurie galėjo čia atvažiuoti.

Šiandien tokių apribojimų nelikę, o salos militaristinę praeitį mena tik kariniai griuvėsiai ir netoli Tahkunos švyturio privačių asmenų įkurtas karinis muziejus, kuriame kiekvienas norintis gali apžiūrėti Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo reliktus, sovietų armijos atributus ar retą karinę techniką. Ir tai dar ne viskas.

„Hyjumos saloje labai daug karinių objektų. Sala fortifikuota jau nuo Pirmojo pasaulinio karo, kariniai įtvirtinimai buvo statomi ir per Antrąjį pasaulinį karą, ir vėliau. Palei pakrantę pristatyta daug artilerijos baterijų, kai kurios jų paskendusios pelkėse ir apsemtos. Tačiau kai kurias galima apžiūrėti ir net pasivaikščioti po jų požemius. Tai nėra labai saugu, tačiau apgalvojant kiekvieną žingsnį galima ir nemažai įdomaus pamatyti, nes Lietuvoje fortifikacijų, išskyrus Kauno ir Klaipėdos vokiečių įtvirtinimus, nėra“, – tikina Donatas.

Pasak mūsų pašnekovo, jam didžiausią įspūdį padarė 316 pagal numerį (yra toks tam tikras artilerijos baterijų žymėjimas) komandinis punktas, iš kurio būdavo koordinuojama artilerijos ugnis. Donatas buvo matęs šios vietos požemių nuotraukas, tačiau atradimai viršijo lūkesčius.

„Kad patektum į komandinį punktą, reikia pereiti kelių šimtų metrų tuneliu, iškastu smėlyje. Tada patenki į visiškai tamsias požemines dviejų aukštų patalpas. Gaila, bet 1950 m. įrangos beveik nebelikę, nes neblogai pasidarbavo metalo vagys. Tik apatiniame aukšte tėra kažkokio generatoriaus likučiai“, – pasakoja D.Žvirblis.

Visa baterijų įranga yra išlikusi tik apsemtose patalpose, tačiau kad ją pamatytum, jau reikia nardymo su įranga įgūdžių. Bet ir tai neaišku, ar vanduo pakankamai skaidrus, kad galėtum kažką įžvelgti. Beje, apsemtų artilerijos baterijų yra ne tik Hyjumos, bet ir Saremos saloje.

„Buvo kažkada Saremos saloje nusausinę vieną bateriją, tai rado beveik visą įrangą, likusios net lovos, kuriose miegodavo budintys kareiviai. Baltijos šalyse neišdraskytų tokių karinių objektų beveik nebelikę, tik šios po vandeniu“, – apgailestauja keliautojas.

Dar vienas įdomus salos objektas – buvusių pasieniečių bokšteliai, pabirę palei visą salos perimetrą. Į kai kuriuos geriau išsilaikiusius galima ir įlipti. Yra ir kitokių bokštų, vadinamų tolimačiais, su savotiškomis betoninėmis galvomis, – į vieną kitą Donatas su bendrakeleiviu irgi susigundė įkopti.

Ar nepavojinga laipioti po tokius apleistus objektus? Pasak Donato, tai priklauso nuo patirties, mat pavojaus lygis priklauso nuo žmogaus gebėjimo apskaičiuoti ir įvertinti kiekvieną žingsnį.

„Pavyzdžiui, Hyjumoje yra daug maždaug 10 metrų aukščio pasieniečių bokštelių, į kuriuos galima įlipti savotiškais metaliniais laipteliais. Tačiau į daugumą nelipome, nes laiptų pakopos buvo atremtos į medinius balkius. Balkiai maždaug nuo 1994–1995 m. nekeisti, neprižiūrėti ir, nuolat veikiami drėgno klimato, sutrūniję. Į vieną lipau, tačiau su specialia saugos įranga – esu specialiai lankęs alpinizmo kursus“, – tikina D.Žvirblis.

O štai požeminiame komandiniame centre buvo daugybė angų į apatinį aukštą, kurio lubos – maždaug keturių penkių metrų aukščio. Angos uždengtos lentomis, tačiau keliautojai vis tiek ant jų nerizikavo lipti, nors iš paskos atėję vietiniai turistai ramiai ant tų lentų vaikščiojo.

Ir tai ne visi pavojai. Pavyzdžiui, jei kokį objektą lankai tamsoje, visada yra rizika susižeisti arba, pasak Donato, buvo daug atvejų, kai netikėtai pasisuki, ir vos akies neišsiduri į kokį atsikišusį armatūros gabalą. „Esu daug kur landžiojęs vienas, tačiau kiekvieną žingsnį vertini su protu: gali lipti ar negali, saugu ar nesaugu, ir viską darai pagal savo galimybes“, – pabrėžia Donatas.

Vis dėlto lankytis tokiuose visų pamirštuose ir apleistuose pastatuose saugiau dviese, nes jei kur nors požemyje susižeisi ir neturėsi galimybės judėti, tai niekam negalėsi paskambinti, nes paprasčiausiai nebus telefono ryšio, todėl gali ir iš bado numirti, kol kas tave suras.

Dažnai miesto tyrinėtojai vadinami ekstremalais, lengvabūdiškai rizikuojančiais savo galva. Tačiau Donatas su tokiu apibūdinimu nesutinka: „Kaip pažiūrėsi. Jei žmogus mėgsta atostogas pragulėti Turkijos kurorte, tai jam ekstremalu lipti į kalną ar pasivažinėti dviračiu. Teisingiau sakyti, kad miesto tyrinėtojai yra žmonės, kurie tiesiog trokšta geriau pažinti ne tik supantį pasaulį, bet ir save. Nes kai atsiduri kitoje erdvėje nei kasdien, tu geriau save pažįsti. Vadinasi, tai labiau pažinimo džiaugsmas nei ekstremalumas.“

Beje, Hyjumos saloje yra ką veikti ir žmonėms, kurie nesiryžta landžioti po apleistus karinius objektus. Šioje saloje vienas įdomesnių turistinių objektų yra švyturiai, į kuriuos galima įlipti ir pasigrožėti salos bei jūros panorama. Vieni įdomesnių švyturių yra Tahkunos, Kopu ir Ristnos.

1875 m. pastatytas 39 metrų aukščio Tahkunos švyturys yra vienas aukščiausių Estijoje. Sakoma, kad jį suprojektavo pats Gustavas Eiffelis, o carinės Rusijos valdžia nusipirko Paryžiuje. Tiesa, per pastarąjį karą jis nukentėjo, tačiau buvo restauruotas. Šalia švyturio yra per kelto „Estonia“ katastrofą žuvusiems vaikams pastatytas paminklas. 30 metrų aukščio Ristnos švyturį galima pavadinti Tahkunos švyturio broliu, mat jis suprojektuotas tame pačiame Eiffelio fabrike ir pastatytas maždaug tuo pat metu.

Galingas Kopu švyturys yra savotiškas salos simbolis, pastatytas prieš daugiau kaip 500 metų ir stebinantis galinga konstrukcija. Įdomu, kad švyturys buvo pirmasis, pastatytas Baltijos jūroje, be to, jis laikomas seniausiu be perstojo veikiančiu švyturiu pasaulyje. Iš šimto metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti kopomis ir banglenčių sporto entuziastais, gaudančiais bangas.

Įdomūs ir kiti švyturiai, pavyzdžiui, Servės, šalia kurio galima užkąsti ar įsigyti suvenyrų, ar nebeveikiantis Kypsarės. Šis įdomus tuo, kad jau yra apsemtas jūros ir pasviręs kaip Pizos bokštas. Tiesa, jam nugriūti negresia, mat pasvirimo kampas vis mažėja.

Karinių kompleksų ir įdomių apleistų pastatų yra ne tik Estijoje – tokių galima rasti kiekvienoje šalyje. „Planuodamas kelionę didžiąją laiko dalį skiriu būtiems tokiems objektams, juk juos tyrinėdamas geriau pažįsti šalį ir pamatai jos istoriją kitu rakursu. Pavyzdžiui, labai daug įdomių objektų aplankiau Kroatijoje. Įdomu pamatyti prezidento vilą, partizanų ligoninę ir nenaudojamą karinį uostą, įrengtą kalne, kuriame išrausti beveik 20–22 km ilgio tuneliai. Juose buvo laikomi naikintuvai“, – vardija Donatas ir priduria, kad vienas įspūdingiausių apleistų pastatų yra ~Petrova Gora~ monumentas.

Memorialinis kompleksas, esantis aukščiausiame ~Petrova Gora~ taške, skirtas žuvusiems partizanams pagerbti. Jis buvo statomas dešimt metų ir paskutiniai darbai baigti prieš 44 metus. Paminklo aukštis – apie 37 metrus. Į jo statybą sukišta 34 mln. dinarų, dar tiek pat kainavo nerūdijančio plieno plokštės, kuriomis apkalta visa monumento išorė. Čia būta revoliucijos muziejaus, parodų salės, bibliotekos. Byrant Jugoslavijai memorialą užsigrobė serbų armija, kuri čia įsteigė savo sandėlį ir galop statinį nusiaubė. Šiandien pastatas nerenovuojamas, todėl jį ardo kas netingi, lupa plokštes ir naudoja savo reikmėms ar parduoda.

„Mums pasisekė, kad atvažiavome tuo metu, kai leidosi saulė. Reginys buvo įspūdingas: nuo monumento stogo atsivėrė vakariniai apylinkių vaizdai bei degantis saulėlydis, kurio paskutiniai spinduliai atsispindėjo dar likusiose skardose. Visi buvom išsišiepę iki ausų – labai įdomūs potyriai“, – prisimena Donatas.

Na, o monumento viduje vis dar galima pamatyti šen bei ten besimėtančius medikamentų likučius. Nors keliautojus ir išgąsdino kraupokai tamsoje besiblaškantys balandžiai, kurie naktį nematydami, kur skrenda, trankosi į sienas ir kitas kliūtis, kitos nakvynės vietos jie nebeieškojo.

Įdomių karinių objektų yra ir Lenkijoje. Pasak Donato, bene įdomiausias, kuris neišeina iš galvos, – artilerijos baterija Helio nerijoje: „Čia išlikę daug įtvirtinimų, milžiniška baterija, nesuvokiamo dydžio pabūklai.“

Pasak Donato, stacionari artilerijos baterija įspūdinga tuo, kad dar stovi nesupjaustytas į dalis pabūklas, o pozicijos sujungtos tarpusavyje koridoriais. Išlikusios hermetinės durys, metalinės spintų durelės, ventiliacijos vamzdžiai, o į tolimačio bokštelį galima užlipti be jokių sunkumų – originaliais mediniais laiptais. Beje, Helio pusiasalio smaigalyje buvo įrengta daugiau kaip 20 stacionarių artilerijos pozicijų, slėptuvių ir kitų fortifikacijos statinių.

Gynybai pusiasalis pritaikytas 1933 m., kai buvo pradėtos itin modernios artilerijos baterijos statybos, pastatyti ugnies kontrolės bokštai, slėptuvės, priešlėktuvinės gynybos stotys ir kiti šiandien dar matomi įrenginiai. Po trejų metų statybos buvo baigtos. Baterijos įtvirtinimai pavadinti artilerijos pradininko Helliodoro Laskowskio vardu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui čia esantiems įtvirtinimams teko atlaikyti nemažai vokiečių armijos smūgių: bombardavo aviacija, pakrantes apšaudė du karo laivai. Pusiasalio gynėjai atsilaikė mėnesį. Vokiečiai jį užėmę irgi čia įsitvirtino, po karo Laskowsio baterijos įtvirtinimai taip pat tiko gynybai. Tačiau XX a. pabaigoje visas miestelis buvo apleistas ir šiandien jame lankosi tik karyba besidomintys smalsuoliai.

Donatas prisipažįsta, kad yra ne vienas karinis objektas, kurį jis svajoja aplankyti. Štai prancūzai turi savo Mažino liniją (pranc. ~Ligne Maginot~), kur pastatyti ištisi požeminiai miestai. Ši gynybinė linija įrengta tarpukariu tarp Prancūzijos ir Vokietijos bei Italijos sienų. Tiesa, Mažino linija daugiausia yra vadinama atkarpa prie Vokietijos sienų, likusi dalis – Alpių linija.

Ne mažiau įdomūs ir galingi, tik jau vokiečių statyti įtvirtinimai yra Lenkijoje prie Kšyvos ežero. Čia įrengta didžiulė bunkerių sistema, sujungta požeminiais koridoriais ir tuneliais, kuriais važinėdavo traukinukai. „Daug esu aplankęs, tačiau dar nemažai yra vietų, kurias verta aplankyti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Dalis garsių karinių objektų pritaikyti ir paprastiems turistams, kurie neturi įgūdžių tyrinėti apleistus pastatus. Vienas garsiausių – slapta povandeninė laivų bazė Kryme esančioje Balaklavoje, po Tavros kalnu. Ši bazė laikoma vienu didžiausių apleistų Sovietų Sąjungos objektų. Tai būta itin slapto objekto, kuriame saugoti ir remontuoti povandeniniai laivai. Slaptame povandeniniame uoste būdavo suslepiami įvairūs laivai, taip pat ir branduoliniai. O slėptuvė įrengta taip, kad atlaikytų ir galingos atominės bombos sprogimą, būtent tokios, kuri buvo numesta ant Hirosimos. Tiesa, šiandien Krymo įdomybėmis, ko gero, susigundytų retas klajūnas.

„Balaklava buvo turistinis objektas. Tačiau tai išskirtinis uostas, įrengtas kalne, jo statybai išeikvota milžiniška pinigų suma, ir šiandien vis dar paslaptis, kas ten buvo, galima tik įsivaizduoti. Tad aš rinkčiausi visai kitokį kelią jam apžiūrėti. Juk daug įdomiau pasprukti iš teritorijos, aptvertos virvėmis bei STOP juostomis, ir pamatyti tai, kas paslėpta nuo paprastų turistų akių ir fotoaparatų“, – pasakodamas šypteli keliautojas.

Dar vienas griuvėsynas, santykinai atviras turistams, yra Japonijos Hašimos sala. Tiesa, tai industrinis, o ne karinis palikimas, bet ne mažiau įdomus ir unikalus. Sala turi ir kitą pavadinimą – Gunkadžima, reiškiantį „Šarvuoto laivo salą“, o kartais yra pravardžiuojama Vaiduoklių sala. Šioje saloje buvo nemažos anglių sankaupos, tad XIX a. pabaigoje ją nusipirko bendrovė „Mitsubishi“ ir pradėjo kasti anglis. Ėmė kilti betoniniai dangoraižiai, kuriuose apsigyvendavo angliakasiai. XX a. viduryje mažutėje saloje išsiteko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Gyveno šeimomis ir net ant stogų įsigudrino auginti daržus. Tačiau greitai anglis iš energetikos rinkos išstūmė naftos žaliava, ir žmonės salą po truputį apleido. Paskutinis žmogus ją paliko 1974-aisiais. Vėjo, drėgmės ir sūraus vandenyno veikiami pastatai ėmė griūti.

Beje, angliakasių gyvenvietės vaizdus galima pamatyti ir naujausio filmo apie nenugalimąjį Džeimsą Bondą „Skyfall“ epizoduose.

Šiandien Japonijoje galima nusipirkti ekskursijas į Hašimos salą, tačiau vaikščioti leidžiama tik griežtai paskui gidą. „Vienintelį paprasčiausią būdą apžiūrėti salą suteikia „Google maps“. Mat sala visa išvaikštinėta su „Google“ kamera, ir kiekvienas gali virtualiai po ją pavaikštinėti“, – pataria Donatas.

O ką galima pamatyti Lietuvoje? Pasak Donato, karinis objektas numeris vienas yra Kauno tvirtovė, ypač tiems, kurie domisi fortifikacija: yra išlikę fortai, tarpinės slėptuvės, kareivinės – labai daug visko. Priminsime, kad Kauno tvirtovė yra poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta XIX a. pab.–XX a. pr. Iš viso baigti statyti devyni fortai, dar keturi – pradėti ir nebaigti.

„Gaila, kad nei Kauno, nei Lietuvos valdžia nesuvokia, kad turime unikalų objektą. Pavyzdžiui, Varšuva irgi buvo apjuosta tokiais gynybiniais įtvirtinimais, bet išliko labai mažai – viename forte įrengtas muziejus, kuriame eksponuojama karinė technika, naikintuvai, tankai. O tokių kaip Kauno vientisų įtvirtinimų išlikę labai mažai“, – apgailestauja Donatas.

Tačiau jis pasidžiaugia, kad Lietuvoje išsaugotas šachtinis Plokštinės paleidimo kompleksas, kuriame veikia muziejus. Priminsime, kad Žemaitijos nacionaliniame parke, Plokštinės miškuose, 1962 m. buvo įrengtas šaltąjį karą menantis požeminis balistinių raketų paleidimo kompleksas. Vieta kompleksui parinkta ideali: didesnis aukštis virš jūros lygio, mažai smalsių gyventojų, o ir tie greitai buvo iškeldinti kitur.

Į iškastas 23 metrų gylio šachtas buvo nuleistos keturios termobranduolinės raketos, kurios nukreiptos į Vakarus. Tiesa, kas kelerius metus raketų kryptis buvo keičiama. Kompleksas buvo apleistas apie 1978-uosius. Nuo 1996 m. čia veikia militarizmo ekspozicija. Pasak Donato, pavyzdžiui, Latvijoje yra keturi penki tokie visiškai apleisti kompleksai, o du apskritai sunaikinti.

„Įdomu apžiūrėti ir vokiečių statytą Klaipėdos „Memel Nord“ fortifikaciją. Tik gaila, kad šie statiniai irgi sulaukia itin mažai valdžios atstovų dėmesio. Pastatus savo lėšomis prižiūri entuziastai. Apskritai kariniai objektai Lietuvoje sparčiai nyksta. Net važiuoti į juos darosi nebeverta. Kur anksčiau būdavo antžeminių raketų starto kompleksai, šiandien jau tiktai sužėlęs miškas, likę keli angarai, ir nieko daugiau įdomaus ar unikalaus nepamatysi“, – sako D.Žvirblis ir priduria, kad pasaulyje turizmas po tokius objektus yra gana populiarus, bet Lietuvoje jam skiriama itin mažai dėmesio.

Domintis tokiais objektais svarbu jų nepražiopsoti, nes daug kas labai greitai keičiasi. Štai kažkur gali patekti į kokią apleistą mokyklą, kurioje dar galima rasti biologijos kabinetą su visokiais formaldehide pamerktais gyvūnais, o po pusmečio ar kelių mėnesių jau bus tuščia, nes pastatas bus ar nupirktas, ar nugriautas. Po truputį dingsta ir sovietiniai pastatai, tokie kaip gamyklos, fabrikai ar ligoninės. Viskas keičiasi.

„Įdomu, kas bus ateityje, kaip atrodys šiuolaikiniai apleisti pastatai. Pavyzdžiui, Amerikoje jau yra apleistų prekybos centrų, teatrų. Jeigu nemirs ši turizmo šaka ir laisvalaikio leidimo būdas, bus įdomu pamatyti, kokius apleistus objektus lankys mūsų šalyje“, – baigia pasakojimą D.Žvirblis.

Daiva Urbienė

Shutterstock

Kelionės. Černobylis gali būti vadinamas tiek ekologinės katastrofos paminklu, tiek sovietinės valdžios neveiklumo ir melo nelaimės akivaizdoje simboliu. Tačiau šiandien čia krypsta ne vieno keliautojo, trokštančio ekstremalesnių įspūdžių, akys.

Apie Černobylį ir Pripetę prikurta pačių keisčiausių pasakojimų. Esą pastebėti vilkžmogiai, skraido mutantai vabzdžiai, plaukioja žuvys milžinės, ir apskritai nieko žmogiško nebelikę. Čia visur baisi radiacija, ir įkelti koją į šią zoną mirtinai pavojinga bet kokiam žmogui. Kiek tiesos yra šiuose gerokai fantastika atsiduodančiuose pasakojimuose?

„Na, visų pirma radiacijos fonas iš tiesų yra didesnis, tačiau jis nėra vientisas reiškinys, paplitęs po Černobylio zoną. Kai kuriose vietose radiacijos fonas didesnis negu ten, kur gyvena žmonės, tačiau yra tokių vietų, kuriose fonas gerokai mažesnis nei Kijeve ar Vilniuje. Radiacijos lygis priklauso nuo įvairių įvykių: vienoje ar kitoje vietoje leidosi likvidatorių sraigtasparniai ir paliko taršos, yra radiacijos kišenė po Pripetės ligonine, kur buvo sumesti radioaktyvūs ugniagesių drabužiai, ir pan. O štai Parišovo kaime, kuriame šiandien gyvena žmonės, vadinami „samoselais“, radiacijos fonas mažesnis negu Kijeve“, – pasakoja žurnalistas Daumantas Liekis.

Priminsime, kad 1986 m. balandžio mėnesį, naktį iš 25-osios į 26-ąją, Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko darbuotojams pradėjus eksperimentinę procedūrą reaktoriaus galia nevaldomai didėjo ir galop įvyko galingas sprogimas. Ketvirtojo reaktoriaus stoge jis pramušė didžiulę skylę, pro kurią į aplinką pasklido milžiniškas kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Teigiama, kad į aplinką pateko apie 5 proc. visų viduje buvusių radioaktyviųjų medžiagų. Negana to, užsidegė grafitas, naudojamas vietoj vandens neutronams lėtinti. Grafitas liepsnojo net dešimt dienų, į aplinką skleisdamas radioaktyvius dūmus.

Į šį radioaktyvų pragarą ugniagesiai, kariai, sraigtasparnių pilotai ir kiti likvidatoriai  gesinti gaisro buvo siunčiami, galima sakyti, plikomis rankomis – ne tik be apsaugos priemonių, bent kiek apsaugančių nuo radiacijos poveikio, bet net ir be dozimetrų.

Černobylio ir Pripetės gyventojai evakuojami nebuvo. Tiesą sakant, šią avariją sovietų valdžia slėpė iš paskutiniųjų ir iki paskutiniųjų, kol Švedijos teritorijoje buvo užfiksuota padidėjusi radiacija. Mat radioaktyvūs teršalai pasklido ne tik  Černobylio apylinkėse – jų teko ir Ukrainai, ir Baltarusijai, ir Rusijai, ir Vakarų Europos šalims. Taršos pėdsakų kai kuriose šalyse aptinkama ir šiandien.

Ir tik kai susirūpinę švedai susisiekė su Maskva, valdžia balandžio 28 dienos pavakare teikėsi išplatinti trumpą ir labai nekonkretų pranešimą, skelbiantį, kad viename iš Černobylio reaktorių įvyko nelaimė, tačiau esą situacija suvaldyta ir imtasi visų priemonių padariniams likviduoti.

Po paros politiniams vadukams pasitarus buvo paskelbtas dar vienas pranešimas, kuriame žmonės raminami: į aplinką iš tiesų pateko radiacijos, žuvo pora žmonių, bet esą radiacijos plitimas stabilizuotas. Taigi gyvenantieji netoli elektrinės gali visiškai nesijaudinti, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gyvena toliau ar tuo labiau kitose respublikose.

Beje, gegužės 1 dieną Kijeve vyko paradai, o vėjas radioaktyvius debesis kaip tik nešė šio miesto link, bet komunistų vadukai nė nesiruošė kaip nors įspėti žmonių. Pripetė pradėta evakuoti praėjus daugiau nei parai po avarijos, tačiau didesnė miesto evakuacija prasidėjo tik gegužės 5 dieną. O ir pats Michailas Gorbačiovas apie tragediją viešai prabilo tik praėjus dvidešimčiai dienų nuo katastrofos.

Oficialiai skelbiama, kad per sprogimą žuvo du elektrinės darbuotojai, 134 darbuotojai patyrė ūmų radiacinį sindromą. 28 jėgainės darbuotojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos. Tačiau per metus sovietų valdžia į Černobylio zoną likviduoti avarijos padarinių pasiuntė daugiau kaip pusę milijono žmonių, kurie gavo dideles radiacijos dozes, jiems kilo ir šiuo metu kyla grėsmė susirgti vėžiu bei kitomis ligomis.

Verta paminėti, kad dar ir dabar įvairiose organizacijose verda ginčai, kiek iš tikrųjų žuvo žmonių, kiek gavę radiacijos susirgo vėžiu. Juk sovietų valdžia tokius dalykus meistriškai nuslėpdavo. Jos neveiklumas ir atsainus požiūris į žmonių gyvybes bei sveikatą šokiruoja ir šiandien, praėjus jau 29 metams.

Tačiau šiandien kiekvienas norintis gali savo akimis pamatyti prieš 29 metus įvykusios katastrofos mastą. Kai kurie keliautojai ir tyrinėtojai čia grįžta ne vieną kartą. Kas juos traukia į šią, rodos, Dievo užmirštą vietą?

„Pirmus kartus mane masino apleisti miestai ir apokalipsės jausmas, tarsi atvažiuotum į kokį nors iš fantastinės knygos ar filmo siužeto atkeltą miestą, kurio gyventojai, gelbėdamiesi nuo katastrofos, paspruko į kitą planetą. Priklauso ir nuo metų laiko: jei atvažiuoji pavasarį ir vasarą, matai daugiau gyvosios gamtos, jei rudenį ar žiemą – matai tokį Černobylį, kokį galbūt norėtų matyti meninių filmų kūrėjai. Tačiau toks įspūdis būna pirmą kartą, vėliau patraukia kiti dalykai“, – pasakoja Daumantas.

Pasak jo, lankydamasis kelintą ar kelioliktą kartą pradedi stebėti žmones, kurie ten dirba ir gyvena, nes jų gyvenimo istorijos glaudžiai susijusios su Černobylio katastrofos istorija. Galų gale atsiranda ir draugų, ir gerų pažįstamų, ir nedraugų. „Černobilio zonoje aš pats kaip ir tapau čia vykstančio proceso dalyviu. Čia lankydamasis matau visai kitokius dalykus nei tie, kurie atvažiuoja pirmą kartą“, – tikina vaikinas ir priduria nesistengiantis skaičiuoti, kiek kartų lankėsi Černobylio zonoje, – čia jis nuo 2009-ųjų keliauja bent kartą per tris mėnesius.

Anksčiau Daumantas Černobylio zonoje domėjosi biologine įvairove ir darė vabalų apskaitas Pripetės apylinkėse, vėliau lydėdavo norinčiuosius pasižvalgyti po šią įdomią vietą. Šiuo metu jį čia atgena dokumentinio filmo „Savanoriai Černobylyje“ idėja.

„Sovietiniais laikais likviduoti katastrofos žmonės buvo atgabenami per prievartą, net nekreipiant dėmesio į riziką jų gyvybei. Dabar viskas pasikeitė. Mes čia važiuojame savo noru ir dar už tai mokame pinigus. Dokumentinis filmas bus apie tokius savanorius“, – ateities planais dalijasi keliautojas.

Pasak Daumanto, Černobylio zonoje galima pamatyti daugybę įdomių dalykų. Štai vienus masina slaptos DUGA sistemos prie pat Černobylio miestelio. Drąsuoliai, užsiropštę ant antenų, apačion strykteli su parašiutu, tuo gerokai įsiutindami budrius milicininkus. Vilioja keliautojus ir tūkstančiai apleistų kaimų, ir milžiniški technikos kapinynai. O jie labai įspūdingi.

Po avarijos atominės elektrinės apylinkės buvo itin užterštos radioaktyviosiomis medžiagomis. Todėl kaimai buvo užpilti, medžiai iškirsti ir toje pat vietoje užkasti. Tam prireikė kelių šimtų tūkstančių žmonių ir tūkstančių sunkiųjų transporto priemonių. Likviduoti avarijos padarinių buvo pasiųsta karinė technika iš Afganistano – sraigtasparniai, šarvuočiai, taip pat reikėjo MAZ‘ų ir KAMAZ‘ų, traktorių, kuriais buvo gabenamas gruntas net prie paties reaktoriaus, autobusų, kuriais likvidatoriai buvo vežiojami tvarkyti radioaktyvios aplinkos.

Vėliau beveik visa ši technika Černobilio zonoje buvo ir palikta. Tokių kapinynų suskaičiuojama apie 800. Vienas populiariausių – ~Rassorva~ kapinynas, į kurį buvo suvežti sraigtasparniai, šarvuočiai, Pripetės lengvieji automobiliai.

Tačiau iš šio kapinyno beveik nieko nebelikę. Vertingi metalai išpjauti, o liekanos, kai kurios ypač radioaktyvios, suverstos į vieną vietą. „Tuos metalus, kuriuos išsipjovė, įsivaizduoju, kad turėtų dezinfekuoti prieš parduodami. Yra specialių metodų radiacijai neutralizuoti“, – sako Daumantas.

Tačiau, pasak jo, jei reikėtų išskirti, ką keliautojams tikrai verta pamatyti ir nufotografuoti, tai būtų Pripetė. „Tai didelis miestas, labai panašus į mūsų miegamuosius Vilniaus rajonus. Tiesą sakant, pabuvęs Pripetėje niekada po juos jau nevaikščiosiu kaip anksčiau“, – šypteli keliautojas.

Pripetė visiškai apleista, daugelis statinių jau avarinės būklės, griūva, todėl eiti į jų vidų nerekomenduojama. Labiausiai apgriuvę pirmieji miesto kvartalai, o iš kai kurių pastatų, pavyzdžiui, Pripetės pirmosios mokyklos ar parduotuvės, belikusi tik griuvėsių krūva. Šio miesto, kaip ir Polesės, niekas neketina atstatyti, nes išvalyti juos yra per brangu, todėl ilgainiui miestai turėtų sugriūti, griuvėsius – praryti augmenija. Beje, jau ir dabar medžiai beveik pasiglemžę miestą, kuriame kažkada gyveno apie 50 tūkst. žmonių, maždaug tiek, kiek šiandien gyvena Alytuje.

Verta aplankyti ir Polesę. Tai šiek tiek mažesnis už Pripetę miestas, tačiau ir čia yra apleistų daugiabučių ir kitokių įdomių pastatų. Polesė iškraustyta gerokai vėliau, nes ji toliau nuo radiacijos židinio, tačiau populiacija buvo stebima ir atkreiptas dėmesys, kad ten gimstantys vaikai turi įvairių sutrikimų ir ligų – nuo vandenligės iki kitokių rimtų apsigimimų.

Nenuostabu, nes miesto apylinkių radiacinis fonas ir užterštumas itin didelis. Pasak Daumanto, jie su keliautojų grupe Polesės apylinkėse keliavo praėjusią žiemą ir važiuodami asfaltuotais keliais labai dažnai patekdavo į labai radiacija užterštas vietas. Be to, vietiniai gyventojai buvo priklausomi nuo aplinkinių ūkių, nuo grybavimo, tad labai daug sunkiųjų medžiagų gaudavo valgydami. 1990 m. buvo priimtas sprendimas gyventojus iškraustyti.

Pats Černobylis – irgi nemažas miestas, panašaus dydžio kaip mūsų Druskininkai. Pasak keliautojo, gyvenvietės istorija siekia viduramžius. Anksčiau buvo stipri žydų bendruomenė, vėliau atėjus sovietams daug kas keitėsi, tačiau Černobylis išliko kaip kaimiško tipo gyvenvietė su kaimui būdingais pastatais. Šiandien visa infrastruktūra sutelkta pačiame Černobylyje.

Todėl miestelis pats gyviausias, nes čia veikia ir administracija, ir yra aptarnaujantis personalas, veikia valgyklos, parduotuvės, yra vienas bankomatas. Lankytojai čia gali netgi pernakvoti. Černobylyje gyvena ir dirba apie tris tūkstančius skirtingų profesijų žmonių. Tačiau jie kas pusę metų (kiti – kas antrą savaitę ar kas pusę mėnesio) keičiasi: vieni išvažiuoja, kiti atvyksta. Kai kurie net turi tokius laikinus sezoninius namus pačiame Černobylio miestelyje.

Beje, kiekviena keliautojų grupė privalo turėti dozimetrus, kad galėtų išvengti labiau radiacija užterštų vietų. Be to, rekomenduojama nenulipti nuo asfaltuotų kelių, mat jie buvo valomi ir plaunami, kad galėtų važinėti likvidatorių transportas, o biraus grunto taip paprastai neišvalysi. Kur yra didesnė radiacinė tarša, gali pasufleruoti ir samanos. Ten, kur didesnės samanų sankaupos, galima įtarti, kad yra didesnis radiacijos lygis.

„Jos tose vietose tiesiog veši. Kartais su dozimetrais net specialiai paieškome samanų ir pasižiūrime, koks taršos lygis. Pripetėje yra pramogų parkas, kuriame pirmosiomis dienomis po sprogimo likviduojant avariją leidosi sraigtasparnis pasipildyti degalų ir paliko radioaktyvios taršos. Toje vietoje yra didelė samanų sankaupa“, – pasakoja Daumantas.

Smalsu, kiek radiacijos gauna turistai, užklydę į Černobylio zoną. Daumantas skuba nuraminti: pasirodo, stiuardesės, lakūnai ar astronautai, kurie gyvena tarptautinėje kosminėje stotyje, gauna gerokai didesnes dozes radiacijos, nei keliaujantieji po Černobylio zoną.

Galima gana arti prieiti ir prie pačios atominės elektrinės. Sustojus maždaug apie 100 metrų nuo Černobylio ketvirtojo reaktoriaus, kuriame ir įvyko sprogimas, galima praleisti 10–15 minučių, tačiau fotografuoti – griežtai į vieną pusę. Kad nebūtų šnipinėjimo grėsmės, su kameromis dairytis apie savo ašį neleidžiama – tik į vieną pusę pafotografuoti ir pažiūrėti radiacinį foną.

Šalia Černobylio AE stūkso ir nebaigti blokai, šalia kurių vis dar stovi senieji sovietiniai kranai. Tačiau, rodos, net tokioje turėjusioje visam laikui apmirti zonoje verda gyvenimas. Daumantas jau kelerius metus stebi naujojo sarkofago, vadinamo „Nova Arka“, statybą. Prieš metus ar keletą buvo nupjautas ketvirtojo reaktoriaus kaminas, nes sarkofagas bus tempiamas virš senojo. Beje, kai sarkofagas bus tempiamas, visa Černobylio zona bus evakuota, kad, jei kas ne taip, niekas nenukentėtų.

„Naujo sarkofago statyba – tai vis dar katastrofos likvidavimas, nes senasis sarkofagas buvo tik laikinas sprendimas. Taigi galima sakyti, kad su Černobylio katastrofa tvarkomasi jau 30 metų“, – pastebi Daumantas.

Beje, net ir po avarijos pati Černobylio atominė elektrinė dar iki 2000 m. gamino elektrą ir tiekė ją ne tik Ukrainai, bet ir Baltarusijai. Kaip čia žmonės sugebėjo dirbti? „Nelabai įsivaizduoju, bet mes esame pateikę prašymą patekti į ketvirtojo reaktoriaus valdymo bloką, į kurį norint patekti ir apžiūrėti reikia specialaus leidimo. Tada gal bus aiškiau, kaip ten žmonės galėjo dirbti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Pasak D.Liekio, jis su keliautojų grupėmis iki pat 2012–2013 m. pietaudavo valgykloje, įrengtoje pačioje Černobylio elektrinės pašonėje. Tačiau dabar neliko vietos, nes ji nuolat lankoma žmonių, statančių naująjį sarkofagą. O keliautojai traukia į kavinę „Desiatka“ Černobylio miestelyje.

Įdomu, kad nors po katastrofos žmonės, vadinami „samoselais“, buvo iškeldinti, tačiau kai kurie netrukus grįžo atgal į savo namus ir pasiliko visam laikui. „Šie žmonės – jau mirštanti karta. Jų Černobylyje yra keli šimtai. Jie neturi vaikų, jų ūkinė veikla griežtai ribojama, tiktai nedaugelis, tie, kurie gyvena švaresnėse vietose, gali turėti daržus, šiek tiek gyvulių, Jie gyvena taip, kaip iki katastrofos, taip, kaip ir mūsų senukai kaimuose, tik yra labai vieniši, o jų gyvenimas sugriežtintas labiau nei mūsiškių“, – pasakoja keliautojas.

Anksčiau kaimuose gyvendavo vienas ar du tūkstančiai žmonių, o dabar galima rasti du tris senukus. „Samoselus“ nuolat lanko gydytojai ir tikrina jų sveikatą, atvažiuoja autoparduotuvės, sekmadieniais juos nuveža į Černobilio cerkvę. Kiekvieno jų gyvenimas – įdomi istorija. Pasak Daumanto, Černobylio zonoje gyvena ir jauna 20 metų mergina, kuri čia yra gimusi jau po katastrofos. Tačiau tai tik išimtis, nes ji čia vienintelė tokio amžiaus gyventoja.

Žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo straipsnių ar informacijos apie pastebėtas mutacijas Černobylio zonoje, tačiau Daumantas sako, kad jam su mutantais nėra tekę susidurti.

„Mutacijos yra mitai, kurie tarsi ir skatina kai kuriuos žmones ten važiuoti. Panagrinėjus logiškai pasidaro aišku: jei koks organizmas išsigimtų, tai kiek jis pats galėtų būti gyvybingas? Po katastrofos praėjo jau beveik 30 metų, ir jokių mutantų ten nėra. Tačiau gyvosios gamtos biologinė įvairovė ten labai didelė. Černobylio zona primena gerai ir griežtai prižiūrimą rezervatą, kuriame ribojama ūkinė veikla, medžioklė, o kai kuriose vietose net draudžiama nulipti nuo asfaltuoto pagrindo. Todėl čia gausu pačių įvairiausių gyvūnų“, – paneigia vis dar sklandančius mitus D.Liekis.

Daiva Urbienė

BFL

Kur praleisti paskutinio rudens mėnesio laisvadienius? Kuršių nerijoje laukia vėjo pasaulis, Anykščiuose sužibo naujasis Laimės žiburys – Lajų takas, vandens pramogomis Palangai alsuoti į nugarą bando už kelių kilometrų esantys Žibininkai, o kūno raumenis labiausiai turėtume jausti po išvykos į Druskininkus ir Anykščius.

Inga NECELIENĖ

Žvalgybą pradėkime nuo pajūrio kurortų ir nieko nekainuojančio, bet fizinei ir psichinei sveikatai naudingo vaikščiojimo gamtoje. Šiuo metu Neringą verta aplankyti dėl laukinės gyvūnijos ir augmenijos. Šernų čia jau mažiau nei vasarą, užtat didelė tikimybė išėjus pasivaikščioti į mišką pamatyti lapių ir briedžių. Lapkritį briedžiai meta ragus, todėl dar viena pramoga nemėgstantiesiems vaikštinėti be tikslo – į mišką traukti ragauti, tai yra briedžių ragų ieškoti.

Orientavimosi bumas

Palangoje ties Jūratės gatve prasidedantis ir per pušynus palei jūrą Kunigiškių link besidriekiantis nemokamas sveikatingumo takas „Labrytys“ prieš porą metų buvo atnaujintas, o nutiesus atkarpą, vedančią atgal į miestą, nuo 3 km pailgėjo iki maždaug 6 km. Taip pat atsirado penkios aktyvaus poilsio zonos su sporto įrenginiais ir lauko treniruokliais, dviračių stovų, medinių suolų.

Šiemet ypač išpopuliarėjo prieš kelis sezonus pasiūlyti orientavimosi sporto parkai.

„Anksčiau mums reikėdavo pasakoti, kas tie orientavimosi parkai, o dabar žmonės užeina į turizmo informacijos centrą ir iškart prašo žemėlapių bei specialių kortelių atrastam punktui pažymėti. Punktų galima ieškoti ir važiuojant dviračiais, ir keliaujant pėsčiomis – sužymėta po keletą įvairaus sudėtingumo pėstiesiems ir dviratininkams skirtų trasų.

Šie parkai – galimybė ne tik iš arčiau susipažinti su Kuršių nerijos gamta, augmenija, miškais, bet ir pramokti arba atnaujinti žemėlapių skaitymo įgūdžius“, – sako Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ turizmo informacijos specialistė Angelina Ivanova.

Orientavimosi parkai su stacionariais kontroliniais punktais įrengti visose Neringos gyvenvietėse (Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje) bei jų apylinkėse ir skirti tiek profesionalams, tiek mėgėjams.

Planuojama, kad nuo sausio šie parkai ir punktai ims veikti ištisus metus. Juos bus galima pasiekti ir slidėmis – jei tik bus sniego.

Pasikinkyti vėjo – į Nidą

Neringoje daugiau nei kitur šalyje ne tik smėlio, saulės, bet ir vėjo, todėl čia paleistas aitvaras garantuotai sklęs. Pagavus tinkamą vėjo gūsį bent atkarpą lėkti 20–30 km/val. greičiu galima sėdus į vėjaratį, kurį šiek tiek pasitreniravęs pajėgus valdyti ir jaunas, ir senas.

„7–8 metų vaikai jau gali patys susitvarkyti su vėjaračiu, kuris nereikalauja specialių įgūdžių ar fizinio pasirengimo. Viename vėjaračių žygyje dalyvavo trijų kartų atstovai – 70-metį perkopęs senelis, jo sūnus ir anūkai“, – pasakoja vėjaračius nuomojančios įmonės „Irklakojis“ direktorius Matas Mizgiris.

Panašiu principu kaip ant asfalto dangos vėjaratis ant užšalusio ledo žiemą čiuožia ledrogių pačiūžos. „Buriuoti ledroges nesudėtinga ir saugu, – tikina Kuršių marioms užšalus ledrogėmis virstančius vėjaračius siūlantis išbandyti M.Mizgiris. – Jos slysta beveik be garso, lengvai, dideliu greičiu, nes ant ledo daugiau dinamikos ir mažiau trinties. Atrodo, kad ir vėjo nedidelio tereikia. Net žvejai stebisi, kaip čia taip tyliai visai šalia jų tokia transporto priemonė pralėkė. Ant ledo didesnis erdvės pojūtis, todėl stipresnis ir skrydžio jausmas.“

Orai subjūra – baseinai ir pirtys atgyja

Stipriau atšalus arba prasidėjus šlapiam ir vėjuotam rudeniui, kai lauke pramogauti ne itin traukia, užsigeidus aktyvesnės veiklos dažnai prisimenamos po stogu teikiamos baseinų ir pirčių paslaugos. Druskininkuose kiekviena didesnė sanatorija turi baseinų ir teikia su vandeniu susijusias paslaugas, be to, čia dar yra vandens atrakcionų parkas su 20-ies pirčių kompleksu. Jame taip patį galima minti dviratį, elipsinį treniruoklį ar užsiimti vandens gimnastika.

Panašių fiziškai aktyvių pramogų ir sveikatinimo paslaugų gydyklose bei sanatorijose siūlo ir Birštonas, ir savąjį vandens pramogų parką projektuojanti Palanga.

„Baseinas, kuriame užaugo ir treniruojasi Giedrius Titenis, o ta proga kartą per metus atvažiuoja ir Rūta Meilutytė“, – taip savo miesto baseiną ir kartu mini SPA centrą, turintį keturias pirtis, sūkurinę vonią, kaskadų, pristato Anykščių turizmo informacijos centro direktorius Rimantas Sereičikas.

Jis pabrėžia, kad kol kiti svarsto ir skaičiuoja, Anykščiuose baseinas per visas krizes be sustojimo veikė ir tebeveikia. Jo paslaugų per metus prireikia apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių anykštėnų – mažuma, sulaukiama daug aplinkinių, juo sėkmingai naudojasi ir mūsų kaimynai latviai.

Kol Palanga neapsisprendžia, vandens pramogų ir paslaugų karaliją ims siūlyti šalia Palangos esančiame Žibininkų kaime lapkričio pradžioje duris atveriantis Atostogų parkas. Čia bus ir tradicinių vandens baseinų, paslaugų, ir labai netradicinių. Pavyzdžiui, jeigu patinka minti dviratį, gal kur kas smagiau jo pedalus užgulti ne treniruoklių salėje, o baseine? Ši pas mus dar nauja reabilitacijos ir sporto priemonė padeda gerinti kraujotaką, mažinti antsvorį. Bus Žibininkuose ir didelių sūkurinių vonių, lauko, vaikų baseinų, tradicinis 25 m keturių takelių plaukimo baseinas, bus renkamos išmokti plaukti norinčių vaikų grupės.

Žibininkuose dar yra ne tik žinomas „HBH Juozo alus“ restoranas, bet ir jo teritorijoje įsikūręs mėgėjams karstytis po medžius rekomenduojamas nuotykių parkas, pasivaikščioti kviečiantis skulptūrų parkas ar pelkių takas, vaikų rojumi pretenduojantis tapti „Malūnų kaimas“. Netoliese įsikūręs ir jodinėjimo klubas.

Į priekį šauna Anykščiai

Kurortinės teritorijos statusą turintys Anykščiai tapatinasi su kultūriniu turizmu bei pažintiniu keliavimu ir ypač siekia pritraukti šeimas. Čia aktyvių pramogų pakanka ir šiltuoju, ir šaltuoju sezonu. Netrūksta jų ir, pavadinkime, tarpusezoniu, kai slidininkų Kalitos kalnas dar nepriima, o iškyloms ant upių ir ežerų jau per šalta.

Kaip galima tarsi pratęsti ekspoziciją, rodo Arklio muziejaus pavyzdys. Šalia jo savo paslaugas siūlo du jojimo klubai, kviečiantys jodinėti gamtoje arba aptvare. Arba galima bent vežimaičiu apsukti ratą aplink muziejų ar pasivėžinti miško keliukais.

Panaši anykštėnų siūloma kultūrinė, pažintinė ir sportinė kombinacija – siaurasis geležinkelis. Apžiūrėjus muziejų, pasivėžinus siauruku galima ir pasportuoti – išmėginti geležinkeliečių dviratį, drezina vadinamą.

Nepriklausomai nuo metų laiko po atviru dangumi veikia kartingo trasa, kuri papildomo aktualumo įgauna tokiu metu kaip dabartinis: čia galima praktiškai pasimokyti ir saugiai išbandyti, kaip važiuoti esant slidžiai ar šlapiai kelio dangai.

Ne pačiame mieste, o šalia Ute­nos–Ukmergės plento yra šaudykla, kurioje galima šaudyti į skriejančius taikinius, išbandyti bėgančio šerno rungtį, sportinius ir kovinius ginklus.

Druskininkuose siūlomą aktyvią fizinę veiklą praplečia šalia jų (19 km nuo miesto  Leipalingio link) esantis 18 duobučių Vilkės golfo klubas.

Birštone dar siūloma aviaturizmo paslaugų, bet šiuo metų laiku jos priklauso nuo oro sąlygų: kartais oro balionu ar parasparniu labiau tinka skristi žiemą nei lietingą rudenį.

Bendrumai ir išskirtinumai

Anykščiai atrado naująjį Laimės žiburį – Lajų taką, o Druskininkus iš kitų turistus traukiančių miestų išskiria objektas, kol kas neturintis lygių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tai dengta sniego arena, kurioje galima slidinėti profesionaliai, savo malonumui ar pradėti mokytis išsilaikyti ant kalnų slidžių ir žiemą, ir vasarą.

Šį savaitgalį „Snow“ arenoje vyks Tarp­tautinės slidinėjimo federacijos (FIS) statusą turinčių kalnų slidinėjimo varžybų – „Snow Baltic Cup 2016“ vienas etapų. Po pernykščio bandomojo tokio pat pobūdžio sporto renginio sulaukus gerų trasos ir varžybų organizavimo įvertinimų šiemet FIS Lietuvą pirmąkart įtraukė į oficialų taurės etapų varžybų kalendorių.

Taip pat ištisus metus Druskininkuose veikia po atviru dangumi įsikūręs „One“ nuotykių parkas, siūlantis įvairaus sudėtingumo šešias suaugusiųjų, tris vaikų trasas, batutų ir tinklo trasą patiems mažiausiems, keturis skrydžius per Nemuną ir šuolį lynų sūpynėmis iš 21 metro aukščio.

Karstynių parką „Dainuvos nuotykių slėnis“ Anykščių šilelio prieglobstyje turi ir anykštėnai. Tik šaltuoju sezonu prieš vykstant derėtų iš anksto sutarti laiką – kaina dėl to nesikeis, bet nepasiskambinus gresia parką rasti uždarytą ir likti be karstymosi treniruočių.

Dvi vaikiškos trasos, šešios įvairaus sudėtingumo suaugusiųjų ir 300 m ilgio skrydis per Šventąją – gera treniruotė prieš smalsumą žadinantį Lajų taką, iškilusį Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje. Nuėjus 300 m ilgio taką ir užlipus į 34 m aukščio bokštą geriausiai matyti, kaip per 150 metų išstypo kadais iškirstas šilelis.

Pasak Anykščių turizmo informacijos centro direktoriaus R.Sereičiko, dabar žmonių srautas normalizavosi, nors savaitgaliais takas vis dar būna perpildytas. Bet toks cunamis, koks ištiko Anykščius rugpjūtį, vos taką atidarius, jau nuslūgo.

Ar pašalus bus taip pat saugu juo eiti? „Lajų takas pastatytas iš metalinio kiauro ažūro – 2×2 cm koriukų, todėl sniegas čia neužsilaikys ir ėjimo saugumui įtakos neturės. Vienintelis nuo metų laiko galintis kisti elementas – apledėjimas ir slydimas“, – sako R.Sereičikas.

Po pirmojo šaltuko pasirodančio apledėjimo klausimą sėkmingai sprendžia rogučių trasos eksploatuotojai: ledas tiesiog nugramdomas, ir trasa, sudaryta iš penkių posūkių, tramplino ir dar kilpos, vėl veikia.

Regis, šį rudenį Anykščiai tapo svarbiausia savaitgalio turistine kelione vien dėl Lajų tako. R.Sereičiko pastebėjimu, šiame objekte žmonės užtrunka apie valandą, o Anykščiuose praleidžia maždaug aštuonias, todėl takas nėra vienintelis lankytojų kelionės tikslas.

Dėmesio verti ir parkai

Nukritę karklų lapai šią savaitę iki pavasario privertė užsidaryti 3 km nuo Anykščių 1 ha teritorijoje įsikūrusį Labirintų parką, bet lapams išsprogus vėl bus siūloma išbandyti orientavimosi įgūdžius ir įveikti bent vieną iš šių labirintų: didįjį (jį reikia pereiti ir nepasiklysti), apvalųjį (reikia rasti labirinto centrą ir išėjimą), lenktynių (laimi tas, kuris greičiausiai įveikia) arba kukurūzų.

Apsilankyti šios vasaros pradžioje atidarytame beveik 20 ha ploto Druskininkų K.Dineikos sveikatingumo parke visada bus geras metas, nes po jį galima tiesiog pasivaikščioti arba išbandyti bent keletą siūlomos fizinės veiklos rūšių. Ratnyčėlės kaskadoms, kaip ir Kneipo takeliams, jau per šalta, užtat gimnastikos ir sporto aikštelės bei mechaninių treniruoklių (beje, kitoniškų nei daugumoje įrengtų panašių aikštelių) takas tinka bet kokiu oru.

Šis beveik šimtametis parkas, po karo atgaivintas Lietuvos kūno kultūros sistemos kūrėjo, gydomosios kūno kultūros specialisto ir puoselėtojo K.Dineikos, – bene ilgiausiai tvarkyta Druskininkų vieta, nes parkas savivaldybės globon perėjo tik po ilgiau nei dešimtmetį trukusio teisminio špagavimosi su ankstesnės šeimininkės profesinės sąjungos atstovais.

Daug aktyvios nemokamos fizinės veiklos bet kokiu oru siūlo ir Birštono miesto parkas. Atsivežus ar išsinuomojus inventorių po atviru dangumi čia galima pažaisti mini golfą, stalo tenisą, pasinaudoti petankės ar krepšinio aikštelėmis, išbandyti riedlenčių rampą ar birštoniečių pamėgtus treniruoklius.

Gamtos lobių paieška

Lobių paieška parke ar miške – tai šių trasų autorių ir kūrėjų drąsiausius lūkesčius pranokusi dar viena šią vasarą pasiūlyta pramoga, skirta aktyvų laisvalaikį pripažįstantiems gamtos mėgėjams ir stebėtojams. Pirmoji tokia trasa buvo įrengta Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Plokštinės miške, o sulaukus didžiulio susidomėjimo – ir sostinės Verkių regioniniame parke.

Tai trasos be akivaizdžių nuorodų, rodyklių ar kitų žymių. Čia orientuojamasi pagal gamtos ženklus – medžius, augalus, jų formas, pasaulio kryptis ir pan. Sekdami nurodytus gamtos ženklus lankytojai atranda lobius – pasakojimus, supažindinančius su tos vietovės istorija, neįtikėtinu faktu ar legenda.

„Už 10 eurų užstatą duodamos dvi knygos ir priemonės užduotims atlikti. Knygose nurodoma, iki kokių gamtos objektų eiti. Tarkime, vienas iš maždaug 30-ies Verkių trasoje reikiamų surasti orientyrų – paprastasis ąžuolas, kuris detaliai aprašytas ir parodytas knygoje“, – pasakoja nemokamos Verkių lobių paieškos trasos autorius Justas Gulbinas.

Visi orientyrai veda prie lobio – septynių medinių knygų, kuriose surašyta po dalį šio parko istorijos. Tikslas – surasti visus lobius ir sudėti visą istoriją. Pasak J.Gulbino, pagrindinė šio atraktyvaus žaidimo idėja, išdiskutuota kartu su Didžiosios Britanijos gamtininkais, – priversti žmogų pažinti gamtą. Geriau pažinus tampa aiškiau, kodėl gamtą reikia saugoti.

Nepasiklysti 3,5 km Plokštinės spygliuočių miško trasoje ir rasti 16 gamtos lobių orientyrų, kurie veda prie šios vietovės istorijos fragmentus saugančių medinių dėžučių, sunkiau nei Verkiuose. Sostinėje įrengtos trasos pagrindiniai orientyrai – lapuočiai, todėl ji veiks tol, kol bus atpažįstama, t.y. kol nukris paskutiniai lapai.

Parkai žiemos miegu nemiega

Pasak Žemaitijos nacionalinio parko Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės, vasaros ir ligšiolinių rudens turistų pomėgiai mažai tesiskiria. Tarp dviračių trasų mėgėjų populiariausias 24 km žiedinis dviračių takas aplink Platelius, o tarp besirenkančiųjų pėsčiųjų takus – 4 km ilgio atnaujintas Šeirės takas, kuris driekiasi per Šeirės mišką, Gaudupio pelkę, Piktežerį ir Platelių ežerą.

Įprastai po kelionės į šaltojo karo laikų Raketų bazę, esančią tame pačiame Plokštinės miške, mėgstama užlipus į 15 m Siberijos apžvalgos bokštą pasižvalgyti po netoli Platelių esančią Siberijos pelkę, Platelių ir Beržoro ežerus ar Liepijų mišką.

„Žmonių pritraukti ne sezono metu bandome įvairiai – sumažiname ekspozicijų kainas, iki pavasario kas mėnesį siūlome po nemokamą pažintinį žygį. Apie šiuos žygius skelbiame iš anksto, o jiems organizuoti pasikviečiame specialistų. Pavyzdžiui, gamtininkai veda lankytojų dar nenuvaikščiotais takais. Siūlome ne tik gamtinių, bet ir kultūrinių maršrutų. Turime tokių žmonių, kurie eina į visus žygius“, – pasakoja A.Brazdeikytė.

Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė pabrėžia, kad pasibaigus aktyviam turistiniam sezonui į parką tikslingai atvyksta tie, kurie domisi rengiamais žygiais, ir savarankiškai keliauti mėgstantys žmonės. Rudenį lankytojams siūlomi pėsčiųjų žygiai, pasnigus kas šeštadienį – slidžių žygiai. „Žiemos miegu tikrai nemiegame“, – juokiasi L.Černiauskienė.

Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame ypač populiarios vandens pramogos, vandens turistų jau tik vienas kitas. Nors dar nemažai sulaukiama keliautojų ir pėsčiomis, ir dviračiais, naujas fizinio aktyvumo pakilimas tikėtinas tada, kai pasnigs ir į parko trasas išsirengs rogutininkai ir slidininkai.

„Veido“ pašnekovė keliauja po pasaulį, kraunasi lagaminus ir vėl juos iškrauna, ilgam neapsistoja toje pačioje vietoje, suderina du darbus ir viskam atranda laiko, tokia yra , 27-erių metų Vaida Savickaitė, kuri savo gyvenimo įspūdžiais dalinasi tinklaraštyje „Gyvenu gerai“. Jos gyvenimas yra viena didelė kelionė, į kurią ji sutiko priimti ir mus, žodžių ir prisiminimų pagalba.

Emilija PLEPYTĖ

Kaip save pristatote kitiems?

Esu keliautoja ir avantiūristė. Esu ta, kuri turi labai daug svajonių ir sugeba surasti būdų savo svajones įgyvendinti. Baigusi mokykla įstojau i Vilniaus universitetą ir baigiau informologijos studijas. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Šveicarijoje bei nuotoliniu būdu Lietuvoje.

Kaip kilo idėja rašyti internetinį dienoraštį „Gyvenu gerai“?

Rašyti internetinį dienoraštį pradėjau tuomet, kai su studentų programa „Work&Travel“ iškeliavau į Ameriką. Tuomet tai buvo vienas iš komunikacijos kanalų su draugais ir artimaisiais, vėliau išaugęs į nuolat atnaujinamą asmeninį kelionių žurnalą. Per tuos penkis metus gerokai pasikeičiau, pradėjau į pasaulį žiūrėti nebe tokiomis naiviomis akimis, tačiau užrašytos istorijos liko, ir dabar mano tinklaraštis yra kaip prisiminimų archyvas, kurį kartais pačiai labai smagu paskaityti.

„Gyvenu gerai“ kodėl toks pavadinimas?

Vienas iš tinklaraščio „Gyvenu gerai“ tikslų – dalintis pozityvu. Juk tipinis, statistinis lietuvis gyvena blogai, uždirba mažai, amžinai dėl kažko nepatenkintas. Norėjau paneigti šį stereotipą, nes juk viskas priklauso nuo tavęs paties ir tavo požiūrio į gyvenimą. Aš visuomet stengiuosi gyventi taip, kad paklausta, kaip man sekasi, nuoširdžiai galėčiau atsakyti „Ačiū, gyvenu gerai“, tai ir savo tinklarašytyje stengiuosi įkvėpti savo skaitytojus pažiūrėti į gyvenimą gražesniu kampu.

Iš kur atsirado aistra kelionėms?

Nuo mažens svajojau keliauti. Būdama maža mergaite aš labai domėjausi istorija ir geografija. Vartydama vadovėlius įsivaizduodavau, kad kai užaugsiu, tai aš tikrai keliausiu. Dabar turiu visas tam reikalingas sąlygas. Turiu laiko, dirbu ir užsidirbu. Nepasakyčiau, kad tai yra kažkoks pomėgis, turbūt tai jau yra gyvenimo būdas. Darau tai, kas man patinka.

Kaip išsirenkate šalį į kurią keliausite?

Dažniausiai renkuosi pagal kainą, prioritetas pigesni skrydžiai, nes tai labai praktiška. Dar stengiuosi keliauti ten kur nesu buvusi.

Papasakokite, kiek ir kokiose šalyse jums jau teko apsilankyti?

Man atrodo aplankiau 20 šalių, neskaičiuojant tranzitinių. Buvau Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Graikijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vengrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bahamose, Kanadoje, Tunise, Honkonge, Singapūre, Filipinuose, Kambodžoje, Tailande ir Indonezijoje. Keturiose iš jų praleidau ne trumpiau kaip po 3 mėnesius.

Kokia buvo pati pirmoji jūsų kelionė iš Lietuvos ir kur išvykote?

Pati pirmoji mano kelionė buvo i Siciliją. Buvau 11-oje klasėje ir su mokyklos dramos studija važiavome į tarptautinį teatro festivalį. Italija visuomet buvo mano svajonių šalis, tad labai simboliška, kad mano pirmoji kelionė į užsienį buvo į Italiją, pirmoji savarankiška kelionė taip pat į Italiją.

Kurioje šalyje gyvenote ilgiausiai?

Ilgiausiai svečioje šalyje gyvenau Šveicarijoje. Jei suskaičiuočiau visą laiką, praleistą čia iki šiol, tai būtų truputis virš metų.

Kaip jūs pasiruošiate lagaminą ar kuprinę savo kelionei?

Kadaise būdavo gan sunku susikrauti lagaminą. Išmokau atsirinkti daiktus, kurių tikrai reikia, ir dabar man daiktų pakavimas nebėra galvos skausmas. Išmokau keliauti su minimaliu kiekiu daiktų: truputis rūbų, truputis kosmetikos, dvi poros batų, maža vaistinėlė, keletas elektroninių prietaisų ir visi jiems priklausantys pakrovėjai. Daugiau nelabai ko ir reikia. Anksčiau atrodydavo, kad savaitės atostogoms reikia kone pusės spintos rūbų ( „O kas bus, jeigu šalta, karšta, išsitepsiu ir pan.?“) Dabar užtenka vienos poros džinsų, švarkelio, uždaros avalynės, šortų ir keleto palaidinių. Tas pats su papildomais daiktais, tokiais kaip knygos ir žurnalai („O ką ar veiksiu oro uoste? Lėktuve? Prie jūros? Šitą knygą jau baigiu skaityti, gal dar vieną įsidėti?“) Dabar turiu vieną elektroninę skaityklę, išsprendžiančią visus „O jeigu…“ Nuolat kraudama ir iškraudama lagaminą supratau, kad kuo mažiau daiktų su savimi turi, tuo mažiau dėl ko nors rūpiniesi ir paprasčiau judi.

Be kokių 5 daiktų jūs neįsivaizduojate savo kelionės?

Kompiuterio, fotoaparato, telefono, paso ir pinigų.

Kodėl būtent šie daiktai?

Be paso nekirsi valstybės sienos, be pinigų šiaip nekeliausi, telefonas padeda kuomet reikia susiskambinti ir galbūt reikia pagalbos, o fotoaparatas ir kompiuteris reikalingi dėl to, kad fotografija yra vienas didžiausių mano pomėgių ir kompiuteris tam, kad turėčiau kur tas nuotraukas įkrauti ir jomis pasidalinti.

Kiekviena kelionė yra kupina nuotykių, koks nuotykis jūsų atmintyje įstrigo labiausiai?

Su draugais keliavome po Ameriką ir vykome prie Didžiojo kanjono, tą naktį neradome nakvynės jokiame aplinkui esančiame miestelyje. Važiavome po miestelius, vaikščiojome po viešbučius, tačiau viskas buvo užsakyta. Tiesiog nebeliko nieko kito kaip nusipirkti čiužinius, nuvažiuoti prie ežero ir miegoti ant smėlio po atviru dangumi. Visiškai neplanuotai, bet tai buvo tobuliausias rytas ir pats gražiausias saulėtekis, kurį prisimenu.

Žinoma, kad visame pasaulyje gausu ilgapirščių. Jums teko tiesiogiai susidurti su jais ir pačiai nukentėti nuo jų?

Teko, tai buvo labai nemaloni situacija. Buvau Balyje ir man bešokant klube iš rankinės ištraukė piniginę. Su mano asmens dokumentais, banko kortelėmis, pinigais ir nardymo licencija. Gavau pamoką, kad nereikia neštis į klubą brangių daiktų.

Kurioje šalyje žmonės jums pasirodė svetingiausi?

Svetingiausi žmonės man pasirodė Amerikoje. Ten sutikau daug žmonių, kurie man ir mano draugėms labai daug padėjo. Žinoma, tai labai didelė šalis, gal ne visi amerikiečiai tokie ir gal man labai sekėsi.

Yra šalių į kurias jūs nenorite nuvykti?

Nenoriu vykti ten kur yra pavojinga, kur yra diskriminuojamos moterys, ten kur kariniai konfliktai, ten kur didelis ligų ir stichinių nelaimių pavojus. Man labai svarbu jaustis saugiai.

Dabar vis dažniau girdime apie lėktuvų katastrofas, kurios nusineša šimtus žmonių gyvybių. Nėra buvę, kad kiltų baimė skristi lėktuvu?

Kartais sakau, kad lėktuvais skraidau dažniau nei važiuoju autobusais, tad atrodo, jau esu mačiusi nemažai visko. Visgi vieną kartą buvo tikrai nejauku. Tuomet keliavome su draugėmis po Filipinus ir tarp salų skraidėme vietinėmis avialinijomis, kurios šiaip jau yra vienos nesaugiausių pasaulyje. Prieš skrydį šalia sėdintis vyras žegnojosi ir meldėsi, skrydžio metu lėktuvą nuolat purtė, o nusileidus visas salonas prisipildė neaiškių garų. Džiaugiausi išlipusi sveika ir gyva!

Kokios kelionės nusimato jūsų planuose, per ateinančius 5 metus?

Šią vasarą gavau leidimą dirbti Šveicarijoje ateinančius 5 metus, tai nors metus planuoju čia pagyventi. Šiuo metu didelių kelionių užmojų neturiu. Manau, bent jau artimiausiu metu apsiribosiu kelionėmis po Šveicariją, trumpomis kelių dienų išvykomis į gražesnius, Europos miestus, o ilgesnes keliones palieku ateičiai. Labai norėčiau į Australiją, Naująją Zelandiją ir Pietų Ameriką, bet kol kas tai tik svajonių lygmeny, rimto planavimo dar nepradėjau.

Kaip atrodo jūsų gyvenimo būdas, kai jūs taip dažnai keičiate savo gyvenamą vietą?

Mano gyvenimo būdas labai dinamiškas. Pastaruosius keturis metus kone kas keturis mėnesius keičiau gyvenamąją vietą, miestą, šalį. Aplink mane nuolat keičiasi patys įvairiausi žmonės iš viso pasaulio. Iš vienos pusės tai žavi, nes visiškai nepažįstu monotonijos, aš nuolat esu kažkokiame planavime ir nesibaigiančiame nuotykių sūkury, tačiau iš kitos pusės, kartais tai vargina. Dėl šio nepastovumo kenčia mano asmeninis gyvenimas, neturiu galimybės įsitraukti į ilgalaikius užsiėmimus. Čia kaip visur – savi pliusai, savi minusai.

Jūs pati planuojate savo keliones. Kodėl pirmenybę teikiate šiam būdui, o ne agentūroms, kuriose būna viskas įtraukta?

Aš galiu puikiai keliones susiplanuoti ir pati, tai kam man tai patikėti kitiems žmonėms. Juo labiau, kad aš kelionę susiplanuosiu tokią, kokios noriu aš, o ne tai kokią man pasiūlys, kas yra populiariausiuose turistiniuose maršrutuose. Ką galiu padaryti pati, tai stengiuosi ir padaryti.

Savo internetinio dienoraštyje rašėte, kad prieš keliaudama į Havajus ir Bahamus ieškojot kur reikės apsistoti, todėl naudojotės CouchSurfing‘o paslaugomis. Papasakokite plačiau apie šį tinklalapį ir kuo jis yra naudingas?

Tai keliautojų bendruomenė internete, veikianti mainų principu. Žmonės, kurie priima tave į savo namus, dažniausiai yra tokie pat keliautojai, kuriems reikia laikinų namų jų lankomame kitame mieste. Tai galimybė ne tik sutaupyti keliaujant, bet taip pat susirasti draugų, pažinti lankomą vietovę kitu, ne turistiniu kampu.

Kiekvienoje šalyje ragaudavote vis kitokio maisto. Skirtingos šalys – skirtinga virtuvė. Kurios aplankytos šalies virtuvė jums įsiminė labiausiai?

Mano mėgstamiausia virtuvė yra italų ir tailandiečių. Italų virtuvė yra nuodėminga, bet niekada neatsisakyčiau puikiai paruoštos pastos su daug parmezano sūrio, ką tik iš krosnies ištrauktos picos, porcijos gelato ir kvapnaus itališko kapučino puodelio. Tuo tarpu Tailando virtuvei žemai lenkiu galvą už visus ryžių ir jūros gėrybių patiekalus, prieskoningas sriubas ir daržovių patiekalus.

Ne paslaptis, kad kelionės reikalauja ir nemažo finansinio indėlio. Kaip sugebate sukaupti tiek pinigų kelionėms?

Daug dirbu, užsidirbu, taupau ir keliauju. Išmokau nepirkti nereikalingų daiktų. nes tvirtai tikiu, kad ne materialūs daiktai daro mus turtingais, o viduje kaupiamos patirtys ir išgyvenimai. Kelionėms išleidžiu nemažai pinigų, tačiau viską užsidirbu pati derindama du pastovius darbus ir dar neatsisakydama papildomų, jei kartais pasitaiko galimybė ką nors pafotografuoti arba ką nors sumaketuoti.

Žmogus su laiku keičiasi, įgauna naujų savybių, o kelionės ir nuotykiai jose ypač padeda. Ko išmokote kelionėse, galbūt tam tikri įvykiai, sutikti žmonės, jus pakeitė ir patobulino kaip asmenybę?

Kelionės tikrai padėjo suformuoti mano asmenybę. Keliaudama supratau, kad niekas nėra neįmanoma, kai kažko labai nori ir dėl to stengiesi. Kelionės man įkvėpė pasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis.
Ką patartumėte tiems, kurie nori keliauti, bet susiduria su baimėmis ar nežino nuo ko pradėti. Ką jiems reikėtų daryti, jeigu jie labai nori keliauti, bet abejoja arba bijo?

Praktiškiausias patarimas būtų užsirašyti svajones ir baimes ant popieriaus lapo. Kai jos aiškiai įvardintos ir yra žinoma, ko bijoma, lengviau surasti būdus, kaip su jomis kovoti.  Kol visa tai galvoje ir nežinai, ko tiksliai bijai, viskas atrodo kur kas baisiau nei yra iš tikrųjų. Užsirašius viskas atrodo paprasčiau. O šiaip gyvenimas yra tik vienas ir jis gali būti labai trumpas, tad nėra jokio reikalo laukti rytojaus, kito mėnesio, kitų metų, kol pasieksite karjeros viršūnę ar užaugs vaikai. Gyventi reikia šiandien ir savo svajonių išsipildymo siekti taip pat reikia šiandien.