Kelionės. Keliautojai, patys organizuojantys atostogas, nesiskundžia – Lietuvą nuo senovinių Europos miestų, egzotiškų paplūdimių ar įdomiausių parkų teskiria vos kelios valandos skrydžio.

Žlugus skrydžių bendrovei „Air Lituanica“ pesimistai tuoj pat pradėjo verkšlenti, kad Lietuva vėl tapo tamsiąją Europos skyle. Ar tikrai? Lietuva neteko pinigus siurbiančio nacionalinio skraidintojo, tačiau iš Vilniaus ar Kauno galime pasiekti pačius populiariausius ir viso pasaulio turistų lankomus miestus, tokius kaip Londonas, Paryžius, Madridas, Roma, Dublinas ar Barselona.

Na, neskraido iš Lietuvos prašmatnūs boingai, tačiau pigių skrydžių bendroves „Ryanair“ ar „Wizzair“ renkasi tiek žmonės, nuolat lakstantys į komandiruotes, tiek keliautojai, savarankiškai planuojantys keliones ir norintys sutaupyti. Juk gerokai iš anksto pasirūpinus bilietais skrydis lėktuvu gali tekainuoti keliasdešimt eurų.

Tiesa, prieš įsigyjant pigų bilietą verta pasiskaičiuoti ir papildomas išlaidas, ir šiokią tokią papildomą gaišatį. Pavyzdžiui, pigių skrydžių bendrovės dažniausiai skraidina į nuošaliau esantį oro uostą, taigi susiruošus į Briuselį ir pasirinkus skristi „Ryanair“ vėlų vakarą dar teks kapanotis iki tikslo iš Šarlerua oro uosto, kuris yra maždaug už 100 km nuo Belgijos sostinės. Todėl verta jau iš anksto pasirūpinti nuomojamu automobiliu arba pasidomėti viešojo transporto grafikais.

Pigios avialinijos negailestingai apmokestina papildomą bagažą, skrydžio metu erzina nuolatinės reklamos ir siūlymai ką nors įsigyti. Būdai kuo daugiau išpešti pinigų iš keleivio patys įvairiausi. Planuojate kuriame nors oro uoste peršokti į kitą lėktuvą? Bent mažiausias vėlavimas grasina neblogai patampyti nervus: pigieji skraidina trumpomis atkarpomis, todėl reikia pirkti bilietus kiekvienam skrydžiui, ir jei atsitinka taip, kad skrydis vėluoja, tai oro uoste tenka galvotrūkčiais skuosti į kitą lėktuvą, nes praleistas reisas – tik paties keleivio rūpestis. Kita vertus, pigios avialinijos paprastai stengiasi „sulakstyti“ greitai ir nevėluodamos.

Taigi kur šią vasarą galime pasimėgauti naujais įspūdžiais, skrisdami iš Vilniaus ar Kauno? Štai „National Geographic“ giduose tarp geriausių 2015 m. vasaros kelionių krypčių puikuojasi Atėnai, Anglija. „TripAdvizor“ tarp 25 geriausių 2015 m. krypčių mini Prahą, Londoną, Romą, Paryžių, Barseloną, Atėnus, tarp žymiausių turistinių objektų išvardyti vis dar statoma Šventosios Šeimynos (~Sagrada Familia~) bažnyčia Barselonoje, Karolio tiltas Prahoje, Dievo Motinos katedra ir Eiffelio bokštas Paryžiuje, Milano katedra. Tas pačias kryptis ir objektus rasime minimus ir kelionių gidų „Lonely Planet“ sudarytuose dešimtukuose.

Galima panaršyti ir asmeninius kelionių tinklaraščius, kuriuose ditirambai giedami garsiausiems Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos miestams ar jaukioms Viduržemio saloms.

Tačiau, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti: beveik visas šias turistines įdomybes galime pamatyti skrisdami iš Vilniaus ir Kauno. Ir „Air Lituanicos“ žlugimas didesnės įtakos tam neturėjo. Pasak mero Remigijaus Šimašiaus, Vilnius prarado tik dvi su puse krypties. Taigi norėdami pasivaikščioti po gotikinę Prahą, pašėlti Oktoberfesto metu griaudžiančiame Miunchene ar aplankyti Hamburgo muziejus turėtume ieškotis kitokio būdo ten nukakti.

Graikijos salos Kreta, Kosas, Rodas pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo tarp lietuvių, atostogaujančių su šeima. Tai viena populiariausių poilsinių atostogų krypčių. Salos vilioja ne tik šilta jūra, vaizdingais paplūdimiais, savo istorija, bet ir neblogomis kainomis bei puikia prie turisto poreikių pritaikyta infrastruktūra.

Štai Kreta, didžiausia Graikijos sala, laikoma Dzeuso, senovės graikų dievų panteone užimančio pačią aukščiausią vietą, gimimo vieta. Turistai viliojami į Dzeuso olą, kuri kadaise galėjo būti naudojama ritualiniams tikslams, o šiandien nieko dieviško jau neberasi, tačiau stalagmitais ir stalaktitais prisigrožėsi iki soties.

Smagu pasivaikščioti jaukioje sostinėje Heraklione, apsuptame elegantiškų venecijietiškų sienų, aplankyti vaizdingoje vietoje pastatytą Preveli vienuolyną ar siaurų gatvelių labirintą Chanijoje. Retas turistas atsisako aplankyti Knosą, esantį šalia Herakliono. Būtent čia klestėjo Mino kultūra ir iškilo pirmoji Europos civilizacija. Na, o legendos skelbia, kad čia gyvenęs Minas, o jo žmonos sūnui Minotaurui, pusiau žmogui, pusiau jaučiui, Dedalas pastatęs klaidžius Labirinto rūmus, iš kurių niekas negalėjęs išeiti.

Iš tiesų Mino rūmų, statytų maždaug 1900 m. pr. Kr., griuvėsius galima apžiūrėti. Manoma, kad žemės drebėjimas šiuos rūmus sugriovė praėjus vos 200 metų nuo pastatymo. Originalias išlikusias freskas galima pamatyti archeologijos muziejuje Heraklione. Ne mažiau įdomi ir Faisto archeologinė vietovė, kurioje atrasti dvejų rūmų griuvėsiai.

Dažnas turistas susigundo žygiu Samarijos tarpekliu. Tiesa, visų pirma reikia įvertinti savo fizinę ir sveikatos būklę, mat 13 km akmenuotu keliuku ir dar 3 km taku per jaukų kaimelį karštą dieną nėra labi lengvas iššūkis ne tik vyresniems žmonėms ar vaikams, bet ir nepratusiems ilgai vaikščioti. Be to, net ir pavargus ilgam prisėsti negalima, mat 17 val. tarpeklis uždaromas. Jei vis dėlto koks nelaimėlis visai pervargsta, tai jam į pagalba atskuba vietiniai su asiliukais ir už papildomą mokestį išgabena iš tarpeklio.

Įdomi ir Rodo sala, kurioje yra ir antikinių griuvėsių, ir nuostabių gamtos kampelių, tokių kaip Drugelių slėnis. Gera atsikvėpti mitais ir legendomis apipintoje Koso saloje, kurią savo „Iliadoje“ paminėjo Homeras. Tačiau labiausiai salą išgarsino Hipokratas. Tikinama, kad būtent joje gimė šis garsiausias antikinės Graikijos gydytojas. Šalia Koso miesto išlikę Asklepiono, medicinos dievo Asklepijaus (arba Eskulapo) šventyklos, kurioje negalios ir ligų prispaustus žmones galbūt gydė ir pats Hipoktratas, griuvėsiai.

„Rode ar Kose daugiau įdomių istorinių vietų. Čia praėjusius amžius tiesiog jauste jauti, rodos, beveik gali pačiupinėti. Kretoje – daugiau butaforijos, pavyzdžiui, atstatytos Mino rūmų kolonos. Rodas – brangesnė sala, čia daugiau turistų iš Vakarų Europos, o Kretoje – iš Rytų Europos. Anksčiau būdavo daug rusų, tačiau šiandien jų akivaizdžiai sumažėję. Atvirai sakant, geriau pailsi Rode, nes poilsiautojai kultūringesni. Viešbučių paslaugų kokybė ir paplūdimių grožis visose trijose salose nedaug kuo skiriasi“, – trumpai salas apibūdina Asta Kazlauskaitė ir priduria šiandien atidžiai sekanti naujienas iš Graikijos, mat šią vasarą vėl ruošėsi skristi su vaikais į Rodo salą.

Graikijos situaciją atidžiai stebi ne tik ekonomistai, bet ir keliautojai, planuojantys šioje šalyje atsikvėpti. O situacija kelianti nerimą: savaitei buvo uždaryti bankai, šaliai gresia bankrotas, iš bankomatų galima paimti ribotą kiekį eurų – 60, be to, prasidėjo protestai. Atrodytų, krizės ištikta šalis galėtų pasiūlyti mažesnes paslaugų kainas, tačiau, ko gero, tai neatsvers kitų turistų nepatogumų. Mat jau ir degalų ne visur nusipirksi, be to, ir nemažą kiekį grynųjų su savimi reikia tampytis. O tai priverčia jaustis nepatogiai ir nesaugiai. Ką jau kalbėti apie tai, kad šalyje tvyro įtampa, bet kada galinti peraugti į suirutę.

Dėl šių priežasčių Asta, nors labiau mėgsta poilsines keliones ir ramų padrybsojimą paplūdimyje, pradeda žvalgytis lėktuvo bilietų į Italiją – Milaną. Kadangi moters vaikai darželinukai, kelionė planuojama rudens pradžioje. Tuo metu bilietą iš Vilniaus į Milano Bergamo oro uostą galima nusipirkti vos už 23–28 eurus. „Šiek tiek sutaupysim, nes skrydis į Rodą rugpjūčio pabaigoje būtų kainavęs pigiausiai 80 eurų žmogui“, – atkreipia dėmesį keliautoja.

Milanas visada traukė mados gerbėjus. Italai giriasi, kad tiek stilingų ir madingų žmonių, kiek vaikšto šio miesto gatvėmis, niekur daugiau nepamatysi. Iš tiesų, vieni atskrenda į mados savaites, kiti gaudo nuolaidas ar apsiperka specialiose išpardavimų parduotuvėse atokiau nuo miesto centro.

Nors Milanas garsėja kaip madų sostinė, susikoncentruoti į madingus daiktus neverta. Vis dėlto parduotuvių maniakai neatsisakys pasivaikščioti XIX a. prekybos pasažu – ~Galleria Vittorio Emanuele II~.

Seniausias prekybos pasažas pasaulyje jungia Katedros ir ~La Scala~ teatro aikštę. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad architektas Giuseppe Mengoni suprojektavo didžiulę stiklu dengtą arkadą, kurią vainikavo 45 metrų kupolas, pagamintas pagal Šv. Petro bažnyčios kupolą, dengiantis visą parduotuvių kvartalą. Įdomu, kad galerijoje iki šiol veikia kavinės, kuriose kavą gerdavo Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini.

Na, o prisiminus šiuos didžius kompozitorius verta nepagailėti vieno kito šimto eurų ir pasimėgauti spektakliu ~La Scala~ teatre. Kaip ir skirti laiko užsukti į ~Santa Maria delle Grazie~ vienuolyną ir pagaliau savo akimis pamatyti garsiąją Leonardo da Vinci freską „Paskutinė vakarienė“

Šiam šedevrui įspūdžiu nenusileidžia ir saulėlydis, kurį galima stebėti ant gotikinės katedros stogo, vainikuojamo 135 smailių ir puošiamo 2245 marmurinių statulų. Smailės ir statulos saulei leidžiantis padovanoja efemerišką vaizdinį: šešėliuotos, paskutinių saulės spindulių nuauksintos figūros, rodos, ima judėti ir keisti formą ar pozą. Na, jei vakare nėra galimybės pasižvalgyti, tai įdomu ir dieną – sakoma, tolyje galima įžvelgti snieguotas Alpių viršūnes.

Patartina nors pusdieniui ištrūkti iš Milano ir apžiūrėti unikalų kartūzų ~Certosa di Pavia~ vienuolyną, pradėtą statyti XIV a. Renesansinis kompleksas išsiskiria itin puošniomis formomis ir gotikine bažnyčia renesansiniu fasadu, kuriame vientisa pyne kūrėjų užgaida amžiams sustingo angelai, šventieji, pranašai ir imperatoriai.

Įspūdingi ir prabanga tviskantys marmuriniai XVII a. koplyčių altoriai, kurių dekorui panaudoti pusbrangiai akmenys. Galima išeiti į jaukų arkadų apsuptą sodelį, tačiau į didįjį vienuolyną pavyks žvilgtelėti tik pro grotas – vienuoliai mėgsta ramybę. Tai vienas įspūdingiausių ne tik Italijos, bet ir Europos vienuolynų.

Įdomu, kad pats populiariausias šio vienuolyno suvenyras – akacijų medus, vaistažolių arbata ir šokoladas. Viskas surinkta ir pagaminta vienuolių. Na, o sutikta italė senutė dar spės paporinti istoriją, kad vienuolių palaimintas medus gerokai labiau padeda išvengti ligų nei visokie modernūs vitaminai.

~Certosa di Pavia~ vienuolynui grožiu nenusileidžia Katalonijos Montserato vienuolynas, stebinantis įspūdingais pastatais, tarsi priderintais prie pusapvalių laiko nugludintų kalnų. Čia maldininkai lanko Juodąją Montserato Madoną, vadinamą ~La Moreneta~, Katalonijos globėją. Link jos veda laiptai, abipus kurių sulipdytos milžiniškos mozaikos, vaizduojančios 24 šventąsias moteris, pamaldžiai žvelgiančias į maldininkų ir piligrimų virtinę, nusidriekusią net iš kiemo. Įdomi ir pati bazilika, akį traukianti XIX a. neorenesansiniu fasadu ir itin puošniu interjeru. Bazilikoje galima pasiklausyti garsiojo berniukų choro „Escolania“ giesmių.

Tiesa, nemaža dalis žmonių Montserato vienuolynui skiria laiko trupinius, kurie atlieka nuo Barselonos. Ir nenuostabu – juk Barselona įspūdinga nuo senamiesčio gotikos bažnyčių iki iškiliausių ~art nouveau~ meistrų statinių, ir ypač vis dar statomos Antonio Gaudi projektuotos Šventosios Šeimynos bažnyčios, kuri kažkuo primena virš miesto kylantį kregždžių lipdinį. Ką jau kalbėti apie pagrindinės gatvės ~Rambla~ meniškai padūkusią aikštės atmosferą ar ~Guell~ parką, garsiausių dailininkų muziejus ir jų mėgtas kavines.

Šiam miestui tyrinėti ir savaitės ar net mėnesio gali prireikti. Na, o bilietų irgi galima rasti nebrangiai: rugpjūčio pabaigai – kainuojančių į abi puses apie 90 eurų, o jei norėtųsi lėkti jau dabar – teks mokėti dvigubai daugiau. Panašiai kainuoja skrydis į Maljorkos Palmą. Tiesa, ten jau ne architektūros stebuklų reikia žiūrėti, o šėlti nesibaigiančiuose vakarėliuose. Beje, į Madridą kainos mažesnės – nuo 60 eurų. Tokias kainas siūlo pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“, o „Wizzair“ kainos šiek tiek didesnės.

Jei kalbame apie skrydžius, ypač pigių bendrovių, į didmiesčius, kainos visai nesikandžioja. Štai iš Kauno į Londoną ir atgal dar šią vasarą galima suskraidyti už 70–120 eurų, iš Vilniaus kelionė kainuotų 50 eurų brangiau. Kainos nedaug skiriasi renkantis tiek „Ryanair“, tiek „Wizzair“ skrydžių bendroves. Skrydžių į Paryžių kaina svyruoja nuo 29 iki 100 eurų, į Oslą bilietų galima rasti ir už 15 eurų. Kelionė į Briuselį kainuos nuo 50 eurų.

Briuselis dažnai be reikalo vis dar laikomas beveidžiu pilku biurokratų miestu. Nes čia ras kuo pasimėgauti tiek architektūros ar meno gerbėjas, tiek gurmanas. Jauku atsipūsti Didžiojoje aikštėje, kurioje beveik vienas šalia kito stūkso viduramžių, renesanso ir baroko epochų stiliaus pastatai – Rotušė, Gildijos namai ir Karališkasis namas. Pasigėrėjus įspūdinga, prabangia, tačiau jaukia aikšte, verta pasukti link XIX a. Briuselio biržos pastato, papuošto didžiulėmis statulomis.

Galima pasivaikščioti Šv. Huberto galerija – vienu pirmųjų Europoje (XIX a. vidurio) dengtu prekybiniu pasažu, užsukti į gotikinę katedrą. Daugelis turistų susigundo aplankyti Briuselio simboliu vadinamą besišlapinantį berniuką „Manneken Pis“. Pasak legendos, ši statula vaizduoja vaiką, kuris tokiu būdu per kažkurį Briuselio gaisrą bandė gesinti ugnį. Šiais laikais įvairiomis progomis berniuko statulėlė papuošiama įvairių šalių tautiniais kostiumais. Tačiau dairantis didelės statulos galima netyčia nepastebėti menkučio skersgatvio fontanėlio. Beje, gerokai didesnės šokoladinės kopijos atrodo kur kas įspūdingiau.

Įdomu, kad lygių teisių gynėjai išsireikalavo ir besišlapinančios mergaitės statulėlės, o gyvūnų mylėtojai – besišlapinančio šuniuko.

Jei sektume ~art nouveau~ maršrutu, tai gerokai pasiblaškius po miestą ir apžiūrėjus po jį pabirusius išskirtinius gyvenamuosius namus, verta ilgam stabtelėti prie impozantiško ir puošnaus Muzikos instrumentų muziejaus. Čia galima ne tik apžiūrėti, bet ir išgirsti, kaip skamba daugelis pasaulio instrumentų.

Keliaujant su vaikais reikia pasukti į užmiestyje esantį Mini Europos parką. Čia eksponuojami gražiausi Europos šalių pastatai, sumažinti masteliu 1:25. Prie miniatiūrinių pastatų pateikta trumpa informacija apie šalį, paspaudus mygtuką galima pasiklausyti himno. Lietuvai atstovauja Vilniaus universiteto centrinių rūmų komplekso modelis. Per kelias valandas pamatysi visos Europos įspūdingiausius pastatus.

Verta pakilti į Atomiumą, vaizduojantį 150 tūks. kartų padidintą geležies atomą, ten apeiti architektūros ir dizaino ekspoziciją, užkąsti kavinėje.

Gurmanų maršrutas dėliosis kitaip. Jie suks ratus po Briuselį, ieškodami kuo įdomesnių indiškų, kiniškų, indonezietiškų, arabiškų ir afrikietiškų kavinių bei restoranėlių. Afrikietiškų įdomybių galima paskanauti vos už 5–7 min. kelio pėstute nuo Europos Parlamento. Čia yra istorinis afrikiečių Matongo kvartalas, per kurį temstant šiaip labai nemalonu eiti, mat akis bado netvarka, apterliotos sienos, išdužę langai ir skurdas.

Krinta į akis ir vyrų pomėgis sėdinėti ir papsėti ne tik cigaretes, bet ir narkotines medžiagas, lengvai atpažįstamas iš kvapo. Moterys tuo metu sukasi virtuvėje ar tvarkosi su vaikais. Tačiau kvartalo pakraščiuose viskas atrodo gerokai padoriau, be to, yra puikių restoranų, kuriuose galima pasimėgauti keistais kepsniais, dar keistesniais prieskoniais ir pasiklausyti afrikietiškų ritmų.

Na, o pabodus slampinėti Briuselyje, nuo žmonių grūsties galima atsikvėpti Gento, Briugės, Antverpeno ar Mecheleno miestų gatvėse ar pasiplaukioti miestų kanaluose. O kur dar galimybė paragauti belgiško alaus ir šokolado!

Tikrai ne vienas keliautojas nosį rauko išgirdęs apie atostogas Airijoje ar Škotijoje. Ir visai be reikalo. Būtent čia galima pamatyti tikros europietiškos egzotikos. Štai į Dubliną iš Vilniaus galima nuskristi už maždaug 100 eurų, į Šenono oro uostą – ir už 80 eurų. Dėmesio patartina skirti ne tik Dublinui, bet pasižvalgyti po visą šalį. Tarkim, kelionei turint keturias dienas, už maždaug 100–120 eurų ar dar pigiau galima išsinuomoti automobilį, tada teliks priprasti, kad vairas ne toje pusėje, kaip mums įprasta, ir patraukti palei pakrantę.

Prieš akis versis rūsčios Mohero uolos, suskilinėjusi žemė – Burenas, o ryškiai žalią šalies peizažą dabins rūstūs gotikinių vienuolynų ir bažnyčių griuvėsiai, šalia kurių į dangų stiebiasi aukštas, siauras, smailus bokštas – jame vienuoliai slėpdavosi nuo užpuolikų. Toks gana dažnas griuvėsių vaizdas – XVI amžiaus reformų pasekmė. Mat vienuolynus pradėta uždarinėti – pernelyg daug turto jie sukaupė.

Daugelį griuvėsių galima apžiūrėti nemokamai – tiesiog perlipus tvorelę.

Šiais laikais daugumą tokių vietų ir taip galima aplankyti nemokamai, pavyzdžiui, netoli Banračio pilies yra ~Quin~ vienuolyno liekanos, netoli Bureno parko – ~Kilmacduagh~ vienuolynas ir dar daugybė kitų.

Ypač įdomus ~Clonmacnoise~ vienuolynas. Jis įkurtas VI a. ant kalvos prie Šenono upės. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia kryžiavosi viduramžių keliai, jungiantys visas Airijos dalis. Tai viena svarbiausių Airijos vietų – čia palaidoti senieji karaliai, kunigai ir vienuoliai, čia vyko krikščionybės sklaida. Galima apžiūrėti daugybę keltiškų kryžių, kelis išsilaikiusiais bokštus, mažas koplytėles. Sako, čia pasimeldus žmonėms skaidrėja siela ir mažėja nuodėmių našta.

Vienas įspūdingiausių turistinių objektų Airijoje – ~Brú na Bóinne~ (arba kitaip vadinamas Niugreidžu.) Spėjama, kad tai – koridorinis kapas. Jis stūkso ant nedidelio skardžio prie Boinės upės. Netoliese yra dar kelios dešimtys mažesnių kapų. Pilkapis 9 metrų aukščio, 76 metrų pločio, sukrautas iš beveik 200 tūkst. upės akmenų, užpiltų storu durpių sluoksniu. Įėjimą puošia gulsčias akmuo, papuoštas spiraliniu ornamentu. Šis priešistorinis pastatas unikalus viena savybe: trumpiausią metų dieną pirmasis saulės spindulys prasiskverbia į vidų ir apšviečia visą 18 metrų ilgio koridorių bei gilumoje esantį laidojimo kambarį.

Štai tiek galima apžiūrėti per tris dienas, o ketvirtą pasilikti Belfastui ar Dublinui, pagal savo skonį.

Šioms Airijos įdomybėms nė kiek nenusileidžia Škotijos pilys. Skrydžiai iš Kauno į Edinburgą kainuoja jau gerokai daugiau – teks pakloti apie 100–200 eurų. Ir viskas čia bus brangiau. Viešbučiai – nuo 80 iki 100 svarų sterlingų, priklausomai nuo to, kiek viešbutis bus nutolęs nuo turistų lankomos vietos, tačiau galima rinktis gerokai pigesnius B&B. Verta žinoti, kad turistinio sezono metu reikėtų užsisakyti iš anksto, tačiau ne į visus priima su vaikais. Automobilio nuomos kaina – per 300 svarų.

Svarbiausia – kad ir kiek laiko čia praleistum, visada pritrūks keleto dienų vienam ar kitam įdomesniam objektui pamatyti.

Edinburgas – karališkas miestas: didingi rūmai, kylantys virš miesto, apačioje – jaukus, pilnas puikių išpuoselėtų rožynų parkas, kur ant vejos kas iškylauja, kas snaudžia prigulęs, o vaikinai spardo kamuolį. Smagu vakarėjant pasivaikščioti Karališkąja mylia, vedančia nuo rūmų žemyn link dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės rezidencijos Holirudo rūmų. Klaidžiojant jaukiomis senamiesčio gatvelėmis verta atkreipti dėmesį į grakščius, vienus pirmųjų XVII a. daugiabučius namus, Škotijos parlamentą ir gotikinių formų Šv. Egidijaus (~St. Giles~) katedrą.

Apskritai galima patarti tik viena – keliaujant po šalį užsukti į kiekvieną pilį, na, bent jau neaplenkti, pavyzdžiui, ~Blair Castle~, ~Traquair House~ ar Stirlingo pilies, kurios kieme galima pasiklausyti ir dūdmaišių melodijų. Tiesa, labai jau rėžiančių ausį.

Daiva Urbienė

Shutterstock

Kelionės. Neramiame šių dienų pasaulyje vis labiau populiarėja piligriminės kelionės. Vieni piligrimai šventųjų keliais leidžiasi ieškodami vidinės ramybės, kiti – tikėjimo, treti – savęs.

Šiandieninis piligrimas menkai tesiskiria nuo pirmųjų, maždaug IV a. ryžtingai žengusių pro miesto vartus ir su viltimi išžygiavusių per tuo metu nelabai svetingą Europą Šventosios žemės link, kad bent akies krašteliu pamatytų švenčiausią relikviją – kryžių, ant kurio mirė Jėzus Kristus.

Kryžių atrado imperatorienė Elena, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, vėliau paskelbta šventąja. IV a. pradžioje ji pasikrikštijo, į krikščionybę atvedė ir savo sūnų Konstantiną, kuris įteisino krikščionių tikėjimą Romos imperijoje. Imperatorienė jau būdama garbingo amžiaus nuvyko į Jeruzalę, surado Jėzaus Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio jis buvo nukryžiuotas. O kad tai tas tikrasis kryžius, ji esą atpažino iš kitų kartu rastų kryžių.

Kryžių padalijo į tris dalis: vieną dalį paliko Jeruzalėje, Kristaus Kapo bažnyčioje, kurios statyba rūpinosi asmeniškai. Antra dalis buvo nugabenta į Konstantinopolį. Šią relikviją riteriai XIII a. parsivežė į Paryžių. Trečioji buvo nusiųsta imperatoriui į Romą. Netrukus visame krikščioniškajame pasaulyje pasklido žinia, kad rastas kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir prisiliesti prie to kryžiaus patraukė būriai piligrimų. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai.

333–334 m. buvo išleistas anoniminio autoriaus, žinomo tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškas viduramžių kelionių vadovas į Šventąją žemę „Itinerarium Burdigalense“. Šiame veikale paminimi kai kurie miestai, pro kuriuos tenka keliauti, taip pat nakvynės vietos.

Įdomu, kad vėlesniais amžiais tikrojo kryžiaus dalelės pasklido po visą krikščioniškąjį pasaulį. Didžiausia Rytų Europoje Šventojo kryžiaus relikvija saugoma Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Taigi jei nėra galimybės nukeliauti į Jeruzalę, prie šventosios relikvijos galima pasimelsti ir Lietuvoje.

Vis dėlto piligriminė kelionė į Šventąją žemę daugeliui maldininkų dovanoja ne tik neišdildomų įspūdžių bei atradimų, bet ir galimybę sustiprinti tikėjimą bei pasimelsti kiekvienam krikščioniui brangiose vietose, kur prieš porą tūkstančių metų gyveno ir skleidė tikėjimą Jėzus Kristus.

„Mūsų šeima įgyvendino savo seną svajonę – nuskristi į Šventąją žemę. Keliavome kartu su piligrimų grupe. Mūsų kelionės maršrutas buvo sudėliotas pagal Šventąjį Raštą. Keliavome Jėzaus keliais, skaitėme Evangelijų ištraukas, šlovinome Dievą giesmėmis. Kunigai kasdien aukojo mišias, ir tai dar labiau sustiprino mūsų išgyvenimus bei gilino tikėjimą. Kelionė į Šventąją žemę mums buvo ypatingos dvasinės rekolekcijos“, – pradeda pasakojimą Jovita Jarutienė, jau iki šios kelionės su šeima sukorusi ne vieną tūkstantį kilometrų piligrimų keliais – aplankiusi Lurdą Prancūzijoje, važiavusi Šv. Jokūbo keliu iki pat Santjago de Kompostelos, pabuvusi Fatimoje Portugalijoje, kalne įsikūrusiame benediktinų Montserato vienuolyne (Ispanija), užsukusi ir į Čenstakavą Lenkijoje.

Pasak Jovitos, visos šventos vietos, kuriose gyveno Jėzus Kristus, švč. Mergelė Marija, kiti šventieji ar įvyko svarbūs apsireiškimai, yra ypatingos ir jaudinančios. Kiekvienas kampelis dvelkia istorija: Nazaretas, kuriame gyveno švč. Mergelė Marija ir jos sužadėtinis Juozapas, Betliejus, kuriame gimė Jėzus, Jordano upė, kurioje Jonas pakrikštijo Jėzų, Taboro kalnas, Dievo Sūnaus atsimainymo vieta, Jeruzalė, kur Jėzus buvo žiauriai nukryžiuotas, palaidotas ir, pagal krikščionių tikėjimą, prisikėlė.

„Kiekvienas krikščionis turėtų bent kartą aplankyti Šventąją žemę ir pakeliauti tomis vietomis, kur prieš du tūkstančius metų gyveno Jėzus Kristus. Jei esi tikintis žmogus, piligriminės vietos padeda stiprinti ir gilinti tikėjimą. Jei esi netikintis ar ieškantis – tos vietos tuo labiau svarbios: ten galima rasti tikėjimą. Kaip iš Šventojo Rašto: kas ieško – tas randa“, – neabejoja piligrimė.

Piligriminę kelionę geriausia pradėti Galilėjoje, Nazareto mieste, kuriame Mergelei Marijai pasirodė angelas Gabrielius ir apreiškė, kad ji pagimdysianti sūnų, kurį pavadinsianti Jėzumi. Apreiškimo Švč. Marijai bazilikoje vos užmetę akį į IV a. bizantiškos šventyklos liekanas dauguma maldininkų skuba link Marijos grotos, kurioje Marijai esą ir apsireiškęs angelas. Nazarete prabėgusi ir Jėzaus vaikystė, čia jis sakęs pirmuosius pamokslus.

Kita vertus, įdomu, kad mokslininkai ginčijasi, ar prieš porą tūkstantmečių šioje vietoje gyvenvietės apskritai būta, esą Nazaretas pirmą kartą paminėtas tik IV a. išpopuliarėjus piligrimystei. Tačiau šios vietos per porą tūkstantmečių taip stipriai nuniokotos, kad daiktinių artefaktų, liudijančių apie čia buvusią gyvenvietę, sunku ir rasti.

Šiandien Nazaretas – nedidelis miestas, kuriame daugiausia gyvena Izraelio arabai. Anksčiau čia būdavo daugiau arabų krikščionių, tačiau jų nuolat mažėja, o musulmonų daugėja. Iš pirmo žvilgsnio Nazaretas primeta kitus arabiškus miestus: siaurų, kreivų ir klaidžių gatvelių voratinklis ir triukšmingas turgus. Klaidžiodamas jomis gali pasijusti it arabų pasakoje, tačiau būriai piligrimų, traukiančių prie šventųjų vietų, greitai grąžina į realybę.

Sekant Jėzaus pėdomis maršrutas toliau vingiuoja prie Galilėjos ežero, link Kafarnaumo, kuriame Jėzus gydė ligonius, pamokslavo ir darė stebuklus. Yra išlikę įspūdingų miesto liekanų, tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia netoliese bananų sodais ir alyvmedžių giraitėmis apaugęs Palaiminimų kalnas, kylantis apie 175 metrų virš Galilėjos ežero. Nuo kalno atsiveria įspūdinga Genezareto lyguma. Čia įdomiausia stabtelėti ir pabandyti įsivaizduoti, kaip Jėzus sakė garsųjį Kalno pamokslą apie palaiminimą. Sunku nebus, nes aplink išsidėsčiusios kalvos sudaro natūralų gamtinį amfiteatrą, pasižymintį itin puikia akustika.

„Lankėmės ir Duonos Padauginimo bazilikoje Tabgoje. Po altoriumi esanti uola yra būtent ta vieta, kuri primena Jėzaus stebuklą, kai jis penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitintino penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų“, – primena Jovita.

Vos porą šimtų metrų nuo Duonos Padauginimo bazilikos, ant Tiberiados ežero kranto, pastatyta Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia. Joje išlikusi uola, vadinama Kristaus stalu, kur Jėzus paruošė apaštalams pusryčius.

Pasak Jovitos, Tiberiados ežeras primena daugiau Jėzaus stebuklų: jis sutramdė didžiulę audrą, kai bangos jau sėmė mokinių valtį, ir atėjo pas mokinius, žengdamas ežero paviršiumi. Pas Jėzų ežero paviršiumi ėjo ir Petras, tačiau pamatęs vėjo smarkumą suabejojo ir ėmė skęsti.

„Simboliškas ir jaudinantis buvo santuokos įžadų atnaujinimas Kanoje, per kurį Jėzus vestuvininkams pritrūkus vyno padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė vynu. Netoli Jericho, prie Jordano upės, Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir krikštytis. Čia jis pakrikštijo ir patį Jėzų. Mūsų piligrimų grupelė Jordano upėje taip pat atnaujino krikšto įžadus. Visi pasipuošę vienodais baltais, specialiai piligrimams siuvamais marškiniais įbridome į ne itin švariai atrodančią, bet istorinę upę. Atgaivinome ir kūnus, ir sielas“, – pasakoja Jovita ir priduria, kad tai dar ne visos patirtys, leidusios sustiprinti  tikėjimą, – visa piligrimų grupė įkopė į Taboro kalną.

Taboro kalnas, stūksantis 588 metrų aukštyje, daug kartų minimas Šventajame Rašte. Tai dar viena ypatinga krikščionims – Jėzaus Kristaus atsimainymo vieta. Nuostabaus grožio kalnas, apaugęs pušimis, pagal alpinistų standartus yra visai žemas, tačiau daugumai piligrimų, ypač vyresnio amžiaus, kamuojamų negalios ar ligų, ar šeimoms, keliaujančioms su mažais vaikais, jis tampa nemažu iššūkiu. Todėl dauguma sėda į nuolat kursuojančius taksi autobusiukus ir patogiai užvažiuoja į kalną.

„Tačiau mūsų, Lietuvos piligrimų grupė – išskirtinė. Visi, pradedant mažiausia keturmete keliautoja, mūsų dukryte Faustina Marija, baigiant vyriausia, į aštuntą dešimtį įkopusia senole, užsispyrė kalną įveikti pėsčiomis. Ir štai dar vienas Dievo stebuklas – ir mažoji keliautoja, ir vyriausioji piligrimė pasiekė kalno viršūnę be ypatingų vargų“, – pasidžiaugia pasakodama Jovita.

Dar viena piligrimystės vieta, kurios šiukštu negalima praleisti, yra Betliejus. Nors daliai žmonių šiek tiek neramu, kad šis miestas yra ginčytinoje teritorijoje Vakarų Krante, tačiau keliautojų čia gausu. „Net valandą laiko stovėjome eilėje, kol patekome į istorinę Jėzaus gimimo vietą“, – sako Jovita.

Pasak Biblijos, prasidėjus gimdymui Marija ir Juozapas neturėjo kur prisiglausti, tad įlindo į olą, į kurią buvo suvaromi gyvuliai. Ten ir gimė kūdikėlis Jėzus. Šiandien Jėzaus Gimimo baziliką ir Gimimo altorių vis dar tradiciškai prižiūri graikai ortodoksai ir armėnai. Panorus pasimelsti, reikia pralįsti pro žemą durų angą, mat įėjimas buvo užmūrytas ir palikta tokia anga, kad kiekvienas ir fiziškai nusilenktų Dievui.

Prie Betliejaus dar įdomu aplankyti Piemenėlių lauką, mat būtent čia šiame lauke piemenėliams apsireiškęs angelas ir pranešęs naujieną apie gimusį Dievo sūnų. Sakoma, kad į grotą, kurioje gimė Jėzus, atkeliauja moterys ir vyrai, turintys nevaisingumo problemų. Karštos ir nuoširdžios maldos šioje vietoje esą padeda išsipildyti troškimui susilaukti kūdikio.

Na, o piligriminę kelionę vainikuoja Jeruzalė. Ieškant žodžių šiam trijų religijų atstovams svarbiam miestui apibūdinti bene labiausiai tiktų metaforiškai sakyti „pasaulio centras“. Būtent taip XIV a. graviūrose buvo vaizduojama Jeruzalė, apie kurią žiedu išsidėstę trys žemynai – Europa, Afrika ir Azija. Dar vienas pasaulio centro simbolis galėtų būti ir tai, kad senamiestis tradiciškai dalijamas į keturis kvartalus: krikščionių, musulmonų, žydų (didžiausias) ir armėnų.

Ir nieko keista, juk šis miestas šventas trims religijoms: krikščionys čia traukia melstis į Viešpaties Kapo bažnyčią, žydams brangi Raudų siena, musulmonams – Uolos mečetė. Atrodytų, mieste turėtų viešpatauti taika ir ramybė, juk čia visi turėtų melstis savo šventyklose ir lankyti jiems šventas vietas. Nieko panašaus.

Senutėlę Jeruzalę valdė čia vieni, čia kiti užkariautojai. Sunku visus net išvardyti: čia viešpatavo Egipto faraonai, vėliau ją nusiaubė ir vėl atstatė karalius Dovydas (jis, beje, paskelbė kad čia bus jo sostinė ir visiems žydams šventas miestas), karalius Saliamonas puoselėjo Jeruzalė ir statė fantastiško grožio rūmus bei šventyklas. Jeruzalę valdė babiloniečiai, graikai, sirai, romėnai, turkai. I a. po Kr. čia jau apsigyveno pirmieji krikščionys, IV a. Jeruzalę paskelbė šventu krikščioniams miestu ir pastatė vieną pirmųjų bažnyčių.

Turkai, VII a. užgrobę Jeruzalę, paskelbė, kas tai svarbus musulmonams miestas, mat pranašas Mahometas nuo kalno žengęs dangun. XI a. Jeruzalės atsiimti iš musulmonų patraukė riterių kariaunos iš Europos. Kryžiaus žygiai taikos neatnešė, nei Šventosios žemės atkovoti nepavyko. Kita vertus, ekonomistai ir istorikai, nagrinėjantys kryžiaus žygių epochą, įžvelgia naudą Europos šalims: suklestėjo pirkliai, kurie iš Rytų šalių į Europą atgabeno naujausius išradimus, vaistus, parfumeriją, galų gale nevalyvieji europiečiai išmoko praustis.

Neramu Jeruzalėje ir dabartiniais laikais. 1948–1949 m. ji buvo padalyta į dvi dalis: rytinė atiteko Jordanijai, vakarinė – Izraeliui. 1980 m. visa Jeruzalė buvo paskelbta Izraelio sostine.

Didžiausia žydų šventenybe laikoma Raudų sieną – tiek teliko iš Erodo laikų šventyklos. Žydų mokymas teigia, kad sieną kartu su Pirmąja šventykla pastatė karalius Saliamonas, prie jos statybos nemažai prisidėjo ir jo tėvas Dovydas. Šventykla visiškai sugriauta 70 metais ir neatstatyta iki šiol. Liko tik vakarinė siena, kuriai buvo duotas Raudų sienos pavadinimas. Tiesa, verta žinoti, kad Raudų sienos pavadinimo angliškuose giduose nebus, ji ir vadinama Vakarine siena. Taip vadinama ir nuorodose Jeruzalėje.

Žydų šventyklų vietoje šiandien stūkso didingos Uolos kupolo ir Al Aksos mečetės. VII a. grakšti aštuonsienė mečetė, išdabinta marmuru bei plytelių mozaikomis ir karūnuota auksiniu kupolu, apgaubia uolą, nuo kurios pranašas Mahometas buvo paimtas į dangų. Verta žinoti, kad Uolos kupolo mečetė yra trečia pagal svarbą islamo pasaulio mečetė – po Mekos ir Medinos. Šalia pastatyta Al Aksos mečetė pritraukia tūkstančius maldininkų. Ją gali apžiūrėti ir nemusulmonai. Jiems galima įeiti pro vienintelius iš 15 vartų – Mugrabio.

Krikščionims čia svarbiausia šv. Elenos pastatyta Šv. Kapo ir Prisikėlimo bazilika. Nors šventykla ne kartą buvo sugriauta ir vėl atstatyta, jos įspūdis neišdildomas.

„Žinoma, svarbiausia krikščioniams vieta – Kristaus kapas. Tai vieta, kur norėtųsi būti kuo ilgiau, praleisti naktį, budėti, melstis, laukti. O ten tiek piligrimų, kad lauki didžiulėje eilėje kokią valandą, kartais ir ilgiau, o kai patenki į švenčiausią vietą – tau pasako: „Kiss and go.“ Tačiau tikiuosi, kad dar sugrįšiu prie tos vietos ir tikrai pasiliksiu joje per naktį, kai niekas netrukdys ilgesnės maldos. Juk ten viskas tikra, kiekvienas kampelis primena Dievą, dar kvepia istorija…“ – pasakoja Jovita.

Ji su visu piligrimų būriu ėjo ir Kristaus Kančios keliu – ~Via Dolorosa~, vedančiu į Golgotą – Viešpaties Kapo ir Prisikėlimo baziliką. Pasak mūsų pašnekovės, grupės piligrimai pasikeisdami nešė kryžių, sustodavo kiekvienoje Kristaus kančios vietoje ir skaitė Evangelijų ištraukas.

Aistė N., kita mūsų pašnekovė, taip pat tikina, kad Jeruzalė yra tas miestas, į kurį būtina užsukti kiekvienam, – nesvarbu tikintis jis ar ne. Tikintieji pasimels jiems svarbiose vietose, o netikintieji bent akimirką susimastys apie gyvenimo prasmę ir tikėjimo svarbą. Jei tikintis, verta įkopti į Alyvų kalną, ant kurio tėra senutėlės kapinės, bet būtent čia galima pabėgti nuo piligrimų ir turistų šurmulio ir trumpam stabtelėjus įsigilinti į savo pojūčius. Juolab nuo kalvos atsiveria fantastiška senamiesčio panorama.

Moteriai įspūdį padarė ir Siono kalnas, ant kurio stūkso Marijos mirties bažnyčia, manoma, yra palaidotas karalius Dovydas. Pasak legendų, būtent čia buvo paslėpti Pirmosios šventyklos lobiai ir relikvijos, į kurias buvo nusitaikiusios visos kada nors Jeruzalę užgrobusios kariaunos.

Aistei patiko ne tik religines vietas lankyti, bet ir apžiūrėti istorinius pastatus. „Rekomenduočiau ekskursiją miesto sienomis, taip pat aplankyti visus keturis miesto kvartalus ir atkreipti dėmesį, kuo kiekvienas skiriasi, visada smagu užsukti į arabų turgų“, – pataria keliautoja ir priduria, kad ją sudomino Dovydo bokštas, arba Jeruzalės citadelė, o Holokausto aukų ir didvyrių muziejus tiesiog sukrėtė.

Dovydo bokštas – viduramžių tvirtovė su styrančiu galingu bokštu, jam geriausia skirti bent porą valandų, kad greitu žingsniu perbėgtum miesto istoriją – nuo įkūrimo iki šių dienų. O Holokausto aukų ir didvyrių muziejus kelia šiurpą dėl žmonių žiaurumo, kai užsimota išžudyti ir nuo žemės paviršiaus nušluoti visą tautą. „Šiek tiek optimizmo suteikia tik Pasaulio tautų teisuolių alėja, skirta pagerbti tiems, kurie holokausto metais rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus ir slėpė nuo žudikų“, – pasakoja Aistė.

Pasak jos, Jeruzalėje kas žingsnis esi apstulbinamas istorijos tikrumo ir religijos didybės, todėl nenuostabu, kad kai kurie žmonės, nebepakeldami užplūdusių emocijų, tarsi apsvaigta ir vaikšto paklaikusiomis akimis. Ir niekas iš jų nesišaipo – iš tiesų yra  vadinamasis Jeruzalės sindromas, kai sveikut sveikutėlius žmones staiga tarsi apsėda įkyrios idėjos, paprastai religinio pobūdžio, imama kliedėti arba blaškytis po miestą nesiorientuojant, nei kur esi, nei kur nori nueiti. Toks sindromas ištinka ne tik krikščionis, bet ir musulmonus ar žydus. Tokių kasmet būna nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonių. Visa laimė, kad tai laikinas sutrikimas. Tiesa, šiam sindromui nereikėtų priskirti šventose vietose verkiančių ar per daug į save įsigilinusių ir nieko negirdinčių žmonių. Jie greičiausiai tik išgyvena stiprius religinius jausmus.

Keliaujant po Izraelį verta atrasti laiko ir Negyvajai jūrai, kuri vilioja ir istorinėmis vietovėmis. Manoma, kad šios sūrios jūros dugne amžiams yra palaidoti Sodomos ir Gomoros miestai, kurių gyventojai užsiiminėjo labai jau nepadoriais dalykais, kol Dievas neapsikentęs pasiuntė sieros ir ugnies lietų ir sunaikino tiek miestus, tiek ištvirkėlius gyventojus, tiek gyvūnus, tiek augalus.

Prie Negyvosios jūros yra svarbūs žydams Masados tvirtovės fortifikacijos bei pastatų likučiai. Tvirtovėje apsupti romėnų trejus metus priešinosi žydų sukilėliai, galop nebelikus vilties ir galimybių priešintis visi nusižudė.

Negyvoji jūra (hebrajų kalba – Druskos jūra) vilioja ir kitais dalykais. Ši jūra, o tiksliau – ežeras, tyvuliuoja žemiausiame pasaulyje taške, maždaug 400 m žemiau jūros lygio. Dėl didžiulio druskingumo joje nėra nė mažiausios gyvybės, sakoma, kad net paukščiai virš jos neskraido.

Įdomu, kad anksčiau tikėta, jog šis vanduo yra mirtinai pavojingas žmogui ir tik šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų ištirta, kad vanduo ne tik nenuodingas, bet ir labai naudingas, maudynės jame gydo įvairias odos ligas. Vandenyje esama tiek mineralinių druskų, kad žmogus neskęsta, o tik plūduriuoja paviršiuje. Juokinga stebėti, kaip maudynių mėgėjai bando įsibristi į šį paviršiun bet kokį kūną keliantį vandenį. Na, o kosmetika su šios jūros vandeniu ir dumblu – bene geidžiamiausios lauktuvės iš Izraelio.

Verta paminėti ir tokį faktą, kad kasmet jūra nugaruoja apie vieną metrą vandens, mat į ją įtekančio Jordano vandenis Jordanija ir Izraelis naudoja savo ūkio reikmėms. Tad ar po kelių šimtų metų bus galima mėgautis šiomis keistomis maudynėmis – nebeaišku.

Porą žodžių reikia tarti ir apie Tel Avivą. 1946 m. įkurtas miestas tapo svarbiu ekonominiu ir finansiniu centru. Jame vertėtų pasivaikščioti po muziejus, Baltąjį miestą – rajoną, kuriame yra gausybė bauhauzo pastatų, kad ir nelabai gražių, palyginti su viduramžiais ar senesniais laikais, tačiau savotiškai žavių, įdomu užsukti ir į vieną kitą seną bažnyčią ar mečetę. Tačiau svarbu prisiminti, kad Tel Avive geriau lankytis kelionės pradžioje, nes pabaigoje po klajonių Šventojoje žemėje įspūdžio jis jau nepadarys. Viską užgoš piligriminiai įspūdžiai, kurie lydės visą gyvenimą.

„Įspūdingiausia tai, kad dabar faktiškai kasdien dalyvaudama šventose mišiose visada, kai tik Evangelijos žodžiai būna susiję su Šventąja žeme, prisimenu tas aplankytas vietas, ir viską įsivaizduoti, kas kaip vyko anuomet, yra kur kas lengviau. Kiekvienas žodis gerokai labiau suvirpina širdį: nebereikia fantazuoti, kaip atrodo Golgota, Kryžiaus kelias, Nazaretas, Betliejus, Jeruzalė, Kana, Jerichas, Jordano upė, dykuma ir kitos šventos vietos, prie kurių lietėsi Jėzus. Tie prisiminimai ir ta patirtis iš piligriminės kelionės padeda giliau išgyventi Dievo žodį ir labiau suprasti Evangeliją. Tai neįkainojama piligriminės kelionės patirtis. Kai pats savo akimis pamatai ir palieti Šventąją žemę, tikėjimas tik stiprėja, tampa brandesnis“, – pasakojimą baigia J.Jarutienė.

Daiva Urbienė

Shutterstock

Kelionės. Apsistoti vienuolyne, naktį klajoti gotikinėje pilyje, leistis į žygį po vieną didžiausių Europos pelkių, lįsti į druskos kasyklų požemius ar mokslo muziejuje atlikti pačius keisčiausius eksperimentus – tai tik kelios idėjos, ką per savaitgalį galima nuveikti Lenkijoje.

„Keliausite į Lenkiją? Argi nebus nuobodu?“ – nustemba ne vienas, išgirdęs apie planus papramogauti kaimyninėje šalyje. Tačiau pasakojimai apie gotikines pilis, renesanso rūmus, žygius baidarėmis, galimybę atsikvėpti pajūryje ar kopti į kalnus dažną aktyvaus laisvalaikio mėgėją ir sugundo vieną ar kitą vasaros savaitgalį praleisti Lenkijoje.

Pats artimiausias maršrutas – ne tik miesteliai, pabirę Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, kuriuose vis dar galima sutikti lietuviškai kalbančių žmonių, bet ir smagios atrakcijos gamtoje. Anksti ryte sėdus į automobilį, jau po poros valandų galima patogiai įsitaisyti laivelyje ir mėgautis plaukiojimu Augustavo kanalu.

Kanalas, jungiantis Vyslos ir Nemuno baseinus, buvo suprojektuotas ir iškastas XIX a., – juo transportuoti prekes tuomet buvo gerokai pigiau. Kanalo ilgis – apie 101 km, maždaug ketvirtadalis jo driekiasi Baltarusijoje, didžioji dalis – Lenkijoje.

Šiandien plaukimas kanalu prie Augustavo yra viena įdomesnių vandens pramogų šiame Lenkijos pasienyje. Nors pats Augustavo kurortas nėra kuo nors labai įdomus, išskyrus vandens pramogas ežeruose, tačiau pasiplaukioti kanalu verta vien dėl skirtingo puikaus kraštovaizdžio.

Bilietus į tokią ekskursiją galima nusipirkti bet kurioje turizmo įstaigoje. Bilietas į abi puses kainuoja apie 40 zlotų, tačiau galima rinktis ir bilietą į vieną pusę. Kelionė į vieną pusę trunka apie 1 valandą 20 minučių, plaukiama ne tik kanalu, kurio pakrantėse driekiasi eilės žilvičių, kasas merkiančių į vandenį, bet ir Studzieničnos bei Balčio ežerais.

Įdomiausias dalykas – kaip laivas persikelia per šliuzus, mat iš XIX a. vis dar išliko senovinė pakeliamųjų tiltų ir šliuzų sistema, įrengta dėl skirtingo ežerų vandens lygio. Laivelis įsispraudžia į siaurutėlį kanalo šliuzą, kuriame stabteli, kol šliuzas prisipildo vandens ir kilsteli laivą, tada, atvėrus antruosius vartelius, jau galima tęsti kelionę. Įdomu, kad šliuzo vartus valdo ne kokios nors išmaniosios technologijos, bet viskas vyksta kaip senovėje – iššoka vyrai ir rankomis atveria bei užveria vartus.

Šypseną kelia tik vienas dalykas – kaip čia reklamai išnaudojamas Jono Pauliaus II vardas. Mat laivu „Serwy“ iš Augustavo į Studzieničną prieš daugiau kaip 15 metų plaukė tuometis popiežius ir tikriausiai nuo tada bene kiekvienas laivas skelbiasi esąs tas tikrasis, plukdęs garsenybę. O visi laivai daugmaž panašių spalvų, taigi tikintieji, įlipę į bet kurį laiviūkštį, nusivylę nelieka.

Studzienična yra gausiai lankoma turistų ir tikinčiųjų, mat čia čiurlena Dievo motinos šaltinis, laikomas šventu, pastatytos Kristaus kelio stotys, medinė kaimo bažnyčia, Jono Pauliaus II paminklas toje vietoje, kur jis išlipo į krantą. Įspūdingai atrodo visas glėbys rožinių, tikinčiųjų sukabintų popiežiaus statulai ant rankų.

Na, o tie, kuriems pasiplaukiojimas laivu atrodo per daug banali turistinė pramoga, gali rinktis baidares ar kanojas ir paplušėti iš peties irstydamiesi tiek kanalu, tiek ežerais. O pasportavus galima judėti toliau.

Suvalkai – nemažai daliai lietuvių pigių prekių sinonimas. Turistine požiūriu – nieko ypatingo nerasi. Tiesiog pramoninis miestas, kurio gatvės nėra labai iščiustytos, tačiau jau kelerius metus intensyviai tvarkomas. Verta bent trumpam užmesti akį į Kosčiuskos gatvę, vieną judriausių mieste. Čia stovi rotušė, yra Suvalkų krašto muziejus, o šalia – puošnus Konstitucijos parkas su fontanais.

Punskas – dar vienas miestukas, kuriame įdomu pasižvalgyti. Tai mažutėlis, vos tūkstantį gyventojų teturintis miestas, tačiau jame dar yra nemažai kalbančių ar suprantančių lietuviškai, ir net labai gražia dzūkų tarme, žmonių. Priminsime, kad 1920 m. Punskas kartu su Seinais, Suvalkais ir Augustavo apskritimi atiteko Lenkijai. Tačiau kituose miestuose lietuviškai jau vargiai besusišnekėsi.

Punske galima apžiūrėti neogotikinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią, kurios interjeras išdabintas lietuviškų tautinių juostų ornamentais. Įdomu užsukti į Punsko buities muziejų ir apžiūrėti tradicinę lietuvišką  XIX–XX a. kaimo sodyba, perkeltą iš Vaitakiemio. Vos už keturių kilometrų nuo Punsko yra dar vienas įdomus objektas – Šailainės kaime atkurta prūsų ir jotvingių gyvenvietė.

Į Seinus verta užsukti vien dėl lietuviškų, mokyklos suole iki gyvo kaulo įsiėdusių pavardžių. Štai baltas masyvus dominikonų vienuolynas. Jame iki karo veikė Seinų seminarija, kurioje mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas, dirbo vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, vėliau palaidotas Švč. Mergelės Marijos bazilikoje.

Savaitgalio kelionę vainikuoja Vygrių vienuolynas, pastatytas Vygrių ežero pusiasalyje ant kalno, nuo kurio atsiveria puiki apylinkių panorama. Pavadinimo kilmė – lietuviška: dar neseniai ežeras vadinosi Vingrių, mat jo forma panaši į S raidę.

Senovėje čia buvo jotvingių gyvenvietė, vėliau šios vietos atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Aplink gūdžiuose miškuose veisėsi daug laukinių žvėrių, kuriuos mielai medžiodavo tiek didikai, tiek kunigaikščiai, tad buvo įrengtas medžioklės namas. Spėjama, kad jame galėję apsistoti Jogaila, Vytautas, Žygimantas Augustas ir Bona Sforca.

Vėliau ši vieta atiteko kamaldulių vienuoliams, kurie susirentė medinį vienuolyną. Pastatai XVII a. pabaigoje supleškėjo, tad buvo pastatyti mūriniai baroko su rokoko ir klasicizmo elementais pastatai: bažnyčia, bokštas, eremai – vienuolių nameliai su atskiru kiemeliu. Dabar vienuolyno patalpose įsteigtos kūrybinės dirbtuvės, vienuolių eremuose galima ir pernakvoti. Čia buvo apsistojęs ir popiežius Jonas Paulius II, o jo kambarius gali apžiūrėti visi norintieji. O vienas nuostabesnių potyrių – grigališkojo choro koncertas bažnyčioje.

Apsistojus eremuose galima mėgautis ne tik bažnytiniu menu, bet ir gamta. Juolab kad viskas pritaikyta turistų patogumui ir aktyviam laisvalaikiui. Vygrių nacionalinis parkas – unikali vieta, kurios kraštovaizdį suformavo pastarasis ledynmetis, todėl čia gausu ežerų – net 42. Pats didžiausias yra Vygrių ežeras, kurio infrastruktūra pritaikyta keliautojams, mėgstantiems vandens pramogas – keliones baidarėmis ar valtimis. Mėgstantiems ne ramų pasiplaukiojimą, o teikiantį daugiau adrenalino, geriau jėgas išbandyti Juodojoje Ančioje.

Yra kas veikti ir pėstiesiems, ir važiuotiems dviračiu. Parke įrengta apie 250–260 km pažymėtų pėsčiųjų ir dviračių takų, keliaujant su vaikais patartina pasivaikščioti bent vienu iš kelių edukacinių kelių, kuriais žingsniuojant stenduose galima pasiskaityti apie čia augančius augalus, gyvenančius gyvūnus ar vieną kitą įdomesnę kraštovaizdžio detalę. Pavyzdžiui, miškuose telkšo labai įdomūs rusvai gelsvos spalvos ežeriukai, vadinami ~suchary~. Yra įrengti ir apžvalgos bokštai bei platformos, į kurias užlipęs gali pasižvalgyti po apylinkes. Karštą dieną smagu pūkštelėti į vandenį prižiūrimose maudyklose Vygrių ar Kreivajame ežeruose.

Kelionei pasirinkus ilgąjį savaitgalį, verta bent dieną skirti Bialystokui, lietuviškai vadinamam Balstoge. Šiose vietovėse buvo gyventa jotvingių, vėliau tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. Dar vėliau šios žemės keliavo iš rankų į rankas, kol pagaliau XVII a. atiteko Branickių šeimai, kuri miestelį išpuoselėjo ir pavertė apylinkių centru.

Reikėtų paminėti, kad su nakvyne čia labai prastai: didieji viešbučių kompleksai vilioja iškabomis, tačiau jomis neverta susigundyti, mat kainos didelės, o štai kokybė itin prasta. Geriausiu atveju teks mėgautis Brežnevo laikų prabanga. Geriau nakvynei nepagailėti poros šimtų zlotų ir apsistoti ~Art Nouveau~ stiliaus pastate įsikūrusiame „Branicki“ viešbutyje: čia laukia jaukūs kambariai, itin malonus ir paslaugus personalas ir tikrai bajoriški pusryčiai, o per dieną nuvargusį kūną galima pamaloninti SPA procedūromis. Beje, vakare panorus kažko ypatingo galima išbandyti viešbučio restoraną.

Tiesa, viešbutis tarp keliautojų vis labiau populiarėja, be to, jame populiaru švęsti vestuves ar jubiliejus, todėl užsisakyti kambarį reikėtų iš anksto.

Balstogė žavi jaukiu senamiesčiu su kuklia rotuše ir pėsčiųjų gatve, tačiau čia nelabai ir norisi užsibūti, kai pamatai išpuoselėtus ir išdabintus Branickių rūmus. Šalia esančiam parkui reikia skirti daugiau dėmesio ir laiko, ypač pavasarį, kai jis sušvinta visomis žiedų spalvomis.

Įdomus faktas, kad XVIII a. pastatyti vėlyvojo baroko stiliaus Branickių rūmai greitai tapo traukos centru ir kultūros sinonimu, mat čia buvo statomi spektakliai, operos, baletai, vykdavo iškilmingi pokyliai. Tad greitai rūmai imti vadinti Palenkės Versaliu, į juos nepasididžiuodavo užsukti ir karaliai bei carai: Augustas II, Stanislavas Augustas Poniatovskis, imperatorius Juozapas II, caras Pavelas I. Per pastarąjį karą beveik 60–70 proc. rūmų buvo sugriauta, suniokotas parkas. Šiandien rūmuose veikia Medicinos universitetas.

Nors Branickių rūmai įspūdingiausi, nereikėtų numoti ranka ir į kitus, kurie ne tokie puošnūs, bet vis tiek įdomūs. Pavyzdžiui, XIX a. neoklasicistiniai Riudigerių rūmai netoli Dojlidų tvenkinių. O kur dar daugybė XIX a. rūmų!

Verta paminėti ir žydų paveldą, mat XIX–XX a. sandūroje mieste bene daugiausiai gyventojų buvo žydų tautybės. Išlikusi ne tik sinagoga, bet ir gyvenamųjų namų. Na, o vieną čia gimusio žydo Ludwiko Zamenhofo, sukūrusio esperanto kalbą, pavardę tikriausiai žino tiek didelis, tiek mažas visame pasaulyje. Esperanto kalbos tėvui yra pastatytas kuklus paminklas. Užtat kur kas įdomiau užsukti į Balstogės L.Zamenhofo centrą, kuriame veikia esperanto knygų biblioteka, vyksta įvairūs renginiai, eksponuojami kai kurie asmeniniai esperanto kalbos kūrėjo daiktai.

Nors vieną savaitgalį verta skirti gotikai ir aplankyti visų taip giriamą Gdanską, Malborką ir netoliese esančias pilis. Be abejo, įspūdingiausia – raudonų plytų ir galingų bokštų Malborko pilis, apjuosta trimis gynybiniais įtvirtinimais. Malborką XIII–XIV a. pastatė kryžiuočiai. Čia buvo įsikūrusi Didžiojo kryžiuočių ordino būstinė. Patys kryžiuočiai pilį pavadino Marienburgu – Marijos miestu.

Šiandien Malborkas – didžiausia gotikinė tvirtovė Europoje, užimanti apie 20 ha plotą. Čia vyksta įvairūs renginiai, galima stebėti riterių turnyrus, į kuriuos susirenka entuziastai iš visos Europos, pašėlti viduramžių šventėje. Tačiau įdomiausia čia lankytis ne sezono metu, kai šurmulys šiek tiek prityla. Dieną apžiūrėjus pilį, verta grįžti į ją ir naktį – naktinė ekskursija po gyvenamuosius apartamentus, menes, koplyčią leidžia pamatyti visai kitokią pilį, gerokai paslaptingesnę ir, atrodytų, tikresnę.

Gdanskas iš pirmo žvilgsnio primena Belgijos miestus – Gentą ar Briugę. Toks įspūdis kyla ir dėl gotikinių pastatų, ir dėl siaurų gatvelių raizgalynės, ir dėl Vyslos atšakų, vingiuojančių per miestą. Tomis gatvelėmis galima klaidžioti be tikslo, vien dėl malonumo, vis dėlto žemėlapyje reikėtų pasižymėti bent kelis objektus. Pagrindinis, kurio šiukštu negalima praeiti, yra Švč. Mergelės katedra. Šis ankstyvosios gotikos statinys – antra pagal dydį iš plytų pastatyta katedra. Priminsime, kad didžiausias tokio pobūdžio statinys yra Kelno katedra.

Iki soties prisispoksojus į gotiką galima akis paganyti į renesanso pastatus. Žingsniuodamas karališkuoju keliu ateisi Į Ilgąjį turgų, aplink kurį išsirikiuoja renesanso perliukai: miesto rotušė, Neptūno fontanas, Aukso namai ir kt.

Na, o vos už keliolikos kilometrų nuo Gdnasko yra dar kelios nuostabios pilys: itin vaizdinga ežerų apsuptyje stūksanti Štumo pilis, dar kiek pavažiavus – Gnevo pilis, vienas svarbiausių kryžiuočių postų, skirtų ir gintis, ir pulti. Negali neaplankyti ir prūsiškos Kvidzyno pilies. Tiesa, jau XIII a. pr. prūsus iš pilies išvijo kryžiuočiai ir prūsiško čia mažai kas belikę.

Savaitgalio užtenka atsikvėpti ir Varšuvoje. Žingsniuodamas sostinės gatvėmis imi svarstyti, kaip šis miestas turėjo atrodyti prieš pastarąjį karą. Kad tai pamatytum, tereikia pasiknisti „YouTube“, kur apstu dokumentinių filmų. Juose matai visai kitokį miestą – ypač žavios dvasios ir jaukų didmiestį. Jei būtų išlikęs toks, koks buvo, grožiu nenusileistų nei Prahai, nei kuriai kitai istorinei sostinei. Čia nieko netrūko – nei prašmatnių rūmų, nei išpuoselėtų parkų ar senovinių pastatų.

Priminsime, kad 1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 3 d. Varšuvoje vyko sukilimas prieš vokiečių okupacinę valdžią, siekiant atkurti teisėtą Lenkijos valdžią ir atėjus Raudonajai armijai neleisti sukurti kitos marionetinės vyriausybės. Varšuvoje nacistų buvo subombarduota ir sugriauta 90 proc. visų pastatų. Sukilimas buvo numalšintas.

Dėl abiejų pusių aukų skaičiaus ginčijamasi ir šiandien, bet neabejojama, kad tuo metu žuvo nemažai išsilavinusių Lenkijos jaunuolių, kurie nenorėjo lenkti galvos nei prieš nacius, nei prieš sovietus ir svajojo atkurti laisvą savo šalį.

Miestą atstatinėjo visi gyventojai, visi, kas turėjo, nešė nuotraukas ir dokumentus, kad tik miestas atgautų ankstesnį veidą. Įdomu, kad atstatant Varšuvą pavyzdžiu tapo ir 57 miestą vaizduojantys italų tapytojo Bernardo Bellotto, labiau žinomo Canalleto vardu, paveikslai, nutapyti 1767–1780 m.

Šiandien, kol pateksi į centrą, tenka pervažiuoti priemiesčius, aplipusius tūkstančiais reklamų ir didesnėmis ar mažesnėmis įvairiausio šlamšto parduotuvėlėmis. Į akis krinta vis dar neišnykę gatvės prekeiviai, pardavinėjantys neįtikėtino dydžio moteriškus apatinius, sukabintus ant virvių ir plazdančius vėjyje, ar kitus menkaverčius drabužius. Nors užsimerk, kad nematytum neskoningų namų apsilaupiusiais fasadais.

Senamiestyje atsigauni. Tačiau čia jau kiekvienas turi atrasti savo maršrutą ir savo mėgstamiausius statinius, nes miestas eklektiškas, pilnas įvairiausio stiliaus pastatų. Geriausia ekskursiją pradėti senamiestyje, nuo ypač smagios Turgaus aikštės – pačios miesto širdies. O tada žingsniuoji į Pilies aikštę nusifotografuoti prie joje stūksančios kolonos, skirtos Zigmantui Vazai III, kuris XVI a. pab. sostinę perkėlė iš Krokuvos į Varšuvą. Tada žygiuoji prie raudonų plytų Barbakano, susivilioji ir Karališkąja pilimi su prašmatniomis menėmis, išdabintomis gobelenais, paveikslais ir statulomis. Beje, verta atkreipti dėmesį į kur ne kur pasitaikančias undinių statulėles ar dekoracijas: undinė yra Varšuvos simbolis.

Nors trumpam stabteli prie Didžiojo teatro, Ostrogskių rūmų, dar kartą pasibaisėji stalinistine architektūra – tas griozdas, vadinamas Kultūros ir mokslo rūmais, matomas iš toli. Geriau jau šmurkštelėti į Šv. Kryžiaus bažnyčią – čia įdomu ne tik sakralinio meno gerbėjams, bet ir melomanams, mat kolonoje yra užmūryta Paryžiuje palaidoto kompozitoriaus ir pianisto Frederico Chopino širdis.

Paminklą šiam lenkų kilmės kompozitoriui galima pamatyti Lazienkų parke, kuris yra mėgstama varšuviečių pasivaikščiojimo vietą. O smagiausia čia šiltais ilgais vasaros sekmadienių vakarais, mat galima pasivaikščioti skambant F.Chopino muzikai. Parke nuo gegužės iki rugsėjo vyksta klasikinės muzikos koncertai. Klasikinės muzikos mėgėjai nenusivils interaktyviu F.Chopino muziejumi Varšuvoje.

Pati romantiškiausia Varšuvos vieta yra Vilanovo rūmų parkas. Čia ramiai čiurlena upelis, raibuliuoja tvenkinys, visur išpuoselėti rožynai ir gėlynai. Patys rūmai irgi įdomūs, mat juose į harmoningą visumą sumišę Lenkijos dvarų, Italijos ir Prancūzijos rūmų puošybos stiliai. Sekmadieniais galima nemokamai apsilankyti rūmuose ir apžiūrėti žymiausių Lenkijos menininkų sukurtą interjerą.

Keliaujant su vaikais ne mažiau kaip pusdienį reikėtų skirti interaktyviam Koperniko muziejui. Prieš penkerius metus atvėręs duris Koperniko mokslų centras šiandien yra viena smagiausių atrakcijų šeimoms su vaikais. Jame visus eksponatus galima liesti ir išbandyti, kaip jie veikia. Čia gausu eksponatų ir įrenginių, suteikiančių galimybę ne tik pažinti įvairius fizikos dėsnius, chemines reakcijas, bet ir išbandyti aukštąsias technologijas.

Tiek suaugusiam, tiek mažam bus įdomu išbandyti laboratorinius instrumentus, dažniausiai matomus tik fantastiniuose filmuose ar rimtuose mokslo žurnaluose, atlikti gausybę eksperimentų, vadovauti visam simfoniniam orkestrui ir net pačiam pagroti įvairiais instrumentais, išmatuoti savo ir salamandros reakcijos greitumą bei pasilyginti jėgomis su anakonda.

Na, o pats gražiausias ir įspūdingiausias Lenkijos miestas – be abejo, Krokuva. Čia yra ką veikti bet kuriuo metų laiku. Jau nuo X a. Krokuva buvo vienas prekybinių Europos taškų. Miestas stovėjo strategiškai patogioje vietoje, kurioje kryžiavosi prekybos keliai, vedantys iš Rytų Vokietijos į Krymą ir iš Vengrijos prie Baltijos jūros. Prekyba druska iš Bochnios ir Veličkos kasyklų solidžiai papildydavo tiek miesto iždą, tiek pirklių kišenes.

Veličkos kasyklas taip pat verta aplankyti. Čia druska buvo kasama nuo viduramžių, o bendras tunelių ilgis sudaro apie 300 km, nors turistai gali apžiūrėti vos tris kilometrus. Čia rasime XVIII a. barokinę Šv. Antano koplyčią, kurios altorius iškaltas iš druskos, XIX a. Šv. Kryžiaus koplyčią, Šv. Kingos koplyčią, kuri laikoma pačia gražiausia, ir daugybę įdomių statulų bei dirbinių iš druskos.

Taigi Krokuva – buvęs turtingas miestas, jame suskaičiuojama šimtas bažnyčių ir vienuolynų, o tereikia užeiti į bažnyčias – akį veria aukso puošmenos ir nagingų meistrų dirbiniai, talentingų dailininkų nutapyti altorių paveikslai.

Vaikštinėjant Krokuvoje reikėtų atkreipti dėmesį į miesto planą – jis iki šių dienų išlikęs viduramžiškas: miesto centre yra nedidelė aikštė ir iš jos nusidriekusios gatvelės. Populiariausias Krokuvos maršrutas veda nuo Florijonų vartų, Florijonų gatve į pagrindinį turgų, tada Grodzko gatve į Vavelį, kuris kaip brangiausia karūna – Karališkąja pilimi, katedra ir kitais pastatais karūnuoja miestą ir visą pasivaikščiojimą. Vavelyje galima praleisti kad ir visą dieną: pastatuose daugybė karališkai įrengtų apartamentų, prabangi XIV a. katedra, kurioje palaidota daugybė Lenkijos karalių, taip pat ir Jogaila.

O ką dar galima nuveikti? Štai pasivaikščiojus po pagrindinį turgų galima atsipūsti Marijos bažnyčioje, kuri atpažįstama iš dviejų skirtingų bažnyčių. Tikima, kad prie altoriaus uždegus žvakelę ir sugalvojus norą jis dar tais pačiais metais išsipildo.

Verta užsukti į žydų kvartalą, dar vadinamą Kazimiero kvartalu. 1939 m. čia gyveno apie 60 tūkst. žydų, kurių dauguma buvo nužudyti Aušvice (Osvencime). Būtent Krokuvoje buvo filmuojamas Steveno Spielbergo filmas „Šindlerio sąrašas“. Aušvicą irgi būtina aplankyti – bent jau dėl to, kad suvoktum, jog žmonių žiaurumui ribų nėra.

Yra ir daugiau savaitgalio maršrutų Lenkijoje. Tarkime, panorus ramiai pailsėti galima važiuoti į vieną ar kitą Lenkijos miestą, turintį „lėtojo miesto“ titulą. Bene, garsiausi – Biskupecas ir Varmės Lidzbarkas, besigiriantys puikiais senamiesčiais, draugiškais žmonėmis ir ekologinėmis idėjomis.

O kam patinka varlės, gyvatės ir pelkės, gali traukti į pelkę Bebros nacionaliniame parke. Čia yra paženklintų bent 14 sausumos turistinių maršrutų (jų bendras ilgis – apie 420 km), kai kur pastatyti stebėjimo bokštai bei lieptai. Tik vaikščiok ir dairykis.

Yra ir daugiau ką nuveikti bei pamatyti Lenkijoje, tačiau tam, kad pasiektum tolimesnius jos kampelius, jau reikia daugiau laiko nei dviejų trijų dienų.

Daiva Urbienė

Shutterstock

Kelionės. Gamta ir istorija čia jau tūkstantmečius varžosi, kuri paliks įspūdingesnį ženklą. Tad šią nedidelę Artimųjų Rytų valstybę maža vadinti tik rausvos dykumų rožės Petros, vieno iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų, tėvyne. Tai ištisas rožynas.

Nedideliame Jordanijos pietuose esančios Akabos oro uoste pagaunu jaunų akių žvilgsnį, pro burkos plyšį smalsiai nužiūrinėjantį mus, kitoniškai nei arabų moterys apsirengusias, kitoniškai besielgiančias. Turiu pripažinti, kad žvilgsnį pagaunu, nes ir pati slapčia dirsčioju į jauną moterį, lyg bandydama įžvelgti, ar ji gerai jaučiasi paslėpta nuo pasaulio juodame apdare. O gal, kaip mano daugelis arabų šalių moterų, tai mes, europietės, žiauriai nuskriaustos, nes tiek mažai laiko teturime šeimai, vaikams, sunkiai dirbame visą dieną, o paskui grįžusios namo dar turime nudirbti ir buities darbus.

Kontrastas, pradedant nuo pirmiausia į akis krintančios kitokios moterų aprangos, iki gamtos, klimato, istorijos, religijos, šiandienos aktualijų, Lietuvoje ir Jordanijoje – gilus kaip bedugnė. O bendrybė nebent ta, kad ir viena, ir kita buvo istorinių perturbacijų kryžkelėje, o tarp vietos gyventojų užkariautojų buvo kryžiuočiai.

Tačiau ko vertėtų pasimokyti iš jordaniečių – tai pagarbos ir draugiškumo ne taip kaip jie atrodantiems turistams ar bėdos prispaustiems kitų šalių žmonėms. Klajonės po Jordaniją ne tik įsirėžė atmintin šios šalies istorijos bei gamtos unikumus, bet ir į gerąją pusę pakoregavo stereotipus apie arabų elgesį, paskatino pasidžiaugti Jordanijos valstybės taikingumu, kuriuo ji išsiskiria tarp amžinai neramumų krečiamų savo kaimynų, o ši savybė labai svarbi renkantis kelionės kryptį.

Taip, kol keliavome po Jordaniją, spėta pranešti, kad karas Jemene, kuriame dalyvavo ir Jordanija, baigtas, bet ir vėl ten aidėjo sprogimai. Tačiau prie šio karo Jordanija prisidėjo greičiau iš draugystės su Saudo Arabija, nei ko pykdama ant Jemeno. Šiaip Jordanija pastaruoju metu sugebėjo taikiai sutarti su kaimynais ir išvengti čia pat už jos sienos verdančių neramumų Sirijoje, Izraelyje, Vakarų Krante. Tad į dažniausiai prieš kelionę girdėtą klausimą – ar ten saugu, matyt, galima atsakyti taip: tiek pat saugu, kiek Paryžiuje, Londone ar Dalase, kur nežina kada kas gali sutrikdyti ramybę.

Bet Jordanija apimta depresijos: nesibaigiantys neramumai regione mažina turistų ir į šią šalį srautus. Mažai kas ryžtasi keliauti po dykumų pilimis garsias Jordanijos teritorijas netoli sienos su Sirija. O Vakaruose Jordanija ribojasi su Izraeliu ir Vakarų Krantu, tad net norint patekti prie Negyvosios jūros ar aplankyti biblinę Jordano upę reikia kirsti patikros punktus. Važiuodamas Negyvosios jūros keliu nuolat esi stabdomas ginkluotų pareigūnų, tiesa, turistams labai draugiškų, tad patikra dažniausiai tetrunka tiek, kiek užtenka pasakyti „Welcome to Jordan“ (sveiki atvykę į Jordaniją).

Jordanija – draugiška ne tik turistams, bet ir kaimynams. Lietuviai, ko gero, taip nemylėtų savo lyderio, kaip jordaniečiai myli karalių Huseiną, kuriam valdant beveik pusšimtį metų (1953–1999 m.) Jordanija kare su Izraeliu prarado nemenką dalį teritorijos. 1949 m. ji aneksavo iš Izraelio Vakarų Krantą, o 1967 m. jį Izraelis atsiėmė. 1994 m. Jordanija sudarė taiką su Izraeliu. Mainais už prarastą teritoriją Jordanija, priešingai nei kitos šo regiono šalys, kuria taikią ir stabilią dabartį, turi vieną laisviausių rinkos ekonomikų Artimuosiuose Rytuose, vykdo sveikatos ir švietimo reformas. Beje, Jordanija, pagal įvairius tyrimus, patenka tarp vidutiniškai religingų pasaulyje ir vienos mažiausiai religingų valstybių tarp arabų ir visame islamo pasaulyje.

Sugebėdama gyventi taikiai ir palaikyti draugiškus santykius su kaimynais, Jordanija netgi gausėja ir turtėja dėl kaimyninių šalių neramumų – šalis atvira pabėgėliams. Jei Amane sutinki šviesaus gymio, net šviesiaakį žmogų, greičiausiai tai siras, o net apie 90 proc. amaniečių šaknys – Palestinoje. Manoma, kad apie 70 proc. Jordanijos gyventojų – imigrantai. Tai pasaulinis rekordas, kuriuo šalis lenkia net tautų katilu vadinamas JAV.

Beje, palestiniečiams ir čečėnams, kaip ir krikščionims, kurių Jordanijoje – apie 6 proc. nuolatinių šalies gyventojų, skiriama atitinkama vietų kvota parlamente. Gyventojų prieaugis kasmet siekia apie 1 proc., o prie to nemažai prisidėjo ir liberali politika pabėgėlių atžvilgiu.

Pabėgėlis, stereotipiškai laikomas neturtingu žmogumi, nebūtinai toks: dažnas Izraelio iš Palestinos išstumtas bėglys į Jordaniją buvo turtingas, ir jų antplūdis smarkiai kilstelėjo Jordanijos BVP.

Dabartinis karalius – Huseino sūnus Abdullah II tęsia diplomatija paremtą tarptautinę politiką. Kad Jordanijos politika išliks nuosekli, matyt, simbolizuoja ir tai, jog Jordanijoje daug kur, net turgaviečių parduotuvėlėse, kabo trys portretai – buvusio, esamo ir būsimo (vyriausio iš keturių dabartinio vaikų) karalių.

Nuo karaliaus išminties Jordanijoje priklauso daug, nes tai – konstitucinė monarchija, šalies vadovas yra karalius. Jis skiria ministrą pirmininką nefiksuoto ilgio laikotarpiui, pasirašo arba vetuoja įstatymus, turi galią paleisti parlamentą, atleisti teisėjus, jis – vyriausiasis šalies ginkluotų pajėgų vadas.

Taigi karų ir neramumų baimė turistus nuo Jordanijos atbaidyti galėtų ne daugiau, nei keliaujant į bet kurią šiandienos neramaus pasaulio dalį. O patys jordaniečiai turistams draugiški, tolerantiški, neagresyvūs. Tad galiausiai imi elgtis taip, kaip niekad nepadarytum Lietuvoje, pavyzdžiui, palieki nesaugomus daiktus ant suolelio ir eini maudytis po karštomis versmėmis.

O turistinis meniu Jordanijoje kaip reta įvairus. Kad ir kaip neteisinga protėvių atžvilgiu, bet permaininga Jordanijos žemių istorija – šiandien didelis džiaugsmas turistams. Kieno tik palikimo čia nerasi: Jordanija 9 tūkst. pr. m. e. buvo vienas pasaulio neolito civilizacijos židinių, paskui tapo karavanų keliu (vėliau žinomu kaip Karalių kelias) tarp Azijos, Arabijos ir Europos, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Jordanijos teritoriją valdė Seleukidų imperija, paskui regione paplito graikų kultūra, net miestai buvo pervardinti graikiškais pavadinimai – Filadelfija, Gerasa. Vėliau čia susiformavo Nabatėjų karalystė, po to – Romos imperija. Jau mūsų eros metais šias teritorijas valdė Bizantijos imperija, vėliau Jordanija buvo administruojama kaip viena iš Sirijos provincijų, paskui – svetimšalių dinastijų iš Egipto, Mesopotamijos ir kitų. Po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) Jordanija atiteko Britų imperijai. 1946 m., perbraižant politinį žemėlapį, jai suteikta nepriklausomybė, ji pervardinta Jordanijos Hašemitų karalyste.

Jordanija garsėja ir piligrimų bibliniais maršrutais.

Už unikalumą Jordanija gali būti dėkinga ne tik permainingai savo istorijai, bet ir gamtai, nepagailėjusiai čia keistų anomalijų. Nors tai nėra didelė šalis (92,3 tūkst. kv. km), tačiau joje – dvi jūros, daugybė karšto vandens versmių, kalnai, dykumos. O didysis Jordanijos šedevras Petra – ir gamtos, ir žmogaus genialumo derinys. Be Petros, į UNESCO vertybių sąrašą įrašyta Kasr Amra – VIII a. pilis dykumoje, Um ar Raso (~Kastrom Mefa’a~) archeologinis kompleksas su bažnyčiomis mozaikų grindimis ir gražioji Vadi Rumo dykuma. Į UNESCO sąrašą pretenduoja dar penkiolika objektų, tarp kurių Šubako pilis, Džerašo romėnų miestas, Mudžibo gamtos draustinis, kurio tarpeklis tinka įsimintinam žygiui tik tiems, kurie iš tiesų nejaučia nei vandens, nei aukščio baimės. Nedidelei šaliai tikrai pavydėtinai ilgas pasaulio lygmens unikumų sąrašai.

Kelionę po Jordaniją patogu pradėti nuo jos pietų. „Turkish Airlines“ tiesiogiai skraidina iš Vilniaus į Stambulą, o iš čia – į Akabą, kuri priklauso laisvajai ekonominei zonai, tad vizos antspaudėlį oro uoste gauni nemokamai, nėra ir jokių išvykimo mokesčių. Be to, Akaba – vienas iš nardytojų rojaus kampelių, kur gali pamatyti ne tik unikalų Raudonosios jūros įlankos pasaulį, bet ir nuskendusį laivą ar tanką.

Paskui išsinuomoji automobilį, ir vos už 70 km – gražioji Vadi Rumo dykuma, dar vadinama Mėnulio slėniu, išgarsinta fimo apie Arabijos princą, kurio įvaizdį dabar bando mėgdžioti jaunesni dykumų gidai, galintys pasigirti juodomis garbanomis. Vadi Rumas paneigia stereotipą, kad dykuma šiek tiek primena dykrą: per 74 tūkst. ha dykuma prisagstyta uolėtų kalnų su tarpekliais ar didžiulėmis arkomis, oranžinio smėlio kopų. Dykuma – kaip chameleonas: uolos, kalnai ir smėlis keičia spalvą iš baltos į geltoną, juodą, neįtikėtino spindesio raudoną, kuri vienaip atrodo auštant, kitaip per saulėlydį.

Bent jau vieną dieną praleidus ir pernakvojus palapinių stovykloje Vadi Rume galima sukti Karalių kelio link. Jau pats kelias, pramintas karavanų, žygiavusių tarp Rytų ir Vakarų, – istorinė įžymybė, jis paminėtas net Senajame Testamente. Karalių kelyje – visa Jordanijos istorija: kryžiuočių pilys, unikalių mozaikų sostinė Madaba su bibliniu Nebo kalnu netoliese ir, žinoma, Petra, dėl kurios visų pirma ir veržiamasi į Jordaniją.

Susitikimas su tiek kartų nuotraukose matyta Petra vis tiek kelia jaudulį. Apie 600 metų prieš mūsų erą uolose iškirstas nabatėjų, arabų klajoklių genčių, miestas, paskui užkariautas romėnų, trumpai klestėjęs kaip Romos imperijos dalis, – su šventyklomis, kitais pastatais, į juos vedančiais laiptuotais takais, amfiteatrais, fontanais, kapavietėmis ir Nabatėjos karalių mauzoliejais. Rausva smiltainio spalva senoviniam miestui uolose pelnė rausvosios dykumų rožės vardą. Per šią Nabatėjos sostinę ėjo svarbiausi karavanų keliai, jungiantys Kiniją, Indiją su Arabija ir Europos Viduržemio jūros regionu.

Nuo įėjimo iki Petros perlo Al Kaznė, vadinamosios iždinės ar lobyno, – apie porą kilometrų kelio, pusė jo – giliu išdžiūvusios Siko upės vagos tarpekliu. Uolos siekia arti porą šimtų metrų, o plotis kai kur susiaurėja vos iki kokių trijų, tad ne veltui ant uolų likę kažkada juo judėjusių vežimų įbrėžimų.

Pusė septynių ryto, saulė dar neaukštai, turistų šurmulio dar negirdėti, o stebuklo nuojauta skubina žengti sparčiau, už kiekvieno vingio viltingai žiūrint – ar jau. Pagaliau – uoloje išskabtuota įstabioji iždinė, 40 m aukščio ir 26 m pločio kapavietė. Ji – Petros vizitinė kortelė, bet tai tik vienas didžiulio senovės miesto gabaliukas. Pavyzdžiui, nuo iždinės iki Ad Deiro (~ad-Dayr~) vienuolyno – kokia valanda kelio lyguma ir dar valanda ropštis į kalną tarpekliu. Tiesa, jau nuo įėjimo į Petros kompleksą kursuoja „taksi“: vežimaičiai iki iždinės, o asiliukai ar kupranugariai – ir tolesniais maršrutais. Tačiau išbandžiusieji asiliukų „taksi“ į kalną labiau dalijosi baime nusiridenti kartu su visu asiliuku į prarają nei malonumu gėrėtis nuostabiais vaizdais.

Beje, nabatėjai buvo ir vandens inžinerijos meistrai, puikiai suvokę, kad ir per mažai, ir per daug vandens – blogai. Petra – kaip taurė: iš visų pusių ją supa kalnai, nuo kurių vanduo subėga į Petrą, matyt, todėl vandens stokojančiame regione ir buvo nutarta miestą kurdinti būtent čia. Tačiau vanduo turi būti kontroliuojamas. 1963 m. potvynio metu pastatyta užtvara Petrai nuo potvynio apsaugoti. Bet archeologai gerokai nustebo atradę, kad nabatėjai jau prieš porą tūkstančių metų tuo buvo pasirūpinę – pastatę tunelį, kuriuo kontroliuodavo į Petrą patenkančio vandens srautą.

Turizmo vadovai siūlo Petrai skirti bent dvi tris dienas, nes didžiausių jos įžymybių maršrutas tęsiasi apie 25–30 km. Tačiau pradėjus nuo ankstyvo ryto iki saulėlydžio, per dvylika trylika valandų galima jį įveikti. Žinoma, ne vidurvasarį.

Laiką turistauti Jordanijoje reikėtų rinktis su protu: rugpjūtį temperatūra čia gali pakilti iki 49 laipsnių. Dykumų klimatas jokių garantijų dėl karščio ir šalčio kontrastų neduoda. Pavyzdžiui, Petroje šiemet kovo pabaigoje–balandžio pradžioje buvo ir sniego, ir 35 laipsnių karštis, bet antroje birželio pusėje, liepą ir rugpjūtį čia keliauti labiausiai rizikinga, nebent norima tik pagulėti prie jūros. Ir kitu metų laiku reikia turėti drabužių įvairovę, nes dienos ir nakties temperatūra skiriasi labai smarkiai.

Temperatūra skiriasi net tarp Jordanijos regionų: Amane visuomet net iki dešimt laipsnių šalčiau nei vos už keliasdešimt kilometrų prie Negyvosios jūros ar Akaboje prie Raudonosios jūros.

Nuo Petros toliau judant Karalių keliu Amano link – įspūdingos kryžiuočių Šubako ir Karako pilys, Madaba su unikaliomis mozaikomis (viena jų, esanti Šv. Georgijaus bažnyčioje, – seniausias žinomas Šventosios Žemės žemėlapis, sudėstytas iš mozaikos akmenėlių VI amžiuje).

Beje, nors atstumas nuo Petros iki Amano yra vos 250 km, važiavimo vien užsukant į Karaką ir Madabą – nuo aušros iki saulėlydžio. Bet apie vairavimo ypatumus – šiek tiek vėliau.

Nors Amanas, Jordanijos sostinė, turi vos porą archeologinių įžymybių, apsilankyti čia verta. Galima sakyti, tai du miestai: senasis – Rytų Amanas ir Vakarų Amanas, kuriame įsikūrusi turtingoji amaniečių bendruomenė. Rytų Amano gatvelių labirinte, kuriuo tenka kopti į viršų, mat Amanas įsikūręs ant šešių kalvų, – prieskonių ir kavos su kardamonu kvapai, o planus mesti svorį neabejotinai tenka vėl atidėti, nes kokia kelionė į arabų šalį be pasmaližiavimo baklava – sluoksniuotu pyragaičiu su medumi ir migdolais ar kitais rytietiškais saldumynais su stipria arabiška kava poros gurkšnių dydžio puoduke ar skiestomis citrinų sultimis su mėtos lapeliu. Jordanijoje nerasi kiaulienos, bet avienos (pavyzdžiui, keptos jogurte), ėrienos, vištienos, žuvies patiekalai, pagardinti rytietiškais prieskoniais, su arabiškos duonos paplotėliu – tikra šventė gomuriui.

Beje, Amane populiarios vieno patiekalo kavinukės ar „specializuotos“ gatvės, pavyzdžiui, vienoje įsikūrusios raktų dirbtuvės, kitoje parduodamos akvariumų ir gyvūnėlių prekės, trečioje kiekviename name – po vyrų kirpyklą. O jei norite pamatyti, kaip linksminasi auksinis arabų jaunimas, vakare verta pasivaikščioti Vaivorykštės (~Rainbow~) gatve, užkišta prabangių visureigių su Kuveito numeriais. Naktinio Amano po savo kojomis vaizdo nebūtinai ropštis iki garsiausios sostinės archeologinės vietos – Citadelės, užtenka užsukti į „Wild Jordan“ („Laukinė Jordanija“) centrą, įsikūrusį vieno iš kalvų, juosiančių Amaną, šlaite.

Iš Amano išsiruošus dienos kelionei lengva pasiekti senovinį romėnų Gerasos miestą, dabar Džerašą, ir pasivaikčioti kolonomis apjuosta apie trijų kilometrų Centrine gatve (~Cardo Maximus~), apsupta įspūdingų rūmų, amfiteatrų, pirčių.

O šiek tiek pavažiavus už Džerašo, ant kalno skiauterės išnyra įspūdinga Adžluno pilis, kuri nuo matytų Karalių kelyje skiriasi tuo, kad tai nebe kryžiuočių, o nuo jų apsiginti skirta tvirtovė.

Žinoma, keliaujant Jordanijoje negalima praleisti atrakcijos paplūduriuoti Negyvosios jūros paviršiuje. Tai žemiausia sausumos vieta pasaulyje, esanti 418 m žemiau jūros lygio. Beje, paplūdimiai čia daugiausia priklauso viešbučiams, tad bet kur nepasimaudysi – turi arba būti viešbučio svečias gyventojas, arba ne tiek jau mažai sumokėti už pasinaudojimą paplūdimiu.

O nuo Negyvosios jūros grįžtant į Akabą reikia nepraleisti posūkio į Hamamatą: pasukęs į serpantiną, besirangantį per rusvai-juosvai-pilkšvą peizažą, vis aukštyn ir vėl žemyn, nusileidi į 264 m žemiau jūros lygio esančią prarają ir išvysti oazę su palmėmis, įvairiaspalvėmis gėlėmis ir per šimtu vandens krioklių bei versmių. Kai kurie jų požeminės lavos įkaitinami iki 65 laipsnių pagal Celsijų. Krioklių vanduo patenka į baseinėlius, kuriuose gali mėgautis natūraliu karštu dušu ar pasikaitinti oloje lyg natūralioje pirtyje.

Pasimėgavus natūraliu SPA – į Vadi Arabos dykumos tyrus. Reikia neužmiršti dar prie Negyvosios jūros prisipilti degalų, nes degalinių kelių valandų kelyje – vos viena kita. O kai pamatai išsvajotos kavos iškabą, neskubėk džiaugtis, nes užrašas, kad ji už 70 km, ir reiškia, kad dar tiek kilometrų civilizacijos nebus. Beje, ir kupranugaris čia – ne tik įprastas kelio ženklas: jį gyvą gali pamatyti stovintį viduryje kelio.

Vairavimo Jordanijoje ypatumus apskritai vertėtų įtraukti į atrakcijų sąrašą. 100 km Jordanijoje reiškia maždaug dvi valandas kelio, bent jau Karalių ir Negyvosios jūros keliuose. Kelionę ilgina ne tik kalnų serpantinai, dykumų smėlis, civilinės ir ginkluotos patikros punktai, bet ir specifinis vairavimo stilius. Posūkių, išskyrus Amane, paprastai nerodoma, bet pypsima, kai automobilis lenkia kitą. Pypsima ir šiaip, dėl sunkiai numanomų priežasčių. Eismo juostų tiek, kiek telpa (tiksliau, kiek netelpa).

Automobiliai parkuojami ir dviem eilėm, jei tik kam prireikia kur sustoti. O jei kam reikia, kartais pasukama ir prieš eismą. Beje, kelių erelių čia nedaug, ir dėl labai objektyvios priežasties: kelyje labai daug kalnelių, vadinant tiksliau – beveik kalnų: reikia labai atidžiai sekti kelio ženklus net užmiestyje, nes užlėkti ant kalnelių nesumažinus greičio tikrai nedidelis malonumas. Beje, visuose turistų žinynuose įspėjama vengti važiuoti naktį, nes dalis jordaniečių laikosi nuostatos, kad geriausia naktį matyti važiuojant be šviesų.

O Amano gatvelių raizgalynė ir spūstys – ypatingas išbandymas vairuotojui. Keturių milijonų gyventojų mieste beveik nėra reguliaraus viešojo transporto, tad žmonės dažniausiai važinėja arba savais automobiliais, arba taksi.

Pėstieji tikrai ne drausmingesni: kerta net magistralines gatves, nė nežvilgtelėdami, ar neatvažiuoja automobilis, – tiesiog ištiesdami ranką, ir, o stebukle, automobiliai paklusniai sustoja.

Keisčiausia, kad tame eismo chaose nematėme nė vieno eismo įvykio ar juo labiau rimtesnės avarijos, o nepaisant, atrodytų, visiškos savivalės, vis dėlto vietos eismo dalyviai gana atlaidūs akivaizdžiai besiblaškančiam šiame chaose turisto vairuojamam automobiliui. Tiesa, dauguma automobilių čia įlenkti, o jų šonai gerokai apibraižyti.

Bent jau viena gera žinia vairuotojui – benzinas kainuoja bemaž perpus kaip Lietuvoje. Bet tai bene vienintelė palyginti pigi turistinė prekė. Viešbučiai ar automobilio nuoma, žinoma, priklauso nuo klasės ir neišsiskiria iš kitų šalių konteksto. Maisto kainos kavinukėse panašios į mūsiškių, bet alkoholis, jei jo apskritai bus, brangus. Be alkoholio galima apsieiti. Bet štai ir pamatyti svarbiausius šalies turistinius objektus – Petrą ir Vadi Rumo dykumą tikrai brangoka: į Petrą bilietas dienai kainuoja 50 Jordanijos dinarų (JOD), apie 63 eurus, diena Vadi Rumo dykumoje su visureigiu žmogui – apie 45 JOD (apie 56 eurus), įėjimas į karštąsias versmes – 15 JOD (beveik 19 eurų). Tiesa, bilietas į Karako ir kitas pilis ar garsiųjų Madabos mozaikų apžiūra kainuoja simboliškai – keli dinarai, tačiau prie turistų tuoj pat prisistato vietiniai gidai ir ima neprašyti pasakoti. Jiems tenka sumokėti papildomai, kiek – amžinas klausimas, nes už tos pačios trukmės pasakojimą sumokėta suma vienas lieka patenkintas, kitas įspėja, kad gauti pinigai – labai smulkūs.

Bet net tie savanoriai gidai tikrai nėra tokie įkyrūs, o juo labiau įžūlūs, kaip kokiame Egipte ar Tanzanijoje, nebando apgauti. To pasitaiko tik Vadi Rume, kur nelegalūs gidai bandė aiškinti, kad bilietų kasa nedirba ir pinigus reikia mokėti jiems.

Apskritai jordaniečiams net nebūdingas toks įprastinis arabų atributas, kaip derėjimasis, na, gal išskyrus prekeivių nutūptą Petrą.

Dar viena gera žinia keliautojui: tikrai nėra nedrąsu vakare vaikštinėti miestų gatvėmis, baiminantis vagysčių ar priekabiavimo. Arabai, kaip žinome, nevartoja alkoholio, tad nėra pavojaus pasipainioti po kojų girtam žmogui. Beje, europiečiai, įpratę per atostogas išlenkti stiklą vyno ar bokalą alaus, beviltiškai blaškosi po kai kurių miestų parduotuves ir net barus (pavyzdžiui, prie Petros esančiame Vadi Musa miestelyje tėra vienas viešbutis, kuriame gali rasti alaus), bet kurortuose ir Amane ar krikščionių gausiau gyvenamoje Madaboje alkoholio nusipirkti galima.

Tačiau arabai ir be alkoholio linksmintis moka. Vakare gatvės pilnos žmonių, kavinėse vyrai rūko kaljaną, moterys gurkšnoja arbatą, o vaikai, akivaizdu, lepinami ir išsikaulija visko, ko užsigeidžia. Prie vieno stalo kavinėje dažnai susirenka net trijų kartų šeimos nariai.

Jordaniečiai gerbia kitų geografinių platumų tradiciją moterims nedėvėti skarų, galų gale vienoms keliauti, rūkyti kaljaną ir net gurkšnoti vyną, jei tokio kavinėje yra. Bet, savaime suprantama, ir iš svečio reikalaujama gerbti vietos taisykles. Štai visuose turistiniuose objektuose sutikome daugybę ekskursantų moksleivių. Jaunieji jordaniečiai paprastai svetingai sveikina turistus „Welcome“, net prašosi kartu nusifotografuoti. Bet Džeraše paaugliai berniukai apspjovė turistę, dėvinčią berankovius marškinėlius, – arabų supratimu, tai nepadori apranga. Mokytojas privertė vaikinukus atsiprašyti. Tačiau ir turistams neturėtų būti sunku paisyti elementarių šalies, kurios svečias esi, elgesio taisyklių – nedėvėti trumpų sijonų, atvirų, be rankovių drabužių.

Tiesa, yra viena vieta, kur „aprangos kodo“ laikytis sunkoka, nors privalu – paplūdimiai. Arabės moterys maudosi retai, bet jei tai daro, tai kaip stovi – su skaromis ir žemę siekiančiu džilbabu. Karšta saulė kaipmat juos išdžiovina, ir galima toliau iškylauti nepersirengiant. Madingos jordanietės dėvi arabiško stiliaus maudymosi kostiumėlius, labiausiai primenančius naro kostiumą su galvos gobtuvu, tik, žinoma, neaptemptą. Tiesa, kurortuose prabangesni viešbučiai dažniausiai turi savo paplūdimius, kuriuose toks „aprangos kodas“ negalioja.

Ir dar vienas pastebėjimas apie jordanietiškas madas: nors dauguma moterų dėvi tradicinį ilgą kūno formas slepiantį džilbabą ir ryši skaras, jos paiso ir madų. Tradicinio drabužio kirpimo, klostelių, dirželių, sagučių, užtrauktukų, apvadėlių, ką jau kalbėti apie audinį, džilbabai būna ir džinsiniai, taigi įvairovė didžiulė. O jau skarų grožis! Maža to, po jomis dedamas specialus „kamšalas“, lyg po skara pūpsotų nerealaus dydžio natūralių plaukų kuodas. O svarbiausia grožio detalė – akys, tad joms paryškinti naudojama speciali arabiška kosmetika. Matyti, kad daugelis moterų, bent jau Amane ir kurortuose, grožiui pinigų tikrai negaili.

Jordanija apskritai gana turtinga šalis – žinoma, ne tokia kaip Omanas ar Saudo Arabija, bet turtingesnė už kitas arabų valstybes. Gerovė pamažu didėja: šiemet Jordanijai prognozuojamas 3,5 proc., kitąmet – 3,9 proc. BVP augimas. Nors  BVP vienam Jordanijos gyventojui siekia maždaug pusę Lietuvos gyventojo gerovės, tokį skirtumą lemia dideli kontrastai šalies viduje. Keliaujant per šalį galima matyti mums neįprasto skurdo – palapinėse ar į jas panašiose konstrukcijose įsikūrusių žmonių. Bet Amane akis traukia didžiuliai keliaaukščiai vienos šeimos namai su greta stovinčiais prašmatniais automobiliais.

Tiesa, šeimos supratimas Jordanijoje taip pat skiriasi nuo mūsiškio. Amane gyvenantis lietuvis, pas kurį teko pasisvečiuoti, rodo priešais jų daugiaaukštį stovintį trijų aukštų prašmatnų namą, kuriame gyvena trys vienos šeimos atšakos: dėdė, jo sūnus ir sūnėnas. Kai kartą dėdė sunegalavo ir buvo iškviesta greitoji pagalba, kartu su ja gatvę užtvindė keliasdešimt giminaičių automobilių – žinia apie bėdą perduota akimirksniu.

Bet artimas giminių bendravimas turi ir neigiamų aspektų. Paradoksas, bet Amane, kuriame gyvena daugiau nei pusė visos Jordanijos gyventojų – 4 mln. iš 6,5 mln., nėra nei operos, nei filharmonijos, o dramos trupės labiau primena mūsų mėgėjų kolektyvus. Iš tiesų tai skamba labai keistai ne tik šios dienos pasaulio, bet ir pačios Jordanijos praeities kontekste, nes senovės Petroje ar Džeraše buvo per tūkstantį vietų turinčių amfiteatrų, ir ne po vieną mieste. Kaip išsilavinęs, taip pat ir Vakarų universitetuose, Jordanijos elitas apsieina be teatro? Amane gyvenantis lietuvis tai iš dalies aiškina tuo, kad tam jordaniečiams tiesiog nelieka laiko. Štai į Europą išvykdami dirbti jų išsilavinę kaimynai prisipažino besidžiaugiantys, kad pagaliau galės daugiau laiko skirti sau ir savo asmeniniams poreikiams, nes dabar didžiąją dalį laiko atima bendravimas su giminaičiais.

Beje, ir Amanas išsipleikęs neįtikėtinai dideliame plote dėl šeiminių saitų stiprybės: užuot miestą plėtojant stačius daugiau daugiaaukščių namų, klesti privačių namų statyba.

Amane susitelkusi ir beveik pusė šalies gamybos: gana dideliais kiekiais gaminami fosfatai, trąšos, kalio karbonatas. Šalis neturi naftos ir mineralų telkinių, išskyrus fosfatus, kurie kartu su kalio druska yra pagrindinės šalies eksporto prekės. Dauguma Jordanijos gyventojų išlaiko save augindami avis, ožkas, galvijus, dirbama mažiau nei 5 proc. valstybės žemių.

Šalies ekonomiką labiausiai kelia turizmas, taip pat ir medicinos – Jordanijoje itin aukšto lygio medicinos paslaugos. Nors tolerantiškumu nepasižymintys lietuviai arabų gyvenseną linkę priskirti prie archajiškos, čia sveikatos apsaugos srityje stengiamasi naudotis visomis pažangiomis priemonėmis. Amane gimdžiusi čia gyvenanti lietuvė Gabrielė, lygindama su tokia pat patirtimi Lietuvoje, pasakoja, kad čia ne tik aukščiausio lygio paslaugos, bet ir nėra jokių svarstymų, ar gimdyvė turėtų viską daryti kuo natūraliau. Pas mus, kaip žinome, plinta judėjimas gimdyti kuo natūraliau, namie, maža to, neskiepyti vaikų. Tad akivaizdu, kas čia archajiškesni.

Tiesa, sveikatos įstaigos Jordanijoje daugiausia privačios. Viešasis sektorius apskritai nedidelis, ypač palyginti su Lietuva. Bet ir mokesčiai nedideli, mat prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį atsiranda tik nuo 2 tūkst. JOD (1,5 tūkst. eurų) pajamų, todėl mainais ir gauni nedaug valstybės apmokamų paslaugų. Tokia mokesčių sistema labai palanki turtingiems žmonėms, nes mažesnių pajamų jordaniečiams apsimokėti sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas gana brangu. Bet yra daug valstybinių mokyklų. Beje, jose mergaitės ir berniukai mokosi atskirai.

Jordanija dar mokosi vakarietiškos demokratijos, kaip rodo įvairūs tarptautiniai tyrimai, čia dar trūksta žodžio laisvės. Bet šalis, pasirinkusi taikos ir tolerancijos, o ne nuolatinių konfliktų tiek šalies viduje, tiek su kaimynais kelią, daro reformas, turtingėja ir gausėja. Kai gretimose jai valstybėse griaunami senovės paminklai, ji savuosius puoselėja ir kviečia būti laukiamu svečiu įstabiosios dykumų rožės šalyje. Tikrai verta.

Aušra Lėka

Kelionės. Egzotiškoji Venesuela niekada negarsėjo kaip turistams labai draugiška ir saugi šalis. Tačiau šiandien valstybė puikuojasi visuose pavojingų šalių dešimtukuose. Ar iš tiesų atvykėlių laukia tik kulka iš už kampo?

„Turistų Venesueloje labai mažai, per tris mėnesius tesutikome du. Ir nenuostabu, nes tai labai labai pavojinga šalis, o sostinė Karakasas tikriausiai yra vienas pavojingiausių pasaulio miestų, jei ne pats pavojingiausias. Per tris mėnesius, kuriuos praleidome Venesueloje, nušovė du mūsų draugus venesueliečius. Pusė mūsų draugų dėl saugumo važinėja neperšaunamais automobiliais“, – pradeda pasakojimą keliaujantis fotografas Danas Macijauskas.

Danas kartu su drauge Gintare Krūminaite į Pietų Ameriką paspruko nuo darganotos lietuviškos žiemos ir jau beveik pusmetį keliauja iš vienos šalies į kitą. Tiesa, į Venesuelą keliautojai, prisiskaitę pranešimų apie situaciją šioje šalyje, net neplanavo užsukti, tačiau Kolumbijoje sutiktas venesuelietis įkalbėjo persigalvoti ir pasižvalgyti bent porą savaičių. O atvykus į šalį dvi savaitės visai netikėtai išsitęsė iki trijų mėnesių.

„Tiksliau, praleidom ten 91 dieną. Viena diena ilgiau, nei leidžia viza, tačiau, kad ir kaip keista, pasienyje jokių problemų nekilo. Pasieniečių poste buvo daug žmonių, tad pareigūnai norėjo kuo greičiau mūsų atsikratyti. Tik paskubino keliauti lauk: „Gringos, gringos, čia jums nėra ko veikti. Eikite greičiau iš čia“, – šypteli prisimindamas Danas.

O kas iš tikrųjų vyksta Venesueloje? Pasak Dano, Venesuela šiandien kažkuo primena paskutinius sovietmečio metus, kai visur tvyrojo chaosas ir korupcija, prie būtiniausių prekių nusidriekdavo milžiniškos eilės, o rublis buvo visiškai nuvertėjęs.

„Ekonominė situacija labai prasta: žiauri infliacija ir visiškas chaosas su pinigais. Šalis uždara, vietinių pinigų negalima išvežti į kitas šalis. Doleris turi beprotiškai didelę vertę. Oficialus dolerio kursas (keičiant pinigus ir atsiskaitant kortele) yra šeši bolivarai, tačiau jei keiti grynaisiais, už dolerį gauni 240 bolivarų. Atitinkamai ir kainos šalyje atrodo nedidelės. Taigi, jei moki kortele, Venesuela atrodo brangi šalis, jei grynaisiais – tai vos ne pigiausia pasaulyje“, – pabrėžia keliautojas.

Danas pasakoja, kad keliaudamas nedažnai leidžia sau pirkti prabangius turus, samdytis gidus ir pan., nes kelionės biudžetas būna gana ribotas, tačiau Venesueloje galėjo sau leisti viską, ką tik užsigeidęs. Pavyzdžiui, vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 JAV dolerių, ekskursijos ir turai – panašiai.

„Nueini į prabangiausią restoraną ir sumoki už patiekalą keturis dolerius. Mokant bolivarais gali atrodyti brangu, ir neturtingas Venesuelos gyventojas to negali sau leisti. Tačiau mes už keturis dolerius kitose šalyse galime tik gatvės valgyklose pavalgyti, ir tai geriausiu atveju“, – lygina Danas.

O automobilio benzinas, mūsų akimis žiūrint, apskritai nieko nekainuoja – dalijamas nemokamai: 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį). Taigi vietiniai nesikuklindami važinėja automobiliais, turinčiais ypač galingą variklį. Gatvės atrodo egzotiškai, mat nepasiturintys žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais automobiliais.

Vis dėlto degalai dar ne viskas – vien pigus benzinas didžiulių šalies problemų neišsprendžia. Jau valdant Hugo Chavezui padidėjo nusikalstamumas, korupcija, į svarbiausius politinius bei naftos gavybos ir perdirbimo gamyklų postus buvo susodinti prezidentui palankūs žmonės, kurie vaikėsi tik naudos, o ne rūpinosi vis mažėjančiu įmonių efektyvumu. O kur dar nuolat gresianti nacionalizacija, kuri išbaidė iš šalies užsienio įmones ir investuotojus.

Pasak Dano, H.Chavezas su savais politikieriais atpratino žmones dirbti ir prileido pačių keisčiausių įstatymų. Tarkim, padirbi mėnesį, ir paskui darbdavys tau ilgą laiką turi mokėti atlyginimą.

„Daug panašių nesąmonių pridaryta. Daug kas iš neturtingesniųjų tokia tvarka buvo labai patenkinti“, – pastebi D.Macijauskas ir priduria, kad staiga politinė ir ekonominė situacija šalyje pasikeitė, sumažėjo naftos kainos, o H.Chavezo politika apsisuko antru galu – žmonės iš pasiturinčių virto neturtingais, o  neturtingi – visiškais skurdžiais.

Žmonės, kurie dirba arba turi verslus JAV ar kažkur kitur, užsidirba pinigų ir gali normaliai gyventi. Pasak Dano, jei Venesueloje atlyginimas siekia tūkstantį dolerių  per mėnesį, tai žmogus jau yra turtingas, netgi labai. Nes daugelis uždirba vos dešimt dolerių per mėnesį arba yra bedarbiai, neturintys jokių pajamų.

„Tiems, kurie neturi jokių pajamų, kito gyvybė staiga pasidaro visiškai nesvarbi. Jie tavo seną telefoną ne tik gali atimti, bet ir dėl jo ar kitos menkavertės smulkmenos paleisti kulką į galvą. Vagystės ir apiplėšimai vidury dienos miesto gatvėje yra įprastas dalykas, nes policija visiškai korumpuota ir niekuo nesirūpina“, – tikina Danas ir priduria, kad dabar venesueliečiai srebia H.Chavezo privirtą trumparegės politikos košę.

Nenuostabu, kad Karakasas yra miestas, kuriame įvykdoma gausybė žmogžudysčių: šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 120 žmogžudysčių. Apskaičiuota, kad daugiau nužudoma tik Hondūro San Pedro ir Meksikos Akapulko miestuose.

Pasak Dano, tereikia užeiti į parduotuvę, ir pasijunti grįžęs į sovietmetį: parduotuvė tuščia arba milžiniškos lentynos nukrautos kokios nors vienos rūšies nelabai kam reikalingomis prekėmis, ir daugiau nieko nėra. Iš parduotuvių, kaip pas mus sovietiniais laikais, dingo daugybė visiems reikalingų prekių, pavyzdžiui, tualetinis popierius, dantų pasta, dezodorantai. „Jei kur nors Venesueloje gauni nusipirkti dezodoranto, tai gali girtis: žiūrėk, žmogau, koks aš kietas – turiu dezodorantą“, – sako mūsų pašnekovas.

Jis nesistebi, jog žmonės, su kuriais jam teko bendrauti, žodžių į vatą nevyniojo ir vaizdžiai sakė, kad šalies vadovas neprotaujantis ir kad šiuo metu politikoje apskritai tėra neišsilavinę kvailiai, kurie priima įstatymus net neįsigilinę į esmę.

„Taigi, kol politikai nepasikeis, tol šalyje tvyros chaosas. O vietiniai ne kažin ką ir tegali padaryti, mat vos tik susirenka į demonstraciją, pareigūnai juos tuoj gerai pavaišina kulkomis“, – pasakoja Danas.

Šalyje galioja įstatymas, kad jei vyksta protestas ir iš mitinguojančių pusės parodoma nors mažiausia agresija – kas nors meta plytą ar akmenį, tai pareigūnai turi teisę tuoj pat pradėti šaudyti.

Studentai kartkartėmis sukyla ir išeina į gatves – vyksta demonstracijos, kurios beveik niekada neapsieina be aukų: žūva nuo vieno iki 20 žmonių. Policija į amžių nežiūri, šaudo ir į jaunuolius, ir į vaikus. O jei opozicijoje tik iškyla koks lyderis, jis iš karto grūdamas į kalėjimą arba nušaunamas.

„Žmonės sako, kad situaciją galima pakeisti tik su ginklu rankose, tačiau niekas nenori karo ir kraujo“, – priduria mūsų pašnekovas.

O ar jie patys su bendrakeleive nenukentėjo? Pasak Dano, jie gana sėkmingai susidėliojo maršrutą, be to, nuo nemalonumų juos nuolat saugojo geranoriški žmonės.

Keliautojai, pačią pirmą dieną atvykę į Venesuelą, tikėjosi bet kur lengvai išsikeisti dolerius, tačiau pasienyje neišsikeitė, o autobuso vairuotojas atvykėlius paleido kažkur miesto viduryje, neaiškiame rajone. Kol keliautojai neryžtingai stoviniavo svarstydami, ką čia daryti, prie jų pripuolę praeiviai ėmė klausinėti: „Ką čia darote? Juk čia labai pavojinga!“ O išgirdę, kad svetimšaliams reikėtų kažkaip nuvažiuoti iki stoties, tačiau jie neturi išsikeitę bolivarų, venesueliečiai daug negalvodami iš kišenės išsitraukė du šimtus su trupučiu bolivarų, įbruko juos atvykėliams ir dar kartą griežtai paragino kuo skubiau čiupti taksi ir dumti iš šitos pavojingos vietos.

„Visi bent truputį išsilavinę žmonės, kurie turi galimybę keliauti arba turi vaikų, gyvenančių ar dirbančių užsienyje, mąsto gerokai plačiau, racionaliai vertina politinę ir ekonominę situaciją šalyje“, – pastebėjo Danas.

Lietuvių kelionės sėkmę lėmė ir visiškai netyčia susidėliotas pats geriausias ir sėkmingiausias maršrutas keliauti po Venesuelą. Iš grėsmingojo Karakaso pora spruko į pajūrį, į jėgos aitvarų  mokyklą. Jėgos aitvarų sportas – nepigus malonumas, todėl mokykloje keliautojai susipažino tik su turtingais žmonėmis. Pasak Dano, dar kartą reikėtų pabrėžti, kad turtingi Venesueloje yra dirbantys žmonės.

„Taip mes ne tik išmokome valdyti jėgos aitvarus, bet ir susiradome daug draugų, o kartu patekome į savotišką burbulą, kuris apgaubė ir lydėjo mus visus tuos tris mėnesius. Mus labai koordinuotai prižiūrėjo naujieji draugai, rūpindamiesi, kad mums nieko blogo nenutiktų“, – pasakoja fotografas.

Su naujaisiais bičiuliais lietuviai išmaišė pačius gražiausius Karibų jūros pakrantės paplūdimius, garsėjančius baltu smėliu ir visų mėlynų atspalvių jūros vandeniu, aplankė kelias salas.

Laukinėje Tortugos saloje keliautojai prabuvo keturias dienas. Beje, plaukiant į salą teko patirti ir jūros rūstybę – kilo audra ir stipri liūtis, sugedo laivelio motoras ir keturių valandų kelionė išsitęsė iki aštuonių valandų. Tačiau pasiekus įdomaus peizažo salą visas vargas greitai pasimiršo.

Viena įspūdingiausių Venesuelos salų ~La Tortuga~ atradėjų XV a. pavadinta dėl gausybės čia gyvenusių vėžlių. Sala garsėja civilizacijos nepaliestu kraštovaizdžiu, mat iki XVII a. olandai joje kasė druską, tačiau ispanai išgrūdo juos lauk, o  žmonės per šimtmečius čia taip ir neapsigyveno.

Masinio turizmo mėgėjams tikriausiai labiau girdėta Margaritos sala, į kurią prieš gerus penkerius metus svajojo nukeliauti dažnas gero oro, saulės vonių ir auksinio smėlio gerbėjas. Sala viliojo ne tik dėl paplūdimių: įdomus miestas Porlamaras, kuriame išlikę nemažai elegantiškų spalvingų kolonijinio stiliaus pastatų. Šalia kito miesto – Pampataro yra daug dar ispanų XVI a. pastatytų galingų įtvirtinimų ir fortų, kurie padėję gintis nuo žiaurių piratų antpuolių. Tačiau šiandien čia turistų nei prisikviesi į paplūdimius, nei suviliosi piratų kovomis. „Kažkada gausiai turistų lankoma sala šiuo metu visiškai apleista. Iš turizmo belikęs tik prisiminimas“, – atsidūsta Danas.

Keliaujant Venesueloje verta užsukti ir Venesuelos Maldyvais vadinamą Rokeso salyną, kurį sudaro daugiau nei 350 didesnių ir visai mažų salų ar smėlėtų seklumų, išsidėsčiusių žiedu. Mat Rokesas yra atolas, kurio ilgis siekia bent 40 km. Žiedo centre tyvuliuoja lagūna, kurioje galima stebėti žaismingus delfinus ir grakščiai vandenyje plasnojančias rajas, o panėrus įdomu apžiūrėti prašmatnius koralų sodus ir po juos šmirinėjančias margaspalves žuveles. Na, o pačiose salose atvykėliams patartina ne tik drybsoti ant auksinio smėlio, bet ir užmesti akį į mangroves.

Beje, Rokeso salynas ima garsėti ir kaip dar vienas Bermudų trikampis. Sakoma, kad per pastaruosius dvidešimt metų virš šio salyno įvyko bent 10–15 incidentų, kai sugedo ar sudužo nedideli orlaiviai. Ypač šios kalbos pagarsėjo, kai prieš porą metų virš šios vietovės be pėdsakų dingo mados magnato Vittorio Missoni lėktuvas „BN-2 Islander“. Vis dėlto mistines teorijas šiek tiek pritildė magnato šeimos hipotezė, kad orlaivį galėję užgrobti narkotikų prekeiviai.

Venesuela turi ir kitokio pobūdžio gamtos objektų, kurie, jei šalis būtų draugiškesnė turistams, pritrauktų tūkstančius keliautojų. Tai pasakiško grožio didžiausias pasaulyje Angelo krioklys, kurio vanduo krinta beveik nuo kilometro aukščio stalkalnio Aujan Tepui, paties masyviausio ir aukščiausio stalkalnio, kylančio į daugiau kaip 2,5 km aukštį.

Krioklys pavadintas amerikiečių lakūno Jimmie Angelio vardu. Mat lakūnas blaškėsi po šias vietoves ieškodamas auksu žėrinčios upės, kuri, pasak kalbų, turėjusi tekėti kažkur tose vietovėse. Tačiau pamatė tik didžiulį krioklį, griaudėjantį nuo milžiniško kalno į slėnį. Grįžęs į Karakasą lakūnas savo kalbomis ir pažadais parodyti atrastą didžiausią pasaulio krioklį suviliojo du keliautojus ir savo žmoną. Deja, šį kartą skrydis nebuvo toks sėkmingas – lėktuvas, nusileidęs ant stalkalnio, įklimpo, o visa įgula per 11 dienų nusileido apačion.

Stalkalniai – dar vieni unikalūs dariniai Venesueloje. Masyvūs, plokščiomis viršūnėmis kalnai stūkso iškilę virš žalių džiunglių ir mena Gondvanos superžemyno laikus. Tuomet susidarė milžiniška smiltainio lyguma, kurią skildamas į dabartinius žemynus superkontinentas suplėšė ir suraukšlėjo, minkštesnes vietas, suformuodami slėnius, išgraužė krituliai ir erozija.

Milijonus metų šių stalkalnių viršūnės stūksojo neliestos žmonių ir atskirtos nuo aplinkinės ekosistemos. Dėl izoliacijos susiformavo saviti augalai, pavyzdžiui, grybas, medžiojantis vabzdžius ir augalus, kai kurie unikalūs smulkūs gyvūnai – vabzdžiai ar keistos rupūžės.

Beje, Arthuras Conanas Doyle’is, susižavėjęs pasakojimais apie kristalais žėrinčią Roraimos kalno viršūnę ir čia klestinčią unikalią florą bei fauną, parašė nuotykių romaną „Dingęs pasaulis“. Romano herojus profesorius su tyrinėtojų grupe užkopia į kalną ir jo plokštutėlėje viršūnėje atranda neregėtą pasaulį, kuriame vis dar gyvena dinozaurai, beždžionžmogiai ir indėnai.

Nusigauti iki šių kalnų nėra paprasta. Pasak Dano, panorus pasigrožėti Angelo kriokliu tenka ir lėktuvu skristi, ir motorine valtimi prieš srovę labai gražia džiunglių upe visą dieną plaukti, ir per džiungles žygiuoti, ir dar nakvoti tarp medžių pakabintuose hamakuose.

O ar į ramų keliautojų miegą nesikėsino didžiulės anakondos ir kiti pavojingi džiunglių gyventojai? Pasak Dano, džiunglėse nebuvo matyti jokios laukinės gyvūnijos, poilsį trikdė tik armijos išbadėjusių uodų. „Jausmas visai toks pat, kaip lietuviškame miške palapinėje miegoti“, – šypteli pašnekovas ir priduria vis dėlto taip ir neužmigęs, o fotografavęs, nes tiesiai iš nakvynės vietos buvo matyti didysis krioklys, apšviestas sidabrinės pilnaties šviesos.

„Ir štai prieš akis atsiveria fantastiškas vaizdas. Matai, kaip iš kilometro aukščio kliokia vanduo. Buvo ne drėgnasis sezonas – tai reiškia, kad krioklyje vandens nebuvo tiek daug, todėl jis žemę pasiekia ne srove, o baigiasi smulkučiais purslais, beveik rūku“, – pasakoja Danas.

Pasigrožėję kvapą gniaužiančiu krioklio vaizdu ir pasimėgavę džiunglių ramybe keliautojai patraukė atgal į Karakasą, kurio gatvėse kur kas pavojingiau nei laukinėse džiunglėse „Mes sakėme, kad Karakase ilgai neužtruksime, nes čia mums tikrai nėra kas veikti. Tačiau visi mūsų draugai buvo iš Karakaso ir pasikvietė mus paviešėti. Karakase užsibuvome net dvi savaites, per kurias spėjome aplankyti ir naktinius klubus, ir restoranus, ir kitas įdomybes. Pasirodo, visai įdomus miestas“, – sako Danas.

Draugai keliautojus apnakvindino savo namuose: vieni namus turi kalnuose, kiti – gražiausiose miesto vietose. Šeimininkai kategoriškai atsisakė imti bent centą už gyvenamą vietą, dažnai ir maistą.

Vis dėlto, kad ir kaip viliotų prabangūs restoranai ir naktiniai klubai, vieniems turistams gatvėmis bastyti nepatariama, o ir dieną verta imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, kelionių gidai rekomenduoja išsiverti iš ausų auskarus, nusisegti grandinėles ir laikrodžius, nusimauti žiedus, kad jokie blizgučiai nepatrauktų užpuolikų dėmesio. Netinka čia demonstruoti ir naujausio modelio telefonų ar fotoaparatų. Turistams siūloma turėti kišenėse smulkių pinigų, kuriuos būtų galima atiduoti užpuolikams. O sutemus turistams gatvėse nėra kas veikti – jie turėtų būti viešbučiuose.

Apskritai šalies sostinė turistiniu požiūriu nėra laikoma labai įdomiu miestu. Karakasas įkurtas XVI a. viduryje ir, atrodytų, čia turėtų būti gausu įdomių statinių, tokių kaip XVI a. bažnyčių ar gerokai vėlesniais laikas statytų kolonijinio stiliaus pastatų. Tačiau tokių grožybių mieste nelikę daug, nes Karakasą ne kartą siaubė žemės drebėjimai.

Įdomesni pastatai – tai XVI a. katedra, Šv. Pranciškaus bažnyčia, kerinti barokiniu interjeru, vienas kitas muziejus ir Bolivaro aikštė, kurioje stūkso paminklas Simonui Bolivarui. Priminsime, kad S.Bolivaras – politikas ir karvedys, itin garbinamas Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru ir Bolivijoje, mat XIX a. pradžioje padėjo atsikratyti kolonizatorių valdžios.

Vis dėlto Karakase nėra tiek įdomybių ir galimybių imtis įdomios veiklos, kaip kituose miestuose, pavyzdžiui, Meridoje, į kurią iš Karakaso ir patraukė mūsų pašnekovas.

Merida įkurta slėnyje, iš visų pusių apsuptame aukštų kalnų, ir šiame slėnyje kiekvienas turistas, turintis ekstremalių poreikių, ras kaip gauti savo adrenalino dozę: nori – lipk į kalnus, nori – plauk kalnų upėmis gumine valtimi. „Čia spėjome nuveikti gausybę įdomių dalykų, – tikina Danas. – Keliavome miškais, kopėme kriokliais su virvėmis, skraidėme parasparniais. O ir pats miestas labai įdomus ir įkurtas labai gražioje vietoje.“

Meridoje keliautojai atsisveikino su draugais ir patraukė į Kolumbiją, daug dešimtmečių irgi garsėjusią kaip labai pavojingą keliautojams šalį. Tačiau pastaraisiais metais valdžia įvertino biudžeto pajamas, gaunamas iš turizmo, ir ėmėsi griežtų priemonių nusikalstamumui pažaboti.

Ar tikrai čia saugiau nei Venesueloje? Pasak Dano, Kolumbijoje labiau rūpinamasi turistų saugumu – kiekvienoje turistų pamėgtoje vietoje stovi po pareigūną. Įstatymai labai griežti: jei užpuolamas turistas, tai užpuolikas bus nubaustas triskart griežčiau, nei apiplėšęs vietinį gyventoją.

„Visko pasitaiko, jei, pavyzdžiui, nuklysti ne į tą rajoną, tačiau apie užpuolimus pasakojami beveik anekdotai. Kažkur nuklydusį turistą užpuolė kolumbietis, išsitraukė peilį ir apsiverkė. Užpuolikas verkšlena, kad labai labai nenorintis apvogti svetimšalio, tačiau jam taip reikalingi pinigai. Tokios situacijos Venesueloje sunkiai įsivaizduojamos – ten toks užpuolimas gali baigtis šūviu į galvą“, – sako keliautojas ir priduria, kad prie Ramiojo vandenyno Kolumbijoje turistams vis dėlto patariama nelįsti.

Keliautojai Kolumbijoje neužsibuvo: iš jos patraukė į Ekvadorą, tada į Peru, o iš ten – į Boliviją. Keliautojų dar laukia Urugvajus, Argentina ir Brazilija. Pasak Dano, Pietų Amerika – labai nepigus žemynas, kainos čia nemažos, todėl reikia arba užsibūti vienoje vietoje ir padirbti, arba bėgte perbėgti. „O taip norisi apsisukti, grįžti į Venesuelą ir pabūti ten dar tris mėnesius“, – pasakojimą baigia D.Macijauskas.

Daiva Urbienė

Įdomiausios Venesuelos vietos

Verta aplankyti Kanaimą – gamtos draustinį, plytintį Didžiosios Gvianos regione. Tai vienas įspūdingiausių gamtos rezervatų visoje šalyje – čia gali keliauti savanomis, klaidžioti tropiniuose miškuose ir grožėtis rūsčiomis stalkalnių sienomis ar Angelo kriokliu, jo tęsiniais.

La Restinga Margaritos saloje – dar vienas nacionalinis parkas, kurį verta apžiūrėti patogiai įsitaisius valtyje ar laive. Šis nacionalinis parkas garsėja savo tunelių ir kanalų raizgalyne.

Orinoko delta susiformavo Orinoko upės žemupyje, prie pat žiočių į Atlanto vandenyną. Deltą sudaro daugybė kanalų, kuriais galima pasiirstyti valtimi ar paplaukioti motoriniu laiveliu. Čia galima sumeškerioti vieną kitą piraniją, stebėti kaimanus, krūmynuose besisūpuojančias beždžiones ir klykaujančias papūgas. Apsistoti galima pakrantėje įrengtuose namukuose.

Labai įdomu apsilankyti Varao genties indėnų gyvenvietėse. Čia galima nusipirkti rankų darbų iš sėklų pagamintų papuošalų ar drožinėtų skulptūrų. Indėnai mielai parodo savo buitį.

Na, o gyvūnų stebėti geriausia keliauti į savaną ~Los Llanos~. Čia galima pamatyti kaimanų, krokodilų, skruzdėdų, anakondų, kapibarų, o upėje pasimaudyti tarp piranijų ir pasigrožėti gėlavandeniais delfinais.

Shutterstock

Kelionės. Neretas žmogus išsiruošęs į kelionę dažnai viliasi pamatyti kažką naujo, įdomaus ir netikėto, galų gale pamiršti kasdienybę ir grįžti po atostogų kupinas netikėčiausių įspūdžių.

Kiekvienas keliautojas, išmaišęs daugiau ar mažiau pasaulio, yra atradęs savo kelionių koncepciją ir filosofiją, kuri kitiems gali atrodyti keistoka ar net sunkiai suvokiama. Juk vieni pasaulį apkeliauja autostopu, kiti – pėstute, treti neišlenda iš viešbučių rezervatų, dar kiti daugiausiai laiko praleidžia restoranuose ar vietinėse užeigose, per maistą ar gėrimus bandydami suvokti naujos šalies skonį bei kvapą. „Nesvarbu, kaip pažinsi pasaulį, – svarbu, kad atrastum sau tinkamiausią būdą pajusti ir suprasti naują šalį“, – sako mūsų pašnekovai.

O kaip geriausia susipažinti su nauja šalimi? Pasak keliautojos Vilmos Venckutonytės-Vaičiūnienės, jokia kelionių knyga, joks gidas nepapasakos tiek, kiek atskleis pokalbiai su vietos gyventojais, viešnagė jų namuose bei apsilankymas jų mėgstamose vietose. „Taigi pirmoji mano taisyklė keliaujant yra tokia: pirmiausia susidraugauk su vietiniais žmonėmis“, – siūlo Vilma ir išvardija dar keturis paprastus ir kiekvienam tinkamus būdus, kaip užmegzti ryšius su žmonėms kitose šalyse.

Pasak keliautojos, susiruošus keliauti į naują šalį verta pramokti jos kalbos arba išmokti bent kelis sakinius ar pagrindines frazes: „Kaip sekasi?“, „Kuo jūs vardu?“, „Kas čia?“, „Aš nekalbu jūsų kalba“, taip pat pasisveikinti, atsisveikinti ir padėkoti. Ir, aišku, kalbant nepamiršti šypsotis.

„Tai raktas į vietos gyventojų širdį. Pavyzdžiui, viešėdama Kinijoje aš sugebėjau mandarinų kalba įsiminti tik kaip pasisveikinti ir padėkoti, bet sutiktiems žmonėms šypsojausi. Be to, man kažkaip visiškai natūraliai norėjosi atkartoti jų kūno kalbą bei mimiką. Tai padėjo užmegzti daug įdomių pokalbių. Kinai kvietė mane į svečius pietų, pasakojo savo giminės istorijas, rodė savo amatus. Viešajame autobuse apsikeisdavome keliomis mandagumo frazėmis, ir štai vienas ištraukęs padovanojo du riešutus, kuriais kinai masažuoja delnus, kitas – žemėlapį, ir tai dar ne visi nutikimai“, – šypteli pasakodama Vilma.

Pasak moters, keliaujant visada verta vadovautis lietuviška patarle: kaip šauksi, taip atsilieps. Visose pasaulio šalyse žmonėms patinka, kad atvykėliai juos gerbia, jiems šypsosi, maloniai bendrauja, nuoširdžiai domisi jų gyvenimu, papročiais ir istorija, išklauso jų pasakojimų. Tai universalios taisyklės, galiojančios kiekvienoje, net ir egzotiškiausioje pasaulio šalyje.

Gebėjimas bendrauti ir išklausyti Vilmai ne kartą padėjo išsisukti iš nemalonių situacijų, tarkime, keliaujant autostopu įsėdus į išgėrusio vairuotojo automobilį, pasistačius palapinę privačioje žemėje ir atėjus nepatenkintam savininkui ar atidūrus neramiuose „karštuosiuose“ taškuose. Mat mūsų pašnekovė ne kartą lankėsi Balkanų šalyse neramiuoju jų istorijos laikotarpiu.

„Norvegijoje lankiau kursus apie taikų konfliktų sprendimą, ten susipažinau su jaunuoliais iš Balkanų šalių, pramokau serbų kalbos. Į Balkanų šalis keliavau tris kartus, kaskart ten praleisdavau po dvi tris savaites. Norėjau aplankyti savo draugus ir geriau suprasti jų gyvenimo istorijas: kodėl Rozeta iš Belgrado pirmąkart galėjo išvykti į užsienį tik 25-erių metų, kodėl Dejanas iš Kosovo išėjo į darbą ir nebeturėjo kur grįžti, nes dieną albanai sudegino jo namus serbų anklave. Viliojo ir kitos panašios vietinio jaunimo istorijos“, – prisimena Vilma ir priduria, kad būtent kalbos mokėjimas padėjo išsigelbėti iš ne visai smagių situacijų.

Štai keliautoja važiavo autobusu iš Belgrado į Kosovą, ir paskutiniame miestelyje Serbijos pusėje autobuso vairuotojas sako: „Viskas. Toliau nebevešiu.“ Gerai, kad Vilma jau galėjo susišnekėti serbiškai. Tad pasikalbėjusi su vairuotoju išsiaiškino, kad prieš dvi savaites Kosove įvyko serbų ir albanų susirėmimas, ir po to įvykio ji buvo pirmoji keleivė, pareiškusi norą važiuoti į Kosovą.

„Įtikinau vairuotoją, kad manęs ten laukia draugai, ir jis sutiko nuvežti. Pakeliui išvien stovėjo namai vaiduokliai, apsprogdinti, be langų, jokios šviesos ir gyvos būtybės krepštelėjimo, pro šalį nepravažiavo nė vienas automobilis. Pirmas dalykas, kurį pamačiau išlipusi iš autobuso Kosovo Mitrovicoje, buvo vidury gatvės stovintis tankas su dviem išlindusiomis UN karių galvomis“, – prisimena moteris.

Taigi Vilma iš Serbijos atvyko į Kosovą, o iš ten su draugais iškeliavo pasižvalgyti po Juodkalniją, paskui po Makedoniją, atsipūtė prie gražiojo Ochrido ežero. Kai atėjo laikas išvykti, Kosovo ir Serbijos pasienyje lietuvei įvažiuoti į Serbiją nebebuvo leista. Pasirodo, serbams pasieniečiams netiko tai, kad pirmą kartą mergina į Kosovą įvažiavo iš Serbijos pusės, o po kelionių po kaimynines šalis – jau iš Makedonijos pusės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kelionės. Axelio Munthe’s Kaprio sala, Salvadoro Dali Katalonijos pakrantė, Walterio Skotto Škotijos pilys, Friedricho Nietzsche’s Alpės, Claude’o Monet Atrecato uolų arkos – žvilgtelėję per didžiųjų kūrėjų gyvenimo prizmę mums jau įprastus turistinius objektus netikėtai pamatome kitoje šviesoje.

Susipažinti su genialiųjų menininkų kūryba labai paprasta – tereikia nusipirkti knygą ar bilietus į spektaklį, apsilankyti viename ar kitame muziejų, apžiūrėti garsiausius architektūros šedevrus. Tačiau atsakyti į klausimus, kas juos įkvėpė kurti, kas sužadino genijaus vaizduotę, – nepaprastai sudėtinga. Ištisos kartos menotyrininkų ir psichiatrų šios mįslės neišsprendžia daugelį dešimtmečių.

Keliautojams vargti prie mokslinių traktatų nereikia – tiesiog pasivaikščioti kūrėjų gyvenimo keliais ir pasigrožėti tais vaizdais, kurie įamžinti garsiausiuose šedevruose, galime kiekvienas.

Ženkime laiptais Kaprio saloje paskui gydytojo psichiatro ir rašytojo Axelio Munthe’s  „Knygos apie San Mikelę“ herojų: „Pagaliau užlipome paskutiniąją septyni šimtai septyniasdešimt septintąją pakopą ir praėjome pro skliautinius vartus, kur iš uolos tebekyšojo didžiuliai geležiniai įtvarai, likę nuo pakeliamojo tilto. Atsidūrėme Anakapryje. Po mūsų kojomis plytėjo visa Neapolio įlanka, apjuosta Iskijos, Pročidos, pinijų prižėlusio Pozilipo, – balta juosta tviskėjo Neapolis, iš Vezuvijaus kilo rausvas dūmelis, Sorento lygumą gaubė Sant Andželo kalno šešėlis, o toliau bolavo vis dar snieguoti Apeninai.“

Ar reikia dar geresnio ir išsamesnio gido, pasakojančio apie po kojomis atsiveriantį salos ir įlankos grožį, siauru takeliu užkopus į San Mikelės vilą, kurią iš griuvėsių prikėlė pats A.Munthe. Žvalgantis viloje iš rankų paleisti knygos taip pat negalima. Juk pirmuosiuose puslapiuose aprašyta šios ypatingos vietos vizija, kurią įgyvendino pats rašytojas.

Šiandien savo akimis galime įsitikinti: viskas vis dar taip pat, kaip aprašyta knygoje. Rodos, laikas čia sustingo, ir išgirsim koplyčios varpus, senąją italų kalba tariamas maldas, pro šalį pražingsniuos asilaitė Rozina ir paauglė Džoja, o iš šešėlio išnirs paslaptingas vaiduoklio šešėlis, saugantis šimtametes vilos paslaptis.

Atsikratę akimirksnio iliuzijų užsukime į vilą ir apžiūrėkime ją sekdami knygos herojaus vizijomis ir vertindami jo akimis: čia daugybė šviesos, namo erdvės atviros vėjo žaismui, tęsiasi elegantiškos kolonados, terasos ir arkados, pergolėje vis dar raitosi vynuogienojai, o štai ir koplyčia virtusi biblioteka su pasieniais sustatytais masyviais vienuolyno suolais, o štai ten – mąslusis egiptietiškas granitinis sfinksas, žvelgiantis kažkur į tolį. Beje, viloje išsaugota nemažai ir paties rašytojų daiktų, sukaupta įvairiomis kalbomis išleistų šio autoriaus knygų.

Nors sakoma, kad gražiausi salos vaizdai atsiveria būtent iš San Mikelės vilos kolonadų, tačiau ne mažiau įspūdinga pasivaikščioti Šv. Augusto soduose, pasigrožėti Faralijonų uolomis, aplankyti pačią žydriausią Žydrąją grotą ar bažnyčias.

Katalonijos pakrantė, o ypač 200 km nuo Ampurdano lygumų iki Blaneso besidriekianti Kosta Brava, didingumu nė kiek nenusileidžia Kaprio salai. Kosta Bravos pakrantė stebina kontrastais: grėsmingomis į vandenį smingančiomis uolomis, kuriose laikas, lietus ir saulė išskaptavo keisčiausias figūras, ir jaukiais auksinio smėlio paplūdimiais. O kur dar palei jūrą pabirę maži senoviniai miesteliai, tokie kaip buvusi piratų bazė L‘Estartitas, Palamoso uostas, stebinantis galingais įtvirtinimais, Tosa de Maro miestelis, pakibęs virš įlankos ir auksinio paplūdimio, baltumu akinantis Kadakvesas ir kiti.

Ne vieną čia esantį peizažą daugelis keliautojų yra matę meno albumuose ar muziejuose, mat Katalonijos vaizdai – gana dažnas Salvadoro Dali, ekscentriškiausio XX a. dailininko, tapybos motyvas. Jo paveiksluose, tokiuose kaip „Autoportretas“, „Aktas peizaže“, „Ampurdano mergina“, kubistiniame „Venera ir amūrai“ ar kt., galime pamatyti ne tik dailininko mėgto Kadakveso miestelio ir jo apylinkių pakrančių vaizdus, bet lengvai atpažįstamus Ampurdano lygumos peizažus. Ir apskritai, pasak menotyrininkų, nuo pat pirmųjų S.Dali kūrinių vargu ar rastume paveikslą, kuriame nebūtų atkartotas koks nors Katalonijos pakrantės uolų, miestelių, specifinės šviesos mirgėjimo motyvas.

Tad susiruošus į Kosta Bravą verta pasiimti nedidelį S.Dali darbų albumą arba bent jau prieš kelionę į pakrantę apsilankyti muziejuje. Tarkim, užsukus į Madrido „Centro de Arte Reina Sofia“ muziejų, kuriame sukaupta nemažai įdomių S.Dali, Pablo Picasso ir kitų dailininkų darbų, patartina ilgiau stabtelėti prie paveikslo „Kadakveso peizažas“ (1923 m).

Šiandien, beveik po šimto metų, Kadakvese niekas nepasikeitę: balti namai su virš stogų iškilusia barokine bažnyčia, tušti smėlėti paplūdimiai, viliojantys pasilepinti saule ir bangomis. Prigulęs „puslaukiniame“ paplūdimyje net nepagalvotum, kad šis į šiaurės rytus labiausiai nutolęs miestelis XX a. viduryje vadintas Ispanijos Tropezu, mat čia būriais traukė jaunimas, pakvaišęs dėl S.Dali kūrybos.

Atsikvėpus laikas į Port Ligatą, kur ekscentriškasis dailininkas pasitelkęs pašėlusią vaizduotę pasistatė tokius namus, kurie dar ir šiandien stebina net visko mačiusius keliautojus. Labirinto formos namas labiau primena nedidelę tvirtovę, išdabintą milžiniškais kiaušiniais (dar vienas dažnas kūrybos motyvas!), atsispindinčiais langų stikluose, baltais veidais, į lankytoją žvelgiančiais iš viršaus, keistai išskaptuotomis uolomis (panašių galima pamatyti ir dailininko paveiksluose). Labai tinkama vieta gyventi genialiam ekscentrikui, balansuojančiam ties beprotybės riba. Juk dar būdamas gyvas menininkas pasistengė, kad dėl ekscentriško įvaizdžio ir elgesio taptų legenda, o jo vardas – brangiai įkainotu prekės ženklu.

Sekant S.Dali pėdomis tiesiog privalu užsukti į Figeresą, kuriame užgaidusis menininkas pats įkūrė savo muziejų – „Teatro-Museo Dali“. Šiandien čia galima apžiūrėti paveikslų kolekciją, nors paganyti akių į garsiausius kūrinius neteks, nes juos išsidaliję garsiausi muziejai ir privačios kolekcijos. Bet įspūdis dėl to ne menkesnis. Sakoma, kad siurrealistiškesnės vietoje Ispanijoje nėra.

Čia lankantis galima justi tą audringą vaizduotę ir ekscentrišką mąstymą, kuriuo stebino pasaulį genialusis dailininkas. Akį traukia tarsi iš paveikslų perkeltos žėrinčios fasado statulos, stiklinis stogo kupolas, lietaus taksi ir išraiškingų formų moters statula, ekscentriški kambariai, keisčiausias iš jų – S.Dali žmonos Galos poilsio kambarys.

Beje, netoliese, Pubole, yra ir S.Dali žmonos, o kartu ir jo viso gyvenimo bei kūrybos mūzos, Galos namai. Ši moteris ekscentrišku skoniu nenusileido dailininkui. Jos namuose stebina keistos interjero detalės, pavyzdžiui, šviestuvo gaubtas iš roplio kaukolės, kėdės su keistomis dekoracijomis ir, aišku, paties dailininko tapyti darbai, kurių neapibūdinsi kitu žodžiu, kaip tik beprotiški.

Dailininkas, amžininkų tituluojamas talentingu bepročiu, savęs tokiu nelaikė, atvirkščiai, nors elgesiu kaip įmanydamas skatino tokias kalbas, tačiau maksimaliai aukštino savo talentą ir asmenybę. Anot jo, per visą šimtmetį neatsirado nė vienos herojiškesnės ir labiau stebinančios asmenybės už jį, na, nebent Friedrichas Nietzsche, bet šis dienas baigė išprotėjęs.

Mums belieka palyginti, ar XIX a. vokiečių filosofo, skelbusio Dievo mirtį, skonis buvo toks pat išskirtinis kaip ir pašėlusio kataloniečio. Pasižvalgykime Vokietijoje, Veimare.

Paskutinius 11 metų, jau būdamas pamišęs (kas šiandien benustatys, kokia negalia kamavo F.Nietzsche), leido Zilberbliko viloje (~Villa Silberblick~). Po filosofo mirties jo archyvą pradėjusi tvarkyti sesuo Elizabeth Förster perkėlė jį į tą pačią vilą. Šiandien čia muziejus. Vilą galima aplankyti, tačiau čia nieko „beprotiško“ nėra, greičiau atvirkščiai – pedantiška vokiška tvarka, nykiai ir liūdnai atrodantis rašomasis stalas, neįsimenantys kambariai, kuriuose sukabintos įvairios iškarpos ir dokumentai.

Šiandien čia traukia mokslininkai tyrinėti išlikusio archyvo ir tik retas turistas teatsimena, kad čia gyvenęs ir didysis filosofas. Kai muziejuje lankėsi šių eilučių autorė, jis buvo tuštutėlis, ir teko prie užrakintų durų luktelėti senutės, kuri atsiprašė ir pasiguodė, kad šiandien viloje mes esame vieninteliai lankytojai.

Taigi Zilberbliko vila, kurioje filosofas ne ieškojo įkvėpimo, bet sergantis buvo paslėptas nuo visuomenės, atrodo liūdna. O kur jis dirbo? Kur ilsėjosi? Į ką žvelgė rašydamas savo veikalus? Pasirodo, tai buvo didingų Alpių apsuptyje, mažučiame Zils Marijos (~Sils Maria~) kaimelyje, netoli Sankt Morico slidinėjimo kurorto, Šveicarijoje.

Kaimelyje stovi dviaukštis baltutėlis, pilku ir kerpėmis apaugusiu stogu F.Nietzsche’s namas, kuriame net septynias vasaras filosofas nuomojosi kuklų kambarį ir rašė savo veikalus „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (sakoma, kad įkvėpimas pagavo ant šalia tyvuliuojančio vaizdingo Silvaplano ežero kranto), „Dėl moralės genealogijos“, „Anapus gėrio ir blogio“ ir kt.

Laiške draugui jis rašė, kad esą nėra geresnės vietos dirbti, kaip Zils Marija, mat čia gera gyventi, puiki atmosfera, gamta kartu ir iškilminga, ir paslaptinga. „Nėra vietos pasaulyje, kuri man patiktų labiau“, – tikino F.Nietzsche.

Paprastiems lankytojams namą galima apžiūrėti tik iš anksto susitarus, o mokslininkams ar studentams galima ir apsistoti. Vyksta čia ir konferencijos, ir seminarai, kuriuose nagrinėjamas filosofo palikimas. Įsiprašius vidun galima apžiūrėti eksponuojamą F.Nietzsche’s nuotraukų kolekciją, šiek tiek užrašų ir veikalus su autoriaus užrašais. Beje, būtina pasižvalgyti po apylinkes ir atsikvėpti prie Silvaplano ežero, kuriame atsispindi didingos kalnų viršūnės.

Į Veimarą lengva ranka numoti nereikėtų, čia tiek įdomybių, kad tik spėk dairytis. Čia gyveno ir kūrė Johannas Wolfgangas von Goethe, Friedrichas Shilleris, Johannas Gottfriedas Herderis, Franzas Lisztas. Neapsisprendžiantiems, nuo ko pradėti pažintį su miestu, rekomenduotina visų pirma užsukti į barokiniu stiliumi pastatytą J.W.Goethe’s namą prie ~Frauenplan~ aikštės.

Ne, čia tokios beprotybės kaip S.Dali namuose nerasite, ir nors J.W.Goethe garsėjo begaline arogancija, pasipūtimu ir laikė save genijumi, namuose, kurie, sakoma, atkurti beveik visiškai tiksliai, viskas idealiai tvarkinga, jauku, ramu ir gana kuklu. Poetas šiame name pragyveno apie 50 metų. Čia atkurta buitis, galima pasivaikščioti po sodą, kuriame ir šiandien kvepia vaistažolėmis.

Jei vis dėlto sukirba mintis, negi tokios aplinkos poetui užteko, kad parašytų garsiuosius kūrinius, tokius kaip „Faustas“, „Jaunojo Verterio kančios“, tomus eilėraščių ir kitų poemų, verta prisiminti, kad J.W.Goethe buvo Švietimo epochos asmenybė, domėjosi viskuo – nuo alchemijos ir spiritizmo iki menotyros ir gamtotyros. Be to, daug keliavo po Italiją ar Prancūziją tomis vietomis, kuriomis ir  šiandien patraukia daugelis keliautojų, – tai Roma, Venecija, Florencija, Paryžius. Ir visas tas platus pasaulio suvokimo spektras atsispindi kūryboje.

Lygiai taip pat ramybe ir tvarka spindi J.W.Goethe’s amžininko F.Shillerio namai Veimare, kuriuose jis praleido paskutinius gyvenimo metus. Vadinamuosiuose Biurgerių namuose rodoma nuolatinė ekspozicija „Schilleris Tiuringijoje“, atkurtas to laikmečio stilius, naudojant net ir originalius daiktus. Tačiau čia akivaizdžiai trūksta poeto dvasios, kaip ir XIX a. kompozitoriaus Franzo Liszto namuose įrengtame muziejuje.

Tad pasidairius po namus-muziejus geriau patraukti į Nacionalinį Vokietijos teatrą, kurį įkūrė pats J.W.Goethe, tiesa, teatras tada vadinosi Dvaro teatru (~Hoftheatre~) ir, jei pasiseks, bus galima pasiklausyti F.Liszto kūrinių.

Tiesiog privaloma viešint Veimare apsilankyti hercogienės Anos Amalijos bibliotekoje, kurioje sukaupti rečiausi leidinių egzemplioriai, tačiau jie griežtai saugomi ir paprastam turistui neprieinami. Tačiau puošniojoje Rokoko salėje akis gali paganyti visi.

Beje, Veimare verta apžiūrėti įdomią bauhauzo (~Bauhaus~) stiliaus architektūrą ir užsukti į šiam stiliui skirtą muziejų. Bauhauzas – modernizmo laikotarpio architektūros ir dizaino kryptis, atsiradusi Veimare. Įdomu, kad šis stilius laikomas bene sėkmingiausia XX a. Vokietijos kultūros eksporto preke.

Na, o jei literatūros autorių pavardžių dar mažoka, galima keliauti į Edinburgą. Škotijos sostinė turi UNESCO literatūros miesto titulą. Tokia garbė tėra suteikta vos keliems miestams – Dublinui, Reikjavikui, Melburnui, Ajovai, Krokuvai ir Noridžui. Na, o Edinburgas taip pagerbtas ne veltui, nes būtent čia kūrė ne vienas žinomas literatas, vyksta gausybė literatūrinių renginių. Ypač įdomus Škotijos rašytojų muziejus, kuriame galima išsamiai susipažinti su XVIII a. romantizmo pradininko Roberto Burnso, XIX a. rašytojo Roberto Luiso Stevensono bei sero Walterio Scotto gyvenimo faktais ir kūryba.

Ne viena karta užaugo naktimis ryte rydama W. Scotto romanus, tokius kaip „Aivenhas“, „Lamermuro sužadėtinė“, „Kventinas Durvardas“, „Dama iš ežero“, „Rob Rojus“. Paauglystėje tikriausiai ne vienam norėjosi kuo greičiau praversti puslapius su nuobodžiais buities ar gamtos aprašymais, tačiau šiandien keliaujant tie puslapiai, greitomis permesti akimis, lengvai atgyja atmintyje. Tarkime, geriausiuose romanuose „Rob Rojus“, „Edinburgo kalėjimas“ ar „Veiverlis“ vaizduojama XVIII a. Škotija, o aprašyti peizažai dar ir šiandien puikiai atpažįstami keliaujant po Škotijos kalnus.

Na, o ką dar verta apžiūrėti keliaujant W.Scotto gyvenimo takais?

Viešint Edinburge retas praleis pro akis pompastišką ir kartu gana niūrų paminklą – Skotto monumentą. Verta užsukti į Džordžo aikštę (~George Square~), kur galima nusifotografuoti, ir nueiti prie elegantiško pilkų plytų namo, kuriame vaikystėje gyveno kūrėjas. Galima aplankyti ir dar vieną su W.Scotto vaikyste susijusią vietą – ~Sandyknowes~ prie Smailholmo bokšto, Škotijos istoriniame pasienyje.

Tai labai įspūdingas turistinis taškas, kuriam suteiktos 5 žvaigždutės, kaip vienai lankomiausių Škotijos vietų. O tokių tėra viso labo aštuonios.

Peizažas itin didingas: galingi Smailholmo pilies griuvėsiai, netoliese niūri ~Lady Hill~ uola, šalia tyvuliuojantis ežeriukas, samaninės spalvos ir, aišku, tūkstančiai senovinių legendų bei dainų, kurias sekė ir dainavo apylinkėse gyvenantys žmonės. Visa tai galima atrasti rašytojo kūriniuose ir suprasti, kad nuo XVIII a. niekas nepasikeitė – didybė ir ramybė.

Dar įdomu užsukti į Abotsfordo namus – nedidelę pilaitę, kurią XIX a. pabaigoje pasistatė rašytojas, įspūdinguose gotikinio Melrozo vienuolyno griuvėsiuose padėti gėlių ant jo kapo, atsipūsti vaizdingose ežerų, kuriuos savo kūriniuose mini rašytojas, pakrantėse. Na, ir gal kiek daugiau laiko skirti istoriniam Škotijos pasienio maršrutui, kuris driekiasi nuo Edinburgo iki Karlailo miesto Šiaurės Anglijoje. Čia ne vienas pavadinimas prikels iš atminties W.Scotto romanų veikėjus ar minimas vietas.

Verta prisiminti ir Galovėjaus turistinį maršrutą – nuo Gretnos iki Ero. Geriausia važiuoti automobiliu ir užsukti į su Robertu Burnsu susijusias vietas. Tiesa, ši pavardė lietuviams gal kiek mažiau žinoma, tačiau lengva prisiminti „Burnso naktį“ ir jo poemą hagiui. Tiek užtenka, kad susidomėtum šio poeto kūryba.

Abu minėti maršrutai driekiasi daugiau nei 100 km.

O panorusiems gerai pasivaikščioti verta patraukti į Anglijos pusę ir pasivaikščioti romantizmo poeto Williamo Wordswortho mėgtais takais. Maršrutas ne toks trumpas – tai 290 km ilgio kelias, vedantis gražiausiomis Ežerų krašto (~Lake District~) nacionalinio parko vietomis, vingiuojantis palei mielus Kesviko, Butermero ir kitus kaimelius, laukinius kalnus bei ežerus.

Beje, ši vietovė garsėja ir itin kaprizingais orais: jei išeisi šviečiant saulei, tai dar nereiškia, kad nepakliūsi į liūtį ar audrą. Na, romantizmo atstovą tokie permainingi orai tik žavėjo, tačiau retas išpaikintas turistas leisis į tokią avantiūrą. Tad, laimei, galima rinktis prasivaikščioti trumpesnėmis atkarpomis arba net važiuoti automobiliu. Na, o drąsiausi avantiūristai, ryžęsi keliauti pėstute, visą maršrutą sukars per dvi savaites ir pamatys gražiausias apylinkių vietas. Tiesa, susiruošus į tokią kelionę W.Wordswortho poezijos tomelis – būtinas nešulys, mat čia ant vieno ar kito kalno arba vaizdingo ežero pakrantėje ir dera skaityti jo eiles, ypač pliaupiant lietui.

Norintiems geros kelionės pėstute, bet kartu ir gero oro, verta keltis per La Manšo sąsiaurį į Prancūziją ir keliauti garsiausių dailininkų keliais. Štai levandomis kvepiančiame Provanse galima pasižvalgyti po peizažus, kuriuos tapė Paulis Cezanne‘as, dar įspūdingesnius paveikslams išsirinkdavo Claude’as Monet. Tikrai neverta atsisakyti palandžioti po rūsčiomis Atrecato (~Etretat~) uolų arkomis ir pasivaikščioti įspūdinga pakrante.

Negalima aplenkti ir Normandijoje esančių Živerni (~Giverny~)sodų. Čia pasijunti patekęs į meno kūrinį. Keistas jausmas apima čia lankantis vasarą, kai pražysta spalvingi gėlių žiedai, saulės spinduliai, prasiskverbę pro tankią lapiją, blykčioja nedideliuose tvenkiniuose, kuriuose žiedus skleidžia vandens lelijos, – jas patogiausia apžiūrėti nuo grakštaus japoniško stiliaus tiltelio. Akimirksnį pasijunti patekęs į patį paveikslą. Juk čia visa aplinka tokia, kokią mes pažįstame iš paveikslų – „Vandens lelijos“, „Nimfos“ ir kt. Tiesa, galima apžiūrėti ir C.Monet vasarnamį, tačiau jis mažiau įdomus nei pasakiško grožio sodas, įkvėpęs dailininką sukurti ne vieną šedevrą.

Užsukus į Briuselį vienas, ko gero, privalomų aplankyti vietų yra siurrealisto Rene Magritte’o muziejus. Keliaujant nuo Karalių rūmų senamiesčio link per menininkų kalnelį, akis užkliūva už pastato lango, kuriame ryškiai spindi mėlynas dangus ir baltas debesėlis, – šiame pastate ir įkurtas muziejus. Eksponatai verti dėmesio, juolab ekspozicijos dažnai keičiamos – atgabenami vis kiti paveikslai iš privačių kolekcijų ir muziejų.

Įdomiausi, aišku, brandžios kūrybos pavyzdžiai, tokie kaip „Šviesos imperija“, kuriame susitinka diena ir naktis. Na, kartais atrodo, kad tokius vaizdus jis bus matęs ankštose Briuselio gatvelėse, kai apačioje tvyro tamsa, o virš namų – giedras, ryškiai mėlynas dangus ir balti debesėliai. Tačiau tai tik stebėtojo prielaida.

Kita vertus, yra ne vienas miestas, įkvėpęs menininką kurti. Štai Jameso Joyce’o romano „Dubliniečiai“ pagrindinis herojus, pasak kai kurių literatūrologų, yra ne kas kitas, kaip pats miestas. Aišku, čia yra įvairiausių veikėjų, bet jie tėra detalės, padedančios atskleisti miesto charakterį ir ypatumus. Taigi rašytojui toli savo personažų ieškoti nereikėjo – pereini per miestą, įsitaisai bare ir ilgėliau pastebėjęs aplinką jau gali rašyti.

Dar vienas miestas, įkvėpęs rašytoją, – Pamplona Ispanijoje. Čia kasmet San Fermino festivalyje drąsą ir nervų šaltumą išbando daugybė turistų ir vietinių gyventojų, kurie skuodžia genami persiutusių bulių, kiek kojos neša. Kai kuriems bėgikams ši avantiūra baigiasi rimtomis traumomis. Beje, už kasmet vis labiau populiarėjančią pramogą ir minias turistų Pamplonos gyventojai turi būti dėkingi Ernestui Hemingway,ui, kuris savo kūrinyje „Fiesta“ aprašė ir neįprastą miesto tradiciją – bėgimą su jaučiais.

Keliaujant su vaikais Švedijoje verta, kad ir truputį nukrypus nuo maršruto, patraukti ten, kur vaikystę praleido Astrida Lindgren – į Neso miestelį šalia Vimerbio. Juk dauguma jos knygų nuotykių ir personažų buvo paremta vaikystės prisiminimais. O tada važiuoti tiesiai į Vimerbį, kuriame įkurtas šios rašytojos personažų pasaulis. Tiek mažiesiems skaitytojams, tiek suaugusiems bus įdomu pamatyti, kur gyveno Karlsonas ir Mažylis, išvysti Pepės Vilą Vilaitę ar neklaužados Emilio miestelį. Be to, čia vyksta teatralizuoti pasirodymai, rodomi trumpi vaidinimai knygų motyvais.

Keliauti rašytojų, poetų, dailininkų ar filosofų keliais gana sudėtinga, mat tam reikia skirti nemažai laiko, dažnai nutolti nuo populiaresnių turistinių vietovių, kita verta, tai galimybė kitaip pažinti šalį ir pasaulį, bent akimirką pamatyti jį kito akimis.

Kelionės. „Gražu, jauku, įdomu, skanu ir nebrangu“, – taip keliavusieji apibūdina Indonezijos salas. O juk tiek ir tereikia net pačioms įdomiausioms atostogoms.

Pavargusių nuo žiemos pilkumos ar pavasarinio purvo lietuvių akys vis dažniau krypsta į egzotiškąją Indoneziją, tituluojamą atostogų rojumi, mat orai čia bene visus metus džiugina 25 laipsnių šiluma. Tad, atrodytų, telieka išsirinkti salą ir mėgautis saule, smėliu bei bangomis. Tačiau čia yra kur kas daugiau įdomybių nei vien pašėlusios vandens pramogos.

Indonezijoje suskaičiuojama apie 17–18 tūkst. salų, kuriose galima atrasti visko, ko tik geidžia nuotykių ir įspūdžių ištroškusi turisto širdis. Mažiau nei trečdalis salų yra apgyvendintos, jose galima lankyti egzotiškiausias šventyklas ir stebėti įdomius ritualus. Kitose veši džiunglės, dunda ir rūksta niekada nenurimstantys ugnikalniai, jūroje akį džiugina spalvingi koraliniai rifai bei tuntai įvairiaspalvių žuvų.

Tad susiruošus į Indoneziją svarbu prisiminti vieną taisyklę – šiukštu neskubėti ir nesiversti per galvą. Juk visų salų per vieną kelionę neapiplauksi, visų įdomybių apžiūrėti nespėsi, visų pramogų neišbandysi, visų patiekalų neišragausi. Telieka atsipalaiduoti ir atostogomis mėgautis neskubant. Būtent taip keliaudama su šeima elgiasi stilistė Agnė Gilytė.

„Išsinuomojame automobilį ar motorolerį ir keliaujame iš anksto neužsisakinėdami viešbučių. Mes mėgstame laisvę ir ekspromtą, kai būname kur norime ir kiek norime. Ir galime išvažiuoti, kada tik mums šauna į galvą. Mes visada šitaip keliaujame ir dar niekada nenusivylėme“, – sako Agnė, pridurdama, kad tokį kelionės būda rinkosi ir Indonezijoje.

Agnė su šeima Indonezijoje ilsėjosi tris savaites, per kurias aplankė tris labai skirtingas salas – Balio, Gili Airo ir Lomboko.

O kiek tokia kelionė gali kainuoti? „Tie, kurie mano, kad Indonezijoje ar bent Balio saloje yra brangu, klysta. Arba gal žmonės pakliūva į viešbučių kompleksinius pasiūlymus… Bet kai keliauji savarankiškai ir viską planuoji pats, kelionė nepabrangsta iki kosmoso“, – tikina Agnė.

Ir nakvynės kainos labai neplonina piniginės. Agnės šeima ne rinkosi prabangius viešbučius su programa „viskas įskaičiuota“, bet nuomodavosi užmiesčio namus arčiau jūros. Viena naktis kainavo apie 30 eurų. Pasak Agnės, įmanoma rasti nakvynę ir už dešimt dolerių, tik komforto būtų mažiau.

Pažintį su Indonezija Agnė pradėjo nuo bene pačios spalvingiausios ir labiausiai turistų mėgstamos Balio salos, esančios vos už kelių kilometrų nuo Javos salos. Sena legenda pasakoja, kad Javos karalius už nepaklusnumą išvarė savo sūnų ir palaukęs, kol šis nužingsniuos siaura sausumos sąsmauka į gretimą salelę, užbrėžė liniją. Siaurutę sausumos juostelę nuplovė vanduo. Tačiau kažin ar neklaužada sūnus buvo nubaustas taip smarkiai, mat giriamasi, kad Balio saloje galima rasti visko, kuo taip didžiuojasi kitos Indonezijos salos, – šventyklų, ryžių terasų, niekada nesibaigiančių švenčių, gerą orą, nuostabią jūrą ir jaukius paplūdimius, kurie vienur juodi nuo lavos, o kitur džiugina aukso soalvos smėliu.

Būtent poilsį Uluvatu kurorto paplūdimyje Agnės šeima ir pasirinko pirmiausia. „Nors čia ir labai patiko, atsipūtę nusprendėme keliauti kitur ir persikėlėme į Gili salas“, – pasakoja keliautoja.

Šeima apsistojo Airo saloje, kuri garsėja itin ramia, net pačia ramiausia atmosfera iš visų Gili salų, čia mėgsta atostogauti šeimos ir vyresnio amžiaus žmonės. O, tarkim, Travagano sala žinoma dėl aktyvaus gyvenimo tiek dieną, tiek naktį, čia gausu linksmo jaunimo ir pašėlusių vakarėlių.

„Mes pamanėme, kad keliaujame su vaiku, tai mums ten labai patiks, bet vis dėlto nepatiko. Ten taip ramu, kad jau net pernelyg“, – sako A.Gilytė ir pabrėžia, kad kiek yra žmonių, tiek nuomonių – kitiems gal ten būtų idealu atostogauti.

Tačiau saloje buvo ir kitų trūkumų. Pasak Agnės, jų šeima mėgsta įdomiai ir skaniai pavalgyti, ypač paragauti patiekalų, kurių Lietuvoje negausi, pavyzdžiui, šviežios, ką tik pagautos žuvies ir jūrų gėrybių. Tačiau, įdomus paradoksas, šioje saloje šviežios žuvies, aštuonkojų ar krabų, kuriuos būtų galima išsirinkti turguje ar restorane ir paprašyti čia pat pagaminti, nėra.

„Paplūdimiai dar pusė bėdos, nors ir ne tokie puikūs kaip Balio saloje. Prie salos galima nardyti, tačiau mes su vyru nesame nardytojai, o štai galimybės paplaukioti banglentėmis nėra. Taigi mums čia buvo nyku ir nuobodu“, – pasakoja Agnė.

Kadangi buvo likę dar daugiau nei pusę atostogų, šeima nusprendė keltis į Lomboko salą.

Indonezijoje patogu iš vienos salos į kitą keltis keltais. Tačiau pasirinkus visuomeninį transportą, pasak Agnės, verta žinoti, kad nors toks keliavimo būdas gerokai pigesnis, keltas išplaukia tik tada, kai susirenka 30 žmonių. Taigi gali iškeliauti po valandos, o gali ir kitą dieną, kai susirinks visi keleiviai. Plaukti privačiu keltu kainuoja brangiau, bet sugaištama mažiau laiko.

Lomboko saloje vyrauja islamas. Pasak Agnės, tai ir jaučiama. Hinduistai ir budistai gerokai ramesni, negriebs už skverno siūlydami savo paslaugas ar prekes, o šioje saloje gyventojai nesikuklindami stveria už rankovės, kad atkreiptų dėmesį. „Beje, ir sala labiau prišiukšlinta, visur „prikleckinta“, – šypteli Agnė.

Nepaisant šiukšlių pakelėse ir kai kuriuose upeliuose, Lomboko sala garsėja nuostabiais laukiniais paplūdimiais, kuriuose jūra ir bangomis galima mėgautis vienumoje. „Paplūdimiai nuostabūs. Važiuodavom motoroleriu, ir jei paplūdimyje matydavome bent tris žmones, mums tai jau netikdavo, taigi traukdavome kitur. Ir greitai atrasdavome kitą tuštutėlį paplūdimį, kuriame gera kad ir visą dieną praleisti besimėgaujant saule, smėliu, skaidriu jūros vandeniu“, – pasakoja A.Gilytė ir priduria, kad čia užteko laiko ir aktyvioms pramogoms: plaukiojimui banglentėmis ar jėgos aitvarais.

Verta paminėti, kad Lomboko saloje netrūksta ir kitų pramogų. Turistai, prisimėgavę auksiniu šnarančiu smėliu ir turkio spalvos jūra, neretai susigundo gana sudėtingais pėsčiųjų žygiais per džiungles arba bando savo ištvermę karštyje žingsniuodami vieno iš keturių beveik 3 km siekiančių ugnikalnių link.

Bet pats įspūdingiausias ir vaizdingiausias trečio pagal dydį Indonezijoje Rindžanio ugnikalnio krateris. Užkopus į 2726 m aukštį prieš akis atsiveria stulbinantis vaizdas: krateryje tyvuliuoja Segara Anako ežeras, kurio centre dar pūpso nemaža sala. Akį traukia ir rūstoka vulkaninių kalnų panorama, žaliuojantys laukai ir jūros mėlis.

Beje, bet koks kopimas į kalnus džiugina lietuvio akiai egzotiškais ir neįprastais vaizdais: ūksmingos džiunglės, kunkuliuojančios ir garuojančios karštos versmės, ledinio vandens kriokliai, kurių purslai neblogai atgaivina žygeivius.

Atsipūtę Lomboko saloje keliautojai patraukė atgal į Balio salą. „Po dviejų savaičių jau buvome pavargę nuo saulės (būna ir taip) ir pasiilgę kitokio gyvenimo būdo patraukėme į Ubudo miestelį“, – šypteli pasakodama Agnė ir pataria šiam miesteliui bei jo apylinkėms skirti bent savaitę, kad viską spėtum pamatyti ir išbandyti.

Deja, Agnės šeima teturėjo keturias dienas, per kurias spėjo apibėgti vietines įžymybes – šventyklas, karališkuosius rūmus, vaizdingas ryžių terasas ir Šventąjį beždžionių mišką, kuriame gyvena įžūlokos ilgauodegės makakos.

Beždžionės taip pripratusios prie turistų, kad ne tik nesidrovėdamos ima iš rankų maistą, bet ir pačios reikalauja tuoj pat jas kuo nors pavaišinti. Neišsireikalavusios vaišių (keršija šie gyvūnai be gailesčio) tuoj šoka ant šakų ir pasituština ant gobšuolio galvos.

Beje, atidumas šalia tokių padūkėlių būtinas, mat jos iš žioplesnio keliautojo tuoj pat nugvelbia viską, kas tik patraukia jų akį, – kepurę, skarelę, blizgančius papuošalus, nuo nosies nutraukia akinius, iš rankų išplėšia telefoną, fotoaparatą ar kamerą. O tada gaudyk vėją džiunglėse.

Priminsime, kad musulmoniškoje Indonezijoje Balio sala įdomi tuo, kad joje išlikusi sumišusi hinduizmo ir budizmo religijomis grįsta kultūra, kurios nepaveikė nei Indonezijoje paplitęs islamas, nei salas kolonizavę olandai, nei armijos turistų. Tai akivaizdu ne tik lankantis šventyklose, kurių čia suskaičiuojama nuo 10 iki 15 tūkst. (beje, kartais juokaujama, kad Indonezijos salose vis labiau įsigalint islamui visi hinduistų dievai subėgo į Balį), bet ir stebint kasdieninius aukojimus.

Kasdieninis gyvenimas Balio saloje neatskiriamas nuo dvasinio pasaulio. Vietiniai gyventojai bent kelis kartus per dieną aukoja vaisių, gėlių ir smilkalų savo dievams šventyklose ir mažutėse šventyklėlėse ar šalia keisčiausių būtybių statulėlių, kurių čia, rodos, pristatyta tiesiog gatvėse prie kiekvieno kampo. Pasirodo, kiekvienas miestas, kiekvienas kaimas, bendruomenė, gatvė, profesinė grupė ar netgi šeima ją globojančiam dievukui stato šventyklą pagal savo finansines išgales.

Įspūdingas aukojimo ceremonijas teko stebėti ir Agnei. „Kiekvienas miestelis turi per metus dvi dienas, kada vyksta didysis aukojimas. Tolumoje pasigirsta lyg varpelių skambesys, lyg ksilofono garsai. Tada pasirodo procesija – išdidžiai eina tradiciniais drabužiais apsirengusios moterys, nešdamos pintus krepšius žiedlapių, vaisių, šiek tiek kitokio maisto. O kiek spalvų, kiek kvapų! Labai įdomu“, – prisimena keliautoja ir priduria, kad šią ceremoniją stebėjo ne Balyje, bet Airo saloje.

Įdomu ne tik stebėti tokias apeigas, bet ir apsilankyti šventyklose, kurios kaip tyčia harmoningai įkomponuotos pačiose gražiausiose ir romantiškiausiose salos vietose – ant ežero ar jūros bangų skalaujamų uolų, kalnuose ar urvuose. Pavyzdžiui, grakšti ir lengva daugiaaukščiais stogais padabinta ~Taman Ayun~ šventykla pastatyta tvenkinio viduryje, Ulun Danu šventyklos sienas, rodos, šimtmečius skalauja Bratano ežero vilnys, o pietinėje salos pakrantėje ant į jūrą smingančio bene 100 m aukščio skardžio stūkso juodos uolienos sienomis stebinanti ~Pura Luhur Uluwatu~ šventykla. Tai viena labiausiai vietinių gyventojų gerbiamų ir lankomų šventovių.

O kaip nepaminėsi įsivaizduojamame baliečių pasaulio centre esančio galingo 18 šventyklų komplekso ~Besakih~ ar netoli Kedino kurorto esančios nedidelės ~Tanah Lot~ šventyklos. Ši šventykla pastatyta ant uolos, kyšančios iš jūros. Beveik visi kelionių gidai rekomenduoja čia apsilankyti saulei leidžiantis, mat saulėlydis nuspalvina jūrą geltonais ir raudonais atspalviais, o šventyklos šešėliai tįsdami įgauna keisčiausias formas. Beje, tai bene romantiškiausia salos vieta, tad prie damos su žiedu suklupęs sutrikęs vyriškis – čia gana dažnas vaizdas.

Na, o keisčiausios titulą pelno ~Goa Lawa~ šventykla, įkurta prie pat šventos šikšnosparnių uolos. Naktinių padarų čia daugybė – vieni dieną snaudžia kekėmis apkibę medį, kiti pakibę ant olos lubų ir sienų.

Balio saloje grožintis šventyklomis verta nepamiršti ir žemiškų dalykų, kad ir savo skrandžio, kurį palepinti saloje nesudėtinga. Dažnai užtenka apsilankyti vietiniame turguje ir prisipirkti egzotiškiausių vaisių, tokių kaip vadinamasis drakono vaisius, durijus ar gvajava, ir mėgautis visais įmanomais skoniais bei kvapais – nuo gaivių saldžių aromatų iki pūvančio lavono smarvės.

Tačiau reikia ne tik išragauti visus neįprastus vaisius, bet ir apsilankyti restoranuose bei kavinėse, žinoma, prieš tai panaršius internete, pasiskaičius ir susirankiojus draugų ar kitų keliautojų atsiliepimų, kad netektų nusivilti. Štai Agnė, anot jos, atlikusi namų darbus ir pasidomėjusi rekomendacijomis, Ubudo miestelyje mėgavosi neįtikėtinai puikiais valgiais.

„Čia gausybė įdomių restoranėlių, kuriuose galima puikiai pavalgyti. Viskas buvo labai skanu, natūralu, organiška. Pavyzdžiui, ragavome veganiško maisto, tai net vyrai valgė ir džiaugėsi, kad ir be mėsos galima taip puikiai pavalgyti: patiekalai subalansuoti, estetiškai patiekti. Dar kitur buvo restoranas, susietas su joga, čia galima paragauti ajurvedinių patiekalų. Tiesiog eini per miestą ir valgai keturis penkis kartus vietoj dviejų, nes viskas labai skanu, norisi viską išbandyti ir gaila prarasti progą“, – juokdamasi pasakoja Agnė.

Pamaloninus gomurį galima pasidairyti ir suvenyrų. Pasak A.Gilytės, Balyje dėmesio verti audiniai, namų apyvokos daiktai. Na, o tie keliautojai, kurie įsirenginėja namą ar butą, gali nesikuklindami griebti jūrinį konteinerį ir apsipirkę išsiųsti į Lietuvą. „Sunku net papasakoti, ką baliečiai išdarinėja su stiklu ir medžiu. Taip medį išpjaustinėja ir išdrožinėja, kad, rodos, daiktas iš plonyčių nėrinių padarytas“, – tikina stilistė ir priduria, kad tokie dirbiniai – ne prasto skonio suvenyrai, bet labai estetiški daiktai, kuriuos nesunkiai galima prisitaikyti buityje Europoje.

Keliautojams, turintiems laiko, Agnė iš Ubudo rekomenduoja nuvykti į Seminjako miestelį, garsėjantį vietiniais dirbiniais ir audiniais. Na, o kelionių gidai rekomenduoja nepraleisti progos užsukti į pakeliui esančius etnografinius kaimus, kurių gyventojai linkę gyventi kaip žiloje senovėje, laikydamiesi senųjų tradicijų ir nesivaikydami modernių išmonių. Būtent tokiuose kaimuose verta pasidairyti medžio dirbinių, batikos metodu dažytų audinių, kurie esą spalvas gali išlaikyti ne vieną dešimtį metų.

Šventyklos ir ugnikalniai

Turint daugiau laiko ir vykstant į kitas Indonezijos salas būtina aplankyti tokias vietas, kurių niekur kitur pasaulyje nepamatysi ir nieko panašaus nerasi.

Javos saloje esantis Prambanano šventyklos kompleksas yra didžiausia Indonezijos šventykla, skirta Šivai. Nuostabus tarsi iš juodai pilkšvų ažūrinių pynių IX a. pastatytas ir Šivai skirtas bokštas sminga į dangų 47 metrus, šalia stiebiasi dar keli, ne mažiau svarbūs bokštai, skirti Brahmai ir Višnui, o aplink pabirę 200 gerokai smulkesnių šventyklėlių, skirtų dievų tarnams ir pagalbininkams. O kiek čia skulptūrų ir bareljefų, vaizduojančių mitinius įvykius!

Štai Ramos žygdarbiai, beždžionių karaliaus Hanumano išdaigos, stypso mitinis Indonezijos paukštis Garuda. Vaikštant čia neapleidžia mintis, kad tereikia stipresnio žemės drebėjimo ar dar šimto metų, ir visos šios grožybės bus nušluotos nuo žemės paviršiaus. Mat prieš kelis šimtmečius šis kompleksas buvo apleistas, XIX a. archeologai šventyklą atrado iš naujo, o XX a. čia jau buvo leista apsilankyti ir turistams. Galop į amžiaus pabaigą iš lėto įsivažiavo ir restauravimo darbai, tačiau 2006 m. įvykęs žemės drebėjimas šventyklas stipriai nuniokojo – griuvo ne vieno pastato sienos.

Javos saloje reikėtų neaplenkti ir laiptuotos piramidės formos Borobuduro šventyklos. Piramidę puošia daugiau nei 500 bronzinių ir akmeninių Gautamos Budos statulų, daugiau nei 2500 akmens bareljefų, kurių beveik pusė vaizduoja Budos gyvenimo ir nušvitimo kelią. Šventykla baigta statyti IX a., tačiau po poros šimtmečių išsiveržęs šalia esantis Merapio ugnikalnis šventyklą užklojo storu lavos ir pelenų sluoksniu. XIX a. šis architektūros šedevras buvo atrastas, atkastas, tačiau viso buvusio grožio ir didybės atkurti nebepavyko – nemažai statulų dingo, kitos neteko galvų, nukentėjo ir bareljefai.

Apie 1970 m. UNESCO skyrė pinigų statiniui restauruoti, darbai truko dešimtmetį ir kainavo apie 25 mln. JAV dolerių. Boroduro ir Prambanano šventyklos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kiekvienoje šalyje norisi pamatyti tai, ko nėra Lietuvoje. Todėl vienas įspūdingesnių reginių yra ugnikalniai. Besivaikantiems pasaulinių rekordų bus įdomu žvilgtelėti į Anak Krakatau, esantį tarp Javos ir Sumatros salų. Šis vulkanas iškilo anksčiau buvusio Krakatau vietoje, kurio kūgis sprogo 1883-iaisiais. Sprogimo garsas buvo girdimas net už 5 tūkst. km, kilo milžiniškas cunamis, o dulkių debesys apskriejo aplink Žemę ir keliais laipsniais atvėsino klimatą.

Tačiau norint pamatyti šį kalną reikia ieškoti, kas prie jo nuplukdys. Tad patogiau keliauti prie niekada nerimstančio ir vis dundančio, dūmais bei žiežirbomis besisvaidančio 2329 m aukščio Bromo ugnikalnio Javos saloje.

Tiesa, kelionė gana varginanti, ypač viešuoju transportu, tačiau vaizdai verti dėmesio, mat šalia Bromo ugnikalnio stūkso dar keli vulkanai. O pats peizažas greičiau primena Mėnulio kraterius ir kanjonus, kuriuose pūstelėjus vėjui prasiaučia vulkaninių dulkių audra. Rekomenduojama užkopti į kalnus saulei tekant – tada atsiveria patys gražiausi reginiai. Beje, ramybe čia labai nepasidžiaugsi, nes tai populiarus turistinis objektas, gausiai lankomas keliautojų.

Norisi dar įspūdingesnių vaizdų? Vadinasi, metas į Floreso salą, kurioje yra aktyvių ugnikalnių. Bene fantasmagoriškiausias vaizdas atsiveria nuo Keli Mutu ugnikalnio (apie 1,5 tūkst. m aukščio) kraterio krašto. Kraterio centre tyvuliuoja juodos, tamsiai žalios ir šviesiai žalsvos spalvos ežerai. Beje, metams bėgant, kai vandenyje ištirpsta vis kitų medžiagų, ežerai gali paruduoti, paraudonuoti ir pamėlynuoti.

Žvelgdamas į siera ir lava kunkuliuojančius ugnikalnius nejučia prisimeni drakonus. Juolab kad Indonezijos salyne galima sutikti ir šių padarų. Tikriausiai kiekvienam besidominčiajam šiuo salynu žinomas Komodo drakono pavadinimas – mat taip kartais pavadinamas Komodo varanas.

Salose gyvena apie 3 tūkst. varanų. Didieji varanai pasižymi jėga: keliese užpuolę lengvai įveikia buivolą. Beje, varanai pavojingi ne tik dėl savo milžiniškos jėgos – net lengviausias jų grybštelėjimas dantimis gali būti mirtinas dėl nasruose besiveisiančių bakterijų. Todėl reikėtų vengti labai artintis net turistinėse vietose specialiai laikomų ir penimų roplių, ypač nežinant jų įpročių.

Beje, juokaujama, kad Komodo saloje turistų daugiau nei varanų, todėl vietinėse agentūrose verta pasiklausinėti, kur galima ramiai stebėti šiuos įspūdingus gyvius.

Faktai apie Indoneziją

Indonezijos Respublika – didžiausia pasaulio salų valstybė, esanti Azijos pietrytinėje dalyje.

Sostinė ir didžiausias miestas – Džakarta.

Plotas – 1,9 mln. kv. km.

Gyventojų – apie 257 mln.

Indoneziją, įvairių šaltinių duomenimis, sudaro 14–18 tūkst. salų, iš jų tik 992 salos yra gyvenamos.

Visoje Indonezijos Respublikoje apie 87 proc. tikinčiųjų sudaro musulmonai, o hinduistų tėra apie 2 proc.

Balis – Indonezijos sala ir provincija, esanti tarp Javos ir Lomboko salų. Sostinė – Denpasaras. Gyvena beveik 4 mln. žmonių. Apie 93 proc. gyventojų išpažįsta hinduizmą.

Lombokas – vulkaninės kilmės Indonezijos sala, priklausanti Vakarų Mažosioms Sundos saloms. Salos centras – Mataramas. Gyvena apie 2,4 mln. gyventojų. Vyraujanti religija – islamas.

Gili salos (Travagano, Meno, Airo) – Indonezijos salos, esančios į šiaurės vakarus nuo Lomboko salos. Mažoje Airo saloje gyvena vos 2 tūkst. žmonių.

Lietuviškos kelionių agentūros keliones į Indoneziją siūlo nuo 790 eurų (aplankant tik Balio salą) iki 1700 eurų (aplankant Indonezijos salas ir Singapūrą). Verta nepamiršti, kad tokios sumos neužteks, keliautojai dar papildomai turės mokėti už ekskursijas, sveikatos draudimą, vizą, o kai kuriose agentūrose perkant kelionę papildomai prisireiks mokėti už skrydžius ar keltų bilietus.

Pigiau keliauti savarankiškai. Atidžiai sekant lėktuvų bilietų kainas, galima rasti bilietų į Džakartą nuo 500 eurų, be to, visada pigiau pirkti turus, ekskursijas ar gido paslaugas vietinėse kelionių agentūrose.

Vyno keliai buvo sumanyti ikikarinėje Vokietijoje – tikėtasi išpopuliarinti vietinį turizmą. Greitai šią idėją pasičiupo kitos šalys, ir visur ėmė rastis alaus, sidro, kitų gėrimų keliai.

Daiva Urbienė

Kiekvienos atostogų kelionės maršrutą praturtina ne tik istorijos ar gamtos paminklai, bet ir galimybė patirti ką nors naujo, sužinoti, paragauti bei pauostyti. „Veidas“ siūlo idėjų, kaip paįvairinti keliones netikėtais maršrutais ir naujais skoniais.

Po Karibų salas – su romu ir piratų vėliava

Kokie vaizdai kyla vos tik išgirsti žodį „romas“? Tikriausiai vaizdinga Karibų jūros sala, turkio mėlynumo jūra ir audrų vėtytas bei mėtytas laivas, pasidabinęs juoda vėliava su išsiviepusia kaukole, o jame – auskaruoti barzdoti vyrai, prie statinaičių romo ir aukso plėšiantys dainas. Toks piratų įvaizdis peršamas dažname filme ar romane apie šiuos šiurpą kėlusius jūros plėšikus. Pasirodo, kūrėjai viską suprimityvino.

Ekonomikos profesorius Peteris T.Leesonas, tyrinėjęs Karibų jūros piratų socialinį darinį ir tyrimų rezultatus paskelbęs knygoje „Nematomas kablys“, tikina, kad kiekvienas piratų laivas turėjo savo tarsi minikonstituciją, kuri pažabodavo laivo kapitono galias, o kapitonas būdavo renkamas lygiu balsavimu, be to, piratų bendrijose egzistavo rasinė lygybė.

Belieka prisiminti, kad Karibuose piratai siautėjo nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pradžios. Salose iki šių dienų yra išlikę gausybė tų kruvinų laikų palikimo – kai kurie miestai išaugo iš korsarų pamėgtų irštvų, o kiek dar stūkso galingų įtvirtinimų ir fortų. Dominikos, Puerto Riko, Jamaikos, Grenados, Arubos, Barbadoso ir kitose salose vis dar gyvos legendos apie nuskendusius ar paslėptus piratų lobius ir, aišku, daugybė paties įvairiausio romo.

Cukranendrės, atgabentos iš Indijos ar pietinių salų, puikiai prigijo Kuboje ir Karibų salose. Gaminant cukrų likdavo antrinė žaliava – melasa, tamsi, tąsi, saldi, į medų panaši masė. O kad geras daiktas neprapultų veltui, kažkas atrado, kad iš šios masės galima pasigaminti alkoholinio gėrimo. Be to, žaliava pigi, gamyba paprasta, tai ir kaina gėrimo nedidelė.

Todėl nenuostabu, kad gėrimą pamėgo žemiausio sluoksnio atstovai, galintys jį įpirkti. Romas greitai paplito Karibų, Kubos ir kitų salų ar šalių uostų landynėse. Šiandien romu mėgaujamasi ne tik purvinose landynėse, bet ir prabangiuose restoranuose.

Į ką verta atkreipti dėmesį keliaujant po Karibų salas? Štai Barbadose įdomu pasižvalgyti Bridžtauno „Mount Gay Estate“ darykloje, kurioje romas gaminamas nuo XVIII a. pr., Trinidade ir Tobage bene žinomiausia „Angostura Distillery“ darykla. Martinikoje patartina paragauti tamsaus romo, o Kuboje – legendinio „Havana Club“. Jamaikoje verta atkreipti dėmesį į „Appelton By Wray and Nephew“ daryklos romą, tačiau svarbu žinoti, kad jis skirtas čia viešintiems turistams, todėl, jei tik pasitaikys proga, reikėtų nepasikuklinti paragauti mažesnių ar net nežinomų daryklų romo.

Viskis, kvepiantis Škotijos viržynais ir durpynais

Didžiosios Britanijos karalienė, pernai Škotijoje krikštydama naują laivą-lėktuvnešį ir suteikdama savo vardą „HMS Queen Elizabeth“, krikštynoms pasirinko ne prabangaus šampano butelį, bet į laivo bortą sudaužė škotiško Ailos saloje esančio Boumoro miesto daryklos „Worshipful Company of Distillers“ salyklinio viskio butelį. Pasirodo, tas aitriai kadagių dūmais, durpėmis ir viržiais kvepianti gėrimas tinka ir tokia ceremonijai.

Tačiau ne tik dėl šios ceremonijos keliaujant po Škotiją ir lankantis priešistorinėse keistose vietose ar žvalgantis po rūsčias pilis ir gotikinių vienuolynų liekanas verta užsukti į vieną ar kitą daryklą. Juk įdomu pamatyti patį gamybos procesą, daugiau sužinoti apie gėrimą ir degustacijos metu pabandyti užuosti ne tik viržynus, bet ir škotiškas gėles ar egzotinius vaisius. Kur dairytis įdomesnių viskio daryklų? Praktiškai visur: Škotijos žemumose (~Lowland~) nuo Edinburgo iki Glazgo miestų, Škotijos aukštumose (~Highland~) nuo Glazgo iki Perto, kur, kaip tikinama, gaminamas geriausias viskis, o palei Spėjaus upę pabirusiose viskio daryklose gaminamas gėrimas kvepia gėlėmis ir tropiniais vaisiais.

Ailos saloje veikia aštuonios daryklos. Čia dėl durpių, nuolat mirkomų vandenyno vandens, gaminamo gėrimo skonis itin savitas, o kur dar Arano, Mulo, Orknio, Skajaus salos, kurių viskis garsėja labai savotišku aitriu durpių kvapu.

Jei reikėtų nurodyti pačią kvapiausią Škotijos vietą, tai, be jokios abejonės, būtų Arano sala. Čia vaikštinėdamas ir uosdamas orą akimirką pasijunti atsidūręs tai prie Viduržemio jūros, tai keistame egzotiškame miške. Šek tiek pavažiavus nosį pakutena škotiški viržynai, dar mirksnis, ir uodi lietuviškos pievos kvapą. Turistus į salą vilioja Viktorijos laikų Brodiko pilaitė bei egzotiški sodai, kuriuose puikiai veši ir tropikų augalai, bei įspūdingi vaizdai į įlanką. Viskio mėgėjus masina darykla „The Arran“, viena jauniausių, tačiau gaminanti itin kvapnų viskį, kuris bręsta ne tik chereso ar porto, bet ir bordo vyno statinėse.

Beje, tingint skirti laiko ekskursijoms po viskio daryklas, verta pasidomėti, kur galima rasti „viskioteką“ (tokią savotišką biblioteką, kurios lentynose sustatytos begalinės eilės butelių su įvairiausių rūšių ir metų viskiu). Juk kaip smagu senovinės pilaitės menėje jaukiai traškant židiniui po gero pasivaikščiojimo pailsinti kojas su taure kvapnaus gėrimo. Tiesa, malonumas nepigus – šlakelis gėrimo gali kainuoti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų ir daugiau eurų.

Alaus festivaliai

Be abejo, garsiausias ir žinomiausias alaus festivalis „Oktoberfest“ dvi savaites (nuo rugsėjo 21 iki spalio 6 d.) ūžia Vokietijoje, Miunchene. Šis festivalis gimė tą dieną, kai kronprincas Liudvikas vedė princesę Terezą ir visus miestelėnus sukvietė į pievą. Pieva gavo Terezos vardą. Joje jau daugiau kaip 200 metų Miuncheno gyventojai ir miesto svečiai būriais renkasi plempti alaus. Milžiniškos palapinės, kuriose bavariškais drabužiais pasidabinusios padavėjos nešioja po dešimt litrinių bokalų, būna sausakimšos, kaip ir viešbučiai Miunchene bei jo apylinkėse. Festivaliui alų gamina šešios daryklos, kurių seniausia – „Augustiner“. Didžiuojamasi, kad joje alus pradėtas gaminti XIV a. pr. Beje, suskaičiuojama, kad kasmet šioje šventėje apsilanko apie 5 mln. alaus gėrėjų.

„Oktoberfestas“ – ne vienintelis garsus Vokietijos alaus festivalis. Štutgarte rugsėjo paskutinėmis savaitėmis vyksta liaudies šventė, skaičiuojanti jau trečią šimtmetį, tačiau turistams geriau žinoma Štutgarto alaus festivalio vardu. Lankytojų čia susirenka gausiai – apie keturis milijonus kasmet. Tiesa, į festivalį atridenamos ne tik alaus, bet ir vyno statinės.

Alaus šventę prieš beveik 20 metų susizgribo rengti ir Berlynas, alaus mėgėjus viliojantis ne tik alumi, bet ir rekordinio ilgio „alaus sodu“ (~Biergarten~), nusidriekusiu apie 2 km per visą miesto centrą.

Alaus festivalių gausa gali pasigirti ir Londonas. Iš jų bene įdomiausias – „British Craft Beer Challenge“ festivalis, kuris keliais etapais vyksta visus metus, o didysis finalas – rugpjūčio pradžioje. Šventės metu galima paragauti paties įvairiausio alaus iš buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų.

Čekijoje alaus šventės gerokai mažesnės, bet turinčios daugiau autentiškos dvasios. Vasaros pabaigoje ruošiantis keliauti po Čekiją savo kalendoriuje verta pasižymėti, kada vyksta „Chodovar“ alaus daryklos šventė, viliojanti ne tik šiuo gėrimu, bet ir senovinių čekiškų patiekalų ragavimu. O paskutinę vasaros dieną galima apsilankyti „Pilzener“ alaus festivalyje Pilzene, rugsėjo pirmomis dienomis užsukus į Žateco miestelį paragauti bent 40 rūšių čekiško alaus. Dėmesio vertas ir garsusis „Bernard Fest“ alaus festivalis, vykstantis  Humpoleco miestelyje.

Į Belgijos vienuolynus – ragauti alaus

Jei atsirastų savanoris, kuris ryžtųsi išragauti visą belgišką alų, tam tektų skirti apie trejus metus, su sąlyga, kad bus geriamas vienas butelis alaus per dieną. Mat Belgijoje, įvairių šaltinių teigimu, suskaičiuojama nuo 800 iki 1000 alaus rūšių. Na, o pats geidžiamiausias belgiškas alus „Westvleteren“ yra gaminamas kuklių vienuolių trapistų.

Vakarų Flandrijos provincijoje Šv. Siksto abatijos vienuoliai alų verda ir vietiniams pardavinėja jau kelis šimtus metų. Dievobaimingi vienuoliai kiek galėdami riboja alaus gamybą, kad tik šis užsiėmimas neužgožtų maldų, mišių ir kitų vienuolijos įžadų. Beje, alaus pagaminama itin nedidelis kiekis, tačiau pirkėjai neturi teisės jo perparduoti, norintieji turi važiuoti į vienuolyną ir ten bandyti jo nusipirkti. Negavę gali bandyti laimę kitose trapistų abatijose, Belgijoje tokių yra šešios.

Europietiški vyno keliai

Norisi kelionę paįvairinti vyno keliu, senovinėmis pilimis ar vienuolynais? Sudėtinga išsirinkti iš gausybės variantų? Reikia užsimerkti, besti pirštu į kurią nors vyno šalį, ir 99 proc., kad pataikysi į vyno kelią. Štai fantastiški Portugalijos Doro upės slėnio vaizdai, sukurti žmogaus ir gamtos. Beje, portugalai giriasi, kad tai esą seniausias pasaulyje vyno regionas.

Ispanijoje bene smagiausia pasukti per Andalūziją, pasidomėti maurų istorija, pasivaikščioti Granadoje, Sevilijoje ar bet kuriame senoviniame baltų pastatų mieste ir, aišku, pasimėgauti cheresu. La Riochoje, bene garsiausiame Ispanijos vyno regione, šio tauraus gėrimo mėgėjai gali nesunkiai užsimiršti ir visas atostogas praleisti važinėdami iš vieno vynuogyno į kitą. Prancūzijoje vyno kelių – tik rinkis: Bordo, Burgundija, Šampanė, Elzasas. Čia ir prašmatnių pilių netrūksta, apstu vienuolynų, galima dalyvauti nesibaigiančiose degustacijose ir ekskursijose.

Tačiau man labiausiai patinka Italijos Toskana ir Pjemontas. Pastarajame regione įdomiausia keliauti Albos apylinkėmis, kur driekiasi ~Barbaresko~ ir ~Barolo~ vyno keliai. Kiek akis užmato – ramūs kalneliai, apsodinti vynuogynais, ant kalnų stūksančios pilaitės su aplinkui aplipusiais miesteliais. Nori – keliauk pėstute, nori – važiuok dviračiu ar automobiliu. Jauku ir ramu.

Italijoje bene egzotiškiausia pasidairyti Sicilijoje, vynuogynuose palei piktąją ir nuolat dundančią Etną, o tikrąjį pašėlusį gyvenimą, kaip iš komedijų su Sophia Loren, patirsi kur nors Apulijos ar Kampanijos regionų kaimuose.

Būtina paminėti ir Mozelio slėnį Vokietijoje: čia vienoje pusėje tarp fachverkinių namų sulygiuoti vynuogių sklypai, kitoje želia apyniai. O iš viršaus tarsi į savo valdas žvelgia pilių bokštai, ir viskas tokio miniatiūrinio dydžio, lyg būtų žaisliniai.

Ką verta žinoti panorus keliauti garsiausiais vyno keliais? Ogi tai, kad kelionei reikia atidėti daugiau pinigų: Pjemonte nakvynė kainuos nuo 120 eurų, Bordo – nuo 150–200 eurų. Burgundijoje dar brangiau: vakarienė – nuo 70–80 eurų. Pigiau apsistoti mažiau žinomuose kaimeliuose, pasiieškoti kaimo turizmo sodybų. Beje, turizmo sezono įkarštyje ir kainos didesnės, o ir nakvynę ar staliuką reikia rezervuoti gerokai iš anksto. Gerokai pigiau keliauti Kroatijos, Graikijos ar Vengrijos vyno regionuose.

Pagyrūnai gruzinai

Kalbant apie Europos vyno kelius nuodėmė būtų nepaminėti Gruzijos. Tai dar viena šalis, kuri pretenduoja vadintis vyno gimtine. Archeologai lyg ir patvirtina, kad vynas čia gaminamas jau 7 tūkst. metų. Gruzinai tvirtina, kad pačios geriausios vynuogės auga Kachetijos regione. Tad per daug nesiginčijant verta ten ir patraukti, galima net tiesiai į Alaverdi vienuolyną, įkurtą VI a. Jame vynas gaminamas ir šiandien.

Beje, Gruzijoje išlikęs ir naudojamas įdomus vyno gamybos būdas – vynuogių sultys supilamos į ~kvevri~, savotiškos formos molinius ąsočius nuo trijų iki 15 tonų talpos. Anksčiau šie ąsočiai būdavo užkasami į žemę. Pasakojama, kad gimus atžalai ~kvevri~ būdavo pripilamas sulčių ir žemėje laikomas iki vestuvių.

Ko reikėtų paragauti? „Pirosmani“, pusiau saldaus balto vyno, „Alazani“, dar vieno pusiau saldaus, „Kindzmarauli“, pusiau saldaus, ir daugelio kitų. Beje, jei netyčia pasiseks, ir turtingesnis gruzinas pakvies pasivaišinti savo namų ūkio vynu, irgi nosies per daug raukyti neverta, mat toks gėrimas gali būti įdomus tiek skoniu, tiek kvapu. Prieš siūlydamas ragauti savo vyno vaišingasis šeimininkas ditirambų jam tikrai negailės. Na, o tie šeimininkai, kurie neturės vyno, bandys svečiui įpilti čačios, naminės vynuogių degtinės. Aišku nepamiršdami paminti, kad tai gerokai skaniau nei visokios grapos, konjakai ir brendžiai kartu sudėjus.

Gruzinai mėgsta pasigirti, todėl pasididžiuodami savo kraštą vadina gražiausiu pasaulyje. Jiems ši grožybė atitekusi paprastai: esą tuo metu, kai Dievas tautoms dalijęs žemes, gruzinai šventę, gėrę vyną ir sakę ilgiausius tostus, todėl į dalybas atėję paskutiniai. Tačiau Dievas pagailėjęs linksmuolių ir atidavęs patį gražiausią žemės gabalėlį.

Bretanė – legendų ir sidro šalis

Jei keliaujant Prancūzijoje iki gyvo kaulo įsikyri prašmatnios pilys – galvą geriausia išsivėdinti Bretanėje. Čia gausu priešistorinių nežinia kieno, nežinia kada statytų paminklų, viliojančių legendomis apie mistines būtybes, stūkso garsusis Sen Mišelio kalnas, karūnuotas gotikiniu vienuolynu, vandenyno pakrantėje pūpso Sen Malo įtvirtinimai, nuo kurių nusileidus įdomu stebėti potvynius ir atoslūgius.

Tačiau viena malonesnių įdomybių yra Sidro kelias (~Route Du Cidre~), vingiuojantis 140 km vaizdingomis ~Cornouaille~ srities vietomis palei didesnes ar mažesnes šio gėrimo daryklas. Taigi nusprendus šiuo keliu pasivažinėti galima paragauti ne tik įdomaus alkoholinio kriaušių ar obuolių gėrimo, puikiai derančio prie blynų (~crepes~ ar ~galettes~), bet ir puikių, labai gurmanų vertinamų Bretanės austrių.

Beje, mėgstantiems jūros gėrybes patartina stabtelėti ~Canncale~ – tradiciniame žvejų kaime, kuriame verta paragauti austrių, turinčių specifinį riešutų skonį, be to, čia yra daugybė jūros gėrybių restoranų. Kitame miestelyje, Kambremeryje, gegužės mėnesį vyksta sidro ir sūrio festivalis. Turistai, keliavę Sidro keliu, rekomenduoja ekskursiją pradėti būtent nuo šio miestelio.

O baigti pažintį su obuolių gėrimu verta Normandijoje, kur galima paragauti kalvadoso, distiliacijos būdu gaminamo iš sidro.

Įspūdingoji Čilė

Viena gražiausių pasaulio šalių, kuriose klesti vynininkystė, yra Čilė. Tačiau atvykti į Čilę ir visą laiką praleisti tik vynuogynuose būtų per didelė prabanga, mat čia netrūksta gamtos stebuklų, tik juos teks lankyti lėktuvu, mat šalis nusidriekusi beveik per visą žemyno ilgį.

Šiaurinėje dalyje driekiasi atšiauri Atakamos dykuma, viena sausiausių vietų Žemėje, jos kraštovaizdis dažnai lyginamas su Marso vaizdais. O itin sausas oras išsaugojo jau kadaise mirusių žmonių pėdsakus – vis dar driekiasi į tolį prieš šimtą metų riedėjusių vežimų vėžės. Centrinėje dalyje yra Agva Negros perėja, jungianti Čilę su Argentina. Tai viena aukščiausių pasaulyje, 4765 m virš jūros lygio esančių perėjų, kurią galima įveikti automobiliu.

Drąsuoliai, nuolat rizikuojantys nugarmėti nuo skardžio ar būti užversti akmenų griūties, gali pasigrožėti išskirtiniu Penitentės kraštovaizdžiu, kuriame prisimeni visas legendas apie užkerėtas armijas. Atrodytų, kad tūkstančiai 1,8–6 m aukščio karių, apsigobusių baltais smailiais gobtuvais, kokiais pasidabina velykinių procesijų dalyviai Mursijoje ar liūdnai pagarsėję kukluksklanininkai, sustingę į ledą laukia paslaptingo ženklo pulti.

Pietinėje Čilės dalyje visus keliautojus nuo seno vilioja Paino ragai, dvi 2545 m aukščio rausvo granito viršūnės. Įdomu apsilankyti ir netoli Santjago esančioje Čilojės saloje, pasidabinusioje ugnikalniu ir minimoje indėnų tautų legendose. Netoli Santjago yra ir ~Akoa~ palmių miškas, iki kurio tenka nemažai paėjėti, tačiau atėjus ir užkopus į vieną iš kalnų atsiveria fantastinis vaizdas: vienoje pusėje matyti Ramusis vandenynas, kitoje – Andų kalnai. Čia supranti, kokia ta Čilė siaura. O kaip įdomiai atrodo tokio gamtovaizdžio apsupti vynuogynai!

Kadangi Čilėje atstumai labai dideli, keliautojai dažniausiai skuba aplankyti vyno daryklų, per daug nenutoldami nuo sostinės Santjago. Užsuka į kvapniuoju „Cabernet Sauvignon“ garsėjantį Maipo slėnį, neaplenkia Kasablankos, kur skanauja gerų metų „Sauvignon Blanc“ vynuogių vyno, ar San Antonijaus upių slėnių vynuogynų.

Beje, vyno ūkiuose galima ne tik vyno paragauti, bet ir pasimėgauti skaniais vietiniais patiekalais ar apsistoti pernakvoti, o gal net pagyventi ilgesnį laiką. Čilę garsina ir „Carmenere“ vynuogės, kilusios iš Bordo regiono Prancūzijoje, tačiau ten jau itin retai auginamos.

Per pasaulį su taure vyno

Ne mažiau įdomu ir kitose vyno šalyse. Štai Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje galima apsukti aplink Oklandą arba Pietų saloje pasidairyti Marlboro regione. Kai kurie žinovai tikina, kad čia bene garsiausia pasaulyje „Sauvingnon Blanc“ gamybos vieta, mat klimatas vėsus kaip Luaros slėnyje, o štai saulėtų dienų kur kas daugiau, tad ir vynuogės prisirpsta gerokai geriau, vynas pasižymi išskirtinai stipriais agrastų ir tropinių vaisių kvapais. Galų gale Naujojoje Zelandijoje akį džiugina ne tik taurės turinys – čia verta aplankyti ugnikalnius ir geizerius, vaizdingus kalnus, o juose būtina pasivažinėti ekstremaliais serpantinais, pasigrožėti išskirtine augmenija bei gyvūnija.

Australijoje vyno kelią reikėtų rinktis pagal mėgstamą vynuogių rūšį. Jei norisi „Cabernet Sauvignon“, verta keliauti į Margaret Riverio ar Kunavaros regionus, „Grenache“ ieškoti Maklaren Veilyje. O štai „Shiraz“ (taip čia vadinama „Syrah“) vyno verta pasidairyti Barosos, Viktorijos ar Hanterio slėniuose.

Tiesa, Hanterio slėnis visai šalia Sidnėjaus, tai į jį turistai traukia tuntais. Visa infrastruktūra pritaikyta keliautojams: galima pernakvoti, pavalgyti, yra prigalvota gausybė pramogų, o vyno rūsiai atviri nuo ryto iki vakaro. Beje, čia viskas kainuoja šiek tiek brangiau nei turistų mažiau lankomose vietose.

Pietų Afrikos Respublikoje egzotikos ir gražių peizažų netrūks, net jei visas atostogas paskirsite tik trims vyno keliams palei pat vandenyno pakrantę: Perlo (~Paarl~), Stelenbošo (~Stellenbosh~) ir Franšoko (~Franschoek~).

Beje, Kinijoje, Indijoje ar Libane taip pat yra vynuogynų, vertų keliautojų dėmesio.

Svarbu prisiminti, kad rengiantis keliauti vyno, alaus ar viskio keliu ir norint sutaupyti laiko verta kreiptis į to regiono kelionių agentūras, kuriose išmanantis žmogus imasi viso organizacinio darbo: užsako išskirtinius turus, kartu važinėja, organizuoja nakvynę, pataria, kokio gėrimo ragauti, kur valgyti, ir supažindina su krašto istorija. Tai ypač populiaru Prancūzijoje.

Koks keliautojas lietuvis nesusigundys užsukti į miestą Pietų Amerikoje, kurio pavadinimas skamba keistai lietuviškai, neskubės įsiamžinti šalia netikėtai pamatyto vyčio tolimame krašte ar nenorės aplankyti Lietuvos didikų statytų pilių ir valdytų miestų kaimyninėse šalyse.

Istoriškai su Lietuva susijusių vietų gausu ne tik kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Lenkijoje ar Kaliningrado srityje, lietuvišką vytį galima išvysti ir Prancūzijos ar Italijos miestuose, valdovų, kad ir epizodiškai valdžiusių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kapus aplankyti Rumunijoje, Vokietijoje ar kitur. Ir tai dar ne viskas!

Lietuviškų vietų apstu tose šalyse, į kurias patraukė išeiviai, išsigandę karo, ar Sibire, kur amžiams atgulė šalčiu ir badu sovietų nukankinti tremtiniai. Na, o kalnagūbrių, viršūnių, ledynų ir net salų, pavadintų Lietuvos istoriniams įvykiams, kūrėjams, tyrinėtojams ar kitiems žymiems žmonėms pagerbti, netrūksta visuose žemynuose ir net tolimojoje Arktyje.

„Veidas“ pateikia 15 įdomiausių pasaulio vietų, kurios gundo aplankyti tiek dėl istorinių sąsajų su Lietuva, tiek dėl mūsų ausiai maloniai skambančio lietuviško pavadinimo. Tačiau vienoms vietoms aplankyti tereikia savaitgalio, o kitoms – ne vieną savaitę ar net mėnesį trunkančios sunkios ekspedicijos laukinės gamtos sąlygomis.

1. 1. Vokiškasis Kvedlinburgas ir Lietuvos vardas

Jei atostogų maršrutas veda per Vokietiją netoli Harco kalnų, verta užsukti į Kvedlinburgo miestą. Priminsime, kad 1009 m. aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio ir aštuoniolikos jo palydovų žūtį Kvedlinburgo analuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Lotynų kalba Kvedlinburgo analai buvo rašomi Kvedlinburgo imperatoriškajame moterų vienuolyne 1008–1030 m., šiandien yra išlikęs tik po 500 metų darytas nuorašas, kuris saugomas Dresdene, Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto bibliotekoje. Taigi pirmojo įrašo apie Lietuvą neteks pamatyti, tačiau įdomu žvilgtelėti bent jau į patį buvusį vienuolyną. Ir ne tik.

Mieste verta stabtelėti prie išlikusių viduramžių sienų ir medinių namų fragmentų, apžiūrėti romaninę XI a. Šv. Servacijaus bažnyčią, IX a. Karolingų kriptą, gotikines ir barokines bažnyčias, rūstoką XVI a. pilį ir, aišku, XVI–XVIII a. fachverkinius namus. Na, o vienas įdomiausių apylinkių turistinių objektų yra patys Harco kalnai – keistas vidury lygumos drybsantis masyvas. Jo viduryje į daugiau nei kilometro aukštį kyšo išsišovęs legendinis Brokeno kalnas, į kurį Valpurgijos naktį esą sulekiančios raganos. Bene vaizdingiausiai ši keista naktis aprašyta Johanno Wolfgango Goethe’s „Fauste“.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

„Blogo oro nėra, yra tik bloga apranga“, – tokiu šūkiu verta vadovautis dairantis rudeninių pramogų Lietuvoje. O jų netrūksta: nuo žygių auksiniais lapuočių miškais ir pelkėmis, atsisveikinimo su paukščiais iki ekskursijų padangėse ar festivalių miestuose.

Pirmieji rudens ženklai – ilgėjantys šešėliai, pažeme besisklaidantys rūko draiskalai ir kaip iš kiauro kibiro prapliumpantys šalti lietūs – pradeda grasinti netrukus Lietuvoje įsiviešpatausiančiu tamsiuoju ir drėgnuoju metų laiku. Tačiau mūsų pašnekovai tikina, kad net rudenį neverta apsiavus vilnones kojines ir iki nosies susisupus į pledą murksoti dienų dienas prie televizoriaus ar kompiuterio, ir kaip susitarę siūlo pakilus nuo patogios sofos keliauti į gamtą.

„Visiems gaila praeinančios vasaros nerūpestingo linksmumo, tačiau ruduo suteikia ne mažiau įdomių galimybių pramogauti. Juolab tokios pramogos nedaug ir kainuoja, o padovanoja gausybę teigiamų emocijų, išvėdina galvą ir padeda užsigrūdinti žiemos sezonui. Taigi būtent dabar metas vienos ar kelių dienų žygiams gamtoje, nakvynėms palapinėje, bulvių kepimui lauže, paukščių palydėtuvėms. Norisi daugiau komforto? Galima išsinuomoti kemperį arba pakilti skrydžiui karšto oro balionu“, – vardija žygeivė Rasa Sakalauskaitė.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio ir pelkių akivarų

Vieni gražiausių rudens vaizdų atsiveria pakilus į paukščio skrydį sraigtasparniu, sklandytuvu, parasparniu ar karšto oro balionu. O kur įdomiausia pasižvalgyti? „Auksinis ruduo gražiausias savo spalvomis, taigi verta pasižvalgyti ten, kur daug ryškių kontrastų – plyti vandens telkiniai, stūkso pilys ir daug spalvingų miškų. Šalia Vilniaus įspūdingai atrodo Neries slėnis, Trakų pilis su šalia telkšančiais ežerais, šalia Birštono ir Prienų – Nemuno vingiai, įrėminti geltonų bei raudonų miškų, miškingos ir ežeringos Molėtų apylinkės“, – vardija Oreivystės centro karšto oro baliono pilotas Ramūnas Navalinskas ir priduria, kad romantikos rytiniams skrydžiams suteikia ir lengvas it šydas rūkas, vietomis besidraikantis ant žemės, vietomis prigesinantis liepsnojančias klevų spalvas.

Ne mažiau romantiškesni, kartais net nežemiški vaizdai keliautojų laukia pelkėse ankstyvą rytą ar saulei leidžiantis. „Vaivorykštiniai voratinklių ir rasos karoliai, spanguolių smaragdai, rūko skraistės ir brandžios burgundiško vyno, šokoladinio aksomo augmenijos spalvos kontrastuoja su grėsmingais styrančių sausuolių letenomis, blyksinčiais akivarais ir keista šešėlių žaisme. Kartais šmėsteli piktai klykiančių gervių pulkelis ar stirnų šeimyna. Man atmintyje pabunda visos pasakos ir baisiosios lietuvių sakmės apie raganas ir laumes. Netikėtai keistai sucypus paukščiui esu ir fotoaparatą iš rankų į balą išmetusi“, – dalijasi nepamirštamais įspūdžiais Rasa.

Paglostyti liūtą, paniurkyti gepardų jauniklį, akis į akį susipažinti su raganosiu, panorusiu pasikasyti ragą į turistų pilną automobilį, apsistoti name, po kurio balkonu jaukiai įsikūrė nuodingos gyvatės, – tai tik keletas nuotykių, kurių galima patirti milžiniškuose Pietų Afrikos Respublikos (PAR) gyvūnų rezervatuose. O kur dar bendravimas su draugiškais žmonėmis…

Safariai nuo seno buvo populiari turistinė pramoga: kelis šimtus metų keliautojai traukdavo į Afriką apsiginklavę medžiokliniais šautuvais. Galima pasidžiaugti, kad šiandien tokių pramogautojų kur kas mažiau. Dažniau turistai apsiginkluoja moderniais fotoaparatais ir optiniais prietaisais, leidžiančiais iš toli stebėti gyvūnų pasaulį.
Verta paminėti ir vieną iš pastarųjų kelerių metų turizmo tendencijų: Afrikoje vis labiau populiarėja safariai, skirti visai šeimai. Mat keliautojai, prisižiūrėję animacinių filmų, tokių kaip “Madagaskaras”, “Liūtas Karalius” ar “Kumba”, nori iš arčiau pažvelgti į laukinę gamtą.
Kelionės į Afriką pasigrožėti laukiniais gyvūnais Lietuvos turizmo rinkoje irgi po truputį išsikovoja savo nišą. Tiesa, pirkti keliones iš lietuviškų agentūrų brangoka – 20 dienų kelionė kainuoja nuo 5 tūkst. Lt, o už dalį paslaugų tenka mokėti papildomai. Keliaujant su užsienio kelionių organizatoriais arba savarankiškai ir turus perkant iš vietos agentūrų galima sutaupyti apie tūkstantį ar daugiau litų.

Griežti rezervatų įstatymai
“Į Pietų Afrikos Respubliką keliauju dėl laukinės gamtos ir nuoširdžių žmonių. Tikroje gamtoje, kur nėra jokio ryšio su civilizacija, pasineri į tikrąjį jos grožį, garsus, kvapus, sugebėjimą atsinaujinti ir prisitaikyti. Ir kuo daugiau sužinai, kuo daugiau išmoksti, tuo gamta atrodo stebuklingesnė”, – sako neseniai į Lietuvą po trečio apsilankymo PAR grįžusi Milda Daugnoraitė.
Mildą tebestebina PAR gyventojų draugiškumas ir nesavanaudiška pagalba, nereikalaujant atlyginimo. Pirmą kartą viešėdama PAR mergina pakliuvo į žiaurią avariją. Į ligoninę jos lankyti ėjo visiškai nepažįstami žmonės, kurie atnešdavo maisto, dovanėlių, netgi suruošė lauktuvių keliautojos tėvams. Paklausti, kodėl taip daro, lankytojai atsakydavo, kad mergina čia neturi artimųjų, kurie jai padėtų.
“Jiems nesuvokiama europiečių baimė užsikrauti kitų rūpesčius”, – tvirtina keliautoja. Kad ir kur ji šioje šalyje keliavo, visur sako buvusi pasitikta ir išlydėta su šypsena ir draugiškumu.
Na, o gamta šioje Afrikos šalyje, pasak Mildos, tiesiog nuostabi. Tą ji suprato vos iškėlusi koją į laukinę gamtą. Juolab kad per visus tris apsilankymus PAR mergina dirbo gyvūnų apsuptyje: pirmą kartą atliko aplinkosaugos praktiką ir dirbo rezervato vadybininke, antrąkart darbavosi kaip gidė gyvūnų rezervate, o trečiąkart jau gavo antrojo lygio gido licenciją ir dirbo gyvūnų reabilitacijos centre bei turistų vadove.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m