Rašytojų keliai, piligrimų takai, istorinė siena, vaizdingi kalnų maršrutai, romantiškos vietos – pėsčiųjų takų gausu, tereikia išsirinkti pagal pomėgius, tematika ir fizinį pasirengimą.

„Veidas“ pateikia 10 įdomiausių pėsčiųjų takų – tiek pavieniui keliaujantiems, tiek šeimoms su vaikais ar draugų kompanija.

Vietoj žemėlapio – romanas ir poezijos rinktinė
Norisi įsijausti į menininko kailį ir po pasaulį pasidairyti jo akimis? Tuomet teks patraukti į Didžiąją Britaniją, Ežerų krašto („Lake District“) nacionalinis parką. Šią vietą išgarsino brito poetų Williamo Wordswortho (1770–1850) eilės. Susiruošusiems verta žinoti, kad maršrutas netrumpas – per dvi savaites tenka nužygiuoti apie 290 km, tačiau galima pasirinkti ir trumpesnę atkarpą bei keliauti kelias ar tik vieną dieną. Kelionę verta pradėti ir baigti prie poeto namo Kokermute bei nepamiršti užsukti į idiliškus Keswicko, Buttermere’o, Low Lortono ir kt. kaimus. Būtina turėti ne tik žemėlapį, bet ir poezijos rinktinę, juk dažnas kalnas, medis, tiltas ar rūstokas peizažas minimas eilėraščiuose. Didžiausias žygio malonumo priešas – permainingas oras ir romantiškai nusiteikusius žygeivius kiaurai permerkiantis šaltas lietus.
Kam žygiuoti merkiant lietui yra per daug ekstremalu, gali keliauti į Dubliną ir pasivaikščioti Jameso Joyce’o, Samuelio Becketto, Jonathano Swifto ir kitų rašytojų gyvenimo ir kūrybos keliais, tačiau visada yra rizika, kad vos prasidėjusi kelionė pasibaigs kuriame nors autoriaus ar personažo mėgtoje smuklėje.

Biblinių motyvų ir religinių stebuklų keliais
„Manau, kad kaip kiekvienas musulmonas privalo bent kartą gyvenime nukeliauti į Meką, taip ir kiekvienas krikščionis turėtų bent sykį pavaikščioti po Šventąją žemę. Tais pačiais keliais, kuriais prieš du tūkstančius metų keliavo Jėzus Kristus. Čia kiekvienas kampelis dvelkia istorija: Nazaretas, kur gyveno Švenčiausioji Mergelė Marija ir jos sužadėtinis Juozapas, Betliejus, kur gimė Jėzus, Jordano upė, kurioje Jonas pakrikštijo Jėzų, Taboro kalnas, Dievo Sūnaus Atsimainymo vieta, Jeruzalė, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė“, – pasakoja Jovita Jarutienė, šiais metais pagaliau įgyvendinusi savo seną svajonę ir su šeima keliavusi po Šventąją žemę piligrimų keliais.
Piligrimai kopė į Taboro kalną, Jordano upėje atnaujino krikštą, o Kanoje – santuokos įžadus, praėjo ir Kristaus kančios keliu – Via Dolorosa, vedančiu į Golgotą – Viešpaties kapo ir Prisikėlimo baziliką.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

maistas

Europoje kulinarinės kelionės išpopuliarėjo prieš ketverius penkerius metus ir tvirtai laikosi ant bangos, o Lietuvoje tokio pobūdžio kelionės vis dar bando užkariauti nors mažą rinkos dalį ir atrasti savo turistą. Pasižvalgęs po lietuviškų kelionių agentūrų puslapius originalesnių bei įdomesnių turų ir nerasi – į akis krinta vos keli pasiūlymai keliauti į Pietryčių Aziją, atrasti Europoje vyno kelius ar sudalyvauti Oktoberfesto festivalyje. Pasirinkimas skurdus, o kainos nemažos.
Keliaujant savarankiškai ir perkant gido ar kitas paslaugas bei ekskursijas vietinėse kelionių agentūrose Europoje, o ypač Azijoje ar Afrikoje, galima ne tik sutaupyti, bet ir gauti daugiau įdomesnių žinių bei potyrių. Pirmą kartą vykstant į bet kurią pasaulio šalį neverta apsiriboti tik kulinariniais pojūčiais, nes dar nematytas kraštas atostogautojui ir taip yra įdomus nuotykis. Be to, gerai pasirengus iš anksto galima neblogai pamaloninti savo gomurį tam skiriant ir visai nedaug laiko. Verta paminėti, kad kulinarinių įdomybių nereikėtų žvalgytis tik madinguose ar prabangiausiuose aukštos klasės restoranuose: kartais skaniai užkąsti egzotiškų patiekalų galima tiesiog pasukus už kampo ar apsilankius turguje.
Tarkim, Azijoje įdomaus maisto dažnai rasi paprastoje vietoje, pavyzdžiui, Singapūro maisto turgeliuose. Indijoje tik visiški ekstremalai rizikuoja valgyti gatvėje ar turguje pagamintą maistą, o Singapūre galima drąsiai skanauti, mat šalis garsėja savo maniakiškais švaros įstatymais.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 232014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2014-m

Į Svanetijos kalnus Gruzijoje turėtų nukrypti akys tų keliautojų, kurie nuolat ieško kažko naujo. Tiesa, šie kalnai nėra visiškai balta dėmė žemėlapyje. Prieš trisdešimt metų šis regionas buvo gausiai lankomas, vėliau dėl politinių ir kriminalinių priežasčių izoliuotas, o pastaraisiais metais atrastas iš naujo, tik gerokai pasikeitęs.

Į sovietiniais laikais žygeivių pamėgtus Gruzijos Svanetijos kalnus vėl krypsta dabartinių keliautojų akys. Galingi kalnai, sudėtingos perėjos ir ledynas žada techniškai sudėtingus, tačiau įdomius maršrutus. Be to, daugelį keliautojų pakerės senoviniai kaimai su stūksančiais keistais bokštais, tarsi laike sustingusios antrą tūkstantmetį skaičiuojančios bažnyčios ir vienuolynai, vaizduotę žadinančios išskirtinės istorijos bei legendos.

Kas aukso vilnos, kas – kalnų
Priminsime, kad Svanetija, kaip ir visa Vakarų Gruzija, VI–V a. pr. Kr. priklausė Kolchidės karalystei. Kadangi antikiniame pasaulyje tai buvo toliausias žinomas kraštas, graikai tikėjo, kad iš čia pateka saulė, kad čia gyvena ir mitinis karalius Ajetas, Saulės dievo Helijo, Medėjos ir kitų dievų bei pusdievių tėvas, ne itin svetingai priėmęs Jasoną ir argonautus, atklydusius aukso vilnos kaulyti. Jasonas, atlikęs kelis žygdarbius, padedamas Medėjos apgaule pasivogė auksinį kailį.
Kad ir kiek istorinio pagrindo turėtų šis mitas, Kaukazo kalnai savo legendomis nuo seno traukia tiek žygeivius, tiek paprastus atostogautojus.
Keliautojus šis kraštas masindavo ir praėjusiame šimtmetyje, iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Žlugus Sovietų Sąjungai žygeiviai ne vieną dešimtmetį šio krašto vengė, nes kalnai iš Rusijos pusės tapo sunkiau prieinami, be to, šis regionas garsėjo kaip itin nesaugus dėl čia veikusių ginkluotų plėšikaujančių gaujų. Dar prieš ketverius–septynerius metus pasaulio spaudoje pasirodydavo pranešimų apie apiplėštas turistų grupes. Nukentėjo ir viena lietuvių keliautojų grupė.
Tiesa, adrenalino fanatikai iš turtingų šalių tuoj užuodė pramogą ir traukdavo ieškoti ekstremalių nuotykių – būti apiplėštiems, o jei pasiseks – gal net ir pagrobtiems. Tačiau šiandien situacija pasikeitė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Išpuoselėti miestai, prašmatnios pilys ir vienuolynai, puikūs muzikos ir teatro festivaliai, galingos Alpės, begalės įdomių maršrutų – visa tai, ko reikia geroms atostogoms, galima rasti Austrijoje.

Austrija – šalis, kuria niekaip negaliu pasisotinti, ir trūks plyš stengiuosi užsukti bent kartą ar du per metus trumpam savaitgalio atokvėpiui ar ilgesnėms atostogoms. Ir veiklos bei maršrutų dar niekad nepritrūko ir kažin ar kada pritrūks.
Austrija įdomi savo istorija, barokiniais miestais, prabangiais vienuolynais, prašmatniais rūmais ir pilimis, meno kolekcijomis – būtent tai pabrėžia visi kelionių gidai, tačiau joje yra gerokai daugiau dalykų, kuriuos verta patirti keliautojui.
Pavyzdžiui, pavargus nuo prašmatnių miestų ir kultūros paminklų galima patraukti į Alpes, pasidairyti po Grosgloknerio ledyną, pavaikštinėti šalia kalnų ežerų ar atsipūsti nuo pašėlusio tempo prie „Cittaslow“ judėjimo prisijungusiuose miestuose, kuriuose propaguojamas lėtas gyvenimo tempas.
Pailsėjus įdomu lįsti į požemius pasigrožėti tviskančiu Swarovski kristalų pasauliu ar paslaptinga ledo milžinų karalyste Eisryzenvelte, netoli Zalcburgo. O galima ir visas atostogas paskirti muzikai bei operai.

Pasineriam į muzikos pasaulį
Retas melomanas bent vieną kartą gyvenime neužsuka į Austrijos muzikos ir meno festivalius, visame pasaulyje garsėjančius žymiausiais atlikėjais bei išskirtine aplinka.
Klasikinės muzikos, scenografijos ir aplinkos harmonija pasižymi Zalcburgo Velykų (“Osterfestspiele Salzburg”) bei vasaros „Festspiele“ ir Brėgenco festivaliai. 69 metus skaičiuojančio Brėgenco festivalio, vykstančio liepos–rugpjūčio mėnesiais, pagrindinis akcentas – Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Užburtoji fleita“, atliekama Bodeno ežere plūduriuojančioje įspūdingoje scenoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Romantiškai nusiteikusiam keliautojui kiekvienas apsilankymas pilyje palieka neišdildomų įspūdžių – juk čia kaip niekur kitur gali pajusti visus prabėgusius šimtmečius.

Norint pasprukti nuo kasdienybės rutinos ir prisirinkti išskirtinių įspūdžių visai nebūtina trenktis į egzotiškas šalis kur nors pasaulio pakraščiuose – tereikia žinoti, kur stūkso įspūdingiausios Europos pilys, apsuptos dramatiško gamtovaizdžio, ir nepamirštamos atostogos – garantuotos.

Automobiliu ir dviračiu
Vienas įspūdingiausių šių eilučių autorės atradimų yra vaizdingas, stačių Alpių kalnų apsuptas Italijos Aostos slėnis, kuriame pabirę mažučiai, viduramžius menantys miestukai su gausybe vynuogynų terasų, o šiek tiek aukščiau, ant didesnių uolų ar kalno šlaite, stūkso rūsčios pilys. Jų viduramžiais pristatyta nemažai, nes slėnyje susitelkusioms kunigaikštystėms vien kalnų apsisaugoti nuo užpuolikų nepakako.
Iki šių dienų slėnyje yra išlikę maždaug šimtas didesnių ar mažesnių pilių ir dar kelių dešimčių pilių griuvėsiai. Net ir skubėdamas Aostos greitkeliu akies krašteliu spėji užfiksuoti abipus šmėkštelint tai pilį, tai bokštą, tai fortą. Tačiau susiruošus aplankyti daugiau nei vieną pilį, verčiau rinktis šalia vinguriuojantį senąjį kelią, iš kurio paprasčiau pasukti dominančių objektų link.
Verta iš arčiau pasižiūrėti į ~Montmayer~ ir ~Ussel~ pilių bokštus, stūksančius ant uolų. Paklaidžioti puošniomis XVI amžiaus Vereso ar puošniosios Isonjė pilies menėmis ir atkreipti dėmesį į autentiškus dekoro elementus, kurie simbolizuoja viduramžišką prabangą. Įdomi ir vynuogynų apsupta ~Chaterlard~ pilis. O štai XIII a. Feniso pilis rūsčiais kvadratiniais bokštais, apjuosta dvigubos gynybinės dantytos sienos, garsėja kerinčiomis milžiniškomis menėmis su židiniais, kuriuose telpa net iki dešimties žmonių, – tokią pilį dažnai galima pamatyti filmuose apie viduramžių riterius. Įdomu, kad neseniai rastos ir viduramžių laikų interjerą bei vidinį kiemą puošiančios freskos, vaizduojančios senuosius pilies šeimininkus ir šventuosius.
Visai kitokia yra XVI a. Sarė pilis, kurią Italijos karalius Viktoras Emanuelis II pavertė ištaigingais medžioklės namais. Iš buvusios prabangos dar ir šiandien šis bei tas išliko, pavyzdžiui, neblogas muziejus, kambariai, apstatyti autentiškais XIX a. baldais, o ypač įdomi yra medžiotojų salė, kurios sienos ir lubos dekoruotos sumedžiotų gyvūnų ragais.
Aostos slėnyje verta nepraleisti ir įdomesnių griuvėsių. Pavyzdžiui, Monte Rosos miestelyje išlikę puikūs XI a. ~Graines~ pilies griuvėsiai.
Beje, užkopus ant dažnos pilies bokšto, stabtelint prie patrankoms įrengtų šaudymo angų ar šiaip žvalgantis kiemuose bei apžvalgos aikštelėse, atsiveria puikūs vaizdai ne tik į miestus ar kalnus, bet ir į kitas penkias–septynias pilis. Na, ir ekskursijos kaina nesikandžioja – bilietas tekainuoja kelis eurus, taikomos nuolaidos vaikams ir pensininkams.
Tiesa, vienam klajoti po pilį niekas neleis: 15–30 minučių teks palaukti, kol atsilaisvins gidas ir susirinks grupelė žmonių. Na, o jei grupelė nesusidarys, gidas pavedžios ir vienišą smalsuolį. Svarbu žinoti, kad angliškai kalbančių gidų bus retai, nes į ekskursijas daugiausia susirenka italų turistai, tačiau gidas iš paskutiniųjų stengsis ir nesuprantantiems itališkai bent gestais nurodyti vieną ar kitą objektą, esantį menėje. Ten dažniausiai būna jų aprašai ir anglų kalba.
Ekskursijoje pasirūpinama ir vaikais: kiekvienas pagal savo amžių gauna knygelę su užduotimis, kurias atlieka ekskursijos metu. Tarkim, vaikui iki penkerių metų pasiūloma surasti objektą, jį nuspalvinti, aprašyti, perpiešti, suskaičiuoti. Beje, itališkai kalbantis gidas kažkokiu stebuklingu būdu puikiai susikalbėjo su keturmečiu lietuviuku.
Aostos slėniui vertėtų skirti bent porą ar trejetą dienų, nes, be pilių, čia įdomu pasivaikščioti ir Aostos mieste, kuris didžiuojasi romėnų laikus menančiais griuvėsiais, ar apsilankyti garsiojoje Didžiojoje Sen Bernaro perėjoje, kur ant nuostabaus grožio ežero kranto stovi X a. vienuolių pastatyti užeigos namai ir kur vis dar dresuojami senbernarų veislės šunys. Na, o panorusiems romantikos, siūlytume apsistoti Kurmajero ar dar mažesnio miestelio viešbučio kambaryje su vaizdu į Monblaną. Tiesa, slidininkų pamėgtose gyvenvietėse nakvynė net ir vasarą nepigi.
Na, o pasidairius po Alpių slėnį pats laikas pasigrožėti visai kitokiu kraštovaizdžiu, pavyzdžiui, Pjemonto. Tik čia jau ne automobiliu reikėtų važiuoti, o išsinuomoti motociklą, dviratį ar čiupti šiaurietiškas lazdas ir, užsimetus kuprinę ant pečių, patraukti ~Barolo~, ~Barbaresco~ ir ~Moscato d‘Asti~ vyno keliais. Šio vyno gerbėjams tiesiog būtina užsukti į to paties pavadinimo miestukus ir į visus kitus, pasitaikančius pakeliui. Čia tvyro pati tikriausia idilė: kiek akys aprėpia, visur driekiasi vynuogynai ir neaukšti kalnai, ant jų pūpso viduramžiški ochros ar gelsvos spalvos miestukai, o virš jų stūkso pilių sienos ir bokštai. Užsikorus tenai galima suskaičiuoti dar daugiau nei Aostos slėnyje iš vynuogynų kyšančių pilių. Į vieną jų užkopę suskaičiavome 10–12 ūkuose paskendusių bokštų.
Pjemonto, kaip įdomios turistinės vietovės, kažkodėl išsamiai neaprašo, o dažniausiai net nepamini nė vienas populiarus angliškas Italijos gidas. Informacijos daugiausiai galima rasti tik vokiškuose „Baedeker“ Šiaurės Italijos arba Pjemonto giduose. Čia dviračiais ir pėstute daugiausia keliauja vokiečiai, austrai ar šveicarai.
Nusprendus apsistoti kokiame nors prie pilies prigludusiame viešbutyje, už nakvynę reikėtų mokėti daugiau nei 350 Lt, o kaimo turizmo sodyboje galima apsistoti ir už 150 Lt. Jei lankysitės Pjemonte, nepamirškite pasimėgauti įvairiausių rūšių vynuogių vynu bei vietiniu skanėstu – lazdynų riešutais akacijų meduje.
Beje, dažnoje pilyje yra vyno parduotuvė, kurioje galima nusipirkti ar paragauti vyno.

Senos kultūrinės tradicijos, daugybė išskirtinių istorinių ir architektūrinių įdomybių bei didelis potencialas tapti turistų traukos centru – taip trumpai galima apibūdinti autonominį Irako regioną Kurdistaną. Šiandien Irakas laikomas turistams nesaugia vieta, todėl ir į Kardistaną jų užklysta nedaug, tačiau ten apsilankiusieji negaili šaliai komplimentų, džiaugdamiesi saugia ir įdomia viešnage.

Irakas ir Kurdistanas daugeliui žmonių asocijuojasi su Saddamo Husseino režimu, cheminiu ginklu, neramumais, suirute ir nesaugumu. Tokią nuomonę formuoja ir beveik visa Europos žiniasklaida. Tačiau neigiamame kontekste vis dažniau pasigirsta ir kitokia nuomonė – dažniausiai keliautojų, kad šis regionas, ypač Kurdistanas, yra saugus, pakankamai ramus ir labai svetingas.
Vienas taip manančiųjų – ir šachmatų didmeistris Šarūnas Šulskis, Arbilyje dalyvavęs antrajame tarptautiniame Kurdistano šachmatų festivalyje. Kelionė, pasak pono Šarūno, visiškai sugriovė jo išankstinius stereotipus apie šią šalį.

Nustebino svetingumu
Š.Šulskis buvo kviečiamas ir į pirmąjį šachmatų festivalį, tačiau atsisakė manydamas, kad tai labai nesaugus kraštas. Vis dėlto pakviestas antrą kartą šachmatininkas dvejojo kur kas mažiau: pasiskaitė ankstesnių dalyvių atsiliepimus, žvilgtelėjo į rekomendacijas LR užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje, iš kurių sužinojo, kad į Iraką nebūtinų kelionių rekomenduojama atsisakyti, užtat Kurdistane – kur kas ramiau bei saugiau, ir pasikvietęs į draugiją Latvijos didmeistrį Ilmarą Starostitą išskrido į turnyrą Kurdistane. Ir neapsiriko. “Po kelionės pagalvojau, kad be reikalo nevykau į pirmąjį turnyrą, nes laiką praleidome iš tiesų puikiai”, – tvirtina Š.Šulskis.
Kurdistane šachmatininką daug kas nustebino. Pavyzdžiui, jis įsitikino, jog paplitusi nuomonė, kad Irakas yra tik musulmonų kraštas, kuriame nelabai toleruojamos kitos religijos, yra neteisinga. Kurdistano autonominio regiono sostinėje Arbilyje iš tiesų visur matomos mečetės, bet yra ir krikščionių maldos namų. Kad čia toleruojamos ir kitos religijos, liudijo ir tokios smulkmenos, kaip viešbutyje papuošta Kalėdų eglutė, mat turnyras vyko gruodžio mėnesį, o lietuvį kartą vežęs taksi vairuotojas išsitarė, kad čia esama ir krikščioniškais laikomų rajonų.
„Irake nepastebėjau, kad visos moterys vaikščiotų užsidengusios galvą, su hidžabais ar burkomis. Yra moterų, kurios vaikšto su tradiciniais galvos apdangalais, yra apsirengusių tradiciniais juodais drabužiais, tačiau vaizdas visai kitoks nei kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur moterų tik akys matyti“, – pasakoja ponas Šarūnas ir pamini dar vieną stereotipą, kurį Kurdistane galima pamiršti: kad šioje musulmonų valstybėje nenusipirksi alkoholio. Beje, vyno europiečiai pirko iš jaunos moters, kuri nedėvėjo galvos apdangalo.
Atrodytų, ilgamečių neramumų nualintoje šalyje turėtų būti daug skurstančių žmonių, tačiau šachmatų didmeistris Arbilyje nepastebėjo nei skurdžių, nei gatvėje išmaldos prašančių elgetų. „Gatvėse daug automobilių ir jie tikrai ne tokios „lupenos“ kaip Indijoje. Šachmatų turnyras taip pat buvo gerai finansuojamas ir remiamas, patyrėme rytietišką svetingumą. Matyti, kad jie turi naftos pramonę“, – vardija Š.Šulskis.

Kurdai pamažu atsitiesia
Nebuvo justi ir konfliktų bei neramumų, bet gatvėse galėjai matyti patruliuojančius policininkus bei ginkluotus kareivius. „Man visai patiko vyrai su automatais, kuo daugiau jų mačiau, tuo saugiau jaučiausi“, – sako Š.Šulskis ir priduria, kad europiečiai šachmatininkai Kurdistane greitai atsipalaidavo ir ėmė domėtis nauja šalimi.
Vis dėlto verta paminėti, kad tam tikra įtampa tarp Kurdistano ir Irako niekur nedingo. Tai pajuto ir šachmatų turnyro dalyviai. Pavyzdžiui, Irako šachmatų federacijos prezidentas Bagdade atsisakė reitinguoti turnyrą jau antrus metus iš eilės, turnyre nedalyvavo Irako žaidėjai, be to, irakiečiams neįtiko meniškos dalyvių kortelės, mat jiems pasirodė, kad Kurdistano vėliava nustelbia irakietiškąją.
Kurdai didžiuojasi savo vėliava – jos plaikstosi visur, o štai Irako vėliavą pamatysi tik kur ne kur. Iš bičiulio siro Š.Šulskis girdėjo, kad kurdai turi savo sienų kontrolę ir net iš Bagdado į Kurdistaną vykstantys žmonės privalo turėti Kurdistano autonominės provincijos leidimą. Oro uoste lietuvį pasitiko kurdų pasieniečiai, jam buvo išduota Kurdistano viza, taip pat jis turėjo oficialų Kurdistano užsienio reikalų ministerijos kvietimą. „Taigi kurdai turi savo autonomiją – yra beveik nepriklausomi, tačiau teoriškai ir juridiškai vis tiek lieka Irako dalimi. Tai ir yra milijoninės kurdų tautos, svajojančios apie savo valstybę, tragedija“, – sudėtingą padėtį Kurdistane apibūdina pašnekovas.
Priminsime, kad kurdai ištisus šimtmečius svajojo apie savo valstybę ir buvo nuolat slegiami didžiųjų kaimynų – pradedant Persijos ir Osmanų imperijomis ir baigiant šių dienų Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos valstybėmis – priespaudos. Nors kurdus engė, bandė nutautinti ir be gailesčio žudė, bet savo identiteto jie neprarado. Bėgant amžiams susikurdavo kokia nors kurdų kunigaikštystė, tačiau jos nepriklausomybė buvo sąlyginė, o ir gyvuodavo ji neilgai. Kurdai nuolat buvo laikomi pusiau laukiniais, neturinčiais jokio supratimo apie vykstančius politinius procesus, todėl jų niekas neklausė ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai milijonų kurdų gyvenama teritorija sąjungininkų buvo padalyta Turkijai, Iranui, Irakui, Sirijai ir Armėnijai. Tiesa, pastarajai atiteko tik nedidelė teritorijos dalis. Šiandien maždaug 40 mln. kurdų yra didžiausia pasaulyje tauta, neturinti savo valstybės.
Kurdų gyvenimas niekada nebuvo saldus: Turkijoje daugelį metų juos bandė nutautinti, ten nuolat kyla neramumų, Irake S.Husseinas davė leidimą kurdus išnuodyti cheminiu ginklu, Sirijoje jiems ilgai nebuvo išduodami pasai, Irane kurdai persekioti religiniu pagrindu. Kitų tautų valdomi kurdai nuolat sukyla, tačiau visi sukilimai negailestingai užgniaužiami ir numalšinami. Nepaisant to, sena svajonė įkurti savo valstybę niekur nedingo.
Irakui atsikračius S.Husseino, padėtis pasikeitė į gerąją pusę. Kurdai Irake įtvirtino savo autonomiją, ekonomika pajudėjo į priekį. Dabar sostinėje Arbilyje vyksta statybos, kyla prašmatnūs viešbučiai, prekybos ir pramogų centrai. Aišku, prie ekonomikos kilimo stipriai prisideda ir nuosava naftos gavybos pramonė.

Prasidėjus kalendoriniam pavasariui metas planuoti šiam metų laikui tinkamas pramogas. O jų visa gausybė ir Lietuvoje.

Pavasaris yra tas metų laikas, kai net didžiausi tinginiai pakyla nuo sofos, išjungia kompiuterį ir keliauja pasidžiaugti saulės spinduliais, žaluma ir žiedais. Tai metas, kai galima prisigalvoti pačių įvairiausių pramogų, kurioms neišleisite nė vieno lito. Pavyzdžiui, leistis į pėsčiųjų ar dviračių žygius, stebėti parskrendančius paukščius arba artimiausiame miške ar parke klausantis jų giesmių pabandyti atspėti, kokie tai paukščiai.
Na, o išsiilgusiems adrenalino verta traukti iš palėpių baidares ir leistis išvykon srauniomis upėmis, pasiryžti nakvynei miške ankstyvą pavasarį, apsilankyti pramogų parkuose arba užsisakyti skrydžius lengvaisiais lėktuvais, sklandytuvais ar oro balionais virš gražiausių Lietuvos vietų.

Kaip žydėjimas vyšnios
Perfrazuojant Salomėjos Nėries eilėraštį “Kaip žydėjimas vyšnios”, Lietuvoje žiedais pražydęs pavasaris – trumpas, ir reikia juo suskubti pasimėgauti. Mūsų šalyje nėra tokių gėlėmis garsių vietų, kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau nereikėtų ranka numoti į vietines žiedų šventes, sutraukiančias minias lankytojų. Bene garsiausia ir plačiausiai reklamuojama Burbiškio tulpių žydėjimo šventė sulaukia tiek žmonių, kad, rodos, prie vieno žiedo spiečiasi bent keli lankytojai. Tačiau tai per daug netrukdo – pašmirinėjus po tulpynus galima puikiai atsikvėpti jaukiame parke. Beje, tulpėmis pasigrožėti galima ir Vilniaus universiteto botanikos sode.
Lietuvoje organizuojama ir daugiau vadinamųjų žydėjimo švenčių, tačiau informacijos tenka gerokai paieškoti. Vis dėlto pasistengti verta.
Štai balandžio mėnesį Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė. Tada ne tik vaikštinėjama ąžuolyne ir grožimasi gėlėmis bei pradedančiais žaliuoti ąžuolais, bet ir skaitoma poezija, skamba muzika, o aktyvaus poilsio gerbėjai gali leistis į dviračių žygį.
Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje verta prisiminti Skinderiškių dendrologijos parką, ten tuo metu turėtų pradėti skleisti žiedus tūkstantis magnolijų. Nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio verta pasižvalgyti ir kaimyninėje Latvijoje: viename didžiausių Europoje Dobelės alyvų parke bus itin gražu – jau žydės daugiau nei dviejų šimtų rūšių įvairiaspalvės alyvos. Beje, ten nuvykusieji gali įsigyti ir įspūdingai žydinčių alyvų sodinukų.
Tiems, kurie pavydžiai žiūrinėja nuotraukas iš tolimosios Japonijos, vertėtų prisiminti, kad mes Vilniuje turime savo japoniškų sakurų, kurios pražydusios sutraukia minias vilniečių ir miesto svečių prie Baltojo tilto greta Nacionalinės dailės galerijos. Sakurų Vilniaus miestui dovanojo Japonijos vyriausybė japonų diplomato Čiunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti. Tačiau sakuros nežydi kiekvienais metais – visą įspūdingą savo grožį parodo tik kas kelerius metus ar dar rečiau. Na, o lietuviškų vyšnių žiedų verta ieškoti Žagarėje.
Nors birželis – vasaros mėnuo, tačiau verta savo kalendoriuose pasižymėti dvi žydėjimo šventes: Vilniaus botanikos sode bus pats margaspalvių rododendrų ir azalijų žydėjimo metas, o Verkių regioniniame parke tuo metu pakvimpa liepų medumi – sužydi galingi medžiai. Nepaprastai smagu pasivaikščioti po kvepiančias alėjas ir pasiklausyti bičių gaudimo.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio
„Įspūdingiausia, ką patyriau pavasarį, – tai skrydis oro balionu virš bundančios gamtos. Iš paukščio skrydžio galima pasigrožėti baltuojančiais sodybų kupstais, auksinėmis pienių pievomis, smaragdine žole ir sidabriniais telkšančių balų bei ežerų veidrodžiais“, – pasakoja Rūta Kavaliauskaitė.
Pasak Ramūno Navalinsko, Oreivystės centro karšto oro baliono piloto, iš didesnio aukščio žvelgiant nematyti žiedų, tačiau smaragdinė gamtos žaluma tikrai įspūdinga. Viskas paprastai sužaliuoja iki balandžio vidurio. „Man asmeniškai vienas gražiausių skrydžių būna, kai kylama anksti ryte iš Barbakano aikštelės Vilniuje ir skrendama į šiaurę link Molėtų ir Ukmergės plentų. Tuomet galima pasimėgauti unikaliais vaizdais – iš viršaus apžiūrėti Gedimino bokštą, Katedrą. Itin gražus vaizdas kairėje – Neris paskendusi rūke ir nuspalvinta saulės. Už Vilniaus ribų atsiveria miškų ir pievų panorama. Galima pamatyti besiganančias stirnas, liuoksinčius kiškius, išgirsti, kaip šakas laužo išsigandę skuodžiantys šernai“, – pasakoja Ramūnas ir priduria, kad kiekvienas skrydis unikalus ir išskirtinis.
Pavyzdžiui, skrendant Trakų link visuomet stengiamasi praskristi virš pilies, o jeigu šiaurinis vėjas papučia stipriau, galima pasiekti net Vievį. Įdomu pasižvalgyti iš viršaus į Neries regioninį parką, apžiūrėti vidury upės kyšančias saleles. O štai tarp Vievio ir Kernavės yra įdomi vieta: rodos, skrendama virš miško, tačiau staiga atsiranda savotiškas milžiniškas laiptas, ir miškas tarsi smenga žemyn.
Verta paminėti, kad šį sezoną numatoma mažesnė skrydžių oro balionu kaina – 299 Lt žmogui, tačiau rezervuoti skrydžio laiką verta prieš porą savaičių.

Laikas į žygį
Pavasarį Lietuvos miškai kvieste kviečia pasivaikščioti, pasimėgauti švariu oru, sprogstančiais medžių pumpurais ir pirmosiomis gėlėmis. Tokio pasivaikščiojimo metu galima praturtinti ir savo kasdieninį valgiaraštį – pasirinkti augalų, turinčių gydomųjų savybių. Štai šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapai ir pumpurai tinka egzemai gydyti, dilgėlės, balandos ir garšvos yra vitaminų šaltinis, puikiai tiksiantis sriuboms ir salotoms pagardinti.
„Išėjus pasivaikščioti galima prisivarvinti ir sulos. Jei nulaušite kelias beržo šakeles ir pakabinsite kokį nors indą, į kurį varvės sula, per kokį pusvalandį, kol, pavyzdžiui, verdate ant laužo sriubą, prikapsės puikaus gėrimo. Nepamirškite, kad šiuo metu dygsta kiškio kopūstai, nuostabaus rūgštoko skonio, jais tikrai verta pasimėgauti ir papildyti savo vitamino C atsargas“, – pasakoja visus Lietuvos miškus išvaikščiojęs ir darbą su pomėgiu suderinęs Nerijus Januškevičius, įstaigos „Kitokie projektai“ projektų konsultantas.
Pasak Nerijaus, nepatyrę žygeiviai gali rinktis nacionaliniuose parkuose įrengtus pažintinius takus, dažnai vingiuojančius įdomiausiomis vietomis – pro ypatingus akmenis, atodangas, paupiais ar ten, kur veši įdomūs augalai. Vienas gražesnių yra Varnikų pažintinis takas Gražutės regioniniame parke.
Mūsų pašnekovas pavasarį rekomenduoja pasivaikščioti ir tais pažintiniais takais, kurie vingiuoja upių pakrantėmis. „Pavasarinės upės ypač sraunios, triukšmingos ir gurguliuojančios, kartais net primenančios kalnų upes. Ištroškusiems tokių vaizdų reikėtų pasivaikščioti palei Vilnelę, aukščiau ties Pūčkorių atodanga, palei Dūkštos upę, žygiuojant Dūkštų pažintiniu keliu, taip pat Neries pakrante einant Karmazinų pažintiniu taku Neries regioniniame parke“, – vardija N.Januškevičius ir priduria, kad šie maršrutai itin tinkami pasivaikščioti šeimoms su vaikais.
Šeimos gali ir visokių pramogų prisigalvoti, pavyzdžiui, smagu surengti laivų lenktynes – iš anksto susimeistrautus ar iš popieriaus susilankstytus laivelius galima paleisti plaukti upeliu, o jų neturint tiesiog įmesti kelis pagalius ir stebėti, kaip srovė neša per slenksčius ar kuris pirmas kirs numatytą finišą.
Keliaujant po Lietuvos nacionalinius parkus nereikėtų turėti iliuzijų, kad pavyks pabėgti nuo civilizacijos ir jos apraiškų. Bet koks malonumas žygiuojant Aukštaitijos ar Dzūkijos nacionalinių parkų takais staiga atsidurti prie žiedais apsipylusių etnografinių kaimų ir pabendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis. „Mane labiausiai stebina seni išlikę kaimai ir ten gyvenantys žmonės – senos močiutės, kurios išvydusios žygeivių grupę suskumba pavaišinti ką tik pamelžtu karvės pienu ir dar lauknešėlį įduoda – sūrio, lašinių, medaus, daržovių. Būna, kad ir naminukės pasiūlo. Susitikimai su močiutėmis, išminčiais senoliais, net nuoširdžiais ir mielai bendraujančiais kaimo girtuoklėliais yra be galo nuoširdūs, įdomūs ir netikėti“, – šypsodamasis pasakoja N.Januškevičius.
Keliaujant po Aukštaitijos nacionalinį parką verta aplankyti Salų, Varniškių, Strazdų, Kretuonių, Benediktavo etnografinius kaimus, o Dzūkijos nacionaliniame parke – savitus ir unikalius šilinių dzūkų kaimus: Musteiką, Žiūrus, Margionis ir Zervynas.
Vienas įdomesnių Dzūkijos turistinių objektų yra 21 drevėta pušis, kuriose buvo išskaptuotos pailgos landos ir drevės bitėms gyventi. Tai senosios bitininkystės paveldas. Turint laiko įdomu pasivaikščioti palei zigzagais ir vingiais skubantį Skroblaus upelį, Ūlą, nepamiršti Čepkelių raisto, tačiau ten pasižvalgyti galima tik po tas vietas, kurios aiškiai sužymėtos turistams. Žemaitijos nacionaliniame parke vienas įdomesnių objektų yra Platelių ežeras, jo pakrantės, Pilies sala.
Na, o patyrę žygeiviai gali leistis ir į kelias dienas trunkančius žygius, prisigalvodami neeilinių atrakcijų. Net ir nepatyrę gamtos stebėtojai, išsiruošę į kelių dienų žygį aplink kokį didesnį ežerą, nepaklys, nes visada galima eiti žvejų išmindžiotais takeliais, tačiau spės prisigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves.

Šioje šalyje visko tiek daug ir viskas greta: ryškiaspalvės gėlių lysvės, besitęsiančios horizonto link, tingūs malūnai, senoviniai miestai ir pilys, ne vieną šimtmetį atlaikiusios užpuolikus, gyvas sostinės šėlsmas, neįkainojamos meno kolekcijos bei tolerancija kiekvienam šalia esančiajam.

„Nyderlandai – puikus kąsnis keliautojui, ištroškusiam kultūrinių kontrastų. Amsterdamas mane žavi savo kosmopolitiškumu, tai gyvas tautų katilas ir kultūrų mišinys. Prie pietų stalo gali sėdėti ir šnekėtis su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, atvažiavusiais iš tolimiausių ir įvairiausių pasaulio kraštų. O štai ištrūkęs iš miesto jau pamatai tikrą šalį su jos papročiais“, – pasakoja daugiau nei pustrečių metų Amsterdame gyvenanti Donata Krikščiūnaitė, atvykusi čia studijuoti.

Daugiaveidis Amsterdamas
Amsterdamas stereotipiškai ne vieno keliautojo sąmonėje įsitvirtinęs kaip miestas, kuriame nėra jokių tabu: čia absoliuti laisvė, visur tvyrantys lengvųjų narkotikų dūmų debesėliai ir kūniškais malonumais viliojantys, vitrinose besistaipantys pusnuogiai abiejų lyčių sekso darbininkai. Be abejo, šie dalykai – neatskiriama Nyderlandų sostinės įvaizdžio dalis, tačiau čia netrūksta ir kitų įdomybių: prabangiausių meno kolekcijų, įdomios architektūros ir daug žadančių gastronominių nuotykių, o ypatingą miesto dvasią pajunta kiekvienas atvykėlis.
„Po Amsterdamą patogu keliauti, čia viskas vienoje vietoje ir absoliučiai nieko netrūksta. Vieną dieną gali nueiti į operą, kitą – praleisti laiką su pašnekovais iš įvairių šalių bare, kuriame skamba gyva muzika. Viename rajone patenki į turistų srautą, užuodi „žolės“ dūmelį ir matai raudonuosius žibintus, kitame – panyri į ramybę ir pamatai, kaip gyvena tikri vietiniai. Tai nuolat kintantis miestas“, – Nyderlandų sostinę apibūdina Donata.
Priminsime, kad Amsterdamas šimtmečiais buvo svarbus jūrų uostas, čia klestėjo prekyba ir amatai. Miestas plėtėsi, kilo namai bei rūmai, buvo rausiami kanalai, kurių šiandien yra apie 160, taigi verta ne tik pasivaikščioti šalia jų, bet ir miestą apžiūrėti plaukiant laivu arba važiuojant pakrantėmis dviračiu. Beje, Amsterdame gerokai patogiau ir greičiau keliauti dviračiu, nei važiuoti visuomeniniu transportu ar automobiliu. Na, o jei kelionę į šį Olandijos Venecija vadinamą miestą planuojate šaltą žiemą, kai kanalai užšalę, tikrai verta rasti laiko ne tik pačiuožinėti pačiūžomis, bet ir susiorganizuoti ekskursiją po miestą slidėmis šliuožiant kanalais.
Žingsniuojant palei kanalus lietuvio akiai egzotiškai atrodo miesto centre prie krantinės vandenyje besisupantys gyvenamieji laiveliai ar pakeliamieji tiltai. Prie vieno jų – Plonojo tilto (“Magere Brug”) verta stabtelėti ir ilgiau: tai vienas seniausių tiltų, pastatytas XVII a. pabaigoje.
Na, o elegantiška Damų aikštė ar Vondelo parkas septintajame dešimtmetyje buvo hipių mėgstama susibūrimo ir protestų vieta. Iš įvairiausių šalių suvažiavę ilgaplaukiai jaunuoliai čia apsistodavo ir pešdavo suktines, dainuodavo, mylėdavosi ir protestuodavo prieš karą bei prievartą dainuodami, o kartais ir demonstruodami nuogus užpakalius. Dabar tokių vaizdų, aišku, nebepamatysi.
O štai užsukus į hugenotų įkurtą miesto dalį “Jordaan” nustebina kuklios, santūrios ir net asketiškos architektūros namai. Šiandien juose klesti įdomios galerijos ir meno parduotuvėlės. Čia gerokai ramiau, nėra tokios sumaišties kaip turistinėse vietose. Turistai į šį rajoną retai teužsuka.
„Verta apsilankyti šiauriniame Amsterdame, į kurį galima patekti keltais, plaukiančiais iš centrinės stoties. Ten viskas šiek tiek kitaip: nebėra minios turistų, gatvės platesnės ir namai nesugrūsti vienas šalia kito. Galima rasti gana keistų vietų, tokių kaip restoranas-baras, pastatytas tik iš senų krovininių mašinų priekabų. Dar yra netradicinis kino teatras-galerija prie vandens “The Eye”, kur įsikūrusios įvairios galerijos, kino muziejus, kino teatrai”, – rekomenduoja Donata.
Priminsime, kad Amsterdamo muziejuose eksponuojamos neįkainojamos meno kūrinių kolekcijos. Karališkuosiuose rūmuose prie Damų aikštės galima apžiūrėti XVII a dailės meistrų kolekciją, Valstybiniame muziejuje (“Rijskmuzeum”) pasigrožėti skulptūromis bei tapybos rinkiniais, retas atsisakys iš arčiau patyrinėti nors vieną iš 22-iejų Rembrandto paveikslų ir, be abejo, kiekvienas turistas į savo planus įtrauks valstybinį Van Gogho muziejų, kuriame saugomas didžiausias pasaulyje dailininko paveikslų rinkinys.
Na, o ištroškusieji pikantiškų vaizdų gali ne tik pasivaikščioti po Raudonųjų žibintų kvartalą, bet ir užsukti į “Venustempel” muziejų – paganyti akių į erotika dvelkiančią tapybą, skulptūras ar sekso žaislus.

Išragauti pasaulį
„Amsterdame galima sutikti žmonių iš tolimiausių pasaulio kampelių – Amerikos, Naujosios Zelandijos, visų Afrikos ir Azijos šalių. Amerikiečiai ar turtingesnių Europos šalių jaunimas atvažiuoja studijuoti. Dalis jų – graikai, turkai, italai, ispanai, portugalai, lenkai – atkeliauja ieškoti darbo ir kuria verslus. Nemažai emigrantų yra įkūrę puikių restoranų, kavinių ar užkandinių, kuriose gamina savo tautų tradicinius patiekalus“, – pasakoja Donata.
Taigi susiruošus į Amsterdamą patartina skirti laiko ir gastronominiams nuotykiams, nes per atostogas galima išragauti bene viso pasaulio šalių tradicinius valgius. Beje, garsus ekonomikos profesorius Tyleris Cowenas, knygos „An Economist Gets Lunch: New Rules for Everyday Foodies“ autorius, pataria Nyderlanduose užsukti į indonezietiškus restoranus ir užsisakyti “rijstafel” – įvairių patiekalų rinkinį.
Pasak Donatos, vienas įdomiausių restoranų, į kurį tikrai verta užsukti, yra turkų ir azijiečių restoranas „Bazar2“, įkurtas buvusioje mečetėje, judrioje turgaus gatvėje. „Kai kuriuos patiekalus tenka valgyti rankomis, kaip senovėje“, – perspėja mergina.
Ji rekomenduoja užsukti ir į kinų restoraną netoli centrinės stoties, akį traukiantį savo interjero ir eksterjero detalėmis. Šį restoraną ypač lengva pastebėti: eini ir staiga pamatai kiniškais ornamentais išmargintą pastatą, plūduriuojantį vandenyje.

Planuojančiam keliauti į svečią, ypač tolimą ir egzotišką šalį keliautojui verta ne tik pasidomėti tenykščiais papročiais, įstatymas ar religiniais draudimais, bet ir nuvykus jų laikytis, kad ir kokie absurdiški jie atrodytų. Mat kartais užtenka vieno gesto, žvilgsnio ar poelgio, ir tenka mokėti baudą ar klausytis teisėjo aiškinimo, kodėl jums skirta būtent tiek rykščių.

Vykstantieji atostogauti į svečias šalis paprastai nori patirti nuotykių, tačiau nenori nemalonumų. Žinoma, jei turistas nekels kojos iš komfortiško, vakariečiams skirto viešbučio teritorijos, tikėtina, kad jokie nesusipratimai jo nesuerzins, bet tokio poilsio nori tik vienetai. Didesnė dalis turistų pageidauja artimiau pažinti lankomą kraštą, pabendrauti su žmonėmis, patirti kuo daugiau įspūdžių. Tačiau toji patirtis gali būti ne vien teigiama, jei į kelionę vyksite nepasirengę. O kartais galite pajusti ir kultūrinį šoką.

Ką reikia žinoti keliaujančioms moterims
Azija – regionas, į kurį dažnas keliautojas veržiasi ieškodamas egzotikos, šilumos ir mažesnių prekių bei paslaugų kainų. „Tačiau labiausiai visus traukia nuo Vakarų pasaulio iš esmės besiskirianti kultūra, kitoks pasaulio suvokimas bei istorinis palikimas. Aš pati domiuosi Rytų kultūromis, vedų filosofija ir šiek tiek Budos mokymu, tad natūralu, kad pasirinkau Azijos kryptį. Man patiko profesoriaus Audriaus Beinoriaus mintis, kad kuo mums neįprastesnį kraštą aplankome, tuo tarsi iš didesnio atstumo galime stebėti ir analizuoti save. Tai šimtu procentų pasitvirtino – kelionė į Azija man buvo tarsi kelionė į save“, – pasakoja keliautoja Indrė Kuliešiūtė, pusmetį skyrusi kelionei po Azijos šalis.
Indrė su bendrakeleiviu fotografu Giedriumi Dagiu pasirinko maršrutą, kuris pamažu leido priprasti prie Azijos keistenybių. Kelionę jie pradėjo nuo Balio, garsėjančio tūkstančiais šventyklų ir patogiu, beveik europietišku poilsiu, vėliau patraukė gilyn į Aziją. Aplankė bene tankiausiai apgyvendintą pasaulio vietą – vulkaninę Javos salą, garsėjančią nuolat veikiančiais ugnikalniais, pasižvalgė po arbata kvepiančią, laukine gamta ir auksiniais paplūdimiais viliojančią Šri Lanką ir galiausiai po tokios adaptacijos patraukė į Indiją, kurioje praleido apie tris mėnesius.
Šiuo metu Indija pasaulio spaudoje ypač dažnai linksniuojama dėl smurto prieš moteris, grupinių prievartavimų ir sadistinių nužudymų. Ar saugiai mergina jautėsi keliaudama anaiptol ne turistiniais maršrutais? „Viena vertus, Indijoje, kaip ir visoje Azijoje, jautiesi saugiai, nes joje nėra jokių vagysčių ar plėšimų. Bet dėl seksualinių problemų tikrai nesijauti saugi. Aš tikrai nenorėčiau atsidurti Indijoje viena ar dviese su kita mergina, nes teko matyti nemažai kibių vyrų žvilgsnių, ir viešos masturbacijos tiesiog gatvėje“, – nemalonius įspūdžius prisimena Indrė ir priduria, kad patarimai ir raginimai rengtis bei elgtis kukliai, nevaikštinėti po atokius Indijos miestų rajonus, ypač sutemus, turi pagrindo.
Indrei pritaria ir Giedrius. Pasak jo, indų sąmonėje susiformavęs stereotipas, kad europietės yra laisvo elgesio, o jei atvykėlė vaikšto dar ir apsinuoginusi pečius, tai tokia moteris, jų akimis, tampa tarsi filmų, skirtų suaugusiems, žvaigžde, vaikščiojančia tarp jų. „Dėl religijos ir socialinių ypatumų šioje šalyje vyrui nėra jokių šansų turėti priešvedybinių seksualinių santykių, todėl galima tik spėti, kaip toli juos nuneša fantazija. Be to, net ir sukūrus šeimą problemos niekur nedingsta – dažnai vyrai iš skurdžių provincijos regionų vyksta uždarbiauti į miestus, palikę moteris kaimuose“, – apie priekabiavimo prie moterų priežastis kalba Giedrius ir priduria, kad dėl to Indija nėra tinkama keliauti vienoms moterims.
Keliautojai pastebi, kad kitose Azijos šalyse moterims keliauti lengviau, tačiau, pavyzdžiui, Indonezijoje yra musulmonų salelių su savomis taisyklėmis, kurių privalu laikytis. Ten įprasta, kad moterį globoja tėvas ar sutuoktinis, o viena keliaujanti dailiosios lyties atstovė laikoma laisvo elgesio mergina. Todėl porai, užklydusiai į tokią griežtų taisyklių ir pažiūrų vietovę, geriau prisistatyti kaip šeimai.
Tai, beje, galioja ir kitose musulmonų šalyse – juk dažna keliautoja žino, kad vienai panorus prasiblaškyti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) ar Katare kelionė baigsis tiesiog oro uoste, mat reikia tėvo ar vyro leidimo. Na, o galų gale patekus prie išsvajotų Dubajaus ar Dohos šiuolaikinių architektūros stebuklų atsipalaiduoti vėlgi negalima: aprangos reikalavimai privalomi tiek vyrams, tiek moterims, negalima viešai glamonėtis, bučiuotis ir pan. Laisviau apsirengusi moteris tikrai sulauks dėmesio, įkyraus ir nepageidaujamo, dažnai nepagarbaus. Verta paminėti, kad ypač tokiu dėmesiu skundžiasi turistės, atostogavusios Egipte.
„Keliaujant po musulmonų kraštus labai svarbu tinkamai apsirengti: būtinai ilgos rankovės, būtinai kelius dengiantis sijonas ar kelnės. Jei vietiniai vaišina, derėtų neatsisakyti paragauti. Tačiau jei įsivėlėte į konfliktinę situaciją, mano nuomone, geriausia nusileisti ir taktiškai atsitraukti, nes jų temperamentas labai karštas. Be to, pagarba ir mandagumas išgelbės iš bet kokios situacijos“, – trumpas elgesio taisykles vardija Edita Žilinskaitė, keletą metų dirbusi musulmonų šalyje.
Kita vertus, keliautojoms vertėtų pagalvoti apie elgesį ne tik Indijoje ar musulmonų kraštuose. Net Europos šalyse, ypač pietinėse, tokiose kaip Italija, Ispanija ar Portugalija, vietinių elgesys su tautietėmis ir atvykėlėmis dažnai skiriasi. Tarkim, šių eilučių autorei pietinėje Italijos dalyje – Kalabrijoje ne kartą teko stebėti, kaip italas tautiečio kelis kartus atsiklausia, ar šis leistų prisėsti prie savo sesers. Ir tik gavęs aiškų brolio leidimą vyriškis prisėda šalia moters, su kuria elgiasi pabrėžtinai kultūringai ir mandagiai, o štai merginos, atvykusios iš Skandinavijos ar Čekijos, savo atžvilgiu sulaukia dviprasmiškų, net seksistinių juokelių ir prisilietimų.
Paklaustas, kodėl taip akivaizdžiai skiriasi elgesys, vienas italas atsakė paprastai: vyrai privalo globoti savo moteris, o atvykėlės privalo elgtis santūriai.

Perlipti per savo įsitikinimus
„Indija yra egzotiška šalis, kurioje sudėtinga keliauti ne tik moterims, – ir vyrams nėra labai lengva. Mano nuomone, išsiruošęs į šią šalį turi perlipti per vidinius savo įsitikinimų niuansus vien tam, kad pasijustum geriau ir komfortiškiau. Indija – šalis, kurioje gyvena jūra žmonių, tad sunku išlaikyti savo asmeninę erdvę, tave visada supa ir netgi liečia žmonės. Indijoje bet kas gali prieiti ir imti tave čiupinėti net nebendraudami su tavimi ir nesikreipdami į tave, tik tarpusavyje aptarinėdami ir rodydami vienas kitam, kokia gera tavo drabužių medžiaga. Ir tu negali jų kaltinti, turi perlipti per save, juk kai Lietuvoje prie mūsų prieina vaikai ir ima timpčioti už drabužių, mes džiaugiamės jų nuoširdumu… Jei vaikais džiaugiesi, tai kodėl indais negali džiaugtis“, – lygina Giedrius.
Pasak mūsų pašnekovės Ritos, panašaus susidomėjimo svetimšaliai sulaukia ir Kinijoje, ypač aukšti blondinai vyrai ir moterys, – jie dažniausiai fotografuojami be jokio atsiklausimo. „Ypač įkyru būna traukiniuose, kai pusė vagono supuola fotografuoti atvykėlių. O mane, ilgakasę šviesiaplaukę, kinės ta proga dar ir už plaukų patąso“, – sako moteris.
Beje, turistai, nors patys yra fotografuojami, tąsomi už drabužių ir pešiojami už plaukų, liesti kitus žmones derėtų atsargiai, ypač vaikus. Kad ir koks žavus mažylis ateitų paspoksoti, vertėtų prisiminti, kad budizmą išpažįstančiose šalyse galvą glostyti griežtai draudžiama, nes būsite palaikyti sielos vagimis. Tas pats ir su fotografavimu: Europoje draudžiama fotografuoti vaikus be tėvų sutikimo, tai to nederėtų daryti ir kituose kraštuose. Geriausiu atveju iš jūsų paprašys sumokėti už nuotrauką, Irane turėsite reikalų su dorovės policija, JAE būsite areštuoti, o Afrikoje – apkaltinti ketinimu pagrobti vaiko sielą ar patį vaiką.

Vienas Lietuvos gyventojas kasdien vidutiniškai išmeta po 1 kg atliekų. Sąvartyne atliekos ilgai lieka nesuirusios: popierius – 2 metus; konservų dėžutės – 90 metų; plastiko pakuotės – 200 metų; stiklainiai, buteliai – 900 metų.
Klaipėdos universitetas, siekdamas ugdyti aplinkai draugišką ir atsakingą jaunąją kartą, kviečia 10-12 klasių moksleivius dalyvauti ekologiškame projekte „Žalias laivas“. Visos Lietuvos moksleiviai skatinami rinkti antrines žaliavas ir sukurti ekologiško laivo modelį. Dvylikos moksleivių komanda turėtų susiburti bendram tikslui: pagaminti laivą iš antrinių žaliavų, kuris atspindėtų laisvą Klaipėdos universiteto mintį ir jūros dvasią.
Antrinės žaliavos – tai atliekos, tinkamos perdirbti, iš kurių gaminami nauji produktai, mažiau teršiant aplinką, tausojant jos resursus. Gaminti naujus daiktus iš antrinių žaliavų tampa vis paprasčiau ir pigiau.
Už populiariausią ekologišką sprendimą Klaipėdos universitetas dovanoja dviejų dienų kelionę didžiausiu Lietuvos burlaiviu „Brabander“ į Latviją, Liepoją.
Projekto partneris: Klaipėdos universiteto buriuotojų klubas „Halzas“.

Trumpos taisyklės:
•    Pagrindinis konkurso prizas – dviejų dienų kelionė į Liepoją Klaipėdos universiteto burlaiviu „Brabander“;
•    Projekte gali dalyvauti 10-12 klasių moksleiviai;
•    Komandą sudaro 12 moksleivių;
•    Reikalavimai laivo modeliui: laivas turi būti sukurtas iš antrinių žaliavų; laivo ilgis: mažiausiai 50 cm;
•    Ant sukurto laivo korpuso turi būti užrašytas KU šūkis „Laisva mintis ir jūros dvasia“;
•    Visa komanda turi nusifotografuoti prie sukurto laivo. Darykite tai kuo nuotaikingiau, šmaikščiau ir linksmiau.
•    Sukurto laivo ir jį kūrusios komandos nuotrauką nuo vasario 24 d. iki kovo 31 d. siųsti el. paštu moksleiviams@ku.lt, nurodant mokyklos pavadinimą, miestą ir komandos kontaktinį el. paštą ir telefoną.
•    Visos nuotraukos bus įkeltos į oficialų Klaipėdos universiteto puslapį socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame bus galima balsuoti.
•    Balsavimas „Facebook“ vyks balandžio 1-30 d.
•    Daugiausia „like“ surinkusios komandos nuotrauka taps pagrindine projekto nugalėtoja, kuri bus paskelbtas gegužės 2 dieną.
•    Projekto partneris Klaipėdos universiteto buriuotojų klubas „Halzas“ išrinks originaliausią laivo modelį. Originaliausiai kūrusi komanda bus apdovanota 4 valandų pasiplaukiojimu KU jachta „Odisėja“ po Kuršių marias.
•    Plaukimas burlaiviu „Brabander“ numatomas 2014 metų birželio 14-15 dienomis. Su laimėjusia komanda susisieks universiteto atstovai ir suderins visas detales.

Daugiau informacijos www.ku.lt,  telefonu 8 46 398 908, el. paštu moksleiviams@ku.lt

Visureigiai – tiesiog nepamainoma transporto priemonė keliauti po Afriką: tik dykrose, dykumose ar džiunglėse, persikeliant per upes ar upelius, iki soties galima pasimėgauti adrenalino kupinu bekelės važiavimu ir pamatyti kitokį – neturistinį šio žemyno gyvenimą.

„Jei nori pajusti tikrąją Afriką, važiuoti patogiais asfaltuotais keliais neužtenka – geriausia rinktis visureigius ir traukti kur akys mato. Būtent taip mes ir keliaujam. Aišku, žiūrim į žemėlapius, tačiau renkamės kelius, kuriuos tik santykinai galima taip pavadinti. Ieškom tokių kelių, kuriais būtų kuo sunkiau važiuoti mums, visureigių ir bekelės gerbėjams“, – pasakoja ūkininkas ir visureigių klubo „Off road club 4X4 Biržai“ pirmininkas Rolandas Narkus.
Keturiais visureigiais į Afriką R.Narkus su bendražygiais sportininkais ir aistringais bekelės gerbėjais iškeliavo praėjusių metų gruodžio 27 dieną, o namo grįžo daugiau nei prieš savaitę. Per 41 dieną lietuviai nuvažiavo apie 10 tūkst. km ir aplankė Maroką, Mauritaniją, Malį, Gvinėją ir Dramblio Kaulo Respubliką. Tai jau antroji tokia lietuvių kelionė. 2013 m. pradžioje jie per penkias savaites sukorė apie 8 tūkst. km – pervažiavo Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Senegalą ir Gambiją, išbandė ir dalį senojo Dakaro kelio.
Priminsime, kad Dakaro ralis, organizuojamas prancūzų „Amaury Sport“ organizacijos, iki 2009 m. vykdavo Pietų Europos šalių trasomis bei Afrikos dykumomis ir kalnais, tačiau dėl regione kilusių neramumų lenktynės perkeltos į Pietų Amerikos žemyną.
Verta paminėti, kad ponas Rolandas su bendražygiais kelionei ruošiasi atsakingai – perka visureigius ir sutvarko juos taip, kad kuo mažiau lūžtų, na, o pasiekę galutinį kelionės tašką automobilius parduoda ir skrenda namo lėktuvu. „Taip daro pusė Europos keliautojų. Tokių kaip mes ten daug, tik Afrika yra didžiulė ir žmonių mažai sutinki. Parduodamas automobilį apie pelną negalvoji, juk parsiveži įspūdžių, nuotraukų, vaizdo įrašų. Tai svarbiausia“, – pasakoja R.Narkus.
Pasak Rolando, keliaujama labai paprastai: buitinės sąlygos minimalios, stovyklos nakčiai įrengiamos kur nors prie atokių kaimų, dažniausiai miegama visureigiuose, net ir kelionės maršrutas nėra žinomas iš anksto – kur norisi, ten ir važiuojama, žinomas nebent galutinis kelionės taškas. Bekelės aistruoliai važiuodami per Afrikos šalis nepuldavo ieškoti turistinių objektų (juos apžiūrėdavo, jei pasitaikydavo pakeliui), tačiau mėgavosi gyvenimu gamtoje ir sunkiai išvažiuojamais keliukais.
„Sakoma, kad Afrika arba užkabina, arba atstumia. Mus užkabino, pernai važiavome, šiemet važiavome ir tikriausiai važiuosime kitąmet. Nors dabar dar įspūdžiai nesusigulėję, tačiau, manau, po kelių mėnesių pasiilgsiu šilumos, naujų įspūdžių, erdvės (Lietuvoje taip maža vietos), ir vėl norėsis atgal. Kuo daugiau važiuoji, tuo Afrika darosi įdomesnė ir dar labiau vilioja“, – pasakoja keliautojas.

Vis kitoks gamtovaizdis ir chaosas su taisyklėmis

Pasak Rolando, per pirmąją kelionę vos tik įvažiavus į Afriką stebino viskas. „O, Afrika – kitas žemynas! Marokas, Mauritanija, Senegalas – viskas absoliučiai stebino. O šiais metais, kai įvažiavome į Maroką, tai net nepajutome, kad mes kažkur Afrikoje“, – šypteli mūsų pašnekovas ir priduria, kad vis dėlto kiekviena Afrikos šalis yra vis kitokia. Pavyzdžiui, Mauritanijoje – beveik tik smėlis, kopos ir dykumos, Malyje atsiranda šiek tiek žalumos, o Gvinėjoje prasideda kalnai, miškai ir džiunglės.
Kiekvienoje šalyje skiriasi ir žmonės. Štai Maroko ir Mauritanijos gyventojai keliautojų ir turistų matę nemažai, taigi jau yra išlepę – pripratę, kad atvykėliai turi duoti dovanų ar padalyti pinigų. O štai šalyse už Malio vietiniai į atklydėlius, važinėjančius visureigiais per dykumas, žiūri kaip į kokius kosmonautus ar visai nematytas būtybes. Gvinėjoje žmonės labiau atsipalaidavę, nuolat šypsosi.
Keliautojai dar pernai ketino apsilankyti Malyje, tačiau dėl ten vykstančių kovų šio plano atsisakė, na, o šiais metais dėl visa ko Maroko sostinėje Rabate apsilankė Malio ambasadoje ir gavo vizas, kad reikalui esant galėtų pervažiuoti sieną. Vizas gavo nesunkiai, tačiau jau privažiavus sieną paaiškėjo, jog Malyje vis dar nėra įprasta, kad čia gausiai lankytųsi turistai. „Mus apnakvindino, pavadinkime, jų žandarmerijos būstinėje su apsauga. Apsauga tokia, kad tvoros kiauros ir žmonės ateina kada tik nori, nes atvažiavo tubabai – baltieji“, – prisimena Rolandas ir priduria, kad iš žandarmerijos iki Bamako visus 400–500 km juos lydėjo kareivių konvojus, neleisdamas nė trupučio nusukti nuo kelio ar stabtelėti pavalgyti.
Konvojus lietuvius paliko tik įsikūrusius viešbutyje. Įdomu, kad susiruošusiems išvažiuoti iš šalies keliautojams konvojaus jau nebuvo skirta, buvo galima važiuoti kur tik norisi – į antrą tūkstantmetį skaičiuojantį Tombuktu miestą ar kitą pasirinktą objektą. Tačiau keliautojai paklausė rekomendacijų, kad tokioms ekskursijoms Malyje dar anksti, mat neramumai čia vienur, čia kitur vis dar plyksteli.
Kita vertus, Bamake net nebuvo justi, kad kažkur šalyje vyksta karas ar susirėmimai, atvirkščiai – sostinė gyvena savo ritmu. „Vakare įvažiavus į Bamaką nustebino motorolerių ir automobilių mišrainė. Sostinė paskendusi benzino ir tepalo smoge. Tiek motorolerių ir motociklų nesu matęs per visą savo gyvenimą. Man buvo šokas, kad taip galima važinėti. Tačiau tas chaosas turi savas taisykles, kurių visi laikosi“, – pasakoja Rolandas.
Dar didesnis chaosas keliautojų laukė Gvinėjos sostinėje Konakryje. „Paradoksalu, tačiau ir šitas chaosas turi savo tvarką. Tik mūsų akims tai kažkas baisaus. Kai ilgiau pabūni, įsitikini, kad čia galioja tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui, jei kažkas pypsena, tai reikia atkreipti dėmesį, nes tikriausiai nori įvažiuoti ar išvažiuoti“, – pastebėjo keliautojas.
Nors Gvinėja yra šiek tiek skurdesnė nei kitos aplankytos šalys, tačiau negalima sakyti, kad čia skurdas bado akis. Yra ir vargingiau, ir turtingiau gyvenančių žmonių, sostinėje vyksta statybos, tvarkomi keliai. Mūsų pašnekovo nuomone, šalis juda į priekį. Žmonės nėra pikti, atvirkščiai – daug šypsosi, tuo gerokai skirdamiesi nuo Malio ar Maroko gyventojų. Be to, nepyksta fotografuojami, o net pasimaivo ar patys paprašo, kad atklydėliai juos įamžintų.

Skirtingos Lietuvos savivaldybės stengiasi turistams pasiūlyti kuo daugiau ir kuo naujesnių pramogų.

Anykščiai
Pasak Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus, jau kelerius metus Anykščiai laikosi nerašytos taisyklės kasmet atidaryti bent po porą naujų turistinių objektų. Šiemet viena didžiausių naujovių – vasario 14 d. atidaromas modernus keturių žvaigždučių sveikatos ir poilsio kompleksas „SPA Vilnius VERDE“. Šį beveik 12 mln. Lt kainavusį kompleksą sudarys viešbutis, SPA centras su relaksaciniu baseinu, pirtimis ir baseinu vaikams, taip pat restoranas su lauko terasa, vaikų žaidimų kambarys bei konferencijų salė.
SPA centre bus siūlomi gydomieji ir atpalaiduojamieji masažai, kineziterapinės procedūros, mineralinės ir masažinės vonios, povandeniniai masažai, vertikalios vonios, haloterapijos procedūra, purvo aplikacijos ir kt. Taip mieste atgims sveikatinimo turizmas.
Pasak S.Obelevičiaus, tikimasi, kad apie 50 proc. komplekso lankytojų bus užsienio turistai. Beje, tai ne vienintelis šiemet Anykščiuose atidaromas SPA kompleksas – tikimasi, kad jau gegužę pradės veikti ir kitas šalia Rubikių ežero statomas SPA.
Kovo mėnesį oficialiai bus atidarytas Anykščių menų inkubatorius-menų studija, kuriame yra įrengtas geriausias visoje Aukštaitijoje konferencijų centras. Pagrindinis menų inkubatoriaus tikslas – sukurti per dvidešimt visiškai įrengtų nuomojamų darbo vietų įvairių sričių menininkams, tačiau tikimasi, kad kartu tai padės dar labiau pagyvinti kultūrinį miesto gyvenimą. Tai bus patraukli įvairių kultūrinių renginių bei festivalių vieta, taip pat tikimasi, kad ateityje čia vyks ir menininkų plenerai, kurie pasitarnaus kuriant lankytojams patrauklias ekspozicijas po atviru dangumi. Galiausiai nereikia pamiršti, kad prie kultūrinio gyvenimo prisidės ir inkubatoriuje reziduojančių menininkų rengiami darbų pristatymai.
Šiemet ir taip aktyvaus poilsio mėgėjams patrauklūs Anykščiai taps dar patrauklesni. Tarkime, neseniai baigtas įrengti modernus kairiojo Šventosios kranto pėsčiųjų ir dviračių takas, jau pradedami jo pratęsimo darbai. Juos baigus takas sujungs Puntuko akmenį, lajų taką, naujai atidarytą SPA, tada vingiuos per visą miestą ir galiausiai įsilies į taką, vedantį į Arklio muziejų. Tako ilgis iš viso turėtų siekti apie 15 km.
Negalima nepaminėti ir Anykščių šilelyje pradedamų lajų tako, leisiančio žmonėms vaikščioti sulig medžių viršūnėmis, statybų. Kaip atkreipia dėmesį Anykščių meras, toks dalykas bus pirmas visoje Rytų Europoje. Jis turėtų būti įgyvendintas 2016 m. viduryje.
Taip pat paminėtina, kad vasarą Pagojės tvenkinyje rengiamasi atidaryti vandens slidinėjimo parką.

Birštonas
Birštono merė Nijolė Dirginčienė vienu svarbiausių įgyvendintų projektų įvardija Birštono miesto centrinio parko pritaikymą turizmui ir aktyviam poilsiui. „Iš paprasto miško jis virto puikiu parku su pasivaikščiojimo ir dviračių takais, lauko treniruokliais, stalo teniso stalais, krepšinio, vaikų žaidimų, smiginio ir pasagos mėtymo aikštelėmis. Be to, jame įrengtos rampos, skirtos riedutininkams bei riedlentininkams“, – pasakoja Birštono vadovė.
Šiame parke įrengtas ir Skulptūrų takas, skirtas ramiam poilsiui, kurį puošia žinomų menininkų (K.Vidžiūno, V.Nalivaikos, A.Lik, R.Kvinto, S.Žirgulio bei M.Gaubo) sukurtos skulptūros.
Neseniai rekonstruotas į architektūros paveldo objektų sąrašą įtrauktas Kurhauzas. Jame įrengta scena, kameriniams renginiams skirta didžioji salė bei kitokio pobūdžio renginiams tinkamos erdvės. Rekonstruotas ir Birštono kultūros centras, kurio scena irgi pritaikyta įvairiems renginiams.
Šiemet taip pat bus baigtas statyti miesto stadionas, kuriame bus įrengti visi lengvosios atletikos sektoriai. Jis skirtas ne tik treniruotis sporto mėgėjams, jame bus rengiamos ir įvairios varžybos.
Birštonas jau gali pasigirti ir esamais bei netrukus tiesti planuojamais dviračių takais. Čia jau nutiestas modernus penkių kilometrų dviračių takas, kuris žiemą, tiksliau, esant sniego, bus pritaikytas lygumų slidinėjimui.
N.Dirginčienė atkreipia dėmesį, kad šių metų gegužę ar birželį turėtų būti atidarytas dar vienas visiškai atnaujintas sanatorijos „Eglė“ korpusas, kuriame bus įrengtas didelis konferencijų centras, naujos apgyvendinimo patalpos, įvairių procedūrų kambariai. Negana to, kartu yra statomos ir naujos sanatorijos gydyklos. Visas projektas turėtų būti baigtas iki 2016 m. pabaigos. Galiausiai sanatorija galės priimti apie 700 žmonių.
Na, o šiuo metu pradedamas projektuoti daugiafunkcis sporto centras, kuriame turėtų būti įrengtos krepšiniui, futbolui, stalo tenisui skirtos erdvės, bėgimo takeliai, taip pat šaudymo stendas. Jau spėta atlikti galimybių studiją bei užsakyti techninį projektą lynų keltuvui per Nemuną įrengti. Galima paminėti, kad planuojama išplėsti ir Sniego kalną bei pritaikyti jį vasaros laikotarpiui.
Dirbama ir prie Lietuvoje unikalaus mineralinio vandens panaudojimo poilsiui ir turizmui projekto, kuriuo bus siekiama Vytauto ir Birštono centriniame parkuose sukurti mineralinio vandens panaudojimo infrastruktūrą. Pirmajame būtų naujai įrengtas mineralinio vandens gėrimo ir garinimo paviljonas. O antrajame iš šiuo metu užkonservuoto gręžinio mineralinis vanduo būtų tiekiamas į garinimo bokštą ir jam garuojant po parką vaikščiojantys žmonės galėtų kvėpuoti naudingų mineralų prisodrintu oru ir pajusti gydomąjį efektą. Mineralinis vanduo būtų naudojamas ir Kneipo terapijai. Beje, visa tai būtų nemokama.