Žiemai persiritus į antrąją pusę ir pagaliau spustelėjus šaltukui metas pasimėgauti visomis žieminėmis lietuviškos gamtos pramogomis – nuo slidžių žygių girioje iki kelionių baidarėmis ar nakvynės apsnigtame miške.

Dalis lietuvių žiemos pramogų ir atostogų negali įsivaizduoti be snieguotų kalnų viršūnių ir vėjelio, švilpiančio skriejant sudėtinga slidžių trasa. Kiti žiemos negali ištverti be žygių pėstute ar slidėmis Lietuvos miškuose, dar kiti ir žiemą ryžtasi paplaukioti baidarėmis.
„Nereikia manyti, kad lietuviškas miškas – vienodas ir nuobodus. Taip tikrai nėra. Galima susiplanuoti įspūdingus žieminius maršrutus per girias, aplink ežerus ar palei upes. Eini per mišką, ir tik spėk dairytis – kalnai, kalvos, akmenys, visokios atodangos, upeliukai, šaltiniai“, – pasakoja Nerijus Januškevičius, skersai išilgai išvaikščiojęs Lietuvos miškus ir pievas, išbraidęs pelkes ir šiuo metu savo pomėgį suderinęs su darbu konsultacijų įmonėje „Kitokie projektai“.

Nakvynė miške žiemą
Nerijui antrina ir keliautoja Vilma Blėdaitė-Dambrauskienė, Kauno technologijos universiteto žygeivių klubo „Ąžuolas“ narė. „Iš tiesų Lietuvoje yra begalė viena už kitą įdomesnių krypčių, kuriomis galima leistis pėstute ar slidėmis: Aukštaitijos ir Dzūkijos miškai, Suvalkijos lygumos ar Žemaitijos kalvos. O kur dar upės ar ežerai! Jei nėra ledo, galima plaukti baidarėmis, o spustelėjus šaltukui ir ledui padengus vandens telkinius – leistis ir į pačiūžų žygius“, – intriguoja Vilma.
Be to, žiemos šalčiai suteikia galimybių pamatyti kažką visai nauja ir netikėta. Tarkim, kai nebėra gausios lapijos, nuo kalnų ir piliakalnių atsiveria visai kitokie vaizdai. O kiek žmonių, tarkim, gali pasigirti vaikštinėję po pelkę? “Juk vasarą retas maklinėtų po raistus, nebent pakraštėliu prabristų. Tačiau žiemą, kai pelkė pasidengia ledu, be galo įdomu po ją pasižvalgyti – juk tai labai savotiška, žmogaus nepaliesta gamta”, – pasakoja Vilma.
Nerijus atkreipia dėmesį, kad žiemą, ypač kai yra sniego, galima pamatyti nemažai įvairių žvėrių – stirnų, šernų, išdidžiai praeinantį briedį, daugybę kiškių. O voverės ar laukinės katės būtinai atslinks į stovyklą stovyklautojų puodų patikrinti. Norint pamatyti gyvūnų, geriausia pasiskambinti į regioninių parkų administraciją ir pasiteirauti, kur yra įrengtos šėryklos. Beje, Lietuvoje nedidelėms grupėms organizuojami dar ir gyvūnų stebėjimo žygiai. Kantriai palaukus galima pamatyti įvairių paukščių ar retesnių žvėrių, pavyzdžiui, vilkų, kurie nėra linkę rodytis žmonėms.
Pasak pašnekovų, dar viena unikali Lietuvos vieta, kurią derėtų aplankyti ir žiemą, yra pajūris. “Man, kaip pajūrio gyventojui, žiemą romantiškesnės vietos nėra: kopos, smėlis, sniegas, jūra, ledų sangrūdos. Nori – pėstute žygiuok, o jei palankios oro sąlygos ir yra sniego – čiuožk slidėmis. Gali pajūriu žygiuoti ir kelias dienas, be to, jame saugiau nei miške, nes neįmanoma nukrypti nuo kelio ir pasiklysti. O objektų pilna visokiausių – pradedant Mirusiomis kopomis, baigiant Raganų kalnu ar Olando Kepure. Jie žiemą atrodo visai kitaip nei vasarą“, – pasakoja klaipėdietis Dovydas Kucius ir priduria, jog vienintelis daugiadienio žygio palei jūrą trūkumas yra tai, kad net ir žiemą negalima statytis palapinių.
O ar nebaisu žvarbią lietuvišką žiemą miegoti lauke? „Svarbu turėti gerą paklotėlį, kad nuo žemės nesklistų šaltis, tinkamą miegmaišį ir atsikėlus iš karto bėgti, judėti ir dirbti“, – šypteli Vilma.
Žygeiviai, žiemą keliaudami po Lietuvą, nakvoja palapinėse, skirtose tolimiems žygiams į šiaurinius Europos regionus. Į tokią palapinę įmontuojama krosnelė, todėl galima puikiai išsimiegoti net ir spaudžiant 25 laipsnių šaltukui. Na, o esant aukštesnei temperatūrai, pavyzdžiui, apie dešimt laipsnių šalčio, pernakvoti galima ir vasarinėje palapinėje.
Pasak Nerijaus, išsirengus į žygį su nakvyne žiemą, svarbu žinoti ir keletą išgyvenimo laukinėje gamtoje gudrybių. Pavyzdžiui, kad jei šlapia, sausų prakurų laužui galima rasti po eglėmis, o palapinę pašildyti lauže įkaitintais akmenimis.

Žygis tyloje ar užrištomis akimis
Į kelias dienas trunkančius žygius su nakvyne miške spaudžiant šaltukui ar drebiant sniegui leisis toli gražu ne visi keliauti mėgstantys žmonės. Tačiau juk galima susiorganizuoti ir kelių valandų trukmės žygį, per kurį gerai pailsėtų ar atsigautų kiekvienas. „Galima žygiuoti su šiaurinėmis lazdomis, gali vaikščioti vienas ir medituoti. Susiruošus keliauti su draugų ar kolegų būriu galima sugalvoti visokių paįvairinimų: atsisakyti mobiliųjų telefonų, keliauti tyloje arba pusei žmonių užrišti akis ir juos vesti, jais rūpintis“, – siūlo Nerijus ir priduria, kad tokie žygiai leidžia geriau pažinti šalia esančius žmones ir ypač rekomenduojami paaugliams ar net klasėms, kuriose susiduriama su patyčių problema.
Toks žygis žiemos sąlygomis paaugliams yra ne tik galimybė patirti riziką, bet ir vyriškumo mokykla, kai susipažįstama su išgyvenimo taisyklėmis, mokomasi rūpintis esančiais šalia.
Iš tiesų žiemos pramogų pasirinkimas – milžiniškas. Norintiems adrenalino verta pasimokyti čiuožti snieglentėmis, jėgos aitvarais ant ledo, išbandyti sniego motociklus ar keturračius. O kur dar tradicinis visų slidininkų pamėgtas „Snaigės“ žygis, slidinėjimo maratonai ar slidinėjimo varžybos.

Malavis – šalis, patenkanti į skurdžiausių pasaulio šalių dešimtuką, ir turistai, regis, turėtų aplenkti ją didžiuliu lankstu. Juk ką čia, be išdžiūvusių nederlingų dykrų, sukiužusių lūšnų bei alkanų žmonių, tepamatysi? Bet, pasirodo, viskas yra atvirkščiai: Malavis – graži nenuobodaus peizažo šalis, kurioje yra kas veikti keliautojui, ypač ieškančiam ramybės.

„Malavis – tai svajonių šalis keliautojams, mėgstantiems netradicinį turizmą. Joje gali pažinti visai kitokią Afriką. Kitaip tariant, kai kitose šio žemyno šalyse išlaipioji kalnus, išvaikštai nacionalinius parkus, išbandai visus safarius, tada atvažiuoji į Malavį pailsėti ir paragauti dailios, ramios ir labai paprastos šalies maisto“, – sako Rūta Ona Marija Kuzminskaitė, prieš pusmetį du su puse mėnesio dirbusi šioje Afrikos valstybėje.
Pasak jos, Malavyje nėra nei garsių krioklių ar dangų remiančių kalnų, nėra ir gerai išplėtotos turizmo infrastruktūros – tik lygumos, paįvairintos 500–700 m aukščio kalvomis bei Malavio (Niasos) ežero pakrantės paplūdimiai.
Būtent šis krištolo skaidrumo ir safyro spalvų Malavio (Niasos) ežeras kaip tik ir yra viena populiariausių keliautojų atrakcijų. Daugiau nei 500 km ežero pakrantės priklauso Malaviui. Čia esama jaukių viešbučių, kuriuose savaitei apsistojus už maždaug už 500 Lt, galima pasimėgauti geltono smėlio paplūdimiais ir visomis įmanomomis vandens atrakcijomis: nuo nardymo iki žvejybos ar plaukiojimo baidarėmis iki laukinės gyvūnijos stebėjimo. Beje, Malavio nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose safariai ne mažiau įdomūs nei kitose turistų pamėgtose šalyse, mat ir čia galima paganyti akis į liūtų šeimas ar stebėti dramblių bandas.
Na, o kam gamtos nebepakanka, verta užsukti į Karongos miestelyje esantį muziejų, kuriame eksponuojami apylinkėse rasti gremėzdiški dinozaurų kaulai ir net atkurti milžiniški griaučiai. Dar kitiems įdomu bus pasidairyti centrinėje Malavio dalyje esančiame UNESCO saugomame unikaliame Čongonio miško rezervate, kuriame ant uolų išlikę gausybė priešistorinių piešinių. Mokslininkai teigia, kad vėlyvojo akmens amžiaus piešiniai priklauso čia gyvenusiai medžiotojų rinkėjų bendruomenei ~ba twa~ (pigmėjams), o geležies amžiaus piešinius paliko žemdirbių bendruomenė ~chewa~.
Kai jau būsite padrybsoję paplūdimyje ir užkopę į vieną kitą kalną, mūsų pašnekovė primygtinai rekomenduoja užsukti ir į bažnyčias. Pasirodo, dauguma Malavio gyventojų – krikščionys, tačiau šalyje yra net 48 krikščionybės pakraipos. O kiekviena krikščionių bendruomenė pasistačiusi ir savo maldos namus, kurių čia gausybė, ir pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, per pietų pertrauką galima užbėgti pasiklausyti mišių į šventyklą, kuri taip ir vadinasi – Pietų pertraukos bažnyčia.
„Malavietiškos bažnyčios ir mišios išties nuostabios, o tikinčiųjų religinis išgyvenimas – kažkas fantastiška. Ir tai, ką pats patiri tuo metu, yra tiesiog nepakartojama! Gospelas, įtaigūs dvasininko žodžiai ir iškalba tiesiog pakeri. Visi susirinkę kartu verkėm, dainavom ir stovėjom apsikabinę…“ – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi Rūta ir priduria, kad keturis kartus lankėsi skirtingose bažnyčiose vykstančiose mišiose, ir visos jos buvo vis kitokios, tačiau jaudinančios iki širdies gelmių.

Vienas dirbantis išlaiko 30–40 žmonių

Bendruomeniškumas Malavio visuomenėje pasireiškia ne tik meldžiantis per mišias, bendruomenė ir šeima čia svarbi kiekvieną dieną, nes tik taip susivienijus ir bendromis visų jėgomis bei pastangomis galima atsilaikyti prieš skurdą. „Didesnio skurdo nei Malavyje man neteko matyti ir šiam potyriui pasiruošti iš anksto neįmanoma“, – sako moteris ir priduria, kad ji net nesilankė skurdžiausiuose ir labiausiai nualintuose regionuose, o važinėjo tik po gyvenvietes bei kaimus, kurių vasarą nenuniokojo didesnės gamtos stichijos, todėl žmonės gyvena šiek tiek geriau.
Priminsime, jog daugiau nei 80 proc. Malavio gyventojų verčiasi žemdirbyste, tačiau tik mažuma jų turi pakankamai žemės, daugelis – vos po du akrus (tai net nepilnas hektaras), kurią dirbdami sukasi kaip įmanydami, kad išgyventų ir išmaitintų savo didžiules šeimas, kurias paprastai sudaro apie 12–16 žmonių. Dar sunkiau bežemiams, kurie vargais negalais pragyvena iš pavienių darbų ar giminės paramos.
Na, o tiems malaviečiams, kuriems sėkmingai pasiseka baigti mokslus, įgyti kvalifikaciją ir gauti darbą mieste, tenka išlaikyti ar paremti dar didesnį būrį, paprastai apie 20–30 žmonių. Tarkime, vienas Rūtos bendradarbis išlaiko apie 40–45 žmones – ne tik savo žmoną ir vaikus, bet ir tėvus, pusbrolius, taip pat ir visus giminaičius, kurių tėvai susirgo AIDS ir mirė. Taigi tokia gausi šeima tik dėl vieno jos nario uždirbamo atlyginimo jau gali gyventi šiek tiek geriau nei kiti – daugiau žmonių gali pasiskiepyti nuo ligų, atlikti AIDS/ŽIV testą ir, aišku, nusipirkti daugiau maisto.
„Keliaujant iš miesto į miestą afrikiečiai mano kolegos stengdavosi sustoti turguose, prie siuvyklų, prie visų malūnų ir naudodavosi kiekviena galimybe apsipirkti pigiau. Jie maišais tempdavo pirkinius ir grūsdavo į mūsų tarnybinį automobilį, kuriame ant mūsų nuolat griūdavo maišai ryžių miltų ir kopūstų galvos“, – pasakoja lietuvė ir pabrėžia, kad paprastai giminės tikisi ir kitokios pagalbos, tarkime, kad toks gausios šeimos rėmėjas padės berniukus išleisti į mokyklą, o jiems baigus mokslus suras ir darbo.
O štai mergaitėmis, pasak mūsų pašnekovės, visi rūpinasi gerokai mažiau, mat visuomenėje nustovėjęs požiūris, kad moters darbas yra gimdyti vaikus ir virti kukurūzų košę. Tačiau vidutiniškai uždirbančios šeimos, ypač kai dirba abu tėvai, jau ir dukroms sudaro galimybę mokytis mokykloje. „Gavusios tokį šansą mergaitės stengiasi iš visų jėgų ir paprastai savo žiniomis gerokai lenkia berniukus. Kiek teko kalbėtis su mokytojais, visi pabrėžia, kad mergaitės yra pirmūnės ir geriausios mokinės“, – pasakoja Rūta.

Genocidas, masinės žudynės, kruvinos riaušės, revoliucijos ar sukilimai, perversmai, terorizmas, narkotikų keliai ir karai, pagrobimai ir prievartavimai… Po tokių pranešimų žiniasklaidoje tam tikrus regionus dauguma turistų išbraukia iš lankytinų sąrašo. Tačiau drąsuoliai, apsilankę neramumų krečiamose šalyse, tikina, kad ne visada taip baisu, kaip pasakojama, ir šiuos kraštus pamatyti verta.

Pasaulyje yra nemažai regionų, kuriuose dėl politinių, ekonominių ar religinių priežasčių kyla revoliucijos, riaušės ar net karai. Kartais įtampa viename ar kitame regione, tarkime, keturių valstybių pasidalytame Kurdistane, tvyro beveik šimtą metų ir kartkartėmis plyksteli kruvinais susirėmimais.
Pastaruoju metu prie neramiųjų priskirtinos ir nemažai Šiaurės Afrikos valstybių. Tarkime, turistų pamėgtoje oazėje Egipte jau trejus metus neslūgsta įtampa ir dėl konfliktų kasdien žūva žmonės. O ką jau kalbėti apie narkotikų kartelių garsinamas šalis ar tokias kaip Afganistanas, kuriame dešimtmečiais tvarką darė svetimos kariuomenės, ir vis tiek nei stabilumo, nei saugumo nėra.

Ko verta pasimokyti iš afganistaniečių

Vis dėlto į Afganistaną vyksta ne tik kariškiai, bet ir su karyba nieko bendro neturintys žmonės. Štai praėjusios vasaros pabaigoje ekologinio Griciūnų ožkų ūkio savininkė Dalia Ėmužytė kartu su keliais bendrakeleiviais net dešimt dienų praleido Afganistane, Goro provincijoje. „Baimės važiuojant nebuvo, nes mums aiškino, kad viskas ramu ir šaunu. Bet nuvykus paaiškėjo, kad ne viskas taip gražu, kaip mus sakė“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad maždaug tuo laiku, kai jie nuvyko į Afganistaną, ant kelio buvo padėtas galingas sprogmuo. Apsistojus lietuvių kariniame dalinyje (jame atvykėliai visą laiką ir gyveno), kariai visą naktį šaudė gąsdindami galimus užpuolikus.
Pasak ponios Dalios, atvykėliai iš karto pasijuto patekę į karo zoną. To neleido pamiršti ir begalė instruktažų, kaip elgtis teroristams užpuolus karinį dalinį ar įvykus incidentui už dalinio ribų, taip pat kaip bendrauti su vietos gyventojais, kad jų neįžeistum, neišprovokuotum. Atvykėliams buvo išdalytos neperšaunamos liemenės ir šalmai, lietuvius į retas išvykas po gretimus kaimus šarvuočiais vežiojo iki dantų ginkluoti kariai. „Mes jautėmės saugūs, nes buvome saugomi kaip karaliai“, – pasakoja moteris.
Atkreiptinas dėmesys, kad Afganistane žūva ne tik kariai ar vietiniai, tapę teroristų antpuolių ir sprogdinimų aukomis, – yra žuvusių ir turistų. „Reikia įsisąmoninti, kad ten vyksta karas. Tylus karas“, – sako lietuvė.
Iš tiesų Afganistanas – labai savotiška ir tuo įdomi valstybė. „Pas mus visi skuba, viskas vystosi ir žengia į priekį, o ši šalis dėl religijos ir pažiūrų atrodo taip, tarsi laikas būtų sustojęs prieš kelis šimtmečius. Mes ir afganistaniečiai gyvename tarsi skirtinguose pasauliuose, kurie nesuderinami. Mes vieni kitų nesuprantame, ir tai nėra tik religiniai ar socialiniai skirtumai. Be to, afganistaniečiai nesaugiai jaučiasi savo šalyje, nes joje tvarką daro atvykėliai, kurie nesuvokia vietos gyventojų pažiūrų ir tradicijų“, – neabejoja D.Ėmužytė.
Tai parodo ir labai paprasta kasdienė situacija. Pavyzdžiui, lietuviai kariai sutvarkė vieno kaimo vandentiekį, kad moterims nereikėtų eiti prie tolimo upelio ir tempti krūvas skalbinių. Bet po kurio laiko moterys pačios jį sugadino. Pasirodo, kad tas skalbimas tolimame upelyje yra būdas ištrūkti iš namų, susitikti ir pabendrauti.
Iš afganistaniečių, pasak ponios Dalios, mes galėtume ir šio bei to pasimokyti. Tarkime, jie labai gerbia savo namus ir kitus žmones, nesipuikuoja turtais ir eidami į viešą vietą rengiasi kuo kukliau. Visi atrodo panašiai, o socialinę padėtį gali nuspėti tik iš prabangesnio drabužio audinio. „Nereikėtų manyti, kad visi ten gyvena skurdžiai. Yra ir tikrai turtingų žmonių“, – neturtingų žmonių šalies įvaizdį griauna D.Ėmužytė.
Beje, pas mus susiformavęs stereotipas, kad Afganistane gyvenantys žmonės nieko nemoka ir juos reikia mokyti arba netgi už juos viską padaryti. Pavyzdžiui, lietuvių kariai kaip Kalėdų Seneliai ateina ir dalija dovanas. Pasak keliautojos, tai nėra geras dalykas, nes žmonės įpratinami viską gauti dykai ir nebemokės kovoti dėl būvio, kai kariai pasitrauks iš saugomos teritorijos.
Įdomu, kad mūsų kalbinta ūkininkė į Afganistaną vyko ne vien savo smalsumo vedama, o pagal Lietuvos finansuojamą projektą „Žemės ūkio produktyvumo didinimas ir žemės ūkio produktų perdirbimo skatinimas Goro provincijoje“ mokyti vietos gyventojų spausti sūrius. Tačiau, pasak D.Ėmužytės, ir iš pačių afganistaniečių galima pasimokyti įdomių dalykų, mat jie yra išsaugoję visus senuosius gamybos būdus ir net senovinius augalus, kuriuos naudoja pieno fermentacijai. Kita vertus, jie neturi modernios įrangos, tad būtent šiuo dalyku lietuviai ir pagelbėjo.

Draugiškiausi Afrikos gyventojai – Sudane

Na, o panorus apkeliauti visą Žemės rutulį, kaip nori, taip planuok, bet vis tiek tenka lankytis ir nekokia reputacija garsėjančiose šalyse. Štai Evelina Savickaitė ir Karolis Kazlauskis, vos prieš pusmetį baigę kelionę aplink pasaulį ir per pusantrų metų aplankę 44 šalis, keliavo ir per Etiopiją, kurios pasieniuose su Eritrėja ar Somaliu nėra saugu, ir per pilietinių karų alinamą Sudaną, ir per neramumais garsėjantį Egiptą, žvalgėsi kurdų gyvenamoje ir susirėmimais tarp sukilėlių kurdų ir valstybinės armijos garsėjančiame Turkijos regione. Ar nebaisu keliauti per karštuosius planetos taškus? „Priklauso nuo to, ką vadinsi karštaisiais taškais“, – sako Karolis ir priduria, kad revoliucijos ir neramumai žiniasklaidoje vaizduojami baisiau, nei yra iš tikrųjų.
Pasak Evelinos, pavyzdžiui, Sudanas – milžiniška valstybė, kurioje esama saugesnių, ir ne tokių saugių regionų. Nesaugu pietinėje ir vakarinėje Sudano dalyje, Darfūre, kur nuolat vyksta susirėmimai, politologų dažnai vadinami pilietiniu karu. „O mūsų kelias vingiavo per ramų regioną, kurį prisiminsime kaip vieną šilčiausiai mus priėmusių. Mes džiaugėmės dėmesiu, kuris nebuvo dirbtinis ar išspaustas per prievartą. Būtent čia sutikome vienus svetingiausių žmonių tiek Afrikos, tiek musulmoniškose valstybėse“, – tikina Evelina.
Kadangi Evelina ir Karolis keliavo labai paprastai, dažniausiai autostopu, nakvodavo palapinėje, jie jautėsi gana pažeidžiami, todėl visą laiką stebėjo žmonių reakciją į juos, kaip jie kalba, kaip vyrai reaguoja į keliaujančią moterį. Tačiau Sudane keliautojai jautėsi visiškai saugūs, ramūs ir net globojami vietinių. Pavyzdžiui, žygiuojant per vieną kaimelį senolis, pastebėjęs keliautojus, savo šeimai sukomandavo tuoj pat išnešti vandens ir pagirdyti prašalaičius. O vėliau pakvietė į namus, pavaišino, apnakvindino. „Jiems toks elgesys natūralus, nes jie yra dykumų žmonės ir be tokio bendruomeniškumo, be pagalbos vienas kitam tiesiog neišgyventų”, – pasakoja Evelina.
O kaip vietiniai reaguoja į neramumus jų šalyje? Keliautojai karo ženklų nepastebėjo, tiesiog arčiau Pietų Sudano visureigiuose žmonės jau turėdavo ginklų, o tolimesnėse teritorijose tiesiog atsidusdavo, kad tai nieko gero.
Panaši situacija ir revoliucijos kamuojamame Egipte. Niekas per daug nešneka ir nekreipia dėmesio į didžiuosiuose miestuose ar sostinėje vykstančius susirėmimus. „Bet mes keliavome per tolimesnius regionus, apvažiuodavome sudėtingesnius taškus, bendravome su paprastais žmonėmis“, – prisimena Evelina ir priduria, kad lietuviai iš Egipto spėjo išvykti kaip tik prieš pačius didžiausius neramumus.

Savanorystė – ne tik pagalba žinių ar socialinių įgūdžių stokojantiems žmonėms, gyvenantiems pabėgėlių centruose arba skurdžiose Azijos ar Afrikos šalyse, bet ir gyvenimo pamokos patiems savanoriams, kurie tokiu būdu pamato kitą šalį, susipažįsta su kitokia religija ar kultūra.

Dažnas žmogus krūpteli žvilgtelėjęs į pabėgėlių stovyklose besibūriuojančių žmonių, ypač vaikų, akis. Nors, rodos, jie čia jaučiasi saugesni, nei būtų jautęsi neramumų krečiamuose gimtuosiuose miestuose ir sprogmenų nuniokotuose namuose, tačiau baugščiame žvilgsnyje matyti klausimas: „O kas toliau?“ Supranti, kad būtent dabar tiems žmonėms reikalinga ne tik materiali pagalba, bet ir žinios apie savo teises ir įstatymus, socialiniai įgūdžiai, kurie leistų prisitaikyti naujoje aplinkoje ir siekti savo gyvenimo tikslų.
Žinių reikia ne tik pabėgėliams, bet ir moterims bei mergaitėms šalyse, kuriose dėl įvairių priežasčių apribojamos jų teisės, vaikams ne tik skurdžiose Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse, bet ir išsivysčiusiose Europos valstybėse, kuriose klesti prekyba žmonėmis. Darbščių rankų ir geros širdies žmonių reikia ir Azijos ar Afrikos gyvūnų reabilitacijos centruose, kuriuose priglaudžiami nusilpę, sužeisti ar natūraliomis gamtos sąlygomis išgyventi negalintys žvėrys, priskiriami prie nykstančių rūšių.
Tokiais atvejais ypač vertinga savanorių pagalba. Antra vertus, ši veikla naudinga ne tik likimo nuskriaustiems, vargstantiems ar pagalbos stokojantiems žmonėms, bet ir tiems, kurie pasirinko savanorio kelią. Tiesa, pinigų už tai niekas nemoka, atvirkščiai, dažnai patiems savanoriams, susiruošusiems į svečias šalis, tenka nemažai susimokėti už bilietą ar būstą ir maistą. Tačiau savanoriaudami žmonės turi galimybę įgyti naujų įgūdžių, išmokti kalbų, pamatyti tokias šalis, į kurias kartais ir turistai retai teužsuka, pažinti naujas kultūras ar religijas ir išmokti daugelio kitų dalykų, tarkime, tolerancijos, diplomatijos ar kalbėjimo prieš auditoriją. Savanoriauti itin populiaru tarp Vakarų europiečių, ypač britų, vokiečių, belgų. Pamažu savanorystė plinta ir tarp lietuvių.

Darbas pabėgėlių centruose Gruzijoje
Tarkime, dvi studijas tik baigusios 26 metų merginos Ieva Grigucevičiūtė ir Aistė Jankauskaitė pagal Europos savanorių tarybos projektą „Žmogaus teisių karavanas“ savanoriavo Gruzijoje. Kartu su lietuvėmis dirbo po du savanorius iš Lenkijos, Ispanijos, Italijos ir Rumunijos. Šie savanoriai važinėjo po visoje Gruzijoje išsibarsčiusius pabėgėlių centrus ir dirbo su vaikų bei paauglių grupėmis, pasakodami ir aiškindami apie žmogaus teises. Iš pirmo žvilgsnio Gruzija – ne ta šalis, kurioje žmonėms reikėtų pasakoti apie jų teises, tačiau savanoriai daugiausia dirbo su per karą iš Abchazijos pabėgusių šeimų vaikais, be to, pabėgėliai centruose ir gyvenvietėse gyvena uždarose erdvėse ir yra gana izoliuoti.
Pasak Aistės, šiuose centruose kartu su gruzinais iš Abchazijos gyvena ir nedidelės armėnų bei azerbaidžaniečių grupelės, ir būdavo akivaizdu, kad šių tautų atstovams, bendraujant vieniems su kitais, stinga tolerancijos. „Tad jiems ir dėstėme, kad kiekvienas gali turėti savo religiją ir kad ją reikia gerbti“, – pasakoja savanorė.
Vaikams nuolat kildavo įvairiausių klausimų, kartais ir visai nevaikiškų. Pavyzdžiui, išklausę apie tai, kad vaikai turi teisę mokytis, kai kurie klausdavo, ką daryti, jei tėvai liepia dirbti ir jie negali atlikti namų darbų. O vienas net teiravosi, ar galėtų pakeisti šeimą.
„Dar viena bėda Gruzijoje yra ta, kad mergaitės čia anksti išteka, o atokesnėse vietovėse tėvai savo atžaloms kartais vis dar parenka antrąją pusę. Tad per seminarus ir pasakodavome, kad tiek merginos, tiek vaikinai turėtų patys pasirinkti žmogų, su kuriuo nori praleisti gyvenimą. Patys gali rinktis ir jiems tinkamiausią laiką tuoktis“, – prisimena Aistė.
Kalbėdamos apie darbą su vaikais ir paaugliais savanorės tikina, kad ir pačios daug ko išmoko, turėjo galimybę geriau pažinti Gruziją.

Draugiškų ir vaišingų žmonių šalis
Kadangi žmogaus teisių karavanas keliavo iš vieno miesto į kitą ir iš vieno centro į kitą, merginos turėjo galimybę ne tik pamatyti kalnuotosios Gruzijos turistinius objektus, bet ir pabendrauti su vietiniais gyventojais. Savanorės vienu balsu tikina, kad tai itin nuoširdžių, draugiškų ir vaišingų žmonių šalis.
„Gruzija gana skurdi, žmonės nelabai turi pinigų, tačiau jie dalijasi tuo, ką turi. Tarkime, vienas sutiktas gruzinas pasakojo, kad neturi pinigų, tačiau visada turi maisto (nes užsiaugina daržovių, laiko gyvulių) ir šiuo gėriu dalijasi su giminėmis ar draugais, vaišina net nepažįstamus žmones“, – pasakoja Ieva ir priduria, kad gruzinai labai myli lietuvius: tik sužinoję, iš kur yra atvykėliai, tuoj kviečia į namus, vaišina, siūlo paragauti vyno.
„Mane sužavėjo labai draugiški ir glaudūs gruzinų šeimų ir giminių santykiai. Visi vieni kitus prižiūri ir pagelbėja reikalui esant. Pavyzdžiui, jei tėvai miršta, vaikus pasiima giminės ir užaugina kaip savus. Labai įdomu stebėti, kaip, tarkime, net penkiamečiai rūpinasi mažaisiais savo broliukais ar sesutėmis ir visur dar nemokančius vaikščioti nešiojasi kartu“, – pasakoja Aistė.
Ne mažiau nei žmonių draugiškumas ar vaišingumas įspūdingi ir turistiniai Gruzijos objektai. Du trečdalius šalies teritorijos užima vaizdingi kalnai, o bene pačiose vaizdingiausiose jų vietose pūpso senovinės krikščionybės aušrą menančios bažnyčios. Slėniuose garma kalnų upių kriokliai, tyvuliuoja žydri ežerai. Dėmesio verta ir senoji Gruzijos sostinė Mccheta, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą. Šiame mieste net ir gidų nereikia: istoriniai paminklai – kiekvienoje gatvėje, aikštėje ar skersgatvyje.
Mūsų pašnekovės nemažai laiko skyrė ir karo nuniokotai Abchazijai apžiūrėti. Aistė dar užsuko ir į Kalnų Karabachą. Vėliau, viešėdama Armėnijoje, apžiūrėjo Jerevaną ir gėrėjosi Sevano ežeru bei jo apylinkėmis, kyštelėjo nosį ir Azerbaidžaną. Na, o Ieva autostopu keliavo visiškai neturistiniais maršrutais po Turkiją ir mėgavosi bendravimu su vietiniais gyventojais.
Vis dėlto ne viskas šiose kelionėse kėlė tik malonius jausmus ir įspūdžius. Štai Abchazija merginoms padarė slogų nykumos įspūdį: miestuose daugybė apleistų pastatų, kuriuose anksčiau gyveno gruzinai, o dabar želia medžiai ir vijokliai, mažai žmonių, retai pravažiuoja automobiliai. Tokių namų vaiduoklių pilna ne tik kaimuose, bet ir kiekvienoje miesto gatvėje. Panašų tuštumos jausmą paliko ir Kalnų Karabachas: čia lygiai taip pat niūru ir tuščia.

Pastarieji keleri metai turizmo rinkai buvo dosnūs rekordų. 2012 m. svečiose šalyse apsilankė daugiau kaip milijardas turistų, 2013-ieji buvo ypatingi atskiriems regionams, tokiems kaip Japonija ar Honkongas, skaičiuojantiems rekordinius turistų srautus. O kuo turizmo sektorius pradžiugins 2014-aisiais?

Turizmo ekspertai tvirtina, kad tarptautinis turizmas yra ekonomikos atsigavimo variklis, mat gausiai atvykstantys turistai solidžiai papildo šalių biudžetą, skatina kurti naujas darbo vietas ir gerokai prisideda prie BVP augimo. Pasaulio turizmo organizacija paskelbė, kad 2013 m. sausio–rugsėjo mėnesiais tarptautinis turizmas išaugo 5 proc. Atvykstančių turistų skaičius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, padidėjo 41 mln. ir pasiekė net 845 mln. Labiausiai per šių metų devynis mėnesius didėjo turizmas Europoje bei Azijoje – po 6 proc.
Taigi besivaduojanti iš euro krizės Europa pagaliau pasivijo Aziją pagal tarptautinio turizmo plėtrą, tačiau ar pavyks Senajam žemynui atlaikyti tolesnį tempą, neaišku. Nes tuo metu, kai dalis Azijos regionų džiaugiasi šių metų rekordais ir planuoja naujus, iš Europos pasigirsta kur kas pesimistiškesnių žinių. Čia daugelyje šalių, pavyzdžiui, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Graikijoje, vis dar neišspręsta gausybė ekonomikos problemų, vyrauja didžiulis nedarbas, todėl žmonės ieškosi pigesnių kelionių arba keliauja mažiau.
Atitinkamai keičiasi ir investuotojų elgesys. Štai tik vienas pavyzdys: dėl niūrių 2014 m. prognozių Ispanijos atžvilgiu kazino operatorius “Las Vegas Sands” atšaukė planuotą 30 mlrd. JAV dolerių investiciją prie Madrido, kur ketino statyti lošimo kurortą – šešis kazino ir dvylika viešbučių, ir galimybių investuoti pradėjo žvalgytis Azijoje. O juk tokių pavyzdžių ne vienas.
Net ir didžiausias Europos kelionių operatorius “TUI Travel PLC” prognozuoja, kad ateinančių metų pirmąjį pusmetį patirs didesnių nuostolių nei prieš metus. Mat turistų mažėja: Prancūzijoje klientų skaičius krito 19 proc, Vokietijoje – 7 proc. Tiesa, Jungtinėje Karalystėje ir Skandinavijos šalyse klientų daugėjo.
Atrodytų, galima pasidžiaugti, kad dažname įvairių organizacijų sudarytame labiausiai keliautojų lankomų miestų dešimtuke puikuojasi bent keli Europos didmiesčiai – Londonas, Paryžius ar Barselona. Kita vertus, juos iš aukštų pozicijų jau ėmė stumti Pietryčių Azijos megapoliai – Singapūras, Kvala Lumpūras ar Bankokas. Pastarasis, „MasterCard Global Destinacions Cities Index” duomenimis, šiemet iš nakvoti liekančių turistų uždirbo daugiausiai tarp visų pasaulio miestų.
Tokie rezultatai neatsitiktiniai, mat Pietryčių Azijos regiono turizmas per devynis šių metų mėnesius ūgtelėjo net 12 proc. Iš tiesų šią kelionių kryptį dažnokai renkasi įvairių valstybių gyventojai, norintys keliauti pigiau, mat kainos ten išties mažesnės nei Europoje. Palyginkime: Tailande nakvynė moderniame viešbutyje kainuoja apie 35–60 Lt, o Italijoje ar Austrijoje – apie 300–350 Lt.
Tiesą sakant, puikiais rezultatais sublizgėjo ne tik Pietryčių Azija, bet ir kiti Azijos regionai. Įspūdingais skaičiais džiaugiasi Honkongas, planuojama, kad iki metų galo atvykstančių turistų skaičius čia bus išaugęs 11 proc. ir pasieks rekordą – 54 mln. lankytojų. O statistikai apskaičiavo, kad kiekvienas atvykėlis čia išleidžia vidutiniškai po 2,6 tūkst. Lt. Panašaus augimo tempo Honkongas tikisi ir ateinančiais metais.
Japonija taip pat iš anksto skelbia rekordą: šiemet, susilpnėjus jenai, viliamasi, kad Japoniją aplankė 10 mln. turistų (ankstesnis rekordas buvo 2010 m., kai šalyje lankėsi 8,6 mln. keliautojų). Beje, japonai neketina užmigti ant laurų ir jau planuoja iki 2020 m. atvykstančių turistų skaičių padvigubinti.

Europiečiai nori keliauti pigiau, kinai – įdomiau
Nereikia būti aiškiaregiu, kad nustatytum, kur daugiausiai turistų planuoja atostogauti, – užtenka žvilgtelėti į “Amazon.com” šiuo metu perkamiausių kelionių gidų dešimtuką, kuriame puikuojasi po keturias knygas, skirtas Europos ir Azijos šalims, o pirmoje vietoje – Paryžius (Rick Steve’s), antroje – Tailandas („Lonely Planet”). Panaši situacija ir kitų leidyklų perkamiausių knygų sąrašuose.
Na, o „Lonely Planet” bene visuose 2014 m. krypčių sąrašuose siūloma aplankyti Prancūziją, pasidairyti po Naująją Zelandiją, užsukti į Kubą ar Braziliją, kurioje vyks XX pasaulio futbolo čempionatas. Įdomiausių miestų dešimtuke puikuojasi ir Ryga – 2014 m. Europos kultūros sostinė. Žurnalas „National Geographic Traveler” feisbuke ir tviteryje apklausė skaitytojus, kur jie rekomenduotų keliauti, ir pagal tai sudarė 2014 m. būtinų pamatyti vietų dvidešimtuką. Jame galima rasti ir mikroskopinį Lichtenšteiną, ir Ruandą, ir JAV nacionalinius parkus, ir gimtąjį popiežiaus Pranciškaus miestą Argentinoje. Įtrauktas ir Sočis, kuriame vyks 2014 m. žiemos olimpiada.
Iš tiesų krypčių pasirinkimas milžiniškas, tačiau turisto apsisprendimą rinktis vieną ar kitą šalį lemia ne tik gamtos grožis, miestų architektūra ar pasauliniai renginiai – daug svaresni asmeniniai poreikiai ir interesai. Todėl turizmo sektoriaus dalyviams svarbu įvertinti ne tik lėtėjančios pasaulio ekonomikos įtaką turizmui, bet ir besikeičiančius įvairių regionų bei socialinių grupių poreikius, moderniųjų technologijų ir socialinių tinklų įtaką.
Jau keletą metų vyrauja tendencija, kad vis daugiau su turizmu susijusių paslaugų parduodama internetu, viešbučiuose ima atsirasti virtualūs konsjeržai, be to, populiarėja ir vadinamieji mikroapsistojimai viešbučiuose – tarp susitikimų, skrydžių ir pan.
Pastebima ir dar viena tendencija: vis daugiau europiečių ieško būdų, kaip keliauti pigiau. Užuot apsistoję viešbučiuose, jie naudojasi “Airbnb.com”, “HouseTrip.com” ir “HomeAwey.com” paslaugomis, kai galima susirasti pigią nakvynę pas žmones ar net apsistoti nemokamai.
Panaši padėtis ir automobilių nuomos srityje: štai beveik 5 mln. vartotojų dešimtyje šalių turinčioje svetainėje “Blablacar.com” nesunku susirasti pakeleivingą automobilį, kuriuo galima pasiekti numatytą tikslą net ir už simbolinę kainą.
Azija kaip visada stebina kitoniškumu. Vos tik kinai išreiškė savo susidomėjimą kruizinėmis kelionėmis, Kinija nusprendė populiarinti šį kelionės būdą ir įtraukė jį į savo penkmečio planus. O Indijoje kelionių agentūros ir viešbučiai pagaliau atrado socialinius tinklus ir net 70 proc. didžiuosiuose miestuose esančių 4–5 žvaigždučių viešbučių turi savo paskyras. Afrikoje vis labiau populiarėja safariai, skirti visai šeimai, mat daugybė žmonių iš viso pasaulio, prisižiūrėję animacinių filmų, tokių kaip „Madagaskaras” ar „Liūtas karalius”, nori iš arčiau pažvelgti į laukinę gamtą.

Ir vaikams, ir suaugusiems bene įdomiausios ekskursijos, atskleidžiančios įvairių amžių autentiką, kai viską galima patirti savo kailiu: išbandyti įvairius amatininkų darbus, pasimatuoti šarvus ir susikauti riterių turnyre, kelionės metu atsipūsti tikroje vienuolio celėje ar ragauti tokių patiekalų, kuriuos savo paveiksluose tapydavo įvairių epochų genijai. Tokias pramogas galima išbandyti tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse.

Tikriausiai dažnas mūsų pagalvoja, kaip būtų įdomu bent trumpam persikelti į praėjusius amžius ir išbandyti skirtingo laikmečio įvairių profesijų bei socialinių sluoksnių žmonių kasdienybę. Nors skamba gana keistai, šiandien tai įmanoma ir be fantastikos knygose aprašytų kelionių laiku. Tiesa, į visus pojūčius įsijausti nepavyks, nes šiais laikais niekas nešliūkštelės ant galvos naktipuodžio turinio, po nuostabaus grožio barokinę šukuoseną, primenančią gracingą burlaivį, nešmirinės utėlės ir kiti parazitai, piratų škunoje niekas neiškarš kailio, jei netinkamai atliksite paskirtą užduotį, ir, aišku, riterių turnyre nereikės padėti galvos ar tvarstytis pavojingų žaizdų. Šiandieniniam pramogautojui iš praėjusių rekonstruotų amžių liko tik romantika, nuotykis ir teigiamos emocijos.
„Istorinė rekonstrukcija skirta dviem tikslams: pirmiausia gyvoji istorija leidžia labiau suprasti istorinę buitinę tiesą, kokios buvo žmonių kasdieninės veiklos – amatai, karyba ar menai, nes dauguma istorikų ir archeologų labiau nagrinėja tik didesnius socialinius ar politinius įvykius, o antras tikslas – gyvosios istorijos pristatymas bei edukacinė veikla. Istorija interaktyviai pristatoma publikai, kad žmonės gyvai pamatytų ir kartu sužinotų kažką naujo”, – sako brolijos „Viduramžių pasiuntiniai” vadovas Karolis Jankauskas.

1. Viduramžių mūšiai Lietuvoje ir užsienio šalyse
Tie, kurie varvina seilę žiūrėdami istorinius filmus apie viduramžius, turėtų susigundyti gyvai pamatyti, kaipgi vyko tie riterių turnyrai, patys pajusti, ką reiškia apsirengti apie 30 kg sveriančius šarvus ir bent pusdienį pamosuoti 1,5–2,5 kg svorio kalaviju. Ką jau kalbėti apie gracingą, pagal taisykles vykstančią kovą ar jodinėjimą specialiai parengtu žirgu.
Pasak K.Jankausko, riterių turnyrus galima pamatyti ir Lietuvoje organizuojamuose renginiuose, tokiuose kaip gegužę vykstanti Kauno Hanzos šventė, Viduramžių šventė Trakų pusiasalio pilyje, taip pat Lietuvos kariuomenės vado tarptautiniame riterių turnyre, Neringos gyvosios archeologijos dienose, Naisių vasaros festivalyje ir pan. Lietuvių riteriai dalyvauja ir užsienio šalių renginiuose – Žalgirio mūšio minėjime Lenkijoje, Griunvaldo lauke, Italijos, Estijos, Latvijos ir kitų šalių organizuojamuose renginiuose.
Beje, jei yra galimybė – tinkama vieta ir laiko tarp turnyrų, norintys žiūrovai gali pasimatuoti ir šarvus, nukaltus pagal autentiškus senovės radinius. „Medžiagos naudojamos kaip ir istoriniuose daiktuose, o savybės labai artimos originalui”, – tvirtina K.Jankauskas.
Beje, riterių apranga, kokybiški ir puošnūs šarvai ar ginklai, kurie senovėje buvo prabangos dalykas, ir šiandien yra brangus malonumas. Standartiniai riterių šarvų komplektai, kuriuos naudoja „Viduramžių pasiuntiniai”, kainuoja apie 10–15 tūkst. Lt, o kalavijai, atsižvelgiant į dekorą, – nuo 500 Lt.

2. Viduramžių rūmų damos, šokiai ir muzika
Ne viename viduramžių literatūros kūrinyje nemažai dėmesio skiriama dvaro damoms ir romantiškai meilei, kuriai įžiebti pakakdavo žvilgsnio ar pamestos skepetaitės. To užtekdavo, kad riteriai patrauktų į didvyriškus žygius. Besidomintiems moters gyvenimu viduramžiais verta apžiūrėti autentiškus atkurtus apdarus, pasiklausyti senosios muzikos grupės „Ambera” atliekamų viduramžių kūrinių ar pasimokyti pilies menėje šokti gracingus šokius. Įdomu pasistudijuoti ir tų laikų šokio meno, ir kostiumo istoriją.
Atkreiptinas dėmesys, kad viduramžių moters kostiumas šiandien kainuoja nuo kelių šimtų (paprastos kaimietės drabužiai) iki kelių tūkstančių litų (rūmų damos apdarai), – kaina priklauso nuo medžiagų, siuvinėjimo bei rekonstruotos juvelyrikos.
Lietuvoje pasiklausyti viduramžių muzikos bei pamatyti šokius galima jau daugelyje festivalių ir renginių.

3. Viską išbandyti pačiam: žiesti puodus, kirpti avį, pažinti žolynus
Gyvosios istorijos dienos skirtos ne tik parodomiesiems išdidžių riterių ir jų puikiųjų damų pasirodymams. Ne mažiau įdomu pasidairyti ir po paprasto žmogaus buitį, sužinoti apie amatus, kurių daugumą nunyko, tačiau buvo prikelti entuziastų. Lietuvoje vyksta daug renginių, kuriuose puoselėjami senieji amatai: Gyvosios archeologijos dienos, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva” stovyklos, alternatyviosios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivaliai „Mėnuo Juodaragis” bei daugybė kitų.
Su senaisiais amatais neretai galima susipažinti ir Rumšiškių buities muziejuje, Arklio muziejuje Anykščių rajone, etnografinėse sodybose ir regionų muziejuose. Čia galima išmokti kepti duoną, pinti vyžas, pasidaryti gintarinį amuletą ar papuošalą ir pan.
Panašius darbus galima išbandyti ir kitų šalių etnografiniuose muziejuose. Beje, tai nėra tik mechaninis amato išbandymas – dažnai net žiedžiant puodą galima sužinoti daug įdomaus.
„Esu pynusi (audusi) tautines juostas, rišusi sodus, savo rankomis siuvusi tautinį drabužį, kalusi žalvarinį žiedą. O kiek vainikų nupinta, sutartinių dainuota, liaudiškų šokių pagrota ir sušokta – visa tai padeda dar labiau pajusti tautinę dvasią, senąsias protėvių vertybes. Taip mokausi suvokti pasaulio santvarkos tobulumą per raštus, simbolius, kuriuos pinu ar kalu ant žiedo. Pasinėrimas į tą senovės ritualą padeda suvokti savo tęstinumą, suvokti save kaip amžinos žmonijos grandies dalį. Taip ugdoma pareiga pratęsti tai, kas vertinga ir amžina, saugoti tradicijas, puoselėti vertybes”, – pasakoja fotografė ir psichologė Giedrė Rein.

4. Įsijausti į Napoleono armijos pėstininko vaidmenį
Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje rekonstruojami ne tik viduramžiai ar senieji amatai – neretai istorikai ir entuziastai atgaivina ir gyvąją karo istoriją. Pavyzdžiui, karo istorijos klubas “Fuzilierius” rekonstruoja Napoleono Bonaparto armijos pėstininko gyvenimą, buitį, aprangą, ginkluotę. „Patys drabužius siuvam pagal autentiškus išlikusius brėžinius ir uniformas, kurios saugomos muziejuose, o muškietas, karabinus, titnaginius šautuvus perkam iš Kanados, Indijos, Vokietijos, Lenkijos gamintojų. Malonumas nėra pigus – šautuvas kainuoja nuo 1,5 tūkst. iki 5 tūkst. Lt, visas uniformos komplektas – irgi apie 5 tūkst. Lt”, – pasakoja karo istorijos klubo “Fuzilierius” vadovas Egidijus Šliaužys.
Pasak jo, Napoleono armijos mūšius galima pamatyti ir Lietuvoje. Sausio mėnesį Rumšiškių liaudies buities muziejuje vyks renginys, skirtas Napoleono armijos atsitraukimui per Lietuvą, o birželio mėnesį bus rekonstruotas Deltuvos mūšis tarp prancūzų ir rusų armijų.
Klubas dalyvauja ir Lietuvoje, ir kitose šalyse vykstančiuose atkurtuose mūšiuose. Pavyzdžiui, klubo nariai spalio mėnesį dalyvavo Leipcigo mūšio 200 metų minėjime, į kurį suvažiavo apie 7 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio.
Beje, Lietuvoje veikia ne vienas karo istorijos klubas – jų yra ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, ir Ukmergėje.

Šių metų pradžioje žurnalistas Polas Salopekas leidosi į neįtikėtiną kelionę – pėsčiomis per septynerius metus nukeliauti nuo Afrikos iki Ugnies žemės Pietų Amerikoje. Sekdamas žmonių protėvių pėdomis, vyras planuoja įveikti 33 tūkst. kilometrų.
Metams baigiantis žurnalistas įveikia pirmąjį kelionės etapą, kuris baigiasi Amane (Jordanijoje), o savo pirmaisiais išgyvenimais, atradimais ir patirtimis dalinasi su gruodžio mėnesio numerio „National Geographic Lietuva“ skaitytojais.
„Eidami griūvame priekin. Kiekvienas žingsnis – tai sulaikytas kritimas, išvengtas griuvimas, sustabdyta nesėkmė. Todėl vaikščiodami nuolat atliekame pasitikėjimo veiksmą. Kasdien. Tai – dviejų judesių stebuklas, jambinis sverdėjimas, kai vieną akimirką tvirtai laikomės, o kitą – pasileidžiame. Artimiausius septynerius metus ketinu šitaip griuvinėti po visą pasaulį“, – rašo P. Salopekas.
Pasak žurnalisto, šioje kelionėje jis ieško idėjos, pasakojimo, chimeros, o galbūt ir kažko, kas apskritai neegzistuoja. Kitaip tariant, vaikosi vaiduoklių. P. Salopekas pradėjo kelionę žmonijos lopšyje, Afrikos rytuose esančiame Didžiajame Riftų slėnyje, ir eina keliais, kuriais žingsniavo protėviai prieš mažiausiai 60 tūkst. metų ir atrado Žemę.
„Jei paklaustumėte, atsakyčiau, kad šio projekto, kurį vadinu „Žygiu iš Rojaus“, ėmiausi dėl daugelio priežasčių: norėdamas iš naujo atrasti mūsų planetos kontūrus judėdamas žmogaus žingsnio (5 km/val.) greičiu, pristabdyti gyvenimo tempą, pamąstyti, rašyti. Einu, kaip ir visi, norėdamas pamatyti, kas laukia toliau. Einu, norėdamas atsiminti“, – aiškina žurnalistas.
P. Salopekas žingsniuoja šiaurėn iš Afrikos į Viduriniuosius Rytus. Iš ten maršrutas nuves rytų kryptimi per Azijos ir Kinijos žvyro lygumas, o tada vėl šiaurėn į Sibirą. Iš Rusijos keliauninkas laivu persikels į Aliaską ir žingsniuos vakarine Naujojo Pasaulio pakrante į pietus iki Ugnies Žemės, kur ir užsibaigė didžioji geografinių atradimų kelionė.
Per pirmąsias 43 kelionės dienas su vadovais ir dviem kupranugariais nuėjus vos 640 kilometrų iki Džibučio pakrantės, žurnalistui teko patirti ne vieną išgyvenimą ir ne kartą atsidurti ekstremalioje situacijoje. Dar kelionės pradžioje jis nesulaukė nei prieš kelis mėnesius užsakytų nešulinių gyvulių, nei varovų. Jie vėlavo savaitę.
„Nukeliavus 20 km, Mohamedas Elma jau prašo grįžti. Jis užmiršo pasiimti savo naujuosius amerikietiškus kelioninius batus. Ir žibintuvėlį. Taip pat skrybėlę ir mobiliųjų telefoną. Todėl pirmojoje mūsų stovyklavietėje mano vadovas įsiprašo į pakeleivingą automobilį ir išdumia pasiimti šių gyvybiškai svarbių daiktų. Tada pasiveja mane visą kelią bėgdamas ristele.
Keliaudamas istoriniais karavanų keliais P. Salopekas įveikė Etiopijos šiaurės rytuose esančią Afarų įdubą – sukepusią dykvietę, kurioje oro temperatūra neretai pasiekia 49⁰C, o druskos telkiniai tokie ryškūs, kad degina akis. Nieko keisto, jog vanduo čia yra aukso vertės.
„Ištroškus, pasaulis ima keistis: jis susitraukia, sumažėja erdvės pojūtis, o horizontas priartėja. Dykuma ima veržti lyg kilpa. Taip troškulio kamuojamos smegenys bando sumažinti Didžiojo Riftų slėnio atstumus: jos siurbia pro akis kilometrus ir didina vaizdą, ieškodamos bent menkiausių vandens ženklų. [...] Mūsų vandens buteliai ištuštėjo. Galvas lyg grąžtu gręžia saulės spinduliai. Afarų patarlė skelbia, kad pasiklydus arba ištroškus geriausia žingsniuoti saulėje, nes galiausiai kas nors tave pamatys. Pasidavus pagundai pasislėpti šešėlyje arba prigulti po vienu iš 10 000 spygliuotų krūmų, reikštų garantuotą mirtį: čia niekas jūsų neras. Todėl akinančią popietę tęsiame savo žygį, kol tolumoje išgirstame ožkų mekenimą. Imame šypsotis. Pamažu atsipalaiduojame. Kur yra ožkų, bus ir žmonių“, – savo išgyvenimus pasakoja P. Salopekas.
Visą žurnalisto P. Salopeko kelionės pradžios pasakojimą galima rasti gruodžio mėnesio žurnalo „National Geographic Lietuva“ numeryje. Žurnalisto kelionę taip pat galima stebėti jo elektroniniame dienoraštyje, adresu  http://outofedenwalk.nationalgeographic.com/

Keliautojai labiausiai mėgsta paganyti akis į viduramžių miestus ar pilis, įmantrias šventyklas ar prašmatnius karalių dvarus, bet vertėtų nespjauti ir į pastaraisiais metais iškilusius pastatus, tarp kurių pasitaiko tikrų šedevrų, stebinančių architektų išmone bei fantazija.

Šiandien įvairiausi pastatai dygsta it grybai po lietaus, tačiau dauguma jų panašūs vieni į kitus ir yra visai neverti keliautojų dėmesio. Tačiau yra tokių originalių statinių, kurie kartais šokiruoja bjaurumu ir akį rėžiančiu kontrastu su aplinka, o kartais, atvirkščiai, pakeri elegancija ir plastiškomis formomis, įdomiomis erdvėmis ar kitokiais netikėtais sprendimais. Štai tokius turistinius objektus verta įtraukti į savo kelionių maršrutą net ir didžiausiems skeptikams, teigiantiems, kad šiandien architektai nebesugalvoja nieko įdomaus.

1. Gracas – miestas, kuriame įsitenka praėję amžiai ir šiandiena
Gracas (Austrija) gali būti puikus pavyzdys, kaip puikiai mieste dera įspūdingas UNESCO saugomas senamiestis ir modernūs pastatai. Pasivaikščiojus po viduramžius menančias gatves, į pilies kalną geriausia kopti pėstute, mat stabtelėdamas pailsėti pasigroži vis gražesne raudonstogio miesto panorama. Iš viršaus akį traukia tarp kelis šimtmečius skaičiuojančių namų it rauplėta rupūžė pūpsantis glotnus, aptakios formos, tačiau su išsikišusiais langais, iš viršaus primenančiais karpas, statinys – modernaus meno muziejus „Kunsthaus Graz“. Muziejų vietiniai vadina kosminiu laivu, mat kai sutemus įjungiamos fasadą puošiančios lempos, pastatas tampa panašus į iš kitos galaktikos atsibasčiusį svetimkūnį. 2003 m. atidarytas muziejus dažnai patenka į keisčiausių pasaulyje pastatų sąrašus.
Viešint Grace įdomu apsilankyti plaukiojančioje Mūro saloje. Tai originalios konstrukcijos tiltas per Mūro upę, kurios viduryje tiltas susisuka į savotišką kriauklę su kavine, vaikų žaidimo aikštele ir net amfiteatru, skirtu koncertams.

2. Futuristiniai dangoraižių miškai
Šiandien megapoliuose, tokiuose kaip Londonas, Niujorkas, Dubajus, Tokijas, Singapūras ar Šanchajus, dygsta vienas už kitą aukštesni ir keistesni dangoraižiai. „Patys didžiausi ir gražiausi dangoraižiai stūkso arabų ir Pietryčių Azijos šalyse, – pasakoja keliautojas Julius Stankevičius. – Europos miestams net nėra ko lygintis nei pagal architektų išmonę, nei pagal investicijas. Naftos turtingose šalyse, tokiose kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras ar Kuveitas, kur miestai staiga iškilo vidury dykumos, dangoraižius pavadinčiau bene pagrindiniu turistų traukos objektu. Štai Dubajuje netoli kranto išskleidęs burę, rodos, ant bangų grakščiai supasi 28 aukštų (321 m) „Burj Al Arab“ – prabangiausias pasaulyje viešbutis. Na, o kiekvienam turistui privalu pasižvalgyti iš vieno aukščiausių pasaulyje pastatų „Burj Khalifa“ apžvalgos aikštelės. Man pasisekė, nes tą dieną buvo debesuota, todėl pridariau fantasmagoriškų nuotraukų. Tokius vaizdus galime matyti tik garsiausiuose fantastiniuose filmuose. Verta paminėti Malaizijos sostinės Kvala Lumpūro “Petronas Twin Towers”, beje, po jų apžvalgos aikšteles galima pasivaikščioti nemokamai, tik reikia anksčiau užsiimti eilę prie jų.”
Futuristiniu dangoraižių kvartalu iš jūros pusės galima pasigrožėti Dohoje, Abu Dabyje verta nufotografuoti kokonus primenančius „Al Bahar Towers“, Tokijuje pasižvalgyti iš aukščiausio pasaulyje 634 m televizijos bokšto „Tokyo Sky Tree“, Toronte žavi plastiškų formų „Absolute World Towers“. Na, o Šanchajuje kvapą gniaužia ištisas dangoraižių kvartalas, čia pasijauti mažu skruzdėliuku šalia aukščiausių medžių. Ypač reikia atkreipti dėmesį į televizijos bokštą, vadinamą „Rytų perlu“.

3. Šleiviau, kreiviau ir margiau
Pabodo griežtų formų ir santūrių spalvų statiniai? Norisi žaismingumo, spalvų ir formų įvairovės? Štai Prahoje ant upės kranto stovi „Šokantys namai“. Pastatai iš tiesų primena tango šokusią ir viename judesyje sustingusią porą. Šie namai, baigti statyti 1996 m., sulaukė gana prieštaringų vertinimų, tačiau šiandien jais džiaugiasi ir vietiniai gyventojai, ir turistai.
Lenkijos kurorto Sopoto pėsčiųjų gatvėje savo minkštomis ištęstomis formomis akį traukia „Kreivasis namas“. Na, o pačių kreiviausių, šleiviausių ir margiausių pastatų titulai atitenka žymiausio XX a. austrų architekto Friedennsreicho Hundertwasserio suprojektuotiems “Blumau” pramogų ir poilsio kompleksui, Šv. Barboros bažnyčiai Bernbache, margaspalviam gyvenamajam namui Vienoje ir į spiralę susisukusiam ir dėl to „Miško spirale“ pavadintam gyvenamajam namui Darmštate. Dėl šio architekto darbų verta sukarti ir vieną kitą šimtą kilometrų jau vien dėl to, kad bent akimirką pasijustum vaiku – juk patenki į kreivų linijų, aukso bokštelių, klaidžių labirintų, spalvotų vaivorykščių ir banguotų takelių pasaulį.

4. Gento turgaus halė – keisčiausia pasaulyje
Prie visų Belgijos miesto Gento įdomybių galima priskirti ir dar vieną – Turgaus halę (“Market Hall”). Tiesa, šis statinys yra labai keistas ir jo paskirtis sunkiai suprantama, mat primena nebaigtą statyti svirną: ant sunkių betoninių atramų užtupdytas medinis stogas, po kuriuo traukia galingi skersvėjai. Šalia stogo yra amfiteatrinė įduba, vedanti į pažemį, kuriame veikia kavinės. Košiamas vėjų stabteli apžiūrėti keistos konstrukcijos ir suvoki, kad šį pastatą galima vadinti ne tik keisčiausiu ar bjauriausiu, bet ir mažiausiai funkcionaliu statiniu Europoje.
Įdomiausia, kad Gento turgaus halė šiemet tik per plauką nelaimėjo ES šiuolaikinės architektūros – Ludwigo Mies van der Rohe apdovanojimo. Šis projektas iš 335 architektūros objektų, esančių 37 šalyse, pateko tarp penkių finalininkų ir nusileido tik Reikjaviko koncertų salei ir konferencijų centrui “Harpa”.

Kvapas turi neįtikėtinų galių – iš užmaršties prikelia prisiminimus, gydo ar priverčia šyptelėti liūdniausią dieną.

Tereikia uostelėti iš neišvaizdaus buteliuko ir jau prisimeni levandomis dvelkiantį Provansą, sandalmedžio aromatu gundančią Indiją, rožėmis viliojančius Bulgarijos slėnius, persiškus sodus ar čiobreliais, šalavijais ir mėtomis kvepiančią lietuvišką pievą.
Kvepalai visais laikais masino žmones savo stebuklinga galia paveikti nuotaiką, sveikatą ar pasikvėpinus jais sudominti priešingos lyties atstovą. Nežabota fantazija apdovanoto rašytojo Patricko Süskindo romanas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija” pakeri nuo pirmo puslapio ir užgniaužęs kvapą seki šiek tiek demonizuoto personažo Žano Batisto Grenujo, apdovanoto absoliučia uosle, tačiau neturinčio jokio asmeninio kvapo, kelionę per kvapų pasaulį. Romane žūsta žmonės, dūžta likimai, o minios tampa valdomos nuostabiais kvepalais sužadinus slapčiausias svajones ar prabudinus pačius žemiausius instinktus.
Realūs istoriniai faktai irgi byloja apie ne mažiau žiaurius įvykius – tobuli kvepalai ar retos aromatinės medžiagos kainavo brangiau nei auksas ir ne vienas pirklys ar kvepalų kūrėjas padėjo savo galvas konkurencinėje kovoje. Apie tai būtų galima parašyti ne vieną romaną ar detektyvinę istoriją. Kita vertus, paradoksalu, tačiau pažintinės mokslinės ekspedicijos, kurių metu tyrinėjami augalai ir jų kvapai, ko gero, yra netgi įdomesnės nei įtaigūs romanai ar paslaptingos istorijos apie alchemikų išradimus ir paslaptingą kvepalų meistro sugebėjimą atimti iš augalo jo dvasią – kvapą.
„Ne visai taip yra, kad atėmus augalo kvapą – atimi jo dvasią. Augalo dvasia nėra tik kvapas. Tai kažkas kita, iš ko mes pažįstame augalą kaip tokį. Be to, distiliuojant augalą net nebūtina jį visą išrauti, galima iš vieno paimti stiebelį, iš kito – lapelį ar šapelį, taip nenuskriaudžiamas visas augalas“, – iš knygos suformuoto įspūdžio šypteli Laimė Kiškūnė, antropologė ir “Kvapų namų” įkūrėja.
Kvapniosios ekspedicijos
L.Kiškūnė su bendraminčiais leidžiasi į pažintines ir tiriamąsias ekspedicijas norėdama geriau pažinti augalus, jų auginimą ir kvapus. “Keliauju mokytis. Manau, tai pats geriausias mokymasis – būti lauke pievoje, čiupinėti, uosti ir matyti tuos augalus, bendrauti, pažinti juos. Keliaujam ne turistų takeliais, o unikaliomis vietomis, kur auga augalai, kartu keliauja ir kolegos mokslininkai, kurie tuos augalus renka, pažįsta, distiliuoja”, – pasakoja ponia Laimė.
Pasak pašnekovės, kiekviena šalis turi aromatinių augalų, tačiau įdomesnės yra pietų šalys, nes ten daugiau saulės ir kalnų mikroklimatas kitoks, auga kitokie augalai. Be to, net tokie patys augalai, kurie auga Lietuvoje, Kryme, Armėnijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje ar Indijoje kvepia kitaip. „Todėl negalima sakyti, kad, pavyzdžiui, Prancūzija kvapesnė nei Indonezija ar Australijos pietūs, kur eukaliptai ar mirtenės kvepia tikrai beprotiškai. Juk ir Kryme yra nuostabi augmenija, o Himalajų pievų kvapas tiesiog tvyro ore“, – pasakoja tyrinėtoja.
Štai Irane, Širazo regione, kuris kadaise priklausė senajai Persijos teritorijai, ponia Laimė su bendrakeleiviais tyrinėjo damaskines rožes. Šiame regione damaskinės rožės yra endeminiai augalai. Jos skiriasi nuo rožių, kurios auga Turkijoje, Ispartos slėnyje, Bulgarijos Kazanlyko slėnyje ar kitur. „Buvo labai įdomu bendrauti su žmonėmis, kurie tas rožes augina, stebėti, kaip distiliuojamas rožių vanduo, kaip apjungiamos senosios distiliavimo technologijos su naujomis. Tyrinėjome ir skirtingame aukštyje augančias rožes“, – teigia pašnekovė.
Pietų Irane akį traukia ir gražiai susodinti sodai, mat šiose vietose žmonės nuo seno turi sodų kultūrą ir nuo seno moka, kaip teisingai auginti sodus. Pavyzdžiui, kaip pagrindinė kultūra auginami granatai, tarp jų auga vynuogės, o rožės žydi apsauginėse ir skiriamosiose zonose. „Kaip pas mus visur stovi kolos ar fantos buteliai, taip ten parduotuvėse matėme daugybę įvairių rūšių gėlių, žolių ir prieskonių vandenų. Žmonės juos geria. Kiekviename viešbutyje ar restorane, kiekvienoje vietoje, kur nueidavome ar nuvažiuodavome, mums patiekdavo labai įvairų rožių vandenį: su citrinomis, su cukrumi ar be cukraus, su medumi, kardamonais. Ūkio šeimininkas mums virė arbatą iš rožių vandens su šafranu, nes tuo metu distiliavo rožių vandenį ir jo buvo labai daug. Mes galėjome netgi praustis“, – prisimena ponia Laimė.
L.Kiškūnė rožes tyrinėjo ir Bulgarijoje, į kurią šios gėlės pateko XIV-XVI a., kai dabartinė šalies teritorija priklausė Osmanų imperijai. Rožės buvo pradėtos auginti Kazanlyko slėnyje, kuris šiandien yra labai mėgstamas turistų. Dėmesio vertas ir čia esantis rožių muziejus. Na, o Andalūzija keliautojai buvo įdomi dėl kvapniųjų švytrūnų augimviečių. Mat šie augalai išskiria dervą – tai viena brangiausių medžiagų, kuri yra naudojama kvepaluose.
Provanse kiekvienam keliautojui palieka įspūdį tvarkingų mėlynai žydinčių levandų lysvės, nusidriekusios į tolį kiek tik akys užmato. Jos dažniausiai ir puikuojasi turistų nuotraukose, atvirukuose ar kataloguose. Pasak tyrinėtojos, net ne levandos, o gražuoliai levandinai, auginami pramoniniu būdu. O štai mūsų pašnekovę labiausiai domino levandos, augančios įvairiame aukštyje kalnuose. „Laukinės levandos kupstelis labai menkas, žiedelis mažutis, visas pasišiaušęs, tačiau kaip kvepia… Jame apstu eterinių aliejų“, – sako L.Kiškūnė, levandas tyrinėjusi ir Indijos Himalajuose, kur jos auga pačiame aukščiausiame taške – apie 3,5 tūkst. m. aukštyje.

Kataras – tarsi arabiškos pasakos veikėjo norų išsipildymas. Čia kiekvienas tikras katarietis gimsta jau būdamas turtingas, o dykumoje tarsi iš niekur išdygę prabangūs sostinės dangoraižių bokštai, prašmatnūs atogrąžų parkai bei elegantiški fontanai gali varžytis su gražiausiais išgalvotais pasakų miestais.

Dažname meniniame filme apie dykumų klajoklių gyvenimą ar keliautojus, bandančius įveikti bekraščius smėlynus, galima pamatyti ne vieną epizodą, kai nuo karščio ir troškulio apkvaitę klajūnai kažkur tolumoje, įkaitusiame ore, išvysta plevenantį pasakiško miesto miražą, įkūnijantį visas svajones: prašmatnūs saulėje blykčiojantys bokštai, aukso, šilko ir prieskonių turgūs, prabangūs namai, iš po šydų žvilgčiojančios paslaptingos arabų gražuolės, ant nuostabių žirgų jojantys arabų šeichai ir, aišku, egzotiškiausi augalai bei nuostabiausi fontanai. Būtent tokia, tarsi įkūnytas miražas, prieš Kataro svečių akis iškyla sostinė Doha, vizitinė šalies kortelė, gundanti, viliojanti ir šiek tiek apgaunanti.

Ne viskas yra taip, kaip atrodo
“Kai susiruošiau keliauti į Katarą ir ieškojau informacijos internete, į akis krito nuostabios naktinės Dohos nuotraukos. “Oho, aš čia gyvensiu! Nerealu”, – pagalvojau tada. Tačiau realybė yra šiek tiek kitokia. Iš tikrųjų Doha yra labai maža, tas prašmatnus dangoraižių centras – nedidelis ir jame daugiausia įkurti biurai, o kasdieninis gyvenimas verda visai kituose rajonuose”, – pasakoja Edita Žilinskaitė, dvejus metus gyvenusi Katare ir dirbusi Kataro skrydžių bendrovėje “Qatar Airways” orlaivių palydove.
Iš tiesų, paradinis Dohos veidas užburia: parkai, atogrąžų ir zoologijos sodai, fontanai, pakrantėje besisūpuojančios jachtos. Nuostabi pakrantės promenada, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai. Tai pakeri kiekvieną, tačiau pirmam įspūdžiui priblėsus keliautojai ima pastebėti ir kitus dalykus, pirmiausia šiokį tokį dirbtinumą. Štai bičiulis Editą vakare nusivežė į parką, kuriame lietuvę sužavėjo paukščių serenados. Tačiau, pasirodo, tai tebuvo kokybiškas įrašas. Ne vieną keliautoją nustebina Perlo salos, bet jos taip pat suformuotos dirbtinai.
Negalima nepaminėti to, kad Kataras neturi senos istorijos, kurios prabangius reliktus galėtų demonstruoti muziejuje. Tačiau Islamo meno muziejaus kolekcija – viena įspūdingiausių. Ko vertas vien pastatas! Muziejus primena hidžabą vilkinčios moters figūrą, į lankytoją žvelgia šiek tiek įkypos paslaptingos akys, o pati figūra tarsi paskendusi vėjo plaikstomose drabužių klostėse. “Kai pradedi pastebėti tokius dalykus, įvertini ir visa kita: finansines investicijas, architektūrinius sprendimus ir užmojus puoselėti sostinę. Nereikia pamiršti, kad šis miestas iškilo tarsi iš niekur”, – primena mergina.
Nors Kataro sostinės centras išpuoselėtas, tačiau gyvenama kur kas proziškesniuose ir nefuturistiniuose rajonuose, tokiuose, kokie dažnai matomi arabų šalyse: čia – patogūs namai, pritaikyti pasislėpti nuo karščio ir smėlio, daug visokių mažų parduotuvėlių, užkandinių, turgelių. Gatvėse neretai pamatysi policininkus, raitus ant elegantiškų arabų veislės žirgų.
O iš didelių prabangių automobilių žvalgosi patogiai įsitaisę leopardai – arabų mėgstami “naminiai gyvūnėliai”. Pasak Editos, šias dideles kates labai populiaru auginti namie ir visur vežiotis kartu. Dar vienas katariečių tiesiog dievinamas augintinis – sakalas. Lėktuvuose net įrengtos specialios vietos žmonėms, skrendantiems su paukščiais, kurie kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių JAV dolerių.
Vaikštant po miestą į akis krinta Spiralinė mečetė (Spiral mosque). Verta ne tik iš tolo ją nusifotografuoti, bet ir apsilankyti viduje – čia užsieniečiams rengiamos ekskursijos ir paskaitos, supažindinančios su arabų kultūra bei papročiais, mokoma arabų kalbos.
Pasivaikščiojus pakrantės Corniche bulvaru, pačiame jo gale derėtų nepraeiti vietos, kurioje galima paskanauti arabiškos arbatos “karak” ir arabiškos kavos. Šią vietą lengva rasti, nes į ją iš tolo vilioja didžiulė arabiško arbatinuko skulptūra.
Pasak Editos, Katare taip pat smagu pasilepinti viešbučių teritorijose įrengtuose puikiuose paplūdimiuose, įdomu nuvažiuoti į dykumą prie Zubarah tvirtovės, be to, gera surengti paprasčiausią iškylą parkuose. Katare dirbančių lietuvių būrys ne kartą taip pramogavo ir net gamindavosi šaltibarščių.
Kataras – ne vien sostinė Doha. Todėl esant galimybei verta aplankyti arabų žiemos stovyklas dykumoje – tai labai populiari pramoga. Pasirodo, arabų šeimos dažnai įsirengia stovyklas dykumoje ir ten persikelia su visu patarnaujančiu personalu. Dykumoje lenktyniaujama keturračiais, motociklais, stebimos kupranugarių lenktynės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasak patyrusių keliautojų, norintieji išskirtinių atostogų ir įsimenančių kelionių privalo kelis kartus patikrinti visą informaciją, pradedant viešbučiais ir baigiant pamatyti trokštamais objektais. Antraip atostogas lydės nusivylimai ir kartėlis.

Susiruošusiems į savarankišką kelionę tenka nemažai paplušėti sudarinėjant įdomų maršrutą, ieškant gero, bet nebrangaus viešbučio, nagrinėjant greitkelių tinklus, bandant įsigyti bilietų į visuomeninį transportą ar lankytinus objektus. Atrodytų, paprasčiau kelionių agentūroje nusipirkti įdomesnį turą ir nesukti sau galvos, tačiau, pasirodo, iš tiesų neturėtų atsipūsti netgi tie, kurie kelionių bei atostogų organizavimą patikėjo turizmo profesionalams.
Atvirkščiai, praverstų mažiau klausytis gražiai besišypsančių kelionių agentų, o daugiau dėmesio skirti sutarties skaitymui ir viešbučio aprašymo nagrinėjimui. Ir jokiais būdais nepatingėti pasiskaityti atsiliepimų apie viešbutį ir susirasti jo vietos žemėlapyje. Mat realybė gali būti visai kitokia, nei kompiuteriu nudailintos nuotraukos, žadamas idiliškas jūros ir palmių vaizdas pro langą ar šviežias maistas per pusryčius.

Paskutinės minutės kelionių pinklės

„Pernai su dukra atostogavome Bulgarijoje, ir ji apsinuodijo viešbučio maistu. Kai grįžusi pasiskaičiau atsiliepimų apie tą viešbutį, paaiškėjo, kad jame buvo apsinuodijęs ne vienas lietuvis. Jei būčiau tai iš anksto žinojusi, šio viešbučio, be abejo, nebūčiau rinkusis“, – pasakoja keliauti mėgstanti viešųjų ryšių specialistė Ligita Šukliauskienė.
Dar labiau Ligitai nepasisekė Tunise. Suso mieste juodu su vyru Andriumi buvo apgyvendinti viešbutyje, kuris priminė landynę. Baseino jame nebuvo, atostogautojams buvo siūloma eiti į kito viešbučio teritorijoje esantį baseiną, maisto Andrius nesiryždavo net liesti, geriau pavalgydavo mieste. Pareiškę pretenzijas dėl tokių apgyvendinimo sąlygų lietuviai sulaukė atsakymo, kad apie viską turėjo būti informuoti Lietuvoje, ir viešbučio jiems niekas nepakeitė.
„Kadangi pirkome paskutinės minutės kelionę, rinkomės ne konkretų viešbutį – mes sutikome su tuo, kad viešbutis gali būti bet kuris iš katalogo. Mums sakė, kad jis bus ne mažiau kaip trijų žvaigždučių, tačiau atvežė į patį prasčiausią, koks tik gali būti, tokio viešbučio kataloge net nebuvo. Na, bet mes patys kalti, nes nesirinkome konkretaus pasiūlymo, be to, keliavome sezono metu, kai visi normalūs viešbučiai būna užimti. Tada pasimokėme visam gyvenimui“, – pripažįsta Ligita.
Na, o šiemet Ligita su vyru, nusipirkę paskutinės minutės kelionę iš lenkų kelionių organizatoriaus, atostogavo Maroke. Pasak moters, kelionė buvo puiki ir įdomi: keliautojai apsistojo Agadire, turizmo sezonas dar nebuvo prasidėjęs, tad turistų daug nebuvo, karštis taip pat nevargino. Keliautojams labai gerą įspūdį padarė marokiečiai, nes jie draugiški, paslaugūs, tačiau neįkyrūs.
Ligita su bendrakeleiviais apžiūrėjo legendomis apipintą Marakešą, bet iki jo reikėjo važiuoti apie 3–3,5 val., tai nuvargino ir greičiausiai todėl miestas keliautojams didesnio įspūdžio nepadarė. Ligitos nuomone, norint geriau apžiūrėti Maroką vertėtų rinktis pažintinę, o ne poilsinę kelionę.
Pasak mūsų pašnekovės, nors kelionė į Maroką nenuvylė, buvo ir keletas minusų. Kadangi nebuvo prasidėjęs turizmo sezonas, tai buvo remontuojamas viešbutis, uždengta viena priėjimo prie baseino pusė, nes buvo perklojamos plytelės. „Tačiau tai tik keli minusiukai, kurie kelionės nesugadino ir dėl kurių neverta skųstis, juk ir pirkome paskutinės minutės pasiūlymą“, – sako Ligita.

ES struktūrinių fondų lėšomis per pastaruosius šešerius metus Lietuvoje atnaujinta arba naujai įrengta maždaug 80 lankytinų objektų ir rekreacinių zonų. Tad kurias vietas verta atrasti iš naujo?

„Prieš penkiolika metų lankiausi Dubingiuose. Tuomet piliavietė tebuvo žolėmis apaugęs kalnas, o neseniai ten nuvykusi sunkiai pažinau tą pačią vietą – archeologų atkastos Radvilų rūmų pamatų liekanos pritaikytos lankymui, nutiestas 1,6 km pažintinis takas, kuriuo galima apeiti visą pusiasalį, galima išsinuomoti audiogidą arba nemažai informacijos sužinoti iš informacinių stendų. Nuo per Asvejos ežerą nutiesto tilto taip pat atsiveria nuostabi panorama“, – pasakoja vilnietė Auksė Krištopaitienė neseniai su šeima keliavusi po Molėtų rajoną.
Beje, tai ne vienintelis pastaraisiais metais kardinaliai pasikeitęs Lietuvos lankytinas objektas. Kone kiekviename rajone yra po keletą naujam gyvenimui prikeltų dvarų, lankytojam pritaikytų gamtinių kompleksų, vienuolynų, bažnyčių.

Vienintelis Europoje Šaltojo karo muziejus

Prieš keletą metų po remonto Plokščių kaime (Plungės r.) duris atvėrė turistams pritaikytas Šaltojo karo muziejus. Tai vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Nuo 1963 m. iki 1978 m. čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos, kurios buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis. Šiandien muziejaus ekspozicija pasakoja apie penkiasdešimt metų trukusią Šaltojo karo keliamą grėsmę žmonijai ir tai, kaip ji paveikė Europos bei Lietuvos technikos, ekonomikos ir visuomenės raidą. Čia pateikiama medžiaga apie slaptos sovietinės branduolinės ginkluotės organizavimo ir veikimo principus. Galima pamatyti kovinių raketų bei kitų Šaltojo karo ginkluotės rūšių pavyzdžių bei maketų.
Dar vienas pastaraisiais metais neatpažįstamai pasikeitęs lankytinas objektas, kurį verta pamatyti svečiuojantis Žemaitijoje ar poilsiaujant prie jūros, – Plungės Mykolo Oginskio dvaras. Dvaro ansamblyje susipynę antikos, renesanso ir baroko elementai. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių XIX a. pab. dvarų ansamblių Lietuvoje, dėl savo puošnumo ir prabangos net vadinamas Žemaitijos Versaliu. Neseniai buvo restauruotas rūmų fasadas, vartai ir tvora, sutvarkytas vienas didžiausių Lietuvos parkų, užimantis 58,3 ha teritoriją. Jis tarsi prigludęs prie Babrungo upės, o tarp smulkių kalvelių telkšo tvenkiniai, yra įrengta suoliukų, apžvalgos aikštelė.
Pasak Turizmo plėtros instituto direktorės Rasuolės Andrulienės, norint susipažinti su senąją lietuvių buitimi ir papročiais įprasta vykti į Rumšiškes, tačiau ne ką prastesnė Žemaitijos kaimo ekspozicija, įkurta Telšiuose. Tai tarsi sumažintas Rumšiškių muziejaus variantas, pristatantis senąsias žemaičių trobas, naudotus rakandus, tuometinius verslus. Iki 2011 m. čia veikė tik viena stambaus ūkininko ekspozicija, o dabar vaikštinėjant po 15 ha ploto teritoriją galima apžiūrėti 16 pastatų, vėjo malūną, pasigrožėti pievoje besiganančiais žemaitukų veislės arkliais.

Vienuolynuose svečių namai, apžvalgos aikštelės

R.Andrulienė pastebi, kad mūsų šalyje, kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, kultūros paveldas jau derinamas su moderniomis technologijomis ir kur kas plačiau pritaikomas, pavyzdžiui, teikiamos apgyvendinimo paslaugos. Vieną iš tokių neseniai pertvarkytų objektų turizmo ekspertė išskiria Pažaislio kamuldulių vienuolyno ansamblį, kuris ne tik išsiskiria architektūra, sakraliniu paveldu, bet nuo šiol, restauravus vienuolyno svečių pastatą, čia galima ir apsistoti.
Šalia Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios, įsikūrusiame bernardinų vienuolyne taip pat įkurti svečių namai „Domus Pacis“ su jaukiais kambariais, pusryčių ir konferencijų salėmis.
Dar viena nauja turistų traukos vieta Kaune, šalia daugeliui gerai žinomo Perkūno namo, – jėzuitų vienuolyno apžvalgos aikštelė. Tai terasa, esanti už 100 m nuo Perkūno namo, ant jėzuitų vienuolyno stogo. Dabar miestiečiai ir Laikinosios sostinės svečiai gali apžvelgti senamiestį kone iš paukščio skrydžio aukščio.
Praėjusiais metais buvo rekonstruotas ir Perkūno namas, kuriame iki XVI a. vidurio gyveno prekybininkas Steponas Dulkė. Iš kitų Kauno senamiesčio pastatų jis išsiskiria unikalia gotikine architektūra. O sutvarkius pastato rūsį, lankytojai čia mokomi įvairių amatų: vyti juostas, lieti žvakes, keramikos, drožybos, karpinių meno ir net gotikinio rašto. Perkūno name galima pamatyti ir poeto Adomo Mickevičiaus gyvenimo bei kūrybos ekspoziciją. Čia rengiamos teatralizuotos ekskursijos, kurias veda viduramžių drabužiais persirengę gidai. Ekskursijų dalyviai gali pasijusti Hanzos sąjungos pirkliais ir pasinerti į to laiko miestiečių kasdienybę.
Beje, pastaraisiais metais visiškai atnaujintas Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Medininkų pilis, Panemunės pilis, Raudondvario dvaras, Pakruojo dvaras, Birštono miesto centrinis parkas.
Lietuvos turizmo asociacijos vadovė Danutė Mažeikaitė rekomenduoja nepravažiuoti ir pro Pašilių stumbryną, įsikūrusį Panevėžio rajone, Petriškių kaime. Tai vienintelė Lietuvoje vieta, kur galima pamatyti apie dvidešimt stumbrų. „Virš dalies stumbrų aptvaro, kuris iš viso užima 40 ha plotą, įrengta pavėsinė, tad iš gana arti galima stebėti didžiausius Europos gyvūnus. Šiuo metu yra ne tik devyniolika suaugusių stumbrų, bet ir trys jaunikliai“, – sako Krekenavos girininkijos girininkas Jonas Leika.