Ugnikalnio išsiveržimas pakeri didingumu ir suvokimu, kad jokios žmonijos jėgos nepažabos šio stichijos šėlsmo. Todėl keliautojams telieka pasigėrėti didingu ir hipnotizuojančiu reginiu įsikūrus saugiu atstumu, o mokslininkams – rasti atsakymus bent į kelis klausimus.

Įvairiais amžiais ugnikalnių išsiveržimų liudininkai įstabų reginį buvo linkę lyginti su prasivėrusiais požeminio pasaulio vartais ar net su bibline paskutinio teismo diena. Ne viena tauta yra įtikėjusi, kad griaudžiančio ir ugnimi besisvaidančio kalno viduje gyvena mitinės būtybės ar net visą pasaulį valdančios dievybės, kurioms ėmus pyktis ar susikibus peštis ištrykšta stulpas pelenų ir pasipila lavos upės. Štai pasak vieno romėnų mitų, po niekaip nenurimstančiu Sicilijos ugnikalniu Etna esą Vulkanas kalvę įsikūrė ir Jupiteriui kala žaibus, o graikai tikėję, kad Dzeusas po šiuo kalnu pakišo vieną didžiausių savo priešų šimtagalvį milžiną Tifoną. Vezuvijų romėnai paskyrė Herkuliui ir įkūrė Herkulaniumą, kurio gatvėmis ir šiandien galima pasivaikščioti, mat 79 metais išsiveržusio ugnikalnio pelenai ir lava miestą palaidojo beveik dviem tūkstantmečiams.
Ir tai ne vieninteliai legendomis apipinti kalnai. Bene dažniausiai Japonijos menininkų darbuose vaizduojamas ir turistų fotografuojamas 3776 m aukščio, taisyklingo kūgio formos Fudzijamos ugnikalnis yra Japonijos simbolis, japonų garbinamas šventas kalnas. Beje, nors pastarąjį kartą ugnikalnis buvo išsiveržęs XVIII a., mokslininkai šiuo metu surėmė ietis dėl galimo jo išsiveržimo. Mat vieni teigia, kad prieš porą metų įvykęs stipriausias Japonijoje žemės drebėjimas bus prižadinęs šį snūduriuojantį milžiną, kiti kategoriškai nesutinka – esą tam nėra nė mažiausios prielaidos.
Didesnio seisminio aktyvumo zonose Afrikoje – taip pat nemažai susiformavusių ugnikalnių, kuriuose, pasak vietinių genčių pasakojimų, gyvena dievai, valdantys orus, lietų ir žmonių likimus. Štai Šiaurės Tanzanijos kraterių virtinės viduryje stūksantis ir kartkartėmis imantis dundenti 2856 m aukščio kalnas svarbus ne tik masajų tautai, ugnikalnį vadinančiai Dievo kalnu – Ol Doinyo Lengai ir prie jo, užsitęsus sausrai, maldaujančiai lietaus, bet įdomus ir geologams, mat kalnas spjaudosi soda, ir prie kraterio apgaulingai blyksi ne ledo ar sniego lopai, bet gabalai sodos. Tiksliau, ugnikalniui suaktyvėjus į aplinką išmetami pelenai, sumišę su karbonatitais. O šalimais esantis ežeras, kuriame ištirpusi soda neleidžia veistis gyvūnams, kad ir kaip būtų keista, privilioja milijonus flamingų, kurie kalno fone sutviska rožine spalva.
Tai tik keletas pavyzdžių, kai žmonės, negalėdami prognozuoti bei suvaldyti požeminės stichijos ir paaiškinti vykstančių procesų, mitologizuodavo ugnikalnius. Tokių mitais bei legendomis apipintų ugnikalnių yra įvairiose šalyse, esančiose ties tektoninių plokščių lūžių zonomis. Štai didžiausia Ramiojo vandenyno plokštė, iš visų pusių apsupta ugnikalnių, net gavo Ugnies žiedo vardą – čia griaudi ir kartais ugnimi bei lavos upeliais pratrūksta Indonezijos, Kamčiatkos ar Havajų ugnikalniai.
Nemažai ugnikalnių Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Islandijoje. Ne vieną keliautoją prie užmigusių ugnikalnių traukia pasilepinti šiltose versmėse, pasivaikščioti tarp fumarolių ar pasigėrėti išdžiūvusios lavos peizažu, primenančiu Mėnulį. Na, o kai kurie keliautojai, norėdami pamatyti išskirtinį reginį, dažniausiai matomą tik per televiziją, net pakeičia savo kelionės maršrutą.

Lavos upės Kamčiatkoje
Centrinėje Kamčiatkoje išsiveržęs Tolbačiko ugnikalnis privertė maršrutą pakeisti ir vilniečio keliautojo Roberto Stupako vadovaujamą žygeivių grupę iš Lietuvos. Nusipirkę bilietus į Kamčiatką kovo mėnesį ir susiplanavę maršrutą keliautojai sužinojo, kad Centrinėje Kamčiatkoje prabudo Tolbačiko ugnikalnis, tad susigundė galimybe iš arti pasigėrėti šia stichija.
Per dešimt kelionės dienų žygeiviai nukeliavo apie 200 km slidėmis, ant pečių tempdami 30–33 kg kuprines. Kelionės metu teko ir pūgą palapinėse pralaukti, ir 28 laipsnių pagal Celsijų šaltį iškęsti. Jie čiuožė pro vieną didžiausių ir vaizdingiausių Eurazijoje Kliučių ugnikalnį, o į prieš porą metų išsiveržusį ir šiuo metu vis dar dundantį, rūkstantį ir kartais pasproginėjantį Bezymianną įkopė. Na, o Tolbačiko ugnikalnio lavos upėms apžiūrėti keliautojai skyrė vieną dieną.
Pats Tolbačiko ugnikalnis yra apie 3 km aukščio, o krateris – plyšys, iš kurio liejasi lava, yra jo šone. Prie lavos upelio įmanoma prieiti maždaug 3–5 metrų atstumu, nes tvoskia sunkiai pakeliamas karštis. „Stovint tokiu atstumu jau norisi prisidengti nuo karščio“, – sako Robertas, po Kamčiatką keliavęs trečią kartą, ir priduria, kad žygeiviams iš Lietuvos labai pasisekė, nes sutiko grupę Rusijos vulkanologų, kurie ne tik papasakojo apie savo tyrinėjimus, bet ir palydėjo keliautojus iki lavos upės. „Atvėsusios šviežios lavos laukas yra nuo kilometro iki pusės kilometro pločio, o pati upė teka kažkur apie vidurį. Prie jos patys be mokslininkų nebūtume nuėję – tiesiog per baisu“, – pasakoja Robertas.
Švytinti skystos lavos upė, apsupta juodos, jau sustingusios lavos, stebina ir kelia savotišką nerealumo jausmą, kuriam apsakyti trūksta žodžių. „Sunku patikėti, kad šią galingą gamtos stichiją matai savo akimis. Suvoki, kad žmogus dar labai mažas ir dar nelabai daug supranta apie gamtos ar planetos procesus. Suvoki, kad mokslininkai apie ugnikalnius mažai ką žino, nes kai ko nors paklausi, kodėl yra vienaip ar kitaip, jie atsako: „Niekas nežino“, – stebisi keliautojas.

Šiandien ne tik keliauti paprasta, bet ir į praėjusius amžius nusikelti nesudėtinga. Ir tam nebūtina net gaišti eilėse prie garsiausių pasaulio muziejų ar vaikštinėti po etnografinius kaimus. Galima tiesiog apsistoti pilyse, vienuolynuose ar švyturiuose, skaičiuojančiuose ne vieną šimtmetį, ir pabandyti atsiriboti nuo šiuolaikinių technologijų bei skubėjimo.

Senųjų laikų statinius į savo kelionių maršrutą įtraukia dažnas keliautojas – juk vienuose jų galima pasigėrėti senovinių daiktų ekspozicijomis, kituose pasivaikščioti po sodus ar parkus, o trečiuose patirti nepakartojamos vakarienės nuotykį. O kai kuriuose senuosius laikus menančiuose pastatuose galima ir kiek ilgiau apsistoti bei pasimėgauti viduramžių romantika, nes ten įkurti viešbučiai.

Pasirenkite netikėtumams

Vyno klubo įkūrėjai Rasa ir Arūnas Starkai teigia aplankę jau nemažai senovių pilių ir rūmų, o Ispanijoje gyvenančią fotografę bei dailininkę Editą Juškevič ypač žavi viduramžių vienuolynai. Visi trys mūsų pašnekovai teigia, kad apsistoję senoviniuose pastatuose jie patyrę įvairiausių netikėtumų.
Pasak ponios Rasos, romantiškai nusiteikę keliautojai, kurie domisi vynu ir gurmaniškais patiekalais, keliaudami, pavyzdžiui, po Italijos ar Prancūzijos vyno regionus, dažnai pamatys ūkių, kuriuose galima pernakvoti senoviniuose pastatuose. Tiesa, kainos nėra mažos, toks malonumas kainuoja apie 415–485 Lt. Na, o pačiuose garsiausiuose vyno regionuose, pavyzdžiui, Prancūzijos Bordo, tai kainuos dar brangiau.
„Klysta tie keliautojai, kurie mano, kad mokėdami tokius pinigus jie gaus prabangą kaip moderniame viešbutyje. Iš tiesų jie gaus autentiškumą. Dažnai aš pati sau tyliai dėl to autentiškumo nusikeikiu, bet paskui sakau, kad noriu pažinti ir patirti. Tada nepatogumai ir netikėtumai nebeerzina”, – sako R.Starkus ir priduria, jog paprastai tenka susitaikyti ir su tuo, kad seni pastatai turi specifinį pelėsio kvapą, kad vidury vynuogyno dažnai neveiks belaidis interneto ryšys, kad kambaryje gali nebūti televizoriaus, o jei jis bus, tai nebus elektros lizdo.
Štai prieš apsistodamas Italijos Abrucų regiono XVa. Semivicolli pilyje turi būti gerai pailsėjęs, nes šalia esančios bažnyčios senutėlis kunigas varpais skambina kas pusę valandos nuo ryto iki vakaro. O apsigyvenus Prancūzijos Bordo regione esančioje XVIII a. Canon pilyje apskritai reikia pradėti mąstyti kitaip. “Gyvenimas šioje pilyje priminė Pedro Almodovaro filmus, nors buvo galima ir Mary Shelley siaubo romaną “Frankenšteinas” prisiminti, – šypsodamasi sako R.Starkus. – Kambarių durys čia nerakinamos, tad jei susiruoši išeiti, viską turi pasiimti arba palikti ir nesukti galvos. Dažnoje pilyje apima prieštaringi jausmai ir nuotaikos. Kartą visoje pilyje likau visiškai viena, užsiplikiau puodelį kavos ir įsitaisiau prie lango. Staiga supratau atsidūrusi vidury kapinių, mat kambario langas atsivėrė tiesiai į šeimos antkapius.”

Vienuolių gyvenimo ritmu
Panašus vaizdas pro vienuolyno celės langą išgąsdino ir menininkę E.Juškevič, pirmą kartą nakvojusią senutėliame nedidelio Ispanijos kaimo vienuolyne Monasterio de Ucles. „Man siaubą sukėlė vien mintis, kad miegosiu šalia numirėlių, tiesa, pasaulį palikusių prieš kelis šimtus metų”, – sako Edita ir priduria, kad tada visą naktį taip ir neužmigo, tačiau vėliau keliaudama pro vienuolynus priprato prie tokios kaimynystės.
Pasak Editos, vienuolynai – keliautojui puiki viešbučio alternatyva. Tačiau juos renkantis tenka gerokai paplušėti, kad rastum tikrai išskirtinę, autentišką vietą, kurioje galėtum gyventi kaip senovės vienuolis: keltis su saule, melstis, valgyti, dirbti ūkyje ar pagelbėti žmonėms. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie vienuolynai priima tik vyrus arba tik moteris. Tačiau gyvenimas juose palieka neišdildomų įspūdžių.
Tikrai verta apsistoti XII–XV a. Monasterio de La Oliva Ispanijoje ar pernakvoti garsiajame Bulgarijos Rilos vienuolyne. O keliaujant per tokią šalį, kaip Moldavija, kurioje turizmo infrastruktūros beveik nėra, nakvynei galima rinktis X a. Senojo Orchėjaus ar XI a. Cipovos vienuolynus. Rilos vienuolyne nakvynė kainuoja apie 40–50 Lt, Moldavijos vienuolyne – apie 60 Lt. Dalis vienuolynų apskritai priima už auką, kurios dydį nustato patys keliautojai.
Yra ir vienuolynuose įkurtų prabangių viešbučių, pavyzdžiui, Paryžiuje esantis “Hotel de Abbaye St.Germain”, įkurtas XVII a. abatijos pastate, ar Ispanijos Almagro miestelio XVI a. vienuolyne įkurtas “Parador de Almagro”, kur aplink keturiolika puošnių kiemelių išdėstytose celėse šiandien ilsisi keliautojai. Tiesa, nakvynei čia reikėtų atidėti ne vieną šimtą litų.

Šių žmonių pomėgis – organizuoti keliones ne tik sau, bet ir draugams, pažįstamiems bei bendraminčiams. Už ačiū arba už tiek, kad patys galėtų nemokamai keliauti.

Aistringas keliautojas ir bendražygių telkėjas Dalius Pranculis savo gyvenimą mėgsta apibūdinti keliais veiksmažodžiais: „Skubu, lekiu, griūnu, atsikeliu ir vėl lekiu.“ Kaip ir dera geografijos mokytojui, naują kelionių organizatoriaus darbą išbandęs su mokiniais, pamažu ėmė keliauti vis įvairesniais maršrutais, šalia moksleivių grupių atsirado ir suaugusiųjų, pėsčiųjų žygius paįvairindavo išvykos vandens ar dviračių trasomis, o prieš penkerius metus buvo atrasti ir kalnai. Kol kas daugiausiai suaugusiųjų – maždaug devynios dešimtys kartu su juo traukė į naktinį žygį po Aukštadvario regioninį parką, o iš tolimesnių kelionių pamini Krymą, į kurį vyko visas traukinio vagonas – 54 keliautojai.
„Nors tarp mūsų nestinga mėgstančiųjų ir žiemą palapinėse miegoti, ir į rimtus kalnų žygius išeiti, mes nesame sportininkai, tik keliautojai, kuriems patinka kažką nauja pamatyti ir patirti – plaukti, eiti, draugauti, padėti, kartu gaminti, pasikankinti, pašalti, sušlapti“, – vardija per gerą dešimtmetį draugai per draugus principu maždaug šešių šimtų suaugusių keliautojų grupę subūręs D.Pranculis. Tiesa, dalis žygeivių pasyvūs – atgimsta kartą per metus ar dvejus, bet nemažai esama ir tokių, kurie keliauja bent kartą per mėnesį.

Pagal galimybes ir fizinį pajėgumą
Vieni kelionių entuziastai bičiuliams ir pažįstamiems dažniau rengia netolimas savaitgalio keliones arba dienos žygius, kitų specializacija – labiau patyrusiems keliautojams skirtos išvykos, tarkime, į tolimų kraštų kalnus, uolas ar tarpeklius. Į ilgesnius ir rimtesnius žygius paprastai leidžiamasi nedidelėmis grupelėmis, nors tos grupelės gali susidaryti ir kelionei įpusėjus – viskas priklauso nuo aplinkybių ir keliautojų savijautos.
Šiemet Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas Algimantas Jucevičius ves žygeivius į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu pavadintą viršukalnę Tadžikijos pietvakarių Pamyre – juk šiemet minime šių lakūnų skrydžio 80-metį. „Tie žmonės, kurių iš viso susibūrė apie septyniasdešimt, patys mane susirado. Mes ne kelionių agentūra, savo žygių neskelbiame, tiesiog tie, kurie dalyvauja mūsų klubo veikloje, vieni kitus pažįsta, susiburia ir susižino, kada ir kur keliausim. Į priekaištus, kodėl nesireklamuojame, atsakau taip: kai turėsime daugiau kelionių vadovų, tada ir skelbsimės. Norinčiųjų šimtai, o vadovų labai trūksta“, – sako daugybei sudėtingų žygių vadovavęs A.Jucevičius. Bet tai nereiškia, kad visi septyniasdešimt ir kops į beveik 6 km S.Dariaus ir S.Girėno viršukalnę – dalis keliautojų liks netoliese esančiuose Fanų kalnuose, o keliese bandys šturmuoti šią viršukalnę, bus matyti vietoje pagal keliautojų sveikatą ir savijautą.
D.Pranculio skaičiavimu, maždaug pusė jo organizuojamų išvykų skirtos didelėms, kita pusė – mažoms turistų grupėms. Pramoginio pobūdžio savaitgalio išvykos sulaukia didesnio keliautojų, arba prelegentų, kaip šioje kompanijoje įprasta žygeivius vadinti, dėmesio, o rimtesnėse masiškumas tik trukdytų. „Nepamenu, iš kur atsirado prelegentų pavadinimas, bet jis labai tiko. Prelegentas – tai lektorius, pranešėjas, o mes su keliautojais nuolat bendradarbiaujame, įgyvendiname nemažai jų pasiūlytų idėjų. Tik savo veiklos nelabai reklamuojame, nelabai dairomės, kas aplink vyksta“, – pasakoja Dalius, suburtiems prelegentams siūlantis tiek įvairaus pobūdžio ir sudėtingumo žygių, tiek laiką praleisti su šeima pramogų parke.
Kurie žygiai pačiam artimesni? „Kaip kartais sakome, kuo blogiau – tuo geriau, nes sunkesni žygiai labiau užgrūdina ir būna puikus atskaitos taškas. Malonūs, komfortiški dalykai greičiau užsimiršta“, – sako D.Pranculis. Ten, kur nėra sąlygų, turi prisitaikyti ir priimti tai, ką teikia gamta. Keliautojo įsitikinimu, vienas pagrindinių būdų žmogui kelionėje atsipalaiduoti – susitaikyti su visomis aplinkybėmis, nes nervindamasis tik sau ir kitiems nuotaiką gadinsi, bet vis tiek nieko nepakeisi. „Žinoma, kartais kyla minčių, koks velnias čia mane nešė. Kai lipi į snieguotą kalno viršukalnę per pūgą ir krušą, o po kojomis plyti skardžiai, tokiomis akimirkomis ypač apie žmoną ir vaikus dažniau pagalvoti norisi, – prisipažįsta trijų vaikų tėvas. – Bet po tokių žygių pajunti dvigubą energijos antplūdį.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Artėjant vasarai kiekvienam iškyla maloni dilema – tenka apsispręsti kur ir kaip geriausia praleisti atostogas. Vis dėlto tinkamiausią variantą pasirinkti nėra taip lengva.

Pasauliniai turizmo srautai, trumpam kritę per ekonominę krizę, vėl auga. Keliautojai gali mėgautis neaprėpiamomis galimybėmis – patekti galima beveik visur, be to, galima pasirinkti daugybę skirtingų keliavimo būdų. Tai leidžia stipriai varijuoti kaina ir santykinai už nedidelę pinigų sumą aplankyti galima daugiau ir tolimesnių šalių.
Kyla klausimas, kada geriausia keliauti? 2012 m. pab. duomenimis, populiariausi kelionių į užsienį mėnesiai buvo gegužė, birželis bei spalis. Tam įtakos turėjo logiškos priežastys – dalies žmonių noras išvengti didelių karščių, ypač keliaujant į šiltus kraštus, bei tai, kad vasarą ir ankstyvą rudenį kelionių kainos yra didžiausios. Pasirodo, renkantis kelionių agentūrą, daugiausia kaip tik ir nulemia kainos (36 proc.), taip pat siūlomų nuolaidų kelionėms dydis (24 proc.).

Kas populiaru pasaulyje?

Kiekvienais metais analizuojama, kokios kryptys ir kelionių maršrutai yra geriausi, vertingiausi, sudaromi jų reitingai. Vienas iš įtakingiausių patarėjų, į kurį žvalgosi daugelis keliautojų, yra žurnalo „National Geographic Traveller“ sudaromi geidžiamiausių kelionių tikslų sąrašai. Šių metų sąrašo viršuje puikuojasi ir lietuviams lengvai pasiekiama vietovė – Ukrainoje esantis autonominis Krymo regionas. Mūsų kelionių agentūros už maždaug savaitės kelionę į šį regioną prašo apie 3 tūkst. Lt, tačiau keliaujant savarankiškai galima stipriai sutaupyti. Nors pats skrydis į abi puses preliminariai atsieitų apie 800-900 Lt, tačiau ten nuvykus kainos nesikandžioja. Priminsime, kad lietuviams vizos į Ukrainą nereikia. Paminėsime ir dar vieną aspektą: tai ne tik nebrangi, bet ir įstabi vietovė. „Ir Rusijai reika savo rojaus“, – taip XVIII a. laiške carienei rašė  generolas feldmaršalas Grigorijus Potiomkinas Tavričeskis, skatindamas Krymo aneksiją.
Toliau „National Geographic Traveller“ sąraše seka viena iš dviejų 2013 m. Europos kultūros sostinių – Marselis. Jis patiks tiek uostamiesčių gerbėjams, tiek kultūrinių renginių mėgėjams.
Iš „National Geographic Traveller“sąrašo taip pat galima išskirti ir sąlyginai netolimą bei per mažai keliautojų dėmesio susilaukiantį Ravenos miestą Italijoje. Kažkada jis buvo Vakarų Romos imperijos sostinė, todėl pasižymi itin turtinga istorija ir paveldu. Dvigubos naudos būtų galima patirti į šį miestą nuvykus vykstant unikaliam renginiui – tarptautiniam šiuolaikinės mozaikos festivaliui „Ravenna Mosaico“ (spalio ir lapkričio mėnesiais).
O turistai, mėgstantys Graikija, raginami vykti į Tesalonikus, ramų, palyginus nedaug krizės paliestą ir kol kas turistų neapgultą Graikijos uostamiestį.
O štai kitos siūlomos kryptys lietuviams jau sunkiau pasiekiamos. Tarkime, Raja Ampat sala Indonezijoje, pasižyminti viena didžiausių gyvybės įvairovių; arba didžiausias nepaliestas vidutinio jūrinio klimato Didžiųjų lokių atogrąžų miškas Britų Kolumbijoje (Kanadoje); arba tarp Malavio, Zambijos, Mozambiko ir Tanzanijos esantis Malavio ežeras, arba vienas iš dvasinių Mianmaro budizmo centrų Baganas.
Tuo tarpu Vokietijos verslo žurnalas „Der Standart“ dėmesį šiemet siūlo atkreipti į kitas šalis ir regionus. Jis ragina aplankyti Aliaską (dėl gyvūnų įvairovės ir Šiaurės pašvaistės), Butaną (ilgą laiką buvusį viena labiausiai izoliuotų pasaulio valstybių), netoli Naujosios Zelandijos esantį „nardytojų rojų“ – Kuko salas, taip pat Islandiją (atšiaurų gamtos stebuklą su vulkanais, geizeriais ir amžinas ledu), Kirgiztaną (mažai žinomą, pigią, tačiau aktyviam poilsiui labai tinkančią valstybę) ir „National Geographic Traveller“ jau minėtą Malavį (dėl jo gamtinės ir kultūrinės įvairovės).
Rusijos Turist.ru vėlgi įtraukia Marselį ir taip pat mini Mianmarą kaip didelį keliautojų atradimą. Kitos siūlomos vietovės gana netikėtos, tačiau nebūtinai tai blogai. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys į „naują“ traukos centrą, iki šiol turistų mažai lankytą Bazilikatos teritoriją Italijos pietuose ir jos pajūrio kurortus, kurie tik neseniai pateko į turistinius vadovus. Šia proga turėtų suskubti pasinaudoti tie, kurie nemėgsta būti apsupti būrio kitų turistų, nes veikiausiai greitu metu jau nebebus tokios galimybės.
Taip pat siūloma Kosta Rika ir prabangus poilsis joje. Tai esą tinka Egipto ir Turkijos gerbėjams, užsimaniusiems kažko panašaus, bet naujo. Nors šita šalis tolima ir į ją nukeliauti sudėtingiau nei į pastarąsias šalis, visgi tai bent dalinai gali atsverti tai, kad prabanga joje kainuoja mažiau.
Norintiems daugiau adrenalino siūlo trekingą Nepale po Himalajų kalnus arba safarį Zambijoje. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad pastaroji iš regiono šalių išskirta dėl didesnio saugumo. Nuotykių ieškotojams taip pat turėtų patikti Prancūzijos užjūrio regionas – Reunjono sala Indijos avndenyne (800 km nuo Madagaskaro). Čia daug ugnikalnių, galima keliauti po kalnus, džiungles ar pasigrožėti banginiais.
Panašių sąrašų gana daug ir dažnai skirtumus lemia tiek valstybių geografinė padėtis, tiek susisiekimo infrastruktūra ar kultūriniai aspektai. Vis dėlto galima pstebėti keletą juose pasikartojančių 2013 m.geidžiamiausių krypčių. Europoje – Prancūzija (ypač dažnai paminimas marselis), Italija ir Ispanija, Afrikoje – Malavis, Azijoje – Šri Lanka ir neseniai turistams atsivėręs Mianmaras, Šiaurės Amerikoje – įvairios JAV ir Kanados vietovės, Pietų Amerikoje – Peru ar Kolumbija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Moldavija, Bulgarija ir Rumunija – šalys, kurių keliautojai paprastai dar privengia, tačiau drąsesnieji džiaugiasi vaizdinga gamta, uolose išskobtais vienuolynais, istoriniais miestais ir turistų dėmesio dar neišpaikintais žmonėmis.

Tiek Europos šalių, tiek lietuvių keliautojų, išmaišiusių ne vieną šalį, akys vis dažniau krypsta į Moldaviją, Bulgariją ar Rumuniją. Juolab kad abi pastarosios šalys, tik įstojusios į Europos Sąjungą, atkreipė į save dėmesį kaip perspektyvios nebrangaus turizmo kryptys. Kalnuotas Rumunijos reljefas, viduramžių miestai ir, be abejo, grafo Drakulos Transilvanija, kurią XIX a. pabaigoje išgarsino Bramas Stokeris savo romanu „Drakula“, – tiek informacijos visai užtenka, kad ši šalis parūptų keliautojams. O Bulgarija su kaimyne varžosi viliodama vaizdingais Juodosios jūros paplūdimiais, rožėmis, neaukštais kalnais ir senoviniais vienuolynais, tokiais kaip Rilos, Roženo ar Bachkovo.
Svarbu pabrėžti, kad nors šios šalys nemažai investuodavo į turizmo infrastruktūrą, norėdamos sulaukti kuo daugiau keliautojų, bet ir šiandien joms dar sunkoka atsikratyti sovietinių laikų naštos ir palikimo: Bulgarijoje erzina prastokas aptarnavimas, kurortuose išpūstos kainos, vyrauja savotiškas chaosas, kuris Lietuvos pajūriui buvo būdingas pačioje nepriklausomybės pradžioje, o Rumunijoje vargina elgetų būriai, itin prasti keliai, kurie, tiesa, pradėti taisyti ES paramos lėšomis.
Na, o Moldavija šalia savo didžiųjų kaimynių dažniausiai iš viso pamirštama. Jos ir istorija gerokai liūdnesnė: teritorija ne kartą dalyta ir perdalyta, galiausiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, šiai iširus šalis įstojo į NVS, bet vis dar svajoja apie narystę ES. Galbūt istoriniai vingiai ir lėmė, kad Moldavija yra savotiška balta dėmė pasaulio turizmo žemėlapyje ir lankoma dažniausiai tik pavienių keliautojų. Kita vertus, būtent tokios šalys domina tuos, kurie nuolat ieško naujų ir neįprastų maršrutų.
Būtent tokias kryptis renkasi patyrusi keliautoja vilnietė Vilma Venskutonytė-Vaičiulienė, jau aplankiusi daugybę šalių. Vilma su vyru Virginijumi ir dviem vaikais – nė dvejų metų neturinčia Vilnele ir pusketvirtų Vėju praėjusio pavasario pabaigoje išsiruošė apžiūrėti Moldavijos, šiaurinės Bulgarijos ir Rumunijos. Per kiek daugiau nei dvi savaites šeima automobiliu sukorė apie 5 tūkst. km, nakvodavo palapinėje šalia upių ar ežerų, o kai smarkiai lydavo, apsistodavo kempinguose ar populiariuose Rumunijos pensionuose.
„Vengėme didmiesčių, nes kai kelionei turi kiek daugiau nei dvi savaites laiko, tai didieji miestai, tokie kaip Bukareštas, tampa laiko vagimi. Be to, keliaudami su mažais vaikais stengiamės kuo daugiau būti gamtoje, kad mažieji palakstytų, prie vandens pabūtų, gryname ore išsimiegotų“, – pasakoja Vilma.
Tokia įspūdžių pilna kelionė šeimai kainavo apie 2,5 tūkst. Lt, įskaičiuojant ir automobilio, kuris sugedo besikratydamas duobėtais Rumunijos keliais, remontą. Beje, dyzelinas Moldavijoje kainuoja apie eurą, Rumunijoje ir Bulgarijoje – šiek tiek daugiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kelionės kemperiais pamažu populiarėja ir Lietuvoje – vis dažniau tokia transporto priemone į kelią leidžiasi šeimos su vaikais. „Tai labai patogu – namai visada kartu“, – sako tokį keliavimo būdą pamėgę turistai.

Išbandę bene visus įmanomus kelionių būdus, keliautojai Jurgita ir Tomas Dalgedžiai su devynerių ir ketverių metų sūnumis neretai į kelią išrieda nuosavu kemperiu. „Šeimoms su vaikais, kurios trokšta keliauti, tai yra viena geriausių transporto priemonių“, – teigia keliautoja ir priduria, kad berniukai namelyje ant ratų jaučiasi labai patogiai: čia daugiau erdvės, todėl niekada, net ir važiuojant kalnų serpantinais, jų nepykina. Be to, visi namų patogumai – ranka pasiekiami.
„Keliaudamas kemperiu turi visus namus: lovą, viryklę, dušą, tualetą. Kelionėje tai suteikia didesnę laisvę – nereikia iš anksto planuoti, užsakinėti nakvynių ir dėl to laikytis griežto maršruto. Blogiausiu atveju užgaišęs kelyje nuvažiuosi į degalinę, sustosi šalia krovininių automobilių ir puikiai išsimiegosi“, – pagrindinius kelionės kemperiu pranašumus vardija J.Dalgedienė.
Kemperio patogumus keliautojai pirmą kartą įvertino 2006 m. leidęsi į kelionę, kurios metu aplankė 12 Europos šalių, tarp jų Austriją, Slovėniją, Italiją, Kroatiją, Monaką, tad ir kitais metais patraukę į Suomiją Jurgita ir Tomas įspūdžių sėmėsi važinėdami nuosavu nameliu ant ratų. Nuo tada visa šeima kemperiu leidžiasi tiek į trumpas savaitgalines, tiek į kelias savaites trunkančias keliones po įvairias Europos šalis ar Lietuvą.

Kemperių pranašumai ir trūkumai

Nors kemperis atrodo itin patogi transporto priemonė, išvaduojanti keliautojus nuo begalės rūpesčių, būtų rimta klaida kelionei nepasiruošti ir išdardėti teįsimetus krūvą žemėlapių ir kelis daiktus. Planuojant kelionę, pasak Jurgitos, privalu atkreipti dėmesį, kad namelis ant ratų yra gerokai lėtesnis nei paprastas automobilis. Kemperiu galima važiuoti maždaug 90–100 km per valandą greičiu, todėl sudarinėjant maršrutą kelionei nuo vieno taško iki kito reikia skirti apie 30 proc. daugiau laiko.
Be to, jei pasirinktas kelias vingiuoja per kalnus, verta iš anksto pasidomėti, ar nėra eismo apribojimų būtent šiai transporto priemonei. Pavyzdžiui, Austrijos Didžiajame Alpių kelyje yra atkarpų, kuriomis kemperiais važiuoti draudžiama. „Tokių vietų yra ir kituose Europos keliuose, nutiestuose per kalnus. Verta atkreipti dėmesį, kad kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, keliai siauresni. Mažuose senoviniuose miestuose, ypač suspaustuose tarp kalnų, verta nepamiršti ir savo transporto priemonės gabaritų – daug kur virš gatvių kyšo balkonai, atrodo, pralįsi, o iš tiesų jie gerokai žemesni. Ne vieni keliautojai grįžo namo pramuštu stogu“, – patirtimi dalijasi Jurgita.
Verta žinoti, kad Rytų Europoje, kurioje kelionės kemperiais populiarėja tik pastaraisiais metais, nėra patogios viešosios infrastruktūros, pritaikytos tokioms transporto priemonėms: poilsio aikštelėse prie autostradų ar degalinėse neįrengta specialių vietų nešvariam vandeniui išpilti ar tualetui išsivalyti. „Išvažiavus iš Lietuvos pirmą tokią aikštelę galima rasti Slovėnijoje, Austrijoje ar Vokietijoje – priklauso nuo kelionės krypties. Lenkija, Slovakija, Čekija, Vengrija, ką jau kalbėti apie Baltijos šalis, viso šito dar neturi“, – pasakoja keliautoja.
Vargti ieškant kempingų keliautojams neteko nė vienoje šalyje – didesnių ar mažesnių, brangesnių ar pigesnių yra visur. Be to, Europos kempingų asociacija yra išleidusi kompaktinį diską, kuriame surinkta ir susisteminta visa informacija apie kempingus – pradedant kainomis ir baigiant paslaugomis. Pagaliau Vakarų Europos šalyse galima pernakvoti nemokamose poilsio aikštelėse, įrengtose šalia autostradų, jose keliautojų patogumui veikia tualetai ir net dušai.
Standartinis kemperio svoris yra 3,5 t, ir tokią transporto priemonę gali vairuoti kiekvienas asmuo, turintis B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Tačiau prikimšti pilną namelį daiktų jokiu būdu negalima, nes jei bus viršytas bendras kemperio svoris, gresia nemenki nemalonumai. „Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, kemperį gali pasverti, ir jei jis viršys savo bendrą masę, keliautojai bus nubausti“, – atkreipia dėmesį Tomas.
Dar vienas klausimas – kainos. Atrodytų, keliauti kemperiu turi būti gerokai pigiau, o kaip yra iš tiesų? „Kaip skaičiuosi“, – šypteli Jurgita. Štai kempingų kainos gerokai mažesnės nei viešbučių: Italijoje liepos mėnesį nakvynė kainuos nuo 40 Lt, Vokietijoje – nuo 45 Lt, Prancūzijoje turistinėse vietose – po 70 Lt, panašios kainos ir kitose šalyse. Jei neturi nuosavo kemperio, nuoma turistinio sezono laikotarpiu atsieina nemažai – nuo 220 iki 360 Lt per dieną, jei nuomojiesi dviem savaitėms.
Na, o panorus įsigyti nuosavą namelį ant ratų teks gerokai patuštinti savo sąskaitą: 2004 m. gamybos automobilis, kuriuo nuvažiuota apie 70 tūkst. km, kainuoja apie 100 tūkst. Lt (kur kas pigesnės kemperinės priekabos: keturvietė, pagaminta 2011 m., kainuoja apie 40 tūkst. Lt). Žinoma, galima rasti ir pigesnių variantų, bet skirtumas nebus didelis. Be to, sudarinėjant kelionės biudžetą verta atkreipti dėmesį, kad kemperiai degalų sunaudoja daugiau nei paprasti automobiliai. Todėl, pasak J.Dalgedienės, tolimos kelionės, pavyzdžiui, iki Portugalijos ar Ispanijos per visą Europą, kainuos brangiau, nei skrendant lėktuvu ar važiuojant paprastu automobiliu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

.

Izraelis turistams turi pasiūlyti gerokai daugiau, nei tik Biblijoje aprašytas vietas.

Prieš leisdamasis į kelionę svetur nuolat atsimenu dvi knygose perskaitytas citatas. „Siena atveria jums savo širdį“ – tai žodžiai, iškalti ant vienų vartų, vedančių į Sienos miestą. Antrą citatą pasiskolinau iš fotografo Jano Bulhako: „Snobams tikrasis Vilnius lieka uždaras ir bežadis. Argi verta atsiskleisti medžiojantiems suvenyrus barbarams ir nieko nenutuokiantiems apie tikrąsias vertybes? Miestas atsiveria ne kiekvienam, nes tyliu balsu byloja apie paprastus ir didingus dalykus. Nešūkalioja kaip turgaus prekijas, nesigiria savo vertybėmis – jis tik nori, kad palankiai nusiteikę keliauninkai viską sužinotų patys.“
Šios dvi citatos man yra tarsi priesakai keliautojui. Pirmoji byloja apie tai, jog svečioje šalyje, svečiame mieste būtina ne tik praplaukti paviršiumi, bet ir stengtis pažvelgti į tą vietą taip, kad ji atvertų tau savo širdį. Tik tada gali pajusti tikrąją tos vietos atmosferą, tik tuomet tave supančios bažnyčios, rūmai ir kiti pastatai prabyla atskleisdami paslaptingiausias savo istorijas ir kadaise su jais susijusių žmonių likimus. Tačiau, kaip perspėja antroji citata, jei nori, kad vieta iš tikrųjų atvertų tau savo širdį, turi siekti atsikratyti savo snobiškumo, turi stengtis netapti tik fotoaparatu spragsinčiu ar suvenyrus medžiojančiu barbaru.
Kartojau šiuos du keliautojo priesakus lėktuve, skraidinančiame mus iš Vienos į Pavasario kalnelį. Būtent taip skambėtų į lietuvių kalbą išverstas Tel Avivo miesto pavadinimas. Stebėdamas netoliese kelių sėdynių atstumu įsitaisiusius ir košerinį patiekalą skanaujančius chasidus, prisiminiau ir dar vieną istoriją, šįkart skaitytą Saulo Bellow knygoje „Į Jeruzalę ir atgal“. Knygoje autorius pasakoja būtent lėktuve nutikusią istoriją, kai stiuardesei patiekus viščiuką greta autoriaus sėdintis chasidas ėmė įtikinėti jį atsisakyti sumanymo valgyti nekošerinį maistą. S.Bellow jis siūlė savo košerinių sumuštinių, o galiausiai dar pareiškė esąs pasirengęs visą likusį gyvenimą mokėti jam po 25 dolerius per savaitę.
Galiausiai lėktuvui nusileidus Tel Avive, pasitinka maloni pavasariška šiluma. Į Izraelį geriausia keliauti būtent žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Viena vertus, tai puiki galimybė pabėgti iš lietuviškos žvarbos, kita vertus, pačiame Izraelyje dar nėra taip karšta, kad negalėtum skirtis su vandens buteliuku ir tarsi išganymo turėtum ieškoti pavėsio. Tokiu metu jau gali mėgautis žydinčiais medžiais ir gėlėmis, gali drąsiai maudytis Negyvojoje jūroje ar braidyti Jordano vandenyse. Be to, vis dar gali sulaukti gaivinančio lietaus, kurio taip ima trūkti jau nuo ankstyvos gegužės. Trumpai tariant, kelionei svarbu pasirinkti tokį laiką, kad oras būtų jūsų sąjungininkas, o ne priešininkas.

Daugiaveidis Izraelis

Su kuo gi mums šiandien asocijuojasi Izraelis? Kokios pirmos asociacijos kyla išgirdus šios šalies vardą? Taip, nemaža dalis visų pirma pagalvoja apie piligrimystę į Šventąją žemę. Kiti iš karto ima kalbėti apie Artimųjų Rytų konfliktą ir Palestinos problemą. Galiausiai treti (tiesa, tokių nėra daug) kalba apie Izraelio ekonominį stebuklą. Ir iš tiesų – kaip gali nestebinti laimėjimai šalies, kuri turi mažiau nei 8 mln. gyventojų ir kuri dėl priešiškų šalių apsupties yra priversta didžiąją dalį savo biudžeto išleisti gynybos reikmėms?
Dano Senioro ir Saulo Zingerio knygoje „Idėjų šalis: Izraelio ekonomikos stebuklas“ kaip tik ir bandoma atsakyti į klausimą, kodėl būtent Izraelyje įkuriama daugiau aukštųjų technologijų bendrovių nei tokiose šalyse, kaip Japonija ar Didžioji Britanija.
Izraeliui pažinti tikrai neužtenka nei savaitės, nei mėnesio, nei, drąsiai galiu teigti, metų. Tad būtina rinktis ir dėliotis prioritetus. Piligrimai, norintys žengti Biblijoje aprašytų įvykių pėdsakais, pirmenybę neabejotinai teiks Jeruzalei, Nazaretui, Betliejui, Taboro kalnui, kelionėms palei Jordano upę ar Galilėjos ežerą, tai yra toms vietoms, kurias dažnai esame įpratę vadinti Šventąja žeme.
Ir pats buvau pratęs vartoti šį pavadinimą, kol iš kunigo jėzuito išgirdau patarimą, kad verčiau vertėtų sakyti “Šventojo žemė”. Juk žemė, anot jo, pati savaime nėra nei šventa, nei nešventa. Tačiau ši žemė yra išskirtinė būtent dėl to, kad ja vaikščiojo tas, kurio mokymu visame pasaulyje dabar seka šimtai milijonų žmonių. Savaime suprantama, kad daugumos tikinčiųjų akys krypsta į Jeruzalę, kurioje ypač verta aplankyti Kristaus kapo baziliką.
Tiek Jeruzalė, tiek kitos su Jėzaus gyvenimu susijusios vietos užėmė ir tebeužima svarbią vietą krikščionių pasaulėvaizdyje. Ne veltui viduramžių žemėlapiuose Jeruzalė dažnai būdavo vaizduojama esanti pasaulio centre. Tad ne be reikalo į šią žemę krypo ir kryžiaus žygius inicijavusių popiežių akys. Kryžiuočių pėdsakų ir dabar galima aptikti kai kuriuose Izraelio miestuose, tačiau geriausia šiam reikalui apsilankyti Ako mieste, kuriame galima prisiliesti tiek prie Tamplierių, tiek prie Hospitaljerų ordinų paveldo. Tiesa, dauguma to paveldo yra po žeme, nes ant jo vėliau kilo Osmanų imperijos valdytojų rūmai.
Ake galima aplankyti vadinamąsias Riterių sales, įspūdingą Hospitaljerų ordino palikimą, taip pat vadinamąjį Tamplierių tunelį, kurį Saladino iš Jeruzalės išvyti ir į Aką atsikėlę tamplieriai nutiesė strateginiams tikslams – siekdami užsitikrinti saugų atsitraukimo kelią iš savo tvirtovės į uostą prie Viduržemio jūros. Dažnai per klaidą kryžeiviams priskiriama ir Jūros siena, tačiau ji pastatyta jau Osmanų imperijos laikais. Nuo šios sienos atsiveria puikus vaizdas į jūrą, be to, ši siena mena ir 1799 m. nepavykusį Napoleono bandymą užimti Ako miestą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Skubančiame pasaulyje populiarėja piligriminės kelionės, kurių metu galima ne tik pasimelsti gražiausiose šventyklose, bet ir pažinti save, išmokti spręsti problemas ar pasidalyti tikėjimo džiaugsmu.

Ne viename istoriniame Europos mieste, pavyzdžiui, Šventosios Romos imperijos laikus menančiame Špejeryje, galima pamatyti didesnę ar mažesnę piligrimo skulptūrą: asketiško veido žmogus, nuo saulės ir lietaus pasislėpęs po pračiabryle skrybėle, apsigobęs didžiuliu beformiu apsiaustu, tvirtai įsikibęs į lazdą, skirtą ir pavargus pasiremti, ir šunims atbaidyti, basas žengia miesto gatvės grindiniu. Toks piligrimo įvaizdis išliko iš krikščionybės aušros, kai IV a. Europos miestuose pasklidus gandams apie Šventojoje žemėje rastas Jėzaus kryžiaus relikvijas padaugėjo žmonių, bandančių kokiu nors būdu pasiekti Jeruzalę. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai. Juos 333–334 m. mini anoniminis autorius, žinomas tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškame viduramžių kelionių vadove į Šventąją žemę “Itinerarium Burdigalense”, kuriame užfiksuoti kai kurie maršruto, vedančio Dunojaus slėniu, per Šiaurės Italiją, Konstantinopolį, Palestiną, į Jeruzalę aspektai.
Viduramžiais, net ir vėlesniais amžiais, į piligrimines keliones leisdavosi vos vienas kitas tikintysis, bet šiais laikais, kai dėl sparčiai besivystančių technologijų atstumai gerokai sutrumpėjo ir nereikia metus ar net daugiau pėdinti per žemyną, siaubiamą karo, maro epidemijų ar bado, religinis turizmas sparčiai populiarėja. Tačiau tai tik viena ir, ko gero, pati menkiausia tokių kelionių populiarumo priežastis. Daug svarbiau, kad žmonės, pavargę nuo kasdienybės rutinos, skubėjimo, tokiose kelionėse bando įsigilinti į save, apmąstyti gyvenimo tikslą ir pagilinti bei sustiprinti savo tikėjimą.
„Gyvenau pašėlusiu tempu – darbas, studijos, draugai, kol vieną kartą supratau, kad pavargau, nebeturiu laiko sau, nebežinau, ko noriu iš gyvenimo. Spjovusi į viską nusipirkau bilietą į Romą, bet ir ten erzino maišatis gatvėse, skubėjimas. Šmurkštelėjau į pirmą pasitaikiusią bažnyčią – joje buvo tylu ir ramu, tai, ko man ir reikėjo. Nuo tos dienos praėjo penkeri metai. Dabar aš kasmet leidžiuosi į piligriminę kelionę, meldžiuosi ir apmąstau visus svarbiausius praėjusių metų įvykius ir naujus išsikeltus tikslus“, – ruošdamasi savo penktajai piligriminei velykinei kelionei į Italiją pasakoja trisdešimtmetė Ugnė Rustė.
Ugnei antrina Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas dr. Darius Liutikas. Jis sako, kad prieš iškeliaujant į piligriminę kelionę pirmiausia labai svarbu pasiruošti ir atsakyti į sau klausimą, kodėl tau reikia šios kelionės ir ko iš jos tikiesi. „Tai ir yra piligrimystės esmė – nukreipta į save vidinė dvasinė kelionė. Leistis į tokią kelionę žmogų turėtų skatinti dvasinės vidinės intencijos, kurias jis norėtų įgyvendinti ar išpildyti“, – sako D.Liutikas ir priduria, kad piligriminės kelionės motyvai būna įvairūs: dvasinė paieška, dvasinis atsinaujinimas, atgaila, tikėjimo paieškos, padėka už patirtas malones, kokių nors malonių prašymas, noras išspręsti sveikatos bėdas. Ir tai, ko gero, pagrindinis dalykas, skiriantis piligrimą nuo paprasto turisto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Planuodami keliones įsivaizduojame tam tikrą miestą, šalį ar regioną. Tačiau aplankyti galima ne tik egzotines šalis ar vietoves, garsėjančias istoriniais bei architektūriniais paminklais. Aistringi keliautojai vis dažniau renkasi ir visame pasaulyje garsius renginius, kuriuose privalu pabuvoti bent kartą gyvenime. Kelionių agentūra „BPC Travel“ sudarė svarbiausių šių metų renginių sąrašą.

„Pirmasis kelionių „alkis“ atgavus nepriklausomybę, jau numalšintas. Dabar mūsų žmonės vis drąsiau renkasi netradicinius keliavimo variantus, siekdami patenkinti poreikį „žvelgti giliau“ bei tapti globaliais piliečiais“, – sako kelionių agentūros „BPC Travel“ generalinis direktorius Gvidas Aukštuolis.

Taigi, ką verta aplankyti šiais, kinų skelbiamais Juodosios vandens gyvatės metais:

1.Smėlio skulptūrų festivalis, Port Aransas, Jungtinės Amerikos Valstijos.
Kasmet balandžio mėnesį Teksaso valstijoje (JAV) vyksta smėlio skulptūrų festivalis, kurį aplanko daugiau nei 100 tūkst. lankytojų. Menininkai sunaudoja tūkstančius tonų smėlio efektingoms ir įspūdingoms skulptūroms bei meno kūriniams. Pamatyti milžiniško dydžio skulptūras gali kiekvienas panorėjęs, mat įėjimas į smėlio skulptūrų šventę kainuoja vos kelis JAV dolerius.

2.Kanų kino festivalis, Kanai, Prancūzija.
Kanų kino festivalis, rengiamas nuo 1939 m., kasmet vyksta Prancūzijoje bei yra laikomas vienu prestižiškiausių kino festivalių pasaulyje. Festivalyje rodomi pilnametražiai ir trumpi meniniai bei dokumentiniai filmai iš viso pasaulio. Oficialią festivalio programą sudaro įvairios dalys: Konkursinė programa, Ypatingojo žvilgsnio programa, Trumpųjų filmų, Nekonkursinių filmų, Ypatingųjų peržiūrų, Vidurnakčio peržiūrų, Kanų klasikos ir kino mokykloms skirta „Cinéfondation“ programa. Kanų kino festivalyje galima išvysti šimtus pasaulinio garso žvaigždžių. Šiemet festivalis vyks gegužės 15-26 dienomis.

3.„Glastonbury“ festivalis, pietvakarių Anglija, „Worthy“ ferma.
Kiekvienų metų birželį Jungtinėje Karalystėje vyksta „Glastonbury“ šiuolaikinių scenos menų festivalis – vienas populiariausių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Šis festivalis – tai 5 dienas trunkantis renginys, kuriame galima išvysti gausybę pasaulinio lygio žvaigždžių, beveik tūkstantį meninių pasirodymų. 23 kv. km plote lankytojai ras ir teatrą, ir cirką, ir kabareto šokėjus, ir komedijos trupes, taip pat – įvairių amatų mugę ir dar daugiau renginių.

4.Baltųjų naktų festivalis „Skaisčiai raudonos burės“, Sankt Peterburgas, Rusija.
„Skaisčiai raudonos burės“ yra tik viena kasmet Sankt Peterburge, birželio pabaigoje vykstančio Baltųjų naktų festivalio dalis. Tai įspūdingų fejerverkų, koncertų, operos, netikrų piratų mūšių festivalis, pritraukiantis minias turistų.

5.„La Tomatina“, Bunjolis, Ispanija.
Paskutinį rugpjūčio trečiadienį dešimtys tūkstančių turistų ir vietos gyventojų susirenka į Ispanijoje įsikūrusį Bunjolio miestelį (Valensijos regionas), kad galėtų dalyvauti pomidorų mūšyje. Šios šventės metu sunaudojama šimtai tonų pernokusių pomidorų ir vos per valandą visa gatvė bei dalyviai nuo galvos iki kojų lieka išsiteplioję pomidorų padažu. Visą savaitę miestelyje vyksta įvairūs pasirodymai, varžybos, koncertai. Pats festivalis, skirtas šv. Luiso Bertrano ir Vargšų Dievo Motinos garbei, vyksta jau daugiau nei 70 metų.

6.Europos vyrų krepšinio čempionatas, Liubliana, Slovėnija.
Be abejonės, lietuvių laukiamiausias šių metų įvykis – rugsėjo 4-24 dienomis vysiantis Europos vyrų krepšinio čempionatas. Atjaunėjusiai Lietuvos krepšinio rinktinei keliami nemenki reikalavimai – pirmasis penketukas. Tačiau su tokiu sirgalių palaikymu, koks buvo Lietuvoje, Venesueloje, Londone – tai įveikiama užduotis. Nedidelė Pietų Europos valstybė – Slovėnija – nepatenka į populiariausių kelionės maršrutų žemėlapį. Vis dėlto čia, tarp krepšinio rungtynių, keliautojai galės gėrėtis Adrijos pakrantėmis, snieguotomis Alpių viršukalnėmis, barokiniu sostinės senamiesčiu ir beribiais vynuogynais.

Alaus festivalis „Octoberfest“, Miunchenas, Vokietija.
„Octoberfest“ – didžiausias festivalis pasaulyje, kurį aplanko daugiau nei 6 mln. svečių iš įvairių pasaulio šalių. Rugsėjo pabaigoje prasidedanti šventė, lydima bavariškų dešrelių valgymo ir skirtingų alaus rūšių ragavimo, tęsiasi 16 dienų ir naktų. Pirmą kartą ši šventė įvyko 1810 m., kai vokiečių karalius Liudvikas I vedė princesę Teresą. Šių metų festivalis bus švenčiamas jau 203-iąjį kartą.

7.„Diwali“ šviesos festivalis, Indija.
Penkias dienas trunkanti „Diwali“ šviesos šventė dažniausiai švenčiama spalio arba lapkričio mėnesiais. Šiemet ji prasidės lapkričio 1 d. Tai viena svarbiausių induizmo išpažinėjų kalendorinių švenčių, kuri taip pat yra ir nacionalinė, švenčiama visoje Indijoje.

„Mirusiųjų dienos“ („Dia de Muertos“ ) festivalis, Oksaka ir Guanajuato, Meksika.
Meksikiečių „Dia de Muertos“ – lietuviškųjų Vėlinių ir amerikietiškojo Helovino mišinys. Nuolat šurmuliuojantis ir niekada nemiegantis Guanajuato miestas lapkričio 1-2 dienomis tampa ypatingai linksmas, margas ir triukšmingas. Festivalio metu gatvėse pilna gitaromis grojančių skrybėlėtų giltinių ir mirusių giminaičių portretų, Vėlinių žvakučių ir išskaptuotų moliūgų. Festivalis atspindi vietos kultūras, tokias kaip zapotekai ar actekai, gyvavusias prieš tūkstantmečius.

„Karalienės diena“ („Queens day“), Amsterdamas, Olandija.
Karalienės diena (Koninginnedag) – nacionalinė šventė Olandijoje. Nors karalienė gimusi 1938 m. sausio 31 dieną, oficialiai švenčiama balandžio 30-ją, karalienės motinos gimimo dieną. Šią dieną mini visa šalis: rengiami gėlių paradai, linksminamasi kanalų krantinėse, oranžiniais papuošimais dekoruotose valtyse. Kanalų krantinės pagal seną tradiciją virsta didžiuliu sendaikčių turgumi. Šią dieną „Frans Hals“ muziejuje rengiama tulpėms skirtų vazų paroda. Tradiciškai Eftelingo parke pasodinama 250 tūkst. tulpių.

Zambijoje pribloškia keisti laiko pojūčio kontrastai – tūkstančius metų gaudžiantis Viktorijos krioklys ir jo pursluose akimirksniui susiformavęs vaivorykštės žiedas, kažkur skubantis, lekiantis miesto gyvenimas ir, rodos, pirmykščiuose amžiuose sustingusi kaimo kasdienybė.

Ko gero, dažnam keliautojui išgirdus žodį „Zambija“ vaizduotėje iškyla besileidžiančios saulės spindulių oranžine spalva nudažytos savanos toliai ir tarp akacijų krūmokšnių nutysę liūtų, žirafų, dramblių šešėliai ar galingųjų baobabų siluetai. Būtent tokie vaizdai, kurių fotografams ir režisieriams gražinti nereikia, dažniausi rodomi meniniuose ir dokumentiniuose filmuose apie Afrikos gamtą, spausdinami kelionių žurnaluose. Ir būtent tokią Zambiją savo akimis svajoja išvysti ne vienas turistas.
Tačiau ši šalis turi ir daugiau veidų, bet juos pamato ir įvertina tik smalsesni ar atkaklesni keliautojai. Štai savanorius Zambijos kaimuose pasitinka skurdas ir vaikų ašaros, mėgstančiuosius bendrauti sužavi labai draugiški vietos gyventojai, europietiškos tvarkos gerbėjus erzina šiukšlės ir nešvara Zambijos miestuose. Dar kitoks šios šalies veidas išryškėja prisiminus jos istorijos viražus ir palyginus ją su kitomis Afrikos valstybėmis.
Priminsime, kad dabartinė Zambijos teritorija susiformavo XIX a., šį regioną kolonizavus Didžiajai Britanijai. Pirmasis čia įsitvirtino ir daug valdžios įgavo anglų kolonizatorius bei kasybos magnatas Cecilis Rhodesas. Dabartinių Zambijos ir Zimbabvės teritorijų vietoje jis įkūrė koloniją, pavadintą savo vardu – Rodeziją, ir ėmėsi vario, kurio čia gausu, gavybos. Tik 1964 m. abi šalys paskelbė nepriklausomybę.
Čia norėtųsi palyginti, kaip abi šalys išsprendė kilusius sunkumus. Taigi Zambijoje problemas bandoma spręsti civilizuotu demokratiniu būdu, pavyzdžiui, 2011 m. prezidento rinkimus čia laimėjo opozicija. Ši šalis politiniu požiūriu kur kas ramesnė nei kaimyninė Zimbabvė, neišvengusi net pilietinio karo.
Pagal 2013 m. “Heritage” ekonominės laisvės indeksą Zambija užima 93 vietą (vos dešimt vietų žemiau nei Italija) ir lenkia tokias šalis, kaip Serbija ar Brazilija, o ką jau kalbėti apie kaimyninę Zimbabvę, kurios ir ekonominis gyvenimas susiklostė kur kas liūdniau. Nuo 1980 m. šiai šaliai vadovauja diktatorius Robertas Mugabe. Beje, daug metų Zimbabvę siaubė neregėta hiperinfliacija: net buvo pradėti spausdinti banknotai su vienetu ir keturiolika nulių.

Kasdienis Zambijos veidas
Palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, Zambija atrodo politiškai ir ekonomiškai stabili, todėl, atrodytų, čia žmonės turėtų gyventi jei ne gerai, tai bent pakenčiamai, bet taip toli gražu nėra. Kaimuose žmonės gyvena skurdžiai ir dažnai stokoja, mums atrodytų, kasdienių dalykų – tualetų, vandens kolonėlių ar šulinių, o ką jau kalbėti apie vaikų darželius ar mokyklas. Nemažai bėdų kelia ir alkoholizmas bei lytiniu būdu plintančios ligos. Tokį kaimą pamatė Šiaurės rytų Zambijos kaimuose savanoriu dirbęs Ignas Pavliukevičius.
Per pusmetį, praleistą Samfjos regione, vaikinas padėjo įkurti kelis vaikų darželius, mokyklą uždengti stogu ir teikė kitokią pagalbą. Beje, Ignas šiek tiek pramoko ir vietinės kalbos: nors skelbiama, kad valstybinė kalba Zambijoje – anglų, atokiuose kaimuose angliškai nesusikalbėsi, nebent su universitetus mieste baigusiais mokytojais arba vyresnių klasių mokiniais.
Paprastai tėvai neturi pinigų sumokėti už vaikų mokslą, dažnai viso mėnesio šeimos pajamos tėra vienas ar keli doleriai. Pavyzdžiui, viename kaime savanoriai susipažino su neblogai besimokančiu vaikinu, neįstengiančiu už mokslą sumokėti kainos, kuri europiečiui neįtikėtinai maža – vos keliasdešimt litų pusmečiui. „Mokinys ateidavo pas mus, mes jam duodavome darbo ir už jį sumokėdavome. Nenorėdavome dykai pinigų duoti, nes, prisimenant patarlę, reikia išmokyti sugauti žuvį, o ne tiesiog ją duoti“, – lygina Ignas.
Nepaisant skurdo, vietiniai žmonės yra draugiški, nuoširdūs ir sąžiningi. „Buvau pametęs piniginę su pinigais, dokumentais ir pasu. Žmonės man ją atnešė į namus ir nė lito, nei kvačos neišėmė“, – pasakoja Ignas ir priduria, kad apskritai kaimiečiai noriai bendrauja ir yra pasirengę paskutinę vištą papjauti, kad tik ateitum į svečius, o jie galėtų pasidžiaugti tavo viešnage ir draugams pasigirti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kol Lietuvoje žiema iš paskutiniųjų grumiasi su pavasariu, kovą grasindama pūgomis, balandį paberdama sniego, o gegužę kandžiodamasi šalnomis, kitos Europos šalys mėgaujasi jūromis gėlių, žydinčiais sodais ir saulės šiluma.
„Kelionės – puikus būdas pabėgti nuo depresijos ir niūrių, tamsių, drėgnų ankstyvo lietuviško pavasario dienų. Tad pavasarį spustelėjus šaltukui norisi pakelti sparnus ir lėkti ten, kur šilta ir kur daugiau saulės“, – ruošdamasi kelionei į šiltąją Ispaniją sako menininkė ir keliautoja Rūta Eidukaitytė.

Pavasario ramybė

Iš tiesų, kol Lietuvoje nedrąsus pavasaris galynėjasi su pozicijų nenorinčia užleisti žiema, dauguma Europos šalių, tokių kaip Portugalija, Ispanija, Graikija, Italija, Prancūzija, net Vokietija, Belgija, Olandija, Airija ar Didžioji Britanija, mėgaujasi šiltesniais orais, gaivia žaluma ir margaspalviais žiedais.
„Tokiu metų laiku ypač gražu parkuose, istorinių rūmų ar botanikos soduose: galima grožėtis žiedais apsipylusiais augalais, kurie Lietuvoje tik šiaip ne taip išgyvena vazonuose ant palangių ar šiltnamiuose“, – pasakoja fotografas mėgėjas Algis Kazlauskas, tačiau priduria, kad ramybės tokiu metų laiku juose tikėtis neverta. Mat į Olandijos 32 hektarų Koikenhofo parką, kurį XIX a. sukūrė kraštovaizdininkas Janas Davidas Zoheris, suplūsta minios turistų pasigrožėti tulpių, hiacintų ir kitų pavasarinių svogūninių gėlių žiedais. Akį traukia baltų narcizų, rausvų, violetinių ar gelsvų krokų pievos, kvapūs hiacintų upeliai ir keisčiausių formų bei spalvų tulpių lysvės. Jei įspūdžių negana, galima sėsti ant dviračio ir pasileisti per laukus, kuriuose tvarkingose lysvėse veši nuostabiausios pavasarinės gėlės, ar lipti į valtį ir paplaukioti kanalais, kurių krantai pražydę raudonai.
Beje, verta nepraleisti ir gėlių parado, vykstančio balandžio mėnesį. Nuo Nordveiko iki Harlemo nusidriekia didinga procesija – įvairiausios, fantastiškiausios figūros, pagamintos iš žiedų. Ne mažiau įspūdingesniu vaizdu kas antrus metus džiugina ir Belgijos sostinė Briuselis – Didžiojoje aikštėje, šalia gotikinės rotušės, paklojamas prabangus kilimas iš gėlių.
Vis dėlto pavasarį kelionėmis turistai susigundo ne tik dėl margaspalvių žiedų: tokiu laiku neretai keliauja senjorai, studentai, šeimos su vaikais, mat pietinėse Europos šalyse ne taip karšta, dar neprasidėjęs pats turizmo įkarštis, tad tiek kelionės, tiek paslaugos kainuoja šiek tiek mažiau. „Pavasarį kelionės kaina dar nebus didelė, mašinų nuomos, apgyvendinimo paslaugų kainos taip pat ne pačios didžiausios. Be didesnio vargo galima nufotografuoti žymesnius objektus be pašalinių žmonių kadre. Žinoma, yra ir minusų, pavyzdžiui, galbūt ne viskas dar bus atidaryta, tačiau lankytinų objektų darbo laiką visada galima susižinoti iš anksto ir pasiderinti. Galbūt bus per šalta jūra, bet jei nemėgstate turistų spūsčių, tai šis laikas keliauti itin tinkamas“, – kelionių pranašumus ir trūkumus vardija patyrusi keliautoja Aušra Šarkienė.
Pasak ponios Aušros, pavasario kelionėms geriausia rinktis tas šalis, kuriose sezonas būna dar tik prasidėjęs: Ispaniją, Italiją, Portugaliją, Graikiją ir pan. Mat tik ankstyvą pavasarį nesistumdydamas smalsuolių minioje pasivaikščiosi Taorminos gatvėmis, atsipūsi Florencijos katedroje ar pasižvalgysi muziejuose, Granadoje nereikės stumdytis eilėje, laukiant bilieto į Alambrą, ar Tolede Šv. Tomo bažnyčioje  brautis prie El Greco šedevro.
„Man labiausia įsiminusi pavasario kelionė buvo į Portugaliją gegužę. Ne visos kavinės dar buvo atidarytos, ne visuose viešbučiuose veikė baseinai, smėlio skulptūrų festivalis lankytojams buvo atvertas tik dieną, jūra buvo šalta, bet nuostabiai kvepėjo Estrelos kalnai, burnoje tirpo švieži vaisiai“, – pasakoja A.Šarkienė.
Portugalijoje yra ką veikti kiekvienam besidominčiajam istorija, architektūra ir pirmosiomis kelionėmis per Atlantą. Štai Lisabona vilioja prabangiu XVI a. Šv. Jeronimo vienuolynu, rūsčia XII a. pradėta statyti Šv. Jurgio pilimi, apsupta sodų. Kiekvienam prisiekusiam keliautojui dera aplankyti ir puošnų Belemo bokštą, pastatytą Manuelio I užsakymu 1515–1521m. Šis bokštas tapo transatlantinių tyrinėjimų simboliu ir dabar stūkso kur kas arčiau kranto nei anksčiau. Klajojant po miestą svarbu neaplenkti prieš šimtą metų statyto neogotikinio lifto, pakeliančio pėsčiuosius iš gatvės į aukščiau esančią gatvę.
Apsilankius margaspalvių namų mieste Porte, įkurtame prie Doro upės žiočių, visų pirma reikia žygiuoti prie XII a. katedros, įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą, verta užsukti ir į kitas XII a. bažnyčias – Šv. Martyno ar Šv. Pranciškaus. Pasivaikščiojus po itin taisyklingo plano Porto naujamiestį, garsėjantį vyno daryklomis, galima patraukti išilgai Doro slėnio su abipus upės pabirusiais kaimukais ir tik pradėjusiais žaliuoti vynuogynais. Šis slėnis – dar vienas UNESCO objektas, mat tai seniausias pasaulyje vyndarystės regionas.
Pavasarį vien dėl išskirtinių vaizdų ir nuotraukų verta užsukti į Da Serra da Estrela nacionalinį parką. Čia uolėtų kalnų šlaitai tarsi apsigaubia rausvai baltų žiedų skraistėmis, kur ne kur saulėje sublyksi ežerų veidrodžiai – rodos, per dienas vaikščiok ir gėrėkis šiuo idilišku vaizdu, ir niekada neatsibos.
Ieškantieji išskirtinių turistinių objektų Portugalijoje turėtų aplankyti Almendres kromlechus. Manoma, kad kromlechai pastatyti apie 6–4 tūkstantmetį prieš Kristų, o atrasti tik 1966 m. Iki galo šis statinys neištyrinėtas ir jo paskirtis nežinoma. Mokslininkai diskutuoja, kad šie kromlechai neolito žmonėms galėjo padėti stebėti žvaigždes ir dangaus reiškinius, kiti mano, kad akmenys naudoti religinėms apeigoms. Pasigrožėti stūksančiais 95 granito monolitais (kai kurie pagražinti duobutėmis, apskritimais ir spiralėmis) ir beveik 4,5 m aukščio menhyru įdomiausia, kai aplink nešmirinėja tuntai keliautojų ir netrukdo nufotografuoti šio unikalaus neolito laikų statinio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Keliaujant Italijoje verta remtis vokiečių patirtimi ir vengti amerikiečių mėgstamų vietų.

Italijoje galima keliauti ir be jokio iš anksto susidaryto maršruto, ypač jei į šią šalį susiruoši nebe pirmą kartą. Kad ir kur besi pirštu į žemėlapį, pataikysi į senovinį miestą arba antikinius griuvėsius, į stulbinamo grožio ežero kurortinį miestelį ar spalvingą pajūrio kaimą, pakibusį ant uolų. Na, o lėkštę skanių makaronų ar krepšelį sultingų vaisių gausi beveik visur, net pakelės degalinėse. O ko daugiau reikia atostogautojui?
Per dviejų savaičių rudeninę kelionę neskubėdami apžiūrėjome Šiaurės Italijos regionus: Emiliją-Romaniją, Venetą, Pjemontą, Lombardiją ir Ligūriją. Keliaujant labiausiai nustebino, kad kai kuriose vietose sutikdavome gerokai daugiau vokiečių, amerikiečių ar rusų nei kitų tautybių turistų. Pasirodo, egzistuoja ne vieną dešimtmetį susiklosčiusi tradicija, kad vokiškai kalbantys keliautojai traukia į Pjemonto vynuogynus, Pietų Tirolį ar Sardinijos salą, amerikiečiai grupėmis ar pavieniui aplanko Romą, Florenciją, Veneciją, Komo ežero apylinkes (toks turas, atsižvelgiant į trukmę ir lankytinų vietų skaičių, amerikiečiams kainuoja nuo 18 iki 25 tūkst. Lt), o turtingesni amerikiečiai traukia į Holivudo garsenybių pamiltą Portofiną prie Ligūrijos jūros.
Rusų kalbą dažniausiai girdėjome bemuitėse zonose, tokiose kaip mažoji valstybė San Marinas, arba Riminio kurorto daugiaaukščių viešbučių kvartaluose prie Adrijos jūros, kur susimokėjus už septynių dienų poilsį su paslauga „viskas įskaičiuota“ truputį daugiau nei tūkstantį litų galima vartytis paplūdimyje su taure alkoholinio gėrimo nesirūpinant, kas vyksta už viešbučio teritorijos tvoros (šią vietą po truputį atranda ir lietuviai, mėgstantys tradicinius Turkijos ar Egipto kurortus). Turtingesni rusai traukia į brangesnius miestelius prie Ligūrijos jūros.
Na, o patys italai, pavargę nuo turistų šurmulio, sprunka į Adrijos ar Ligūrijos pajūrio kurortus, kurių masinis turistas dar neatrado, ar prie Madžorės ežero (čia mėgsta ilsėtis ir buvęs Italijos premjeras Mario Monti).
Įdomiausia, kad ilgiau stebėjus įvairių tautų atstovų atostogavimo ypatumus pasitvirtino kai kurie stereotipiniai tautų įvaizdžiai, tarkime, vokiečių pomėgis fiziškai aktyviai lesti atostogas ir pedantiškumas, paprastų amerikiečių sugebėjimas viskuo nepaliaujamai stebėtis ir negalėjimas atskirti gero daikto nuo menkniekio ir pan.

Vokiškai tvarkingi Pjemonto vynuogynai

Pasižvalgius po Pjemonto nacionalinius parkus, apžiūrėjus gausybę Aostos slėnio pilių, pasigrožėję Alpėmis ir pamojavus Monblanui, verta pasukti link nedidelio miesto – Albos, visame pasaulyje garsėjančio baltaisiais trumais. Albos apylinkėse driekiasi Barbaresko ir Barolo vyno keliai, kuriais įdomu pasivažinėti. Čia kiek akys aprėpia plyti neaukšti kalnai, apsodinti kruopščiai prižiūrimais vynuogynais, o virš jų it puošnios karūnos kyla pilys, apsuptos viduramžiškų gelsvos ar ochros spalvos miesteliukų. Nuo kiekvienos kalvos atsiveria vaizdas į 5–10 kalnų, pasidabinusių išdidžiomis pilimis. Atrodytų, kad čia laikas stebuklingai sustojo ir įsivyravo amžina ramybė – niekas niekur neskuba, nešurmuliuoja, netriukšmauja. Aišku, toji ramybė tęsiasi tik tol, kol prasideda derliaus nuėmimo metas ir ima šurmuliuoti vyno festivaliai ar aukcionai.
Įdomu, kad šios turistinės vietovės nemini nė vienas populiarus angliškas Italijos gidas. Pasiskaityti daugiau galima tik vokiškuose „Baedeker“ Šiaurės Italijos arba Pjemonto giduose. Keliaudami juokavome, jog turint noro galima įžvelgti net ir sąmokslo teoriją: vokiečiai akylai saugo informaciją, kad tokia įspūdinga vieta nebūtų ištrempta turistų. Iš tiesų čia daugiausia zuja transporto priemonės vokiškais numeriais, o daugybė vokiečių pėstute ar dviračiais keliauja nuo vieno kaimelio iki kito, neaplenkdami ir žymiausių vyno daryklų. Kojas čia taip pat mėgsta pamankštinti ir austrų bei šveicarų draugų kompanijos.
Verta paminėti, kad vokiečių tradicija atostogauti Italijoje tęsiasi jau daugiau nei pusšimtį metų, nuo pokario laikų, kai pagerėjus ekonominei padėčiai daugelis žmonių iš naujo atrado turizmo malonumus. Į atostogas Italijoje nespjauna ir aukščiausi šalies vadovai: Vokietijos kanclerė Anela Merkel praėjusią vasarą ilsėjosi kalnuotame Pietų Tirolyje. Nuo vokiečių neatsilieka ir austrai: štai Austrijos federalinis kancleris Werneris Faymannas keleri metai iš eilės poilsiauja Sardinijoje.
Vokiečiai išsiskiria smalsumu, ir jų gausu net tokiose vietose, į kurias užsuka retas turistas, pavyzdžiui, Kjodžoje, pastatytoje pagal Venecijos pavyzdį vos už trisdešimties kilometrų nuo šios. Miestas į savo kilmingąją pusseserę panašus tik dėl daugybės kanalų ir apsilaupiusių venecijietiško stiliaus namų, padabintų plevėsuojančių skalbinių girliandomis.
Įsitikinome, kad pedantiškai sudarytuose vokiškuose giduose po Šiaurės Italiją yra ne tik daugiau ir įdomesnės informacijos, bet jais ir kur kas saugiau vadovautis keliaujant po miestus, pavyzdžiui, viduramžišką Genujos senamiestį, kurį būtina aplankyti kiekvienam norinčiajam įsijausti į senovėje gyvenusio žmogaus padėtį. Siauručių gatvių labirintuose tvyro amžina prieblanda, mat saulės spindulius užstoja ne mažiau kaip šešių aukštų viduramžius menantys namai, po kojomis teškena įtartinos balutės, šen ten dvelkteli ir specifiniai kvapai. Tad trinktelėjus langinei nevalingai susigūži laukdamas pasipilant ant galvos naktipuodžio turinio.
Štai „Michelin“ žaliojo gido maršrutas nusidriekia per patį raudonųjų žibintų kvartalo centrą ir dar gerai pavedžioja jo gatvelėmis, kuriose kiekvienas turistas rizikuoja būti apiplėštas čia įsikūrusių gaujų. Akivaizdu, kad knygos sudarytojai čia niekada nekeliavo, tiesiog maršrutą nubraižė iš galvos. O vokiškojo„Baedeker“ kelionių gido pasiūlytas maršrutas driekiasi kur kas saugesnėmis gatvėmis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.