Nors ir su nemaloniais nuotykiais, nors ir su trukdymais, Vilniaus universiteto Žygeivių klubo nariams pavyko pasiekti Lietuvos rekordą – slidėmis užkopti į vieną aukščiausių Kunluno regiono viršūnių ir nuo jos nučiuožti žemyn.

Kalnai, pasidabinę storomis sniego mantijomis ir tviskančiomis ledo karūnomis, vilioja ne vieną laukinės gamtos ištroškusį romantiką. Tačiau tokių vietovių, kuriose galima mėgautis vienatve – kad dienų dienas nesutiktum nė gyvos dvasios, o aplinkui stūksotų bevardės, žmogaus nepaliestos viršūnės ir kvapą gniaužtų perėjos, Žemėje sparčiai mažėja. Dažniausiai tokių vietovių esama arba itin sunkiai pasiekiamuose regionuose, arba neramiuose planetos taškuose, kur net patys didžiausi drąsuoliai vengia kišti nosį.
Būtent toks yra Kunluno Muztag Ata masyvas, stūksantis Kinijos vakaruose, Sindziango regione, netoli Pakistano, Kirgizijos ir Tadžikijos pasienio. Šie kalnai mažai tyrinėti dėl to, kad sovietiniais laikais keliautojų į juos neleisdavo, o dabar čia neramu tiek dėl kontrabandos kelių, vedančių iš Pakistano, tiek dėl istorinių vietinių gyventojų uigūrų bei atėjūnų kinų nesutarimų.
Tačiau, nepaisant neramumų, laukinės kalnų viršūnės vilioja patyrusius keliautojus, svajojančius tapti pirmaisiais žmonėmis, įkopusiais į juos. Ne išimtis ir lietuvių žygeiviai. Taigi šiais metais į Kunluno kalnus leidosi penki Vilniaus universiteto Žygeivių klubo nariai: ekspedicijos vadovas Šarūnas Zigmantas, Algimantas Kuras, Šarūnas Oberauskas, Saulius Damulevičius ir Tomas Šalkus, o prie jų prisidėjo dar ir alpinistė bei maratonininkė Danguolė Bičkūnienė.
Tiesa, keturi keliautojai Kunluno kalnuose jau buvo lankęsi prieš penkerius metus. Tuomet žygeiviai įkopė į tris bevardes, aukštesnes nei 5 tūkst. m perėjas, kurioms suteikė Alfos, Kristinos (Altajaus kalnuose žuvusios alpinistės Kristinos Bumelytės atminimui) bei Mylinčių Žmonų pavadinimus, bei dvi viršūnes: 5570 m viršūnė gavo Senojo Vilniaus, o 6130 m viršūnė – Vilniaus universiteto Žygeivio klubo vardą. Pastaroji yra aukščiausia lietuviškai pavadinta viršūnė. Vis dėlto tie, kurie šių pavadinimų puls ieškoti žemėlapyje, jų neras net naujausiuose pasaulio atlasuose.
„Šie pavadinimai žemėlapiuose niekada neatsiras kaip geografiniai pavadinimai, mat susitarti su kinais dėl tokių dalykų praktiškai neįmanoma“, – pasakoja abiejose ekspedicijose dalyvavęs A.Kuras ir priduria, kad šiais laikais alpinistai, pasiekę nežinomas perėjas ar įkopę į bevardžius kalnus, nesuteikia geografinių pavadinimų kaip senųjų laikų atradėjai, o tiesiog pavadina kalnus, kad žmonėms, ieškantiems informacijos apie tą regioną, būtų lengviau orientuotis.
Šių metų ekspedicijos nariai išsikėlė tris tikslus: tik atvykę turėjo leistis į kalnų žygį, kurio metu aklimatizuotųsi prie aukščio, o tada koptų į nusižiūrėtą bevardį 6849 m aukščio kalną ir galiausiai jau būtų pasirengę šturmuoti Muztag Ata (7546 m), vieną aukščiausių regiono viršūnių. A.Kuras su dviem bendražygiais S.Damulevičiumi ir Š.Oberausku planavo kopti į kalną iki pat viršūnės ir nuo jos nusileisti slidėmis, o likę komandos nariai ketino lipti sniegžengiais. Tačiau įgyvendintas buvo tik trečiasis žygio tikslas – įkopta į Muztag Ata.
Bet ir to užteko, kad ši ekspedicija Lietuvos alpinizmo čempionate užimtų antrą vietą aukštuminių įkopimų klasėje, o Baltijos šalių alpinizmo čempionate ekspedicijos dalyviams atitektų trečioji vieta tarp tos pačios klasės alpinistų. Beje, per šią ekspediciją pasiektas ir Lietuvos rekordas, tiesa, kol kas oficialiai nepatvirtintas: į tokį aukštą kalną lietuviai su slidėmis dar nebuvo įkopę ir nuo jo nučiuožę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Pensinis amžius – geriausias laikas keliauti“, – teigia Lietuvos senjorai, apžiūrėję ne tik įdomiausias Lietuvos vietas, bet ir išmaišę visą Europą.

Dar prieš gerą dešimtmetį būdavo keista stebėti pagyvenusių vokiečių, anglų ar japonų pilnus autobusus bei savarankiškai keliaujančius solidaus amžiaus amerikiečius. Ir kur nebus keista, jei prieš akis iš karto iškildavo vargano, pikto lietuvio pensininko vaizdas. Žmogaus, kuris per visą savo gyvenimą nuo savo namų nenutolo daugiau nei 50 kilometrų spinduliu.
Tačiau toks stereotipinis nelaimingo senolio įvaizdis jau ir Lietuvoje sparčiai grimzta praeitin. Šiandieninis senjoras – įvairių socialinių programų bei bendraamžių klubų dalyvis, besimokantis naujų amatų, užsienio kalbų ar dirbti kompiuteriu, dažnai savanoriaujantis ir pagal galimybes keliaujantis po Lietuvą bei kitas šalis.

Be kelionių greit pasensi
„Be kelionių greit pasensi, be kelionių nesmagu. Jei pusę metų neišvykstu į kelionę, man oro ima trūkti“, – juokdamasi sako 77 metų Molėtų gyventoja Olė Kimbartienė, jos pačios skaičiavimais, aplankiusi jau 18 šalių, o kai kurias – net ne po kartą. „Kelionės – geriausias vaistas ir nuo blogos nuotaikos, ir nuo smulkių negalavimų“, – antrina ir kiti solidaus amžiaus pašnekovai.
Kalbinti senjorai dažnai ir jaunystėje negalėjo nusėdėti vietoje, jei ne po Lietuvą, tai po Sovietų Sąjungos respublikas keliaudavo, na, o šiai žlugus maršrutai nusidriekė ir į kitas šalis. Tiesa, savarankiškai keliauti ryžtasi retas senjoras. Vyresnio amžiaus turistai dažniausiai keliauja lydimi šeimos narių arba keliones perka kelionių agentūrose ir po Europą žvalgosi kartu su grupe.
O.Kimbartienė keliones dažniausiai perka iš kelionių agentūrų, tik renkasi ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. „Man labiau patinka vėsesnis oras, be to, tuo metu mažiau turistų“, – dėsto keliautoja.
Svarbu ir tai, kad neturistinio sezono metu kelionių bei ekskursijų kainos šiek tiek mažesnės. Be to, pasak O.Kimbartienės, tuo metu keliauja daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Štai pavasarinė kelionė į Kiprą išsiskyrė tuo, kad vyko daugiau mūsų pašnekovės amžiaus žmonių, nemažai keliavusių po pasaulį, todėl moteris kelionėje jautėsi kur kas jaukiau.
Dažnai kelionės įspūdžiai priklauso ne tik nuo bendrakeleivių, bet ir nuo kelionių agentūros darbuotojų darbo bei sąžiningumo. Kartais pasitaiko net ir labai nemalonių kuriozų, dėl kurių nukenčia keliautojai, nemažai sumokėję už galimybę pamatyti naują šalį. Pavyzdžiui, pirmą kartą viešinčios Turkijoje ponios Olės grupę vedžiojo gidas, neturintis licencijos. Savaime suprantama, keliautojai mažai ką pamatė ir sužinojo, mat buvo vedžiojami miestų pakraščiais, neturistiniais ir nepopuliariais maršrutais.
Tačiau nemaloniausias dalykas, pasak O.Kimbartienės, yra gidų apgaulės, kai jie už ekskursijas iš turistų nuplėšia gerokai daugiau, nei jos iš tiesų kainavo. „Tada jautiesi toks pažemintas“, – sako moteris. Vis dėlto net ir tokie nemalonūs dalykai nenustelbia naujos šalies pažinimo džiaugsmo.
Kipre keliautoja šiek tiek nusivylė, kai jų grupė buvo apgyvendinta atokiau nuo turistinio centro, nes pačiam nueiti toli, o taksi kainuoja brangiai, bet ir tai nesutrukdė grožėtis vaizdinga sala – į Viduržemio jūrą smingančiomis uolomis, kalnais, apžėlusiais alyvmedžiais, didingu Olimpo klanu, Afroditės šventykla, kurioje, rodo, atgyja visos senovės legendos ir paslaptingi mitai.
Keliautojos žodžiais, ją sužavėjo ir kvapą gniaužianti panorama nuo trečio pagal aukštį pasaulyje Teidės ugnikalnio, vulkaninėje Tenerifės saloje, ir nuostabi Norvegijos gamta. „Kiekvienoje šalyje randi tiek daug įdomaus“, – šypsodamasi pasakoja ponia Olė, šiuo metu kaip tik besižvalganti naujos kelionės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sėdint jaukiame vandenyno paplūdimyje ir stebint spalvingus, tarsi impresionisto dailininko nutapytus saulėlydžius ar žvelgiant į siurrealistinio peizažo Septynių spalvų žemę, sunku beįsivaizduoti romantiškesnę pasaulio salą, nei tolimasis Mauricijus.

“Pasak senos legendos, kai dievai kūrė žemę, tai Mauricijų susikūrė sau”, – pasakoja Ramunė Gaidelytė, keturis kartus atostogavusi šioje Indijos vandenyno saloje. Iš tiesų, keliaujant po šią šalį nesunku tokiomis legendomis ir patikėti. Stebina tyras oras, žydras perregimas vandenyno vanduo, margaspalvių žiedų kaskados ir parkų bei cukranendrių plantacijų sodri žaluma, o kur dar neaukšti, bet vaizdingi rūdžių spalvos vulkaninės kilmės kalnai ir uolos, kur ne kur pasidabinusios sidabrinėmis krioklių gijomis, ir viską vainikuojanti idiliška pakrančių ramybė bei draugiškos vietos gyventojų šypsenos. Ne veltui ši sala it magnetas traukia viso pasaulio įsimylėjėlius pasimėgauti romantiškomis atostogomis ar jaunavedžių poras – praleisti medaus mėnesio.
Mauricijuje yra ką veikti ir aktyvių pramogų ištroškusiam turistui: čia galima vaikštinėti po nacionalinius parkus, pliuškentis šiltame vandenyje, nardyti koralų soduose ar išbandyti kitas vandens atrakcijas, keliauti po salą dviračiais, pėsčiomis, jojant ant arklio ar salą apžiūrėti iš paukščio skrydžio.

Viešnagė Marse

Žvelgiant iš viršaus, Mauricijus atrodo kaip didžiulis smaragdas, nublokštas į turkio spalvos vandenyną. Čia tiek žalumos, kad joje paskęsta pilkšvokų spalvų miestai, vienas kitas stiklinis sostinės Port Luiso dangoraižis ir netgi neaukšti (aukščiausia viršūnė, Pitono kalnas, šiek tiek viršija 800 m) rausvi kalnai.
Dėl itin palankaus klimato čia veši įvairiausi ir rečiausi augalai. Jų toli ieškoti nereikia: užsukus į netoli Port Luiso esantį botanikos sodą „Sir Seewoosagur Ramgoolam” galima pasigrožėti milžiniškais baobabais, daugybe palmių, kurių daugiau nei 20 rūšių būdingos tik šiam salynui, ar puikiai prisitaikiusiomis didžiulėmis Amazonės lelijomis. Milžiniški čia ne tik medžiai, bet ir sausumos vėžliai, tingiai ropojantys ne tik po parkus, bet įsikuriantys ir gyventojų kiemuose.
Įdomu, kad saloje spalvingi ne tik botanikos sodai, – čia yra ir tokių vietų, kuriose keliautojas pasijunta atsidūręs tarsi nežinomoje planetoje. Štai vienas iš turistų traukos centrų yra nedidukas Chamarelle kaimelis, kažin ar turintis daugiau nei tūkstantį gyventojų, tačiau priviliojantis minias turistų. Jo apylinkėse plyti Septynių spalvų žemė, iš 83 m aukščio garma Chamarelle kriokliai, iškyšulyje stūkso UNESCO saugoma Le Morne Brabant uola, driekiasi Black River Gorges nacionalinis parkas, garsėjantis endeminiais augalais ir gyvūnais, ypač paukščiais. „Tiesa, pats garsiausias salos paukštis – dodo (drontas), riebus ir tingus, jau seniai išnykęs. Mat atklydę europiečiai juos išmedžiojo savo reikmėms – dėl skanios mėsos ir plunksnų. Tačiau dodo puikuojasi nacionaliniame herbe, ant monetų, o turistai graibsto suvenyrines Kinijoje pagamintas statulėles”, – pasakoja ponia Ramunė.
Dauguma keliautojų skuba prie Septynių spalvų žemės – didžiulės margaspalvio smėlio kopos, kurioje vėjas žarsto raudonos, rudos, violetinės, žalios, mėlynos, purpurinės ir geltonos spalvos smiltis, kaskart nutapydamas vis kitokį paveikslą, išryškindamas vieną ar kitą atspalvį. Siurrealistinį peizažą formuoja ir tropinės liūtys, ir saulėlydžio žaros. Besileidžiančios saulės spinduliuose smiltys mirguliuoja ir tviska neįtikėtinu spindesiu. „Ten būdamas tiesiog negali patikėti, kad vis dar esi Žemėje. Ši vieta man priminė Ray Bradbury „Marso kronikas” – peizažas turi keisto panašumo”, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi R.Gaidelytė.
Nors įvairiaspalvės smiltys, žarstomos vėjo, taip užhipnotizuoja, kad net nepastebi laiko tėkmės, tačiau saulėlydžių Mauricijuje praleisti nederėtų. Ypač jei esi netoli vaizdingų Chamarelle krioklių. “Krioklys nedidelis, tačiau labai gražus. Be to, vieta ypatingai romantiška: vienoje pusėje kalnai, kitoje – vandenynas, o jei danguje yra debesų, tai juos leisdamasi saulė nudažo ryškiausiomis spalvomis”, – pasakoja keliautoja.
Mauricijaus salą, kaip ir šalia esančias salas, suformavo povandeninių vulkanų išsiveržimai maždaug prieš 9 mln. metų. Per tiek metų erozija kai kuriuos kalnus ir uolas pavertė keisčiausiomis figūromis – lengva atpažinti Didįjį Pirštą, Katę ar Pelę. Tačiau dažnai nereikia nė kalno pavadinimo, kad važiuodamas pro šalį pastebėtum milžinišką palinkusį žmogaus ar tykančio žvėries siluetą. Saloje išliko ir nemažai užgesusių ugnikalnio kraterių, pritraukiančių būrius smalsuolių.
Salos gamtos paminklai tokie įdomūs, kad dažnai šurmuliuojantiems miestams nebelieka laiko, tačiau, pasak mūsų pašnekovės, išeitis yra – galima užsisakyti skrydį sraigtasparniu per visą salą ir iš viršaus pasižvalgyti ne tik į elegantiškąjį Port Luisą, bet ir į auksines paplūdimių juostas bei tolumoje dunksančias saleles.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nemažai šeimų, keliaujančių su įvairaus amžiaus vaikais, iš savo kelionių maršruto išbraukia muziejus. Mat ekskursijos juose tampa tikru išbandymu: tėvams tenka tramdyti mažesniuosius išdykėlius, klausytis muziejų personalo priekaištų, o gėrėtis neįkainojamomis kolekcijomis nebelieka laiko. Tad „Veidas“ sudarė dešimtuką įdomiausių muziejų, kuriuose ekskursija su įvairaus amžiaus vaikais taps nuotykiu ir neišsenkančiu pokalbių šaltiniu.

Tėvams, į kelionę pasiėmusiems atžalas, pravartu iš anksto parengti lankomų objektų sąrašą. Verčiau kuriam laikui pamiršti muziejus, eksponuojančius prabangias ir garsias meno kolekcijas, ir pasirinkti tuos, kuriuose bus linksma ir įdomu visai šeimai. Tad “Veidas” siūlo įdomiausių lankytinų muziejų dešimtuką, padėsiantį suderinti įvairaus amžiaus vaikų ir tėvų interesus bei pomėgius.

1. Interaktyvus mokslo muziejus: kiekvienas gali tapti atradėju
Kiekvienam vaikui pats įdomiausias muziejus yra toks, kuriame visus eksponatus galima liesti ir išbandyti, kaip jie veikia. Būtent tokie yra interaktyvūs mokslo muziejai. Čia gausu eksponatų ir įrenginių, suteikiančių galimybę ne tik pažinti įvairius fizikos dėsnius, chemines reakcijas, bet ir išbandyti aukštąsias technologijas. Galima pabandyti dirbti su laboratoriniais instrumentais, atlikti gausybę eksperimentų, įsijausti į skęstančio povandeninio laivo kapitono ar kriminalistikos eksperto vaidmenį, patirti žemės drebėjimą ar nesvarumo būseną, lazeriu kortelėje išgraviruoti savo vardą. Ir tai tik mažuma pramogų, kurias galima išbandyti! Garsiausi interaktyvūs mokslo centrai yra „CosmoCaixa“, Barselonoje, „Experimentarium“, Kopenhagoje, „Nemo“ Amsterdame, „Heureka“ Helsinkyje, Koperniko mokslo muziejus Varšuvoje ir kt.

2. Muzikos muziejai: viso pasaulio garsų kolekcijos
Su vaikais užsukus į muzikos muziejus nuobodu nebus niekam – tokie muziejai dažnai būna interaktyvūs ir lankytojai juose gali ne tik grožėtis muzikos instrumentais, bet ir išgirsti jų skleidžiamus garsus ar kūrinių ištraukas. Štai Muzikos instrumentų muziejus Briuselyje sudomins įvairaus amžiaus lankytojus. Muziejuje eksponuojami kone viso pasaulio instrumentai: nuo primityvių liaudiškų skudučių iki šiuolaikinių, pvz., teriomino, valdomo rankų judesiais. Įdomių muzikos muziejų esama ir kituose miestuose. Štai Vienos muzikos namuose kiekvienas vaikas ar suaugęs lankytojas gali ne tik padiriguoti garsiajam Vienos orkestrui, bet ir sukurti savo kūrinį, išgirsti ateities muzikos garsus. O Londone galima net rinktis, kur eiti: į Karališkąjį muzikos kotedžą, Nacionalinį garsų įrašų archyvą ar Britų muzikos muziejų, kuriame daugiausiai dėmesio skirta XX ir XXI amžiaus muzikai ir jos kūrėjams. Beje, šiuolaikinei muzikai skirtas ir muziejus, esantis Sietle, JAV. Na, o klasikinės muzikos mėgėjai nenusivils interaktyviu Frederico Shopino muziejumi Varšuvoje.

3. Žmogaus kūno muziejus: kaip atrodome iš vidaus
Olandijoje, Leidene, yra unikalus žmogaus kūno muziejus “Corpus”. Ekskursija po milžinišką septynių aukštų žmogaus kūno maketą trunka apie valandą. Jos metu susipažįstama, kas vyksta žmogaus kūne jam judant, gulint, sėdint, galima aplankyti Plaučių teatrą, įsijausti į eritrocitų vaidmenį, pasižvalgyti po širdį, kepenis ar šlaunikaulius. Sužinoti, kam reikalingas miegas ar čiaudulys ir kiti, rodos, erzinantys refleksai. Šiame muziejuje gausu pačių naujausių technologijų, 3D vaizdų, garso ir vaizdų efektų. Šalia muziejaus įkurtas medicinos centras, kuriame pasakojama apie sveiką gyvenimo būdą, rengiamos viktorinos bei kitokie žaidimai.

4. Egzotiškas povandeninis pasaulis ir romantiškos laivų istorijos
Retas vaikas ir suaugęs žmogus atsisakys ekskursijos į jūros muziejų ir milžinišką akvariumą. Dažnas didmiestis, įsikūręs prie jūros ar vandenyno, turi jūros muziejų, o kad pritrauktų kuo daugiau lankytojų, investuoja nemažai lėšų ir bando konkuruoti siūlydami pačių netikėčiausių pramogų bei eksponatų. Štai Londonas didžiuojasi vienu didžiausiu pasaulyje akvariumų, kuriame gyvena apie 500 rūšių gyvūnų, lankytojams siūloma „įsivaikinti“ vieną ar kitą gyvūną.
Barselonoje įdomu pasivaikščioti stikliniu tuneliu, įrengtu po vandeniu, ir stebėti elegantiškai plasnojančias rajas, grėsmingai nasrus iššiepusius ryklius, tuntus smulkių žuvyčių. Gausiais eksponatais vilioja ir Sidnėjaus jūrų muziejus. Tie, kuriuos labiau domina laivai bei jūrų mūšiai, turėtų apsilankyti Kroatijos pakrantės jūrų ir istorijos muziejuje, Suomijos „Vellamo“ muziejuje ar naujausių technologinių gudrybių pilname Talino „Lennusadam“ marinistikos centre. Na, o jei su ūgtelėjusiais vaikais nukeliautumėte į Meksiką, verta panardyti povandeniniame skulptūrų muziejuje Kankūne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Uzbekija – šalis, kurioje filmuojant stebuklinę pasaką papildomų dekoracijų nereikėtų: dykumose vingiuoja senieji karavanų keliai, senoviniai miestai akina saulėje blyksinčiais paauksuotais rūmų kupolais, o turguose tetrūksta skraidančių kilimų ir aliejinių lempų su viduje tūnančiais džinais.

Uzbekijoje dauguma turistų ima jaustis tarsi atsidūrę vaikystėje skaitytų pasakų karalystėje: akį traukia spalvingi senųjų statinių bokštai ir turkio bei aukso spalva žėrintys kupolai, gatvėse kartkartėmis dvelkteli rytietiškų prieskonių aromatai, turguose prekeiviai siūlo burnoje tirpstančių gėrybių – saldžiųjų arbūzų, melionų, pačių įvairiausių riešutų, nuostabiausių audinių ir kitokių įdomybių.
Tačiau tokia tik romantiškoji šios tolimos šalies pusė, o tikroji Uzbekijos istorija visai kitokia – nerami ir permaininga, dažnai nuspalvinta pralieto kraujo ir karų gaisrų.

Nualinta karų

Priminsime, kad dabartinės Uzbekijos teritorijoje žmonės gyveno jau kelis tūkstančius metų iki Kristaus. Vėliau čia susikūrė du gausiai apgyvendinti kultūriniai ir žemdirbystės centrai – Sogdas ir Chorezmas, skiriami lygumos, po kurią bastėsi klajoklių gentys. Per šį regioną iš Persijos į Kiniją vingiavo Šilko kelias, kuriuo tuometiniai prekybininkai gabendavo retas ir brangias prekes, čia taip pat kryžiavosi kiti prekybiniai keliai.
Galbūt dėl galimybės kontroliuoti prekybinius kelius ir šalia esančius miestus pretenzijas į šią teritoriją reiškė ne vienas valdovas: naujų teritorijų čia žvalgėsi Aleksandras Makedonietis, Kušanų ir Samanidų imperijos, plėšė seldžiukai, siautėjo mongolų ordos su Čingischanu priešaky.
Labiausiai ši šalis suklestėjo XIV a. valdant talentingam karvedžiui Timūrui, o liūdniausią laikotarpį išgyveno XVI a., kai pasinaudodami imperijos nusilpimu į teritoriją įsikraustė klajokliai uzbekai. Jų viešpatavimo laikais šioje teritorijoje pasikeitė vietos gyventojų kalba. Tuo metu kraštas patyrė ekonominį nuosmukį – daugiausia dėl karų ir dėl to, kad ėmė menkti Šilko kelio svarba.
Nors XIX a. trys uzbekų chanatai buvo jau šiek tiek sustiprėję, tačiau XIX a. pabaigoje juos užkariavo Rusijos imperija. Po 1917 m. revoliucijos vietos gyventojai siekė nepriklausomybės, tačiau jiems tai nepavyko. 1924 m. buvo suformuota Uzbekijos TSR. Sovietų Sąjungos sudėtyje Uzbekija išbuvo iki 1991 m.
Ir visi čia paliko savo pėdsakų: Timūro viešpatavimo laikus mena dailūs Samarkando kupolai, sovietų viešpatavimo simboliu būtų galima laikyti Aralo jūros katastrofą. Iki 1960 m. Aralo ežeras, dažniausiai vadinamas jūra, telkšantis Uzbekijos ir Kazachijos teritorijose, buvo ketvirtas pagal dydį pasaulio ežeras. Tačiau dėl nevykusių drėkinimo kanalų projekto jis neteko apie 90 proc. savo vandens ir toliau sparčiai nyksta. Žlugo vietinė ekosistema, daugybė žmonių neteko darbo, regione siaučia plaučių ligos, mat vėjas pakelia į orą ne tik dulkes ar smėlį, bet ir druską bei toksinus, likusius ant išdžiūvusio dugno. Ir tai dar ne visos problemos. Vienoje Aralo ežero saloje po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta karinė laboratorija, kurioje buvo atliekami bandymai su įvairių ligų užkratais. Dabar sala tapo sausumos dalimi, ir tai žmonėms kelia didžiulį nerimą.
Beje, mirštantis ežeras ne vienintelis sovietinės santvarkos palikimas. „Sovietinė dvasia čia jaučiama visur. Pati politinė sistema primena sovietmetį, mat jau 21 metus valdantis prezidentas Islamas Karimovas visą valdžią yra sutelkęs savo rankose“, – pasakoja ne kartą Uzbekijoje viešėjęs Rimantas Kušlikis.
Sovietinė dvasia dvelkia ir iš tų laikų apgriuvusių pastatų, kurių gausu visoje šalyje. „Tarkim, Taškentas nepalieka jokio įspūdžio: sovietinė architektūra, pramoniniai rajonai“, – teigia keliautojas Justas Jaruševičius.
Pasirodo, XX a. viduryje Taškentą nusiaubė stiprus žemės drebėjimas, nuniokojęs visą senamiestį. Tad senovės dvasios keliautojams reikėtų ieškoti istoriniuose miestuose – Samarkande ar tūkstantmečius skaičiuojančiuose Chivoje ir Bucharoje. Visų trijų miestų senamiesčiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Pasak J.Jaruševičiaus, ypač įdomus miestas – Buchara. Istorikų teigimu, tai vienas seniausių Vidurinės Azijos miestų, buvęs svarbus religinis centras. Dabar čia keliautojams verta apžiūrėti įdomios konstrukcijos XVI a. gynybinę sieną, siaurose senamiesčio gatvelėse pasižvalgyti į arabiškos architektūros pavyzdžius, na ir, žinoma, pasigrožėti Arko citadele ar medine Bucharos architektūra.
Tačiau bene labiausiai keliautojus į Uzbekiją vilioja Samarkandas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš pirmo žvilgsnio Singapūras – europietiškas miestas-valstybė, papuoštas stikliniais dangoraižiais ir išpuoselėtais parkais, tačiau viena detalė su Europa niekaip nesiderina: Singapūrą valdo autoritarinis režimas, o fizinės bausmės čia plačiai paplitusios.

Iš kitų Pietryčių Azijos šalių Singapūras išsiskiria tarsi aristokratas tarp valstiečių – šioje mažytėje, tankiai apgyvendintoje saloje nepamatysi visam regionui įprastų lūšnelių su šalia bėgiojančiais nuogais vaikais, apdriskusių vietinių, miesto centre akis badančių šiukšlinų gatvelių ir nesibaigiančio turgaus. Užsukęs į miestą-valstybę Singapūrą pasijunti tarsi sugrįžęs į Europą: čia naktį šviečia dangoraižiai, švarios asfaltuotos gatvės, skuba kostiumuoti tarnautojai, tarp kurių daugybė vakariečių, ir visur skamba anglų kalba.
Atvykęs į šią šalį nebesistebi, kodėl Singapūras visuomet iškopia į inovatyviausių ir moderniausių pasaulio šalių reitingų, kad ir kas juos sudarytų, viršūnes. Ši šalis itin sėkmingai pritraukia investuotojų, inovatyvias įmones steigiantiems užsienio verslininkams siūlydama vizas, pinigų verslo pradžiai, mokesčių lengvatas ir net privačius vaikų darželius, tad europietiškų ir amerikietiškų prekių ženklų įvairovė, prekybos centrų gausa čia ne mažesnė nei Vakarų šalyse, o naujos statybos virte verda.
Singapūras, kuriame gyvena 4,8 mln. gyventojų, taip pat ir viena turtingiausių bei konkurencingiausių pasaulio šalių, kurios BVP 2011 m. siekė 270 mlrd. JAV dolerių – septynis kartus daugiau nei Lietuvos. (…)

Dangoraižių miškas

Beje, Singapūras traukia ne tik inovatyvius verslininkus, bet ir turistus, dažnai įtraukiančius šį miestą-valstybę į kelionių po Pietryčių Aziją planus. Atvykus į Singapūrą, greitai išvykti nesinori, nes po Pietryčių Azijos chaoso čia tikra oazė – moderni, įdomi ir jauki.
Singapūre smagu aplankyti kelis išlikusius gražesnius britų kolonijinius pastatus, turtingus muziejus, leistis į žygius nacionaliniuose parkuose ar pasivartyti dirbtiniame paplūdimyje Sentosos saloje. Vis dėlto viena įspūdingiausių Singapūro vietų – dangoraižių rajonas centrinėje miesto dalyje. Kad ir kur nuklysi vaikštinėdamas po centrą, beveik visur prieš akis išnirs Singapūro simboliu tapęs laivas, besiilsintis ant trijų dangoraižių viršūnių. Šiame įspūdingame komplekse įsikūręs viešbutis, o laivo “denyje”, 55 aukšte, tarp palmių įrengtas milžiniškas baseinas, kuriame pliuškendamasis jautiesi tarsi ant pasaulio krašto ir gali stebėti dangoraižių miško panoramą. Jei pasikelti į baseiną neleidžia plona piniginė, sutemus verta įsitaisyti upės pakrantėje ir pažiūrėti šalia šio komplekso vykstantį lazerių, ugnies ir muzikos šou. (…)

Pasivaikščiojimas medžių viršūnėmis

Singapūras modernios ir išradingos šalies įvaizdį kuria kruopščiai, pabrėždamas tai kiekvienoje detalėje. Štai liepą netoli centro atverti sodai, kurių ryškiausias akcentas – tarsi iš fantastinių pasakų persikėlę 16 aukštų futuristiniai dirbtiniai medžiai, tarp kurių viršūnių įrengtas pasivaikščiojimo takas danguje. Šie vadinamieji supermedžiai 101 ha užimantiems sodams po atviru dangumi suteikia siurrealistinį vaizdą. Beje, jie ne tik įdomiausia šių sodų detalė, bet ir naudingi įrenginiai, nes surenka lietaus vandenį ir gamina saulės energiją.
Soduose prie įlankos, suskirstytuose pagal rūšis į japonų, kinų, orchidėjų ir t.t. sodus, auga ketvirtis milijono retų augalų. Įėjimas į sodus nemokamas, bet kai kurie kompleksai ir atrakcijos kainuoja po kelis dolerius.
Nemokamas kelias medžių viršūnėmis Singapūre nutiestas ir tikrame miške. Macritchie rezervuare išdrįsus įveikti 11 km trasą pėsčiomis lauks apdovanojimas – 250 metrų ilgio kabantis tiltas tarp medžių viršūnių, 25 metrų aukštyje. Tiesa, šis miestas-valstybė tankiai apgyvendintas, todėl laukinių džiunglių beveik nelikę – dauguma miškų jau urbanizuoti, per juos įrengtos įvairiausio ilgio pėsčiųjų trasos. Žygiuojant šiomis trasomis greičiausiai pavyks sutikti ir beždžionių, tačiau įpratusios iš praeivių gauti maisto, jos įžūlios ir ne visada nusiteikusios draugiškai.
Kur kas draugiškesni gyvūnai gyvena Singapūro zoologijos sode, kuris įrengtas atsisakant ankštų narvų. Naktinio safario metu galima pamatyti visai čia pat vaikštinėjančius tigrus, liūtus, leopardus. Singapūre yra ir Jurong paukščių parkas, kuriame gyvena 8 tūkst. paukščių, ir povandeninis pasaulis – vaikščiojant stikliniu tuneliu galima stebėti prieš nosį kitapus stiklo plaukiojančius ryklius ir kitus jūros gyvūnus. (…)

Už valgymą metro ar gumos kramtymą – baudos

Būtent autoritarinis valdymas modernų bei turtingą Singapūrą labiausiai ir skiria nuo Europos. Žmonių teisių gynėjai Singapūrą kritikuoja dėl žodžio, susirinkimų, politinės veiklos laisvės suvaržymų, cenzūros, valstybės kontroliuojamos spaudos. Kita vertus, korupcijos lygis čia vienas mažiausių pasaulyje.
Lankantis Singapūre autoritarinio valdymo ženklų netrunki pastebėti. Prie kiekvieno kampo čia kabo keisčiausi draudimai, o už jų nepaisymą laukia solidžios baudos. Ne veltui Singapūras dar vadinamas draudimų šalimi. Atsigėrei arba užkandžiauji metro – klok 500 Singapūro dolerių (1 doleris – 2,2 Lt); dviračiu pervažiavai požeminę perėją – mokėk tūkstančio dolerių baudą. Tiek taip pat kainuos cigaretės surūkymas metro ir pažvejojimas centre draudžiamose vietose, 5 tūkst. dolerių – degių medžiagų įsinešimas į metro, 300 dolerių – šiukšlinimas gatvėje ar pasmaguriavimas kramtomąja guma, su kuria Singapūro valdžia kovoja tarsi su didžiausia grėsme šalies stabilumui. Šis Vakarų šalyse pamėgtas saldumynas, kurį išspjautą sunku nuvalyti nuo šaligatvio, švara itin besirūpinančiame Singapūre uždraustas: jo ne tik čia nenusipirksi, bet net negali įsivežti.
Nors tokia griežta kova su kramtomąja guma vakariečiui kelia šypseną, akivaizdu, kad griežti draudimai savo tikslą pasiekia: vaikštinėjant Singapūro centre negali nepastebėti, kad gatvės ir šaligatviai atrodo lyg išblizginti, o besimėtanti šiukšlė – tikra retenybė. Prisiminus kitose Pietryčių Azijos šalyse prie šaligatvių pūpsančias krūvas šiukšlių ar net čia pat gamtinius reikalus atliekančius suaugusiuosius (Kambodžoje tokį vaizdą teko matyti net tris kartus!), tie draudimai nebeatrodo tokie keisti. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nemažai lietuvių iš naujo atranda kalnuotąją Gruziją. Šalis keliautojus užburia temperamentingais, šiltai bendraujančiais žmonėmis, istoriniais miestais, vaizdingais kalnais ir puikiu klimatu.

„Šios šalies neįmanoma nepamilti. Buvo liūdna ir iki ašarų graudu išvažiuoti iš Gruzijos“, – sako Indra Chakimova, su draugu šią vasarą keliavusi po kalnuotąją šalį. Pusę kelionės laiko turistai skyrė pažinčiai su Gruzijos istorija bei kultūra, apžiūrėjo Tbilisį, lankėsi Kazbeko kalno apylinkėse, Kachetijos regione, uolose esančiame Vardzijos mieste, Boržomio-Charagaulio nacionalinį parką, užsuko į daugybę pakeliui pasitaikusių senovinių bažnyčių, menančių krikščionybės aušros laikus, bei apgriuvusias pilis, kurių istorijos nebepamena net netoliese gyvenantys kalniečiai. Na, o antroji kelionės dalis buvo skirta pasyvesniam poilsiui Gruzijos Las Vegasu ar San Tropezu vadinamame Batumio kurorte.
Tokia pilna įspūdžių kelionė porai kainavo apie 5,5 tūkst. Lt. Didžiąją kelionės biudžeto dalį sudarė lėktuvų bilietai į Tbilisį (950 Lt žmogui) bei vairuotojo su automobiliu samdymas iš vietinės turizmo agentūros – 425 Lt per parą. Nakvynė trijų žvaigždučių viešbutyje tiek sostinėje, tiek Batumyje kainuoja 138–170 Lt, tačiau yra nemažai žmonių, siūlančių keliautojams apsistoti pas juos. Tokia nakvynė kainuotų apie 100 Lt, tačiau galima rasti ir pigiau. Panašaus pobūdžio kelionę užsisakant lietuviškose agentūrose, poilsis Gruzijoje kainuotų vos ne dvigubai daugiau.

Kvapą gniaužiantys vaizdai

Keliautojai pirmas kelionės dienas skyrė Tbilisiui apžiūrėti. Dabartinio miesto teritorijoje žmonės įsikūrė jau IV a., o po šimto metų čia medžiojo karalius Vachtangas I Gorgasalis, kuris vydamasis pašautą fazaną aptiko čia karštąsias versmes. Šioje vietoje jis ir liepė statyti miestą. Na, o XIV–XV a. pastatytos Tbilisio pirtys stebina tik filmuose matyta rytietiška prabanga ir vilioja keliautojus pasipliuškenti sieros prisotintame vandenyje. Čia maudėsi ir prancūzų rašytojas Alexandre’as Dumas, ir rusų poetas Aleksandras Puškinas.
Palepinus kūną, verta pagalvoti ir apie dvasią. Tbilisyje įdomu aplankyti IV–V a. Narikalos tvirtovę, VI a. Ančischati bažnyčią, VIII a. Siono katedrą, Gruzijos Motinos skulptūrą. Pasigėrėti miesto vaizdu geriausia nuo kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas ir į upę, ir į senamiestį, ir į naujamiestį.
Keliautojai nenorėjo pasitenkinti tik vienu miestu, tad vietinėje turizmo agentūroje pasisamdė vairuotoją su automobiliu ir patraukė į toliau esančius Gruzijos regionus. Pirmiausia pasuko link bene garsiausio šalies kalno – Kazbeko. Pakeliui stabtelėjo prie dvispalvės upės. „Mums vairuotojas pasigyrė, kad tai bene vienintelė pasaulyje tokia vieta, kur į vieną vagą suteka dviejų spalvų upės. Susiliejusios dvi srovės ir bėga greta, galėtum liniją nubrėžti – viena upės pusė balta, kita juoda“, – pasakoja ponia Indra ir priduria, kad jokių ženklų, jog čia sustojęs gali pamatyti tokią įdomybę, autostradoje nėra.
Verta apžiūrėti ir senąją Gruzijos sostinę Mtschetą, nustebinančią VI a. Džvari vienuolynu bei XI a. Svetitschoveli katedra. Sakoma, kad šioje katedroje saugomas Kristaus apsiausto gabalėlis. Abu pastatai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Na, o atvykę į Kazbegio kaimelį, įsikūrusį ledynų kepure pasipuošusio daugiau nei 5 tūkst. metrų aukščio Kazbeko kalno papėdėje, keliautojai buvo iškraustyti iš vėsaus ir patogaus mersedeso. Mat šiam automobiliui akmenuotas ir duobėtas kelias, vedantis į viršų prie XIV a. Gergeti Šv. Trejybės bažnyčios, buvo neįveikiamas. Indrė su draugu persėdo į senutėlį „Niva“ automobilį, kuris, subarškėdamas ir sutratėdamas visais varžteliais kiekvienoje kelio duobėje, šiaip ne taip prasilenkdamas su kitais automobiliais, apvažiuodamas visas žvyro ir uolienų nuošliaužas, kilo viršun. Pasak Indros, buvo ir juokinga, ir baisu. Mat gruzinas vairuotojas keliautojus vis ramino, esą čia jis gimęs, augęs ir visą gyvenimą gyvenęs, tad keleiviai neturėtų nieko baimintis. Ir kad tikrai keleiviams nebūtų baisu, linksmino juos, persisukęs šnekino, spaudė rankas, visai pamiršdamas žiūrėti į kelią.
Šiaip ne taip pasiekus tikslą, Indrą apstulbino Gergeti Šv. Trejybės bažnyčios grožis, gaivus oras bei pasakiški vaizdai: skraidantys ereliai, žydinčios pievos, snieguotos kalnų viršūnės. Ne veltui Gergeti Šv. Trejybės bažnyčia snieguotų kalnų fone yra turistinės Gruzijos vizitinė kortelė. „Atrodo, pasistatyk palapinę, ir savaitę nei valgyti, nei gerti nereikės, vien tik vaizdais galėsi gyventi. Čia toks grožis, tokia ypatinga aura, kad net netikintis žmogus kažkuo pradeda tikėti“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi ponia Indra ir priduria, kad ir apylinkėse yra ką veikti – netoliese čiurlena terminiai šaltiniai, yra išlikę senovinių pastatų.
Antrąją išvykos dieną keliautojai skyrė Kachetijos regionui, kuris garsėja ne tik derlingomis žemėmis, vynuogynais, bet ir jaukiais senoviniais miestais, tokiais kaip Signagis. Šis miestas didžiuojasi seniausia Gruzijoje kilimų audykla, jaukiu senamiesčiu siauromis gatvelėmis, apsuptu XVIII a. gynybine siena. Čia verta pasivaikščioti ir pasigėrėti netikėtai atsiveriančiais vaizdais. „Žygiuoji gatve, pasuki už kampo, ir pasirodo, kad esi ant kalno, nuo kurio matyti visos apylinkės, vienuogynai, dirbami laukai“, – pasakoja moteris.
Tiesiog privalu aplankyti šalia Signagio esantį Šv. Nino vienuolyną, pastatytą IX a. Tai labai svarbi Gruzijos piligrimystės vieta, nes čia palaidota visos tautos labai gerbiama ir garbinama šv. Nino. Jai priskiriamas ne vienas stebuklas, tačiau svarbiausias šios šventosios darbas – gruzinų tautos apkrikštijimas. Nuo vienuolyno atsiveria puikus vaizdas į Alazanio slėnį, o netoliese čiurlena šaltinis, kuris dėl šventosios maldų esą įgijęs gydomųjų galių. Beje, panorus iš jo pasisemti vandens tektų ilgokai laukti savo eilės, mat čia būriais traukia vietiniai gyventojai.
Kachetijos regionas turtingas senovių pilių ir bažnyčių griuvėsių. Tačiau susidomėjus viena ar kita mažiau žinoma arba tiesiog pakeliui pasitaikiusia pilimi, beprasmiška jos istorijos ar net pavadinimo klausti vietinių – jiems tai kasdienis atributas, matomas kiekvieną dieną visą gyvenimą. Tuo įsitikino mūsų pašnekovai, privažiavę ant kalniuko stūksančią labai gražią, bet apgriuvusią pilį. Lietuviai nusprendė pasikalbėti apie ją su piemeniu, šalimais ganančiu avių bandą, tačiau nesusikalbėjo nei angliškai, nei rusiškai. Galiausiai vairuotojas gruzinas susistabdė senuką, kuris su asiliuku pro šalį važiavo. Paklaustas apie pilį, senelis atsakė, kad nors visą gyvenimą čia gyvena, bet kokia tai pilis, jis nežino. „Tokie tie gruzinai – visą gyvenimą iš kalnų nenusileidžia”, – šypteli pašnekovė. (…)

Faktai apie Gruziją

Sostinė: Tbilisis.
Gyventojų skaičius: apie 4,5 mln.
Piniginis vienetas: laris.
Maistas: garsiausias kepsnys – šašlykas, kepamas iš bet kurios avies ar kiaulės dalies. Verta paragauti tikros gruzinų virtos charčio sriubos, chinkalių, chačepurių. Beje, kaimo šašlykinėse valgiaraščio paprastai nebūna, tačiau galima drąsiai užsisakinėti populiariausius patiekalus.
Eismas: gruzinai dažniausiai vadovaujasi asmeninėmis, o ne eismo taisyklėmis.
Meilė: išgirdę, kad keliautojai iš Lietuvos, temperamentingieji gruzinai iš karto sako, kaip mes jus mylime, ir puola dovanoti, ką turi kišenėse, o kavinėse vaišinti vynu ar alumi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dešimt studijuojant Pietų Korėjoje praleistų mėnesių leido išvysti du visiškai priešingus šios šalies veidus.

Patys Pietų Korėjos gyventojai savo kraštą vadina Ryto ramumos šalimi. Vis dėlto negęstančios reklaminių stendų šviesos Pietų Korėjos miestuose tokios siurrealistinės ir eklektiškos, kad atrodo, jog norėdamas atrasti kampelį, kuriame galėtum pabūti ramus ir niekieno netrukdomas, turėsi gerai paieškoti. Gatvės čia nuolat pilnos žmonių. Korėjiečiai dirba labai daug, tad parduotuvės, restoranai ir barai atidaryti iki vėlaus vakaro, o dažnai – ir visą parą. Visą parą veikia ir daugelis bibliotekų, kuriose visada rasi besimokančių studentų.
Atrodo, kad ši šalis, kurios plotas vos pusantro karto didesnis nei Lietuvos ir kurioje sutelpa net 50 mln. gyventojų, niekada nemiega. Bet tai – labai apgaulingas įspūdis. Vos išvykus už miesto Korėjos vaizdai, kvapai ir garsai pasikeičia taip drastiškai, kad staiga suabejoji, ar tai tikrai ta pati šalis, kurioje buvai prieš keletą akimirkų.

Kas traukia turistus

Praėjo jau beveik šešiasdešimt metų po to, kai vykstant Korėjos karui buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp dabartinių Šiaurės ir Pietų Korėjų (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos šiaurėje ir Korėjos Respublikos pietuose). Ši sutartis nutraukė kruvinas skerdynes ir krašto niokojimą, tačiau vieną tautą ir kultūrą padalijo į dvi, taip sukurdama amžiną nesantaiką.
Karas nutrauktas, bet susivienijimo ir susijungimo prošvaisčių nematyti – abi šalys žengia pernelyg skirtingais keliais, o ir žmonės jau beveik nebemato prasmės vienytis. Taigi istorinė praeitis pamažu tampa vis svarbesne turizmo industrijos dalimi. Pietų Korėja išskirtinę padėtį išnaudoja organizuodama keliones į vadinamąją demilitarizuotąją zoną – ir turistus tai išties domina.
Čia jų laukia Jungtinė saugumo zona, arba Taikos miestelis, su „žydraisiais nameliais“, kurių sienos tapo Pietų ir Šiaurės atstovų bei Jungtinių Tautų pasiuntinių susitikimų liudininkėmis. Šiandien čia sieną akylai sergi abiejų Korėjų kareiviai.

Istorinė praeitis – pramogų šešėlyje

Aplankyti galima ir bent vieną iš trijų Šiaurės Korėjos iškastų tunelių (iš viso  rasti keturi), einančių po demilitarizuota zona. Reikalui esant per vieną valandą tokiu tuneliu į Pietų teritoriją iš Šiaurės buvo galima įvesti ištisą pėstininkų diviziją. Neabejingiems istorijai įspūdį padarys ir daugelis kitų objektų, kaip antai „Negrįžimo tiltas“ (angl. Bridge of No Return), kuriuo 1953 m. abi šalys naudojosi keisdamosi įkaitais.
Tiesa, dabar prie šių objektų užsieniečiai laukiami labiau nei patys korėjiečiai, kurių daugelis turi pasirūpinti specialiais leidimais, kad galėtų patekti į demilitarizuotą zoną. O užsieniečiams pakanka pasų ir išankstinės rezervacijos per kelionių agentūrą.
Matyt, jiems skirti suvenyrų kioskai. Ko gero, dėl jų 2 mln. lankytojų per metus pritraukiančiu pramogų kompleksu virto ir teritorijos padalijimo išskirtas šeimas paguosti turėjęs parkas. Kiekvienas čia pats atsako į klausimą, ar nuolatinis šurmulys tinka vietoje, kuri tokia reikšminga daugeliui likimų.

Seulas – miestas, turintis daugybę veidų

Pietų Korėjos sostinėje Seule istorija pasimiršta. Tai vienas didžiausių pasaulio miestų, kurio metro naudojasi daugiau nei 23 mln. žmonių. Tuščias ar bent pustuštis Seulo metro traukinys – labai retas ir fotografiją mėgstančiųjų kadro išties vertas vaizdas.
Ne lengviau tuščias pamatyti ir Seulo gatves, kuriose nuolat banguoja minios žmonių. Vieni skuba į darbus ar iš jų, daugybė gatvės prekeivių, išrikiavę savo prekystalius, kviečia paragauti tradicinio korėjietiško gatvės maisto, parduotuvių darbuotojai įvairiais būdais bando privilioti pirkėjų.
Gatvių architektūra taip pat primena, kokio dydžio miestas yra Seulas: pastatai stiebiasi aukščiau vieni už kitus, atkartodami kitų didžiųjų pasaulio megapolių architektūrą. Nuolatinės statybos į aukštį – įrodymas, kaip maža šiame mieste vietos ir kokia brangi čia žemė.
Apžvelgti miestą gan greitai bus galima iš 123 aukšto – šiuo metu viename Seulo rajonų statomas aukščiausias pastatas vadinamajame pirmajame pasaulyje, tarp Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. OECD) narių. „Lotte World Premium Tower“ aukštis sieks 556 metrus, o baigtas jis bus 2015 m.
Tame pačiame Seulo rajone toji pati „Lotte“ kompanija turi daugiaaukščių biurų pastatų, pramogų parką, milžinišką prekybos centrą, o ir keletas gyvenamųjų daugiaaukščių namų blokų taip pat pastatyti šios korporacijos. Kur pasisuksi – vienas vardas.
Tačiau statybų bumas paprastų miesto gyventojų interesų neužgožia – Seulo vadovai ypač daug dėmesio skiria viešosioms erdvėms, jų plėtrai ir tobulinimui.

Miestas, skirtas gyventojams

Ypač daug pokyčių mieste įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Kai tik buvo pastebėta, kad itin sparti miesto plėtra pradeda atsiliepti gyventojų sveikatai, suskubta kurti naujus parkus ir rekonstruoti senus, imta dar labiau puoselėti įspūdingus karališkųjų rūmų parkus.
Pastarųjų Seule – net penki ir visi vadinami bendru Penkerių Didžiųjų rūmų vardu. Visi rūmai buvo pastatyti Joseon, paskutiniosios ir ilgiausiai Korėją valdžiusios dinastijos, valdymo metais.
Prie jų galima priskirti ir dar vieną objektą, pastatytą tuo pačiu laikotarpiu. Tai Jongmyo šventykla, kurioje atliekamos memorialinės ceremonijos, skirtos šį pasaulį palikusiems karaliams ir karalienėms atminti. Viena tokių ceremonijų, pati didžiausia, atliekama gegužės pradžioje ir yra atvira plačiajai visuomenei be jokio užmokesčio už įėjimą, tad sutraukia didžiules minias. Nors šis renginys trunka ne vieną valandą, bet pavargti verta – tai neeilinė galimybė susipažinti su senovinėmis Korėjos tradicijomis ir papročiais. Kasmet šis renginys sudomina vis daugiau žmonių, o ceremonijos rengėjus ypač džiugina gausėjantis ceremoniją stebinčio šiaip jau nuo tradicijų vis labiau tolstančio jaunimo būrys.
Didžiuosiuose rūmuose daugybę žmonių sutraukia bei ne ką menkesnį įspūdį daro ir kasdien vykstančios sargybinių pasikeitimo ceremonijos. Ilgai atmintyje išlieka vaizdas, kaip Seulo miestą supančių kalnų fone stovinčių didingų išskirtinės architektūros rūmų vidiniuose kiemuose vyksta senoviniais drabužiais vilkinčių sargybinių eisena.
Bet net ir tai pražiopsojus nusivilti neverta – visi Seulo karališkieji rūmai vidiniuose kiemuose slepia ne vieną reto grožio parką su lotosų pilnais tvenkiniais, prie jų derančiais princų anksčiau lankytais poilsio ir arbatos gėrimo ceremonijoms skirtais nameliais bei rūmų fone iškylančiais kalnais. Čia atsiskleidžia visiškai kitoks – ramus ir įkvepiantis, senove ir tradicijomis dvelkiantis Seulo veidas

Lietuvą surado kalno viršūnėje

Pietų Korėjos gyventojai mėgsta gamtą ir menkiausiai progai pasitaikius stengiasi ištrūkti iš miesto. Kartais atrodo, kad savaitgaliais į kalnus išsiruošia visi. Tiesa, nepamiršdami pasiimti savo išmaniųjų telefonų. Na, ir iš tikrųjų – kam gi juos palikti namie, kai kalno viršūnėje yra puikiausias ryšys, tad įveikus kelią į viršūnę galima ant jos nusifotografuoti ir iškart tą nuotrauką išsiųsti draugams… arba naudojantis telefonu pasitikrinti, kur yra Lietuva.
Kartą užkopę į vieną viršūnę išsitraukėme Lietuvos vėliavą – norėjome su ja nusifotografuoti amą atimančiame uolų fone. Uolos viršūnėje buvęs prižiūrėtojas paklausė, iš kur atvykome ir kokios šalies vėliavą laikome. Išgirdęs atsakymą nesutriko: prisipažinęs, kad jam neteko girdėti tokios šalies, išsitraukė savąjį telefoną ir internetinėje enciklopedijoje pasitikrino, kurgi vis dėlto ta Lietuva.
Telefonai praverčia ir todėl, kad sveria gerokai mažiau nei skaitmeninės kameros, o nuotraukos tikrai geros kokybės. Įamžinti čia tikrai yra ką – Korėjos kalnų peizažai įspūdingi ir puikiai atperka visą nuovargį, kurį tenka patirti įveikiant statų kelią į viršų.

Dailininkus įkvepianti ramybė

Budistų šventyklos ar vienuolynai kalnuose – ne retenybė. Tačiau būtent jų vaizdai įkvėpė geriausius Rytų dailininkus! Išvydęs iš tirštos miglos į viršų kylančias stačias uolas su ant jų stūksančiomis šventyklėlėmis, supranti, kodėl kalnų viršūnės Pietų Korėjoje aplipusios žmonėmis, o kelyje link jų susidaro spūstys.
O ir Seulas, į jį žvelgiant nuo granitinio monolito viršūnės, užburia. Sostinė – it sustingusi, o daugybė daugiaaukščių pastatų iš ten atrodo lyg degtukų dėžutės, keliaaukščiai greitkeliai – it stori siūlai. Iš esmės chaotiškas, be galo įvairiapusiškas, korėjietišku palli palli (liet. greitai greitai) ritmu gyvenantis miestas sustingsta, nutyla ir vaizdą matančiajam užgniaužia kvapą. Tuomet supranti, kad ramybė yra visai šalia.

Faktai apie Korėją
Sostinė – Seulas.
Gyventojų skaičius – 50 mln.
Pietų Korėjoje yra vienas specialusis miestas, vienas specialusis savivaldos miestas, 6 metropoliniai miestai ir 9 provincijos.
Korėjos istorija siekia 5000 metų ir yra viena seniausių pasaulio civilizacijų pasaulyje.

Visos Rusijos per vienas atostogas nei apkeliausi, nei pažinsi, nebent kelionė truktų keletą metų. Todėl dažnas turistas, susiruošęs į Rusiją, keliones renkasi pagal savo pomėgius: žvejai traukia į šiaurę, slidininkai ir žygeiviai – į kalnus, istorijos ir meno mėgėjai – į Sankt Peterburgą ar Maskvą. O kiti miestai, skaičiuojantys ne vieną šimtmetį, dažnai be reikalo pamirštami.

Tarp lietuvių keliautojų vis dar gajus mitas, kad dauguma Rusijos miestų yra apleisti ir nykūs, pasidabinę kaminų miškais ar apgriuvusia sovietine architektūra. Vis dėlto šiuos stereotipus derėtų pamiršti, nes iš tiesų Rusijoje gausybė miestų, kurie turistus užburia cerkvių kupolais, didingais senamiesčiais ir vaizdinga gamta.
Tuo įsitikino ir Larisa Stročilo, su vyru bei dviem dukromis aplankiusi Sibiro miškų apsuptą Tiumenę, istorinį Jekaterinburgą, netoliese jo esantį gamyklinį Polevskojaus miestelį ir didingąją Kazanę ant Volgos kranto.
Keturių asmenų šeimai lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Tiumenę per Maskvą kainavo 3100 Lt, skrydis iš Kazanės į Vilnių, stabtelint Maskvoje, – 2058 Lt, už vizas teko pakloti apie 1000 Lt, už kupė apšnerkštame traukinyje – apie 800 Lt, dar 100 Lt kainavo iš Polevskojaus į Jekaterinburgą atvežęs taksi. Maisto produktų kainos panašios: atvežtiniai produktai kainuoja panašiai tiek, kiek ir Lietuvoje, o štai vietiniai nudžiugina gerokai mažesnėmis kainomis. Pavyzdžiui, jūros gėrybių rinkinio pakuotė maždaug tris kartus pigesnė nei Lietuvoje.
Tiesa, ponios Larisos kelionės tikslas nebuvo vien įdomūs turistiniai objektai, mat šeima kelionę derino su daugybę metų nematytų vyro giminių lankymu. Šios giminės istorija, kaip ir visos pokario kartos, verta ištiso romano ar kino filmo. Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo keturios paauglės seserys liko našlaitėmis, neturinčiomis kur prisiglausti: motina mirė, o tėvas dingo be žinios Staliningrado blokados metu, mergaičių gimtasis kaimas netoli Maskvos buvo užminuotas, o namas subombarduotas. Paauglės neturėjo kito pasirinkimo, kaip užsirašyti į tuo metu kuriamus savanorių būrius, kurie buvo siunčiami atstatyti suniokotų miestų. Taip dvi seserys atsidūrė Lietuvoje, viena – Urale, ketvirta įsikūrė Kurske. Iš pradžių seserys ir jų vaikai bendravo, tačiau vėliau bendravimas nutrūko ir tik prieš metus giminaičiai vieni kitus susirado per internetą.

Miškų ir pelkių apsuptyje
Ponia Larisa savo viešnagę Rusijoje pradėjo nuo Tiumenės, Vakarų Sibiro miesto, įsikūrusio prie Turos upės ir apsupto pelkynų bei miškų. “Kai lėktuve pranešė, kad atskridome į Tiumenę, pradėjau žvalgytis pro langą. Žiūriu – tik pelkynai, miškai, ežerai, ir daugiau nieko nėra. Pagalvojau, kurgi čia mes patekom”, – pirmą įspūdį prisimena moteris.
Pasak keliautojos, nors juokaujama, kad Tiumenė – kaimų sostinė, mat įsikūrusi totorių gyvenviečių vietoje, su kaimu šio miesto lyginti nedera. Iš tiesų Tiumenė maždaug tokio paties dydžio kaip Vilnius ir sparčiai plečiasi. Statoma daugybė įvairios paskirties pastatų bei gyvenamųjų namų, kurių butus išgraibsto iš šiaurinių regionų atvykę žmonės (o butai čia kainuoja panašiai kaip Vilniuje).
Pasirodo, Rusijoje jaunuoliai, norėdami užsidirbti pinigų būstui, renkasi sunkius darbus šiaurėje, kur, be atlyginimo, dar mokamas priedas už kenksmingas sąlygas. Pasak Larisos, gyvenimo sąlygas apsunkina ne tik mažai apgyvendintos vietovės, bet ir pati gamta, nes šiaurėje plyti galybė pelkynų, kurie vasarą sušyla ir pradeda skleisti nuodingas dujas bei garus. Dėl to vasarą vaikus stengiamasi kur nors išvežti, o valstybė apmoka vaikų poilsį pietuose. Tokiomis sąlygomis padirbėję dešimt–penkiolika metų, vėliau žmonės patraukia į gerokai švelnesnio klimato zonoje esančią Tiumenę ir čia įsikuria.
Miestas itin stengiasi pritraukti turistų – kuriama tam skirta infrastruktūra, steigiamos kaimo turizmo sodybos, statomi SPA centrai. Lankantis Tiumenėje nevertėtų praleisti progos pasipliuškenti gydomojo vandens baseinuose, mat čia gausu terminių vandenų, natūraliai prisotintų mineralinių medžiagų. „Gali rinktis kokį tik užsigeisi vandenį, kuriame daugiau ar mažiau kalcio ar magnio. Visur surašyta šių mineralų kiekis bei kiek laiko rekomenduojama tokiame vandenyje maudytis”, – paaiškina Larisa.
Turint laiko Tiumenėje galima aplankyti bene visų religijų šventyklas. Verta bent trumpam stabtelėti prie didingo XVII a. Šventosios Trejybės vyrų vienuolyno, to paties amžiaus grakštaus balto ir mėlyno soboro, nedidukės XX a. raudonų plytų katalikiškos Šv. Juozapo bažnyčios, pasigėrėti mečečių minaretais bei sinagoga. Keliaujant su vaikais įdomu apsilankyti visoje Rusijoje garsėjančiame Tiumenės lėlių teatre.

Užuosti visus Mendelejevo lentelės elementus
Iš Tiumenės vilniečiai patraukė į Jekaterinburgą – miestą, esantį į rytus nuo Uralo kalnų, kuriuose randama gausybė įvairiausių naudingų iškasenų. Jekaterinburgą, kaip geležies gavybos ir apdirbimo centrą, XVIII a. pr. įkūrė Petras I ir pavadino savo žmonos carienės Jekaterinos I garbei. Miestas ypač suklestėjo, kai XIX a. buvo nutiestas geležinkelis. Šiuo metu čia apdirbama platina, varis, geležis, išplėtota chemijos pramonė. Tačiau dauguma gamyklų ir fabrikų stūkso užmiestyje, tad miesto centras, pasak Larisos, labai švarus ir gražus.
Priminsime, kad būtent Jekaterinburge buvo kalinamas ir sušaudytas Rusijos caras Nikolajus II su šeima. O Sverdlovsku šis miestas buvo pervadintas sovietų veikėjo Jakovo Sverdlovo garbei. Kai Sverdlovsko sričiai ėmėsi vadovauti Borisas Jelcinas, mažytė kukli koplyčia, pastatyta paskutiniam Rusijos carui pagerbti, buvo nugriauta ir jos vietoje iškilo didinga cerkvė.
Vis dėlto Larisos šeima šiam miestui skyrė mažiau dėmesio, mat jų tikslas buvo už maždaug šešiasdešimties kilometrų stūksantis pramoninis Polevskojus, kuriame gyvena Larisos vyro Georgijaus teta. “Polevskojus – mažuliukas miestelis, panašiai kaip mūsų Elektrėnai. Pagrindinė vietinė įdomybė yra gal už kokių dešimties kilometrų, ten, kur gyveno ir kūrė XIX a. rašytojas ir folklorininkas Pavelas Bažovas. Galima keliauti jo kūrybos motyvais – yra kaimelis Ziuzelka, Ziuzelskajos pelkė, Uralo kalnai“, – pasakoja Larisa.
Priminsime, kad P.Bažovas surinko daugybę įdomių Uralo tautų folkloro pavyzdžių, parašė nemažai pasakų apie mitinių kalnų būtybių ir žmonių santykius.
Kita miestelio įdomybė, jei tik taip galima pavadinti, yra milžiniški fabrikai, gaminantys pačią įvairiausią įrangą. „Vienas fabrikas gamina didžiulius vamzdžius. Į tokį vamzdį puikiai tilptų trijų kambarių butas“, – pasakoja moteris ir priduria, kad nors čia daugybė fabrikų ir gamyklų, nuolat ieškoma naujų darbuotojų, tačiau žmonės gyvena sunkiai – atlyginimai maži, o darbo sąlygos sunkios.
„Vienas giminaitis smalsaudamas buvo užėjęs į vieną cechą pasižiūrėti, kaipgi vyksta darbas. Po penkiolikos minučių bėgte išbėgo ir apsivėmė, mat neištvėrė karščio, ūžesio ir triukšmo“, – teigia keliautoja.
Sudėtingos ne tik darbo, bet ir gyvenimo sąlygos. Vietos gyventojai juokauja, kad jie kasdien kvėpuoja visa Mendelejevo lentele. Dėl itin kenksmingomis medžiagomis užterštos aplinkos žmonės serga įvairiausiomis ligomis. Dėl sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygų dauguma darbininkų tampa alkoholikais arba svaiginasi narkotinėmis medžiagomis.

Visų religijų miestas
Trumpai paviešėję Polevskojaus miestelyje, vilniečiai įlipo į traukinį, kuriame jų laukė netikėtas šokas. „Keliaujant Rusijoje reikia labai atidžiai rinktis traukinius. Mes pataikėme į tokį, kuriuo iš šiaurinių rajonų namo grįžta vyrai, dirbantys naftos platformose. Traukinys buvo ypač purvinas ir apšnerkštas. Keliauti su dviem vaikais tokiu traukiniu buvo labai sunku“, – pasakoja moteris ir priduria, kad tai vienintelis dalykas, kuris per visą kelionę jai nepatiko.
Kazanėje vilniečių šeima pasijuto patekusi į didžiules visame mieste vykstančias statybas – rodos, visi keliai užtverti, visur verda darbas. Pasirodo, miestas ruošiasi 2013 m. Rusijos universiadai ir privalo per metus baigti statyti 39 sporto kompleksus. Tačiau šios masinės statybos miesto grožio neužgožė.
Kazanėje, kaip ir Tiumenėje, gausybė įvairių religijų viena už kitą įspūdingesnių šventovių – bažnyčių, cerkvių, mečečių. Tikriausiai todėl šiame mieste architektui ir menininkui Ildarui Chanovui kilo idėja pastatyti Visų religijų šventovę, kurioje būtų sujungti stačiatikių cerkvės, katalikų bažnyčios, mečetės, sinagogos, pagodos ir netgi kitų, jau išnykusių, religijų šventyklų elementai. Unikalus statinys pradėtas statyti 1994 m. ir dabar smalsuolius žavi įvairiaspalviais bokštais.
Kazanė skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį, todėl unikalių architektūrinių ir istorinių paminklų čia ne vienas. Verta užsukti į XVIII a. Petropavlovsko soborą, pasigrožėti grakščia XVIII a. Mardžani mečete, įdomu apžiūrėti XVI a. Kazanės kremlių su puikiai išlikusiais įtvirtinimais, didingus ir pompastiškus XIX a. Gubernatoriaus rūmus bei universiteto pastatus.
Poniai Larisai labai patiko pagrindinė Kazanės Baumano gatvė – joje daugybė bronzinių skulptūrų, suteikiančių nemažai džiaugsmo ir suaugusiems, ir vaikams, pavyzdžiui, fontanas su varlėmis, bronzinė karieta, į kurią galima įlipti, ir kt. Moteris atkreipė dėmesį ir į daugybę miestą puošiančių fontanų.
Vieną įspūdingiausių ekskursijų – pasiplaukiojimą po Volgą motoriniu laiveliu ir vaišes iš čia pat pagauto 8 kg šamo – Larisai ir jos šeimai surengė draugai.
Viešint Kazanėje, kaip pataria keliautoja, reikėtų nepraleisti ir progos išsimaudyti Mėlynajame ežere, kurio vanduo turi gydomųjų savybių. Nediduko ežero vandens temperatūra ir žiemą, ir vasarą vienoda – keturi laipsniai šilumos, o vanduo toks skaidrus, kad dugno akmenėliai, gulintys 18 metrų gylyje, atrodo ranka pasiekiami.

Šiais laikais vis daugiau lietuvių, kaip ir kitų šalių gyventojų, savo atostogas organizuoja patys: Valstybinio turizmo departamento duomenimis, savarankiškai internetu keliones jau planuoja per 85 proc. turistų, o jas per įvairias turizmo įmones užsisako tik apie 13 proc. keliautojų.

Šie pokyčiai kelionių organizatorius ir turizmo agentūras verčia ieškoti kitų būdų, kaip išlikti rinkoje.
Štai Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas liepos pradžioje vyko į savo paties organizuotą pažintinę kelionę po Skandinavijos šalis. Pačiam planuoti savo atostogas V.Vasiliauskui labai patinka. Nors nacionalinio banko vadovas gaudamas solidų atlyginimą tikrai gali sau leisti naudotis ir kelionių organizatorių paslaugomis, tačiau į juos nesikreipia, nes rengti keliones pačiam yra malonu.
Vis dėlto daugumai keliautojų galimybė sutaupyti yra svarbiausias dalykas. Juk tokia pati kelionė, suorganizuota savarankiškai, gali būti perpus pigesnė, nei įsigyta turizmo agentūroje.
Be to, pastaruoju metu daugiau lietuvių naudojasi Lenkijos ir kitų šalių turizmo agentūrų paslaugomis, nes jos poilsines keliones parduoda daug pigiau nei Lietuvos įmonės.
Valstybinio turizmo departamento duomenimis, pastaruosius keletą metų turizmo organizatorių ir kelionių agentūrų Lietuvoje skaičius gana stabilus. Tai rodo, kad įmonės prie pokyčių prisitaiko pasiūlydamos kitų paslaugų. Kelionių agentūros “Novaturas” atstovė Ieva Dorelaitienė patikino, kad nenorėdami atsilikti nuo konkurentų jie keičia savo veiklą. Pavyzdžiui, klientams jau nebūtina pirkti visą kelionės paketą, nes galima įsigyti tik skrydį į pasirinktą šalį (Turkiją, Ispaniją, Kroatiją ir t.t.), atskirai užsisakyti viešbutį ar kitas paslaugas.
Lietuvos turizmo asociacijos vadovė Danutė Mažeikaitė patvirtino, kad kelionių agentūrų nemažėja, nes jos sėkmingai persiorientavo – ėmė siūlyti įvairių paslaugų keliones savarankiškai planuojantiems gyventojams. Be to, pasak D.Mažeikaitės, tam tikra dalis žmonių, kurie per savo atostogas nori išvengti su kelionės planavimu susijusių rūpesčių, visada naudosis kelionių organizatorių paslaugomis.

Kambodžos simboliu tapęs senovinis šventyklų miestas Ankoras yra svarbiausia, tačiau toli gražu ne vienintelė dėmesio verta kryptis šioje Pietryčių Azijos šalyje.

Kambodža šiandien kupina kontrastų: šalia – skurdas ir prabanga, besišypsantys vietiniai ir primušto šuns žvilgsniu žvelgiantys elgetaujantys vaikai, šalies simboliu tapęs išpuoselėtas senųjų šventyklų miestas Ankoras ir purvina, chaotiška sostinė Pnompenis. Ar verta šią šalį įtraukti į savo kelionių žemėlapį? Tikrai taip, nes Kambodžoje gyvenantiems khmerams, nors ir nelepinamiems istorijos vingių, gamtos ir civilizacijos stebuklų atseikėta su kaupu. O kur dar skanus maistas, vietos gyventojų draugiškumas ir mažos kainos.
Svarbiausia vykstant į šią Pietryčių Azijos šalį nepamiršti dviejų dalykų: atidumo, nes, kaip ir daugumoje šio regiono šalių, prekeiviai bandys nuplėšti kuo daugiau, ir šypsenos, kuri padės tiek derantis dėl kainos, tiek bendraujant su vietiniais.

Šalies pasididžiavimas – šventyklų miestas Ankoras

Khmerų pasididžiavimas ir svarbiausias turistų traukos objektas – aštuntojo pasaulio stebuklo vardo vertas senovinių šventyklų miestas Ankoras, 9–15 mūsų eros amžiuje buvusi khmerų imperijos sostinė. Kasmet jį aplanko apie du milijonus turistų.
Visam Ankorui apžiūrėti nepakaks nei dienos, nei dviejų, nes patogūs asfaltuoti keliukai jungia keliolika skirtingų, tarp šimtamečių medžių pasislėpusių šventyklų. Daugelis čia važiuoja pasisamdę triračius motociklus tuktukus arba automobilius, bet mes į Ankorą vykome dviračiais. Nuo Siem Reapo miesto, tapusio baze į šventyklų pasaulį ketinantiems leistis keliautojams, iki Ankoro yra aštuoni kilometrai. Žinoma, plieskiant saulei nuo dviračio tyrinėti Ankoro miestą buvo iššūkis, bet viską atpirko galimybė lėtai sukti ratus senoviniame mieste tarp vešlių medžių ir sustoti pakeliui vos panorėjus: nufotografuoti skurdžių lūšnelių su kieme lakstančiais nuogais vaikais ar vietinių „kolonėlių“ – prie kelio sėdinčių prekeivių, siūlančių į butelius supilstyto benzino, pašerti šalimais maklinėjančių beždžionių čia pat nusipirktu keistu vaisiumi ar stabtelėti prie vietinio turgelio.
Pažintį su Ankoro miestu reikia pradėti nuo jo karūnos perlo – Ankor Vato šventyklos komplekso, pavaizduoto net Kambodžos vėliavoje ir ant pinigų banknotų. Iš tolo trimis galingais bokštais pasitinkanti senovinė šventykla, pagyvinta aplink augančių palmių žaluma, priverčia stabtelėti ilgiau. Tai didžiausias religinis kompleksas pasaulyje, tad įėjus vidun galima valandų valandas naršyti tarp akmeninių sienų po įvairiausius užkaborius ir griuvėsius, laipioti aptrupėjusiais stačiais laiptais, tikintis išvysti ką nors neįprasta, ar gėrėtis smilkalais apdėta miniatiūrine šventyklėle, tyrinėti išlikusius reljefus, vaizduojančius dievybes, demonus bei karo scenas su drambliais.
Be Ankor Vato šventyklos, Ankoro mieste būtina pamatyti dar mažiausiai dvi unikalias šventyklas. Viena jų yra Bayon, kuri nustebins didžiuliais akmeniniuose bokštuose iškaltais ciniškai besišypsančiais veidais. Atrodo, kad tie veidai žvelgia iš kiekvieno kampo, nes čia jų net 216.
Kita šventykla, kuri leis pasijusti tarsi filme apie džiunglėse slypinčiuose senoviniuose miestuose lobių ieškančius archeologus, vadinasi Ta Prohm. Joje iš tiesų filmuota tokia juosta – “Kapų plėšikė Lara Kroft”. Dar šios šventyklos prieangyje pajunti gamtos galią: milžiniškos šimtamečių medžių šaknys tarsi plieniniai vijokliai apraizgiusios šventyklos sienas, bokštus, užlipusios ant stogo ir perskyrusios koridorius. Vaizdas toks nematytas ir paslaptingas, kad nesunkiai galėtum įsivaizduoti ir čia pat po medžio šaknimis, šventyklos rūsyje, slypintį lobį.
Po įspūdžių pilnos dienos grįžus į Siem Reapo miestą taip pat yra ką veikti: galima pasilepinti valandos masažu vos už tris dolerius, apsilankyti suvenyrų ir vietinio kolorito pilname naktiniame turguje ar išbandyti nacionalinę virtuvę – kad ir paragauti apkepintų skėrių, kuriuos su pasigardžiavimu kremta pirkėjų laukiantys šių „skanėstų“ pardavėjai.
Siem Reapas dažnam keliautojui tampa ir stotele, norint pamatyti minų muziejų ar dar vieną lietuvio akiai neįprastą vaizdą – netoliese esančius plaukiojančius kaimus, kurių namai iškilę ant vandens skalaujamų medinių polių.

Poilsis negyvenamose salose

Po intensyvios galingų khmerų valdovų įkurto Ankoro miesto apžiūros verta atsipūsti. Nusprendėme tai padaryti populiariausiame Kambodžos pajūrio kurorte Sihanukvilyje, o kad šis kurortas tikrai populiariausias, netrukus įsitikinome. Penktadienio pavakare nusprendę iš Pnompenio nusigauti į Sihanukvillį aplakstėme visas ten vežančias autobusų kompanijas, tačiau niekur nebuvo likę nė vienos laisvos vietos. Teko iš ryto vykti pirmuoju autobusu – net septintą valandą ryto šia kryptimi išjudėjo du pilni tos pačios kompanijos autobusai.
Sihanukvilis garsėja balto smėlio paplūdimiais, palei pakrantę išsimėčiusiomis salomis ir paplūdimiu nusidriekusia restoranų bei barų alėja. Vis dėlto norint ramaus poilsio savaitgalį čia geriau nevykti: populiariausi paplūdimiai sausakimši ir nuo turistų, ir nuo vietinių, gatvės prekeiviai ir elgetos neleidžia nė akimirkai atsikvėpti, o muzika netyla iki ryto. Tik sekmadienį vakare paplūdimiai ištuštėja, o prekeivių ir elgetų šiek tiek apmažėja. Beje, norint išvengti įkyruolių galima vykti į tolimesnius neurbanizuotus arba viešbučių bei aukštesnio lygio restoranų prižiūrimus paplūdimius – už gultus mokėti nereikės, užteks įsigyti gėrimo.
O didžiausia ramybė maudantis šiltoje jūroje ar gulint balto smėlio paplūdimyje laukia netoliese esančiose negyvenamose salose, iki kurių triaukščiai laivai turistus plukdo beveik kasdien. Prie salų esančių koralų rifų turų organizatoriai surengia paviršinį nardymą, praplukdo pro brangiausią Kambodžos viešbutį mažytėje saloje, o norintiems pabėgti nuo civilizacijos pasiūlo pernakvoti salose esančiose ekologiškose trobelėse.
Atvykus į Kambodžą reikėtų nepraleisti progos pasivažinėti bambukiniu traukinuku Batambange ir apsilankyti Kampote – prancūzų kolonijiniame mieste, kuris atvykėlį prisijaukina savo architektūra, lėtu tempu ir žaliųjų pipirų plantacijomis. Skanaudami gardų kambodžietišką maistą žalių Kampoto pipirų kekę savo lėkštėje radome ne kartą, o iki Kambodžos pilietinio karo be šių pipirų neišsiversdavo ir joks save gerbiantis Paryžiaus restoranas.

Tragiška istorija khmerų nepalaužė

Tailandas šiandien skelbiasi esąs besišypsanti šalis, tačiau aplankius daugelį Pietryčių Azijos šalių šį titulą norisi skirti Kambodžai. Su šilta šypsena tave priims viešbutyje, palydės vietiniai gyventojai gatvėje ar tuktuko vairuotojai. Nors, kaip ir daugelyje šio regiono šalių, tuktuko vairuotojas už pavėžėjimą užsiprašys trigubos kainos, derėsis jis su šypsena ir be jokio nuožmumo, kaip kitose šalyse.
Net keista, kad šypsena tapusi šios šalies gyventojų palydove, turint galvoje, kiek khmerai yra prisikentėję. Nuo 9 iki 15 amžiaus khmerų imperija dominavo regione, vėliau Kambodžą kolonizavo prancūzai, o 1953 m. šalis paskelbė savo nepriklausomybę. Tačiau jau po dviejų dešimtmečių prasidėjo tai, ką galima vadinti kruviniausiu laikotarpiu Kambodžos istorijoje. 1975 m. į valdžią atėjo karinis komunistinis judėjimas “Raudonieji khmerai”, ėmęsi protu nesuvokiamos ir šalį visiškai nustekenusios reformos. Jie siekė paversti Kambodžą milžinišku agrariniu kooperatyvu, todėl bene visi miestų gyventojai buvo priversti palikti namus ir apsigyventi darbo stovyklose kaimuose, kur turėjo dirbti iki 15 valandų per parą, o gyvasčiai palaikyti tegaudavo pavandenijusios ryžių košės.
Šalies inteligentai buvo išžudyti. Manoma, kad vos per trejus “Raudonųjų khmerų” valdymo metus buvo nužudyta, mirė nuo bado bei ligų mažiausiai 1,7 mln. gyventojų. Be to, “Raudonieji khmerai” visoje Kambodžoje prikaišiojo minų, tad daugybė žmonių joms sprogus buvo smarkiai sužaloti, prarado galūnes.
Šį kruviną tarpsnį primenančių sužalotų žmonių viešint Kambodžoje neįmanoma nepamatyti – daugybė jų elgetauja gatvėse. Elgetų skaičius šioje šalyje iš tiesų pribloškia. Pnompenio gatvėje sustojus prie raudonos spalvos šviesoforo automobilį ar tuktuką apipuls gailiai žvelgiantys vaikai, prigulus paplūdimyje populiariame Sihanukvilio kurorte kas minutę atropos, atšliaus luošiai, o trumpam sustojus autobusui bet kuriame mieste prie durų išsirikiuos paliegę seniai. Keisčiausia, kad net esant tokiai armijai elgetų vietiniai krapšto smulkius banknotus ir dalija nuskriaustiesiems. Nors dauguma gyvena skurdžiai, dalytis tuo, ką turi, atrodo, yra khmerų gyvenimo dalis.
Galbūt dėl to, kad khmerai su atvykusiais svečiais dosniai dalijasi ir savo šypsenomis, viešnagė šioje šalyje palieka vien malonius prisiminimus.

Faktai apie Kambodžą

Sostinė: Pnompenis.
Gyventojų skaičius: 15 milijonų.
Piginis vienetas – rialas, bet doleris toks paplitęs, kad jais galima ne tik atsiskaityti viešbučiuose ar kavinėse, bet ir išsiimti iš bankomatų.
Korupcija: Kambodžoje kyšiai plačiai įsišakniję. Pagal „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą Kambodža užima 164 vietą iš 182-iejų.
Maistas: garsus nacionalinis khmerų patiekalas amoc: banano lape kepta žuvis su kokosais ir citrinžolėmis. Tačiau Kambodžoje gyventojai valgo viską – keptus svirplius, ančiukų embrionus, skrudintus tarantulus.

Kainos (JAV doleriais)

Valanda tradicinio khmerų masažo    3
Dvivietis kambarys viešbutyje su vonia ir tualetu    9–20
Bilietas autobusu iš sostinės Pnompenio į pajūrio kurortą Sihanukvilį (185 km)    5
Kambodžos viza mėnesiui (darantis atvykus oro uoste)    20
Bilietas į senovės šventyklų miestą Ankorą    20
Pietūs kavinėje    6–8

Jamaika – sala, į kurią verta siųsti pesimistus pasimokyti linksmiau ir džiugiau žvelgti į gyvenimą bei pasaulį. Juk net ir liūdniausias atostogautojas vos po kelių minučių, praleistų saloje, pasidabins šypsena ir gera nuotaika.

Keliautojai, atostogoms ieškantys romantiškiausios pasaulyje vietos, daug galvos nesuka – dažniausiai renkasi Karibų jūros salas, garsėjančias idiliškais paplūdimiais su svyrančiomis palmėmis, turkio spalvos tingia jūra ir tuntais įvairiaspalvių žuvelių bei elegantiškai plasnojančių rajų. Na, o tie, kurie tingaus drybsojimo paplūdimyje nepakenčia, stengiasi aplankyti kuo daugiau šio regionų salų ir pasimėgauti skirtinga jų kultūra, pasigrožėti kaip kaleidoskope besikeičiančiais ir užburiančiais vaizdais.
Tokią kelionę per atostogas pasirinko ir vilniečiai Indrė bei Žilvaras Zinkevičiai. Iš Majamio išplaukę laivu „Costa Atlantica“, šie keliautojai per 12 dienų aplankė šešias valstybes bei salas: Meksiką, Terkso ir Kaikoso Salas, Bahamas, Hondūrą, Belizą, Jamaiką. Tokiam įspūdžių pilnam kruizui pora išleido per 7 tūkst. Lt. Į šią kainą įskaičiuota ir patogi kajutė, ir maistas, ir įdomios ekskursijos. Tiesa, papildomai dar reikėjo mokėti už skrydį iki JAV ir atgal.
Kiekviena aplankyta sala ar valstybė vilniečius stebino savo išskirtinumu. Štai Meksika pakerėjo galimybėmis. „Meksikoje yra be galo daug įdomių dalykų: turtingos senovės likučiai, dabartinė kultūra, puikus maistas, nuostabūs vandens parkai. Čia kiekvieną dieną galima rasti vis naujos įdomios veiklos“, – sako Žilvaras.
Grand Terko sala sužavėjo krištoliniu paplūdimiu ir rajų bei margaspalvių žuvyčių būriais, o legendinės Bahamos – nevaržomu siautuliu ir prabanga. Paplūdimiuose pristatyta scenų, skamba muzika, kepama mėsa, liejasi egzotiškiausi kokteiliai. Pasak Žilvaro, Bahamų prabangos simbolis galėtų būti vienas brangiausių pasaulio viešbučių „Atlantis“. Jame yra garsūs Michaelo Jacksono vardu pavadinti apartamentai, kurių kaina siekia net 35 tūkst. JAV dolerių parai. Trumpiausias laikotarpis, kuriam galima išsinuomoti šiuos apartamentus, yra penkios paros. Tiesa, net ir turint tokią sumą apartamentų tektų ilgokai luktelėti, mat jie išnuomoti bent dešimčiai mėnesių į priekį.
O štai Hondūre vaizdas jau visai kitoks. Žemyninė šios šalies dalis – viena pavojingiausių vietų Žemėje, dėl pavojaus gyvybei turistai ten net neplukdomi. Net ir Hondūrui priklausančioje Roatano saloje, kuri pritaikyta turistų pramogoms, – čia lankomos plantacijos, organizuojamos kakavos, šokolado degustacijos, paplūdimiuose sudaromos galimybės pasimėgauti nardymu, – turistai akylai saugomi.
Panaši padėtis ir Belize. „Tokio skurdo dar neteko matyti. Skurdžiau jau tikriausiai neįmanoma gyventi. Miestuose bankus saugo automatais ginkluoti apsaugininkai. Visi pastatai apjuosti spygliuotomis vielomis, netgi bažnyčios ir mokyklos. Vieno miesto centre parodė, vietinių gyventojų supratimu, prabangų kvartalą, tai jis toks, koks pas mus būtų labiausiai apleistas rajonas“, – stebisi Žilvaras ir priduria, kad ši šalis turi ir daug pliusų. Čia yra didžiausia jaguarų populiacija pasaulyje, nemažai laisvėje gyvenančių tapyrų ir, aišku, gausybė senųjų indėnų civilizacijų liekanų – piramidžių.
Na, o Jamaika iš kitų aplankytų šalių išsiskiria ne gamtiniais ar architektūriniais paminklais, bet žmonėmis, jų linksmumu, nuoširdžiu bendravimu ir visur skambančios regio stiliaus muzikos garsais. „Jamaikoje išlipęs iš laivo, nuo pirmųjų žingsnių pradedi jausti tą ypatingą vietinę dvasią. Pasijunti tarsi atsidūręs kitame pasaulyje. Žmonės savo kalba, intonacijomis, gestais ir šypsenomis sukuria ypatingą nuotaiką. Ten gali nuvažiuoti nusiminęs, tačiau netrukus pradėsi šypsotis“, – teigia keliautojas.

Šypsenų sala
Pasak keliautojų, dėl nuolat visur skambančios muzikos atrodo, kad saloje vyksta nesibaigiantis koncertas. Vietiniai gyventojai nuolat kažką niūniuoja, linguoja. Jie noriai kalba apie muziką, vos tik pajutę bent menkiausią susidomėjimą, mielai pademonstruoja ir vokalinius gebėjimus. Ypač garbinamas Bobas Marley. „Bobas Marley jiems yra tai, kas pakylėjo salą ir padarė ją išskirtinę. Kiekvienas ten gyvenantis žmogus jam jaučiasi dėkingas – juk gausybė turistų čia atvyksta daugiausia kaip tik dėl šio dainininko legendos“, – tvirtina Ž.Zinkevičius.
Priminsime, kad Robertas Nesta Marley gimė Jamaikoje, o savo muzikinę karjerą pradėjo septintojo dešimtmečio pradžioje. Dainininkas, pasipuošęs įspūdinga plaukų ševeliūra – ilgais veltūnais, barzdele, dažnai ir žalios, geltonos bei raudonos spalvų kepure (tai Etiopijos vėliavos spalvų motyvai, mat Jamaikoje daugiausia gyvena žmonės, kurių protėvius vergų pirkliai atgabeno vergauti būtent iš šios šalies), visame pasaulyje į savo koncertus sutraukdavo didžiules minias gerbėjų. Verta paminėti, kad B.Marley yra vienas garsiausių religinio rastafarianizmo judėjimo narys. Tyrinėtojų teigimu, iš rastafarianizmo kultūros ir kilusi regio stiliaus muzika.
Rastafarianizmą labai sunku apibūdinti, mat jis turi ir religinio judėjimo, ir sektos, ir kulto, ir jaunimo mados elementų. Šio judėjimo lyderis buvo Markus Harvis, kuris laikėsi nuomonės, kad juodaodžiai turėtų grįžti namo, į Afriką, ir ten atsikratyti priespaudos. Katalikiškų pažiūrų M.Harvis pateikė ir įdomią bei neįprastą Biblijos interpretacija: esą Jėzus Kristus buvo juodaodis. Dar keisčiau atrodo kai kurių tyrinėtojų teiginiai, jog šio judėjimo nariai svaiginasi marihuana tam, kad pasiektų aukštesnį sąmonės lygį ir intymiai pabendrautų su Jan – Dievu.
Kad ir kokios būtų priežastys, marihuanos vartojimas Jamaikoje itin paplitęs, nors oficialiai šie narkotikai ir uždrausti. „Einant miestu ar paplūdimiu visur ir visada jaučiamas specifinis kvapas. O rastamanai rūkydami nelabai ir slepiasi“, – pastebėjo Žilvaras. Jo žodžiais, marihuanos prekeiviai irgi per daug nesislapstydami siūlo turistams nusipirkti šių narkotikų. Tačiau gidai turistus įspėjo su prekeiviais neprasidėti ir apskritai elgtis atsargiai, nes nusikalstamumas Jamaikoje gana didelis.
Vis dėlto bendravimas su jamaikiečiais nuo pirmų žodžių tampa įdomiu nuotykiu. Linksmina žmonių gestai, sunkiai suprantama kalba ir specifiniai posakiai.

Kopimas į krioklius
Nuo kitų Karibų salų Jamaika skiriasi tuo, kad yra vulkaninės, o ne koralinės kilmės, tad jos reljefas kitoks. Saloje stūkso Mėlynieji kalnai, garma daugybė mažesnių ar didesnių krioklių, raižyta pakrantė vilioja spalvingais paplūdimiais, šalia kurių įsikūrę jaukūs kurortai.
Bene labiausiai turistų mėgstamas kurortas yra Očo Riosas, garsėjantis botanikos sodais ir kriokliais. „Mes lankėmės Kojabos soduose. Didžiulį įspūdį padarė karališkosios palmės – jos tiesiog milžiniškos ir nepaprastai gražios. Apžiūrėjome egzotiškuosius drakono krūmus, gal aštuonių ar devynių rūšių palmes. Tame sode dar yra ir nedidukas muziejus apie Jamaiką bei apie B.Marley. Taip pat eksponuojama keletas prieškolumbinių archeologinių iškasenų, yra ir įdomių istorinių nuotraukų, kuriose užfiksuoti įvairūs salos įvykiai“, – dėsto Žilvaras.
Očo Riose yra ir vienas žinomiausių Jamaikos turistinių objektų – Dunns upės kriokliai. Turistams čia organizuojama įdomi atrakcija – kopimas į krioklius. Paprastai prieš šį kopimą stengiamasi kaip reikiant įbauginti – pripasakojama, kad tai labai pavojinga. O kaip yra iš tikrųjų? Pasak Žilvaro, gidai įspėja, kad reikia avėti specialią avalynę, tačiau pats keliautojas lipo avėdamas paprastais sandalais. Buvo keletas vietų, kur lipti buvo sudėtinga, ir kelioms vyresnio amžiaus moterims reikėjo padėti. Atrodė, kad pati baisiausia šios pramogos dalis bus slidūs akmenys. Tačiau, pasirodo, vietiniai tuos akmenis šveičia keletą kartų per dieną, kad būtų neslidu.
„Atrakcija įdomi: visi susikimba rankomis ir vorele lipa kelis šimtus metrų į viršų. Vienur tenka nučiuožti, kitur – panerti ar nušokti iš kokio pusantro metro aukščio į vandenį. Kartu eina keli vietiniai gyventojai, vienas visaip linksmina, kitas filmuoja ir kelionės gale iš karto sumontuoja filmą, kad pamatytum, kaip sekėsi griuvinėti“, – prisimena Žilvaras.
Jamaikos sostinėje Kingstone labiausiai turistus domina B.Marley muziejus ir šalia jo esanti ekspresyvi dainininko skulptūra. Tačiau atbaido didelis nusikalstamumas. Keliautojai pabrėžia, kad net jamaikiečiai turistams pataria vengti šio miesto arba vaikštinėti tik su gerai pažįstamais vietiniais gyventojais.
O štai Montego Bėjus, kurio pavadinimas lietuviams labai gerai žinomas iš Vytauto Kernagio dainos, jau visiškai kitoks miestas: jis įsikūręs pusiasalyje, neaukštų, bet itin vaizdingų kalnų apsuptyje, ir yra itin mėgstama užsieniečių bei turtingesnių jamaikiečių atostogų vieta. Čia nemažai vasarnamių turi ir žinomos Holivudo įžymybės. Jame verta užsukti į Aquasol terminį parką, stabtelėti prie Rožės rūmų, atiduoti pagarbą Kristupui Kolumbui, kuris buvo išlipęs netoli nuo šio miesto esančiame paplūdimyje.

Faktai apie Jamaiką
Jamaika – sala ir valstybė Karibų jūroje, Didžiųjų Antilų salyne.
Plotas – beveik 11 tūkst. kv. km.
Gyventojų – beveik 3 mln.
Sostinė – Kingstonas.
Jamaikos salą išgarsino muzika. Iš salos kilo ir paplito ska, regio, mento muzikos stiliai. Teigiama, kad dauguma hiphopo bruožų taip pat susiję su Jamaikoje vyraujančiais muzikos stiliais. Garsiausi iš Jamaikos kilę muzikantai yra Bobas Marley, Shaggy, Jimmy Cliffas.
Teigiama, kad Ianas Flemingas, gyvendamas Jamaikoje, parašė savo romanus apie britų šnipą Džeimsą Bondą.
Populiariausi suvenyrai iš Jamaikos: romas ir cigarai.