Valstybės kontrolės auditas atskleidė, kad Lietuvoje nesudarytos pakankamos sąlygos apsaugoti gyventojų sveikatą ir aplinką nuo triukšmo neigiamo poveikio, o dėl su triukšmu susijusių ES direktyvų nepaisymo Lietuvai gali būti pradėta ES teisės pažeidimo procedūra ir taikomos sankcijos.
Paaiškėjo, kad nors Lietuva yra įpareigota iki birželio 30-osios sudaryti strateginius triukšmo žemėlapius, jų sudaryti kol kas neįmanoma, nes savo darbo neatliko nei Susisiekimo ministerija, nei atskiros savivaldybės.
Susisiekimo ministerija bei jai pavaldžios Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Valstybinė geležinkelio inspekcija vis dar neįgyvendinusios penkių triukšmo valdymo priemonių. Taip pat paaiškėjo, kad triukšmo valdymo duomenis Triukšmo prevencijos tarybai kasmet pateikia ne visos valstybės ir savivaldybių institucijos, privalančios tokius duomenis pateikti.
Keturių triukšmo valdymo priemonių neįgyvendino ir Sveikatos apsaugos ministerija, todėl nežinoma triukšmo prevencijos priemonių taikymo praktika savivaldybėse ir triukšmo lygis visoje šalyje prie mokyklų, ligoninių ir tose vietose, kur būtina mažinti triukšmą.
Net nuo 2008 m. iš aštuonių audituotų savivaldybių kompensuotų priemonių triukšmui mažinti prie mokyklų ir darželių iki šiol neįrengė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio miestų bei Radviliškio ir Ukmergės rajonų savivaldybės, o triukšmo prevencijos zonų nepatvirtino Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestų bei Jonavos, Radviliškio ir Ukmergės rajonų savivaldybės. Tyliųjų gamtos zonų nenustatė Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos miestų bei Ukmergės ir Radviliškio rajonų savivaldybės, o tyliųjų viešųjų zonų nenustatė Kauno ir Šiaulių miestų savivaldybės.
Be to, iki šiol nereglamentuoti ir daugiau nei pusės savivaldybių veiksmai vykdant triukšmo, kylančio atliekant statybos ir remonto darbus, kontrolę.

Kontrastų pilnai Meksikai apibūdinti, rodos, užtenka keturių žodžių: paslaptinga, įspūdinga, pašėlusi ir spalvinga. Į šiuos žodžius sutelpa žlugusių civilizacijų didybės likučiai, indėnų tautų ir užkariautojų ispanų kultūrų sintezė, pašėlęs didžiųjų miestų gyvenimas, idiliška kurortų ramybė bei gamtos spalvos ir kvapai.

Keliautojus į Meksiką bene labiausiai vilioja senųjų indėnų civilizacijų didybės likučiai: žlugusių miestų griuvėsiai, stebinantys dydžiu, statytojų geometrijos, inžinerijos bei astronomijos išmanymu, piramidėmis bei šventyklomis, kraupokais kulto pastatais ir dekoracijomis. Turistų fantaziją kaitina tiek senosios legendos, tiek tyrinėtojų spėlionės apie dar neatrastus indėnų statinius, stūksančius džiunglių glūdumoje, tiek faktas, kad daugelio atsakymų į klausimus apie šių miestų statytojus bei gyventojus nėra.
Vilnietė Jurgita Kukytė pas draugus Meksikoje viešėjo pusantro mėnesio. Per tą laiką apžiūrėjo net tik įdomiausius senuosius indėnų miestus, bet ir sostinę Meksiką, kuriame mėgavosi pašėlusiu tempu ir muzikos ritmais tiesiog gatvėse ir aikštėse, taip pat pasivažinėjo idiliška Ramiojo vandenyno pakrante. Mergina neaplenkė ir kitų Meksikos įdomybių, pavyzdžiui, žavaus sidabrakalių miestelio Tasko, esančio kalnuose, arba Moterų salos, kurioje seniau buvo garbinama medicinos ir gimdyvių globėja deivė Ix Chel. Pasakojama, kad atvykę ispanai čia rado daug moterų pavidalo skulptūrų, todėl salą taip ir pavadino.

Civilizacijų didybės likučiai

Vieną didžiausių įspūdžių J.Kukytei padarė viešnagė senuosiuose indėnų miestuose. „Palenkėje labai gražu, nes miestas apsuptas džiunglių. O Teotihuakane lankiausi debesuotą dieną. Griuvėsių likučiai ir fantastiški debesys sukūrė pasakišką, nerealią atmosferą, ten pravaikščiojome nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi Jurgita ir priduria, kad viešnagė Teotihuakane kainuoja apie 10 Lt, o Tulume galima apsilankyti už 8 Lt.
Tulumas, majų uostas, klestėjęs nuo XIII iki XV a., pastatytas ant vaizdingo Karibų jūros kranto Kintana Roo valstijoje. Įdomu paklaidžioti ir po Čiapaso valstijoje esančio VII–X a. Palenkės miesto griuvėsius, skendinčius džiunglių žalumoje. Čia puikiai išlikęs karalių rūmų kompleksas, akį traukia įdomūs bareljefai ir paslatingi užrašai.
Meksikoje jau buvusieji planuojantiems ten vykti rekomenduoja užsukti ir į Oachakos valstijoje stūksantį vadinamąjį Monte Albano miestą, kurį sapotekai surentė ant 1,4 tūkst. metrų kalno maždaug V a. pr. Kr., prieš tai rankomis išlyginę vietą miestui statyti. Iki šių dienų yra išlikę įspūdingų religinės paskirties pastatų, įdomių stelų su iškaltomis persikreipusiomis žmonių figūromis.
Na, o nuvykus į Jukatano valstiją galima palyginti Ušmalio ir Čičen Icos miestus. Pastarasis miestas, kuriame viešpatavo ir actekai, ir toltekai, keliautojus vis dar stebina Kukulkano piramide, kaukolėmis, iškaltomis ant Compantlio pakylos, ant kurios buvo laikomos priešų galvos, o Ušmalis keri savo puošnia architektūra – Kerėtojo piramide ir vadinamuoju Moterų vienuolyno keturkampiu, kuriame, pasak tyrinėtojų, buvo apgyvendinami aukojimui atrinkti žmonės ir išskirtinėje prabangoje laukdavo savo mirties.
O pats paslaptingiausias indėnų miestas – Teotihuakanas, esantis netoli Meksiko. Apie jo statytojus ir gyventojus vis dar nieko nežinoma. Tyrinėtojai mano, kad miestas klestėjo nuo I a. iki maždaug VIII a. Archeologai, ištyrinėję įvairius radinius, spėlioja, kad čia gyvenę apie 200 tūkst. gyventojų, kurie greičiausiai buvo susiskirstę į skirtingus sluoksnius ar kastas: didikus, pirklius, amatininkus, kuriuos valdė žyniai. Įdomus šio miesto planas: centras – Mirusiųjų alėja, vedanti nuo milžiniškos aikštės, sąlyginai pavadintos turgaviete, iki galingų laiptuotų Saulės ir Mėnulio piramidžių. Palei visą alėją pastatytos mažesnės piramidės, ant kurių kažkada stovėjo šventyklos. Už šventyklų rikiavosi rūmų ir gyvenamųjų namų kvartalai.
Tyrinėtojai mano, kad Teotihuakano klestėjimą lėmė kelios priežastys: šalimais buvo didžiausios tais laikais obsidiano, vulkaninio stiklo, kasyklos, o iš jo indėnai gamindavo įrankius ir ginklus, be to, šis miestas įkurtas itin derlingame slėnyje. Kodėl jis žlugo – neaišku, yra požymių, rodančių, kad Teotihuakaną VIII a. nusiaubė didžiulis gaisras. Po šešių šimtmečių į šias vietas atsibastę actekai ir netoliese įkūrę savajį Tenočtitlaną rado tik griuvėsius, kurie jiems padarė tokį įspūdį, kad šią vietą pavadino dievų buveine ir ėmė joje laidoti savo didikus.
Kad ir kaip ten būtų, išlikusios laiptuotos piramidės savo dydžiu ir derme su aplinka ar net tolimais kalnų siluetais atima žadą. Pasak Jurgitos, ne veltui actekų padavimai pasakoja, kad jos pastatytos Saulei ir Mėnuliui sukurti.

Ispanų ir indėnų kultūrų sintezė

Priminsime, kad actekų Tenočtitlano nuo ispanų neišgelbėjo jokios aukos dievams. XVI a. konkistadoras Hernanas Kortesas, užgrobęs stipriai apsigavusio ir ispanus dievais palaikiusio Montesumos miestą, leido jį savo kariams išplėšti, o vėliau įsakė sulyginti su žeme. Montesumos rūmų vietoje nugalėtojas pasistatydino rezidenciją. Netrukus Meksika tapo Ispanjos kolonija, o Tenočtitlano vietoje išaugo naujas miestas – Meksikas.
Tačiau ir dabartiniame Meksike yra šis tas likę iš actekų miesto. Pavyzdžiui, sutampa miestų centrai – tai dabartinė Konstitucijos aikštė, vadinama Zocalo, o kai kuriuose pastatuose gali atpažinti nasrus šiepiančias ar tiesiog piktai žvelgiančias indėnų mitines būtybes iš kadaise sunaikintų šventyklų.
Konstitucijos aikštėje akį traukia Valstybės rūmai su garsiomis Diego Riveiros freskomis, taip pat aristokratų rūmai, rotušė. O šiaurės rytinėje aikštės dalyje išliko actekų šventyklos sienos fragmentas. Tačiau labiausiai turistus vilioja didžiausia Lotynų Amerikos barokinė klasicistinė katedra, pastatyta iš nugriautos šventyklos akmenų. „Pasivaikščiojus po katedrą apima jausmas, tarsi vienoje bažnyčioje būtų sugrūsta daugybė skirtingų bažnyčių su gausybe šventųjų altorių“, – pasakoja Jurgita. Jos manymu, tai buvo ir pats europietiškiausias bažnyčios interjeras, kokį teko matyti keliaujant po šalį.
Dabartinė Meksikos kultūra tarsi gimusi iš indėnų ir ispanų kultūros, o bažnyčių interjeras gali būti geriausias kultūrų maišymosi pavyzdys. „Kiekviena bažnyčia vis kitokia, vyrauja vis kitos spalvos. Mažesniuose miesteliuose ypač jaučiama indėnų įtaka – spalvos ir pačios šventųjų skulptūros visai ne tokios, kokios mums įprastos. Skulptūros, europiečių akimis žiūrint, labiau primena lėles. Pavyzdžiui, Švč. Mergelė Marija su peruku, aprengta suknele. O vienoje bažnyčioje mačiau Kristaus statulą, kurios galima ir išsigąsti. Padabintas peruku, indėnišku apdaru, šiek tiek palenkęs galvą, atrodo, tuoj tuoj nužengs nuo kryžiaus“, – sako J.Kuklytė.
Pasak keliautojos, Meksikoje itin stiprus Gvadelupės Mergelės kultas. Kiekviename rajone, beveik kiekvienoje gatvelėje, pamatysi išpuoštą Gvadelupės Mergelės altorėlį. „Nueini į turgų, žmogus pardavineja batus, o tarp batų įrengtas ir altorėlis“, – pasakoja mergina ir pabrėžia, kad šios šventosios kultas labiau paplitęs tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių.
Gvadelupės Mergelė indėnės pavidalu esą apsireiškusi toje vietoje, kurioje vietiniai garbino vieną savo deivių, ir buvusi labai panaši į vieną tų deivių. Nors kai kurie tyrinėtojai teigia, esą šį pasakojimą sukūrė misionieriai, norėdami greičiau apkrikštyti indėnus.

Neįprastos šventės

Įdomios Meksikoje ir šventės, rodančios, kaip krikščioniškos tradicijos sumišusios su vietinių tautų papročiais. Švenčių laikotarpis prasideda nuo lapkričio ir tęsiasi maždaug iki vasario. Pasak Jurgitos, viena įdomesnių – Mirusiųjų šventė, kurios simboliai yra kaukolės ir griaučiai. Tačiau šią dieną žmonės itin linksmai švenčia tiesiog išpuoštose gatvėse. Mirusiems gaminami savotiški altorėliai su nuotraukomis, šalia kurių sudedama tai, ką mirusysis mėgo, pavyzdžiui, alus ar kiti gėrimai.
Na, o jei kelionė nesutampa su šventėmis, nuliūsti neverta – gal pavyks išvysti Skraiduolių šokį (Danza de los Voladores), kuriuo indėnai nuo senų senovės bandydavo prišaukti lietų. Per šį ritualą keturi penki vyrai, vilkintys ryškiais drabužiais, užsikabaroja ant aukšto stulpo, prisiriša virvėmis ir aidint būgnų bei fleitų garsams šoka žemyn taip, kad, kol nusileidžia ant žemės, 13 kartų apsisuktų aplink save ir aplink stulpą.
O jei šėlsmo ir įspūdžių dar negana, verta užsukti į Chočimilką – tai 125 kv. km teritorija sostinėje, išraižyta kanalais su pūpsančiomis dirbtinėmis salomis, kuriose auginamos daržovės ir gėlės. Visos šios gėrybės plukdomis spalvingomis, gėlėmis išdabintomis valtimis, vadinamomis trachineros. Be to, vyriškis, norėdamas palenkti damos širdį, gali užsisakyti, kad valtelė būtų išdabinta nuostabiausiomis gėlėmis, ant jos užrašytas mylimosios vardas, o valtyje serenadas dainuotų tradiciniais drabužiais pasipuošę muzikantai.
Ir dar svarbu žinoti, kad mirę senoviniai miestai, indėnų ir ispanų kultūrų sintezė nėra vieninteliai įdomūs dalykai Meksikoje, nes įvairovė čia milžiniška: akį traukia ir ugnikalniai, ir spalvingi kukurūzų laukai, ir džiunglės, ir išskirtinis maistas, žinoma, ir aistringa muzika, indėnų legendos ar daugelis kitų dalykų, kuriuos galima patirti atvykus tik į šią šalį.

Daiva Urbienė

Faktai apie Meksiką

Meksikos Jungtinės Valstijos – federalinė konstitucinė respublika Šiaurės Amerikoje
Plotas – apie 2 mln. kv. km
Sostinė – Meksikas
Gyventojų – apie 109 mln.

Per pastaruosius trejus metus smarkiai susitraukusi Lietuvos turizmo rinka, atsigauna. Kelionių organizatoriai prognozuoja, kad šią vasarą lietuvių kelionių į užsienį skaičius pasieks prieškrizinį lygį. Be to, vis daugiau norinčių įdomiau praleisti atostogas ir sutaupyti, keliones organizuojasi savarankiškai.

Prieš dešimtmetį kelionės į užsienį organizavimo rūpesčius buvo įprasta patikėti tik turizmo agentūrai. Daugelis turistų keliones įsivaizdavo tik su organizatoriaus autobusu, kai visa grupė greitai apibėga žymiausius miesto lankytinus objektus, o vakare keliautojai pristatomi į viešbutį. Dabar Lietuvos turisto portretas gerokai pasikeitęs – tai savarankiškais, laisvas, jau nemažai šalių aplankęs keliautojas, kuriam neįdomu drybsoti paplūdimyje ar vykti vien tik į turistų traukos centrus. Vis daugiau lietuvių nori pamatyti tikrą svetimos šalies gyvenimą, artimiau pažinti jos kultūrą, gamtą, tad ieško vietų, neįtrauktų į turistinius gidus ir keliauja savarankiškai. Štai pernai vos 12 proc. į užsienį išvykusių lietuvių turistų pasinaudojo kelionių organizatorių paslaugomis. Beje, tokių keliautojų, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, palyginus su 2008 m. buvo net 41,9 proc. mažiau.
Tokius pokyčius lemia ne tik noras įdomiau keliauti ir daugiau pamatyti negu siūlo turistinės agentūros, bet ir siekis sutaupyti. Galimybes pigiau keliauti atvėrė pigių skrydžių aviakompanijos, kurias pasirinkus dažnai sutaupoma apie 600-700 Lt kelionės kainos. Be to, jos praplėtė ir maršrutus, kasmet pristatydamos tiesioginius reisus į tas šalis, kur kelionių organizatoriai vykti dar nesiūlo.
Šie pokyčiai turizmo rinkoje kelionių organizatorius verčia persiorientuoti. Tad dabar jie siūlo ne tik pilnus turistinių paslaugų paketus, bet ir vieną ar kelias paslaugas. Pavyzdžiui, gali surasti tik viešbutį ir suorganizuoti atvežimą iš oro uosto arba galima nusipirkti lėktuvo bilietus, nakvynę viešbutyje, o ekskursijas organizuotis pačiam. Dar vienas, pastaraisiais metais sparčiai populiarėjantis, kelionės organizavimo būdas, kai turistas pats nusiperka lėktuvo bilietus, o gidas jį pasitikęs svečioje šalyje padeda nuvykti į viešbutį ir paskui organizuoja turus po miestą.
Vis dėlto, atsiranda vis daugiau keliautojų, kuriems nereikalingos jokios tarpininkų paslaugos. Keliauja jie su pigių skrydžių aviakompanijomis, automobiliu, autobusais, traukiniais, viešbučius užsisako internetu arba ieško, kur apsistoti nuvykę, o maršrutą susidėlioja panaršę internete.
Keliauja pagal vietinių rekomendacijas

Vilnietė Rūta Eidukaitytė su šeima išmaišiusi beveik visas Europos šalis, keliavusi po Indiją, Laosą, Kambodžą, Gruziją, sako, kad keliones organizuojasi pati, nes pastebėjo, kad tai ką siūlo aplankyti turizmo agentūros nėra pačios įdomiausios vietos. „Dažniausiai vežioja po atstatytas pilis, kitus turistams pritaikytus objektus. Taip pamatai išblizgintą šalį. Man įdomiau keliauti pasikliaujant vietinių rekomendacijomis. Štai Gruzijoje sutikti žmonės pasiūlė apsilankyti kaimo SPA, – pasakoja R.Eidukaitytė. – Išvydome seną apgriuvusį tvartą, kurio viduryje iš žemės trykšta karšto vandens srovės. Mėgaujiesi jomis, o aplink laksto laukiniai šunys. To nepasiūlys jokie kelionių organizatoriai“.
Tailande moteris taip pat patyrė ne vieną keliavimo savarankiškai privalumą. Pavyzdžiui, vietiniai pasiūlė pairstyti valtimi, kuri plukdo ryžius. Taip keliautojų šeima atsidūrė beveik negyvenamoje mažoje salytėje.
Kad patirtų kuo daugiau įspūdžių, be to, galėtų patikusioje vietoje apsistoti ilgesniam laikui, R.Eidukaitytė, net viešbučių neužsakinėja iš anksto. „Kai ruošėmės atostogoms Gruzijoje, iš vieno keliautojo susirinkome kontaktus gruzinų, kurie savo namuose išnuomoja kambarius. Tačiau ne norėdami sutaupyti, o kad iš arčiau pamatytumėt, kaip jie gyvena, sužinotumėm, ką verta aplankyti“, – kaip organizuojasi keliones atskleidžia R.Eidukaitytė.
Nors tokioms nakvynių paieškoms sugaištama nemažai laiko, tačiau keliautojos nuomone, tai tik suteikia atostogoms šarmo. Net jeigu reikia pusė dienos ar dar ilgiau ieškoti, kur apsistoti, nuotaika dėl to R.Eidukaitytei, nesubjūra. Mat tai puiki proga išmaišyti visą miestelį.
Tokia patirtis žavi ir kitą keliautoją, Karolį Matusevičių, pamėgusį klajoti po svečias šalis automobiliu. „Slovakijoje kartą iki vidurnakčio ieškojom vietos nakvynei. Apvažiavom septynis viešbučius, kol radom dirbantį. Tačiau jeigu ne šios paieškos nebūtumėm iš arčiau susipažinę su tuo miesteliu“, – neabejoja K.Matusevičius. Ir priduria, kad didžiausias kelionės automobiliu privalumas, kad gali užklysti į mažiausią kaimelį, pabendrauti su nuo civilizacijos atitrūkusiais kalnų gyventojais, kiek nori grožėtis gamta. „Dažniausiai keliauju dešimt dienų ir sudėlioju maršrutą taip, kad pirmyn važiuodamas aplankyčiau vienas šalis ar miestus, grįždamas – kitus“, – pasakoja K.Matusevičius automobiliu du kartus keliavęs į Kroatiją, aplankęs Juodkalniją, Bulgariją, Čekiją, Austriją, Švediją.

Savarankiškai keliauti perpus pigiau negu su agentūra

Nors visi savarankiškai keliaujantys turistai tvirtina, kad organizuotis kelionę pačiam yra įdomiau negu gauti visą informaciją iš organizatorių, tačiau pripažįsta, kad tai nėra lengvas darbas. „Net neužsakinėjant iš anksto viešbučių ir smulkiai neplanuojant, ką nori aplankyti, reikia dvi dienas nuo ryto iki vakaro skirti maršruto dėliojimui“, – teigia K.Matusevičius.
Jam antrina R.Eidukaitytė: „Dažnai pigius lėktuvo bilietus greičiau pavyksta rasti negu susidėlioti maršrutą. Turistinius traukos centrus mes praleidžiame, tad informaciją, kur vykti renkamės iš pažįstamų, internetiniuose keliautojų forumuose.“
Būtent tai, kad reikia skirti daug laiko organizavimui, nemažai žmonių atbaido nuo savarankiško keliavimo. Kai kurie baiminasi, kad nuvykę į svetimą šalį nesusikalbės, iš daugybės pasiūlymų internete neišsirinks geriausio viešbučio varianto arba nenori tam gaišti laiko, nors užsisakius nakvynės vietas savarankiškai, ypač privačiame sektoriuje, galima nemažai sutaupyti.
Pigių kelionių ieškotojas, puslapio makalius.lt įkūrėjas Rimvydas Širvinskas skaičiuoja, kad tarkim birželio mėnesį norint atostogauti Maljorkoje, turizmo agentūroje už kelionę teks suploti apie 2000 Lt, o susiorganizavus pačiam galima išsitekti su 1000 Lt. Poilsis Koso saloje, užsisakius pigius bilietus ir nakvynę internete atsieina maždaug 1200 Lt, o kelionių organizatoriui teks sumokėti apie 2000 Lt.
Besikeičiantys keliautojų poreikiai didžiuosius kelionių organizatorius skatina siūlyti išskaidytas paslaugas. Štai nuo šios vasaros „Novaturas“ pardavinės ne tik poilsinių kelionių komplektus, bet ir siūlys tik skrydžio bilietus tiems klientams, kurie nori keliauti savarankiškai. Tokias paslaugas jau ne vienerius metus teikia kelionių organizatorius „Tez Tour“. Tačiau R.Širvinskas pataria pernelyg nesižavėti didžiųjų kelionių organizatorių siūlomomis naujovėmis. „Nemažai agentūrų dabar siūlo įsigyti tik kelionių bilietus, tačiau dažniausiai jų kaina palyginus su visų paslaugų paketu yra mažesnė vos keliais šimtais litų. Tad žmogus palyginęs, kad nedaug sutaupys, be to, išvengs papildomų rūpesčių, užsisako visą komplektą“, – organizatorių gudrybes atskleidžia R.Širvinskas.

Lietuvos turistai vis drąsesni

Vis dėlto, kelionių pardavimo tinklalapį judek.lt valdančios bendrovės „Travelonline Baltics“ vadovas Arūnas Navickas pastebi, kad kasmet tik daugės turistų, kurie keliones organizuosis patys. Mat vis daugiau žmonių išgirdę savarankiškai keliavusiųjų pasakojimus, išdrąsėja ir patys pabando susidėlioti maršrutą, susirasti pigesnius bilietus. „Atsiradus naujovėms daugeliui žmonių norisi jas išbandyti. Tai ir psichologinis aspektas, – mano A.Navickas. – Tačiau visuomet išliks nemaža dalis keliautojų, kurie neeikvos savo laiko viešbučių paieškoms. Kai didelis asortimentas, o žmogus vyksta į tą šalį pirmą kartą, labai sudėtinga atsirinkti. Štai Maljorkos saloje yra daugiau kaip tūkstantis viešbučių. Tad turistui kyla labai daug klausimų“.
Tą patvirtina Lina Mažeikienė, kuri Šveicariją, Čekiją, Lenkiją, Austriją, Milaną aplankė su turistinėmis grupėmis, o prieš pora metų vykdama į Amsterdamą iš agentūros užsisakė tik lėktuvo bilietus ir viešbutį. „Paskaičiavau, kad taip pigiau. Be to, mane labai išvargindavo derinimasis prie grupės ir priklausymas nuo gido programos. Kai po pusmečio nusprendžiau vykti į Romą lėktuvo bilietus jau pati susiradau, tačiau dėl viešbučių kreipiausi į agentūrą. Mat kelis vakarus prasėdėjusi prie interneto ir neradusi tinkamos nakvynei vietos, nusprendžiau negaišti laiko“, – pasakoja L.Mažeikienė.
Tiesa, organizuodamasi paskutinę kelionę į Barseloną, ji nepasinaudojo jokios tarpininkų paslaugomis. „Įgijau daugiau patirties, tapau drąsesnė, todėl ryžausi viską pati užsisakinėti internetu. Sutaupiau apie tris šimtus litų ir rezultatu nenusivyliau. Vis dėlto, planuodama kitas atostogas viešbučių pati neieškosiu. Mat vykstant savarankiškai dar nemažai laiko reikia skirti susirinkti informacijai apie lankytinus objektus“, – dėsto moteris.
Turizmo agentūrų tinklo „West Express“ generalinis direktorius Egidijus Vaišvilas pabrėžia, kad laiko sąnaudos ne vienintelė priežastis, kodėl lietuviai neatsisako kelionių organizatorių paslaugų. „Mūsų agentūrose maždaug kas penktas keliautojas kartu su lėktuvo bilietu užsako ir viešbutį. Kaina labai nedaug skiriasi nuo tos kai pats žmogus susiranda, tačiau retas pagalvoja apie tai, kad agentūra pasirūpins keleiviu, jei viešbutis negalės priimti svečio dėl kambarių užimtumo. Taip pat atstovaus keleivio interesus konfliktinėse situacijose, kurių neretai pasitaiko“, – teigia E.Vaišvilas.

Populiarėja Graikijos salos, Malta, Maljorka

Nors kelionių organizatoriai šiuo metu priversti konkuruoti su pigių skrydžių aviakompanijomis, taip pat turizmo rinkos dalimi turi dalintis su bendrovėmis, kurios siūlo internetu įsigyti tik lėktuvų bilietus ir viešbučius, tačiau šiemet jų nuotaikos optimistinės. „Jau esame pardavę daugiau nei 40 proc. visų planuotų vasaros kelionių. O į populiariausią lietuvaičių atostogų šalį Turkiją – beveik pusę planuotų sezono kelionių. Poilsiautojų susidomėjimas nemažėja, tad vasaros sezono srautai turėtų dar išaugti“, – prognozuoja „Tez Tour“ atstovė I.Aukštuolytė.
Kelionių organizatorius „Novaturas“ taip pat skaičiuoja didesnius keliautojų srautus nei pernai. Per vasaros išankstinio pardavimo laikotarpį (iki balandžio 1 d.) įmonė kelionių pardavė apie 30 proc. daugiau negu pernai.
„Ekonominis nuosmukis pakeitė keliavimo įpročius – keliaujama kiek mažiau, lietuviai renkasi mažesnę kainą, kelionės užsakomos iš anksčiau, klientai ateina geriau žinodami ko nori, tačiau pagal keliautojų skaičių rinka atsigauna, ir jau lenkia 2009 m. lygį“, – teigia E.Vaišvilas.
Nors šią vasarą populiariausia lietuvių atostogų kryptis, kaip ir daugelį metų, vėl išliks Turkija, tačiau poilsiautojai aktyviai domisi ir kitomis šalimis. „Tiek tiesioginių reisų, kiek pasiūlyta šiemet, nebuvo nei vienais metais. O tai populiarina ir kitas kryptis. Ypač didelis susidomėjimas šiuo metu Graikijos Koso ir Rodo salomis, Maljorka, Malta“, – pastebi A.Navickas.
Anot R.Širvinsko, užsienio turizmo rinkoje juntamas panašios tendencijos – susidomėjimas viena ar kita kryptimi priklauso nuo tą, ką naujo pasiūlo pigių skrydžių bendrovės. „Prieš keletą metų net patyrę užsienio keliautojai mažai žinojo apie Graikijos Korfu salą, tačiau atsiradus galimybei ten nuskristi su pigiomis avialinijomis, vis daugiau poilsiautojų iš didžiųjų ES šalių, ilsisi šioje vietoje“, – sako R.Širvinskas.
E.Vaišvilas pastebi dar vieną tendenciją: „Bendras ekonominis nuosmukis verčia Vokietijos, D.Britanijos gyventojus vėl grįžti atostogauti į pigesnes šalis: Graikiją, Turkiją, Ispaniją, todėl turizmo paslaugų kainos šiose šalyse nemažėja“.
„Atostogas Graikijoje pernai kainavo 15 proc. mažiau, tačiau šią vasarą paslaugų kainos grįžo į 2010 m. lygį. Mat salose nesijaučia ekonominės krizės, o turistų srautai nemažėja. Sunki dabartinė ekonominė Ispanijos padėtis, kelionių kainai į šią šalį įtakos taip pat neturi“, – paaiškina A.Navickas.

Ieško alternatyvų pigiems bilietams ir įprastoms kelionėms

Beje, vis daugiau lietuvių ieško alternatyvų įprastoms šalims. „Poilsiui renkasi mažiau žinomus regionus – Bulgariją, Graikijos salas, arba aktyvesnes pažintines programas egzotiniuose kraštuose – Filipinuose, Vietname, Pietų Amerikoje. Šiemet tokių kelionių paklausa auga apie 50 proc.“, – skaičiuoja „West Express“ generalinis direktorius E.Vaišvilas.
Nusprendę atostogauti ne Europoje lietuviai dažniausiai keliauja į Tailandą. Mat, pasak R.Širvinsko, ten galima pasijusti turtuoliu – vakarienė kainuoja 3 Lt, SPA procedūros atsieina vos 6 Lt, o vietinių avialinijų bilietai – 20-30 Lt.
Nors dabar keliauti lėktuvu yra bene pigiausia, tačiau išradingi turistai atranda ir kitų būdų. Štai K.Matusevičius savaitgalio kelionėms renkasi autobusą. „Į Taliną, Varšuvą, Rygą galima nuvažiuoti už 50 Lt. Kelių dienų užtenka apžiūrėti miestui“, – sako K.Matusevičius.
„Skelbiamos akcijos, kai pirmi autobuso Vilnius-Berlynas bilietai kainuoja tik 10 Lt (įprasta kaina 140 Lt). Dažnai lietuviai su autobusu nuvažiuoja iki Rygos, paskui keltu persikelia į Helsinkį ir taip aplanko kelis miestus“, – vardina R.Širvinskas.
Neretai norėdami sutaupyti Lietuvos turistai renkasi ir užsienio šalių kelionių agentūras. Pavyzdžiui, iš Lenkijos keliauja į Tunisą, Kroatiją, iš Vokietijos – Kubą, Malaiziją, Viduržemio jūros regiono šalis, iš Olandijos – į Portugaliją. Taip galima sutaupyti, nes aptarnaudamos didesnę rinką, užsienio šalių kelionių agentūros iš viešbučių gauna pigesnius pasiūlymus.
Beje, lietuvių įprotį pasyviai drybsoti prie jūros ar viešbučių baseinų, keičia pažintiniai maršrutai net ir atostogaujant kurortuose.
Be to, pasak E.Vaišvilo, tiek pasaulyje, tiek ir pas mus jaučiama tendencija, kad keliautojai linkę labiau grožėtis gamtovaizdžiais. Tuo tarpu prieš keletą metų labiau buvo domimasi istoriniais objektais. „Kitas populiarėjantis kelionių būdas – hobio turizmas: kulinarinės kelionės, vyno ūkių lankymas, nardymo, jėgos aitvarų mėgėjų kelionės“, – apibendrina E.Vaišvilas

Lietuvos turistų kelionės į užsienį
Kelionės (mln.) Organizavo kelionių agentūros (proc.)
2005 m. 1,6 12,1
2006 m. 1,8 13
2007 m. 1,7 14,9
2008 m. 1,8 18,1
2009 m. 1,3 17,3
2010 m. 1,4 14,2
2011 m. 1,5 12,1
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Transporto priemonės, kurias dažniausiai renkasi keliautojai (proc.)
Lėktuvas 53,9
Lengvasis automobilis 29,4
Maršrutinis autobusas 5,9
Traukinys 5,4
Turistinis autobusas 3
Laivas, keltas 2,3
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2010 m. duomenys

Populiariausios kelionių kryptys 2011 m. (išvykusių lietuvių skaičius, tūkst.)
1. Latvija 191,3
2. Baltarusija 170
3. Jungtinė Karalystė 149,3
4. Lenkija 145
5. Vokietija 116,4
6. Rusija 100,2
7. Turkija 55,7
8. Airija 45,5
9. Norvegija 45,2
10. Egiptas 28,7
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Populiariausios kelionių agentūrų organizuojamos kelionės (išvykusių lietuvių skaičius, tūkst.)
2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m.*
1. Turkija 70,8 58,2 56,7 50,6
2. Egiptas 58,1 42,7 41,8 23,6
3. Graikija 27,3 21,9 15,6 15,8
4. Ispanija 17,6 13,7 12 11,1
5. Italija 15,3 8,8 7,6 8,8
6. Prancūzija 11,2 6,1 5 6,1
7. Bulgarija 4,5 3,9 3,2 6,1
8. Švedija 3,7 2,9 3,6 6,1
9. Lenkija 7,7 5,1 5,1 5,5
10. Estija 7 3,5 3,6 5
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
*Sureitinguota pagal 2011 m.

Kelionių organizatorių šį sezoną pristatomos naujienos
• Bulgarija. Siūloma ilsėtis Burgaso regione įsikūrusiuose Saulėto kranto, Šv. Vlaso ir Nesebero kurortuose. Pristatomi Varnos regiono Obzoro ir Auksinių kopų kurortai.
• Graikija. Didieji kelionių organizatoriai kaip šios vasaros naujienas pristato keliones į Rodo salą, taip pat Chalkidikės pusiasalį, Koso salą.
• Kitos naujos kryptys. Kipras, Kroatija, Sicilija, Andalūzijos regionas Ispanijoje.
• Nauji tiesioginiai vasaros skrydžiai. Į Ispanijos kurortą Palmą de Maljorką, Kiprą, Maltą, Pietų Norvegijoje įsikūrusį Stavangerio miestą, Islandijos sostinę Reikjaviką.

Tarp Vakarų Europos gyventojų itin populiaru savaitei ar mėnesiui nuo didmiesčio šurmulio pabėgti į vienuolyną. Lietuvoje taip pat daugėja žmonių, kurie vietoj egzotinės kelionės ar poilsio prie jūros renkasi meditacijas, maldas, kitas dvasines praktikas vienuolyne ar Indijos ašrame. Čia jie mokosi atsipalaiduoti ir ieško atsakymų į egzistencinius klausimus.

Šiaulietė Kristina Gulbinienė šią žiemą iš Indijoje įsikūrusio Sai Babos ašramo (vienuolyno, labiau primenančio stovyklą, skirtą ieškantiems dvasinių tiesų) grįžo jau vienuoliktą kartą. 67-erių metų moteris į Indijos ašramus pradėjo važinėti nuo 1995 m. ir ten praleidžia nuo trijų savaičių iki kelių mėnesių. „Nevykstu į poilsines ar pažintines keliones, tačiau renkuosi tokias vietas, kuriose galėčiau susitelkti į save, mokyčiausi valdyti reakcijas, nuraminti emocijas“, – sako K.Gulbinienė.
Po kiekvienos tokios kelionės, pabuvusi ramioje aplinkoje, bent trumpam atitrūkusi nuo kasdienybės ir triukšmo, ponia Kristina grįžta vis kažką naujo sužinojusi apie save. Teigia, kad kiekvieną kartą sustiprėja teisingumo jausmas, pavyzdžiui, priimdama sprendimus ji mokosi elgtis nesavanaudiškai.
Šiaulietė iš kelionių grįžta sustiprėjusi ne tik dvasiškai. Mat apsistojusi ašrame daug laiko skiria ir vietinių apylinkių lankymui, mėgaujasi ajurvedinėmis sveikatinimo procedūromis, plaukioja atviruose baseinuose. „Ašrame, į kurį aš keliauju, vyksta meditacijos, paskaitos apie dvasingumą, giedamos dvasinės giesmės, tačiau atsiskirti nuo pasaulio nereikalaujama. Atvirkščiai, skatinama gyventi visavertį gyvenimą. Tad ten viešint galima ne tik pajusti meilės, ramybės bangą, bet ir susipažinti su Indijos gyvenimu, kultūra, aplankyti vietines įžymybes“, – pasakoja K.Gulbinienė.
Vis dėlto didžiausią įspūdį moteriai kaskart daro suvokimas, kad keičiasi jos charakteris, stiprėja vienovė su Dievu. Ponia Kristina jau ne vieną dešimtmetį medituoja, stengiasi įminti harmoningo gyvenimo su savimi ir aplinkiniais paslaptis, o štai jos vyrą tokie dalykai mažai domina, tačiau gyvenimas Sai Babos ašrame ir jį sužavėjo. „Ten atvykus atrodo, kad atsidūrei visai kitame pasaulyje. Įspūdis, lyg būtum ne Žemėje. Iš viso pasaulio susirinkę žmonės šypsosi, visi laimingi. Nepamatysi susirūpinusio ar liūdno veido. Daugelis pabuvę Sai Babos ašrame kardinaliai keičia savo gyvenimą. Mano gyvenimas taip pat tapo harmoningesnis“, – atskleidžia Alfonsas Gulbinas.

Galima išmokti medituoti, groti, gaminti maistą

Kelionių organizatoriaus „Voyage-Voyage“ verslo plėtros vadovė Ingrida Navickaitė, savaitę praleidusi viename iš Rišikešo, Indijos jogų sostine vadinamo miesto, ašramų, mano, kad šią šalį daugelis lietuvių be reikalo idealizuoja. „Esama labai daug įsitvirtinusių stereotipų, kad vos palietęs Indijos ar, pavyzdžiui, Šri Lankos žemę tapsi kitoks, pajusi dieviškumą ir pan. Norint, kad pasikeistų gyvenimas, nebūtina taip toli važiuoti. Juk pokyčiai vyksta žmogaus viduje, ir nesvarbu, ar tuo metu būsi Druskininkuose, ar kokiame Indijos ašrame“, – tvirtina I.Navickaitė.
Nors ji neidealizuoja laiko, praleisto ašrame, tačiau norėtų ten dar kartą sugrįžti. „Pagrindinis tokių vienuolynų-stovyklų tikslas, kad žmonės išmoktų atsipalaiduoti ir jaustųsi gerai. Dienotvarkė disciplinuota, tačiau užsiėmimus kiekvienas renkasi pagal savo poreikius. Pavyzdžiui, galima medituoti, lankyti filosofijos paskaitas, mokytis jogos pratimų, groti įvairiais muzikos instrumentais, gaminti maistą ir net mokytis kalbos“, – dėsto I.Navickaitė.
Jos žodžiais, daugelis į ašramą atvykusių žmonių pirmas kelias dienas visai nekalba, kad galėtų labiau susikaupti, įsigilinti į save. Jie vaikšto su specialiomis kortelėmis, tad kiti jiems netrukdo.
Vilnietei įdomiausia buvo susipažinti su ašramų sistema, iš arti pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, ir patobulinti jogos pratimų techniką, taip pat palyginti, kaip jogos mokoma Lietuvoje ir kaip šalyje, kurioje ji gimė.
„Lankantis sporto klube dažniausiai išmokstama tik fizinių pratimų, o į filosofiją nesigilinama, tačiau profesionalūs mokytojai ir mūsų šalyje, ir Indijoje vadovaujasi tais pačiais principais“, – neabejoja I.Navickaitė.
Ji sako, kad savaitę pagyvenusi ašrame puikiai praleido laiką ir pailsėjo. O didžiausią nuostabą jai kėlė tai, kad iš viso pasaulio susirinkę žmonės šiltai bendrauja vieni su kitais, nejusti pykčio, sklinda tolerancija kitaip mąstančiam ar atrodančiam. „Iš kiekvieno sutikto žmogaus ten gali išmokti ko nors naujo“, – įspūdžiais dalijasi moteris.

Teigiama energija ar nušvitimas – tušti žodžiai

36-erių vilnietė Milda Petrauskytė taip pat mano, kad žmogui, kuris iki tol neužsiiminėjo dvasine praktika, neverta tikėtis, jog atvykus į vienuolyną įvyks nušvitimas. „Gyvenimas vienuolyne – tai ne aplinkos pakeitimas ar pabėgimas nuo problemų, o rimtas darbas su savimi, reikalaujantis daug pastangų“, – tvirtina M.Petrauskytė.
Šiemet ji jau penktą kartą keliaus į Prancūzijoje įsikūrusį vienuolyną, kuriame vyksta trijų savaičių mokymai pagal senąsias tibetiečių tradicijas. Moteris ten šešias dienas per savaitę laikosi gana griežto dienos ritmo. Mat nuo šeštos valandos ryto prasideda meditacijos, vyksta vandens bei maisto aukojimo ritualai, mokymai ir privatūs pokalbiai su mokytoju. Nors niekas netikrina, ar visur dalyvauji, tačiau čia atvažiuoja sąmoningi žmonės, žinantys, ko atvyko, tad visą dėmesį skiria užsiėmimams. Tiesa, laisvą dieną daugelis atvykusiųjų keliauja po apylinkes, kuriose yra daug puikiai išsilaikiusių pilių.
Beje, vienuolyno teritorijoje draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti, triukšmauti, turi būti rodoma pagarba mokytojui.
„Žmonės čia atvažiuoja pagilinti tam tikrų dvasinių praktikų, kad pasiektų asmeninių religinių tikslų. Taip pat pabendrauti su bendraminčiais, – pasakoja M.Petrauskytė. – Įsivaizdavimas, kad pagyvenęs vienuolyne įsikrausi energijos – tik tušti žodžiai. Vakariečių manymas, kad mokytojas yra apgaubtas ypatingos auros ar energijos, kurios galima įsikrauti, tibetiečiams atrodo juokingai. Jie apie tokius dalykus net nekalba. Vienuolyne išgyvenamas vidinis patyrimas, kurį žodžiais sunku nusakyti.“
Vis dėlto moteris tvirtina po mokymų kitaip pradedanti žvelgti į pasaulį. Pavyzdžiui, iki tol buvusios sudėtingos problemos ima atrodyti lengvai išsprendžiamos, viskas klostosi kur kas nuosekliau. Taip pat keičiasi pasaulėžiūra, daugelio dalykų supratimas. „Linksmybės, pramogos, prabanga tampa tuščiais ir beprasmiais dalykais. Štai prieš mokymus ėjau Paryžiuje Senos pakrante ir besilinksminantys žmonės atrodė žavūs, o po trijų savaičių, praleistų vienuolyne, į tą patį vaizdą žvelgiau kaip į cirką“, – kaip keičiasi požiūris į aplinką, atskleidžia M.Petrauskytė.
Tačiau ji pabrėžia, kad žmonės, kurie važiuoja į vienuolynus tik pabėgti nuo kasdienybės ir grįžę į įprastą gyvenimą neužsiima dvasinėmis praktikomis, tokius potyrius labai greitai pamiršta. „Galima kasmet važiuoti vis į kitą vienuolyną, tačiau jeigu žmogus viduje nepriims sprendimų, jis nesikeis ir nieko naujo neatras“, – neabejoja moteris.

Gyvenimas vienuolyne – ne kurortas

Beje, klaidingas ir įsivaizdavimas, kad vienuolyne galima pagyventi lyg kurorte. „Į mokymus atvažiavę žmonės gyvena sename pastate, naudojasi bendrais dušais, viename kambaryje dažniausiai miega šešiese ar aštuoniese, nors mokėti už tai reikia nemažai. Mokymai, kelionė, maitinimas atsieina mažiausiai tūkstantį eurų“, – kiek kainuoja dvasinės paieškos, skaičiuoja M.Petrauskytė.
Tiesa, visame pasaulyje populiarėjant dvasiniam turizmui, nemažai vienuolynų prisitaiko prie keliautojų poreikių. Štai Indijos ašramai, pasak I.Navickaitės, siūlo apsistoti itin prabangiuose apartamentuose, kuriuose už nakvynę gali tekti pakloti net po kelis šimtus eurų, tačiau paprastesni kambariai nėra brangūs. K.Gulbinienė už mėnesį dviviečiame kambaryje Sai Babos ašrame mokėjo apie 250 Lt. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė atsieina apie 5 Lt. O patiekalus galima rinktis ne tik indiškos, bet ir europietiškos virtuvės.
I.Navickaitė priduria, kad tikras jogos mokytojas Indijoje už užsiėmimus niekuomet neima konkrečios pinigų sumos. Kiekvienas aukų dėžutėje palieka tiek, kiek gali. Žinoma, dar reikia pridėti bilieto į Indiją kainą (mažiausiai apie 2 tūkst. Lt). Tad harmonijos su savimi ir atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos kainuoja nepigiai. Tačiau daugelis po tokių kelionių pamato mažų kasdienių darbų prasmę, išmoksta girdėti šalia esančius žmones. Be to, atranda maldos svarbą, suvokia, kad reikia gyventi ne praeitimi ar ateitimi, o visus jausmus išgyventi dabar.

Kanada – milžiniška šalis. Jos turistinėms įdomybėms, gamtos bei kultūros objektams apžiūrėti prireiktų ne vienų metų. Todėl jau prieš kelionę reikėtų susitaikyti su mintimi, kad visko neapžiosi, ir šalimi mėgautis po truputį, niekur neskubant.

Kanada – antra pagal plotą pasaulio valstybė. Todėl dažnas turistas, panoręs aplankyti šią šalį, susiduria su problema, kaip susidėlioti maršrutą ir susiorganizuoti kelionę, kad pamatytum pačias įdomiausias vietas. Paprasčiausias problemos sprendimas būtų pirkti kelionę iš agentūrų.
Tiesa, lietuviškose agentūrose dviejų savaičių kelionė nepigi, kainuoja nuo 7 tūkst. iki 10 tūkst. Lt ir dar papildomai tektų mokėti už dalį pramogų bei paslaugų. Be to, neretai į programą įtraukiama ir viešnagė JAV. Nors Kanados turistiniams objektams skiriama nedaug laiko, bet aplankomas Niagaros krioklys, apžiūrimas Torontas, Monrealis ar kiti miestai, užsukama ir į vieną kitą nacionalinį parką.
Na, o turistai, kurie mėgsta keliauti savarankiškai, ne tik kelionės maršrutą gali susiplanuoti pagal savo pomėgius, bet ir pati kelionė jiems kainuoja šiek tiek pigiau. Lėktuvo bilietai iš Vilniaus į Torontą ir atgal kainuoja apie 2,6 tūkst. Lt, o miestuose galima rasti ir visai nebrangią nakvynę viešbutyje ar jaunimo namuose.
Šiaip jau Kanadoje neverta sukiotis tik apie vieną miestą – įdomiau aplankyti skirtingus šios šalies regionus. Greičiausia keliauti lėktuvais, skrydis iš Toronto į Vankuverį ir atgal kainuoja apie 1,7 tūkst. Lt, o mažesnius atstumus geriausia važiuoti autobusu. Beje, taupantiems reikėtų atkreipti dėmesį, kad kelionės traukiniu brangesnės nei skrydžiai lėktuvu.
Be to, svarbu nusiteikti šioje šalyje neskubėti: juk gera pamedituoti ant ledyno Banfo ar Džasperio nacionaliniame parke, atsipūsti prie krioklių Wels Grey ar Shannon Falls parkuose, leistis į kelias dienas trunkančius žygius laukinėje Algonkinų nacionalinio parko gamtoje. Net ir dinamiškuose, kontrastais svaiginančiuose miestuose geriau sulėtinti tempą ir pasimėgauti netikėtais įspūdžiais.

Per pusdienį – aplink pasaulį
Paprastai didmiesčiai su styrančiais stikliniais dangoraižiais vadinami betono džiunglėmis, tačiau viešint Kanadoje šį stereotipą tenka pamiršti. Štai kontrastingojo Toronto, verslo ir finansų centro, dangoraižių šešėlyje veši puikiai prižiūrimi parkai ir sodai, o Ontarijo ežero paplūdimiuose siaučia atostogų dvasia. Įdomu miestu pasigrožėti keliais rakursais: iš viršaus – nuo „CN Tower“ bokšto, iš šono – nuplaukus į kurią nors ežero salą.
Toronte galima keliauti ne tik po skirtingas istorines epochas – pasivaikščioti po elegantišką XIX a. britų karalienės Viktorijos epochos Cabbagetown rajoną ar šiuolaikinį dangoraižių mišką, bet ir per pusdienį ar dieną aplankyti skirtingas šalis. Pasivaikščiojęs po Mažąją Italiją, Kinų miestą, graikų, portugalų, japonų, indų, korėjiečių ir kitų tautų kvartalus, kurių kiekviename vyrauja tik tai šaliai būdinga atmosfera, pasijunti apsukęs ratą aplink Žemės rutulį.
Verta pamatyti ir Vankuverį, didžiausią Kanados uostą, vieną pagrindinių Šiaurės Amerikos prekybos centrų. Šis miestas įkurtas itin vaizdingoje Ramiojo vandenyno pakrantėje, išraižytoje fiordų ir iškyšulių, su tolumoje baltomis sniego kepurėmis tviskančiais Pakrantės kalnais. Nors kalnų grožį vis dėlto nustelbia stiklinių dangoraižių panoramos blizgesys. Mieste, pavadintame XVIII a. britų keliautojo ir tyrinėtojo George’o Vancouverio garbei, reikėtų užsukti į Vankuverio meno galeriją.
Stebėtina, kad dauguma Kanados miestų, net ir tokių skirtingų, kaip Kalgaris, kuriame vyko 1988 m. žiemos olimpinės žaidynės, ar Viktorija su nuostabiu senamiesčiu ir įspūdingais Parlamento rūmais, panašūs savo daugiakultūriškumu. „Toks daugiakultūriškumas susijęs ir su kanadiečių požiūriu, ir su valstybės politika, orientuota į kiekvieno žmogaus tautybę. Kanadiečiai skatina išlaikyti ir puoselėti savo senelių ar prosenelių kultūrą, parodyti kitiems jos unikalumą. Toks požiūris labai skiriasi nuo JAV, tikro katilo, kuriame viskas išlydyta į vieną bendrą masę. Kanada – kaip salotos, kurių kiekvienas ingredientas išlaiko savo skonį“, – pasakoja Veronika Kulikauskaitė, Kanados lietuvė, jau keletą metų gyvenanti Lietuvoje, ir priduria, kad kanadiečiai didžiuojasi savo šalies daugiakultūriškumu, taip kaip lietuviai didžiuojasi krepšiniu.
Ypač svarbu tai, kad Kanados valstybė remia šeštadienines tautines mokyklas ir netgi jas iš dalies finansuoja. Vis dėlto įvairių tautybių žmonės čia negyvena izoliuotai, pavyzdžiui, mokyklas lankantys vaikai pristato savo atstovaujamas šalis, papročius, bendraujama ir domimasi kitomis kultūromis.
Užtat tarp dviejų šalies regionų – prancūzakalbių ir anglakalbių egzistuoja nedidelė įtampa, sena kaip pati Kanados valstybė. Kanadoje yra įteisintos dvi valstybinės kalbos – anglų ir prancūzų, jų mokoma mokyklose, maisto produktų aprašai bei oficialūs dokumentai rengiami abiem kalbomis. Tačiau yra išimtis – Kvebeko provincija, kurioje vienintelė ofiaciali kalba tėra prancūzų, o anglų kalba neprivaloma. Anglakalbiai Kanados gyventojai paprastai paburba, kodėl kvebekiečiai tokie išskirtiniai, kad jiems užtenka prancūzų kalbos, paburnojama ir dėl garsiojo referendumo, rengto dėl Kvebeko atsiskyrimo nuo Kanados. Na, o Kvebeko gyventojai irgi kartais niurzga, kad jiems labai sunku būnant Kanados sudėtyje išsaugoti savo išskirtinę kultūrą.

Indėnų praeitis – prekė
Kai kalbama apie dabartinę Kanados politiką įvairių tautų atžvilgiu, nori nenori tenka prisiminti praeitį – indėnų istoriją. Tačiau tai, kas demonstruojama turistams, – spalvingi vigvamų miesteliai pramogų parkuose, įvairūs folkloriniai šou, kuriuose rodomi šokiai ar dainos, žavūs rankdarbiai, – tėra paklausi prekė, dažnai su tikruoju indėnų dvasiniu pasauliu menkai tesusijusi. Keliautojai nori pamatyti tą romatizuotą indėnų gyvenimą, kurį prisimena iš vaikystėje skaitytų knygų ar žiūrėtų filmų (beje, dažniausiai filmuotų Ispanijoje, Almerijos dykumoje), tačiau tikrovė visiškai kitokia.
Mūsų pašnekovei šešis mėnesius teko gyventi Princo Alberto miestelyje, esančiame Saskačevano provincijoje, valanda kelio nuo Saskatūno miesto. Indėnai šiame mieste sudaro apie 40 proc. gyventojų, tad Veronika iš arti susipažino su kri (cree) tautos gyvenimu.
Indėnams per visą Kanados valstybės kūrimosi laikotarpį padaryta nemenka žala: jie ne tik apgaule ar smurtu išstumti iš savo žemių, bet juos buvo bandoma ir per prievartą asimiliuoti. Tam tikslui buvo įkurtos rezidencinės mokyklos, į kurias buvo grūdami indėniukai, atskirti nuo savo šeimų. Vaikams buvo draudžiama laikytis savo papročių, kalbėti savo kalba. Šios mokyklos veikė iki praėjusio amžiaus vidurio, ir tik suvokus, kokią žalą jos padarė visoms indėnų tautoms, buvo uždarytos. Kanados valstybė oficialiai atsiprašė indėnų ir nukentėjusiems skyrė pašalpas.
Deja, padaryta žala didžiulė ir sunkiai pataisoma, mat tokia politika sunaikino pamatines vertybes – ryšį su tauta ir šeima. „Dėl to kai kurie indėnai stokoja socialinių įgūdžių, pavyzdžiui, turi vaikų, bet nežino, kaip juos prižiūrėti. Dalis indėnų įniko į alkoholį. Jaunimas beveik nemoka savo tautos kalbos, tarpusavyje bendrauja angliškai“, – pasakoja Veronika ir pabrėžia, kad jokios pašalpos tokių problemų neišspręs.
Autentiškos indėnų apeigų ceremonijos nuo turistų paprastai slepiamos. „Jei nori matyti tai, kas gyva, reikia būti labai atsargiam ir nepažeisti žmonių privatumo. Esu dalyvavusi kai kuriose dvasinėse apeigose, bet tie dalykai negali būti vien turistų pramoga. Indėnams pirties ir pypkių rūkymo ceremonijos šventos. Jei pašaliečiai vis dėlto pakviečiami, jie gali stebėti, tačiau tai turi daryti itin pagarbiai, nes šių ceremonijų tikslas yra malda“, – aiškina pašnekovė.
Jei keliautojai iš tiesų domisi indėnų kultūra, Veronika pataria apsilankyti „Pauwau“ – indėnų šokių ir dainų festivalyje, kuriuos skirtingos tautos rengia skirtingu metu. „Tai gyva indėniška kultūra ir viską galima pagarbiai stebėti, grožėtis“, – sako Veronika.
Svarbu žinoti, kad pypkė ir tabakas indėnams šventi. Pypkių ceremonija yra dalis pirties ceremonijos. Priešingai paplitusiai ir tikriausiai filmų suformuotai nuomonei, kad atsisakymas rūkyti pypkę yra baisus indėnų įžeidimas, iš tiesų pypkės gali nerūkyti, bet turi ja paliesti savo širdį ir siųsti toliau. Toks gestas prilyginamas pypkės rūkymui. Beje, į pypkę kemšamas tabakas sumaišytas su žolelėmis, turinčiomis sakralinę reikšmę.
Taigi Kanada žavi savo kontrastais – pašėlusio gyvenimo miestais ir idiliška gamta, daugybe žmonių, suvažiavusių iš skirtingų šalių, tačiau nepraradusių šaknų, ir, žinoma, indėnų tautų istorija. Čia kiekvienas turistas galės rinktis, kur keliauti, ką pamatyti ir ko išmokti.

Faktai apie Kanadą
Kanada – Šiaurės Amerikos valstybė
Plotas – 9,9 mln. kv. km
Gyventojų skaičius – daugiau nei 33 mln.
Sostinė – Otava
Kanada padalyta į 10 provincijų ir 3 teritorijas
Kanada pasaulyje pirmauja pagal imigrantų skaičių

Keliautojams, ištroškusiems kulinarinių nuotykių, nebūtina leistis į tolimus kraštus, ieškant, kur paragauti kregždžių lizdų, vabzdžių lervų pašteto, gyvatės kepsnio ar sriubos, pagardintos karvės akies obuoliu. Juk bet kuriame Europos didmiestyje gali apkeliauti visą pasaulį, vien lankydamasis įvairių tautų restoranuose.

Sakoma, šalį pažinsi ne tik keliaudamas po ją, lankydamas įdomiausius gamtos ir kultūros paminklus, bendraudamas su žmonėmis, bet ir ragaudamas vietos patiekalus. Juk dažnai šimtametėse kulinarinėse tradicijose užšifruota šalies istorija: religijų, valdančiųjų dinastijų kaita, naujų žemių užkariavimai, emigracija ir imigracija, šalies pasidalijimas į socialinius sluoksnius ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos dažnai nė nepagalvoji srėbdamas gardžią sriubą.

Vienas miestas – ištisas pasaulis

Štai savo virtuve visame pasaulyje išgarsėjusios Indijos patiekaluose slypi ne tik regionų paslaptys, bet ir vyravusių religijų tradicijos: IV a. pasklidęs budizmas paskatino vegetarizmą, XIII a. įsigalėjęs islamas praturtino mėsos patiekalais, o dar po poros amžių suklestėjus prekybai į Indiją Europos šalių pirkliai atgabeno bulvių, pomidorų, aštriųjų pipirų ir kt.
Ne mažiau įdomios ir kinų kulinarinės tradicijos, dažniausiai skirstomos į keturias ar aštuonias grupes. Nors teigiama, kad Kantono virtuvė labiausiai pasklidusi už Kinijos ribų, tačiau europiečiams bene žinomiausia būtų Pekino virtuvė su garsiąja Pekino antimi ir hun dun, panašiais į koldūnus.
Šiandien norint pasimėgauti indiškais, kiniškais, vietnamietiškais ar indonezietiškais patiekalais nebūtina ilgesingai vartyti kelionių katalogus. Tikriausiai retame Europos didmiestyje nerastume kvartalų, kuriuose nebūtų susibūrusių išeivių iš Afrikos, Kinijos, Indonezijos, Indijos ir kitų šalių. Paprastai ten klesti ir tų šalių restoranai, kurie savo puikiai paruoštais patiekalais dažnai vilioja mėgstančius įdomiai pavalgyti keliautojus.
Štai Amsterdamas garsėja savo indonezietiškais restoranais, o Londone verta ne tik gilintis į britų popiečio arbatos tradicijas, bet ir pasimėgauti afrikietiškais ar įvairių Indijos regionų patiekalais. Tad susiruošus pakeliauti po Europos sostines netikėtai gali pavykti aplankyti kur kas egzotiškesnius kraštus. Kita vertus, nereikėtų užrietus nosį praeiti ir pro šalies, kurioje svečiuojatės, valgius siūlančias kavines ar restoranus.
Štai daugiakultūriame Briuselyje, paėjęs pėstute vos 5–7 minutes nuo Europos Parlamento, atsiduri istoriniame afrikiečių Matongo kvartale. Nors sakoma, kad su šiame kvartale siautėjusiais nusikaltėliais jau prieš porą dešimtmečių efektyviai susitvarkyta, vis dėlto sutemus čia vaikščioti nėra jauku, o gal ir nesaugu: net plika akimi matomas naujai atvykusių laimės ieškotojų skurdas, namai apleisti, išdaužytais langais. Tačiau kvartalo pakraščiuose vaizdas jau visai kitoks, bet to, yra puikių restoranų, kuriuose galima pasimėgauti kepsniais su įdomesniais prieskoniais, moliūgų troškiniais bei pasiklausyti uždegančios afrikietiškos muzikos.
Na, o išsigandusiems patiekalų keistais pavadinimais ir norintiems paragauti ko nors labiau tradicinio galima rinktis tarp Europos Parlamento ir Matongo kvartalo esančius restoranus. Pastate, turinčiame keletą Art Nouveau stiliaus puošmenų, įsikūręs itališkas žuvies restoranas „L‘Ancienne Poissonnerie“, kuriame tvyro tikrai pašėlusi itališka dvasia. Užėjus pavakarieniauti su dvejų metų vaiku ir pasirinkus vietą netoli virtuvės su atviru langu, ten dirbantis virtuvės šefas su virėjais surengė netikėtą šou – žongliravo keptuvėmis, puodais bei samčiais ir kitaip linksmino, anot jų, bambino. Beje, patiekalų skonis dėl to visiškai nenukentėjo.
Vos už kelių žingsnių yra ir kitas išskirtinis restoranas „Chou“, pavadintas restorano šefo pravarde, viliojantis nuotykiu, netikėtumu ir nežinomybės skoniu. Čia atėjęs gausi valgiaraštį be patiekalų sąrašo. Tiesiog reikia išsirinkti, už kokią kainą nori pavalgyti, ir pasakyti, ko nemėgsti ar negali valgyti. Daugiau niekuo rūpintis nereikia. Vynas bus priderintas prie patiekalų, atstovaujančių geriausioms italų, prancūzų ir belgų tradicijoms. Tiesa, šio malonaus nuotykio kaina nemaža: už patiekalus su vynu tektų pakloti apie 220 eurų, o be vyno – apie 130 eurų vienam žmogui.
Vaikštinėdamas Briuselio gatvėmis alkanas neliksi: nusipirkus karštą gardžiai kvepiantį vaflį iš automobilio-kioskelio, kokie stovi visose gausiau turistų lankomose gatvėse, galima puikiai numarinti alkį. Tačiau stabtelėjęs Didžiojoje aikštėje ir panorėjęs rimčiau pavalgyti pasijunti lyg garsusis pasakos personažas trečias brolis, atsidūręs kryžkelėje: pasuksi į vieną pusę – atsidursi Rue des Bouchers gatvėje, kurioje gausybė restoranų, viliojančių nuostabiausiais ir įvairiaspalviais ant ledo sukrautų omarų, krabų, langustų bei visokiausių rūšių krevečių natiurmortais. Čia baltos staltiesės, žvakės ir palyginti nedidelės kainos: dubuo moliuskų, vienas žymesnių ir populiaresnių Briuselio patiekalų, kainuoja apie 30 Lt. Kitur, pavyzdžiui, Liuksemburgo aikštėje, šio patiekalo kainos gerokai didesnės ir siekia iki 50–70 Lt.
Vis dėlto neverta apsigauti šiuo išoriniu blizgesiu – tai savotiška restoranų Raudonųjų žibintų garvė, kurioje perkama tik puikaus patiekalo iliuzija. Tad geriau įkyriems durininkams, stvarstantiems už skvernų, nepasiduoti, nes nusipirksi abejotinos kokybės, kelissyk šildytą patiekalą. Geriau patraukti nuo šios gatvės tolyn ir užkąsti niekuo neišsiskiriančiose gatvėse, į kurias mėgsta užsukti ir vietos gyventojai, – bus pigiau, sveikiau ir skaniau. O padavėjas gal net padėkos lietuviškai, nors ir laužyta kalba.

Kai kumpis ir sūris tampa kulinariniu šedevru

Kartais atsitinka taip, kad miestas ar vietovė išgarsėja dėl ten gaminamo maisto produkto ar gėrimo.
Štai jaukiame Italijos Parmos mieste stūkso vieni žymiausių Italijos operos rūmų, pasižymintys puikia akustika, bei didinga romaninio stiliaus katedra, kurios pagrindinio kupolo freską „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ XVI a. pradžioje nutapė savo chuliganiškais nuotykiais pagarsėjęs dailininkas Antonio da Corregio (dar vienas šio dailininko piešinys puikuojasi Šv. Jono Evangelisto bažnyčioje). Daugiau šio genialaus menininko darbų esama dailės galerijoje. Archeologijos muziejuje galima pamatyti paslaptingųjų etruskų nekropolį ir priešistorinių eksponatų.
Šių dalykų užtektų bet kuriam miestui, kad priviliotų būrius keliautojų. Tačiau turistai čia plūsta ne kultūros grožybių žiūrėti, o Parmos kumpio ir sūrių karaliumi vadinamo Parmigiano-Reggiano, arba tiesiog parmidžano, ragauti.
Panašus likimas ištiko ir Goudos miestelį, esantį Olandijoje: sūrio šlovė pranoko prašmatnios rotušės grožį.
Dažnai produkto šlovė ir žinomumas išnaudojamas turistams privilioti, nes tereikia sudaryti tinkamas sąlygas keliauti, ir keliautojų srautai garantuoti. Juk įdomu keliauti vyno ar kito gėrimo keliais – apsukti ratą per Šampanę, Bordo, Elzaso regioną, važiuoti automobiliu ar dviračiu ir mėgautis Vokietijoje esančio Mozelio ar Portugalijos Duero upės slėnio vaizdais, užsukti į jaukius senovinius Ispanijos Cheres de la Fronteros ar Prancūzijos Konjako miestelius.
Įdomu pakeliauti ir po Aukštutinę Škotiją – čia rūsčia gamta pasižyminčiose vietose gaminamas ypač kvapnus viskis. Verta aplankyti savotiškas viskio „bibliotekas“, kuriose sukaupta gausybė visokiausių šio gėrimo rūšių ir galima ragauti kokio tik nori. Tiesa, pagal tradicijas ir gėrimo etiketą viskis skiedžiamas tyru vandeniu, taip dar labiau atsiskleidžia aromatų puokštė ir subtilūs skoniai.
Bretanėje galima ne tik pasimėgauti išskirtine nedidelių miestelių bažnyčių architektūra, Atlanto pakrantės linija ar senovinėmis legendomis, bet ir pasivažinėti sidro keliu, susipažinti su tikru šio obuolių ar kriaušių gėrimo skoniu.
Beje, būtent Bretanė garsėja ir nuostabaus skonio austrėmis, tik prie jų geriau tinka taurė šampano. Jei norisi paragauti šio delikateso, nebūtina trenktis prie pat Atlanto vandenyno: puikių austrių galima rasti net ir tokiose atkampiose Prancūzijos vietose, kaip Lilis. Itin įspūdingoje vietoje, Art Nouveu stiliaus pastate esančioje parduotuvėje, galima nusipirkti puikiausių jūros gėrybių. Čia pat galima paragauti ir įvairių rūšių austrių.
Vis labiau populiarėja įvairių maisto produktų muziejai: Briugėje galima apsilankyti bulvės muziejuje, Parmoje – kumpio, sūrio ir pomidoro, o šokolado muziejus yra ne tik Amsterdame, bet ir ne viename Šveicarijos mieste. Ką jau kalbėti apie alų. Ten, kur yra alaus darykla, ypač žinomesnio vardo, bus ir muziejus, skirtas šiam gėrimui. Vertų dėmesio alaus muziejų yra Lvove, Kelne, Pilzene, Amsterdame, Dubline ir kituose miestose.
Keliaudamas nežinai, kur tavęs tyko kulinarinis nuotykis ar netikėtumas: ar jaukioje kaimo užeigėlėje, ar brangiame restorane. Tačiau vieną kartą pajutus malonumą, norisi ir dar kartą pažinti šalį ragaujant jos patiekalus.

Turistai Į Parmą keliauja ne kultūros grožybių žiūrėti, o vietos kumpio ar sūrio ragauti.

Jūs mylite Italiją? Kurią – idiliškąją, literatūrinę, mitologizuotą? Aromatingą, skanią, elegantišką? O gal jūs nekenčiate Italijos? Jeigu taip, tai kurios nekenčiate? Palūkėkite su atsakymais. Galbūt perskaitę knygą „Italija“ atrasite savo lūkesčių ir savo nusivylimų Italiją. O kol kas pasimėgaukite bent ištrauka iš šios knygos.

Liga ir imunitetas

Pabandykime pasiaiškinti, kas įeina į Stendhalio sindromo rizikos grupę, o kam ši simpatiška psichozė visai arba beveik visiškai negresia. Kam Italija įsigraužia į dešinįjį smegenų pusrutulį ir ką nuo ekstazės patikimai saugo kairysis smegenų pusrutulis. (…)
Per penkiolika Italijoje praleistų metų turėjau progos pasidomėti, kaip pirmą kartą į šią šalį atvykusius keliautojus veikia arba neveikia Stendhalio sindromas. Pačioje pirmoje šio aukų sąrašo eilutėje turėčiau įrašyti save. 1989 m. balandžio 7-ąją pusę aštuonių vakaro išlipau iš traukinio „Moskva–Rim“ Triesto geležinkelio stotyje. Turėjau valandą laiko. Jos užteko Stendhalio sindromui pasigauti. Dirgiklių seka buvo tokia: sūrus Adrijos jūros dvelksmas, nenusakomas gaivališko pavasario pritvinkęs oras, tvirta pirmojo išgerto cappuccino puta, iš gretimos trattoria (it. užeiga) sklindantis frutti di mare (it. jūrų gėrybės) kvapas, sumišęs su alyvuogių aliejuje kepinamo česnako aromatu. Italų kalbos melodija, motorolerių gausmas. Elegantiškai vilkintys praeiviai.
(…) Pastebėjau, kad Italija įvairiai „griebia“ žmonės. Vienus iš karto, kitus – tik sugrįžus po kelionės į namus. Kai kurie tvardosi, apsimeta, kad nieko neišgyvena, o paskui pratrūksta. Man teko savo akimis matyti Stendhalio sindromo apsėstą moterį iš Lietuvos. Turistiniu autobusu į Veneciją atvykusi išsilavinusi pedagogė pametė galvą tiesiogine žodžio prasme. Žiūrint į ją net nebuvo aišku, ar tai sunkus klinikinis atvejis, ar tiesiog nekontroliuojamas dvasinių ir fizinių potyrių proveržis. Tąkart pagalvojau: aha, vadinas, Stendhalis kabina ir mus, lietuvius.
(…) Tvirtai laikosi ir „apatiniai“ žmonės – taip vadinu tuos Italijos lankytojus, kurie gyvenimo pilnatvę išgyvena žiūrėdami žemyn, o ne į viršų. Į grindinį, o ne į stogus ar dangų. Ką galima pamatyti Italijos miestuose žiūrint į grindinį? Šiaurėje – daug nuorūkų, panaudotų prezervatyvų, vieną kitą šiukšlę, šunų mėšlo. Pietuose – labai daug nuorūkų, buitinių atliekų, rinkiminių plakatų su užrašu „Forza Italia“ (it. „Pirmyn, Italija“) ir daugybę kitų teisingų ir nuodėmingų dalykų. „Apatiniams“ žmonėms Italija sukelia ne Stendhalio sindromą, o pykčio priepuolį. Italija jiems šiukšlina, netvarkinga, neprižiūrėta.
„Viršutiniams“ žmonėms nelabai svarbu tai, kas yra ant žemės. Jie vaikšto užvertę galvas. Milane mato rūke boluojančią Duomo (it. katedra) gotiką. Romoje – išraitytą baroką ir Cupolone – Šv. Petro bazilikos kupolą. Toskanoje – kalvas su tolyje banguojančiais kiparisais.
Italija bejėgė ir prieš žmones-ciferblatus, kurie žiūri ne viršun ir ne apačion, o į laikrodį. Laiką dramatiškai išgyvenantys keliautojai Apeninų pusiasalyje pasijunta apgauti ir išniekinti. Jiems nepadeda nei architektūra, nei peizažas, nei taurė puikaus vyno ir jokie kiti Stendhalio sindromo sukėlėjai. Italija – fiziologiškai vėluojanti šalis. Ji niekur neskuba. Todėl nedraugaujantys su laikrodžiu Italijoje jaučiasi kaip savo namuose. Ne veltui čia atsirado pasaulinis gastronominis judėjimas Slow Food (angl. lėtas maistas).
Nesupranta šios šalies ir darbo žmonės. Taip vadinčiau ne darbininkus iš didelės gamyklos, o pelno ir pridėtinės vertės kūrėjus, gyvenančius pagal formulę „laikas – pinigai“. Atėję pasikeisti pinigų į itališką banką nepagydomi darboholikai nustėrsta: bankas pietauja – o siaube – mažiausiai tris valandas. „Kaip galima vidury dienos nedirbti?“ – svarsto darbo žmonės ir juos neišvengiamai suima pyktis ant šalies, ant Italijos, kuri amžinai pietauja.
O štai klasikinis itališkas vaizdelis: jaunas vyras eina į barą už parankės susiėmęs su vos judančiu tėvu, abu draugiškai aptarinėja paskutinio Serie A futbolo lygos turo rezultatus. Vaizdelis sukrečia švediškojo šeimos modelio atstovus. Jau suplanavusieji gyvenimą užbaigti senelių prieglaudoje nesusigaudo, kas čia vyksta. Jie stengėsi nevarginti meile savo vaikų ir žino, kad vaikai savo tėvų nevargins dėmesiu senatvėje. Todėl Italijoje – šeimyninės idilijos šalyje – švediškojo modelio atstovus apima nerimas. Nuo jo gelbsti nebent žinojimas, kad darni šeima – tai pirminė mafijos užuomazga.
Nelengva ir monolitinio solidumo atstovams. Rytų Europoje, Amerikoje, Rusijoje solidumas tampa privaloma našta, kuriai yra pasmerkti tam tikrą padėtį visuomenėje pasiekę žmonės. Tamsus kostiumas, statusą atspindintis automobilis, tam tikri restoranai, tam tikri kurortai. Atvykę į Italiją solidūs žmonės pašiurpsta išvydę sau lygų žmogų, sakykime, banko filialo direktorių, kuris važiuoja į darbą apsižergęs motorolerį. Arba neramiai suklūsta sužinoję, kad vakarieniauti gali tekti triukšmingoje picerijoje. Solidiems Italija nepriimtina, nes atrodo pernelyg išsidraikiusi.
Bijantiems gyventi Italijon irgi geriau nė kojos nekelti. Tiems, kurie įsitikinę, kad madingi drabužiai ir puikus vynas yra gryni niekai, saldus nieko neveikimas – nuodėmė, o saulės atokaitos malonumas – neatleistina tinginystė. Nieko nepadarysi, Italija gyvena malonumais, blogiausia, kad visiškai trumpalaikiais malonumais. Rimtuolių nuomone, Italija yra nerimta. Federico Fellini apdainuota dolce vita (it. saldus gyvenimas) yra ne kas kita, kaip meniškai perteiktas nerimtos Italijos vaizdelis. Patiko? Tada pirmyn, į San Giovanni in Laterano aikštę Romoje antrą valandą nakties. Mašinų čia daugiau negu antrą dienos…

Italija: mados ekspresas

Auksiniai „Dolce & Gabbana“ spagečiai

Milanas – mados miestas. Ką tai reiškia? Ar mados miestas toks, kuriame daug vitrinų, elegantiškai vilkinčių žmonių? Ne. Mados miestas – toks miestas, kuris diktuoja madą, gyvena mada, kalba apie madą, valgo ir miega drauge su mada. Mada nepastebimai, žingsnis po žingsnio, bet labai ryžtingai braunasi į visas Milano viešo gyvenimo sritis. Todėl neapsilankęs „Emporio Armani“, „D&G Bar Martini“, „Bulgari Restaurant“ ir kitų garsių drabužių kūrėjų restoranuose ir baruose negali sau pasakyti: buvau Milane – mados mieste. Nes Milanas – tai ne tik miestas, kuriame būtina elegantiškai rengtis, bet ir vieta, kur galima elegantiškai vakarieniauti, bendrauti, pašokti.
Mados korifėjai klientus vilioja ir savo įvaizdį stiprina įvairiais būdais. Vienas iš jų – po kolekcijos pristatymo pakviesti svečius vakarienės į prestižinį savo vardo restoraną. Itališka vakarienė – tiesiog būtinas ritualas, be kurio niekaip neapsieitų į mados savaitę atvykę dizainerių klientai, pirkėjai, žurnalistai, pasaulinio garso tinklalapininkai. Garsenybės.
Teorija, kad vaizdo ir skonio dermė geriausiai nuramina įtemptą nervų sistemą, visiškai teisinga. Kas gali labiau atpalaiduoti mados savaitėje dirbančius žmones po įtemptos dienos, jei ne šviežių jūrų gėrybių lėkštė dailiame interjere? O jei dar įvertinsime, kad mados pasaulio žmonėms svarbiausia visada ir visur būti dėmesio centre, tampa aišku, kodėl ir vakarienes, ir aperityvus dizaineriai rengia savo vardo kavinėse.
(…)
Italų elegancijos karalius Giorgio Armani šioje srityje nenugalimas. Jau prieš gerą dešimtmetį dizaineris užsiėmė pirmą vietą gurmanams skirtų interjerų linijose. Jo vardo restoranų, barų, kavinių ir naktinių klubų Milane – daugiausia. Vakarienę į mados savaitės pristatymą pakviestoms garsenybėms – Tinai Turner, George’ui Clooney, Elisabettai Canalis, Ornellai Muti ir kitoms – jis rengia iš karto po kolekcijos pristatymo. Vakaro scenarijų re Giorgio (it. karalius Giorgio) beveik visada patiki savo dukterėčiai Robertai.
Panorėjęs į restoraną pakliūti eilinę dieną eilinis klientas turi telefonu užsisakyti stalą iš anksto, kartais net suderinti meniu. Telefonu klientams pranešama, kokią apytikslę sumą teks skirti vakarui vienam žmogui. Restorane, kaip ir Croce Rossa gatvėje įsikūrusiame aperityvo bare „Emporio Armani Caffè“, viešpatauja dizainerio mėgstamas japoniškas minimalizmas. Ir nors pats dizaineris mėgsta tradicinę itališką virtuvę cucina della mamma (it. mamos virtuvė), jo mados imperijos rinkodara pataikauja klientams. Tad Armani restoranuose būtina paklusti šaltokam tiek interjero, tiek ir virtuvės minimalizmui. Valgiaraštyje vėlgi vyrauja Japonija, tiesa, meistriškai perkurta, nes virtuvės šefai itališkus produktus moka „įvilkti“ į japonišką apdarą. Rezultatas įdomus net tradicinės itališkos virtuvės gerbėjams – fusion virtuvės patiekalai panašūs į sušius, bet kvėpuoja Italijos tradicijomis.

Apie knygą ir autorius

„Italija“ – knyga, kurią tikrąja to žodžio prasme galima skaityti iš bet kurio galo. Mat ji turi ne tik du autorius, bet ir du viršelius. Atsivertę iš vienos pusės, Italiją išvysite Pauliaus Jurkevičiaus žvilgsniu. Jus apsups šios įstabios šalies spalvos, kvapai ir garsai, neramūs vėjai kedens plaukus. Pajusite, kaip skirtingai čia gali tekėti laikas, suvoksite, kad toli kartais gali būti arti, o Italijos žmonės – tikrai ne vien picas šveičiantys mafiozai. P.Jurkevičiaus Italija – su gyva plakančia širdimi, ji neleis likti abejingiems.
Atvertę knygą iš kitos pusės, akimirksniu atsidursite spalvingame ir beprotiškame Italijos mados pasaulyje. Jurga Jurkevičienė įsodins jus į greitąjį traukinį „Raudonoji strėlė“ ir nulakdins iš Milano į Romą. Už traukinio lango šmėžuoja garsių dizainerių, visame pasaulyje žinomų manekenių veidai. Šiugžda brangios medžiagos, spindi briliantai, skleidžiasi stebuklingi kvapai.

Sausį prie Italijos krantų įvykusi kruizinio laivo “Costa Concordia” katastrofa gerokai išgąsdino turistus ir sudavė nemenką smūgį kruizų po Viduržemio jūrą bei Karibus organizatoriams. Kai kurie iš jų sausio–kovo mėnesiais sulaukė net 20–30 proc. mažiau užsakymų nei paprastai.
Tačiau tai puiki žinia kruiziniais laivais keliauti nepabūgusiems klientams, nes šių kelionių kainos tiek Viduržemio jūroje, tiek Karibuose smuko apie 12 proc, o kai kur šis smukimas – trigubas. Pavyzdžiui, itin prabangių kelionių organizatorė “Crystal Cruises” 10 dienų transatlantinį kruizą dabar siūlo už 1,4 tūkst. JAV dolerių – tris kartus pigiau nei, tarkime, pernai. Taip stengiamasi prisivilioti entuziazmu keliauti nebetrykštančių klientų.
Ši taisyklė lietuviams, kaip įprasta, negalioja: pasak kalbintų kelionių organizatorių, mūsų tautiečiai nėra itin jautrūs nei politiniams neramumams, nei įvykusioms katastrofoms.
Kruizines keliones organizuojančios bendrovės “Fortūna Travel” vadybininkas Rytis Petersonas teigia, kad kelionių laivais iš Rygos į Stokholmą kainos nepakitusios, o klientų iš Lietuvos, besidominčių kruizais po Viduržemio jūrą, irgi liko tiek pat. Bet jų nėra daug. Kalbėdamas apie poilsines bei turistines keliones į neramumų ilgai krėstą Egiptą, R.Petersonas irgi pastebi panašias tendencijas: net jei kitų šalių turistai atsisako išvykų, lietuviai paprastai pasikliauja Turizmo departamento, Užsienio reikalų ministerijos bei kelionių organizatorių vertinimais, ar vykti saugu.
“Baltic Tours” projektų vadovės Rasos Levickaitės teigimu, dėl to kelionių į Egiptą kainos pastaraisiais metais ne tik nesumažėjo, bet net šiek tiek padidėjo, kaip ir keleivių srautai.

Nors dauguma žmonių ne ką težino apie tokią šalį kaip Tanzaniją, tačiau beveik visi ar iš mokyklos laikų, knygų ar televizijos yra girdėję apie tokias pasaulines garsenybes kaip Kilimandžarą, Serengetį, Ngorongorą, Zanzibarą, Tanganiką.

Visi šie geografiniai ir turistiniai objektai susiję būtent su šia šalimi. O kur dar masajai, didžiosios gyvūnų migracijos, žmonijos lopšys? Visa tai irgi yra Tanzanija.

„Sveiki sugrįžę į namus“, – tokiais žodžiai mus netikėtai, bet labai išdidžiai pasveikino Olduvajaus tarpeklyje „Žmonijos lopšio muziejuje“ gidu dirbantis Jemmy. Kaip ir dera šeimininkui, jis paklausė, iš kur esame. Atsakius, kad iš Lietuvos, Jemmy tuojau pat išvardijo visas Baltijos šalis ir jų sostines bei pridūrė, kad mes, lietuviai, čia itin reti svečiai.
Laikantis evoliucijos teorijos, žmogus kilęs iš Afrikos. Būtent čia, Tanzanijos šiaurėje, XX a. buvo rasta daugybė pirmykščių žmonių palaikų. Pasaulinę šlovę pelniusi archeologų Lykių šeima šiame 90 metrų gylio upės išgraužtame žemės plyšyje surado sensaciją pasaulyje sukėlusio 1,75 mln. metų amžiaus hominido, pavadinto Australopithecus Boisei, kaukolę, o kiek vėliau į mus jau palyginti panašaus Homo habilis palaikus. Tačiau dar senesnių įrodymų, grindžiančių tai, kad pirmykščiai žmonės galėjo vaikščioti stačiomis, teikia netoli nuo šio tarpeklio Laetelio apylinkėse aptikti net 3,6 mln. metų senumo pėdsakai, įspausti stačiomis vaikščiojusių būtybių.
Bekraštėse savanos platybėse pasimetusios archeologinės vietovės puikiai pritaikytos lankymui, tad svečiuojantis Tanzanijoje užsukti į „savo namus“ visada verta…

Safarių rojus – Serengetis
Kepinant beveik pačiame zenite kybančiai saulei ir svilinant kokiems 35°C, Kenijos pasienietis už „papildomus arbatpinigius“ sutiko mus palydėti iki legendinės Maros upės. Jau po pirmų žingsnių supratome, kam tas per petį permestas šautuvas. Sliūkinant per savanos brūzgynus ir regint tūkstančius kanopų įspaustų pėdsakų, jaučiau, kad visai neseniai, gal vakar, čia vyko įstabus gamtos spektaklis – kanopinių gyvūnų persikėlimas per Marą iš Kenijos į Tanzaniją. Išsibarstę keliautojai nuščiuvo, pamatę taip arti nuo mūsų Maroje plaukiojančius garsiuosius Niko krokodilus, gretimai plūduriuojančius tarsi balionai išsipūtusius hipopotamus, įlankėlėse nugulusią ar upės išplautą antilopių dvėseną. Čia tyko daug liūtų, kurie mėgsta pulti aukas iš pasalų. Pėsčiomis be šautuvo laukinėje savanoje – nė žingsnio. Ir štai mes „nelegaliai“ kertame Kenijos-Tanzanijos sieną. Kitoje Maros pusėje prieš mūsų akis atsivėrė iki horizonto nusidriekiančios žaliosios pievos, kuriomis į lengvą įkalnę darnia virtine išsirikiavę migravo koks tuzinas didelių ir mažų dramblių. Pasienietis atsiduso ir ištarė „Ten – Serengetis“.
Skylančios Afrikos ugnikalnių masyvo pašonėje besidriekiančią savaną masajai nuo seno taikliai vadina „serengeti“, kas reiškia „bekraštes platybes“. Nors Afrikoje ir visame pasaulyje daug nacionalinių parkų, gamtos draustinių ir rezervatų, nei Afrikoje, nei kur kitur mūsų planetoje nėra kitos tokios vietos, kurioje būtų tokia milžiniška kanopinių ir plėšriųjų gyvūnų koncentracija. Šiame gamtos prieglobstyje gyvūnai nepaiso nei valstybių sienų, nei tvorų ir paklūsta tik gamtos šauksmui. Vanduo ir maistas yra pagrindinės priežastys, verčiančios suktis gyvybės ratui Serengetyje (Tanzanija) ir Masajų Maroje (Kenija).
Kasmet per didžiąsias ir mažąsias liūtis maždaug du milijonai baltabarzdžių antilopių gnu, zebrų ir gazelių, o įkandin jų tūkstančiai liūtų ir kitų plėšrūnų, dalyvauja didžiojoje gyvūnų migracijoje. Prieš laikrodžio rodyklę migruojančių gyvūnų kelyje nėra pradžios ir pabaigos. Pamatyti šį spektaklį, tiksliau, jo fragmentą, vadinasi, turėti galimybę prisiliesti prie kažko amžino.
Garsiausio Tanzanijoje ir, beje, visoje Afrikoje, Serengečio nacionalinio parko (UNESCO paveldas) platybių grožį ir savitumą reikia pajausti. Čia nepadės jokie aprašymai, knygos, pasakojimai. Savo akimis reikia pamatyti tūkstančius gyvūnų, savo ausimis, ne per youtube, išgirsti jų kanopų keliamą dundesį, stebėti iš pasalų sliūkinančius liūtus, erdvę skrodžiančius gepardus, grožėtis tingiai medžiuose snaudžiančius leopardus, tiesiai į akis pažvelgti buivolams, išgyventi nuolatinės kovos tarp žvėrių, lydimos garsų, susistumdymų ir kraujo, dramas.
Daugeliui vyresnės kartos žmonių Serengetis žinomas iš garsaus vokiečių tėvo ir sūnaus Grzimek‘ų kurto filmo ir knygos tuo pačiu pavadinimu „Serengetis neturi mirti“. Būtent šių prieš pusšimtį metų laukinės gamtos grožį įžvelgusių žmonių pastangomis pavyko įrodyti vietiniams gyventojams, kokią vertybę jie turi ir kodėl ją būtina saugoti ateitiems kartoms.
Tanzanijoje yra 14 nacionalinių parkų, daugybę kitokį statusą turinčių saugomų gamtos teritorijų. Neįtikėtina, tačiau beveik 30 proc. šalies ploto yra saugoma ir tai bene didžiausias rodiklis pasaulyje. Be Serengečio, Tanzanijoje ypač garsūs Tarangire, Ruaha, Mahale, Katavi nacionaliniai parkai. Šalies vyriausybė deda daug pastangų, kaip pritraukti daugiau turistų į savo šalį. Tuo tikslu vykdoma aiškinamoji kampanija vietos gyventojams, kurios esmė tokia: „turistai – mūsų šalies pajamos, mūsų gerovė, jūsų vaikų ateitis, turistus privalu gerbti ir saugoti“. Reikia džiaugtis, kad šiuos šūkius žmonės išgirdo, tad keliauti po Tanzaniją gana saugu.

Sniegas ant Kilimandžaro
Pirmą sykį šie žodžiai buvo ištarti dar XIX a. viduryje, kai būsimieji kolonizatoriai vokiečiai su misionierių misijomis žvalgėsi po šiuos kraštus. Dideliu atstumu iš toli matomas Kilimandžaras yra aukščiausias atskirai stovintis kalno masyvas pasaulyje. Kaip ir dera tiems laikams, išplatinusieji žinią apie sniegą prie pusiaujo, buvo išjuokti ir pavadinti bepročiais, o jau po dešimties metų šį beveik 6 km aukščio siekiantį kalną iš visų pusių užgriuvo vokiečių ir anglų ekspedicijos.
Po pirmojo europiečio žinios apie Kilimandžarą, teko keturiasdešimt metų laukti žinios apie tai, kad po daugybės bandymų šį kalną pavyko įveikti. Ir turbūt neatsitiktinai, nes gretimais gyvenanti chagga tauta kalną nuo seno vadina „Kilema Kyaro“, kas reiškia „Tas, kurio neįmanoma įveikti“. Pirmasis į ją įkopė vokiečių geografas Hansas Meyer.
Mūsų laikais tūkstančiai žmonių tarsi skruzdėlės įvairiais maršrutais, visais metų laikais ropščiasi į Kilimandžarą. Kas – save įveikti, kas – pliusiuką užsidėti. Veik šešių kilometrų aukštis – nėra taip ir mažai. Be kintančios gamtos grožybių, kerinčių reginių, tenka išlieti daug prakaito, pajusti išretėjusį orą, kopti, eiti, kopti, kol pagaliau pasiekiamas aukščiausias taškas – Kibo (5985 m). Nereikia alpinizmo įrangos ar kažkokio ypatingo pasiruošimo, tačiau būtina turėti daug valios ir ryžto.
Net ir nekopiant į svaiginantį aukštį, Kilimandžaras turi ką pasiūlyti. Aplink šį snaudžiantį ugnikalnį (paskutinį syk veržėsi prieš 200 metų) pūpso kiti kalnai, driekiasi savanos, įkurti nacionaliniai parkai.
Keliaujant po Tanzaniją, nepamatyti Kilimandžaro arba nemėginti to padaryti, negalima, tačiau reikia susitaikyti, kad jis stūkso toje Tanzanijos vietoje, tiksliau, abiejų šalių paribyje, kur dėl gamtos sąlygų gyvena labai daug žmonių. Čia ypač derlingi vulkaniniai dirvožemiai, puikus net mums europiečiams klimatas.
Pasaulinę šlovę kalnui suteikė Ernestas Hemingvėjus, parašęs knygą „Kilimandžaro sniegynai“. Galima teigti, kad ši knyga padarė didžiausią visų laikų reklamą ne tik kalnui, bet ir Afrikai.

Akis į akį su masajų kariu
Dulkėtu keliu dardėdami per išdegintą, lietaus seniai mačiusią, bet labai afrikietišką savaną, artėjome prie tikro, nesuvaidinto masajų kaimo. Mąsčiau, kaip mes susišnekėsime. Sustojus, tuoj prisistatė kaimo viršininkas Moosa, kaip jis pats teigė.
Šios tautos gyvenimo būdas taip persipynęs su supančia gamtine aplinka, naminiais gyvuliais ir toks žemiškas, kad žvelgiat į šiuos žmones ar juo labiau bendraujant su jais, galima net suabejoti daugeliu vakarietiškų vertybių. Masajai gyvena iš karvių mėšlo ir molio drėbtose apvaliose arba stačiakampėse trobelėse. Jų gyvuliai – masalas plėšrūnams, dėl to kiekvieną kaimą supa dygliuotų šakų pinučiai. Ausį rėžia faktas, kad masajų pagrindinis maistas – pienas ir kraujas, o mėsa valgoma tik tada, kai krenta gyvūnai.
Spektaklis prasidėjo nuo legendinio karių šokio, kai kiekvienas masajų vyras stengiasi stačiomis iššokti kuo aukščiau. Šias varžytuves linksmino masajų moterų ir merginų koncertas. Apžiūrėjus varganas šių išdidžios tautos žmonių gyvenimo sąlygas, supratau, kokie mes skirtingi. Lioviausi į visą tai žiūrėti per fotoaparato langelį ir ėmiau klausinėti bei domėtis jų gyvenimu.
Masajai yra viena iš maždaug 130 Tanzanijos teritorijoje gyvenančių etninių grupių. Greta didžiųjų tautų – sukumos ir nijamvezi – masajai tesudaro vos 3 proc. šalies gyventojų.
Vis daugiau jaunų masajų atsisako hierarchinės kario prievolės, o tai iš esmės griauna visą masajų kultūrą. Įvedus privalomą pradinį ugdymą ir išmokus skaityti, vis daugiau jaunuolių palieka savo mėšlinas trobeles ir vyksta mokytis į miestus. Džiugina tai, kad mokslo įgavę, o kai kurie net prasigyvenę masajai, atvyksta į savo kaimus pas gentainius, pasistato greta trobelių savo automobilius ir savaitę kitą, vilkėdami ryškias margas tunikas, trumpam vėl įsilieja į pirmapradę būtį. Paklūsta hierarchijai, statusui, geria kraują ir pieną, šoka ir dainuoja. Pasibaigus šiai ekskursijai į begalinę praeitį, ilgai laukto atsisveikinimo momentu į Moosa ranką įbrukau solidžių arbatpinigių, o iš jo gavaus vizitinę kortelę su telefono numeriu, elektroninio pašto adresu ir iškiūtinau iš kaimo. Vis apsigręždamas mėginau suprasti – ar masajai jau laimingi, ar dar laimingi? Daviau sau pažadą, kad būtinai dar atvyksiu į šią nuostabią šalį Tanzaniją ir atsakysiu sau į šį klausimą.
Grįžus namo po kurio laiko parašiau bandomąjį el. laiškelį Moosai ir gavau atsakymą, kad jo kaimas persikėlė į vešlesnes ganyklas už 20 km.

Rytas Šalna
Geografas ir kelionių gidas

Lietuvos ambasada Minske kasdien išduoda daugiau kaip po 800 vizų į Lietuvą, iš jų 40 proc. – daugkartinių. Ko Baltarusijos piliečiai tikisi ir ką iš tiesų randa Lietuvoje?

“Kelionės į Lietuvą Minske pardavinėjamos ant kiekvieno kampo. Jos nebrangios, netolimos. Važiuodami su šeima taip ir įsivaizdavome – kad šeštadienį apsilankysime Kaziuko mugėje, su gidu pasivaikščiosime Vilniaus senamiestyje, o sekmadienį skirsime laiko apsipirkti, nes jūsų prekybos centrai Baltarusijoje garsėja masto įvairove, garsiais prekių ženklais ir neblogomis kainomis”, – aiškina Vilniuje trečią kartą viešinti Darija Osipovič.
Visai kitokių lūkesčių Lietuvoje turėjo Maksimo Šajunovo šeima, į Lietuvą atvykusi savaitei, o į Vilnių užsukusi tik vienai dienai – į vieną didesnių prekybos centrų. “Išleisti pinigų”, – juokiasi jo žmona Irina ir aiškina, kad nepraleidžia progos čia įsigyti sidabro papuošalų, kurių kainos Lietuvoje šiuo metu yra bent 20 proc. mažesnės, o patys dirbiniai, pašnekovės tikinimu, subtilūs ir skoningi. “Tačiau daugiausiai vietos vis tiek užima drabužiai – jų pirkome visai šeimai. Kainos gal ir nelabai skiriasi, bet pas mus visai kitas asortimentas”, – dėsto pašnekovai.

Prekių krepšelis – standartinis, suma – dviguba

Prabangių automobilių vairuotojai iš Baltarusijos jau Lietuvos pasienyje užverčiami reklaminiais lankstinukais ir skrajutėmis, reklamuojančiomis įvairias prekybos, pramogų vietas, restoranus ir viešbučius.
Prekybos centrai įnirtingai reklamuojasi ir Baltarusijos spaudoje, siūlo baltarusiams specialias, išskirtines sąlygas. Pavyzdžiui, pernai vasarą vienas Vilniaus prekybos centras skelbė akciją “pirk už 1000 Lt ir gauk nakvynę Vilniuje nemokamai”.
Kalbintų pašnekovų tikinimu, ši į pirkimą orientuota informacija savo gausa iš tiesų užgožia informaciją apie lankytinas vietas, gamtos kampelius, parodas, ar koncertus.
“Į mus žiūrima kaip į pinigų maišus, kurie į Lietuvą atvažiuoja leisti milijonų. Gal taip ir yra, nes Baltarusijoje dabar daug turtingų žmonių, bet Lietuvos įvaizdis dabar yra tarsi kokio “šopingo”, “prekybos centro”, – aiškina D.Osipovič. Ją nustebino ir tai, kad informacijos centre jos šeimai irgi pirmiausia buvo pasiūlyta apsilankyti prekybos vietose, o ne pakilti į Gedimino kalną ar nuvykti į Trakus.
Kita vertus, pašnekovė pripažįsta, kad prekintis Lietuvoje baltarusiai iš tiesų mėgsta, bet nemano, kad yra tokių, kurie atvažiuoja į “Akropolį” ar “Ozą” ir net neapsidairę važiuoja namo.
“Vien Vilniuje tikrai yra ką pamatyti: bažnyčios, senoji sostinės architektūra baltarusio akiai yra unikali. Be to, juk čia pati artimiausia Europos sostinė, ir tas europietiškumas čia tikrai juntamas”, – dėsto ponia Darija, pabrėžianti, kad jai Lietuvoje patinka ir siūlomos pramogos šeimai, pavyzdžiui, ledo arenos, boulingas. Pastarosios paslaugos, pašnekovės teigimu, Lietuvoje šiuo metu yra šiek tiek pigesnės nei Baltarusijoje.
Vis dėlto tai, kad baltarusiams informacija apie pirkinius dažnai įdomesnė nei apie laisvalaikį ar kultūros paveldą, liudija tiek skaičiai, tiek faktai.
Statistika skelbia, kad iš viso Baltarusijos piliečių, kurie buvo ketvirti pagal pernai į Lietuvą atvykstančių užsienio turistų skaičių, srautai į mūsų šalį per metus išaugo 29 proc., o iš viso Minske dabar kasdien išduodama apie 800 vizų į Lietuvą.
Na, o prekybos centrų atstovų teigimu, prekybos centruose apsilankiusių baltarusių skaičius per metus išaugo net dvigubai, beveik tiek pat padidėjo ir vidutinė jų čia išleidžiama pinigų suma, kuri dabar svyruoja nuo 700 iki 1000 Lt. Iš viso, apytiksliai, dideliame prekybos centre sostinėje savaitgalį apsilanko 300–400 svečių iš Baltarusijos. Iš esmės – kone visi atvykstantieji yra iš šios gretimos šalies.
„Prekybos ir pramogų centro „Ozas“ direktorė Inga Navickaitė skaičiuoja, kad pagal išrašytų čekių, su kuriais pirkėjai iš Baltarusijos susigrąžina PVM, statistiką, per mėnesį jie sudaro apie penkis procentus visų pirkėjų.
Atvykėliai šiame ir kituose prekybos centruose dažniausiai perka drabužius, – šie sudaro iki 70 proc. jų pirkinių krepšelio, taip pat – parfumerijos ir kosmetikos, buities technikos, vis daugiau nuperka ir maisto produktų.
“Pirkome maisto, nes Lietuvoje galima rasti gurmaniškų užkandžių iš Italijos ar Prancūzijos, didesnis prieskonių pasirinkimas, o kasdieniški maisto produktai, pavyzdžiui, duona, Lietuvoje pigesnė nei Baltarusijoje”, – tikina I.Maksimova.

Žavisi prekių ženklais

Baltarusiai ypač laukiami ir Vilniaus senamiestyje įsikūrusiose specializuotose garsių prekių ženklų parduotuvėse. Vienos prabangiais, dizainerių kurtais drabužiais prekiaujančios parduotuvės vedėja tikino, kad esama netgi nuolatinių klientų iš Baltarusijos, pamėgusių vieną kurį nors prabangų vardą, kurio atstovybės nėra Baltarusijoje. Tokie “vienetiniai”, bet parduotuvės apyvartą gerokai kilstelintys klientai čia lankosi kone kas mėnesį ir pasitaiko, kad išleidžia net iki 10 tūkst. Lt.
“Pasitaiko, kad pasiturinčios baltarusės čia atvažiuoja pirkti prabangių vakarinių suknių ir atvirai klausia, ar kas nors iš Baltarusijos tokią jau pirko – kad nesusitiktų tame pačiame Minsko vakarėlyje”, – elitinių pirkėjų įpročius komentuoja pašnekovė.
“Baltarusiams kur kas labiau nei lietuviams svarbi etiketė, įvaizdis – tai galioja net vaikiškoms prekėms”, – skirtumus komentuoja prekybos centro “Europa” vadovė Gintarė Urnevičienė.

Pamėgo kurortus

Kitas svarbus baltarusių tikslas vykstant į Lietuvą – komfortiškas poilsis. Beje, įdomu tai, kad baltarusiai bene labiausiai prisideda prie šalyje nakvojančių turistų statistikos didinimo – Baltarusijos piliečiai bene rečiausiai iš visų užsienio turistų atvyksta tik vienai dienai be nakvynės, o daugiau nei 90 proc. mūsų šalyje pasilieka bent vienai nakčiai, dauguma – dviem ir daugiau. Šiuo požiūriu labiausiai sekasi viešbučiams sostinėje, o pastaruoju metu – ir kurortuose, iš kurių populiariausias tarp baltarusių – Druskininkai.
Baltarusio M.Šajunovo šeima čia praleido 5 dienas, ir, pasak jo, už visus malonumus išleido per 4 tūkst. Lt. Pašnekovų tikinimu, Druskininkus jie pasirinko, nes knietėjo išbandyti naujas slidinėjimo trasas ir pasilepinti SPA procedūromis. Ar šių paslaugų kainos baltarusiams iš tiesų tokios patrauklios?
“Nepasakyčiau, kad druskų kambariai arba viešbučio numeris kainuoja mažiau, o kartais net priešingai, tačiau čia galima rasti daugiau prabangos ir komforto, susidaro įspūdis, kad svečiai iš Baltarusijos labai laukiami, čia apie mus šokinėja geriau negu namie”, – aiškina kelione į Lietuvą patenkinta dar viena pašnekovė – Irina Maksimova. Ji tikina, kad Baltarusijoje ji su draugais itin mėgsta svečiuotis 30 km nuo sostinės Minsko esančiame kalnų slidinėjimo komplekse Logoisk, tačiau pabrėžia, kad trasomis Druskininkuose liko sužavėta labiau. “Jos itin modernios, aptarnavimas puikus, kainos sąžiningos. Be to, pasijutau lyg namie – aplink pilna tautiečių, sutikome net pažįstamų”, – šypsosi pašnekovė.
Jos žodžius vėlgi patvirtina skaičiai. Pavyzdžiui, pernai Druskininkus užsieniečių aplankė 30 proc. daugiau nei 2010 m., iš viso per 200 tūkst., ir baltarusiai šiame svečių sąraše yra antri po rusų. Pasirodo, pernai Druskininkuose jų apsilankė 20 proc. daugiau nei užpernai, o šiemet, tikimasi, kad turistų iš Baltarusijos augimas bus toks pat arba dar didesnis.
Pasak turizmo agentūros „Kelionių laikas“ projektų vadovės Danutės Čornij, tarp baltarusių itin populiarios tokios kurortuose siūlomos pramogos kaip šaudymas, žvejyba, o aštresnių pojūčių mėgėjai noriai išlaidauja sniego arenoje, nuotykių parkuose.
Įdomu tai, kad nors baltarusiai dairosi poilsio arčiau Lietuvos sostinės, o link pajūrio dažniau patraukia svečiai iš Latvijos, tačiau pastaruoju metu baltarusiai poilsiui itin noriai renkasi ir Neringą. Neringos turizmo informacijos centro duomenimis, 2010 m. per tris vasaros mėnesius apsilankė vos 35 baltarusiai, o pernai sezono metu svečių iš Baltarusijos srautas informacijos centre išaugo iki 289, dauguma jų Neringoje apsistojo bent vienai nakčiai.
Matyt, prie to nemažai prisidėjo Neringos atstovų pastangos pritraukti šios šalies gyventojus – praėjusį balandį XIV tarptautinėje pavasario turizmo parodoje „Poilsis 2011“ baltarusiams pirmą kartą buvo pristatytas Neringos kurortas, o jo stendas buvo vienas lankomiausių tarp parodos svečių – baltarusių, pernykštes atostogas iš anksto planavusių Lietuvoje.

Lietuviai įdomybių ir egzotikos įprato ieškoti tolimiausiuose ir atokiausiuose pasaulio kraštuose, tačiau nemažai keistenybių, vertų keliautojų dėmesio, yra ir Europos šalyse. Juolab kad nuo kai kurių skiria tik kelios valandos skrydžio lėktuvu.

Europa įdomi savo istorija, miestais, išsaugojusiais prabėgusių amžių statinius, įspūdingomis pilimis ir dvarais, tačiau joje yra gerokai daugiau dalykų, kuriuos verta pamatyti smalsiam keliautojui. Pavyzdžiui, šiaurėje norisi pasigrožėti pašvaistėmis ir beveik visą parą trunkančia diena ar naktimi, pietuose – tropiniais sodais, nuostabaus grožio pakrantėmis, o kur dar Alpių, Siera Nevados, Tatrų ar Karpatų kalnai. Yra ir daugiau objektų, keliančių nuostabą net ir patyrusiams keliautojams.

Milžinų pasaulyje

Mėgstantiems jūros šėlsmą ir kalnų didybę vertėtų pasukti į Airiją. Turistinės Airijos vizitinė kortelė yra sodriai žalia laukų spalva, gotikinių vienuolynų griaučiai bei akmeninėmis tvoromis padalyti laukai, bet ne mažesnį įspūdį padarys ir Mohero uolos, Barenas ar Milžinų kelias.
Banguotos, apie 200 m aukščio Mohero uolos Klero grafystės pakrante driekiasi apie 7–8 km. Palei pat kraštą įrengtas pėsčiųjų takas, o užsižiopsojusius keliautojos saugo turėklai. Žingsniuojant takeliu akį traukia fantastiniai uolų siluetai, tarp kurių galima atpažinti ir sėdinčią moterį. Viena legenda pasakoja, kad tai suakmenėjusi ragana, kuri skandindavo laivus, o kita – esą mergina, nesulaukusi nuskendusio mylimojo, suakmenėjo iš ilgesio.
Nenuostabu, kad tokia ypatinga vieta apipinta daugybe legendų ir pasakojimų. Stovint ant galingos, vingiuotos pakrantės sienos, į kurią rūstus vėjas gena putotas Atlanto bangas, kartais sublizgančias nuo retų saulės spindulių, užgniaužia kvapą nuo tobulos gamtos didybės ir vaizdo, verto genialiausio dailininko teptuko ar poeto romantiko eilių.
Iki soties pasimėgavus rūsčia gamta, galima pasukti link Bareno. Čia nustebina dar rūstesnis vaizdas – akmeninė suskeldėjusi žemė ir vandenyno bangų purslai, ištykštantys į kelių metrų aukštį. Šį keistą peizažą suformavo paskutinis slenkantis ledynas, o Bareno terasos, kur ne kur pasidabinusios skurdžiais augalais, kyla iki pat Sliv Elvos kalno viršūnės.
Mohero uolas ir Bareną galima apžiūrėti tą pačią dieną, o štai norint pamatyti Milžinų kelią jau reikia skirti daugiau laiko. Pamatęs unikalų gamtinį darinį nenorom prisimeni legendas apie milžiną, kuris išgrindė kelią per jūrą iki pat Škotijoje esančios Stafos salos, kad joje gyvenančiai mylimajai nereikėtų bristi per jūrą. Kelias atrodo išgrįstas taisyklingomis šešiakampėmis bazaltinėmis kolonomis ir driekiasi į jūrą daugiau nei 140 m. Tyrinėtojai suskaičiuoja apie 40 tūkst. stulpų, kurie yra gamtinių kataklizmų, vykusių prieš milijonus metų, palikimas. Beje, netoliese yra ir kitų įdomių uolų: galima pasiklausyti vėjo, grojančio Vargonų uola, pabandyti įsivaizduoti, kas galėjo sėdėti milžiniškame Išsipildymo soste.
Norėtųsi į Stafos salą briste nubristi, bet kadangi mes nesame milžinai, tai reikėtų nepraleisti progos joje apsilankyti keliaujant po Škotiją. Į salą plaukiama laiveliu, bilietas kainuoja apie 80 eurų, ir net esant ramiam vėjui supa gana stipriai, tačiau nemaža kaina ir net jūros liga greitai užsimiršta pamačius įspūdingą vaizdą – legendomis apipintą 69 m ilgio ir tokio paties aukščio prie įėjimo Fingalo olą, suformuotą iš bazaltinių kolonų. Atrodo, pati gamta pastatė katedrą ar tobulą koncertų salę ūžaujantiems vėjams ar legendiniams milžinams. Ne veltui ši ola įkvėpė dar visai jauną kompozitorių Felixą Mendelssohną sukurti „Hebridų uvertiūrą“, kuriai lipte prilipo Fingalo olos pavadinimas. Tobulu gamtos kūriniu grožėjosi romantizmo kūrėjai Johnas Keatsas bei Walteris Scottas.
Rūsčios gamtos, taip pamėgtos romantikų, Škotijoje ieškoti netenka – pasukus bet kur į kalnus akį džiugina violetiniai viržių žiedai, prigesintos žalios, rudos spalvos ir kalnų viršūnės, o kur dar kriokliai, kurie ilgiau pabuvus kalnuose tampa tiesiog įprastu, jau nieko nestebinančiu vaizdu. Tačiau nuplaukęs į Arano salą stabteli iš netikėtumo – nosį pakutena kvapai, kurie labiau dera Viduržemio regiono paatogrąžių sodams, o vėjas šiaušia vešlius palmių lapus. Tokį pat nuostabą keliantį parką galima rasti ir prie Culzeano pilies. Pasirodo, šiltosios Golfo srovės veikiamos žiemos čia būna labai švelnios, tad gali klestėti egzotiški augalai.
Norintieji keliauti į Skandinaviją nenusivils pasirinkę Norvegiją ir į maršrutą įtraukę Nordkapą, šiauriausią Europos tašką, Trolio Liežuvį, uolą virš tarpeklio, ar Briksdalio ledyną. „Jei šeimos važiuoja į Norvegiją, tai aš joms rekomenduočiau važiuoti į vakarinę dalį, link fiordų. Ten yra garsusis Sognės fiordas, vienas ilgiausių pasaulyje, ir Lyso fiordas, virš kurio pakibusi garsioji Preikestoleno (Sakyklos) uola. Tai pasaulinio lygio objektai“, – pataria geografas ir keliautojas Rytas Šalna.
Pasak R.Šalnos, pasaulinio lygio objektai yra Alpės, ypač vaizdingi kalnų ir ledynų vaizdai Austrijoje ir Šveicarijoje. Šveicarijoje yra garsusis Jungfraujoch – aukščiausiai iš vienos vietos pakylantis geležinkelis. Viršutinė aikštelė yra 3,5 km aukštyje. „Pakilus į tokį aukštį galima patirti ir išretėjusio oro poveikį, ir kalnų zonų kaitą, matyti įspūdingas panoramas, pastovėti ant ledyno. Europoje ne tiek daug vietų, kur tai galima patirti“, – pasakoja keliautojas.

Kaip į kitą planetą

Na, o norintiems dar atšiauresnių ir egzotiškesnių vaizdų verta patraukti į Islandijos salą. Čia nuolat kas nors vyksta – trykšta geizeriai, burbuliuoja purvo duobės, rūksta tai vienas, tai kitas ugnikalnis, žioji kraterių kiaurymės, garma kriokliai, stebina ledo laukai ar spindintys pastelinių spalvų ledkalniai ir juodi bei raudoni lavos tyrai.
Verta pasigrožėti galingu Vatnajokudlio ledynu, kuriame, mokslininkų manymu, yra tiek vandens, kiek visos Europos ledynuose. O kaip aplenkti Haukadaluro slėnį, kuriame trykšta ne tik Strokuro ir Didžiojo geizerio srovės, bet ir 50 mažesių geizerių. Tiesa, jau ne vieną tūkstantmetį skaičiuojančiu Didžiuoju geizeriu gali ir netekti pasigrožėti, jis išsiveržia tik retkarčiais, o štai Stokuras džiugina smalsuolius kas 10 minučių.
Beje, visoje Islandijoje geizerių ir kunkuliuojančių purvo vonių, siera rūkstančių fumarolių suskaičiuojama daugiau nei 3 tūkst. Įdomu, jei tik yra galimybė, bent iš tolo pasižiūrėti į gimstančią Tursėjos salą ar rūkstančius ugnikalnius. Na, o egzotiškų potyrių ieškotojai, norintys pasijusti Mėnulyje ar kokioje nežinomoje planetoje, traukia į akmenuotą centrinę Islandiją.
Keliautojams, norintiems pasigėrėti ugnikalniais, bet bijantiems atšiauraus Islandijos klimato, nosies nukabinti nevertėtų – juk galima saulėtekį sutikti ant Teidės ugnikalnio Kanarų salose arba pasigrožėti kibirkščiuojančiu Strombolio ar dundančiu Etnos ugnikalniu Sicilijoje. Žingsniuojantiems link tolumoje dunksančio Etnos ugnikalnio pakeliui galima įsitikinti jo galybe, žvelgiant į lavos laukus ir juose stovinčius namus milžiniškų akmenų išmuštomis skylėmis stoguose ir sienose. Pasakojama, kad žmonės, norėdami išvengti turtui ar net gyvybei grasinančių lavos srautų, melsdavosi, aukodavo pašventintos šv. Agotos duonos, ir esą lava pakeisdavusi kryptį.
„Įspūdingi ir tie kalnai, kurie nesispjaudo ugnimi. Kad tuo įsitikintum, tereikia užsukti į nuostabų Elbės slėnį netoli Drezdeno“, – teigia vilnietė Rasa. Laikas, vėjas, lietus ir saulė išskaptavo iš galingų uolų pačius fantastiškiausius pavidalus. Atrodo, čia senovės architektai nuolat sėmėsi idėjų, kaip sukurti ir dabar mus džiuginančių pilių bokštus, šventyklų kupolus ar gotikines smailes.
„Savo akimis negalėjau patikėti, kai gidas parodė šiuolaikinių dangoraižių panoramą. Vėliau teko skaityti, kad ši panorama panaši į Manhatano vaizdą. O kur dar keistos uolos, primenančios garvežį, sustingusius žmonių siluetus, karališkos pilies griuvėsius“, – pasakoja keliautoja.
Dažnai po kalnus keliaujanti Asta teigia, kad grožiu Elbės slėniui prilygsta tik milžiniški akmeniniai grybai. Tokį įspūdį kelia didžiuliai moreniniai stulpai, karūnuoti nemažu akmeniu. Liaudyje ši gamtos išdaiga vadinama įvairiai – velnio pirštais, suakmenėjusiais elfais, skrybėlėtomis damomis. Moreninius stulpus galima apžiūrėti Italijoje, Pietų Tirolyje, Prancūzijos Alpėse ir Serbijoje.
Pasak Astos, ji įsimylėjusi ir didingąsias Dolomitines Alpes, užburiančias spalvų kaita. Dieną kalnai būna blyškių šviesių atspalvių – pilki, rusvi, balsvi, gelsvi, o vakare leidžiantis saulei sušvinta rausvomis, raudonomis ar oranžinėmis spalvomis.
Stebinančių savo unikalumu vietų Europoje nemažai: čia yra urvų su stalaktitais bei stalagmitais ir sustingusių ledo labirintų juose, antras pagal dydį pasaulio kanjonas Kroatijoje, Samarijos tarpeklis Kretoje ar Verdeno Prancūzijoje, vadinamoji Almerijos dykuma Ispanijoje ir daugybė kitų, kurių visų ir neišvardysi.

Kaimyninių šalių gyventojai juos laiko šiek tiek „pasikėlusiais“, žvelgiantys iš toliau mano, kad tai didžiausi mėsos rijikai pasaulyje. O jie patys nesuka sau galvos, ką apie juos mano kiti, ir nė už ką nemainytų savo tėvynės į kitą. Argentina… Šalis, kuriai pažinti reikia daug laiko, o pamilti užtenka akimirksnio.

Vos pastebėjęs, kad iš savo kuprinės traukiu mažą, puslitrio talpos termosą, vairuotojas iškart susipranta: „Matės puodelį gali pasidėti į šį laikiklį, o termosas puikiai telpa tarp sėdynių esančiame skyriuje.“ Ir iš karto užpila mane klausimų lavina: „Geri matę? Su cukrumi? Be?… Tai tu labiau argentinietė nei aš – jei aš geriu saldintą matę, o tu ne! Dar ir kepsnius mėgsti?.. Jau laisvai galėtum gyventi Argentinoje! Neturi tokių planų?“
Kartais atrodo, kad užtenka tik gerti matę be cukraus, ir jau būsi teigiamai sutikta argentiniečių. Jie tiesiog dievina šį kartų žolelių gėrimą ir niekaip nesupranta, kodėl užsieniečiai jį gadina pridėdami cukraus. Tokių „egzempliorių“, kaip šis penkiasdešimtmetis argentinietis, sėdintis šalia manęs ir vairuojantis savo keturiais ratais varomą „Toyota“, kurie gertų saldintą matę, – vos vienas kitas. Visi įsivaizduoja, kad cukrus kartaus žolelių gėrimo skonį gadina.
Kuo užburia šis kartus gėrimas kone kiekvieną argentinietį? Tikriausiai ne vien savo kartumu… Matydama, kaip kur nors parke argentiniečiai sėdi su savo šeimomis ar draugais ir ratu leidžia puodelį matės (ji geriama pro metalinį šiaudelį iš specialaus puodelio, kartais išskobto iš moliūgo, kartais išdrožto iš medžio ar puošto oda), ne kartą mąsčiau, kad svarbiausia čia, matyt, ritualas. Na, ir galbūt dar garsieji argentinietiški kepsniai… Nes, kad ir kokie jie būtų skanūs – o tą pasakys kiekvienas pabuvęs Argentinoje, – tačiau tokiems kiekiams mėsos sudoroti tikrai prireikia matės pagalbos (ji esą skatina virškinimą). Juk vidutinis argentinietis per metus suvalgo apie 70 kg jautienos!
Tuo lengvai patiki, kai keliaudamas per žolingas Argentinos lygumas matai, kiek jose ganosi karvučių, kurių geriausias iš geriausių atrenka nuo mažumės ir ramiai, be streso augina, kad būtų tinkamos kepsniams. Beje, būtent karvių, o ne jaučių mėsa naudojama kepsniams, ir tai yra viena mėsos minkštumo paslapčių.

Žydrai balti

Metaliniu šiaudeliu sujudinu matės žoleles ir tęsiu pokalbį su vairuotoju. Apie ką? Kitose šalyse puiki tema būtų oras, o Argentinoje niekuomet neprašausi kalbėdamas apie… maistą, futbolą ir jų nuostabią šalį Argentiną.
Maisto temą jaučiuosi išsėmusi, nors vairuotojas Rodrigesas kaip tik pasakojo apie jo žmonos kepamas „geriausias empanadas mieste“ (empanados – tradiciniai pyragaičiai su įvairiais įdarais). Jis dar tikriausiai būtų perėjęs ir prie geriausių pasaulyje argentinietiškų ledų bei geriausios pasaulyje picos, kaip atspėjote, kepamos būtent Argentinoje! Tačiau aš pasuku kalbą prie kitų „garantuotų“ temų, nes kelias dar ilgas, o kelio pabaigoje viešbutyje manęs nelaukia nei empanados, nei picos.
Papasakoju Rodrigesui, kaip vienas mano pažįstamas argentinietis sureagavo į savo tautietės prisipažinimą, kad ši įsimylėjusi brazilą ir ketinanti kraustytis gyventi į kaimyninę šalį. „Tai ką, išdavei žydrai baltus?“ – priekaištingai jai mestelėjo mano pažįstamas. Žydra ir balta dominuoja Argentinos vėliavoje, ir šias spalvas nuoširdžiai įsimylėjęs kiekvienas argentinietis. Tai lyg ir nenustebino manęs. Nustebino kitkas.
Iki tol buvau patyrusi, kad argentiniečiai palankiai priima užsieniečius ir nesmerkia mišrių šeimų. Kas dabar pasakytų, kuri šeima Argentinoje yra nemišri, kai kone kiekvieno argentiniečio šeimos genealoginį medį nuspalvino bent trys keturios skirtingos atvykėlių tautos? Vieno senelė atvyko iš Italijos ir čia susipažino su ispanu. Kito protėviai atvyko iš Rytų Europos, dar kito – iš Vokietijos. Argentiniečiai visi iki vieno moka savo protėvių pasakotas istorijas ir didžiuojasi kas „ispaniška nosimi“, kas „lietuviškomis akimis“, o kas „itališkais plaukais“…
Net kai vienas mano pažįstamas meksikietis didžiuodamasis pasakojo anekdotą argentiniečiams, kuriuo pajuokė jų mišrią kilmę, šie nematė reikalo įsižeisti. Anekdotas buvo trumpas: „Mes, meksikiečiai, esame kilę iš actekų ir majų. Na, o argentiniečiai… iš laivų.“
Tad kaip dabar paaiškinti tą mano pažįstamo argentiniečio neigiamą reakciją į draugės „nutekėjimo Brazilijon“ istoriją? „Nesupraskite manęs neteisingai, – bando man aiškinti Rodrigesas, – tekėti už svetimtaučio argentinietei nėra jokia nuodėmė. Žinoma, jei porai susijungus „pašalietis“ sirgs už Argentinos rinktinę. O iš brazilo to tikėtis juk būtų naivu?“

RN 40

Iki šiol nepapasakojau, kas privertė mane šnekučiuotis su vairuotoju Rodrigesu. Tai RN 40. Tokiais inicialais Argentinos žemėlapiuose žymimas kelias, vingiuojantis per visą šalį, nuo šiaurėje plytinčių spalvingų dykumų bei kaktusynų iki pietuose esančių Patagonijos regiono ledynų.
Kiekvienas tikras argentinietis bent kartą gyvenime turi nuvažiuoti kokią nors atkarpą šiuo keliu. Tačiau važiuodamas 40-uoju keliu kartais per visą dieną sutinki vos vieną kitą besiganančių ožkų bandą ar pamatai tolumoje žolę rupšnojančias vikunijas (vietiniai laukiniai gyvūnai, šiek tiek panašūs į stirnas). Tad laiko bendravimui užtenka.
Kita vertus, kitose kelio atkarpose turi ranka prilaikyti žandikaulį, kad jis per stipriai neatviptų, besidairant į nuostabius pro šalį lekiančius vaizdus.
Kaip tik dabar į tokią atkarpą įvažiuojame. Rodrigesas sustabdo mašiną. O man sunku patikėti savo akimis: iki horizonto driekiasi kaktusų giraitė. Ir kai sužinau, jog kaktusas per metus pasistiebia vos kelis centimetrus, suprantu, kad šios giraitės kaktusai jau pergyveno visus mano giminės senolius.
Kaktusai tokie aukšti, kad aš šalia jų pradedu jaustis lyg patekusi į filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ filmavimo aikštelę. Tik scenaristas pajuokavo, ir ne sumažino kažkieno vaikus, o padidino mano ant palangės auginamus kaktusus iki tokio dydžio, kad jie galėtų man atkeršyti už tai, jog ilgą laiką maniau, kad kaktusų visai nereikia laistyti…
Pabūgusi kaktusų keršto grįžtu į mašiną ir tęsiame kelionę toliau.
Mes dar ne kartą stojame žiūrėti spalvotų kalnų, vėjo ir lietaus išgraužtų uolų darinių – kaip jų pavadinimai leidžia suprasti, vietiniams šios uolos primena velnio gerklę, amfiteatrą ar tiesiog varlę. Su manimi keliaujantys keli lietuviai draugai „velnio gerklėje“ bando įlįsti į „velnio gomurį“, o amfiteatre visi sudainuojame „Ant kalno klevelis“. Nesėkmingai… Ir tai ne amfiteatro kaltė. Uolų darinys puikiai atliko savo darbą – čia esanti nuostabi akustika tiesiog pernelyg gerai paryškino mūsų dainavimo įgūdžių spragas.
Vairuotojas įjungia savo mėgstamą radijo stotį. Mašiną užplūsta argentinietiško roko garsai. Rokas – beveik neegzistuojanti muzikos rūšis kitose lotynų šalyse. O Argentinoje jaunuoliai iki šiol kerpasi Jimo Morrisono (muzikos grupės „The Doors“ lyderio) stiliumi, nešioja marškinėlius su raudona „Rolling Stones“ liežuvio aplikacija ir klausosi keistai nuevoliucionavusio argentinietiško roko.
Sakau „nuevoliucionavusio“, nes atrodo, kad vieni dabartinių Argentinos jaunuolių tėvų amžininkai „nusižiūrėjo“ šį roką iš Europos bei JAV, o kiti, muzikuojantys, jį pritaikė vietinei rinkai ir sukūrė naujų jo atmainų. Todėl šis rokas – ne tik apie maištą ar taiką pasaulyje. Argentinietiškoje roko versijoje taip pat tilpo, „žydrai balti“, futbolas, daug argentinietiško slengo, tik jiems vieniems būdingo „žiužiuojančio“ tarimo (argentiniečiai, kitaip nei kiti ispanakalbiai, savo alfabete turi „ž“ raidę), meilės savo šaliai skausmo dėl jos nuosmukių ir kitų argentinietiškų potemių.
Klausausi to neįprasto Lotynų Amerikai garsų derinio ir pradedu suprasti, jog man dar reikės laiko, kad pažinčiau šią šalį – Argentiną, bet pamilti ją aš jau spėjau.

Įdomūs faktai apie Argentiną

Pavadinimas. Šalies pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio „argentum“, reiškiančio sidabrą. Tačiau nors ispanai, įžengę į Argentinos žemes, tikėjosi rasiantys čia daug sidabro, jų viltys nepasiteisino.

Kilogramai. 70 kilogramų – ne, tai ne vidutinė argentiniečio kūno masė. Vidutiniškai tiek kilogramų jautienos per metus suvalgo argentinietis (dažniausiai kepsnių pavidalu).

Aukštis. 6962 m – aukščiausia Pietų Amerikos viršukalnė Akonkagva, stūksanti Argentinoje, Mendozos regione.

Dievo ranka. Jei pasakysite šį žodžių derinį Argentinoje, nė vienas argentinietis nepagalvos apie Dievą ar lemtį… Visi be išimties supras, kad kalbate apie legendinį futbolininką Diego Maradoną. Būtent jis yra įmušęs lemtingą Argentinos komandai įvartį… ranka (1986-ųjų pasaulio futbolo čempionate, per rungtynes su Anglijos rinktine).

Litras. Tokios talpos buteliuose parduodama daugiausiai populiaraus argentinietiško alaus „Quilmes“ (pavadintas išnykusios vietinės genties vardu).

Tango. Žodis, kuris pirmiausia šauna į galvą, paminėjus Argentiną. Taip pat tai žodis, kurio nė karto šiame straipsnyje nepaminėjau. Vis dėlto trumpai. Tango gimė imigrantų rajone Buenos Airėse ir iš pradžių buvo šokamas tarp vyrų, nes darbininkų klasės vyrai turėjo per mažai partnerių moterų.

Ledas. Patagonijos regione (Čilės ir Argentinos valstybių teritorijoje) plyti trečias pagal dydį pasaulyje ledynų kompleksas. Šį kompleksą sudaro 13 ledynų, o jo plotas – 3500 kv. m. Be to, tai didžiausia gėlo vandens kaupykla pasaulyje.

Dar vienas pavadinimas. Buenos Airės išvertus iš ispanų kalbos reiškia „Geri orai“. Pradinis miesto pavadinimas buvo „Puerto Nuestra Senora Santa Maria de Buen Aire“ (Šventosios mergelės Marijos gero oro uostas).