Norėtumėte ištrūkti svetur vos už keliasdešimt litų? Europoje sparčiai populiarėja pigių skrydžių paieškos sistemos, skirtos turintiesiems plonesnę piniginę ir didelių užmojų.
„Skraidinkite mane bet kur“, – tai vieno naujausių spontaniškų skrydžių paieškos tinklalapio www.drungli.com šūkis. Keliautojų prašoma nurodyti miestą, iš kurio nori išvykti, ir datą, kada gali iškeliauti. Pagal šiuos duomenis paieškos sistema išrenka pigiausius siūlomus skrydžius. Paslauga sparčiai populiarėja tarp ispanų ir italų, norinčių už minimalią sumą pasidairyti po kitas pasaulio šalis, mat bilietai iš didžiausių Europos miestų – Romos, Londono, Madrido ar Stokholmo sausio–vasario mėnesiais beveik visomis dienomis svyruoja nuo 10 iki 20 eurų.
Vilniaus ir Kauno oro uostai taip pat įtraukti į galimų maršrutų sąrašą. Pavyzdžiui, vasario mėnesį skrydis iš Vilniaus ir Eindhoveną (Nyderlandai) kainuotų tik 39 Lt. Neradę bilieto norima kryptimi keliautojai gali užsisakyti pranešimą, kuris būtų atsiųstas bilietų kainai nukritus iki pageidaujamos sumos.
Kol kas didžiausias „Drungli“ trūkumas yra tai, kad skrydžiai siūlomi tik į vieną pusę. Todėl mėgstantys kruopščiau planuoti keliautojai pirmenybę teikia sparčiai populiarėjančiai skrydžių paieškos programai „Azuon“. Už maždaug 20 Lt trijų mėnesių mokestį klientai gali nurodyti kryptį, priimtiną kelionės trukmę ir periodą, kuriuo pageidaujama keliauti, grįžimo datą ir daugybę kitų parametrų. Šios programos statistika rodo, kad vidutinė kelionės tarp dviejų Europos miestų kaina neviršija 50–60 eurų.

Tuntai margaspalvių žuvų, keisčiausių formų koralai, grakštūs, tačiau grėsmingi rykliai, žiemos miegui sustingusio lietuviško ežerio poledinis pasaulis – visa tai atsiveria drąsuoliams, pamėgusiems paslapčių pilnas vandenų gelmes.

Viduramžius menantys koralai, legendomis ir keisčiausiais pasakojimais apipinti paskendę laivai, spalvingos žuvys, godžiai šmirinėjantys plėšrūnai, smalsūs delfinai ir savi fizikos dėsniai – tai kitoks pasaulis, savo paslaptimis viliojantis ir patyrusius narus, ir įspūdžių ištroškusius naujokus. „Į jį patekęs žmogus užsimiršta, kas toks jis yra“, – pasakoja Nijolė Gaidulytė, viena sportinio nardymo pradininkų Lietuvoje, povandeninio nardymo instruktore dirbanti jau dvidešimt penkerius metus.
Tačiau tai tik viena povandeninio pasaulio pusė. Kita atrodo ne tokia romantiška, greičiau grėsminga ar net pavojinga. Juk žmogus panyra į kitokį pasaulį, kuriame egzistuoja savi pavojai. Profesionalūs narai ir instruktoriai ramina, kad norint jų išvengti privalu laikytis taisyklių, pavyzdžiui, stebėti kilimo greitį, gylį, atminti, kad oro kiekis yra ribotas, o prie pavojingų gyvių nesiartinti, jų neliesti ir neerzinti. Gyvūnai žmogaus paprastai nepuola, jei šis pats jų neišprovokuoja. Beje, nerti po vandeniu pasidavus akimirkos užgaidai ir negalima – pirma reikia baigti nardymo kursus, išmokti taisykles ir įgyti praktinių įgūdžių.

Koralų sodai ir žaidimai su delfinais

Nors dažną keliautoją, jau persisotinusį kelionėmis po egzotiškiausius kraštus, vilioja galimybė pasimėgauti naujais įspūdžiais nardant Karibų jūros dugne prie paskendusio laivo, landžiojant po paslaptingas povandenines olas, apžiūrint Didžiojo rifo koralus ar mėgaujantis delfinų bandos draugija, daugeliui pradedančių nardytojų, vos tik gavusių kursų baigimo serifikatus, tai būtų pernelyg sudėtinga ar net pavojinga pramoga. Tad apsisprendusiems patirti povandeninio nardymo džiaugsmų geriausia būtų rinktis Raudonąją jūrą, kuri, pasak N.Gaidulytės, yra palyginti arti, be to, matomumas joje siekia apie trisdešimt metrų, tad ir negiliai panirus galima pasigėrėti koralais, žuvimis, vėžliais, pulkais įvairiaspalvių žuvų.
„Šiuo metu daugiausia nardau Raudonojoje jūroje. Tačiau ta pati jūra nebūna vienoda, ji visą laiką vis kitokia. Be to, Raudonoji jūra nemaža, norint ją visą apiplaukti, išnardyti, ir viso gyvenimo nepakaks“, – tvirtina ponia Nijolė, nardžiusi pačiuose gražiausiuose pasaulio kampeliuose, pavyzdžiui, Maldyvuose, Mauricijuje, Viduržemio, Juodojoje, Kaspijos jūrose ar netgi Karelijoje.
Ponia Nijolė su bendražygiais Raudonojoje jūroje dažniausiai susiorganizuoja vadinamąjį safarį. Pasisamdo penkių žvaigždučių laivą, apsigyvena jame ir plaukia savaitę arba dešimt dienų nuo rifo prie rifo neišlipdami į žemę. Po vandeniu neriama ir dieną, ir naktį. Ypač įdomu nardyti naktį: iš savo slėptuvių išlenda naktinės žuvys, morenos, pasirodo gyvūnų, medžiojančių tik naktį. Net nenutolus nuo laivo galima pamatyti tuntus žuvų ir gausybę kalmarų, kuriuos privilioja laivo šviesos. „Labai įdomu stebėti, kaip miega dieninės žuvys: vienos ant šono, kitos ant uodegos atsistojusios, kitos susivyniojusios į kokoną iš seilių, kad jų niekas nepamatytų“, – šypsodamasi įspūdžiais dalijasi N.Gaidulytė.
Na, o koralai sužavi savo formomis ir spalvomis: didžiuliai kietieji, vėduoklės formos koralai veši gilumoje, kur stipresnės srovės atneša daugiau maisto – planktono. Šie koralai gali būti ir kelių šimtų metų, o didesnieji mena net Kristupo Kolumbo laikus. Nė kiek ne prastesni ir minkštieji koralai. Jie įvairiaspalviai: raudoni, geltoni, violetiniai, balti, vieni primenantys orchidėjų žiedus, antri – prabangiausius nėrinius, kiti – fantastinius gyvius ar efemeriškas būtybes, pagimdytas išprotėjusio menininko vaizduotės. O kai matai tarp jų žaidžiančias auksines žuvytes, pasijunti perkeltas į pasakišką pasaulį.
Nardytojai neaplenkia ir rifų ar pakrančių urvų, juose labiausiai stebina ir džiugina saulės spindulių bei vandens žaismas. „Neaukštos uolos, aplipusios raudonais, geltonais, rožiniais, violetiniais koralais, stūkso ant balto smėlio. Tokio grožio niekur nesu mačiusi, aš jas vadinu karalių sostais“, – sako pašnekovė.
O kur dar delfinai, su kuriais vandenyje padūkti svajoja ir suaugęs, ir vaikas. „Pamatęs juos žmogus pasikeičia, grįžta į vaikystę. Norisi būti su jais, paliesti, žiūrėti jiems į akis, o tos akys tokios gilios ir tokios gudrios, rodos, viską supranta, kaip rentgenas peršviečia kiaurai. Ir pradedi mintimis su jais bendrauti, vilioti prie savęs: ateik, noriu pabūti su tavim. Galų gale laukinis delfinas atkreipia dėmesį ir pradeda su tavimi žaisti. Leidžiasi paliečamas ir apkabinamas, sukasi, plaukia vingiais ir ratais, nardo aplink“, – apie patirtus įspūdžius pasakoja ponia Nijolė.
Deja, dėl žmogaus veiklos, gamtos užterštumo, šiltnamio efekto bei masinio turizmo povandeninis pasaulis nyksta ir keičiasi. Žmonės, dažnai net ir žinodami, kad lepių koralų liesti negalima, juos čiupinėja, rauna ar laužo. Dažnai užtenka šiurkštesnio judesio, ir šimtmečius augęs koralas sutrupa, o kartais vien nuo žmogaus prisilietimo apsikrečia bakterijomis ir sunyksta. Būna ir tokių nardytojų, kurie laivus pasistato prie pat koralinio rifo ir jį stipriai apgriauna. O kad rifas atsigautų, reikia ne vieno šimto metų. Koralai išnyksta ir dėl vos vos pakilusios jūros vandens temperatūros. Ten, kur vienais metais nuvažiavęs grožėjaisi aplinka, šiemet gali rasti ją suniokotą.

Požeminė majų karalystė ir rykliai

Liudą Vainorienę, povandeninio nardymo instruktorę, nardančią penkiolika metų, labiausiai sužavėjo nardymas Jukatano urvuose Meksikoje ir plaukimas su rykliais prie Kubos krantų. „Panėrus Jukatano urvuose atsiveria didinga erdvė, tokia kaip stadione, o vanduo skaidrus skaidrus. Lendi į vieną, kitą urvą, atsiveria didesnės ar mažesnės erdvės, stalaktitai tokie kaip varvekliai. Įspūdinga“, – pasakoja L.Vainorienė, nardžiusi daugelyje jūrų.
Beje, Jukatano urvai garsėja ne tik tarp narų ar nuotykių ištroškusių žmonių, jie kelia ir archeologų susidomėjimą, mat juose senovės majai atlikdavo įvairias apeigas, kraujo ištroškusiems dievams aukodavo žmones. Manoma, kad šių urvų struktūra atitinka mitinę požeminę senovės majų karalystę, kurią sudarė keturiolikos urvų labirintas.
Meksikoje verta panerti ir į senotus – nedidelius karstinius ežerus. Iki jų nemažą atstumą tenka žingsniuoti džiunglių taku, o priėjus laukia netikėtumas – vanduo teliūškuoja maždaug šešių metrų gylyje, ir gali rinktis, ar įveikus aukščio baimę šokti su visa įranga, ar atsargiai nusileisti virve. Panirus atsiveria milžiniška erdvė, jautiesi taip, lyg būtum kokio piktojo burtininko valia uždarytas senoviniame ąsotyje – galas siauras, po to išplatėja ir vėl susiaurėja.
„Leidomės visi pakraščiu į keturiasdešimties metrų gylį. Maždaug dvidešimties metrų gylyje patenkome į sulfitų (ištirpusių mineralinių medžiagų) debesį. Leidiesi žemyn į rūką kaip pasakoje. Atsisuki atgal – mūsų buvo kokia dvylika žmonių su gidais – ir visi su prožektoriais kaip šachtininkai. Sulfitų debesis po truputėlį tampa žydros spalvos, ir tu nusileidi į tamsą. Keturiasdešimt metrų gylyje neri į urvą, o ten matai kažkokius kaulus“, – įspūdžiais dalijasi ponia Liuda.
Ne mažesnį įspūdį jai padarė nardymas kartu su rykliais prie Kubos krantų. Taip ir norisi paklausti, ar nebuvo baisu. Ar niekas iš nardžiusiųjų nenukentėjo? „Kai žiūri filmą ir matai daug ryklių – baisu, bet kai būni su jais, apie baimę paprasčiausiai negalvoji. Be to, kiekvieną kartą prieš neriant aptariamos taisyklės. Jei jų laikaisi, viskas būna gerai“, – pasakoja L.Vainorienė.
Pasak jos, kartais delfinai būna pavojingesni už ryklius. Pavyzdžiui, jei delfinas plaukia su savo šeima ir naras jam pasirodo grėsmingas, jis gali ginti saviškius. Puldamas gyvūnas smūgiuoja nosimi, ir užtenka vieno smūgio, kad iškart užmuštų žmogų.
Įdomu apžiūrėti ir nuskendusius laivus, apie dažną jų pasakojamos istorijos ir legendos. Vieni – karo laivai, kiti – skirti keleiviams plukdyti, kadaise nuskendę kartu su žmonėmis, treti – specialiai nuskandinti turistų malonumui. Tačiau, pasak L.Vainorienės, apžiūrint laivus reikia būti ypač atsargiems, mat jie yra labai giliai, privalu atidžiai sekti prietaisų rodmenis.
Beje, norintiems panardyti po laivus jų specialiai ieškoti nereikia – jų yra kiekvienoje jūroje, tačiau patogiausia tai daryti Egipte. Mat laivai skenduoliai čia specialiai sutvarkomi turistų patogumui – įnėręs pro vieną galą, išnersi kitame, nereikės grįžti, nekils pavojaus, kad susidrumstus vandeniui nerasi kelio atgal. Verta paminėti, kad nuskendusi jachta „Gervazas“ yra ir Platelių ežere, 27 metrų gylyje.
Dažną keliautoją tolimi kraštai vilioja egzotika ir nuotykiais, matytais kino ar dokumentiniuose filmuose, tačiau net ir neišvykus iš Lietuvos galima patirti nutrūktgalviškų įspūdžių. Kiek žmonių gali pasigirti nardę užšalusiame ežere ar jame puošę Kalėdų eglutę?
Vis dėlto nardymas – nepigus malonumas, vien įranga kainuoja nemažai: norintiems nardyti šiltuose kraštuose ji kainuos nuo 3 tūkst. Lt, o panorusiems ieškoti nuotykių po ledu – nuo 5 tūkst. Lt. Už kelionę į egzotiškus kraštus vidutiniškai teks pakloti dar apie 9 tūkst. Lt. Na, o norintiems pradėti nardyti vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.

Pradedantiesiems nardytojams geriausia rinktis Raudonąją jūrą.

Nardymas – nepigus malonumas, vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.

Gruodžio mėnesį visur išplinta kalėdinė nuotaika, visuose Europos miestuose padaugėja renginių, tad padidėja trumpesnių, bet turiningesnių pažintinių kelionių paklausa.

Gyvenimo tempas vis greitėja, darbo krūvis auga, streso nemąžta, o atostogų kiekvienam vidutiniam Lietuvos gyventojui nedaugėja – kaip buvo 28 dienos, taip ir tebėra. Todėl vis daugiau žmonių siekia kuo kokybiškiau pailsėti per savaitgalius, ir ypač per ilguosius. Vasarą poilsio galimybių pasirinkimas didžiulis, o štai rudenį ir žiemą – skurdesnis.
Žinoma, galima rinktis Druskininkų ar Birštono sanatorijas – ten per dvi tris dienas nuvargęs žmogus atgauna jėgas, pailsi, kitaip tariant, vėl būna pastatomas ant kojų. Galima vykti ir į mūsų pajūrį, kad vėjas išpūstų blogas mintis bei nuovargį, tačiau gruodį, tamsųjį metą, norisi ne tik atsigauti, pailsėti, bet ir šventinę nuotaiką pajusti.
Tam, pasirodo, esama daugybės galimybių. Ir nebūtinai brangių. Kartais pailsėti, daug pamatyti, gerų įspūdžių per porą dienų patirti galima ir už 200–400 Lt.
Štai Viktorija Šimkuvienė jau gyvena kelionės į Vokietiją, Brėmeną, nuotaikomis. Apie tai, kad vos per savaitgalį galima patirti neišdildomų kalėdinių įspūdžių, ko dažnai pasigendama Lietuvoje, ji išgirdo iš tokios kelionės skonį jau pajutusių draugų. Kartu su kelionių agentūros konsultante moteris sudarė lankytinų objektų sąrašą. Agentūra spręs ir kitus su buitimi susijusius klausimus: skrydžio, apgyvendinimo, automobilio nuomos. Šimkų šeima šįkart į kelionę leisis su ketverių metų sūnumi, nes šventinėmis nuotaikomis gyvenančioje Vokietijoje ir jam bus ką veikti. Keliautojai suskaičiavo, kad kiekvienam žmogui kelionė kainuos po 500 Lt.

Pirmauja Vokietija ir Čekija

Skirtingi kelionių organizatoriai tvirtina, kad šiemet tarp savaitgaliais lankytinų šalių pirmauja Vokietija, Airija ir Čekija. Su pigių skrydžių bendrovėmis iš Lietuvos patogu nuskristi į Frankfurtą, Brėmeną ir Berlyną. Autobusais dažniausiai vykstama į Krokuvą, Prahą, Vieną. Vis dar neblėsta Paryžiaus populiarumas, ypač dabar, kai Eiffelio bokštas mini 120 metų jubiliejų ir pasipuošė ypatingu apšvietimu. Beje, nuvykus į Paryžių kelionių organizatoriai dar siūlo aplankyti Vyno muziejų arba nueiti į miuziklą ar operos spektaklį.
Pasak agentūros „Guliverio kelionės“ direktoriaus Algio Brazionio, savaitgalio keliones renkasi toli gražu ne vien jaunimas. Nemažai vyksta ir garbaus amžiaus žmonių, tarp jų – senelių, keliaujančių kartu su anūkais. Mėgstamiausi jų maršrutai – Praha, Viena, Talinas. Lygiai taip pat noriai lietuviai renkasi ir trijų keturių dienų keliones laivais iš Talino arba Rygos į Stokholmą.
Pasak mūsų pašnekovės V.Šimkuvienės, per dvi dienas galima susidaryti įspūdį apie miestą, bet prieš tai reikia tiksliai susiplanuoti lankytinas vietas, dominančius muziejus ir renginius. „Štai aš pernai trumpam buvau nuskridusi į Romą. Per kelias dienas tiek pamačiau ir šis miestas man taip patiko, kad ateityje planuoju ilgesnę kelionę po Italiją“, – savo planais dalijasi ponia Viktorija.

Į patikusią šalį – po kelis kartus

Žinoma, kiekvienas keliautojas skaičiuoja, kur jis daugiau pamatys, patirs ar gaus daugiau paslaugų už tam tikrą numatytą pinigų sumą. Tarkime, jei trims dienoms ir dviem naktims turi 800–1000 Lt, gal verčiau nuvažiuoti į Druskininkų sanatoriją, kur būsi maitinamas, masažuojamas, lepinamas įvairiomis procedūromis visas 60 valandų. Bet dažnai ir į Druskininkus neprivažinėsi, todėl kartais norisi komfortą iškeisti į nuotykius ir patraukti, tarkime, į Prahą ar Vieną.
Kaip tik taip elgiasi kita mūsų pašnekovė Ernesta Rimkevičiūtė: pasilepinti grožio bei sveikatinimo procedūromis ir pailsėti ji vyksta į Druskininkus ar Birštoną, o trumpų kelionių į užsienį metu laiką mėgsta leisti lankydamasi po įvairias žymias vietas. Moteris savaitgalio kelionėmis pasimėgauja net keturis penkis kartus per metus. Į patikusią šalį Ernesta sugrįžta po kelis kartus. Štai ką tik ji parvyko iš Austrijos, kurioje lankėse jau trečiąkart. Dviejų nakvynių kelionė Austrijoje jai atsiėjo apie 1000 Lt. Visai neseniai keliautoja grįžo iš Latvijos, o netrukus patrauks į Estiją, nes nusprendė į šią šalį pažvelgti iš naujo.
Pasak kelionių agentūrų atstovų, rinkdamiesi, kur keliauti savaitgalį, žmonės įvertina, kiek truks pati kelionė. Todėl dažniausiai apsistojama ties artimosiomis šalimis, kad liktų kuo daugiau laiko miestams išžvalgyti. Lietuvoje veiklą pradėjus pigių skrydžių bendrovėms, populiariausia į konkretų miestą skristi lėktuvu. Tiesa, norint stipriai sutaupyti, tokią kelionę geriausia užsisakyti prieš tris–penkis mėnesius, tačiau įgudę keliautojai mielai naudojasi ir paskutinės minutės pasiūlymais, taip vėlgi gerokai sutaupydami.

Europoje karaliauja kalėdinės mugės

Nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų daugumoje didžiųjų Europos miestų šurmuliuoja kalėdinės mugės, garsėjančios savo autentiškumu, romantiška atmosfera, kokybiškomis rankų darbo prekėmis, pramogomis, skirtomis suaugusiems ir vaikams. Jų metu vyksta klasikinės muzikos koncertai koncertų salėse ir įvairūs koncertai su artistų pasirodymais gatvėse bei aikštėse. Visuotinai pripažinta, kad kalėdinės mugės pačios gražiausios Vokietijoje, nedaug atsilieka ir Liuksemburgo, Vienos ar Prahos mugės. „Pastaruoju metu žmonės ypač skaičiuoja pinigus, todėl renkasi pamatyti panašiai tą patį, ką ir Skandinavijoje, bet sumokėti pigiau“, – klientų pasirinkimą keliauti į Vokietiją pagrindžia kelionių agentūros „Pasaulio kelionės“ atstovė Alina Kleinauskaitė.
Kai kalbama apie šeimas ir vaikus, A.Kleinauskaitės nuomone, pačios turiningiausios savaitgalio kelionės su vaikais rengiamos į Prahą, kur vaikams numatyta įvairių programų, atrakcijų, pasakų herojų pasirodymų. Tiesa, nuvykti į Čekiją šiek tiek brangiau nei į Vokietiją, nes į Čekiją neskraidina pigių oro linijų bendrovės. Todėl skrydis į Prahą gali kainuoti 600–800 Lt, o į Brėmeną nuskristi galima ir už šimtą litų. Dar brangiau skristi į Skandinavijos šalis, todėl trumpas turistines keliones į šias valstybes renkasi palyginti mažai lietuvių.

Atsirado naujų pramogų

Na, o kur galima nuvykti ir per tris paras pamatyti tiek, kiek poilsinių kelionių mėgėjai nepamato ir per tris savaites? Kelionių agentūros „Švitė“ vadovė Aušra Vėbrienė rekomenduoja Islandiją. Jos žodžiais, ten per trumpą laiką galima išvysti labai daug neregėtų dalykų bei reiškinių ir patirti dar neišbandytų potyrių, tarkime, pasilepinti „žydrosiomis“ versmėmis. Tiesa, tokia kelionė nėra pigi, ji atsieis apie 1500 Lt.
Beje, dviem trims dienoms galima vykti net į Honkongą. Kai kam patinka kalėdinė prekyba šiame mieste, kai kam – pats miestas ir jo šurmulys, o trečius traukia užsienio turistams siūlomos paslaugos.
Šeimoms prieš Kalėdas ypač rekomenduojama vykti į Švedijos Dalarnos Kalėdų miestelį. Jame ir vaikai, ir suaugusieji patiria neįtikėtinų nuotykių ir grįžta puikios nuotaikos, nes ten parko lankytojai patys gali kepti, važinėtis elnių traukiamomis rogėmis, žaisti su nykštukais, vaikščioti į trolių namelius, žvalgytis, kaip jie gyvena ir ką valgo. Kalėdų miestelyje verda tikras gyvenimas – troliai slepiasi medžiuose, paslapčiomis iš spanguolių krūmelių dairosi elfai, vakarais Žiemos karalius su karaliene atvyksta pažiūrėti įspūdingo fejerverkų. Beje, šis parkas lietuvių turistams dar mažai žinomas.
Itin įdomią savaitgalio kelionę galima susiorganizuoti ir į Pietų Vokietiją. Iš Miuncheno oro uosto vykstama į Garmišo-Partenkircheno kurortą, kuriame nuo aukščiausios Alpių viršukalnės atsiveria Šveicarijos, Italijos, Austrijos tolumos. Tai klasikinis kalnų kurortas su turtingomis Alpių kalnų vietovių tradicijomis, kuriame saugoma gamta, kultūra ir teikiamos kokybiškos paslaugos. Organizuojamos kelionės po Bavarijos pilis, galima lankytis baseinuose, pirtyse, linksmintis išskirtiniuose Bavarijos restoranuose.

Populiariausios savaitgalio kelionės (2 nakvynės/Lt)

Kaina iki 500 Lt

Punskas–Seinai–Vygriai    89
Stokholmas    255
Jaunpilis–Kuldyga–Ventspilis    289
Senosios Lietuvos pilys Baltarusijoje–Minskas 319
Talinas–Ryga    329
Liublinas–Zamoscis–Chelmas    359
Berlynas, Tropikų salų parkas    399
Varšuva–Krokuva–Velička–Čenstakava    419
Talinas–Saremos sala–Ryga–Rundalė    429
Gdanskas–Sopotas–Marienburgas–Griunvaldas    439
Zakopanė–Krokuva    459

Kaina nuo 500 iki 1000 Lt

Slovakijos Tatrai–Krokuva    529
Budapeštas–Dunojaus vingis    539
Čekijos kalnai–Praha    549
Praha–Viena–Budapeštas    557
Pietų Čekija–Viena    559
Praha–Viena    559
Austrija–Slovakija    609
Praha–Karlovi Varai    627
Potsdamas–Berlynas–Drezdenas    629
Drezdenas–Meisenas–Saksonijos Šveicarija    719
Švedija, Dalarnos parkas    865

Kaina per tūkstantį litų

Islandija    1500
Paryžius    1650
Honkongas    2475

Šaltinis: „Guliverio kelionės“, „Švitė“, „Pasaulio kelionės“

Dėl malonumo sugauti egzotišką žuvį, kuri iškart paleidžiama atgal į vandenį, „Veido“ pašnekovai įveikia ne vieną tūkstantį kilometrų lėktuvu, keliolika valandų praleidžia laive, nakvoja Mongolijos stepėse ar palapinėse prie Somalio krantų.

Žvejybos keliones į Skandinavijos šalis pamėgo ne tik užkietėję žvejai, bet ir retai rankose meškerę laikantieji. Lietuviai mėgsta pažvejoti ir ilsėdamiesi Egipte ar Seišelių salose, tačiau tikriems žvejybos entuziastams to neužtenka. Jie ieško egzotiškiausių pasaulio kampelių, į kuriuos retai užklysta turistai, įveikia kelis tūkstančius kilometrų vien tam, kad užmestų meškerę Grenlandijos, Mongolijos ar Argentinos upėje, patogesnės žvejybai vietos ieško vos judančiu vietinių laiveliu, o nakvynei renkasi laukinę gamtą.
Įmonės „Dailista“ valdybos pirmininkas Algirdas Jovaiša į tokias keliones leidžiasi du kartus per metus. Jis žvejojo Rusijos šiaurėje, Mongolijoje, Edeno įlankoje, Sokotros saloje, Grenlandijoje. Ponas Algirdas net vykdamas į pažintinę kelionę visada pasiima meškerę ir nepraleidžia progos pažvejoti.
„Nesu žvejys fanatikas, laikas, praleistas su meškere, – viena laisvalaikio formų. Net ir į žvejybos keliones vykstu ne dėl žuvų. Svarbiausia pabūti laukinėje gamtoje, pabėgti nuo civilizacijos, pažinti kitus kraštus“, – motyvus, kodėl traukia keliavimo būdas su meškere, atskleidžia A.Jovaiša.
Vilnietis verslininkas Marius Butkevičius, daugiau nei dvidešimt metų žvejojantis užsienyje, taip pat tvirtina tai darantis ne dėl to, kad parsivežtų žuvų. Jam maloniausias pats procesas – tinkamos žuvims kibti vietos paieškos, bandymas pergudrauti žuvį, o daugiausiai adrenalino užplūsta pačiu kibimo momentu. „Svarbiausia pamatyti užkibusią žuvį, o paskui ji tegul pati pabėga. Jeigu neišsivaduoja nuo kabliuko – pats paleidžiu“, – tvirtina M.Butkevičius.
Jeigu „Veido“ pašnekovams žvejyba jau seniai tapo gyvenimo būdu, kodėl jie neskaičiuoja laimikio?

Žvejoti – į civilizacijos nepaliestus kampelius

Šią vasarą savaitę Grenlandijos pakrantėse žvejojęs A.Jovaiša pasakoja, kad laivas juos nuplukdė nuo artimiausios gyvenvietės apie 100 km. Teko nakvoti palapinėje ant kalvų, be mobiliojo ir interneto ryšio, be jokių civilizacijos teikiamų patogumų. „Kai kiekvieną dieną gyveni patogiai, kartais norisi patirti aštresnių įspūdžių, o tokiose kelionėse jų netrūksta. Žvejojant Grenlandijoje buvo kilęs toks stiprus vėjas, kad keturi vyrai iš visų jėgų laikė palapinę ir vos išlaikė. Nemažą dozę adrenalino gauni ir klaidžiodamas nepažįstamoje kalnuotoje vietovėje, kurioje nesutiksi nė vieno žmogaus. Kol randi tinkamą žvejybai vietą, kartais pakrantėmis tenka nukulniuoti ir 10–15 kilometrų“, – įspūdžiais dalijasi žvejys.
Jis prisipažįsta, kad bene didžiausias emocijų pliūpsnis užlieja gaudant egzotiškas žuvis. Štai Grenlandijoje vyras žvejojo stiprias, vikrias, iki 4 kg sveriančias palijas. Mongolijoje gaudė stipriausias lašišines žuvis – taimenius. Jos yra nykstančios, įrašytos į Raudonąją knygą, todėl laimikis būdavo iškart paleidžiamas.
„Daugelis mano, kad Mongolijoje – vien stepės, tačiau ten labai daug sraunių upių ir žuvų. Gamta laukinė, skurdi, panaši į Sibiro platybes – vien akmenys ir samanos. Tačiau tuo ir įspūdinga. Iki upių mus lydėjo vietiniai, nes tose vietose, kur buvome, net kelių nėra“, – pasakoja A.Jovaiša.
Ne mažesnį įspūdį vyrui padarė ir pažintis su vietinių gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, jis iš arti matė, kaip mongolai ruošia ėriuko mėsą. Buvo vienas ir nelabai malonus susitikimas. „Einu vienas pakrante, mėtau spiningą ir jaučiu tokį aštrų jausmą, lyg kas į pakaušį smigtų. Atsisuku – už poros kilometrų nuo kalvos, sėdėdamas ant arklio, mane stebi mongolas. Buvo nejauku, neaišku, ką ketina daryti, tačiau jis apsisuko ir nujojo“, – prisimena žvejybos entuziastas.
Jemenui priklausančioje Sokotros saloje ponas Algirdas su bendraminčiais taip pat buvo įsikūręs palapinėse. Vieną naktį jį prikėlė keistas krebždesys. Pasirodo, į žvejų stovyklavietę užklydo laukinės ožkos, kurių saloje labai daug, ir suėdė maistą.
„Su vietiniais sunku buvo susikalbėti, jie varganai gyvena, tačiau labai draugiški. Visada padėdavo valtį įstumti į vandenį, nuplukdydavo toliau nuo kranto. Nors su jais plaukdami rizikuodavom, nes laiveliai prasti, be navigacijos, bet kada galėjom ant akmenų užplaukti“, – patirtus nuotykius prisimena A.Jovaiša.

Braidžiojo vidury Indijos vandenyno

M.Butkevičius, žvejojęs Rusijos šiaurėje, Kuboje, Maldyvuose, Argentinoje, Skandinavijos šalyse, Kolos pusiasalyje, Grenlandijoje, kelionę į Sokotros salą taip pat vadina pačia egzotiškiausia. Žvejų kompanija, atplaukusi į šią netoli nuo Somalio krantų nutolusią salą, persėdo į vietinių laivelį ir dvylika valandų plaukė į mažą salelę, kurioje įsikūręs vos vienas kaimas. „Prieš trejus metus mes ten buvom pirmieji turistai. Iš pradžių vietiniai mus nepatikliai stebėjo, tačiau greitai pradėjo labai šiltai bendrauti. Jie nuoširdūs ir taikūs, nors jų buitis labai skurdi. Vienintelis pragyvenimo šaltinis – žuvys, tad beveik visą sugautą laimikį atiduodavom jiems, sau pasilikdavom tik vakarienei. Ten gaudėm dideles, pailgas, labai skanias tunines žuvis vahu“, – pasakoja M.Butkevičius.
Jo žodžiais, į tokias vietas sunku nusigauti, ten retai užklysta turistų, todėl ir žvejoti labai malonu. Be to, ten gali ne tik žvejoti, bet ir iš arti pamatyti europiečiams neįprastą gyvenimo būdą, pasigrožėti unikalia gamta arba tiesiog drybsoti po palme.
Tris kartus atostogavęs Seišelių salose, vyras taip pat traukė ten, kur mažiau civilizacijos. Pastarąjį kartą iš pagrindinės Seišelių salos žvejys nuskrido apie 1000 kilometrų į visai mažą salelę, kurioje yra tik lėktuvo pakilimo takas, tada sėdo į laivą ir žvejojo Indijos vandenyne. „Giliose vandenyno vietose yra iškilę atolai – tarsi dykumų plotai. Atoslūgių metu prie jų galima iki kelių braidyti vandenyje. Tai kerintis dalykas. Braidžiodamas vidury vandenyno jautiesi lyg Jėzus Kristus“, – žvejojant egzotiškose vietose patiriamus jausmus atskleidžia ponas Marius.
Nors jis daugiau įspūdžių parsiveža, kai pats susiorganizuoja kelionę – ieško vietinių, kurie galėtų nuplukdyti į norimą vietą, nakvoja po atviru dangumi, tačiau apgailestauja, kad tai padaryti vis sunkiau. „Žvejų neatrastų kampelių lieka vis mažiau, o tas vietas, į kurias dar neužsuka turistai, labai sudėtinga pasiekti. Be to, ir brangu, nes reikia skristi, paskui plaukti, iš vietos gyventojų nuomotis laivelį. Todėl pigiau naudotis operatorių paslaugomis ir vykti į žvejų pamėgtas vietas“, – dėsto M.Butkevičius.

Žvejybos kelionės – brangus malonumas

Beje, ar žvejys organizuojasi kelionę savarankiškai, ar naudojasi operatorių paslaugomis, šis malonumas gerokai paplonina piniginę. Vien tik meškerė su visais reikalingais priedais kainuoja apie 2 tūkst. Lt, o kelionėje jų dažniausiai reikia dviejų. Už pačią savaitės išvyką, pavyzdžiui, prie Seišelių salų krantų, reikia suploti 3 tūkst. ir daugiau eurų.
Panašiai atsieina ir kelionė į Argentiną, į kurią šį sausį M.Butkevičius vyks jau antrą kartą. Pasak jo, savarankiškai žvejoti Argentinai priklausančioje Ugnies Žemėje sudėtinga dėl painios leidimų sistemos, tad daugelis lietuvių naudojasi žvejybos organizatorių paslaugomis. Čia žvejai apgyvendami specialiai įrengtose stovyklose mini viešbučiuose, gidai nuveža į žvejybos vietas, o vakare siūloma įvairių kitokių pramogų.
„Ugnies Žemėje – geriausias paslaugų ir aptarnavimo lygis, kokį esu matęs. Norvegijoje, į kurią daug lietuvių vyksta gaudyti menkių, otų, žvejai dažniausiai apsistoja kaimo turizmo sodybose, tačiau jokių papildomų paslaugų negauna. Užtat ši šalis lengvai pasiekiama, ten demokratiška leidimų tvarka, todėl ji ir patraukli žvejams“, – tvirtina M.Butkevičius.
Žvejus į Norvegiją vilioja ir kelis kartus mažesnė kelionės kaina, nei vykstant į tolimą šalį. Visos savaitės kelionės išlaidos čia siekia 2–3 tūkst. Lt. Be to, galima parsivežti iki 15 kg žuvies filė. Tačiau ne kartą Norvegijoje žvejojęs ponas Marius pabrėžia, kad atvykus su didesne kompanija kai kam gali tekti kelias dienas praleisti be meškerės. Mat vienos dienos leidimų išduodama nustatytas skaičius, o norinčiųjų pažvejoti yra daugiau. „Kartais tenka mesti burtus, kas kurią dieną žvejos“, – atskleidžia verslininkas.
O štai Grenlandijoje, pasak M.Butkevičiaus, žuvų tiek, kad jas gaudyti atsibosta jau antrą dieną, tačiau tai atperka nuostabi gamta.
Vis dėlto užkietėjusiems žvejams kelionėse svarbiausia ne pamatyti įspūdingiausias šalies vietas, aplankyti kuo daugiau architektūros paminklų, o susigrumti su kuo didesnėmis žuvimis, patirti kuo daugiau adrenalino bandant perprasti, kur jos slepiasi, ir pajusti, kad laimikis užkibo.

Prasidėjus rudeninėms darganoms ir artėjant žiemos šalčiui vis daugiau lietuvių šilumos ir nuotykių ieškoti vyksta į egzotiškas užsienio valstybes. Kelionių organizatoriai skelbia, kad šiemet tokių kelionių pardavimas šoktelėjo beveik du kartus.

Kelionių agentūros ir turizmo organizatoriai žiemos sezono keliones pristato jau liepos pabaigoje. Rugpjūtį ir rugsėjį įsibėgėja jų pardavimas, o spalio pradžioje prasideda ir pats žiemos turizmo sezonas.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų nėra labai reiklūs kelionėms, todėl populiariausios kryptys metų metais mažai kinta: daugiausiai mūsų turistų visus metus skrenda į Egiptą, Turkiją ir Kanarų salas. Nes ten už palyginti nedideles kainas siūlomos neblogos paslaugos, o klimatas pateikia mažai staigmenų.

Dažnai keliaujanti Vilma Kavaliovienė teigia, kad šaltuoju metu vidutines pajamas gaunantiems lietuviams Egiptas – tikrai gera išeitis, nes ten galima nebrangiai, bet kokybiškai pailsėti ir pakeliauti, aptarnavimo lygis šioje šalyje aukštas, o pernai kilusių politinių neramumų nejusti nė kvapo. Tačiau į Egiptą ar Turkiją vykti ketverius penkerius metus iš eilės, „Veido“ pašnekovų nuomone, – jau lazdos perlenkimas. Juolab kad dauguma lietuvių vis dar nėra atradę daugybės šalių, o kainos ten nuvykti tikrai nėra kosminės. Tikrai verta ir nelabai brangiai kainuoja aplankyti Albaniją, Izraelį, Indiją, Keniją, Venesuelą, Gruziją, Portugaliją, Maroką, nors kol kas į šias šalis vyksta dar palyginti labai mažai tautiečių.

Neadekvačiai mažai Lietuvos gyventojų renkasi ir keliones į Lenkiją, Vokietiją, taip pat Skandinavijos šalis. Štai mūsų pašnekovas Vytautas Liniauskas ką tik grįžo iš Islandijos. Jo nuomone, ten keliauti tikrai verta, nes tai šalis, turinti įspūdingus kalnus, vienus didžiausių pasaulyje krioklius, išsiskirianti vulkaninių uolienų kraštovaizdžiu ir nepamirštamais geizeriais. „Prieš tai buvau didelis egzotinių kraštų mėgėjas, bet vieną kartą pamatęs ledynus ar aukštikalnes supratau, kad norėčiau nukeliauti į Grenlandiją ar Antarktidą“, – įspūdžiais dalijasi V.Liniauskas.

Šis keliautojas sudarė penketuką šalių, į kurias norėtų sugrįžti. Tai nuolat besikeičianti Japonija, Pietryčių Azijos valstybės Kambodža, Vietnamas ir Laosas bei visiškai nuo jų besiskirianti Islandija.

Ieško dar „neatrastų žemių“

Kelionių organizatoriai pastebi, kad daliai Lietuvos turistų tradiciniai maršrutai jau pabodo, tad jie ieško naujų krypčių ir kelionių į mažai girdėtas šalis. Tautiečius vis dažniau vilioja tolimesnės kelionės į Singapūrą, Naująją Zelandiją, Australiją. Kelionių agentūros „Kelionių akademija“ direktorius Donatas Kireilis įdomiomis laiko ir keliones į Malaiziją (į ją, beje, pigu nuskristi), ir į dar mažai lietuvių išnaršytą Mianmarą.

Pasak V.Liniausko, lietuviai nėra labai sėslūs ir mėgsta keliauti. Be to, jų kelionių geografija gana plati, jie ieško naujų vaizdų, naujų potyrių, domisi kitų šalių papročiais bei tradicijomis. „Kartais ima atrodyti, kad nuo lietuvių niekur nebepasislėpsi, – pripažįsta pašnekovas. – Sykį Laose, Luang Prabange, su turistų grupe užlipęs ant miesto centrinėje dalyje stūksančio kalno pasitikti saulėlydžio, už nugaros išgirdau šūksnius gimtąja lietuvių kalba.“

Mūsų pašnekovė V.Kavaliovienė aplankytas šalis jau galėtų vardyti dešimtimis, bet dar norėtų aplankyti Naująją Zelandiją ir Australiją, taip pat Keniją, Malaiziją, Braziliją ir Meksiką.

Vis dėlto tautiečiai keliones dažniausiai renkasi pagal kainą. Naujosios Zelandijos ar Australijos, pasak D.Kireilio, be 10 tūkst. Lt kišenėje nepamatysi, o, tarkime, norint pamatyti labai patrauklų Prancūzijos Polinezijos salyną teks sukaupti ir 15 tūkst. Lt.

Skirtingi „Veido“ pašnekovai mini, kad ir turizmo versle yra tam tikros mados: pavyzdžiui, 2007 m. buvo Meksikos banga, o 2009 m., sunkmečiu, į turistų mėgstamų valstybių viršūnę iškopė Kinija. Pastaraisiais metais vyrauja Tailandas ir Vietnamas. Juos vejasi Jungtiniai Arabų Emyratai ir Malaizija. Vis dar stabili lieka tendencija, kad lietuviai dažniausiai renkasi rusakalbių, o ne anglakalbių grupių ekskursijas.

Pamažu lietuviai ima atrasti ir keliones laivais. Jas renkasi prognozuojamų kelionių mėgėjai, taip pat tie, kurie vieno kruizo metu nori aplankyti kelias ar keliolika valstybių. Kad į tokias keliones lietuviai imtų vykti masiškai, dar trukdo užsienio kalbos barjeras. „Į Egipto kurortus užsakomaisiais reisais du tris kartus per savaitę vyksta po 130–150 žmonių, o į kruizines keliones per savaitę išskrenda 5–10 žmonių“, – teigia kelionių agentūros „West Express“ vadybininkė Rūta Zubaitė.

Kaip paaiškėjo, labiausiai mūsų turistai mėgsta kruizus palei Viduržemio jūros šalis ir Nilo upe.

Kalėdų ir Naujųjų metų tarpušvenčiu keliaujančiųjų padaugėja, tačiau kelionių kainos tuomet gali šoktelėti net iki keturių kartų. Pasirodo, šias žiemos šventes lietuviai labiausiai mėgsta praleisti įspūdingiausiuose Europos miestuose – Paryžiuje, Londone, Prahoje, Vienoje ar Budapešte.

Įperkama egzotika

Pasak „Kelionių akademijos“ direktoriaus, šiemet poilsinių egzotinių kelionių įsigyti galima ir palyginti nebrangiai, nes tokių kelionių kainos svyruoja nuo 3,5 tūkst. iki 6 tūkst. Lt vienam asmeniui. Šioje agentūroje daugiausia parduodama kelionių už 4 tūkst. Lt. Pavyzdžiui, Lietuvos turistų pamėgtoje Dominikos Respublikoje pailsėti galima už 4,5–5 tūkst. Lt, nelygu viešbučio lygis ir kelionės trukmė. Lietuviai mieliau renkasi aukštesnį aptarnavimo lygį bei šiek tiek brangesnius viešbučius ir vyksta dviem savaitėms. Priminsime, kad turizmo sezonas šioje šalyje tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio pabaigos.

Tarp lietuvių vis labiau populiarėja ir kelionės į Kubą. Mūsų pašnekovė V.Kavaliovienė kaip tik visai neseniai grįžo iš šios šalies, praleidusi ten tris savaites. Kelionė atsiėjo apie 9 tūkst. Lt. Moteris prisipažįsta, kad didžiausią įspūdį jai padarė pietinės Kubos dalies gamta ir žmonių temperamentas. Keliautoja pasirinko pažintinės ir poilsio kelionės variantą: po pusantros savaitės intensyvaus turistinio režimo likusį laiką ilsėjosi viešbutyje, kaitinosi saulėje, maudėsi Karibų jūroje. „Kuba – išskirtinė gamta ir linksmas žmonių būdas; Izraelis – Negyvoji jūra, Jeruzalė, Raudų siena; Kinija – žmonių sugebėjimas atsipalaiduoti, Didžioji kinų siena“, – valstybių išskirtinumus keletu žodžių bandė apibūdinti keliautoja.

Pasak D.Kireilio, iš egzotinių poilsio bei pažintinių kelionių lietuvių labiausiai mėgstamas Tailandas. Tiesa, pastaruoju metu turistai išsigando tenykščių potvynių, tačiau turima informacija iš keturių partnerių leidžia suprasti, kad turizmas ten ir toliau plėtojamas, o problemų daugiausia patyrė tik vietos gyventojai.

Kelionė į Vietnamą, dabar vykstant su grupe, vienam žmogui kainuotų apie 5700 Lt, tačiau likus keturiems mėnesiams iki kelionės pradžios dvi savaites taikomos nuolaidos ir kelionė atpinga. Pigiau, apie 3,5 tūkst. Lt, moka ir tie, kurie renkasi kelionę su septyniomis nakvynėmis.

Kur kas daugiau laiko reikia norint susidaryti šiokį tokį vaizdą apie Indiją. Mažiausiai užtruksite 14–18 dienų. Kinijai aplankyti prireiks irgi 15 dienų ir tai gali kainuoti nuo 6,5 tūkst. Lt. Kartais keliautojai renkasi mažąjį septynių dienų turą po Kiniją, kai kelionė derinama su kokia nors tarptautine paroda ar konferencija. Tačiau nėra nė vieno turo, kuris leistų pamatyti visą Kiniją, nes tam neužtektų ir mėnesio.

Kelionių organizatoriai apibendrina, kad į tolimuosius kraštus galima leistis turint apie 6 tūkst. Lt, o panorus šiek tiek atsikvėpti keliaujant autobusu po artimąsias užsienio valstybes užteks ir 600 Lt.

Egzotinių poilsio kelionių kainos šią žiemą (paprastai 7 nakvynės; tūkst. Lt)

Egiptas    nuo 1

Marokas    1,3

Kenija     2,5

Indija     nuo 2,5

Venesuela  2,6

Jungtiniai Arabų Emyratai       nuo 3

Brazilija  nuo 3,6 (7 dienos); nuo 4,5 (14 dienų)

Kuba       nuo 4

Kenija     nuo 4,5 (14 dienų)

Dominikos Respublika – nuo 4,5 (prasti viešbučiai); 5,5–6 (aukštesnio lygio viešbučiai)

Jamaika    nuo 5

Egzotinių poilsio bei pažintinių kelionių kainos (tūkst. Lt)

Izraelis   nuo 3

Tailandas  nuo 4,5

Indija     nuo 4,5

Kinija     nuo 4,5 (9 d.); 6,5 (15 d.)

Balis      nuo 5

Filipinai  nuo 5 (vienoje saloje); 6 (kelios salos)

Malaizija  nuo 5,5

Vietnamas  nuo 5,7 (su grupe)

Kuba       nuo 6

Šri Lanka  nuo 6,5

Meksika    nuo 7,4

Mianmaras  nuo 7,5

Kruizinių kelionių kainos (Lt)

Baltijos kruizas      nuo 399

Kruizas Italija–Ispanija–Balerų salos–Malta, išplaukiant iš Romos          nuo 1,5 tūkst.

Kruizas Ispanija–Kanarų salos–Madeira, išplaukiant iš Barselonos nuo 1,8 tūkst.

Kruizas Nilu          nuo 2,4 tūkst.

Kelionių vaikams kainos (tūkst. Lt)

Danijos Legolendas    nuo 1

Prancūzijos Disneilendas        nuo 1,5

Laplandija nuo 1,8

Šaltinis: „Kelionių akademija“, „Novaturas“, „West Express“

Populiariausi Lietuvos turistų maršrutai

1. Egiptas

2. Kanarų salos

3. Karibų salos

4. Dominikos Respublika

5. Kuba

Šaltinis: „West Express“

Kelionės autostopu – vienas pigiausių būdų iš arti pažinti kitų šalių kultūrą bei žmones, tačiau tai ir didelė avantiūra, kuriai ryžtasi retas.

Užkietėję autostopininkai įsitikinę, kad keliauti stabdant automobilius gali ne kiekvienas, nes dažnai neaišku, kur teks nakvoti, kiek reikės stovėti laukiant, kol kas pavėžės, kartais net tenka keisti maršrutą. Vis dėlto pasirinkusieji tokį keliavimo būdą nė už ką nenori sėsti į lėktuvą, autobusą ar traukinį. Visiems “Veido” kalbintiems pašnekovams autostopas tapo gyvenimu būdu. Patiriamus sunkumus bei išbandymus keliaujant pakeliui važiuojančiais automobiliais jie vadina nuotykiais, dėl kurių ir leidžiasi į kelią, bei geriausiu būdu pažinti svetimos šalies kultūrą.

Maršrutą pasirenka ir pagal vėjo kryptį

Su 32-ejų metų vilniečiu Viliumi Puidoku kalbėjomės, vos jam pakeleivingu automobiliu pervažiavus Lietuvos ir Lenkijos sieną. Jis grįžo namo po mėnesį trukusių klajonių Ukrainoje. Vyras planavo nusigauti net iki Rusijos Tolimuosiuose Rytuose įsikūrusio Vladivostoko, tačiau vietiniai keliautoją perkalbėjo, mat rugsėjo pabaigoje ten jau būna šalta. Tad praleidęs penkias dienas Kryme, pasuko atgal.
Pasak V.Puidoko, bene labiausiai toks keliavimo būdas jį žavi tuo, kad dažniausiai iš anksto nežinai, ne tik kokiame mieste, bet ir kurioje šalyje atsidursi. Štai vienąsyk buvo nusprendęs iš Belgijos nuvykti į Paryžių, bet sustojęs pavėžėti vairuotojas važiavo į Ispaniją – taip Vilius pasiekė šios šalies pietus. “Kartais nežinau, į kurią pusę traukti, tai pasirenku maršrutą pagal vėjo kryptį. Niekuomet neplanuoju kelionių. Sugalvoju, kad noriu išvykti, ir po kelių dienų jau esu kelyje. Pavyzdžiui, nuvykęs į Barseloną užsimaniau į Niujorką, tada dar “nutranzavau” iki Floridos”, – pasakoja aktyviai pastaruosius dvejus metus autostopu keliaujantis vyras.
Norėdamas aplankyti kuo daugiau šalių jis net metė darbą JAV ir prieš trejus metus aštuonis mėnesius lėktuvais bei autobusais keliavo po pasaulį. O autostopu susižavėjo 2010-aisiais, dalyvaudamas autostopo varžybose aplink Lietuvą. Nors tada visos trasos neįveikė, tačiau suprato, kad stabdant automobilius galima keliauti net per visai mažus kaimelius. “Po šių varžybų autostopu nuvykau iki Žalgirio mūšio vietos Lenkijoje, o paskui užsikabinau užrašą, kad važiuoju bet kur ir keliavau po visą šalį, pasiekiau Vengriją, Austriją. Mėnesį pabuvęs Lietuvoje išsiruošiau į Prancūziją, aplankiau ir Olandiją, Liuksemburgą. Taip pat esu keliavęs po Italiją”, – vardija V.Puidokas.
Keliaujant jam svarbiausia patirti kuo daugiau nuotykių. Tad tokie išbandymai, kaip italas vairuotojas, su kuriuo neįmanoma susikalbėti, arba sustojęs pavežti kunigas, visą kelią aiškinantis teologines tiesas, o paskui dar paprašantis pinigų, Viliaus neapsunkina. Atvirkščiai – suteikia kelionei žavesio.
Vyras sunkumais nevadina ir tokių situacijų, kai stovint vienoje vietoje tenka praleisti tris keturias valandas arba kelyje užklumpa naktis. “Tokie atvejai, kai pasigailėjau, kad neturiu palapinės, per metus buvo tik keturi. Viešbučiuose taip pat retai tenka apsistoti. Dažniausiai priima vietiniai, kurie interneto puslapyje couchsurfing.org siūlo užsieniečiams nemokamai apsistoti savo namuose”, – pasakoja V.Puidokas.
Pasak jo, didžiausią pavojų taip keliaujant kelia girti arba pavargę vairuotojai. Kartą Vilius net pasisiūlė pats pavairuoti, nes matė, kad vairuotojas jau pervargęs. Taip pasikeisdami jie nuvažiavo beveik du tūkstančius kilometrų. “Manęs pažįstami vis klausia, ar nebijau “tranzuoti”. Tačiau aš įsitikinau, kad 90 proc. vairuotojų yra puikūs žmonės, blogi tiesiog pravažiuoja pro šalį”, – mano V.Puidokas.

Daugelis Vakarų europiečių bijo autostopininkų

Vilniaus A.Mickevičiaus gimnazijos informacinių technologijų mokytojas Andžejus Milošas taip pat mano, kad keliauti autostopu yra saugu. Nuo 2004 m. taip keliaujantis vyras prisimena, kad jam tik vieną kartą teko sprukti nuo girto ir itin dideliu greičiu lekiančio vairuotojo. Beje, tai buvo Lietuvoje. Tačiau nuo kelionių pakeleivingomis mašinomis 28-erių metų vilniečio šis nemalonus atsitikimas neatbaidė. “Dar nesu atradęs geresnio būdo pažinti kitas šalis, nei keliaujant autostopu. Didžiausias autostopo privalumas, kad iš vairuotojų labai daug sužinai apie tas vietas, pro kurias važiuoji”, – dėsto A.Milošas.
Patyręs keliautojas sako per dieną dažniausiai nuvažiuojantis apie 500 km, tad į keliones autostopu leidžiasi ne tik per kiekvienas vasaros atostogas – kelionėms į kaimynines šalis skiria ir ilguosius savaitgalius. Vėluoti į darbą pedagogui dar neteko, nes ilgiau įstrigęs vienoje vietoje buvo tik kartą, Bulgarijos ir Serbijos pasienyje. Tada 120 km važiavo tris paras, nes automobilių teko laukti po šešias–aštuonias valandas.
A.Milošas sako, kad visada keliauja iš anksto suplanavęs, ką nori vienoje ar kitoje šalyje pamatyti. Štai pirmoji jo kelionė buvo į Atėnų olimpines žaidynes, po metų jis keliavo aplink Baltijos jūrą per Skandinavijos šalis, tada aplankė ir dalį Rusijos. Ši šalis autostopininkui padarė didžiausią įspūdį, todėl kitais metais jau nuvyko iki Baikalo ežero. A.Milošas yra aplankęs ir visas Balkanų šalis. Keliaudamas mėnesį dviračiu po Gruziją, tris dienas dar sugalvojo ir “patranzuoti”, kad sužinotų, kaip veikia autostopo sistema šioje šalyje.
“Iš Vakarų Europos šalių buvau tik Vokietijoje. Šis regionas manęs nežavi, nes čia niekas nesikeičia. Tai pernelyg nušlifuotas kraštas”, – mano Vilniaus A.Mickevičiaus gimnazijos mokytojas. Ir priduria, kad lengviausia keliauti autostopu jam buvo Rusijoje bei Gruzijoje. Šiose šalyse vairuotojai greitai sustoja, dažnai pasiūlo ir nakvynę. Rusijoje dažniausiai nuveža po keturis šimtus kilometrų.
O štai Turkijoje buvę sunku susikalbėti su vietiniais. “Jie labai norėjo padėti, bet nesuprasdami tokio keliavimo būdo nuveždavo į miesto stotį. Tada reikėdavo gaišti laiką, kol ištrūkdavau į miesto pakraštį, kur patogiausia stabdyti automobilius”, – pasakoja A.Milošas.
V.Puidokas pastebėjo, kad greičiausiai vairuotojai sustoja Rytų Europoje, nes čia taip keliaujančiųjų gana nemažai. O, pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje daugelis bijo pavežti autostopininkus, nes nežino, kad žmonės tokiu būdu keliauja.
Toma Kvederaitė, autostopu keliavusi po Ispaniją, Graikiją, Italiją, taip pat dažnai iš vairuotojų girdėjo pasirinkusi labai keistą būdą aplankyti šalį. “Veronoje visą dieną niekas nesustojo, teko pernakvoti ir vėl pusdienį stovėti iškeltu nykščiu. Sunku ir išsigauti iš didelio miesto, taip pat susiorientuoti nepažįstamoje šalyje, kuriuo keliu važiuojančias mašinas stabdyti. Tačiau tokia nežinomybė, kelionės nenuspėjamumas labiausiai ir traukia. Juk niekada nežinai, kas sustos, ką įdomaus papasakos. Taip geriausiai pajauti šalies dvasią. Be to, ir pigiai pakeliauji”, – tvirtina 24-erių metų mergina, studijuojanti veterinariją.

Parsiveža naujų idėjų

Į pirmą kelionę autostopu T.Kvederaitė išvyko atšventusi aštuonioliktą gimtadienį. Vilniaus autostopininkų interneto puslapyje radusi skelbimą, kad mergina ieško bendrakeleivės, Toma per porą dienų susiruošė į kelionę po Kroatiją. Kitąmet viena išvyko į Ispaniją. Ši šalis ją taip sužavėjo, kad susirado darbą viešbutyje ir pasiliko pusmečiui Sevilijoje, Pietų Ispanijos mieste. Pradėjusi ilgėtis namų grįžo, tačiau be kelionių neilgai ištvėrė. “Kitąmet su mokyklos laikų drauge mėnesiui išvykome į Italiją, o praėjusią vasarą keliavome po Graikiją”, – aplankytas šalis vardija T.Kvederaitė.
Mergina tvirtina niekada nejautusi baimės stabdyti pakeleivingas mašinas. Labiau nerimavo tėvai, tačiau dabar jau ir jie įprato. “Kai pažįstami sužino, kad keliauju autostopu, dažnai net neįsivaizduoja, kaip tai įmanoma vienai arba dviem panelėms, tačiau viskas labai paprasta. Žmonės nėra tokie blogi, kaip kartais atrodo. Atvirkščiai, visi sutikti vairuotojai buvo labai geranoriški, dažnai vaišindavo pietumis, aprodydavo miestą”, – pasakoja autostopininkė.
Atvykusios į miestą, merginos palikdavo apie penkiolika žinučių interneto puslapyje couchsurfing.org ir visada atsirasdavo žmogus, kuris priimdavo pernakvoti.
Toma pripažįsta, kad keliavimas autostopu yra gana ekstremalus būdas pažinti kitą šalį, tačiau važiuodamas autobusu ar traukiniu niekuomet nepatirsi tiek įspūdžių. “Vieną kartą pabandžiau ir negaliu sustoti. Grįždama iš kelionių parsivežu naujų idėjų, pamačius, kaip žmonės gyvena, formuojasi kitoks požiūris į daugelį dalykų, plečiasi akiratis”, – mano T.Kvederaitė.
V.Puidokas sako, kad grįžęs iš kelių mėnesių ar ilgesnių klajonių po svečias šalis dar ilgai į aplinką žiūri tarsi iš 40 km atstumo. “Visos kasdienės problemos atrodo labai menkos”, – atskleidžia keliautojas.
O A.Milošui kelionės autostopu yra geriausias būdas ne tik atitrūkti nuo kasdienybės, pažinti tikrąjį šalies gyvenimą, bet ir patyrus savo kailiu nemažai išbandymų praturtinti savo sielą.

Plaukti jonvabalių apšviesta upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, kabarotis taku, pakabintu po medžių skliautais seniausiame pasaulyje atogrąžų miške, paragauti gyvo besiraitančio kirmino – tai tik keletas išskirtinių pramogų, kurias verta išbandyti Malaizijoje.

Malaizija sutraukia galybę turistų iš viso pasaulio, tik vieni šią šalį renkasi dėl idiliškų paplūdimių ir visus metus karšto klimato, kiti – dėl įdomios gamtos, treti – dėl UNESCO saugomų Malakos ir Džordžtauno miestų, garsėjančių ypatinga penkių šimtų metų senumo architektūra, ketvirti mielai per dienas neišlįstų iš restoranų, kol neišragautų visų, rodos, nesibaigiančių jūros gėrybių patiekalų. Kad ir kokių tikslų turėdami keliautojai lankytųsi Malaizijoje, jie šią šalį apibūdina vienu žodžiu – rojus. Na, o pasirinkusiems neturistinius maršrutus ir atkampesnes vietoves kelionė Malaizijoje tampa nepaprastu nuotykiu.
Būtent taip savo kelionę prisimena Erika Martinavičiūtė, su trimis bendrakeleiviais tris savaites viešėjusi šioje šalyje. “Norėjom pamatyti daugiau gamtos, pabūti prie vandens ir prisiragauti vietinio maisto. Dažniausiai rinkdavomės neturistinius maršrutus”, – trumpai savo kelionę apibūdina Erika.

Šurmuliuojanti sostinė ir vienatvės idilė

Tik atskridę į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, keliautojai pasineria į didmiesčio įvairiakalbį šurmulį ir tik Pietryčių Azijos miestams būdingus kvapus. Tviskantis Kvala Lumpūras stebina tuo, kad per kelis šimtmečius iš purvinos alavo kasėjų gyvenvietės išaugo į milžinišką miestą. Praeitį primena tik pavadinimas, reiškiantis dumbliną santaką.
Šiandien sostinė žavi įvairių architektūros stilių mišiniu: prie dangun besistiebiančių modernių dangoraižių jaukiai priglunda grakštūs kinų namai, o šalia stypso tradiciniai malajų namai ant polių – kampongai. Mieste gausu senovinių šventyklų ir mečečių, tačiau bene įdomiausia apžiūrėti pastatus, savotiškus rekordininkus: didžiausią Azijoje mečetę Masjid Negara, trečią pagal aukštį televizijos bokštą Menara Kuala Lumpur, na, ir, aišku, moderniosios Malaizijos simboliu tapusius 450 m aukščio bokštus dvynius, 26 aukšte sujungtus tilteliu, – Petronas Twin Towers. Beje, pasigrožėti sostinės panorama iš pačių aukštumų nieko nekainuoja, tereikia ankstėliau atvykti ir atstovėti nemažą eilę.
Dar sostinėje verta pasivaikščioti drugelių, paukščių, orchidėjų parkuose, juolab kad į pastarąjį lankytojai įleidžiami nemokamai. Erika su bendrakeleiviais po Kvala Lumpūrą vaikštinėjo pėstute, lankė ne tik turistines įžymybes, bet ir kinų, indų kvartalus, neaplenkdavo ir dažnai pasitaikančių triukšmingų turgaviečių, kuriose galima rasti keistenybių iš viso pasaulio, jose skanavo ir paties įvairiausio maisto.
Na, o maistas Malaizijoje nuostabus, sunku išsirinkti iš daugybės rūšių žuvų, krevečių, moliuskų. “Kadangi mėgstu visokiausias jūros gėrybes, tai man ten buvo rojus. Ragaudavau visko, ko tik galima: žuvų, įvariausių krevečių, sriubų. Neišdrįsau paragauti tik tokios kirmėlės, kuri minta mediena. Ji valgoma gyva, sakoma, kad skonis kaip sūrio”, – šypsodamasi pasakoja Erika.
Iš sostinės keliautojai patraukė į Tiomano salą. Be didesnių nuotykių autobusu pasiekę pakrantę, temstant įlipo į nedidelį laivą. “Man tai buvo vienas baisiausių dalykų per visą kelionę. Mat nedidukas laivas visą laiką šokinėjo per bangas”, – prisimena keliautoja.
Tačiau jauki sala akimirksniu privertė Eriką pamiršti kelionės nesklandumus. Lietuviai pasirinko mažiau turistų lankomą salos pusę, į kurią įmanoma nusigauti tik visureigiu, per džiungles važiuojant išdžiūvusios upės vaga. Keliautojai įsikūrė nedideliame namelyje ant jūros kranto, į laiptus teškeno bangos, o naktinę lopšinę ošdavo džiunglės, prasidedančios čia pat – už paplūdimio ribos. “Atsidarydavome duris kiekvieną rytą pusę šešių ir iš lovos stebėdavome saulėtekį. Fantastika!” – prisimena E.Martinavičiūtė.
Saloje Erika staiga suvokė praradusi laiko jausmą – niekas niekur neskuba, gyvenimas kaime vyksta labai ramiai ir lėtai. Galbūt tokį gyvenimo būdą lemia ir vietinių žmonių verslas – kaučiuko gavyba. Kai ateina tinkamas metas, žmonės savo sklypuose įpjauna kaučiukmedžio žievę, po kiek laiko atėję surenka privarvėjusį skystį. Daugiau nėra kuo rūpintis, galima drybsoti, žvejoti ir tinginiauti.
Na, o kai pabosta tingus gyvenimo ritmas, verta leistis į žygį prie džiunglėse almančio krioklio. Tačiau ne krioklys tampa pagrindine atrakcija, o pats ėjimas, tiksliau, ropštimasis ir šokinėjimas per akmenis, karstymasis per griovius ir tarpeklius. O kai stabteli atgauti kvapo, tik spėk dairytis aplinkui ir grožėtis laisvėje gyvenančiomis beždžionėmis, žydinčiais bananmedžiais ir net grėsmingaisiais skorpionais. Pasak Erikos, pavojingų žmonėms padarų čia esama ir daugiau, pavyzdžiui, daugybė rūšių nuodingų gyvačių, tokių kaip karališkosios kobros. Tačiau paprastai šie padarai sprunka vos išgirdę artėjant žmogų.

Unikalioji Borneo salos gamta
Dauguma turistų stengiasi neaplenkti ir Borneo salos, garsėjančios savo gamtos įvairove, juk čia yra galimybė stebėti ir tuos gyvūnus, kurie jau atsidūrę ties išnykimo riba, ir tuos, kurių rūšis mokslininkai ką tik atrado. Beje, per pastarąjį dešimtmetį saloje atrasta keli šimtai nežinomų gyvūnų rūšių, tokių kaip per odą kvėpuojančios ar “skraidančios” varlės, galinčios nušokti keliolika metrų.
Lietuviai pažintį su Borneo sala pradėjo nuo Saravako valstijos, kurios sostinė – Kota Kinabalu, pavadinta pagal aukščiausio, daugiau nei 4 tūkst. metrų siekiančio Malaizijos kalno pavadinimą. Aplink kalną įrengti puikūs pėsčiųjų takai, veši ryškiaspalvės atogrąžų gėlės, klykauja spalvingi paukščiai. Tačiau kad pamatytum retų ir saugomų rūšių gyvūnų, reikia pirkti turus, kuriuos galima užsisakyti kiekviename viešbutyje ar nakvynės namuose.
Erika su bendražygiais išsirinko įspūdingą ekskursiją: dieną turistai plukdomi stebėti laukinių beždžionių, o sutemus – jonvabalių. Plaukė valtimi upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, o upės krantuose vešinčiame miške karstosi ir sūpuojasi didnosės beždžionės. Naktinė ekskursijos dalis pakerėjo romantišku vaizdu – begale šviesų, žybsinčių medžiuose.
Nuodugniau su beždžionių gyvenimu galima susipažinti Orangutangų priežiūros centre. Čia šie gyvūnai gyvena laisvės sąlygomis, tačiau yra aprūpinami ėdesiu, gydomi ir saugomi nuo plėšrūnų. Keliautojus ypač sudomino orangutangų šeima – išdidus ir rimtas didžiaausis bandos pagrindinis patinas (pasirodo, patinų amžius ir rangas bandoje nustatomas pagal ausų dydį) ir jo “žmona”, sūpuojanti mažylį.
Keliautojai puolė fotografuoti idiliškai medyje tupinčios šeimynėlės. Tačiau toks išskirtinis dėmesys didžiaausiui nepatiko. Orangutangas nulipo nuo medžio, dar kiek palūkuriavo, o kai galutinai pabodo spragsintys fotoaparatai, puolė įkyrius smalsuolius. Lietuviai spruko, kiek kojos neša, ir pasislėpė beždžionių prižiūrėtojų namelyje. Beje, prižiūrėtojai nelabai būtų galėję padėti užpultiesiems, nes beždžionės labai saugomos, už jų sužalojmą gresia milžiniška bauda, o už nužudymą – net pora metų kalėjimo.
Nardymo entuziastams bus įdomu Tunku Abdul Rahman nacionaliniame parke, kurį sudaro penkios viena už kitą gražesnės salos, esančios vos už 3–5 km nuo Borneo salos. Į jas galima nuplaukti keltu. Čia želia tropiniai miškai ir įsikūrę jaukūs kurortai. “Vanduo skaidrus, vos įlipi – aplink susispiečia daugybė spalvotų žuvų. Įmeti akmenuką, o jos lyg futbolą žaisdamos puola prie jo”, – šypsosi prisimindama pašnekovė.
Su egzotiškais gyviais susiduri ir kaimo gatvėje – čia prie purvyno susipiečia visas būrys varanų.
Na, o susipažinti su Malaizijos praeitimi ir istoriniais kaimais geriausia muziejuje po atviru dangumi Sarawak Cultural Village. Vaikštinėdamas šiame kaime supranti, kiek daug skirtingų genčių gyveno šiose salose. Žmonės prie upės ant polių statydavo ilgus namus, kuriuose apsigyvendavo visa gentis. Muziejuje galima apžiūrėti namus, kasdienę buitį, išbandyti vieną kitą senovinį amatą.
“Prie kiekvieno namo sėdi žmogus, dirbantis kokį nors tradicinį genties darbą: senutės dainuoja, kepa paplotėlius, vyrai drožia genties ženklus ar muzikos instrumentus, pina iš vytelių. Beje, įdomiausias namas – galvų medžiotojų. Jie priešams nupjaudavo galvas, parsigabendavo namo ir saugodavo”, – pasakoja E.Martinavičiūtė.
Malaizijoje, šalyje, kurioje susimaišę gausybė tautų ir religijų, Eriką stebino labai draugiškai bendraujantys vietiniai gyventojai, kurie visiškai nesistengė keliautojų apgauti. Autobusų vairuotojai išleisdavo ne stotelėse, o ten, kur patogiau keliautojams, praeiviai padėdavo susirasti transportą keliauti per džiungles, o viešbučių savininkai tapdavo draugais ir kartu pramogaudavo.

Faktai apie Malaiziją
Malaizija – valstybė Pietryčių Azijoje.
Sostinė – Kvala Lumpūras.
Gyventojų – apie 27,7 mln.
Dauguma gyventojų – musulmonai.
Valstybinė kalba – malajiečių, tačiau vietiniai gyventojai kalba ir anglų kalba.
Valiuta – Malaizijos ringitas.
Vienas unikaliausių pasaulyje miškų Taman Negara veši netoli Kvala Lumpūro. Manoma, kad tai daugiau nei 130 mln. metų senumo atogrąžų miškas. Jame gyvena reti tigrai, Sumatros raganosiai, nykstančių rūšių beždžionės.

Tokioms kelionėms, kaip mūsų pašnekovai, ryžtųsi tikrai nedaugelis penkiasdešimtmečių: 52-ejų metų mažeikietis Antanas Meškys šį pavasarį dviračiu numynė beveik 600 kilometrų per Islandijos kalnus ir vandenyno pakrantes, o 49-erių Jonas Litinskas motociklu jau išmaišė visą Europą, tačiau sustoti neketina.

Abu vyrai nuo jaunystės yra užkietėję keliautojai. Išvykas į svečias šalis jie vadina gyvenimo būdu ir neįsivaizduoja vasaros namie, pavyzdžiui, prie televizoriaus. Jonas kelionių motociklu į Latviją, Estiją ar Suomiją net nevadina rimtomis. Jam atrodo vienas juokas nulėkti ir apie du tūkstančius kilometrų iki Švedijos. Čia šiemet prisiekęs keliautojas viešėjo jau ne pirmą kartą. O daugiausiai J.Litinskas motociklu nuvažiavo keliaudamas iš Lietuvos per Baltijos, Skandinavijos šalis iki Prancūzijos. Tada per tris savaites jis įveikė apie 8 tūkst. km.
A.Meškys dažniausiai renkasi keliones baidarėmis. Iki šių metu dviračiu jis leisdavosi tik į dienos ar kelių žygius po Lietuvą. Tačiau susižavėjęs draugo užfiksuotais Islandijos vaizdais ir pats ryžosi pamatyti šią šalį. A.Meškiui draugiją palaikė jo bendraamžė ponia Marytė ir kelionės sumanytojas Dmitrijus Demidovas.
Iš pradžių po Islandiją mažeikiečiai planavo keliauti baidarėmis, bet išsiaiškinę, kad savas bus sunku nusigabenti, o ten nuomotis labai brangu, šios minties atsisakė. Apie kelionę automobiliu net negalvojo, nes toks keliavimo būdas, anot Antano, primena televizoriaus žiūrėjimą, kada matai, bet pajausti, prisiliesti negali. Tad keliautojai nusprendė minti dviračius.

Islandija – ledas, akmenys ir pelenai

Trijų savaičių žygį dviračiais po Islandiją keliautojai pradėjo Reikjavike, iki kurio nuskrido lėktuvu. Išsikėlę tikslą pervažiuoti skersai visą Islandiją, jie septynias paras keliavo per kalnus, įveikdami patižusį sniegą, upelius ir brastas. Tiesa, didesnę kelio dalį reikėjo eiti pėsčiomis, iš visų jėgų stumiantis dviračius, nes minti pedalus trukdė akmenuoti laukai, pažliugę takai, ant kurių sniegas maišėsi su ugnikalnio pelenais, arba stiprus vėjas. “Sunkiausia buvo nuolat persirenginėti, nes kas dvidešimt kilometrų oro temperatūra staigiai pasikeisdavo – tai kepindavo saulė, tai prasidėdavo tikra žiema. Lengva nebuvo ir naktimis, nes keliavome gegužės pabaigoje, o naktį ten temperatūra dažniausiai laikydavosi apie nulį. Į sušalusią kalnų žemę net palapinių kuoliukai nesmigdavo”, – pasakoja Antanas.
Vis dėlto tikrieji išbandymai dar tik laukė. Mat jiems pradėjus kelionę, vos už 80 km išsiveržė ugnikalnis, staigiai atšilo ir patvino kalnų upės. Žemėlapiai rodė, kad keliautojų pasirinktame maršrute per visas upes ir upelius bus galima pereiti, tačiau stipriai ištvinusi Kisos upė užkirto jiems kelią. “Supratome, kad daugiau kaip šimto metrų pločio upės niekaip neįveiksime, todėl nusprendėme grįžti atgal, tačiau tos upės, kurias prieš tai sėkmingai perėjome, buvo patvinusios ir taip pat nebeperbrendamos. Maisto atsargos seko, o aplinkui – nė gyvos dvasios. Per visas septynias paras matėme tik žąsų. Kiek akys mato – ledas, akmenys ir pelenai, susimaišę su sniegu”, – neseniai patirtus įspūdžius pasakoja A.Meškys.
Alkį keliautojams laikinai pavyko numalšinti keptais laukinių žąsų kiaušiniais, kurių rado lizde, tačiau buvo akivaizdu, kad atskirtiems nuo civilizuoto pasaulio teks praleisti ilgai – kol ištirps sniegas ir išdžius susidaręs vanduo. Antanas bandė raminti bendrakeleivius, kad jis, būdamas medžiotojas, maistu visus aprūpins, tačiau Dmitrijus, jauniausias keliautojas, įvertinęs grėsmingą situaciją suskubo telefonu 112 kviesti pagalbą. Po dviejų valandų sraigtasparniu atskrido Islandijos gelbėtojų komanda ir per 40 minučių keliautojai su visa amunicija buvo nugabenti į šalies sostinę.
“Gelbėtojai patvirtino, kad buvome pakliuvę į labai pavojingą padėtį. Jų nuomone, iš kalnų patys būtume galėję grįžti maždaug po trijų savaičių ar net po mėnesio”, – sėkmingai pasibaigusį nuotykį prisimena mažeikietis.

Pamatė pragarą žemėje

Šis ekstremali situacija keliautojų neatbaidė nuo tolesnės pažinties su atšiauria Islandija, tik privertė pakeisti maršrutą. Vieną dieną pailsėję ir apžiūrėję Reikjaviko įžymybes, trys mažeikiečiai autobusu nuvažiavo 300 km tolyn nuo šalies sostinės, kad galėtų atgal grįžti dviračiais pietine Islandijos dalimi, palei Atlanto vandenyną. Čia jau buvo lengviau minti, nes daug kur įrengtos dviračių trasos, netrukdė sniegas, akmenys. Tačiau pūsdavo toks stiprus vėjas, jog kartais Antanui atrodydavo, kad jis pakils į orą su visu dviračiu.
Taip keliautojai kasdien įveikdavo apie 70 km, grožėdamiesi vandenynu ir užsukdami į atokesnes vietas. Nepamirštamą įspūdį A.Meškiui padarė upė, į kurią kas 50 m krinta krioklių vanduo, taip pat garuojantys karšti ežerai, kuriuos pasiekia geizeriai. Ir, žinoma, kalnai. “Islandijoje galima pamatyti, kad ir žemėje yra pragaras. Tokį įspūdį sukuria sproginėjantys ugnikalniai ir atšiauri gamta be jokios žalumos. Kalnų vietovėse neauga ne tik joks medelis, bet ir žolė. Vienintelis augalas – samanos. Keliauju jau trisdešimt metų, esu išmaišęs daug šalių, tačiau tokio vaizdo niekur nemačiau”, – pasakoja Antanas.
Pamatęs, kokia gali būti žiauri gamta, prisiekęs keliautojas suprato, kaip Lietuvoje šilta ir jauku, todėl šią vasarą nusprendė keliauti tik po gimtinę, nors jau buvo suplanavęs plaukti baidare Uralo upėmis. “Grįžęs iš Islandijos apsigalvojau. Man dabar geriausia Lietuvoje”, – tvirtina 52-ejų metų vyras.
Vis dėlto ateityje kelionių jis neketina atsisakyti. Jau svarsto, ar nepriėmus draugo pasiūlymo lapkričio mėnesį vykti į Iraną, planų turi ir kitai vasarai. “Kasmet keliauti gali kiekvienas, tik daugeliui trukdo tingumas, o ne pinigų trūkumas”, – įsitikinęs bitininkyste užsiimantis mažeikietis.
J.Litinskas taip pat mano, kad šimtus priežasčių, kodėl negali keliauti, sugalvoja tie, kuriems trūksta noro. “Juk ant sofos gulėti su nuotolinio valdymo pulteliu patogiau ir lengviau. O kelionės visada vargina. Aš pats gulėti nieko neveikdamas galiu daugiausiai valandą, ir tai tik po sunkios kelionės. Negaliu ištverti ir be kelionių, ir be motociklo”, – tvirtina vilnietis.

Motociklu išmaišyta visa Europa

J.Litinskas į keliones po užsienį visada leidžiasi su draugų kompanija, dažnai kartu vyksta ir žmona. Pirmą kartą ant motociklo užsėdęs dar paauglystėje, Jonas dėl pinigų trūkumo ne vienus metus buvo priverstas atsisakyti šios transporto priemonės, tačiau kartą paragavęs negalėjo sustoti, todėl kai tik leido finansinės galimybės, iškart vėl sėdo ant plieninio žirgo. Ir jau beveik dvidešimt metų kiekvieną vasarą keliauja motociklu. “Iš Europos šalių nesu buvęs tik Graikijoje, Juodkalnijoje ir Serbijoje. Visos kitos, taip pat ir Moldavija, Krymas, Ukraina, Rusija, aplankytos ne po vieną kartą”, – sukauptu nemenku keliautojo stažu džiaugiasi J.Litinskas.
Motociklą kelionėms jis renkasi norėdamas kuo daugiau pamatyti, kuo toliau nuvažiuoti ir pajusti tikrą kelionės dvasią: temperatūrų svyravimą, kvapus, sąlytį su gamta. Tiesa, gamtos išdaigos dažnai pridaro ir sunkumų, tačiau, anot J.Litinsko, tai, kas labiausiai nuvargina, vėliau išlieka kaip įspūdingiausios kelionės detalės. “Pavyzdžiui, tris dienas be pertraukos pila kaip iš kibiro, bet nėra kitos išeities, ir važiuoji. Sprogsta ir padangos, buvo sugedęs akumuliatorius, bet visuomet labai geranoriškai padeda vietiniai. Sunkiausia, kai baigiasi benzinas, o arti nėra degalinės. Ne kartą jo teko eiti prašyti pas vietinius. Tačiau tai neatmuša noro keliauti ir pamatyti vis kažką naujo”, – tvirtina 49-erių metų vyras.
Dažniausiai keliaudamas jis nuvažiuoja 3–5 tūkst. kilometrų, o įspūdingiausia kelione vadina išvyką į Prancūziją. Tada per tris savaites J.Litinskas nuvažiavo 8 tūkst. km ir aplankė Baltijos bei Skandinavijos šalis, Vokietiją, Prancūziją. “Įvažiavęs į Estiją pamatai gamtos grožį, Norvegijoje – dar didesnis įspūdis, Danijos gamta šiek tiek nublanksta, o Vokietija man priminė Lenkiją”, – įspūdžiais dalijasi užkietėjęs keliautojas motociklu.
Visą kelionę nuo greitkelių jis laikėsi kuo toliau, o dažnai rinkdavosi net žvyrkelius. Taip aplankytas šalis pažino labai iš arti, pajuto jų kultūrą, gyvenimo būdą. Didžiausią įspūdį vyrui padarė Norvegija, jos fiordai ir kalnai. Tad į šią šalį keliautojas ketina grįžti dar ne kartą, o artimiausi jo planai – kelionė po Užkaukazę.

Per pirmąjį šių metų pusmetį turistų srautams Lietuvoje išaugus daugiau nei 30 procentų ir toliau turėtų didėti keliaujančiųjų skaičius tarp Vilniaus – Talino bei Vilniaus ir Varšuvos.

“Didesnį keliaujančių skaičių jaučiame ir mes – tarptautinė keleivių autobusais pervežimo kompanija. Džiugu, kad keliaujantys iš naujo atranda autobusus kaip patogią ir patikimą susisiekimo priemonę,” – sako Rait Remmel. “Lux Express Lietuva” vadovas. – “Didesnį keliaujančiųjų autobusais skaičių lemia ir mūsų kainų strategija – kokybiškas paslaugas siūlome kainai jautriems klientams.”

Keliaujančių srautui augant, nepaisant sezoniškumo, kompanija šį pavasarį atidarė dar vieną “Simple Express” maršrutą naujais autobusais Vilnius – Talinas, o birželį – Vilnius – Varšuva per Druskininkus.

“Stebint turizmo statistikos duomenis bei mūsų veiklos rezultatus, galime drąsiai teigti, kad “Simple Express” koncepcija pasiteisino,” – pabrėžė R.Remmel.

Pasak Statistikos departamento duomenų, labiausiai daugėjo turistų skaičius iš Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Latvijos. Iš Lenkijos keleivių, per pirmąjį pusmetį lyginant su praėjusiais metais, skaičius didėjo 50 procentų, o iš Talino – net 58 proc. Keliaujančiųjų kompanijos autobusais skaičius taip pat didėjo. Per tris antrojo ketvirčio mėnesius keliaujančių skaičius išaugo 27,1 procentais lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu ir sudarė 134 719 keleivių. Pasak “Lux Express Group” atstovų, Lenkijos turistų turėtų daugėti ir dėl neseniai atidaryto žiemos sporto paslaugų komplekso ” Snoras Snow Arena” Druskininkuose.

“Turistams čia lankytis turėtų būti itin patogu dėl “Simple Express” autobusų linijos Vilnius – Varšuva per Druskininkus,” – mano R.Remmel.

Patrauklios bilietų kainos leidžia keleiviams dažniau keliauti jų pamėgtais maršrutais. Nuo rugpjūčio pirmos dienos 5 pirmieji “Simple Express” kleiviai į Taliną gali nuvažiuoti ir už 10 litų. Standartinė Vilnius – Talinas bilieto kaina yra 69 litai.

Iš Vilniaus bei Druskininkų į Varšuvą “Simple Express” autobusų bilietų kainos taip pat yra vienos žemiausių rinkoje – dienos maršrutu bilietas kainuoja 28 litus – nakties – 49 litus.

"Veido" archyvas

Vieniems keliautojams Albanija – tai iš socialistinio lukšto besikalantis kraštas, kitiems – skurdo sinonimas, tretiems – nuostabios laukinės gamtos ir draugiškų žmonių šalis, stebinanti keistais praeities reliktais.

Vis dar retas turistas, keliaudamas po Balkanų šalis, išdrįsta pasukti Albanijos link. Keliautojus gąsdina neišplėtota turizmo infrastruktūra – mažai kempingų, viešbučių, trūksta aiškių kelio ženklų. Baugina ir visame pasaulyje pagarsėjusi albanų mafija. Vis dėlto turistai, nepabūgę išbandyti dulkėtų Albanijos kelių, grįžta kupini puikiausių įspūdžių ir sužavėti vaizdingų kalnų, didžiulių skaidrių ežerų, tarsi užburti legendomis apipintų pilių ir neblogai išsilaikiusių antikinių statinių. Pasak keliavusiųjų, tereikia tik su humoru priimti pasitaikančius nesklandumus ir mums jau primirštas postsovietinės šalies realijas.

Apokaliptiniai vaizdai

Priminsime, kadaise Albanijos teritorijoje gyveno, vienų šaltinių teigimu, ilyrų, kitų, dakų gentys, atsibasčiusios iš dabartinės Rumunijos teritorijos. Vėliau šį kraštą užgrobė Romos imperija, po kiek laiko žemės atiteko bizantiečiams, o nuo XIV a. iki XX a. pradžios dabartinė Albanija priklausė Osmanų imperijai. Albanijos nepriklausomybė buvo paskelbta tik 1912 m. Beje, Europą siaubusių pasaulinių karų metais šalis buvo ne kartą okupuota, tačiau sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę.

Albanijos socialistinė valdžia buvo unikali tuo, kad sugebėjo kaip šalies priešus paskelbti ne tik kapitalistines Europos valstybes, bet ir susipykti su Kinijos Liaudies Respublika bei Sovietų Sąjunga ir taip savo šalį visiškai izoliuoti nuo viso pasaulio. Sakoma, kad net Albanijos geležinkeliai neturėję nė vienos atšakos į gretimą valstybę. Bene geriausias sovietinių laikų simbolis būtų ne Stalino statula, ne visų religijų šventyklų naikinimas, o nedideli bunkeriai, į kuriuos kilus grėsmei turėjo lįsti albanai su šeimomis ir šaudyti į priešus. Tokių bunkerių visoje šalyje pastatyta daugiau nei pusė milijono.

Dar keliaujančius po Albaniją stebina sunkiasvorės technikos skeletai pakelėse, palaidos karvės ir ožkos, nebaigti statyti neaiškios paskirties statiniai, vėjo blaškomi popiergaliai, senutėliais mersedesais zujantys albanai, kuriems neegzistuoja absoliučiai jokios kelių eismo taisyklės. Tačiau tokie vaizdai dar visai pakenčiami, palyginti su kelių kokybe. Tuo įsitikino kaunietė Eglė Vadopalienė su šeima.

Šie kauniečiai beveik tris savaites keliavo po Balkanų šalis: Serbiją, Juodkalniją, Kroatiją, Bosniją ir Herzegoviną bei šiaurinę Albaniją. Albanijoje lietuvių tikslas buvo per Komano ežerą perplaukti keltu ir pasigrožėti vaizdingais krantais – aukštais kalnais, stačiais milžiniškais akmeniniais skardžiais, smingančiais į vandenį. Tačiau pusiaukelėje iki tikslo keliautojai buvo sudvejoję ir jau rengėsi pasukti atgal į Juodkalniją.

“Važiavome keliu Podgorica–Škoderis. Kelio ilgis apie 60 km, iš jų 40 km driekiasi Albanijoje. Nors žemėlapyje šis kelias pažymėtas raudona spalva, tačiau galima sakyti, kad kelio išvis ten nėra. Asfaltas matyti tik kai kur, visur žvyras, pilna duobių, nematėme nė vieno kelio ženklo. Visur dulkės, benzino kolonėlėse stovi tik aparatų griaučiai… Vaizdas baisus”, – pasakoja ponia Eglė. Tačiau, privažiavus Škoderį košmariškas kelias baigėsi ir lengviau atsipūtę lietuviai tęsė kelionę prastokais, bet vaizdingais kalnų keliais.

Albanijoje keliautojams suglumti teko ne kartą, mat Albanija nuo kitų Balkanų šalių išsiskiria ypatingu skurdumu. “Skurdas tiesiog bado akis. Pavyzdžiui, Škoderyje dėl tilto remonto susidaro spūstys, tenka sustoti ir stovėti. Prie automobilio supuola vaikai. Jie prašo pinigų ir bučiuoja automobilį – tikrąja to žodžio prasme. Bučiuoja langą, antvožą ir tiesia rankas. Padarysim viską, tik duokit pinigų”, – šiurpų vaizdą prisimena E.Vadopalienė.

Ko gero, skurdas lemia ir tai, kad ši šalis yra laikoma nesaugi turistams. Nors pašnekovė albanus apibūdino kaip itin draugiškus, malonius ir paslaugius žmones, kurie visada padės, parodys ir paaiškins, tačiau keliautojai saugiai nesijautė, vengdavo be priežiūros palikti automobilį, prigrūstą kelioninės mantos. Itin nemalonų įspūdį poniai Eglei paliko keistas albanų jaunuolių elgesys kalnų kelyje, vedančiame nuo Fierio iki Škoderio.

“Visiškai tuščiame kalnų kelyje, kuriame važiavo tik keletas motociklininkų ir mes, žingsniavo trys maždaug penkiolikos metų vaikinai. Matėme, kaip vienas jų tiesiog ranka bandė pagriebti mus pralenkusį motociklininką. Ar tai buvo toks pokštas, aš nežinau. Tačiau kai mes važiavom, jie jau trise užstojo kelią. Vyras iš pradžių sulėtino greitį, paspaudė signalą ir tada šiek tiek pagreitino, vaikinai šoko į šonus. Nežinau, kas būtų buvę, jei jie mus būtų sustabdę”, – pasakojo keliautoja.

Geriausia, ką galima pamatyti Albanijoje

Tačiau kiti įspūdžiai – jau kur kas malonesni ir priverčia pamiršti tiek keistą jaunuolių elgesį, tiek duobėtą kelią. “Gamta nuostabi! Vaizdai pasakiški, tiesiog pribloškiantys. Na, o plaukimas keltu per Komano ežerą, tai geriausia, ką galima padaryti Albanijoje”, – teigia ponia Eglė. Dvi su puse valandos, tiek trunka kelionė keltu, galima iki soties iš ežero vidurio mėgautis didinga kalnų panorama.

"Veido" archyvas

Nors sovietinė Albanijos valdžia nelabai ir rūpinosi istoriniu paveldu, yra kur akis paganyti ir architektūros mėgėjams. Vien apie Škoderį yra bent keletas dėmesio vertų objektų. Pavyzdžiui, įdomu apžiūrėti Rozafos pilį, įkurtą ant įspūdingo kalno, stūksančio tarp Buna ir Drini upių. Legenda pasakoja, kad pilį statė trys broliai, tačiau jiems sunkiai sekėsi suręsti bent kiek patvaresnį statinį – kiek per dieną pastatydavo, tiek per naktį sugriūdavo. Vienas išminčius patarė statytojams paaukoti žmogų. Broliai nuspendė auką išsirinkti iš savo žmonų. Paaukos tą, kuri pirma atneš pietus. Pietus atnešė jauniausiojo brolio žmona Rozafa ir buvo užmūryta sienoje. Na, gal ne dėl gražios legendos, o dėl kruopštaus meistrų darbo pilis stovi iki šiol ir stebina savo didybe. Kitas dėmesio vertas objektas yra grakštus XVIII a. trylikos arkų akmeninis tiltas Ura e Mesit, jungiantis Kir upės krantus.

Škoderio mieste yra ir muziejų, XVI–XIX a. pastatų, restauruota katedra, nauja Ebu Beker mečetė, tačiau, anot Eglės, čia nesinori vaikštinėti, erzina dulkės, netvarka ir krautuvėlės, pilnos plastikinio šlamšto.

Na, o norintiems išsamiau susipažinti su Albanija, verta žinoti, kad daugiau įdomių istorinių miestų yra susitelkę netoli Tiranos. Pati sostinė neturi įspūdingų architektūrinių statinių, tačiau nustelbina ryškiaspalviu ir margaspalviu miesto centru, pašėlusiu naktiniu gyvenimu. Pasibasčius keisto miesto gatvėmis reikėtų dumti į Adrijos pajūrį – Duresio miestą. Apžiūrėjus grėsmingų miesto sienų liekanas, didžiulį II a. antikinį amfiteatrą, kuriame kruvinas gladiatorių kovas galėjo stebėti apie 16–17 tūkst. žiūrovų, lieknus mečečių minaretus, galima atsipūsti puikiame paplūdimyje.

O kam jūra nepatinka, verta apsistoti Elbasanio mieste, kur galima rasti didelę įvairovę lankytinų objektų: priešistorinių statinių griuvėsių, romėnų statinių likučių, XV–XVI a. pilies sienas ir bokštus, to paties amžiaus mečečių, pravoslavų vienuolynų. Rodos, kiekvienas istorijos vingis, kiekviena čia klestėjusi tauta ir religija įamžinta kuriame nors istoriniame pastate. Nereikia net eiti į muziejų!

Na, o tie, kurie nori akimirksniu perkeliauti visą Albanijos istoriją, tikrai bus įdomu aplankyti vietoves, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Butrinį ir Girokasterį. Nusivylusių istorine didybe nebus nė vieno.

Verta paminėti ir tai, kad Albanija – pigi šalis, pavyzdžiui, kempingas prie Komano ežero poniai Eglei su šeima kainavo vos penkis eurus (truputį daugiau nei 17 Lt), o trijų žmonių pietūs su gėrimais gerame Škoderio restorane – apie 50 Lt. Beje, savarankiškai keliaujantys turistai baiminasi nesklandumų Albanijos pasienyje, tačiau, pasak E.Vadopalienės, sieną kirto greitai ir sklandžiai, nereikėjo mokėti jokių kyšių ar mokesčių.

Kokį įspūdį palieka patys Albanijos gyventojai? Tikrai neblogą, tiesa –  kiek savotišką. Albanija svajonių šalis gali pasirodyti tiems, kurie mėgsta neskubų gyvenimą, kuriems patinka ilgai gurkšnoti kavą ir plepėti su bičiuliais. Neretai atrodo, kad būtent tai ir yra pagrindinis daugelio albanų užsiėmimas. Ypač vyrų, kurie įsitaiso kokioje nors pakampėje įrengtoje kavinukėje ir ramiai geria turkišką kavą. Patys albanai teigia, kad jiems svarbiausia – šeima ir draugai. Darbas gali ir palaukti, tad jam skiriama vos keletas valandų per dieną.

Faktai apie Albaniją:

Albanijos Respublika – valstybė Pietryčių Europoje
Plotas – 28,8 tūkst. kv. km
Sostinė – Tirana
Gyventojų skaičius – 3,5 mln.
Religija: daugiau nei pusė Albanijos gyventojų – musulmonai
Valiuta – lekas

Šalies pavadinimas albaniškai reiškia “Erelių žemė”, tad šalies vėliavoje ir herbe pavaizduotas dvigalvis erelis

Svarbu žinoti, kad Šiaurės Albanija ir Pietų Albanija – visiškai skirtingos. Į pietus ilsėtis prie gražios Adrijos jūros traukia daug turistų, nemažai jų atvyksta iš Italijos, tad pietinė Albanija kur kas tvarkingesnė ir šiek tiek turtingesnė.

Albanijos kontrastai  juntami Tiranoje, kur greta apgriuvusios bakūžės dygsta dangoraižis, o sostinės žvyrkeliu lekia prabangus automobilis.

"Veido" archyvas

Vietnamo vizitinės kortelės – autentiški Pietryčių Azijos kaimeliai kalnuose ir gamtos stebuklu vadinamas salynas iš dviejų tūkstančių įvairiausių formų salų.

“Vietname tikėjausi daug paprastesnių ir mažiau išlepusių žmonių nei Tailande, mažiau turistų, mažesnių kainų ir daugiau autentikos. Taip ir buvo”, – kelionės įspūdžiais dalijasi Vietname dvi savaites viešėjusi klaipėdietė Sandra Gabrilavičienė, keliavusi po šią šalį su vyru Raimundu ir draugų pora.

Senuose filmuose matytą vaizdą, kad Vietnamas – nesibaigiantys miškai ir ryžių laukai, kuriuose prašmėžuoja smailiakepuriai vietos gyventojai, teks pamiršti. Iš tiesų Vietname rasite naktiniu gyvenimu pulsuojantį miestą Saigoną, judrius pajūrio kurortus, autentiškų kaimų Šiaurėje ir į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktą salyną su stalagmitų urvais Halongo įlankoje.

Šiaurėje – autentiški kaimai

Vos atvykus į Vietnamo sostinę Hanojų iškart apgaubia Pietryčių Azijai būdingas šurmulys – gatvės prekeivių klegesys, pro šalį nardančios rikšos ir motoroleriai. Nors Hanojuje turistams siūloma aplankyti senovinių šventyklų, ežerų, Prancūzų kvartalą ir jų kultūrinį pasididžiavimą – tik Šiaurės Vietnamui būdingą vandens lėlių teatrą, lietuviams slogų įspūdį paliko centre matoma tarybinį stilių primenanti architektūra ir pūpsantys šiukšlių kalnai.

Iš Hanojaus lietuviai patraukė į Šiaurę – 1,6 km aukštyje įsikūrusį miestą Sapą. Į šį regioną kalnuose keliautojai vyksta pažiūrėti tikros autentikos ir įstabios gamtos. “Tai viena gražiausių vietų visame Vietname – Halongo įlanka ir Sapa yra Vietnamo vizitinė kortelė. Ten plyti ryžių terasos, įsikūrę autentiški vietnamiečių kaimai, kur vietos gyventojai vaikšto apsitaisę tautiniais drabužiais – juos kiekvienas kaimas turi skirtingus”, – įspūdžiais dalijosi klaipėdietė. Moterys nešioja savo rankomis austus lino sijonus, kuriuos nudažo žemės spalva ir išsiuvinėja kryžiuku ryškiomis spalvomis. Atvykėlius vakariečius stebina ir įvairūs papročiai – pavyzdžiui, vietinės Dao genties moterys ištekėjusios nusidažo dantis juodai.

“Tik turistams reikia turėti omenyje, kad Sapoje visada šalta. Mes to nežinojome. Laimė, kad nuvažiavau ne mūvėdama šortais, nes kai atvykome anksti ryte buvo tik 5 laipsniai šilumos”, – įspėja Sandra.

Viešbutyje, kuriame gyveno, lietuviai užsisakė visureigį su vairuotoju ir gidu ir penkias dienas važinėjo po apylinkes – lankė kaimus, apžiūrinėjo ryžių terasas, apsuptas migloje paskendusių viršukalnių, krioklius. Sandra pataria į Sapą važiuoti kovo mėnesį, kai žaliuoja ryžiai ir pasitinka švelnesnis oras. Beje, vietinės kelionių agentūros siūlo turus su nakvyne pas vietos gventojus, tačiau lietuviams keliautojams toks pasiūlymas pasirodė pernelyg ekstremalus. “Nesiryžome nakvoti, nes sąlygos kaip akmens amžiuje – temperatūra naktį nukrinta iki 0 laipsnių, o žmonės miega ant grindų – net be čiužinių. Labai varginga liaudis. Daug ten sergančių, sloguojančių”, – apgailestauja klaipėdietė.

Halongo įlanka – rojaus kampelis Vietname

Daugumos į Vietnamą atvykusių keliautojų maršrute didžiosiomis raidėmis įrašoma Halongo įlanka, esanti už 3 valandų kelio autobusu nuo sostinės. “Nuvažiavus į Vietnamą reikia pamatyti tokią vietą, nes daugiau pasaulyje tokių nėra. Plauki tarp tūkstančių iš vandens kyšančių salų ir atrodo, kad tuoj ant kurios nors užplauksi. Tai labai mistinė vieta”, – įsimintiną pasiplaukiojimą prisimena Sandra, lygindama matytą peizažą su filme “Karibų piratai” rodomais vaizdais.

Lietuviai viešbutyje užsisakė senovinį medinį laivą, jame plaukė tik keturiese – už dienos turą po salas jie sumokėjo 120 dolerių. Į šią kainą taip pat įėjo bilietas į keletą urvų salose. Įdomu, kad tarp salų sutinki ir plaukiojantį turgų, kur galima nusipirkti jūros gėrybių, o prekeivis čia pat jas ir iškeps. “Tik dvi salos pritaikytos turistams – ten galima pasivaikščioti, jos garsėja stalaktitų ir stalagmitų urvais. Vienoje saloje galima laiptukais pakilti į kalvos viršų, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas”, – pasakoja Sandra.

Ilgiau dviejų dienų Halongo įlankoje likti neverta, tad toliau lietuvių maršrutas driekėsi į Saigoną, kur jau laukė 35–40 laipsniai karščiai. Keliautojai į šį miestą skrido iš Hanojaus su pigių skrydžių oro bendrove, sumokėję 50 dolerių už bilietą vienam. Kita alternatyva – keturių ar penkių dienų kelionė traukiniu, kainuojanti beveik tiek pat. Atstumas nuo Hanojaus iki Saigono driekiasi apie 1700 km, o traukiniai Vietname labai lėti – pasiekia vos 60 km/h greitį. Šis būdas keliauti iki Saigono tinka turintiems daug laiko, nes siūloma pirkti bilietą su galimybe bet kada išlipti ir po dienos ar kelių vėl tęsti kelionę. Tokiu būdu keliaujant pakeliui galima aplankyti miestelius – Hue, Danangą.

“Saigone pamatai visai kitą Vietnamą – ten žmonės daug turtingesni, ten šilta ir visai kitoks supratimas apie aptarnavimą. Saigonas – vakarietiškas miestas su dideliais dangoraižiais. Jis artimas Bankokui”, – dėsto keliautoja.
Saigone verda naktinis gyvenimas, veikia didžiuliai turgūs, galima lankyti muziejus ir vykti į įvairias ekskursijas. Lietuviai apžiūrėjo Karo nusikaltimų muziejų, kuriame lankytojams atskleidžiamos Vietnamo karo metu amerikiečių panaudotų masinio naikinimo ginklų pasekmės – išsigimimai, deformuoti vietinių kūnai. Vis dėlto, nors apsilankius ten suvoki, kiek daug šios tautos žmonės prisikentėjo, Sandrai įsiminė, kad vietnamiečiai nepikti nei ant amerikiečių, nei ant europiečių. Lietuviai taip pat vyko į labiausiai užterštos pasaulyje Mekongo upės deltą ir garsiuosius Cu Chi tunelius, po žeme besidriekiančius 250 km. Šiais netoli Saigono prasidedančiais tuneliais, kurie tęsiasi iki Kambodžos, Vietnamo karo metu buvo gabenami ginklai į Saigoną. Turistams atverta trasa, kurią dėl klaustrofobijos baimės baigti įstengia ne visi, nes iš pradžių gali eiti atsitūpęs, po to tenka ropoti keliais, o galiausiai trasą baigi šliauždamas pilvu.

Keliaujant svarbu neprarasti budrumo

Keliaujant po tolimas šalis arčiausiai prie jų prisilieti važinėdamas vietos transportu ir valgydamas ten, kur ir gyventojai. Tad Sandra ir Raimundas valgė gatvėse pardavinėjamą maistą, o į pajūrį vyko vietiniais autobusais. Nors kelionių gidai trečiojo pasaulio šalyse dažniausiai pataria nevalgyti gatvėse, lietuviai tvirtina, kad jokių skrandžio bėdų dėl to nekilo. Tiesa, Tailande du kartus viešėjusiems ir tenykščiais patiekalais susižavėjusiems keliautojams gana prėskas vietnamietiškas maistas labai nepatiko – jame nebuvo justi nei prieskonių, nei aštrumo. O jūrų gėrybės Vietname brangios, todėl lietuviai turguje pirko labai daug vaisių – mangų, duonmedžių, ananasų.

Vietname taip pat galima paragauti ir egzotikos, pavyzdžiui, šunienos arba vištos vidurių su neišsiritusiais kiaušiniais. Maistas gaminamas greitai, mėsa praktiškai neverdama o tik nuplikoma. Nacionalinis patiekalas “Pho” – apvirta mėsa ir sojų makaronai, kur prieskoninių žolių kiekvienas dedasi pagal skonį, kainuoja vieną dolerį. Vietnamiečiai labai didžiuojasi savo kava, kuri geriama iš specialių puodelių ir su kondensuotu pienu. Kiekviename turguje galima rasti vietnamietiškos kavos pupelių, kurias jūsų akivaizdoje sumals ir supakuos į specialius vakuuminius maišelius.

Lietuviams itin įsiminė viena kelionė vietiniu autobusu į pajūrį. Kadangi Vietname stotelių nėra, žmonės su savo ryšulėliais autobusų laukia tiesiog šalikelėje, o kad nereikėtų prie kiekvieno jų sustoti, prie autobuso vairuotojo šono įsitaisęs vadybininkas. Jis visą kelią važiuoja iškišęs galvą pro langą, garsiai rėkdamas maršrutą ar susišūkaudamas su potencialiais klientais. “Nustebome, kad kai autobuse nebeliko laisvų vietų, tas žmogus toliau šūkavo laukiantiems autobuso. Kai atsirado klientų, ant praėjimo tarp sėdynių dviem eilėmis buvo pristatyta kėdučių ir važiavome kaip silkės statinėje. O kai gale sėdėjusiam vaikinui reikėjo išlipti, jis tiesiog atsidarė langą, išsimetė savo šmutkes ir iššoko”, – iš kultūrinio skirtumo juokėsi Sandra.

Beje, keliaujant į Vietnamą reikėtų būti budriems, nes kai kurie keliautojai mini įvairius apgaulės atvejus – pavyzdžiui, užsieniečius autobuso vairuotojas išsodina likus keliems kilometrams iki miesto, kur tokių aukų trindami rankas laukia taksistai motociklininkai. Ypač reikia stebėti kainas ir visur dėl jų derėtis. Kartą, kai lietuviai grįždami iš Halongo įlankos įlipo į autobusą ir vairuotojui padavė 70 tūkst. dongų (apie tris su puse dolerio) – tiek pat, kiek mokėjo važiuodami į priekį, vairuotojas ėmė purtyti galvą ir aiškinti, kad kelionė kainuos 350 tūkst. dongų vienam. Lietuviai pasipiktino, rodė oficialų bilietą su nurodyta kaina, kurį gavo važiuodami į priekį, tačiau tik tada, kai jau susiruošė išlipti iš autobuso, vairuotojas nuleido kainą iki 90 tūkst. dongų.

Apskritai, kainos Vietname mažos ir keliautoją maloniai nustebina visur. Už naktį trijų žvaigždučių lygio viešbutyje lietuviai mokėjo 20 dolerių, pigiai valgė ir už kelis dolerius vykdavo šimtus kilometrų. Mėnesio trukmės kelionė – dvi savaitės po Vietnamą ir dvi po Tailandą – dviem keliautojams atsiėjo 12 tūkst. Lt.

Faktai apie Vietnamą

Gyventojų skaičius – 87  mln.
Vietnamas – komunistinio režimo šalis
Valiuta – dongas
Valiutos kursas skirtingas kiekviename mieste. Dažniausiai palankiausias kursas – turguose.
Naujieji metai Vietname – šeimos šventė, kaip vakariečiams Kalėdos.

Artimųjų Rytų šalis nusprendusių aplankyti keliautojų vaizduotę pakeri kaip iš “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų perkelti vaizdai – sultono rūmai, grakštūs liauni bokštai, puošnios mečetės, muedzino balsas, kviečiantis melstis, visur tvyrantis prieskonių aromatas ir gražuolių, pasislėpusių po burkomis, provokuojantys žvilgsniai.
Tačiau keliautojų paširdžius dažnai kutena ne pramuštgalviškų nuotykių nuojauta, o nerimas ir troškimas jų išvengti, juk Artimųjų Rytų šalys dažniausiai vadinamos nesaugiomis. Irake – vis dar užsitęsęs pokarinis laikotarpis, neramu čia tiek arabų, tiek tarptautinių pajėgų kontroliuojamose teritorijose, Iranas – tarsi tuoj sprogsianti parako statinė, taip įsitempę nuolat valdžios šnipinėjami žmonės, Sirijoje žiauriai malšinamos bet kokios protesto akcijos. O kur dar reguliariai bruzdantys kurdai, ko gero, vis dar besitikintys atkurti savo valstybę. Verta paminėti ir įvairias teroristų grupuotes, grobiančias žmones, kontrabandininkus, gabenančius narkotikus ar ginklus, tačiau, nepaisant sudėtingų politinių ir ekonominių situacijų, šio regiono šalys vis tiek traukia keliautojus iš viso pasaulio.
Klaipėdietis Gediminas Vasiliauskas, kelionių dviračiu entuziastas ir populiarintojas, leidosi į neeilinę kelionę dviračiu per Iraną, Iraką, Turkiją, Siriją ir Jordaniją. Šių šalių keliais važiavo vienas, nes, kaip sakė ponas Gediminas, daugiau nebuvo tam pasiryžusių. Kelionė truko 56 dienas, dviračiu numinta daugiau nei 4 tūkst. km, o pinigų išleista lygiai 3783 Lt. Dviratininkas pasistatydavo palapinę prie mečečių ar policijos postų, nakvodavo nakvynės namuose, įkurtuose senovinuose arabų pastatuose, kuriuose susirinkdavo puikios keliautojų kompanijos iš viso pasaulio. Vienos tokios nakvynės kaina – 20–25 Lt.

Islamiškoji Sovietų Sąjunga
Kelionę G.Vasiliauskas pradėjo nuo Irano sostinės Teherano. Šiame mieste kažkada klestėjusi dinastija rūpinosi ne tik ištaigingų rūmų statyba, bet ir menu, tad po revoliucijų puošniuose rūmuose įkurti muziejai, kurių prabangios ekspozicijos tikrąja žodžio prasme akina. Verta paminėti Nacionalinį brangenybių muziejų, kuriame galima pasigrožėti imperatoriškuoju Povo sostu, kuris išdabintas beveik 27 tūkst. brangakmenių, 182 karatų deimantu ar iš gryno aukso pagamintu Žemės gaubliu, sveriančiu beveik 4 tūkst. kg ir inkrustuotu 51 tūkst. brangiųjų akmenų.
Tačiau keliautojas Teherano įžymybių sureikšminti nelinkęs. Irane gausu kultūrinių ir istorinių paminklų, tad nereikia belstis kelis šimtus kilometrų į šalį nuo maršruto ir ieškoti, į ką paganyti akis. Lietuvis dažniausiai apžiūrėdavo tai, kas pasitaikydavo pakeliui. Pavyzdžiui, Tabrizas garsėja kaip vienas didžiausių kilimų manufaktūrų centrų, ir užsukęs į šį miestą ponas Gediminas susigundė pasimokyti rišti kilimą. “Per minutę surišau šešis mazgus, o moteris, dirbanti ceche, per minutę suriša 120–140 mazgų. Man sakė, kad dar labai daug turiu mokytis”, – šypsodamasis prisimena G.Vasiliauskas.

Beje, Iranas garsėja ne tik turistinėmis vietovėmis, bet ir ypač griežta savo tvarka. Čia galioja gausybė draudimų – taikoma cenzūra, draudžiamas alkoholis, o moterys, net ir turistės, privalo būti apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų, be to, žmones nuolat stebi dorovės policija. Bet ar iš tiesų Iranas – tokia nesaugi šalis, kaip apie ją kalbama? “Tai islamiška Sovietų Sąjunga”, – trumpai apibūdina ponas Gediminas. Irano gyventojai įbauginti, egzistuoja slaptoji policija, šnipinėjanti ne tik vietinius, bet ir atvykėlius.
Keliautojas apie politinę padėtį vis paklausinėdavo vietinių gyventojų, tačiau laisviau ir drąsiau prabildavo tik studentai. “Susirenka, uždaro langus, užrakina duris. “Dabar, – sako, – mes galime pasikalbėti.” Parodo mobiliaisiais telefonais filmuotus vaizdus, kaip žmonės yra nužudomi ir išmetami, paslepiami ir pan. Ten šiuo metu bręsta nepaprastai sudėtinga situacija”, – mano ponas Gediminas.
Mūsų pašnekovui ir pačiam teko susidurti su šios šalies teismų sistema – jis buvo pakliuvęs į slaptąjį kalėjimą. Keliautoją, filmuojantį parlamentą, suėmė policija ir iki teismo įkalino, mat filmuoti ar fotografuoti šią įstaigą griežtai draudžiama. Tačiau teismas nusprendė keliautoją išteisinti ir paleisti.

Pokariniai nesklandumai
Ne mažiau įdomūs potyriai keliautojo laukė pervažiavus Irako sieną ir pasukus į kurdiškąją šalies dalį. Pasak G.Vasiliausko, Irakas nėra ta šalis, kurioje reikėtų dėmesį sutelkti tik į turistinius objektus, – daug įdomiau pasižiūrėti, kaip pokariniu laikotarpiu gyvena žmonės, kaip jie bendrauja, tvarkosi, kaip atkuriama valstybė. Nors teigiamų pokyčių jau nemažai, sumaišties ir netikrumo šalyje dar labai daug.
Nėra saugu ir retai užsukantiems turistams, ir ne tik dėl teroristų grupuočių grėsmės, bet ir dėl to, kad dauguma vietinių žmonių yra ginkluoti. Tuo teko įsitikinti ir mūsų pašnekovui – sutiktas vietinis kurdas grasino nušauti. “Žmogus nešovė į mane, nes elgiausi protingai. Tad vyras pasidėjo pistoletą ir nuėjo, o po kurio laiko atnešė pakelį cigarečių”, – dabar jau juokdamasis pasakoja ponas Gediminas.
Visi kurdai Irake ginkluoti, nes bijo būti užpulti tiek savos valstybės karinių pajėgų, tiek kaimyninių šalių kariuomenių. Kurdų istorinė patirtis teigia, kad gintis privalo patys, nes jų niekas niekada neapgins. Pasak pašnekovo, ginklai kurdų namuose sukrauti matomoje vietoje, su jais žaidžia net vaikai.
Dėl nesaugumo turistų Irake mažai, be to, tie, kuriems svarbiausia komfortas, į šią šalį taip pat neužsuka. Elektra išjungiama nuo 24 iki 6 valandos ryto, nėra telefono ryšio, sudėtinga iš bankomato pasiimti pinigų. Bankomatų yra tik didžiuosiuose miestuose, be to, penktadieniais jie neveikia, nes Irake ši savaitės diena – laisvadienis. Turistai privalo apsistoti tik viešbučiuose, nes esą tik taip galima užtikrinti jų saugumą.

Net ir nusipirkus žemėlapį laukia nemalonios staigmenos. “Žemėlapiai labai netikslūs. Miestai turi po tris keturis pavadinimus, neaišku, kuris oficialus. Kartais gali ir nesuprasti, kuriame mieste atsidūrei”, – prisimena G.Vasiliauskas.
Na, o užsukusį į Arbilio migracijos tarnybą lietuvį abstulbino ten tvyrantis chaosas. “Stoviu eilėje, o prie langelio, už kurio sėdi valdininkas, grūdasi žmonės. Kokie penki ar dešimt žmonių tiesia rankas, kieno pirmo dokumentus ir pinigus paims”, – stebisi dviratininkas. Keliautoją išgelbėjo vietinis kurdas, pamatęs sutrikusį žmogų, – paėmė dokumentus, pinigus ir prasigrūdęs pro minią pakišo juos valdininkui po nosim.

Legendomis apipinti miestai

Norėdamas išvengti itin nesaugių Irako pasienių bei Sirijos dykumos, ponas Gediminas pasuko ramesniais Turkijos keliais ir negaišdamas laiko pervažiavo Sirijos sieną. Sirijoje keliautojas aplankė žymiausius miestus, garsėjančius tiek savo istorija, tiek architektūros šedevrais, – Damaską, Alepą ar Palmyrą.
Ko gero, Damaskas – vienas dažniausiai religinėse legendose minimų miestų. Pačiuose įdomiausiuose pasakojimuose teigiama, esą pranašas Mahometas nedrįso įžengti į Damaską, nes miestas, padabintas grakščiais pastatais ir kupliais sodais, pasirodė panašus į rojų, o rojus, pranašo manymu, priklausąs tik Alachui. Vieni Biblijos tyrinėtojai teigia, kad Damaske gimė Abraomas, kiti – kad čia Kainas nužudė Abelį, o tretiems atrodo, kad būtent šiame mieste atsivertė Saulius, pamatęs Kristaus viziją.

Iš tiesų Damaskas žavi ne tik legendomis – čia yra ką veikti net ir viskuo persisotinusiam turistui. Senovinės gatvelės akimirksniu nukelia į tolimą praeitį, kvapą gniaužia XVI a. Dervišo Pašos bei Sinano Pašos mečetės, stebina Omejadų mečetė, perstatyta iš bizantiškos šventyklos ir padabinta kruopščiai išraižytomis galerijomis bei puošniomis mozaikomis. Sakoma, kad šioje šventykloje saugoma Jono Krikštytojo kaukolė.
Ne mažiau įdomus kitas miestas – Alepas. Keliavusieji tvirtina, kad jame patys jaukiausi ir gražiausi arabiški kiemeliai, o kur dar XII a. miesto tvirtovė, sultono rūmai ant pusiau dirbtinio pylimo, XIII a. medresės ar didžiulė X a. mečetė. Didžiausią įspūdį G.Vasiliauskui padarė senovinės ligoninės, kuriose būdavo gydomi net ir psichinių ligų kamuojami ligoniai. Dabar šiose patalpose veikia muziejai, kuriuose detaliai galima susipažinti su senovine arabų medicina.
Sirijoje lietuvis labiausiai norėjo aplankyti Palmyrą – mirusį dykumos miestą. 2 tūkst. m. pr. Kr. šis miestas jau garsėjo kaip svarbus karavanų prekybos centras, tačiau pasikeitus prekybos kelių krypčiai po truputį ištuštėjo. Jame verta pasivaikščioti antikinių gatvių liekanomis, apžiūrėti teatrą, šventyklas, pasigrožėti tobulo grožio kolonomis ir išlikusiomis arkomis, po kuriomis tik vėjas pusto smiltis.
Na, o apžiūrėjus pasakiškus Sirijos miestus pono Gedimino laukė Jordanijos keliai, vedantys į sostinę Amaną, ir skrydis namo.

Faktai apie šalis
Irano Islamo Respublika
Sostinė – Teheranas
Plotas – 1,6 mln. kv. km.
Gyventojų – apie 75 mln.

Irako Respublika
Sostinė – Bagdadas
Plotas – 430 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 29 mln.

Sirijos Arabų Respublika
Sostinė – Damaskas
Plotas – 185 tūkst. kv. km.
Gyventojų – apie 22 mln.