„Galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – apie bandymus kaitalioti švietimo sistemą, kopijuoti kažkur pasaulyje pasiteisinusias jos detales „Veidui“ sako vienas iš keturių herojų. Kitaip nei herojais jaunuolių, baigusių užsienio universitetus, bet grįžusių mokytojauti ar kitaip kurti geresnio švietimo visiems, ir negali pavadinti. Tačiau nė vienas iš jų – nei tas, kuris atsimena rašiklio nuospaudas iš mokyklos, nei kitas, kurį supykdė, kad vaikai iš tikrųjų mokosi po pamokų, nei trečias, kuris darbe išklauso paauglių meilės istorijų, nesijaučia kažką paaukoję. Jiems mokytojo darbas – dar prestižas.
Gabija SABALIAUSKAITĖ
Unę Kaunaitę praėjusią savaitę į mokslus Kembridže, galima sakyti, išleido geradariai, patikėję merginos idėja Kembridžo universitete įgyti gerosios patirties ir įprasminti ją Lietuvos švietime. Dviejų knygų autorė į kelionę išsiruošė ne tik atvira naujoms žinioms ir įspūdžiams, bet ir su didele atsakomybe pateisinti lūkesčius tų, kurie prie kilnaus tikslo prisidėjo ketvirtadaliu magistrantūros studijoms reikalingos sumos.
Švietimo naujoves iš Kembridžo parveš į Lietuvą
Baigusi psichologijos ir socialinės antropologijos bakalauro studijas Škotijos Šv. Andriaus (St. Andrews) universitete, Kembridže U.Kaunaitė atrado studijas, kuriose psichologija dera su švietimu, ir suprato, kad naujomis švietimo srities žiniomis papildžiusi nemenką psichologijos žinių bagažą ji galės imtis prasmingų darbų Lietuvos švietimo sistemoje. „Supratau, kad tokios studijos būtų man artimos. Suvokus, kaip žmonės vystosi, kaip mokosi ir kaip šiuos procesus keičia aplinka ir kiti žmonės, būtų galima patobulinti švietimo procesus“, – savo užmojį paaiškina U.Kaunaitė.
Rašytoja, iš Škotijos sugrįžusi kaip „Kurk Lietuvai“ programos dalyvė, spėjusi padirbėti Vidaus reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijose, turėjo gerą planą. Ir bėdą – trūko pinigų.
Dalį 10 mėnesių magistrantūros studijoms reikalingos sumos (21 tūkst. svarų sterlingų) U.Kaunaitė susitaupė pati, dalį pridėjo viena bendrovė. Svajonių studijos atrodė dar arčiau ir kai gavo Kembridžo universiteto stipendiją. Kai nuo Kembridžo skyrė lėktuvo bilietas ir 7 tūkst. svarų sterlingų, rašytoja, paskatinta bičiulių, išdrįso paskelbti savo planą Lietuvoje dar ne itin populiarioje sutelktinio finansavimo (angl. crowdfunding) platformoje, kad visi, patikėję jos idėja, bet kokio dydžio pinigine parama galėtų prisidėti prie jos įgyvendinimo. U.Kaunaitės idėja patikėję rėmėjai surinko 4,5 tūkst. svarų sterlingų.
„Ilgai dvejojau, ar pradėti tokią akciją, bijojau neigiamo požiūrio, neva prašau išmaldos ar nesugebu pati užsidirbti mokslams. Bet išdrįsusi įsitikinau, kad tokių pavyzdžių reikia, nes po manęs atsirado žmonių, kurie prašė paremti panašias idėjas. Prisidėti prie tokių projektų yra būdas išreikšti pilietinę valią ir parodyti, kas visuomenei svarbu. Žinoma, kai apie tokią akciją paskelbi žiniasklaidoje, sulauki ir neigiamų komentarų. Vis dėlto pajutau naudą ne tik surinkusi pinigų, reikalingų studijoms, bet ir sulaukusi daug žmonių, dirbančių švietimo srityje, skambučių, kurie siūlė bendradarbiauti, kai grįšiu. Dėl žmonių palaikymo ir naujų ryšių mano įsipareigojimas pritaikyti Kembridžo idėjas Lietuvos švietime, padaryti tai, ką pažadėjau, tik dar labiau sustiprėjo, – sako Kembridžo magistrantė ir priduria, kad baisiausia būtų buvę nesurinkti nė kiek pinigų: – Tai rodytų, kad tavo idėja niekas nepatikėjo.“
Kaip studijų metu įgytą patirtį pritaikys Lietuvos švietimo srityje, rašytoja sako galėsianti patikslinti po metų. Kol kas ji svarsto, kad, be įvairių nevyriausybinių projektų, norėtų padirbėti ir viešajame sektoriuje, ten, kur priimami švietimui reikšmingi sprendimai. „Bet daug kas priklauso nuo aplinkybių. Nenorėčiau atsidurti tokioje vietoje, kur negalėčiau nieko padaryti. Tarkime, jei vadovui nepatiktų mano idėjos, nematyčiau savo darbo prasmės“, – tikina pašnekovė.
Verslininkas tapo savanoriu
Beveik 11 tūkst. eurų – tokią sumą už nuotolines švietimo lyderystės magistrantūros studijas Suomijoje sumokėjo Rygaudas Guogis. Paklaustas, ar lengva ranka atseikėjo šitiek pinigų, jis juokauja, kad galėjo nusipirkti automobilį, bet šis juk pasens. O dar blogiau, jei jis pats, būdamas senas, neturės nieko vertinga prisiminti iš savo darbų sąrašo. „Galima nusipirkti mašiną, brangų namą, parduoti kelis tūkstančius padangų, bet ar žmogus gali padaryti tik tiek? Aš noriu matyti savo darbų prasmę“, – užmojį dirbti dėl kokybiškesnės švietimo ateities paaiškina R.Guogis.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto bakalauras dirbo nuo pirmo kurso, bet darbai nebuvo susiję su švietimu, nebent išskyrus patirtį mokymų įmonėje. Vėliau R.Guogis pradėjo nuosavą verslą, vienoje įmonėje pardavinėjo medieną Saudo Arabijos rinkai, o štai kelią į švietimą pradėjo nuo savanorio darbo projekte „Kitas variantas“.
Šiandien R.Guogis vargiai gali nusakyti, kokios yra jo pareigos. Formaliai jį galima pristatyti kaip vieną iš penkių švietimo entuziastų, 2013 m. įkūrusių VšĮ „Kuriančios bendruomenės“. Dabar daugiausia jėgų R.Guogis skiria naujam projektui „Mokytojų mokykla“ ir įvairiausią veiklą derina su nuotolinėmis magistrantūros studijomis Juveskiulės universiteto Švietimo lyderystės institute Suomijoje. Pašnekovas paaiškina, kad siekti Suomijos universiteto magistro laipsnio švietimo srityje nusprendęs neatsitiktinai: suomiškos mokyklos yra arčiausiai tokios mokyklos, kokia ji turėtų ir galėtų būti, koncepcijos.
Taigi R.Guogis kartu su bendraminčiais, švietimo sistemos dalyviais įvairiausiais būdais ieško atsakymų į klausimus, kaip sukurti geresnę mokyklą visiems. Dar tik pradėjęs savanoriauti, kaip „Kito varianto“ mentorius, R.Guogis supyko sužinojęs (o prisiminęs savo mokinio patirtį ir pats suprato), kad mokiniai, pusę dienos atsėdėję suole, iš tikrųjų mokytis pradeda tik po pamokų. „O Suomijos mokyklos turbūt yra panašiausios į tokias mokyklas, kokios jos ir turėtų būti, – sako pašnekovas. – Jei kalbame apie dabartines studijas, man labai patinka, kad visi dėstytojai yra dirbę mokyklose, jie žino, kas ten vyksta, o ne dėsto tai, ką yra kažkada seniai matę.“
R.Guogis netrunka įrodyti, kad jo lektoriai nenutolę nuo realybės, ir įjungia vienos paskaitos įrašą. Jame matyti, kad dėstytojas tiksliai apskaičiuoja, kiek valandų per savaitę mokyklose dirba suomių kalbos ir literatūros mokytojai.
Suomijos švietimo sistemos sėkmės paslaptis įspėti bandantis R.Guogis toli gražu nenusivylęs lietuviškąja sistema. Nuolat lankydamas mokyklas ir konsultuodamas pedagogus jis tikina sutinkantis „superinių“ žmonių. Pavyzdžiui, mokyklų bendruomenėms reikia ir tokių narių kaip 1934 m. gimusi bibliotekininkė, visą gyvenimą dirbusi mokytoja.
„Mes turime tokios energijos, kokios Suomija neturi, todėl turime ir didelį potencialą. Jei pradėtume šalinti esmines problemų priežastis, o ne kariautume su pasekmėmis, padarytume labai daug. Kol į švietimą nemesime visų išteklių – pinigų, talento, intelekto, kol mokytojo profesijai negrąžinsime smetoninio prestižo, tol nieko nebus. Galima kaitalioti programas, bandyti vieną, antrą, bet galiausiai vis tiek lieka mokytojas ir mokinys“, – aiškina R.Guogis.
Vietoj bankininko karjeros – į klasę
28-erių Julius Paplauskas dar prisimena, kaip, būdamas penktokas ar šeštokas, tyrinėdavo ant pirštų galiukų rašiklio paliktus įspaudus, atsiradusius nuo nepertraukiamo diktuojamos medžiagos užrašinėjimo. Dabar jį stebina tuomet keistas jausmas: lyg ir norėjosi didžiuotis, kad rašo iki nuospaudų.
Šį pašnekovą būtų galima pristatyti bičiulio žodžiais: „Galėjo dirbti prestižinį bankininko darbą, bet nuėjo į mokyklą.“ J.Paplauskas – Jungtinės Karalystės Jorko universiteto ekonomikos ir finansų bakalauras, kuris, užuot siekęs bankininko karjeros, grįžo į Lietuvą dirbti mokytoju.
„Manau, kad nėra didžių ar nesvarbių darbų. Vieniems puikiai sekasi bankų srityje, kurioje irgi yra ką veikti. Be to, aš nemanau, kad mokytojo darbas – neprestižinis. Man jis visada buvo prestižinis, nes matau jo prasmę. Matyt, daug ką lemia tai, kaip tu pats žiūri į savo darbą. O aš jaučiuosi savo vietoje“, – karjeros virsmo visai nesureikšmina J.Paplauskas.
Tapęs programos „Renkuosi mokyti!“, kurios tikslas – pritraukti į mokyklas jaunų profesionalų, dalyviu, J.Paplauskas dvejus metus ekonomikos ir matematikos mokė Šiaulių Didždvario gimnazijos tarptautinio bakalaureato mokinius. Tiesa, mokytojauti jis nusprendė anksčiau, nei sužinojo apie „Renkuosi mokyti“ programą.
„Baigdamas mokslus Anglijoje turėjau idėją išbandyti mokytojo darbą. Man atrodė prasmingiau užsiimti tokia veikla, nei dirbti banke, kuris nei buvo traukiantis iššūkis, nei turėjau asmeninės motyvacijos dėl karjeros aukštumų, pinigų ar kitų motyvų“, – savo pasirinkimą paaiškina J.Paplauskas.
Šiandien jo mokytojavimas Šiauliuose jau baigėsi, bet darbai dėl geresnės švietimo ateities – ne. Pašnekovas dėsto ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studentams, yra VšĮ „Kuriančios bendruomenės“ direktorius ir kt. Būtų galima vardyti ir daugiau J.Paplausko veiklų, nuo švietimo problemų narpliojimo iki jo vedamų mokymų verslo organizacijoms, tačiau geriausiai jo veiklą apibūdina aprašymas „Kūrybinių partnerysčių“ interneto svetainėje: „Esu iki ausų paskendęs švietime. Tai mano darbo sritis, hobis, laisvalaikis ir aistra.“
Pasirodo, dvejus metus mokytojavęs Šiauliuose vilnietis J.Paplauskas suprato, kad nenori būti mokytoju neprofesionalu. Jis pasakoja neabejojęs, kad, jei nori dirbti mokykloje, turi dar daug sužinoti, išmokti ir kelti savo kompetenciją. „Jei nori būti geras profesionalas, turi mokytis visą gyvenimą, bet ne užsisėdėti ir ne tapti „ekspertu“, kuris viską išmano ir kitų nuomonių nebepriima“, – apibendrina pašnekovas.
Todėl ekonomikos ir finansų bakalauras sako ėmęs mąstyti apie kitą laiptelį – edukologijos, švietimo magistrantūros studijas užsienyje: „Nes atsakomybė labai didelė. Tai profesija, kuriai reikia ne tik talento ar polėkio, bet ir kompetencijos. Idėja tęsti mokslus švietimo srityje ir lėmė, kad išėjau iš mokyklos.“
J.Paplauskas, po patirties mokykloje nestokojęs naujų idėjų ir projektų, planavo juos įgyvendinti ir susitaupyti pinigų studijoms. Pavyzdžiui, pradėjo projektą „Į Mėnulį“, mentorystės programą 9–12 klasių mokiniams, kad šie, padedami profesionalų, atrastų ir imtųsi to, kas jiems patinka labiausiai. J.Paplauskui atrodo, kad įdomiausia dirbti su vyresnių klasių mokiniais, kurie jau pradeda „kankintis“ nežinodami, kokią kryptį pasirinkti arba kaip ją pasiekti.
Simboliška, kad įvairūs darbai, turėję padėti sutaupyti ir pasirengti magistrantūrai švietimo srityje, J.Paplauskui tapo pagrindiniai, ir studijų planus jis bent kol kas atidėjo. „Tas realus pasaulis, praktika, naujos idėjos ir pažintys įtraukė taip, kad ėmiau galvoti ne apie mokytojo darbą, bet apie projektinę veiklą, neformalųjį švietimą, kitas bendravimo su mokiniais ir švietimo bendruomene formas. Kitaip tariant, akys nuo mokytojavimo nukrypo į platesnę sferą, – aiškina J.Paplauskas ir priduria: – Mokytas daro įtaką siauram ratui – mokiniams, mokyklos bendruomenei, bet norint ką nors švietime pakeisti būti mokytoju neužtenka.“
Ką keistų Jorko universiteto bakalauras lietuviškame švietime? Aplankęs ir lietuviškų, ir užsienietiškų pamokų bei paskaitų, pašnekovas nuramina, kad mūsų švietimo sistema „serga“ tomis pačiomis ligomis, kokių netrūksta ir kitur.
„Mūsų švietimą kamuoja tos pačios bėdos, kurių neišvengia ir kitos sistemos, net institucijos ar organizacijos. Problemų priežastis – ir žmonių nesusikalbėjimas, kitokių nuomonių neišklausymas, bet tai juk būdinga ir mažai institucijai, ir visai sistemai. Daug ką lemia ir individų ar grupės psichologija. Tarkime, mokytojai, lektoriai ar švietimo valdininkai neretai yra uždari ir nemotyvuoti. Jie nesijaučia saugūs, energingi, galbūt stokoja idėjinio pagrindo ir asmeninio užtaiso veikti aktyviai. Tada visi tie žmonės ir nemoka dirbti kartu. Nors jų tikslai tie patys, asmeniškai nemotyvuoti individai ir dirba kaip grupė atskirų žmonių, o ne vientisa bendruomenė“, – esminių problemų ištakas dėsto J.Paplauskas.
Iš Velso – į Antakalnio mokyklą
26-erių Andrius Ūdra Vilniaus Antakalnio progimnazijoje sulaukia paauglių klausimų ir apie nelaimingas meiles, ir apie santykius su tėvais, ir apie bendravimą su bendraamžiais. Ne, Velso Kardifo universiteto absolventas nedirba mokyklos psichologu – šioje Vilniaus mokykloje jis vadovauja neformaliojo švietimo kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būreliams. O jei jo pareigas mokykloje apibrėžtume formaliau, tarptautinės vadybos studijas baigęs A.Ūdra yra programos „Mokytojų mokykla“ dalyvis.
Tačiau pats pašnekovas mokiniams prisistato esantis jų draugas. Todėl, kad vadina save mokinių draugu, ir todėl, kad išmano bendravimo su jaunimu subtilybes, A.Ūdra domisi, kaip gyvena dvylikamečiai. Jei šie atsako, kad gyvena blogai, jų draugas klausia, ar ilgai jiems kas nors nesiseka. „Aš ne patarinėju, bet išklausau ir, jei reikia, dalinuosi savo patirtimi, – paaiškina jis. – Mes kalbamės apie literatūrą, jų žiūrimus serialus, jų ir mano tėvus – juk viskas prasideda nuo kalbėjimosi.“
Prieš pusketvirtų metų baigęs bakalauro studijas Velse Vilniaus licėjaus absolventas sugrįžo į Vilnių. O savo sprendimą išmainyti karjerą svetur į darbą su jaunimu gimtinėje paaiškina paprastai: „Labai norėjau sugrįžti, tad ir grįžau. Atrodė, kad jei nori nuveikti ką nors prasminga ir naudinga, geriausia tai daryti ten, kur viskas sava ir artima, ten, kur jau turi pažinčių.“
Taigi savo patirtį, o kartu ir idėjas, A.Ūdra įprasmino dirbdamas su jaunimu. Į Antakalnio progimnaziją vadovauti neformaliojo švietimo būreliams jis atėjo iš Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“, kuriame ir toliau dirba jaunimo darbuotoju.
„Vedu kūrybinių žaidimų ir asmenybės ugdymo būrelius, esu atsakingas už mokyklos senato veiklą. Galima sakyti, kad pagrindinis mano tikslas yra burti bendruomenę – mokinius, mokytojus, tėvus, kurios darna ir paremta „Mokytojų mokyklos“ idėja“, – apie veiklą mokykloje, į kurią jį atvedė novatoriškas administracijos požiūris ir institucijos atvirumas naujoms idėjoms, pasakoja pašnekovas.
Naujų idėjų pasiūlė ir naujasis Antakalnio progimnazijos kolektyvo narys. A.Ūdrą galima pavadinti LARP (angl. Live Action Role Play) simuliacinio situacinio žaidimo pradininku Lietuvoje.
Dabar tokią metodiką būreliuose A.Ūdra daugiausia taiko mokyklos savivaldai stiprinti, bet aktyvų mokinių įsitraukimą į surežisuotą situaciją, pasak jo, galima pritaikyti įvairiausioms temoms – nuo pilietiškumo pagrindų, šeimos santykių iki Baltarusijos politikos.
„Pavyzdžiui, pastaroji simuliacija: per 2 valandas į 4 kaimo šeimas pasiskirsčiusios mokinių grupės išmoksta priimti sprendimus, vėliau debatuose diskutuoja su kitomis grupėmis, „šeimomis“ ir priima įstatymus visam kaimui“, – pasakoja pašnekovas.
Kol kas dar tik mėnesį padirbėjęs mokykloje A.Ūdra tikina, kad bendruomenę burti pradėjo nuo mokinių, bendravimo su jais, o tada pamažu judės prie kitų bendruomenės grandžių – tėvų ir pedagogų: „Mokykla – didelė organizacija, kurioje mokosi per 800 vaikų. Todėl labai įdomu matyti, kaip vieni sprendimai ar santykiai veikia kitus. Dabar gaunu labai daug informacijos, bet daugiausia dėmesio skiriu vaikams pažinti. Noriu sužinoti jų rūpesčius ir lūkesčius.“
Programa, kurioje dalyvaudamas progimnazijoje ir dirba A.Ūdra, truks 22 mėnesius, todėl jis įsitikinęs, kad per tiek laiko mokykloje galima nuveikti daug: „Matau didelę darbo su jaunais žmonėmis prasmę. Jie imlūs, galima ugdyti jų vertybes. Žinoma, ne pasakyti, kokios tos vertybės turėtų būti, kokie dalykai yra svarbūs, bet padėti jiems patiems atrasti tuos reikšmingus dalykus.“