Gabija Karpauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Labas! Gabija Karpauskaitė jau šypsosi man per „Skype“, matau, kad Kembridže šiandien šviečia saulė. Sekmadienio rytas. Gabija sutiko skirti šiek tiek laiko, nes tiki, kad tai, ką papasakos, padės būsimiems lietuviams Kembridžo studentams.

Kotryna Reimerytė, euroblogas.lt

„Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą“, − sako pašnekovė interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt.

– Kaip sumąstei stoti į Kembridžo universitetą?

– Viskas prasidėjo nuo vieno mano dėstytojo, Kęstučio Urbos. Jis dėsto vaikų literatūrą Vilniaus universitete ir man labai patiko jo kursas. Studijavau anglų kalbos filologijos bakalaurą Vilniuje. Labai domėjausi viskuo, ką jis pasakojo. Jaučiau, kad mane labai traukia tas dalykas ir dėstytojas man sako: o tu nenorėtum studijuoti vaikų literatūros magistrantūros? Sako, gali pasižiūrėti, Kembridžas turi labai gerą profesorę.

Ir aš norėčiau patarti tiems, kurie planuoja čia atvažiuoti: lankykite anglų kalbos paskaitas.

Pasižiūrėjau programą, ji man labai patiko ir taip sumąsčiau stoti į Kembridžą. Ne dėl to, kad tai prestižinis universitetas. Man tiesiog labai patiko šis dalykas – vaikų literatūra. Ir dabar, kai čia mokausi, skaitau knygas, suprantu, kad man tikrai patinka. Įdomu apie tai rašyti, skaityti, esu patenkinta, kad čia atvažiavau. Šie metai man buvo kupini didelių iššūkių, bet geri metai.

– Papasakok daugiau apie tai, kaip atrodo studijų procesas Kembridže?

– Anglijoje magistro studijos trunka tik metus, tai yra, devynis mėnesius. Tai labai glaustas kursas, kurio metu turi išklausyti tam tikras paskaitas, pasirinkti savo temą ir galiausiai parašyti magistrinį darbą.

Informacija pateikiama labai glaustai: daug darbo, viskas vyksta labai greitai. Studijos prasideda spalio 1 d., o baigiasi liepos 11 d. Per devynis mėnesius yra trys semestrai. Per pirmąjį rašai esė. Mes turėjome rašyti apie savo prisiminimus iš vaikystės, apie tai, ką skaitėm. Tai buvo labai rimtas darbas ir reikėjo rašyti labai kritiškai.

Antrame semestre atlikome empirinį tyrimą su vaikais. Turėjau pasirinkti kokį nors vaikų literatūros tekstą ir skaityti jį su dviem vaikais. Reikėjo pasirinkti, iš kokios perspektyvos noriu vertinti tekstą. Analizavau tekstą pagal tai, kaip vaikai atsako į klausimus. Rašiau apie brandos istoriją tekste ir po to, berašydama esė, atradau, kad vaikai mato brandos istoriją tame tekste. Kitas įdomus dalykas, jie mato tekstą skirtingai, turiu omeny, berniukas ir mergaitė. Taigi yra skirtumai tarp lyčių.

O šiaip studijuoju švietimo magistrantūrą, joje yra daug srautų. Mano srautas – vaikų literatūros. Yra tavo fakultetas, kur tu mokaisi, ir tai akademinio gyvenimo pusė. O koledžas – tai vieta, kur vyksta socialinis gyvenimas.

Skirtumas, kurį matau, Lietuvoje kai kurie žmonės turi darbą ir tuo pačiu metu studijuoja, o čia visi atvažiuoja tik studijuoti.

Pavyzdžiui, koledže yra mentorius. Žmogus, kuris rūpinasi tavimi ne akademiškai, bet dvasiškai. Šis žmogus atsakingas už tavo dvasinę gerovę. Mentorius turi daug studentų, kuriais rūpinasi, jeigu jiems iškyla problemų. Pamenu, antrame semestre man buvo labai daug streso, ir tada mes buvome susitikę, kalbėjomės. Jis tiesiog padeda, pasako, kaip susitvarkyti su stresu, kaip susitvarkyti su darbo krūviais, primena, kad reikia truputėlį pailsėti, kad nereikia per daug dirbti. Tie mentoriai vyresni, man rodos, kad jie čia, Kembridže, yra kaip tavo tėvai.

– Mokeisi tiek Vilniuje, tiek Kembridže. Kaip skiriasi universitetų kokybė?

– Mūsų universiteto kokybė, kai lyginu su Kembridžu, tikrai vienoda. Žmonės dirba tiek pat, nėra labai didelio skirtumo. Aišku, Kembridže man sunkiau, nes dauguma studentų – anglakalbiai, o aš ne. Taigi man daug sunkiau, nes turiu dvigubai daugiau dirbti.

Pavyzdžiui, mano rašymo įgūdžiai niekada neprilygs anglakalbio įgūdžiams. Ir aš norėčiau patarti tiems, kurie planuoja čia atvažiuoti: lankykite anglų kalbos paskaitas. Nes matau, kad trūksta anglų kalbos žinių: nesugebu gerai sudėti artikelių arba neišmanau anglų kalbos sintaksės.

Ji visiškai skiriasi nuo lietuvių kalbos ir kai rašau darbus, mano dėstytoja visąlaik kimba prie kablelių, kad ne tose vietose sudėti. Išties labai trūksta tų žinių, ir nesvarbu, kad Lietuvoje baigiau anglų kalbą, vis vien trūksta.

– Tai suprantama, bet negi universitetų kokybė tikrai vienoda? Nejauti skirtumo?

– Nepasakyčiau, kad jaučiu labai didelį skirtumą tarp Anglijos ir Lietuvos. Nėra taip, kad, oho, Kembridžas pakeitė mano mokymosi įgūdžius arba pakeitė mane kaip žmogų. Tiek pat dirbi čia, tiek pat ir Lietuvoje. Vis tiek esi tas pats žmogus ir dirbi visur daug.

Kartais dėl to kyla ir stresas, bet tu turi suvokti, kad gali padaryti tik tiek, kiek tu gali.

Skirtumas, kurį matau, Lietuvoje kai kurie žmonės turi darbą ir tuo pačiu metu studijuoja, o čia visi atvažiuoja tik studijuoti. Ir kai matai, kad visi aplinkui tave studijuoja, tada kyla ir tavo motyvacija. Kartais dėl to kyla ir stresas, bet tu turi suvokti, kad gali padaryti tik tiek, kiek tu gali. Ir niekada nepadarysi tiek, kiek kitas žmogus gali. Tai suvokus, ateina ramybė.

– O kaip dėstytojai?

– Dėstytojai – labai geri savo srities specialistai, labai atviri. Lietuvoje irgi yra panašiai. Tiek namuose, tiek čia, dėstytojai labai stengiasi tave sudominti darbu, kad norėtum pasisemti kuo daugiau žinių. Lietuvoje, kai rašiau bakalaurinį darbą, turėjau labai gerą vadovę, baigusią Oksfordo universitetą. Čia mano dėstytoja taip pat yra viena geriausių savo srities specialisčių. Tad tiek čia, tiek ten, visada gaudavau velnių, kad ne taip rašau, kad reikia kažką keisti, labiau pasistengti. Ir tai skatina neužmigti ant laurų, dirbti toliau. Aš tuo labai džiaugiuosi.

Esu dėkinga savo dėstytojai Vilniaus universitete, nes ji mane išmokė dirbti. Dėstytoja Kembridže lygiai taip pat mane skatina kuo daugiau dirbti. Pamenu, mes turėjome parašyti dvi esė, pirmame semestre ir antrame. Ir kai dėstytoja man atsiųsdavo pataisytą variantą, kiekvieną sykį kiekviename tekste būdavo gal kokie 600 komentarų. Vien tik dėl anglų kalbos klaidų arba dėl struktūros nebuvimo. Ir todėl aš labai vertinu šią dėstytoją. Ji griežtai  mane vertino, kad rašyčiau pagal visus reikalavimus.

Labai svarbu susidaryti planą: ką rašysi ir kaip vystysi savo idėjas, nes tada ateina ramybė.

Dar vienas dalykas, kurį išmokau Kembridže (ir manau, svarbu tai pasakyti būsimiems studentams, kurie čia atvažiuos), kad labai svarbu susidaryti planą: ką rašysi ir kaip vystysi savo idėjas, nes tada ateina ramybė.

Pirmus du semestrus aš nerengdavau plano savo esė, nes būdavo labai daug kitų darbų ir galvojau, kad neverta. Bet dabar, kai rašau magistrinį, supratau, kad yra labai svarbu turėti planą, nes kai jį turi, lengviau ateina visos idėjos. Taip daug greičiau einasi darbas, nei rašant be plano.

Šitą dalyką išmokau Kembridže, Lietuvoje to nemokėjau. Ir net jeigu plano sudarymas tau užima labai daug laiko, man tai užėmė tris dienas, vis tiek verta.

– O ar skirtinga studentų bendruomenė Kembridže ir Vilniuje?

– Atvirai tau pasakysiu, yra visokių studentų ir čia, ir ten. Visokių žmonių visur yra ir žmonės atvažiuoja su skirtingais tikslais. Bet vis dėl to čia visi tikrai atvažiuoja dirbti, nes vien tik pagalvojus, kiek turi sumokėti už šią studijų programą…

Žmonės čia atvažiuoja mokytis ir net nekyla mintys, kad aš čia, gal, ai, “patūsinsiu”.

Tu sumoki nežmoniškus pinigus, ir, manau, turėtum būti labai kvailas, jei nepasisemtum žinių, už kurias tiek sumokėjai. Kas yra sunkiausia Kembridže – tai socialinis gyvenimas, nes visi čia tikrai nežmoniškai daug dirba.

– Negi socialinis gyvenimas Kembridže visai neegzistuoja?

– Na, yra čia tokios formalios vakarienės, kurių metu gali šiek tiek pasikalbėti su kitais studentais. Tai vakarienės, kurias organizuoja tavo koledžas. Turi ateiti formaliai apsirengusi, tai reiškia, su juoda tamsia suknele, ir kiekvienas iš mūsų, studentų, turi apsiaustą. Jautiesi kaip „Haryje Poteryje“, tikrai. Bet pati vakarienė gana paprasta, tiesiog vakarieniauji kartu su žmonėmis, pasakoji jiems apie savo studijų programą, sužinai, ką veikia jie.

Tai – formalus bendravimas su savo koledžo studentais. Ir iš tikrųjų smagu, nes gali pamatyti, kokie yra žmonės, ką jie veikia. Bet aš tik vieną kartą buvau tokioje vakarienėje, nes trūksta laiko.

Ir taip, teisybė, kad žmonės čia atvažiuoja mokytis ir net nekyla mintys, kad aš čia, gal, ai, patūsinsiu. Aišku, gal tiesiog magistrantūra yra toks dalykas, kai žmonės yra jau labiau subrendę ir žino, ko nori. Vis tik manau, kad kiekvienas į Kembridžą atvažiuoja su savais tikslais.

Na, pavyzdžiui, tikrai skiriasi mano kambario draugės iš Turkijos tikslas studijuoti čia, o paskui važiuoti doktorantūros į Ameriką, ir mano tikslas po mokslų grįžti į Lietuvą ir parvežti savo žinias mokiniams.

– Nori parvežti žinias mokiniams?

– Žinau, kad labai noriu grįžti į Lietuvą, noriu būti mokytoja, kuri moka gerai rašyti anglų kalba. Noriu būti ta mokytoja, kuri gali mokiniams paaiškinti, kad nėra taip lengva čia atvažiuoti. Jeigu kažkas iš moksleivių norėtų čia mokytis, turi suprasti, kad Kembridže yra sunku. Nes nesi anglakalbis, daug streso, kartais jautiesi vienišas. Aišku, Kembridže yra ir gražių dalykų, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, jie visi labai atviri, labai inteligentiški.

Kembridžas mane išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Priimti ir sakyti „šaunu!“

Ką Kembridže labai gerai išmokau, tai priimti žmones tokius, kokie jie yra. Pamatai, kad visi žmonės yra su savo mintimis, idėjomis ir nebeklijuoji etikečių. Pavyzdžiui, neseniai susipažinau su vaikinu, kuris yra gėjus ir Jehovos liudytojas. Atrodo, kad turėtų būti pats keisčiausias žmogus pasaulyje, bet toks nėra! Ir tada matai, kad gali priimti bet kokį žmogų, nesvarbu, kokios jo pažiūros.

Taigi Kembridžas mane išmokė priimti žmones nepaisant jų pažiūrų. Priimti ir sakyti „šaunu!“ Mano gyvenimas yra toks, tavo yra kitoks, bet aš tave labai vertinu kaip žmogų, nes tu esi fainas, dėl to, kad esi tu.

– Sakei, kad studijos labai daug kainuoja. Kiek? Ir kaip tau pavyko tuos pinigus surinkti?

– Studijų programa kainuoja 9 000 svarų. Be to, kainuoja ir pragyvenimas, kaip skaičiuoja Kembridžas – 10 000 svarų. Bet tikrai tiek pinigų neišleidi. Jeigu esi lietuvis, sugebi gyventi taupiai ir valgai grikius, tuomet tikrai neišleidi tiek, kiek jie skaičiuoja, kad tau metams reikės. Savaitei pragyventi, jeigu gerai valgai, užtenka 25 svarų. Nuoma savaitei kainuoja 103 svarus. Paskaičiavus, devyniems mėnesiams užtenka 4608 svarų, taigi tikrai nereikia tų 10 000 svarų, kaip jie sako.

Dabar papasakosiu, kaip rinkau tuos pinigus. Žinojau, kad labai noriu čia važiuoti, bet neturėjau tiek pinigų. Tada tiesiog rašiau visiems savo draugams per „Facebook“. Kiekvienas draugas gavo žinutę: „Ar žinote fondų? Ar galite man kažkaip padėti?“ Ir iš tikrųjų gavau labai daug atsakymų iš žmonių. Viena draugė pasiūlė du fondus ir iš jų abiejų gavau pinigų. Ir šiaip, žmonės padėjo, viena šeima man tiesiog paaukojo labai daug pinigų, kita draugė irgi.

Gali prašvęsti visus mokslo metus ir nieko neparsivežti arba gali mokytis ir parsivežti tikrai daug.

Ką dar dariau: tiesiog susiradau visas Lietuvos firmas internete ir rašiau visiems firmų direktoriams, kad įstojau į Kembridžą, vaikų literatūrą, gal galėtumėte man paaukoti? Ir atsirado žmonių, kurie man paaukojo. Taip pat rašiau ir Seimo nariams, ir jie irgi atsakė ir taip pat aukojo. Kai kurie iš tų žmonių net nenorėjo, kad atskleisčiau jų pavardes. Bet tikrai žinau, kad kai baigsiu savo magistrinį, šio darbo padėkos dalyje bus kiekvieno iš tų žmonių vardas.

Ir aišku, tai yra sunkūs metai. Tam tikra prasme net galima pasakyti, kad šie metai išbraukti iš tavo gyvenimo. Bet tai dėl to, kad esi atsakingas rimtai dirbti už tuos žmones, kurie paaukojo tau pinigus. Ir kartais mane draugai kviečia kur nors nueiti, bet aš sakau ne, negaliu, nes žinau, ko aš čia atvažiavau ir žinau, kodėl aš čia tiek dirbu. Kiekvienam man paaukojusiam žmogui esu be galo dėkinga, nes šita patirtis neįkainojama.

Labai daug išmokstu per šiuos metus. Ir ne vien tik akademine prasme, jaučiu, kad subrendau. Supratau, kad gyvenime tu pats pasirenki, ką nori daryti. Ir niekas tavęs neprivers daryti to, ko tu nenori. Ir Kembridže yra kaip ir visur. Gali prašvęsti visus mokslo metus ir nieko neparsivežti arba gali mokytis ir parsivežti tikrai daug. Taigi aš stengiuosi dėl tų žmonių, kurie man paaukojo ir stengiuosi dėl moksleivių, kuriuos grįžusi galėsiu išmokyti kažko naujo.

– Ar Kembridže be tavęs dar yra studentų iš Lietuvos?

– Taip, be manęs dar yra du lietuviai, Aurimas ir Unė. Kartais susitinkame, pabendraujame, kiek leidžia laikas. Man visada labai gera pakalbėti su lietuviais, nes Anglijos žmonių mentalitetas kitoks nei mūsų. Tai irgi gali būti sunku lietuviams, kurie atvažiuos čia studijuoti.

Anglija – kitokia šalis ir turi suvokti, kad šių žmonių kultūra visiškai skirtinga. Kartais elgiesi neadekvačiai, nes nesupranti kultūros. Lietuviai yra daug atviresni, galime viską pasakyti tiesiai šviesiai. Anglai tokie niekada nebus, jie labai mandagūs bendraudami, yra paplitęs vadinamasis „small talk“. Iš pradžių, kai susipažįsti, kalbi apie orą… apie nieką. O lietuvis gali atverti tau sielą iš karto.

Tai didelis skirtumas, nes jauti, kad kai pradedi bendrauti su vietiniu, turi palaikyti nemažą atstumą. Čia egzistuoja labai aiškus bendravimo etiketas, kurio turi laikytis. Tai man buvo sunku, nes anglui reikia labai daug laiko, kad jis taptų tavo draugu. Bet jeigu jis tampa tavo draugu, tai visam gyvenimui.

– Ar jau turi tokį draugą?

– Yra viena mergina, škotė, kuri man labai padėjo pačioje pradžioje, kai čia atvykau. Galėčiau jai paskambinti vidury nakties, ir jeigu turėčiau kažkokią problemą, ji man tikrai padėtų. Yra dar keletas tokių žmonių, bet nedaug. Be to, daug lengviau yra bendrauti su kitais tarptautiniais studentais, kurie čia atvažiavę iš kitų šalių, nes jų pozicija tokia pati kaip tavo. Anglas niekada nebus tokioje pačioje pozicijoje, jis yra savo šalyje, moka savo kalbą, jis namuose. O užsieniečių problemos tokios pačios, kaip tavo, todėl su jais lengviau.

– Kokie įstojimo kriterijai? Kas čia gali įstoti?

– Kembridže tikrai renkasi išskirtiniai studentai, yra tiek daug žmonių, kurie norėtų čia atvažiuoti, bet negauna tos galimybės. Šis universitetas atsirenka studentus, kurių nori, ir atsirenka pagal jų akademinius gebėjimus.

Kai stoji į Kembridžą, turi atsiųsti savo pažymius, CV. Labai gerai, kai CV yra darbai, susiję su norima studijuoti programa. Lietuvoje dirbau keturiuose darbuose, taip irgi rinkau pinigus. Vienas iš darbų buvo vaikų literatūros vertimai ir recenzijų rašymas. Taip pat dirbau mokykloje. Tai buvo labai geras dalykas CV, nes jei stoji į vaikų literatūrą, svarbu, kad universitetas matytų, kad tavo darbai susiję su tavo studijomis. Kitaip jie galėtų pagalvoti, tai kam tau čia iš viso reikia studijuoti?

Dar reikia rekomendacijų iš trijų žmonių (man rekomendacijas parašė du dėstytojai ir anglų kalbos mokytoja iš mokyklos) ir parašyti 4000 žodžių esė. Gali rašyti gali bet kokia tema, bet pagal tai jie vertina, ar gali tave priimti. Ir paskutinis dalykas – tai interviu per „Skype“. Jis trunka tik pusvalandį, bet tai man buvo nežmoniškas stresas.

Kiekviena tokia patirtis, kai esi toliau nuo savo šeimos, subrandina tave kaip asmenybę. Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje.

Ačiū Dievui, turiu labai gerą sesę, kuri mane labai myli, tai prieš interviu ji man spyrė į užpakalį ir pasakė: „Kaip tu šitaip pasiruošusi nori kalbėti per interviu? Visą naktį man sėdi ir ruošiesi! Ir atsakai sau į klausimus, kodėl aš noriu į Kembridžą, kas mane žavi vaikų literatūros moksle?“ Ir tada, pamenu, buvo juokinga, nes labai jaudinausi prieš interviu. Aš pati ir mano mama meldėmės prieš pokalbį, kad gerai pavyktų. Ir tikrai gerai pavyko! Šauniai pasikalbėjom su dėstytojomis, daug prisijuokėme… Interviu pabaigoje dėstytoja pasakė: „Man atrodo, mes tave dar pamatysime“.

– Kokie reikalavimai studentams, norintiems Kembridže studijuoti bakalaurą?

– Norintiems čia studijuoti bakalaurą, reikia IELTS rezultato bei visų kitų pažymių, kuriuos mokinys gauna baigęs mokyklą ir išlaikęs brandos egzaminus. Matyt, yra ir interviu, toks pat kaip buvo man. Bakalauras čia trunka 3 metus, taigi trumpiau nei Lietuvoje. Svarbiausia, reikia labai norėti čia važiuoti. Aš iš savo patirties žinau, kad jeigu labai nori, viskas įmanoma.

Mokėti už bakalauro studijas reikia. Kainą gali sumažinti, jeigu universitetui įrodai, kad esi iš daugiavaikės, nepasiturinčios šeimos. Dar galima gauti Gateso stipendiją, tada tau apmoka viską, bet, kad ją gautum, matyt reikia turėti kažkokį genijaus sindromą.

– Ir pabaigai, kodėl verta išvažiuoti studijuoti į užsienį?

– Verta, nes suaugi. Kiekviena tokia patirtis tave brandina. Geriau pažįsti save per tuos metus. Čia esu daug savarankiškesnė ir daug dalykų sprendžiu pati už save. Kiekviena tokia patirtis, kai esi toliau nuo savo šeimos, subrandina tave kaip asmenybę. Kiekvienas žmogus, manau, turėtų patirti, ką reiškia būti užsienyje. Tai nėra lengvas, bet svarbus augimo procesas, kuris pakeičia tavo mąstymą.

https://euroblogas.lt

Jungtinėje Karalystėje esančiame Kembridžo universitete, kuris daugelyje reitingų patenka į geriausių pasaulio universitetų penketuką, studijuoja ir vis daugiau lietuvių. Dar prieš dvylika metų Kembridžo universiteto durys atsiverdavo vos vienam kitam lietuvių studentui, o šiuo metu jų šiame prestižiniame universitete jau studijuoja per septyniasdešimt.

Svarbu paminėti ir tai, kad į Kembridžą sėkmingai įstoja beveik penktadalis visų stojančiųjų iš Lietuvos. Pagal šį rodiklį lietuviai tarp visų stojančiųjų į Kembridžą užima net trečią vietą.
„Stojimo į Kembridžo universitetą sąlygos labai griežtos visiems studentams, stojantiems tiek į bakalauro, tiek į antros pakopos studijas. Į Kembridžą gali patekti tik geriausią akademinį pasirengimą turintys studentai. Tad aukštas lietuvių sėkmingo stojimo į Kembridžą rodiklis yra atspindys, kokie geri studentai čia stoja“, – vasario pradžioje duodamas išskirtinį interviu „Veido“ savaitraščiui sakė Kembridžo universiteto vicerektorius prof. Leszekas Borysiewiczius.
Su vienu autoritetingiausių Jungtinės Karalystės profesorių ir garsiu medicinos mokslininku susitikome Kembridže, vicerektoriaus kabinete, kuriame kiekviena detalė mena daugiau nei aštuonis šimtus metų besitęsiančią universiteto istoriją. Tai pirmas Kembridžo universiteto vadovo interviu Lietuvos žiniasklaidai.

VEIDAS: Kembridže studijuoja studentai iš viso pasaulio. Nežinau, ar dažnai jums tenka susidurti būtent su lietuviais, bet gal galėtumėte pasakyti, kuo jie išsiskiria iš kitų tautybių studentų?
L.B.: Visus skirtingų tautybių studentus, kurie atvyksta į Kembridžą, mes sumaišome tarpusavyje, paskirstydami juos po skirtingus koledžus. Tokia universiteto politika. Nėra kokio nors vieno koledžo, kuriame būtų daugiau lietuvių studentų nei kokiame nors kitame. Studentai, atvykdami čia, įsilieja į Kembridžo bendruomenę. Jie netampa, tarkime, kinų ar indų bendruomene Kembridže. Be abejo, sutinku ir Lietuvos, ir Lenkijos, ir Vengrijos, ir daugelio kitų šalių studentus, bet turbūt dažniau pabendraujame su lenkų studentais, nes jie man leidžia nepamiršti savo pirmosios kalbos.
VEIDAS: Iki šiol kalbate lenkiškai?
L.B.: O taip. Gimiau Jungtinėje Karalystėje, bet pirmoji kalba, kurios išmokau, buvo lenkų. Puiku, kad turiu galimybę čia kartkartėmis pakalbėti lenkiškai.
Taigi, nors aš ir matau universitete lietuvių, bet daugeliu atvejų tiesiog negaliu jų išskirti, kaip lietuvių, ar netgi žinoti, kad kalbuosi būtent su lietuviu studentu. Man jie visi yra Kembridžo universiteto studentai. Bet žinau, kad apie lietuvių studentus mūsų dėstytojai atsiliepia labai gerai.
VEIDAS: 5 proc. visų Lietuvos studentų studijuoja užsienyje. Jūsų nuomone, kokių sąlygų reikia, kad baigę studijas jie sugrįžtų į Lietuvą?
L.B.: Kalbėkime apie studentus, atvykstančius į Kembridžą. Nėra abejonių, kad dauguma čia studijuojančių užsienio studentų jaučia didžiulę trauką sugrįžti į savo šalį. Vis dėlto daugumai studentų, ypač pasirinkusių technologijos mokslus, jei jie neturi galimybių sugrįžę toliau tobulintis, siekti progreso savo srityje, tai labai sudėtinga. Baigus tokius etalonu laikomus tarptautiniu mastu konkuruojančius universitetus, kaip Kembridžas, Harvardas ar kuris kitas, ir norint sugrįžti į savo šalį pirmas klausimas būtų, kokių jie ten rastų galimybių savo žinioms, kurios įgytos pagal aukščiausius studijų standartus, panaudoti.
Kai kalbama apie tokią mažą šalį, kaip Lietuva, jei norima konkuruoti dėl geriausią išsilavinimą užsienyje įgijusių studentų, nes jie gali padėti augti šalies ekonomikai, svarbu tobulinti infrastruktūrą ir siekti tokių pokyčių, kad jie jaustų, jog Lietuvoje taip pat gali daug pasiekti ir tobulėti. Lietuva turėtų siekti būti kiek įmanoma konkurencingesnė europinėje erdvėje, kad studentai, baigę studijas geriausiuose universitetuose, manytų, jog Lietuva yra ta vieta, kur jie tikrai nori sugrįžti. Patikėkite manimi, jie visi nori sugrįžti, bet negali, jei nėra sąlygų dirbti aukščiausiu lygiu.
Esu pastebėjęs, kad ateidami iš tokios institucijos, kaip Kembridžas, absolventai jau būna sutikę daug lyderių savo srityje, jie su savimi atsineša visą tinklą. Matau vieną didelį pranašumą, dėl ko man norėtųsi matyti lietuvių studentus, grįžtančius į Lietuvą: mes galėtume pradėti bendrus bendradarbiavimo, mokslinius projektus, kurie būtų naudingi abiem pusėms – ir jiems, ir mums.
VEIDAS: Lietuvoje yra apie dvidešimt universitetų, jie sulaukia daug kritikos dėl studijų kokybės. Šiuo metu kai kuriuos universitetus bandoma sujungti. Jūsų nuomone, kiek universitetų gali turėti šalis, kurioje mažiau nei 3 mln. gyventojų?
L.B.: Pasižiūrėkime, tarkim, į Suomiją: ten labai didelė dalis gyventojų studijuoja universitetuose. Mes manome, kad ateityje daug žmonių dirbs žinioms imlioje pramonėje, būtent čia bus kuriama daugiausiai darbo vietų. O štai sunkiosios pramonės vaidmuo menksta. Taigi tautos išsilavinimas yra tai, kas itin svarbu bet kuriai šaliai, siekiančiai efektyviai konkuruoti pasaulyje.
Na, o ar yra magiška formulė, kiek universitetų iš tiesų reikia? Manau, čia turi būti balansas, ir pati valstybė turi nuspręsti, kiek Lietuvos gyventojų iš tikrųjų gali būti įgiję aukštąjį išsilavinimą. Bet dauguma duomenų, ypač iš Skandinavijos šalių, rodo, kad vis daugiau studentų nori įgyti kuo geresnį išsilavinimą, nes nuo to priklausys, ar jie pajėgs būti konkurencingi ateities pasaulyje. Jungtinė Karalystė taip pat didina studentų skaičių universitetuose. Siekį, kad 40 proc. ES gyventojų būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą, vertinu teigiamai. Elgiantis priešingai rizikuojama patekti tarp šalių, kurių piliečiai nebegalės dalyvauti ateities pramonėje.
Svarbu savęs paklausti, kokią vertę jūsų universitetai sukuria šalies ekonomikai, kokie tikslai jiems keliami, ką konkretus universitetas gali pasiūlyti. Tiesa, visada sakau, kad reikia išlaikyti universitetų skirtingumą, o ne stengtis juos visus padaryti vienodus. Nes vieni galbūt bus stiprūs akademiniu požiūriu, o kiti aprūpins šalį kvalifikuota darbo jėga, kuri kurs gerovę ateities Lietuvai. Ir tuos skirtumus reikia tinkamai išnaudoti. Be abejo, reikia kelti ir universitetų lygį. Tą darė ir Didžioji Britanija, ir tai yra ilgas procesas, to nepadarysi per naktį.
Manau, šalis gali labai daug prarasti, jei į universitetą bus žiūrima tik kaip į instituciją, suteikiančią išsilavinimą. Juk universitetai – tai ir ekonomikos augimas, darbo vietos, inovacijos, kultūra. Jie duoda daug daugiau nei vien išsilavinimą. Juk ir mūsų misija – tarnauti visuomenei. Štai ir Kembridžas yra tik nedidelė dalis Anglijos, bet galite matyti, kokią įtaką daro visos šalies ekonomikai.
VEIDAS: Tiesa, bet juk tai – Kembridžas.
L.B.: Jei turite gerų idėjų, inovacijų ar atradimų monopolio nėra. Subūrus šviesius žmones dirbti kartu, galima pasiekti labai daug.
VEIDAS: Vis dėlto ar įmanoma pasiekti, kad bent vienas Lietuvos universitetas patektų į geriausių pasaulio universitetų reitingus?
L.B.: Tai ambicija, kokią jūsų universitetai turi turėti, – visada stengtis būti geresniems.
VEIDAS: Pabandykite įsivaizduoti tipišką Lietuvos ar Lenkijos šeimą, kurioje mokyklą baigiantys vaikai su tėvais sprendžia dėl savo ateities. Dabar tiek daug informacijos, kad žmonės neretai sutrinka. Kokiais kriterijais patartumėte vadovautis renkantis universitetą ir profesiją?
L.B.: Visų pirma reikia keisti požiūrį – suvokti, kad pasirinkta profesija jau nebegarantuoja konkretaus darbo, kurį dirbsite visą likusį gyvenimą. Tie laikai, kai stodavai į universitetą, gaudavai darbą ir dirbdavai jį ateinančius 40 metų, jau praeitis, šiandieninis pasaulis – nebe toks.
Svarbu pasistengti suprasti skirtumą tarp apmokymo ir išsilavinimo. Tai, kam jus parengia universitetas, suteikdamas išsilavinimą, yra gebėjimas mokytis ir prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Kai jums tenka keisti kryptį, išsilavinimas pateikia būdų, kaip tą geriausiai padaryti.
Manau, žmonės yra pernelyg užvaldyti minties, kad tie keleri studijų metai turi juos parengti konkrečiam darbui. Manau, tai jau nebeveikia šių dienų darbo rinkoje. Universalumas, gebėjimas prisitaikyti prie rinkos poreikių – tai dalykai, kurių šiandien reikia labiausiai, nes mūsų aplinka kinta itin sparčiai.
Visada sakau, kad renkantis studijas pirmiausia reikia galvoti apie tai, kas jums iš tikrųjų patinka. Kembridže per priėmimą tam skiriamas didelis dėmesys: ar studentas turi entuziazmo studijuoti, siekti žinių, nes treji metai – gana didelis laiko tarpas, tuo labiau kad yra ir ilgiau trunkančių studijų. Jei nejaučiate to didžiulio noro ir entuziazmo, jums greitai gali tapti nuobodu, ir tada iš to nebus jokios naudos. Tad negalvokite apie karjerą, laukiančią po studijų, – galvokite apie tai, kas yra tas variklis, kuris skatins jus eiti pirmyn. Na, o tada pagal savo galimybes pasirinkite konkurencingą aukštąją mokyklą, kurioje būtų kiek įmanoma geresnė studijų kokybė, nes atėjus laikui tai padidins jūsų šansus tą didžiulį akademinį entuziazmą paversti darbu. Taigi svarbiausia yra studijuoti tai, kas labiausiai patinka, antraip sėkmės gyvenime nepasieksite, o tik plauksite pasroviui.
Yra tokių studijų programų, kaip teisė ar medicina (jos vienos populiariausių ir Anglijoje), kurias jaunuoliai renkasi tik todėl, kad įžvelgia geras karjeros perspektyvas. Bet dėl tokio pasirinkimo vėliau gali tekti stipriai gailėtis. Pateiksiu savo asmeninį pavyzdį: turiu dvi dukteris, viena nutarė sekti mano ir žmonos pėdomis – pasirinko medicinos studijas, o kita nusprendė, kad medicina jos visiškai netraukia, ir pasuko į matematiką. Ir abi dukros jaučiasi be galo laimingos dėl savo pasirinkimo. Mes būtume labai suklydę, jei būtume stengęsi įtikinti jas rinktis ką kita. Jauni žmonės labai sumanūs, jie turi, kaip jūs sakote, išties daug informacijos. Galbūt jau atėjo metas leisti jiems patiems spręsti, ko jie nori.
Beje, Kembridže didžiausią paklausą turi matematikos studijos. Matematikų galėtume rengti daug daugiau nei dabar. Matematika, fizika – tos disciplinos, kurias studijavę studentai yra labai laukiami netgi bankų sektoriuje ir bet kur kitur. Tiems jaunuoliams, kuriems gerai sekasi matematika, šiuo metu priklauso pasaulis.
VEIDAS: Tačiau jaunimo, taip pat ir išsilavinusio, nedarbas pasaulyje toliau didėja. Ar tam yra kokių priešnuodžių?
L.B.: Priešnuodžių tikrai yra. Visų pirma kai kuriems studentams reikėtų keisti požiūrį, kad jų kažkur laukia darbas, kuris atsiras tarsi savaime. Reikia būti pasirengusiam keistis ir tobulintis tose srityse, kaip tai diktuoja šiandieninė darbo rinka. Universitetas, išsilavinimas parengia šiai patirčiai, bet tikrai negarantuoja konkrečios darbo vietos.
VEIDAS: Du seniausi ir geriausi Anglijos universitetai – Oksfordas ir Kembridžas nuo seno konkuruoja tarpusavyje. Ar galėtumėte sąžiningai pasakyti, katras universitetas geresnis?
L.B.: Kai kuriose srityse, tarkim, sporto, mes konkuruojame, bet akademiniu požiūriu su Oksfordu labai daug dirbame kartu. Žinoma, galėčiau pasakyti, kad Kembridžas yra fantastiškas ir pranašesnis už Oksfordą, bet kiekvienas ten nuvykęs pasakytų, koks tai nuostabus universitetas. Šie universitetai visada stengėsi būti vienas už kitą geresni, bet kaip tik tai ir padeda išlaikyti jų aukštą lygį.

Patikėkite manimi, visi studentai nori sugrįžti, bet negali, jei nėra sąlygų jiems dirbti aukščiausiu lygiu.

Universiteto vadovo dosjė

Profesorius seras Leszekas Borysiewiczius gimė 1951 m. Kardife (Velsas), išeivių iš Lenkijos, įsikūrusių Jungtinėje Karalystėje po Antrojo pasaulinio karo, šeimoje.
Baigęs medicinos studijas, L.Borysiewiczius dirbo mokslinį tiriamąjį ir akademinį darbą, dėstė Kembridžo, Velso universitetuose, vėliau įsiliejo į administracinį darbą. 2001 m. už indėlį į medicinos tyrimus plėtojant gimdos kaklelio vėžio ir kitas vakcinas, profesorius oficialiai įšventintas į riterius. 2004–2007 m. L.Borysiewiczius buvo Londono karališkojo koledžo prorektorius, o 2007–2010 m. vadovavo Jungtinės Karalystės medicinos tyrimų tarybai.
345-uoju Kembridžo universiteto vicerektoriumi L.Borysiewiczius paskirtas 2010-ųjų spalį. Pagal Anglijos universitetų tradicijas, vicerektorius (Vice-Chancellor) yra pagrindinis universiteto vadovas, atsakingas už akademinę ir administracinę veiklą, o rektorius (Chancellor) – labiau reprezentacinė figūra, atliekanti universiteto ambasadoriaus vaidmenį. Šiuo metu Kembridžo universiteto rektoriaus pareigas eina Turvilio lordas Davidas Sainsbury.

Svetur gyvenantys Lietuvos protai pataria išgryninti tikslines industrijas, investuoti į Druskininkus, o universitetus paversti elitinėmis aukštojo mokslo įstaigomis.

Kol Lietuvoje virkaujama dėl protų tekėjimo svetur, tie protai, kad ir gyvendami tolėliau nuo Lietuvos, strateguoja jos ateitį ir siūlosi dalyvauti ją kuriant. Pirmąkart Jungtinės Karalystės Kembridžo universiteto lietuvių studentų bendruomenės surengtame Lietuvos idėjų forume apie pusantro šimto lietuvių ir besidominčių Lietuva kitataučių ieškojo idėjų šiandienos ir ateities Lietuvai. Jomis „Veidas“ paprašė pasidalyti šio forumo dalyvių, kitų svetur gyvenančių Globalios lietuvos lyderių (GLL) organizacijos, vienijančios visame pasaulyje gyvenančią Lietuvos šviesuomenę, bičiulių.

Lietuvai tikslinės sritys – finansų institucijos ir transportas

Kaip prisivilioti Lietuvos pažangai taip reikalingų užsienio investicijų? Lietuvių, dirbančių Londono Sičio finansinėse organizacijose, klubo nariai – „Bank of America Merrill Lynch“ banko viceprezidentas Petras Vaičius ir „Royal Bank of Canada“ investicinės bankininkystės asocijuotas direktorius Daumantas Mockus sėkmės šioje srityje Lietuvai siūlo ieškoti specifinėse ūkio šakose.
Daug potencialo pritraukti užsienio investicijų Lietuva turi finansinių paslaugų sektoriuje, todėl ši didelę pridėtinę vertę kurianti sritis turėtų būti įtraukta į tikslinių Lietuvos ekonomikos sričių sąrašą. „Lietuvos ekonomika nedidelė, todėl stambių finansinių institucijų, pavyzdžiui, investicinių bankų, orientuotų į paslaugų teikimą vidinei rinkai, būtų sunku pritraukti. Orientuotis reikėtų į nišines finansų srities atšakas, kuriose Lietuva turi konkurencinį pranašumą. Būtų galima bandyti pritraukti finansinių institucijų steigti matematinius ar tyrimų centrus, pasinaudojant stiprių Lietuvos universitetų teikiamu išsilavinimu šioje srityje. Toks „Morgan Stanley“ kiekybinių tyrimų centras jau veikia Vengrijoje“, – idėją siūlo P.Vaičius.
Finansines institucijas reikėtų skatinti Lietuvoje steigti savo pagalbinius biurus (angl. back and middle offices). Galiausiai Lietuva galėtų prisistatyti kaip investicinis fondų paslaugų regioninis centras. Tokioje srityje nereikia daug darbo jėgos, tačiau sukuriama didelė pridėtinė vertė.
Geopolitinė padėtis Lietuvai suteikia galimybių vienu svarbiausių šalies ekonomikos variklių padaryti ir transporto bei logistikos sektorių. Deja, kaip pastebi D.Mockus, kai kuriose šios pramonės srityse, pavyzdžiui, keleivių pervežimo traukiniais, Lietuva stokoja efektyvumo, o, tarkim, oro transporto srityje net atsilieka nuo gerokai mažesnių savo kaimynių.
Lietuvos išoriniam konkurencingumui skatinti svarbiausia sukurti konkurencijos sąlygas ir šalies viduje, o to vertėtų pasimokyti iš britų patirties: peržiūrėti strateginės svarbos objektų sąrašą, įvertinant, ar visi šie nuo privataus kapitalo saugomi objektai ten turėtų likti. Lietuvių bankininkų Londone siūlymu, reikėtų įsileisti tiesioginių užsienio investicijų į oro, jūros uostų bei geležinkelių pramonę.
O “HSBC Bank USA” viceprezidentas Rokas Beresniovas sako, kad, žvelgiant iš anapus Atlanto, išryškėja dar viena spraga, norint pritraukti investicijų, – tai informacijos, susijusios su investicijomis, importu ir eksportu, verslo kūrimu Lietuvoje stygius. Reikėtų išsamios, nuolat atnaujinamos vienos duomenų bazės virtualioje erdvėje, kuri būtų lengvai valdoma, naršoma ir prieinama visiems norintiesiems.

Druskininkams – europinio sveikatingumo kurorto prognozės

Dar viena prioritetinė Lietuvos ekonomikos sritis – turizmas, čia Lietuva dar neišnaudojo visų galimybių. „Euromonitor International“ prognozuoja, kad 2010–2015 m. medicinos turizmas Europoje augs 5,5 proc., o SPA – apie 3,5 proc. Atsižvelgdami į šias tendencijas, forumo Kembridže dalyviai rekomenduoja tiek valstybės ar savivaldybių, tiek privačioms institucijoms daugiau investuoti į Druskininkus, kad paslaugų kokybė čia dar gerėtų ir jie taptų Europoje gerai žinomu sveikatingumo kurortu.
Lietuvių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, manymu, Lietuvos turizmo departamentas per kelionių turų operatorius turėtų aktyviau informuoti užsienio kelionių agentūras ir apie Palangos kurorto teikiamas paslaugas, siekti pritraukti daugiau kruizinių laivų į Klaipėdos uostą, reklamuoti kaimo turizmą, turistines paslaugas nacionaliniuose parkuose.
„Labai svarbi dalis, daranti tiesioginę įtaką turizmui ir kitoms ekonomikos sritims, – infrastruktūros gerinimas: reikėtų stengtis atvesti naujų aviacijos kompanijų, gerinti alternatyvų susisiekimą“, – mano Lietuvių Londono Sičio klubo narė Ieva Satkutė.

Siūlo keisti priėmimo į universitetus tvarką

Lietuviškoji Jungtinės Karalystės studentija turi daug patarimų Lietuvos švietimo klausimais. „Reta mokykla Jungtinėje Karalystėje išugdo tiek pirmakursių Kembridžo universiteto studentų, kaip Vilniaus licėjus“, – aukštą Lietuvos švietimo kokybę pabrėžia Ignas Budvytis, Kembridžo lietuvių studentų bendrijos prezidentas, šio universiteto moderniųjų technologijų doktorantas.
Vis dėlto yra ir trūkumų, labiausiai išryškėjančių aukščiausioje mokslo pakopoje. „Pagrindinės dvi problemos – nepakankamas aukštųjų mokyklų (ypač mokslinių tyrimų) finansavimas ir studentų motyvacijos nedidinimas. Ir abi šios problemos tarpusavyje susijusios“, – neabejoja I.Budvytis.
Jas išspręsti būtų galima stipriai sumažinant studijų vietų (o kartu ir išlaidų) prestižiniuose Lietuvos universitetuose, padidinant aukštųjų ir profesinių mokyklų studijų kainų skirtumą, išgyvendinant šiuo metu itin populiarią praktiką dirbti ir mokytis tuo pačiu metu. Tokiu atveju aukštojo mokslo diplomo vertė gerokai pakiltų dėl sumažėjusios pasiūlos, o tai padidintų konkurenciją bei motyvaciją mokytis. Tokia sistema verstų ilgiau pasvarstyti, ar verta mokėti daug brangiau už išsilavinimą prestižiniame universitete, o gal geriau siekti pigesnio, bet kokybiško išsilavinimo įgyjant kurią nors konkrečią profesiją kolegijoje ar profesinėje mokykloje. Panaikinus galimybę mokantis dirbti studentai būtų motyvuoti siekti didesnių mokslo laimėjimų. „Jaunuoliai, turintys puikų išsilavinimą, ne tik taptų aukščiausios klasės kompanijų „taikiniu“, bet ir sustiprintų Lietuvos bei užsienio mokslinių tyrimų grupes, kas savo ruožtu pritrauktų ilgalaikes investicijas iš industrijos“, – modeliuoja I.Budvytis.
Jis nesutinka su šiuo metu populiariais siūlymais specialybes prestižiniuose universitetuose drastiškai orientuoti į rinkos paklausą – jo manymu, bent keli geriausi universitetai mažoje šalyje turėtų būti kultūros ir žinių šaltinis, o ne darbuotojų gamyklos. Valstybė turi investuoti į ateities studentus, sukurdama itin lanksčią paskolų sistemą, leidžiančią studentams nesijaudinti dėl finansavimo studijų laikotarpiu.
O Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos prezidentės Rūtos Freitakaitės nuomone, būtent studentų orientavimas į tam tikras specialybes yra labai svarbus norint užtikrinti gerą tiek paties jaunimo, tiek šalies ateitį, todėl ji giria Lietuvos švietimo ir mokslo ministeriją, kad ši uždaro nepaklausias studijų programas. Jos manymu, ypač esant tokiam dideliam jaunimo nedarbui universiteto prioritetas turėtų būti parengti studentą būsimam darbui dar universitete. Prie to prisidėtų karjeros centrai, kurie užtikrintų didesnį universitetų ir verslo atstovų bendradarbiavimą, skatintų studentus įgyti kuo daugiau darbo praktikos dar iki universiteto baigimo. Centrai padidintų įsidarbinančių studentų skaičių ir padėtų lietuviškiems verslams gauti darbui parengtų žmonių.
R.Freitakaitė siūlo tobulinti ir atranką į universitetus. Abiturientai nėra motyvuoti rinktis konkrečią specialybę, nes gali įrašyti net dvylika pasirinkimų, o Jungtinėje Karalystėje – tik penkias, be to privaloma rašyti motyvacinį laišką, kodėl renkiesi būtent šią studijų programą.
Kita didžiulė Lietuvos investicija – svetur išvykę menininkai. „Grįžtamųjų ryšių su šiais žmonėmis ir jų aplinka kūrimas yra neatsiejamas nuo Lietuvos ateities įvaizdžio pasaulyje“, – neabejoja JAV gyvenantis garsus pianistas Edvinas Minkštimas.
Jam norėtųsi Lietuvos universitetuose, muzikos akademijose, mokyklose matyti vis daugiau jaunų, svetur žinių ir patirties įgijusių dėstytojų. „Muzikos akademija galėtų pamąstyti apie vasaros stovyklų, festivalių kūrimą, kuriuose meistriškumo kursus rengtų ir iš kitų šalių atvykstantys specialistai. Orientuotis galėtume į elitines, mažesnes, vakarietiško pobūdžio meno mokyklas ir akademijas“, – siūlo E.Minkštimas.
Kembridže susirinkę Jungtinės Karalystės lietuviai pabrėžė, kad globaliame šiandienos pasaulyje, kuriame vyksta įtempta kova dėl „mobilių protų“, svetur gyvenantys išsilavinę lietuviai, jų idėjos, noras prisidėti prie tėvynės pažangos, galų gale jų ryšiai yra svarbūs veiksniai, lemiantys valstybės sėkmę. Juolab ir Lietuvos politikai pripažino, kad Lietuva – diasporinė valstybė ir reikia ne tik koncentruotis į protų grąžinimą, bet ir plėtoti abipusiškai naudingus ryšius su svetur įsikūrusiais tautiečiais.
Ar Kembridžo forumas turės tąsą – ar taps nuolatine idėjų Lietuvai generavimo vieta, matyt, taip pat nemažai priklausys nuo to, ar Lietuvoje kas išgirs žinių ir patirties elitiniuose pasaulio universitetuose bei pasaulinio garso įmonėse įgijusių šviesuolių idėjas.

Jau antrus metus iš eilės jaunasis chemikas Dominykas Sedleckas yra vienas geriausių pasaulyje: tiek pernai iš tarptautinės olimpiados Japonijoje, tiek šiemet iš Turkijos jonaviškis parsivežė sidabro medalius. Spalį devyniolikmetis pradės studijas prestižiniame Kembridžo universitete.

Mandagus, draugiškas, protingas, paslaugus. Tokį įspūdį aplinkiniams palieka jonaviškis D.Sedleckas. Iš tiesų šiemet Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją baigęs Dominykas niekada nebuvo iš tų vaikų, kurie laikomi didžiausiomis kiemo ar mokyklos padaužomis. Jis nesivėlė į peštynes, nedaužė langų, nelaužė medžių ir nesipyko su mokytojais. Jei Dominyką pakviestų vaidinti kine, jam tiktų tik teigiamų herojų vaidmenys.
Kita vertus, jis ir ne iš tų moksliukų, kurie visą laisvą laiką prasėdi prie knygų ir neturi net kada pamiatyti su draugais. Anaiptol, spėja viską: mokytis, ruoštis olimpiadoms, vaidinti dramos būrelyje ir mokytis skambinti gitara, o laiko draugams irgi visada randa.
Kaip pats sako, laisvalaikis taip pat labai svarbus produktyviam darbui. Tik niekada nelekia pas draugus neužbaigęs kokio uždavinio ar kito darbo. Visada atlikti darbą gerai ir iki galo – šventa taisyklė Dominykui. Tai nuo mažens savo sūnui diegė tėvai – Jolanta Sedleckienė, Jonavos senamiesčio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, ir Raimondas Sedleckas, šiuo metu dirbantis naktiniu sargu. Pasak mamos Jolantos, sūnus tai įsisąmonijo labai anksti ir nuo pat mažens buvo labai pareigingas.
Beje, knygos nuo vaikystės gabųjį chemiką traukė labiau nei žaislai. Dar trimetis Dominykas su didžiuliu susidomėjimu vartydavo knygutes, smalsiai tyrinėjo paveiksliukus ir smulkiausias detales: jei kurią dieną būdavo neramus, tėvai žinojo, kad reikia sūnui duoti jo mėgstamą knygelę. “Ir bent pusvalandį būdavo ramus”, – šypsosi prisimindama J.Sedleckienė.

Išmoko greitai perprasti informaciją

Dominyko mama įsitikinusi, kad asmenybę kuria žinios, todėl sūnų visada skatino mokytis, viskuo domėtis, būti smalsiam. Sedleckų šeimoje buvo kalbama, esą tiek, kiek esi įdomus sau, esi įdomus ir kitiems. Sunkiausiomis akimirkomis, kai reikėdavo atlikti kokį sudėtingą darbą ar itin daug mokytis, tėvai Dominyką ir jo seserį paguosdavo žodžiais, kad viską, ką jie daro, pirmiausia daro dėl savęs.
“Šiaip ar taip, mums buvo labai paprasta taip kalbėti, nes Dominyko niekada nereikėjo versti sėdėti prie knygų. Mokytis jam visada patiko”, – priduria mama Jolanta.
Pats Dominykas mano, kad jį nuo pat pradžių tinkama linkme nukreipė tėvai. Dar pradinėse klasėse sako taip įpratęs mokytis, kad vėliau viskas klostėsti tarsi savaime: išmoko greitai perprasti ir įsiminti informaciją, todėl vyresnėse klasėse nesunkiai įveikdavo net sudėtingesnes užduotis.
Galbūt todėl net dvyliktoje klasėje, kai, regis, turėjo atsisakyti bet kokios popamokinės veiklos, jis susirado jos dar daugiau – pradėjo vaidinti KTU gimnazijos dramos studijoje (vad. režisierė Goda Piktytė) ir sukūrė vaidmenį spektaklyje, toliau savarankiškai mokėsi skambinti gitara. Beje, Dominykas vaidino ir anksčiau – iš viso dramos būrelius lankė apie dešimt metų, vienu metu net buvo sudvejojęs, ar nereikėtų ateities susieti su aktoryste. Tačiau trauka tiksliesiems mokslams nugalėjo: puikiai išlaikęs abitūros egzaminus (lietuvių kalbos, matematikos ir fizikos egzaminus išlaikė aukščiausiu 100 balų įvertinimu, anglų kalbos – 99, chemijos – 97 balų įvertinimu), šiemet jis įstojo į chemijos inžinerijos specialybę prestižiniame Kembridžo universitete. Į Angliją vaikinas išvyksta spalio pradžioje – mokslo metai Kembridžo universitete prasideda kiek vėliau nei Lietuvoje.
“Kodėl Kembridžas? Man buvo svarbu, kad tai vienas geriausių pasaulio universitetų – norėjau pamėginti. Manau, visada reikia stengtis siekti geriausio. Pateikiau dokumentus ir į Lietuvos universitetus, bet vis dėlto manau, kad inžinerijos specialistai užsienyje rengiami geriau”, – svarsto D.Sedleckas.
Tai, kad jonaviškiui buvo pasiūlyta studijuoti garsiajame universitete, bene labiausiai lėmė puikus Dominyko pasirodymas stojamųjų interviu su Kembridžo universiteto dėstytojais, į kurį buvo pakviestas po to, kai nusiuntė universitetui savo motyvacinį laišką. Pokalbio metu dėstytojai tikrino vaikino žinias, o matydami, kad atsakinėti jam puikiai sekasi, pateikdavo vis sudėtingesnių klausimų. Praėjus maždaug mėnesiui po šios D.Sedlecko kelionės į Angliją atskriejo daug žadanti žinia: jis priimamas studijuoti, jei keturis abitūros egzaminus išlaikys ne mažesniu nei 96 balų įvertinimu. Tokios naujienos egzaminų išvakarėse Dominyko neišgąsdino – kalbėdamasis su Kembridže studijuojančiais lietuviais jau žinojo apie griežtus universiteto reikalavimus. Nerimauti ir nebuvo ko – egzaminus gabus jaunuolis išlaikė puikiai.
“Po studijų planuoju grįžti į Lietuvą. Anglijoje kol kas teko pabūti dar labai trumpai, bet Lietuvoje man atrodo mieliau ir smagiau gyventi, be to, čia – mano šeima, draugai. Grįžęs norėčiau dirbti mūsų pramonėje, galbūt – maisto. Mokslinė veikla mane šiuo metu nelabai traukia”, – sakė būsimasis Kembridžo universiteto pirmakursis.

“Jis bus išskirtinis ir Kembridže”

Vis dėlto kodėl jį taip patraukė chemija? Kaip sako pats Dominykas, chemijos mokslas jam buvo įdomus tuo, kad paaiškina daug aplink mus vykstančių reiškinių. Ypač chemija jis susidomėjo būdamas aštuntoje klasėje, o devintokas jau pradėjo dalyvauti olimpiadose.
Iki dešimtos klasės D.Sedleckas gyveno ir mokėsi gimtojoje Jonavoje, o po to įstojo mokytis į KTU gimnaziją. Kai Dominykas persikraustė į Kauną ir pradėjo mokytis vienoje geriausių šalies mokyklų, jo rezultatai olimpiadose iškart šoktelėjo. Vaikino chemijos mokytoja tapo Birutė Maciulevičienė, išugdžiusi ne vieną jaunąjį talentą. Ši mokytoja padėdavo jam pasiruošti ir olimpiadoms. Iki šiol aukščiausi D.Sedlecko pelnyti laimėjimai – sidabro medaliai 2010 ir 2011-ųjų tarptautinėse chemijos olimpiadose Japonijoje ir Turkijoje, kuriose dalyvavo maždaug po pustrečio šimto gabiausių vaikų iš viso pasaulio.
Chemija D.Sedleckui atvėrė kelius į Japoniją, Turkiją, o galiausiai – ir į Kembridžo universitetą Anglijoje. Praėjusį pavasarį jis, kaip tarptautinės chemijos olimpiados Japonijoje prizininkas, buvo pakviestas į oficialų Tarptautinių chemijos metų atidarymo renginį Paryžiuje, UNESCO rūmuose, kurį surengė tarptautinė grynosios ir taikomosios chemijos sąjunga (IUPAC). Į Paryžių skaityti pranešimų suvažiavo autoritetingiausi chemikai.
Trejus metus D.Sedlecką mokiusi B.Maciulevičienė sako, kad vaikinas neabejotinai vertas šių įspūdingų laimėjimų. “Jis ne tik talentingas, bet ir nepaprastai darbštus, protingas. Labai šiltas, malonus, santūrus, bet ne tylenis. Dominyką girdavo visų dalykų mokytojai. Manau, tai – didelis jo tėvų nuopelnas”, – sako ji. B.Maciulevičienė priduria, kad jos, kaip mokytojos, tikslas buvo sudominti Dominyką chemija, parodyti, kad šis mokslas gali būti labai įdomus, užburiantis, ir ne toks sudėtingas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekanas prof. Rimantas Raudonis, daug metų ruošiantis gabiausius Lietuvos vaikus tarptautinėms olimpiadoms, sako, kad D.Sedleckas labai išprusęs ir ne pagal metus subrendęs, išskirtinis jaunuolis, su kuriuo ir jam, patyrusiam vilkui, įdomu padiskutuoti. Pasak profesoriaus, Dominykas išsiskyrė griežtu mąstymo stiliumi, visada kryptingai siekė užsibrėžtų tikslų.
R.Raudonis nė kiek neabejoja, kad D.Sedleckas bus išskirtinis studentas ir Kembridžo universitete. “Žinant jo charakterį, jis ir ten bus priekyje, pasieks daugiau už kitus, jei tik nesustos, nesiliaus tobulėjęs”, – puikią ateitį jaunajam chemikui prognozuoja Chemijos fakulteto profesorius.

D.Sedlecko laimėjimai

2009 m. 47-oji Lietuvos mokinių chemijos olimpiada, sidabro medalis
2010 m. 48-oji Lietuvos mokinių chemijos olimpiada, sidabro medalis;
42-oji Tarptautinė mokinių chemijos olimpiada Japonijoje, sidabro medalis
2011 m. 49-oji Lietuvos mokinių chemijos olimpiada, sidabro medalis;
19-oji Baltijos šalių mokinių chemijos olimpiada, 1-oji vieta (Pirmojo laipsnio diplomas);
43-oji Tarptautinė mokinių chemijos olimpiada Turkijoje, sidabro medalis.