Sutikite, geras jausmas turėtų aplankyti, kai sėkmingai apsigini disertaciją ir tampi mokslų daktaru. Tačiau savijauta dar geresnė, jei tau vos 26-eri, o į doktorantūrą įstojai tiesiai po bakalauro studijų. Maža to, daktaro laipsnį gauni Kembridžo universitete, išugdžiusiame 90 Nobelio premijos laureatų, kurį baigė Isaacas Newtonas ar Charlesas Darwinas, o dabar jau – ir Andrius Aučinas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pats kompiuterijos mokslų daktaras Andrius Aučinas juokauja, kad jį galima vadinti filosofijos mokslų daktaru, nes PhD laipsnis istoriškai priklauso filosofijos sričiai. Dar jis su bičiuliais juokauja, kad kai Kembridže praleidi didžiąją dalį laiko, atrodytų, jis nebedaro tokio didelio įspūdžio, tad lyg ir visus gyventojus gali vadinti Kembridžo studentais. Todėl pats A.Aučinas universiteto, kuriame apsigynė disertaciją, titulo nesureikšmina. Žinoma, Kembridžo mokslinis laipsnis gali turėti įtakos karjerai ateityje, tačiau lyg ir įprasta mokslų daktaru tapti ten, kur pradėjai studijas.

„Jausmas, žinoma, geras. Tačiau galbūt ir todėl, kad atėjo laikas judėti prie kitų darbų, projektų“, – svarsto A.Aučinas, kuris belaukdamas disertacijos gynimo su bendraminčiais įkūrė Kembridžo programavimo akademiją (angl. Cambridge Computing Academy).

Per tas studijas A.Aučinas sako pripratęs ir prie institucijos, ir prie bendruomenės. Ši, nepaisant margo, į elito kalvę suvažiavusių tautų katilo, jau pirmaisiais bakalauro studijų metais, 2008-aisiais, iš Vilniaus licėjaus atvykusiam pirmakursiui netruko tapti sava ir artima.

„Kembridže didžiausią įspūdį sukuria ne institucijos pavadinimas, bet bendruomenė. Apskritai žmonės, su kuriais bendrauji ne tik universitete, – aiškina informatikas. – Specialybės dalykai neskirstomi į konkrečius koledžus, bet juose susitelkia bendruomenė, kuri kartu gyvena, leidžia laiką, vakarieniauja, eina į biblioteką.“

Paklaustas, ar turėjo garbės bendrauti su Didžiosios Britanijos grietinėlės atžalomis, ar matė mokslininkų žvaigždžių, A.Aučinas šypteli, kad kartą gatvėje prasilenkė su pačiu Stephenu Hawkingu, o kartą pusė miesto buvo uždaryta, nes atvyko karališkoji pora. „Tačiau žmonės, su kuriais tenka dirbti, būna savo srities žvaigždės, nebūtinai jie nuolat matomi“, – paaiškina Kembridžo absolventas.

Su akademine bendruomene, kaip pasakoja A.Aučinas, gali bendrauti ne tik paskaitose ar tiriamojo darbo metu. Pavyzdžiui, koledžai rengia formalias vakarienes, jose galioja griežti aprangos reikalavimai: kostiumuoti studentai vakarieniauja prie puikiai serviruotų stalų, o štai viename koledže, jei vakarienė vyksta šventine proga, būna ir tradicinė vyno gėrimo iš didelio senovinio rago ceremonija.

Pasak A.Aučino, mačiusiems filmus apie Harį Poterį tokias iškilmes lengva įsivaizduoti prisiminus šventes Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos menėje:„Vadinamosios formalios vakarienės yra tikrai įdomus renginys, kuriame galioja ir griežti aprangos reikalavimai. Žinoma, gali lankytis ir kitų koledžų organizuojamose vakarienėse, jei turi ten draugų, kurie pakviestų. Bendros vakarienės tampa kasdienio gyvenimo dalimi – tose pačiose salėse, kaip valgykloje, vyksta ir įprasti pusryčiai, pietūs, vakarienės. Tada, kai organizuojamos formalios vakarienės, jau serviruojami stalai, uždegamos žvakės, dažnai vaišinamasi vynu. O pokalbiai jų metu priklauso nuo šalia sėdinčio žmogaus.“

Dažniausiai kalbama apie socialinius dalykus, muziką, o galiausiai neretai dėmesys nukrypsta į politiką. „Bendruomenę sudaro daugiausia britai, bet yra žmonių iš įvairiausių šalių, taigi išsakoma daug požiūrių, rekomendacijų, kaip viskas turi būti daroma, – pasakoja  A.Aučinas. – Trumpai tariant, tai gana įprasti pokalbiai įdomioje aplinkoje. O doktorantūros metais galima dalyvauti tokiose vakarienėse prie aukštojo stalo, prie kurio susirenka koledžo vadovybė, vyresnieji nariai. Žinoma, pokalbiai su jais skiriasi, tada jau norisi klausytis, nes tie žmonės turi ką pasakoti. Be to, akademikai mėgsta pašnekėti, juk toks ir yra vienas iš akademiko darbų – skleisti žinias.“

Informatikos žavesys nuo pirmojo kompiuterio

Taigi liepos viduryje A.Aučinas apsigynė kompiuterijos mokslų daktaro laipsnį Kembridžo universitete. Daktaru jis tapo praėjus beveik trejiems su puse metų po to, kai baigė bakalauro studijas. Gerus trejus metus truko doktorantūros studijos – eksperimentai, tyrimai, mokslinių darbų apibendrinimas, sisteminimas, tačiau į doktorantūrą jis įstojo be magistrantūros studijų. „Aš nebuvau išimtis. Pažįstu nemažai žmonių, kurie informatikos doktorantais tapo be magistro laipsnio. Kiti departamentai, ko gero, labiau reikalauja baigti magistrantūros studijas“, – paaiškina A.Aučinas.

Šiandieninė mokslų daktaro veikla – kartu su bičiuliais įkurta ir smarkiai auganti Kembridžo programavimo akademija, skirta ir mokiniams, ir specialistams. Tačiau apie viską nuo pradžių – kaip A.Aučinas paniro į kompiuterijų magiją.

„Informatika susidomėjau trečioje ar ketvirtoje klasėje, kai mama namo parvežė pirmąjį kompiuterį. Žinoma, tada naudojimasis juo buvo labiau vaikiškas žaidimas, todėl jo sutaisyti ateidavo meistrai. Pamenu, kad mane žavėjo gebėjimas, magija padaryti kažką tokio, kad viskas vėl veiktų“, – pažintį su dabar jau ekspertine savo sritimi prisimena pašnekovas.

Rimčiau domėtis programavimu jis sako pradėjęs aštuntoje klasėje. Tais metais jis pirmą kartą išvyko į respublikinę informatikos olimpiadą, iškart po jos įstojo mokytis į Vilniaus licėjų. Kadangi ten, priešingai nei ankstesnėje mokykloje, geriausiai negali sektis visi dalykai, A.Aučinui labiausiai tiko ir patiko būtent informatika.

Būdamas dešimtokas Vilniaus licėjaus auklėtinis pirmą kartą išvyko į Baltijos šalių informatikos olimpiadą, o netrukus buvo pakviestas į dar didesnį tarptautinį konkursą.

Jis pasakoja, kad mokyklos metais didžiausias stimulas buvo konkuruoti ir dalytis prizinėmis vietomis su klasės draugais – Vytautu Grusliu ir Vaiva Imbrasaite (ji Kembridže disertaciją apsigynė dviem savaitėmis anksčiau nei A.Aučinas). Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad, A.Aučino skaičiavimais, 7 jo bendraklasiai iš Vilniaus licėjaus įstojo į Kembridžo ar Oksfordo universitetus, o 5 iš 28 abiturientų klasės studijuoja doktorantūroje.

„Mokykloje buvo daug entuziazmo, norėjosi padaryti geriau, stipriau. Kai sekasi, tada ir norisi dirbti. Tačiau aš niekada nebuvau geriausias, sesuo visada buvo pirma“, – šypteli A.Aučinas, kurio ir dvynės sesers, Kembridže studijavusios matematiką, karjera klostėsi koja kojon nuo pat įstojimo į Vilniaus licėjų iki Kembridžo bakalauro studijų, nes ji ten doktorantūros nepasirinko.

Apie akademinę karjerą ir mokslų daktaro laipsnį iškart nesvarstė ir pats A.Aučinas. Tokį jo pasirinkimą lėmė patirtis universitete po pirmųjų studijų metų, o sutvirtino praktika „Deutsche Telekom“ įmonėje Vokietijoje. Ši įmonė iš dalies finansavo ir A.Aučino doktorantūros studijas.

„Iš pradžių maniau, kad akademinis darbas – ne man. Atrodė, baigsiu mokslus, dirbsiu pramonėje, kursiu projektus, – pirminį karjeros planą prisimena jaunasis mokslininkas. – Bet po to, kai atlikau praktiką Berlyne, nors ten laboratorija buvo labiau pramoninė, supratau, kad tiriamasis, akademinio darbo pobūdis man patinka.“

Vos grįžęs iš Berlyno A.Aučinas jau turėjo pateikti savo kandidatūrą doktorantūros studijoms. Jis dar pasitarė su dėstytoju, kuris drąsino pabandyti, o vėliau tapo ir jo darbo apie interneto protokolų optimizavimą mobiliesiems įrenginiams vadovu. „Bet tai nereiškia, kad jis pasakė: „Šaunu, eik“, ir aš taip paprastai iškart atėjau“, – šypteli A.Aučinas.

Magistro laipsnio neturintis bakalauras turėjo pademonstruoti aukštus bakalauro studijų įvertinimus – ne mažiau kaip 70 proc. išlaikyti egzaminus, o tokių įvertinimų galėjo gauti ne daugiau kaip 20 proc. iš 25 studentų kurso. „Egzaminų sesija ir rezultatų laukimas buvo papildomas spaudimas“, – kelią į doktorantūrą prisimena pašnekovas.

Kitas doktorantų atrankos kriterijus, kurį lietuviui tai pat pavyko įgyvendinti, buvo papildomas finansavimas. Jo doktorantūros studijas rėmė pats universitetas iš specialaus britų fondo, padalijamo universitetams, ir Vokietijos telekomas. A.Aučinas paaiškina, kad šis kriterijus lemia motyvaciją. Jei doktorantas už savo studijas susimoka pats, neretai pasitaiko, kad vidury doktorantūros jis nusprendžia daryti visai ką kita.

Kembridžo programavimo akademija

O štai A.Aučinas, pateikęs savo disertaciją ir laukdamas jos gynimo, ėmėsi naujo projekto – kartu su bendraminčiais įkūrė Kembridžo programavimo akademiją. Jis pasakoja, kad šios akademijos veikla – kompiuterijos ir programavimo mokymas, skirtas įvairaus amžiaus iš išsilavinimo žmonėms nuo mokinių iki teisininkų.

„Sulaukiame daug jaunuolių, kurie nori pradėti mokytis įdomesnio programavimo ar pagilinti žinias. Iki praėjusių metų Jungtinėje Karalystėje, panašiai kaip Lietuvoje, buvo mokoma informacinių technologijų: kas yra kompiuteris, kaip dirbti tam tikromis programomis. Tačiau dabar šis mokymas sparčiai keičiasi: vyriausybė deda daug pastangų, kad būtų pereinama prie kompiuterijos mokymosi, nes ši sritis laikoma strategine, valstybės prioritetu. Organizuojame kursus ir specialistams, norintiems pagilinti žinias, įgauti kasdienio darbo įgūdžių, o galbūt net keisti karjeros kryptį.“

A.Aučinas pasakoja, kad iš kursų dalyvių sulaukia tik gerų atsiliepimų. Pavyzdžiui, kelios dalyvės iš rugpjūtį organizuotos mokyklos merginoms patikino, kad ateityje rinksis kompiuterijos mokslus.

Paklaustas, kokia Kembridžo doktorantų sukurtos metodikos paslaptis, lietuvis svarsto, kad dalyviams patinka praktinis mokymas, kai visą dieną ne klausomasi paskaitų, bet dirbama prie kompiuterio, padedant puikių techninių ir socialinių įgūdžių turintiems Kembridžo doktorantams.

„Tarkime, jei ko nors nesupranti, gali paaiškinti ir kitas dalyvis. Kartais tokie klausimai virsta aktualius socialinius dalykus narpliojančiomis diskusijomis, pavyzdžiui, apie duomenų privatumo apsaugą, ir žmonės sužino, kiek privačių duomenų atskleidžia tviteryje“, – pasakoja A.Aučinas.

Jis priduria, kad šios akademijos organizatoriai dalyviams perduoda ne tik žinias, bet ir entuziazmą: „Mokyklose mokymas kartais gali būti sausokas, o kursuose dalyviai per vieną dieną sukuria gana nemažą produktą, pavyzdžiui, žaidimėlį, ir tuo pat metu išmoksta daug naujos medžiagos.“

Jaunasis mokslininkas sako nenorintis kritikuoti mokyklų ar su jomis konkuruoti. Kembridžo programavimo akademijos entuziastai dabar planuoja kurti nuotolinį, internetinį ir kuo labiau individualizuotą mokymą ne konkuruodami su mokykla, bet papildydami jos turintį. „Manau, kad tokia kombinacija bus geriausia ateityje“, – apibendrina liepą Kembridžo kompiuterijos mokslų daktaru tapęs A.Aučinas.