“Veido” žvilgsnis iš arčiau į Kęstutį Kemzūrą bei jo pirmtakus: kaip išmatuoti trenerio indėlį į pergales ir kuris nacionalinės rinktinės strategas buvo geriausias?

Santūrus, visada rimtas, susikaupęs. Retai besišypsantis ir beveik niekada neprarandantis savitvardos. Tokį nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės vyriausiąjį trenerį 41-erių K.Kemzūrą matėme Lietuvoje vykusiame Europos krepšinio čempionate.

Gudrus mąstytojas

K.Kemzūros nervai šiame čempionate neatlaikė vienintelį kartą, per rungtynes su ispanais Panevėžyje. Todėl kai tąkart treneris nepakėlė įtampos ir gavęs techninę pražangą stumtelėjo jį raminti mėginusį asistentą Robertą Kuncaitį, kilo didžiulis ažiotažas. Iš paprastai visada tylaus, savo emocijas vengiančio rodyti K.Kemzūros to tiesiog niekas nesitikėjo.
Kaip apie dabartinį rinktinės strategą sako krepšinio treneris Darius Maskoliūnas, K.Kemzūra aikštėje visada buvo gudrus mąstytojas: ir tada, kai dar pats žaidė krepšinį, ir dabar, kai dirba treneriu. “Jis nieko nedaro emocingai, visi jo sprendimai būna šaltai apgalvoti. Toks jis stengiasi išlikti net sunkiausiais rungtynių momentais, nors šiame čempionate pamatėme K.Kemzūrą ir kitokį”, – sakė daug metų trenerį pažįstantis D.Maskoliūnas.
Ši būdo savybė K.Kemzūrai gelbsti daug labiau, nei jis pats numano. Šis treneris visada išsiskyrė gebėjimu numalšinti rinktinėje kylančias emocijas, kurios išblaško žaidėjus ir trukdo susitelkti. Tai buvo K.Kemzūros stiprybė šiame Europos krepšinio čempionate, nes namų sienos ne tik padėjo, bet ir trukdė – žaisdami Lietuvoje krepšininkai jautė itin didelį spaudimą. Tai buvo akivaizdu ir bronzą Lietuvai lėmusiame pasaulio čempionate 2010-aisiais, kai K.Kemzūra, norėdamas sutelkti krepšininkus, rodė jiems ištraukas iš filmo, kuriame trys šimtai spartiečių grumiasi su šimtatūkstantine priešų armija.
“Labiausiai K.Kemzūra man imponuoja išskirtiniu žmogaus psichologijos išmanymu, – priduria buvęs krepšininkas, dukart Europos ir vienąkart pasaulio čempionas Sergejus Jovaiša. – Jis moka taip išjudinti žaidėją iš mirties taško, kad šis parodytų savo geriausius rezultatus. K.Kemzūra yra geriausias pavyzdys, kaip minimaliomis galimybėmis pasiekti maksimalią naudą. Ypač gerai tai atsiskleidė per pernykštį pasaulio čempionatą, kai vien todėl, kad žaidėjai patikėjo Kęstučio įtaiga, buvo pasiekti tokie rezultatai – iš vidutinių žaidėjų (išskyrus Liną Kleizą) jis nulipdė savimi pasitikinčių asmenybių komandą.”
Iki rinktinės K.Kemzūra yra dirbęs su daug stiprių trenerių ir gerų komandų, todėl žino, kaip “pažadinti” žaidėjus ir kaip su jais elgtis. Dar vienas išskirtinis K.Kemzūros, kaip trenerio, bruožas – jis labai imlus informacijai. Šiuolaikiniame krepšinyje, kai kiekviena komanda dar rungtynių išvakarėse kruopščiai išanalizuoja viena kitą, informacija – gebėjimas ją atsirinkti ir tinkamai panaudoti – yra vienas didžiausių ginklų prieš varžovus. “Jis labai gerai išanalizuoja priešininkus, žino žaidėjų stipriąsias puses ir kaip su jomis kovoti”, – pastebi D.Maskoliūnas.
Krepšinio trenerio Rūtenio Paulausko nuomone, K.Kemzūra iš kitų trenerių išsiskiria ir tuo, kad yra tiek puikus teoretikas, tiek geras psichologas, sukuriantis rinktinėje gerą mikroklimatą. Apie tai yra pasisakęs ne vienas žaidėjas. Be to, R.Paulauskas įsitikinęs, kad K.Kemzūrai sunkiausiais momentais labai gelbsti turima jo, kaip žaidėjo, patirtis – tai padeda lengviau atlaikyti tenkantį psichologinį krūvį. K.Kemzūra krepšinį žaidė dvylika metų (krepšininko karjerą pradėjo Kauno “Atleto” klube), bet daugiau pasiekė kaip treneris, o ne kaip žaidėjas.
“Tokie treneriai tam tikra prasme yra užgrūdinti, jie geriau pakelia nesėkmes nei tie treneriai, kurie patys nėra žaidę krepšinio”, – mano R.Paulauskas.

Visi treneriai – aiškūs lyderiai

K.Kemzūra yra penktas vyrų krepšinio rinktinės vedlys nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Kuris iš jų buvo geriausias?
Kaip teigia krepšinio ekspertai, K.Kemzūrą, turintį visas geram strategui būtinas savybes, vadinti vienu geriausių rinktinės trenerių nebūtų per drąsu.
Kita vertus, Lietuvos rinktinė per pastaruosius dvidešimtį metų neturėjo tokio trenerio, dėl kurio jai dabar būtų gėda. Tai pareigybė, kuriai krepšinį garbinančioje Lietuvoje visada buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika, Ramūnas Butautas – visi ligšioliniai nacionalinės rinktinės treneriai buvo aiškūs tam tikro laikmečio lyderiai.
Deja, daugeliui jų teko patirti ne tik saldų pergalės džiaugsmą, bet ir pralaimėjimo kartėlį. Lietuviai moka nuoširdžiau už kitas tautas džiaugtis, jei lydi sėkmė, bet gali ir skaudžiai nubausti, jei ji netikėtai nusigręžia. Visi treneriai patyrė, kokie negailestingi būna lietuviai, nesulaukę taip trokštamos pergalės.
V.Garasto vadovaujamoje rinktinėje žaidęs S.Jovaiša prisimena, kad anuomet į dvikovą su kiekvienu užsienio varžovu jie stodavo neturėdami apie komandas ir atskirus žaidėjus jokios informacijos. Tačiau V.Garastas turėjo puikią intuiciją, kuri beveik niekada neapvildavo.
“Atmenu, kaip V.Garastas mums, tokiems įsitempusiems, kartais sakydavo: “Vyrai, žaiskime ramiai, šitas rungtynes mes laimėsim.” Nesuprantu, iš kur jis tai žinodavo, bet neatsmenu, kad po tokių jo žodžių būtume nors vienas rungtynes pralaimėję. Jis buvo tarsi tėvas, o mes – jo sūnūs. Visada malonus ir visiems draugiškas. Toks buvo treneris V.Garastas”, – prisimena S.Jovaiša.
Beje, būtent V.Garasto vadovaujama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė yra iškovojusi daugiausiai medalių. Dar įspūdingiau atrodo V.Garasto laimėjimai iki nepriklausomybės atkūrimo. Tiesa, tai buvo laikai, kai rinktinėje žaidė Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir kitos žvaigždės, o visa Europa, pripažinkime, dar nebuvo išmokusi žaisti krepšinio.
V.Garastą pakeitus J.Kazlauskui, Lietuvos rinktinė medaliais pasipuošė tik kartą – Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse iškovota bronza. Tačiau J.Kazlauskas iš visų ligšiolinių nacionalinės rinktinės trenerių padarė įspūdingiausią tarptautinę karjerą, tapo autoritetu Europoje. J.Kazlauską krepšininkai prisimena kaip aštraus proto, darbštų, griežtoką, drausmės reikalaujantį ir visada atstumą su žaidėjais išlaikantį trenerį. J.Kazlauskas nemėgo nuolaidžiauti, bet, nepaisant griežtumo, sugebėdavo sukurti rinktinėje palankią atmosferą. “Tegu kiti neįsižeidžia, bet manau, kad iki šiol geriausias rinktinės treneris buvo J.Kazlauskas. Už jį kalba jo laimėjimai”, – teigia D.Maskoliūnas.
J.Kazlauską pakeitęs A.Sireika buvo jau gerokai švelnesnio būdo. Iš prigimties komunikabilus treneris greitai rado bendrą kalbą su žaidėjais ir pasiekė neblogų rezultatų – iškovotas Europos čempionato auksas. “Buvę žaidėjai jį mini vien geru žodžiu”, – tvirtina S.Jovaiša.
Su trenerio pareigomis sėkmingai tvarkėsi ir R.Butautas, tik jam kartais pristigdavo griežtumo. R.Butauto vedama rinktinė pelnė Europos čempionato bronzą.
Taigi objektyviai pasakyti, kuris iš šių trenerių buvo geriausias, – sudėtinga. Viena aišku: trenerio indėlis į kiekvieną pergalę yra ne mažiau svarbus nei žaidėjų. Tai šiame čempionate įrodė ir K.Kemzūra, treneris, kuriam, nepaisant daugybės pakilimų ir nuopuolių, pirmajam pavyko taip suvienyti Lietuvos komandą.

Nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės treneriai

Treneris    Rinktinės pelnyti apdovanojimai
Vladas Garastas, 1992–1996 m.
Jonas Kazlauskas, 1997–2001 m.
Antanas Sireika, 2003–2006 m.
Ramūnas Butautas, 2007–2009 m.
Kęstutis Kemzūra, nuo 2009–? m.