Klaipėdoje atidaryta Isroildžono Baroti paroda „Suzani“, įkvėpta menininko tėvynės Tadžikijos tradicinių ornamentų.

„Pagaliau galėsim sutvarkyti Džono dirbtuvę“, – džiūgauja galerininkė Andželika Baroti.
Kol senamiesčio kambarys buvo prigrūstas senų baldų ir stambių keraminių skulptūrų, grindų perkloti jame nebuvo kaip. O dabar tiek baldai (kai kurie paties menininko sukalti), tiek skulptūros mėnesiui draugiškai persikraustė į Baroti galerijos salę. Pasirodo, visai nebūtina eksponuoti molines skulptūras ant nebylių sniego baltumo konstrukcijų: dailininko sumeistrautas medinis padėklas atrodo gerokai autentiškiau. Tik štai stalus ir sofas, daug metų praleidusius keramiko dirbtuvėje, kaip prisipažįsta parodos autoriaus žmona Andželika, prieš parodant galerijos lankytojams teko ilgokai grandyti ir šveisti.

Su mėsmale ir trintuve

Yra ir tokių keramiko kūrinių, kuriems eksponuoti galerijoje baldų apskritai neprireikė: jie kybo ant sienų tarsi glazūruotos molio plokštės paveikslai. Spalvas ir motyvus jiems Isroildžonas Baroti nusižiūrėjo nuo savo tėvynėje, Tadžikijoje, kaimuose siuvinėjamų kilimų bei staltiesių tradicinių raštų. Tokie ornamentiniai siuvinėjimai adata Persijos regione vadinami žodžiu „suzani“.
Tačiau kaip galima siuvinėti molį? Adatos, tam, žinoma nereikia, tačiau mažyčiais molio plaušeliais nuklotas paveikslo paviršius išties primena audeklo faktūrą. Kaip „suverpti“ ir lygiai, tarsi ant trupininio pyrago, išbarstyti mažyčius molio plaušelius, žino tik pats I.Baroti. Pasirodo, menininko virtuvė primena kiekvienos šeimininkės virtuvę: molinė tešla tiesiog „tarkuojama“ smulkia trintuve. Svarbiausia, pasak keramiko, sulaukti šiai operacijai palankiausios molio konsistencijos.
Degimo krosnyje kaitinamos glazūruoto molio plokštės retkarčiais, kaip ir trapios tešlos kepiniai orkaitėje, sutrūkinėja: gerai įsižiūrėję įžvelgsite tokių plyšelių ir parodos „suzani“. Tačiau dekoratyvinėje keramikoje, pasak autoriaus, tai menka nuodėmė – priešingai negu gaminant funkcinius indus. Įdomu, kad Tadžikijos kaime indų lipdytojai apskritai apsieidavo be krosnių: baigtus dirbinius liaudies keramikai tiesiog surinkdavo į krūvą, apkraudavo karvių mėšlu ir padegdavo. O vėliau pripildydavo indus druskingo vandens ir palaikydavo karštoje Tadžikijos saulės atokaitoje: to užtenka, kad moliniai indai taptų patvarūs.
Anksčiau savo darbuose I.Baroti mėgdavo naudoti ir molinius „spagečius“. Dailininko žmona atsidūsta: per tuos „makaronus“ neteko savo tvirčiausios ir patikimiausios, dar sovietmečio fabrikuose gamintos mėsmalės, kuri persikraustė į keramiko dirbtuvę. Iš kilometrinių molio „sliekų“ menininko rankos suformavo ištisas skulptūrines kompozicijas.
“Suzani” ciklą I.Baroti žada pratęsti, tačiau nuo molinių plokštumų persimes prie labiau reljefiškų sieninių bareljefų. Žada išbandyti ir bronzinę skulptūrą: juk kiekviena medžiaga menininkui diktuoja savus reikalavimus, o ta pati idėja, įkūnyta skirtingose medžiagose, atsiskleidžia naujai. Juolab ir darbo su bronza technologija, turint omenyje liejiniui rengiamas plastilino formas, artima keramikai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ruduo po vasaros bundančioje sostinėje prasideda keramikos bienale ir emalio simpoziumu.

Visi žino, kas yra vyresnių ponių mėgstamas „aksominis sezonas“ Pietų kurortuose. Vilniaus galerijose tą patį laiką galėtume pavadinti moliniu, nes nemažai sostinės parodų erdvių rugsėjį pristato keramikos darbus.
Molinio sezono viršūnė – antroji Vilniaus keramikos meno bienalė, duris atvėrusi „Arkos“ galerijoje. Viena naujovių – galėsime susipažinti su darbais keramikų, gyvenančių ne tik Lietuvoje. Į kvietimą pateikti bienalei savo kūrinių atsiliepė JAV ir Kanadoje dirbantys dailininkai Rimas VisGirda, Alvydas Pakarklis, Nora Aušrienė ir Reed Weir, kurios mamos, skulptorės Elenos Žebrauskaitės-Weir, kūrinių galima rasti Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose.
Speciali komisija ne tik sijojo pateiktus darbus, bet ir rinko bienalės laureatus. Prieš porą metų tokiu pripažintam keramikui iš Panevėžio Egidijui Radvenskui šįmet suteikta galimybė pristatyti autorinę savo kūrinių ekspoziciją. O naująja bienalės laureate pripažinta ir profesoriaus Liudviko Strolio (1905–1996) vardo pinigine premija apdovanota dailininkė Laimutė Matijošaitytė-Martinkienė už kūrinį „Raistas“. Dar dvi piniginės premijos skirtos keramikėms Danutei Jazgevičiūtei ir Konstancijai Dzimidavičienei.
Keramikės Agnės Kondrataitės autorinę parodą „Miestas“ siūlo aplankyti „Lietuvos aido“ galerija. Šios dailininkės lipdomos figūros – plastiškos, tarsi beveidės, keistai sulipusios arba ilgo metalinio strypo pervertos. Kiekvienas žmogus A.Kondrataitės kompozicijose tarsi laukia gyvybę grąžinančio burtininko lazdelės mostelėjimo. (…)

Gėrybės ir nuodai

Galerija „Vartai“ naują parodų sezoną atidarys rugsėjo 11-ąją. Tą vakarą žiūrovams bus pristatomos dvi norvegų menininko Knuto Asdamo instaliacijos. Vienoje jų, specialioje betono ir metalo konstrukcijoje, demonstruojamas autoriaus dokumentinis filmas, pasakojantis Tripolio miesto parodų ir konferencijų komplekso istoriją. Jo statyti septintojo dešimtmečio pradžioje buvo pakviestas vienas garsiausių brazilų architektų Oscaras Niemeyeris, tačiau dėl 1975 m. Libijoje prasidėjusio pilietinio karo pastatas liko neužbaigtas ir tapo karinės amunicijos sandėliu bei sraigtasparnių nusileidimo aikštele, o vėliau buvo tiesiog uždarytas.
Videoinstaliaciją „Tripolis“ prasmingai pratęsia kita K.Asdamo instaliacija, kurią sudaro maždaug trijų tūkstančių knygose, žurnaluose, laikraščiuose ir internete rastų migrantų fotografijų kolekcija. Skirtingos nuotraukos susilieja į vientisą masę, pulsuojančią nuolat iškylančiais ir dingstančiais veidais.
Kartu su norvegu „Vartuose“ savo akciją-instaliaciją „Laikino meno fondas“ pristatys vilnietė Laura Garbštienė. Visą parodos laiką menininkė gyvens kaime, o galerijoje žiūrovams kasdien bus siūloma įsigyti jos miške surinktų ar pačios išaugintų gėrybių. Šalia veiks ir „gamtos pažinimo kambarys“ su nuodingų augalų kolekcija, eksponuojama ant Lietuvos paviljono 54-ojoje Venecijos bienalėje katalogo lapų. Pasak menininkės, katalogas herbariumui buvo pasirinktas visiškai atsitiktinai: tiesiog knygos popierius buvo labai minkštas ir tinkamas augalams eksponuoti. Katalogų šūsnys – kiekvieno aktyvesnio parodų lankytojo problema, nes tokie leidiniai greitai praranda aktualumą ir užima brangią vietą namų lentynose.

Iš užmaršties

„Kuntskamera“ siūlo susipažinti su dailininkų Krinickų šeimos kūrybiniu palikimu. Ramazanas Krinickas (1904–1983) – totorių kilmės scenografas, Mstislavo Dobužinskio mokinys. Dirbo dailininku Kauno teatruose, kūrė plakatus, pašto ženklus, iliustravo knygas, iš senos kartografinės medžiagos braižė žemėlapius. Natalija Luščinaitė-Krinickienė (1905–1998) – skulptorių Kajetono Sklėriaus ir Juozo Zikaro mokinė. 1931 m. baigusi Kauno meno mokyklą pradėjo energingai dalyvauti parodose. Jungtinė paroda „Iš užmaršties…“ kviečia atrasti šiuos nepelnytai primirštus autorius, pasigėrėti tarpukario estetine dvasia ir nuoširdumu persismelkusia jų kūryba. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.