Artėjančioje Vilniaus knygų mugėje planuoja pasirodyti populiarus Izraeilio rašytojas Etgaras Keretas. O prieš mugę Lietuvos knygynuose pasirodys šio autoriaus apsakymų knygą “Ilgintis Kisindžerio”. “Veide” pristatome keletą ištraukų iš šio kūrinio.

Lašai

Mano mergina sako, kad Amerikoje kažkas išrado vaistą nuo vienišumo jausmo. Ji tai vakar išgirdo per „Cahalio Bangų” (populiari radijo stotis) laidą „Šešiasdešimt sekundžių“ ir jau rašo laišką sesei, kad nupirktų jai kokią dėžę ir atsiųstų paštu. Per „Šešiasdešimt sekundžių“ sakė, kad Rytinėje pakrantėje jais prekiauja visi parduotuvių tinklai, o Niujorke jie jau tapo tikru hitu. Būna dviejų pavidalų: lašai ir purškiami. Mano mergina prašė lašų – ji nenori būti vieniša, bet tai ne priežastis kenkti ozono sluoksniui.
Vaistų įsilašini į ausį ir po dvidešimties sekundžių nebesijauti vienišas. Ten smegenyse įvyksta kažkoks cheminis procesas, per radiją aiškino, bet mano draugė nesuprato. Jos nepavadinsi Marija Kiuri, tiesą sakant, ji kiek kvailoka. Visą laiką tik sėdi ir galvoja, kaip aš ją apgausiu, paliksiu ir panašiai. Bet aš ją myliu, beprotiškai myliu. Dabar, sako ji, parėjusi iš pašto, ji jau gali su manimi nebegyventi. Nes tuojau atvyks lašai, ir jai jau nebebus baisu likti vienai.
Palikti mane? Sakau aš. Dėl lašų? Kodėl? Aš juk ją myliu, beprotiškai myliu. Eik, jei nori, sakau jai, bet žinok, kad jokie susmirdę ausų lašai tavęs nemylės taip, kaip aš. Tik štai ausų lašai jos niekuomet ir neapgaus. Šitaip ji atsako ir išeina. Tarsi aš ją būčiau apgavęs.
Dabar ji išsinuomojo palėpę Florentine ir per dienas laukia paštininko. Man paštas nerūpi, visiškai nejaudina, be to, neturiu draugų užsienyje, kurie man kažin ką siuntinėtų. Jei turėčiau, seniai būčiau pas juos išvažiavęs. Eičiau su jais išgerti ir pasakočiau apie savo nelaimes. Dažnai juos apkabinčiau, nesidrovėčiau prie jų verkti ir panašiai. Galėtume šitaip leisti metus, nugyventi visą gyvenimą. Natūralu ir tikra, ir nereikia jokių lašų.

Bateliai

Holokausto atminimo dieną su mokytoja Sara nuvažiavome penkiasdešimt septintuoju autobusu į Volynės žydų muziejų, ir aš pasijutau labai svarbus. Dauguma vaikų klasėje buvo kilę iš Irako, išskyrus mane, mano pusbrolį ir dar tokį Drukmaną, ir tik mano vieno senelis žuvo per holokaustą. Volynės muziejus buvo gražus ir puošnus, visas pastatytas iš prabangaus juodo marmuro. Ten buvo daugybė liūdnų nespalvotų nuotraukų bei užrašų apie žmones, šalis ir žuvusiuosius. Mes poromis ėjome tarp nuotraukų, mokytoja sakė jų neliesti. Bet aš paliečiau tokią kartoninę, kurioje liesas išblyškęs vyras verkė laikydamas sumuštinį. Ašaros riedėjo jo skruostais, palikdamos linijas lyg ant asfalto, o Orit Salem, su kuria ėjau poroje, pažadėjo pasiskųsti mokytojai, kad liečiau. Aš atšoviau, kad dėl manęs ji gali sakyti kam nori, kad ir direktorei, man nerūpi. Tai mano senelis, ir aš galiu liesti ką panorėjęs.
Po nuotraukų mus nuvedė į didelę salę ir paleido filmą apie mažus vaikus, kuriuos sugrūdo į vagoną ir uždusino dujomis. Vėliau ant scenos užlipo kažkoks laibas senukas ir papasakojo, kad naciai buvo nuožmūs žudikai ir kaip jis jiems keršijo, net vieną kareivį pasmaugė savomis rankomis. Šalia manęs sėdintis Džerbis pasakė, kad senis meluoja, iš jo išvaizdos matyti, kad jis negalėtų parguldyti jokio kareivio. Tačiau aš pažvelgiau senukui į akis ir juo patikėjau. Jo akyse buvo tiek įniršio, kad, palyginti su tuo, visi sporto salėse besipumpuojančių nevykėlių purkštavimai atrodė menki ir bereikšmiai.
Pabaigoje, papasakojęs apie tai, ką veikė per karą, senukas paaiškino, jog tai, ką girdėjome, svarbu ne tik dėl praeities, bet ir dėl dabarties įvykių. Kad vokiečiai tebeegzistuoja ir tebeturi valstybę. Kad jis niekada jiems neatleis ir tikisi, jog ir mes taip pat, ir kad šiukštu nevažiuotume lankyti jų šalies. Štai jis prieš penkiasdešimt metų važiavo su tėvais į Vokietiją, viskas atrodė žaviai, o baigėsi pragaru. „Žmonės nelinkę ilgai prisiminti, – kalbėjo jis. – Ypač blogų dalykų. Jie mieliau pamiršta. Bet jūs nepamirškite. Kaskart pamatę vokietį prisiminkite, ką jums pasakojau. Ir pamatę bet kokį daiktą iš Vokietijos – televizorių, kurių daugumą gamina Vokietijoje, ar ką nors kita, – visuomet atminkite, kad po elegantiška komercine pakuote slepiasi detalės ir dalys, pagamintos iš nužudytų žydų kaulų, odos bei mėsos.“
Išeidamas Džerbis dar sykį pakartojo, kad jei šitas senukas kažką pasmaugė, tai jis – balerina, o aš pamaniau, kokia laimė, kad pas mus namie Izraelio gamybos šaldytuvas, nes kam reikia tų problemų.
Po poros savaičių mano tėvai sugrįžo iš užsienio ir parvežė man sportbačius. Mano vyresnysis brolis pasakė mamai, kad aš jų noriu, ir ji man išrinko geriausius. Įteikdama dovaną mama šypsojosi, būdama tikra, kad aš nenumanau, kas tai. Bet aš iškart supratau iš „Adidas“ logotipo ant maišelio. Ištraukiau iš maišelio batų dėžę ir padėkojau. Tai buvo stačiakampio formos dėžė, panaši į karstą. Joje gulėjo du balti bateliai su trimis žydromis juostelėmis ir užrašu „Adidas“ šone. Nereikėjo nė dėžės atidaryti, kad tą suprasčiau.
– Nagi, apsiauk, – pasakė mama, išėmusi iš jų popieriaus gniūžtes. – Pažiūrėsim, ar tinka.
Ji tebesišypsojo, visai nesuprasdama, kas vyksta.
– Žinai, kad jie vokiški? – pasakiau jai, stipriai apkabindamas.
– Aišku, žinau, – nusišypsojo mama. – „Adidas“ – geriausia markė pasaulyje.
– Ir senelis buvo iš Vokietijos, – pamėginau užsiminti.
– Senelis buvo iš Lenkijos, – patikslino mama. Ji akimirkai nusiminė, bet tuoj pagyvėjo, užmovė man batą ir pradėjo rišti. Aš tylėjau. Jau supratau, kad niekas nepadės. Mama nieko nenutuokė. Ji niekada nesilankė Volynės žydų muziejuje. Jai niekas nepaaiškino. Tie bateliai jai tebuvo bateliai, o Vokietija – Lenkija. Tad leidau jai mane apauti ir nieko nesakiau. Nevertėjo jai pasakoti ir dar labiau liūdinti.
Dar sykį padėkojęs mamai ir pabučiavęs ją į skruostą, pasakiau, kad einu žaisti.
– Tik atsargiai! – nusijuokė tėtė nuo savo fotelio salone. – Nenugalabyk batų per dieną.
Aš dar kartą pažvelgiau į blyškios odos batus man ant kojų. Žiūrėjau į juos ir prisiminiau visa tai, ką liepė atsiminti senukas, pasmaugęs vokietį. Aš vėl paliečiau juosteles ir atsiminiau savo senelį kartoninėje nuotraukoje.
– Ar bateliai patogūs? – paklausė mama.
– Žinoma, patogūs, – atsakė už mane brolis. – Čia ne šiaip kokie pigūs kedai, būtent tokius avi pats Kraifas (Hendrik Johannes Cruijff – garsus olandų futbolininkas).
Aš iš lėto nuėjau prie durų, pirštų galiukais, stengdamasis kuo mažiau spausti batelius. Šitaip atsargiai nutipenau iki žaidimų aikštelės. Ten vaikai iš Borochovo mokyklos buvo pasidaliję į tris komandas: Olandijos, Argentinos ir Brazilijos. Olandijai kaip tik trūko žaidėjo, todėl jie sutiko mane priimti, nors paprastai nė už ką neįsileidžia vaikų iš kitų mokyklų.
Žaidimo pradžioje aš dar prisiminiau nespardyti kamuolio batų nosele, kad seneliui neskaudėtų, bet po kurio laiko užmiršau, – senukas iš Volynės muziejaus sakė, kad žmonės pamiršta, – ir net įmušiau lemiamą įvartį iš oro. Tik po žaidimo vėl prisiminiau batus ir į juos pažvelgiau. Staiga jie tapo tokie beprotiškai patogūs ir atrodė labiau spyruoklingi nei tada dėžėje.
– Tai bent įvartis, ką? – priminiau seneliui pakeliui namo. – Vartininkas net nesusigaudė, iš kur jam kliuvo.
Senelis nieko nesakė, bet pėdomis jaučiau, kad ir jis patenkintas.

Iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempertaitė

Apie autorių ir knygą

Fokusininkas bando iš cilindro ištraukti triušį, bet išima tik jo galvą; vaikinas pirmą sykį parsiveda namo merginą, bet pamato, kad geriausias draugas „pažymėjo“ jo duris; jaunuolis baigia burtininkų mokyklą, tačiau greitai sužino, kad gali toli gražu ne viską; du studentai susiremia su šaligatviu ir laimi; abipusę neapykantą jaučiančios vaikino motina ir mergina reikalauja viena kitos širdies…
Šių istorijų autorius Etgaras Keretas (gim. 1967 m.) – garsus Izraelio rašytojas, kuriantis apsakymus, grafinius romanus ir filmų scenarijus. „Ilgintis Kisindžerio“ – antroji pripažinimą jam pelniusi knyga, kurią sudaro 49 trumpi, taiklūs ir neretai siurrealistiniai apsakymai.
Salmanas Rushdie E.Keretą įvertino tokiais žodžiais: „Puikus rašytojas… nepanašus į jokį kitą man žinomą autorių. Būsimos kartos balsas.“