Pasaulyje daug dėmesio skiriama GINI indeksui, kuris rodo kokia dalis pajamų tenka 10 proc. turtingiausių visuomenės atstovų, o Lietuvoje jis mažai aptarinėjamas.

Per 20 paskutinių metų GINI indeksas Lietuvoje nuolat augo, išskyrus du laikotarpius, tai 2000 m. ir 2011 m., kai Lietuvos valdžioje dirbo konservatoriai. Per 2013 metus, grįžus valdyti socialdemokratams, GINI indeksas vėl šoktelėjo aukštyn, ir Lietuva jau tapo viena iš „lyderių“ visoje Europoje. Vadinasi Lietuvos turčiai tapo dar turtingesni, o skurdžiai dar labiau nuskurdo.
Viskas paprastam Lietuvos turčiui
Išklausęs 2012 m. socialdemokratų rinkimų lozungus ir šūkius apie „paprastą žmogų“, tikėjausi, kad Lietuvoje padaugės socialinės atsakomybės ir sumažės skurdas. Prieš rinkimus dabartinę koaliciją sudarančios partijos rungtyniavo žarstydamos pažadus rūpintis „paprastais žmonėmis“, tačiau gavus valdžią viskas vyksta priešingai. Lietuvos kairieji proteguoja turčius ir jiems pataikauja, o skurdas ir nelygybė auga didžiuliu greičiu. Kaip teigia prof. Romas Lazutka, 90 proc. bankų indėlių priklauso 3-5 proc. šalies gyventojų.
Ar dabartinė valdžia, kaip buvo žadėjusi prieš rinkimus rūpinasi „paprastais žmonėmis“? Atvirkščiai.
Nieko nelaukiant buvo pakeltos Seimo narių, teisėjų ir aukštųjų pareigūnų algos. Paties Ministro Pirmininko alga papilnėjo 2 tūkstančiai litų. Maža to, gruodį Vyriausybė nutarė padidinti nacionalinių ir valstybinių įstaigų vadovų bei aukščiausiojo lygio darbuotojų atlyginimų priedus. Šie priedai galės siekti 2 atlyginimų dydį. 2009 metais šis dydis buvo gerokai sumažintas. Taip pat sudarytos galimybės taikyti didesnius tarnybinių atlyginimų koeficientus bei priedų ir priemokų dydžius biudžetinių įstaigų vadovams, jų pavaduotojams, struktūrinių padalinių vadovams ir jų pavaduotojams (jų galimi priedai 2009 metais buvo sumažinti 30 proc.).
Turčiai tikrai negali daugiau mokėti mokesčių
Kai paklausi emigrantų, kodėl jie išvažiuoja iš Lietuvos, dažnas atsakymas būna – dėl didelės socialinės neteisybės. Jauni žmonės nemato perspektyvų užsidirbti, nes turi mokėti beveik 40 proc. mokesčių nuo pajamų. Tačiau labai maža dalis žmonių, kurie turi daug turto, moka menkus kelis procentus. Kaip nekeista tokių žmonių gausu Seime ir būtent socialdemokratų ar darbiečių frakcijose. 2011 m. Viktoras Uspaskichas nurodė turįs daugiau kaip 60 milijonų litų, jo pajamos buvo 1,6 milijono litų, o mokesčių jis sumokėjo beveik 7 tūkstančius litų. Apytiksliai išeina, kad sumokėti mokesčiai sudaro 0,44 procento metinių pajamų. Vladimiras Romanovas deklaravo daugiau kaip 180 milijonų litų turto, gavo 20 milijonų litų pajamų ir sumokėjo 135 tūkstančius litų mokesčių. Kiek čia procentų išeina? Šiek tiek daugiau negu 0,67 proc. Ir sąrašą galima tęsti. Taigi „paprastas žmogus“ turi mokėti apie 37,5 proc., o turčius?
Kai Seime pasiūliau nors truputi praplėsti ratą žmonių, kurie mokėtų už prabangų nekilnojamąjį turtą, buvau nušvilptas ir sukritikuotas ne dešiniųjų, bet oponentų iš kairės Mečislovo Zasčiurinsko ir Broniaus Bradausko.
Progresinių mokesčių apgaulė
Socialdemokratai jau antrą dešimtmetį entuziastingai pakalba apie progresinius mokesčius. Tačiau tokių mokesčių įvedimas – tai fikcija ir pražūtingas kelias Lietuvai. Progresiniai mokesčiai, kokius siūlo kai kurie socdemai, tai kai kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau procentų turi mokėti. Taigi žmonės, kurie siekia karjeros, daug mokosi, turi aukščiausią kvalifikaciją bus baudžiami didesniais mokesčiais. Kaip su tokia politika į Lietuvą prisikviesti investuoti tokias pirmaujančias pasaulio kompanijas kaip „Barclay‘s“ ar JAV mokslinių tyrimų bendrovę „Thermo Fisher Scientific“, kurios savo darbuotojams moka didelius atlyginimus. Gal jos tada verčiau vilios lietuvius dirbti į savo biurus užsienyje, kur nėra didėjančių mokesčių?
Progresiniai mokesčiai aišku patinka Lietuvos turčiams, kurie neturi arba turi labai mažai pajamų iš darbo santykių. Jie gyvena ne iš darbo, o iš kapitalo – įmonių nešamo pelno, nekilnojamojo turto, vertybinių popierių, aukso ir kitų turtų. O nors truputi padidinti kapitalo mokesčių ir savo ruožtu sumažinti mokesčius dirbantiems, kairieji jokiu būdu nesutinka.  Nors tik taip galima pasiekti bent kiek didesnį teisingumą. Prieš tokius siūlymus pakyla tų apsimestinių kairiųjų partijų bičiuliai milijonieriai, kurių taip gausu aukštuose postuose.
Taigi, pasak socialdemokratų, kurie dirba ir siekia pačių aukščiausių, rinkoje labiausiai vertinamų žinių, kurie dėl savo darbštumo ir gebėjimų daro karjerą, tegu moka dar daugiau, o kurie jau yra pralobę iš kitų darbo, paversto jų asmeniniu kapitalu ir turtais, mokesčių tegu moka po kokius 0,5 proc. Įdomūs tie mūsų socdemai, per kurių valdymo metus visada padidėja socialinė nelygybė.

Artėjant Kovo 11-ajai savaitraštis „Veidas“ paskelbė Lietuvos gyventojų apklausą, kuri parodė, kad beveik 90 proc. gyventojų bent kartais didžiuojasi esantys lietuviai.

Smagu girdėti, nors ir nebuvo klausiama ar didžiuojatės esantys Lietuvos piliečiai, bet lietuviai… O kaip atsakė mūsų šalies tautinės mažumos? Jau girdėti balsų, kad toks klausimas yra politiškai nekorektiškas ir gal net diskriminuojantis?! Gal tautybė – tai tėra išsigalvojimas ir praeities reliktas?
Daugelis valstybių – tautinės, bet ar tai blogai?
Šmaikštuolis apžvalgininkas ir visuomenės veikėjas Andrius Užkalnis (kurio mintims, beje, dažnai pritariu), neseniai parašė, kad tautybės pabrėžimas – tai necivilizuotumo požymis, atgyvena ir istorinis reliktas. Argumentuodamas šias mintis ponas Užkalnis dar pridėjo, kad kunigaikščiai lietuviai ir lietuviška istorija – tai mitas.
Tokia nuomonė nėra vieniša. Dažnai sutinkami žmonės, norėdami pasirodyti „moderniais liberalais” ar „mąstančiais globaliai” neigia tautybę, kaip primestą ir nereikalingą spaudą.
Tokios diskusijos Lietuvoje lyg tyčia kyla reguliariai vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6 dieną. Be to, tai nėra išskirtinis Lietuvos bruožas. Panašūs svarstymai, kas yra prancūziškumas, brito tapatybė ar katalonas yra ispanas ir taip toliau, būdingi visoms tautinėms valstybėms. O tautinių valstybių pasaulyje dauguma, išskyrus taip vadinamą „naująjį pasaulį” ir arabų valstybes.
Tautybės menkinimas versus tautybės aukštinimas
Siekis sumenkinti tautybės reikšmę atsirado lygiai tada, kai tautybė pradėjo būti sureikšminama. O tai sąlyginai galima datuoti XIX amžiumi, kai feodalines valstybes galutinai ėmė keisti tautinės.
XIX a. ir Lietuvoje reiškėsi dvi tendencijos. Viena jų žemino lietuvybę, kaip „valstietiškos prigimties“ tautiškumą, ir aukštino „bajorišką“ sulenkėjimą. Kita, atvirkščiai, romantizavo lietuviškąją pradą – tiek kalbinį, tiek istorinį, tiek charakterio.
Alternatyvą stiprėjančiam nacionalizmui pasiūlė Karlas Marksas ir komunistai. Jie skelbė, kad visų svarbiausia yra klasių kova, o tautos tėra buržuazijos išgalvojimas, ir kadangi „darbininkai neturi tėvynės”, tai jų pergalė ir „proletariato įsiviešpatavimas tik pagreitins tautų išnykimą”. Beje Vladimiras Leninas 1917 m. skelbė tautų apsisprendimo laisvę. Tačiau tai jis suprato savotiškai, kaip apsisprendimo „laisvę“ jungtis į kuriamą Sovietų Sąjungą, kurioje visų šalių žmonės ateityje bus „lygūs ir tautų nebeliks“. Lietuvoje tuo metu tokias idėjas puoselėjo Lietuvos komunistai, ypač nacionaliniam jos valstybingumui priešiškas Vincas Kapsukas. Vėliau, kai tautos nepanorėjo „laisvai jungtis“ į sąjungą, teko panaudoti Raudonąją armiją, kurią to meto jaunai Lietuvos valstybei teko išprašyti jėga.
Lygiai taip pat ir 1990-jų kovo 11-ąją kai pagaliau ištrūkome iš sovietinės vergijos, pirmiausia ko atsisakėme, – tai prievartinio nutautinimo, o pirmiausia ką atstatėme – tai reikšmingus tautiškumo ženklus.
Tautos bent jau artimiausioje perspektyvoje neišnyks
Globalistai gali skelbti, kad tautybė yra reliktas, kaip ir religija, šeima, valstybė, kalba, kultūra ir t.t. Net žmonių vardai ir pavardės gali būti traktuojami kaip reliktas, juk šiais laikais užtenka turėti asmens kodą…
Tačiau tautybės neigimas gali kelti ir kitą ypač svarbų klausimą, o kam tada reikalinga Lietuvos valstybė?
Lietuvos valstybė yra kuriama lietuvių tautos, ir jos misija yra puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą, istoriją, meną, architektūrą ir kitas mūsų bendruomenę pasaulyje išskiriančias ypatybes. Jeigu nėra lietuvių tautos, tai kodėl Lietuvai netapus naujosios Federacinės Europos kokia nors 2001-ja valstija… (įdomu, ar tokias idėjas siūlantys žmonės švenčia kovo 11-ją?)
Tautinės savigarbos turėjimas, žinoma, negali būti pretekstas žeminti kitas tautas. Galima tik pavydžiai prisiminti, kaip tautininkų valdomoje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo gerbiamos tautinės mažumos.
Taigi, nors jau daugiau nei prieš 150 metų imta pranašauti apie tautinių valstybių pabaigą, tačiau tautybės reikšmę kol kas galima paneigti tik virtualioje erdvėje. Realybėje žmonėms tautiškumas yra svarbus kaip savo išskirtinumo ir tuo pačiu bendrystės su kitais žmonėmis ženklas.
Todėl visus, sveikinu tautinės valstybės atkūrimo šventės proga – su Kovo 11-ąja!

Seime svarstant didesnės vertės nekilnojamojo turto, automobilių ir kitus prabangos mokesčius, komentatoriai ir apžvalgininkai ėmė kaltinti TS-LKD nukrypus nuo savo ideologinių vertybių. Tačiau ar tikrai pasisakyti už prabangos ir progresinius mokesčius yra išimtinai socialistų privilegija, o „ideologiškai nuoseklūs“ konservatoriai su liberalais mokesčius gali siūlyti tik mažinti? Ne visai taip.

Mokesčiai nenusako ideologijos

Klaidingas mitas yra per požiūrį į mokesčius skirstyti politikus pagal politines pažiūras. Tokį požiūrį Lietuvoje plėtoja Laisvosios rinkos institutas. Iš tikro mokesčiai, jų dydis ir forma nėra ideologinė vertybė pati savaime. Tačiau jie svarbūs kai siekiama tikslų, kuriuos gali lemti ideologija.

Prieš krizę Rytų Europa vienu iš pagrindinių tikslų laikė investicijų pritraukimą, o investuotojams patrauklesni yra proporciniai mokesčiai, todėl natūralu, kad visos partijos, taip pat ir socialdemokratų, pasisakė už proporcinius mokesčius. Šiandien, krizei paryškinus socialinius skirtumus tarp gyventojų sluoksnių, visuomenė labai jaučia socialinius netolygumus ir atsivėrusias skurdo bei turto žirkles, todėl valdanti koalicija privalo reaguoti į rinkėjų nuomonę.

Liberalai kartais pratrūksta, kad mokesčiai yra „blogis“, ir kad juos verta mažinti kuo labiau ar apskritai naikinti. Verta abejoti tokio negatyvaus požiūrio į mokesčius liberalumu. Skaitant liberalizmo idėjinio tėvo Adamo Smitho veikalus, matyti, kad jam didžiausia vertybė yra susitarimas. Taigi jeigu visuomenė susitaria dėl kitokių mokesčių, ar liberalu yra negerbti tokio susitarimo? Jeigu reikėtų įvardinti liberaliausią pasaulio valstybę, ne vienas nurodytų JAV ar Jungtinę Karalystę. Nors JAV politikui apsiskelbti socialistu, būtų tolygu, sužlugdyti savo politinę karjerą, tačiau abiejose veikia progresiniai mokesčiai.

Tad į bandymus tam tikras mokesčių sistemas laikyti „dešiniosiomis“, o kitas „kairiosiomis“ reikia žiūrėti atsargiai.

Daugiau solidarumo per mokesčius

Lietuvą užklupus krizei ypač paaštrėjo socialiniai skirtumai. Žmonės, kurie turėjo sukaupę kapitalo, per krizę neretai ne tik nesumažino turto, bet jį dar padidino. 2009 m. bankai siūlė net 9-12 proc. metinių palūkanų už indėlius, kuriuos draudžia valstybė. Investavus į akcijų rinkas 2009 m. kovą, per metus nesunkiai buvo galima uždirbti 100 proc. pelno. Tuo tarpu mokesčiai, Lietuvoje valdant socialdemokratams, buvo orientuoti į darbą, atleidžiant kapitalą. Žmonės, gaunantys mažas pajamas, mokesčiams skiria nuo trečdalio iki pusės savo biudžeto, kai tuo tarpu turtingesnieji mokesčiams atseikėja vos kelis procentus. Štai vasarį viešai pasirodė duomenys, kad Viktoras Uspaskichas, valdantis 65 mln. litų turtą, per metus gavo 8,5 mln. litų pajamų, o gyventojų pajamų mokesčių sumokėjo vos 10 tūkst. litų.

Gyventi prabangiai, būti turtingam nėra smerktina ar draudžiama. Visuomenei labai reikia, kad kuo daugiau žmonių gyventų pasiturimai, kuo daugiau Lietuvoje būtų milijonierių. Tačiau jau nuo seniausių laikų turtingesniųjų parama savo bendruomenei yra vertinama dorybė. Ir atvirkščiai, tokio indėlio vengimas laikomas visuomenės problema.

Senovės Graikijoje turtingesni miestiečiai privalomai turėdavo atlikti liturgijas. Liturgija – turtingų piliečių prievolė tautai: mokyklų, našlaičių prieglaudų išlaikymas, karo laivų statyba bei priežiūra ir kt. Biblija taip pat moko: „Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje“ (Įst. 15,11). Dabar liturgijų nėra, o pareigą rūpintis viešosiomis gėrybėmis yra perėmusi valstybė. Tačiau tai nereiškia, kad išnyko turtingųjų pareiga pagal galimybes prisidėti prie viešųjų gėrybių finansavimo.

Taigi konservatoriai, ypač po susijungimo su krikščionimis demokratais, visada pabrėžia, kad didelė visuomenės vertybė yra socialinių grupių santarvė. Jeigu didesnės bendruomenės santarvės galima pasiekti per mokesčius, tai kodėl atmesti šį instrumentą? Santarvės, solidarumo ir teisingumo trūkumą jaučia dauguma gyventojų, tai kaip pagrindinę emigracijos priežastį nurodo ne vienas tautietis. Todėl parlamentas privalo reaguoti į žmonių nuomonę. Apmaudu, kad ne visi politikai solidarizuojasi su Tauta. Prieš prabangos mokesčius balsavo tvarkiečiai, darbiečiai ir socialdemokratai. Atsitiktinai ar ne, tačiau būtent šiose partijose gausu turtuolių