Aušra LĖKA

Verslo įmonė turi savo mokslo centrą. Lietuvoje tai vis dar skamba egzotiškai, bet tokių faktų jau yra, tiesa, nedaug. Kitose ES šalyse daugiausia lėšų moksliniams tyrimams skiria verslas, Lietuvoje – valdžia. Gal todėl dalis  mokslininkų vis dar mano, kad juos privalo išlaikyti valstybė, tad jiems neturėtų rūpėti pritaikyti savo tyrimų praktiškai ir iš to užsidirbti. „Veidas“, kartu su Lietuvos mokslo taryba ir Ūkio ministerija penktą kartą skelbdamas lietuviškojo „Mini Nobelio“ laureatus, ieškojo kitokių – mokslo ir verslo simbiozės sėkmės pavyzdžių.

Doc. dr. Kęstutis Buinevičius 2013 m. ta­po pirmuoju biokuro katilus gaminančios „Enerstenos“ etatiniu darbuotoju mokslininku. Šiandien įmonės Mokslinių tyrimų ir ­vystymo centre – jau 14 darbuotojų, o kas­met centras padidėja.

Mokslinininkai kainuoja, bet atsiperka

„Kuriame naujas technologijas kurui, turime eksperimentinę bazę, laboratoriją joms iš­bandyti. Kuriame ir naujus produktus – visi „Eners­tenos“ gaminiai prasideda mūsų centre. Da­lį darbų darome orientuodamiesi į arti­miau­sią laikotarpį, dalį – į tolesnę ateitį“, – ką verslo įmonėje veikia mokslininkai, pasakoja centro direktorius K.Buinevičius.

Kasmet visai naujų daiktų, kurių iki tol įmo­nė negamino, centras sukuria apie penkis, bet, kaip patikslina K.Buinevičius, tie daiktai tikrai nemaži: koks 50 ar 100 t garo sveriantis katilas ar šildytuvas – ne kokia naujos formos saga, o di­deli įrenginiai, kuriems pagaminti reikia daug visų grandžių darbo. Pavyzdžiui, „Eners­tenos“ mokslininkai yra sukūrę naujo tipo garo katilus, kūrenamus  šiaudų granulėmis ar grū­dų atliekomis, kondensacinius ekonomaizerius, ku­riuose visiškai išnaudojama dūmų šiluma.

Mokslo ir verslo simbiozė duoda rezultatą, bet ir kainuoja: „Enerstenai“ per metus cen­tras kainuoja per 300 tūkst. eurų.

„Jei neduotume naudos įmonei, centro ne­laikytų, o dabar vis daugėja jo darbuotojų, per­­kama nauja įranga, prietaisai. Įmonei mokslininkai atsiperka, nes taip ji per gana trumpą laiką gali pasiekti aukštą technologinį lygį ir konkuruoti rinkoje“, – neabejotiną investicijų grąžą vardija K.Buinevičius. Bet, žinoma, įmonė turi būti pakankamai nemaža ir pelninga, kad galėtų sau leisti investuoti pinigus į mokslą, nes šios investicijos atsiperka ne iš karto, tam reikia laiko.

Taigi įmonei mokslininkai – privalumas. Ta­čiau ar nesijaučia prastesni mokslininkai, dirban­tys ne kokioje autoritetingoje mokslo šventovėje, o verslo įmonėje?

K.Buinevičius, viena koja moksle, o kita – versle jau 20 metų, mano esant atvirkščiai. Skai­­­tydamas paskaitas studentams jis pateikia ži­nių ne iš knygų, o įgytų tiriant praktinius da­lykus, darant bandymus, eksperimentuojant, tad studentai tik laimi. Centro mokslininkai savo tyrimų medžiagą, jei ji nėra konfidenciali, publikuoja ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose, skaito pranešimus mokslo konferencijose.

Verslininkų, suvokiančių, kad šiuolaikiniame versle konkuruoti labiau apsimoka ne pigia darbo jėga, o inovatyvumu, atsiranda vis daugiau. Jei ne toks suvokimas, šeimos verslo tekstilės įmonė pakaunėje galėjo likti tokia kaip daugybė nepriklausomos Lietuvos rinkos ekonomikos pionierių – nedidukių mezgančių ir siu­vančių įmonėlių, kurios taip ir neišaugo iš gariūninio verslo modelio.

Bet „Garlita“ šiandien neprilygstama unikalios aprangos NATO ir kitoms kariuomenėms kūrėja. Įmonė pirmoji Europoje trikotažo ap­rangos gamybos procese pritaikė žaliavas su nanotechnologijomis, jos pagaminta apranga gali atbaidyti vabzdžius, saugoti nuo ultravioletinių spindulių ir bakterijų, kai reikia – šildyti, kai reikia – vėsinti.

„Garlitos“ direktorius Juozas Martikaitis pa­­sakoja, kad su pagrindiniu įmonės partneriu gaminant produkciją NATO, Austrijos mokslinių tyrimų institutu, bendradarbiaujama jau 12 metų, dirbama ir su Lietuvos tekstilės institutu, KTU. Kasmet „Garlita“ į mokslo tyrimus in­vestuoja apie pusę milijono eurų.

„Rūtos“ saldainių įmonės sėkmės priežastimi tapo technologiniai įrenginiai, į kuriuos in­vestuota 250 tūkst. eurų, taip pat partnerystė su Aleksandro Stulginskio universitetu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutu.

Per dešimtmetį „Rūta“ įgyvendino apie 20 projektų, susijusių su inovacijų diegimu. Pa­vyz­džiui, įmonė gamina inovatyvius gaminius naudodama itin perspektyvią džiovinimo technologiją – liofilizaciją, kai vaisiai ar uogos užšaldomi vakuuminėje erdvėje, kurioje nėra oro, ir džio­vinami šaltyje. Toks konservavimo būdas brangus, tačiau  leidžia išsaugoti beveik visus šviežiuose vaisiuose esančius vitaminus.

„Bioseka“ – biotechnologijų srities startuolis, atliekantis „sunkiųjų“ biotechnologijų tyrimus ir kuriantis naujus medicininius preparatus. Įmonė, bendradarbiaudama su Vilniaus uni­versiteto Medicinos fakultetu ir Izraelio biotechnologijų įmone „GeneArrest Ltd“, su­kū­rė technologiją, naudojamą naujos kartos an­tibakteriniams preparatams kurti ir padedančią spręsti globalią bakterinių infekcijų at­sparumo antibiotikams problemą. Įgyvendindama mokslinių tyrimų ir inovacijų projektą bendrovė įdarbina Lietuvos bioinformatikos, mikrobiologijos ir biochemijos specialistus, į Lie­tuvą pakvietė dirbti lietuvių mokslininkų bei tyrėjų, dirbusių JAV ir Jungtinėje Karalys­tėje.

„Thermo Fisher Scientific Baltics“ – moderniųjų biotechnologijų bendrovė, kurianti ir pa­saulinėms rinkoms gaminanti produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai – tiriant genų sandarą, raišką ir įvairovę, kuriant naujus įgimtų, paveldimų ir užkrečiamųjų ligų diagnostikos metodus.

Bendrovės mokslinis potencialas sutelktas Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centre, kuriame dirba apie 90 tyrėjų, – tai vienas didžiausių privačių tyrimų centrų Baltijos šalyse. Tyrėjai vykdo fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus. Centras taip pat atsakingas už eksperimentinę plėtrą, t.y. mokslinių tyrimų pasiekimų pavertimą numatomais gaminti ir pardavinėti naujais ar pagerintais biotechnologijų produktais.

Ir mokslas mokosi verslauti

„Patys darom verslą – turim dvi parduotuves, vieną Kaune, kitą Babtuose. Patys užtikrina­me visą ciklą: patys užauginame, patys sugalvojame produkto idėją, patys pagaminame, pa­tys parduodame. Kitų biudžetinių įstaigų, ku­rios gamintų galutinį produktą, nėra, o mes tai darome. Verslumo mokslininkams irgi reikia mokytis“, – mano Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto direktorius dr. Audrius Sasnauskas.

Jis pasakoja, kad Babtuose įsikūrusius moks­lininkus verslas vis dažniau atranda. Bet mokslininkai, ir patys ėmęsi kurti bei gaminti sa­vo produkciją, džiaugiasi, kad kai patys ją parduoda, patys ir uždirba.

Jų sukurtų saldainių receptūros – įdomių ir sveikų derinių: morkų ir moliūgų ar slyvų ir juodųjų serbentų. O sultys spaudžiamos tik iš vienos veislės, nemaišant skirtingų, tada gaunamas visai kitas prieskonis. Išskirtinės kokybės ieškoma ir padažams, pagardams, uogienėms, nes siekiama pagaminti išskirtinį, kokybišką, sveiką produktą.

O to paties Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto direktorius dr. Gintaras Brazauskas pasakoja, kad iš mokslinių tyrimų paslaugų privačioms, dažniau­siai stambioms užsienio kompanijoms institutas uždirba iki trečdalio savo biudžeto. Mokslininkams stambios kompanijos, sukūrusios kokį naują, pavyzdžiui, augalų cheminės apsaugos, produktą, užsako ištirti jo tinkamumą Lietuvos sąlygomis, testuoja jį įvairiose šalyse.

Mokslininkai siūlo ūkininkams ir savo su­kur­tų veislių augalų. Bet kad Lietuvos ūkininkai ar verslas pats inicijuotų kokį tyrimą, tokio ben­dradarbiavimo, pasak  G.Brazausko, – tik pra­dinė stadija. Bet jis tikisi, kad pradedama vykdyti sumanios specializacijos programa padės verslo ir mokslo atstovams labiau atrasti vieniems kitus.

Mūsų ir kitų šalių požiūris į mokslą skiriasi

2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu Lie­tuvos mokslinių tyrimų ir inovatyvios ekonomikos pajėgumams stiprinti, įgyvendinant vadinamąsias sumanios specializacijos programas, numatyta skirti beveik 660 mln. eurų.

„Išskirtos šešios prioritetinės kryptys, ap­imančios tas sritis, kuriose yra didžiausia proveržio, pasiekto bendromis verslo ir mokslo pa­stangomis, tikimybė, išnaudojant turimą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų potencialą ir atliepiant globalias tendencijas“, – aiškina ūkio ministras Evaldas Gustas.

Tai energetika ir tvari aplinka; sveikatos technologijos ir biotechnologijos; agroinovacijos ir maisto technologijos; nauji gamybos procesai, medžiagos ir technologijos; transportas, logistika ir informacinės bei ryšių technologijos; įtrauki ir kūrybinga visuomenė.

Tikimasi, kad bus efektyviai panaudoti mokslo ir verslo slėniai, iš ankstesnio ES finansavimo laikotarpio lėšų įgiję milijonų vertės aparatūros.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) ekspertai, nors išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik triskart – nuo 345 mln. Lt 2002 m. iki 1025,5 mln. Lt 2012 m. ir augimo tempais gerokai pralenkė ES vi­durkį.

MOSTA analitikai atkreipia dėmesį į dar vie­ną išskirtinumą: kitose ES šalyse daugiausia lėšų MTEP skiria verslas, o Lietuvoje – valdžia. Privačiame sektoriuje vykdomiems MTEP Lie­tuvoje skiriama apie 20 kartų mažiau lėšų nei vidutiniškai ES (vertinant perkamosios ga­lios standartais vienam gyventojui).

Maža to, Lietuvos MTEP finansavimas tam­pa vis labiau priklausomas nuo ES ir kitų donorų paramos: maždaug trečdalis valstybės mokslui skiriamų lėšų – iš ES ir kitų tarptautinių fon­dų. Vadinasi, daro išvadą MOSTA ekspertai, viena kertinių MTEP politikos problemų – kaip paskatinti privatų sektorių intensyviau fi­nansuoti MTEP.

Beje, dar vienas mūsų išskirtinumas: Lie­tuva stipriai skiriasi nuo daugelio kitų ES šalių ir pagal tai, kas gauna MTEP finansavimą. MOSTA išanalizavo, kad Lietuvoje daugiau nei pusė MTEP lėšų tenka aukštajam mokslui, o ES – verslui.

Lie­tuvoje susiklostė tradicijos, kad daugiausia MTEP darbų vykdo viešasis sektorius (aukštojo mokslo ir valdžios sektoriai), kuris turi ge­resnę infrastruktūrą, gebėjimų ir patirties šioje srityje. Tačiau ir verslo  sektorius, su­vokdamas MTEP ir inovacijų svarbą savo verslo konkurencingumui, pastaruoju metu gerokai padidino dėmesį šiai sričiai. Statistikos de­partamento duomenimis, 2014 m., palyginti su 2010 m., MTEP finansavimas verslo lėšomis pa­didėjo 64,8 proc., iki 117,2 mln. eurų.

Verslo sektoriuje daugiausia lėšų MTEP skyrė mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos, chemikalų ir chemijos produktų gamybos, kompiuterių, elektroninių ir optinių gaminių, pagrindinių vaistų pramonės gaminių ir farmacinių preparatų, baldų gamybos įmonės.

Tačiau Lietuvos įmonių investicijos į MTEP vis dar vienos mažiausios ES ir 2014 m. siekė 0,3 proc. BVP, o ES vidurkis – 1,3 proc. BVP.

„Unikalių, kokybiškų ir išskirtinių produktų kūrimas ir inovacijų diegimas versle – vienas pagrindinių konkurencinių pranašumų šiuolaikinėje ekonomikoje“, – pabrėžia ūkio minis­tras E.Gustas.

Tad norint išlaikyti ekonomikos konkurencingumą vis svarbesnis bus verslas, kuris savo bendradarbiais padarys mokslininkus.