BFL

Trys klausimai Darbo partijos frakcijos seniūnui Kęstučiui Daukšiui.

– Ar tikėjotės, kad Prezidentė vetuos naująjį Darbo kodeksą? Kokia tokio sprendimo reikšmė?

– Priėmėme tokį Darbo kodeksą, kokį priimti, manėme, yra geriausia. Sklandė kalbų ir buvo signalų, kad Prezidentė gali jį vetuoti. Manau, kad susirinkę aptarsime konkrečius punktus, kuriuos ji vetavo, taip pat svarstysime Prezidentės pasiūlytas pataisas. Tačiau pagal tai, apie ką kalbėjome ir kas vetuota, manau, kad naujojo Darbo kodekso dvasia, pagrindas išliko.

– Prezidentė pateikė 22 pa­siū­lymus naujajam Darbo ko­deksui. Kuriems iš jų prita­riate?

– Sutinku su nuostata, kad darbo ginčuose darbuotojai būtų traktuojami kaip silpnesnė pusė. Kol profsąjungos, kolektyvas silpnas, darbuotojui gintis yra sunkiau. Jei profsąjungos būtų stipresnės, nei yra šiandien, šio teiginio reikėtų atsisakyti.

Juk dabar 93 proc. darbuotojų iš darbo išeina patys, savo noru. Tai reiškia, kad dabar galiojančio Darbo kodekso sąlygos neveikia.

Tačiau aš naująjį Darbo kodeksą vertinu kaip visumą. Tiesiog pataisymai neturėtų pakenkti pačiai jo esmei – siekti greitesnio atsinaujinimo, geresnių sąlygų sudarymo, pagaliau tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamais žmonėmis. Juk dabar 93 proc. darbuotojų iš darbo išeina patys, savo noru. Tai reiškia, kad dabar galiojančio Darbo kodekso sąlygos neveikia. Taigi aptarsime siūlymus, galbūt dar reikia ką pataisyti.

– Kas yra naujojo Darbo kodekso esmė, dvasia, kuri turėtų lik­ti? Kaip manote, kodėl prieš tą  naujo Darbo kodekso dvasią taip sukilo profsąjungos, jaunimas?

– Iš esmės naujojo Darbo kodekso tikslas yra labai aiškiai sutvarkyti darbo santykius. Pirmiausia, kad darbo jėga galėtų laisvai judėti, vadinasi, tai turi apsimokėti ir darbdaviams, ir darbuotojams, nes šiuolaikinėje visuomenėje šiandien gali būti vienoje vietoje, rytoj – kitoje, o poryt – trečioje. Antras svarbus dalykas yra įtvirtinti įvairias darbo formas, juk ne paslaptis, kad ir šiandien žmonės dirba ne viename darbe. Taip pat – kad darbuotojai jaustųsi saugiai, žinotų, jog jei bus atleisti, su jais bus atsiskaityta. Ne taip kaip dabar, kad galiojančiame Darbo ko­dek­­se parašyta, jog atleidžiamam darbuotojui priklauso šešių mėnesių darbo užmokesčio išeitinė išmoka, bet kad jis iš tikrųjų ją gautų, kad išmoka būtų reali. Atsiskaitymą užtikrinti padės ilgalaikio darbo išmokų fondas.

Natūralu, daugumai žmonių saugumo jausmą sukuria pastovumas, o kai kas nors keičiasi, niekas nežino, kaip bus, tad manau, kad pasipriešinimas kilo todėl.

Kitas dalykas – reikia, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau naujų darbo vietų, kurias sukurtų užsienio ar Lietuvos investuotojai. Jei norime, kad jie čia kurtų brangias, gerai apmokamas darbo vietas, darbdaviai taip pat turi jaustis saugūs. Jei įkūrei brangią darbo vietą, o po pusės metų turi daug įvairiausių įsipareigojimų, tai darbdavį verčia pagalvoti. Taigi manau, kad naujasis Darbo kodeksas yra pakankamai subalansuotas.

O prieštaravimų kilo dėl naujovių. Kai svarstėme dabar galiojantį Darbo kodeksą, profsąjungos darė visai tą patį, o dabar jos juk gina senąjį kodeksą, nes prisitaikė ir susitaikė. Natūralu, daugumai žmonių saugumo jausmą sukuria pastovumas, o kai kas nors keičiasi, niekas nežino, kaip bus, tad manau, kad pasipriešinimas kilo todėl. Be to, profsąjungos turėjo progą pakovoti už savo, kaip organizacijų, teises, sulaukti populiarumo. Visa tai aš suprantu ir gerbiu jų pasirinkimą. Be to, ir darbdavių, ir darbuotojų profsąjungų, ir jaunimo pozicijose buvo gerų pasiūlymų ir tokių dalykų, kurie galbūt kilo dėl nesupratimo.

Europos Sąjunga lėtai, bet užtikrintai tampa genetiškai modifikuoto maisto zona. Žingsnis po žingsnio GMO vis labiau skverbiasi į kiekvieno iš mūsų gyvenimus – norime to, ar ne. Europos Komisija priima sprendimus, kuriais atvirai džiaugiasi tam tikro verslo atstovai, tačiau klausimas, ar džiaugsis tuo ES piliečiai?

Nespėjo dar nurimti aistros dėl Briuselio valdininkų leidimo auginti genetiškai modifikuotas bulves, kai Komisijos pareigūnai pranešė dar vieną „džiugią” naujieną – į Europą leidžiamą importuoti 6 GMO kukurūzų rūšis. Suinteresuotų kompanijų atstovai netruko pasveikinti šio biurokratų žingsnio. Ir tuoj pat pridūrė, jog tai tėra tarpinis laimėjimas. Galutinis tikslas – kad kukurūzai būtų ne tik importuojami, bet ir auginami ES.

Stebint, kaip sklandžiai Europoje vyksta GMO invazija, žinia, jog leidimas auginti kukurūzus (ir ne tik juos) netrukus bus suteiktas, tikrai nenustebins. Gal iš tiesų yra taip, kaip sako GMO lobistai? Gal neverta priešintis pažangai, o atsisakiusi visuotinės „modifikacijos” Europa liktų globalios ekonomikos užribyje?

Yra daugybė argumentų, kodėl turėtume sustabdyti procesus, kol jie dar gali būti valdomi. Pirmiausia – žmonių saugumas. Niekas nėra pateikęs nenuginčijamų įrodymų, jog genetiškai modifikuoti organizmai neturės pasekmių mūsų, mūsų vaikų ir anūkų sveikatai. Ne savo noru esame paversti eksperimento dalyviais. Kokie bus jo rezultatai sužinosime galbūt po dešimties, dvidešimties metų, o gal sužinos tik trečia karta po mūsų. Kas atsakys, jei tie rezultatai bus ne patys maloniausi, jeigu jie taps žinomų ar visiškai naujų ligų priežastimi?

Antra, visiškai neaišku, kuo baigsis grubi žmogaus invaziją į natūralią ekosistemą. Ar įsivaizduojame, kaip toliau vystysis, pavyzdžiui, bulvės ir kolorado vabalo genų turintys darinys? Su kuo jis kryžminsis, į ką mutuos? Kaip jis įtakos kitų augalų ir gyvūnų genetiką? Vėlgi, tai klausimai, į kuriuos nėra jokių užtikrintų atsakymų. Ar pajėgsime suvaldyti tai, ką patys sukursime?

Ekonomine prasme atsisakydami natūralaus ūkininkavimo ilgalaikėje perspektyvoje  tik pralošime. Pasaulis jau šiandien baigia persisotinti GMO, konservantais ir įvairiais kitais cheminiais ir biocheminiais priedais. Europa praranda šansą būti natūralaus maisto tiekėja pasaulinėje rinkoje, todėl GMO nauda tėra savęs apgaudinėjimas.

Tai tik kelios priežastys, kodėl GMO revoliucijai reikia kontrrevoliucijos. Galėtume būti jos iniciatoriais ir palaikytojais. Deja, kol kas Lietuvos valdžios institucijose – olimpinė ramybė ir aklas ES direktyvų vykdymas. Bet gal jau atėjo laikas nebetylėti?