K.Girnius

Apie norus griauti Vyriausybę – 3 klausimai Kęstučiui Girniui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui.

Aušra Lėka

– Konservatoriai surinko parašus žemės ūkio ministrės „darbietės“ Virginijos Baltraitienės interpeliacijai, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas raginimų trauktis sulaukė ne tik iš opozicijos, iš Prezidentės, bet net ir iš savo partijos kolegų socialdemokratų, kultūros ministrą Šarūną Birutį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino nedeklaravus interesų, tad konservatoriai jį taip pat ragina trauktis. Pagrindo tokiems siūlymams yra, tačiau kaip derėtų elgtis, jei iki rinkimų – mažiau nei mėnuo?

– Įsivaizduokite, Seimas nubalsuoja pašalinti kurį nors ministrą. Kol kelias savaites ieškoma tinkamo kandidato, Prezidentė jį patvirtina, rinkimai jau ir įvykę, išrinktas naujas Seimas, formuojama nauja Vyriausybė.

Korupcija – rimtas reikalas, bet likus mėnesiui iki rinkimų rengti interpeliacijas yra politinis žaidimas. Rinkėjai tars savo žodį spalio 9 d. ir tada pamatysime, kokia bus kita Vyriausybė. O dabar pašalinti ministrą, kai jam liko dirbti vos keli mėnesiai iki naujos Vyriausybės patvirtinimo, būtų nesusipratimas. Kai kurioms partijoms naudinga parodyti, kad oponentams kyla įtarimų dėl korupcijos, taip jos susirenka taškelių, bet tikrai nereikia kelti interpeliacijų. Politiškai tai yra kai kam naudinga, bet nėra politiškai rimta.

O J.Oleko vietoje neskubėčiau trauktis, nes turi būti aiškiai įrodyta, kad jis buvo atsakingas už neskaidrius pirkimus. JAV, Pentagone, taip pat išaiškinama, kad perkami kavinukai už 7,5 tūkst. dolerių, ir kitų panašių skandalų. Toks išlaidavimas smerkiamas, stengiamasis suvaržyti taisykles, bet po kiekvieno pažeidimo nelaukiama, kad gynybos ministras tiesiogiai prisiimtų už tai atsakomybę, išskyrus tuos atvejus, jei labai aiškūs įrodymai apie jo asmeninę atsakomybę.

– Vieno kito ministro pasitraukimas dar nesukeltų Vyriausybės griūties – po rinkimų Prezidentės iš naujo patvirtintoje Vyriausybėje tebedirbtų daugiau kaip pusė jos narių. Bet kas yra liberalų ir konservatorių raginimai premjerui Algirdui Butkevičiui pasitikrinti pasitikėjimą Seime, t.y. pasitikrinti, ar visa Vyriausybė gali toliau dirbti? Tik rinkimų šou?

– Pradėti tokį žaidimą, kai kadencija jau beveik baigėsi ir bus kuriama nauja Vyriausybė, puikiai žinant, kad valdančioji koalicija tokiu atveju balsuotų vieningai ir opozicijos siūlymai būtų atmesti, – tik rinkimų šou.

Būtų optimalu nurimti ir susitelkti į normalius darbus, pavyzdžiui, Darbo kodekso priėmimą, arba visą dėmesį skirti rinkimams. Man atrodo, kad dabar Seimas turėtų ne posėdžiauti, o padaryti pertrauką ir susikoncentruoti į rinkimų kampaniją, kad būtų kuo daugiau susitinkama su rinkėjais ir kuo daugiau išaiškinama, ką konkrečiai kiekviena partija ketina daryti naują kadenciją.

– Ar, jūsų vertinimu, teisinga kritika specialiosioms tarnyboms, teisėsaugai, kad jos lyg ir daro poveikį politiniams procesams: politinės korupcijos skandalai padažnėja prieš rinkimus, tačiau jų tyrimo procesai užtrunka, kartais subliūkšta?

– Yra neigiamų dalykų, o teisminio tyrimo procesai Lietuvoje apskritai vyksta lėtai. Žinoma, viena, kai skandalas išaiškėja būtent laikotarpiu prieš rinkimus: jei Eligijus Masiulis gavo tuos pinigus būtent tą dieną, kaip teigiama, teisėsauga imasi veiksmų tada, kada tai turi daryti. Bet kiek kartų buvo, kad iškeliama byla, labai plačiai ir garsiai išreklamuojama, o paskui viskas baigiasi šnipštu, kaip 2004 m., kai Vyteniui Andriukaičiui, Arvydui Vidžiūnui buvo keliami įtarimai, jie turėjo pasitraukti iš politikos, o paskui paaiškėjo, kad nieko ten nebuvo. Jei yra pagrindo – tikrų duomenų, rimtų įtarimų, teisėsauga turi imtis tokių veiksmų. Bet jei duomenys ne itin aiškūs, nieko baisaus nebūtų, jei palauktų porą mėnesių ir iškeltų tokį klausimą po rinkimų. Bet gali būti, kad šiuo metu labai norima įtikti Prezidentei, kuri dabar labai kovoja su korupcija, ypač valdančiosios daugumos atžvilgiu.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

– Kaip manote, kodėl po mėnesio įtampos, tvyrojusios tarp prezidentės ir premjero, interpeliacijos Arvydui Sekmokui rytą Dalia Grybauskaitė taip karštai parėmė ir ministrą, ir premjerą Andrių Kubilių?

– Manau, kad ir prezidentė, ir premjeras suprato, jog konflikte nueita per toli ir jis tampa nebenaudingas abiem pusėms. Po abipusio apsišaudymo pasižiūrėjus į pasekmes išvysta, kad santykiai tarp valstybės ir Vyriausybės vadovų nėra tokie, kokie turėtų būti.

Juk lig šiol D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus santykiai buvo iš tiesų geri, prezidentė rėmė Vyriausybę energetikos reformų, biudžeto klausimais. Staiga, per vieną mėnesį, viskas pasikeitė, bendradarbiavimas virto konfliktu. Abi pusės pasidavė jausmams, patarėjų raginimui laikytis tvirtai ir nenusileisti. Buvo nemažai sąmokslo teorijų, įtarinėjimų, jog prezidentės reikalavimas, kad atsistatydintų ministras Dainius Kreivys, susijęs su jos noru paveikti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus. Vis dėlto Vyriausybė ir konservatoriai suprato, kad tuo kaltinti D.Grybauskaitę neteisinga.A.Kubilius žengė žingsnį susitaikymo link. Pranešė, kad nuo šiol kas pirmadienį vyks darbiniai premjero susitikimai su prezidente, ko anksčiau nebūdavo. Mano turimomis žiniomis, juodu ir neformaliai nebendraudavo.

Savo ruožtu ir D.Grybauskaitės aplinka pamatė, kad įtampa tarp prezidentės ir premjero jau per didelė. Prezidentė vis dėlto suprato, kad jeigu bus leista atstatydinti ministrą A.Sekmoką, tai kitas žingsnis bus visos Vyriausybės nuvertimas, o nuo to Lietuvai būtų tik blogiau, energetikos reformų srityje būtų žengtas didelis žingsnis atgal.

Todėl tą dieną, kai Seimas ruošėsi balsuoti dėl interpeliacijos energetikos ministrui, D.Grybauskaitė padarė patį tvirčiausią, nei lig šiol yra dariusi, premjerą A.Kubilių, jo Vyriausybę ir ministrą A.Sekmoką remiantį pranešimą.

Anksčiau ji irgi remdavo A.Kubilių, bet darydavo tai subtiliau, ne taip tiesmukai. O dabar kalbėjo visiškai aiškiai, be jokių interpretavimo galimybių.

– Kurių Vyriausybės vadovų vykdyta politika, Jūsų požiūriu, iškelia juos virš vidutinio lygio?

– Sunkus klausimas. Sakyčiau, kad Andrius Kubilius šią savo kadenciją, nes daro tai, ką ir reikėjo daryti, nors bėdų, žinoma, turi.

Gal tai nuskambės keistokai, bet išskirčiau ir Adolfą Šleževičių. Nors apie jį pasakyta daug blogų žodžių, kurių daugelis pelnyti, vis dėlto jis nebuvo toks blogas, kaip piešiama. A.Šleževičiaus pastangomis tuometė LDDP tapo kapitalistine partija. Pamenu, savo kadencijos pradžioje jis dar bandė kažką užsiminti apie įvairias dotacijas, bet iš karto gavo per nagus nuo Tarptautinio valiutos fondo, tad gretai šias mintis metė. Po to A.Šleževičiaus Vyriausybės požiūris į biudžetą tapo atsakingas. Sunku pasakyti, kiek prie to prisidėjo ir tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas, bet galima sakyti, kad juodu su A.Šleževičiumi kartu palaidojo Lietuvos kairiąją partiją ir daugiau jokių LDDP žaidimų darbininkų ir valstiečių korta nebebuvo. Nors tokia politinė retorika buvo naudojama, bet Vyriausybės veiksmai vedė Lietuvą laisvosios rinkos ir kapitalizmo keliu. Tai labai svarbu.

Išskirtinas ir A.Kubilius, kuris abu kartus į premjero postą atėjo tuo metu, kai Vyriausybei reikėjo tvirtos rankos traukiant šalį iš krizės ir užsispyrimo vykdant reformas. Nors už tai jis nebuvo mėgstamas, netrukus po pirmosios A.Kubiliaus kadencijos pabaigos 2000-aisiais žmonės pripažino teigiamą jo vaidmenį.

Neabejoju, kad ateityje bus pripažinti ir dabartiniai A.Kubiliaus nuopelnai, nepaisant jo paties ir jo vadovaujamos Vyriausybės nesugebėjimo bendrauti su visuomene. A.Kubiliaus taupymo politika neabejotinai prisidėjo prie valstybės finansų stabilizavimo.

Kai jis atėjo į Vyriausybę 2008-ųjų pabaigoje, visi tik ir kalbėjo apie lito devalvavimą. Dabar jau metai, kai jokių kalbų apie lito nuvertinimą nebėra.

– Kokia tikimybė, kad A.Kubilius gali būti anksčiau laiko atstatydintas iš premjero pareigų?

– Nematau tam jokių priežasčių. Pirma, kol sunkmetis, opozicija nenori perimti valdžios. Kuo ilgiau valdo dabartinė Vyriausybė, kuo labiau tolsta pasaulinė krizė, tuo daugiau šansų, kad Lietuvos ūkis augs. Labai realu tikėtis, kad po dvejų metų, kai vyks Seimo rinkimai, ekonomika jau bus atsigavusi. Štai tuomet opozicija ir bandys perimti Vyriausybę.

Antra, be priešlaikinių Seimo rinkimų dabartinė opozicija nėra pajėgi sudaryti tvarios valdančiosios daugumos, nes yra pernelyg marga ir neturi jokios bendros programos. Tad Vyriausybė, jei ir atsirastų, būtų labai trapi. Jeigu priešlaikiniai Seimo rinkimai vyktų dabar, socialdemokratai turėtų galimybę gauti 19–20 proc. balsų ir sudaryti Vyriausybę. Bet paskelbti pirmalaikius rinkimus gali tik Seimas, o aš abejoju, kad šiuo metu būtų galima surinkti 85 parlamentarų balsus už Seimo paleidimą.