"Veido' archyvas

K.Vilčinskas tikina, jog jam olimpiadose padeda įgyti tvirti matematikos pagrindai

“Veidas” tęsia projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristato talentingus vaikus ir jaunuolius. Šįkart siūlome pažintį su Vilniaus tiksliųjų mokslų licėjaus dešimtoku Kęstučiu Vilčinsku, kuris Baltijos šalių informatikos olimpiadoje iškovojo bronzos medalį ir ruošiasi susirungti su stipriausiais pasaulio jaunaisiais informatikais.

Jeigu Kęstutis Vilčinskas netaps programuotoju, taps chemiku. Jei ir chemija nustos traukusi širdį, galvoje krebžda planas B: o gal pastudijuoti filosofiją? Beje, ši mintis į galvą atėjo, kai Kęstutis pralaimėjo Lietuvos televizijos projekto “Lietuvos tūkstantmečio vaikai” finale. O koją dešimtokui pakišo istorinis klausimas, koks filosofas gyveno statinėje. Nuo to laiko Diogenas įkyriai įsitaisė vaikino galvoje ir neduoda ramybės.

Tiksliųjų mokslų licėjuje Kęstutis mokosi jau trečius metus. Kaip ir kiti bendraklasiai, į licėjų jis įstojo baigęs aštuonias klases, kai pirmąkart teko rinktis, kur pasukti. Gabiam tiksliuosius mokslus nesunkiai kremtančiam vaikinui ši mokykla buvo kaip tik.

Tiesa, mūsų pašnekovas į licėjų atėjo jau turėdamas šiokią tokią patirtį. Matematikos mokytoja, tuomet jį mokiusi Simono Daukanto mokykloje, pasiūlė papildyti šeštadieninės informatikų mokyklos klausytojų gretas. Šią mokyklą įkūrė Matematikos ir informatikos instituto darbuotojai kartu su kolegomis iš Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto.

“Šioje mokykloje pamokėlės vyksta kas antrą šeštadienį. Iš pradžių mokiausi programavimo pagrindų, po to algoritmų, vėliau ir olimpiados prasidėjo”, – tarsi apie kasdienius dalykus pasakoja Kęstutis. Pirmoji olimpiada laimėta Lietuvoje, vėliau iškovotas bronzos medalis Baltijos šalių informatikos olimpiadoje ir gautas kelialapis į pasaulinę informatikos olimpiadą, kuri vyks šį rugpjūtį Kanadoje.

Ten jis vyks su trimis kolegomis. Visi už jį vyresni, vienas vienuoliktokas, kiti du – dvyliktokai. Beje, formaliai žiūrint, į Baltijos šalių olimpiadą jis nė neturėjo patekti, nes tuomet buvo devintokas, o ten moksleiviai priimami dalyvauti tik nuo dešimtos klasės. Visi varžosi tarpusavyje, jiems duodami vienodi uždaviniai, nes olimpiadoms vien mokyklos programos nebeužtenka – reikia kur kas gilesnių žinių.

Olimpiada – tarsi didelis sielos niežulys

Į klausimą, kodėl domisi informatika, Kęstutis atsako paprastai: “Man sekasi tikslieji mokslai. Mokytoja pasiūlė lankyti papildomas pamokas. Lankiau, mokiausi, pradėjo dar labiau sektis, o kai pradėjo sektis, ir į olimpiadas pasiuntė. Beje, gerai man sekasi ne tik informatika, bet ir fizika, chemija, taip pat matematika”.

O štai istorija – kietas riešutas. Kęstutis dūsauja net krimsdamas ją B lygiu. Užtat mokydamasis lietuvių kalbos ir literatūros vaikinas atranda įdomių dalykų. “Man patinka interpretuoti kūrinius – sukurti savo sistemą ir ją vykdyti. Visai kaip tiksliuosiuose moksluose. Patinka galvoti, ką autorius norėjo pasakyti”, – aiškina pomėgį K.Vilčinskas.

Svarbu paminėti, kad licėjuje sudaromos vadinamosios mėgstamiausio dalyko grupės, kuriose moksleiviai pasirinktą dalyką studijuoja išsamiau. Taigi Kęstutis užsirašė į lietuvių kalbos ir literatūros grupę, jo žodžiais, “kad būtų truputį įdomiau”. Paklausite, ką skaito? Žinoma, Remarką.

Lietuvių kalbos ir literatūros būrelis – ne vienintelis, kurį Kęstutis lanko licėjuje. Čia vėl tenka prisiminti tiksliuosius mokslus. Taigi, kaip jau minėta, informatiką mūsų pašnekovas studijuoja pas profesionalus, o licėjuje papildomai kremta matematiką. Ir ne pas ką kita, o pas Beną Budvytį, kurio mokiniai gerai žinomi ne tik Lietuvoje. “Loginio mąstymo reikia ir informatikai, ir matematikai. Vienas kitam padeda”, – paaiškina jaunuolis.

Bet grįžkime prie informatikos. “Jeigu nori būti programuotojas, privalai mokėti algoritmus, kitaip tariant, kompiuterių kalbą. Kai suvoki, kaip viską reikia parašyti nuosekliai, tada gali rinktis sritis – ar interneto tinklalapių kūrimą, ar modeliavimą, ar funkcinį programavimą, ar žaidimų programavimą”, – dėlioja mintis dešimtokas.

Tačiau rimtai apie tai Kęstutis dar nemąsto ir planų, ką norėtų pakeisti programavimo srityje, nebraižo. Ir bronzos medalis jam neatrodo itin reikšmingas. Paklaustas, ar informatika jam nėra tik žaidimas, tikina, kad vis dėlto ne, bet tinkamo žodžio apėmusiam jausmui įvardyti neranda – ne laisvalaikis ir ne hobis, bet ir ne pats svarbiausias užsiėmimas: “Pradėjau ir šitos veiklos tikrai nemesiu, nes sekasi. Būtų neprotinga mesti”.

Ne mažiau Kęstučiui svarbus ir malonus jausmas, kurį jis patiria patekdamas į olimpiadas. Vis naujos šalys, kelionės, naujos patirtys, nauji draugai, pažįstami. Bet svarbiausia pati olimpiada – tai tarsi didelis sielos niežulys, kurį reikia įveikti, taigi laimėti.

Šeštadieninės informatikų mokyklos mokytojas Vytis Banaitis sako, kad Kęstutis turi ypatingų gebėjimų: yra smalsus, atkaklus, turi kryptį, moka mokytis ir turi gamtos duotą polinkį į matematiką ir informatiką. Tačiau vienas geriausių jo bruožų yra tas, kad ramiai ir pozityviai žiūri į kylančias problemas. Jas apmąsto, o tada lengvai įveikia.

Sunkiausia apsispręsti, kuo tapti

Dabar atrodo, kad Kęstučiui viskas einasi lengvai. Mūsų pašnekovas iš dalies ir pats pritaria šiai minčiai, bet tuoj pat primena, kad būdamas mažesnis turėdavo ilgiau pasėdėti prie knygų. Tiesiog dabar vaisių duoda kadaise gauti geri matematikos pagrindai. V.Banaičio vertinimu, tai leidžia Kęstučiui lengvai įsisavinti informatikos algoritmus.

Tai ar nori Kęstutis tapti programuotoju? “Programavimas gal ir neblogai, bet kai pagalvoju apie darbo perspektyvas, suprantu, kad nenoriu visam gyvenimui prisirišti prie kompiuterio, – svarsto vaikinas. – Galbūt mintys nukryps į farmaciją?”

Beje, Kęstučio tėtis, būdamas mokinys, irgi laimėjo ne vieną chemijos olimpiadą, tarp jų ir buvusios SSRS. Ir dabar jo darbas susijęs su chemija. Mama irgi buvo chemikė. Taigi obuolys nuo obels netoli rieda. Bet pats Kęstutis įsitikinęs: jei esi olimpiadininkas, tai dar nereiškia, kad gausi labai gerą darbą. Darbdaviams tokie laimėjimai nelabai rūpi. Faktas tik tas, kad olimpiados prideda daug balų stojant į prestižinius universitetus.

Kęstutis norėtų studijuoti Lietuvoje, nes čia stiprūs ir matematikai, ir informatikai. Be to, ir vyresnysis jo brolis šiemet baigia pirmą finansų ekonomikos kursą Vilniaus universitete. “Gimiau ir užaugau Vilniuje, čia man kiekvienas kampas pažįstamas, būtų gaila palikti Lietuvą. Manau, užsienyje sunkiai pritapčiau, – dėsto ir tuoj pat priduria: – Tačiau tarp licėjaus abiturientų madinga stoti į Kembridžą. Gal ir aš pabandysiu?”

Dešimta klasė baigiasi egzaminais. Vilniaus licėjaus moksleiviai turi alternatyvą: gali laikyti bendrojo lavinimo egzaminą, kuris susideda iš dviejų dalių – lietuvių kalbos ir matematikos, arba licėjaus mokytojų parengtus egzaminus. Kęstutis, žinoma, rinksis licėjaus egzaminus, nes bendrojo lavinimo labai jau lengvi – būtų gėda prieš mokytojus. Po to ateis vasara.

Kokių planų Kęstutis turi ateinantiems trims mėnesiams? “Poilsiausiu – važiuosime prie ežerų, į Nidą savaitei dviem. Labai noriu pasidžiaugti šiltu oru. Vasarą nelabai traukia sėdėti prie kompiuterio”, – sako vaikinas, bet paskui pripažįsta, kad prieš pasaulinę olimpiadą vis dėlto teks truputį paplušėti. Juk laimi tie informatikai, kurie turi daugiau patirties, t.y. kurie daugiau uždavinių išsprendė ir turi stipresnį loginį mąstymą. Ruoštis Kęstučiui padės šeštadieninės mokyklos dėstytojai.

“O kas, jei laimėsi?” – klausiame. “Jei laimėsiu, gausiu dar vieną medalį, bus dar vienas pliusas biografijoje. Galbūt ilgainiui šie pliusai ims duoti dividendų”, – užbaigia K.Vilčinskas.