Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

LVCA nuotr.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Viešojoje erdvėje – vėl įtampa dėl galimo politikų manipuliavimo žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo duomenimis. Sudarinėjama Seimo laikinoji komisija toms manipuliacijoms tirti. Aistros. Nesutarimai.

Ar slaptųjų pažymų naudojimas prieš as­menis – naujas politinės veiksenos Lie­tuvoje metodas? Sovietinės okupacijos metais tai buvo KGB rutina. Apie tai rašyti nuobodu, daug prirašyta. Nusikalstama organizacija atitinkamai ir veikė.

Ar specialiųjų tarnybų skambūs vardai nebuvo kartais saugi priebėga nedidelio išsilavinimo informatoriams ir etikos bei kompetencijos stokojantiems paprasčiausiems skun­dikams?

Įdomiau pažvelgti į tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikus. Kaip buvo tada? Ar specialiųjų tarnybų perduodamos žinios politikams ir valdininkams visais atvejais buvo nepriekaištingos? Ar jos nebuvo panaudojamos politiniais sumetimais? Ar specialiųjų tarnybų skambūs vardai nebuvo kartais saugi priebėga nedidelio išsilavinimo informatoriams ir etikos bei kompetencijos stokojantiems paprasčiausiems skun­dikams? Tokius patogu naudoti politinėms reikmėms. Tarpukario Lietuvos policininko biografijos vingiai kalba ir dabarčiai.

Buvo uostęs parako

Praėjusių metų pabaigoje išleidau didelę, 700 puslapių knygą apie savo giminės praeitį „Va­liušaičiai: 400 metų istorijoje“. Užtruko 15 metų surinkti medžiagą iš archyvų, senų laikraščių, giminės laiškų, išlikusių artimųjų pasakojimų. Ten pasakojama ir apie Joną Valiušaitį (1902–1957), mano dėdę, karį savanorį, Klai­pė­dos atvadavimo žygio dalyvį (1923), prieškario nepriklausomos Lietuvos policininką.

Jo gyvo neprisimenu, tebuvau vienų metų, kai jis mirė. Dėdės Jono paveikslas iškilo man vėliau, iš artimųjų pasakojimų, nuotraukų, ar­chyvinių dokumentų.

Jonas buvo valstiečių Nikodemo ir Emilijos Damaševičiūtės Valiušaičių sūnus. Savo 1928 m. curriculum vitae rašė: „Gimiau 1902 m. gruo­­džio mėn 7 d. Juodupių kaime, Baisogalos vals­čiuje, Kėdainių apskrityje. Augau ir pradžios mokslą gavau pas tėvus, kurie gyvena aukš­čiau paminėtame kaime. 1920 m. įstojau į Šeduvos „Saulės“ progimnaziją ir 1922 m. baigęs tos progimnazijos IV klases įstojau į ka­riuomenę. Tarnavau 7-tame pėstininkų Ž[emaičių] k[unigaikščio] Bu­te­geidžio pulke 2-je kuopoje vyr. puskarininkio laips­nyje, eidamas viršilos pareigas. Dalyvavau Klai­pėdos krašto atvadavime.“

Atidžiau pasklaidžius archyvinius dokumentus tapo aišku, kad Jono Valiušaičio kelias į tarnybą policijoje nebuvo toks paprastas.

1932 m. sausio 17 d. pirmojo Lietuvos policijos tarnautojų surašymo anketoje randame apie jį įdomių žinių. Jonas Valiušaitis tuo metu tarnavo Biržuose, ėjo nuovados viršininko pa­dėjėjo pareigas. Bendras mokslo cenzas – vidurinis, specialus policijos – aukštesnysis. Ku­riomis kalbomis, be lietuvių, gali susikalbėti – ru­sų ir lenkų. Iki surašymo dienos buvo ištarnavęs valstybės tarnyboje 7 metus, 2 mėnesius ir 17 dienų. Policijoje – 3 metus, 5 mėnesius ir 12 dienų. Skaičiavo tada tiksliai!

Nebuvo teistas, neturėjo tarnybinių ar kitokių nuobaudų. Neturėjo ir jokio turto – nei žemės, nei kitokio. Jo alga buvo 225 litai 60 centų per mėnesį. Tai atitiko VI kategorijos I laipsnio valstybės tarnautojo atlyginimą.

Atidžiau pasklaidžius archyvinius dokumentus tapo aišku, kad Jono Valiušaičio kelias į tarnybą policijoje nebuvo toks paprastas.

Atlikęs savanorio pareigą kariuomenėje Lietuvos kūrimosi metu, 1923 m. sausį dalyvavęs Klaipėdos žygyje ir ištarnavęs joje daugiau kaip dvejus metus – nuo 1922 m. rugpjūčio 1 d. iki 1924 m. spalio 1 d., 1924 m. lapkričio 1 d. stojo Panevėžio miesto policijos nuovadoje tarnauti policininku-raštininku. Eilinio policininko alga tikriausiai nebuvo didelė, net ir viengungiui vyrui verstis iš jos, matyt, nebuvo paprasta, tad 1925 m. birželio 1 d. Jonas gavo darbą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijoje, dirbo jaunesniuoju mokesčių techniku.

Galima spėti, kad Jonui, kaip parako uosčiusiam vyrui, valdininko darbas ilgainiui pabodo. Išdirbęs mokesčių inspekcijoje trejetą metų, ėmėsi žygių grįžti į policiją. Pasirūpino ankstesnių tarnybų atestacijomis ir pateikė prašymą VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriui priimti į darbą policijoje ir leisti mokytis aukštesniojoje policijos mokykloje. Čia prasidėjo įdomūs nuotykiai.

„Pareigas atlikdavo geri ir sąžiningai“

Jono Valiušaičio VRM asmens byloje saugomas įdomus brolio Broniaus – Rygos lietuvių gimnazijos matematikos mokytojo – 1928 m. rugsėjo 2 d. laiškas nenurodytam adresatui Kaune. Greičiausiai kokiam nors Vidaus reikalų ministerijos pareigūnui, kurio žodis galėjo turėti reikšmės Jono prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo reikalui.

Savo laiške Bronius aprašo Jono istoriją, iš kurios aiškėja daugiau brolio biografijos detalių ir tam tikra intriga: „Gerbiamasai Tamsta! Naudodamasis senesnių laikų pažintimi, drįstu kreiptis į Tamstą žemiau sekančiu prašymu. Praėjusį pavasarį mano brolis Jonas, tarnaująs Panevėžio apskrities Mokesnių inspekcijoj, įteikė prašymą Vidaus reikalų ministerijai, Piliečių apsaugos departamentui paskirti jį Panevėžio arba kitame kuriame nors apskrityje nuovados viršininko pagalbininku. Jis yra baigęs keturias gimnazijos klases, 1923 metais da­lyvavo Klaipėdos krašto atvadavime, o vė­liau tarn­avo III pėstininkų pulke ir ėjo viršilos pa­reigas. Išstojęs iš kariuomenės, trumpą laiką tar­navo Panevėžio miesto milicijoj. Vėliau, no­rėdamas pastoti į tuomet Panevėžyje buvusius vakarinius miškininkų kursus, išstojo iš milicijos ir perėjo tarnauti mokesnių inspekcijon, kur nereikėjo vakarais dirbti. Bet tais pačiais metais minėtieji kursai Panevėžyje buvo likviduoti. Taigi, jis savo tikslo neatsiekė.“

Juk policija – sta­­tutinė organizacija, politikavimui vietos nė­ra. O pasirodo – ne, būta ryžtingų „pokiliminių“ veiksmų.

Toliau Bronius rašo, kad į Vidaus reikalų mi­nisterijai paduotąjį prašymą neseniai Jonas gavo neigiamą atsakymą. Kiti du jo draugai, to­kio pat išsilavinimo ir panašios patirties, kar­tu su juo tuo pat reikalu padavę prašymus Vidaus reikalų ministerijai, policijon buvę priimti. Bronius tęsia: „Žinodamas, kokios didelės svar­bos pastojant kurion nors tarnybon turi re­komendacija visuomenėje žinomų asmenų, nutariau kreiptis į Tamstą ir prašyti šiame reikale paramos: ar negalėtumei Tamsta rekomenduoti jį, mano brolį Joną, ponui Piliečių apsaugos departamento direktoriui priėmimui po­licijon nuovados viršininko padėjėjo pareigoms eiti. Manau, kad Tamstai rekomenduojant, p. Piliečių apsaugos departamento direktorius išklausytų mano brolio prašymą. Nors man jį, kaip brolį, ginti nepatogu, vienok galiu tvirtinti, kad jam pavestas pareigas jis stengtųsi išpildyti kosąžiningiausiai.“

Rašydamas šį laišką Bronius nežinojo tikrosios priežasties, kodėl Jonui buvo atsakyta neigiamai. Visose ankstesnėse tarnybose Jonas Va­liu­šaitis vertintas palankiai: jam pavestas pareigas „visuomet atlikdavo gerai ir sąžiningai. Teis­mu bei drausmės būdu baustas nebuvo. Pa­liuo­suotas iš kariuomenės kaipo ištarnavęs nustatytą laiką“, – rašoma 7-ojo pėstininkų Žemaičių ku­nigaikščio Butegeidžio pulko vado (pavardė ne­įskaitoma) 1924 m. spalio 1 d. atestacijoje. Pa­nevėžio mokesčių inspektoriaus 1928 m. gruo­džio 22 d. išduotame liudijime sa­ko­ma, kad „Jonas Valiušaitis nuo 1925 metų bir­­želio mė­nesio 1 dienos iki šiam laikui tarnauja man pa­ves­toje Inspekcijoje, jaunesniojo mokesčių techniko pareigas eidamas. Tar­na­vimo metu pasižymėjo blaivumu, punktualumu ir sąžiningumu“.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, menkas dalykas: kalbama apie žemo rango policininko pa­reigas. Joms atitikti svarbu visų pirma patikimu­mas, iš­tikimybė šaliai, fizinės ir moralinės savybės, įgalinančios vykdyti policininkui pavedamą misiją. Ankstesnė kario savanorio, policijos ir mokesčių inspekcijos tarnautojo patirtis liu­dijo, kad jis tas sąlygas puikiai atitiko. O to­kios ar kitokios nepartinio žmogaus politinės sim­patijos – antraeilis dalykas. Juk policija – sta­­tutinė organizacija, politikavimui vietos nė­ra. O pasirodo – ne, būta ryžtingų „pokiliminių“ veiksmų.

„Vyrukas nedaug tenusimano“

Reikia prisiminti, kad 1928-aisiais buvo praėję dar tik geri metai nuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai su kariuomenės pagalba iš pareigų buvo pašalintas teisėtas prezidentas Kazys Grinius ir valdžią į savo rankas suėmė Antanas Smetona. Ministru pirmininku buvo paskirtas Augustinas Voldemaras. Tai buvo de­šiniųjų, valdžią perėmusių ne konstituciniu ke­liu, pozicijų konsolidavimo ir stiprinimosi valstybės aparate metas.

Būtent tuo metu iškilo ir sustiprėjo naujosios valdžios netiesiogiai proteguojama sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“, kurios organizatorius ir štabo narys karininkas Al­gir­das Sliesoraitis, A.Voldemaro tvirtinimu, buvo Lietuvos saugumo pareigūnas. Organizacija buvo įregistruota kaip sporto klubas, bet pamažu ginklavosi. Naujoji valdžia valstybės jėgos struktūromis nelabai pasitikėjo, protegavo atsiradimą naujų, paralelinių, jos pačios visiškai kontroliuojamų.

„Geležinio vilko“ pirmasis tikslas buvo stabilizuoti politinę padėtį po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, užtikrinti susidariusios valdžios funkcionalumą. Statute pasakyta, kad „Gele­ži­nis vilkas“ „nėra partija ar sąjunga su tam tikra parengta ir vykdoma programa, bet yra aktyvi sar­gyba, vidaus kariuomenė. <…> Ji skirta ko­vai su antitautiškumu ir svetimu priešvalstybiniu gaivalu“. Jos vadas buvo A.Smetona, tiesiogiai patronavęs ir Lietuvos specialiąsias tarnybas.

Atrodytų, viskas gražu: „aktyvi sargyba“ nėra labai smerktinas dalykas, kiekvienas pozityvus kūrybos darbas reikalingas apsaugos, kad nebūtų ardomas, griaunamas, sužlugdytas. Įskaitant valstybės kūrimo darbą. Tačiau neaiškumų kyla iškart, kai pradedi aiškintis, kas yra „svetimas priešvalstybinis gaivalas“. Ar šiuo nekonkrečiu, be aiškaus turinio apibrėžimu ne­ga­li būti naudojamasi kaip politiniu vėzdu ne­būtinai „priešvalstybiškai“ nusiteikusiems, bet tik kritiškai valdančiųjų politiką vertinantiems žmonėms talžyti?

Ko gero, taip ir buvo. Labai stebėtis netenka. Dabartinės Lietuvos politikai irgi primetinėja vieni kitiems tikrus ar tariamus „an­tivalstybinius“ veiksmus. O tada juk buvo griežtas autoritarinis režimas!

Taigi, ko nežinojo Bronius ir Jonas Va­liu­šaičiai anuomet, dabar žinome mes. Pa­nevėžio miesto ir apskrities viršininkas Bronius Sto­siūnas 1928 m. spalio 16 d. VRM Piliečių ap­saugos departamento direktoriui siunčia trumpą pranešimą su grifu „slaptai, asmeniškai“, kuriame raportuoja: „Turiu garbės Tamstai pranešti, kad pil. Jonas Valiušaitis yra skaitomas nenusistovėjusio būdo ir neaiškaus politinio nusistatymo. Vyrukas nedaug tenusimano, bet mėgsta kartais paniurnėti. Tegu tuo tarpu dar patarnauja pas Mokesnių inspektorių, paskui gal pavyks apie jį surinkti nuodugnesnių žinių.“

Apskrities viršininkas apie eilinį mokesčių inspekcijos tarnautoją, suprantama, negalėjo nieko žinoti, turėjo remtis kažkokiais šaltiniais. Tuos „šaltinius“ atskleidžia VRM Kriminalinės policijos valdybos taip pat slapta 1928 m. liepos mėn 17 d. pažyma. Augustinas P?vilaitis, būsimasis Lietuvos saugumo vadas, kurį Smetonos valdžia, priėmusi 1940-aisiais birželio 14-osios ultimatumą, sutiko atiduoti sovietams, kad vėliau Maskvoje būtų nužudytas, tuo metu laikinai ėjo Kriminalinės policijos Operatyvinės-Žinių sekcijos vedėjo pareigas. Jis pranešė, kad „surinktomis žiniomis pil. Valiušaitis Jonas yra kairiųjų pažiūrų žmogus ir griežtai nusistatęs prieš dabartinę valdžią“. Kitoje pažymos pusėje užrašyta rezoliucija: „Prašymo nepatenkinti. VII/12. B.R.“

Siuntė gandą

Iškalbinga slaptųjų pažymų praktikavimo detalė! Į tokias pažymas gali sudėti, ką nori. Tiksliau sakant, ko reikia valdantiesiems. Duodi užsakymą – gauni rezultatą. Niekas ne­patikrins, nesužinos, neapskųs, neužprotestuos! Ir niekaip niekam nepasiteisinsi! Kai stoti į kariuomenę, ginti neturtingą šalį jos kūrimosi pradžioje ir drauge su ja vargą kęsti, leistis į rizikingą žygį atgauti Klaipėdos krašto – tada pažiūros tinkamos! Bet gauti menką valdišką tarnybėlę beturčiam jaunam žmogui iš daugiavaikės šeimos – jau nebe!

Ši apgailėtina pažyma daugiau pasako apie to meto kriminalinę policiją negu apie Joną Valiušaitį. Įstaiga užsiiminėjo aiškiai ne savo darbu – užuot rūpinusis kriminalinių nusikaltimų užkardymu, ji bandė vykdyti politinį žmonių sekimą, eikvojo žmogiškuosius ir finansinius išteklius beprasmiams darbams – gandeliams rankioti ir jokiais rimtais duomenimis nepagrįstoms slaptoms pažymoms siuntinėti.

Kokio lygio „analitikai“ sėdėjo toje kontoroje, gerai parodo kita kriminalinės policijos pažyma Panevėžio miesto ir apskrities viršininkui (1928 m. liepos mėn., diena nenurodyta) su grifu „visai slaptai“. Joje tvirtinama: „Esa­mo­mis žiniomis Mokesnių inspekcijos tarnautojas Valiušaitis Jonas yra kairiųjų pažiūrų žmogus ir griežtai nusistatęs prieš dabartinę vyriausybę. Valiušaitis pasakojo vienam asmeniui, jog jis padavė prašymą ir gaus vietą nuovados viršininko padėjėju, tai tada kiek leis aplinkybės trauksiąs į policijos tarnautojus savo – kairiųjų pažiūrų žmones. Be to, pridūrė, jog tokia tvarka ilgai negali būti ir anksčiau ar vėliau fašizmas turi būti nuverstas.“ Pasirašo du valdininkai, parašai neįskaitomi.

Sakė taip Jonas Valiušaitis ar nesakė, šiandien, žinoma, nei patvirtinsime, nei paneigsime, bet kad kriminalistai tokias kvailystes rašė savo pažymose – faktas. Bent vidutinių protinių sugebėjimų žmonės turėtų būti pajėgūs suprasti, kad policininkai to rango, į kurį pretendavo Jonas, jokios kompetencijos spręsti personalo klausimus neturėjo ir negalėjo turėti, nepaisant kas ką apie tai kalbėtų. Kita vertus, kvalifikuoti tyrėjai apie žmones sprendžia ne iš gandų ar atsitiktinai nugirstų frazių, bet iš žmogaus veiklos, jo anksčiau atliktų darbų kokybės, pagaliau jo šeimos, artimosios aplinkos. Šiuo požiūriu priekaištų Jonui pareikšti nebuvo galima.

Tačiau to meto Lietuvos valstybės personalo politikos praktika, matyti, buvo grindžiama ki­tais „dėsniais“. O jie buvo štai tokie.

„Vilkui“ – keliai atviri

„Geležinį vilką“ paminėjau neatsitiktinai. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma daug medžiagos apie šią mįslingą organizaciją, daug dalykų dar nė istorikai nėra iki galo išsiaiškinę. Kiekvienu atveju neabejotina tai, kad „Geležinis vilkas“ buvo aktyviai ir kietai naudojamas vidaus politinio gyvenimo procesuose, ir Jono Valiušaičio istorija tai patvirtina.

Vienoje iš „Geležinio vilko“ dokumentų bylų radau netikėtą dokumentą – „vilko“ Jono Va­liušaičio 1928 m. gruodžio 16 d. raportą Lie­tu­vių tautinės apsaugos (LTA) „Geležinis vilkas“ Pa­nevėžio miesto kuopos vadui. Jame skaitome: „Turiu garbės prašyti Pono Vado malonės padaryti žygius, kad aš galėčiau pastoti aukštesniojon policijos mokyklon.“ Įspūdį daro šio dokumento rezoliucijos: viskas nuasmeninta, nurodomos tik pareigos, nėra personalijų, asmenys atpažįstami tik iš braižo: „Dėl paduoto raporto J.Va­liušaičio pastojimui į aukštesn[ąją] policijos mo­kyklą, prašyčiau Tamstos tarpininkavimo. Kuo­pos Vadas. 20/II-29 m.“ Kita: „Vy­riausiajam Štabui. Tarpininkauju. Panevėžio grupės Vadas. 1929.II.20 d.“ Trečia: „In­fo­rm[ormacijos] sk[yriaus] V[iršinin]kui. Sudaryti. 25/II-29 P.S. Goš­tautas telefonu pranešė, kad jau pasiųstas Polic[ijos] Mokyklon.“ Pastaroji pasirašyta, ta­čiau parašas neįskaitomas.

Štai taip. Kur paslaptis? Įminimas – LTA „Ge­ležinis vilkas“ Panevėžio grupės narių knygoje. Storoje, kelių tūkstančių narių knygoje ran­dame ir Jono Valiušaičio pavardę. Ten pa­žymėta, kad Jonas yra davęs organizacijai prie­saiką ir į narius priimtas 1928 m. gruodžio 2 d. Anketoje yra šiokių tokių žinių apie asmenį. Priklausė ar priklauso politinėms partijoms? Ne. Ar buvo teistas? Ne. Pragyvenimo šaltiniai? Alga.

Reikia manyti, Jonui buvo iškelta sąlyga: nori tapti policininku? Pirmiau tapk „Geležinio vilko“ nariu. O žmogaus, kurio vienintelis pragyvenimo šaltinis – alga, spėčiau, ilgai įkalbinėti nereikia. Bet įdomiausia matyti, kaip toliau veikia tie patys valdininkai.

Dar tik spalio viduryje taip aikštingai nuomonę reiškęs apie nedaug tenusimanantį „ne­nusistovėjusio būdo ir neaiškaus politinio nusistatymo“ vyruką, Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas B.Stosiūnas jau gruodžio 28 d. VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriui raportuoja ką kita (taip pat su žyma „slaptai, asmeniškai“): „Turiu garbės patiekti pil. Valiušaičio Jono prašymą nuovados viršininko padėjėjo vietai gauti. Nuodugniai patikrinus žinias, darau išvadą, kad pil. Valiušaičio prašymas galima patenkinti.“

Toliau reikalai klostosi lyg sviestu patepus. 1929 m. vasario 27 d. VRM policijos referentas Goštautas Joną Valiušaitį informuoja, „kad Tamsta esi nuo š.m. kovo mėn. 5 d. priimtas tarnybon, laikinai paskirtas pasienio policijos Seinų baro eilin[iu] sargybin[iu] ir nuo dienos priėmimo tarnybon komandiruojamas į aukšt[esniąją] polic[ijos] mokyklą, nuovadų viršininkų padėjėjų kursus. Baigęs kursus Tamsta būsi užskaitytas kandidatu į viešosios policijos valdininkus ir, susipažinęs su policijos tarnyba ir atsiradus liuosai vietai, pirmoje eilėje paaukštintas“. Ten pat nurodoma, kad privalu ne vėliau kaip 1929 m. kovo 5 d. 9 val. ryto atvykti į policijos mokyklą Kaune, Links­mad­varyje, su savimi „reikia atsigabenti pagalvę, paklodes, antklodę, maišą šienikui, ne ma­žiau trijų porų baltinių, rankšluoščius ir kitus reikalingus daiktus. Mokykla kursantus aprūpins butu, kuru, šviesa ir valgių gaminimu“.

Išviešina pasekmės

Štai tokiu sudėtingu, o tiksliau – iškreiptu keliu, kai valstybė nesugeba ir nemoka susiorganizuoti priemonių, leidžiančių atpažinti ir iškelti į pareigas jai lojalius ir įsipareigojusius piliečius, bet naudoja atgrasius pajungimo metodus, Jonas Valiušaitis tapo statutiniu policijos pareigūnu. Baigė policijos mokyklą, tarnavo Panevėžio, Biržų, vėliau Vabalninko policijos nuovadų viršininko padėjėju.

Policininko uniforma, o ypač – „savanoriškai priverstinė“ narystė „Geležiniame vilke“, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, žinoma, jam būtų atsirūgę. Tačiau pašlijo sveikata. Iš tarnybos policijoje turėjo pasitraukti dar iki okupacijos. Ir sveikatos būklė buvo tokia, kad sovietai jau nebelaikė jo priešu – paliko ramybėje represijų nepaliestą. Mirė palyginti jaunas – 55-erių.

Koks šitos istorijos moralas? Manipuliacijų slaptosiomis pažymomis srityje šiuolaikinėje Lietuvoje matyti proveržis. Eiliniais policininkais vargu jau užsiiminėjama. Tokios „nereikšmingos“ istorijos į viešumą bent jau neiškyla. Nebent tie policininkai visiškai „basi“. Domina reikšmingesnės figūros: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadai, viceministrai, kandidatai į ministrus. Kai tampa „nereikalingi“ ar „išsišoka“ ne vietoje, ne laiku.

Viena tokia pažyma prieš dvylika metų iš­vertė iš posto ir prezidentą. Nors vėliau paaiškėjo, kad pažymoje pateikti faktai nepasitvirtino – juos paneigė teismas, bet liko pasekmės. Didelis nusivylimas politiniu procesu. Politiko profesijos infliacija. Visuomenės susipriešinimas, susvetimėjimas. Netikėjimas ateitimi. Cinizmas. Nevaldoma emigracija.

Net ir slaptų pažymų slaptumas tampa sąlygiškas, kai jomis manipuliuojama. Manipu­liuojama savanaudiškai – proteguojamų politinių grupių ar konkrečių pareigūnų populiarumui didinti, jų oponentams kompromituoti ir triuškinti. Jas neišvengiamai išviešina visuomenei pražūtingos pasekmės. Kadangi visi žmonės, anot lordo Chesterfieldo, iki tam tikro laipsnio tampa tokiais, su kokiais bendrauja.

Dabar tai teigia ne keli gyvi likę Vladimiro Putino opozicionieriai Rusijoje ir ne žurnalistai – tai nustatė Jungtinės Karalystės aukščiausiojo teismo teisėjas: prie buvusio KGB, FSB, o paskui Didžiosios Britanijos MI6 agento Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu-210 prisidėjo ir Rusijos prezidentas, kuris beveik neabejotinai pats ir liepė jį nužudyti.

Rima JANUŽYTĖ

V.Putinas ant A.Litvinenkos įširdo dėl to, kad vienas patikimiausių Rusijos agentų tapo britų Mi6 žvalgybos darbuotoju ir ėmė teikti ataskaitas apie tamsiausias Kremliaus paslaptis.

329 puslapių teismo išvadose skelbiama, kad A.Litvinenkos žmogžudystė buvo „beveik neabejotinai“ įvykdyta buvusių A.Litvinenkos kolegų Andrejaus Lugovojaus ir Dmitrijaus Kov­tuno. Šie A.Litvinenką nužudyti kruopščiai planavo porą metų, ir nors pirmasis bandymas 2006 m. spalį užnuodyti jo arbatą radioaktyviomis medžiagomis nepavyko, mirtiną puodelį buvęs Rusijos agentas išgėrė lapkritį.

„Vieši įrodymai, kuriuos išdėsčiau, yra pagrindas netiesioginiais įrodymais grindžiamai tvirtai bylai, kad Rusijos valstybė yra atsakinga už pono Litvinenkos mirtį“, – teigia by­los tyrėjai.

Tiesioginiai A.Litvinenkos žudikai, žinoma, kol kas laisvėje – Rusija dar 2007 m. atsisakė išduoti A.Lugovojų, aiškindama, kad to padaryti neleidžia konstitucija. D.Kovtunas Ru­sijoje reikalauja neliečiamybės. Apskritai Ru­sija visą britų tyrimą vadina absurdu ir piktinasi, kad „paprasčiausia kriminalinė byla paversta politiniu reikalu“.

Tačiau byloje yra labai daug ir nepaprastai įdomių detalių apie „paprasčiausią“ kriminalinį Rusijos pasaulį, kuriame sukasi būtent di­džiosios politikos žaidėjai, o konkrečiai – pats V.Putinas ir artimiausi jo aplinkos žmonės.

Pristatydamas Londono aukštajame teisme Kremliaus kritiku tapusio rusų šnipo mirties tyrimo išvadas teisėjas Robertas Owenas pa­reiškė, kad „FST operacijai likviduoti Lit­vi­nenką tikriausiai pritarė ponas Patruševas ir prezidentas Putinas“. Nikolajus Patruševas yra buvęs FSB – Sovietų Sąjungos KGB įpėdinės – direktorius. Nuo 2008 m. jis vadovauja Rusijos Federacijos Saugumo Tarybai.

Byloje buvo nustatyta, kad likus keliems mėnesiams iki nužudymo A.Litvinenka atliko tyrimus, susijusius su aukštais Rusijos politikais. Pavyzdžiui, tyrimo medžiagoje minima 2006 m. A.Litvinenkos parašyta ataskaita apie V.Putino sąjungininką, prisidėjusį prie kokaino kontrabandos ir susijusį su „gangsteriais“. Dėl to V.Putinas buvęs pramintas „ponu Ne­šva­riuoju“. Vienas iš tų gangsterių buvo Vik­toras Ivanovas, KGB karininkas, o dabar Ru­sijos Federacinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FCKN) vadovas.

Kaip per bylos klausymus yra sakęs A.Lit­vi­nenkos našlės Marinos advokatas Benas Emer­­sonas, viename A.Litvinenkos pranešime esama neįtikėtinai rimtų kaltinimui tiek V.Iva­novui, tiek V.Putinui. Pavyzdžiui, kad V.Iva­no­vas nuo 1990 m. tiesiogiai dalyvavo nusikals­ta­mo­je veikloje Sankt Peterburge. Tuo me­tu vietos mafija vertėsi pelninga kokaino kon­trabanda, kurią per uostą iš Kolumbijos tiekdavo Vakarų Europai.

V.Ivanovas aktyviai padėjo tuo metu garsiai Tambovo mafijos gaujai kovoti su jos varžovais. Susidraugavęs su grupuotės lyderiu Vladimiru Kumarinu, dabartinis FCKN vadovas V.Ivanovas tapo mafijos dalininku ir gaudavo dalį pelno iš tamsios uosto veiklos. Jis taip pat įsteigė dvi kompanijas, vieną kartu su Borisu Gryzlovu – būsimuoju Valstybės Dū­mos pirmininku.

„Tikra gyvenimo ironija: kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo paskirtas vadovauti departamentui, kuris turėjo kovoti su kontrabanda Sankt Peterburge. Tuo metu Putinas buvo Užsienio ryšių komiteto prie Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako vadovas. Kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jis buvo saugomas Putino, kuris buvo atsakingas už užsienio ekonominius ryšius“, – teisme sakė A.Litvinenkos našlės advokatas, cituodamas A.Litvinenkos pranešimą.

1999 m. V.Putinas tapo ministru pirmininku, dar po metų – prezidentu. V.Ivanovas bu­vo iš karto paaukštintas, ėmė vadovauti V.Pu­tino šnipinėjimo agentūros FSB padaliniui, kuris užsiėmė vidaus saugumo reikalais. Po to jis buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju.

Tyrimo išvadose minimas ir A.Litvinenkos dar 2006 m. liepą tinklalapyje „Chechenpress“ paskelbtas kaltinimas V.Putinui pedofilija. Ty­rime taip pat minimi ir kaltinamai Rusijos prezidentui, kad jis sunaikino vaizdo įrašus, ku­riuose buvo užfiksuotas užsiiminėjantis seksu su berniukais.

Kaip dabar sako Rusijos intelektualai, po šios bylos kiekvienas, spausiantis ranką V.Pu­tinui, žinos, kad spaudžia ranką žudikui. Gal­būt net pedofilui.

Scanpix

“Veidas” has already been writing about the “Consulit” Company registered at Paupio Street 14 in Vilnius; the one that once became an instrument for Jurij Sagaidak, the KGB spy seen off from United Kingdom, to receive a permit to reside in Lithuania. “Veidas” managed to learn that the person and his family successfully headed for Austria recently. The story of Rafael Filinov, another businessman from Russia settled in Paupio Street, is equally catching.

Dovaidas PABIRŽIS

According to information available at the Centre of Registers, owner of the Apartment 9 at Paupio Street 14, where, as “Veidas” has already written, over ten companies not engaged in any actual activity are registered, is the mother of Audrius Butkevičius, the first Lithuanian Minister of National Defence then convicted of an attempt of fraud and wandering in Eastern Europe on the ambiguous missions.

Aiming for permit to reside in Lithuania

Mr. Filinov from Russia, who manages the “Rafael” Company in Lithuania, has made a rent agreement of the said apartment. According to information available in public, the company’s business is artwork, salons and galleries. Contacts of the company with four employees are identical to the ones of “Consulit”, UAB, that is, the only phone number connecting to a firm that manages accounts of the “Rafael” Company. In other words to say, “Rafael” is unreachable.

Information collected by “Veidas” allow to presume that the company managed by Mr. Filinov primarily serves as a way to receive permit to reside in Lithuania, which ensures a possibility to travel in the entire Schengen zone freely among other things. It is no secret that the permit is the primary goal for many aliens thus “settling” in Lithuania.

The stricter policy of issuing such permits came to its effect in November 2014. It requires a company incorporated by an alien to operate in Lithuania for minimum 6 months, offer at least three workplaces, have an authorized capital of EUR 28 thousand, half of which must be own capital of the alien and have minimum three employees. It is hardly a coincidence that, as soon as the policy came to force, “Rafael” increased their authorized capital to the required amount and hired a couple of additional people to fulfil all of the formal requirements.

Mysterious business transaction

According to sources of “Veidas”, Mr. Sagaidak’s company “Vesna Holding S.A.” conducted quite a strange business transaction with Mr. Filinov in 2010. “Vesna Holding S.A.” purchased the painting “Young Man with Brown Hair” (1919) by the famous Amedeo Modigliani for three million US dollars.

However, the company contacted Mr. Filinov in October 2014 to inform him that they organized a documental and technical expertise of the painting in Geneva in May-August of the same year. Experts concluded that their investigation do not allow stating the author of the painting is Amedeo Modigliani himself. Therefore, according to their purchase and sales agreement, the seller must pay almost 6 million dollars to “Vesna Holding S.A.” and take the painting back. As an alternative to the said scenario, the seller was offered to order and carry out a new expertise that might come to new conclusions on authorship of the painting.

It is interesting that “Consulit” incorporated by Mr. Sagaidak in Lithuania is registered at the same Paupio Street 14 and Mr. Filinov rents the neighbour apartment in the same building. Both of the real estate objects belong to the mother of Mr. Butkevičius. The same authorized person Gražina Šalnaitė already mentioned in previous article takes various actions in relation to legal status of both companies. Mr. Butkevičius then referred to her as the one of his “insiders”, when asked by “Veidas”.

Is it just a coincidence that the Russian businesspeople, settled in neighbourhood in Lithuania, conduct mysteriously ending million-dollar artwork purchase and sales transactions?

Close comrade-in-arms of Mr. Berezovsky

Mr. Filinov is a colourful personality mentioned in many stories relating to the Russian oligarch Boris Berezovsky. The British daily newspaper “The Guardian” published an article in March 2015 with new information about the investigation of the activity of Alexander Litvinenko in United Kingdom until being murdered in 2006.

According to “The Guardian”, Mr. Berezovsky claimed that Mr. Litvinenko spent the last years of his life busily gathering information on activities of the Russian Mafia and high rank persons, including Roman Abramovich’s money-laundering and illegal purchase of real estate that threatened him with criminal liability in Spain, for M16 and Spanish law enforcement services.

Michael Cotlick, the close English friend of Mr. Berezovsky, witnessed to the British police after death of the oligarch that Andrey Lugovoy, one of the two killers of Mr. Litvinenko, sent a black T-shirt to Mr. Berezovsky in July 2010 and Mr. Filinov was the one, who handed in the T-shirt personally. The front side of the “gift” was saying “Polonium-210, Lon­do­n­–Ham­burg. To be continued” and the back side was reading “CSKA Moscow, radioactive death is knocking on your door”. There also was a red Communist star and a black symbol of radiation danger.

Mr. Lugovoy, the well-known fan of CSKA football team, was watching the match between CSKA and “Arsenal” in London several hours before the meeting with Mr. Litvinenko to add radioactive agents to his drink as it is supposed. Dmitry Kovtun, the other suspect in the case of poisoning Mr. Litvinenko, was visiting Hamburg before the same meeting. Mr. Berezovsky then gave the T-shirt to the police and, according to Mr. Cotlick, understood the “gift” as a warning and a threat.

Football and noble metals investor

Brazilian media offers more information on Mr. Filinov. Brazilian newspapers of March 2013 were full of stories about the case on San Paulo football team “Corinthians Paulista” and its financial scam. Brazil issued the orders for arrest of Mr. Berezovsky and two of his business partners, the main owner of the club Iranian-born Kia Joorabchian and the businessman Nojan Bedroud, in 2007. Prosecutors suspected that their investment in the club was just a money-laundering scheme. Mr. Berezovsky, the vicious critic of Vladimir Putin, was then keeping explaining it was just another Kremlin-inspired campaign against him.

After a five-years-long investigation Mr. Joorabchian reported to the court that namely Mr. Filinov was the actual and the main investor in the “Corinthians Paulista” club.

According to Brazilian media, Mr. Filinov is one of the many Russian oligarchs, who grew rich in the 90s. He grew up in Ulyanovsk City, 900 kilometres eastward from Moscow and graduated from the higher military school (UVVKUS) in 1988. Less than a decade after that, at the age of 29, he and a couple of his congenial incorporated a telecommunications company “Cityline”, primary value of which, according to the Russian newspaper “Vedomosti”, was 29 million US dollars.

Eme­lian Zakharov, Georgy Shuppe and Demian Kudryavtsev were among his partners in “Cityline”. The company was one of the first to offer unlimited internet access services in middle 90s. “Vedomosti” wrote that the rich Mr. Berezovsky “was standing” behind the company and thus the young incorporators were not afraid to lose their investment.

Relationship of the said businesspeople with Mr. Berezovsky is not just about business: Mr. Shuppe’s spouse Yekaterina is the daughter of Mr. Berezovsky and Mr. Kudryavtsev is considered the right-hand man of the oligarch; the latter has been forbidden to come to Russia since 2001. Mr. Filinov was as close to Mr. Berezovsky as the people above.

Since 2006 Mr. Filinov has been General Manager of the “Kommersant” publishing group owned by Mr. Berezovsky from 1999 to 2006. Mr. Zakharov is a partner of Mr. Filinov in “Triumph” Gallery of Modern Art located in the building formerly owned by Mr. Berezovsky.

Another area of active business engaged in by Mr. Filinov was mineral digging. He has been Executive Manager of a company operating in Kyrgyzstan since 2006. Federal Security Service (FSB) searched the “Triumph” Gallery in 2011 due to his business relations in Kyrgyzstan. FSB agents described the documents they found as a plot for a detective story. One of such documents was the plan to assume control over the Kyrgyzstan region, where metal mining is concentrated.

In the words of “Forbes” article “Who destroyed B. Berezovsky?” the oligarch financed the so-called tulip revolution in Kyrgyzstan by allocating 5 million US dollars to it. President Kurmanbek Bakiyev paid for his victory by offering assets of a gold mine in Jerui field, the second largest gold mine in the country, to the businessman.

The National Agency “Kyrgyz Altyn” transferred the right to do the mining for “Western investors”, that is, the Austrian company “Global GOLD Holding GmbH”, in May 2006 and Mr. Filinov was appointed Chairman and Executive Manager of the Investment Group. True owners of the company were Mr. Berezovsky and Badri Patarkatsishvili. According to information by the General Prosecutor’s Office of Russia, Mr. Berezovsky himself flew to Bishkek, capital city of Kyrgyzstan, to manage his personal business in summer 2006.

According to “Forbes”, Mr. Filinov settled in Kyrgyzstan for some time. He told the press he had spent 12 million US dollars on making a study and a project of gold mining and then found a good trade. The shares were sold in 2007; 130 million US dollars went to the bank accounts by Mr. Patarkatsishvili and Mr. Berezovsky. After massive protests of opposition in April 2010 President Bakiyev had to leave country. Soon government of Kyrgyzstan suspended the gold mining licence concerned.

Asylum in Austria

Another interesting person in relation to the companies “doing business” in Paupio Street is Mr. Sagaidak’s wife Vera. According to information available to “Veidas”, she received a permit to reside in Austria in August 2015; Austria is in Schengen zone and thus the lady can come to Lithuania without let or hindrance as well.

Biography of Mrs. Sagaidak is none the less interesting. She was studying in the College of Russian Ministry of Foreign Affairs in 1989–1991 and began working for the same Ministry right after her graduation, and then she was a personal assistant of Russian Ambassador in Vienna in 1992–1995. After her diplomatic service ended, Mrs. Sagaidak became Assistant General Manager of “Avon Beauty Products Company”, finished her law studies and has worked for “SP-Consulting”, the company incorporated in 2006 and managed by Mr. Sagaidak since then. Within 9 years of business the company has earned about 10 million US dollars.

Part of the funds is invested in Lithuania. According to information available at the Centre of Registers, “Consulit”, UAB owns a drugstore in Dainavos Street in Vilnius and a lot. Pursuant to information from our sources, last year Mrs. Sagaidak took interest in possibilities to receive a permit to reside in Lithuania that would grant a right of free movement in Schengen zone, in particular, taxes of a dummy company, requirements for authorized capital, minimum salaries and social insurance taxes of employees, permit issuance terms, etc. The same Ms. Šalnaitė was helping her to manage all of the issues in Lithuania.

“Veidas” has already written that Maxim Sagaidak, son of Mr. and Mrs. Sagaidak, was appointed Manager of “Consulit” company in February 2015; it is sure now that the heroes of our story headed for Austria.

Relationship of the Sagaidak family with Austria is not limited to their love for Austrian language and culture. There is information in the official page of “SP Consulting” that one of the international partners of the company is the Austrian company “Lansky, Gangzer & Partner Rechtsanwälte GmbH” managed by Lawyer Gabriel Lansky, who loomed up in suicide (homicide?) story of Kazakh officer Rakhat Aliyev.

Mr. Aliyev, the diplomat and later one of the most vicious critics of President Nursultan Nazarbayev, had been married to the eldest daughter of the President till the year 2007. Mr. Aliyev was convicted of kidnapping and killing two bankers in 2008 in Kazakhstan. He had been Ambassador in Austria until then and was trying to escape from pursuance in Malta and Cyprus, when, finally, gave himself up to Austrian law enforcement services. The latter refused to extradite the former President’s son-in-law to Kazakhstan twice and initiated a legal process of their own in Austria.

However, the convict failed to live to the beginning of the process. Mr. Aliyev was found hanging in his prison cell in February 2015. Official cause of death confirmed by the Federal Ministry of justice of Austria as well was suicide; however, his Lawyer Klaus Ainedter questioned such version in public. In his words, Mr. Aliyev was not showing any sign of intention to kill himself and was busily preparing for the upcoming court process.

Respublika-kaz.info, the website of Kazakhstan opposition, stated Mr. Aliyev first met Mr. Lansky as early as in 2008 and was managing all his business in Austria with the help of this particular person exclusively. However, the actual client of Mr. Lansky was, supposedly, security services of Kazakhstan aiming for extradition of Mr. Aliyev to his native land. The kurier.at portal wrote there were suspicions that Lawyer Gabriel Lansky had got 14 million Euro from secret services of Kazakhstan to affect witnesses and falsify evidence in the homicide cases with Mr. Aliyev as a convict.

The whole truth of the story would, probably, never come to light.

http://www.veidas.lt/ka-lietuvoje-veikia-rusijos-oligarchu-klapciukai

Scanpix

„Veidas“ jau rašė apie sostinės Paupio gatvės 14 numeriu pažymėtame name įsikūrusią įmonę „Consulit“, kuri tapo priedanga iš Didžiosios Britanijos išprašytam KGB šnipui Jurijui Sagaidakui gauti leidimą gyventi Lietuvoje. „Veidui“ pavyko išsiaiškinti, kad šio veikėjo ir jo šeimos keliai šiandien sėkmingai pasuko į Austriją. Ne mažiau įdomi ir kito Paupio gatvėje įsikūrusio verslininko Rafaelio Filinovo iš Rusijos istorija.

Dovaidas PABIRŽIS

Registrų centro duomenimis, Paupio gatvės 14 namo 9 buto, kuriame, kaip „Veidas“ jau rašė, yra užregistruota keliolika jokios veiklos nevykdančių įmonių, savininkė – pirmojo Lietuvos krašto apsaugos ministro, vėliau už pasikėsinimą sukčiauti nuteisto ir po Rytų Europą su neaiškiomis misijomis klajojusio Audriaus Butkevičiaus motina.

Siekiama gauti leidimą gyventi

Šio buto nuomos sutartį yra sudaręs rusas  R.Filinovas, Lietuvoje vadovaujantis įmonei „Rafael“. Šios veiklos sritis, pagal viešai  prieinamą informaciją, yra meno dirbiniai, salonai bei galerijos. Internete nurodyti įmonės, kurioje dirba keturi darbuotojai, kontaktai sutampa su UAB „Consulit“ – vieninteliu telefono numeriu pasiekiama tik įmonė, tvarkanti bendrovės „Rafael“ buhalteriją. Kitaip tariant, ji yra nepasiekiama.

„Veido“ surinkti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad R.Filinovo „vadovaujama“ įmonė visų pirma yra skirta gauti leidimui gyventi Lietuvoje, kuris, be kita ko, garantuoja galimybę laisvai keliauti po visą Šengeno zoną. Ne paslaptis, kad tai yra pirminis daugelio užsieniečių, šitaip „įsikuriančių“ Lietuvoje, tikslas.

Pernai lapkritį įsigaliojo griežtesnė tokių leidimų tvarka, pagal kurią užsieniečio įsteigta įmonė Lietuvoje privalo veikti bent 6 mėnesius, įsteigti bent tris darbo vietas, jos kapitalo vertė turi siekti 28 tūkst. eurų, iš kurių pusę sudaro užsieniečio nuosavas kapitalas, taip pat joje turi dirbti bent trys darbuotojai. Vargu ar tai sutapimas, kad „Rafael“, įsigaliojus šiai tvarkai, padidino savo įstatinį kapitalą iki reikiamos sumos ir papildomai įdarbino keletą darbuotojų, kad visi formalūs reikalavimai būtų išpildyti.

Mįslingas verslo sandoris

„Veido“ šaltinių duomenimis, J.Sagaidako įmonė „Vesna Holding S.A.“ su R.Filinovu 2010-aisiais sudarė gana keistą verslo sandorį. „Vesna Holding S.A.“ iš jo už tris milijonus JAV dolerių įsigijo garsaus dailininko Amedeo Modigliani 1919 m. nutapytą paveikslą „Jaunuolis rudais plaukais“.

Tačiau praėjusių metų spalį įmonė kreipėsi į R.Filinovą, pranešdama, kad tų metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais Ženevoje įmonė organizavo dokumentinę ir techninę paveikslo ekspertizę. Ją baigus pateiktose ekspertų išvadose teigiama, jog atlikti tyrinėjimai neleidžia teigti, kad paveikslo autorius yra būtent dailininkas A.Modigliani, todėl remiantis pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas privalo grąžinti „Vesna Holding S.A.“ dabar jau beveik 6 mln. dolerių, o tai padarius įmonė pardavėjui drobę grąžins. Kaip tokio scenarijaus alternatyva pardavėjui pasiūlyta užsakyti ir atlikti naują mokslinę ekspertizę, kuri galbūt pateiks naujas išvadas apie paveikslo autorystę.

Įdomu tai, kad  J.Sagaidako Lietuvoje įkurta „Consulit“ registruota Paupio gatvės 14 name, o to paties namo kaimyninį butą nuomojasi R.Filinovas. Šie abu nekilnojamojo turto objektai priklauso A.Butkevičiaus motinai. Įvairius su abiejų bendrovių statusu susijusius veiksmus atlieka tas pats įgaliotas asmuo – praėjusį kartą jau minėta Gražina Šalnaitė, kurią A.Butkevičius „Veidui“ tuomet įvardijo kaip priklausančią jo „saviškiams“.

Kažin ar tai tik sutapimas, kad kaimynystėje Lietuvoje įsikūrę Rusijos verslininkai sudarinėja mįslingai pasibaigiančius milijoninius meno dirbinių pirkimo-pardavimo sandorius?

Artimas B.Berezovskio bendražygis

R.Filinovas – spalvinga asmenybė, minima ne vienoje istorijoje, susijusioje su Rusijos oligarchu Borisu Berezovskiu. Britų dienraštis „The Guardian“ šių metų kovą išspausdino straipsnį, kuriame paskelbė naujos informacijos apie atliekamą tyrimą dėl Aleksandro Litvinenkos veiklos Didžiojoje Britanijoje iki jo nužudymo 2006-aisiais.

Pasak „The Guardian“, B.Berezovskis britams tvirtino, kad paskutiniais gyvenimo metais A.Litvinenka M16 ir ispanų teisėsaugai aktyviai rinko informaciją apie Rusijos mafijos ir aukšto rango asmenų veiklą šiose šalyse, tarp jų ir Romano Abramovičiaus vykdytą pinigų plovimą bei neteisėtą nekilnojamojo turto įsigijimą, dėl kurio jam Ispanijoje grėsė baudžiamoji atsakomybė.

Artimas B.Berezovskio bičiulis anglas Michaelas Cotlickas po oligarcho mirties britų policijai liudijo, kad 2010-ųjų liepą Andrejus Lugovojus, vienas iš dviejų A.Litvinenkos žudikų, B.Berezovskiui nusiuntė juodus marškinėlius, kuriuos verslininkui perdavė būtent R.Filinovas. Ant šios „dovanos“ priekio buvo užrašyta „Polonium-210, Lon­do­nas­–Ham­burgas. Bus tęsinys“, kitoje pusėje – „Maskvos CSKA, radioaktyvi mirtis beldžiasi į tavo duris“. Ant marškinėlių taip pat buvo nupiešta raudona komunistų žvaigždė ir juodas įspėjimo dėl radiacijos simbolis.

A.Lugovojus yra žinomas CSKA futbolo klubo fanas, Londone likus kelioms valandoms iki susitikimo su A.Litvinenka, per kurį, kaip manoma, įpylė į jo gėrimą radioaktyvių medžiagų, stebėjęs šio klubo akistatą su „Arsenal“. O kitas įtariamasis A.Litvinenkos nunuodijimo byloje Dmitrijus Kovtunas prieš tą patį susitikimą lankėsi Hamburge. Tuomet B.Berezovskis šiuos marškinėlius perdavė policijai ir, M.Cotlicko teigimu, suprato šią „dovaną“ kaip įspėjimą ir grasinimą.

Investuotojas į futbolą bei tauriuosius metalus

Daugiau informacijos apie R.Filinovą galima rasti Brazilijos žiniasklaidoje. 2013-ųjų kovą šios šalies laikraščiai mirgėjo istorijomis apie bylą, susijusią su San Paulo futbolo komanda „Corinthians Paulista“ ir jos finansinėmis aferomis. 2007-aisiais Brazilija išdavė B.Berezovskio ir dviejų jo verslo partnerių – pagrindinio klubo savininko iraniečio Kia Joorabchiano ir verslininko Nojano Bedroudo arešto orderius. Prokurorai įtarė, kad investicijos į klubą tebuvo pinigų plovimo schema. B.Berezovskis, aršus Vladimiro Putino kritikas, tuomet aiškino, kad tai tėra dar viena Kremliaus kurstoma kampanija prieš jį.

Po penkerių metų tyrimo K.Joorabchianas vėliau teisme nurodė, kad būtent R.Filinovas buvo tikrasis ir pagrindinis investuotojas į „Corinthians Paulista“ klubą.

R.Filinovas, kaip teigia brazilų žiniasklaida, yra vienas iš daugelio Rusijos oligarchų, praturtėjusių dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Užaugęs Uljanovsko mieste, 900 kilometrai į rytus nuo sostinės Maskvos, 1988-aisiais jis baigė aukštąją karinę mokyklą (UVVKUS). Po mažiau nei dešimtmečio, būdamas 29-erių, kartu su keliais bendraminčiais įkūrė telekomunikacijos įmonę „Cityline“, kurios pirminė vertė, kaip teigė Rusijos laikraštis „Vedemosti“, buvo 29 mln. dolerių.

Tarp jo partnerių „Cityline“ buvo Eme­lianas Zakharovas, Georgy Shuppe ir Demijanas Kudriavcevas. Jau dešimtojo dešimtmečio viduryje įmonė buvo viena pirmųjų, teikusių neribotos interneto prieigos paslaugas. „Vedemosti“ rašoma, kad už šios įmonės „stovėjo“ turtingasis B.Berezovskis, todėl jaunieji jos kūrėjai nebijojo prarasti savo investicijų.

Verslininkai su B.Berezovskiu buvo susiję ne tik verslo ryšiais: E.Shuppe’s sutuoktinė  yra B.Berezovskio duktė Jekaterina, o D.Kudriavcevas buvo laikomas dešiniąja verslininko ranka, jam nuo 2001-ųjų taip pat buvo uždrausta atvykti į Rusiją. Ne mažiau artimi ryšiai su B.Berezovskiu siejo ir R.Filinovą.

Nuo 2006-ųjų R.Filinovas buvo „Kom­mersant“ leidybinės grupės, kuri nuo 1999 iki 2006 m. priklausė B.Berezovskiui, generalinis direktorius. E.Zakharovas yra R.Filinovo partneris šiuolaikinio meno galerijoje „Triumph“, o ši veikia pastate, priklausiusiame B.Berezovskiui.

Kita R.Filinovo verslo šaka, kurioje jis aktyviai veikė, – naudingųjų iškasenų gavyba. Nuo 2006-ųjų jis buvo vykdomasis Kirgizijoje veikiančios įmonės direktorius. 2011-aisiais dėl jo verslo ryšių Kirgizijoje FSB atliko kratą verslininko valdomoje galerijoje „Triumph“. Rastus dokumentus FSB agentai apibūdino kaip tinkamus detektyviniam romanui. Vienas jų buvo planas užvaldyti Kirgizijos regioną, kuriame koncentruojasi metalų gavybos pramonė.

Kaip teigiama „Forbes“ straipsnyje „Kas sunaikino B.Berezovskį?“, oligarchas finansavo Tulpių revoliuciją Kirgizijoje, kuriai skyrė 5 mln. dolerių. Prezidentas Kurmanbekas Bakijevas po savo pergalės su verslininku atsiskaitė aukso kasyklų aktyvais Jeruy telkinyje, antroje didžiausioje šalies aukso kasykloje.

2006-ųjų gegužę valstybinė agentūra „Kyrgyz Altyn“ perdavė teisę užsiimti šia veikla „Vakarų investuotojams“ – Austrijos kompanijai „Global GOLD Holding Gmbh“, o jos investuotojų grupės pirmininku ir vykdomuoju direktoriumi buvo paskirtas R.Filinovas. Tikrieji įmonės savininkai buvo B.Berezovskis ir Badri Patarkatsishvili. Kaip skelbė Rusijos generalinė prokuratūra, 2006-ųjų vasarą pats B.Berezovskis nuskrido į Kirgizijos sostinę Biškeką tvarkyti savo asmeninių reikalų.

R.Filinovas, pasak „Forbes“, kuriam laikui apsigyveno Kirgizijoje. Žurnalistams jis sakė, kad aukso gavybos studijai ir projektui parengti išleido 12 mln. dolerių, o vėliau surado gerus pirkėjus. 2007-aisiais akcijos buvo parduotos – 130 mln. dolerių buvo pervesta į B.Patarkatsishvilio ir B.Berezovskio sąskaitas. 2010-ųjų balandį po masinių opozicijos protestų prezidentas K.Bakijevas buvo priverstas bėgti iš šalies. Netrukus Kirgizijos valdžia suspendavo ir šią aukso gavybos licenciją.

Prieglobstis Austrijoje

Kita įdomi asmenybė, susijusi su Paupio gatvėje „veikiančiomis“ įmonėmis, yra J.Sagaidako žmona Vera. „Veido“ žiniomis, šių metų rugpjūtį jai buvo suteiktas leidimas gyventi Austrijoje, priklausančiai Šengeno erdvei, todėl ji netrukdomai gali atvykti ir į Lietuvą.

V.Sagaidak biografija ne mažiau įdomi. 1989–1991 m. ji studijavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos kolegijoje, baigusi ją iš karto pradėjo dirbti toje pačioje ministerijoje, o 1992–1995 m. buvo asmeninė Rusijos ambasadoriaus asistentė ambasadoje Vienoje. Baigusi diplomatinę tarnybą V.Sagaidak tapo įmonės „Avon Beauty Products Company“ generalinio direktoriaus padėjėja, vėliau baigė teisės studijas ir nuo 2006-ųjų dirba tais metais įkurtoje ir nuo tada J.Sagaidako vadovaujamoje įmonėje „SP-Consulting“. Ši bendrovė per 9 savo veiklos metus uždirbo apie 10 mln. dolerių.

Dalis šių lėšų buvo investuota ir Lietuvoje. Registrų centro duomenys rodo, kad UAB „Consulit“ Lietuvoje priklauso Dainavos gatvėje Vilniuje esanti vaistinė bei žemės sklypas. Šaltinių duomenimis, pernai V.Sagaidak Lietuvoje domėjosi galimybe gauti leidimą gyventi, kuris garantuoja laisvą judėjimą po visą Šengeno erdvę: mokesčiais už turimą fiktyvią įmonę, reikalingu įstatiniu kapitalu, minimaliais darbuotojų atlyginimais bei jų socialinio draudimo mokesčiais, leidimo pagaminimo terminais ir pan. Visus šiuos reikalus Lietuvoje jai turėjo padėti tvarkyti ta pati G.Šalnaitė.

„Veidas“ jau rašė, kad šių metų vasarį įmonės „Consulit“ vadovu paskirtas J.Sagaidako ir V.Sagaidak sūnus Maksimas Sagaidakas, o dabar jau žinoma, kad šios istorijos herojų keliai pasuko į Austriją.

Su Austrija Sagaidakus sieja ne tik meilė austrų kultūrai bei kalbai. Oficialiame „SP-Consulting“ įmonės puslapyje galima rasti informaciją, kad vienas iš tarptautinių bendrovės partnerių yra Austrijos įmonė „Lansky, Gangzer & Partner Rechtsanwälte GmbH“, kuriai vadovauja Kazachstano pareigūno Rakhato Alijevo savižudybės (nužudymo?) istorijoje minimas teisininkas Gabrielis Lanskis.

Diplomatas, vėliau vienu aršiausių prezidento Nursultano Nazarbajevo kritikų tapęs R.Alijevas iki 2007-ųjų buvo vedęs vyriausiąją prezidento dukterį. 2008-aisiais Kazachstane R.Alijevas buvo apkaltintas dviejų bankininkų pagrobimu ir nužudymu. Iki tol R.Alijevas buvo ambasadorius Austrijoje, vėliau bandė pabėgti nuo persekiojimo Maltoje ir Kipre, kol galiausiai pasidavė Austrijos teisėsaugininkams. Šie du kartus atsisakė išduoti buvusį prezidento žentą Kazachstanui ir pradėjo savo teisinį procesą šioje šalyje.

Tačiau jo pradžios kaltinamasis taip ir nesulaukė – šių metų vasarį savo kalėjimo kameroje R.Alijevas buvo rastas kilpoje. Oficiali mirties priežastis, kurią patvirtino ir Austrijos federalinė teisingumo ministerija, – savižudybė, tačiau jo advokatas Klausas Ainedteris viešai suabejojo tokia versija. Pasak jo, R.Alijevas kalėjime nerodė jokio polinkio į savižudybę ir intensyviai ruošėsi būsimam teismo procesui.

Kaip skelbia Kazachstano opozicijos tinklalapis respublika-kaz.info, su G.Lanskiu R.Alijevas pirmą kartą susitiko dar 2008-aisiais ir nuo to laiko visus savo reikalus šioje šalyje sprendė tik per jį. Tačiau tikrasis G.Lanskio užsakovas, kaip manoma, buvo Kazachstano saugumas, siekęs R.Alijevo ekstradicijos į gimtinę. Portalas kurier.at teigė, jog esama įtarimų, esą advokatas G.Lanskis iš Kazachstano slaptųjų tarnybų gavo 14 mln. eurų tam, kad paveiktų liudininkus ir suklastotų įrodymus nužudymo bylose, kuriose buvo kaltinamas R.Alijevas.

Visa tiesa šioje istorijoje, ko gero, jau nebus atskleista.

Scanpix

Feliksas Dzeržinskis, founder and leader of the secret Bolshevik police Cheka (Special Commission) known as GPU, OGPU, NKVD and KGB (Committee for State Security) later, came with his mother to Vilnius from Ašmena locality and settled in Paupio Street 128 years ago. There was a F. Dzeržinskis’ Museum at Paupio Str. 26 but it burned down successfully in 2011. However, the KGB spirit remained to live in Paupio Street. Jurij Sagaidak has registered his company there. The same J. Sagaidak used to work undercover as correspondent of “Komsomolskaya Pravda”, and was expelled from United Kingdom in 1989 as a spy. Though J. Sagaidak cannot show up in Britain, Lithuania welcomes him open-armed.

Dovaidas PABIRŽIS

Who is Mr. Jurij Sagaidak and what does his company “Consulit” do in Lithuania? The Private Limited Company “Consulit” registered at Paupio Str. 14-7 near the former F. Dzeržinskis’ Museum outwardly looks nothing special. According to public information, the company registered in 2011 has mere 5 employees. Revenue from sales of the company was 36 thousand Litas and net loss was 24 thousand Litas last year. Nevertheless, an extraordinary fact is that the incorporator of “Consulit” is the KGB agent J. Sagaidak expelled from United Kingdom for spying in 1989.

Glorious biography of the KGB agent

J. Sagaidak entered the Red Flag KGB School named under F. Dzeržinskis in 1967 and successfully graduated from it in five years with the qualification of lawyer capable to speak a foreign language. It is known that J. Sagaidak worked in Indonesia five years and then was an assumed journalist in United Kingdom sent away from the state just before the end of Cold War for being a spy. Moreover, J. Sagaidak is mentioned in the incidents relating to the case of Sergey Magnitsky, the lawyer killed in a Moscow jail. He was also the mover of the propaganda movie made by order of the FSB.

According to sources of “Veidas”, J. Sagaidak easily received permission for temporary residence in Lithuania irrespective of his public identification as the KGB spy. The permission term was extended once and refused only in 2013. The decision was appealed against the Administrative Court of Vilnius Region and then against the Superior Administrative Court of Lithuania but both instances rejected the appeals. According to information available to the Centre of Registers, J. Sagaidak remained Director and Sole Shareholder of “Consulit” until February 2015, and the company has been managed by his namesake Maxim since then.

“Veidas”, the mint of permits for residence, attempted to contact “Consulit”, activities of which is real estate and consulting but they failed. The phone call at the only number indicated was answered by an employee of the company that manages accounts of “Consulit”, who claimed she cannot provide any information because she lacks authority and communicates only with a person authorized by the company herself.

She suggested to look for information in the Internet and when we assured her there was no other phone number indicated and asked, if it was possible to contact representatives of the company in any other way, she fended off “It is impossible, obviously” in reply. However, we managed to learn there are over ten companies like “Consulit” registered in Apt. 7 and 9 at the same Paupio Str. 14: for example, “Viva Investment EU”, “Nika EU”, “Orient Trade”, “Lotus EU” and with other similar meaningless names. It seems these are just names because we failed to contact and learn anything about activity of these mostly single-employee companies.

By the look to their names, incorporators of the companies come from Russia, Ukraine or Azerbaijan. According to information available to the Centre of Registers, both apartments at Paupio Street 14 belong to Kazimiera Nijolė Butkevičienė, mother of Audrius Butkevičius, the first Lithuanian Minister of National Defence after recovery of Independence later convicted for attempted fraud. Perhaps A. Butkevičius could tell us about activities of J. Sagaidak in Lithuania and origin of the mysterious companies?

There are famous surnames among the incorporators of the companies registered at Paupio Street. Arsen Avakov, currently Ukrainian Minister of the Interior, incorporated “Viva investment EU” in January 2012. Incorporator of the liquidated company “Tripe A Capital” is Oleksandr Avakov and Inna Avakova incorporated the “Divia Investment” company currently undergoing liquidation processes. It is not difficult to guess why each family member needed an individual company.

There was a public information on that Lithuania processes the application to reside in Lithuania launched by A. Avakov, comrade-in-arms of Julia Tymoshenko, then accused of the misuse of power in Ukraine, in 2012. A. Butkevičius himself informed the BNS news agency on the fact, “he had had the company in Lithuania long before the article in Ukraine“.

“Veidas” contacted A. Butkevičius, who was in Ukraine. At first he agreed to speak and gave his Ukrainian phone number; however, as soon as he heard our question about the KGB spy J. Sagaidak and his activities, the former Minister of National Defence remembered the “wrongs” done to him by “Veidas”, required an apology by the editorial office and refused to answer any question or communicate with the “defamatory” press until then.

The next day we managed to contact Gražina Šalnaitė, authorized person of “Consulit” entitled to take various actions in relation to status of the company. Her contacts were given by some other companies registered in Apt. 7 or Apt. 9 at Paupio Str. 14 as well. However, after our greeting and introduction, the phone was soon overtaken by A. Butkevičius, “I told you not to call any of my people. No one is going to give an interview. Your magazine has played the deuce with me, so we are not going to speak to you. (…). You can call J. Sagaidak in Moscow and talk to him, if you wish”. A. Butkevičius favoured not to pay attention to our note it is difficult to know in advance, who are “his people”.

A spy with journalist’s credentials

There is information on J. Sagaidak’s past in the Western press. The British paper “The London Evening Standard” published a detailed story of his activities in United Kingdom in 2002. Journalist Valentine Low then met his old acquaintance J. Sagaidak in Moscow to remember 13 years old events, when the alleged journalist of “Komsomolskaya Pravda” worked in London and was expelled from the state for spying. “Thirteen years ago he was an alleged London journalist but MI5 found he was something more and the Government expelled him as a spy.

J. Sagaidak was protesting and proving his innocence, and me, young, maybe naïve and blinded by our friendship, did not know what to think. He was a small dandy, who seemingly liked England very much and who looked so intelligent and great, when we used to meet in a bar to have a beer. Now I know he worked for the Political Section of the Third Department and resigned being Colonel in 1996”, wrote V. Low. As the KGB agent, J. Sagaidak was especially interested in the conservative politician Helen Olga Maitland, better known as Lady Olga Maitland, whom he met in 1987 in Brighton, in a conference of Labour Party. They became good friends, were often meeting and exchanging presents.

However, H. O. Maitland was informing the British intelligence (MI5) about their conversations and detailed J. Sagaidak’s questions until they gradually collected evidence and, finally, sent J. Sagaidak away from the state as the KGB agent. J. Sagaidak refused to discuss the UK spying story with W. Low. “Don’t ask me about what happened before 1996; it is forbidden”, told Jurij to the British journalist and followed the official version he was working as a journalist in 1987–1989 in United Kingdom.

The former politician H. O. Maitland offered much more information to “The London Evening Standard” at that time: “I remember how desperately he tried to get a layout of Downing Street 10 (Government of United Kingdom) with indications where and whose room is. Though such information is available in any guidebook, I used to tell his, where is Margaret Thatcher’s room and everything else. It looked like he absorbed the information with enormous attention to tiniest details. He was always asking about the Government policy and persons. He used to tell he was doing that as a journalist”.

According to H. O. Maitland, people from MI5 called her and asked to let him speak more. “The British intelligence wanted to learn, what particular information is interesting to the Russian. His activity was quite loud. He should have known it won’t last long”, generalized the politician. J. Sagaidak’s colleague and good friend Mikhail Bogdanov gave even more details. In his words, successful hunting of the KGB spies by the British in early nineties reduced KGB forces in London significantly and they began desperately look for new staff. J. Sagaidak became one of these after five years of the KGB agent career in Indonesia.

“His job was to build up contacts in the world of policymaking (with members of Parliament, journalists, diplomats, etc.), write cipher reports on local political atmosphere and send them to Moscow. He was very sharp and very professional, a true strategic cadre. It was a real intelligence in Indonesia the opposite of the things we used to do in London”, remembered M. Bogdanov.

Author of the FSB propaganda movie

J. Sagaidak’s name is mentioned in the book “Cinematic Terror. A Global History of Terrorism in Film” by Tony Shaw describing the process of making the propaganda movie “Personal Number” ordered by FSB. Roman Shleynov, editor of the investigative journalism section of “Novaya Gazeta”, contacted J. Sagaidak in relation to a video received from the environment of oligarch Boris Berezovsky, who lived in London, in September 2002, a couple of weeks before the terrorist attack in Dubrovka Theatre in Moscow.

The video showed confession by Aleksej Galkin, officer of Russian military intelligence taken by Chechen rebels, to having participated in blasting blocks of flats in Russia in 1999. According to author of the book, J. Sagaidak explained the video was a part of attempts to destabilize Russian government by B. Berezovsky, whose relations with Chechen block in Moscow had been known since sixties. Several weeks later J. Sagaidak was informed by the Kremlin sources that B. Berezovsky purportedly planned to fly from London to Moscow secretly to help resolving the Dubrovka hostage crisis thus reinforcing his image of a rescuer of Russia.

Then, allegedly, J. Sagaidak thought the episode would be perfect fit for propaganda TV documentary. His fellow TV show host Aleksey Primakov suggested that a movie would be even better. Vladimir Anisimov, former manager of FSB, participated in making the “Personal Number” movie in 2004 as a consultant. The movie shows independent investigation of the blasting blocks of flats in 1999 as a part of a global plan made by Pokrovsky, a fictional magnate living abroad (to be interpreted as B. Berezovsky), in order to discredit special services of Russia. When the plan failed, Pokrovsky allegedly organized the hostage drama in Moscow Circus willing to come back to Russia as hostage rescuer in negotiation on their release. The Russian propaganda movie pictured Georgian Pankisi valley as a circuit of action of Islam terrorists. Russia was blaming Georgia for such things those days.

A party to a scam investigated by S. Magnitsky

J. Sagaidak’s name is also mentioned in the story relating to the case of S. Magnitsky. J. Sagaidak was a court witness in 2005 and told how the “Renaissance Capital” bank, where J. Sagaidak worked as Deputy General Manager, hired Dmitri Klyuev to implement a tax refund plan in a company just obtained by the bank. “Approximately in the year 2002 Mr. Sagiryan introduced me to his good friend Dmitry Klyuev and recommended him as an expert of tax system and tax law. I was asked to organize a tax refund plan recently obtained by “Renaissance Capital”.

The decision to employ Mr. Klyuev as tax consultant was made. The project was successfully implemented within 6 or 8 months having ensured the appropriate court judgements required for such tax recovery”, witnessed J. Sagaidak those days. S. Magnitsky found the plan was exactly the same as the one implemented five years later to steal 230 million dollars from the state and realized that D. Klyuev has been engaged in tax stealing since the year 2002. The russian-untouchables.com portal created by fellows of possibly killed S. Magnitsky, right after the operation J. Sagaidak and D. Klyuev incorporated the “Avrora-Travel” company in 2003.

The company was terminated only in 2009, when the stories on tax stealing became public. In 2011 J. Sagaidak published a public appeal to oligarch Aleksandr Lebedev in “Kommersant” newspaper expressing his resentment for that A. Lebedev called him the person relating to the case of S. Magnitsky in the letter addressed to V. Putin. According to marker.ru, A. Lebedev complained to V. Putin in the public letter about the raider attempts by, in his words, “werewolves in shoulder-straps” to seize the National Reserve Bank managed by him.

According to A. Lebedev, the “werewolves” and employees of the Central Bank pressurized him personally as well as his relatives and his bank staff. In the words of A. Lebedev, J. Sagaidak and a FSB colonel from “K” Board, who came for an official meeting, argued him a lot into leaving Russia and transferring all assets of the bank to a person indicated by them otherwise threatening him “Bastille jail”. “J. Sagaidak specializes in organization of such raider attacks; he is a mediator between the “werewolves in shoulder-straps” and businesspeople, whose businesses are planned to be taken over.

He was offering me to take over something else but I always rejected his offers. Sometimes he used to bring an assumed FSB associate”, told A. Lebedev for marker.ru. The oligarch claimed he did not know the exact role of J. Sagaidak in the case of S. Magnitsky; however, according to information available to him, the name was in the list of persons associated with the case. He was working for “Renessaince Capital” those days and, according to A. Lebedev, was engaged in continuous conflicts with “Hermitage Capital”. J. Sagaidak himself claimed in the reply appeal he really was meeting A. Lebedev but the meetings were organized on the initiative of the latter and none of the FSB associates participated.

The goal is to receive a permit to reside in Lithuania

According to Conservative Arvydas Anušauskas, member of the National Security and Defence Committee of the Seimas, persons identified as the KGB spies and sent right-abouts from a foreign state, stay in the range of vision of our allies and the State Security Department (SSD) in one way or another irrespective of whether an incident happened in 1971, 1989 or any other year. „SSD had an opportunity to put a veto on issuing some permits without much publicity.

There are hundreds of vetoed persons. It is hard to tell what happened in this particular case and if there were any other interests”, commented A. Anušauskas. The member of the Seimas gave an example of Latvia, which automatically fails to grant citizenship to the former KGB staff. “Is it possible to veto ex-KGB staff here in Lithuania? Yes, it is, but not always. None of laws strictly indicates refusal in case of a former KGB associate. His/her work, activity, biography and current behaviour is evaluated. The cases are evaluated very individually.

Sometimes interests of different services intertwine as well. It happens that a person is caught and with the mask off already but services of other states use his/her service for their own benefits”, explained A. Anušauskas. The SSD comment addressed to “Veidas” reads that activity of foreigners in Lithuania (including incorporation of legal entities or business companies) is interesting from the point of view of national security and constantly is in the centre of attention by the institution. Having found possible threats caused by activity of a foreigner, SSD takes preventive measures to neutralize them in each particular case.

In the words of Artūras Paulauskas, Chairman of the National Security and Defence Committee (NSDC) of the Seimas, a person relating to intelligence is always a higher risk factor because, if he/she was expelled from a foreign state, the office undoubtedly had some information. “The permit had to be granted after careful consideration of the issue. I cannot imagine how he could have received such permit without a blessing by our services. It should be checked, why such person was permitted to reside in Lithuania and what information he had offered.

The intelligence is the organization that allows a person to change his/her job and place of residence bet not a nature of his/her activity because of the oath and other things done. I should check in particular but I think he should have been evaluated”, contemplated A. Paulauskas. According to him, Lithuania is usually not the final destination for such agents of Russia; they do not stay here for a long time and travel further. The other reason might be partial legalization: a wanted person receives the permit to reside and partially clears the suspicion away.

When we asked to evaluate the fact that the KGB agent’s company is registered in the apartment of mother of the first Minister of National Defence, A. Paulauskas did not hide his astonishment, “knowing geography of A. Butkevičius’s travels and variety of his activities in those lands, I can see too many coincidences in this matter”. Both members of NSDC of the Seimas agree that the main goal of agents of Russian intelligence is the permit to reside in Lithuania that also grants basically unlimited right to travel European Union. The policy of issuing the permits in Lithuania is very lame: there has been a shadow world of company registration place and fictitious address “business” making money for hundreds and turning thousands Euros over.

“It is a problem and this is why we raise the issue of registering hundreds of companies in a single apartment or garage but the Migration Department actually does not check or control anything. A hundred companies means that someone is obviously engaged in such registrations and makes money from that. These things have lasted too long and we will necessarily fix the mess”, claimed A. Paulauskas. Chairman of the National Security and Defence Committee said he would not be surprised to learn that the permit to reside in Lithuania was granted to J. Sagaidak without any personality checks.

According to him, constantly repeating facts and cases of corruption prove the possibility to “steal by”. “Being aware of the situation in Migration Department, it is no wonder they could have issued the permit to reside without doing any checks. I would not be surprised because, as they explain, if a person has a business here, hires Lithuanian citizens and pays salaries, this is the priority. They pay more attention to such labour relations than to national security”, fumed A. Paulauskas.

What about the last months of activity? The Migration Department refused to inform “Veidas” on issuing the permit to reside for the KGB agent J. Sagaidak making the excuse of… protection of personal information. As Evelina Gudzinskaitė, Directress at interim of the Migration Department, explained, “United Kingdom is not a part of Schengen area. Its information system can be used for judiciary purposes exclusively, and permits to reside do not fall into the scope of use”.

Thus, it is not consulted in the case of issuing permits to reside. Moreover, black lists of United Kingdom are considered national and… do not apply to Lithuania, which is a part of Schengen area. E. Gudzinskaitė emphasized that incorporation of fictitious companies can be the first signs of migration of foreigners and they were noticed five years ago. 35 hundred applications by foreigners either to issue or replace the permit to reside on the grounds of their legal activity were received in 2012, and this is 2.4 times more than in 2010. It was enough to be an owner or co-owner of a company registered in Lithuania and own a share of the authorized capital net value of which is minimum 50 thousand Litas for a foreigner (irrespective of whether coming from a NATO member state or the East) to receive or replace his/her permit to reside in Lithuania.

Do we need to explain that the authorized capital of “Consulit”, UAB was exactly the one? The law did not provide a possibility to refuse issuing or replacing the permit to the foreigners declaring a fictitious legal activity. It was very easy for a foreigner to obtain a company registered in Lithuania because the companies managed by Lithuanian citizens were busily engaging in the business of company incorporation and selling to foreigners. No one used to check such companies fundamentally. Much stricter policy obliging a foreigner’s company to operate minimum 6 months, establish minimum three workplaces and have minimum 28 thousand Euros authorized capital, half of which must be the foreigner’s own capital, came to its effect only in November 2014.

According to information available at the Migration Department, issue or replacement of the permits to reside was refused to 324 persons last year on the basis that they incorporated or obtained fictitious companies and provided misleading information. E. Gudzinskaitė assured “Veidas” that they always consult the Police and the SSD before issuing any permit to reside. However, obligation to wait for an answer by the said institutions before issuing a permit was imposed only in November 2014. Despite of the fact, it appeared that the permit to reside in Lithuania was granted to the Russian criminal, the so-called legal thief, Akhmed Yevloyev in February 2015. This and similar cases must have probably caused the Government to make their decision in March 2015 to eliminate the Migration Department and transfer its functions to the Ministry of the Interior and the State Border Guard Service.

As Saulius Skvernelis, Minister of the Interior, emphasized, it was an excess institution responsible for technical work exclusively. However, the decision will have to be approved by the Seimas. As far as the chaos rules migration policy and management it is not a surprise that the firm owned by the KGB agent kicked out from England exists in the same street, where F. Dzeržinskis, the founder of Cheka legion, once lived, and in the apartment that belongs to mother of the former Minister of National Defence. We wonder what it actually does in Lithuania. Perhaps the SSD could answer the question.

BFL

Prieš 24 metus, 1991-ųjų rugpjūčio 24-ąją, Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (AT) sudarė Laikinąją tyrimo komisiją SSRS slaptosios policijos KGB veiklai Lietuvoje ištirti. Iškart po Rugpjūčio pučo komisijos narys Jurgis Jurgelis per naktį ištuštintame KGB rūmų kabinete pulkininko paklausė, ar jam ne baisu. Šiam užteko įžūlumo priminti prieš porą dienų buvusio pučo siaubą. Tada KGB atrodė monstras, kuris turėjo likti praeityje. „Nes ir KGB darbuotojai, agentai, ir pionieriai, komjaunuoliai vis tiek yra viena Lietuva“, – įsitikinęs buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Jurgis Jurgelis.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

– Kaip įvertintumėte komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti darbą po dvidešimties metų?

– Praėjus laiko daug ką imi vertinti kritiškai, be to, tam yra pagrindo. 1991 m. tokia komisija buvo reikalinga. Nepriklausomybė jau buvo paskelbta, tačiau Lietuvoje dar buvo sovietų kariuomenė, o KGB veikė visu pajėgumu – buvome kiaurai perregimi, mūsų pokalbių vis dar buvo klausomasi. Tad vienas iš komisijos tikslų (beje, tą darė ir AT) buvo kiek įmanoma neutralizuoti KGB veiklą.

Svarbiausia KGB dalis buvo agentūra – žmonės. Nieko nuostabaus: iš užsienio ekspertų žinau, kad visame pasaulyje specialiosios tarnybos 80–90 proc. informacijos gauna iš žmonių, o maždaug 10 proc. juos pasiekia per techniką.

Dabar galiu pasakyti, kad mums trūko kvalifikacijos, supratimo, kaip veikia KGB. Atrodė, kad tai monstras, bet kokia jo jautriausia vieta – nežinojome. Neturėjome nė vieno KGB karininko, kuris būtų dirbęs mums, neturėjome metodikos, nelabai konkretūs buvo ir mūsų tikslai. Mūsų darbas nukrypo į agentūrą: kas buvo agentai, o kas – ne.

Pasinėrėme į agentų paiešką, ir manau, kad čia išryškėjo mums, lietuviams, būdingas bruožas – iškelti juos į viešumą, demaskuoti. Bausmės gal ir nebūtų, bet iškėlimas jau yra bausmė. Be to, pasitaikė ir tendencingumo. Agentų buvo visur – su KGB bendradarbiavo ir religingi žmonės, ir tremtiniai, ir kunigai. Jie buvo verbuojami ten, kur cirkuliuoja informacija. Todėl atsirado pozicija: jei, pavyzdžiui, dešinieji aptinka agentą savo gretose, jį slepia, o jei oponentų – demaskuoja.

Kita vertus, turėjome kuklią informaciją, tik jos fragmentus. Darbo, asmens bylos buvo išvežtos arba sunaikintos. Atsimenu, archyve techniniam darbui sudarytos mums pavaldžios komisijos pirmininko paprašiau duoti Pirmojo KGB skyriaus darbo sąsiuvinį. Jis atsakė, kad neturi. O aš buvau tikras, kad sąsiuvinis išlikęs, net dalį jo turinio žinojau. Pagaliau man atnešė sąsiuvinį, bet kitą. Vadinasi, žmogus, atliekantis tik techninį darbą, jau sprendžia, kokią medžiagą pateikti. Natūralu, kad dėl tokių dalykų komisijos darbas negalėjo būti labai produktyvus.

Na, o vėliau kai kurie bendradarbiavusieji su KGB prisipažino patys. Tarp jų buvo įvairaus likimo žmonių, bet jie pasitikėjo, manė, kad apie juos niekas nesužinos. O vėliau, pasirodo, atsiranda maišai dokumentų, kažkokios pavardės paviešinamos. Nepateisinome lūkesčių, negarantavome jų saugumo.

– Esate rašęs, kaip klausėte komisijos nario, kodėl jis slepia savus ir kelia aikštėn galimus KGB agentus tarp oponentų. Ar ilgai truko tokios provokacijos?

– Kolega turėjo medžiagos apie vieną agentą ir sakė, kad paskelbs ją prieš rinkimus. Ir paskelbė, bet laikas jau buvo praėjęs. Pirmosiomis dienomis agentų tema visuomenėje, žiniasklaidoje tiesiog skambėjo, bet aktualijos greitai pasikeitė. Pavyzdžiui, aš, dalyvaudamas rinkimuose, nuvykęs į Pabradę ėmiau kalbėti kažkokia politine tema, o mane tildo: „Ne tą kalbate. Uždaro „Modulio“ gamyklą, žmonės darbo netenka. Sakykite, ką darysite?“

Netrukus į pirmą vietą iškilo ekonominės ir socialinės problemos. Spekuliacijos tarp politikų dėl bendradarbiavimo su KGB dar išliko, tačiau į rinkimus nešti tokią vėliavą jau nebuvo verta.

Dabar manau, kad, užuot priėmę realybę, siekėme susipriešinti. Visi jie – KGB darbuotojai, agentai, komunistai, komjaunuoliai, politiniai tremtiniai – vis tiek yra viena Lietuva. Turėjome siekti vienintelio tikslo – sugyventi ir eiti į perspektyvą. Tačiau net ir dabar grįžtame į praeitį ieškoti ne tautos, bet politinių priešų. Manau, latviai ir estai greičiau nužengė pirmyn.

– Lenkijoje kaltinimų sulaukė net prezidentas Lechas Valęnsa. Kaip šis procesas atrodė kitose šalyse?

– Žinau, kad lenkai buvo apskaičiavę, kiek pakišta padirbtų dokumentų. KGB turėjo du aukšto lygio klastotojus, kurie galėjo atkartoti braižą, parašą, perimti susirašinėjimą, išsiųsti žmogaus vardu kokius tik nori laiškus. Padirbti dokumentus tikrai buvo įmanoma. Nežinau, kiek ši praktika buvo paplitusi Lietuvoje, bet kad tokių specialistų buvo, tikrai žinau.

Ir šiandien dar atsigręžiame į praeitį. Pavyzdžiui, skaitau, kad Algirdas Mykolas Brazauskas, atsiradęs gėdos lentoje, būdamas aukštas Centro komiteto (CK) pareigūnas važinėdavo į užsienį. Bet normalu, kad CK atstovai vyko į kitas šalis. Anoks čia kompromatas. Ir menininkai, ir dainininkai važiavo, Lionginas Šepetys savo knygoje atvirai rašo apie tuometes keliones.

– Ne kartą esate sakęs, kad Lietuvoje liko tie KGB dokumentai, kuriuos KGB norėjo palikti. Ko šiandien verta ta informacija?

– KGB dokumentus – asmens, darbo bylas išvežė sunkvežimiais. Pavyzdžiui, Vokietija perėmė visus dokumentus, todėl galėjo dirbti visai kitaip. Pas mus KGB, jau išmokęs pamokas, ruoštis pradėjo iš anksto. Dokumentai buvo išvežami, sudaryta darbo grupė juos peržiūrėjo, KGB pirmininko pavaduotojo Stanislavo Caplino nurodymu juos naikino arba išpjaustydavo jų dalis. Man teko kalbėtis su vienu KGB pareigūnu, buvome sutarę pasitikėti vienas kitu ir sakyti tik tai, ką nori, bet nemeluoti. Jis man pasakė, kokių agentų pasižadėjimus sunaikino pats.

Taigi, bylos išvežtos, sunaikintos. Pagaliau, kai iškart po Rugpjūčio pučo nuėjome į KGB pastatą, ten degė laužai – vasarą krosnys buvo karštos nuo dokumentų deginimo. Užėjęs į vieną kabinetą radau užvertas langines, iššluotas lentynas ir nuorūkų piramidę lėkštėje. Paklausiau pulkininko: „O jums baisoka?“ Jis, turėdamas galvoje pučo įvykius, ir sako: „O kaip jums – prieš dvi dienas baisu nebuvo?“ Kitame kabinete vyrukui nervai neišlaikė – jis rėkė buvęs Afganistane ir esąs niekuo dėtas. Jiems iš tiesų buvo baisu, nes nežinojo, ko tikėtis, tad buvo pasiryžę sunaikinti viską, ką tik įmanoma.

Be to, į Vilnių turėjome suvežti medžiagą iš visos Lietuvos. Pamenu, Anykščiuose randu beveik tuščią kabinetą, šiaip sau sklaidau stalinio kalendoriaus lapelius, o ten buvęs viršininkas pastveria iš rankų kalendorių ir mano akyse ima jį plėšyti. Taip buvo. Kai kur, žinoma, gavome tvarkingai supakuotus dokumentus.

Turime pripažinti, kad dokumentų atranką darė ir mūsų žmonės. Juk prasidėjo svarstymai: jei įrašai ne apie mane, gal apie mano artimą? Jokios apskaitos nebuvo, todėl nieko nereiškė parsivežus pusmaišį dokumentų iš kokio nors Rokiškio juos per naktį perversti.

Pasitaikė ir juokingų atvejų. Žmogaus pavardės minėti nenoriu, skambėjo daug kartų, kai dokumentai, nešami po skvernu, pabiro. Juk iš pradžių buvome tik mes ir KGB pareigūnai, jie vis tiek buvo gudresni. Pamenu, kai vyko dokumentų perėmimas, vienas majoras juokėsi, kad net dokumentų tvarkingai išnešti nemokame.

Taigi sunku pasakyti, kas buvo palikta tyčia, bet kad tai nebuvo aktualijos – aišku. Žinoma, galėjo būti klaidų, kas nors galėjo praslysti. Bet faktas, kad KGB pasitvarkė taip, kaip jiems reikėjo, ir paliko tai, ko nebereikia. O mes iš to keliame vajų.

Dauguma tų, kurie neprisipažino patys, bet pagal išlikusius dokumentus buvo pripažinti agentais, kreipėsi į teismą ir bylas laimėjo. Aišku, koks nors kolchozo buhalteris, greičiausiai jau pensininkas, į teismą nesikreipė, nes jam nesvarbu. Bet jei inteligentas paskelbiamas agentu – jo reputacija suteršta.

Taigi tie žmonės laimėjo todėl, kad nėra rimtų įrodymų, tik fragmentai. Nelaimėjo Virgilijus Čepaitis, bet, mano įsitikinimu, jis nebuvo piktybinis bendradarbis. Pas jį vykdavo arbatėlės, jis kažką parašydavo. Skaičiau tuos dokumentus, juose nėra nieko, iš ko KGB galėtų padaryti kokias nors išvadas, turėtų pagrindo apkaltinti kitą žmogų. Taigi žmonės, kurių bendradarbiavimo pasekmių nebuvo, buvo pripažinti agentais, o tų, kurių bendradarbiavimas pasekmių turėjo, bylų čia nebeliko.

– Ar pats esate išklausęs tiesioginių kaltinimų ar gandų, kad Jurgelis buvo KGB agentas?

– Tokių pareiškimų sulaukiu po kiekvieno savo komentaro žiniasklaidoje. Anksčiau labai dėl to išgyvenau, o dabar jau nebe. Man net įdomu, kiek dar atsiras taip manančiųjų. Dabar vyksta Marijono Misiukonio (KGB pulkininkas, vėliau milicijos generolas ir buvęs pirmasis atkurtos Lietuvos vidaus reikalų ministras) teismas, ką nors parašau šia tema, ir mane jau puola: „Tu toks ir anoks, rasime tavo dokumentus Amerikoje.“ Aš sakau: „Vyrai, išgerkime kavos, pasikalbėkime. Dokumentų nerasite. Jei ir buvo, sunaikinau. Manykite ką norite, bet jų nėra.“

– Ar KGB bandė jus verbuoti?

– Gal porą kartų. Bet istorija nėra pikantiška, tiesiog klasikiniai KGB metodai stengiantis sudominti. Mano dėdė gyveno Kanadoje ir norėjo atvykti į svečius. Pirmojo KGB skyriaus viršininkas man sako: „Tavo dėdė atvažiuos, ką pasakys – parašysi. Jei sutinki, atvažiuoti leisime, jei nesutinki – galime ir neleisti.“

Aišku, gali pasirašyti kad ir po išgalvotais dalykais, bet tu – jau agentas. Tada dirbau Mokslų akademijoje, tad vėliau už mano dėdės vizitą galėjo būti įdomesni kitų žmonių pasakojimai. Taigi dėdė Lietuvoje nesilankė dar kelerius metus. Žinoma, nebūtų sakę pasirašyti „Jurgeliu“. Pasakojo žmogus: meno srities atstovas grįžta iš užsienio, nori pasirašyti vardu ir pavarde, o KGB darbuotojas žvilgt pro langą: „Kokia graži liepa.“ Ir viskas, tu jau agentas.

Kitą kartą, kai dirbau mokykloje, mane išsikvietė kažkoks žmogus, pavardės nesakė, o vardu gali netikėti, ir tiesiai šviesiai siūlo: „Dirbk pas mus, gausi, ką norėsi, po pasaulį pavažinėsi, tik buto neprašyk, mums patiems trūksta.“ O vėliau mokykloje Vasario 16-osios proga mergaitės skelbimų lentoje prikabino trispalvių. Praveriu vieno kabineto duris, o ten – tas pats tipas, kuris mane kalbino, pasidėjęs krūvą sąsiuvinių tikrina braižą.

Taigi nieko įdomaus. Jokio spaudimo, jokių grasinimų, aišku, ir kompromato nebuvo. O aš dar sakydavau verbuotojams, kad esu nepatikimas: nebuvau pionierius, komjaunuolis. Man atsakydavo, kad taip dar geriau, nes žmonės tokiais labiau pasitiki nei aktyvistais.

– Kaip nupieštumėte agento portretą?

– Ateina kartą žmogus, kokių 60 metų amžiaus, prisipažįsta buvęs agentu ir pasakoja savo istoriją, kaip su kelių vaikų šeima grįžo iš Sibiro, apsigyveno vidutiniame Lietuvos mieste, neturėjo darbo. KGB jam padėjo įsidarbinti. Jis man pasakė, kad nenorėtų, jog vaikai ir anūkai apie tai sužinotų.

Bet gyvenimas įdomus. Po kiek metų sutikau jo sūnų. Aišku, jis nežinojo, kas aš toks. Tas sūnus užima svarbias pareigas ir labai profesionaliai dirba savo darbą. Gal net galima kelti klausimą: kas, jei žmogus padirbo agentu, bet jo sūnus baigė mokslus ir šiandien dirba naudingą darbą. Tai buvo sprendimas dėl situacijos, ne dėl idėjos. Arba mokslininkas, kuris,  standartiškai, negalėjo išvažiuoti į konferencijas.

Vieno KGB karininko esu klausęs, kiek buvo iniciatyvių bendradarbių. Jis sakė, kad tokių „stukačių“ iš idėjos – daugiausia kokie 5 proc.

– Prieš kelerius metus paskelbtos agentų – pensininkų, ūkininkų ar neįgaliųjų pavardės. Ar žinote, kad kas nors iš tų 5 proc. būtų praslydę pro filtrą ir užimtų svarbias valstybėje pareigas?

– Tiems, kurie prisipažino, viskas dovanota ir jie gali tokias pareigas eiti. Žinau tokių, kurie tikrai buvo agentai, neprisipažino, bet dokumentų nėra likę, tad jų bendradarbiavimas neįrodomas. Kiek žinau, yra žmogus, užimantis aukštas pareigas. Bet bijočiau sakyti, kad jis buvo piktybinis. Tiesiog įvyko virsmas, jis neprisipažino, gal pasirūpino, kad dokumentų neliktų. Bet iš to, ką aš žinau, o mano žinojimas nėra didelis, nežinau atvejo, kad buvęs agentas ir toliau dirbtų blogą, žalingą darbą.

Be to, senųjų agentų šiandien jau nepanaudosi: kas, jei jie prisipažino ir liko dvigubi agentai? Agentų Gariūnų turguje jau nereikia. Jie reikalingi kitose sferose – ministerijose, specialiosiose tarnybose, ten, kur yra reikalų su NATO, kur prieinama prie strateginių dalykų, ginkluotės klausimų. Čia reikia naujų žmonių, o ne seno bagažo.

– Ar verta toliau eskaluoti KGB agentų temą?

– Dar 2005–2007 m. rašiau, kad iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio (2009 m.) turime padėti tašką šioje temoje. Neturime medžiagos, tik fragmentus, žmonės sensta, miršta. Jei žmogus buvo agentas, jis turėjo būti brandus, padaręs šiokią tokią karjerą. Taigi prie 35 pridėkime dar 25 metus. Nebelaikau KGB agentų temos šių dienų problema.

– Koks liustracijos proceso efektyvumas?

– Viskas geso ir užgeso. Komisijų veikla oficialiai lyg ir nenutraukta, lyg ir nepatogu pripažinti, bet, pasirodo, komisijos nebedirba, bylų gal nebėra. Nuspręsta pratęsti bylų įslaptinimą, bet kai žmonės prisipažino, jokio termino nebuvo. Laikykimės žodžio. Kaip sakė tas žmogus: „Nenorėčiau, kad vaikai ir anūkai sužinotų.“ O anūkai sužinoti dar gali.

– 1993 m. tapote VSD generaliniu direktoriumi. Kaip iš griuvėsių pavyko sukurti profesionalią tarnybą?

– Iki mano atėjimo veikė ta pati valdžia, bet jau buvo pasikeitę 6 vadovai. Tai rodė nestabilumą ir interesą šioje tarnyboje. Blaškymosi buvo. Jei manęs paklaustų, ką daryčiau kitaip nei tada, greičiausiai ieškočiau kvalifikuotų žmonių, konsultanto iš užsienio. Teoriškai įmanoma, kad ir aukšto KGB pareigūno. Kaip jį patikrinti – nežinau.

Žmonių, kurie palankiai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę, buvo. Bet kaip juos patikrinti? Čekija, pavyzdžiui, turėjo gerą kriterijų – apsisprendimą 1968 m. Pas mus taip pat buvo žmonių, kurie pradėjo teikti informaciją dar iki 1991 m. pučo, bet vėliau buvo atleisti. Vis dėlto manau, kad tarp jų buvo bent pora S.Caplino iš KGB žmonių.

Kurdami VSD bendradarbiavome su Vakarų tarnybomis, tačiau jos ilgai ir atsargiai mus tikrino: ar patikima tarnyba, susikūrusi bala žino iš kur atsiradusioje valstybėlėje. Generolas Sergejus Stepašinas, buvęs FSB vadovas, siūlė bendradarbiauti pasirašius pačią nekalčiausią sutartį. Bet negalėjome, nes tai – Rusija. Be to, kokioje situacijoje būtume atsidūrę, jei latviai ir estai tokios sutarties nepasirašo.

– Kaip, pasikeitus politiniams vėjams, būrėte patikimą VSD kolektyvą, kuo jo darbas, funkcijos skyrėsi nuo dabartinių?

– Po savaitgalio sekmadienį jau norėdavosi eiti į darbą, o jei prireikdavo dirbti naktį, niekas nereikalaudavo mokėti už viršvalandžius. Žinoma, trūko technikos, profesionalumo, bet noras padaryti darbą buvo didelis. Žinoma, reikšmingas indėlis priklauso mano pavaduotojams – Andriui Tekoriui ir Kaziui Pėdnyčiai. Drauge sukūrėme struktūrą, išgryninome funkcijas. Pavyzdžiui, man nesuprantama šiandieninė kaita, kai naujas direktorius atsiveda savo kompaniją ir šluoja visus lauk. Taip nieko nebus –  gali keisti atskirus žmones, bet branduolys turi likti.

Dirbant VSD nebuvo konfrontacijos, rimų konfliktų. Vienas kitas pasitaikė, nes buvo žmonių, kurie norėjo ne Jurgelio. Nuvažiuoju pas kolegas į Panevėžį, verčiu storą bylą ir randu neįsegtą lapą: „Jurgelis geria, Jurgelis dainuoja rusiškas dainas, Jurgelis negali būti skiriamas VSD vadovu.“ Data nubraukta, visas tekstas ištaisytas raudonai, smetoniško tvarkingumo rašysena.

Aišku, tas popierius Prezidentūrą turėjo pasiekti dar iki mano darbo VSD pradžios. Pasakiau, kad informacija rimta, būtų gerai užbaigti tyrimą, o tada aš asmeniškai suorganizuosiu tam pareigūnui susitikimą su Prezidentu. Praėjo keli mėnesiai, jis pasakė, kad šaltinis atsisakė suteikti daugiau informacijos. Vėliau sutikęs tą vargšą šaltinį gatvėje paklausiau, kodėl jis tai darė. Jis įvardijo, kas jam liepė.

Nesureikšminu šios istorijos. Mane paskyrė Prezidentas A.Brazauskas, buvo žmonių kurie jautėsi nustumti į šalį ir norėjo atsigriebti. Bet apskritai konfrontacijos tarnyboje nebuvo, mes nedirbome partijoms ar Prezidentui. Kartą Prezidentas man pasiūlė pavaduotoją, aš atsisakiau, ir kas čia blogo: Brazauskas turi savo nuomonę, Jurgelis – savo.

Aišku, jaučiau tam tikrų politinių jėgų nepasitenkinimą, neva Jurgelis vis tiek Maskvai medžiagą pardavinėja. O dabar štai sunku būtų įsivaizduoti, kaip nepriimti Prezidentės pasiūlymo, apskritai dauguma dirba tiems, kuriems yra atskaitingi. Tada to nebuvo. Prezidentas niekada neprašė pateikti informacijos, kuri būtų susijusi su jo ar partijos interesais. Kažkada vienos partijos vadovas paprašė informacijos, aš pasakiau, kad partijoms neteikiame, taip ir baigėsi kalba.

Jei pareigūnas už paskyrimą turi atidirbti tam tikram asmeniui, tai jau nebe visai valstybė. Tada žmonės dirbti norėjo iš entuziazmo, kartais iš pradžių ir be atlygio. Bet vėliau jau vertinau magistrus, pasakiau, kad mums neužtenka bakalaurų.

Ar buvo priėmimo į tarnybą klaidų? Aišku, buvo. Tada nebūdavo tokios atrankos, psichologinių testų, tik pokalbis. Pavyzdžiui, atėjo graži moteris, labai energinga, didelių mostų – pasakiau, kad tarnyboje ji nedirbs, nenusėdės, netilps į rėmus, nors nebuvau psichologas.

– Psichologas nebuvote, bet žmones pažinti teko. Ar padėjo tam aktorystės studijos?

– Pažinti gal ir nepadėjo. Bet manau, kad aktoriai, režisieriai, kurie pasirenka tokias studijas, net jei vėliau ir nueina kitur, jau turi polėkį, galbūt net gabumų, kuriuos gali panaudoti kitose srityse. Apskritai šios studijos man išėjo į naudą. Mūsų kurso vadovė buvo Irena Vaišytė. Nežinau, ar literatūros studentai kūrinius nagrinėja taip giliai, kaip mes nagrinėjome pjeses: koks yra aukščiausias tikslas, kaip prieiti prie vaidmens. Man tai kažką paliko. Dabar Kovo 11-ąją mokyklose kalbuosi su mokiniais ir jie manęs klausosi, neturiu problemų bendraudamas su publika.

– Esate poezijos gerbėjas?

– Jaunystėje man patiko Sergejus Jaseninas. „Baltąją obelų knygą“ mokėjau atmintinai. Patiko Vincas Mykolaitis-Putinas, šiek tiek ir Jurgis Baltrušaitis. Ir, žinoma, atmintinai mokėjau Antoine‘o de Saint Exupery kūrybą. Jei sutiktumėte mano mokinių, beveik visi pasakytų, kad esu jiems skaitęs „Mažąjį princą“. Jie neatsimena matematikos, bet „Mažąjį princą“ pamena puikiai.

Nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių prabėgus trylikai metų pasaulis vėl susiduria su sistemingu organizuotų grupuočių grasinimu ir nenuspėjamo smurto naudojimu, nukreiptu prieš civilius gyventojus.

Šį kartą jis vyksta mūsų pašonėje. Pagrindinė problema, kad Rytų Ukrainoje siautėjančių Rusijai prijaučiančių vietinių ir Maskvos atsiųstų kariškių ideologija neaiški. Nors jie deklaruoja kovą už “tradicinės vertybes”, “susijungimą su Rusijos Federacija” ir neapykantą “supuvusiems Vakarams”, šių teroristų braižas aiškiai probolševikinis. Taigi galima sakyti, kad per trylika metų nuo religija paremto terorizmo mes vėl grįžtame prie kairiųjų vykdomo anarchistinio ekstremizmo.
Taip pat niekur nedingo ir džihado ekstremizmas – tą rodo įvykiai Sirijoje ir bręstantis pilietinis karas Irake. Čia vertėtų prisiminti religinio ir anarchistinio terorizmo legendą – Ilichių Ramirezą Sanchezą, geriau žinomą Carloso Šakalo pravarde.
Jis buvo eilinė kūdikių bumo (“baby boomer”) kartos, marksizmo-leninizmo ir maoizmo ideologijų suklaidinta Vakarų jaunuomenės siela, kuri visą savo teroristo karjerą aktyviai dalyvavo palestiniečių ir žydų konflikte. Ir tai visiškai nesusiję su antisemitizmu.
Illichius kovojo palestiniečių pusėje: vykdė jų operacijas, rėmė juos pinigais bei ginklais ir sukūrė būtent tuos teroristinius metodus, kuriuos perėmė “Al Qaeda” bei kitos islamo džihadą vykdančios organizacijos.
Dėl jo tiesioginės ir netiesioginės kaltės žuvo beveik pusantro tūkstančio žmonių, ir dabar jis kali Prancūzijoje.
Kas jis? Brutalus galvažudys, KGB ir “Stasi” marionetė ar kovotojas už palestiniečių laisvę? O gal romantiškas revoliucionierius?

Bolševikinis auklėjimas
I.R.Sanchezas gimė 1949 m. spalio 12 dieną Venesueloje, marksistinių pažiūrų inteligentų šeimoje. Illichiaus tėvas, teisininkas Jose Altagracia Ramirezas-Navas, nepaisydamas žmonos noro suteikti krikščionišką vardą ir gerbdamas Vladimirą Leniną, suteikė naujagimiui Illichiaus vardą.
Šeimoje ši tradicija buvo tęsiama, ir dar du po Carloso gimę skirtingų lyčių vaikai toje šeimoje buvo pavadinti Lenino ir Vladimiro vardais.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Praėjus 22 metams KGB vėl kelia aistras Lietuvoje. Buvę sovietinio saugumo bendradarbiai šiandien: ar jie tebekelia grėsmę mūsų valstybei ir ar yra prasmės skelbti jų pavardes?

Sovietų Sąjungos specialioji tarnyba KGB likviduota 1991 m. spalį, bet kone kiekvieną kartą, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) paskelbia naujus praeities dokumentus – KGB rezervo karininkų ar kadrinių darbuotojų sąrašus bei kitą to meto sovietų agentų veiklą liudijančią medžiagą, vis kyla naujas didžiulis skandalas, o dėl tūkstantinių lankytojų srautų interneto svetainė kgbveikla.lt “užlūžta”, nors centras ir įsigijo naują serverį. Po penkiasdešimties metų, pasikeitus kartoms, KGB istorija bus jau mažai kam įdomi, bet šiandien tai dar susiję su gyvais žmonėmis ir jų gyvenimu, tuo labiau kad kai kurie buvę sovietų saugumo darbuotojai dabar yra žinomi politikai, pareigūnai ir užima aukštus valstybės postus.
Tad ir šįkart, LGGRTC neseniai paskelbus KGB padalinių Lietuvos miestuose ir rajonuose kadrinių darbuotojų sąrašus, užvirė aistros. Viename tų sąrašų yra ne tik Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovo Algirdo Matonio, bet ir kitų šiandien svarbias pareigas einančių asmenų, apie kurių praeitį visuomenei iki šiol nebuvo žinoma, pavardės.
Dauguma jų dėl to jaučiasi labai nejaukiai ir tokį faktą iš savo biografijos mielai ištrintų, tačiau LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sako tikinti, kad tik šitaip galų gale pavyks užbaigti jau du dešimtmečius vykstantį liustracijos procesą. Taip, pasak vadovės, bus įvykdytas istorinis teisingumas, nes visuomenė sužinos tiek su KGB susijusius asmenis, tiek šios praeities organizacijos veiklos metodus. Todėl slaptųjų archyvų medžiaga ir toliau bus skelbiama – kaip tik po rinkimų LGGRTC rengiasi paskelbti dar vieną KGB agentų sąrašą.
Vis dėlto kaip šiandien vertinti buvusius KGB bendradarbius, ypač dirbančius valstybės tarnyboje? Ar iš tiesų galime būti tikri, kad KGB tėra nieko bendra su dabartimi nebeturinti šių asmenų biografijas tepanti dėmė ir jie jau nebekelia jokios grėsmės Lietuvai?

Dauguma KGB bendradarbių toliau slepiasi

Per visą KGB egzistavimo laikotarpį, pradedant pokariu, per šią organizaciją perėjo apie šimtą tūkstančių žmonių. 1990 m., kaip rodo tyrinėtojų duomenys, su KGB bendradarbiavo apie 6 tūkst. Lietuvos gyventojų. Didžioji dalis jų liustracijos išvengė ir savo praeitį lig šiol laiko paslaptimi.
Mat, pasinaudodami įstatymo suteikta teise, bendradarbiavę su KGB prisipažino tik apie 1,5 tūkst. lietuvių, jų sąsajas su sovietų saugumu dabar saugo valstybės paslaptis. Tarp prisipažinusiųjų buvo ir nemažai tokių, kurie KGB patikėtas užduotis vykdė ne 1990 m., o senesniais laikais. Taip pat nedidelė dalis buvusių KGB bendradarbių, kaip sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, yra perėję vadinamąją kabinetinę liustraciją, tai yra kadaise prisipažino apie sąsajas su sovietų saugumu tuomečiams Valstybės saugumo departamento vadovams.
Taigi tokių asmenų, kurie lig šiol neprisipažino bendradarbiavę su KGB ir kiekvieną kartą nerimaudami tikrina skelbiamą archyvinę medžiagą – ieško joje savo pavardžių, Lietuvoje šiuo metu gali būti keletas tūkstančių. Tai paaiškina, kodėl jau tris kartus neatlaikiusi lankytojų antplūdžio “užlūžo” interneto svetainė kgbveikla.lt.
Kiek buvusių KGB bendradarbių šiandien dirba valstybės tarnyboje, tikslių duomenų nėra. Pasak A.Anušausko, likviduojant KGB 1991 m. Lietuvoje buvo apie tūkstantį kadrinių darbuotojų. Dalis jų išėjo į pensiją, o apie du šimtus įsidarbino įvairiose valstybės institucijose. Tiesa, 1999 m. įsigaliojus įstatymui, pagal kurį buvusiems KGB darbuotojams bei agentams imti taikyti darbo valstybės tarnyboje apribojimai, gavę teismo leidimą valstybės tarnyboje liko dirbti tik keliasdešimt asmenų. Atitinkamą teismo leidimą buvo gavęs ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovas A.Matonis, kuris, kaip dabar paaiškėjo, KGB iš tiesų dirbo Lietuvos naudai.
Kai neseniai buvo paskelbti miestų ir rajonų KGB kadrinių darbuotojų sąrašai, LGGRTC vadovė T.B.Burauskaitė net neįtarė, kad dėl Druskininkų rajone operatyviniu įgaliotiniu dirbusio A.Matonio kils šitoks skandalas. Ji pabrėžia, kad buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus minimas 1990 m. kovo 27 d. Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, kuriame KGB darbuotojai paraginti nebendradarbiauti su sovietų saugumu, o slaptiesiems informatoriams pažadėta, kad jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos, yra klaidingai suprastas.
„Šiame pareiškime kalbama tik apie slaptuosius KGB agentus, o apie jokius KGB pareigūnus, kadrinius darbuotojus nėra jokios kalbos. Joks įstatymas neįpareigoja slėpti informacijos apie etatinius KGB darbuotojus. Vienintelė informacija, kuri yra tapusi valstybės paslaptimi ir yra saugoma, liečia tuos, kurie atėjo ir prisipažino pagal Liustracijos įstatymą“, – kad būtent A.Matoniui toks valstybės pažadas bent jau formaliai nebuvo duotas, pabrėžia T.B.Burauskaitė.
„Galbūt aš blogai supratau, bet man regis, kad viešojoje erdvėje dabar tokia nuomonė, jog A.Matonio tame sąraše neturėjo būti. Bet juk pradedant skelbti pavardes kaip tik ir nutarta, kad reikia viešinti visus be išimties. O gal mes turime atrinkti tuos, kurie padarė karjerą, užima aukštus postus, ir šito jų biografijos fakto neskelbti, tai yra eliminuoti juos iš tų sąrašų? Bet apie juos yra žinoma, jie dirbo ne vieni, kiekvienas žurnalistas, nuėjęs į archyvą, gali susirasti to asmens kortelę, jos nėra įslaptintos. Aš to daryti nesiimsiu. Jei mes dabar darytume atranką, tai aš iš karto atsisakau dirbti šitą darbą“, – patikino T.B.Burauskaitė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusią savaitę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) paskelbus buvusių KGB rezervo karininkų sąrašą, net „užlūžo“ centro interneto svetainė, nes per tris valandas jame apsilankė per 30 tūkst. žmonių.
Ar rezervininkai vis dar kelia pavojų, jei net po daugiau nei dviejų dešimtmečių nepriklausomybės kyla toks ažiotažas? Kiek jau atkūrus nepriklausomybę buvę kagėbistai ar rezervininkai pakenkė mūsų valstybės raidai ir kaip jie galėjo patekti į strateginius valstybės postus? Apie tai kalbamės su LGGRTC generaline direktore Birute Burauskaite, KGB veiklą žinančia ne tik iš tiriamojo darbo: dėl savo veiklos antisovietiniuose judėjimuose, talkinimo pogrindžio spaudos leidėjams ji buvo tardoma KGB. B.Burauskaitė buvo Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti narė, Represijų Lietuvoje tyrimo centro vadovė, Liustracijos komisijos narė.

VEIDAS: Ar iš LGGRTC paskelbto 238 rezervininkų sąrašo pirmiausia pradėtos skelbti nuskenuotos dabar viešumoje veikiančių asmenų bylos, nes jie vis dar gali daryti įtaką valstybės gyvenimui?
B.B.: Nekeliame sau uždavinio pirmiausia rinkti ir skelbti medžiagą apie konkrečius asmenis. Viešindami dokumentus siekiame parodyti, ką ir kokiais metodais veikė KGB, kokią įtaką šios represinės institucijos veikla turėjo visuomenei, kokie žmonės ten dirbo ar su ja bendradarbiavo.
VEIDAS: Vis dėlto kokią žalą jau atkūrus nepriklausomybę galėjo padaryti bendradarbiavusieji su KGB, ypač tie, kurie ėjo aukštas pareigas?
B.B.: Turiu savo nuomonę, bet ji būtų per daug konkreti ir galėtų man grėsti teismais. Naivu būtų manyti, kad po Kovo 11-osios KGB veikimas Lietuvoje pasibaigė. Su KGB susijusių asmenų atsiradimas aukštuose postuose, manau, ne atsitiktinumas, bet nereikia visur matyti vien gauruotą Maskvos ranką. Matyti ją būtina, jei ji yra, bet reikia įžiūrėti ir tam tikrų grupių tam tikrus interesus, o dažniausia tai – valdžia ir pinigai. Negaliu pasakyti, kokie konkretūs svertai tuos žmones laikė postuose, bet viliuosi, kad anksčiau ar vėliau tai išaiškės.
Nė kiek neabejoju, kad kai kurių su KGB susijusių asmenų veikla turėjo ir tebeturi neigiamos įtakos valstybei, nors tokia žala ar įtaka sunkiai įvertinama tuoj pat, tam reikia laiko. Minėti asmenys nebūtinai sąmoningai blogai ką darė – tiesiog negalėjo netrikdomi profesionaliai atlikti savo pareigų, nes buvo supančioti, priklausomi.
VEIDAS: Priklausomi nuo baimės būti šantažuojami ar nuo Maskvos rankos?
B.B.: Ir nuo to, ir nuo to. Lietuva nėra kokia šventa teritorija – ta ranka veikia ir už Atlanto, bet kurioje kitoje šalyje, tad negi pas mus būtų praradę interesą? Kalbos nėra, kad buvę kagėbistai, jų agentūra ir rezervininkai galėjo būti, bet negaliu tvirtinti, kad ir buvo, pirmieji taikiniai tos rankos tikslams siekti. Liustracijos įstatymas ir buvo priimtas tam, kad žmonės prisipažintų bendradarbiavę su KGB ir ypač dirbantieji svarbiuose postuose nebūtų šantažuojami ir priklausomi.
Esu ne politologė – KGB dokumentų tyrėja, neturiu moralinės pareigos ar įpareigojimo vertinti kito asmens pasirinkimo. Vis dėlto galiu pasakyti, kad paskutiniais dešimtmečiais iki Kovo 11-osios verbuojami asmenys tikrai galėjo pasirinkti – bendradarbiauti su KGB ar ne. Be to, ypač aukštas pareigas einantys pareigūnai neturėjo meluoti, o jie sakė netiesą neigdami ryšius su KGB. Senesnės demokratijos valstybėse melas netoleruojamas, o pas mus nelaikomas nuodėme, ir dabar štai naujas skandalas dėl FNTT vadovų atleidimo, bet kažkada tiesa vis tiek išaiškės. Deja, tiesa Lietuvoje kol kas nėra absoliuti vertybė, nors atgimimo pradžioje vis kartojome, kad tiesa mus išlaisvins.
VEIDAS: Sakote, kad žmonės turėjo pasirinkimą, ar bendradarbiauti su KGB. Tačiau ir asmenys, skirdami ar siūlydami į užsienio reikalų ministrus rezervininką Antaną Valionį ar į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovus Arvydą Pocių, taip pat galėjo rinktis. Ar įmanoma, kad jie negavo VSD informacijos apie skiriamųjų praeitį?
B.B.: Kad Lietuvos VSD nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, – akivaizdus faktas. Gal dabar kas šiek tiek ir keičiasi. Prezidentas, premjeras turėjo žinoti apie skiriamų asmenų praeitį, bet ar tikrai žinojo, nežinau. Galiu tik spėlioti, kad prezidentas, visą sąmoningą amžių gyvenęs visai kitoje aplinkoje, turėjo miglotą sovietinės tikrovės vaizdą. Gal jam buvo išaiškinta, kad bendradarbiavimas su KGB – nieko tokio. Kiti aukšti pareigūnai, nuo kurių priklausė šie paskyrimai, gal turėjo tikrą supratimą, o gal ir neturėjo. Abu atvejai apie juos nieko gero neliudija. Kad net VSD vadovavo rezervininkas – paradoksas, ką čia daugiau pasakysi. Ačiūdie, kad iš to išlipome, ir tai šiokia tokia pamoka ateičiai – ylos maiše nepaslėpsi, vis tiek kažkada išlįs.
VEIDAS: Ar Jums įdomu, ką dabar veikia A.Valionis ar A.Pocius, kurių pavardės – LGGRTC paskelbtame rezervininkų sąraše?
B.B.: Ne. Girdėjau, kad A.Pocius dirba advokatu. Tačiau jei būčiau žmogus, kuris sprendžia, kas kokiuose postuose gali dirbti, be jokio įstatymo atsakingai svarstyčiau, ar žmones su tokia praeitimi priimti į darbą. Jei yra informacijos apie pretendentą į tam tikrą svarbią valstybiniu požiūriu pareigybę, kiekvienos įstaigos vadovas turi jausti atsakomybę, ką jis priima į darbą.
VEIDAS: Vis dėlto kaip Jūs, pati tardyta KGB, jaučiatės, atpažindama buvusius KGB bendradarbius, leidžiančius įstatymus, teisiančius žmones teismuose, mokančius mūsų vaikus?
B.B.: Gyvenimo gerovės man šis žinojimas nepridėjo. Sunku, kai matau, kaip viešojoje erdvėje reiškiasi ir teisuoliais save laiko tie, kurie to nenusipelnė. Tačiau negali nieko pasakyti – esi užčiauptas, nes saugoti prisipažinusių bendradarbiavus su KGB paslaptį įpareigoja įstatymas.
VEIDAS: Prisipažinti – nebūtinai gailėtis savo poelgių. Ar teisingas buvo sprendimas neskelbti jų pavardžių?
B.B.: Buvusios komunistinio lagerio valstybės kitu laiku ir kitais metodais vykdė liustraciją, bet niekur nebuvo išvengta susikiršinimo ir skandalų. Pati esu ir girdėjusi, ir skaičiusi prisipažinimų. Manau, dauguma iš to pusantro tūkstančio, kurie atėjo prisipažinti, nusimetė tam tikrą moralinę naštą, nes iki tol visą laiką gyveno būgštaudami, kad informacija apie jų bendradarbiavimą su KGB gali išeiti į viešumą, jautėsi pažeidžiami. Dėl tų, kurie jautėsi nusimetę naštą ir nelindo nei į politinius postus, nei į aukštas pareigas, vertėjo priimti tokį įstatymą, net jei kita dalis prisipažino tik galvodami apie savo karjerą.
VEIDAS: Bet kai kurie teisinasi net nesupratę buvę užverbuoti, tik užpildę popierius vykdami į stažuotę ar pan.
B.B.: Daugelis, deja, remiasi mitais, kad KGB buvo visagalis – ką verbavo, tą ir užverbavo. Tai tikrai netiesa, nuvertinanti tų, kurie nesileido įtraukiami į KGB veiklą, moralinį tvirtumą. Pokariu buvo vienokia situacija, tačiau paskutinius 30 sovietinių metų – visai kitokia. Kitas mitas – kad išgėrė žmogus puodelį kavos su KGB dirbančiu kaimynu, o šis jį įtraukė į agentų sąrašą, ar kad kagėbistai, siekdami žvaigždučių ant antpečių, dirbtinai kurdavo agentų sąrašus. Tai didelė nesąmonė, nes agentai iki užverbuojant buvo nuodugniai tikrinami pagal griežtas  procedūras, jiems skiriamos operatyvinės užduotys, agentūrinius pranešimus dažniausiai jie rašė ranka, pasirašydami slapyvardžiu. Būsimi KGB rezervo karininkai, vykdydami patikrinimo procedūras, taip pat negalėjo nesuprasti būsią sovietinio režimo represinės struktūros bendradarbiai ir ką jie, jei išauš diena X, turės veikti.
Taip, buvo naudojamas šantažas, kompromituojanti medžiaga. Pastūmėdavo ir karjeros galimybės, kiti gal sutiko tapti rezervininkais dėl retesnių karinių mokymų. Bet visi galėjo rinktis – karjera ar sąžinės ramybė ir padorumas. O uoliausiai bendradarbiavo nevisavertiškumo komplekso kankinami žmonės, kurie tapę KGB agentais jautėsi valdą kitų žmonių likimus.
VEIDAS: Pasigirsta nuomonių, kad reikia baigti žvalgytis į praeitį. Tačiau jei paskelbus rezervininkų sąrašą nuo susidomėjusiųjų srauto stringa LGGRTC interneto svetainė, vadinasi, ir šiandien tai vis dar aktualu?
B.B.: Kai kas mus kaltina, kad knaisiojamės po praeitį, sako, laikas baigti draskyti senas žaizdas. Bet istorija turi būti nagrinėjama ir dabar, ypač kai ją dar savo kailiu esame patyrę. Visuomenė turi ne tik teisę, bet ir pareigą žinoti, kas iš tikrųjų buvo rezgama už ąžuolinių KGB pastato durų, kokie buvo tikrieji KGB veikimo tikslai, metodai, priemonės, veikiantieji asmenys. Interneto svetainėje jau paskelbti etatinių darbuotojų sąrašai, jų biografijos, nes kartais daugiau kalbame apie įrankį – agentus, rezervininkus, o apie juos valdžiusią ranką – operatyvinius KGB darbuotojus – nutylime. Netrukus pradėsime skelbti rajonų KGB skyrių vadovų ir pareigūnų biografijas.
Beveik visos agentų darbo ir asmens bylos išvežtos iš Lietuvos, tačiau yra antriniai dokumentai, iš kurių galima identifikuoti apie 80 proc. paskutinius tris dešimtmečius veikusių agentų – iki 10 tūkst. asmenų. Tikimės per dvejus trejus metus viešai paskelbti tiek archyvinių dokumentų, kad kiekvienas iš pirminių šaltinių susidarytų adekvatų vaizdą, kas Lietuvos istorijoje buvo KGB.
Matau šio darbo prasmę, nes tikiu, kad atskleista tiesa padės išgryninti visuomenės moralines nuostatas ir išlaisvins mus nuo homo sovieticus moralės pančių.

Kad KGB buvo visagalis – ką verbavo, tą ir užverbavo, netiesa, nuvertinanti tų, kurie nesileido įtraukiami į KGB veiklą, moralinį tvirtumą.

Dienraštis „Die Presse“ praneša, kad, ko gero, Rusijos saugumui – FSB tebedirbantis M.Golovatovas iki šiol Europoje lankėsi bent 8 kartus. „Die Presse“ rašo, kad Lietuvos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį šiam asmeniui 2010 m. spalio 18 d. Tačiau net ir tada tai nesukliudė M.Golovatovui 8 kartus lankytis Europos Sąjungos šalyse: Kipre, Suomijoje ir Čekijoje.

1949 m. gimęs rusas nuo 1972 m. dirbo KGB,o nuo 1974 m. jo specialiame padalinyje „Alpha“. 1979-1980 m. jis tarnavo kaip politikų asmens sargybinis Afganistane.

Nuo 1993 m. M. Golovatovas turi privatų verslą – įkūręs saugos bendrovę „Alpha B“. Saugumo struktūrų ekspertas Andrejus Soldatovas, kalbėdamas su „Die Presse“, spėjo, kad M. Golovatovas tik formaliai yra pensininkas,o iš tiesų tebedirba rusų Saugumui – FSB. Taip leidžia manyti ir faktas, kad jis vadovauja sporto organizacijoms, kurios priklauso FSB kontroliuojamam susivienijimui „Dynamo“.

Austrijos žiniasklaida nušviečia skandalą tarp Vilniaus ir Vienos dėl KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo, pabrėždama kad tai sukėlė rimtą diplomatinę krizę tarp šalių. Apie tai praneša šalies ir pasaulio naujienų agentūros.

“Ledynmetis tarp Vienos ir Vilniaus”, – skelbia “DiePresse.com”. Cituojamas premjeras Andrius Kubilius, kuris apkaltino Austriją “nepaisant europietiško solidarumo” Tuo tarpu Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino austrų žinybų veiksmus “politiškai nepateisinamais”.

O ką apie tai sako kita pusė? Austrijos užsienio reikalų ministras Michaelis Špindelegeris (Michael Spindelegger) teigia, kad Lietuva neišnaudojo termino reikalingiems duomenimis apie M. Golovatovą pateikti. Todėl prokuratūra ir nusprendė jį paleisti. O politikai ęsą čia niekuo dėti.

M. Špindelegeris sako jau aptaręs situaciją su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu ir yra pasirengęs tai padaryti dar kartą, jei tik šis norės.

Austrijos žalieji pareikalavo nuodugniai ištirti M. Golovatovo paleidimą. Austrija esą neturi pagarsėti kaip “tarptautiniu mastu ieškomų despotų ar karo nusikaltėlių tranzito ar poilsio vieta”.

Anot daugelio užsienio žiniasklaidos pranešimų, diplomatinis konfliktas dėl paleisto KGB karininko aštrėja. Lietuva iškvietė į Vilnių konsultacijų savo ambasadorių Austrijoje. O tai esą yra antra pagal griežtumą sankciją diplomatijoje po ambasadoriaus atšaukimo neribotam laikui.

Šis portalas taip pat cituoja M. Špindelegerį, kad Austrija yra teisinė valstybė su nepriklausomomis teisingumo žinybomis, kurios ir priima sprendimus. Tuo tarpu kitų šaltinių pranešimu, austrų generalinė prokuratūra priklauso šalies teisingumo ministerijai, todėl M. Golovatovo byla yra grynai politinė. Kai kurių ekspertų nuomone, dėl visko kaltos rusiškos dujos: austrai visai nenori, kad rusai jiems „užsuktų kranelį“ arba pabranginų dujas. Tuo tarpu mažos Lietuvos interesai – antraeilis dalykas.

Krizė tarp Lietuvos ir Austrijos didėja, skelbiama ir apie protesto akciją prie Austrijos ambasados Vilniuje, kurioje dalyvavo keli šimtai žmonių, tarp jų – keli Lietuvos parlamento deputatai. Incidentų protesto metu neužfiksuota. Kai kurie mitingo dalyviai laikė plakatus su užrašais “Gėda!” ir “Putino draugai!”.

Diplomatiniai santykiai tarp Austrijos ir Lietuvos praėjusiomis dienomis labai greitai atšalo, tai, kad Lietuvą šį incidentą vertina labai rimtai, esą rodo ambasadoriaus atšaukimas iš Vienos. Jei kuri nors ES šalis išduoda tokį arešto orderį, kita šalis narė turi jį vykdyti, nusikaltimo, kuriais kaltinamas asmuo, įrodymų valstybė neprivalo pateikti.

BFL

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) šią savaitę pradėjus viešinti KGB veiklos dokumentus Vyriausybė rengiasi duoti ir lėšų tam darbui atlikti.

Kultūros ministerija parengė Buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentų publikavimo programą, jai įgyvendinti numatoma skirti 210,81 tūkst. litų iš Privatizavimo fondo.

Programos projekte rašoma, kad jos tikslas – “sukurti sąlygas tikrinti, analizuoti ir skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus”.

“Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (…) yra įpareigotas užtikrinti, kad patalpos ir darbo vietos, kuriose bus dirbama su įslaptinta informacija ir tokia informacija bus saugoma, atitiktų įslaptintos informacijos fizinės saugos reikalavimus”, – teigiama programoje.

Tam užtikrinti ir turėtų būti skirtos lėšos, mat LGGRTC įpareigojimą šiemet pradėti viešinti KGB dokumentus ėmėsi vykdyti tam darbui negavusi nė lito.

Programą, kurioje numatytas lėšų skyrimas, dar turi patvirtinti Vyriausybė.

Trečiadienį pradėjo veikti interneto svetainė www.kgbveikla.lt, joje publikuojami buvusios sovietų represinės struktūros dokumentai.

Šiuo metu svetainėje pateikta apie 150 įvairių dokumentų. Šis skaičius, anot rengėjų, yra labai mažas, palyginti su tuo, kas turima archyvuose. Seimo nario istoriko Arvydo Anušausko teigimu, Lietuvoje galėtų būti apie 10-15 mln. lapų KGB dokumentų, o iš jų apie 100 tūkst. lapų būtų svarbūs, nes atskleistų institucijos veiklą.

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovės Birutės Burauskaitės, pirmiausia bus viešinami dokumentai, susiję su 1960-1980-aisiais KGB vykdyta veikla.

LGGRTC paviešinti KGB dokumentus įpareigojo Seimas, pernai priėmęs tai numatančias vadinamojo Liustracijos įstatymo pataisas.