Kijevas

Net ir labai priekabiu žvilgsniu dairantis po rudeninį Kijevą, jis atrodo geriau, nei galima tikėtis. Neigiamus lūkesčius kuria tiek nešališkos žinios apie Ukrainos ekonominius sunkumus, tiek labai šališka Rusijos propaganda – net ir atsiribojus nuo jos melagysčių galima tikėtis, kad Kijeve vyraus niūri nuotaika. Tačiau tai gyvas miestas, kuriame apstu nesuvargusių žmonių.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai „Veidui“ iš Kijevo (Ukraina)

Ukrainos sostinės centras savo švara, matyt, nenusileidžia Doneckui. Separatistų kontroliuojamose (faktiškai Rusijos okupuotose) teritorijose įsivyravo švaros manija. Donecko gyventojai giriasi savo miesto tvarka, ir nepriklausomi liudininkai tai patvirtina – kiemsargių tenai netrūksta. Nesant galimybių normaliai plėtoti okupuotų sričių ekonomiką, Rusijos kontroliuojami vietiniai vadukai prasimanė užimti bedarbius viešaisiais darbai – šlavimas vienas iš jų.

Silicio slėnyje Kalifornijoje prasigyvenusi pažįstama iš Donecko, kurios motina pasiliko nuo Ukrainos atplėštame mieste ir garbsto vietinę tvarką, į tokias nuotaikas žiūri atlaidžiai. Anot jos, kai žmonės nežino, kokiu pleistru užlipdyti karo sukeltų traumų, jie ima ieškoti privalumų neesminiuose dalykuose. „Niujorkas labai nešvarus – na, ir kas?“ – svarsto ji.

Vis dėlto gatvių švaros klausimas nėra svarbiausias. Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

JAV žurnalas „Foreign Affairs“ spalio pradžioje išspausdino Marko Pfeifle‘o straipsnį „Ukraina bus didelė problema kitam JAV prezidentui“. Autorius pradeda nuo kulinarinių palyginimų: „Tarp daugelio pamirštų užsienio politikos puodų ir keptuvių, paliktų ant kito JAV prezidento viryklės, toji su užrašu „Ukraina“ rengiasi užvirti. Šalies problema yra tiršti barščiai iš vagysčių, oficialios korupcijos ir netgi žmogžudysčių – pridurkime, kad viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

Pirmas žvilgsnis apgaulingas – tai, matyt, galioja ir simpatingiems meškučiams, Maidano aikštės persirengėliams, kurie puola glėbesčiuotis, siūlydami kartu nusifotografuoti už pinigus. Esu girdėjęs, kad su jais galima derėtis, jei nori įsigyti narkotikų. Eksperimentui nėra laiko, tačiau jo pakanka, kad prisiminčiau elementarią schemą: jeigu meškučiai užsiima dar ir nelegalia veikla, jie turi „stogą“ – nesitiki, kad Kijevo centre būtų galima veikti be kokių nors pareigūnų žinios.

„Organizuotas nusikalstamumas mus labai jaudina. Sąžiningai jums pasakysiu: organizuotas nusikalstamumas mūsų šalyje jaučiasi kaip rojuje. Visų pirma tai susiję su liberalia įstatymų leidyba ir korupciniais ryšiais. Taip pat ir su istoriškai glaudžiais ryšiais tarp teisėsaugos sistemos ir nusikalstamo pasaulio“, – tai citata iš Ukrainos nacionalinės policijos viršininkės Chatijos Dekanoidzės (g. 1977 m.) neseno interviu Ukrainos žiniasklaidai.

Ch.Dekanoidzė, buvusi Gruzijos policijos akademijos vadovė, paskui Gruzijos švietimo ir mokslo ministrė, nuo pernai vadovauja Ukrainos policijai.

Kijevo centrine gatve Kreščiatiku žingsniuoju į susitikimą su „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininku Andrejumi Marusovu – istoriko išsilavinimą turinčiu žurnalistu, kuriam korupcija rūpi ne mažiau nei policijos viršininkei. Už kelių žingsnių nuo Maidano aikštės leisdamasis į aludės rūsį traukiu iš atminties esminius klausimus.

Ar korumpuota Ukrainos aukščiausioji valdžia? Tai skamba naiviai. 2015-aisiais Ukrainos žiniasklaida išspausdino Aukščiausiosios Rados Mokesčių ir muitų politikos komiteto žinutes tuometiniam Odesos gubernatoriui, Michailo Saakašvilio pirmtakui šiame poste. Parlamentaras vardijo kyšių tarifus – kiek muitinės pareigūnai prašo už prekių įvežimą be muito. Tai nebuvo didelė sensacija, tačiau šiek tiek nuvertino tuometinio premjero Arsenijaus Jaceniuko pareiškimus dėl to, kad šalyje nėra korupcijos – mat premjero duktė nebuvo atrinkta į TV dainų konkursą, vadinasi, ryšiais nesinaudota. Tačiau A.Jaceniuko atsistatydinimo išvakarėse būta kalbų, kad jis atšventė pirmojo milijardo dolerių sukaupimą – tokį mastą pasiekė jo asmeninis turtas.

Ar A.Jaceniukas neparodė netakto Ukrainos prezidento Petro Porošenkos atžvilgiu? Žurnalas „Forbes“ teigė, kad 2015-aisiais prezidento turtas pasiekė 858 mln. dolerių – mažiau nei neoficialiai kalbėta apie ekspremjero turtus. Kita vertus, „Forbes“ žiniomis, P.Porošenka buvo vienintelis Ukrainos oligarchas, kurio turtas pernai padidėjo. Nors ir buvo žadėjęs parduoti savo aktyvus, kol kas to neįvyko.

Iš vadinamųjų „Panamos dokumentų“ žinoma, kad P.Porošenka ar jo patikėtiniai atidarinėjo sąskaitas lengvatinių mokesčių zonose tuo metu, kada Ukrainos kariuomenė sunkiai kovėsi prie Ilovaisko ir Debalcevo. Šaltiniai teigia, kad su P.Porošenka susijusios įmonės susižėrė nemažai karinių užsakymų. Ar kas galėtų paneigti, kad P.Porošenka dirba tėvynės labui ir kaip aukščiausias šalies pareigūnas, ir kaip kapitalistas? O kas ukrainiečiams svarbiau – karas ar korupcija?

M.Pfeifle‘as rašo, kad Rusijos kurstomas karas jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių, vien Ukrainoje yra daugiau nei pusantro milijono vidinių pabėgėlių. Jo nuomone, jeigu pačių ukrainiečių paklaustume, kas svarbiau – kova su separatistais, ar kova su korupcija, jie pasirinks pastarąją santykiu 2:1.

Išklausęs ką tik paminėtų dalykų A.Marusovas man pabandė išaiškinti Ukrainos korupcijos „politinę ekonomiją“: „Pas mus tokia pati klasika kaip Rusijoje. Oligarchinis kapitalizmas atsirado iš privatizacijos už grašius. Ūkiniai objektai būdavo pusvelčiui įsigyjami mainais už kokias nors paslaugas – nebūtinai pinigines. Visa tai vyko praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tokiu būdu atsirado maždaug apie dešimt oligarchinių grupuočių.“

Pasak žurnalisto, kuris ne vienus metus domėjosi viešųjų pirkimų problemomis, dauguma oligarchų savo turtus augino veikdami žaliavų sektoriuje. Ukraina dar sovietmečiu garsėjo savo metalurgijos pramone, tačiau šioje šakoje nebuvo kuriama pridedamoji vertė. „Pažvelgę į Rusijos oligarchus, kurie turtėjo iš metalurgijos, matome, kad jie prieš 10–15 metų suprato, jog grumtis su kinais beprasmiška. Nėra prasmės imtis modernizacijos ir investuoti į pridedamosios vertės kūrimą. Net ir Donecko gamyklų bei šachtų savininkas Rinatas Achmetovas šioje srityje nepersistengė. Vienintelis oligarchas, kuris nevengė modernizacijos, buvo Sergijus Taruta“, – aiškino A.Marusovas.

Jo nuomone, nuo požiūrio į modernizaciją priklauso ir požiūris apskritai į nuosavybę. Dauguma oligarchų į ją žiūri kaip į tai, kas gauta visiškai veltui arba užgrobiant reideriniu būdu. Tai reiškia, kad keičiantis valdžiai tokią nuosavybę galima labai lengvai prarasti.

Ukraina

„Visos tos nuosavybės statusas, nepaisant to, koks jos dydis – milijonai ar milijardai dolerių, yra labai trapus. Kas investuos į tai, dėl ko nesi tikras, kad pas tave tai pasiliks?“ – sakė „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininkas.

Sovietų valdžios laikais Ukrainoje buvo galinga naftos perdirbimo pramonė, tačiau šiuo metu didžiuma kokybiškų naftos produktų importuojama iš užsienio – Baltarusijos, Baltijos valstybių, o ukrainietiški pajėgumai yra sunykę, nugyventi. Tarp jų ir tai, kas priklauso oligarchui Igoriui Kolomoiskiui, nors jis yra užvaldęs tiek, kad galėtų būti vos ne monopolistas arba priklausyti naftos perdirbimo pajėgumus pasidalijusiai oligopolijai. Tačiau jis visa tai gavo abejotinu būdu, todėl nėra tikras dėl savo turto ateities ir tuos pajėgumus užleido.

Pasak A.Marusovo, naftos ir dujų srautų kontrolė buvo šalies prezidento bei premjero ir jo aplinkos prerogatyva. Vykdytojų tinklas apėmė žemesnes valdžios grandis – ministerijas. Ten nusėsdavo dalis korupcinių pinigų. Tarpininkai, perkantys energetinius išteklius iš gamintojų ir kelis kartus tai perparduodantys, kol pasiekiamas galutinis vartotojas, tam ir buvo „pastatyti“, kad būtų galima imti korupcinę maržą – tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

„Visais laikais tai buvo viršūnėlės reikalas. Ukrainoje tai keli žmonės, nesvarbu, ar Kučma, ar Tymošenko, ar Juščenka, – vardijo žinomus Ukrainos politikus A.Marusovas. – Visi tie iš perpardavimų uždirbti pilkieji pinigai grįždavo atgal į šalį. Velniai nematė, jeigu tai būdavo nors kiek investuojama į ekonomikos vystymą, pajėgumų plėtrą, tačiau nemaža dalis pinigų eidavo pareigūnų, pavyzdžiui, teisėjų, papirkinėjimui.“

Žurnalistas pasakoja, kad Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Dabartinio Ukrainos premjero Volodimiro Groismano vyriausybė vienodus dujų tarifus įvedė nuo š.m. gegužės 1-osios. Viešojoje erdvėje tai buvo sutikta palankiai, tačiau ekonomistai iškart suabejojo, ar naujos kainos gyventojams pagal kišenę. Pripažinta, kad iš oligarchų atimtas įrankis, kuriuo jie pelnydavosi iš gyventojų, ir kartu imta reikalauti subsidijų fiziniams asmenims. Politikai ėmė spręsti apskaitos lygtį: būtina žinoti, kiek dujų parduota, kiek nupirkta, kiek išleista energijai taupyti, namams šiltinti, kiek ir kam subsidijų išmokėta.

Spalio pradžioje aludės rūsyje šilta, tačiau neaišku, ar spustelėjus šalčiams savininkai netaupys. Tęsiant pokalbį reikėtų dar užsakyti alaus, tačiau padavėjas praneša, kad sutriko jo tiekimas, ir siūlo gerti arbatą. Nežinia, koks pokalbis apie politiką turiningesnis: blaivia galva, tačiau nuobodus, ar atskiestas alumi ir stipriais posakiais.

Arbata neslopina atminties, ir A.Marusovas ima lyginti du Maidanus – „oranžinį“ (2004–2005 m.) ir vadinamąjį Euromaidaną (2013–2014 m.): „Po Oranžinės revoliucijos išvis nieko nevyko. Daugybė herojų, kurie po to puolė į politiką, ten ir ištirpo. Visa energija pradingo. O po Euromaidano didelė pilietinės visuomenės dalis pasijuto visiškai savarankiška, nepriklausoma nuo valdžios. „Transparency International“ – visuomeninė organizacija. Ji bendradarbiauja su Rados Antikorupciniu komitetu ir dalimi verslininkų. Visi trys vieni kitais patikėjo. Pasitikėjimas yra cementas, be to viskas žlunga. Ir mes jaučiamės statantys valstybę. Tai bene svarbiausia Euromaidano pasekmė.“

Tačiau padangė nėra visiškai skaidri. Visuomenė siejo didelius lūkesčius su jaunais politikais, kurie iš Euromaidano pateko tiesiai į Radą. Vienas jų – žurnalistas Sergijus Leščenka (36 m.), išrinktas nuo Petro Porošenkos bloko. Parlamente jis dirbo būtent Antikorupciniame komitete. 2013–2014 m. išleido dvi knygas apie ekspremjero Pavlo Lazarenkos ir eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus korupcinę veiklą. 2011 m. gavo ES Rytų partnerystės žurnalistinę premiją už tyrimą apie įtartinas V.Janukovyčiaus finansines veiklas, 2013 m. pelnė premiją „Rytų Europos laisvoji spauda“.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Jo teiginiai, kad pinigų gavo iš savo gyvenimo draugės ir dar vienos žurnalistės, nepatvirtinti dokumentais. Sklinda gandai, kad butas nupirktas vienai iš šių moterų, tačiau dokumentai sutvarkyti S.Leščenkos vardu.

Kažin kas skaudžiau reaguoja į šį skandalą – ukrainiečiai ar užsienio patarėjai, su naujaisiais politikais sieję daug vilčių? Minėtas M.Pfeifle‘as rašo: „Kitas JAV prezidentas pamatys Ukrainą apsuptą iš visų pusių: Rusijos kariuomenė ir separatistai, o iš vidaus šalį graužia korupcija. Jeigu jis su tuo nesusitvarkys, 25 metus vykstantis eksperimentas baigsis sprogimu.“

Iki šiol kovą su oligarchais apmokėdavo kiti oligarchai. S.Leščenka siejamas su Viktoru Pinčuku, eksprezidento Leonido Kučmos žentu, vienu turtingiausių Ukrainos žmonių. Esą jis ne vien apmokėdavo žurnalisto užsienio keliones, bet ir aprūpindavo faktine medžiaga, kuri sugulė į korupciją demaskuojančias knygas. V.Pinčukas 2009–2013 m. yra paaukojęs Clintonų šeimos labdaros fondui per 8,6 mln. dolerių – vargu ar kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton dėl to labai nepatenkinta. Apskritai iš Ukrainos 1999–2014 m. į „Clinton Foundation“ įplaukė 10 mln. dolerių. Ši šalis yra didžiausia tarp fondo užsienio donorų – lenkia trečioje vietoje esančią Saudo Arabiją (7,3 mln. dolerių).

Daužiant bokalą su A.Marusovu (pokalbio pabaigoje aludėje atsirado alaus) nesijautė, kad pašnekovas per daug dramatizuotų padėtį. Jis mano, kad po Euromaidano žengtas nedidelis žingsnis brandesnės pilietinės visuomenės link nėra bergždžias. Pridurkime nuo savęs – Kijeve neatrodo, kad šalies raida labai priklausytų nuo JAV prezidento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Kijevas, A.Šėmienės nuotr.

Iš naujumu blizgančio Borispolio oro uosto greitkeliu švilpiant į Kijevą, vaizduotė žada įspūdžių kupiną savaitgalį. Už automobilio lango iš pradžių mirguliuoja miškų žaluma, vėliau – miegamieji daugiabučių rajonai. Arčiau centro eismas tampa intensyvesnis. Galiausiai imi slinkti vėžlio greičiu, užtat gali pasigėrėti tolumoje vingiuojančia žydra Dniepro juosta, už kurios auksu žiba garsiųjų Kijevo cerkvių kupolai. Greitai paaiškėja, kad iki šiol važiavome vienu geriausių plentų šioje milžiniškos šalies dalyje.

Aušrinė Šėmienė, specialiai „Veidui“ iš Kijevo

Keliai, kuriais teks važiuoti artimiausias keturias dienas, nė iš tolo neprimena sostinės vizitinės kortelės.

Iš Vilniaus į Kijevą kasdien, išskyrus sekmadienį, skraidina „Ukrainos avialinijos“. Vos valanda ore ir tik 40 minučių kelio iš oro uosto iki miesto centro. Man miestas atrodo tarsi susivėlęs – apšiurę namai, duobėtos, purvinos gatvės… Ne, – meluoju – gatvės labai švarios, net gerai apsidairiusi nepamatau numestos nuorūkos, nes rytais šimtai močiučių, kad prisidurtų kelias grivnas prie pensijos, šluotomis šiūruoja šaligatvius, bet įspūdis toks, lyg irčiausi per šiukšles. Gal todėl, kad Kijevas įstrigęs tarp dviejų epochų – senosios sovietinės ir modernios vakarietiškos.

Vakarietiškąją, žinoma, galima surasti tarptautinėse organizacijose ir pasaulinių tinklų parduotuvėse bei viešbučiuose. Pastaruosiuose ir kainos, suprantama, vakarietiškos. Vakarietišką vietą surandu miesto centre įsikūrusiame „Intercontinental“ viešbutyje, nuo kurio stogo terasos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į senamiestį. Prie baro gurkšnojant vyną galima valandų valandas tyrinėti peizažą.

Pardavimų direktorė Saheb Sadaghiani teigia, jog šiame išblizgintais krištolo sietynais spindinčiame 5 žvaigždučių viešbutyje mėgsta apsistoti pasiturintys verslininkai. Jame be konferencijoms pritaikytų patalpų yra ir keli net 70 kvadratinių metrų kambariai, kuriuose galima rengti pasitarimus. Pilvo malonumai tenkinami prancūziškame ir itališkame restoranuose.

Pastarajame galima užsisakyti ir tradicinių ukrainietiškų barščių bei virtinių. Pusryčiauja svečiai žalioje vasaros terasoje, saugiai paslėptoje nuo gatvės triukšmo ir skubančių miestiečių minios.

Išėjus pro viešbučio duris, neišvengiamai užklumpa niūri kariaujančios valstybės kasdienybė. Štai namas šalia „Radisson blu“ viešbučio, kuriame gyvenu. Matyti, kad seniai apleistas, užkalti langai, reklaminiais rašteliais apklijuotos durys. Dešinėje kabanti lenta skelbia čia kažkada buvus socialinės rūpybos skyrių, o kairėje skaitau kitokio turinio iškabą: „Krokodilo odos laikrodžių apyrankės, rankinės, portfeliai“.

Kaip atrodo geras žmogus

Neįgudusiai akiai Kijevas atrodo nurimęs. Tačiau artėjant prie Maidano, aikštė ir šalia esantis Kreščiatikas – pagrindinė sostinės gatvė, miesto širdis, rodos, kunkuliuoja. Vieni žmonės vis dar diskutuoja politinėmis temomis, kiti ilsisi po darbo dienos, mamos gano vos pradėjusius vaikščioti vaikus, jaunos panelės demonstruoja patrauklius kūnus. Čia sukinėjasi ir kamufliažiniais drabužiais vilkintys jaunuoliai. Pamatęs mano pakeltus antakius, bičiulis ukrainietis ima pasakoti populiarų anekdotą: „Įeina į kavinę vyriokas kamufliažiniais drabužiais, auliniai batai vos laikosi ant kojų, barzda siekia krūtinę, plaukai susivėlę, ant galvos užmaukšlinta nutrinta kepurė, rankoje vėzdas. Iš karto matyti – geras žmogus“. Kamufliažinė uniforma – Kijeve patriotizmo išraiška. Taip žmonės demonstruoja ir savo politines pažiūras.

Maidano memorialas, A.Šėmienės nuotr.

Šalia Maidano, šiek tiek aukščiau į kalną, žuvusiųjų už laisvę memorialas – paminklų miškas su iškaltais herojų vardais. Nulenkti galvos prieš aukas čia ateina šimtai žmonių. Šiandien tai – vis dar kraujuojanti žaizda. Deja, ilgainiui ji taps tik viena iš daugelio tragišką Ukrainos istoriją liudijančių vietų. O tokių mieste nemažai. Pavyzdžiui, Holodomoro memorialas. 1932 m. sovietų valdžia, norėdama į kolchozus suvaryti valstiečius, iš jų atėmė visą maistą. Vos per pusę metų oficialiais duomenimis iš bado mirė 3,5 mln. žmonių, tačiau ukrainiečiai mano, kad aukų galėjo būti iki 7 mln., mat daug liko nesuskaičiuotų, suguldytų į bendrus kapus. Suprantama, kad Rusija iki šiol šio fakto nepripažįsta genocidu, o prietaringi žmonės tvirtina, jog dabartinės nelaimės juos užgriūva dėl to, kad per holodomorą alkani žmonės valgė vieni kitus.

Memoriale įspūdingiausia – mažos mergaitės, rankoje spaudžiančios kviečio varpą, skulptūra. Ji primena vadinamąjį „5 varpų įstatymą“, – mirštantys iš bado tėvai siuntė vaikus į laukus parinkti ant žemės pabertų grūdų. Buvo galima paimti tik penkias varpas, jei vaikai surinkdavo daugiau, rusų kareiviai juos nušaudavo.

Netoliese mergaitės skulptūros, ant aukšto Dniepro kranto, stiebiasi grandiozinis „Motinos Tėvynės“ paminklas ir memorialas, matomas kone iš visų Kijevo kampų. Jis buvo pastatytas 1981-aisiais, minint 40-metį, kai fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. 7 mln. civilių ir 3 mln. kareivių ukrainiečių tada padėjo galvas.

Bet širdį stingdanti kančia iš šių žmonių širdžių neišmušė humoro jausmo – „Motina Tėvynė“ stovi veidu į Rusiją, o kijeviečiai juokauja, jog, ji rankoje laikydama kalaviją,  tvirtina, jog šį karą Ukraina tikrai laimės ir priduria, jog per pastaruosius 20 metų jie jau pergyveno 3 revoliucijas. Dar viena – atneš pergalę.

Žiūriu į prie postamento stovinčius tankus, o ant jų karstosi maži vaikai, tėveliai juos fotografuoja. Visi smaginasi.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Ne visi jie ukrainiečiai. „Rusų mes nebijome. Mokame juos greitai asimiliuoti. Dažnai jie tampa dar aršesniais ukrainiečiais nei mes. Bijome sovietų. Ir nesvarbu, kaip jie kalba – rusiškai ar ukrainietiškai“, – sako vienas gatvėje sutiktas vyras.

Iš tiesų šiame milijoniniame mieste neįtikėtinai saugu. Gatvėse galima leisti kiaurą naktį. Blogiausia, kas gali nutikti – ilgapirščiai nugvelbs piniginę. Tačiau naktį gatvėje trintis nesinori, mat pradėjus leistis sutemoms, gatves okupuoja jaunimas. Jie tokie jauni, kad pasijuntu tarsi būčiau dinozauro metų ir spėriai spūdinu į viešbutį.

Korupcija – didelė ir maža

Kainos Kijeve, tris kartus nukritus grivnos kursui, mums dabar juokingos – vienoje iš miesto valgyklų už 2 eurus legendinių virtinių su mėsa, mėlynėmis, varške, sūriu ir dar kažin kuo prisitvoju tiek, kad vos atsiplėšiu nuo kėdės. Į šią sumą įskaičiuotos ir sultys bei kava.

Roshen parudotuvė, A.Šėmienės nuotr.

Metro bilietas kainuoja apie 10 mūsiškių centų, aukštos kokybės juodojo šokolado plytelė prezidento Petro Porošenkos fabriko „Roshen“ firminėje parduotuvėje – 70 centų, geras vynas – apie 3 Eur, alus – du kartus pigesnis už kavą – 60 centų. Kuo ne rojus turistui iš Vakarų? Užtat paprastiems Kijevo gyventojams tai neatrodo pigu, nes vidutinė alga siekia vos šimtą eurų. Gal todėl ir prisidurti visi bando kaip kas išmano.

Užeinu į banko pinigų keityklą išsikeisti baisios sumos – 20 eurų. Surašiusi į kompiuterį mano paso duomenis, darbuotoja pateikia sumą, kuri, mano galva, neatitinka nurodytos švieslentėje. Taip jai ir išrėžiu. O ji man: „Valiutos kursas keičiasi kelis kartus per dieną“. Ką gi, nusprendžiu paieškoti palankesnio kurso, bet greit apsigalvoju. Po penkių minučių vėl ta pati procedūra, tik kursas kitas – atitinkantis nurodytąjį. Hmmm. Vakare iš smalsumo skaičiuoju, kiek ji būtų mane apmovusi. Pasirodo, 40 centų!

V.Janukovyčiaus rezidencija, A.Šėmienės nuotr.

Kitokie užmojai buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje Mežigorijoje, kas reiškia „Tarp kalvų“, netoli Kijevo. 2014 m. vasario pabaigoje 2 mlrd. dolerių įkainotas turtas buvo perduotas valstybei ir dabar, daugiau kaip 40 hektarų teritorijoje, kasdien keli tūkstančiai žmonių leidžia laisvalaikį.

O veikti ten yrą ką – išpuoselėtas, įmantriomis skulptūromis apstatytas parkas, zoologijos sodas, futbolo aikštė, piknikų vieta paverstas golfo lauku, vienintelis šalyje šildomas plentas, tvenkiniai, prezidento 60-mečiui Donbaso oligarchų dovanotas piratų laivas su įspūdinga stipriųjų gėrimų kolekcija, garažas su sovietiniais automobiliais, stručių ferma. Iki šiol iš rezidencijos ūkio į Kijevą keliauja užaugintos daržovės ir mėsa. Vestuvininkai mėgsta fotografuotis visų įmanomų stilių parke, ir prisiglaudę prie antikinės žirgo galvos bei jonėninės kolonos liekanų, lyg netyčia pamestų šalia tradicinę ukrainietišką medinę „chatą“ primenančio namo, kuriame su dukra gyveno nuverstasis prezidentas.

Buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencija Mežigorijoje buvo perduota valstybei, tačiau patekti vidun gali tik išrinktieji, o tartis dėl to reikia su paslaptingu dėde Paša.

Parke leisti laiką galima sumokėjus apie 1,6 Eur ir praėjus automatais ginkluotą apsaugą. Įėjimas vienas – teritoriją supa 3 m aukščio 70 km ilgio betoninė tvora su spygliuotomis vielomis viršuje, kuriomis teka elektros srovė – visai, kaip Lukiškių kalėjime.

Patekti vidun gali tik išrinktieji. Rezidencija neturi ne tik interneto puslapio, bet ir telefono numerio. Reikia tartis su paslaptingu dėde Paša. Viduje gyvena moteris ir vyras, kuriuos visi vadina tik vardais. Jie niekada neišeina į lauką, bet kartais bendrauja su tais, kam pavyksta praverti architektams galvosopį keliančio namo vidun. Į klausimą, kas jie tokie, atsakymo nėra. Nežinia ir ką ten veikia.

Sklinda visokių kalbų. Neva, kažkas iš Maidano kovotojų priglobė rezidenciją po savo sparneliu, neva dabar po truputį grobstomi vilos turtai. Nieko keisto – juk V. Janukovyčiaus pasakiškas medžioklės namas akimirksniu buvo išplėštas.

Jei vis dėlto mirtinai užsimanėte aplankyti šį Korupcijos muziejumi vadinamą objektą, neapsigaukite – užsienio turistus aptarnaujančios agentūros pasisiūlys nuvežti už 55–60 Eur, o vyrukai su mikroautobusais nuo Maidano nugabens vos už 7 eurus.

Lobis istorijos mėgėjams

Kijevas – lobis senosios istorijos mėgėjams. Tai vienas seniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusių miestų, mus sieja kelių šimtų metų bendra istorija. Kijevą nuo 1320 m., kai jį prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės prijungė didysis kunigaikštis Algirdas, iki 1569-ųjų, Liublino unijos, kai Žygimantas Augustas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos LDK ir prijungė prie Lenkijos karalystės, valdė lietuviai. Tačiau nesitikėkite, kad visa tai išgrisite iš Kijevo gidų. Savos istorijos geriau ieškoti su savu – lietuvišku – gidu. Bet ukrainiečiai mielai rodo ir pasakoja apie tris Kijevo perlus.

A.Šėmienės nuotr.

Pirmasis – Kijevo Pečiorų laura, – didžiulis, net 28 h ploto, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vienuolynas ir vienas iš septynių Ukrainos stebuklų. Jis buvo vienas žymiausių stačiatikybės centrų. XI a. vienuolyną įkūrė garsūs Atono kalno Graikijoje vienuoliai Antonijus ir Teodosijus.

Vienuoliai gyveno olose, tapė ikonas, rašė kronikas ir perrašinėjo knygas. Kai jie mirdavo, būdavo palaidojami olų įdubose. Dėl ypatingo oro, jų palaikai natūraliai mumifikuodavosi. Ir dabar tikintieji bei turistai gali išvysti 123 žmonių kūnus. Tarp jų ir garsųjį slavų herojų Ilją Muromietį, apie kurį vėliau buvo prikurta daug pasakų, kaip jis nugalėjo mongolus. Beje, Lauros teritorijoje palaidotas ir Piotras Stolypinas, caro Nikolajaus II laikų Rusijos ministras pirmininkas, kuris XX a. pradžioje gyveno Lietuvoje ir pagarsėjo savo agrarine reforma.

Dar vienas UESCO globojamas objektas šiame mieste yra Sofijos soboras, – vienas seniausių soborų pasaulyje. XI a. jis buvo pastatytas valdovo Jaroslavo Išmintingojo įsakymu, kad pažymėtų pergalę prieš klajoklius tiurkus pečenegus. Soborą verta aplankyti dėl įspūdingų, didžiausių pasaulyje, net 260 kv. m. mozaikų ir 3000 kv. m. freskų, išlikusių nuo soboro pastatymo laikų.

Ne mažiau vertas dėmesio ir netoliese auksiniais kupolais švytintis Šv. Arkangelo Mykolo soboras ir vienuolynas. Vienuolyną pastatė minėto Jaroslavo Išmintingojo sūnus, tačiau totoriai per antpuolį dvi iš trijų cerkvių sugriovė, likusius pastatus  susprogdino sovietų valdžia. XX a. pabaigoje ukrainiečių išeiviai surinko lėšų ir atstatė vienuolyną.

Kijevo cerkvėse ir vienuolynuose gausu tikinčiųjų, jei bandysite drumsti ramybę, jie ne tik jus nužvelgs smerkiančiu žvilgsniu, bet ir nepasigėdys pasakyti ką galvoja. Sveiki, atvykę!

Darius Tamauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Vos baigęs Karo akademiją, nusprendžiau nebetęsti karjeros karyboje. Išvažiavau į Londoną ir prasimušiau finansų centre, Sityje. Vėliau iškeičiau ir šią pelningą karjerą į darbą Ukrainoje. Uždirbu mažiau, bet tai nėra svarbiausia. Jau metus gyvenu Kijeve ir einu į darbą su malonumu, nes žinau, kad diena bus įdomi“, − pasakoja tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Darius Tamauskas, šiuo metu dirbantis patarėju Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministerijoje.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

Darius savo trumpu filmuku prisidėjo prie #TAKISJA iniciatyvos, kurios metu skirtingi Ukrainos visuomenės veikėjai ragino Nyderlandų gyventojus referendume balsuoti už Europos Sąjungos-Ukrainos asociacijos sutartį.

Pasak Dariaus, globalizacija − tai procesas, kai lietuvis persikrausto iš Jungtinės Karalystės į Ukrainą ir seka referendumą, vykstantį Nyderlanduose. Tuomet jo draugas olandas, musulmonas, gimęs Afganistane, kuris dar prieš kelias dienas nebuvo apsisprendęs už ką balsuoti, atsiunčia nuotrauką, taip įrodydamas, jog balsavo už ES-Ukrainos asociacijos sutartį.

Kijevas lyg Vilnius prieš 10 metų

Uždirbi tuos pinigus, bet kas iš to? Kas toliau? Nesakyčiau, kad iškeičiau darbus, greičiau papildžiau savo gyvenimą Kijevu.

„Ukraina man visą laiką asocijavosi su tuščia skyle žemėlapyje. Ji man niekada neegzistavo. Tai nebuvo vieta, į kurią galima būtų nuvažiuoti atostogų ar, juo labiau, dirbti. Ukraina gi − šalmai ir karas. Dabar jau išmokau, kaip greitai griūna stereotipai. 2014 metų vasarą, kai dirbau Londone, aktyviai domėjausi įvykiais Ukrainoje. Man tai atrodė be galo įdomu, nes esu baigęs karybos mokslus. Stebėjau visą įvykių raidą ir ta tema tapo man labai artima. Pirmasis apsilankymas Ukrainoje buvo spontaniškas: vieną 2014-ųjų metų rugsėjo savaitę nusprendžiau praleisti Kijeve. Grįžęs į Londoną supratau, kad palikau dalelę savęs tame mieste. Ten man reikia būti, ten mano pasaulio centras. Nusprendžiau surizikuoti. Prie to taip pat prisidėjo darbo finansų sektoriuje monotonija. Uždirbi tuos pinigus, bet kas iš to? Kas toliau? Nesakyčiau, kad iškeičiau darbus, greičiau papildžiau savo gyvenimą Kijevu. Tai yra didelis miestas. Kaip aš jį vadinu, − Vilnius prieš dešimt metų“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Darius Tamauskas.

Nyderlandų referendumo atgarsiai

Balandžio 6 d. Nyderlandų rinkėjai referendume nusprendė prieštarauti ES-Ukrainos asociacijos sutarčiai.

Ukrainos piliečiai kovojo ir žuvo dėl teisės pasirašyti šią sutartį. Dar 2013 metais Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius sustabdė šio susitarimo pasirašymą ir taip prasidėjo Maidanas. Ukrainos viduje vyko karas, tauta rinkosi, kurį kelią pasirinkti. Ir pasirinko sekti Europos Sąjungą.

Saujelės rinkėjų nuomonė atsvėrė visų kitų Europos piliečių nuomonę.

„Reikia pripažinti, kad kvaila, jog maža valstybė su mažu elektoratu ir mažu balsavusiųjų procentu sprendžia už visus Europos Sąjungos rinkėjus. Tai sukuria labai daug sunkumų. Saujelės rinkėjų nuomonė atsvėrė visų kitų Europos piliečių nuomonę. Taip mes žaidžiame demokratiją. Lygiai taip pat galime pradėti kelti referendumus dėl elektrinių, vandens kanalų. Ir visi šie projektai žlugs, nes niekas nenorės šalia savęs atominių elektrinių. Tokių dalykų, kurie, žiūrint iš platesnės perspektyvos, yra reikalingi ir naudingi“, − sako Darius.

Balsavimas referendume buvo vangus. Iš viso Nyderlanduose balsavimo teisę turi 12,5 mln. žmonių, o norint laikyti referendumą įvykusiu, rinkėjų aktyvumas turi siekti 30 proc. Šiame referendume balsavo 32 proc. registruotų rinkėjų. Iš jų daugiau kaip 61 proc. balsavo prieš, o apie 38 proc. − už Ukrainos glaudesnę integraciją su ES. Šio balsavimo įtaka dar neaiški, nes referendumas yra legaliai neįpareigojantis ir turi tik patariamąją galią, todėl viskas priklausys nuo šalies vadovų sprendimo, kaip reaguoti į šį rinkėjų sprendimą.

Kas kaltas?

Išvydus referendumo rezultatus, Ukrainoje užvirė aršios diskusijos dėl šalies įvaizdžio ir tikrųjų referendumo priežasčių.

Nusistovėjo nuomonė, kad „Europa mus čia truputį pakišo, bet mes patys kalti ir turime dirbti, kad sumažintume korupciją“.

„Viešojoje erdvėje buvo aptariamos tokio balsavimo priežastys. Svariausia priežastis buvo korupcija Ukrainoje. Antroji − Ukrainos stojimas į ES. Ukrainiečiai sako, kad galėtų ginčytis, jog galbūt olandai aiškiai nesuprato, kiek daug tai reiškia Ukrainai, ir apskritai, už ką balsavo. Bet šis balsavimas patvirtina Ukrainos įvaizdį užsienyje. Šalis siejama su korupcija. Ir čia jau ukrainiečių problema, o ne olandų. Jie nusivylę olandais, bet supranta, kad vietoj olandų galėjo būti ir belgai, prancūzai, vokiečiai. Todėl nusistovėjo nuomonė, kad „Europa mus čia truputį pakišo, bet mes patys kalti ir turime dirbti, kad sumažintume korupciją“. O su korupcija yra problemų ir prokuratūroje, ir teismų sistemoje. Stipresnės reformos būtinos, nes problemų dar yra“, − sako pašnekovas.

Ukrainos ir Europos Sąjungos sąntykiai šiuo metu yra pagrįsti kaimynystės politika.

Nauja sutartimi, pasirašyta po Maidano 2014 metais, siekiama pamažu transformuoti santykius į glaudesnį ekonominį ir politinį bendradarbiavimą. T.y. po truputį vykdant reformas priartinti Ukrainą prie Europos Sąjungos.

Jau tapo aišku, kad šis referendumas nebuvo apie Ukrainą, bet labiau viešosios nuomonės dėl ES testas. Kurį, deja, euroskeptikai laimėjo. Šis rezultatas turi didelės reikšmės ES ateičiai.

„Olandai pasinaudojo pakeitimais 2015 metais, kurie leidžia rengti tokius patariamuosius referendumus. Jų esmė − grąžinti klausimus svarstyti parlamente. Tai buvo pirmas bandymas, kurį olandai išnaudojo, deja, ne pačiu geriausiu metu. Tvyrant migrantų, poteroristinei baimei, kai stiprėja nacionalizmas. Manau, net jeigu šio referendumo klausimas būtų, „ar Lietuvą priimti į ES“, rezultatas būtų lygiai toks pats. Tiesiog olandai balsavo, kad jie nenori ES plėtros. Olandų referendume agitacija „NE“ kampanijai buvo didelė dar ir dėl Jungtinės Karalystės UKIP partijos palaikymo. Ši partija taip dar labiau sustiprino savo šansus laimėti Jungtinės Karalystės referendume dėl išstojimo iš ES“, − sako pašnekovas.

Jungtinės Karalystės rinkėjai savo nuomonę dėl išstojimo iš Europos Sąjungos pareikš lygiai po 80 dienų nuo Nyderlandų referendumo.

Kai kurie politikai gali pradėti sakyti: kodėl mes turime daryti tam tikrą reformą, kai ES mūsų net prie prekybos sutarties neprisileidžia.

„Balsavimas „NE“ yra problema ne ukrainiečiams, o pačiai ES. Nuo to prasideda vidiniai politiniai žaidimai, siunčiamas blogas signalas prieš Jungtinės Karalystės referendumą dėl išstojimo iš ES ir kitoms valstybėms, tokioms kaip Gruzija, Moldova, kurios irgi derasi dėl ES asociacijos. Sunku bus vykdyti vidines reformas šiose valstybėse. Kai kurie politikai gali pradėti sakyti: kodėl mes turime daryti tam tikrą reformą, kai ES mūsų net prie prekybos sutarties neprisileidžia. Šis „ne“ buvo stiprus smūgis ES plėtrai ateityje“, − pastebi Darius Tamauskas.

Ukrainiečiai nori bevizio režimo

Pasak tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovo, bevizis režimas daugiau reikalingas turistams nei ekonominiams migrantams. Jis leistų ukrainiečiams aplankyti Europos Sąjungos šalis 90-čiai dienų.

Pasak Dariaus, pigūs bandymai pritraukti elektoratą − tai gąsdinimas nauju pigios darbo jėgos antplūdžiu. Anot jo, kas norėjo, jau surado būdų atvykti į Europos Sąjungą. Rytų europiečių banga jau praėjo. Šiuo metu stebima pastovi migracija pirmyn ir atgal. Pagal tyrimus, atliktus Jungtinėje Karalystėje, emigrantai atneša daugiau ekonominės naudos nei žalos. Sumoka daugiau mokesčių negu prašo finansinės paramos.

„Bevizio režimo klausimas yra labai svarbus. Yra ukrainiečių, kurie uždirba pinigus ir nori atvažiuoti atostogų savaitei į Lietuvą, Lenkiją ar Olandiją. Pasidaryti vizą kai kuriems kainuoja pusės mėnesio atlyginimą. Lygiai tas pats būtų, jeigu lietuviui 200-300 eurų kainuotų pusę jo vidutinės algos vien viza, kad nuvyktų į Londoną. Arba anglui − 1000 svarų išvažiuoti į Ameriką. Ukrainiečiui pasidaryti vizą yra dideli pinigai, todėl jeigu jie nori išvažiuoti pailsėti ar apsipirkti į mūsų šalis, vizos tampa dideliu galvos skausmu“, − svarsto pašnekovas.

Oficiali vizos įvažiuoti į Šengeno zoną kaina yra 35 eurai, taip pat gali būti taikytini tarpininkų, kurie padeda susitvarkyti dokumentus vizai gauti, mokesčiai.

„Dieve, kodėl mums taip nepasisekė su prezidentu kaip Lietuvai?“

Pasak pašnekovo Dariaus, visi Ukrainoje pažįsta mūsų prezidentę, žino politines Lietuvos pozicijas. Prezidentės kreipimasis į Ukrainą anglų ir ukrainiečių kalbomis buvo transliuojamas per visus Ukrainos televizijos kanalus.

„Tiesiog gėrimasi tokiu gestu, netgi sakoma „Dieve, kodėl mums taip nepasisekė su prezidentu kaip Lietuvai?“, − sako Darius Tamauskas. Vienas ukrainiečių žurnalistas jam pasakojo, jog net vietiniai gyventojai šalies rytuose, kur vyksta karo veiksmai, atpažįsta Dalią Grybauskaitę.

Reikia Lietuvos patirties

Nėra viskas idealu, nors ir ne taip blogai, kaip žiniasklaida pateikia, sako pašnekovas. Nauja vyriausybė valdo tik pusantrų metų. Kaip pastebi daugelis ukrainiečių kalbėdami apie politinį ir ekonominį gyvenimą, „pas mus per metus pasikeitė daugiau negu per paskutinius 25 metus’.“

Ukrainiečiams šiuo metu labiausiai reikia mūsų patirties ir paramos.

„Gruzija ne per metus pasikeitė, Lietuva irgi keitėsi pamažu. Reikia 5-8 metų, kad įsivažiuotų kažkokie teigiami dalykai. Šiuo metu labiausiai reikalinga institucinė parama. Lietuvos Valstybinė mokesčių inspekcija, policija, muitininkai, verslo ombudsmenai ir kiti galėtų atsiųsti savo ekspertus savaitei ar mėnesiui, kad apmokytų darbuotojus. Ukrainiečiams šiuo metu labiausiai reikia mūsų patirties ir paramos. Labai daug išmokstama per tokius mokymus, todėl institucinis palaikymas galėtų būti didesnis. O tada jau reikės tik kantrybės ir tikėjimo“, − sako Darius Tamauskas.

Ukrainos sostinėje viešėję Vilniaus universiteto choristai Kijevo karo ligoninei perdavė 2,5 tūkst. JAV dolerių Lietuvoje surinktos paramos.

Renata Baltrušaitytė

Grupė Vilniaus universiteto jungtinio choro choristų rugsėjo 15–20 dienomis viešėjo Kijeve tuo metu 180 metų jubiliejų šventusio šio miesto Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto kvietimu.

Kaip pasakoja VU choro vadovė Rasa Gelgotienė, kvietimą dalyvauti kolegų iškilmėse vilniečiai buvo gavę dar prieš metus, tačiau prasidėjus Maidano revoliucijai suabejojo, ar ukrainiečiai tebenorės priimti svečius. Ir tik artėjant mokslo metams išdrįso pasiteirauti, ar kvietimas vis dar galioja ir ar kijeviečiams norėtųsi lietuvių moralinės paramos.

„Iš entuziastingo atsakymo supratau, kad esame laukiami. Juk Kijevas dabar tuščias, turistų mieste labai nedaug, nors Ukrainos sostinėje šiuo metu nevyksta jokie karo veiksmai. Mūsų kelionė irgi daugiausia priklausė nuo to, ar studentų tėvai jaunuolius sutiks išleisti Ukrainon ir dar kiekvienam nupirkti maždaug 500 Lt kainuojančius lėktuvo bilietus. Autobuso chorui išsinuomoti nepavyko – nė viena vietos vežėjų įmonė neapsiėmė vežti grupės į Kijevą, nes draudikai tokių kelionių nesutinka apdrausti. O rizikuoti nenori niekas“, – dėsto kelionės organizavimo priešistorę choro vadovė.

Įskaitant tebedainuojančius jau dirbančius VU absolventus, iš pusantro šimto choristų į Kijevą pasiryžo keliauti vos 22 jaunuoliai. Laimė, po šįmet Daugpilyje surengto „Gaudeamus“ bei lietuviškosios Dainų šventės renginių trys šiaip jau savarankiški VU chorai turėjo ir vienodą aprangą, ir bendrą repertuarinę programą, tad jungtiniam chorui nereikėjo daug repetuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.