Pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje.

Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio svarba Lietuvos ekonomikoje mažėjo: gerokai sumenko šioje šakoje sukuriamos pridėtinės vertės dalis, smarkiai sumažėjo joje dirbančiųjų. Nepaisant to, žemdirbystė išlieka reikšminga šalies ekonomikos veikla, o per ateinantį dešimtmetį jos pozicijos gali dar labiau sustiprėti.
Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos prognozėmis, maisto paklausa ateinantį dešimtmetį sparčiai kils dėl gausėjančios planetos populiacijos, didesnio suvartojamo maisto kiekio besivystančiose valstybėse (Indijoje, Kinijoje) ir besikeičiančių šių šalių gyventojų mitybos įpročių. Ten bus vartojama daugiau mėsos, pieno produktų bei gaminių su cukrumi. Be to, vis daugiau augalininkystės derliaus bus suvartojama energetikos srityje. Pastaruoju metu būtent biokuro gamyba labiausiai lėmė augalininkystės produkcijos paklausos didėjimą.
Todėl nenuostabu, kad maisto kainos ateinančius dešimt metų laikysis aukšto lygio. Nors jos turėtų šiek tiek atslūgti nuo 2011 m. pasiekto piko, tačiau javai, mėsa ir pienas artimiausią dešimtmetį vidutiniškai bus gerokai brangesni nei 2000–2010 m. laikotarpiu, net ir eliminavus bendrą kainų kilimo efektą.
Didėjanti paklausa ir kylančios kainos sudaro palankias sąlygas žemės ūkio veiklai plėtoti, tačiau vis daugiau problemų kyla dėl stiprėjančio kainų svyravimo. Jį, be vis sunkiau nuspėjamų klimato sąlygų, lemia ir mažėjantis žemės ūkiui reikalingų išteklių (dirbamos žemės, gėlo vandens) kiekis.
Kitas svarbus veiksnys – mažesnis vartotojų jautrumas kainai besivystančiose valstybėse. Ankstesniais dešimtmečiais dėl mažesnių gyventojų pajamų net ir nedidelis produkcijos brangimas gerokai sumažindavo polinkį ją vartoti – taip būdavo subalansuojama paklausa ir pasiūla. Tačiau didesnės sparčiai augančios ekonomikos šalių gyventojų pajamos reiškia, kad vartotojų paklausai iki esamos pasiūlos lygio sumažinti bus reikalingi daug didesni kainų šuoliai.
Be to, stiprėja energetinių žaliavų ir maisto produktų kainų koreliacija, mat vis daugiau žemės ūkio produkcijos suvartojama energetikos srityje. Kadangi naftos kainoms būdingas stiprus svyravimas, mažiau stabilios tampa ir maisto kainos.
Maisto kainų svyravimui įtakos turi ir politiniai sprendimai. 2010 m. dėl sausrų Rusijoje gerokai nukentėjo šios šalies augalininkystės derlius, dėl to buvo uždraustas grūdų eksportas. Kainos kaimyniniuose regionuose smarkiai pakilo, situacija buvo ypač palanki mūsų šalies ūkininkams. Tačiau praėjusiais metais Rusijoje buvo nuimtas itin gausus derlius, metų viduryje eksporto draudimas atšauktas, ir rinkas užplūdo pigūs šios šalies grūdai. Kainos tiek pasauliniu mastu, tiek ir mūsų šalyje smarkiai krito.
Dar vienas kainų nestabilumą lemiantis veiksnys – valiutų kursų svyravimas. Mūsų kaimynė Lenkija turi plaukiojantį valiutos kursą, kuris pastaruosius keletą metų buvo gerokai kritęs, o lenkiški maisto produktai pastebimai atpigo. Dėl to konkuruoti su šios šalies produkcija Lietuvos ūkininkams buvo ypač sunku.
Kad ūkininkai jautriai reaguoja į kintančias kainas, rodo Lietuvos žemdirbystės dinamika. Gamybos piką žemės ūkis šalyje pasiekė 2009 m., po to, kai 2008 m. pasaulinės maisto kainos buvo pakilusios iki rekordinių aukštumų. Krizės laikotarpiu iš pradžių smuko žemės ūkio produkcijos kainos, o vėliau ir gamybos apimtys. 2010 m. viduryje pasaulinės maisto kainos vėl ėmė sparčiai kilti – į tai sureaguoti netruko ir Lietuvos ūkininkai: 2011 m. žemės ūkio gamybos apimtys padidėjo 3 proc.
Kainų nestabilumas ypač jautriai atsiliepia gyvulininkystės atstovams, tam įtakos turi ir tai, kad šalyje veikia palyginti nedideli mėsos ir pieno perdirbėjai. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu, kaip 2009 m., jie nėra pajėgūs palaikyti pakankamai aukštų supirkimo kainų, ir ūkininkai būna priversti mažinti gyvulių bandas, kurioms atkurti pakilimo laikotarpiu prireikia nemažai laiko. Problema nebūtų tokia opi, jei mūsų šalyje maisto perdirbimu užsiimtų stambios tarptautinės įmonės, galinčios didesnes supirkimo kainas palaikyti ir per nuosmukį, tačiau kol kas maisto pramonė pritraukia labai nedaug tiesioginių užsienio investicijų.
Apibendrinant galima teigti, kad pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje. Laukiamas kainų kilimas turėtų pagyvinti šakos vystymąsi, tačiau ūkininkai turi būti pasirengę didėjančiam kainų svyravimui. Gausesnės tiesioginės užsienio investicijos į maisto pramonę bei kylantis žemės ūkio koncentracijos lygis gerokai sustiprintų šakos pozicijas.