Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ketvirtadienį Vilniuje prasideda „Žiemos ekranai“ – stambiausias Baltijos šalyse rengiamas prancūzų kino festivalis. Jis Lietuvos žiūrovams pristatys įvairialypę subtilių ir įžūlių, nuotaikingų ir slegiančių, ironiškų ir jautrių prancūziškų filmų paletę. „Žiemos ekranai“ – jau dvyliktą kartą Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojama kino šventė. Šįmet ji įsuks į savo žiemišką sūkurį 11 mūsų šalies vietovių, po kurias keliaus 24 kino juostos.

Festivalį sudaro du fundamentalūs blokai: pagrindinės ir retrospektyvinės programos. Pagrindinė programa, kuri šįmet vadinama „Susitikimais“, stengiasi atskleisti, kas pastaraisiais metais vyko ir tebevyksta Prancūzijos kino pasaulyje, atkreipti dėmesį į naujus kūrėjus, aktorius, įžvelgti naujas aktualias temas. Ši programa gana koncentruota – joje tik dešimt filmų, tad stropus žiūrovas gali pamatyti juos visus ir susidaryti išsamų šiandienos prancūzų kinematografo vaizdą.

Siūlomų filmų visuma tematiškai aprėpia itin platų problemų spektrą: nuo socialinės nelygybės, individo akistatos su sistema iki kertinių egzistencinių dalykų – santykio su artimaisiais, vienatvės, meilės, mirties. Čia yra ir jaunosios kartos režisierių darbų, pavyzdžiui, Damieno Manivelio „Parkas“, ir ne vienus metus trukusių projektų, kaip Emilie Brisavoine „Polina ištrūksta“ ar mūsų publikai žinomų režisierių André Téchiné, Benoit Jacquot filmai.

Pastarieji irgi atstovauja visiškai skirtingoms kryptims: A.Téchiné „Septyniolikmečiai“ yra realistinis filmas, kalbantis apie socialinę skirtingų žmonių grupių tikrovę, o štai B.Jacquot „Iki niekados“ labiau gvildena psichologinius būties ir nebūties vingius. Tai pasakojimas apie merginą, kuri mirus draugui jų namuose lieka visiškai viena, tačiau netrukus supranta, kad draugas ir toliau yra šalia. Jis kaip sapnas, ilgesnis už naktį.

„Tuo kino susitikimai ir bus įdomūs: pažintis su savitu autoriaus žvilgsniu gali nepatikti, tačiau žiūrovo viduje kažkas vis tiek sukirbės“, – teigia festivalio filmų kolekcijos sudarytoja Eglė Maceinaitė.

Nenuspėjami susitikimai

Organizatoriai ilgai svarstė dėl filmo „Solanž ir gyvieji“. Jo autorė – Paryžiuje gyvenanti kanadietė Ina Mihalache, kuri išgarsėjo „YouTube“ internetiniame kanale kuriamais filmukais. Ir tai jaučiama iš kuklaus biudžeto, kuriuo režisierę aprūpino sutelktinio finansavimo kampanija, filmo struktūros. Priimdama siuntinį, kurio, jos manymu, niekas negalėtų jai siųsti, mergina nualpsta, o kaimynai pasiryžta prie jos lovos budėti per naktį. Įdomu, kad pagrindinę heroję, kuri pamažu lenda iš kieto vienatvės šarvo, suvaidino pati režisierė.

Ko gero, alternatyviausias pagrindinės programos filmas – Damieno Manivelio „Parkas“. Jis – minimalistinis, trumpas, bet neskubus, su pora bevardžių personažų ir parku, kuris iš draugiško tampa vis grėsmingesnis.

Xavier Serono „Galvą guldau“ – tai juosta apie niūrią temą – mirtį, tačiau pats filmas mirtinai juokingas. Jame panaudoti barokiniai paveikslai „Barzdota moteris“, „Nuostabusis pieno davimas šv. Bernardui“ ir kiti keistoki tos epochos ikonografijos pavyzdžiai. Po filmo seansų bus galima susitikti su atvykstančiu režisieriumi.

Jeano Christophe‘o Meurisse‘o filmas „Apnėja“ – teatro režisieriaus debiutas kine. Filmas sukurtas be scenarijaus, tik numačius kartu gyvenančio vienos moters ir dviejų vyrų draugiško trikampio situacijas. Tačiau jos gyvai perteikia šiandienos Prancūzijos socialinę realybę ir pačių prancūzų mentalitetą. Ši šalis seniai nebėra atvirukinio Eifelio bokšto, sūrio, prancūziškų batonų ir kanelių kraštas. Joje vykstantys pokyčiai pranoksta senus stereotipus.

Kone ilgiausiai festivalio organizatoriai dairėsi atidarymo filmo. Galiausiai juo tapo „Džiunglių įstatymas“, dar nefigūravęs kitų festivalių programose ir todėl negavęs apdovanojimų. Šį Antonino Peretjatko filmą E.Maceinaitė atrado žiūrėdama kitą to paties režisieriaus kūrinį. O pamačiusi pagalvojo: oho, kažkas naujo. Užtenka pasakyti, kad filmo veikėjas, ministerijos praktikantas, išsiunčiamas į Prancūzijos Gvinėją steigti pirmosios uždaros slidinėjimo trasos Amazonės džiunglėse, tikintis atgaivinti turizmą atokiame krašte.

„Tai labai savotiškas projektas – fragmentiškas, specifinio stiliaus ir humoro. Galbūt šiek tiek neįprastas „Žiemos ekranams“ dėl jame išsakomos kritikos. Bet pamaniau – kodėl gi ne? Jeigu filmas iškelia kelias skirtingas pozicijas, laikau tai geru ženklu. Nesinorėtų tapti patogiu bei nuspėjamu festivaliu“, – teigia festivalio programos sudarytoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Išvarymas

Nešvankių komedijų ir subtilių kino dramų auditorijų apimtys Lietuvoje skiriasi šimtais kartų. Netgi Europoje pripažinto kino meistro Šarūno Barto filmas į kino sales nepriviliojo nė poros tūkstančių žiūrovų. Užtat lietuvių autorių romanų tiražai nuo tokio skaičiaus tik prasideda.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kino centro duomenimis, 2015 m. daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukti pavyko komedijoms: Juliaus Pauliko filmui „Nepatyręs“, Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Martinkaus filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir Alvydo Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Šie filmai sugebėjo prasiveržti į sėkmingiausiai 2015 m. Lietuvos kino teatruose demonstruotų juostų dešimtuką, o „Nepatyręs“ jame netgi užėmė garbingą antrą vietą, į priekį teužleisdamas animacinius „Pakalikus“. Pastarieji pernai visose trijose Baltijos šalyse buvo nepralenkiami.

Vis dėlto, palyginti su 2014 m., auditorijos susidomėjimas lietuviškais filmais pernai nusirito nuo 23 iki 14 proc. bendros kino žiūrovų auditorijos. Tačiau netgi toks rodiklis kitų Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodė ganėtinai solidžiai. Estijoje nacionalinio kino auditorijos dalis 2015 m. buvo 11 proc., o Latvijoje – vos 4 proc. bendro žiūrovų skaičiaus. Estijoje sėkmingiausiai demonstruotų filmų dešimtuke figūravo dvi estiškos juostos („1944“ bei „Slaptoji draugija“), Latvijos dešimtuke latviškų filmų apskritai nebuvo.

Kaip lietuviškam kinui sekėsi šįmet? „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis prognozuoja, kad nacionalinės kino auditorijos dalis 2016 m. vėl šoktelės aukštyn ir gal netgi pranoks 2014 m. rodiklius. Nors šįmet kino teatruose nepasirodė tokių galingų lietuviškų „blokbasterių“, kaip rekordines 300 tūkst. žiūrovų aukštumas pasiekę Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, tačiau neblogai sekėsi 2015-ųjų gruodžio 31 d. startavusiam Kęstučio Gudavičiaus filmui „Tarp mūsų, berniukų“, surinkusiam 203 tūkst. žiūrovų, bei Tado Vidmanto juostai „Gautas iškvietimas“, pritraukusiai 167 tūkst. žiūrovų.

Statistika liudija, kad pastarojo filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“ (pavadinime užšifruota rinkodarinė apgaulė, nes „Gautas iškvietimas 2“ tiesiog neegzistuoja) šiuo metu yra surinkęs maždaug 120 tūkst. žiūrovų ir, kaip dažniausiai nutinka tęsiniams, pirmojo filmo rezultatų pranokti nebesugebės. Vis dėlto ir tokio rezultato užtenka, kad „Gautas iškvietimas 3“ pagal populiarumą taptų trečiuoju šių metų lietuvišku filmu.

Beje, platintojai nemažai tikisi ir iš premjerai rengiamų Algio Ramanausko režisuotų „12 kėdžių“. Tačiau nūdienos Lietuvon Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano veiksmą perkelianti ekranizacija, kurioje Benderį vaidina Mantas Stonkus, o Kisą – Julius Žalakevičius, bus pradėta rodyti tik gruodžio viduryje, todėl visos savo potencijos per dvi iki metų pabaigos likusias savaites nebespės atskleisti.

„Jeigu tai būtų E.Vėlyvio filmas, gal ir galėtume tikėtis minėto filmų trejetuko persistumdymo, bet debiutiniam A.Ramanausko filmui 60 tūkst. žiūrovų per savaitę būtų jau per aukštai iškelta kartelė“, – vertina gerai lietuvių kino auditorijos įpročius pažįstantis D.Beržinis.

Filmai vienai savaitei

Išprusę „Veido“ skaitytojai, uoliai sekantys kino repertuarus bei „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominacijas, greičiausiai svarsto, kodėl kino teatrų tinklo atstovas, skaičiuodamas sėkmingiausius šių metų lietuviškus filmus, apskritai nemini nei Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“, nei televizijų aktyviai reklamuotos Igno Miškinio „Karalių pamainos“. Priežastis elementari: mūsų žiūrovai kritikų išvedžiojimais netiki ir rinkdamiesi filmus linkę vadovautis savo skoniu bei patirtimi, o ne specialistų  . Todėl šešiaženkliai skaičiai, kurie tinka kalbant apie sparčiai kepamas lietuviškas komedijas, visiškai netinka kalbant apie lietuviškas dramas.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas. O „Karalių pamaina“ pasirodė absoliučiai beviltiškai: po oficialios premjeros filmas visoje Lietuvoje sulaukė vos 700 smalsuolių.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas.

„Apytuštės salės ar netgi vakariniu metu atšaukiami seansai mums reiškia konkrečius nuostolius, taigi „Karalių pamainos“ karjera „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo labai trumpa. Taip nusprendė žiūrovai, mes – tik jų valios vykdytojai“, – neprisiima atsakomybės už lietuviškos auditorijos skonį D.Beržinis.

Per pastaruosius penkerius metus („poblindiniais laikais“) sėkmingiausia lietuviška kino drama buvo Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014), sulaukęs 77 tūkst. žiūrovų. Toliau eina Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013) su 57 tūkst. žiūrovų. „Šis kūrinys pasižymėjo visiems geriems filmams būdinga dinamika: antrą jo demonstravimo savaitę žiūrovų sulaukta daugiau nei pirmą, o trečią – daugiau nei antrą“, – pabrėžia D.Beržinis.

Panašaus susidomėjimo nusipelnė ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – 56 tūkst. žiūrovų. Tačiau naujausias to paties režisieriaus filmas „Edeno sodas“ (2015) sutiktas labiau rezervuotai: jo auditorija – vos 15 tūkst. žiūrovų. Vis dėlto ir tai – triskart daugiau nei dabartinis „Senekos dienos“ rezultatas. Savo ruožtu „Senekos diena“ kone trigubai lenkia šį pavasarį „Sidabrinėmis gervėmis“ apipiltą Šarūno Barto dramą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), kuri netgi po stiprių rinkodaros pastangų Lietuvoje tesudomino 1,8 tūkst. žmonių.

Metais anksčiau tuose pačiuose nacionalinio kino apdovanojimuose nominacijas šlavusi Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ surinko beveik 10 tūkst. žiūrovų. Su šiuo filmu aktyviai konkuravęs ir galiausiai daugiau „Sidabrinių gervių“ surinkęs Giedrės Žickytės dokumentinis biografinis pasakojimas „Meistras ir Tatjana“ sulaukė ne ką mažesnio auditorijos palaikymo: 7 tūkst. žiūrovų.

Beje, nacionalinės dokumentikos baruose jau gerą dešimtmetį užtikrintai karaliauja Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) – 22 tūkst. žiūrovų auditorija.

„Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Tada galime išskirti gerokai išrankesnę įdomios alternatyvos Holivudo siūlomam vaizdui besidairančią auditoriją, kuri apima bent 15–20 tūkst. žiūrovų. O dar mažiausiai 100 tūkst. yra nuolatiniai lietuviškų pramoginių filmų žiūrovai“, – vertina D.Beržinis.

Pastarąją grupę kino platintojai skirsto į keletą vidaus segmentų, mat vienokios komedijos mieliau žiūrimos rajonuose, kitokios – sostinėje. Tarkim, Panevėžyje ir Klaipėdoje žiūrovai veržėsi į Rolando Skaisgirio prodiusuotą filmą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ su TV 

 serialo aktoriais, o vilniečiai šiam kūriniui liko visiškai abejingi.

Priešingas likimas paprastai laukia visų lietuviškų dramų: jų pagrindinis žiūrovas – Vilniuje. „Š.Barto juostos Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose netgi nebandėme rodyti, nes tai – užprogramuotas nuostolis“, – pripažįsta „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas.

Dramaturgai – režisierių įkaitai

Teatro pasaulyje neginčijamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lyderis yra Marius Ivaškevičius, kurio „Išvarymas“ jau penkerius metus karaliauja žiūrimiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių „topuose“. Pernai prie jo prisidėjo ir „Didis blogis“, kuris pamažu taip pat pelnė publikos pripažinimą. „Taip „Didis blogis“ teatro kasai virto didžiu gėriu“, – ironizuoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro etatinis dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Praėjusią savaitę šiame teatre vyko perspektyvių jaunų dramaturgų paieškoms skirtas festivalis „Versmė“, kuriame savo pjeses pristatė keturi autoriai. Tačiau režisierius sudominti nežinomų vietos dramaturgų kūriniais nėra lengva. O pripažinti dramų autoriai tarsi „pasidalyti“ žymių režisierių, todėl niekas kitas Lietuvoje jų kūrybos nedrįsta imtis.

„Tarkim, M.Ivaškevičius Lietuvoje tebelaikomas Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklių bendraautoriumi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu kuriame nors teatre galėtų gimti nauja „Madagaskaro“ sceninė versija, nors pjesė tikrai to verta. Panašiai O.Koršunovo dramaturgu anksčiau buvo tapęs Sigitas Parulskis ir kiti režisieriai jo pjesių nesiryždavo imtis“, – pastebi R.Rastauskas.

Sėkmingiausi Europos spektakliai gimsta būtent iš tokių tandemų, nors jie nebūna ilgaamžiai: anksčiau ar vėliau kūrėjai vienas kitam nusibosta, susipyksta ir suka skirtingais keliais. Taigi drąsiai galima teigti, kad nuo tada, kai režisieriai pasidarė centriniais teatro menininkais, dramaturgų gyvenimas tapo sudėtingesnis. Jau vien dėlto, kad teatrai šiandien sėkmingai gali apsieiti be šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos.

O tai, jog nematome produktyvių režisierių ir dramaturgų duetų, R.Rastausko įsitikinimu, dar nereiškia, kad „stalčiuose“ stinga gerų pjesių. Priešingai nei kinas, akivaizdžiai išgyvenantis kokybiškų scenarijų stoką, teatras nacionalinės dramaturgijos stoka skųstis negalėtų.

„Žinau ne vieną dėmesio vertą pjesę, kuri ilgai neranda savo režisieriaus. Netgi aktorių, puikiai pažįstančių teatro pasaulį iš vidaus, parašytiems tekstams niekaip nepavyksta prasimušti į sceną. Tad naujai ateinantiems dramaturgams irgi teks apsišarvuoti kantrybe“, – neabejoja R.Rastauskas.

Anksčiau pjesių skaitymus šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje rengdavo režisieriai, ir vienas kitas sėkmingas bandymas natūraliai peraugdavo į repertuarinius spektaklius. Šįmet „Versmėje“ režisierių nuspręsta nebetrukdyti, o savo pjesių skaitymus su aktoriais rengė patys dramaturgai.

Užtat O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre jau pradėjo repetuoti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Ir tai laukiamiausias ir daugiausiai žadantis šių metų pabaigos nacionalinis tandemas.

Nepaisant to, daug metų pajūryje praleidęs ir puikiai to krašto kultūrinį kontekstą pažįstantis R.Rastauskas prognozuoja, kad uostamiestyje būsimam O.Koršunovo spektakliui žiūrovų pakaks keturiems penkiems parodymams. O vilniečiai mieliau metus palūkės gastrolių sostinėje, nei dėl premjeros veršis į pajūrį žiemą.

Tiesa, prieš metus pastatyta režisieriaus Gyčio Padegimo ir dramaturgo Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ paneigė tokias pranašystes ir jau antrą sezoną tituluojama lankomiausiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu. Žemaitijos, ir ne tik Žemaitijos, miestų ir miestelių gyventojai „Karalienės Luizės“, o kartu naujai rekonstruoto teatro pastato, į Klaipėdą rieda žiūrėti užsakytais autobusais.

Spektaklio paklausą galima paaiškinti ne tik tuo, kad tai pirmoji, todėl ypač plačiai išreklamuota atgimusio teatro premjera, bet ir tuo, kad nuo pat pradžių buvo aiškiai deklaruojama, jog dėl naudojamos unikalios dinaminės architektūros pastatymas negalės būti rodomas kitose scenose. Taigi išvysti „Karalienę Luizę“ kituose šalies miestuose nebus galimybių.

Dar viena numanoma priežastis – ta, kad G.Padegimo spektaklis žiniasklaidoje sulaukė nemažai triuškinančių recenzijų. O save gerbiantis tautietis, pasak R.Rastausko, perskaitęs tokius tekstus pajunta nenumaldomą poreikį asmeniškai patikrinti, ar spektaklis tikrai toks blogas, kaip apie jį rašo.

Trūksta atminties archyvo

Šitą tautiečių nepatiklumą taip pat galima grįsti racionaliais argumentais. Visų pirma tuo, jog tūlas vyresnio amžiaus tautietis yra nesyk patyręs, kad jo nuomonė apie spektaklius būna priešinga recenzentų nuomonei. Ir lemia šiuos kontrastus ne tiek žiūrovo neišprusimas, kiek itin jaunas savo amžiumi aktyviai besireiškiančių recenzentų kontingentas. Du trečdalius operatyvių atsiliepimų apie spektaklius dienraščiams ir interneto portalams rašo dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai autoriai, išugdyti postdraminio teatro pavyzdžiais bei griežtai atmetantys bet kokias vyresniems žiūrovams priimtino tradicinio teatro apraiškas. O aktyvius vyresnius recenzentus Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais, ir tie patys labiau linkę ne „budėti“ internete, o rašyti knygas arba išsamius straipsnius specializuotiems teatro žurnalams.

„Teatro kritikas – tai visų pirma atminties archyvo valdytojas, jis privalo daug prisiminti. Tačiau Lietuvoje tokį archyvą valdantys žmonės nutilę, o aktyviųjų recenzentų atmintis dar labai trumpa. Tai bandoma slėpti po globalaus aktualumo reikalavimais, formuojant opiniją, neva tik politines, socialines ar ekologines problemas atliepiantis teatras turi teisę egzistuoti“, – komentuoja R.Rastauskas.

Jis primena, kad didingas Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, pastatytas 2001-aisiais,  Lietuvoje tebuvo suvaidintas 12 kartų, o vėliau pritrūko žiūrovų. Padauginę vaidinimų skaičių iš 500 bilietų ir mintyse primetę, kiek per 15 metų nuseko Lietuvos gyventojų skaičius, pačiais optimistiškiausiais vertinimais, gauname 5–6 tūkst. žmonių auditoriją, pasiryžusią žiūrėti sudėtingus, simbolių ir metaforų prisodrintus veikalus.

Tokių spektaklių publika dydžiu primena naujausių lietuviškų kino dramų žiūrovų auditoriją. Todėl nieko nuostabaus, anot R.Rastausko, kad teatrams tarpusavyje konkuruojant dėl žymiausių Lietuvos režisierių dėmesio lietuvių spektaklių kūrėjų honorarai jau prilygsta kai kurių filmų kūrėjų honorarams. Būtent dėl kylančių režisierių honorarų pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo premjerų sąmatos. Vis dėlto ši tendencija kol kas menkai tepalietė dramaturgus. Taip pat ir todėl, kad ne kiekvienam autoriui užtenka motyvacijos prisiversti rašyti pjeses pagal užsakymus.

Visą 2017–2018 m. sezoną, kai bus pasitinkamas valstybės nepriklausomybės šimtmetis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras žadėjo skirti nacionalinės dramaturgijos premjeroms. Šiandien R.Rastauskas svarsto, jog užmojis buvęs pernelyg ambicingas, tačiau džiaugiasi, kad kitą sezoną pavyks pristatyti „Altorių šešėly“ inscenizaciją. Pjesę pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną teatrui rašo S.Parulskis.

Pusė rankraščių – iš emigrantų

Ko gero, optimistiškiausiai nusiteikę turėtų būti lietuvių rašytojai, nes lietuviams sparčiai mokantis užsienio kalbų bei emigruojant mažėja verstinės literatūros paklausa ir kartu gausėja leidžiamų lietuvių kūrinių. Įdomu, kad pastarųjų tiražams emigracija beveik neturi įtakos, nes, pasak leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės, pigiomis oro linijomis skraidantys ir kiekvieną bagažo gramą skaičiuojantys emigrantai verčiau etiketes nuo drabužių nukarpys, bet lietuvišką knygą į krepšį įsidės.

Kone pusė rankraščių leidyklą pasiekia taip pat iš emigracijos. Todėl galima teigti, kad tėvynės ilgesys ir (ar) turtingesnis gyvenimas bei patogiau sutvarkyta buitis užsienyje skatina lietuvius (ypač lietuves) ne tik lietuviškai skaityti, bet ir knygas rašyti.

„Jau pavalgėme, pasivažinėjome po pasaulį ir galiausiai ėmėme ieškoti, ką dar nuveikti. Todėl pradėjome vartoti kultūrą ir net bandyti ją kurti, kiek leidžia individualūs gebėjimai. Gebėjimai labai skirtingi, tačiau bendras rankraščių lygis neabejotinai kyla. Nebėra tekstų, paremtų vien pažintų kraštų apdainavimu. Antra vertus, pats knygų rašymas nebėra vien nenusisekusių filologių gyvenimo prerogatyva“, – apibendrina L.Varanavičienė.

Literatūroje nėra ir tokio didžiulio vartojimo apimčių kontrasto tarp pramoginių ir rimtųjų žanrų, kokį stebime lietuvių kine arba teatre, lygindami, pavyzdžiui, „Domino“ teatro ir „Meno forto“ suvaidinamų spektaklių skaičių. L.Varanavičienė pabrėžia sąmoningas leidėjų pastangas išlaikyti plačiojoje auditorijoje kuo platesnį žanrų spektrą. Viena iš pasiteisinusių priemonių – Metų knygos rinkimai, turintys realią įtaką knygų pretendenčių pardavimui.

„Tarkim, Violetos Palčinskaitės atsiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ autorės gerbėjų buvo gražiai sutikta, o vėliau kukliai lūkuriavo, kol ją kartu su likimo draugėmis pradės reklamuoti televizija. Ir tada pardavimas vėl gerokai ūgtelėjo“, – pasakoja leidėja.

Svetimų pranašų badas

Lietuvių  ir verstinių užsienietiškų romanų bandomieji tiražai Lietuvoje suvienodėjo ir sukasi ties 2 tūkst. egzempliorių riba. Prieš 15 metų standartinis užsienio autoriaus romanas dar būdavo leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Vis dėlto pasikeitė ir spaudos technologijos, leidžiančios prireikus skubiai patiekti naują tiražo porciją. Tokia taktika leidykloms apsimoka labiau, nei sandėliuoti vienu ypu pagamintą tiražą.

Paklausūs ne tik grožinės literatūros lietuvių kūriniai, bet ir kulinarinės, kūno rengybos, gyvenimo stiliaus knygos. Savų specialistų patarimais pasitikime vis labiau nei užsieniečių.

„Jau keleri metai stambiose tarptautinėse mugėse, tokiose kaip Frankfurto knygų mugė, nebeatsiranda stipraus naujos literatūrinės kokybės autoriaus. Minimi vis tie patys vardai, jau porą dešimtmečių besisukantys leidybos rinkoje“, – neslepia L.Varanavičienė.

Šiandien daug paprasčiau sukurti įvykį iš lietuvio parašytos knygos, nei tikėtis apčiuopti bestselerį tarp užsienietiškų vertimų. Ypač jei lietuvis autorius, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, jau pažįstamas tautiečiams iš kitų savo veiklos sričių.

O štai vertimų iš anglų kalbos rinka pamažu traukiasi. „Netgi pasirinkęs autorių, kurio knygos įvairiomis kalbomis pasaulin paleista milijonas egzempliorių, nebesi labai drąsus, nes supranti, kad dalis tautos ją jau perskaitė. Jaunimas manęs klausinėja, kada Lietuvoje atsiras leidykla, rengianti knygas anglų kalba. Man atrodo – dar anksti, nors tikiu, kad ateityje tokia galėtų atsirasti“, – svarsto leidėja.

Netgi kritikos požiūriu literatūra, nepraradusi akademinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, yra pačioje dėkingiausioje pozicijoje: „atminties archyvas“ čia neprarastas, o ryškesnių prozos ir poezijos naujienų nesibodi recenzuoti ne tik magistrai, bet ir humanitarinių mokslų daktarai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ukrainos šerifai

Ukrainos provincijoje savanoriai, perimantys vegetuojančios šalies teisėsaugos funkcijas, – jau ne siekiamybė, o realybė. Neseniai Vilniuje viešėjo vienas tokių kaimo šerifų Viktoras Krivoborodka, kurį Europoje išgarsino Romano Bondarčuko dokumentinis filmas „Ukrainos šerifai“.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

600 km nuo Donecko, 200 km nuo Krivoj Rogo, 140 km nuo Odesos, 80 km nuo Nikolajevo, 60 km nuo Chersono, 40 km nuo Juodosios jūros pakrantės, 20 km nuo kadaise plikoje stepėje įkurto dabartinio rajono centro, kuris, nors dabar žaliuojantis, tebesivadina Golaja Pristane. Ant į Juodąją jūrą skubančio, žiotyse į kelias atšakas plačiai pasidalijusio Dniepro įlankos kranto. Iki sienos su aneksuota Krymo teritorija, su kuria ribojasi Chersono srities valdos, – dvi valandos kelio. Ar užteks tiek geografinių faktų norint įsivaizduoti, kur žemėlapyje ieškoti Stara Zburjivkos gyvenvietės?

Istoriniai šaltiniai liudija, kad šioje vaizdingoje pakrantėje, kurioje nemažai turtingesnių Chersono gyventojų turi vilas, kadaise yra gyvenę didieji rusų karvedžiai Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas, Piotras Bagrationas. Istoriškai Stara Zburjivka pirmą kartą kaip laivininkų gyvenvietė šaltiniuose minima 1770 m. ir yra netgi senesnė už patį Chersoną. Pavadinimas pagal vieną iš versijų kilęs nuo kazokų atamano Zborovskio pavardės, pagal kitą – čia stovėjusi tvirtovė buvusi patikima kazokų priedanga slėptis nuo audrų (ukr. – „z buri“).

Suaugusių vietinių gyventojų Stara Zburjivkoje – apie 1800, su vaikais susidarytų 2700. Tačiau nemažą dalį sudaro formaliai čia prisiregistravę vasarotojai, kurie savo nameliuose praleidžia tik atostogas. Kadangi neseniai gyvenvietę pasiekė dujotiekis, netgi pačių vargingiausių namelių kainos pakilo iki 5 tūkst. JAV dolerių – solidžiai tuose kraštuose atrodančios sumos.

Dar vienas vietos gyventojų turtas – geriamasis vanduo: kadangi jo ištekliai glūdi palyginti negiliai, kiekviena sodyba turi savo gręžinį ir vandens gali netaupyti, nors, pavyzdžiui, netoliese esančiame Kryme geriamojo vandens atsargos buvo ir tebėra skaudi problema.

Seniūnija ir trys mokyklos (įskaičiuojant vaikų koloniją ir internatą) – tai ir visos valdiško darbo vietos Stara Zburjivkoje. Todėl turtingiausi vietiniai yra Dniepro žvejai, kurie sugautas žuvis parduoda jų jau laukiantiems supirkėjams ir iš karto atsiima pinigus. Anksčiau dauguma žuvų iškeliaudavo ant Krymo poilsiautojų stalų, dabar – kitais maršrutais, bet žvejams tai menkai terūpi, nes žuvys (daugiausia rūkykloms tinkami karosai) buvo ir liko paklausi prekė.

70 proc. nusikaltimų Stara Zburjivkoje išaiškina ne milicija, o vietos seniūnijos inspektorius V.Krivoborodka (dešinėje) su savo porininku Vladimiru.

Šiek tiek sunkiau tapo daržovių ir vaisių augintojams, anksčiau prekiavusiems Krymo turguose. Kadaise šiose vietovėse populiariausia žemės ūkio kultūra buvo vynuogės, bet praėjusio amžiaus pabaigoje, kai uogų supirkimas pakriko, vynuogynų vietą gyventojų sklypuose užėmė praktiškesnės daržovės – agurkai, pomidorai. Tačiau Stara Zburjivkos seniūnas istorikas Viktoras Maruniakas yra žinomas elitinių rūšių vynuogių augintojas. Nemažai kaimynų jau pasekė jo pavyzdžiu, ir dabar kaimo daržuose vėl galima išvysti sirpstant didžiules, iki 5 kg sveriančias vynuogių kekes.

Kamerų prijaukintas kaimas

Vis dėlto labiausiai Stara Zburjivkos gyvenvietę išgarsino du joje nufilmuoti 23-ejų metų režisieriaus R.Bondarčuko dokumentiniai filmai. Pirmasis, trumpametražis, pristatė kaimo seniūną V.Maruniaką, kovojusį prieš centrinės valdžios užmačias privatizuoti vaizdingiausius gyvenvietei priklausančius sklypus be vietinių gyventojų žinios, o antrasis, „Ukrainos šerifai“, – neoficialius kaimo šerifus Viktorą ir Vladimirą, tapusius realiais teisėsaugos atstovais Stara Zburjivkoje. Šį filmą ukrainiečiai pasiūlė kaip kandidatą į „Oskarus“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Pasaulinė filmo premjera įvyko festivalyje IDFA Amsterdame, kur filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Šiuo metu „Ukrainos šerifai“ jau apkeliavę daugiau kaip tris dešimtis festivalių. Neseniai R.Bondarčuko darbas pelnė „Grand Prix“ Lenkijos festivalyje „Docs Against Gravity“.

„Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut. Jų kasdien laukė kitokio pobūdžio problemos, kurias daugeliui mūsų sunku net suvokti. Įsivaizduokite, kad milicija ir greitoji pagalba tiesiog neatvyksta pagal jūsų iškvietimą, nes neturi degalų. O jeigu turi degalų, tai mašina sugedusi. Tokiomis sąlygomis žmonės jaučiasi gyvenantys tarsi visiškai atskirame pasaulyje. Tačiau vieną dieną viskas ėmė keistis tiesiog akyse: kaimo seniūnas sušaukė susirinkimą, medžiotojai, turėję registruotus ginklus, pasidalijo į dešimties žmonių būrius ir sutarė, kaip veiks, jei kaimą pasiektų karas. Ir mes galėjome parodyti šį virsmą“, – pasakojo režisierius, šiuo metu Chersono srityje filmuojantis savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vulkanas“.

Mes neketinome daryti šio filmo politinio: kai pradėjome filmuoti, dar nebuvo nei Maidano, nei Krymo aneksijos, nei karo Donecko srityje. Mūsų herojai gyveno savo gyvenimus ir į politiką jiems buvo nusispjaut.

Beje, „Vulkanas“, kurio pagrindinis veikėjas – kaime atsitiktinai įstringantis kijevietis, taip pat atskleis civilizuotos sostinės ir atokios provincijos gyvenimo standartų kontrastus.

Chersone gimęs R.Bondarčukas dažnai lankosi Stara Zburjivkoje, nes ten jo žmonos tėvai turi vilą. Filmavimo komanda stebėjo kasdienį šerifų darbą ištisus ketverius metus (2011–2014 m.), pamažu pratindami vietos gyventojus prie iš paskos sekiojančios kameros. Būtent todėl kaimiečiai R.Bondarčuko filmuose elgiasi taip, tarsi stebėtojų šalia apskritai nebūtų.

Vienas įgaliotinis šimtui kilometrų

Kadangi R.Bondarčukas užimtas „Vulkano“ filmavimo aikštelėje, į „Ukrainos šerifų“ pristatymą Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) atvyko pats vyriausiasis šerifas – Viktoras Krivoborodka. Svečias pasakojo, kad neoficialios pareigos, kurių imtis jo ir seniūnijos vairuotojo Vladimiro paprašė seniūnas, labai nenustebino, nes anksčiau jis kelis dešimtmečius dirbo milicijos pareigūnu tiek Sankt Peterburge, kuriame baigė mokslus, tiek grįžęs į gimtąjį Chersono kraštą. Teko ir patruliuoti, ir tirti sudėtingas kriminalines bylas. Iš tų laikų Viktoras išsaugojo tikrus antrankius, kurie dabar praverčia tramdant įsisiautėjusius kaimo girtuoklius.

O jų nuolat „priauga“ iš kaimo pašonėje stovinčios įkalinimo vietų tuberkuliozės ligoninės: mat ne visi iš ten laisvėn išeinantieji turi kur sugrįžti. Tokie dažniausiai pastogės toli nesidairo ir apsistoja pas artimiausio kaimo girtuoklius. O tada kartojasi įprastas scenarijus: išgertuvės, pykčiai, muštynės…

V.Krivoborodka neslepia, kad apylinkės centre Golaja Pristanėje dirbantis įgaliotinis, gavęs iškvietimą, neretai jam skambina teiraudamasis, ar verta važiuoti tokiu ir tokiu adresu: o gal ten užtektų savų šerifų? Tik senbuvis, pažįstantis vietinius gyventojus, gali nujausti, kur problema rimta ir be ginkluoto žmogaus vargiai pavyks apsieiti, o kur viso labo girtas šeiminis konfliktas, kurio išsimiegoję patys jo dalyviai nenorės prisiminti. Kol įgaliotinis nukanka 20 km iki gyvenvietės ir suranda joje reikalingą adresą, konfliktas būna seniai išblėsęs, ką tik kraują vienas kitam nuleidinėję sugyventiniai susitaikę taikiai geria arbatą, o iš toli skubėję pareigūnas pasitinkamas kaip neprašytas svečias.

Kas kita – šerifai, kurie į duris pabeldžia per 15 minučių ir savo akimis įvertina susidariusią situaciją. Jų dėka milicija sutaupo degalų ir lėšų, tačiau atsidėkoja  savanoriams vien simboliniais padėkos raštais.

„Tų raštų turiu jau septynis, bet mano atlyginimui jie nedaro jokios įtakos. Oficialiai aš ir mano porininkas Vladimiras esame seniūnijos darbuotojai: aš inspektorius, gaunantis 80 eurų algą, o jis – vairuotojas, gaunantis 47 eurus. Nepaisant to, nutikus nelaimei skubame pas apylinkės gyventojus tiek dieną, tiek naktį. Kadangi Dniepro įlankos pakrantėje išsidėsčiusi gyvenvietė pailga, o mes su Volodia gyvename skirtinguose jos kraštuose, pasidalijome kaimą pusiau: vienoje pusėje dažniau lankosi jis, kitoje – aš. Tačiau yra tokių namų, į kuriuos vienam eiti pernelyg pavojinga – galima gauti kirviu arba šakėmis per galvą. Tokiais atvejais važiuojame abu, bet vis tiek yra tekę ir antakį siūti, ir išmuštus dantis susidėti. Surinkome ištisą iš agresyviai nusiteikusių piliečių atimtų įrankių kolekciją: penkis peilius, du kirvius, laužtuvą ir kitokio gero. Taigi ne su gėlėmis ir ne su dovanomis mus pasitinka: esame reikalingi ten, kur nelaimės, pyktis ir nuoskaudos“, – kasdieniškai dėsto Viktoras.

Jis pabrėžia, kad formaliai kaimo šerifų veikla yra neteisėta, nes jai vykdyti jie neturį įgaliojimų. Tačiau kažkam prižiūrėti tvarką gyvenvietėje reikia. O Ukrainos teisėsauga vis dar išgyvena sudėtingą laikotarpį, kai sovietinės milicijos faktiškai nebėra, o vakarietiškos policijos – dar nėra. Nemažai buvusių milicininkų atsisako tapti policininkais, bet naujų specialistų parengti nespėta.

„Seniūnijos inspektoriumi dirbu 15 metų. Per tuos metus mūsų rajonas turi jau devynioliktą milicijos įgaliotinį, kuriam vienam priklauso aptarnauti 100 km skersmens teritoriją (pagal plotą Golaja Pristanės rajonas – didžiausias visoje Ukrainoje). Ir dauguma tų įgaliotinių buvo nevietiniai, rajono visai nepažįstantys. Nė nenutuokė, kur gyvena narkomanai, kur – girtuokliai ar naminės varytojai, o kur – buvę kaliniai. Jie netgi gatvių pavadinimų nežinodavo – naktimis skambindavo mums pasiklausti, kaip rasti vieną ar kitą namą. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie veiksmingą nusikalstamumo prevenciją buvo tiesiog beprasmiška“, – pripažįsta pašnekovas.

Patogiau nuslėpti, o ne tirti

Įstatymo vietininkais tapus savanoriams, Stara Zburjivkoje gerokai sumažėjo neišaiškintų nusikaltimų. Ypač sėkmingai šerifams sekasi tirti vagystes, nes jie greit susigaudo, kam apylinkėje pavogtas daiktas galėtų būti reikalingas ir kur geriausia pradėti jo paieškas. Apie 70 proc. vietos nusikaltimų išaiškina būtent šerifai.

Visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

„Per visą mano, kaip šerifo, praktiką kaime įvyko dvi žmogžudystės. Pirmąkart žudikus sugavome patys ir perdavėme milicijai, o kitąsyk, kai seniai gulintį lavoną aptikome kartu su filmo kūrėjais, milicija „atsifutbolino“ nusprendusi, kad vienišas žmogus nuogas tiesiog sušalo žiemą nekūrentame name. Nors visas nelaimėlio kūnas buvo sudaužytas, o 17 dantų, išmuštų su visomis šaknimis, gulėjo ant namo slenksčio“, – prisimena V.Krivoborodka.

Jam pavyko atsekti ir tai, kad dar du vietiniai, rasti sudegusiame name, iš tikrųjų nežuvo gaisre, o taip pat tapo nusikaltimo aukomis. Tačiau oficialiai liko galioti pareigūnams patogi nelaimingo atsitikimo dėl netvarkingos krosnies versija. Ne paslaptis šerifui ir tai, kad dvi jo kaimo gyventojos nužudė ir užkasė darže savo naujagimius, tačiau milicijos įgaliotinio tokie nusikaltimai irgi nedomina. „Šįmet buvo nuteisti keturi nusikaltėliai iš mūsų kaimo. Visus juos sugavome mes, o ne milicija“, – neslepia pašnekovas.

Vienintelis šerifų „įgaliojimas“ – visuomeninio milicijos talkininko ženklelis

 

Filme plačiau pasakojama girtuoklio Kolios, kuris su žmona Tania atsikraustė gyventi į mirusio brolio namus, istorija. Nors kaimynai iš naujųjų gyventojų nieko gera nesitikėjo, šerifai padėjo Koliai sutvarkyti apleistą trobą. Žmogelis rovė iš savo kiemo piktžoles ir buvo nusiteikęs kabintis į gyvenimą. Deja, įpročiai vogti niekur nedingo. Kartą kaimynas atpažino savo prapuolusį dviratį metalo supirktuvėje ir nesunkiai atsekė, kas jo daiktą ten pristatė. Taip Kolia vėl buvo nuteistas trejiems su puse metų. O kadangi bausmė filmo kūrėjams pasirodė neadekvati, režisierius pateikė nufilmuotą medžiagą prie Prezidentūros veikiančiai Malonės komisijai, ir ši pasigailėjo Kolios. Vyras buvo išleistas iš kalėjimo prieš pat filmo premjerą Chersone.

„Tačiau po keturių dienų Koliai sugrįžus pastebėjau jį gerokai sumuštą. Pasirodo, naktį jie su Tania sulaukė nelauktų svečių, kurie išlaužė duris, prilupo šeimininką ir atėmė jo dokumentus bei mobilųjį telefoną. Kolia dievažijosi nepažįstantis jį terorizuojančių ir pinigų reikalaujančių vaikinų. Milicija į šiuos atvejus numojo ranka – esą laisvėn išleistas pilietis persigėrė, o naktiniai svečiai tėra jo fantazijos vaisius. Įdomiausia, kad tuose namuose nebebuvo ko vogti – plėšikai pasitenkindavo rastu pigių cigarečių pakeliu ar paskutine pusės grivinos vertės moneta. Tačiau kai kaukėtų nepažįstamųjų vizitai pasikartojo vėl ir vėl, o Kolios kaimynai naktimis pradėjo girdėti šūvius, mes kartu su vietos medžiotojais prie jo namų, niekam nieko nesakę, šešiese surengėme naktinę pasalą. Pirmą naktį – ramu, antrą – ramu, o štai trečią naktį pagavome jaunuolį iš kaimyninio kaimo, kurio bendrui nuo mūsų pavyko pasprukti. Paaiškėjo, kad dvidešimtmečiams vaikinams, atvykstantiems į svečius pas mūsų kaime gyvenančią merginą, tiesiog nebuvo kur išlieti energijos. Pastebėjo apsiginti nesugebantį žmogelį ir „treniravosi“, ruošdamiesi rimtesniems nusikaltimams“, – Kolios istoriją pratęsia V.Krivoborodka.

Šerifai plėšiką ne tik suėmė nusikaltimo vietoje, bet ir surakinę antrankiais pristatė jį milicijai. Jo kišenėje aptiktas Kolios mobilusis telefonas, taigi sugautas buvo su įkalčiais. Milicijai vaikinas buvo gerai pažįstamas. Nepaisant to, jau kitą vakarą jis vėl pastebėtas vaikštinėjantis Stara Zbrujivkoje. Pasirodo, įgaliotinis, net nesurašęs protokolo, tris naktis šerifų tykotą plėšiką ramiai paleido.

„Teko dar kartą važiuoti priminti milicijos vadovams, kad Kolia – ne šiaip koks girtuoklis, o tarptautiniuose festivaliuose rodomo dokumentinio filmo herojus, kuriam pats Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė malonę. O tokios malonės sulaukė vos 14 kalinių iš 240-ies jos prašiusiųjų. Pareigūnai mus patikino, kad viskas bus sutvarkyta pagal įstatymą, tačiau iki šiol jokie tardymo veiksmai pirmyn nepasistūmėjo. Bylą visais įmanomais būdais stengiamasi užgniaužti, o mums už atliktą jų pačių darbą nė ačiū nepasakė“, – pasakoja Viktoras, beveik neabejojantis, kad jaunuoliai nuo teisėsaugos atsipirko kyšiais. Gal todėl R.Bondarčukui taip ir nepavyko gauti milicijos atstovų interviu?

Savigynos būriai pasirengę

Pažiūrėjęs filmą gali pagalvoti, kad šerifo darbas užima pagrindinę Viktoro dienos dalį. Jie ne tik vaikosi vagis ir siautėjančius girtuoklius, bet ir laidoja vienišus kaimo senukus, patys iškasdami kapo duobę, pjauna pavojingai pasvirusius medžius, taiso sugedusias elektros linijas, perdažo paminklus, taiko nuolat besiriejančius kaimynus ir t.t. O kokios Viktoro, kaip seniūnijos inspektoriaus, tiesioginės pareigos? „Stebėti nusikalsti linkusį jaunimą, kontroliuoti anksčiau teistus gyventojus, prireikus pateikti jų charakteristikas ir vadovauti priešgaisrinei apsaugai – už tai man moka atlyginimą. Mūsų vasaros karštos ir sausos – pastarąjį kartą lietaus buvo liepos mėnesį, todėl rugpjūtį tekdavo gesinti po keturis gaisro židinius per savaitę“, – pasakoja Viktoras, mašinoje tam tikslui visuomet besivežiojantis kastuvą.

Filme regime ir kaimo ugniagesį, budintį savo mediniame bokštelyje ir radijo imtuvu besiklausantį artimiausių radijo stočių žinių. O tos žinios – daugiausia neramios, iš Donecko pusėje griaudėjančio fronto. Nors Kryme šiuo metu ramu, tačiau ten stiprinamos Rusijos karinės pajėgos. Vietiniai stebi tą judėjimą puikiai suvokdami, kad Chersono sritis – viena iš tų, kurios trukdo separatistams sujungti užimtas Krymo ir Donecko teritorijas.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei. Septyni kaimo gyventojai vis dėlto buvo palydėti į frontą. Laimė, visi septyni sveiki ir sugrįžo. O vienam trijų vaikų tėvui, kurio žmona iš pradžių niekaip nesutiko priimti šaukimo, galiausiai taip patiko armija ir joje mokama alga, kad vyriškis apsisprendė tapti profesionaliu kariu.

Prasidėjus karui būtent šerifams teko įteikinėti šaukimus į armiją, nuo kurių dauguma šeimas turinčių vyrų slapstėsi visais įmanomais būdais, nors seniūnas sueigoje ragino kraštiečius garbingai atlikti pareigą tėvynei.

„Jo, tarnaujančio pagal kontraktą, atlyginimas dabar tris keturis kartus didesnis negu mano. Tačiau ne visiems taip sekasi. Štai kaimyninis kaimas neapsiėjo be kareivių laidotuvių. Vieną jo gyventoją, laikytą dingusiu be žinios, šeimai grąžino perlaidoti tik po metų, kai genetiniais tyrimais pavyko nustatyti jo tapatybę“, – pasakoja V.Krivoborodka.

Kai netoliese ėmė veikti „žalieji žmogeliukai“, kaimo bendruomenė sudarė keturis savigynos būrius ir išrinko jiems vadovaujantį štabą. Štabo viršininko pareigos taip pat buvo patikėtos vietiniam autoritetui V.Krivoborodkai.

„Susidarius grėsmingai situacijai štabas informuotų būrių viršininkus, o šie surinktų medžiotojų šautuvais apginkluotus savo būrius. Jų sąrašuose – ir jaunuoliai, ir pensininkai. O ginklą Ukrainos kaime rasi dažnoje troboje. Laimė, kol kas savanorių gynėjų sąšaukos būtinybė nebuvo kilusi. Tačiau kariuomenei vietos gyventojai reguliariai padeda aukodami maisto produktų – dažniausiai rūkytos žuvies ir daržovių konservų. Švęsdami Nepriklausomybės dieną irgi ne balių savo kaime rengiame, o gabename produktus kariams“, – pasakoja kaimo šerifas.

Vakariečiai žiūri kaip komediją

Užbaigtą filmą jo herojai pirmąkart išvydo viename Čekijos festivalyje. Visi nusprendė, kad R.Bondarčuko kūrinys pavykęs, tik gailėjo kelių juoston netilpusių epizodų. Pavyzdžiui, to, kuriame šerifai, tirdami savo vyrą neištikimybe įtarinėjančios moters skundą, dairosi palei kaimynės klėtį didžiulės „anakondros“, neva aprangančios vyrus ir neleidžiančios jiems grįžti namo. Dairosi ir, žinoma, neranda… Baisiau būna tuomet, kai ta pati moteris, ketindama toliau nuo sodybos nuvyti „anakondras“, padeginėja prie klėties styrančius krūmynus.

Čekijon susirinkę Vakarų dokumentininkai ukrainiečių klausinėjo, kas jų filme tikra, o kas suvaidinta. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad kuriozai, kuriuos matė ekrane, – reali filmo herojų kasdienybė. Kaip ir tai, kad kaimo šerifas, kviesdamas milicijos įgaliotinį, pirmiausia atsiklausia nukentėjusio asmens, ar šis sutiks įgaliotiniui primokėti už sueikvotus degalus.

Ar kaimo šerifai – unikalus reiškinys, ar panašių teisėsaugos vietininkų galima rasti ir kituose Ukrainos kaimuose? „Gal ir daugiau kur yra, tačiau man apie juos neteko girdėti“, – kukliai atsako V.Krivoborodka.

Tačiau pabrėžia, kad tai – pats veiksmingiausias būdas užtikrinti tvarką Ukrainos provincijoje. Ir nesvarbu, kaip savanorius pavadinsi – šerifais ar mažiau skambiu žodžiu, aišku viena: be visuomenės atstovų, kuriems valdžia turėtų oficialiai perleisti dalį funkcijų, kurių pati jau nebesugeba atlikti, tvarkos kaimuose nebus. Sąžiningiau būtų šį faktą pripažinti ir pasirūpinti, kad lėšos, skirtos tokioms funkcijoms vykdyti, būtų nukreiptos į municipalinius biudžetus.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lina Kaminskaitė-Jančorienė / kamane.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Tendencingai augančia[1] kino mylėtojų banga nuvilnijus kasmetiniam 21-ajam Vilniaus tarptautiniam festivaliui “Kino pavasaris” ir horizonte jau regint devintą kartą atskrendančias “Sidabrines gerves”, kviestina pokalbio lietuviško kino tema.

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Kas, kaip – nuosekliai, iš vidaus ir išorės, subjektyviai ir objektyviai mintimis dalijasi kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja, 2014 m. apgynusi daktaro disertaciją Kinas sovietų Lietuvoje: sistemos raida ir funkcijų kaita (1944–1970), kurioje pirmą kartą kinas sistemingai tiriamas kaip sovietmečio kultūros fenomenas; kartu su Aurimu Švedu parengusi knygą vienam ryškiausių 7–9 dešimtmečio lietuviško kino kūrėjui Almantui Grikevičiui Epizodai lietuviškam kinui (2013); drauge su Anna Mikonis-Railiene išleidusi reikšmingą veikalą Kinas sovietų Lietuvoje (2015).

2014 m. L.Kaminskaitė-Jančorienė, kalbėdama apie VšĮ Meno avilys projektą Lietuvos kino dokumentikos antologija, kurį įgyvendinant skaitmeninamas ir (ar) restauruojamas lietuviškas kinas, žymėjo, jog mūsų visuomenė nėra pasirengusi žiūrėti kino, dažnai jį priima, traktuoja tik kaip pramogą. Tąkart kinotyrininkė akcentavo, kad „kinas, kaip ir, pavyzdžiui, literatūra, turi savo sanklodą, kurią reikia mokėti skaityti“[2]. Įsiskaityti būtina, kad žinotume: Lietuvoje kinas neprasidėjo vakar ar juo labiau vos šiandien. Laiko perspektyva suteikia matymo gelmę, inspiruoja mintis, įžvalgas, o, svarbiausia – norą leistis į kino pasaulį turtingam meno potyriui, kuris tuo gilesnis, įvairesnis, vertingesnis, juo daugiau žinai. Bent dalelę to žinojimo siūlo šis interviu.

- Minėtame interviu teigėte: „Žiūrint sudėtingesnius filmus, reikia turėti ir jų kontekstinį suvokimą. Kai tokių įgūdžių nėra, kūrinį iškart atmeti arba bandai jam pritaikyti kokius nors šablonus.“[3] Kur ir kaip įgyti reikiamus įgūdžius, idant perskaitytum kino sanklodą? Lietuvoje vienintelis būdas yra asmeniškai užsiimti kino savišvieta, pačiam žiūrėti filmus, o tai reiškia, kad laukia daugybės menkaverčių filmų peržiūra, kol įgyjamos žinios, išmokstama rinktis ir atsirinkti. Sutinkate, prieštaraujate? Kaip komentuojate teiginį?

- Jus užkliudėte gana opią problemą. Lietuvoje nėra sistemingo požiūrio į kino edukaciją – kino ar judančio vaizdo kūrinių skaitymą. To labai trūksta ir viduriniame, ir aukštajame moksle.

Atsiranda mokytojų, dėstytojų, programų kūrėjų, mokančių kino kalbos, plečiančių kino akiratį.

Kita vertus, Jūsų paminėtas savišvietos kelias labai svarbus, bet nėra vienintelis. Sistemingos prieigos trūkumą bandoma kompensuoti iniciatyvomis, kad ir nelabai rėksmingomis, bet šioje srityje labai svarbiomis. Antai ir Meno avilys, ir Skalvija, iš dalies ir Lietuvos kino centras vykdo kino edukacijos projektus; esama puikių ne tik lokaliame, bet ir tarptautiniame kontekste specialistų. Labai didžiuojamės Meno avilio kolege Ginte Žulyte. Jos kino edukacijos darbai yra svarbūs ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Taigi Lietuvoje turime svarios patirties. Ir nors lėtai, bet visgi judama gilesnio kino pažinimo link.

Pavyzdžiui, dar prieš gerą dešimtmetį terminas kino edukacija buvo mažai kam žinomas, o šiandien plačiai vartojamas. Atsiranda mokytojų, dėstytojų, programų kūrėjų, mokančių kino kalbos, plečiančių kino akiratį. Tad situacija keičiasi gerąja linkme, nors ir labai iš lėto.

- Audronė Girdzijauskaitė, 1978 m. dalyvaudama apskritojo stalo diskusijoje apie filmą „Sodybų tuštėjimo metas“, ištarė: „Visai suprantama, kad mūsų studija, kęsdama scenarijų badą, imasi prozos kūrinių ekranizacijų.“[4] Šių metų Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pokalbį „Literatūros ekranizacija kine“ vedęs filosofas Nerijus Milerius pastebėjo, jog paprastai dėl visų Lietuvos kino problemų kaltinamas scenarijus, ir diskusijos dalyvį Praną Morkų pristatė kaip vienintelį profesionalų scenaristą Lietuvoje[5]. Ištartys suponuoja – situacija nesikeičia. Kaip Jūs regite ir vertinate Lietuvos kino esatį scenarijaus aspektu?

Viena opiausių lietuvių vaidybinio kino problemų – scenarijus arba profesionalių kino dramaturgų trūkumas.

- Iš dalies pritariu Jūsų įžvalgai, kad viena opiausių lietuvių vaidybinio kino problemų – scenarijus arba profesionalių kino dramaturgų trūkumas. Scenarijus pas mus kultivuojamas, kaip pagrindų pagrindas visaverčiam kino kūriniui. Tokį požiūrį lemia įsigalėjusi autorinio kino tradicija. Vyrauja supratimas, kad geras kūrinys gali būti sukurtas tik autorinio scenarijaus pagrindu, o autorinis scenarijus dažniausiai suprantamas kaip paties režisieriaus parašytas kūrinys. Tai iš dalies kelia savotišką įtampą – režisieriai dažniausiai yra nepajėgūs dramaturgiškai sudėlioti medžiagos, o jiems galinčių padėti nelabai yra.

Vis tik aš prieštaraučiau minčiai, kad situacija nesikeičia. Ji keičiasi. Pirmus svarbius kūrybinius ženklus rodo jaunoji kino kūrėjų ir profesionalių dramaturgų karta (pvz., Marija Kavtaradzė, Teklė Kavtaradzė, Birutė Kapustnikaitė). Esu įsitikinusi, kad šįmet, kitąmet sulauksime labai įdomių darbų, kuriuos bendradarbiaudami su profesionaliais dramaturgais kuria jaunoji debiutuojanti režisierių karta (pvz., Lina Lužytė, Andrius Blaževičius, Jurgis Matulevičius, Marija Kavtaradzė).

Lietuviško kino, tuo pačiu ir kūrėjų, pagrindinės problemos – neturėjimas, ką svarbaus pasakyti, ir profesionalumo stoka.

Kita vertus, susidaro įspūdis, kad scenarijus pernelyg sureikšminimas, per dažnai nusimetama atsakomybė suverčiant jam visas bėdas. Man atrodo, kad lietuviško kino, tuo pačiu ir kūrėjų, pagrindinės problemos – neturėjimas, ką svarbaus pasakyti, ir profesionalumo stoka. Dėl to niekaip neperšokam lietuviškojo kino konteksto, kuriame didžiausia vertybė – bent jau šioks toks savo amato išmanymas, o ką jau kalbėti apie gylį, turinį ir panašius dalykus…

Žinoma, nenorėčiau absoliutinti, per pastaruosius metus pasirodė tikrai įdomių kūrinių, kurie rodė ar rodo gerus kaitos ženklus („Kolekcionierė“, „Lošėjas“, „Sangailės vasara“, „Barzakh“, „Mariupolis“ ir kt.). Net neabejoju, kad minėti jauni žmonės bus lietuviškojo kino atsinaujinimo, kurio visi taip laukia, dalis.

- P.Morkus pokalbyje sakė: „Dramaturgija nėra stiprioji lietuvių literatūros sritis.“ Jo teigimu, „lietuvių tauta turi problemų su epiniu pasaulio suvokimu“[6]. Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė 2013 m. interviu IQ televizijoje prisipažino, kad, jos nuomone, jutimu lietuviai – lyrikų tauta[7]. Galvojant apie kino pasaulį, sutiktina, kad lietuviškuose filmuose daug poetiško nutylėjimo, mąslaus žvelgimo tolumon, kai esminiai dalykai lieka paslapty – nepasakyti, neparodyti, už kadro. Jūsų nuomone, mes tikrai negebame, nemokame pasakoti, esame nušovę siužetą? Galbūt savito matymo, lyriškumo nemokame išnaudoti?

- Kad mums trūksta profesionalumo – sutinku. Kai norime filme papasakoti, mums nelabai pavyksta (prastai struktūruojam naratyvą, į lūpas įdedam prastą dialogą ir pan.). Bet tokioje interpretacijoje įžvelgiu ir kitą bėdą – mums įprasta kino kūrinius vertinti, remiantis literatūrinėmis kategorijomis.

Lietuvių kinui būdingą lėtą ritmą, ilgų planų vaizdus vertinčiau kaip privalumą, savitumą, o ne trūkumą.

Man asmeniškai įdomiausi tie kūriniai, kurie nepasiduoda konvencinėms pasakojimo struktūroms. Jei kalbame apie lietuvių kiną, bene įdomiausi darbai gimė nepritekliaus sąlygomis, tik atgavus Nepriklausomybę, – tai Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Arūno Matelio, Algimanto Maceinos, ne ką mažiau įdomūs vėliau pasirodę Deimanto Narkevičiaus darbai. Šie kino kūriniai yra be linijinio pasakojimo, aiškaus naratyvo ir būtent todėl jie yra įdomūs, ypatingi, svarbūs – siūlo savą žvilgsnį, konstravimo būdą, remiantis kino kalba, o ne literatūra. Jie nepasakoja siužeto, bet ar dėl to yra prasti kūriniai? Toli gražu ne. Lietuvių kinui būdingą lėtą ritmą, ilgų planų vaizdus vertinčiau kaip privalumą, savitumą, o ne trūkumą.

- Galvodama apie kelerių pastarųjų metų Lietuvos kino kontekstą, kaip vertintumėte jo esatį? Kaskuriama ir kaip sėkmingai sukuriama bendrąja prasme?

- Didžiausia šiuolaikinio lietuvių kino vertybė – naujos kartos formavimasis ir atėjimas. Dar prieš kokius dešimt metų buvo štilis, o dabar jau matyti atsinaujinimo ženklai, ypač trumpametražiame kine. Todėl nepraleidžiu progos susipažinti, pamatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiančiųjų darbus.

Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – į kiną ryškiai ateina talentingos moterys.

Viena labiausiai į akis krentančių tendencijų – gręžimasis į vaidybinį kiną, o ne į dokumentinį (šis ilgus metus buvo stipriausioji lietuvių kino dalis). Dar vienas ne ką mažiau svarbus aspektas – į kiną ryškiai ateina talentingos moterys. Tai puikus laisvėjančios visuomenės, kino kūrėjų bendrijos indikatorius.

- Kaip regisi lietuviškasis kinas tematikos, vizualumo, savito žvilgsnio, unikalaus pamatymo ir parodymo aspektais? Kokias stiprybes, silpnybes išskirtumėte?

- Kažkada lietuvių kinas buvo savitas (turiu galvoje septintojo dešimtmečio, Nepriklausomybės pradžios laikotarpio kūrinius), dabar man jis neatrodo toks. Ieškojimai ar galimų tradicijų tąsa nutrūko, kino kūrėjai išsisėmė ir pradėjo save kartoti. Todėl didžiausius atsinaujinimo lūkesčius siečiau su nauja karta. Taigi tam savitumui išsiskleisti dar reikia laiko.

Kita vertus, įdomiausius šiuolaikinius kino darbus parodo tradicine prasme ne kino žmonės – Deimantas Narkevičius, Mantas Kvedaravičius, Emilija Škarnulytė. Paradoksalu, bet jie yra gerokai labiau kinematografiški nei tradicinio kino atstovai.

- Nors kinas matuojamas ne tik kadrais, sekundėmis, bet ir piniginės vertės išraiška, kuri neretai – milžiniška, galvojant tik apie meninį kūrybos lygmenį, ko lietuviškajame kine Jūs labiausiai pasigendate?

- Trūksta geros kino mokyklos, amato išmanymo, minčių. Trūksta drąsos ir nekonservatyvaus, naujo požiūrio į kiną.

- Žiūrovas reikalingas, būtinas, nes kuriama jam ir beveik visada dėl jo. Atrodytų, Lietuvoje kino festivalių daug, jie ugdo, gausiai lankomi, tačiau pokalbio pradžioje cituota Jūsų pastaba, kad kinas suvokiamas kaip pramoga, suponuoja išprusimo spragas. Kaip vis tik regite šiandienos kino žiūrovą Lietuvoje? Ko jam reikia? Kiek daug jis nori ir gali patirti, suprasti žvelgdamas į ekraną?

- Man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje kino žiūrovas dažnai nuvertinamas, nepasitikima jo intelektualinėmis savybėmis, pamirštama, kad kino žiūrėjimas yra aktyvus, intelektualus procesas, jei kūrinys, žinoma, šio proceso vertas. Todėl pasirodo primityvių, nekokybiškų lietuviškų komercinių kūrinių neįvertinant žiūrinčiųjų galimybių.

Lietuvoje kino žiūrovas dažnai nuvertinamas, nepasitikima jo intelektualinėmis savybėmis, pamirštama, kad kino žiūrėjimas yra aktyvus, intelektualus procesas.

O tai, kad kinas suvokiamas kaip pramoga, – nėra nei nauja, nei kuo ypatinga. Toks suvokimas koja kojon žengė su kino atsiradimu, ir su juo tikrai nepakovosi. Kinas, kaip ir kitos raiškos, turi eskapistinę [8] funkciją. Tai nėra blogai. Bėda tik ta, kad kinas suvokiamas vienpusiškai. Pasikartosiu: tam, kad mes suprastume kino galimybes, reikia ugdyti ir plėsti mūsų vizualųjį akiratį – mokyti kino kalbos, žiūrint kokybiškus konvencinius ar įdomius, alternatyvius konvenciniam kinui kūrinius ir pan. Tad labiausiai trūksta kokybiškos produkcijos ir galimybių nevaržomai žiūrėti alternatyvią produkciją.

- Almanto Grikevičiaus ištartis: „Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! Paslaptis nėra apčiuopiama, ji taip pat nėra pagal griežtas dramaturgijos taisykles pagaminamas įspūdis, pagaliau – paslaptis nėra kryžiažodis. Žiūrovas paslaptį turi tiesiog pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti“, – suponuoja du klausimus. Pirmasis – kaip Jūs nusakytumėte kino paslapties jausmą? Kas jį kelia Jums? Galbūt įvardytumėte filmą ir kada pastaruoju metu paslaptis apgaubė?

Antrasis – kino kūrėjas (-ai), kurie Jums žada ir visada ištęsi kino paslapties pažadą?

- Supratau viena, kad laikui bėgant man vis sudėtingiau atrasti kūrinius, kurie mane stebintų, jei kalbame apie šiuolaikinį kiną. Ir antras, pirmajam prieštaraujantis, supratimas – kiek yra daug kūrinių, sukurtų praeityje, kurių dar nemačiau, o pamatyti norėčiau. Man pačiai įdomūs tie kūriniai, kurie siūlo naujas prieigas, dekonstruoja senąsias, yra saviti. Labiausiai įsiminę filmai: „Tyli šviesa“ (Carlos Reygadas, 2012), „Riksmai ir šnabždesiai“ (Ingmaras Bergmanas, 1972) , „Ménilomantant“ (Dimitri Kirsanoff, 1926) „Trumpos palydos“ (Kira Muratova, 1967), „Mano draugas Ivanas Lapšynas“ (Aleksejus Germanas, 1984) ir t. t. Bet šis sąrašas nuolat keičiasi priklausomai nuo to, ką naujo pamatau.

- Pokalbį baigti norisi galvojant apie Sidabrines gerves, apdovanojimus, nutupiančius ir nešančius sparnais ateitin, į tolius. Kokia Jūsų vizija, koks numatymas, linkėjimas Lietuvos kino ateičiai?

- Linkėčiau veržlumo ir drąsos.

Dėkoju už Jūsų mintis.

_____________

[1] 21-ojo „Kino pavasario“ lankomumo rezultatai – tendencingas augimas. kinopavasaris.lt [interaktyvus]. 2016 (žiūrėta 2016-05-22). Prieiga per internetą: http://kinopavasaris.lt/lt/naujienos/21-ojo-kino-pavasario-lankomumo-rezultatai-tendencingas-augimas.

[2] Juocevičiūtė G. Kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė: „Žiūrint sudėtingesnius filmus, reikia turėti ir jų kontekstinį suvokimą“. Mediaforumas [interaktyvus]. 2014 (žiūrėta 2016-04-14). Prieiga per internetą:http://www.mediaforumas.lt/poziuris/1049-kino-istorike-lina-kaminskaite-jancoriene-ziurint-sudetingesnius-filmus-reikia-tureti-ir-ju-kontekstini-suvokima.

[3] Ten pat.

[4] „Sodybų tuštėjimo metas“ [literatūros kritikės Elenos Bukelienės, kinotyrininkų Marijanos Malcienės ir Irinos Arefjevos, teatro kritikų Dovydo Judelevičiaus, Irenos Veisaitės ir Audronės Girdzijauskaitės, teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės, rašytojo Rimanto Šavelio pokalbį „Prie apskrito stalo“ užrašė Audronė Endriuškaitė], in: Kinas, 1978, Nr. 3, p. 11–13. In Budraitis J., Matulytė M. Mano kinas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015, p. 146

[5] LRT studija Vilniaus knygų mugėje 2016. Diskusijų klubas: „Literatūros ekranizacija kine“ [interaktyvus]. 2016 (žiūrėta 2016-03-18). Prieiga per internetą:http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/content/Knyg%C5%B3%20mug%C4%97%202016/limit/16.

[6] Ten pat.

[7] Reivytis V. Už Atlanto nusiuntė R. Gavelis. IQ TV. Atviros visuomenės forumas [interaktyvus]. 2013 (žiūrėta 2016-03-18). Prieiga per internetą: https://vimeo.com/59075532.

[8] Eskapizmas – sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas, atitrūkimas nuo gyvenimo tikrovės.Tarptautinių žodžių žodynas [interaktyvus]. 2015 (žiūrėta 2016-05-23). Prieiga per internetą: http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Eskapizmas&wid=5656.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 24 d.

BFL

Žmonės sugrįžta į teatrus, koncertus, muziejus ir koncertų sales.

17

Tiek procentų daugiau žiūrovų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies teatrai.

6,6

Tiek tūkstančių spektaklių pernai parodyta Lietuvos teatruose.

13

Tiek tūkstančių daugiau klausytojų pernai, palyginti su 2014 m., lankėsi koncertuose.

74

Tiek koncertų mažiau pernai surengė šalies koncertinės organizacijos.

9

Tiek procentų didesnes pajamas pernai, palyginti su 2014 m., surinko šalies kino teatrai.

1,2

Tiek kartų vienas Lietuvos gyventojas 2015 m. vidutiniškai lankėsi kino teatruose.

4

Tiek procentų daugiau lankytojų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies muziejai.

363

Tiek tūkstančių lankytojų pernai sulaukė šalies muziejų lyderis – Trakų istorijos muziejus.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Gabrielė Urbonaitė / Justės Urbonavičiūtės nuotr.

„Stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos“, − sako jauna kino režisierė Gabrielė Urbonaitė. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodomas jos trumpo metro filmas „Namo“ nėra išimtis. Per pagrindinės filmo veikėjos – 22-ejų metų Ievos jausmus − Gabrielė kalba apie tai, ką pati patyrė: ką reiškia jaunam žmogui sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė.

Auksė Podolskytė, euroblogas.lt

Ankstesnis G.Urbonaitės filmas „Plaukikė“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias 2013 metų trumpametražis vaidybinis filmas. Filmas taip pat buvo rodomas ir laimėjo prizus festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje bei JAV.

Šiek tiek keista ir tuo pačiu labai džiugu rašyti apie tuos, kuriuos bent kiek pažįsti. Taip man yra su Gabriele. Anksčiau kartu lankėme „Skalvijos kino akademiją“, kur buvome pasirinkusios skirtingus kursus: Gabrielė − dokumentikos, o aš − vaidybinio filmo. Nuo tada iki dabar prabėgo nemažai laiko, tačiau mūsų keliai nesusikirto iki šio interviu, kai aš − Vilniuje, o ji − Los Andžele.

− Gabriele, papasakok, kur šiuo metu esi ir ką ten veiki? Rašei, kad esi Los Andžele, tačiau, kiek žinau, studijuoji Bostone.

− Šiuo metu esu Los Andžele, kol kas dar tik du mėnesius. Studijuoju Emerson College, kurio pagrindinis centras yra Bostone, bet jie taip pat turi stažuotės programą Los Andžele, todėl paskutinį semestrą leidžiu čia, kur dirbu prie nepriklausomo pilnametražio filmo gamybos.

− Sugrįžkim truputį atgal. Pamenu, kad „Skalvijos kino akademijoje“ buvai pasirinkusi dokumentinį kursą. Ar tada, jei gerai pamenu, 2008-aisiais, tai buvo tavo pirmas prisilietimas prie kino? Kaip prasidėjo tavo santykiai su kinu?

− Kiną mėgau nuo mažens, kai tėvai mane vesdavosi į kino teatrą, kur žiūrėdavome ne šiaip filmus vaikams ar šeimai, o rimtus filmus, visokias dramas ir trilerius. Tai man išugdė meilę kinui ir supratimą, kad filmai turi būti žiūrimi dideliame ekrane. O „Skalvijoje“ mokytis pradėjau 2007-aisiais ir tai buvo mano pirmas prisilietimas prie kino gamybos. Viskas prasidėjo kaip geras laiko su draugais praleidimo būdas ir po truputį perėjo į šį tą rimčiau – jaučiausi atradusi tai, kuo noriu užsiimti ir kame randu prasmę.

− Tau tik ar net 23-eji? Kaip manai, daug tai ar mažai?

− Tik 23-eji (šypsosi). Manau, kad tai mažai, ypač kaip kino kūrėjai. Svajoju apie filmus, kuriuos kursiu, kai man bus 40 metų, bet kurių dar nesijaučiu galinti kurti, nes neturiu patirties. Kita vertus, stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos.

− Esi sukūrusi 4 filmus („Sagos ir balandžiai“, „Suskilusi žemė“, „Iki pasimatymo“, „Plaukikė“), o 5-asis – „Namo“ – greit bus pristatytas Vilniuje. Kaip jautiesi? Ar esi patenkinta jais?

− Aš niekada nesu visiškai patenkinta savo pabaigtu filmu (ir nežinau režisierių, kurie yra). Bet manau, kad kiekvienas jų yra gana autentiškas atspindys to, kokia buvau ir kas man rūpėjo tada, kai kūriau tą filmą. Po kiekvieno filmo noriu daryti kažką visiškai kitokio, išbandyti save kitame žanre ar kitokioje estetikoje, bet kartu jie visi turi kažką bendro, o tai reiškia, kad nuo savęs kuriant nepabėgsi.

− Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

− Nežinau, man sunku kalbėti apie pasiekimus, nors čia, JAV, kur gyvenu, tai žmonės labai mėgsta. Man atrodo, kad kiekvieno filmo, kad ir trumpametražio, pastatymas yra didelis pasiekimas. Kartais tai, kad nepaisant visų kliūčių visi filmo elementai „dirba“ kartu, atrodo kaip stebuklas.

− „Kino pavasaryje“ bus rodomas naujausias tavo darbas „Namo“, kuriame kalbi apie tai, ką reiškia grįžti atgal ir nesijausti lyg namuose. Kodėl ši tema? Ar pati šitaip jautiesi?

− „Namo“ idėja gimė pirmą kartą grįžus į Vilnių iš JAV. Tas jausmas, kad namai − jau nebe namai, kad viskas kitaip, ir kad nežinau, kur yra mano namai, buvo toks stiprus, kad iškart padiktavo filmo emociją. Manau, kad daugelis kartą išvažiavusių žmonių žino, apie ką kalbu.

− Tavo filmų pagrindiniai personažai yra merginos. Visos panašaus amžiaus kaip ir tu. Ar kurdama filmus specialiai taip pasirinkai ar tai įvyko natūraliai? Apskritai, tavo manymu, ar merginoms ir moterims kine skiriama pakankamai dėmesio?

− Man natūraliai įdomiau ekrane stebėti moterį. Tikiu, kad reikia kalbėti apie tai, ką žinau geriausiai, o šiuo metu tai yra pasaulis iš dvidešimt kelerių metų merginos perspektyvos. Filmus žiūriu gana stipriai atsirinkdama, dauguma jų yra nepriklausomi filmai, kurių herojės dažnai yra moterys, nes tokie filmai man patinka. Vis dėlto, manau, kad jų niekada nebus per daug, ypač kai daugelyje populiarių Holivudo filmų veiksmas sukasi apie vyrus.

Manau, kad merginoms reikia filmų, kuriuose jos matytų savo atspindį, herojų, su kuriomis galėtų susitapatinti. Būtent susitapatinimo, empatijos jausmas man yra svarbiausias žiūrint ir kuriant kiną. Tačiau tai nereiškia, kad nesusitapatinu su vyrų personažais – geras kinas nagrinėja žmogaus būklę pasaulyje, problemas, kurios yra universalios tiek moterims, tiek vyrams.

− Ar daug moterų yra kino pasaulyje? Kokia situacija, tavo nuomone, yra Lietuvoje?

− Kino pasaulyje moterų yra tiek pat, kiek vyrų. Bent jau dokumentikoje ir nepriklausomame kine tai tikrai. Holivude situacija yra kiek kitokia ir liūdna – čia jau ne pirmus metus kalbama apie diskriminaciją ir moterų režisierių, scenarisčių trūkumą. Manau, kad Lietuvoje situacija yra tikrai geresnė. Tačiau stereotipas, kad režisierius – tai vyras su cigaru dantyse, gajus. Su juo susidūriau pirmus kartus išreiškusi norą būti režisiere. Manau, kad tas senoviškas skirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“ profesijas yra labai žalingas. Vėlgi, tokį stereotipinį mąstymą iš dalies formuoja Holivudas. Su stereotipine reprezentacija reikia kovoti ir aš tikiu, kad tai galima daryti filmais, metančiais iššūkį status quo.

− Ką reiškia būti moterimi režisiere? Ar režisieriams vyrams paprasčiau?

−  Manau, kad režisūra yra sudėtinga profesija tiek moterims, tiek vyrams. Kurdama pirmus savo filmukus, jaučiau spaudimą įrodyti, kad aš − ne šiaip „mergaitė, svajojanti būti režisiere“, bet palaipsniui supratau, kad tai, kas esu ir kokia esu, išskiria mane ir mano darbą iš kitų.

− Kurios žymios (nebūtinai) merginos ar moters istorija tave įkvepia?

− Mane įkvepia moterys aplink mane: mano mama, kuri ne tik daro labai įdomius ir svarbius meno projektus, bet ir laiko namus ant savo pečių. Ji mėgsta sakyti, kad įkvėpimo nėra, yra tik sunkus darbas. Ironiška, bet tai mane įkvepia. Taip pat mano draugės, kurios užsiima daugybe skirtingų veiklų ir stengiasi padaryti pasaulį geresne vieta. Jos įkvepia mane daryti tą patį.

− Kas tave motyvuoja judėti pirmyn ir toliau kurti? Gal turi specialų receptą, kuris tinka bet kuriuo atveju?

− Recepto tikrai neturiu. Kartais būna tikrai labai sunku. Bet svarbu suprasti, kad niekada nesi vienas, kad visi aplink susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Tokiais momentais man dažniausiai padeda koks nors filmas, su kurio personažais, temomis galiu susitapatinti, kuris neleidžia jaustis vienišai. Tai man primena apie kino galią. Tokius filmus ir pati siekiu kurti. Manau, kad kiekvienam kuriančiam žmogui reikia šiek tiek išprotėjusio, aklo užsispyrimo eiti į priekį per daug negalvojant apie priežastis ir neužleidžiant vietos abejonėms.

− Trumpai studijavai filosofiją. O kokia filosofija pati vadovaujiesi?

− Savo filosofiją dar tik formuoju (ir turbūt visą gyvenimą formuosiu). Bet man labai svarbus balansas, kurio siekiu tiek filmuose, tiek gyvenime. Tai balansas tarp filmų gamybos ir teorijos studijavimo, tarp vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrimo, tarp intelektualinės, kūrybinės ir fizinės veiklos, tarp laiko, praleisto su kitais žmonėmis, ir laiko sau.

− Gal gali pasidalinti netolimos ateities planais? Kas tavęs laukia artimiausiais metais?

− Gegužę baigsiu mokslus. Kaip ir daugelį paskutinio kurso studentų mane yra apėmęs šioks toks egzistencinis nerimas. Neįsivaizduoju, kur būsiu po metų ar net po kelių mėnesių, bet ši nežinomybė man visai faina. Žinoma, turiu idėjų naujiems filmams Lietuvoje, bet kol kas viskas dar tik pradinėse stadijose.

"Scanpix" nuotr.

“Oskarų” ceremonija – tikriausia svarbiausias įvykis kino pasaulyje. Jei neturėjote galimybės stebėti jų ceremonijos, “Buzzfeed” pateikia įdomiausius 9 šio renginio momentus:

1. Reginio vedėjas Chris Rock neleido nuobodžiauti: kalbėjo apie judėjimą “Juodųjų gyvenimai svarbūs”, apie lyčių lygybę ir nuolat užsimindavo apie tai, kad “Oskarai” – baltaodžių renginys.

ABC / mtv.tumblr.com

2. Skautės mergaitės pardavinėjo savo sausainius ceremonijos svečiams.

ABC / yahooentertainment.tumblr.com

3. Aktorius ir “Oskarą” gavusio filmo “Sensacija” žvaigždė Markas Ruffalo mirktelėjo.

 

ABC

5. Aktorė Alicia Vikander pasirodė su suknele, kuri labai panaši į animacinio filmuko “Gražuolė ir pabaisa” herojės apdarus.

 

Disney / E! / yahooentertainment.tumblr.com

6. JAV viceprezidentas Joe Bidenas pristatė Lady Gaga pasirodymą.

 

ABC / chatnoirs-baton.tumblr.com

ABC

ABC / chatnoirs-baton.tumblr.com

9. Aktorė Kate Winslet, kuri su L.DiCaprio suvaidino “Titanike”, stebėjo visą tai su ašaromis akyse – tarsi tikra mama.

 

ABC / chatnoirs-baton.tumblr.com

BFL

Rašytojai neretai sako, kad knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius, tad autoriaus ir interpretatoriaus susidūrimai neišvengiami. „Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent jau mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę“, – juokiasi 64 metų kino režisierius Algimantas Puipa po filmo „Edeno sodas“ peržiūros.

Vaiva SAPETKAITĖ

Su Algimantu Puipa, be kurio vargiai įsivaizduojamas lietuviškas kinas, kalbamės ne tik apie „Edeno sodą“, bet ir Lietuvos kino padėtį.

– „Edeno sode“ daug ryškiausių vyresnės kartos aktorių. Ar pakvietėte visus, kuriuos norėjote?

– Ne, dalis, palinkėję sėkmės, atsisakė dėl sveikatos būklės, o kiti nusprendė, kad nenaudinga karjerą baigti tokiu nedideliu vaidmeniu.

– Kas atsirado pirmiau – personažai, kuriems ieškojote aktorių, ar kūrėte vaidmenis konkretiems aktoriams?

– Iš anksto žinojau, kad noriu, jog vaidintų Viktorija Kuodytė. Lankydavausi teatre ir žinojau, kad ji puiki aktorė, taip pat – kad gerai kalba itališkai. Taip atsirado italės Lindos personažas. Planavau pakviesti Gražiną Balandytę, Vaivą Mainelytę, o, tarkime, Juozo Budraičio vaidmens pirminiame scenarijaus variante kaip ir nebuvo. Kai su juo susitarėme, personažą kūriau specialiai jam. Netikėtai filme atsirado ir jau daug metų nebevaidinusi Aldona Juodkaitė.

Kai viskas pajudėjo, manęs daug kas klausė, kaip tikiuosi suvaldyti teatro aktorius, kai šie pradės mosuoti rankomis ir šaukti paskutinei salės eilei. Bet visi aktoriai greitai suprato, ko man iš jų reikia. Tiesą sakant, kai galvojau apie filmo kūrimą, mąsčiau ir apie smagumą bendrauti su senąja aktorių karta.

– Ar pats tikite „Edeno sode“ vaizduojama klestinčios kosmopolitinės Lietuvos ateitimi?

– Tada daug fantazavome, bet paskui net juokėmės: prieš metus filmavome autobuse važiuojančią nikabu prisidengusią musulmonę, o dabar mąstoma apie su tuo susijusį įstatymą. Prabangaus gyvenimo, orios senatvės laikai galbūt ateis.

Iš pradžių buvo užrašyta, kad tai – 2025-ieji. Suskaičiavau, kad man bus tiek metų, kiek mano herojams, ir ėmiau žaisti žaidimą. Žaidi, šypsaisi, bet tema jautri, skausminga. Vieną ar kitą sceną aktoriai suvaidindavo net įdomiau, nei parašyta. Jie geriau žinojo, ką vaidina: kai kurių jų ligos sutapo su personažų. Sutikusi vaidinti aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė nesulaukė premjeros. Ji mirė nuo vėžio, o filme Nijolės Narmontaitės herojė kaip tik sako, kad jai jau ketvirtos stadijos vėžys. Sako, negalima aktoriaus dėti į „grabą“.

– Kaip jūs pats susitaikote su senatve?

– Einant metams stebi save, savo senėjimo procesą. Atsimenu, kai man sukako 60 metų, mano mama pasakė tokią frazę: „Sveikas atvykęs į senatvės jaunystę.“ Pradėjau galvoti, ką tai reiškia, kad dar turiu daug laiko. Į visus personažus išskirsčiau savo galbūt laukiantį gyvenimą. Bet kuriuo atveju man tai yra jautru. Visi suprantame, kad senatvė nėra linksmiausias gyvenimo periodas.

– Išskyrėte V.Kuodytę. Kodėl ją?

– Ne aš vienas sakau – ji tiesiog nuostabi. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiems aktoriams dėstau ekrano vaidybą ir man kartais sunku paaiškinti, koks aktorius gali sudominti režisierių. Tai nebūtinai turi būti viršelio veidas ir nereikia kažkokių konkrečių bruožų. Be to, kad Kuodytė yra tikrai gera aktorė, ji turi kažkokią vidinę paslaptį. Jei važiuotum troleibusu ir pamatytum ją, nepasakytum, kad ji aktorė, kad jos veido bruožai išskirtiniai. Gal net atvirkščiai, bet kai ją išgrynini, prasideda kino stebuklai.

– „Edeno sode“ daug kitataučių, kitų rasių aktorių. Ar buvo sunku juos surinkti?

– Nelengva. Likus pusmečiui iki filmavimo ėmiau ieškoti informacijos. Štai patraukė dėmesį žinia, kad vienas aktorius susituokė su inde, kitos žurnalistės kūdikis – juodaodis. Oneidai Kunsungai pats dėsčiau ir žinojau, kad ji augo Lietuvoje, todėl puikiai kalba lietuviškai. Rankiojau visus po vieną, vėliau kreipiausi ir į Pabradės migrantų mokymo centrą, o galiausiai liepiau aktorių ieškoti gatvėse.

– Kaip susidūrėte su Janinos Survilaitės knygomis, kurių motyvais paremtas „Edeno sodas“?

– Apie knygą „Vila „Edelveisas“ žinojau dar tada, kai ją nusprendė išleisti. Bet veiksmas vyksta Šveicarijoje, tad supratau, kad kūrinį ekranizuoti nerealu. Po keleto metų mane susirado pati Survilaitė ir paprašė perskaityti šį romaną, taip pat „Vartai Nr. 3“ ir „Pokalbiai su Helvecija“. Staiga toptelėjo mintis – o jeigu viską perkeltume į Lietuvą?

Galvoje ėmė suktis vaizdai, šmėstelėjo paradoksas: mūsų emigracija apsiverčia ir visi grįžta į klestinčią šalį. Susikūriau linksmą viziją ir iš karto pagalvojau apie vyresniąją aktorių kartą. Galiausiai pasakiau – darykime, bet perspėjau, kad tai nebus ekranizacija, o veikiau vizija, interpretacija. Knyga man tėra žemėlapis, pagal kurį orientuojuosi.

– Kaip reaguoja rašytojai, kai, atsispirdamas nuo jų darbo, nusekate savo viziją?

– Tarp režisieriaus ir rašytojo dažnai kyla konfliktų, nesusikalbama, dažnas ir nepasitenkinimas pamačius, kaip viskas rutuliojasi. Vis dėlto po premjeros sulaukdavau tylaus pritarimo arba bent mane pamatęs rašytojas nepereidavo į kitą gatvės pusę. Autoriai dažnai mano, kad kinas – klinikinė literatūros mirtis. Neva knyga miršta tą akimirką, kai prie jos prisiliečia režisierius. Kalbama, kad kinas – primityvesnė sritis, nes iškrinta tai, kas įprasta literatūroje: aprašymai, detalės, ilgi monologai.

Knygos 300 puslapių kine sutelpa į 50–60. Bet, pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė apie „Nuodėmės užkalbėjimą“ yra pasakiusi, kad džiaugiasi, jog filmas nėra jos knygos klonas, o savarankiškas kūrinys. Tai didžiausias komplimentas.

Kino ryšiai su literatūra apskritai sudėtingi. Anksčiau sakydavo, kad kinas nesugeba perteikti pasąmonės srauto, bet Davidas Lynchas ir kiti režisieriai įrodė, jog kinas sugeba mąstyti vaizdais ir tai, kas aprašyta dešimtyje puslapių, galima parodyti trimis kadrais. Žinoma, kinas – pavojinga sritis, egzistuoja tam tikra agresija: ateini į tamsią salę ir valgai dienos pietus, sapnuoji nebe savo sapnus, o to, kuris tave pakvietė.

– Kodėl remiatės literatūra, o ne kuriate originalius scenarijus?

– Filmus pradėjau kurti dar sovietų okupacijos metais, mane į kino pasaulį įvedė režisierius ir dramaturgas Vytautas Žalakevičius, pagal Petro Cvirkos novelę parašęs „Velnio sėklą“. Supratau, kad taip būsi bent pora žingsnių priekyje, negu susidūręs su originalaus scenarijaus rašymu. Be to, buvo mažesnis pavojus, kad scenarijus bus atmestas cenzūros, – juk knygai jau pritarta. Dėl šios priežasties dažnai rinkdavausi vaizduoti praeitį, tada buvo galima dirbti visai kitomis sąlygomis ir cenzūra daug ką praleisdavo pro pirštus. Moteris turi keturis vyrus XIX amžiuje? Gražu, darykite, tai nepavojinga.

Atkūrus nepriklausomybę vyresnės kartos režisieriai beveik nebedirbo, išskyrus Žalakevičių, sukūrusį savo paskutinį filmą, irgi ekranizaciją, „Žvėris, išeinantis iš jūros“ (pagal Jevgenijų Zamiatiną). Nors man tada atsivėrė įvairiausių galimybių, neradau bendraminčio rašytojo, dramaturgo, su kuriuo vos šovus minčiai galėtume susėsti ir rašyti.

Anksčiau man taip rašė Žalakevičius, Rimantas Šavelis, mes ginčydavomės, kai pagal jų scenarijus imdavau kurti savas versijas. Atsimenu Žalakevičiaus frazę: „Kas tave pasamdė, kad sunaikintum mano dramaturgiją?“ Arba Šavelio: „Kodėl tu nepasitiki manimi? Kodėl kuri savo? Juk viskas jau parašyta.“

– Kaip atsirenkate, ką ekranizuoti?

– Stebiu save: skaitau knygą, ir jei ją padedu į šalį, nors ji ir būtų puiki, vadinasi, tai ne ta knyga. O štai kartais įsiskaitau net ne aukščiausio lygio kūrinį. Jei įstringa koks nors epizodas ir po truputį apauga naujomis atskiromis istorijomis, sustoju prie to. Pavyzdžiui, tokia knyga buvo Franzo Kafkos „Procesas“. Perskaičiau neturėdamas minties jos ekranizuoti, nors vėliau „Procesas“ tapo vienu gražiausių mano filmų.

Susimąsčiau, kodėl viskas turi prasidėti nuo to, kad Jozefas K. guli lovoje ir yra areštuojamas? Tada perskaičiau Kafkos mintį, kad kinas tėra kažkoks balaganas alaus išgėrusiems darbininkams kvailinti. Čia pradėjau mąstyti, kokius filmus galėjo matyti Kafka. Pavyzdžiui, Charlie Chaplino režisuotą „Mažylį“ ar „Aukso karštligę“. Nusprendžiau, kad nepagarbiai kalba, todėl sumąsčiau, kad tegul mano herojus Jozefas K. būna sinefilas ir apie tardymą jam praneša kino teatre. Detalės ima apaugti visai naujais dalykais. Pavyzdys, kaip mane nuneša fantazija.

– Ar turite mėgstamų jaunosios kartos aktorių, režisierių, kitų kino pramonės kūrėjų, kuriais žavitės? Ar apskritai žiūrite jaunų kūrėjų filmus?

– Žiūriu dėl įvairių priežasčių. Iš profesinės pusės man įdomu, kas vyksta, kaip juda amato reikalai, taip pat žinau daug jaunų aktorių, nes jau aštuonerius metus dėstau ekrano vaidybą. Dalį jų stebiu ir labai nuliūstu, jei kai kurie jų ima vaidinti „greitajame maiste“, kokiuose nors serialuose, ir ten lieka. Žinoma, jie nekalti. Jie tenori vaidinti ir atėję dažnai tikisi, kad pateko į ypatingą projektą, nors dažniausiai taip nėra. Tiesą sakant, net turėjau mintį, kad galbūt sukūrus filmą su senąja karta reikėtų sukurti ir su jaunąja, tai yra su tais, apie kuriuos dar niekas nežino.

– Taigi, kaip juda amato reikalai?

– Dažnai matau ženklų, kad bent kol kas Lietuva neturi kino vizijos. Kalbu ne apie kūrėjus, o apie kino politikos formuotojus. Kasmet studijas baigia vis daugiau režisierių, kurie stoja į eilę, kad gautų pinigų savo filmams. Mūsų potencialas didėja, bet pinigų nedaugėja.

Buvo toks įdomus donkichotas Arūnas Gelūnas: kai tapo kultūros ministru, jo prioritetu tapo kinas. Ministras ėmė domėtis, kaip kinas finansuojamas Europoje. Išsirinkęs mažą šalį, kuriančią puikų kiną, Islandiją, kasmet išleidžiančią 6–7 filmus, sužinojo, kad ji savo kinui skiria apie 30 mln. Lt, ir pagalvojo, kad gal ir lietuviai galėtų tiek sau leisti. Kai tai pasiūlė aukštesniuose sluoksniuose, iš jo buvo tik pasijuokta.

Kasmet Lietuvos kinas gauna apie 2,3 mln. eurų, o, pavyzdžiui, Sosnovskio barščiams naikinti Aplinkos ministerija buvo skyrusi 1,5 mln. eurų. Zoologijos sodo metinis biudžetas panašus kaip viso nacionalinio kino. Dėl tokios situacijos kūrėjams sunku įsitvirtinti ir tada jie sutinka daryti kompromisą: ima paprastą siužetą, gauna dar mažiau pinigų ir viską padaro dar primityviau. Gauname primityvų rezultatą, nes sekti vaizduote neleidžia biudžetas.

Tenka bendrauti su verslininkais dėl paramos kinui. Jie sako, kad parėmę filmo kūrimą turės pildyti krūvas dokumentų, dėl visko įrodinėti, o galiausiai ateis Valstybinė mokesčių inspekcija pasidomėti, kokie čia pertekliniai pinigai. Todėl niekas nenori rizikuoti. Pavyzdžiui, Izraelyje dalis iš Holivudo filmų uždirbtų pinigų skiriama nacionaliniam kinui remti.

Manau, Lietuvai per metus reikėtų kurti 5–6 filmus. Jei filmuotume daugiau, gali nukentėti kokybė. Kol kas nėra žanrų įvairovės, pavyzdžiui, nekuriama istorinių filmų, tam trūksta galimybių. Biudžetas mažas, bet reikalaujama, kad į filmą ateitų žiūrovų. Taip kinas tampa panašus į greitojo maisto restoranus: pinigai surenkami, režisieriai ir prodiuseriai patenkinti, bet jie niekur toliau nekeliauja, tarptautiniai festivaliai jų nepriims. Prieiname net prie tokio paradokso, kad perkame užsienyje padarytų filmų scenarijus ir padarome savo versijas.

–  Ar galvojate apie komercinę filmų sėkmę?

– Jei režisierius sako, kad jo nedomina komercinė filmo sėkmė, jis meluoja. Pilna salė žiūrovų – malonus dalykas. Man pasisekė, nes užsiauginau savo žiūrovą. Į mano filmus susirenka palyginti pastovus skaičius žiūrovų – apie 60 tūkst. Viename didžiausių Brazilijos stadionų Rio De Žaneire per rungtynes būna apie 75 tūkst. žmonių, man iki to netoli.

– Ar matote skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio auditorijų?

– Prancūzijoje į prancūzišką filmą ateina šeimos, susirenka kartu pasižiūrėti į mėgstamus aktorius, įvertinti mėgstamo režisieriaus darbo, po to nueina į kavinę aptarti filmo. Skandinavai taip pat palankiai žiūri į nacionalinį kiną, žino, kad žiūrovai ateis į gerą filmą. Aš anksčiau irgi maniau, kad skandinavai blogų filmų nekuria. Žinoma, kai jų padaugėjo, pamačiau, jog yra ir ne tokių sėkmingų.

Įstrigo nutikimas Norvegijos šiaurėje, kai kažkada Trumso kino festivalyje rodžiau „Dievų mišką“ pagal Balį Sruogą. Trumse yra gatvė, einanti į horizontą, tai einu su norvegų kino kritiku ta gatve ir matau, kad būriuojasi minia žmonių. Sakau, turbūt mašina žmogų partrenkė, o man atsako: „Čia ne žmogų nunešė, čia žmonės stovi eilėje į tavo kino filmą.“

Natūralu, kad žiūrovai nori pamatyti nežinomos šalies darbų. Kodėl Europai taip patinka Irano kinas? Tai šalis, kurioje egzistuoja griežta cenzūra, bet jie kuria puikius filmus. Čia nėra jokio „žvaigždiškumo“, niekas nežino tų aktorių, tačiau kino mėgėjai nori pamatyti nežinomos šalies istorijas. Lietuviško kino irgi daug kas nežino (na, Prancūzija žino Šarūną Bartą, o daugiau kaip ir nieko). Tiesa, yra lenkų kritikų, kurie domisi lietuvių kinu, seka mūsų darbus.

– Ką manote apie mūsų kino kritikus? Jie patys sulaukia kritikos, kad tinkamai neatlieka savo misijos ugdyti skonį.

– Mūsų nuomonės dažnai išsiskiria, bet jei sužinau kažką naujo, tai mane žavi. Pavyzdžiui, neseniai perskaitęs vienos magistrės darbą sužinojau, kad esu magiškojo realizmo atstovas. Buvo tikrai smagu jį skaityti, sužinojau naujų dalykų. Dar iki šiol atsimenu Živilės Pipinytės straipsnį apie kažkokius religinius dalykus mano trilogijoje „Ir ten krantai smėlėti“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir „Amžinoji šviesa“.

Tai mane praturtina, bet jei išgirstu tik neigiamą atsakymą, kas iš to? Kažkada maniau, kad kino kritikai – nepavykę režisieriai, bet vėliau pakeičiau nuomonę. Kritikas negali būti draugas. Saulius Macaitis bandydavo būti draugas, bet paskui dėl to labai kentėdavo: jei draugo filmas nepatikdavo, o jis apie tai rašydavo, tada jie susipykdavo, jis nervindavosi, gudraudavo, prašydavo, kad kiti parašytų.

– Kas po „Edeno sodo“?

– Panikuodamas suprantu, kad šią minutę neturiu nieko įdomaus. Yra senų, jau maždaug  penkiolika metų gulinčių projektų, kuriems paprasčiausiai nepavyko gauti finansavimo. Yra toks Torgny Lindgreno romanas „Kamanių medus“. Prieš dešimtmetį nusipirkome teises į jį, susiradome prodiuserius, bet negavome pinigų, ir šis didžiulis daiktas tebeguli. Buvome gavę teises ir į Izraelyje gyvenusio Abraomo Karpinovičiaus knygą apie prieškario Vilniaus žydų varguomenę – prekeivius, prostitutes, vagis. Labai smagi knygelė su gražia ironija. Dainius Dirgėla buvo parašęs scenarijų, gavome autoriaus palaiminimą, bet nieko neišėjo.

Kai mane pavadino magiškuoju realistu, ėmiau ieškoti tokių siužetų ir dabar blaškausi kažkur tarp brolių Coenų ir Roy Anderssono, o tie du kūriniai kaip du didžiuliai lagaminai velkasi iš paskos.

Nežinau, kur man eiti: ar žengti realistiniu keliu, ar toliau ieškoti absurdo pasaulio vizijų. Stoviu kryžkelėje.

Režisierius Algimantas Puipa

Amžius: 64 metai.

Alma mater: Sąjunginis valstybinis kinematografijos institutas, Maskva.

Apdovanojimai: „Sidabrinė gervė 2012“ už geriausią filmą ir geriausią režisūrą, pagrindinis prizas Truskaveco (Ukraina) tarptautiniame televizijos filmų festivalyje už filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“;

pagrindinis prizas kino festivalyje „Kino šokas“ (Rusija) už „Nuodėmės užkalbėjimą“;

pagrindinis prizas Ruanos Šiaurės šalių festivalyje, Šiaurės šalių festivalio Liubeke (Vokietija) prizas už „Vilko dantų karolius“;

žiuri prizas tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje už „Bilietą iki Tadž Mahalo“;

pagrindinis prizas San Remo autorinių filmų festivalyje (Italija) už juostą „Amžinoji šviesa“.

Šaltinis: Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Rūkuose paskendęs kalvotas kaimo vieškelis, kuriuo nutolsta dviračiu važiuojanti mergina. Baikščios stirnos grakščiai šuoliuoja tankiame miške, o stiprus lietus negailestingai prausia senų obelų sodą. Išgerianti pagyvenusių kaimiečių pora. Skurdas ir smurtas. Abejingumas artimui. Tokią Lietuvą mums rodo kino filosofu vadinamas režisierius Šarūnas Bartas.

„Ramybė mūsų sapnuose“ (angl. „Peace Upon Us“) – aštuntasis vieno žymiausių šalies kino kūrėjų pilnametražis filmas. Pasaulinė juostos premjera įvyko 68-ojo Kanų kino festivalio nepriklausomoje paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“.

„Ramybė mūsų sapnuose“ per paprastą vyro (akt. Š.Bartas), dukters (akt. Ina Marija Bartaitė) ir mylimosios (akt. Lora Kmieliauskaitė) savaitgalio viešnagės kaime istoriją atskleidžia ne tik  ramybe ir paslaptingumu alsuojantį Lietuvos grožį, bet ir skaudulius. Teigiama, kad turime dvi Lietuvas, kurios paraleliai gyvena skirtingose realybėse, ir suteikiama proga pamatyti ne visada gražų atspindį veidrodyje.

Tai – sutrikusių, nusivylusių, vienišų, tačiau artumo ir tvirtesnio pagrindo po kojomis siekiančių žmonių, istorija. Parodoma, kad būti greta kitų žmonių tai dar nereiškia iš tikrųjų būti su jais.

Nesėkmės ištikta talentinga smuikininkė nebežino, ar kelias, kuriuo ji taip ilgai ir atkakliai ėjo, daro ją laimingą. Per santykius su kitais žmonėmis ji bando surasti kažkur pakeliui nepastebimai pamestą save. Prieš keletą metų mamos netekusiai devyniolikmetei, keliaujančiai per vis sudėtingesnį ir daugiau klausimų keliantį pasaulį, kaip niekada reikia tėvo artumo ir pagalbos.

Tad šiame filme itin svarbi yra tėvo figūra. Tokį įspūdį sustiprina tai, kad Š.Barto mylimoji yra dvigubai  jaunesnė už jį, todėl ir šiai, panašiai kaip ir dukrai, būtinas kelrodis.

Nors juostoje „Ramybė mūsų sapnuose“ pamatysime Š.Barto dukterį, mylimąją, tikrus kaimynus ir net jo šunį, pats režisierius šios istorijos nevadina autobiografiniu filmu. Nors filme vaidina ne profesionalūs aktoriai, pavadinti tai juostos silpnybe negalima. Realus pagrindas tik dar labiau įtikina ir įtraukia žiūrovus. Kalbant apie patį Š.Bartą, susidaro įspūdis, kad jis apskritai nevaidina. Jis tiesiog yra traukos centras, aplink kurį viskas sukasi.

Ko gero, didžiausias filmo minusas – dialogų skurdumas. Nors yra pretenzijų užčiuopti socialinę, egzistencinę problematiką, ausis rėžia buitinė ir netaisyklinga lietuvių kalba. Titruose užrašyta istorija aiškesnė nei ištarta.

Nors juosta „Ramybė mūsų sapnuose“ neabejotinai verta dėmesio, neapleidžia jausmas, kad ne lietuviai tinkamai jos neįmins.

Aušros Umbrasaitės nuotr.

Naujų metų proga Akademija ir vėl kviečia mokytis kino 9-12 klasių moksleivius. „Skalvijos“ kino akademijos koordinatorė Akvilė Gelažiūtė pasakoja, kad akademijoje pristatoma visiškai nauja programa – kino programų kuravimas.

Emilija PLEPYTĖ

„Vis daugiau atsiranda filmų festivalių ir kitų kino renginių, todėl ir profesionalių jų programų kuratorių poreikis didėja. Šias studijas jau baigė dvi lietuvės, Aistė Račaitytė ir Mantė Valiūnaitė, kurios ir dėstys akademijoje besimokantiems moksleiviams“, – sakė A. Gelažiūtė.

Pasak  M. Valiūnaitės, ši profesija reikalauja organizacinių  gebėjimų – vadyba, derybos, kontaktų mezgimas ir paieškos, ir meninio išprusimo, padedančio suvokti filmo reikšmę.

Patyręs kino programų kuratorius turi išmanyti kino istoriją ir kino teorijas, nuolat domėtis kino kontekstu, stebėti tai, kas vyksta didžiuosiuose kino festivaliuose ir visame pasaulyje.

„Kino istorijos, teorijos žinios čia panaudojamos praktiškai. Yra galimybė lankytis įvairiuose kino festivaliuose, susitikti su filmų kūrėjais akis į akį.“, – sakė M. Valiūnaitė.

Kino programų kuravimą pasirinkę moksleiviai stebės ir analizuos Lietuvoje vykstančius kino festivalius, jų programas ir jų sudarymo principus, gilinsis į techninius aspektus. Galiausiai patys savarankiškai sudarys kino programą, kurią galės pristatyti „Skalvijos“ kino centre.

Šiemet SKA  renkami du „pirmokų“ kursai – vaidybinio kino režisūra ir Kino programų kuravimas. Kaip teigiama „Skalvijos“ pranešime spaudai susidomėję moksleiviai kviečiami registruotis į kino kuravimo programą iki rugsėjo 20 d. el. paštu akademija@skalvija.lt.

Viena – lieknutė ryškių skruostikaulių mergina, neišspausianti menkiausio šypsnio, kita – nenustojanti gyvenimu džiaugtis garbanė. Pirmoji – uždara ir atšiauri, antroji – motiniškai šilta ir atvira visam pasauliui. Toks derinys, įtikinamai įkūnytas jaunų aktorių Julijos Steponaitytės ir Aistės Diržiūtės, kino juostai „Sangailės vasara“ pelnė tarptautinę sėkmę.

Vaiva SAPETKAITĖ

Režisierė Alantė Kavaitė Juliją Steponaitytę pagrindiniam vaidmeniui buvo išsirinkusi seniai – dar prieš metus, o štai tinkamą aktorę Austės vaidmeniui pavyko rasti likus vos kelioms dienoms iki filmavimo pradžios. „Cheminė reakcija įvyko – viskas pasisekė puikiai“, – įvertina Aistė Diržiūtė.

Kiek Austėje yra Aistės?

Gyvenime Aistė šypsosi taip pat daug kaip ir Austė, darydama tokį patį mielo bei draugiško žmogaus įspūdį. Ar A.Kavaitė Aistę pasirinko todėl, kad ji ir taip panaši į Austę? Nors sugretinti aktorę ir vaidmenį nebūtų teisinga, A.Diržiūtė sutinka, kad artumą su savo personažu jautė. Ypač prisimindama save jaunesnę. Kita vertus, jos nuomone, natūralu, kad kurdamas vaidmenį įtrauki ir tikrų savo savybių.Nors Austė yra jaunosios aktorės vizitinė kortelė ir dabar dauguma jai siūlomų vaidmenų primena Austę, ji neketina būti vieno tipažo aktore – sako sieksianti parodyti, kad gali imtis ne tik tokių vaidmenų. „Esu už tai, kad aktorius eksperimentuotų, augintų skirtingus personažus. Tik taip galima augti aktoriui. Džiaugiuosi, kad pamažu ateina ir kitokių vaidmenų pasiūlymų“, – prisipažįsta A.Diržiūtė.

Tarp teatro ir kino

Iš ekranų linksmai žvelgianti charizmatiška Sangailės draugė ir mylimoji Austė pavergė filmo žiūrovus. Net sunku patikėti, kad tai buvo A.Diržiūtės debiutas kine. Nors ji studijavo vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau teatras ir kinas aktoriui – kaip diena ir naktis.„Mokiausi teatrinės vaidybos, o kine reikia visai kitokios vaidybos, gestikuliacijos, kalbos ar net žvilgsnio“, – pasakoja Aistė. Anot jos, šis eismas – dviejų krypčių, nes pasibaigus filmavimui dėstytojams teko apsišarvuoti kantrybe, kol ją grąžino į teatrą. Pati aktorė tikina tik dabar imanti pagauti tikruosius skirtumus tarp teatro ir kino.Kas jaunajai aktorei labiau prie širdies ir kurį kelią ji mieliau rinktųsi – teatro ar kino? „Nemanau, kad būtina rinktis, – sako Aistė. – Norėčiau išsaugoti juos abu. Jei gali puikiai vaidinti ir kine, ir teatre, tai yra profesionalumo viršūnė. Man geriausias pavyzdys Lietuvoje – Nelė Savičenko.“Kine jai kol kas sekasi labiau, nors paskutinį studijų kursą praleido Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Tiesa, jaunosios aktorės vaidmenys čia nebuvo nei labai svarbūs, nei ryškūs. Noras ateityje karjerą sieti ir su kinu, ir su teatru – visiškai suprantamas: būti tik kino aktoriumi Lietuvoje neįmanoma – per mažai čia kuriama kino filmų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kinas – vienas dažniausių žmonių pomėgių, suvienijantis skirtingo amžiaus, išsilavinimo, pajamų ir vietovės žmones. Įprotis žiūrėti filmus tamsioje kino salėje seniai pakeitė formą ir apima ne tik televiziją ar vaizdo įrašus, bet ir kompiuterius, mobiliuosius telefonus.

Tačiau nedažnai susimąstoma, kad tokia kasdiene pramoga tapusi industrija reikalauja milžiniškų investicijų ir dažnai neatneša kūrėjams lauktų pajamų. Apie tai, kokią žalą tam daro nelegalių kopijų gamyba ir piratavimas, kalbėjosi klasterio „Clear Digital Worl“ surengtos konferencijos „Lietuvos kino atgimimas. Jo kūrėjų patirtis kovojant su neteisėtu platinimu“ dalyviai.

„Kino filmą sudėtinga sukurti, tačiau dar sudėtingiau iš jo uždirbti, ir prie to daugiausia prisideda kino piratai. Filmas „Redirected“, kurio prodiuseris buvau, uždirbo 5 mln. litų ir yra vienas sėkmingiausių nacionalinės kino industrijos produktų, tačiau, nors platinimo teises pardavėme šešiasdešimtyje pasaulio šalių, kaimyninės Rusijos kino ekranų filmas taip ir neišvydo, nors buvo ganėtinai populiarus. Dar kuriant distribucijos planą šio filmo kopija atsidūrė internete su rusiškais subtitrais, tad, žinant šalies specifiką, nuspręsta nerizikuoti, taip, žinoma, nuskriaudžiant sąžiningus žiūrovus, kurie tikėjosi filmą išvysti įprastu legaliu būdu“, – pasakoja aktorius ir prodiuseris Donatas Šimukauskas.

Specialistai yra apskaičiavę, kad kiekviename versle būna vidutiniškai 5 proc. praradimų, kurie patiriami dėl neteisėtos veiklos. Meno ir pramogų industrija yra stabiliai auganti ir sukuria maždaug dviejų trilijonų JAV dolerių vertės produkciją, tad tie 5 proc. tampa milijardiniais nuostoliais.

Kino kritikas Marijus Kulvietis išskiria ir specifiškesnę problematiką. „Šiuolaikinis kinas yra paremtas efektais ir naujausiomis technologijomis, tad jo gyvavimo laikas labai trumpas. Jei filmas nesugeba susirinkti reikiamų pajamų per pirmuosius metus, tikėtis to vėliau beveik nėra galimybių. Dėl piratavimo ir noro filmus žiūrėti bene visur ir visada, tikėtina, kad kinas išsivystys į dvi atskiras grupes, kurios šiuo metu dar neegzistuoja: kino teatras bus prabangi pramoga, bilietas kainuos kaip aukšto lygio teatro ar miuziklo spektaklio, o žiūrovai mėgausis aukšto lygio garso ir vaizdo efektais. Negalintys ir nenorintys mokėti už filmus bus priversti tenkintis žemos kokybės, galbūt telefonu filmuotais videofilmais, kurie bus laisvai prieinami internete, – tokia, atrodo, yra natūrali kino evoliucija iš dabartinės situacijos“, – apibendrina M.Kulvietis.

Su piratavimu kovojančio klasterio „Clear Digital World“ (CDW) rinkodaros vadovas Romanas Matulis pabrėžia švietimo svarbą kovoje su kino piratais. Pasak jo, klasteris aktyviai dirba, siekdamas atstovauti kūrėjų interesams, taip pat pasiūlyti ir vartotojų lūkesčius atitinkančių kūrinių. „CDW susikūrė šiam tikslui – norime šviesti vartotojus, dalintis patirtimi su kūrėjais bei platintojais ir galiausiai pasiūlyti jų interesus atitinkančią platformą, kuri suteiktų vartotojams teisėtą prieigą prie kūrinių“, – mintimis dalijasi R.Matulis.

D.Šimukauskas pritaria švietimo skatinimui, nes ir pats savo veikloje yra susidūręs su akivaizdžiu neišprusimu, kai filmuojama kino teatro salėje, dalinamasi nuorodomis į nelegalius įrašus socialinėje erdvėje, to net neslepiant nuo kūrėjų. „Todėl esame vieni efektyviausiai ir aktyviausiai veikiančių prieš kino piratus – tikime, kad vieną dieną žmonės suvoks, jog tokia jų veikla yra neteisėta ir daro nuostolių kūrėjams“, – drąsiai teigia D.Šimukauskas.

UAB „Clear Digital World“ (CDW) šiuo metu vykdo projektą UAB „Clear Digital World“ klasterio „Clear Digital World“ plėtra, kompetencijų stiprinimas ir konkurencingumo didinimas (Nr. VP2-1.4ŪM-02-K-02-015). Projektą, kurio vertė 509 656,22 eurų, iš dalies finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.