Tag Archive | "Kinas"

“Oskarų” žiema be save diskvalifikavusios Lietuvos

Tags: ,


"Veido" archyvas

Mūsų atsakingi asmenys iš Kinematografininkų sąjungos skandalingai sugebėjo nepasiūlyti jokio kandidato “Oskaro” premijos nominacijai už geriausią užsienio šalies filmą.

Artėjant metų pabaigai kino industrijoje vis dažniau girdėti žodis “Oskaras”. Internete, radijo laidose ir spaudos leidiniuose aptarinėjami ryškiausi kandidatai, pretenduojantys išsidalyti svarbiausias nominacijas. Oficialus “Oskarų” sezonas Los Andžele prasidėjo spalio 15 d. kanadietiško filmo “Sudegintieji” seansu. Po trijų mėnesių maratono Amerikos kino meno ir mokslo akademijos narių balsai nulems kiekvienoje užsienio šalyje geidžiamos nominacijos pusfinalininkus.

Tuo metu Lietuva savanoriškai palaidojo menką, bet vis dėlto apčiuopiamą šansą prasmukti į “Oskaro” nominaciją. Išrinkti mūsų šalies kandidatą privalėjo režisieriaus Gyčio Lukšo vadovaujama Kinematrografininkų sąjunga, bet iki spalio 1 d. nerado ko pasiūlyti arba tiesiog pramiegojo paraiškos išsiuntimo terminą. Neapgalvotu ir nelogišku sprendimu mes apsiskelbėme visam pasauliui, kad Lietuvoje kino nėra ir mūsų režisieriai šiemet nesukūrė nieko vertingo.

Liūdna, bet būtent tokias išvadas padarė kino industrijos procesus stebintys ir aprašantys specialistai, netikėtų atradimų ieškantys platintojai, mažesnių šalių filmus medžiojantys festivalių programų sudarytojai. Įtakingo leidinio “Variety” žurnalistas Nickas Holdsworthas kreipėsi į “Kino pavasario” komandą ir siūlėsi informuoti apie Lietuvos kandidatą, bet nustebo išgirdęs naujieną, kad Lietuva nieko nepasiūlė.

Daug filmų – nė vieno kadidato

Keisčiausia, kad kaip tik šiemet mes turėjome pakankamai didelį pasirinkimą, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių lemiamą balsą turintys atsakingi asmenys pademonstravo trumparegišką mąstymą ir atsainiu požiūriu padarė rimtą klaidą.

Nejaugi nebuvo įmanoma priminti Šarūnui Bartui, kad jis surengtų trimis “Sidabrinėmis gervėmis” apdovanoto “Eurazijos aborigeno” oficialų seansą iki taisyklėse nurodytos rugsėjo 30 dienos? Argi neverta buvo suteikti papildomą šansą Tomo Donelos “Atsisveikinimui”? Kas pamiršo Igno Miškinio “Artimas šviesas”, įvykdžiusias absoliučiai visas reikalaujamas sąlygas? O kuo netinkama lankomumo rekordus pasisavinusios veiksmo komedijos “Zero 2″ kandidatūra, kai kitos šalys ramiai siūlo komercinius hitus (pavyzdžiui, “Po žemės drebėjimo” iš Kinijos, “Paprastas Saimonas” iš Švedijos ar kt.)? Kodėl mūsų šaliai negalėjo atstovauti debiutanto Sauliaus Drungos “Anarchija Žirmūnuose”?

Į šiuos klausimus turėtų atsakyti Kinematografininkų sąjunga ir patys filmų prodiuseriai.

Sklaida užsienyje niekam nerūpi

Kažkodėl Lietuvoje mažai kas supranta, kad kandidatuoti į “Oskaro” nominaciją pasiūlytas filmas įgauna nemokamos rinkodaros tarptautinėje spaudoje dovaną ir daug lengviau praveria sklaidos vartus užsienyje. Daugelis tarptautinių kino festivalių atidžiai nagrinėja plačiai skelbiamą kandidatų sąrašą ir kviečiasi jame paminėtus filmus. Pavyzdžiui, sausį vykstantis Palm Springso kino festivalis kasmet stengiasi parodyti žiūrovams kuo daugiau užsienietiškų “Oskaro” kandidatų.

Taigi turime skaudų faktą, kad tarp 65 pasaulio šalių Lietuvos vardo nebėra. Akademijos patvirtintą sąrašą išspausdino tūkstančiai leidinių ir iki šiol aptarinėja interneto portalai. Etiopija ir Grenlandija pirmą kartą dalyvauja “Oskarų” atrankoje, informaciją apie menkai girdėtus savo filmus mielai skleidžia Indonezija, Nikaragva, Azerbaidžanas, Bangladešas, Taivanas, Albanija, o mes atsisakome ant lėkštutės pateiktos galimybės deramai išreklamuoti bent vieną lietuvišką filmą. “Oskaro” nominacijos pasiūlymas yra efektyvus sklaidos įrankis, nes naujieną apie kandidatus pasigauna visų atrankoje dalyvaujančių valstybių spauda ir nemokamai mini mūsų atstovo pavadinimą, kartu garsindama šalies vardą.

Bent jau G.Lukšas tikrai turėtų žinoti, kiek daug jo “Duburys” gavo vien tik iš bandymo patekti į “Oskaro” nominaciją. Kodėl šiemet neleidome pamėginti kitiems?

Honkongietiška Latvija

Imkime Latvijos pavyzdį. Mūsų kaimynai kandidatu išsirinko Mario Martinsono komišką dramą “Amaya”, kuri užsienio rinkose prisistato kitokiu pavadinimu “Hong Kong Confidential”.

Tiesa, Latvijos pasirinkimas gan rizikingas, nes vienas esminių akademijos reikalavimų nurodo taisyklę, kad užsienio šalies filme nevyrautų anglų kalba. Neaišku, kokiais laikmačiais amerikiečiai matuoja dialoguose girdimų žodžių kilmę, bet dėl šios priežasties netolimoje praeityje nukentėjo labai geri filmai (pavydžiui, 2007 m. Izraelio muzikinėje dramedijoje “Orkestro vizitas” akademijos atstovai išgirdo per daug angliškų pokalbių). Dar prieš penkerius metus toks pat M.Martinsono filmas nebūtų buvęs priimtas į atranką, nes tuomet akademija griežtai reikalavo, kad dialoguose vyrautų nacionalinė šalies kalba. Taisykles pakeisti privertė skandalingai diskvalifikuotas italų režisieriaus Saverio Costanzo filmas “Eilinis”, kalbėjęs hebrajiškai, arabiškai ir angliškai, bet neištaręs nė žodžio itališkai.

M.Martinsons jau antrą kartą dalyvaus “Oskarų” atrankoje ir jau yra sukaupęs nemažai reikalingos patirties su “Nereikalingais žmonėmis”. Neabejotina, kad Lietuvos ir Latvijos bendruomenės Amerikoje pagelbės platinti žinią apie Andriaus Mamontovo muziką grojančią “Amayą”. Stabilesnį pasirodymą garantuos jau pasirašyta sutartis su amerikietiška platinimo kompanija “House of Film LLC”, kuri rūpinsis mums artimo filmo sklaida ir strateguos jo reklamą.

Šį kartą M.Martinsonui kur kas labiau pasisekė dėl daug lemiančių burtų. Pats svarbiausias “Hong Kong Confidential” seansas Los Andžele įvyks paskutinę peržiūrų dieną, 2011 m. sausio 13-ąją. Latvijos pasiūlyto kandidato pavadinimas jau dabar dažnai linksniuojamas kaip paskutinis akademijos balsuotojams prisistatysiantis filmas.

Niekas nenuginčys, kad atrankos konkurse daug geriau pasirodyti 65 peržiūrų pabaigoje ir išlaikyti prisiminimus prieš lemiamą balsavimą, negu pasirodyti spalio ar lapkričio mėnesį ir būti pamirštam tarp gausybės konkurentų.

Kaip viskas vyksta

Užsienietiško “Oskaro” atranka vyksta įdomiai, intriguojamai ir šiek tiek keistai. Visi kandidatai burtais padalijami į keturias grupes: raudoną, baltą, žalią ir mėlyną, kurioje varžysis latviškasis “Hong Kong Confidential”. Balso teisę turintys ir savanoriškai atrankos procedūrose dalyvaujantys akademijos nariai taip pat išsiskirsto į keturis desantus. Jie privalo peržiūrėti tik jiems užrašytus raudonus, baltus, žalius arba mėlynus kūrinius, kurie rodomi vieninteliu seansu. Niekas jiems netrukdo užsukti į kitos grupės seansą ir pažiūrėti daugiau, bet tik retas teisėjas ryžtasi skirti peržiūroms daugiau nei dvi dienas per savaitę. Be to, kai kurie baltųjų grupės seansai dubliuojasi su žaliaisias ir mėlynaisias filmais, tad visko peržiūrėti tiesiog neįmanoma.

Tai reiškia, kad akademijos nariai priims verdiktą nepamatę absoliučiai visų filmų ir tikėtinai praleidę kokį nors vertingesnį kūrinį. Visi prodiuseriai ir platintojai žino dar vieną nepalankų faktą, kad tris mėnesius vaikščioti į peržiūras turi laiko tik mažiau dirbantys vyresnio amžiaus akademikai. Jie vadovaujasi visiškai kitokiais ir dažnai nesuvokiamais kriterijais, mėgsta ignoruoti stipriausiai išliaupsintus filmus, užsispyrę ieško nesuspindėjusių perliukų, teikia pirmenybę mažesnėms šalims, mieliau renkasi lengvesnes temas ir vengia balsuoti už daug smurto išliejančius kūrinius. Štai kodėl per pastaruosius dvejus metus “Oskarus” laimėjo nenuspėjami nominantai “Išėjusieji” (Japonija) ir “Paslaptis jų akyse” (Argentina), kurių niekas nedrįso laikyti favoritais.

Šie prieštaringi pasirinkimai diktuoja nepasitikėjimą akademijos pensininkų balsavimu. Todėl jiems leidžiama išrinkti tik šešis pusfinalininkus, o dar trims senukų barjero neperšokusiems filmams papildomą šansą suteikia akademijos užsienio šalių komiteto vado Marko Johnsono specialiai sudaryta komisija. Tik tuomet devynis laiminguosius peržiūri, vertina ir oficialų nominuotojų penketuką paskelbia Los Andžele ir Niujorke gyvenantys akademijos nariai, kurių nuomonė skamba patikimiau.

Ką mes jau matėme ir ką dar pamatysime

Šiemet užsienietiško “Oskaro” maratonas turėtų labiau dominti ir Lietuvos kinomanus, kurie lankosi mūsų šalyje vykstančiuose kino festivaliuose ir repertuare ieško ne tik holivudinių premjerų. Mes jau turėjome progą pamatyti ir įvertinti vienuolika filmų, o komerciniame repertuare laimę išbandžiusi Kosta Rikai atstovaujanti skandalingoji drama “Apie meilę ir kitus demonus” garbingai pardavė beveik 5 tūkst. bilietų. Šiek tiek prasčiau sekėsi lenkiškam kandidatui “Viskas, ką myliu”, kuris per šešias savaites sudomino tik 700 lietuvių.

Dar vieną “oskarizuotą” kūrinį lengvai galime susirasti parduotuvėse, nes platinimo kompanija “Garsų pasaulio įrašai” stebėtinai mikliai išleido Rusijos vėliavnešiu pasirinkto epinio filmo “Pakraštys” DVD versiją. Režisieriaus Aleksejaus Učitelio kūrinyje kartu su gerai pažįstamais aktoriais Vladimiru Maškovu ir Sergejumi Garmašu vaidina ir lietuvis Vladas Bagdonas.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” parodė penkis filmus, kurie tik šiemet stiebiasi “Oskaro” link, o Europos šalių kino forumas “Scanorama” – šešis (tai Danijos “Geresniame pasaulyje”, Norvegijos “Angelas”, Islandijos “Mama Gogo”, Suomijos “Gyvenimo garai”, Estijos “Šventojo Tonio gundymas” ir Turkijos “Medus”).

Skirtingi kino žiūrėjimo malonumai ir įpročiai

Tags: ,


Kiekviena pasaulio valstybė pasižymi skirtingu žiūrovų skoniu, todėl žiūrimiausi įvairiose šalyse tampa labai skirtingi filmai.

Povandeniniais mūšiais viliojanti veiksmo drama “Umizaru 3: paskutinis įspėjimas”, fantastinis komiškas nuotykių trileris “Endhiranas: robotas”, romantiškas miuziklas “Anjaana Anjaani”, lakios vaizduotės istorinis epas “Detektyvas Dy: ugnies vaiduoklio paslaptis” spalio mėnesio pradžioje dėl žiūrovų rimtai konkuravo su holivudinio desanto kūriniais “Absoliutus blogis: pomirtinis gyvenimas”, “Valgyk, melskis ir mylėk” ir “Pelėdų karalystės sargai”. Bet tai buvo ne pas mus.

Galime ramiai atsipūsti ir nebijoti, nes Japonijoje, Indijoje ir Kinijoje šiomis dienomis madas diktuojantys komerciniai filmai keistais pavadinimais niekuomet nepasieks Lietuvos repertuarų. Tiesa, mūsų akys taip pat nepamato ir didelės gausybės intriguojančių, egzotiškų bei savotiškai įdomių kūrinių ne tik iš tolimųjų šalių (Brazilijos, Meksikos, Australijos, Pietų Afrikos), bet ir iš artimiausių kaimynų (Lenkijos, Čekijos, Rusijos) bei Europos galiūnų (Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės).

Kiekviena pasaulio valstybė pasižymi išskirtiniais ypatumais ir skirtingu žiūrovų skoniu, todėl kino industrijos dalyviai stengiasi patenkinti lūkesčius ir kepa įvairiausius filmus. Kai kuriems jų pavyksta deramai kovoti su Holivudo legionieriais ir diktuoti sąlygas didžiosioms studijoms.

Čekų neištikimybė

Nukauti “Įsikūnijimą” ar panašaus stiprumo galiūną bent jau pagal parduotus bilietus gali tik specifiniai reginiai, viliojantys mėgstamiausiais aktorių veidais, sutelkiantys visą tautą prie kino teatrų ir išprovokuojantys masinį ažiotažą. Lietuviškiems filmams kol kas per anksti svajoti apie neįmanomas misijas, kokias pavyko paversti realybe čekams. Šiemet pavasarį jaunosios kartos režisieriaus Jiri Vejdeleko romantinė komedija “Gundančios moterys” Čekijos kino teatruose pardavė daugiau nei 1 mln. bilietų, keturis mėnesius laikėsi lankomiausių filmų sąrašo viršūnėje ir “Įsikūnijimui” pralaimėjo tik pagal surinktas pajamas dėl mažesnių kainų.

J.Vejdelekas yra tik trečias čekų režisierius, kuriam pavyko 10 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasiekti pavydėtiną rekordą. Atrodo, kad holivudines pagundas primenantis siužetas nežada jokių įdomybių: 40 metų laimingos santuokos receptus dalijančią ekspertę netikėtai palieka ištikimiausias vyras, susižavėjęs jaunesne moterimi. Tačiau čia suveikė čekams įkandami ironiški pokštai ir TV serialuose išgarsėjusios aktorės Eliskos Balzerovos bei dainininko Jiri Machaceko populiarumas. Užsienyje šių žmonių niekas nežino, todėl nenuostabu, kad “Gundančios moterys” mėgino vilioti tik kaimyninės Slovakijos žiūrovus.

Drebanti Kinija ir japoniški sušiai

Į kino verslą noriai investuojanti Kinija vasarą taip pat karūnavo visų laikų rekordininką. Skausmingą šaliai laikotarpį nuo 1976 m. žemės drebėjimo Tian Šanyje (240 tūkst. aukų) iki 2008 m. naujos tragedijos Siano provincijoje apžvelgianti sentimentali ir ašaringa drama “Po žemės drebėjimo” prasideda kvapą gniaužiančiais miestą niokojančios gamtos katastrofos vaizdais, kuriais režisierius Feng Xiaogangas pateisino palyginimus su Stevenu Spielbergu.

"Po žemės drebėjimo"

Po brangiai kainavusio įvadinio pusvalandžio filmas transformuojasi į išgalvotą vienos šeimos istoriją tikrų istorinių įvykių fone. “Po žemės drebėjimo” yra Kinijai skirtas specifinis filmas, kurį pamatyti mažiausiai 8 tūkst. gyvybių pareikalavusios tragedijos Siane emociškai paveikti žmonės ėjo šeimomis ir sukrovė vietiniams kūriniams neregėtas 96,5 mln. JAV dolerių pajamas (14,2 mln. parduotų bilietų).

Galime palyginti su kaimyniniu Honkongu, kuriame aptariamas filmas surinko tik 2 mln. dolerių.

Kardinaliai kitokio sukirpimo filmai su Holivudo pasiuntiniais varžosi Japonijoje. Liepos 17 d. kino teatruose pasirodžiusi animacinė fantazija “Naminukai” jau spėjo nusipiešti 105 mln. dolerių pajamas. Įspūdingas rezultatas, bet lažinkimės, kad tik nedaugelis buvote girdėję apie legendinėje “Ghobli” studijoje gimusį specifinės animacijos šedevriuką apie mažyčius žmogeliukus, kurie daugiau nei 14 metų ramiai gyveno namuose ir skolinosi šeimininkų daiktus, kol susidūrė su smalsiu berniuku.

“Naminukams” apsiraminus Japonijoje iniciatyvą perėmė penktus metus sėkmingai gyvuojanti ir po vandeniu nufilmuotais sudėtingais elitinių nardytojų triukais garsėjanti veiksmo drama “Umizaru 3: paskutinis įspėjimas”, kuri per du mėnesius išplovė 56 mln. dolerių ir atkakliai nesitraukia iš pirmosios vietos. Įdomiausia, kad Japonijos repertuare dažniausiai vyrauja alternatyvą amerikiečiams siūlantys keisti filmai ir jų tęsiniai, kurių niekas kitas nemėgsta žiūrėti.

Prancūziškos maldos

Tuo tarpu išliaupsintam prancūzų skoniui daug reikšmės turi festivalių palaiminimas. Tarkime, gegužę Kanuose antrą vietą užėmusi sunki religinė drama “Apie dievus ir žmones” rugsėjį ir spalį netikėtai triumfuodama daro tvarką Prancūzijos repertuare. “Oskaro” nominacijai pasiūlytas kuklaus biužeto filmas jau sukalbėjo maldą už 16 mln. dolerių ir demonstruoja komercinėms premjeroms būdingus rezultatus.

Apie 200 mln. apsilankymų kino salėse pernai užregistravę prancūzai turi visas galimybes rinktis tarp tradicinių Holivudo virtuvės patiekalų ir gurmaniškų kino valgių ne tik iš Europos, bet ir egzotiškiausių kraštų. 700 tūkst. bilietų, parduotų į prancūzišką filmą, laikoma sėkmingu rezultatu, o “Apie dievus ir žmones” sensacingai artėja prie 2 mln. teritorijos ir jau aplenkė darbštuolio Luco Bessono mistifikuotą veiksmo fantaziją “Neįtikėtini Adelės Blank nuotykiai”.

Nacionalinio kino patriotai

Į Lietuvos kino rinką atsargiai ateinantys mūsų kaimynai lenkai pasaulyje garsėja kaip nacionalinio kino patriotai. Šiaip jau Lenkija svetingai priima “megabiudžetinius” svečius iš Holivudo ir Europos, bet vos tik komerciniame repertuare pasirodo lenkiškas filmas – vietiniai žiūrovai negaili santaupų už bilietus.

Statistiškai Lenkijoje nacionalinis kinas atsipjauna bent 30 proc. bendro rinkos pyrago ir išleidžia keliasdešimt premjerų. Tik šiemet susiklostė komerciškai nepalanki padėtis, kai žiūrovams skirtos pramogos išeina pernelyg idiotiškos, o rimtesniems festivaliniams kūriniams pritrūksta auditorijos dėmesio, kad prasmuktų į pirmąjį dešimtuką.

Štai kelio komedija “Šventas reikalas” sulaukė tik 154 tūkst. žiūrovų. Lietuvoje tiek bilietų parduodama į pačius sėkmingiausius filmus, o Lenkijoje šis skaičius nedaro ypatingo įspūdžio (pavyzdžiui, Christopherio Nolano intelektualioji “Pradžia” jau sapnavosi milijonui lenkų, o “Šrekas. Ilgai ir laimingai” sekė pasakas 2,3 mln. svajotojų). Pašlijusius reikalus tikimasi pataisyti nuo spalio 8 d. su visų laikų komedija skambiai tituluojamu Filipo Bajono romantiniu kostiuminiu viliotiniu “Merginų įžadai”.

"Merginų įžadai"

Savotiški kultūriniai mainai

Nagrinėjant skandinavų kino žiūrėjimo ypatymus peršasi dar kitokios išvados. Čia pastebimi savotiški kultūriniai mainai. Tarkime, Danijoje puikiai pasirodžiusį ir su holivudiniais reginiais garbingai konkuruojantį danišką filmą švedai šaltai ignoruoja, o danai atmestinai reaguoja į pačius skambiausius Švedijos kino hitus. Vienintelė išimtis pernai galiojo “Tūkstantmečio” trilogijos filmams, nes “Merginą su drakono tatuiruote” režisavo danas Nielsas Ardenas Oplevas. Bet štai režisierės Susanne Bier geriausiu karjeros filmu krikštijama ir “Oskarams” deleguota drama “Geresniame pasaulyje” tėvynėje čempioniškai kaunasi su amerikietiškomis pramogomis (per penkias savaites parduota 359 tūkst. bilietų). Tuo tarpu Švedijoje šis filmas per premjerinį savaitgalį sudomino tik 18 tūkst. žiūrovų. Beje, daniškuose ir švediškuose topuose tik per didžiausią atsitiktinumą įmanoma pastebėti bent vieną kitą norvegišką ir suomišką filmą.

Nėra čia ko stebėtis, nes panašiai nacionalinėmis vertybėmis mes dalijamės su latviais ir estais. Galime broliškai sutarti tik dėl holivudinių naujovių lankomumo, bet dėl nacionalinių filmų eksporto kaimynams – jau kita kalba. “Zero 2″, “Artimos šviesos”, “Atsisveikinimas” ar “Duburys” ten domina tik festivalių programuotojus.

Panašiai elgiamės ir mes: lankomumo rekordus namie sudrebinę latviški ir estiški filmai pas mus visai nepasirodo arba tampa nepastebimais statistais (veiksmo drama “Rygos kariai” Latvijoje nuskraidino 100 tūkst. bilietų per tris savaites, o Lietuvoje tenkinosi vos 1,7 tūkst. žiūrovų dėmesiu). Atvirkštiniu pavyzdžiu tapo rugsėjo 17 d. išleista “Amaya”, kurią Lietuvoje link 300 tūkst. Lt pajamų tempė Andrius Mamontovas. Latvijos žiūrovams jis yra nežinomas, tad reklamoje reikėjo pabrėžti visai kitus prioritetus, o Mario Martinsono antrasis filmas debiutavo tik septintoje vietoje ir surinko maždaug penkis kartus kuklesnę sumą.

Kita vertus, Latvijos ir Estijos publikos skonį turėtume laikyti pavyzdžiu. Nepaisant akivaizdaus Holivudo statytinių dominavimo, kino platinimo kompanija “ACME filmai” nebijo rizikuoti pas kaimynus ir surengia jiems kur kas daugiau nekomercinio kino premjerų, kurios mus pasiekia geriausiu atveju DVD formatu. Kaimynai jau pamatė biografinę muzikinę dramą “The Runaways” su Kristen Stewart, belgišką fantaziją “Ponas Niekas”, sulauks Kanų festivalio konkursanto politinio trilerio “Sąžiningas žaidimas” su Seanu Pennu bei Naomi Watts ir Michaelo Winterbottomo sadistinio vesterniško trilerio “Žudikas mano viduje”, sukrėtusio 2010 m. Sandanso kino festivalio publiką.

Spalio festivaliai juokina, įkvepia ir stebina

Tags: ,


"Veido" archyvas

“Širdžių daužytojas”

Jeigu nerandate įdomaus filmo komerciniame repertuare, pasirinkimo galimybes praplės autorinio kino derlių nušienavę renginiai. Sostinėje jų vyksta tiek daug, kad visur suspėti neįmanoma net labiausiai atsidavusiam kinomanui.

Kauno “Forum Cinemas” salėse sėkmingai įsivažiavęs Kauno kino festivalis šią savaitę (spalio 11–17 d.) vieši Vilniaus kino teatruose “Skalvija” ir “Pasaka”. Nuo spalio 14-osios kino centre “Forum Cinemas Vingis” visą savaitę humoro jausmą tikrins antroji “Viasat” kino komedijų fiesta, o tuoj po jo šiek tiek vyresnius, bet ne mažiau reikšmingus filmus rodys Lotynų Amerikos šalių kino savaitė (nuo spalio 22 d.). Tikrai neblogas apšilimas prieš “Scanoramos” lapkričio maratoną, kurio pirmieji filmai žiupsneliais jau plaukia į viešumą.

Absurdas ir romantika

Renginio koncepciją išsigryninęs “Viasat” kino komedijų festivalis šiemet susirankiojo žiūroviškesnius ir net komercinę gyslelę turinčius filmus, kurie suteiks daugiau progų smagiai pakvatoti. Septyni vaidybiniai filmai ir trumpametražių dešimtukas provokuos tautą prancūzišku, britišku, amerikietišku ir ypač retai sklindančiu bulgarišku humoru.

Liudininkai gąsdina, kad norint deramai suprasti debiutinę komediją “Misija: Londonas” reikia gimti Bulgarijoje. Aštrus ir savikritiškas slaviškas humoras įkandamas ne kiekvienam, bet lietuviams turėtų būti priimtinas. Gimtojoje šalyje šis filmas į kino sales sukvietė per 250 tūkst. žmonių ir privertė džiaugtis, kad kažkam pagaliau pavyko nustebinti holivudinio lygio žiūralu.

Niujorko Tribekos kino festivalyje prisistačiusi ir Karlovi Varų kino festivalį uždariusi lengva romantinė komedija “Širdžių daužytojas” labiausiai panaši į filmą, kokius mėgsta kopijuoti originalių idėjų badą išgyvenantis Holivudas.

Atrodo, kad vaidybiniame kine debiutavusio režisieriaus pasiūlytoje meilės intrigų formulėje nėra nieko naujo ir mes nujaučiame siužeto kryptį, bet staiga iš pasalų išnyra netikėtos paslaptys. Prancūzai moka atrasti įdomybių stipriai nutiražuotame žanre ir vilioja į pasimatymą visiems pažįstamomis ryškiomis asmenybėmis. Donžuanas Romainas Duris mėgins išskirti laimingą nuotaką Vanessą Paradis, bet afera pasisuks prieš jį patį.

Romantiškiems pasimatymams puikiai tinka dramedija “Miestas saloje”, kurioje yra daugiau gyvenimiškos dramos negu tikrosios komedijos. Bet kikenti priverčia žaismingos anekdotinės situacijos ir šauniai parodijavimo meną perpratę aktoriai. Smagu stebėti Roberto de Niro manieromis kalbantį, Marlono Brando mimikas judinantį ir triumfuojamai vaidinantį Andy Garcia, be kurio šis filmas nebūtų įvykęs. Vienas kitam meluojančios ir santykius komplikuojančios keistos šeimos istorija pratrūksta nuotaikingu farsu, nors kartais iš herojų emocijų norisi verkti.

Neįpareigojančio poilsio į kaimą išvykusio Stepheno Frearso per keturis metų laikus išdėliota komedija “Tamara Driu” naudojasi universalesniu humoru, koks retai patinka kritikams. Lengvą skanią pramogą garantuoja taikliai surašyti dialogai, gudriai suplanuotos provokacijos, tobulai nufilmuoti gamtovaizdžiai su visais kaimo elementais (mūkia karvės, gieda gaidžiai, ganosi arkliai, ožkos, laksto šunys), spalvingi savanaudiškus tikslus gvildenantys personažai ir seksuali Gemma Arterton. Trys skirtingo sukirpimo vyrai susižavi neatpažįstamai pasikeitusia kaimo baisuokle, kuri dabar jau moka žadinti aistras.

Veiksmo komedija “Pataikyk kulką į mane” surinko pavydėtiną aktorių komandą (Karibų piratas Billas Nighy, Hario Poterio bičiulis Rupertas Grintas, karalienė Emily Blunt, Madonnos bičiulis Rupertas Everettas), tačiau Didžiosios Britanijos kino teatruose startavo tyliai ir be didelių fanfarų. Filmas turi bėdą – daug kartų matytus stereotipinius juokelius, kurie tampa nepakeičiamu privalumu viliojant komercinio kino išlepintą ir daug nereikalaujantį žiūrovą. Jeigu mūsų publika užsikabins už tipiško juodojo angliško humoro ir neišsilakstys dėl amoralių pokštų, būtent Jonathano Lynno susišaudymų gaudynės pretenduos tapti lankomiausiu festivalio filmu.

Populiarumu konkuruoti turėtų originaliomis idėjomis ir lakia vaizduote trykštantys “Mikmakai”. Sunkoka būtų lyginti fantastinę keršto komediją su Lietuvą sužavėjusia romantiška “Amelija iš Monmartro”, tačiau režisierius Jeano Pierre’as Jeunet išmoningai naudoja tuos pačius sėkmės receptus, sugeba nesikartoti ir nukelia kepurę prieš nebyliojo kino komikų Busterio Keatono bei Charlie Chaplino atminimą. Akis traukiančios ryškios spalvos, šarmingi personažų paveikslai, keisti pokštai, grandininę reakciją sukeliantys poelgiai ir pribloškianti vizualizacija. “Mikmakus” galima ramiai žiūrėti du ar net tris kartus, nes jų nuotykiai niekaip neatsibos ir apdovanos gera nuotaika.

Romantiškiems pasimatymams puikiai tinka dramedija “Miestas saloje”, kurioje yra daugiau gyvenimiškos dramos negu realios komedijos. Bet kikenti priverčia žaismingos anekdotinės situacijos ir šauniai parodijavimo meną perpratę aktoriai. Smagu stebėti Roberto de Niro manieromis kalbantį, Marlono Brando mimikas judinantį ir triumfuojančiai vaidininantį Andy Garcia, be kurio šis filmas nebūtų įvykęs. Vienas kitam meluojančios ir santykius komplikuojančios keistos šeimos istorija pratrūksta nuotaikingu farsu, nors kartais iš herojų emocijų norisi verkti.

Už geriausią režisūrą Kanuose apdovanotos “Gastrolės” sulaukė įvairiausių atsiliepimų. Išsibalansavęs siužetas atrodo tuštokai, bet prie režisūros sugrįžusiam aktoriui Matthieu Amalricui mažai rūpėjo scenarijus. Jis labiau norėjo atskleisti rubensiškų kūno formų striptizo šokėjų asmenybes ir neįtikėtinus gabumus ant scenos. Improvizuoti, aistringi, erotiški ir linksmi pasirodymai įpučia feministiniam filmui gyvumo ir iškelia intrigą: kas lengviau – apnuoginti sielą artimiesiems ar kūną nepažįstamiems stebėtojams?

Saldūs Kanų vaisiai

Kanuose sužibėjusio kanadiečių vunderkindo Xaviero Dolano pedantiškas, stilingas ir komplikuotas neįmanomų jausmų labirintas “Įsivaizduojamos meilės” yra vienas iš trijų vertingiausių Kauno kino festivalio filmų, kuriems lemta pasiekti Vilniaus ekranus. Jis idealiai tinka jaunam ir tolerantiškam žiūrovui, nebijančiam netradicinių ir provokuojančių meilės trikampio figūrų. Vaikinas su mergina įsimyli tą patį dėl seksualinės orientacijos neapsisprendusį bičiulį ir desperatiškai mėgina jį suvilioti. Pedro Almodovaro, Wongo Kar-Wai’aus ir Francois Ozono idėjas originaliai plėtojantis filmas stebina madingu garso takeliu ir ypač Quentino Tarantino “Nužudyk Bilą” girdėtos melodijos radikaliu pergrojimu.

Drama “Vinterio kaulai” laimėjo 2010 m. Sandanso nepriklausomo kino festivalio didįjį žiuri prizą ir išryškino jaunosios žvaigždutės Jennifer Lawrence talentą – merginai pranašaujama net “Oskaro” nominacija. Siužeto intriga – dukra ieško paslaptingai dingusio tėvo – skamba šiek tiek nuvalkiotai, bet režisierei Debrai Granik pavyksta mistifikuoti pažįstamus įvykius, autentiškai perteikti šaltą kalnų kaimelio atmosferą, įpinti detektyvinių mįslių, subtiliai pabrėžti šeimos vertybes ir paaštrinti emocijas. Tai turtingas vos už 2 mln. JAV dolerių sukurtas nepriklausomas kinas, kokį mūsų kraštuose įmanoma išvysti tik festivalių programose.

Žaviosios anglų režisierės Lucy Walker dokumentinio kino šedevras “Sąvartynas” jau buvo rodytas “Skalvijoje”, bet nusipelno daugiau seansų ir gausesnio dėmesio. Moby muzika įgarsintame meniškame filme pasakojama apie brazilų menininko Viko Munizo socialinę veiklą ir pavykusį bandymą didžiausio šiukšlyno Rio de Žaneire gyventojus paversti normaliais žmonėmis. Šis procesas jaudina iki ašarų, kai charizmatiškieji herojai pratrūksta nuoširdžiomis emocijomis. Ne veltui filmui atiteko Sandanso ir Berlyno festivalių žiūrovų prizai.

Kol dar lieka neaiški Šarūno Barto dramos “Eurazijos aborigenas” premjerinė data kasdieniame repertuare, vertėtų paskubėti ir išsiaiškinti, už ką mūsų šalį garsinantis režisierius susirinko net tris “Sidabrines gerves”.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje jau rodytas “Išėjimas per suvenyrų krautuvę” – stipriai pervertintas specifinis kūrinys. Banksy slapyvardžiu pasislėpęs gatvės grafitų menininkas surengė gudrią provokaciją. Kai supranti, kad pseudodokumentiniame filme pasakojama istorija yra netikra ir išgalvota, ši juosta pasirodo dar tuštesnė. Žinoma, ažiotažo nenumalšinsi, bet geriau rinktis aborigeniškų nuotykių melodramą “Samsonas ir Dalila”, kuri užburia retai matoma egzotika, autentiškais vaidmenimis ir jautria pasaka apie neįmanomą meilę.

Atmintyje ilgiau išlieka “Kino pavasaryje” su drama “Mergina iš Kinijos” prisistačiusios režisierės Guo Xiaolu dokumentinis filmas “Kartą gyveno proletaras. Dvylika pasakojimų apie savo šalį”. Jame atskleidžiama tikra, liūdinanti ir nepagražinta Kinijos realybė, kurios nenori afišuoti šalies valdžia. Galbūt todėl paslapčia gimęs filmas griežtai uždraustas rodyti Kinijoje.

Neverta praleisti Gruzijos kino veterano Otaro Iosselianio autobiografinės satyros “Šantrapa” apie neblėstančią meilę kinui, ironišką kritiką komunistinės cenzūros žirklėms, sentimentus gimtinei ir padėką gyvenimo kelią nurodžiusiam seneliui. Maestro visuomet mokėjo tyliai pasijuokti iš skaudžiausių problemų ir ironiškai pasityčioti iš erzinančių dalykų.

San Sebastianas atsigręžė į šeimos vertybes

Tags: , ,


"Veido" archyvas

Škotų režisierius Peteris Mullanas už filmą “Neišsilavinę nusikaltėliai” gavo “Auksinę kriauklę”

Rugsėjo 25 d. emocingai ir kontroversiškai finišavęs 58-asis San Sebastiano kino festivalis labiausiai bus prisimenamas dėl Atlanto bangų išplukdytų naujų kino talentų.

Devynerius metus San Sebastianui paaukojęs svarbiausias festivalio vedlys ir esminių reformų iniciatorius dar prieš renginį nustebino šokiruojančiu oficialiu pranešimu, kad 2010 m. gruodžio 31 d. pasitrauks iš pareigų dėl susikaupusio nuovargio, milžiniško nervinio krūvio ir noro daugiau laiko skirti šeimai.

Tikriausiai neatsitiktinai paskutinėje Mikelio Olaciregui sudarytoje programoje vyravo ispanakalbiai, europietiški ir azijietiški filmai apie šiuolaikinę šeimą, jos vertybes, skaudžiausias problemas, baimes, rūpesčius, nesusikalbėjimus, džiaugsmus ir reikšmingus išbandymus. San Sebastianas šiemet ypač pabrėžė artimųjų bendravimo svarbą, skyrė daug dėmesio vaikams ir sugebėjo šeimos sąvoką pagrįsti kardinaliai skirtingais kūriniais bei įvairiausiais socialiniais aspektais.

Chuliganai ir partizanai

Konkursantų šešioliktuke užteko vietos smurtiniam ir stilingam Pietų Korėjos trileriui apie žudiko maniako gaudynes, ramiai ir ironiškai melodramai apie pirmąją meilę prisimenančius Kinijos senukus, provokuojančiai vokiečių dramai apie pensinio amžiaus sutuoktinių pasirengimą mirčiai, sentimentaliai ir melancholiškai sakmei apie norvegiškas Kalėdas, aktoriniais piruetais džiuginančiai argentinietiškai dramedijai apie asmeninės naudos siekiančių keistuolių giminę, Filipinų kaimiečių bandymus apginti garbę ir prisitaikyti prie juos okupavusių amerikiečių gyvenimo būdo, japoniškai dokumentinei odei apie natūralų gimdymą, tikrais įvykiais užnarpliotai biografinei komedijai apie talentingą sukčių karikatūristą iš Ispanijos, kuriai šiemet San Sebastiane atstovavo net keturi filmai.

Tarp pretendentų jaukiuose paplūdimiuose susirasti “Auksinę kriauklę” iš tiesų nebuvo vieno ryškaus favorito ir nugalėti galėjo keli vienodai stiprūs dalyviai. Škotų režisieriaus Peterio Mullano sunkiasvorės dramos “Neišsilavinę nusikaltėliai” triumfo šaukiniai pasigirdo jau po pirmojo seanso festivalio pradžioje. Niekas per daug nenustebo, kai žiuri prezidentas serbas Goranas Paskaljevičius paskelbė verdiktą, o aktoriaus duoną dažniau kremtantis P.Mullanas turėjo antrą kartą prašytis maestro Steveno Spielbergo leidimo trumpam pasišalinti iš dramos “Karo žirgas” filmavimo aikštelės Anglijoje ir apsilankyti svetingame San Sebastiane.

“Neišsilavinę nusikaltėliai”, arba sutrumpintai “Nedai”, šokiruojamai prabyla apie smurtą šeimoje, pataikavimą religijai, pykčiu persmelktą aplinką, kuri formuoja joje augančio vaiko psichologiją ir perspektyvų inteligentišką moksliuką paverčia kerštingu gatvės chuliganu. Tikroviškas, žiaurus ir metaforomis atskiestas filmas apie Glazgo jaunuolių gaujų karus, alkoholizmą, priklausomybę nuo narkotikų pribloškė natūralumu, bet neparodė nieko itin naujo, ko nematėme anksčiau išleistuose ir panašias temas gvildenančiuose filmuose, pvz., “Tai – Anglija”, “Traukinių žymėjimas”.

Didesnį nepasitenkinimą sukėlė diskutuotinas žiuri sprendimas “Sidabrinę kriauklę” už geriausią vaidybą atiduoti filme “Neišsilavinę nusikaltėliai” debiutavusiam ir aktorinės praktikos neturinčiam naujokui Connorui McCarronui, kurį skelbimą laikraštin įdėjęs P.Mullanas atsirinko iš 450 atsiliepusių ir peržiūros neišsigandusių jaunuolių.

San Sebastianas dažnai vadinamas atradimų festivaliu, tad pritemptas prizas su investicija į ateitį atrodo sveikintinas, bet tokiu atveju būtų buvę daug aktualiau apdovanoti katalonų kalba šnekančioje ispaniškoje dramoje “Juoda duona” virtuoziškai pasirodžiusį ir profesionalius aktorius užtemdžiusį berniuką Francescą Colomerą. Tuoj po pilietinio karo mažame Katalonijos kaime jis patenka į komplikuotų intrigų voratinklį, išdavikišką politiką vykdančių ir slaptus meilės ryšius puoselėjančių suaugusiųjų žaidimus. Brutalaus susidorojimo liudininku atsitiktinai tapęs naivus vaikas mėgina apginti draugo nužudymu kaltinamą tėvą ir savarankiškai išsiaiškinti šiurpias šeimos paslaptis, bet dar yra per mažas, kad teisingai suprastų jį supančių pavojingų įvykių svarbą.

(Ne)vaikiškos istorijos

Nepagražintas gyvenimo baisybes iš vaikų ar paauglių perspektyvos narpliojo ir įdomiausios bei nenuspėjamiausios festivalio programos “Nauji režisieriai” dalyviai. Tai yra vienas svarbiausių kadenciją savanoriškai užbaigusio direktoriaus M.Olaciregui palikimų. Reikšmingame konkurse pirmą arba antrą filmą sukūrę režisieriai varžosi dėl solidžios 90 tūkst. eurų premijos ir garantuotos platinimo sutarties su Ispanijos platintoju.

Šiemet nugalėjusioje Kolumbijos dramoje “Kalnų spalvos” futbolu susižavėję kaimo vaikai nesuvokia miškuose kruviną partizaninį maištą prieš komunizmą organizuojančių revoliucionierių keliamo pavojaus ir naiviai stengiasi ištraukti į minų lauką nuriedėjusį kamuolį. Fantastiškai vaidinantys mažieji aktoriai ilgiau nei metus kantriai repetavo visas scenas, nes režisierius Carlosas Cesaras Arbelaezas pirmiausia norėjo, kad jie taptų tikrais draugais.

Bulgaras Dragomiras Šolevas taip pat daug dėmesio skyrė vaikų ir pankuojančių anarchistų mokymams. Kiekvieną dieną iki pietų jie repetuodavo vienintelę sceną su profesionaliais aktoriais, kurią pavalgę filmuodavo iki vakaro. Asmeniniais prisiminimais alsuojanti ir daug tiesos išsakanti drama “Pastogė” stebi šokiruotų tėvų reakciją, kai jų dvylikametis berniukas susideda su šiek tiek vyresniais ir namų neturinčiais pankais. Filmas įvardijamas kaip vertingas festivalio atradimas, nors jokių oficialių premijų negavo.

Vertingiausi perliukai

Derėtų paminėti ir tai, kad vertintojai visai užmerkė akis ir prieš poetišką dzenbudistinį dokumentinį filmą “Paslaptingoji moteris”, kurį geriausiu sutartinai paskelbė kino kritikų asociacijos FIPRESCI deleguoti nariai. Lietuvoje viešėjusios aktorės Kaori Momoi geriausia draugė Naomi Kawase filosofiškai žvelgia į didįjį atėjimo į pasaulį stebuklą, nuosava 16 mm kamera filmuoja intymumu užburiančią natūralių gimdymų magiją, fiksuoja pirmąsias vaikelių šypsenas ir nesuvaidintą mamų džiaugsmą. Vienuolyno atmosferoje veikiančioje klinikoje moterys ramiai laukia nėštumo pabaigos, daug vaikšto, kerta malkas ir atlieka specialius fizinius pratimus.

Korėjiečio Kim Jee-Woono veiksmo ir siaubo trileris “Aš regėjau šėtoną” tikriausiai net nesitikėjo pretenduoti į prizus, nes aiškiai išsiskyrė iš kitų filmų ir spinduliavo tobulu komerciškumu. 2 val. 20 min. išradingai pragariško smurto atrakcionas reikalauja ypač stiprių nervų. Šio išbandymo neišlaikė keli jautresni žiūrovai, bet po finalinių titrų kūrinys sulaukė, ko gero, audringiausių ovacijų per visą festivalį. Filmas toks brutalus, kad Pietų Korėjos cenzoriai paprašė iškarpyti bent šešias minutes ir sušvelninti žiaurybių toną.

Hanibalo Lekterio pėdomis sekantis žudikas maniakas prievartauja, sadistiškai kankina ir ciniškai žudo merginas. Sužadėtinės netekęs specialusis agentas nusprendžia padėti nieko nesugebančiai policijai ir suseka labiausiai ieškomą nusikaltėlį, bet neskuba tiesiog atkeršyti. Jis nori, kad liguistas psichopatas pajaustų baimę ir skausmą. Protingai sustyguoti, efektingai nufilmuoti, aukščiausios klasės drąsiais vaidmenimis supurtantys ir makabrišku humoru pagardinti medžiotojo ir aukos santykiai įtraukia į neeilines gaudynes, kuriose geram ir nuoširdžiam žmogui tenka pavirsti monstru, kad nugalėtų šėtoną.

Stipriausias ir brandžiausias “Naujų režisierių” konkursantas lenkų režisieriaus Marcino Wronos sadistinio žiaurumo ir religinių motyvų nevengiantis trileris “Krikštynos” nesužavėjo ofiacialių vertintojų ir negavo prizų, bet sulaukė kritikų simpatijų, pradėjo skaičiuoti gausius kvietimus į kitus festivalius ir sukrėtė žiūrovus šiuolaikine Kaino ir Abelio istorija. Po kiekvieno seanso publika likdavo pasiklausinėti režisieriaus, kaip šiandien gyvena gyvi likę filmo herojų prototipai.

90 proc. realių įvykių dramatizavę scenaristai pasakoja apie iš kalėjimo išėjusį ir buvusius bičiulius įskundusį jaunuolį, kuris tikėjosi pasukti į doros kelią, pradėti naują gyvenimą, susirado žavią žmoną, susilaukė vaikelio. Tačiau jį susekusi mafija paskelbė ultimatumą – gyvensi tol, kol sugebėsi sumokėti 30 tūkst. zlotų išpirką už kiekvieną dieną. Suprasdamas gyvenimo trapumą pasmerktasis pakviečia armijoje tarnaujantį vaikystės draugą būti sūnelio krikštatėviu ir tik jam drįsta atskleisti šiurpiausią paslaptį.

Tarp dviejų ugnių

San Sebastiane sirpstantys vaisiai domina įtakingiausius kino industrijos žaidėjus, nes šiuose seansuose buvo galima sutikti Kanų, Sandanso ir kitų festivalių žvalgus.

Dar svarbesnė San Sebastiano užduotis – išsilaikyti esant nepalankiai situacijai tarp pasaulines premjeras žvejojančios Venecijos ir kasmet galingai stiprėjančio Toronto, kuris užtikrintai suvilioja kino verslo atstovus, o šie nuveikia visus darbus Kanadoje ir nemato prasmės keliauti į svetingąjį Baskų kraštą. Torontas kol kas neturi konkursinės programos, tad San Sebastianas naudojasi proga ir kviečia į Veneciją nepatekusius filmus varžytis dėl “Auksinės kriauklės”, bet kartu ieško ir neatrastų perliukų, kurių nerodo konkurentai.

“Facebook” ragina žymėti “patinka” ties spalio repertuaro perliukais

Tags: ,


Spalio mėnesio kino repertuaras supažindins su pirmuoju rimtu “Oskaro” nominacijų lyderiu, užpils aštriomis emocijomis, juokins, stebins, gundys, kvies į romantiškus pasimatymus ir parodys tai, ką sunku įsivaizduoti.

Žmonės nori jungtis prie interneto, bendrauti ir patikrinti, ką veikia jų draugai. 2004 m. genialus Harvardo universiteto studentas Markas Zuckerbergas šiam tikslui atidarė socialinį tinklą “Facebook”, kuriuo šiandien naudojasi milijonai piliečių, o idėjos autoriaus banko sąskaitoje vartosi milijardai. Jis karštligiškai priešinosi ir nenorėjo, kad kas nors sukurtų filmą dar jam gyvam esant, nes dėl apsėdusio godumo ir lengvų pinigų jaunuolis išdavė geriausius draugus ir partnerius. Elitinio režisieriaus Davido Fincherio (“Keista Bendžamino Batono istorija”, “Kovos klubas”, “Septyni”) tikro gyvenimo įvykius interpretuojanti drama “Socialinis tinklas” jau dabar vadinama pačiu rimčiausiu artėjančios “Oskarų” puotos favoritu.

"Veido" archyvas

“Socialinis tinklas”

Holivudo studija “Sony” surengė išankstinių peržiūrų seriją ir neprašovė. Įtakingiausių leidinių kritikai ir skaitomiausių tinklaraščių autoriai nesikuklindami giria protingąjį filmą apie “Facebook”. Jie pabrėžia aktorių Jesse Eisenbergo, Andrew Garfieldo, popdainininko Justino Timberlake’o užkrečiamą vaidybą, “Zodiakui” prilygstančią galingą režisūrą ir puikų Aarono Sorkino scenarijų. Taigi “Socialinį tinklą” būtinai reikia pamatyti.

Akivaizdu, kad artimiausiu metu sulauksime dar daugiau biografinių ir išgalvotų filmų apie internetinio bendravimo stebuklus. Šiemet jie įsiveržė į Kanų, Venecijos ir San Sebastiano kino festivalių programas. Tikriausiai nevertėjo į Lietuvą vežti prieštaringai įvertinto japonų režisieriaus Hideo Nakatos psichologinio siaubo trilerio “Čiatas”. Kanuose jis pripildė sales ir sukėlė chaosą, tačiau jau po pirmojo seanso pasklido nepalankios nuomonės. Spalvingas stilius ir laki internetinio gyvenimo fantazija lengvai įkaitina vaizduotę, tačiau nutiražuoti siužeto elementai filmą paverčia nuspėjamu, neįdomiu ir tik gerai atrodančiu niekalu.

Pelėdos ir niekšai

Vaikiškų pinigų krepšelį šį mėnesį dalysis du skirtingi šeimyniniai filmai. Iš jų nesunku išrinkti garantuotą čempioną. Dar vasarą animacinė veiksmo komedija “Bjaurusis Aš” apie išradingiausių niekdarių mūšį užkariavo JAV kino teatrus ir kantriai laukė, kol Lietuvoje finansinius reikalus susitvarkys “Žaislų istorija 3″, “Šrekas. Ilgai ir laimingai” bei “Katės ir šunys 2″. Lietuviškas dubliažas, trimačių efektų atrakcionai, mielos išvaizdos šarmingi personažai ir holivudinis pamokslas (net superblogas žmogutis turi didelę širdį) neleis nuobodžiauti, o žiūrovus linksmins su “Madagaskaro” pingvinais lyginami kenkėjai geltonieji pakalikai.

"Veido" archyvas

“Bjaurusis Aš”

Zacko Snyderio režisuota animacinių nuotykių fantazija “Pelėdų karalystės sargai” aplenks konkurentą pribloškiančiu vizualumu, tačiau pralaimės dvikovą dėl lietuviško kranksėjimo stygiaus. Kad ir koks gražus būtum ir kokio tobulumo avatariškus 3D efektus nupieštum, Lietuvos rinkoje vaikišką auditoriją galėsi suvilioti tik tautiškai kalbančiais knygelių herojais. Priešingu atveju didelė dalis žiūrovų tiesiog ignoruos filmą apie narsiąsias pelėdas, nors ir kaip tai būtų neteisinga.

Režisieriaus reputacija ir krepšinio rinktinės trenerių dar galingiau išreklamuota istorinio epo “300″ svarba privilios vyresnius svajotojus, tačiau jų nupirkti bilietai geriausiu atveju užtikrins tik 300 tūkst. Lt pajamas.

Po smėliu

Dar du festivaliuose pašventinti filmai idealiai suderina originalias idėjas, aktorių vaidybą, žiūrovams aštrias emocijas ir adrenaliną pumpuojantį veiksmą. Po pasaulinės premjeros Sandanse psichologinis trileris “Palaidotas gyvas” mėgavosi karališku priėmimu Toronte ir pagirtinai kovojo dėl žiūrovų simpatijų San Sebastiane.

Nežinomas ispanų režisierius Ricardo Cortesas priėmė teisingą sprendimą užkalti mediniame karste vienintelį bebaimį aktorių Ryaną Reynoldsą, atsisakyti holivudiniams filmams būdingų tradicijų, negaišti laiko nereikalingiems prisiminimams ar paaiškinimams (kaip vairuotojas Irake pateko į nepavydėtiną padėtį), palikti kitų veikėjų emocijas už kadro (mes girdime tik jų balsus per senkantį mobilųjį telefoną) ir sukoncentruoti įvykius tik į 90 realaus laiko minučių. Neįtikėtinai nervus kutenantis ir hiperrealistinis trileris gąsdina riboto dydžio uždarų patalpų klaustrofobija, nesuvokiamu teroru, su kiekviena minute didėjančia paranoja.

Apetitą blankiems, nuolat pasikartojantiems holivudiniams vaidmenims praradęs Benas Affleckas pradėjo sau rašyti pats ir atsiskleidė iš naujo. Jis nesitaikė Venecijoje ganyti auksinių liūtų, bet įsitikino, kad net pabėgiojimas lagūnoje už konkurso narvo gali duoti naudos. Trileris apie gangsterius “Miestas”  susidraugavo su kritikais ir priminė visiems, kad B.Affleckas turi režisieriaus talentą, moka užvesti aktorius ir jaučia kino kalbą. 2008 m. sausį rodyta “Dingusioji” sudomino 6 tūkst. Lietuvos žiūrovų, tačiau nauja kriminalinio romano ekranizacija apie ambicingus Bostono bankų vagis, juos persekiojančius FTB agentus ir jausmus sužadinančią liudininkę verta gausesnio lankomumo.

"Veido" archyvas

“Miestas”

Komiškesni ir kvailesni policininkai vagišius gaudys komedijoje “Rezerviniai farai”, kurią mūsų platintojai savanoriškai nurašė į nuostolius. Liepą į JAV kino teatrus išbėgęs filmas sėkmingai karaliauja internetinio piratavimo maratone, tad paauglius prisivilioti prie bilietų kasų bus trigubai sudėtingiau (daugelį pasaulio šalių finansiniais rezultatais nustebinęs “Karatė vaikis” pas mus įstengė surinkti vos 50 tūkst. Lt). Juolab kriminalinius trilerius parodijuojanti komedija nežiba išradingumu, naudojasi idiotiškais pokštais ir gelbėjasi patraukliais blogiukų portretais.

"Veido" archyvas

“Rezerviniai farai”

O kino platinimo kompanija “Acme” toliau stebina literatūriniu išradingumu angliškus pavadinimus laisvai versdama į lietuvių kalbą. Šmaikščiai pakrikštytas komiškas veiksmo trileris “Rizikinga erzinti diedukus” (RED) iš karto ragina šypsotis ir tikėtis linksmos susišaudymų fiestos. Diedukais krikštijami tarnybą užbaigę, per daug žinantys ir vis dar pavojingi CŽV agentai, kuriuos sumanė užčiaupti sąmokslo teorijas skaldanti JAV vyriausybė.

Meilės beieškant

Pagal fenomenalaus populiarumo Elizabeth Gilbert autobiografinę knygą sukurta romantinė drama “Valgyk, melskis, mylėk” į Lietuvą vėluoja du mėnesius. Bet moteriškam filmui tai neturėtų padaryti neigiamos įtakos. Kad ir ką bambėtų piktai nusiteikę kritikai, po šio romantiško filmo norisi užsukti į gero maisto restoraną, keliauti į egzotiškus kraštus ir susitikinėti su žmonėmis.

"Veido" archyvas

“Valgyk, melskis, mylėk”

San Sebastiano kino festivalyje už gyvenimo ir karjeros nuopelnus “Donostia” apdovanojimu pagerbta Julia Roberts lyg ir nieko ypatingo nenuveikia, nors rodosi beveik kiekvienoje šio filmo scenoje. Daug įdomiau stebėti jos asistentus Richardą Jenkinsą ir ypač finalinį pusvalandį praturtinantį Javierą Bardemą. Moteriška biblija vadinamo kūrinio skaitytojos dar kartą įsitikins, kad filmas – tai ne knyga, tačiau scenarijų rašiusio režisieriaus Ryano Murphy draugiškas bendravimas su E.Gilbert padėjo sužinoti dar daugiau jos asmeninio gyvenimo faktų, kurie net nepaminėti knygos puslapiuose.

Kitame filme, romantinėje komedijoje “Nepageidaujami genai”, gražios, seksualios ir geidžiamos moters vaidmenis kartojanti Jennifer Aniston užsigeidžia susilaukti kūdikio ir ieško geriausio pasaulyje tėčio. Mes juk puikiai prisimename, kad šitą filmą jau matėme pavasarį ir tada jis vadinosi “Atsarginis planas”, o apvalėjančiu balioniniu pilvuku tada džiaugėsi Jennifer Lopez. Nespėjo prabėgti penki mėnesiai, ir vėl gauname tinkamai neišnešiotą filmą dvynį su minimaliais pakeitimais ir kitokiomis komplikacijomis. Kam gali rūpėti šis pamestinukas?

Pavojingo meilės trikampio formules sprendžianti drama “Stounas” prieš mėnesį debiutavo Toronto kino festivalyje, tačiau neįtikino žiūrovų. Reklaminiam filmo anonsui taip pat trūksta intrigos, o bandymas gelbėtis garsiais vardais (Robertas De Niro + Milla Jovovich + Edwardas Nortonas) retai duoda apčiuopiamos naudos. Siužeto paslaptis lengva išnarplioti net nepradėjus žiūrėti, todėl filmo reikalingumas Lietuvos repertuarui atrodo abejotinas.

"Veido" archyvas

“Stounas”

Atsisveikinimas su ginklais

Pagaliau liguista pjūklomanija išjungs krauju aptaškytus variklius. Septynerius metus mus terorizavęs kultinis siaubo trileris “Pjūklas 3D: spąstai atgyja” išradingai nukankins ir sadistiškai supjaustys paskutines savo aukas. Sočiai užsidirbę autoriai pasijuto išsisėmę ir nusprendė sudėti taškus, bet paskutinę seriją apkaišiojo kūnų niokojimo karusėlėmis trimačiu režimu.

Tikroji sensacingo sustojimo priežastis – netgi labiausiai ištvirkusiems, baimės pasiilgusiems ir 30 mln. DVD rinkinių išpirkusiems fanams atsibodo vienodi kankinimų “pornoviražai”. Įspūdingiausią pardavimo piką serialas pasiekė antruoju ir trečiuoju filmu, kurie supjaustė po daugiau nei 150 mln. JAV dolerių. Tačiau po to “Pjūklo” apsukos sulėtėjo ir šeštasis atrakcionas pasisavino mažiausią sumą (61 mln. dolerių).

Tvarkaraštis

Spalio 1 d.

  • “Pelėdų karalystės sargai”
  • “Rezerviniai farai”
  • “Palaidotas gyvas”

Spalio 8 d.

  • “Valgyk, melskis, mylėk”
  • “Čiatas”
  • “Stounas”

Spalio 15 d.

  • “Bjaurusis Aš”
  • “Miestas”
  • “Rizikinga erzinti diedukus”

Spalio 22 d.

  • “Socialinis tinklas”

Spalio 29 d.

  • “Pjūklas 3D: spąstai atgyja”
  • “Nepageidaujami genai”

Kinas vaikus ragins būti savimi

Tags: , ,


Vilniaus kino teatruose “Pasaka” ir “Skalvija” penktadienį prasidės šeštasis Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis. Jame bus parodyta 40 pripažinimą pelniusių filmų iš 12 šalių. Beveik visas festivaliui atrinktas juostas sieja mintis, kad didžiausias jauno žmogaus turtas bei iššūkis – būti savimi, priimti save tokį, koks esi, ir jausti stiprų gyvenimo skonį nebijant išsiskirti. Geriausias ekrano istorijas iš konkursinės programos rinks speciali vaikų ir tėvelių komisija.

Kauno festivalį pradės Š.Barto filmas

Tags: , ,


Trimis “Sidabrinėmis gervėmis” apdovanotas Šarūno Barto vaidybinis filmas “Eurazijos aborigenas” penktadienį atidarys tarptautinį Kauno kino festivalį. Jame šįmet viešės garsus vengrų kino režisierius Bela Tarras, suomių kinematografininkė Saara Cantell ir jaunosios kartos italų kūrėjas Pietro Marcello. Taip pat atvyks garsus rusų kino kritikas, Maskvos kino festivalio programos sudarytojas Kirilas Razlogovas ir dokumentinio filmo “Pica Aušvice” veikėjas – Danielis Chanochas iš Izraelio.

Kviečia dokumentika

Tags: , ,


Ketvirtadienį Vilniaus “Skalvijos” kino centre prasidės septintasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Jį pradės Julijos ir Rimanto Gruodžių filmas “Lieknas”, pasakojantis apie aštuoniasdešimtmetę grožio puoselėtoją. Šis filmas – tarsi viso festivalio leitmotyvas, nes daug jam atrinktų juostų šįmet gilinsis į meno kūrimo procesus.

Venecijos festivalis siekia stebinti pasaulį. Ir jam tai sekasi

Tags: ,


"Veido" archyvas

67-asis Venecijos kino festivalis nustebino programos brandumu, žanrų įvairove, įdomiomis temomis, originaliomis interpretacijomis ir drąsiais eksperimentais.

Venecijos festivalio filmų atrankai vadovavęs Marco Muelleris suformulavo aiškius kriterijus, kad po seanso išėjęs žmogus jaustųsi bent šiek tiek pasikeitęs arba sužinojęs kažką naujo.

Į konkursą pateko tik tie režisieriai, kurie mokėjo sukurti kino pramogą net pačiomis sunkiausiomis temomis. Pačią pirmą dieną žiuri prezidentas Quentinas Tarantino į “Auksinį liūtą” pretenduojančių kūrinių sąrašą pavadino vienu beprotiškiausių, kokius jam teko regėti.

“Kiekvienais metais klausiame savęs, koks yra festivalio tikslas. Atsakymas paprastas – mes norime stebinti pasaulį”, – pareiškė Venecijos bienalės vadovas Paolo Baratta.

Bilietai graibstomi

Galutinis Venecijos įnašas į kino industriją paaiškės artimiausiais mėnesiais, kai prodiuseriai paskelbs pasirašytų platinimo sutarčių kiekį, o režisieriams ir aktoriams išryškės realesnė tikimybė prasmukti į prestižiškiausių apdovanojimų nominacijas. Tačiau po šešių dienų išplatinti rezultatai simbolizavo festivalio sėkmę – parduota 22,5 tūkst. bilietų (pigiausio kaina 6 eurai, o brangiausio – 40 eurų), tai yra 17 proc. daugiau nei 2009 m.

Bet kokiu atveju Venecijai šiemet pavyko įveikti Kanus įdomesniais, prasmingesniais, ilgiau išliekančiais filmais, nes M.Muelleris prisirinko visko po truputį, nepašykštėjo kvapą gniaužiančių prabangių spektaklių, viliojo kardinaliai skirtingomis istorijomis, nepabijojo sumaišyti pripažintų meistrų dovanų su kantrybę sekinančiais anarchistiniais eksperimentais, iš staigmenų dėžės ištraukė ypatingos svarbos filmą, suteikė ekraną radikaliausiems kino formatams.

Tuo tarpu Kanai visą oficialią programą mėgino dėlioti pagal vieną bendrą kurpalių (tėvų santykius su vaikais) ir per daug pasitikėjo garsiais režisierių vardais.

Pastebimiausiai išryškėjusi kino bienalės tendencija – anksčiau pasiteisinusių idėjų išnaudojimas, pratęsimas, perdirbimas. Atrodo, kad ekonominis sunkmetis nuslopino net pačių įtakingiausių ir apdovanotų režisierių norą eksperimentuoti. Pinigus investavę verslininkai ir prodiuseriai reikalavo siekti palankaus finansinio rezultato, tad daugeliui autorių teko atsigręžti atgal ir prisiminti, kokie jų pačių filmai buvo sėkmingai pardavinėjami.

Baletas ir meilės kiaušinienė

Atidarymo ceremonijos riteris Darrenas Aronofsky sukūrė savotišką netiesioginį “Auksinį liūtą” laimėjusio šedevro “Imtynininkas” tęsinį. Erotiška, išradinga, žiauri psichologinė šokių drama “Juodoji gulbė” baleto užkulisius nušviečia tokiu pačiu stiliumi kaip imtynes. Pirmajame filme dominavo karjerą iš naujo įžiebęs Mickey Rourke’as, o antrajame estafetę perėmė užburiamai sudėtingą vaidmenį kurianti Natalie Portman. Čia vėl triumfuoja neblėstantis pavydas, paranoja, liepsnojančios ambicijos, nejaukios fizinės traumos, beprotiškas siekimas iškovoti vaidmenį ir liūdinantis vienišumas.

Kritikų ir žiūrovų favoritu nelauktai tapusio čiliečio Pablo Larraino tragikomedijoje “Post Mortem” nuo pat pirmo kadro juntamas jo debiutinio kūrinio “Tonis Manero” lėtas tempas, siužeto dėstymo maniera, politinių įvykių fonas, makabriško absurdo humoro pokštai ir pagrindinio personažo psichologinio portreto spalvos. Prieš trejus metus Johno Travolto herojų šokėją iš miuziklo “Šeštadienio nakties karštinė” Tonį Manero imitavęs aktorius Alfredo Castro grįžo suvaidinti dar vieno charizmatiško, pavojingo ir kerštingo sociopato, dirbančio ligoninės morge, vaišinančio firmine kiaušiniene ir nemiegančio su moterimis, kurios gulinėja kitų vyrų lovose.

Moterys ir aktoriai

Madingas, jaunatviškai atrodantis ir mūsų kraštuose visuomet laukiamas Francois Ozonas pastaraisiais metais dažnai šaudė pro šalį, nors stengėsi išlikti nuoširdžiai originalus. Aplinkybės privertė šį prancūzą prisiminti komerciškiausią hitą “Aštuonios moterys” ir parašyti neįtikėtinai šarmingą moterišką vaidmenį primadonai Catherine Deneuve, kuri vėl dainuoja, šoka ir dar streikuojančią darbo liaudį raminą. Tik be kitų septynių moterų, o su bilietų perkamumą garantuojančiu šmaikščiuoju ir lengvai ištvirkusiu Gerard’u Depardieu. Žmonės pageidauja juoktis, ir komedija apie moterų išsilaisvinimą “Vaza” suteiks saują smagių galimybių. Filmo pavadinimas apibūdina moters statusą šeimoje – ji ištekėjo už turtingo, įtakingo, savimi patenkinto vyro ir tapo namų puošmena.

Beveik visiems nuostabių įspūdžių padovanojo ir Sofios Coppolos dramedija “Kažkur”, tačiau režisierė turėjo išklausyti kaltinimų dėl akinamo panašumo į nepriklausomo kino perliuką “Pasiklydę vertime”. Pramogų verslą satyriškai šaržuojančiame filme Japonijos sostinę pakeitė Holivudo sostinė, aktorius Billas Murray’us atjaunėjo nuo šeimos atsiskyrusiu ir nežinomybėje pasiklydusiu aktoriumi Stephenu Dorffu, gundytojos Scarlett Johansson vietą užėmė vienuolikmetė herojaus dukrelė Dakota Fanning, kuri gavo užduotį pakeisti tėčio požiūrį į pasaulį.

Genialiosios provokacijos

Tęsinių pagundai neatsispyrė ir skandalingasis provokatorius Vincentas Gallo. Kanuose jis buvo nušvilptas su “Ruduoju triušiu”, o Venecijoje identiškų reakcijų sulaukė jo poetiškai pavadintas minimalistinio biudžeto pasityčiojimas iš žiūrovų kantrybės. 75 min. drama “Vandenyje užrašyti pažadai” iš kelių ilgų statiškų scenų ir vienodų frazių kartojimo skirtingais tonais piktino sausakimšai sales pripildžiusius žiūrovus. Beveik visus darbus pats atlikęs V.Gallo asmeniškai rūpinasi filmo sklaidos ir pardavimo reikalais, tačiau visai nesivargina, ar jo kūryba kam nors patinka.

"Veido" archyvas

Venecijos festivalio filmų atrankai vadovavęs Marco Muelleris suformulavo aiškius kriterijus, kad po seanso išėjęs žmogus jaustųsi bent šiek tiek pasikeitęs arba sužinojęs kažką naujo

Regis, didžiąja Venecijos staigmena galima tituluoti kinų dokumentininko Wango Bingo sukrečiančią dramą “Griovys”. Po 1950 metų komunistinė valdžia diktatoriškam režimui nepaklūstančius mokslininkus, profesorius, gydytojus, intelektualus trėmė į edukacinę stovyklą. Vyrams teko gyventi nežmoniškai žiauriomis sąlygomis kažkur dykumoje išraustuose grioviuose: pučiant vėjui, siaučiant smėlio audroms, gaunant tik minimalų maisto davinį, skaičiuojant vandens lašelius, šalant požemiuose.

Režisierius patikino, kad per pastaruosius ketverius metus apklausė apie šimtą košmarą išgyvenusių liudininkų ir neišgalvojo absoliučiai nė vieno kadro. Kinijos kino biuras neleido necenzūruoto kūrinio rodyti Venecijoje.

Filmavimas slapta vyko dykumoje prie Mongolijos sienos, režisierius nuolat vežiojo medžiagą į saugyklą, įrengtą už 200 km, ir grupė kasdien dirbo baimindamasi, kad agentai juos suseks ir uždarys į kalėjimą. Wangas Bingas tikrai žino, kad “Griovys” bus uždraustas Kinijoje ir prieš jo valią nelegaliai bus platinamas internetu, kaip dažniausiai nutinka Kino biuro ignoruojamiems filmams. Liaudis trokšta matyti tai, ko negalima.

Tamsusis šedevras

Likus dviem dienoms iki finišo Venecija aptarinėjo ir arabų kilmės prancūzo Abdellatifo Kechiche tikrais įvykiais aprengtą dramą “Juodoji Venera” apie Pietų Afrikos pilietę Saartije Baartman. Nenatūraliai apkūni moteris dėl pinigų pasidavė nusižeminimui ir dalyvaudavo šarlataniškuose cirko pasirodymuose Londone, kur ji visuomenei būdavo rodoma uždaryta narve kaip King Kongas.

Po teismo posėdžių dėl galimo išnaudojimo nelaimėlei teko linksminti Paryžiaus turtuolių bendruomenę, atsiduoti antropologijos profesorių tyrimams ir kaitinti seksualinėse orgijose dalyvaujančių ištvirkėlių emocijas. 2 val. 40 min. trukmės filmas detaliai perteikia 1817 m. laikotarpį ir pasakoja sukrečiančią vergovės bei psichologinio smurto istoriją. Pagrindiniam vaidmeniui idealiai parinkta, žavingą išvaizdą po prostetikos sluoksniais paslėpusi ir sudėtingas užduotis fenomenaliai išsprendusi nežinoma Yahima Torres neturėjo lygių geriausios aktorės rinkimuose.

Virtuali mugė

Rudens festivalių maratone didžiausias Venecijos konkurentas yra naujus sparnus iškėlęs ir ištaigingą centrą atidaręs Torontas, kuriame nuo rugsėjo 9 d. vėl susibūrė kino verslo bendruomenė ir kaip tik šią savaitę dalyvauja derybose ar pasirašinėja sutartis dėl Lido salos salėse pasireiškusių filmų.

Netgi M.Muelleris neslepia, kad Venecijoje kol kas veikia tik “virtuali mugė”, nes dauguma platintojų stebi įvykius internetu ir neišlaidauja dviem kelionėms, o konkrečius darbus nuveikia Kanadoje. Pardavimo kompanijos patvirtino, kad Venecijoje dalyvauja ir komercinę gyslelę turinčius filmus žvejoja tik Italijos platintojai. Savo žvalgus, kurie kantriai ieškojo spindinčių perliukų, atsiuntė ir Vokietija, Šveicarija, Olandija, Belgija.

Lietuvos platintojai taip pat neskuba anonsuoti Venecijos premjerų, nors dėmesio ir rizikos vertų filmų buvo bent dešimt. Tiesa, paskutinę minutę paaiškėjo, kad kino platinimo kompanija “Acme” vis dėlto įsigijo F.Ozono šarmingąją “Vazą” ir pastatys ją į 2011 m. vasario mėnesio repertuaro lentyną.

Vilniuje – lenkų filmai

Tags: ,


Ketvirtadienį sostinės kino teatre “Pasaka” prasideda dešimtoji lenkų kino savaitė. Joje svečiuosis režisieriaus Jerzy Skolimowskio filmas “Keturios naktys su Ana”, Andrzejaus Wajdos “Ajerai”, Waldemaro Krzysteko “Mažoji Maskva” ir visai neseniai lenkų ekranus pasiekęs Jano Hryniako “Triukas”. Taip pat siūlomos režisierės Agnieszkos Holland ir kompozitoriui Fryderykui Chopinui skirtų filmų retrospektyvos.

Ambicingiausia, drąsiausia, erotiškiausia lietuviška Aurora

Tags: ,


"Veido" archyvas

Pagrindiniams vaidmenims režisierė K.Buožytė pasirinko M.Jampolskį ir J.Jutaitę

2011 m. pabaigoje Lietuvos žiūrovai bus gundomi netradicine meilės istorija, atvira erotika, futuristinėmis vizijomis, tikroviškomis mintimis apie žmogaus nervų sistemą ir daugeliui rūpimais klausimais apie dviejų žmonių santykius.

Drąsiame, jausmingame ir technologiniame Kristinos Buožytės filme “Aurora” pagrindinius vaidmenis kuria savamokslė aktorė Jurga Jutaitė ir profesionalus aktorius Marius Jampolskis. Rimtiems jausmų išbandymams pasiryžusiai jaunajai porai asistuos ir glumins neeilinis persekiotojas – kultinis režisierius, scenaristas, aktorius Šarūnas Bartas, kurio tris “Sidabrines gerves” parsiskraidinęs naujausias filmas “Eurazijos aborigenas” kaip tik šį rudenį šturmuos mūsų kino teatrų sales.

Apie žmonių santykius ir nervus 2008 m. “Kino pavasaryje” stulbinamai sėkmingai su provokuojančia drama “Kolekcionierė” debiutavusi maestro Algimanto Puipos mokinė Kristina Buožytė sulaukė garsiausių šalies kino kritikų paramos. Ji puikiai supranta, kad žiūrovai ir profesionalai iš antrojo filmo tikėsis dar daugiau. Bet režisierė jaučiasi labai gerai pasirengusi, nekantrauja įsitikinti, kaip filmavimo aikštelėje pavyks įgyvendinti sumanymus, ir šį kartą nesiruošia nuolaidžiauti.

“Filmuodama “Kolekcionierę” ne sykį supratau einanti į kompromisus su savimi, tad vėliau teko truputį gailėtis, nes neišnaudojau galimybės padaryti viską, ką norėjau. Dabar esu pasiryžusi nepasiduoti pašalinių nuomonių įtakai. Nenoriu specialiai šokiruoti žiūrovų, bet nevyniosiu emocijų į vatą”, – intriguoja K.Buožytė. Ji dvejus metus rašė, tobulino, gvildeno ir detalizavo naują scenarijų kartu su kolega ir draugu Bruno Samperiu iš Prancūzijos.

Teko daug laiko praleisti naršant po specifinius interneto tinklalapius, reikėjo perprasti mokslo terminų žodynus, konsultuotis su lietuvių, airių, prancūzų neurologais ir kitų sričių mokslininkais. Scenarijaus autoriai išsikėlė uždavinį neatitolti nuo tikrovės ir siekė išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus smegenys. Lakiose fantazijose išpuoselėta visa prisijungimų teorija asocijuosis su mokslinės fantastikos trileriais, bet režisierei rūpėjo įsivaizduoti, kaip šiandieniniame pasaulyje galėtų vykti panašūs eksperimentai, jeigu mokslas jau dabar būtų pažengęs taip toli į priekį.

Kol kas tikrovėje niekas nesugebėtų nustatyti, ką jaučia, mato, prisimena, išgyvena ar įsivaizduoja komą patyręs žmogus. Tokios ambicingos ir lietuviškam kinui novatoriškos aplinkos prireikė dėl nenumaldomo noro atvirai, tiesiai, drąsiai ištyrinėti dviejų žmonių aistros santykius nesislepiant už kampo ir nieko neidealizuojant. “Norėčiau pagauti natūralumą, dokumentiką tarp dviejų žmonių, tad vaidybos profesionalumas nėra pats svarbiausias kriterijus. Aktorių prašau nerti į emocijas ir nebijoti jausminės improvizacijos”, – pasakojo K.Buožytė.

Šviesi Nida ir pilkas Vilnius

Audringų orų šiek tiek pristabdyta “Aurora” paskutinę vasaros dieną jau išplauks į pirmąjį filmavimo etapą Nidoje. Čia bus užfiksuoti ryškių saulės spindulių nutvieksti pagrindinės herojės įsivaizduojamo pasaulio epizodai, lydimi blykčiojančių šviesų ir išblyškusių spalvų. Taip atrodys komos ištiktos ir tokios būsenos vegetuojančios merginos, vardu Aurora, vaizduotėje gimstantys vaizdai. Tokių vietų neįmanoma rasti, tad Lietuvos gamtos peizažus vizualiniais efektais patobulins profesionalūs Lenkijos animatoriai, dirbę kartu su Andrzejumi Wajda “Katynėje” ir Larsu von Trieru “Antikriste”. Jų bus prašoma nupiešti keletą keistų padarų ir specifinės išvaizdos vabzdžių.

Po trumpos pertraukos iki vėlyvo rudens į kolektyvą įsilies dabar atrenkami aktoriai iš Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos. Spalį ir lapkritį jie filmuosis jau patvirtintose vietovėse aplink Vilnių, dekoracijomis apstatytuose objektuose, taip pat buvusios gamyklos teritorijoje. Sudėtingi scenarijaus sumanymai pareikalavo statyti chaotiškos architektūros namelį, konstruoti futuristinės laboratorijos prietaisus, reikalingus patekti į komos ištiktos merginos sąmonę, gaminti ant galvų dėvimus ultragarsu nervus stimuliuojančius šalmus.

Svarbiausia – akys ir kūnas

Įprastais terminais nenusakomo žanro filmo aktorių atranka netikėtai užsitęsė ilgiau nei pusmetį. Auroros vaidmeniui atlikti režisierė ieškojo natūralios, paslaptingos, įsimintinos, iš pieno plaukusios 22–27 metų aktorės kontrastingomis ryškiomis akimis. Ji teoriškai ir praktiškai išbandė visas tinkamo amžiaus lietuvių aktores, bet profesionalės rasti nepavyko. Daugelis kandidačių atsisakė ateiti netgi į bandomąją peržiūrą, nes nesugebėjo nugalėti savęs ir peršokti sunkiausio barjero – išsirengti prieš kamerą ir apnuoginti kūno grožybes.

“Dažnas lietuvių aktorius dar nesupranta, kad kūnas yra darbo įrankis. Mano manymu, nusirengimas neturėtų būti tapatinamas su pačiu didžiausiu iššūkiu”, – tvirtina K.Buožytė, šįkart daug dėmesio skyrusi kandidatų akims. Jai patinka drąsūs aktoriai, kurių didžiausias siekis – sukurti įdomų ir gerą personažą. O sunki ir duobėta atranka įrodė keistą, bet liūdną dalyką: mūsų aktoriai nebijo blogai suvaidinti, bet bijo nusirengti. Vyresnio amžiaus mokslininkų ir gydytojų egzaminus ypač sulėtino kitokio pobūdžio kliūtis. Niekas neprašė 40–60 metų Lietuvos vyrų ruoštis šokti striptizą, bet tik keli jų mokėjo kalbėti angliškai, o būtent šia kalba parašyta daugiausiai dialogų.

Lengvai panikuoti pradėjusi režisierė perėjo visus šalies teatrus, stabdė patikusias kandidates gatvėje, kalbino naktiniuose klubuose sutiktas merginas, prašė pažįstamų kolegų pagalbos, peržiūrėjo Š.Barto aktorių atrankos archyvus, bandė filmuoti dailias manekenes, kvietėsi patikimiausius draugus, bet tokia taktika nedavė apčiuopiamos naudos. Viena aktorė jau buvo pažengusi stipriai į priekį ir klausėsi konkrečių režisierės paaiškinimų, bet perskaičiusi scenarijų vis dėlto nutarė trauktis. “Man šis vaidmuo per erotiškas”, – galiausiai pareiškė.

Iš pieno plaukusi svajotoja

“Aurorą” išgelbėjo bliuzo grupių “The Road Band” ir “Blues Makers” įkūrėjo Virgilijaus Juto dukra Jurga, kuri karjerą kine atsitiktinai pradėjo dirbdama padavėja kavinėje ir patekdama į režisieriaus Kristijono Vildžiūno akiratį. Miškuose nufilmuota poetinė drama “Aš esi Tu” debiutavo Kanų festivalyje, ir žavinga mergina netrukus gavo siūlymų pozuoti fotosesijose. Vėliau K.Vildžiūnas liepė J.Jutaitei mokytis vokiečių kalbos ir pakvietė vaidinti nacionalinės premjeros jau laukiančiame istoriniame meilės romane “Kai apkabinsiu tave”.

Aktorinės patirties neturinti ir kitus pagrindinius kriterijus atitinkanti mergina nesispyriojo nepatogių scenų, be didesnių abejonių išdrįso vaidinti nuoga ir nepabijojo atsiskleisti visai kitokiu amplua. Sulaukusi patvirtinimo, kad tikrai atliks šį vaidmenį, Jurga jau du mėnesius griežtai laikosi dietos, negeria kavos, aktyviai sportuoja, tobulina kūną ir atrodo dar labiau išgražėjusi. Ji dar nėra apsisprendusi, ar dėl “Auroros” paaukos gražius ilgus plaukus. Keliuose epizoduose filmo herojė išneria prieš mūsų akis plikai nuskusta galva. Kristina neketina spausti aktorės, nes puikiai žino, ką merginai reiškia ilgi plaukai ir kiek daug mėnesių reikia jiems užauginti. Blogiausiu atveju šiose scenose filmuosis dublerė.

Eksperimente “Aurora” savanoriškai dalyvaujančio 30-mečio bioinformatiko Luko vaidmeniui atlikti būtinai reikėjo rasti aktorių, kuris sugebėtų patraukti didelę emocinę skalę ir įtikinamai sukurtų du skirtingus personažus. “Tai labai sudėtingas vaidmuo, reikalaujantis visiško atsivėrimo ir atvirumo. Tik vienetai jį gali įkąsti”, – sako režisierė, turėjusi labai menką pasirinkimą. Keli kandidatai vėlgi nubyrėjo dėl to, kad filme reikia apsinuoginti. TV laidų vedėjas, muzikinio projekto nugalėtojas, spektakliuose labai gerai atsiskleidžiantis ir vis drąsiau į kiną žengiantis aktorius M.Jampolskis sutiko priimti šį iššūkį ir nerti į vaidmenį, kuriuo dar ryškiau galės atskleisti savo talentą.

Sveikintinu profesionalumo principu “jei reikia, tai reikia” besivadovaujantis aktorius sutiko atvirai deginti kūniškas aistras, nusiskusti galvą plikai pagal scenarijaus reikalavimus ar dalyvauti gašliose purvinose scenose.

“Kolekcionierėje” įsimintinai suvaidinęs, “Sidabrinę gervę” į savo lizdą priglaudęs ir šimtu procentų režisiere pasitikintis Marius nekėlė papildomų sąlygų, nesirūpino, ar gražiai ekrane atrodys nusirengęs, ir negalvojo, ką pasakys Lietuvos žmonės.

Nauja kino pora J.Jutaitė ir M.Jampolskis beveik visą vasarą intensyviai repetuoja (dėl darbo grafikų kartais susitikimus tenka pradėti 5.30 val. ryto), pratinasi vienas prie kito ir skaito mokslinę literatūrą, kad suprastų, kas vyks jų aplinkoje.

Pirmą kartą lietuvių režisierės diriguojamas maestro Š.Bartas gavo specifinį, provokuojantį, sultingą ir labai svarbų antro plano vaidmenį. Jis įkūnys prisiminimuose atgyjantį ir idiliją griaunantį buvusį Auroros vyrą, kurio elgesys pastūmėjo merginą komos būsena pasibaigusios tragedijos link.

Režisierei vis dar reikia rasti dvylika drąsių jaunų žmonių, kurie pageidautų filmuotis keliuose epizoduose ir išdrįstų nusirengti iki nuogumo, neatskleisdami operatoriaus Felikso Abrukausko (“Sidabrinės gervės” šiemet nusipelnęs talentas taip pat filmavo “Kolekcionierę”, “Anarchiją Žirmūnuose”, “Penkių dienų avantiūrą”) kamerai savo veidų.

Viena scena žada būti intriguojanti, karšta ir gimnastiška, nes savanoriai nudistai išgirs prašymą susipinti į vientisą kūnų gumulą.

Skirtingos meilės spalvos

Kuo ypatingas drąsusis scenarijus, kurio taip išsigando beveik visi Lietuvos aktoriai? Į labai plačią auditoriją nusitaikiusią ir atvirai pakalbėti apie aistrą užsimaniusią režisierę domina kūnas ir neurologinė žmogaus reakcija į tam tikrus jausminius dalykus. Kas vyksta galvoje, kai įsimyli, ką reiškia susižavėjimas, kaip gimsta prisirišimas, kaip žmogų keičia užverdančios aistros, kas padiktuoja pamirštus prisiminimus, kaip smegenis veikia hormonai (pavyzdžiui, dopaminas, kurio gauna įsimylėjęs žmogus) ir prabudę jausmai.

Filmo idėją subtiliai pašnibždėjo sparčiai plintantis žmonių bendravimas per socialinius tinklus, populiarėjantys virtualūs santykiai, internetu užmezgamos pažintys, įsivaizduojamos aistros ir pirmieji pasimatymai, dažnai vykstantys tiesiog greitai spaudant kompiuterio klavišus ir žinant tik menamą tiesą apie prie kito monitoriaus sėdintį žmogų. Visiems įdomu sužinoti, kas nutinka plėtojant tokio tipo santykius, kai prireikia gyvo žmogaus, tikro kūno ir tikro prisilietimo.

Įsivaizduojamose smagiose fantazijose be jokių rūpesčių gyvenanti filmo gražuolė Aurora nežino, kad iš tiesų ji guli ištikta komos. Į jos mintis įsibrovęs jaunuolis pilkoje tikrovėje negauna trokštamos aistros, graibsto išgaravusios meilės dulkes, tik kartais pasvajoja apie idealius santykius, neturi progų išlaisvinti instinktų ir pasinerti į slapčiausias fantazijas. Darbui atsidavęs ir žmonių susibūrimų vengiantis Lukas visomis spalvomis atsiskleidžia netikrame Auroros pasaulyje, kur jį pradeda seksualiai vilioti gyvybinga, impulsyvi, nenuspėjama ir laiminga mergina.

Visus įtrauksiantis eksperimentas

Tik suaugusiems tinkantį reitingą nusiteikusi gauti “Aurora” moteris vilios jausmais, o vyrus mėgins patraukti daugelį dalykų paaiškinančia moksline tiriamąja filmo dalimi. Lyg tyčia panašiais principais scenarijaus rašymo darbus buvo pasiskirstę abu scenaristai K.Buožytė ir B.Samperis.

Jie nusiteikę ne tik papasakoti istoriją, vilioti aistringais vaizdais ir užkrauti galvas intriguojančia moksline informacija, bet tiesiogiai veikti žiūrovų pasąmones, provokuoti jų reakcijas, virpinti širdis. Taigi mes visi dalyvausime savotiškame kino eksperimente “Aurora”, nes patys idėjos sumanytojai tik teoriškai žino, kaip technologija veikia, bet neįsivaizduoja, kaip viskas atrodys praktiškai kino salėje.

Šiam tikslui režisierė pasitelks grafinę animaciją, tik vieną kadrą trunkančius subliminalius vaizdus (jų nepastebi žmogaus akis, bet įsidėmi pasąmonė) ir binariniais dažniais skleidžiamus garsus, kurie stimuliuoja smegenų veiklą, sukelia atsipalaidavimą, susierzinimą, jaudulį.

Šis lietuviškas filmas dar pavasarį susidūrė su nenumatyta kliūtimi. 2010 m. Kanų festivalio programoje “Ypatingas žvilgsnis” apsireiškė garsaus rumunų režisieriaus Cristi Puiu (“Pono Lazaresku mirtis”) psichologinė kriminalinė drama “Aurora” ir atėmė iš lietuvių galimybę naudoti tą patį pavadinimą užsienio šalyse. Pas mus rumuniškoji “Aurora” geriausiu atveju bus rodoma keliais festivaliniais seansais, todėl prodiuserė nutarė palikti originalų pavadinimą. O už Lietuvos ribų mūsiškiai provokatoriai prisistatys anglišku pavadinimu “Vanishing Waves” (Nykstančios bangos) ir šiek tiek pakeistu montažu.

Rugsėjį – naujas kino teatras

Tags: ,


Šis ruduo kino mėgėjams turėtų įsiminti naujo kino teatro Vilniuje atidarymu. Iš pradžių įnirtingai varžęsi dėl vietos prekybos centre “Ozas”, prasidėjus sunkmečiui “Forum cinemas” ir “Cinamon” pakeitė plėtros planus ir atsisakė derybų su naujojo centro valdytoja – bendrove “ECE Projektmanagement Vilnius”. Tai leido į Vilnių įžengti naujam rinkos dalyviui – Lenkijos kino teatrų operatoriui “Multikino”. Ne kartą atidėlioję savojo kino teatro atidarymą, šiuo metu “Multikino” atstovai įkurtuves žada rugsėjo pabaigoje. Į septynių salių kino teatrą tilps 1700 žmonių, didžiausioje salėje stovės pusė tūkstančio žiūrovų kėdžių.

“Tai reiškia stiprėsiančią konkurenciją, tačiau pernelyg nesibaiminame. Kino teatrų operatorių versle reikšmingi trys veiksniai: vieta, repertuaras ir mašinų stovėjimo aikštelė. Nei “Ozo” vieta, nei kino repertuaras nėra stiprioji naujųjų konkurentų pusė, todėl lenkams bus nelengva”, – prognozuoja Dainius Beržinis, “Forum cinemas” rinkodaros vadovas.

Stambiausiam Lietuvoje kino rinkos žaidėjui “Forum cinemas” priklauso 34 kino salės iš 84 Lietuvoje šiuo metu veikiančių (40 proc.), tačiau būtent jose lankosi trys ketvirtadaliai šalies kino žiūrovų.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...