3D ar ne 3D? Štai kur hamletiška dilema! Ar verta mokėti brangiau už trimatį kiną? 3D filmų pasiūla masiškai plinta, kino teatrai skaitmeninius projektorius užsisakinėja, bet seansų su akiniais bilietų pardavimas JAV ir kitų šalių kino teatruose mažėja.

Trimatę maldelę kartoja kiekvienas ambicingesnis režisierius, o premjerų anonsuose vis daugėja užrašų su magišku simboliu 3D. Bet kad ir kaip galingai veiktų reklaminis ešalonas, nerimą kelianti statistika aiškiai įspėja, kad 3D filmų lankomumas pasuko priešinga kryptimi. JAV kino teatruose trimačio kino pardavimo trajektorija po “Įsikūnijimo” beveik su kiekvienu nauju filmu rieda žemyn. Nedžiuginantys skaičiai signalizuoja, kad žmonių susidomėjimas brangiau kainuojančiais 3D seansais staiga išgaravo.

Erdviniai efektai iškėlė “Alisą Stebuklų šalyje” iki milijardo zonos, kokios režisierius Timas Burtonas niekuomet nebuvo sapnavęs, nes 70 proc. premjerinio savaitgalio pajamų (apie 80 mln. JAV dolerių) atnešė išradingųjų 3D vaizdinių paviliota auditorija. Animacinė vikingų medžioklė “Kaip prisijaukinti drakoną” atskraidino tik 30 mln. dolerių (68 proc.). Sensacingai sužaidusi “Žaislų istorija 3″ trumpam sugrąžino viltį ir debiutavo su 66 mln. dolerių vien tik už 3D instrukcijas (60 proc.), tačiau animacinės komedijos “Bjaurusis aš” 3D lankomumas tuoj pat subliūško iki 25 mln. dolerių (45 proc.), o fantastiškai nesėkmingai startavusi vaikiška veiksmo komedija “Katės ir šunys. Kačių kerštas” pagerino patį blogiausią 3D seansų lankomumo rekordą. Naminių gyvūnų mūšis trimatėje erdvėje atseikėjo apgailėtinus 7 mln. dolerių (55 proc.).

Lietuviškas variklis

Absoliučiai kitoks paveikslas tapomas lietuviškuose ekranuose. Neįnoringi ir daug nereikalaujantys mūsų žiūrovai nesiskundžia Amerikoje stropiai kritikuojamu “Kačių ir šunų” trimačių efektų lygiu ir noriai moka brangiau už abejotinos vertės reginį, kurį lygiai taip pat įmanoma pamatyti tradicine versija. Lietuviškai dubliuota šeimyninė veiksmo komedija per dešimt dienų pardavė 12,3 tūkst. bilietų į 3D seansus (net 68 proc.), o versiją be akinių pasirinko 5,8 tūkst. žiūrovų.

Šiandien 3D yra vienas pagrindinių Lietuvos kino variklių, kompensuojančių žiūrovų praradimą. Palyginkime dviejų pastarųjų “Šrekiados” serijų laimėjimus ir pamatysime skirtumus. Trimačiuose ekranuose šėlęs “Šrekas. Ilgai ir laimingai” sumerkė į žaliąją pelkę daugiau pinigų (1,6 mln. Lt) ir tik žingsneliu aplenkė “Šreką Trečiąjį” (1,55 mln. Lt), bet šis 3D drabužių dar nesimatavęs pasakorius sukvietė kur kas gausesnį žiūrovų būrį (156,6 tūkst.) už naujausią nuotykį (119,9 tūkst.). Ženklus 36 tūkst. galvų skirtumas susidarė dėl brangiau kainuojančių bilietų, kurie duoda reikalingas pajamas ir užglaisto lankomumo skyles.

Konversijos įkalčiai

Apgaulingai padori procentinė išraiška dar suteikia galimybių kino teatrų atstovams teisintis, kad sparčiai besidauginantys 3D filmai turi aršiai kautis dėl vietos skaitmeninėse salėse ir gauna daug mažiau laiko repertuaruose.

Bet surenkamos kuklesnės sumos sufleruoja, kad žiūrovai tikrai ne viską pageidauja matyti su akiniais. Daugeliui filmų 3D efektai iš tiesų nėra reikalingi. Blogiausia, kad kai kurie apsukrūs prodiuseriai revoliucinį formatą išnaudoja kaip gelbėjimosi ratą prastai pavykusiems filmams. Jie tikisi apgauti žmones ir brangesniais bilietais kompensuoti nuostolius. Tokia padažnėjusi praktika siutina kokybišką 3D praktikuojantį ir laiko filmavimams negailintį Jamesą Cameroną, kuris atvirai įvardija didžiausią erdvinio kino priešą – tragiškai blankiais 3D efektais pagarsėjusį “Titanų susidūrimą”.

“Kai vieną gražų rytą atsibundi ir papūtus vėjeliui staiga sumąstai konvertuoti į 3D formatą kūrinį, kuris filmavimo procese net nebuvo planuotas taip rodyti, tai jau bloga idėja. “Titanų susidūrimas” surinko kažkiek pinigų, bet nusišlapino ant augančio 3D derliaus. Jeigu norite apmokestinti žiūrovus brangesniais bilietais, tai privalote pasirūpinti, kad žmonės gautų pagerintos kokybės reginį. Aš kategoriškai prieštarauju konversijai iš reikalo ir kritikuosiu visus apsukruolius, kurie planuoja rodyti 3D, bet nenori skirti energijos sudėtingesniems filmavimams specialiomis kameromis. Man nesvarbu, ar tai bus naujas “Žmogus voras”, ar “Karibų piratai”, – teigia J.Cameronas, kuris pats svajoja konvertuoti į 3D formatą “Titaniką” ir “Terminatorių 2″.

Paprasti žiūrovai nesupranta ir ne visuomet moka atskirti, kada jiems siūlomas realus, o kada melagingas 3D. Pardavimu suinteresuoti platintojai neskuba aiškinti akivaizdžių filmavimo 3D kameromis ir kompiuterinės konversijos skirtumų, tačiau praktika rodo, kad vieną kartą apgautas ir nusivylęs žiūrovas po to gali praleisti vertingą trimatį reginį. Prieštaringų atsiliepimų sulaukęs “Titanų susidūrimas”, šiuo metu Lietuvoje besidraskančios “Katės ir šunys” ir savaitgalį kardus iškėlęs “Paskutinis oro valdovas: Ango legenda” yra priverstiniai 3D filmai – erdviniai efektai jiems buvo prilipdyti jau sumontavus medžiagą. Beviltiški eksperimentai nepatiko reklamos užliūliuotiems žiūrovams, todėl ir finansiniai rezultatai gerokai nuvylė.

Tamsus miškas

Atsiliepimuose dažnai pasigirsta išvada, kad vaizdas per akinius natūraliai patamsėja. Panašiai manantys vartotojai yra teisūs. Kūrėjai pripažįsta, kad šviesos problemą įmanoma iš dalies išspręsti tik filmuojant 3D kameromis.

Konversija po filmavimo dar stipriau patamsina vaizdą. Formato žaizdas skausmingiausiai atvėrė “Titanų susidūrimas”, kurio seansai išsiskyrė išeinančiųjų iš salės dėl nepakeliamos kokybės gausa. Tačiau vėlgi netobuli išblyškę vaizdai nesukėlė įtarimų 21,1 tūkst. lietuvių, sunešusių didžiąją dalį filmo pajamų už 3D (351,5 tūkst. Lt), kai niekuo nesiskirianti ir tokia pat bloga normali versija sukaupė tik 150,6 tūkst. Lt.

Būtent šią opią patamsėjimo priežastį industriją pakračiusiame kritiniame straipsnyje aprašė dėl ligos kalbėti jau nebegalintis elitinis kino kritikas Rogeris Ebertas. Pavasarį jis užsipuolė revoliucionierius analitiniu straipsniu “Kodėl aš nekenčiu 3D (ir jūs taip pat turėtumėte)”, kuriame išklojo devynias problemas, kenkiančias trimačių atrakcionų stebėjimui. Prie jo įžvalgių išvadų būtų sunku prisikabinti.

Beveik 600 mln. JAV dolerių visame pasaulyje surinkusios “Pradžios” genialusis autorius Christopheris Nolanas neslepia, kad studijos prašymu ir asmeniniu pageidavimu mėgino konvertuoti kelis filmo epizodus į 3D formatą.

Tačiau pamatęs galutinį rezultatą kategoriškai atsisakė trečiosios dimensijos sapnų erdvėje. “Techniniu lygiu mums pavyko nepriekaištingai. Vaizdai atrodo užburiantys. Tačiau blankus fonas ir patamsėjusios spalvos trukdo žiūrėti ir patirti filmo įspūdį”, – pripažįsta Ch.Nolanas.

Išgelbės kokybė, o ne kiekybė

Padažnėjus diskusijoms apie konversijos keliamas kliūtis, tikrą 3D nufilmavę prodiuseriai skuba pasigirti ir užversti informacija apie kūrybiniame procese naudotą techniką.

Ištyrinėjus Holivudo studijų pažadų sąrašus matyti, kad per artimiausius dvejus metus kino teatruose apsireikš ne mažiau kaip 60 filmų su 3D efektais. Ne visi jie bus rodomi Lietuvoje, ir tai gerai. Vargu ar mes ką nors prarasime nepamatę beprasmiškų kaulų laužytojų šėlionių “Jackass 3D” ar ėdrūniškai kruvino siaubo trilerio “Piranija 3D”.

Įžvalgusis Holivudo studijos “DreamWorks” vadas Jeffrey Katzenbergas tikriausiai bus teisus, kad procentinis 3D/2D pardavimo pasidalijimas augs trimačio kino naudai, kai dar labiau patobulės gamybai naudojami įrankiai ir kūrėjai sugebės revoliucinį formatą adekvačiai pritaikyti prie scenarijaus. Akivaizdu, kad studijoms būtina kuo greičiau nuspręsti, ką norima filmuoti 3D ar kokybiškiau konvertuoti, o ko geriau atsisakyti ir nepūsti muilo burbulų žiūrovams į akis.

Net neverta abejoti, kad “Haris Poteris ir mirties relikvijos” bus stabiliai lankomas, ir daugelis gerbėjų pageidaus atsisveikinti su jaunuoju burtininku pro 3D akinius. Tačiau būtų teisinga ir gražu, jog “Warner Bros.” iš anksto įspėtų, kad režisieriaus Davido Yateso nufilmuota medžiaga į trimatį formatą buvo konvertuojama kompiuteriais.

Geresnių laikų gausinant akiniuotą auditoriją tikimasi sulaukti rudenį, kai spalio mėnesį “Forum Cinemas” papildys turimų skaitmeninių “XpanD” projektorių kiekį iki septynių aštuonių. Rugsėjo 24 d. planuojantys atsidaryti naują kino centrą prekybos centre “Ozas” legionieriai iš Lenkijos “Multikino” startuos su trimis trimačiam kinui rodyti pritaikytomis salėmis.

Sparčiai didėjant pasiūlai ir žiūrovams sutinkant mokėti daugiau, šios rodymo vietos turėtų duoti apčiuopiamos naudos, nes vien gruodį numatomos keturios didelės 3D reginių premjeros. Animacinė fantazija “Megamaindas” šaipysis iš superherojiškų trilerių, “Narnijos kronikos 3″ domins ankstesnius nuotykius nerealioje fantazijų šalyje stebėjusius svajoklius, “Guliverio kelionės” išnaudos trečiąją dimensiją su neįprastai padidėjusiu komiku Jacku Blacku, o labiausiai laukiamas ir J.Camerono sukonstruotomis kameromis filmuotas fantastinis “Tronas: palikimas” mėgins bent iš dalies prilygti “Įsikūnijimo” vizualiniams stebuklams.

"Veido" archyvas

Po pusmečio kino ekranuose pasirodys tikrai laukiamas filmas “Tadas Blinda. Pradžia”. Iš šio reportažo suprasite, ko galima tikėtis kino teatruose.

Liepos 23 d. ankstyvą rytą laikrodis tiksėjo 4:57, kai režisierius Donatas Ulvydas pasikvietė į filmavimo aikštelę keturis maloniai nustebusius aktorius, paprašė operatoriaus Ramūno Greičiaus įjungti kamerą ir džiaugsmingai pranešė, kad ką tik buvo nufilmuotas paskutinis nuotykių epo “Tadas Blinda. Pradžia” kadras. Sparčiai auštant ilgo maratono išvarginta kūrybinė grupė skubėjo suderinti apšvietimą ir kokybiškai realizuoti likusią naktinę sceną prie arklidžių. Jiems pavyko užbaigti sunkiausią etapą per 29 paras ir sutaupyti planuose numatytą vieną dieną.

Draugiška atmosfera

“Prisiminkite, kad mes jus stipriai mylim! Agnė. Tatjana”, – štai tokia žinutė buvo dailiai užrašyta nuotraukomis išklijuotame plakate, kuris paskutinę filmavimo savaitę papuošė Renavo dvaro fasadines duris. Aktorės Tatjana Liutajeva ir Agnė Ditkovskytė šiltais žodžiais išreiškė širdyje susikaupusius jausmus visai kūrybinei grupei.

"Veido" archyvas

Pirmą sykį viename filme kartu vaidinusių mamos ir dukters mintys taikliai atspindi filmavimo aikštelėje tvyrojusią draugišką atmosferą. Ten užteko laiko rimtam darbui, smagiems pajuokavimams (kasdien nematomi stebėtojai gaudė iš lūpų išsprūdusias juokingas frazes), nuobaudoms (dublio metu nuskambėjusio mobiliojo telefono savininkas privalėjo atsipirkti šampano buteliu) ir draugiškiems pašnekesiams. Tik visapusiškas pasiaukojimas vardan bendro tikslo, nuoširdus kolegiškas palaikymas ir geranoriškas nusiteikimas padėjo jiems įvykdyti neįmanomą misiją – viską nufilmuoti per neįtikėtinai trumpą laikotarpį, kai dauguma mūsų autorių išnaudoja daugiau pamainų ir švaisto biudžeto pinigus vėjais.

Galbūt todėl iki ryto gaidžių užsitęsusią finalinę pamainą T.Liutajeva apibendrino sunkiai tramdydama ašaras ir sakydama spontanišką atsisveikinimo kalbą naujiems draugams, o vėliau prisipažindama, kad suvaidinusi daugiau nei šešiasdešimtyje filmų nejautė tokio neapsakomo malonumo, kaip filmuodamasi “Tade Blindoje”. Po trijų dienų garsioji aktorė sumanė paskambinti jau sėdėdama į Maskvą vežančiame traukinyje ir dar kartą padėkoti aplink prodiuserio Žilvino Naujoko mobilųjį telefoną susispietusiai komandai.

Galbūt todėl prieš pat vidurnaktį vaidmenį užbaigęs ir į teatro gastroles Italijoje išskubėjęs aktorius Vidas Petkevičius atvirai prasitarė, kad su tokia nepakartojama ir miela komanda jam dar niekuomet neteko dirbti per visą karjerą. Tikriausiai todėl paskutinę sceną suvaidinę aktoriai Mantas Jankavičius, Jokūbas Bareikis, Mykolas Vildžiūnas ir Dominykas Vaitiekūnas vyriškai glėbesčiavosi ir nesivaržydami leidosi į emocijas, kai tik išgirdo režisieriaus šūkį “nufilmuota” ir gausius kūrybinės grupės plojimus, o D.Ulvydas broliškai apsikabino su R.Greičiumi ir jų veiduose spindėjo nesuvaidintos pergalingos šypsenos. Režisieriaus ir operatoriaus akyse aiškiai galėjai matyti esminę neįgarsintą mintį: mes padarėme tai, kuo mažai kas tikėjo.

Mūsų filmas

Rimanto Šavelio romanu ir Jono Banio scenarijumi aprašytą Tadą Blindą filmavo geriausi savo srities profesionalai, kurie dar niekuomet nebuvo dirbę drauge būtent tokiu sąstatu, mažomis grupelėmis susitikdavo kituose lietuviškuose filmuose (“Anarchija Žirmūnuose”, “Aš esi Tu”), dažniausiai aptarnaudavo Lietuvoje triūsiančius užsienio kūrėjus ar reklaminių klipų užsakovus. Komanda susibūrė pasitikėjimo principu, kai apsisprendę bendradarbiauti specialistai siūlydavo kitus pažįstamus ir mūšio lauke išbandytus kolegas: prodiuseris atidavė kūrybines vadeles režisieriui, šis atsivedė operatorių, kuris pats pasirinko savo asistentus, panašiai elgėsi dailininkų, kostiumų, grimo, specialiųjų efektų, kaskadininkų departamentai.
“Tai ne mano filmas, tai mūsų visų filmas”, – tikrai ne sykį kartojo ir pabrėždavo D.Ulvydas, suspėdavęs kolegas apjuosti draugiška šiluma ir visiems reikalingu dėmesiu. Jis atvyko į aikštelę atsakingai parengęs namų darbus, peržiūrėjęs gausybę vadinamųjų žiūroviškų filmų, tiksliai žinodamas, ko nori, ir turėdamas aiškią viziją, kaip “Tadas Blinda” atrodys ekrane. Ambicingą iššūkį priėmęs režisierius negaišdavo brangaus laiko eksperimentams, bet susikaupusį užtikrintumą perduodavo kitiems, kiekvienoje situacijoje įsiklausydavo į pastabas ir greitai koreguodavo sprendimus, kad pagerintų filmuojamą epizodą. Vėliau Donatas prisipažino, kad į priekį vedė ir neleido sustoti begalinis pasitikėjimas bendraminčiais kolegomis, nors kokius penkis kartus teko lįsti pro adatos skylutę.

"Veido" archyvas

“Mano akimis žiūrint, Donatas kasdien atlikdavo neįmanomus akrobatinius triukus”, – praėjus dešimčiai minučių po finalinio kadro ištarė R.Greičius, pasižymėjęs aikštelėje ypatingu reiklumu, laukdavęs montažui reikalingų dūmų ir preciziškai derindavęs kiekvieną menkiausią smulkmeną, kad vaizdas ekrane atrodytų tobulas. Išsekinusio filmavimo pabaigą jis simboliškai pažymėjo nusiimdamas kaukę nuo veido ir nusiskusdamas ilgai puoselėtą barzdą.

Tikslios užduotys

RED skaitmenine kino kamera filmavęs pagrindinis operatorius sudėtingose masinėse scenose pasikviesdavo profesionalų pagalbininką Mantą Šatkų ir mėgindavo siekti geriausio rezultato skirtinga metodika. Pavyzdžiui, finalinis romantiškas “Tado Blindos” momentas buvo fiksuojamas ankstyvą rytą kylant į dangų oro balionu. Turtingai puotai Renavo dvaro terasoje filmuoti operatoriaus asistentai sumontavo kraną ir takelius, kad kamera galėtų sklandyti viražais. Dviejų minučių trukmės dinamišką Luokės turgaus sceną Rumšiškių muziejaus teritorijoje režisierius su operatoriais ryžosi įamžinti vienu nuolat judančios kameros įjungimu. Užduočių formulavimas masinių scenų statistams ir profesionaliems aktoriams, veiksmų koregavimas ir patobulinimas po kiekvieno dublio, tinkamiausias kameros maršruto parinkimas, sudėtinga judesių choreografija (scenoje dalyvavo apie 50 žmonių ir kievienas privalėjo įeiti į kadrą reikiamą sekundę), ilgi repeticijų bandymai ir karštas filmavimas truko keturias valandas. Bet galutinis rezultatas atpirko kantrybę ir pasiaukojimą, nes kiekviename kartojime aiškiai matomas progresas.

Aktorinių scenų uždarose patalpose kartojimo rekordas buvo pasiektas priešpaskutinę dieną, kai Renavo dvaro kambaryje susirinkę ponai klausėsi klastingojo Janeko Razumovskio grasinimų. Reikšmingą pokalbių epizodą pavyko nufilmuoti tik tryliktu bandymu, bet nė vienas aktorius nesiskundė ir neprieštaravo. 18 dublių prireikė filmuojant kaskadinį triuką su greitai jojančiu arkliu, kurį M.Jankavičius-Tadas Blinda mėgino sustabdyti ir apsukti.

Svarbiausia ir “adrenališkiausia” veiksmo scena – milžiniškas Tado Blindos maištininkų ir Snegiriovo armijos smogikų susirėmimas (čia vienu metu teko naudoti net 18 arklių) – buvo filmuojama ištisas dvi dienas Giedraičių gyvenvietės apylinkėse. Ne mažiau įspūdingą reginį žada ištaiginga puota, nufilmuota leidžiantis saulei dvaro terasoje ir kieme, kurį filmo dailininkai sugebėjo taip pakeisti, kad daug metų dvare dirbančios moterys sakė neatpažįstančios Renavo.

“Padarėme viską taip, kaip norėjome, planavome ir mokėjome”, – apibendrino filmavimo etapą režisierius D.Ulvydas, kuris nuolat rašėsi pastabas ir fiksavo klaidas, kad kitame filme jų nekartotų ir išnaudotų sukauptą patirtį. Vienas tokių pastebėjimų – filmavimą reikia užbaigti svarbia emocine scena, o ne palikinėti save po pamokų ir pusei aktorių išsiskirsčius filmuoti mažiau reikšmingus epizodus.

Naujiena skeptikams

Vos tik prodiuseris Žilvinas Naujokas atskleidė kruopščiausiai slėptą Tado Blindos vaidmens atlikėjo asmenybę, Lietuvoje pasklido gausybė apkalbų ir diskusijų, kurias galima apibendrinti vienu sakiniu: “Aš netikiu, kad jis gali vaidinti”. Aktoriaus patirties kine neturėjusį dainininką M.Jankavičių užgulė neabejotinai sunkiausia užduotis – nenuvilti juo tikėjusiųjų ir įrodyti savo tiesą. Nenuostabu, kad kolegos aikštelėje dažniausiai linkėjo debiutantui sėkmės. Bet gyvai pamačius, kaip Mantas dirba aikštelėje, ir peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą galima drąsiai daryti išvadą – jis nutildys visus skeptikus!

"Veido" archyvas

Šiam vaidmeniui, kurį pats vadina didžiausia gyvenimo dovana, populiarusis dainininkas atsakingai ruošėsi ilgiau nei pusmetį, mokėsi jodinėti, treniravo kūną, studijavo kovų techniką, kaupėsi dramatiškiems išgyvenimams. Kiekvieną filmavimo dieną jis atiduodavo visas jėgas, neskaičiuodamas patirtų smulkių traumų, įbrėžimų, įkandimų, spinduliuodavo tokį neįtikėtiną kiekį energijos, kad sunkiausiomis akimirkomis atsisėsdavo į kėdę persirengimo kambarėlyje ir nebeturėdavo jėgų grimui nusivalyti.

“Tadas Blinda” gali pasigirti pavydėtinai suburta aktorių komanda (vienai dienai ją netikėtai papildė maestro Donatas Banionis), tačiau filmo karietą tempia būtent Mantas. Jis gavo daugiausiai ekraninio laiko, taikliai perprato personažą, vaidino iš vidaus prasiveržiančiomis emocijomis ir susidraugavo su kamera.

“Ačiū, kad leidai man pasitikėti tavimi”, – dėkojo D.Ulvydas. Režisierius dar neįpusėjus filmavimo maratonui patyliukais šnabždėjo, kad jaučiasi absoliučiai patenkintas Mantu, kuris atidžiai klausosi, kantriai vykdo užduotis, tiksliai jaučia ir kiekvienoje scenoje įdeda kažką netikėta nuo savęs. Tikriausiai dėl šių savybių režisierius bičiuliškai pavadino aktorių draugiškiausiu veisliniu šunimi. Nemenčinės miškuose “Robino Hudo” aikštelėje filmuotas korimo epizodas privertė susižvalgyti daugelį kūrybinės grupės narių, nelaukusių iš maloniai nustebinusio Manto tokio akivaizdaus progreso skleidžiant aktorinio talento žiedelius. “Kamera myli Mantą”, – viską užbaigęs konstatavo R.Greičius.

Paskutinę dieną Mantas ryžosi be profesionalių dublerių pagalbos atlikti sudėtingą kaskadinį triuką, kuris nebuvo įrašytas į planus ir reikalavo papildomų lėšų. Jis užsibrėžė pakartoti originalaus filmo epizodą – joti arkliu be balno įkalnėn ir pastatyti nesutramdomą gyvulį piestu. Kaip pavyko netoli Plungės nufilmuotas pavojingasis “Hero” kadras, tebūnie filmo staigmena.

Repeticijų duona

Beveik visi aktoriniai epizodai buvo iš anksto surepetuoti pagal nupaišytas kadruočių schemas. Pavasarį D.Ulvydas dažnai kviesdavo M.Jankavičių, J.Bareikį, D.Vaitiekūną, M.Vildžiūną, Vaidą Būtytę ir kitus į žygį miške, modeliuodavo scenas, aptardavo akcentus ir nufilmuodavo mobiliuoju telefonu, kad po to galėtų koreguoti ir šlifuoti iki dar geresnio rezultato. Improvizuotose stovyklose aktoriai ne tik susidraugavo, bet ir pasirengė atvykti į aikštelę tiksliai žinodami, ką privalo padaryti, kad prieš kamerą nereikėtų eksperimentuoti, taisyti klaidų ir gaišti brangaus laiko.

"Veido" archyvas

Vieni aktoriai (V.Petkevičius, Darius Miniotas) filmuojant pasikliaudavo režisieriaus komandomis ir tiksliai vykdė užduotis, o kiti nepraleisdavo progos išsakyti savo mintis. Sijonus rausiančio ir pinigus vagiančio chamo manipuliatoriaus Edmundo personažas gimė per D.Ulvydo ir aktoriaus Dainiaus Kazlausko diskusijas. Nufilmuota medžiaga išduoda, kad ūsuotas intrigantas garantuotai bus įdomiausias ir spalvingiausias “Tado Blindos” antiherojus.

Komplikuočiau vyko vaidmens derinimas su maksimaliai užsiėmusia A.Ditkovskyte, kuri pirmą kartą susitiko su režisieriumi likus pusvalandžiui iki pirmosios scenos filmavimo miškingoje Lentvario teritorijoje. Žavioji aktorė atskrido į Lietuvą profesionaliai pasirengusi tiesiai iš Sankt Peterburgo, kur vaidino teatro spektaklyje, nusifilmavo miško epizoduose Vilniaus apylinkėse ir išvyko į Murmanską. Ten mergina dalyvavo rusiškos dramos apie povandeninio laivo “Kursk” tragediją filmavime ir vėl grįžo į Lietuvą finaliniam etapui Mažeikių rajone su mama T.Liutajeva.

Iš pradžių Agnei ir Mantui trūko vadinamosios aktorinės “chemijos”, bet kuo ilgiau jie bendravo, tuo sklandžiau įsivažiavo į tinkamą ritmą.

Atrasti personažai

Makiažo dailininkės Eglė Mikalauskaitė ir Božena Mojisenko kasdien ieškojo scenarijuje aprašytų charakterių išvaizdos, kokia autentiškiau atitiktų laikmetį ir patrauktų žiūrovo dėmesį neblėstančia charizma. Bandymų procese teko išnaudoti 44 komplektus ūsų ir 64 poras įvairiausių žandenų. J.Bareikis įvykdė dailininkių prašymą ir nesiskuto ūsų per visą filmavimo mėnesį. Niekšingą ir sadistišką blogiuką Janeką Razumovskį įkūnijęs M.Vildžiūnas pats užsiaugino ūsus ir reikiamas žandenas, tai jo veidą reikėdavo puošti kraujuojančiomis žaizdomis po kautynių su Tadu.

V.Petkevičius taip pat savanoriškai puoselėjo sodrias dvarininko Gruiniaus žandenas, kurias po “Tado Blindos” sėkmingai pritaikė per teatro gastroles Italijoje vaidintam personažui. Mėgstamiausias D.Ulvydo aktorius netikėtai tapo akrobatinio triuko autoriumi. Visai nepavojingame epizode Gruinius vadeliojo karietą su savo mylimiausiomis moterimis, o įsijautęs V.Petkevičius sumanė atsiremti į menkai pritvirtintą dekoraciją ir iškrito iš karietos tiesiai arkliams po kanopom. Neplanuotas kritimas baigėsi be rimtesnių sužalojimų, bet pavyko taip tikroviškai ir atitiko personažo išgyvenimus, kad režisierius tą pačią akimirką apsisprendė įtraukti neeilinį momentą į filmą.

Grimas, šmaikštūs ūsai ir perukas neatpažįstamai pakeitė D.Kazlauską. Jis tiesiog uraganiškai mėgavosi sultingu ir ypač gerai parašytu vaidmeniu, kurį kiekvienoje mizanscenoje apkaišydavo nenuspėjamais aktoriniais perliukais, kokių net scenaristo J.Banio vaizduotė negalėjo numatyti. Aktorius jautė personažą, suprato jo poelgius formavusią motyvaciją ir nesivaržydamas improvizavo. Nepakartojamai susigrojęs D.Kazlausko ir T.Liutajevos duetas praturtino “Tadą Blindą” siautulingai juokingais ir begėdiškai intymiais intarpais, kurių precizišką choreografiją aktoriai filmavimo išvakarėse aptardavo užsidarę kambaryje su režisieriumi.

"Veido" archyvas

Komedinį eliksyrą sėkmingai užmaišė rusų kavalerijos rotmistrą Snegiriovą šelmiškai suvaidinęs maestro Antanas Šurna, kuris privers žiūrovus kvatoti iš epizodo, kai maištininkų jėgą pervertinusiam pasipūteliui paslaugus tarnas išiminės kulką iš užpakalio.

Dinamiškas grožis

Neįkainojamą darbą prieš filmavimą atliko kostiumų dailininkės Daivos Petrulytės komanda. Įspūdingi kostiumai, madingos suknios ir galvos apdangalai nusipelno atskirų ovacijų. Iki smulkiausių detalių apmąstytas herojų garderobas neleis ponioms ir ponams atitraukti akių nuo ekrano, o kartu reklamuos mūsų specialistus užsienyje. Viename iš Renavo dvaro kambarių įsikūrusioje siuvykloje buvo koreguojamos A.Ditkovskytei ir T.Liutajevai paruoštos stilingos prabangios suknios (kiekviena turėjo po septynias). Čia pat kostiumininkės tvarkė, siuvinėjo, taisė Lenkijoje ir Čekijoje išnuomotus statistų bei kitų aktorių kostiumus.
Filmavimo erdves įrengdavo vien tik Renave sunkvežimį rekvizitinių baldų, kilimų, užuolaidų ir kitokių smulkmenų iškrovę Jurgos Gerdvilaitės dailininkai, kurie aikštelėje pasirodydavo anksčiausiai ir puošdavo filmavimui išsirinktus kambarius. Aikštelėse zujantys dailininkai, draugiškai praminti gamtininkų departamentu, rūpinosi, kad filmuojama vieta atrodytų kuo gyviau, išraiškingiau ir tikroviškiau. Vien tik Rumšiškių muziejaus kiemelyje įrengtas turgus kėlė aplinkiniams žavesį ir viliojo netyčia šurmulį nugirdusius turistus.

Kūrinio įvaizdžiui ypatingai pasitarnaus preciziškai parinktos filmavimo vietovės, užtikrinusios pasakiško grožio peizažus. Gamtos žaliai nudažytas ežero vanduo, Naująją Zelandiją primenančių augalų laukas, sukilėlius priglaudę robinhudiški miškai ir pats Renavas taps maloniais atradimais daugeliui lietuvių, kai tikrai ne vienas mintyse pagalvos: “Niekuomet nežinojau, kad Lietuvoje yra tokių neįtikėtinų vietų”.
Jau filmavimo įkarštyje buvo matyti, kaip pagyvėjo restauracijos laukiančio ir legendomis apie čia gyvenančius vaiduoklius apipinto Renavo dvaro lankomumas. Ši unikali Lietuvos paveldo vieta paliko neišdildomų emocinių įspūdžių aktoriams, kurie kada nors tikisi sugrįžti ir apžiūrėti nuo klegesio nutilusias filmavimo aikšteles.

Ateities perspektyvos

Po trumpų atostogų šiuolaikinės legendos apie Tadą Blindą autoriai vėl įsilies į darbus, kad didingasis filmas išjotų į Lietuvos kino teatrus iki 2011 m. vasario 16 d. Kaip prisipažįsta 2 val. 20 min. trukmės reginį planuojantis D.Ulvydas, tolesniuose gamybos etapuose reikės pasikliauti vis kitais partneriais, kurie talkins montuojant nufilmuotą medžiagą, tvarkant spalvų korekcijas, derinant aikštelėje užfiksuotą garsą, įrašinėjant muziką kartu su kompozitoriumi Linu Rimša ir derinant dvi garso takeliui parengtas dainas. Vieną jų filmui padovanojo ir specialiai tekstą sukūrė populiarioji grupė “G&G Sindikatas”, kurios lyderis Svaras nepasididžiavo šmėkštelėti trumpu epizodiniu vaidmenėliu.

“Tadas Blinda. Pradžia” žiba nenuspėjamu komerciniu potencialu. Jau šiandien filmo žinomumas pasiekė ryškias aukštumas, tad premjeriniam savaitgaliui belieka prognozuoti neregėtus nacionaliniam kinui rezultatus. Akivaizdu, kad veiksmo komedijos “Zero 2″ užtaisyti rekordai neturės šansų išsilaikyti ilgiau nei metus, nes “Tadas Blinda” pretenduoja taikytis mažiausiai į 2 mln. Lt pajamas. Finansinės sėkmės perspektyvas labiausiai lems žiūrovų atsiliepimai, kurie gali svariai prisidėti šturmuojant “Įsikūnijimo” ir “Ledynmečio” rezultatus.

Daug kas priklausys nuo šiomis dienomis rengiamos platinimo strategijos. Jeigu prodiuseriui pavyks surengti bent po kelis išskirtinius seansus kino teatrų neturinčiuose Lietuvos provincijos miestuose ir kaimeliuose, tai lankomumas smarkiai ūgtelės. Ten gyvena tūkstančiai potencialių žiūrovų, kurie nepageidaus važiuoti į Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą ar Vilnių. Net nereikia sakyti, kaip nekantriai filmas laukiamas Mažeikiuose ir apylinkėse, kur apie “blindiečius” sklandė legendos, o vietiniai gausiai būriuodavosi filmavimo aikštelėje, stebėdavo įvykius lyg teatro spektaklį ir nesiskirstydavo į namus net naktimis.

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

2010 m. Venecijos kino festivalio konkursinėse gondolose vėl pritrūko vietos Baltijos šalių filmams.

Griežtos atrankos vedlio Marco Muellerio širdį suminkštinti šiemet mėgino net keli mūsiškiai kūriniai. Kristijonui Vildžiūnui, Mariui Martinsonui ir Emiliui Vėlyviui nepasisekė dėl pernelyg nuožmios konkurencijos su elitiniais autoriais. Festivaliui juos kviestis į programą strategiškai naudingiau, nes žinomi vardai lengvai privilioja milijonus akių ir garantuoja viso pasaulio spaudos dėmesį. Vis dėto ryškus lietuviškas spindulys karštojoje Lido saloje švies nuo Ingeborgos Dapkūnaitės asmenybės. Labiausiai užsienyje vertinama Lietuvos aktorė nusipelnė neeilinio pakvietimo į amerikiečių režisieriaus Quentino Tarantino pirmininkaujamą žiuri.

"Veido" archyvas

I.Dapkūnaitė – vienintelė moteris tarp žiuri narių

Būtent jie atidarys “Auksinio liūto” narvą. Geidžiamiausias Venecijos bienalės trofėjus bus išleistas į laisvę rugsėjo 11 d. Neeilinėse dvylikos dienų kino medžioklėse šiemet pasiryžo dalyvauti 22 režisieriai ir mažiausiai vienas nežinomasis, kurio asmenybę organizatoriai laikys paslaptimi iki festivalinio maratono starto. Visi tikisi stebuklo, kad filmo-siurprizo seansą okupuos laukiamiausias kultinio amerikiečo Terrence’o Malicko opusas “Gyvybės medis”.

Prieštaringiausiais gandais apipintą kūrinį iki paskutinės minutė tikėjosi pastverti Kanai, bet nuo visuomenės savanoriškai save izoliavęs ir viešumoje beveik nesirodantis drovusis veteranas nusprendė dar padirbėti montažinėje. Tik jis vienas nuspręs, kada jau trečius metus lipdomas mistiškiausias nuotykių epas pakvies žiūovus į kelionę per laiko zonas.

Amerikiečai plaukia prieš srovę

Kol kas lieka po kauliuką narstyti oficialiai paskelbtus konkursinius filmus. Daugiausiai kandidatų į “Auksinio liūto” medžioklę komandiruos JAV, kurioms po Kanų bado (konkuruojantis festivalis buvo pakvietęs tik vieną amerikietį) Venecijoje atstovaus net šeši režisieriai, bet nė vienas jų nepriklauso Holivudo sistemai.

Kino bienalės inauguraciniame pokylyje šoks stilingas psichologinis trileris “Juodoji gulbė” pagal laimės kūdikiu dažnai krikštijamo Darreno Arronofsky choreografiją. Prieš dvejus metus jis laimėjo pagrindinį Venecijos festivalio prizą su kritikų išliaupsintu ir Mickey Rourke’o aktorinę karjerą prikėlusiu “Imtynininku”. Naujausiame filme režisierius praskleis širmą nuo žiūrovams nematomų baleto šokėjų brutalių dvikovų “Gulbių ežero” repeticijų užkulisiuose.

Stipriais moteriškais vaidmenimis turėtų pasinaudoti charizmatiškojo Vincento Casselio treniruojamos prancūzaitė Natalie Portman ir Holivude jau įsitvirtinusi ukrainietė Mila Kunis.

Apdovanojimų ekspertai iš anksto prognozuoja realią tikimybę prasibrauti į “Oscaro” nominaciją “Lūšnynų milijonieriaus” numylėtai gražuolei Freidai Pinto iš Indijos. Ekscentriškojo dailininko Juliano Schnabelio (“Skafandras ir drugelis”) režisuotoje biografinėje dramoje “Miralė” ji įkūnijo bebaimę palestiniečų aktyvistę Hind Husseini, kuri 1948 m. besikuriant Izraelio valstybei mėgino įsteigti pirmą vaikų prieglaudą Palestinoje.

Kritikai nekantriai lauks maištingojo aktoriaus Vincento Gallo sugrįžimo į režisūrą su gražiai pavadinta poetiška drama “Vandenyje užrašyti pažadai” apie nepagydoma liga sergančios merginos dienas. Prieš septynerius metus jo skandalingasis filmas “Rudasis triušis” buvo griausmingai nušvilptas Kanuose, o režisierius įsivėlė į karštakošišką konfliktą su garsiausiu amerikiečų kritiku Rogeriu Ebertu, apdovanojusiu kūrinį blogiausio visų laikų Kanų festivalio filmo titulu.

Broliai kartu

Nekonkursinėje programoje įdomių susitikimų žada brolių Affleckų duetas ir netikėtą staigmeną supakavęs Martinas Scorsese. Jis pats negalės atvykti į Veneciją dėl prasidėjusių filmavimo darbų ir patikėjo kolegai pristatyti dokumentinį portretą “Laiškas Elia’i” apie legendinį amerikiečių režisierių Elią Kazaną. Režisūroje debiutuojantis ir “Volpi” taurę už pasirodymą vesterne “Džesio Džeimso nužudymas” gavęs aktorius Casey Affleckas taikysis parsivežti namo “Ateities liūtą” už geriausią pirmąjį filmą su improvizuotu dokumentiniu detektyvu “Aš vis dar ča: pradingę Joaquino Phoenixo metai” apie populiarųjį aktorių Joaquiną Phoenixą, kuris po “Tarp dviejų meilužių” pareiškė pasauliui, kad daugiau niekuomet nevaidins kine, ir pasišalino iš viešumos nežinoma kryptimi.

2006 m. geriausiu aktoriumi Venecijoje pripažintas Casey vyresnysis brolis Benas Affleckas iššaus kriminalinės dramos “Miestas” kulkas. Šis filmas apie Bostono nusikalstamą pasaulį spalį užsuks į Lietuvos komercinį repertuarą, kuriame jau Venecijos kino festivalio dienomis viešės skerdynių ir muštynių trileris “Mačtė”.

Ištikimiausias Q.Tarantino bičiulis Robertas Rodriguezas turės garbės rugsėjo 1 d. pradėti naktinę festivalio programą “Venecija vidurnaktį” ir atplaukti į Lido salą su aktorių desantu – Danny Trejo, Robertu de Niro, Stevenu Seagalu, Jessica Alba bei Michelle Rodriguez.

Žanrų mišrainė

Atrodo, kad ilgiausiai meno vadovo poste per Venecijos festivalio istoriją išsilaikęs M.Muelleris (jis pradeda septintąją ištisinę kadenciją) visą festivalio programą dėliojo pagal žiuri prezidento Q.Tarantino skonį. Bienalės konkurse dar niekuomet nebuvo tiek daug žanrinio kino. Intelektualios pramogos saldėsiais dalysis ispanas Alexas de la Iglesia su stilingai sukonstruota komiška karine drama “Liūdna baladė trimitui” apie cirko klounų meilės trikampį svarbiausių Ispanijai istorinių įvykių peizaže, Honkongo veiksmo trilerių veteranas Tsui Harkas su mistifikuota šaudykline gaudykle “Detektyvė Dy ir Ugnies fantomo paslaptis” ir be poilsio filmus kepančio japonų darbštuolio Takashi Miike samurajiškas veiksmo trileris su kardais “13 žudikų”. Dar vienas kultinio režisieriaus komiksinis superherojinis kūrinys “Zebramenas 2: Zebros miesto ataka” papuoš “Venecijos vidurnakčio” programą.

Už konkurso ribų auditorijos pojūčius tikrins keturi erdviniai 3D reginiai iš Japonijos, Italijos, Honkongo ir Kinijos. Kungfu karaliaus Bruce’o Lee 70-mečio jubiliejaus proga pirmąją festivalio dieną kautynes inicijuos Andy Lau Rytų kovos menų atrakcionas “Kumščio legenda: Čno Ženo sugrįžimas”. Pagarbą Azijos regiono kinui vainikuos tikrai užtarnauto “Auksinio liūto” už gyvenimo ir karjeros laimėjimus įteikimas Honkongo meistrui Johnui Woo (“Kulka galvoje”, “Geresnis rytojus”, “Dviveidžiai”, “Neįmanoma misija 2″, “Operacija “Lūžusi strėlė, “Judantis taikinys”). Jis atvažiuos ne tik prizo atsiimti, bet ir surengs 36-ojo veiksmo trilerio “Samdomų žudikų valdžia” pasaulinę premjerą.

Jauniausias sąstatas

Ypatingas 67-ojo Venecijos festivalio išskirtinumas – jaunojo kino triumfas. Anonsuodamas konkursinį sąrašą M.Muelleris džiaugėsi, kad dar niekuomet bienalė neturėjo tokio jaunatviško režisierių amžiaus vidurkio – 47. Svarbiausia, kad beveik visi jaunosios kartos autoriai nėra naujokai ir jau spėjo įrodyti savo vertę ankstesniais filmais.

Kas gi nenorės pamatyti madingojo prancūzo Francois Ozono žaismingos komedijos “Vaza” su neprilygstamai žvaigždingu Catherine Deneuve ir Gerard’o Depardieu duetu? Benito Mussolini laikus menančias senutėles kino sales sausakimšai pripildys jo tautietis Abdellatifas Kechiche, kurio gundanti drama “Grūdo paslaptis” 2007 m. tapo netikėčiausiu festivalio atradimu ir gavo Didįjį žiuri prizą. Dabar režisierius nukreips mūsų akis į XIX amžiaus Pietų Afriką ir papasakos negirdėtą tikrą istoriją apie “Juodąją Venerą” Sarah Baartman, kurią vietiniai gentainiai pavertė apsinuoginusia cirko juokdare ir tyčiojosi iš jo apkūnumo.

Kaip vienintelė išimtis Venecijos jaunystės eliksyre atgims daugelio primirštas kultinis veteranas Monte Hellmanas, sugebėjęs pagaliau užbaigti 12 metų montažinėse blizgintą romantinį trilerį “Kelias į niekur”. Festivalio atrankos specialistai labiausiai didžiuojasi 87-erių metų sulaukusio legendinio režisieriaus kriminaliniu rebusu filmavimo aikštelėje ir šį neeilinį konkursinį filmą vadina renginio įvykiu. Akivaizdu, kad Q.Tarantino bus sunku apsispręsti ir priimti objektyviausią verdiktą, nes kitoje barikadų pusėje išsirikiuos daugybė jo draugų. Mokytojas M.Hellmanas padėjo jam surinkti biudžetą debiutiniams “Pasiutusiems šunims”, T.Miike kvietė jį šmaikščiam epizodiniam vaidmeniui “Samurajiškame vesterne”, jo širdį vienu metu buvo užkariavusi žavioji Sophia Coppola, jis niekuomet neslėpė susižavėjimo specifiniais T.Harko filmais ir kartu teisėjavo Kanų festivalyje.

Sumažintas biudžetas

Festivalio direktorius Paolo Barratta iš anksto įspėjo, kad svečiai nesitikėtų prabangaus ir ištaigingo pokylio prie jūros. Dėl apkarpyto biudžeto Venecijoje nebus ugningų fejerverkų ir egzotiškų vaišių. Užtat 12 mln. eurų kainuosiančio renginio organizatoriai jau pirmajai dienai suplanuos visos apimties repertuarą nuo ankstyvo ryto iki žvaigždėtos nakties.

Gyvų žvaigždžių Lido saloje kaip visuomet nepritrūks. Ketinimą atvykti į Veneciją jau patvirtino N.Portman, V.Casselis, R.de Niro, Helen Mirren, Johnas Turturro, J.Alba, Dustinas Hoffmanas, D.Trejo, C.Deneuve, Russellas Brandas, Michelle Williams, G.Depardieu, F.Pinto, Toni Servillo (tituluotasis italas, žinomas iš filmų “Po meilės”, “Gomora” ir “Il Divo”, vaidins 3,5 val. trukmės istorinėje dramoje “Mes tikime” ir trileryje apie prasiskolinusį lošėją “Gorbačiovas”).

Lietuvių nostalgiškai prisimenamas “komisaras Katanis” Michelle Placido nekonkursinėje programoje reklamuos turtingo biudžeto gangsterinį epą “Vallanzasca: piktieji angelai” apie Milaną terorizavusį italų mafijos smogiką Renato Vallanzascą, kuris kalėjimuose praleido 38 metus iš 58-erių.

Kita smagi Venecijos naujovė – neatpažįstamai pertvarkyta antroji konkursinė programa “Horizontai”.

"Veido" archyvas

“Druska”

Po gaivaus originalumo pliūpsnio su Christopherio Nolano intelektualiuoju galvosūkiu “Pradžia” vasarą išlydėsime pagal tradicinius kino komercijos papročius. Repertuare vėl dominuos tęsiniai, perdirbiniai, ekranizacijos, parodijos, pratęsimai ir modifikacijos.

Deja, atmintyje ilgiau užstrigti pretenduoja tik du filmai – provokuojantis skandinaviškas trileris “Mergina su drakono tatuiruote” ir ašaringai jautri amerikietiška drama “Mama ir duktė”. Abu juos sieja stiprūs moteriški personažai, tad prie bilietų kasų turėtų aktyviau rikiuotis dailiosios lyties atstovės.

Danų režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo bandymas ekranizuoti bestselerio šlovės sulaukusios šviesaus atminimo rašytojo Stiego Larssono romanų trilogijos “Tūkstantmetis” pirmąją dalį Skandinavijos kino teatruose sensacingai išsiraizgė nuo 2009 m. pavasario, kai Danijoje buvo išgraibstytas beveik milijonas bilietų, Švedijoje pardavimas šoktelėjo net iki 1,2 mln., o Norvegija pridėjo dar pusę milijono žiūrovų. Antram gyvenimui “Merginą su drakono tatuiruote” 2010-ųjų pavasarį prikėlė elitiniai JAV ir Didžiosios Britanijos kino kritikai. Ypač palankios ir liaupsių negailinčios recenzijos padėjo neįtikėtinų aplinkybių kriminaliniam rebusui surinkti net 10 mln. JAV dolerių. Europietiškai produkcijai tai yra pergalingas rezultatas.

"Veido"archyvas

“Mergina su drakono tatuiruote”

Filmo sėkmę nulėmė taikliai parinktų aktorių vaidyba, intriguojamai supinta prieš 40 metų dingusios merginos paieškų istorija iš Hanibalo Lekterio valgiaraščio, savotiškai keistas dviejų skirtingo charakterio detektyvų aistros ryšys ir režisieriaus gebėjimas nenuobodžiai išlaikyti 10 mln. tiražu išplatintos knygos dvasią bei stilių.

Tuo įsitikinti galėsime ir mes, nes “Mergina su drakono tatuiruote” jau išversta į lietuvių kalbą. Jei norėsite pratęsti filmo įspūdį, būtinai pasidomėkite Skandinavijoje išleista ilgesne – net 3 val. trukmės DVD versija. Jeigu to pasirodys per maža, laukite pasimatymų su dviem švedų kurtais tęsiniais “Mergina, kuri žaidė su ugnimi” ir “Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą”. Bet prisiminkite, kad šių filmų niekas nerizikuos rodyti, jeigu pirmoji mergina neišsitatuiruos bent 100 tūkst. Lt.

2009 m. Toronto ir San Sebastiano kino festivalių auditoriją graudinusi “Mama ir duktė” taip pat nėra naujas filmas, tad reikia pasidžiaugti, kad aktuali ir prasminga drama vis dėlto atkeliavo iki Lietuvos. Meksikiečio Alejandro Gonzalezo Inarritu iniciatyva užgimęs filmas prabyla apie jautrias temas – sudėtingas įvaikinimo procedūras, be tėvų augančių vaikų globos niuansus ir nenutrūkstantį tėvų ryšį su savais vaikais. Kolumbiečių režisierius ir scenaristas Rodrigo Garcia parašė labai stiprius, sultingus ir dramatiškus vaidmenis trims aktorėms Naomi Watts, Annette Benning ir Kerry Washington, kurioms užteko drąsos ir meistriškumo tiksliai perteikti sumanymą.

"Veido" archyvas

“Mama ir duktė”

Juoko eliksyras

Nuo pavadėlio nutrūkusiai komedijai “Tempk jį čia!” apibūdinti taikliausiai tiktų sąlyginis terminas – berniukiška bičiuliška romantika. Ši juosta bus tikras smagumėlis vyrams, kurie dar nepamiršo komedijos “Velniop tą Sarą Maršal” ir nebijo pasišaipyti iš savęs. Netiesioginį tęsinį kaitinantys kai kurie vulgarūs, alkoholizuoti ir narkotizuoti pokštai perlenkia lazdą, bet režisieriui Nicholui Stolleriui pavyksta šelmiškai ir nepadoriai prajuokinti. Filmas važiuoja maždaug ta pačia trasa, kaip sensacingai prisilėbavusios “Pagirios Las Vegase”, bet vartoja originalesnį ir subtilesnį humorą.

O tualetinės parodijų komedijos “Vampyrai užkniso juodai” skubotą atsiradimą padiktavo “Saulėlydžio”, “Jaunaties” ir “Užtemimo” suorganizuota ažiotažinė isterija ir fenomenalus populiarumas. Užtenka žvilgtelėti į autorių pavardes ir praeities darbelius, kad suprastumėte, ar norite gaišti laiką ir vėjais paleisti pinigus. Akivaizdu, kad režisieriai Jasonas Friedbergas ir Aaronas Seltzeris nemoka ir nesistengia kurti linksmų parodijų, kaip “Nuogas ginklas”, “Karštagalviai” ar “Aeroplanas”. Jų tikslas – pasimaivyti ir išsityčioti, garsiai pabezdėti ir išsiriaugėti, prikaišioti seksualinių spąstų ir patraukti per dantį popkultūros reiškinius, o galiausiai prisitaikyti prie prėsko masinio skonio. Blogiausia, kad Lietuvoje yra bent 20 tūkst. žmonių, kurie tokias beviltiškas nesąmones žiūri.

Vaikai pretenzijų neturės

Neįdomus reklaminis anonsas aiškiai sudėlioja prioritetus, kad šeimyniškai fantastiškas veiksmo trileris “Katės ir šunys 2: kačių kerštas” skirtas tik vaikams ir niekam daugiau. “Daktaro Dolitlio” šlovės spinduliuose ketinęs pasimaudyti 2001 m. cirko atrakcionas “Katės ir šunys” visiškai išsėmė savo galimybes. Jam nereikėjo jokio tęsinio, bet štai atsibudome dubliažo ir trimačių vaizdų eroje, o Holivudas užuodė pinigingų kauliukų kvapą.

Profesionalūs dresuotojai pradėjo ruošti miauksinčius ir lojančius aktorius tiesmukai “džeimsbondiškai” misijai atlikti. Kvailos siužeto užuomazgos apie gresiantį pasaulio užgrobimą ir naivias fantazijas apie žmonių tarnystę piktųjų kačių klanui geriau būtų negirdėti, nes banalesnę idėją sugalvoti sunkiai įmanoma. Plika akimi matomus filmo trūkumus Lietuvoje paslėps Andriaus Rožicko improvizuotas dubliažas. Prie mikrofonų pasismaginę Ramūnas Rudokas ir Kirilas Glušajevas prisivilios į sales gerokai vyresnių žiūrovų. Jeigu dar visu gražumu suveiks epizodinis Vytauto Šapranausko šou, galime tikėtis įlipti į milijojo būdą ir išvaryti katiną “Garfildą” į žemesnes pozicijas.

Nuo pirmų vasaros dienų Amerikoje rodomas “Marmadukas” jau supykdė žiūrovus, spėjo užsitarnauti klaikiai menką tarptautinės kino biblijos IMDB reitingą ir pasislėpė godžiai išlakęs 30 mln. JAV dolerių dubenėlį. Tematiniu požiūriu panašus šuniškas nuotykis pasmerktas tūnoti karingiau nusiteikusių lietuviškai šnekančių keturkojų šešėlyje. Filmą vaikams reikėtų vertinti pagal kitus kriterijus ir nesikabinėti, bet kai režisierius sugeba tokį charizmatišką ir nevalyvą šunėką supančioti nuobodžiais nuotykiais ir pavargusiomis situacijomis, nebelieka jokio entuziazmo. Keistas sprendimas animaciniais efektais judinti “kalbančio” gyvūno žandikaulį taip pat nepasiteisina ir atrodo, švelniai tariant, kvailokai.

Neišrankūs mažieji tikriausiai mėgausis efektingąja fantazija “Paskutinis oro valdovas: Ango legenda”, kurį bene visi kino specialistai vadina pačiu blogiausiu filmu per visą režisieriaus M.Night Shyamalano karjerą. Nuo absoliutaus fiasko JAV jį dar išgelbėjo fenomenalus animacinio serialo populiarumas ir 150 mln. JAV dolerių kainavusi įkyri reklaminė kampanija. Nuolatinis spaudimas privertė žiūrovus pasidomėti gigantiško biudžeto pasaka apie keturis elementus (žemę, vėją, ugnį ir vandenį) kontroliuoti gebantį unikalų bernioką. Tačiau laikiną šypseną nupiešę finansiniai rezultatai tik atitolino filmą nuo agonijos.

Greitas tempas

Nepailstančio veterano Sylvesterio Stallone’s režisuotas bekompromisis veiksmo trileris “Nesunaikinami” tikrai nepasižymės protingais dialogais ir bus užtaisytas šablonišku siužetu. Pagrindinis tikslas – įdarbinti senuosius pensininkus karatistus ir kultūristus. Tačiau pripažinkime, kad Sly’us, Dolphas, Jasonas, Jetas, Mickey, Bruce’as ir Arnis nostalgiškai masina palikti galvą namie, išjungti mąstymą ir pasileisti į beprotiškas šaudynes žemėlapyje nepažymėtoje Pietų Amerikos šalyje, kur valdžią savo rankose laiko žiaurus diktatorius, ginkluoti piratai ir pinigų kvapą užuodžiantys CŽV agentai. Pražūtingai misijai pasamdyti vyrukai niekada nevaidino kartu ir susivienijo dėl komerciniu požiūriu geros idėjos.

Ir dar apie vieną filmą. Nicolas Cage’as sistemingai šturmuoja Lietuvos ekranus, bet išsiskiria platintojų nedžiuginančiu nepastovumu. “Hario Poterio”, “Žmogaus voro”, “Karibų piratų” ir “Operacijos: L.O.B.I.A.I” mišinį “Burtininko mokinys” turėtume suvalgyti skaniau negu “Blogą policininką” (80 tūkst. Lt). Bet specialiųjų efektų ir burtų magijos kratinys signalizuoja rimtą bėdą: scenaristų stulpelyje įrašyta bent dešimt autorių pavardžių. Jie tiek eksperimentavo, taisė, gydė, pildė, tiražavo, kad padarė visišką chaosą, kuriame sunku susigaudyti ir atsiranda pagunda prižvejoti šiurkščių klaidų. Paauglių auditorija tokiais niekais neužsiima, tik greitai suvartoja daug kartų ragautą produktą, paskanintą gardžiuoju kinematografiniu E-621.

Identiškomis vertybėmis maits “Druska” – neįtikinamai nerealus scenarijus, apskritas nulis logikos, lengvai iššifruojamos situacijos ir įspūdinga kaskadinė akrobatika, adrenalino nestokojantys veiksmo momentai, pasiutusiai greitas tempas be jokių stabdžių ir nuostabi Jolie. Angelina Jolie. Kam to užtenka, pirmyn į kino sales.

Ir gal pašokime?

Šiame filme gros madinga, jautviška, progresyvi muzika, o išvaizdūs lyg atvirukai berniukai ir žavingos mergytės seksualiai ir gracingai judins kūnus pagal stulbinamą choreografiją. Maždaug tą patį rodė du filmai, o trečioje serijoje idealiai surepetuoti grupiniai šokiai išsilaisvins į trečiąją dimensiją ir kompensuos žvaigždingojo Channingo Tatumo netektį. Skirtingų tautybių ir socialinių sluoksnių jaunuoliai susibendraus visiems suprantama internacionaline šokių kalba. Tai viskas, ką turite žinoti apie “Šokį hiphopo ritmu 3D”.

Tvarkaraštis

Rugpjūčio 6 d.

“Tempk jį čia!”

“Druska”

“Katės ir šunys 2: kačių kerštas”

Rugpjūčio 13 d.

“Nesunaikinami”

“Burtininko mokinys”

“Mama ir duktė”

Rugpjūčio 20 d.

“Mergina su drakono tatuiruote”

“Paskutinis oro valdovas: Ango legenda”

“Vampyrai užkniso juodai”

Rugpjūčio 27 d.

“Šokis hiphopo ritmu 3D”

“Marmadukas”

"Veido" archyvas

“Paskutinis oro valdovas”

Tarpinį pusmečio finišą duobėtoje 2010 m. trasoje Lietuvos kino rinkos dalyviai kirto su pakilia nuotaika ir ryškiomis ateities perspektyvomis.

Nepaisant milžiniškos konkurencijos su pasaulio futbolo čempionatu, birželis pagaliau užbaigė kino teatrų lankomumo kreivės kritimą žemyn.

Iš principo pirmojo pusmečio rezultatus turėtume vertinti gerai, nes bilietų pardavimas (1,34 mln. žiūrovų) ir surenkamos pajamos (17,67 mln. Lt) kol kas šiek tiek viršija 2009 m. to paties laikotarpio rodiklius (1,29 mln. žiūrovų ir 17,35 mln. Lt). Tačiau pasivyti pačių sėkmingiausių 2008 metų lygį bus labai sudėtinga, nes jau dabar atsilikimas siekia daugiau nei 1,4 mln. Lt ir beveik 250 tūkst. žiūrovų, o panašių į “Įsikūnijimą” ar “Ledynmetį 3″ masiškų filmų planuojamame repertuare nematyti.

Šiemet gražiausią netikėtumą nulipdė Timo Burtono išradingoji fantazija “Alisa Stebuklų šalyje”, kuri tvirtai įsitaisė trečioje vietoje su 1,31 mln. Lt pajamomis ir 93,8 tūkst. žiūrovų. Pasauliniu mastu ji tapo šeštuoju visų laikų filmu, perkopusiu stebuklingą milijardo JAV dolerių ribą.

Dešimtmetį gyvuojančios ir idėjiškai išsisėmusios animacinės komedijos “Šrekas” ketvirtoji dalis taip pat atliko jai suformuluotus uždavinius – vien per birželį išsitempė į pelkes 1,36 mln. Lt, per dvi liepos savaites priartėjo iki 1,5 mln. Lt ir iki vasaros pabaigos aplenks rekordiškiausią trečiąją dalį (1,56 mln. Lt). Pagal lankomumą “Ilgai ir laimingai” pralaimi “Šrekui Trečiajam” daugiau nei 57 tūkst. bilietų, bet ženklų atsilikimą kompensavo 3D antkainiais.

Trimatės apgaulės

Tuo tarpu vaidybiniame kine įsisiautėję procesai jau kelia nerimą: nemažai prodiuserių tradiciniais metodais nufilmuotus vaizdus ėmė tiesiog paprasčiausiai konvertuoti į 3D formatą ir pripaišyti animacinių efektų žiūrovo akims apgauti. Blogiausia, kad revoliucinis įrankis jau naudojamas nepavykusiems filmams gelbėti, mėginant netobulais, blankiais ir užtamsintais erdviniais efektais nukreipti dėmesį nuo scenaristų ir režisieriaus bėdų.

Mes jau matėme vieną tokį apsimetėlį “Titanų susidūrimas”, ir jam pavyko Lietuvoje išvilioti solidžius 502 tūkst. Lt, nors tokio žemo lygio niekalas nevertas net pusės šios sumos. JAV kino teatruose jau startavo kitas nelaimėlis “Paskutinis oro valdovas”, kurio pasispardymą su akiniais stebėsime rugpjūtį. 180 mln. dolerių kainavęs, dar 130 mln. dolerių reklamai paaukojęs ir paskutinę minutę 3D efektų prisilipdęs M.Nighto Shyamalano nuotykių filmas vaikams nusipelnė gniuždomai neigiamų recenzijų ir nuvylė žiūrovus, o tai baigėsi 40 mln. dolerių pajamomis per savaitgalį ir neatsipirkusiais finansiniais lūkesčiais.

Nuo sausio iki birželio mūsų repertuarus papildė 84 premjeros, bet ne visi nauji filmai suveikė pagal išankstines prognozes. Platintojai slapta tikėjosi, kad į milijono viduriuką pataikys “Robino Hudo” lankais išleistos strėlės, tačiau sero Ridley Scotto taktika papasakoti nuo vaikystės pažįstamo Šervudo girių didvyrio gladiatorišką priešistorę nepasiteisino tiek Lietuvoje, tiek kituose regionuose. Žmonės laukė visai kitokio stiliaus “Robino Hudo”.

Antrąjį milijoną buvo tikimasi suvilioti feministine romantine komedija “Seksas ir miestas 2″, nes pirmojo filmo finansiniai stebuklai, tęsinių mėgstamumas, moteriško kino populiarumas ir TV serialo personažių žinomumas sufleravo lengvai pagaunamą sėkmę. Tačiau scenarijaus nesklandumai ir neatleistinas bandymas parduoti į spalvingesnius popierėlius įvyniotas tas pačias idėjas atbaidė feministinę auditoriją. 510 tūkst. Lt yra puikus rezultatas, bet tik ne “Seksui ir miestui 2″, kuris atsiliko 12 tūkst. žiūrovių nuo prieš dvejus metus rodytos pirmosios serijos.

Draugiški platintojų karai

Lietuvos platintojų neakivaizdinėse lenktynėse pirmauja tie patys trys lyderiai, turintys sutartis su stambiausiomis Holivudo studijomis. Keturiems gigantams atstovaujančios “Forum Cinemas” reklamuojami 33 filmai 9 proc. padidino savo neabejotiną įtaką rinkoje iki 59 proc. (palyginti su 2009 m. pabaiga) ir kartu surinko 10,4 mln. Lt pajamų. Šiemet kompanija surengė 20 premjerų ir tik dvi iš jų (Peterio Jacksono drama “Numylėtieji kaulai” ir vaikų kažkodėl nesudominusi komedija “Auklė Makfi ir didysis sprogimas”) nepajėgė įveikti 100 tūkst. Lt misijos. Prie pergalingos kokybės labiausiai prisidėjo lietuviškai įgarsinta animacija ir 3D atrakcionai.

“Forum Cinemas” vis dar laukia pernykščio lyderio “20th Century Fox” solidesnio įnašo, nes tuščiais šoviniais pašaudę “Naktinis pasimatymas”, “A komanda” bei “Persis Džeksonas ir Olimpo dievai” nė su žiburiu neprilygsta filmams “Įsikūnijimas”, “Ledynmetis 3″, “Nuotakų karai”, “Marlis ir aš”.

Tiesa, spalį numatomas eilinio milijono šturmas su animaciniu galiūnu “Bjaurusis aš” (JAV kino teatruose animacinė komedija įspūdingai startavo susižerdama 72 mln. dolerių per pirmąją savaitę), o gruodį kompanija užtikrintai dominuos repertuare, išleisdama net keturis 3D filmus – “Tronas: palikimas”, “Narnijos kronikos 3″, “Guliverio kelionės” ir animacinę superherojų parodiją “Megamind”.

Antroje vietoje tradiciškai įsitvirtinę “ACME filmai” šiemet taip pat negali pasikliauti holivudiniu studijos “Sony” desantu ir silpnus žaidėjus (futuristinė “Elijaus knyga”, romantiškas niekalas “Tai kur, po velnių, tie Morganai?”) privalo keisti tarptautinėse kino mugėse įsigytais briliantais.

Nuotaika pragiedrėjo tik liepos pradžioje, kai masinės euforijos varomas “Užtemimas” mikliai siurbtelėjo pusę milijono ir konkuravo su karščiais. Vampyriška muilo opera simbolizuoja prognozuojamą pagyvėjimą, kurį jau rugpjūtį organizuos akrobatiškoji Angelina Jolie veiksmo trileryje “Druska”, o vėliau iniciatyvą perims lietuviams patikusių franšizių “Šokis hiphopo ritmu”, “Absoliutus blogis”, “Pjūklas” tęsiniai, lietuviškai kalbanti 3D animacija, daugumai pažįstamo “Facebook” ištakas apnuoginantis Davido Fincherio “Socialinis tinklas”. Desertui dar šiemet laukiama “Tado Blindos” invazijos, kuri gali nusikelti ir į 2011 m. pradžią.

O “Garsų pasaulio įrašai” lieka ištikimi kokybės taktikai, dirba vien tik su “Warner Bros.” filmais ir neišlaidauja deryboms su nepriklausomais prodiuseriais. Kompanija dar nesulaukė tokių stebuklų, kaip pernykščiai hitai “Jis sako “Taip!” ir “Pagirios Las Vegase”, bet trys iš septynių jų premjerų driokstelėjo po pusę milijono (“Seksas ir miestas 2″ ir “Titanų susidūrimas” teoriškai pretendavo į gausesnes sumas). Kompensuoti palyginti nedidelį 800 tūkst. Lt atsilikimą nuo “ACME filmų” jiems padės pusę finalinio skrydžio atliksiantis “Haris Poteris”, kuriam atsargiai prognozuojamas milijonas.

Bet prieš tai norisi palinkėti kuo palankesnio vėjo netinkamu lietuvišku pavadinimu “Pradžia” išleidžiamam Christopherio Nolano šedevrui su kiekvienu nauju vaidmeniu tobulėjančiu Leonardo DiCaprio, neįsivaizduojamai efektingais vizualiniais piruetais, Rubiko kubo galvosūkiui prilygstančia nenuspėjamo siužeto dėlione. Beprotiškai originaliame filme jaučiama Michaelo Manno trilerių, bondianos serijų, kultinės “Matricos” įtaka, bet išradingasis režisierius mąstytojas siekia pasiglemžti žiūrovo dėmesį 2,5 valandoms ir užkrauti galvas neišnarpliojamomis teorijomis apie sapnų realijas, minčių vagystes bei idėjų implantaciją. Šis neeilinis kūrinys vertas bent pusės lietuviško milijono. Mes taip pat galime palaikyti Ch.Nolaną ir parodyti, kad tokių filmų galėtų būti daugiau. Ne vieną kartą per metus.

Mažos didelės ambicijos

Įdomūs procesai vyksta konkuruojant mažiesiems platintojams, kuriems lieka 11 proc. rinkos pyrago. Atrodo, kad tai tik nedidelis kąsnis, bet pernai gruodį trys milžinai buvo palikę nepilnus 2 proc. trupinių.

Bene ryškiausiai pasižymėjo ambicingieji rinkos naujokai “Incognito Films”, užaugę leidyklos “Obuolys” dirvoje. Jie vis pataiko surengti premjeras nepalankiausiomis datomis (knygų mugė, štilis po “Kino pavasario”, Joninės, Lietuvos vardadienio ilgasis savaitgalis), bet vis tiek sugeba išlaviruoti netgi sąlyginai silpnesnius filmus (pvz., “Brangusis Džonai” yra viena prastesnių švedo Lasse Halstromo dovanėlių) su išradingu reklaminiu palaikymu. Wernerio Herzogo “Blogajam policininkui” ir dailiąją lytį žavėjusiam “Doriano Grėjaus portretui” nedaug pritrūko iki 100 tūkst. Lt, bet štai romantinė biografinė drama “Coco prieš Chanel” su neužmirštamąja “Amelija” Audrey Tautou užfiksavo tikrą sensaciją – net metus į Lietuvą vėlavęs ir kitų platintojų nesudominęs filmas išsiuvinėjo 212 tūkst. Lt.

Dar geriau sekėsi “Įsikūnijimo” ritmu nufilmuotam muzikiniam atrakcionui “Gatvės šokiai”, kuriame įspūdingi 3D efektai užglaistė banalaus siužeto nelygumus. Per 300 tūkst. Lt prisišokęs filmas galėjo pasirodyti geriau, jei ne žiūrovus iš miestų išvilioję karštymetis ir salių konkurencija su lietuviškai dubliuota animacija.

Kol kas “Incognito Films” sekasi ir jie rengiasi paleisti Sylvesterio Stallone’s nostalgiškąjį veiksmo turbotrilerį “Nesunaikinami”, kuriame šaudysis nuo vaizdajuosčių eros prisimenami pensininkai stipruoliai.

Pasaulio futbolo čempionate favoritėmis laikytos ir geriausius žaidėjus turėjusios Europos šalių rinktinės po gėdingų pralaimėjimų išvažiavo namo. Panašios tendencijos šią vasarą išryškėjo ir komercinio kino repertuaro aikštelėse. Populiariausių aktorių kozirius išmetusios Holivudo studijos patyrė netikėtus ir skambius fiasko. Jų neišgelbėjo sudėtingiems filmavimo darbams dosniai atseikėti pinigai ir rinkodaros vilionėms išleistos papildomos dešimtys milijonų.

TV serialą atnaujinusio veiksmo trilerio “A komanda”, romantinės komedijos “Ponas ir ponia gangsteriai”, nuotykių epo “Persijos princas”, šeimyninės komedijos “Marmadukas” ir romantinio veiksmo trilerio “Kaip diena ir naktis” finansinės nesėkmės dar kartą įrodė, kad šimtais milijonų dolerių skaičiuojami įspūdingi biudžetai negarantuoja galutinės pergalės. Vilčių nepateisinusiems išliaupsintiems hitams nosis dažnai nušluosto gerokai mažiau kainavę ir reklaminių ditirambų negiedoję filmai, kurie tyliai užsitarnauja auditorijos simpatijas, bent trigubai viršija gamybai paaukotas sąnaudas ir maloniai nustebina fantastiško pardavimo nesitikėjusius užsakovus.

"Veido" archyvas

“A komanda”

Karatistai šėlsta

Karštą bulvę iškasę prodiuseriai tuoj pat skuba naudotis palankia situacija ir išsunkti visus įmanomus pinigus iš žiūrovų. Tokiais tikslais vienas po kito kepami nebūtinai reikalingi tęsiniai, kuriuos kasdien tobulėjančios šiuolaikinės technologijos pagardina trimačiais efektais. Vos tik kažkokio filmo mechanizmas suveikia, iš karto Holivudo studijų strategai pakeičia labiausiai sugedusius sraigtelius ir uždega žalią šviesą antrai ar trečiai serijai su solidesnėmis investicijomis.

Ką tik laimė nusišypsojo neplanuotai sublizgėjusiai šeimyninei veiksmo dramai “Karatė vaikis” su nepavargstančiu kungfu veteranu Jackie Chanu ir garsaus aktoriaus Willo Smitho sūnumi Jadenu. Birželio 11 d. startavęs 1984 m. kultinio filmo perdirbinys neišsigando galingiau reklamuotų milžinų konkurencijos ir užtikrintai išspardė užpakalius žiūrovų nepajėgusiems sudominti “A komandos” vyrukams. Vos 40 mln. JAV dolerių kainavęs legionieriaus iš Norvegijos Haraldo Zwarto kūrinys vien tik JAV kino teatruose surinko 135 mln. JAV dolerių, o kur dar kitos šalys?
Nenuostabu, kad rugsėjo 3 d., kai “Karatė vaikis” išeis į pasimatymą su Lietuvos žiūrovais, užjūryje jau bus rašomas jo tęsinio scenarijus.

Tęsiniai iš reikalo

Visi ženklai rodo, kad netrukus sulauksime žinių apie dar vieną “Sekso ir miesto” seriją, kol pagrindinės aktorės neprarado prekinės išvaizdos. 100 mln. JAV dolerių biudžetu įkainota feministinė romantinė komedija buvo sužeista ypač nepalankiomis recenzijomis ir JAV kino teatruose pardavė gerokai mažiau bilietų nei planavo, bet neįvykdytus planus namuose kompensavo puikiomis atostogomis Europos ir Azijos šalyse, uždirbusiomis 172 mln. JAV dolerius. Filmas jau atsipirko ir skaičiuoja pelną, tad investuotojams neturėtų sukelti abejonių.

"Veido" archyvas

“Seksas ir miestas 2″

Akivaizdu, kad logiško tęsinio sulauks ir pajamingiausias visų laikų filmas “Įsikūnijimas” (Pandoros planeta praturtėjo 2,73 mlrd. JAV dolerių), kurio viso pasaulio žiūrovai lauks puoselėdami milžiniškus lūkesčius, o Jamesas Cameronas garantuotai gaus tokį biudžetą, kokio tik panorės. Jis vienintelis žino, kaip titaniškas išlaidas paversti rekordiniu uždarbiu. Priešingos nuotaikos toli ieškoti nereikia – 200 mln. JAV dolerių smėliu išpilstęs “Persijos princas” JAV teritorijoje buvo nokautuotas  liūdinančiu 86 mln. JAV dolerių pardavimu ir subjurusią nuotaiką tik dalinai pasitaisė per vizitus užsienyje (226 mln. JAV dolerių pajamos visame pasaulyje), tačiau kad atsipirktų, jam trūksta bent 90 mln. JAV dolerių.

Du viename

Pastaruoju metu stebime naują holivudinio pasipelnymo taktiką. Pirmiausia magiškosios “Poteriados” strategai nusprendė rašytojos Joanne K.Rowling pastarosios knygos “Haris Poteris ir mirties relikvijos” ekranizaciją perskelti į du atskirus filmus ir dar pasikinkyti 3D šluotą. Oficialiai teigiama, kad scenaristams nepavyko sutalpinti visos medžiagos į tradicinės trukmės reginį. Tačiau nereikia būti dideliais gudročiais, kad išgliaudytume tikrąją protingo sprendimo priežastį – tai pinigai. 2009 m. burtažodžius sėkmingai sukalbėjusi fantazija “Haris Poteris ir Netikras princas” kainavo 250 mln. JAV dolerių, o prisipildė beveik keturis kartus didesnę sumą – 934 mln. JAV dolerių. Dabar gi septintoji serija bus pagaminta už tą patį biudžetą, bet du filmai driokstels 2 mlrd. JAV dolerių.

Fenomenalaus populiarumo sulaukusio “Saulėlydžio” apsukrūs prodiuseriai taip pat sparčiai dirba vadovaudamiesi patarle “melžk karvę, kol ji pieno duoda”. 2008 m. rudenį iltinius dantis suleidęs pirmasis filmas kainavo nerizikingus 37 mln. JAV dolerių ir išlydėjo saulę į naktį su 393 mln. JAV doleriais, kuriuos beveik lygiomis dalimis sunešė JAV ir likusio pasaulio paaugliai. Lygiai po metų sušvitusios “Jaunaties” gamyba pabrango iki 50 mln. JAV dolerių (labiausiai dėl aktorių honorarų ir specialųjų efektų gausos), o pajamos sensacingai pakilo net iki 710 mln. JAV dolerių. Trečiajai daliai užgimti pakako pusmečio ir 70 mln. JAV dolerių biudžeto, bet su “Užtemimu” jau tikimasi įstoti į milijardierių būrį. 2011 m. jau planuojama “Švintanti aušra” tikrai išsiplės į dvi serijas, nors knygos apimtis to visai nereikalauja. Kodėl gi nepriklausoma studija “Summit” turėtų atsisakyti pagundos nufilmuoti daugiau medžiagos su aktorių trijule neviršydama 100 mln. JAV dolerių biudžeto, o “Saulėlydžio” gerbėjus apmokestinti du kartus?

"Veido" archyvas

“Saulėlydis”

Kita vertus, žurnalų viršeliuose nutiražuoti veidai ir per visus kanalus linksniuojami vardai tikrai ne visuomet užtikrina studijoms ramų gyvenimą. Antai broliai Andy ir Larry Wachowskiai nustebino pasaulį trilogija “Matrica” (pirmoji serija kainavo vos 63 mln. JAV dolerius, o prikaupė 464 mln. JAV dolerių), bet daugiau nieko ypatingo nesugeba padaryti ir tik prodiusuoja televizijos eteriui tinkamus niekalus (40 mln. JAV dolerių supjaustęs “Nindzė žudikas” prisilašino 61 mln. dolerių visame pasaulyje ir mojavo kardu nuostolingai). Tačiau didžiausia ambicingų brolių bėda vadinasi “Speed Racer”. Paslaptimis apipinti filmavimo darbai Berlyne išpilstė į kiaurus bakus 120 mln. JAV dolerių, garantuota sėkme įtikėję “Warner Bros.” rinkodaros protai investavo dar 80 mln. JAV dolerių į reklamą, o animuotos lenktynės aplink pasaulį kirto finišo liniją su niekingais 94 mln. JAV dolerių.

Ką reiškia žiūrovų smūgis šlapiu skuduru per veidą, įsitikino ir rusų kino maestro Nikita Michalkovas. Jis šešerius metus lipdė ambicingąjį karinį epą “Saulės nualinti: pasipriešinimas”, kuris galėjo kainuoti per 70 mln. JAV dolerių. Bet ryški didybės manija, bičiulystė su Vladimiru Putinu ir prastas įvaizdis viską nubraukė vos per tris dienas.

Brangiausias visų laikų rusiškas filmas per premjerinį savaitgalį kino teatruose šaudėsi ir sprogdinosi tuščiose salėse. 3,7 mln. JAV dolerių pajamos – toli gražu ne tokie skaičiai, kokių laukė Nikita. “Saulės nualinti: pasipriešinimas” galutinai sužlugo surinkęs 7,2 mln. JAV dolerių Rusijoje, sulaukęs blogų atsiliepimų ir nulinio susidomėjimo Kanų festivalio mugėje. Tai yra aukščiausio lygio katastrofa.

Išbandymų vasara

Daugiausiai repertuaro bombų sprogsta vasarą, nes per keturių mėnesių sezoną nuo gegužės iki rugpjūčio žiūrovų teismui atsiduoda brangiausiai kainavę superfilmai, tačiau ne visiems pavyksta susikalbėti su paprastais žmonėmis. Bet kokio filmo sėkmė labiausiai priklauso nuo publikos opinijos, reklamos gausumo ir šalutinių veiksnių (pvz., pasaulio futbolo čempionatas, olimpinės žaidynės, prastas aktoriaus įvaizdis), nuviliojančių klientus į kitas pramogas.

Didžiosios studijos nujaučia, kai laiko rankose tiksinčią bombą, todėl iki paskutinės minutės delsia rodyti rizikingus filmus viską griaunančiai spaudai ir mėgina apsisaugoti nuo negatyvių atsiliepimų. Kiekvieno būsimojo hito šeimininkai dažniausiai negaili pinigų reklamai (išlaidos siekia nuo 20 iki 100 mln. JAV dolerių, kurie neįtraukiami į biudžetą).

Geras žodis turi aukso vertę. Tuo įsitikino 2009 m. rugsėjį po didžiojo vasaros šurmulio tyliai išleistas eksperimentinis siaubo trileris “Paranormalus aktyvumas”. Jo statiškas veiksmas vyksta naktį viename kambaryje, jame nėra nė vieno žinomo aktoriaus, jis kainavo kuklius 15 tūkst. JAV dolerių ir dvejus metus gulėjo stalčiuje niekam nereikalingas. Bet kuklusis nežinomasis sukėlė baisingai ažiotažinę sensaciją – vien Amerikoje bilietų pardavimas peršoko 107 mln. JAV dolerių ir dar 85 mln. JAV dolerių pridėjo išsigandę užsieniečiai.

Idėją ir gilią mintį turintys filmai dažnai susiduria su sunkumais, nes tūlas žiūrovas tingi kine galvoti. Animacinė komedija “Žaislų istorija 3″ stipriai rizikavo atidariusi apdulkėjusias dėžes su nepamirštais legendiniais žaislais. Net 200 mln. JAV dolerių kainavęs ir šedevrui prilygstantis nuostabusis tęsinys pataikė į dešimtuką ir sužaidė per nostalgiškus prisiminimus bei žiūrovų emocijas. 110 mln. JAV dolerių per premjerinį savaitgalį – tai visų laikų holivudinis rekordas. Liepos viduryje filmas su kaupu atpirks milžiniškas sąnaudas, o pridėjus užsienio šalyse pagal instrukcijas surinktas pajamas galės realiai pretenduoti į milijardierių būrį. Jam šiandien priklauso tik šeši filmai: “Įsikūnijimas”, “Titanikas”, “Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas”, “Karibų piratai: numirėlio skrynia”, “Alisa stebuklų šalyje” ir “Tamsos riteris”.

"Veido" archyvas

“Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas”

"Veido" archyvas

Krepšinis, futbolas, boksas, regbis nuolat braunasi į kino ekranus, bet sportinės tematikos filmams dažniausiai pritrūksta idėjos, kad sudomintų plačiąją visuomenę.

Ritmingais vuvuzelų garsais dūzgiantis pasaulio futbolo čempionatas iš kino teatrų pasigrobė vyrus. Taigi per adrenalino mėnesį bilietų pardavimo madas Lietuvos kino rinkoje diktuos dviejų milijonų užsimaniusio “Šreko” išsiilgę vaikai bei “Sekso ir miesto” gundymais išauklėtos moterys.

Keisčiausia, kad 100 mln. JAV dolerių žaismingam šaudymo ir gaudymo atrakcionui “A komanda” išleidusi Holivudo studija “20th Century Fox” nepagalvojo apie palankesnę dieną vyrų draugijai įdomaus filmo premjerai. Nuo futbolą transliuojančių televizorių jų neatplėšė net galingai reklamai paaukoti 40 mln. JAV dol.

Iš esmės šiomis dienomis tik mažumą sudomintų net pats geriausias filmas apie futbolą. Žymiausi režisieriai retkarčiais prisimena pasaulio visuomenę masinančią temą ir į jos sukūrį įpina kur kas svaresnes gyvenimiškas bėdas. Tobulai sukalti sportiniai filmai dažniausiai demonstruoja jėgą kino festivalių arenose ir nepasikuklina užsikabinti aukščiausios prabos medalių, tačiau komerciniuose repertuaruose išskysta ir pasiduoda pačiomis pirmomis minutėmis.

O Lietuvoje žiūrovų simpatijų filmams, susijusiems su įvairiausiomis sporto šakomis, absoliučiai nesijaučia. Mūsų platintojai mėgino išspardyti abejingumo sienelę, bet vis tiek nesurinkdavo planuotų pajamų ir nupirktus aukščiausios lygos dokumentinius filmus (“Maradona pagal Kusturicą”, “Tysonas”, “Gyvenimo žaidimas”) išleisdavo tik DVD formatu. Šiandien jie neskuba domėtis filmais apie sportą, net kai šedevrinė drama “Imtynininkas” su fantastiškai suvaidinusiu Mickey Rourke’u nedovanotinai pardavė vos 3 tūkst. bilietų. Teoriškai atrodo, kad per televizijas dažnai transliuojamos imtynės traukia lietuvius, tačiau jie vis tiek lieka abejingi, kai Venecijos “Auksiniu liūtu” apdovanotas rimtas filmas kvestionuoja nematomas emocijas ringe ir sportininkų kančias gyvenime.

Amerikietiškasis futbolas

Dar masiškiau lietuviai ignoruoja filmus apie amerikietiškąjį futbolą. Užjūryje beprotiškai populiarios sporto šakos varžybas čia tik atsitiktinai parodo kabelinės televizijos ir niekas normaliai net nežino gladiatoriškų taisyklių.

XXI amžiaus pradžioje platintojai dar mėgino užsiimti edukacine veikla ir į repertuarą stūmė svetimkūnius filmus, tikėdamiesi suvilioti žiūrovus garsiomis pavardėmis ir skambiais pavadinimais. Tačiau Oliverio Stone’o sportinių užkulisių drama “Šiuolaikiniai gladiatoriai” amerikietiškojo futbolo varžybose pardavė tik 3,4 tūkst. bilietų už varganus 25 tūkst. Lt. Žaidėjų motyvacinį pasirengimą su treneriu Denzeliu Washingtonu fiksuojantis “Būk kaip titanas” taip pat patyrė apgailėtiną fiasko ir užsidarė sulaukęs vos 750 žiūrovų, o patyrusio trenerio Denniso Quaido bandymas pramušti gynybą su “Naujoku” vėl baigėsi bergždžiai (614 žiūrovų) ir patvirtino aiškią atmetimo tendenciją.

Po to eksperimentai baigėsi ir akivaizdžius kultūrinius skirtumus įvertinusios Holivudo studijos nustojo siūlyti periodiškai gaminamas biografines dramas apie mums negirdėtas sporto įžymybes (2006 m. “Nenugalimasis” su Marku Wahlbergu apie baro padavėją, tapusį profesionaliu futbolininku) ar žaismingas sportines komedijas (“Atsarginiai” su Keanu Reevesu ir Gene’u Hackmanu, “Atsarginių suolelio šildytojai” ir “Ilgiausias jardas” su Adamu Sandleriu).

Vienintelį malonų netikėtumą iškrėtė gal tik romantinė komedija “Planas tėčiui” su galiūnu Dwayne’u Johnsonu apie amerikietiškojo futbolo žvaigždūną, kuris sužinojo apie aštuonerių metų nesantuokinę dukrelę ir pakeitė donžuanišką gyvenimo būdą. Fantastiški filmo rezultatai (36 tūkst. bilietų ir 410 tūkst. Lt pajamos) nustebino net puikiai lietuvių žiūrovų skonį žinančius ekspertus, bet šiuo konkrečiu atveju tikriausiai suveikė amerikietiškąjį futbolą užgožusios šeimyninių vertybių bei tėvų ir vaikų santykių temos.

Jei vis dar turite abejonių, kodėl Lietuvą aplenkė aktorei Sandrai Bullock “Oskarą” garantavusi drama “Tamsioje pusėje”, tai atsakymas faktiškai aiškus – amerikietiškasis futbolas. Režisierius Johnas Lee Hankockas išleidinėjo į aikštelę tą nelaimėlį “Naujoką”, tad studija “Warner Bros.” net nesivargino siųsti išankstinei peržiūrai amerikiečių kritikų išgirtos dramos. Savanaudiškų tikslų turinti moteris pasiaukojančiai užaugina traumuotą beraštį apkūnų juodaodį benamį, o jis įveikia gyvenimo negandas, tampa talentingu žaidėju ir patenka į profesionalų komandą per kasmetės naujokų biržos pirmajį turą. “Oskaro” premija ir pagrindinės aktorės S.Bullock populiarumas pridėtų kažkiek pliusų, bet mūsų mentalitetui svetima sporto šaka ir afroamerikiečių dejonės vis tiek užkirstų kelią iki bilietų kasų.

Visiškai kitokioje situacijoje buvo atsidūrusi “Mergina, verta milijono”, kurią mūsų platintojai išdrįso įtraukti į repertuarą tik po to, kai Clinto Eastwoodo filmas gavo septynias nominacijas. Apdairiai prieš pat 2005 m. “Oskarų” teikimo ceremoniją išleistas graudulingas filmas apie bokso trenerio ir ambicingos sportininkės santykius šalia ringo pasinaudojo apdovanojimų lavina, tačiau patyrė nokdauną įveikęs vos 110 tūkst. Lt. Legendinis režisierius neatitrūko nuo sporto ir pratęsė kontraktą su bičiuliu Morganu Freemanu, bet jų pasiūlyta emociškai stipri drama “Nenugalimas” Lietuvoje sudomino perpus mažiau žmonių (4,3 tūkst. parduotų bilietų), ėjusių į pasimatymą su “Mergina, verta milijono”. Pietų Afrikos prezidento Nelsono Mandelos žygdarbis keičiant susikaldžiusios šalies veidą, afrikietiškos realijos ir regbio intrigos neleido filmui ilgiau konkuruoti su Holivudo desantu.

Įvartis, kuriuo niekas nepatikėjo

Televizijų reitingai sufleruoja elitinio futbolo paklausą, tačiau jos nesijaučia kino aikštelėse. Kol kas negalėtume įvardyti nė vieno filmo apie futbolo universalumą, kuris įsimintų lietuviams. Gudri romantinė komedija “Spirk kaip Beckhamas” intrigavo kultūriniais nesusipratimais į Angliją imigravusių indų bendruomenėje, futbolo kamuolį spardančiomis merginomis ir sparčiai kylančia naujoke Keira Knightley. Tačiau 2003 m. pavasarį Lietuvos ekranuose trumpam pasivaidenęs filmas sudomino vos 1,5 tūkst. žiūrovų ir atvėsino platintojų lūkesčius.

Prieš pat 2006 m. pasaulio futbolo čempionatą FIFA paskelbė įdomius planus bendradarbiauti su kino prodiuseriais ir sukurti trilogiją apie nerealios svajonės išsipildymą. Pagal sumanymą pirmasis filmas turėjo pasakoti apie iš Pietų Amerikos kilusį neturtintą vaikiną, pasirašiusį kontraktą su Anglijos komanda. Po sėkmingo sezono antrajame filme talentingąjį žaidėją sumanė perpirkti galingasis Madrido “Realas”, o trečiojoje serijoje patirties su žvaigždėmis pasisėmęs jaunuolis patenka į savo šalies rinktinę ir veda ją pergalingu tempu per pasaulio futbolo čempionatą.

Ambicingas planas sugriuvo net nenuaidėjus pirmajam švilpukui. Apgailėtina neįdomaus filmo kokybė atbaidė žiūrovus jau po pirmosios įvadinės dalies, kuri 2005 m. rudenį buvo rodoma Lietuvoje ir išstenėjo vos 3 tūkst. bilietų.
Labai gaila, kad žiūrovus nuvylęs “Įvartis” privertė nepasitikėti filmais apie futbolą. Būtent ši abejingumo banga stipriai pakenkė solidžiai britų biografinei dramai “Prakeiktieji United” pagal “Oskaro” premijos laureato Peterio Morgano scenarijų apie mažai kam girdėtą talentingą, charizmatišką, bet nenuolaidžiaujantį ir despotišką anglų trenerį Brianą Cloughą. Trečiosios lygos nevykėlius stebuklingai atvedęs iki aukščiausios prabos medalių, šis specialistas 1974 m. pradėjo treniruoti pačią nekenčiamiausią ir čempionišką “Leeds United”. Jis išdrįso įdiegti žiūrovams labiau priimtiną džentelmeniškesnį žaidimo stilių ir įsivėlė į konfliktus su vyresniais žaidėjais. 2009 m. virtuoziškai suvaidintas, kritikų palaimintas ir be futbolo žvaigždūnų apsiėjęs filmas neįtikėtinai sėkmingai gastroliavo per kino festivalius Toronte, Osle, Atėnuose, bet į komercinį repertuarą prasimušė tik Didžiojoje Britanijoje ir keliais išskirtiniais seansais JAV. Svarbiausių futbolo šalių sirgaliai jį pamatė tik iš DVD diskų arba televizorių.

Neblėstanti viltis su svajonių komanda

O kaipgi krepšinis draugauja su kinu, paklausite jūs? Padoraus filmo apie mūsų antrąją religiją taip pat kol kas nėra. 1994 m. Sandanso kino festivalio publikos simpatijų prizu apdovanotas dokumentinis filmas “Hoop Dreams” lietuviškų ekranų nepasiekė, nes jis buvo orientuotas į specifinę ir ribotą auditoriją. Tikra istorija apie dviejų juodaodžių čikagiečių neišsipildžiusias svajones ir perniek nuėjusias milžiniškas pastangas užaugti profesionalaus krepšinio žvaigždėmis tikriausiai nebūtų sudominusi net mūsų televizijos žiūrovų.

O lietuviško krepšinio reputaciją kine stengsis šlovinti Amerikos lietuvio Mariaus Markevičiaus sumanytas dokumentinis filmas “Kita svajonių komanda”, jautriai prisimenantis 1992 m. Barselonos olimpiadoje pirmą kartą Lietuvos trispalvę iškėlusią mūsų svajonių rinktinę. Joje nepamirštamų emocijų laikais žaidė ir bronzos medalius iškovojo Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Artūras Karnišovas, kiti didvyriai. Nekantriai laukiamo filmo premjera numatoma šį rudenį ir tikriausiai šturmuos prestižinius kino festivalius. Žinant M.Markevičiaus reputaciją ir kitus nuveiktus darbus, galima rimtai svajoti, kad į “Kitą svajonių komandą” atkreips dėmesį 2011 m. Sandanso kino festivalis.

"Veido" archyvas

Lietuvos kino rodytojai neužsako detalių rinkos tyrimų, bet akylai stebi savo žiūrovus, žino jų svajingiausius norus, prisitaiko prie masinių pageidavimų receptų ir tik retais atvejais paleidžia vadeles ir pasuka į eksperimentus.

Pagrindinę kino teatrų auditoriją mūsų šalyje sudaro 15–35 metų žmonės, kurių apsilankymu ir grindžiama kino verslo sėkmė. Būtent jiems prisivilioti nutaikyta gausiausia importinių premjerų porcija, dar pagardinta populiariausiais aktoriais.

Lietuvoje galioja nerašyta taisyklė, kad bent vieną ar du pačius svarbiausius filmus privaloma pamatyti visoms amžiaus grupėms ir prie jų pasidėti paukščiuką. Pernai ažiotažiniais gigantais užaugo “Įsikūnijimas” ir “Ledynmetis 3″. Šiemet lyderio laurus pretenduoja nugvelbti “Šrekas. Ilgai ir laimingai”, bet jam dar reikės įrodyti favoritų stiprybę.

Viskas masėms

Atidžiau peržvelgus komercinį repertuarą išnyra trys pagrindinės tendencijos: visai šeimai skirti atrakcionai (lietuviškai dubliuotos animacinės komedijos tikrai užsuka bent kartą per mėnesį), stipriausiai anonsuojami trileriai, nuotykių epai, efektingos fantazijos, komedijos nuo Holivudo konvejerio (plačios įvairovės žiūralai apima visus bandos skonio aspektus nuo saldžios romantikos ir šaudyklinių gaudynių iki komiksinių pasiskraidymų ir siaubingų šiurpalų) ir specifiniai tęstiniai filmai laiko patikrintai konkretaus amžiaus auditorijai (kelerius metus reklamuojamos juostos “Haris Poteris”, “Saulėlydis”, “Šokis hiphopo ritmu”, “Seksas ir miestas” savaime privilioja gerbėjų ir dažniausiai kone per kelis savaitgalius surenka tiek, kiek reikia).

Į mažiau apkrautas ir laisvesnes datas repertuaro planuotojai įmeta rimtesnių ir intelektualesnių dramų ir festivalinio kino koncepciją atitinkančių nepriklausomų studijų kūrinių. Tačiau mąstančiam žiūrovui skirti filmai dažniausiai tampa kukliais rinkos statistais ir nepuoselėja didelių vilčių konkuruoti su banginiais. Tik ypatingomis progomis protingas kinas gauna šansą išsiveržti į priekį ir bent porą savaičių skleisti žinią apie save puikiais atsiliepimais. Sunkmečiu tokių filmų pasiūla Lietuvoje pastebimai sumažėjo, nes pagrindiniai platintojai nenori prisiimti rizikos ir perka finansinę sėkmę garantuojančią produkciją. Nepriklausomi kino teatrai “Pasaka” ir “Skalvija” kartais stengiasi paįvairinti savo repertuarus už įkandamą kainą įsigijamais europiniais filmais, bet dramų “Aš taip pat”, “Serafina”, “Smulkus nusikaltimas” rezultatai rodo, kad net palankiomis sąlygomis nesunku susiorganizuoti nuostolį. Labiau pasiteisino “Kino pavasario” išpopuliarintų favoritų “Rugpjūčio šventė” ir “Pasaulis yra didelis” įtraukimas į komercinį repertuarą ir pakartojimas.

Vaikiškos staigmenos

Lietuviško repertuaro išskirtinumas – milžiniškas susidomėjimais vaikiškais filmais. Tik mūsų krašte įmanomi magiški stebuklai, kai daugiausiai pajamų kasmet surenka animacinės komedijos. Dėdės iš Holivudo stebisi stulbinamais rezultatais, o mes jau matome tradiciją, kaip “Ledynmetis”, “Šrekas” ar koks jų bičiulis ateina ir susišluoja kalną pinigų. Taip nutinka todėl, kad į animacines komedijas ateina vaikai, kurie atsiveda į kiną mamą ir tėtį. Gausus būrys tėvų ignoruoja kitus filmus ir žvejoja repertuare pavadinimus iš savo atžalų pageidavimų sąrašo.

Kino centro “Forum Cinemas” rinkodaros vadovo Dainiaus Beržinio duomenimis, bent pusė į lietuviškai kalbančių animacinių komedijų išperkamų bilietų yra vaikiški. Tarkime, į nepalankias išankstines prognozes paneigusį nuotykį “Kaip prisijaukinti slibiną” buvo nupirkta apie 60 proc. vaikiškų bilietų, nes vaikai netikėtai lengvai susidraugavo su drakonais ir vikingais. O birželio pirmą savaitgalį pradėtas rodyti “Šreko” paskutinis skyrius “Ilgai ir laimingai” pastebimiau domino vyresnius žiūrovus, nes vaikai sudarė tik apie 40 proc. auditorijos.

Tik Lietuvos kino rinkos pirmūnui “Įsikūnijimui” jau ketvirtą milijoną draugiškai krauna visų amžiaus grupių žiūrovai. Tikriausiai būtų sunku sutikti žmogų, kuris nebūtų matęs Jameso Camerono trimačio mėlynojo šedevro arba nieko negirdėjęs apie šį neįprastą filmą.

Sijonuoti viliotiniai

Ištikimiausia auditorija po vaikų yra moterys, kurias vienija begalinis noras žiūrėti tas pačias blizgučiais tviskančias istorijas apie meilę, vyrus, vedybas, šeimą, vaikus ir visokias santykių intrigas. Naujausiais duomenimis, atvirai feministinės romantinės komedijos “Seksas ir miestas 2″ seansuose vyrai buvo tik atsitiktiniai svečiai. Kino centruose “Forum Cinemas” filmą užpuolė net 95 proc. merginų ir moterų nuo 16 iki 45 metų amžiaus. Jų neatbaidė visiškai prasti atsiliepimai ir fiasko diagnozavusios recenzijos, bet po peržiūrų socialiniuose tinkluose pasklidusios nuomonės greitai pristabdė bekylančias pajamas ir eliminavo tradiciją rinktis tą pačią pramogą su kitomis draugėmis.

Saldžios romantinės komedijos iš serijos “chick flick” šturmuoja repertuarą ištisus metus. “Jis – ne tau”, “Valentino diena”, “Piršlybos”, “Nuotakų karai” – tai yra tas pats “Seksas ir miestas”, tik kitaip pavadintas ir viliojantis jaunesnėmis aktorėmis. Šių vienodų filmų auditorija kaskart išlieka maždaug ta pati ir šiek tiek keičiasi tik priklausomai nuo dalyvaujančių pavardžių žinomumo ir reklamos efektyvumo. Originalesnė ir ašaringesnė istorija, tokia kaip “P.S. Myliu tave”, parduoda daugiau bilietų. Moterims kol kas tai patinka, jos į pasimatymus dar savo vyriškius pasikviečia.

Vyriški žaidimai

Amerikoje jau pasklido pavojaus ženklai, kad vyriškoji auditorijos dalis svaresnį prioritetą teikia kompiuteriniams žaidimams ir interneto pramogoms, kurios rezga rimtą konkurenciją kinui. Rinkos dalyviai nebelaiko vyrų tiksline socialine grupe. Mūsų krašte įprasta, kad kino teatre lankosi moterys, kurios gali ateiti su vyru, draugu ar draugių kompanija. O vyrai retai užsuka su bičiuliais ir dažniau asistuoja moterims, nes joms patinka tam tikri filmai ir jos nori leisti laisvalaikį kine. “Forum Cinemas” kasose dažnai fiksuojamas maždaug toks pardavimo pasidalijimas: 60 proc. ir daugiau bilietų įsigyja moterys, 40 proc. ir mažiau – vyrai.

Platintojai mieliau planuoja berniukiškas pramogas su šaudynėmis, gaudynėmis ir lenktynėmis. Buki “Greiti ir įsiutę” vilioja Lietuvos jaunimą, nes čia vis stipriau populiarėja gatvės lenktynės, nelegalūs pasivažinėjimai ir “dragai” aikštelėse. “Šokio hiphopo ritmu” ir jo klonų periodiškos atakos įrodinėja, kad esame rimta šokėjų tauta. Sensacingos “Pagirios Las Vegase” atskleidė dar vieną nišą: įvairaus amžiaus bičiuliai rinkosi į kiną pasijuokti iš alkoholizuotų nuotykių prieš vedybas. Jeigu filmas peržengia vienos auditorijos ribas, pasidaro aktualus ne tik jauniems, bet ir vyresniems, tada jo pajamos akimirksniu šoka per 500 tūkst. Lt.

Šią vasarą berniukiškas atrakcijas dalys netradiciškai sušukuotų keturių aktorių šou “A komanda”, kuris pasaulio futbolo čempionato dienomis lengviausiai vilios žaidimais žaliojoje vejoje nesidominčias moteris. Šiek tiek vėliau bus pradėta rodyti baimės faktoriaus medžioklė ateivių planetoje “Grobuonys” ir Tomo Cruise’o duetas su Cameron Diaz romantiškame nuotykių trileryje “Kaip diena ir naktis”, kai po futbolo vyrai spės išsiilgti kino pramogų.

Vis dėlto keista, kad likus dviem mėnesiams iki adrenalininio veiksmo trilerio “Nurašytieji” premjeros nė vienas Lietuvos platintojas nesuskubo sudaryti sandorio dėl Sylvesterio Stallone’s idėjos sukviesti į tarnybą legendinių herojų būrį. Visiems aišku, kad Dolphas Lundgrenas, Jasonas Stathamas, Jetas Li, Mickey Rourke’as, Bruce’as Willisas, Arnoldas Schwarzeneggeris įsipainios į tiesmukišką šaudynių siužetą. Tačiau tokie vardai garantuoja pajamas, nes retas vyras atsispirs retai galimybei vienoje vietoje pamatyti vaikystės kino didvyrius.

Yra vietos senukams

Pensinio amžiaus žmonės taip pat neabejingi kinui, bet jie dažniausiai gaudo specifinius filmus arba seansus su nuolaidomis. “Forum Cinemas Vingis” specialių akcijų neskelbia ir tik sumažina bilietų kainą iki 10 Lt, bet pastebi vyresnių žiūrovų susibūrimus darbo dienomis į pigesnius rytinius ir dieninius seansus. Per pastaruosius mėnesius senjorai aktyviau domėjosi Nikitos Michalkovo kariniu epu “Saulės nualinti: pasipriešinimas” ir lietuviškais filmais. “Nuodėmės užkalbėjimas”, “Vilniaus getas”, “Duburys” kai kuriomis dienomis sulaukdavo pagirtinai daug mirusiais vadinamų seansų žiūrovų. Tomo Donelos drama “Atsisveikinimas” taip pat sulaukė pastebimesnio pensininkų dėmesio.

Kino platinimo kompanija “ACME” dar šiandien prisimena romantinės komedijos “Likimo ironija 2″ visus maloniai nustebinusį fantastiškos sėkmės receptą, kad rusiško filmo pajamas lyg ant mielių augino nostalgiškų prisiminimų genami vyresni žiūrovai, kurie jau buvo primiršę kelią į kino sales.

Tarpusavyje konkuruojantys kino teatrai “Skalvija” ir “Pasaka” normalią kainą mokančiam žiūrovui nepalankiu laiku skelbia seansus senjorams. Šią iniciatyvą pradėjusi “Skalvija” tęsia tradicijas, nes garbaus amžiaus kinomanai filmus žiūri už simbolinę 2 Lt kainą. Tai reiškia, kad kino teatras neturi galimybių rodyti naujausių filmų ir verčiasi neužmirštomis senienomis.

“Pasaka” kviečiasi senjorus kiekvieną antradienį ir už šiek tiek didesnę 5 Lt kainą pasiūlo ne tik naujesnių filmų, bet ir puodelį karštos arbatos. Kino teatro personalas pastebi, kad šiuos seansus renkasi lojalūs klientai, kurie dažnai į kompaniją pasikviečia draugus ir taip platina žinią.

Jimas Carrey, Leonardas DiCaprio ir Danielis Radcliffe’as – aktoriai, sugebantys į kino sales pritraukti šimtus tūkstančių lietuvių.

"Veido" archyvas

Dėl pamėgtų aktorių žiūrovai to paties filmo eina į kino teatrus žiūrėti po kelis kartus

Kiekvieno komercinio filmo sėkmė siejama su jame vaidinančiais aktoriais, kurie išpuoselėtu vardu ir žurnaluose nutiražuotu veidu geba atvesdinti žiūrovą prie bilietų kasų. Šis magiškas veiksnys turi reikšmingos įtakos net festivaliniam nepriklausomam kinui, nes pačių garsiausių meistrų idėjomis investuotojai patiki tik išstudijavę plakatinių berniukų ir mergaičių sąrašus.

Visiems žinomas vardas iš anksto garantuoja mažiausiai dešimtis tūkstančių žiūrovų ir šimtus tūkstančių litų pajamų.

Produktyviausieji

"Veido" archyvas

Sprendžiant iš pastarųjų trejų metų rezultatų, lietuviai ypač palankiai vertina klouniškų grimasų meistrą Jimą Carrey. Pas mus jis demonstruoja pavydėtiną produktyvumą – 14 filmų ir 4,1 mln. Lt pajamos. Kas galėjo pagalvoti, kad JAV kino teatruose lūkesčių nepateisinusi ir investicijų nesugrąžinusi komedija “Jis sako “Taip!” Lietuvoje pateks į 2009 m. pirmūnų trejetą, bus parduota už neįtikimą 1,27 mln. Lt sumą ir genialiai apgaus 94 tūkst. žiūrovų? Nuo kultinės komedijos “Aš, kitas aš ir Irena” ir “Kaip Grinčas Kalėdas vogė” laikų J.Carrey lietuviškas pajėgumas su mažomis arthauzinėmis išimtimis balansuoja tarp 30–60 tūkst. parduotų bilietų. 10 metų išlaikyti labai aukštą rezultatą pavyksta ne kiekvienam Holivudo galiūnui.

"Veido" archyvas

Kitas aktorius, plačių galimybių spektrą spinduliuojantis Robertas Downey jaunesnysis Lietuvoje titaniškai iškilo per gana trumpą trejų metų laikotarpį. Virtuoziško vaidmens viename geriausių XXI a. kriminalinių detektyvų “Zodiakas” lietuviai nesuprato (7,1 tūkst. bilietų), bet komiksinis veiksmo trileris “Geležinis žmogus” sudėliojo jau 27,3 tūkst. žmonių konstruktorių, o nutrūktgalviška karinių trilerių parodija “Griaustinis tropikuose” smagiai kvatoti siūlė 19,4 tūkst. tautiečių. Platintojus ir rodytojus maloniai nustebino madingai nutapytas detektyvo “Šerloko Holmso” portretas, kurį apžiūrėjo 43 tūkst. lietuvių. Aktoriaus populiarumas automatiškai persidavė “Geležinio žmogaus” tęsiniui, pretenduojančiam surinkti per 200 tūkst. Lt.

Toks keturių filmų iš eilės produktyvumas turėtų džiuginti visus, nes “Pagirių Las Vegase” režisieriaus Toddo Phillipso naujoji vulgarių nuotykių komedija ir gresiantis antrasis pasimatymas su Šerloku Holmsu iškels kruopščiai vaidmenis besirenkančio R.Downey jaunesniojo kartelę dar aukščiau.

Stabiliausieji

"Veido" archyvas

Lankomumu iki šiol nepralenkto megahito “Titaniko” suteiktu populiarumo kreditu sumaniai naudojasi ir Leonardo DiCaprio. Jis dirba tik su elitiniais režisieriais (Martinu Scorsese, Samu Mendesu, Ridley Scottu, Edwardu Zwicku) ir su pastaraisiais devyniais filmais Lietuvoje vidutiniškai renka po 210 tūkst. Lt. Svarbiausia, kad stipriais vaidmenimis lepinantis aktorius nepraranda gerbėjų auditorijos: 1998 m. špagomis mojavusį “Žmogų su geležine kauke” stebėjo 27 tūkst. žiūrovų, o šiemet mistinių “Kuždesių salos” paslapčių šnabždėjimo klausėsi 28 tūkst. žmonių. Panašaus lygio pardavimą privalo užfiksuoti ir paslaptingiausia vasaros sezono smegenų mankštelė “Pradžia” apie sapnus, mintis, pasąmonę, idėjų vagystes ir nerealius prabudimus.

"Veido" archyvas

Bradas Pittas tautiečiams taip pat neatsibosta. Geltonosios spaudos puslapiuose dažnai pašiepiamas ir į skandalus brukamas aktorius atsigriebia įtaigiais pasirodymais. Kaip tik dabar jis mėgaujasi geriausiais laikais. Per vienus metus nuo 2008 m. spalio iki 2009 m. rugpjūčio pamatėme tris absoliučiai skirtingus filmus (“Perskaityk ir sudegink”, “Keista Bendžamino Batono istorija” ir “Negarbingi šunsnukiai”) ir visi jie apyligiai suviliojo po 32 tūkst. žmones. Štai ką reiškia B.Pitto aura, kuri sklaido abejones rimtą dilemą sprendžiantiems platintojams – dar palaukti ar pirkti Terrence’o Malicko kelerius metus klijuojamą įslaptintą fantaziją “Gyvybės medis”?

Patikimo veikėjo reputaciją Lietuvoje susikrovė tikriausiai visus įmanomus žanrus išmėginęs ir romantinėse komedijose spartietiškai atsiskleidęs Gerardas Butleris. Lietuviai jį mėgsta dainuojantį “Operos fantomo” arijas (24 tūkst. žiūrovų), atletiškai kovojantį vyriškame istoriniame epe “300″ (53 tūkst. žiūrovų) ir gudriai prisipažįstantį meilę bei makaronus kabinantį “PS. Myliu Tave” (36 tūkst. žiūrovų), “Bjauri tiesa” (40 tūkst. žiūrovų), “Pagausiu savo “eks” (23 tūkst. žiūrovų). Paradoksalu, bet šis aktorius vos su aštuoniais filmais surinko 2,6 mln. Lt, ko negalėjo garantuoti, pavyzdžiui, Robertas De Niro su 20 vidutiniško lygio darbelių ir Adamas Sandleris su 13 vienodų pasimaivymo komedijų.

"Veido" archyvas

Rinkos dalyviai galėtų drąsiau rinktis europietiškus filmus su žaviąja prancūzaite Audrey Tautou, kuri nuo “Amelijos iš Monmartro” (35 tūkst. žiūrovų) laikų išlaiko romantiškos viliokės aurą su daug sunkiau parduodamais specifiniais kūriniais. Pavasario repertuare išsiuvinėta biografinė drama “Coco prieš Chanel” vėlavo į Lietuvą beveik metus, buvo lengvai prieinama nelegaliuose interneto serveriuose ir maloniai nustebino filmo perspektyvomis netikėjusius verslininkus (15 tūkst. žiūrovų). Kad ir kaip būtų keista, įvairiai vertinamo kūrinio likimą nusprendė žiūrovės moterys, kurias madingoji tema užkabino aktualumu.

Banguojančio populiarumo

"Veido" archyvas

Gan atsargiai reikėtų vertinti darbštuolio Nicolo Cage’o pajėgumą Lietuvoje, svyruojantį ypač hiperboliniu spektru. Artėjančią vasarą įvertinsime dar du naujus jo darbus “Burtininko mokinys” ir “Kick-Ass”, kurie vėl taikysis į kardinaliai skirtingus žiūrovų srautus ir priartės prie čempioniško premjerų kiekio. Atrodo, kad N.Cage’o formulė geriausiai suveikia Jerry Bruckheimerio prodiusuojamuose pramoginiuose atrakcionuose, – kuo kvailesnis filmas, tuo daugiau bilietų į jį parduodama. 2004 ir 2007 m. iššifruoti du nuotykių trileriai “Kodas L.O.B.I.A.I” padidino susidomėjusiųjų auditoriją nuo 20 iki 55 tūkst. (tai absoliutus aktoriaus rekordas Lietuvoje). Tarp jų ir po to išleisti rimtesni pabūklai (“Pasaulinis prekybos centras”, “Karo dievas”, “Suvokimas”) turėjo tenkintis 15 tūkst. žiūrovų dėmesiu. O svarbiausius rudens festivalius aplankęs “Blogas policininkas”, kuriame B.Cage’as sublizgėjo vienu geriausių pasirodymų, sudomino palyginti mažai lietuvių – tik 6,4 tūkst.

Prie stipriai banguojančio populiarumo aktorių derėtų priskirti ir Lietuvos rinkos čempioną Bruce’ą Willisą (23 filmai). Jis pritraukė platintojams daugiau nei 3,2 mln. Lt pajamų, bet aruodą gausiausiai papildė keli labiausiai vykę darbai (“Svetimas kūnas”, “Suvilioti nepažįstamąjį”), o dauguma kitų eksperimentų – maišyti žanrus ir bandyti save komedijose – sunkiai krapštė centus. Geriausiais laikais B.Willisas sušaukdavo į sales net 50 tūkst. minią (“Armagedonas”), o šiandien jo galimybių ribos palankiausiu atveju svyruoja ties 20 tūkst. parduotų bilietų. Geresni rezultatai išimties tvarka įmanomi tik “Kietam riešutėliui”.

"Veido" archyvas

O štai Johnny Deppas lyg magnetas traukia merginas ir moteris, kurios eina į kiną vien dėl patinkančio gražaus aktoriaus. Ypač šis aktorius sublizgėjo trilogijoje “Karibų piratai” (182 tūkst. žiūrovų) ir trimis dimensijomis susapnuotoje fantazijoje “Alisa Stebuklų šalyje” (90 tūkst. žiūrovų). Tiesa, negalima nepaminėti ir to, kad būta filmų su J.Deppu, kurie Lietuvoje nesudomino ir 20 tūkst. žiūrovų.

Tuo tarpu susidomėjimo George’u Clooney skalė labai skirtinga ir priklauso nuo kūrinio rimtumo: “Oušeno” trilogijos serijos smaginasi, o apdovanojimų verti šedevriukai (“Maiklo Kleitono sukurta tiesa”, “Viskas ore!”) vos suduria galą su galu. Panašaus liūdno likimo sulaukė ir intelektuali karinė komedija “Vyrai, kurie spokso į ožkas”, kurią norėjo pamatyti vos 6,4 tūkst. žiūrovų.

Amerikos žiūrovų numylėtinė Sandra Bullock gavo nelabai pelnytą “Oskarą”, bet Lietuvoje jos duomenis apibrėžia tik romantinė komedija “Piršlybos” (28 tūkst.). Platintojai be ceremonijų išmetė iš repertuaro “Auksinę avietę” nuskynusią komediją “Viskas apie Styvą” ir dėl suprantamų priežasčių atsisakė rodyti išliaupsintąją dramą “Nematomoji pusė”, kurioje susipina du Lietuvai nepalankūs veiksniai – amerikietiškasis futbolas ir juodaodžiai herojai.

Odos spalva, kaip, beje, kitokios seksualinės orientacijos ir kai kurių tautybių (žydų) ypatumai, drastiškai nukerpa lankomumą netolerantiškoje Lietuvoje. Denzelis Washingtonas daug filmuojasi finansiškai patraukliuose trileriuose, tačiau soliniai pasirodymai lyg užkerėti mūsų orbitoje sustoja ties 150 tūkst. Lt pajamomis. Vieninteliam Willui Smithui pavyksta pasipriešinti išankstiniam nusistatymui. 2003–2007 m. jis stabiliai balansavo ties 10–13 tūkst. žiūrovų riba, bet “Aš esu legenda” ir “Hankokas” padidino aktoriaus potencialą net iki 62 tūkst. bilietų. Teigiami pokyčiai ir paskelbtos naujienos apie veiksmo trilerio “Pašėlę vyrukai” bei fantastinės komedijos “Vyrai juodais drabužiais” trečiųjų serijų gamybą leis platintojams jaustis užtikrinčiau, planuojant repertuarą.

"Veido" archyvas

O, tarkim, liepą numatyta veiksmo komedijos “Kaip diena ir naktis” premjera apgaubta abejonių debesies, nes kol kas neaišku, kaip tauta reaguos į saldžios Holivudo porelės Tomo Cruise’o ir Cameron Diaz antrąjį bandymą sužavėti žiūrovus. 2002 m. drama “Vanilinis dangus” pardavė 30 tūkst. bilietų. Po to T.Cruise’o soliniai pasirodymai nuo 17 tūkst.(“Įspėjantis pranešimas”) mostelėjo iki 36 tūkst. (“Paskutinis samurajus”), skaudžiai krito žemyn iki 9 tūkst. (“Nakties įkaitas”), vėl šovė su 31 tūkst. (“Pasaulių karas”) ir netikėtai sumažėjo iki pavojingų 16 tūkst. (“Neįmanoma misija 3″). Pastarasis skaičius signalizuoja didžiausią nerimą, nes 2000 m. veiksmo trileris “Neįmanoma misija 2″ mėgavosi karališku 61 tūkst. lietuvių priėmimu.

Na, o C.Diaz lietuviams patinka, kai klaidžioja neįpareigojančiuose romantiniuose meilės labirintuose (“Pametę galvas Las Vegase” pasimatymui suviliojo 46 tūkst. lietuvių). Bet vos tik C.Diaz mėgina pabėgioti, pasimušti ir pašaudyti, bilietų pardavimas neperšoka nė 10 tūkst. (“Grėsmingieji Čarlio angelai”).

Nauji veidai

Iš esmės šiandien pakanka vieno teisingas natas grojančio superfilmo, kad taptum žinomas ir mėgstamas Lietuvoje. Praėjusį pavasarį niekas dar nemokėjo tarti australo Samo Worthingtono pavardės, bet štai mėlynasis “Įsikūnijimas” (jau 223 tūkst. parduotų bilietų) ilgam delegavo aktorių į aukščiausiąją lygą. Tiesa, svaiginamai įsiplieskusi karjera Holivude priklausys nuo tolesnių vaidmenų pasirinkimo.

O, tarkime, įsimylėję balandėliai Robertas Pattisonas ir Kristen Stewart superžvaigždėmis užaugo faktiškai per vieną naktį po fenomenalaus “Saulėlydžio”, išprovokavusio sveiko proto ribas jau peržengiančią vampyromaniją. Rašytojos Stephenie Meyer romanų užliūliuotos paauglės ir vyresnio amžiaus merginos mielai perka net knygas apie filmavimo užkulisius ir fiktyvias abiejų aktorių biografijas. “Jaunaties” auditorija per vienus metus pdidėjo bene trigubai, iki 59 tūkst. parduotų bilietų, tai galima įsivaizduoti, kas dėsis Lietuvoje per “Užtemimo” premjerinį savaitgalį.

"Veido" archyvas

Įdomu, kaip toliau susiklostys ir Danielio Radcliffe’o karjera ir kokius kalnus jis sugebės nuversti be magiškųjų Hario Poterio akinių. Tik “Azkabano kaliniui” pritrūko kelių bilietų iki 50 tūkst. Visos kitos “poteriados” dalys užbūrė daugiau nei po 60 tūkst. žiūrovų, o 2007 m. “Fenikso brolija” nepasikuklino įsiteikti 73 tūkst. gerbėjų. 10 metų Hariui Poteriui atsidavęs Danielis po dvigubos “Mirties relikvijų” porcijos (finalinė J.K.Rowling knyga bus komerciškai padalyta į du filmus, kad numelžtų daugiau ištikimiausių gerbėjų) pagaliau pradės solinę karjerą kitokio stiliaus filmuose.

Tikriausiai ne vienas lietuvis mėgstamiausiu aktoriumi tyliai įvardys R.De Niro, bet tą pačią akimirką patikslins, kad Holivudo veteranas per pastaruosius vienuolika metų nieko doro nenuveikė. Kultiniais filmais “Įsiutęs bulius”, “Taksistas”, “Baimės iškyšulys”, “Geri draugužiai” reputaciją užsitarnavęs Bobas nuo 2000-ųjų rinkosi abejotinas komercines vidutinybes dėl solidaus honoraro ir prarado savo bičiulio M.Scorsese’s pasitikėjimą. Jis dažnai lankosi Lietuvos kino ekranuose (nuo 1995 m. – 20 filmų), nes platintojai vis dar nepraranda vilties, kad R.De Niro vardas padės parduoti bilietus. Bet viltis pateisino tik komedijos “Paskutinis jaunikio išbandymas” (40 tūkst. žiūrovų) bei nuotykių fantazija “Žvaigždžių dulkės” (30 tūkst. žiūrovų).

Lietuviški magnetai

Vis dažniau komerciniame repertuare reiškiasi Lietuvos pramogų pasaulio žinomybės. Anksčiau nacionalinio kino lankomumą labiausiai diktavo literatūriniai kūriniai (“Dievų miškas”, “Nuodėmės užkalbėjimas”) ir režisierių pavardės (Algimantas Puipa, Jonas Vaitkus), bet vis dažniau pastebima tendencija, kad bilietų pardavimą gali paveikti aktoriai. Šioje sferoje stipriausiai dominuoja vyrai. Andriaus Mamontovo muzika ir vaidyba “Nereikalingus žmones” ištempė iki 50 tūkst. auditorijos. Nemaža jos dalis ateis pažiūrėti ir subtiliais bei išradingais plakatais anonsuojamos Mario Martinsono romantinės dramedijos “Amaya”, kuri 2009 m. rudenį buvo filmuojama Honkonge.

"Veido" archyvas

Etatinis televizijos komikas ir teatralas Vytautas Šapranauskas pasitikrino neišmatuojamas galimybes kine. Animacinėje Holivudo komedijoje “Garfildas 2″ vien tik žongliruodamas balsu jis padovanojo smagų lietuviško humoro seansą 109 tūkst. žmonių. Lietuvos kino rinkos milžinas “Ledynmentis 3″ (232 tūkst.) arčiausiai prislinko prie rekordinio “Titaniko” lankomumo, o žiūrovai masiškai pirko bilietus po du tris kartus dėl V.Šapranausko šou.

Režisierius Emilis Vėlyvis pirmasis suprato ir pasikvietė publikos mylimą aktorių į lietuvišką veiksmo komediją “Zero 2″. Sprendimas pasiteisino ir privertė juoktis 72 tūkst. auditoriją, nors V.Šapranausko pasirodymo laiką teko trumpinti dėl filmavimo įkarštyje patirtos traumos.

Pagrindiniu vaidmeniu virtuoziškai atsiskleidė Ramūnas Rudokas, kuriam jau seniai reikėjo iškeisti televizijos projektus į kiną.

Baigiantis šiai savaitei, gegužės 28 d. sostinėje, Ūkio banko Teatro arenoje, trečią kartą bus įteikti Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimai “Sidabrinė gervė 2010″. Kino profesionalų komisija, vadovaujama Europos kino akademijos narės dr. Gražinos Arlickaitės, įvertino filmus, sukurtus nuo praėjusių metų gegužės 1 d. iki šių metų gegužės.

Šiemet buvo pateikti penki pilnametražiai, devyni trumpametražiai, vienuolika dokumentinių, keturi animaciniai, septyni TV filmai ir penki studentų darbai. Jau paskelbti “Sidabrinės gervės 2010″ nominantų trejetukai. Dėl geriausio metų pilnametražio filmo vardo varžysis filmai “Zero 2″ (rež. Emilis Vėlyvis), “Atsisveikinimas” (rež. Tomas Donela) ir “Eurazijos aborigenas” (rež. Šarūnas Bartas). “Sidabrinės gervės” apdovanojimais siekiama įvertinti lietuviško kino kūrėjus ir paskatinti žiūrovus juo domėtis.