Vasaros pradžioje platintojams, rodytojams ir prodiuseriams teks konkuruoti ne tik su atostogų nuotaikomis bei saulės pagundomis, bet ir su Europos futbolo čempionatu.

Per svarbiausias futbolo varžybas dauguma vyrų liks namie įmerkę akis į televizorių. Vis dėlto kino teatrai vilios karštomis premjeromis, kurios tikrai gali nustumti Jo Didenybę Futbolą. Džiugu, kad prie didžiųjų ir laukiamiausių filmų puikuosis ypatingas lietuviškas reginys, skirtas aistringiausiems krepšinio gerbėjams.
Asmeninėmis lėšomis finansuotas dokumentinis filmas “Mes už… Lietuvą!” sieks pagerinti Arūnui Mateliui priklausantį žanro lankomumo rekordą (“Prieš parskrendant į Žemę” pardavė 22,1 tūkst. bilietų). Publikos simpatijomis apgaubtas “Madagaskaras 3″ gastroliuos 2 mln. Lt link, o Tomo Cruise’o autoritetas, populiarumas ir atsidavimas vaidmeniui kartu su neišblėsusia nostalgija devintojo dešimtmečio roko klasikos dainoms ragins išbandyti miuziklą “Roko amžius”.

Mūsų komandos portretas
Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė į pirmąją treniruočių stovyklą šiemet bus palydėta filmu “Mes už… Lietuvą!”. Pasirengimą mūsų šalyje vykusiam Europos krepšinio čempionatui ir lemiamas varžybas paslapčia stebėjo dvi kameros. Vertingą idėją įgyvendinęs režisierius Andrius Lekavičius ir du jo prodiuseriai per daug nesigyrė apie intriguojančius sumanymus, tad niekas, be Krepšinio federacijos vadovų, vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros ir žaidėjų, nežinojo apie naujo dokumentinio filmo gimimą. “Mes už… Lietuvą!” – tai kapitono Roberto Javtoko įgarsinamas rinktinės šūkis, įkvepiantis atiduoti visas jėgas per treniruotes ir aikštelėje.
Daug unikalios medžiagos sukaupusiems kūrėjams išėjo ne čempionato metraštis, bet atviras, emocingas ir žaismingas rinktinės portretas. Režisierius pasistengė išnaudoti dokumentikos žanrui būdingus pasakojimo metodus ir įmantriai eksperimentuoti kamerų galimybėmis. Viską pastebinčios akys žvalgėsi ant atsarginių suolelio, po krepšiais, persirengimo kambaryje, susirinkimų salėje, gydytojų priimamajame, autobuse, treniruočių salėse, ant lėktuvo sparno ir t.t. Nufilmuotų kadrų gausa leido nesilaikyti “kalbančių galvų” formato ir nuplėšti paslapties šydą, kad rinktinės gerbėjai išgirstų vyriausiojo trenerio motyvacines kalbas, artimiau susipažintų su žaidėjais, pamatytų komandos ritualus ir pagaliau suprastų, ką reiškia kovoti už Lietuvą.
Gyviausiai ir originaliausiai filmas atrodo, kada operatoriams pavyksta išgauti savotišką “aš čia esu” efektą, kai energingai judanti kamera suteikia žiūrovui iliuziją, kad jis bėga krosą su vyrais, atlieka kitus fizinius pratimus ar laukia keitimo tarp atsarginių…

Trys kraujo lašai ant sniego
Jie kartu šaukia žiūrovus į “Saulėlydį” ir vampyriškus tęsinius. Kol dar laukiame “Brėkštančios aušros” finalo, Kristen Stewart ir Robertas Pattisonas surengs vasarišką savarankišką dvikovą. Gausesnio susidomėjimo sulauks gladiatoriška pasaka “Snieguolė ir medžiotojas”. Pribloškiančių vaizdų, neribotos vaizduotės kompiuterinių efektų ir įspūdingų batalijų filme žvaigždingos komandos aktoriams beveik nieko nereikia daryti. Jie tik atlieka režisūros srityje debiutuojančio Ruperto Sanderso užduotis ir įsilieja į magišką kino spektaklį pagal visiems žinomą brolių Grimmų veikalą “Snieguolė ir septyni nykštukai”.
Pradžia, intriga, obuolio mįslė ir finalas nieko neturėtų nustebinti, bet lengvai nuspėjamą siužetą režisierius gudriai paslepia po vizualių stebuklų ir spalvų simbolizmo lavina: galingai pikta ragana čia skrajoja juodomis varnomis, o užnuodyta strėle pakirstas baltas elnias išsiskraido drugeliais. K.Stewart neišvengiamai brutali dvikova su Charlize Theron tikrai neprimena vaikiškų pasakų. Didžiajam ekranui skirtas reginys, aišku, netempia iki “Gladiatoriaus” ir “Žiedų valdovo”, bet pažeria nemažai intrigos.
Tuoj po 65-ojo Kanų festivalio finišo lietuvišką repertuarą užpildys iš anksto nupirkti oficialios programos filmai. Katės maiše sindromas šį kartą turėtų pasiteisinti, nes lietuvių kilmės kanadietis Davidas Cronenbergas yra savotiškas kokybės garantas, kol iš jo filmų platintojai nelaukia aukso kalnų. Kino meistrų elitui priklausantis režisierius pagrindinį vaidmenį patikėjo R.Pattisonui, kuriam tai bus galimybė pakilti į aukštesnę lygą ir rimčiau pasirodyti ne vien paaugliško amžiaus mergaitėms.
Klaustrofobiniame trileryje “Kosmopolis” D.Cronenbergas grąžina sielai artimiausius publikos užbūrimo instrumentus – seksą, aistrą, maištą, beprotybę, stilizuotą smurtą. Niujorką niokojančios finansų apokalipsės fone jaunas milijardierius sėda į limuziną ir važiuoja… kirptis į kitame Manhatano salos gale esantį mėgstamiausią grožio saloną. Pakeliui jo laukia geismingi pasimatymai su įvairiais keistuoliais, žinia apie išgaravusius turtus ir gandai apie atsidūrimą samdomų žudikų taikinyje. 24 valandos automobilyje bus kupinos nenuspėjamų pavojų.
Ne mažiau, tik jau visiškai kitokių pavojų suspaudė mokslinės fantastikos ir siaubo trileris “Prometėjas”. TV serialo “Dingę” guru Damono Lindelofo parašytas “Prometėjas” nugabens į atokią planetą, kurioje kadaise gyveno Žemę aplankiusių svečių civilizacija ir paliko įrodymų apie egzistenciją. Gyvybės šaknų ieškoti išskridę astronautai archeologai atrado daug šiurpesnių dalykų. Nesunku nuspėti, kad kruopščiai suplanuota misija įstrigs kraupiuose spąstuose.

Animacijos mūšis
Tiesiai nuo Kanų festivalio raudonojo kilimo – į Lietuvos žmonių glėbius. Afrikoje pasiklydusių gyvūnų cirkas atvyko į Prancūziją ir beprotiškomis gastrolėmis trumpina maršrutą iš Rivjeros Paryžiaus link. Kai į repertuarą įsibrauna lietuviškai dubliuota animacinė 3D magijos komedija “Madagaskaras 3″, tai daug klausimų nelieka. Čia viskas paprasta ir aišku, kad 90 minučių pralėks smagiai.
Juk 153,2 tūkst. bilietų pardavęs “Madagaskaras 2″ triukšmingai pataikė į lankomiausių animacijos žanro reginių trejetuką ir lietuviškais rezultatais pralaimėjo tik “Ledynmečiui 3″ bei “Simpsonų filmui”. Vienintelė įdomesnė intriga – ar Niujorko zoologijos sodo keliautojams, jų bičiuliams ir priešams iš tiesų užteks dviejų trijų savaičių iki ketvirtojo “Ledynmečio” įsiveržimo. Anksčiau platintojai strategavo premjerų datas, kad du dideli filmai nekonkuruotų, nes juos bet kokiu atveju lanko tie patys vaikai.
Į daug sudėtingesnę padėtį pateko daniškos animacijos šėlsmas “Barbaras Ronalas”, kuriam platintojai parinko visiškai netinkamą datą. Jie tikriausiai mėgins gelbėtis skirdami filmą pilnametystės sulaukusių paauglių ir suaugusiųjų auditorijai, bet šioje amžiaus grupėje tik mažuma domisi animacija. Vaikams bus draudžiama žiūrėti į menkai apsirengusias moteris glamžantį ir priešus vikingus žiauriai mušantį nepraustaburnį keikūną. Netipiškai originalus, bet lietuviškam mentalitetui svetimas ir seksualiai angažuotas animacinis epas gali gelbėtis nebent iliuzijomis į “Žiedų valdovo” ar “Konano Barbaro” parodijas.

Tegyvuoja rokas
1987 m. Niujorko mažesniuose teatruose lėtai, bet užtikrintai išgarsėjusio miuziklo “Rock of Ages” autorius Chrisas D’Arenzio sumanė adaptuoti kūrinį kino magijos instrumentais. Šį kelią jau išbandė daugybė Brodvėjaus miuziklų, bet Lietuvoje jiems sekėsi nevienodai. “Mamma Mia!”, “Čikaga” ir “Operos fantomas” triumfavo, “Svajonių merginos” ir “Lakas plaukams” sunkiai kovojo su dėmesio stoka, o “Nuoma” ir “Prodiuseriai” net nepasiekė repertuarų.
Choreografo ir režisieriaus Adamo Shankmano “Roko amžius” plėtos panašią siužetinę liniją (netikėtą meilę įžiebia aistringos dainos), bet ažiotažą kaitins chameleoniškai pasikeitusio ir “Oskaro” nominacijai paraišką atiduodančio T.Cruise’o ugningu šou ir originaliai aranžuotais roko klasikos šedevriukais (“Def Leppard”, “Bon Jovi”, “Whitesnake”, “Scorpions”, “Guns N’ Roses”, “Poison” ir kiti). Juos atlieka žvaigždingas pagalbinių aktorių ansamblis ir nežinomų lyderių bei įsimylėjusių balandėlių duetas (Julianne Hough ir Diego Boneta). XX a. aštuntojo dešimtmečio nostalgija, svajonės apie šlovę, pirmosios meilės išbandymai, svaiginantis populiarumas, ugningos pirotechnikos efektai, aprangos retrostilius, ilgaplaukių mada, girgždančios gitaros, širdis virpinančios baladės ir uraganiškas rokenrolas.

Frankofoniški juokai
Jeigu nesusidomėsite tikrais įvykiais Lenkijos ir Ukrainos stadionuose net per lemiamų varžybų maratoną, tai dar vieną dozę sekso, išblėsusios romantikos ir neištikimybių teorijos šliūkštelės tipinė prancūziška komedija “Lošėjai”. Sausį debiutavęs Prancūzijos kino teatruose filmas smagiai pasipelnė iš įvairiausių organizacijų protestų dėl moterų negerbimo. “Artistas” Jeanas Dujardinas elegantiškai atsiėmė “Oskarą”, nusprendė šelmiškai atsipalaiduoti, nusimovė kelnes ir parodė visiems žiūrovams užpakalį.
Daug kalbanti ir provokuojančiais vaizdais intriguojanti komedija pasirinko šiais laikais madingą bendros idėjos siejamų trumpametražių istorijų formatą. Į N-16 auditoriją nusitaikiusiuose “Lošėjuose” šeši filmukai neturi itin konkrečių sąsajų. Juos sulieja tik tie patys aktorių veidai ir bendras sumanymas ironizuoti liguistai neištikimų vyrų svetimoteriavimą Paryžiuje ir, žinoma, Las Vegase. Geriausiai pavykusią dalį režisavo lietuviško kraujo turintis “Oskaro” premijos laureatas Michelis Hazanavichius.

Tvarkaraštis
Birželio 1 d.
“Mes už… Lietuvą!”
“Snieguolė ir medžiotojas”
“Bernvakaris Australijoje”

Birželio 8 d.
“Prometėjas”
“2 dienos Niujorke”

Birželio 15 d.
“Madagaskaras”
“Trys vėplos”

Birželio 22 d.
“Roko amžius”
“Barbaras Ronalas”

Birželio 29 d.
“Lošėjai”
“Kosmopolis”
“Magiškas Maikas”

Saulėtos gegužės linksmybės su supermenų olimpiada, ironiška diktatūra, stilinga vampyriada ir meksikietiško kalėjimo spartakiada.

Kalendorinis pavasaris lietuviškame repertuare baigsis šmaikščiai, nostalgiškai ir efektingai. Didžiausią paklausą spinduliuojantys žanrai turės bent po vieną atstovą. Žiūrovus linksmins, šokiruos ir stebins ateiviai, vampyrai, vikingai, vaiduokliai, superherojai, nėščios mamytės, žemiški stipruoliai ir tironiškiausius prezidentus parodijuojantis linksmuolis. Populiarieji aktoriai drąsiai kaitalios įvaizdį ir painiosis netikėčiausiose situacijose. Gegužės finansinių rezultatų kreives viltingai koreguos repertuare iškilsiantys trys keturi vienodo galingumo lyderiai.
Tuo pačiu metu Kanų festivalis parodys elitinių režisierių kūrinius, pristatys ryškiausius naujokus ir kvies patikrinti, kokius filmus žiūrėsime vasarą ir rudenį. Kanų mugėje debiutuos auksinių bilietų į oficialią programą negavusios dvi naujausios lietuviškos premjeros – Kristinos Buožytės “Aurora” ir Dovilės Gasiūnaitės “Narcizas”. Šio filmo vieninteliai proginiai seansai Vilniuje ir Kaune suplanuoti tik gegužės 10–11 d., o komerciniame repertuare trejus metus filmuotam kūriniui kol kas neatsirado vietos.
Tuoj po to geriausius metų lietuviškus filmus ir jų autorius pagerbs “Sidabrinės gervės”, atplasnosiančios į gegužės 13 d. renginį.

Be provokacijų ir improvizacijų
Ali G, Borato ir Bruno alter ego Sacha Baronas Cohenas ilgiau nei metus įmantriai reklamuoja Vadijos Respublikos amžinąjį prezidentą Aladiną, kurio pasirodymas “Oskaruose” prisijaukino, ko gero, daugiau viešumo ir apkalbų negu “Artistas”. Reikia pripažinti, kad aktorius ir scenaristas fantastiškai padirbėjo kurdamas gudraus politikos veikėjo asmenybę ir išgalvotą biografiją. Dar linksmesnius kuriozinius sąmojus jis beria socialiniuose tinkluose. Apgalvoti rinkodaros triukai skatina būtinai pamatyti pasaulio tironus ir valdovus pašiepiančią satyrinę komediją “Diktatorius”, tačiau milžiniški lūkesčiai jam gali pakenkti.
Svarbu žinoti, kad filmą kontroliavo pinigus investavusi Holivudo studija. Akivaizdu ir tai, kad niekas neleido panaudoti genialiausių S.B.Coheno triukų – radikalių improvizacijų, nesuplanuotų pokštų ir protingų provokacijų, išpopuliarinusių Kazachstano žurnalistą Boratą. Taigi “Diktatoriaus” humoras bus uždarytas į scenarijaus rėmus. Nepamatysime kažko panašaus į nerealų generolo Aladino šou su Kim Jong-Ilo pelenų pabarstymu ant raudono “Oskarų” kilimo.

Grynas vampyras
“Šiandien visi kuria filmus apie vampyrus, bet niekas jau neatrodo kaip tikras vampyras”, – ištarė Johnny Deppas, tada pasikvietė geriausią bičiulį Timą Burtoną ir investavo asmenines lėšas į ironišką gotikinę komediją “Nakties šešėliai”. Etatinis Karibų piratas geidė chameleoniškai pasikeisti, laikėsi griežtos dietos, kentėjo grimo procedūras ir įgyvendino savo svajonę. Dėl meilės ir pavydo nukentėjusio vampyro Barnabio įvaizdis intriguoja ir baugina. T.Burtonas visuomet sugeba garsius aktorius paversti neatpažįstamais monstriukais ir skatina atskleisti nematytus talentus.
Su finansiškai sėkminga “Alisa Stebuklų šalyje” išradingasis režisierius šoko tango pagal Holivudo studijos pučiamą dūdelę, o dabar paleido lakią fantaziją pagal pačiam patinkančias melodijas. “Nakties šešėlių” stilius bus artimesnis “Svyniui Todui” ir “Raiteliui be galvos”, o intelektualus humoras painiosis su šiurpiais siaubukais, lengvais pasmurtavimais ir raganiškais užkeikimais. Smagiausia, kad aistras ir emocijas čia valdys ne vienas J.Deppas, bet ir kiti spalvingus personažus įkūniję aktoriai. Pirmosios peržiūros jau paskleidė gerą gandą, kad Michelle Pfeiffer labai seniai nevaidino taip užburiančiai.

Visi viename
Lietuvos kinomanai neskuba susidraugauti su superherojais ir nešėlsta dėl spalvingų komiksų kaip amerikiečiai. Visais įmanomais skanėstais pagardintas ir pardavimo rekordus gerinti pasišovęs fantastinis veiksmo trileris “Keršytojai” mėgins įtikinti abejojančius ir neapsisprendusius žiūrovus. Režisieriaus Josso Whedono (jo siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” vis dar sukinėjasi repertuare) sumąstyta 3D komiksinė atrakcija siūlo viską, ko galėtų geisti supermenų kautynes mėgstantys žiūrovai.
Už vieno bilieto kainą dinamiškame vaizdo efektų reginyje pamatysite beveik visus stipriausius ir įsimintiniausius galiūnus: sarkastišką egoistą Geležinį žmogų, pykčio agresijos nesuvaldantį žaliąjį milžiną Halką, narsųjį kapitoną Ameriką, hamletiškas problemas kedenantį Torą, akrobatišką Juodąją našlę.
220 mln. JAV dolerių vertės filmas, be jokių abejonių, išlaiko pribloškiamo įspūdingumo testą, nes bataliniai mūšiai pagal Michaelo Bay’aus transformeriškas vizijas nenusileidžia pramoginio kino pirmūnams. Režisieriui pavyko išspręsti sudėtingiausią rebusą ir teisingai paskirstyti laiką kiekvienam superherojui pagal nuopelnus. Vis dėlto jis neįtikina, kodėl reikėjo tiek daug komiksinių serialų surišti į vieną didžiulį tęsinį, kuris išėjo per ilgas (beveik 2 val. 30 min.), nors ir nenuobodus.

Trys skirtingo pajėgumo vyrai
Po dešimties metų užmaršties grįžtantys “Vyrai juodais drabužiais 3″ tikisi, kad jų gerbėjai nepamiršo, ką režisierius Barry Sonnenfeldas rodė 1997 ir 2002 m. Privalu žinoti bent jau esmę, nes kai kurios tęstinės scenaristų idėjos nepasiduoda logiškiems paaiškinimams. Vykdomasis prodiuseris Stevenas Spielbergas neabejojo, kad stilingas, energingas ir gana linksmas ateivių gaudymo šou atspariai atmušinės bet kokią kritiką. Filmo tema groja nostalgijos natomis, “Titaniko” ir “Amerikietiško pyrago” paklausa įrodo, kad lietuviai mėgsta atsigręžti atgal.
Sugrįžimai į praeities laikotarpį paskatino scenaristus prisigalvoti smagių retro stiliaus pokštų. Ar jie skambės veiksmingai, priklausys nuo priklausomybės skystam holivudiniam humorui. Žiūrėti nebūtina, bet tikriausiai seniems įpročiams bus neįmanoma atsispirti.
2011 m. rudenį sveikinome “Profesionalus”, o dabar pasitinkame “Profą”. Nors galime ir nepasitikti. Bėk, šaudyk, daužyk ir niekam nesakyk stiliumi lekiantis kriminalinis veiksmo trileris nenustebins originaliomis idėjomis. Viskas jau matyta ir atkartota ankstesniuose Jasono Stathamo filmuose.
Daug labiau intriguoja skandalingojo Melo Gibsono prisikėlimas komiškame kriminaliniame trileryje “Sumautos atostogos Meksikoje”, kurį kino teatruose nuspręsta rodyti tik rinktinėse šalyse. Neapykantą pagrindiniam aktoriui liejantys amerikiečiai filmą pamatys per kabelines televizijas. Jeigu 1999 m. nepraleidote progos įvertinti vieno stipriausių M.Gibsono vaidmenų stilingame keršto trileryje “Sumokėti viską”, tai JAV ir Meksikos pasienyje įkliuvusio klouno nuotykiuose atrasite tęstinių panašumų, pažįstamų charakterio bruožų ir prisiminimuose gvildenamų užuominų.
Įgrūstas į meksikietišką kalėjimą amerikietis be menkiausios sąžinės maištauja prieš tokius pačius korumpuotus nusikaltėlius, gangsterio atsiųstus smogikus, vietinės mafijos bosus. Pašėlusiam ir brutaliam filmui tikrai prireiks stiprių nervų. Nuo vaikiškų akių būtų geriau nuslėpti.

Mamoms, tėčiams ir vaikučiams
Ko laukti iš filmo, kurio nekantriai laukia mamytės ir tėveliai? Puikaus finansinio rezultato! Pilna klišių ir trafaretų šeimyninė romantinė dramedija “Ko laukti, kai laukiesi” atsidarys su sėkmės garantija. Lietuviškais skaičiais tai reiškia mažiausiai 25 tūkst. parduotų bilietų. Ne grožinės literatūros patarimų knygą tuo pačiu pavadinimu perskaitę, šeimos pagausėjimo ir naujos gyvybės stebuklo laukiantys būsimieji tėvai norės pažiūrėti į save apykvailės komedijos veidrodyje. Žymių ir geidžiamų aktorių kolektyvas ištrins paskutines abejones dėl prasmingumo praleisti dvi valandas kine. Juokinantis, graudinantis ir provokuojantis filmas pasiūlys su nėštumu, laukimu, gimdymu, kūdikių priežiūra susijusių įvairiausių situacijų ir anekdotų. Tik iš tikrųjų tai patyrusios ir išgyvenusios poros galės pakomentuoti, kiek autentiškumo liko režisieriaus vizijoje. Bet kiek merginų panorės pastoti, kai pamatys Cameron Diaz su balionu pilve?
Dauguma lietuviškai dubliuotų animacinių nuotykių (“Loraksas”, “Piratai”) jau nusilpo ir Lietuvos kino rinka laukia išganingojo “Madagaskaro” atėjimo po pasaulinės premjeros Kanų festivalyje. Islandų animatorių patraukliai ir gražiai nupieštas “Legendinis vikingas Toras” privalės pademonstruoti savo galią per dvi savaites, nes po to jį negailestingai suvalgys liūtas, zebras, žirafa ir begemotė.

Niekaliukai
Kai visą mėnesį bus rodoma tiek daug savotiškai nepajudinamų filmų, tai labai lengva įžvelgti silpniausius ir pažeidžiamiausius.
Taigi mistinė detektyvinė fantazija “Varnas” nevykusiai kopijuoja Davido Fincherio kultinį trilerį “Septyni” ir naiviai bando įsivaizduoti, ką paskutiniais gyvenimo mėnesiais veikė legendinis rašytojas Edgaras Allanas Poe (miręs 1849 m. mistinėmis aplinkybėmis).
Ir dar vienas filmas, kurį galima pavadinti beviltiška nesąmone, – tai “Černobylio dienoraščiai”, kurio kūrėjai visai nusivažiavo ir kerštingais vaiduokliais pavertė… Černobylio atominės elektrinės sprogimo be žinios nublokštus žmones. Nesąžininga, baisu ir neskoninga.

Edvinas Pukšta

Mėnesio kalendorius
Gegužės 4 d.
“Keršytojai”
“Sumautos atostogos Meksikoje”
“Varnas”

Gegužės 11 d.
“Nakties šešėliai”
“Profas”

Gegužės 18 d.
“Diktatorius”
“Ko laukti, kai laukiesi”
“Legendinis vikingas Toras”

Gegužės 25 d.
“Vyrai juodais drabužiais 3″
“Tyla sniege”
“Černobylio dienoraščiai”

Vieni regi korupcijos vėžį, kiti tikisi, kad pavyks į Lietuvą susigrąžinti užsienio kino kūrėjus.

Praėjusią savaitę pasiektas vienas ministro Arūno Gelūno užsibrėžtų tikslų – Vyriausybė pritarė Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos steigimui. Toks centras formaliai pradės funkcionuoti nuo gegužės 1 dienos. Kabinetai Z.Sierakausko ir V.Kudirkos gatvių kampiniame name jau laukia būsimų darbuotojų.
Tačiau realiai naujojo centro veikla įsibėgės tuomet, kai konkurso būdu bus išrinktas Lietuvos kino centro direktorius, kuris pradės formuoti savąją komandą. Konkursą eiti direktoriaus pareigas, kurio nuostatai šiuo metu rengiami, ketinama skelbti gegužės mėnesį.
Lietuvos kino prodiuseriai nėra vienos nuomonės, kokį žmogų norėtų regėti einantį šias pareigas. „Būtų labai gerai, jeigu tai būtų kino visuomenę vienijanti asmenybė, reginti pasaulines tendencijas ir neužsisklendusi vietiniuose interesuose. Aišku, labiausiai norėtųsi specialisto, turinčio kino patirties, bet tokių didelio pasirinkimo nėra. Vyresnioji karta patirties sėmėsi dar sovietmečio sistemoje, kuri buvo visiškai kitokia. O jaunesnieji turi įkūrę savo kompanijas ir nenorės jų palikti. Užsienio kolegos mus įspėjo, kad kino aikštelėje nesisukiojęs žmogus (teisininkas, kino kritikas ar šiaip vadybininkas) paskirtas vadovauti dažniausiai nesugeba perprasti visų vykstančių procesų“, – svarsto Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkė Rasa Miškinytė.
„Pats Kino centras savaime visų problemų neišspręs. Viskas priklausys nuo jame dirbsiančių žmonių kvalifikacijos, padorumo ir sugebėjimo skaidriai vykdyti kino politiką. Reikia suburti stiprų kolektyvą, kuris išmanytų tiek meninę, tiek finansinę kino pusę. O direktorius nebūtinai privalo būti kino kūrėjas – valstybinės institucijos vadovas galėtų būti ir teisininkas arba administratorius. Juk jeigu patys režisieriai sugebėtų tvarkyti finansus, jiems prodiuserių nereikėtų“, – primena „Baltijos filmų paslaugų“ vykdomoji prodiuserė Lineta Mišeikytė.
„Jeigu tai bus kino atstovas, turės pasikeisti jo gyvenimas. Bet manau, kad turėtų vadovauti kultūros žmogus. Nes dabar neaišku, ar kinas lieka mūsų kultūros dalimi, nes Kultūros ministerija remia filmus, kurie turi mažai ką bendra su kultūra. Kultūrinę misiją Lietuvos kinas kuo toliau, tuo mažiau atlieka“, – tvirtina režisierius ir prodiuseris Saulius Beržinis.

Susigrąžinti užsieniečius – apsimoka

Kultūros ministerija siūlo Kino centrui nustatyti 15 pareigybių. „Į šį skaičių įeis tiek poros planuojamų steigti skyrių specialistai, tiek administracijos darbuotojai. Be buhalterių neišsiversime – juk Lietuvos kino centras skirstys paramą kino projektams“, – pasakoja Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyresnioji specialistė Irma Pužauskaitė. Centrui įsteigti ir išlaikyti šiais metais Kultūros ministerijos biudžete numatyta pusė milijono litų.
Kultūros ministerijoje teliks vienas specialistas, kuruojantis kino politikos strategiją. R.Miškinytė tikisi, kad „kaklu“, kuris sukios šalies kino politiką, vis dėlto taps Lietuvos kino centras.
Šiuo metu Lietuvos kino pramonėje darbuojasi apie tūkstantį žmonių. Deja, savoje šalyje jiems darbo trūksta. L.Mišeikytė, neseniai išrinkta Lietuvos kino metų moterimi, tvirtina, kad nemažai mūsų specialistų jau porą metų dirba Latvijoje, kuri, pasitelkusi mokesčių skatinimo sistemą, iš Lietuvos persiviliojo didžiąją dalį užsieniečių kino kūrėjų grupių. Vos bespėjanti suktis kaimynų kino pramonė jau stokoja pajėgų, o Lietuva, neperžiūrėjusi pelno mokesčių įstatymų, praranda solidžias lėšas. „Tačiau latviams greitai tapsime nebereikalingi, nes intensyviai dirbdami jie netruks užsiauginti savų aukštos kvalifikacijos specialistų. Juk mes nepriklausomybės pradžioje irgi mokėmės dirbti iš čia atvykstančių filmuoti amerikiečių grupių“, – primena L.Mišeikytė.
„Sistema veikia taip: atvykusių kino grupių šalyje išleisti pinigai audituojami, o baigus darbus sutarta jų dalis grąžinama. Grąžindami tą nedidelę dalį, kuri privilioja užsienio kino prodiuserius, sukuriame darbo vietų saviems kino specialistams. Ir ne tik jiems: klientų gauna viešbučiai, maitinimo paslaugų, transporto įmonės. O neturėdami skatinimo sistemos ir nacionaliniam kinui skirdami itin menkas lėšas, tiesiog iškrintame iš pasaulio kino žemėlapio“, – aiškina R.Miškinytė.
Pernai Lietuvos kino prodiuserių asociacija suskaičiavo, kad per penketą metų valstybė į kino pramonę investavo 35 mln. Lt, o čia atvykę filmuoti užsieniečiai – kone trigubai daugiau: 93 mln. Lt. Prodiuserių įsitikinimu, priėmus tinkamus įstatymus iš užsieniečių filmavimo grupių Lietuvos kino pramonė 35 mln. Lt galėtų surinkti ir per vienus „derlingus“ metus. Pernai valstybė (kartu su Kultūros rėmimo fondo parama kino projektams) skyrė nepilnus penkis milijonus litų: tiek šiais laikais atsieina vieno dviejų (nelygu žanras) ilgo metražo vaidybinių filmų gamyba.
Prieš dešimtmetį vos spėdavusių atvykstančius užsieniečius aptarnauti Lietuvos kino studijų klientus pirmiausia paviliojo Vengrija, Bulgarija ir Rumunija. Jau tuomet pradėta kalbėti, kad siekiant juos išlaikyti būtina imtis atsakomųjų žingsnių. Rygiečiai taip ir padarė: įvedė iš pradžių 15 proc., o dabar – ir 20 proc. jų mieste išleistų lėšų grąžinimo taisyklę. Lietuviai diskutavo, kaip įprasta, ilgai, tačiau reikalai taip ir nepajudėjo iš vietos.
Prie to veikiausiai prisidėjo ir nacionalinės kino institucijos nebuvimas: Latvijos kino centras ir Estijos kino fondas veikia jau dešimtmetį. Lietuvoje panašaus centro iniciatyva buvo gludinama nuo pat tų laikų, kai savo veiklą nutraukė iš sovietmečio likęs Valstybinis kinematografijos komitetas. Nuolat buvo kartojama, kad vienas ar du kino specialistai Kultūros ministerijoje negali aprėpti visų kine susikaupusių problemų.
„Buvom visi išsimėtę kas sau. O kai finansavimas menkas – neišvengiama tarpusavio konkurencija. Bendri interesai likdavo paminti dėl asmeninių interesų“, – pripažįsta R.Miškinytė.
„Esu įsitikinusi, kad Lietuvos kino centras, kurio seniai laukėme, efektyviau gins kino visuomenės interesus valstybinėse institucijose ir taip pagerins kino pramonės padėtį šalyje. Štai Vilniaus savivaldybė šįmet įsteigė Vilniaus kino biurą, reklamuojantį sostinę kaip patrauklų miestą filmavimams. Panašų biurą ketina steigti kauniečiai. Bet sutvarkyti įstatymų bazę taip, kad patrauktume filmų lėšas skaičiuojančius prodiuserius – jau ne prodiuserių jėgoms. Tam reikia nacionalinės institucijos“, – aiškina L.Mišeikytė.

Trūksta ne pinigų, o skaidrumo

Praėjusių metų pabaigoje Seimo priimtoje naujoje Kino įstatymo redakcijoje numatoma, kad tarp kitų šaltinių kinas finansuojamas 60 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Valstybinis finansavimas negali viršyti 50 proc. filmo gamybos biudžeto ir 75 proc. mažo biudžeto filmo arba eksperimentinio filmo biudžeto, neviršijant kultūros ministro nustatytų valstybinio finansavimo sričių kvotų.
„Kai įstatyme neįrašoma fiksuota suma, kurią valstybė įsipareigoja skirti kinui, negalime būti garantuoti, kad, tarkim, padidėjus iš kino bilietų pridedamosios vertės mokesčio surenkamai daliai nebus sumažinta įprastinė valstybės parama. Juk kiekviena nauja Vyriausybė priimtus sprendimus linkusi peržiūrėti sau naudinga linkme“, – neabejoja R.Miškinytė.
„Pirmiausia reikėtų įveikti tą korupciją, kuri šiuo metu apėmusi paramą kino projektams. Šiuo metu valstybės lėšos skirstomos korumpuotai, neteisingai ir neskaidriai. Kino ir valstybės santykius yra pakirtęs vėžys, ir mūsų ateitis priklauso nuo to, ar mes įveiksim šitą korupcijos vėžį. Juk viskas priklauso ne tiek nuo lėšų kiekio, kiek nuo sistemos. Ar jūs žinote, kaip svarstomi kino projektai ir kaip jiems skirstomos lėšos? Jeigu projektai yra nevieši, balsavimas – irgi neviešas, tai yra lėšos skirstomos po stalu. Mes nežinome, kaip jie balsuoja, ir jie gerai žino, kad mes to nežinome. Todėl skirsto taip, kaip jiems naudinga. Tai ir yra korupcija. Esame pasiekę neskaidrumo dugną, bet savaime Lietuvos kino centro atsiradimas šios problemos neišspręs“, – įsitikinęs S.Beržinis.

Per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos kino rinka bendromis pajėgomis jau perkopė 10 mln. Lt pajamas. Tai nuostabiai geras ir viltingas rezultatas, kurį padėjo pasiekti uždavinius įvykdę mėgstamiausių žanrų filmai ir netikėtai sužydėję kūriniai.

Palyginti su pernai, komerciniame repertuare rodytų premjerų bilietų pardavimas ūgtelėjo 25,10 proc., o žiūrovų lankomumas pagerėjo 17,31 proc. Lankomiausių filmų penketuke tarp animacinių ir nuotykinių reginių įsitvirtino lietuviška premjera “Miegančių drugelių tvirtovė”.

Animacijos alkis

Nebuvo lygių lietuviškai įgarsintam animaciniam nuotykiui “Batuotas katinas Pūkis”, kuris šauniai startavo per 2011 m. Kalėdų atostogas ir stipriai atlaikė konkurenciją visą sausio mėnesį. Jeigu filmui užteko parako tokiam ilgam laikotarpiui, tai reiškia, kad Lietuvos tikslinė auditorija puikiai įvertino jo vertybes ir dalijosi pozityviais atsiliepimais. Pramoginiam ir komiškam filmui pavyko surinkti net 2,17 mln. Lt pajamas, sudominti 156,6 tūkst. žiūrovus ir įsitvirtinti tarp šešių galingiausių Lietuvos rinkos lyderių. Tai visai netoli legendinio “Titaniko”.
Tautiškai dubliuotos holivudinės animacijos alkį numalšino ekologinio “Lorakso” premjera, per dvi kovo mėnesio savaites surinkusi 566 tūkst. Lt pajamų ir pradžiuginusi 42,8 tūkst. žiūrovus. Įvairaus amžiaus vaikams skirtas žaismingas filmas bus rodomas visą balandį ir mėgins krapštyti kelią milijono link, nors ši užduotis sunkiai įveikiama.
Vasario mėnesį lietuviškas repertuaras neturėjo smagių pasiūlymų bent du tris bilietus vienu sykiu nuperkančiai šeimos auditorijai, tad vaikai draugiškai patraukė į trimačių nuotykių trilerį “Kelionė į paslaptingąją salą” ir tris savaites graibstė brangiau kainuojančius bilietus. Žiūrovai užkibo nuo pat išankstinių seansų, ir jokių menininių vertybių neturintis filmas tapo neįveikiamas (surinkta 722 tūkst. Lt). Niekas nesitikėjo ir nelaukė, kad “Kelionė į paslaptingąją salą” sukels tokį galingą uraganą: dvigubai pagerins pirmosios dalies laimėjimus (2008 m. rugpjūtį “Kelionė į Žemės centrą” surinko 366 tūkst. Lt) ir nukenksmins teoriškai stipresnius 3D žanro konkurentus.

N.Cage’o ir A.Sandlerio bėdos

Darbštusis aktorius Nicolas Cage’as mėgsta girtis, kad jo vaidmenys atsparūs bet kokiai kritikai, tačiau fantastinis veiksmo trileris “Tamsos baikeris: keršto demonas” užgeso per dvi savaites, įstengęs suvilioti vos pusę auditorijos, stebėjusios pirmąją velniškų nuotykių seriją (14,5 tūkst. parduotų bilietų, 216 tūkst. Lt pajamų).
Beje, filmas buvo nupirktas iš godžiųjų Rusijos verslininkų, kurie N.Cage’ą vis dar laiko paklausą turinčią preke, o konkurencinėse derybose aktyviai dalyvauja bent trys Lietuvos kompanijos. Žinant šiuos niuansus galima tik spėti, kokio dydžio riziką prisiėmė laimėtojai, bet tikriausiai jie planavo bent 350 tūkst. Lt pajamas. Maždaug tiek surinko “Tamsos baikeriui” kelią užstojęs Holivudo pramonės gaminys “Džonas Karteris” (22,2 tūkst. parduotų bilietų), sudominęs mūsų žiūrovus kokybiškesniais ir įspūdingesniais 3D efektais.
Amerikiečių komiko Adamo Sandlerio aura Lietuvoje vis dar spindi, nepaisant sodrios kritikos užsienyje ir solidaus “Auksinių aviečių” derliaus. Nejuokinga komedija “Džekas ir Džilė” kažkaip sudomino 20,6 tūkst. lietuvių, bet suskambėjo pavojaus signalais, kad tais pačiais pokštais ir pasimaivymais važiuojanti „sandleriomedija“ sparčiai praranda paklausą.

Tęsinių magija ne visuomet veikia

Lietuvišką repertuarą gausiai užplūdusioje tęsinių gvardijoje sėkmė palankiausiai šypsojosi ironiškajam detektyvui Šerlokui Holmsui. Režisieriaus Guy’aus Ritchie veiksmo, nuotykių ir gaudynių trileris “Šešėlių žaidimas” surinko 676,8 tūkst. Lt (50,3 tūkst. žiūrovų), įskaitant 2011 m. finalinę savaitę surengtus išankstinius rodymus, ir aplenkė dvejų metų senumo pirmąją pažintį su tuo pačiu charizmatiškų aktorių duetu.
O vaikiškas animacinis miuziklas “Alvinas ir burundukai 3″ per trijų mėnesių seansus (retas filmas gauna tokią privilegiją) gal ir atpirko į lietuvišką įgarsinimą investuotus pinigus, bet tikrai nepatenkino nei rodytojų, nei žiūrovų lūkesčių. Kone 20 tūkst. mažiau parduotų bilietų už antrąjį burundukų koncertą signalizuoja, kad suvienodėjęs filmas regresuoja. Būtų geriau, kad idėjų neturintys Holivudo scenaristai daugiau nebekankintų burundukų trijulės.
Iš užfiksuotų rezultatų galima daryti išvadą, kad tamsiam siaubo ir veiksmo trileriui “Kitas pasaulis. Pabudimas” (15,5 tūkst. žiūrovų) nepasisekė suleisti šaknų. Tačiau kraugerišką vampyrų ir vilkolakių mūšį vaizduojantis atrakcionas pasivijo savo aukštybių ribą ir pakartojo prieš trejus metus pristatyto filmo “Kitas pasaulis. Vilkolakių prisikėlimas” rezultatus (15,3 tūkst. žiūrovų). Tai reiškia, kad devintus metus bauginantis serialas tiesiog nesudomina naujų žiūrovų.
Pasimatymams dažniausiai pasirenkami romantinių intrigų žanro viliotiniai mūsų šalyje taip pat turi gan aiškiai apibrėžtą auditoriją. Jei filmas patenkina lūkesčius, jis surenka apie 350 tūkst. Lt pajamas. Sukomercintos Valentino dienos iškilmių laikotarpiu konkuravo dvi romantinės komedijos su mėgstamais aktoriais. Abiem pavyko pasiekti įprastą normą ir sugundyti beveik po lygiai žiūrovų: meilės trikampis su šnipais “Tai reiškia karą” ir jausmų prisiminimų po avarijos kronika “Meilės priesaika” pardavė maždaug po 26,8 tūkst. bilietų.

Nacionalinis čempionas

Antrą vietą pagal žiūrovų lankomumą Lietuvoje šiemet kol kas garbingai užima Algimanto Puipos drama “Miegančių drugelių tvirtovė” (55,4 tūkst. bilietų). Tinkamai parinkta premjeros data ir sąžiningas “Tado Blindos” išakėtos dirvos išnaudojimas plačiai atvėrė duris į sėkmę nacionaliniam filmui. Naujausia premjera nenuvylė žiūrovų ir sulaukė palankių įvertinimų, kurių pakako, kad apie “Miegančių drugelių tvirtovę” būtų daug kalbama. Režisierius išlaikė egzaminą ir parodė stebėtiną stabilumą: tai trečias jo filmas iš eilės, patenkantis į lankomiausių penketuką per nepriklausomybės laikotarpį.
Prisimename, kad “Dievų mišką” būtinai pamatyti agitavo Švietimo ir mokslo ministerija, leisdama mokykloms keisti pamokas į pigesnius seansus. “Nuodėmės užkalbėjimas” išėjo tuoj po atsisveikinimo su šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaite, ir plačiai aprašyta netektis davė impulsą bilietų prekybai. “Miegančių drugelių tvirtovė” labai solidų rezultatą (676 tūkst. Lt) pasiekė savarankiškai, be jokių papildomų veiksnių, o pagal pajamas sugebėjo aplenkti “Dievų mišką” (643,5 tūkst. Lt) ir visai nedaug atsiliko nuo “Nuodėmės užkalbėjimo” (697,1 tūkst. Lt).
Džiugu žinoti, kad lietuviškas filmas sudomino tiek pat žmonių, kiek išliaupsinto “Šerloko Holmso” tęsinys. Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

“Artisto” rebusas

Lietuvos kino rinka jau išsiugdė tradiciją, kad pirmieji metų mėnesiai skiriami rimtesnių filmų bandymams. Platintojai juos sąmoningai marinuoja ir laukia nominacijų, o tada išmeta beveik visus geriausius lobius vienu metu, kad pasinaudotų “Oskarų” medaliais. Išlieka tik patys stipriausi, o kitiems tenka mikliai pasitraukti iš repertuaro. Šiemet labiausiai pasisekė “Merginai su drakono tatuiruote” (16,7 tūkst. žiūrovų), kurią traukė kultinis režisierius Davidas Fincheris, populiarus aktorius Danielis Craigas ir skaitoma Stiego Larssono knyga.
Holivudo deivės Marilyn Monroe nostalgija, virtuoziškas aktorės Michelle Williams vaidmuo ir gudriai sustyguota reklamos kampanija leido biografinei dramai “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” (16,5 tūkst. žiūrovų) pakelti daugiau, negu galėjo akivaizdžių trūkumų turintis filmas. Šiuo atžvilgiu biografinė drama “Geležinė ledi” išėjo identiškai panaši: neprilygstamas pagrindinės aktorės Meryl Streep pasirodymas ir silpnas turinys. Per patį “Oskarų” nominacijų įkarštį išleistas filmas buvo reklamuojamas mąstančiai ne “popkorninei” auditorijai ir sulaukė visai neblogo rezultato (10,1 tūkst. žiūrovų), tačiau “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” įrodė, kad buvo įmanoma svajoti apie gražesnius skaičius.
100 tūkst. Lt pajamų normą peršoko Steveno Spielbergo “Karo žirgas” (9,4 tūkst. žiūrovų) ir “Paveldėtojai” su George’u Clooney (8,9 tūkst. žiūrovų), tačiau iš jų buvo tikimasi geresnio bilietų pardavimo.
Na, o keisčiausia, kad Lietuvos kino rinkos dalyviams šiemet nepavyko nukalti aukso iš penkias “Oskaro” statulėles laimėjusio prancūziško “Artisto”. Nuo premjeros Kanų festivalyje giriamas nebylusis filmas Marijos žemėje neprigijo, bet dalį atsakomybės turėtų prisiimti platintojai. Jų pasirinkta starto data buvo visiškai netinkama ir logiškai nepaaiškinama: “Artistas” iššoko į repertuarą finalinėmis 2011 m. dienomis be adekvataus reklaminio palaikymo. Tuo metu tik “Scanoramoje” apsilankę žiūrovai ir festivalių naujienas sekantys kinomanai žinojo, kas toks yra “Artistas”. Rodytojai jam suteikė išskirtines sąlygas ir laikė iki kovo vidurio, bet pačiu svarbiausiu metu filmas turėjo vos po vieną seansą pačiu nedėkingiausiu laiku ir jau nebegalėjo lygiai konkuruoti su repertuaro naujovėmis. Vos 75 tūkst. Lt surinkęs “Artistas” sudomino tik per 6 tūkst. Lietuvos žiūrovų.

Edvinas Pukšta

Populiariausių šiemet Lietuvos kino teatruose rodytų filmų penketukas
Vieta     Filmas    Žiūrovų skaičius

1. “Batuotas katinas Pūkis“     90 307
2. “Miegančių drugelių tvirtovė“     55 402
3. “Kelionė į paslaptingąją salą“     46 690
4. “Loraksas“     42 758
5. “Šerlokas Holmsas 2: šešėlių žaidimas“     38 214

Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

Kino balandis atskrieja tęsiniais, praeities prisiminimais ir moderniomis interpretacijomis.

Su ištikimais žiūrovais atsisveikinantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užleidžia sales įniršusiems titanams, Rolando Kazlo balsu kalbančio pirato šutvei ir medžiojamų paauglių būriui. Antro pavasario mėnesio komercinis repertuaras vilios nostalgijos magija, nebūtinais tęsiniais, vaikiškomis pramogomis, laivų sprogdinimais, vyrus spardančia gražuole ir sensacingiausia kino pramonės naujiena.

Tiesioginė transliacija
“Bado žaidynės” šį pavasarį yra neabejotinai dažniausiai cituojamas filmo pavadinimas. Režisieriaus Gary Rosso futuristinė veiksmo drama sukėlė neregėtą ažiotažą visame pasaulyje, bet tik ne Lietuvoje. Atrodo, kad visi trokšta pamatyti dinamiškus nuotykius mirtinai pavojingame realybės šou, tačiau pas mus filmas atidaro medžioklės sezoną beveik nepažįstamas. Likus savaitei iki premjeros beveik nematyti rašytojos Suzanne Collins romano “Bado žaidynės” ekranizacijos reklamos. Vos keturis mėnesius dirbanti platinimo bendrovė turi kortų kaladėje nenuginčijamą kozirį, bet nesistengia jo viešinti.
Vos per premjerinį savaitgalį atsipirkęs ir surinkęs dvigubai daugiau pajamų, negu buvo išleista gamybai, filmas (157 mln. JAV dolerių per tris dienas) paleidžia 12 paauglių kovoti vienas prieš kitą miško teritorijoje, kurioje jų veiksmus stebi slaptos kameros. Akivaizdu, kad efektingos “Bado žaidynės” sieks pasinaudoti vampyriško “Saulėlydžio” ir jo tęsinių populiarumu. Bet kol kas sudėtinga prognozuoti, ar tinkamai neparengti Lietuvos žiūrovai pageidaus patikrinti karščiausią sensaciją.

Po pavasario
Konkurencinę kovą repertuare pradės ir “Kino pavasario” pašventinti filmai. Lietuviškų giminystės šaknų turinčio kanadiečio režisieriaus Davido Cronenbergo psichologinė drama “Pavojingas metodas” pardavė beveik visus bilietus į nepatogiu laiku suplanuotus festivalio seansus. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonės laukė išliaupsinto filmo ir būtinai norėjo jį patikrinti. Aktorių trijulės vardai savaime traukia, o dar stipriau vilioja dviejų psichoanalizės genijų protų mūšis. Tačiau edukaciniam aistrų ir geismo nuotykiui reikia specialaus pasirengimo. Nepakanka žinoti, kas tokie buvo Sigmundas Freudas ir Carlas Gustavas Jungas. Tai vienas tų filmų, kuriuose forma ir idealus atlikimas šiek tiek užgožia turinį ir neduoda trokštamų rezultatų. Tikriausiai todėl “Pavojingas metodas” buvo įvertintas nevienodai.
Romano Polanskio gudri trumpa komedija “Kivirčas” taip pat sulaukė  prieštaringų atsiliepimų “Kino pavasaryje”, bet sėkmingai ir beveik sausakimšai užpildė po iškilmingo atidarymo vykusius tris seansus. Keturių puikių aktorių šou beriamų vaisių skonis pirmiausia priklausys nuo žiūrovų nusiteikimo ir lūkesčių, nes elitinio režisieriaus pavardė įgalina tikėtis ir reikalauti daugiau. Bet kokiu atveju smagūs suaugusių intelektualų konfliktai per 1 val. 20 min. turėtų prajuokinti dažniau už holivudines tuštybes iš pyragų kepimo cecho.
Romantinės komedijos “Meilė trunka trejus metus” aritmetinės formulės buvo skaičiuojamos tik kviestinių svečių akivaizdoje, tad repertuarinių rodymų sėkmę pirmiausia lems lietuvių publikos troškulys patikrinti prancūzų rašytojo Frederico Beigbeder režisūrinius gebėjimus. Pasimatymų žanro filmai pas mus vis dar turi paklausą, bet kaip suveiks prancūziška versija be ryškių žvaigždžių?

Pasakų laikas
Balandžio repertuaras nėra stipriai perkrautas, tad visi suplanuoti filmai gaus bent tris savaites savo pranašumams įrodyti. Mėnesio pradžioje lankomumo vežimą lengvai trauks idėjiškai tuščias fantastinis mitologinis veiksmo trileris “Titanų įniršis 3D”, kuris milžinų batalijomis suvilios pramoginio kino efektų gerbėjus.
Žaismingai ambicingas ir genialiomis rankomis nulipdytas plastelininės animacijos nuotykis “Piratai! Nevykėlių kompanija” masins galimybe patikrinti, kaip sodrų britišką humorą interpretavo lietuvių vertėjai ir dialogų adaptuotojai. Sklando legendos, kad retai kam pavyksta prisiskambinti R.Kazlui, bet dar sunkiau būna įtikinti kruopščiai pasiūlymus svarstantį aktorių. Jeigu jis sutiko dar sykį įgarsinti charizmatišką ir komišką personažą (prisimename balso spektaklius filmuose “Medžioklės sezonas atidarytas” ir “Hortonas”), tai reiškia, kad britų animatorių atliktas darbas pagrindiniam įgarsintojui patiko.
Lietuviško dubliažo stebuklai bandys gelbėti indų kilmės vizionieriaus Tarsemo Singho filmą “Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”, kuriame susimaišė tradicinis pasakų siužetas, romantinės meilės sakmė, juodosios raganiškos magijos prakeikimai, septynių nykštukų keršto akcija, vaizdo efektai, prabangūs kostiumai ir stipriai gerbiami aktoriai. Dar neteko matyti, kaip graži ir gera moteris Julia Roberts jausis niekšingos piktadarės kailyje. Vyresniems žiūrovams nevertėtų tikėtis šedevro, nes, be įspūdingo apipavidalinimo, nieko ypatingo čia nebus. Jaunesniųjų auditorija gaus dar vieną pamokėlę, kad savanaudiškumą, godumą ir tuštybę įmanoma įveikti tik bebaime drąsa ir meilės galia.

Senos idėjos, modernios interpretacijos
Stevenas Soderberghas nuo pat pirmos minutės užvaldo dėmesį ir išlaiko galingą intrigą, kol mišriąsias kovas ringe praktikuojanti žavioji Gina Carano išspardo ir suluošina garsiųjų vyrų grupuotę. Filme nėra ypač gudrių paslapčių, nes režisieriui paprasčiausi siužeto įrankiai (užverbavimas, išdavystė, bandymai nutildyti ir kerštas) reikalingi tik naujai dvikovai inicijuoti. Veiksmo trileriui “Prarasta kontrolė” netrūksta energijos ir adrenalino, tačiau jį gerokai susilpnino Lietuvos platintojų neapsisprendimas, nuolatinis premjeros atidėliojimas ir pavadinimo kaitaliojimas. Panašaus stiliaus reginius būtina leisti reikiamu laiku, kai iš užsienio ateina pagyrimų banga. Dabar filmas pasiekė mūsų ekranus jai nuslūgus, kai dauguma interesantų jau parsisiuntė nelegalias kopijas.
Siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” taip pat glumina pažįstama ir daug kartų girdėta užuomazga. Penki keisti bičiuliai savaitgalio pobūviui išsirenka apleistą namą kažkur miške, o ten kaip tik veisiasi siaubingiausi monstriukai, ir niekas nebūna toks, kokiu dedasi per pirmą susitikimą. Atrodo, viskas aišku, tačiau būtent čia scenaristų duetas Jossas Whedonas ir Drew Goddardas pagauna gudriais netikėtumais. Kovo mėnesį JAV Ostino mieste vykusiame kino festivalyje “South by Southwest” filmas užsitikrino žanro gerbėjų simpatijas ir geras rekomendacijas. Apsisprendus nueiti į intriguojančią siaubo pramogą patartina kuo mažiau žinoti, nes įspūdis kaip tik glūdi suregztose staigmenose ir meistriškai surežisuotuose gąsdinimų atrakcionuose.
Sudėtingiau nuspėti, kam šiais laikais gali būti įdomus “Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”. Tai totaliai beprasmiškas laiko gaišimas. Trys anksčiau rodyti švelniai erotizuoto moksleiviškų ir studentiškų pokštų serialo filmai absoliučiai išsisėmė. Prodiuseriai pasirinko laiko patikrintą formulę ir sukvietė visas pigiai kainuojančias riboto talento pirmojo filmo “žvaigždes”, kurių dauguma lyg tyčia nesugebėjo nieko ypatingo nuveikti. Tiesmukiški juokeliai ir striptiziniai pokštai “pyraguose” taip ir liko jų talento viršūne.

Mėnesio tvarkaraštis
Kovo 30 d.
“Titanų įniršis 3D”
“Meilė trunka trejus metus”
“Piratai! Nevykėlių kompanija”

Balandžio 6 d.
“Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”
“Bado žaidynės”
“Pavojingas metodas”
“Kivirčas”

Balandžio 12 d.
“Titanikas 3D”

Balandžio 13 d.
“Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”
“Namas girios glūdumoj”

Balandžio 20 d.
“Laivų mūšis”
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”

Balandžio 27 d.
“Prarasta kontrolė”
“Amžinai tavo”

Atjaunėjusi legenda
Gryną pinigą iš oro kalti gebančio Jameso Camerono “Titanikas 3D” išplauks dar vienam lemtingam reisui kardinaliai priešingomis sąlygomis. Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris dar nematė ar negirdėjo legendinio filmo (nepriklausomoje Lietuvoje tik “Tadas Blinda” sukvietė daugiau žiūrovų). Garsusis režisierius nenorėjo daryti nieko naujo, tačiau apsisprendė numelžti seną karvutę. Jis investavo mažiausiai 20 mln. JAV dolerių į 1997 m. nufilmuotos medžiagos restauravimą ir konversiją 3D formatu. Indijos vunderkindai ilgiau nei metus kantriai dirbo prie kiekvieno kadro. Dideliame ekrane “Titanikas” atrodo lyg naujas. Jeigu nežinotumėte, kaip šiandien atrodo Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio, tai galėtumėte lengvai apsigauti.
Didžiausio pasaulyje laivo katastrofą visi žino mintinai. Tai jau tapo klasika. Pagrindinis klausimas – ar verta dar sykį leistis į trijų valandų kelionę? Tikrai taip. J.Cameronas neleidžia sau meluoti. Trimačių efektų nesinori vadinti itin revoliuciniais, tačiau jie suteikia filmui kitokių atspalvių ir talkina pamatyti intriguojančias smulkmenas. 3D galingumas pasireiškia iliustruojant “Titaniko” dydį, nes giluminiai efektai sukuria savotiškai įspūdingą atmosferą, kai akimis pradedi jausti aukštį nuo laivo denio iki vandenyno bangų. Daugiau kalbančiose stambių veidų scenose nieko novatoriško nematyti.

Dvi kovo mėnesio savaites šeimininkausiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užmena žiūrovams tą pačią mįslę: kaip teisingai pasirinkti iš tokios gausybės, kad suspėtum į prasmingiausius ir geriausius filmus. Rekomendacijomis ir patarimais įmanoma tik užvesti ant teisingo kelio, bet galutinį įspūdį vis tiek nulems nuojauta, lūkesčiai ir skonis.

“Kino pavasaris” visuomet stebi, ką veikia Vilniuje jau rodyti ir gerai pažįstami režisieriai. Štai turkas Nuri Bilge Ceylanas sugrįžta jau ketvirtą kartą, šįsyk su detektyviniu vesternu nakties apgaubtoje stepėje “Vieną kartą Anatolijoje”, kuriam prireiks daugiau kantrybės, įsiklausymo į žodžius ir pastabumo detalėms. Prieš dvejus metus konkursinėje programoje “Nauja Europa – nauji vardai” laimėjęs bulgaras Kamenas Kalevas (“Rytų pjesės”) intriguoja kardinaliai kitokiu ir ambicingesniu filmu “Sala” apie žmogaus charakterio sandarą ir savanorišką izoliaciją.
Festivalis sunkiai įsivaizduojamas be Kim Ki-Duko, kuris pernai spėjo sukurti du filmus. San Sebastiane išpeikto eksperimento “Amen” pats režisierius nusprendė niekam daugiau neberodyti. O tautinės giesmės pavadinimą “Arirang” pasiskolinęs kūrinys pasiūlys išsamią pažintį su madinguoju korėjiečiu, kuris trejus metus gyveno atsiskyręs nuo žmonių ir nufilmavo spalvingą savo portretą.
Dėl teisės parodyti lietuvių kilmės brito Mike’o Leigh ironišką dramą “Dar vieneri metai” reikėjo kovoti beveik dvejus metus, kol pavyko susitarti su Baltijos šalių festivalius ignoravusia amerikiečių kompanija “Focus Features”. Per keturis metų laikus improvizuotą komišką ir karčiai liūdną istoriją apie laimingos šeimos bendravimą su vienišais draugais vertėtų įsirašyti į privalomų pamatyti filmų sąrašą.

Jausmai ir knygos
Jei prisimenate stilingą kanadietišką dramediją “C.R.A.Z.Y”, tai būtinai patikrinkite režisieriaus Jeano Marco Vallee muzikalią dramą “Café de Flore” apie gryną meilę, kurią kartais reikia išmokti paleisti. Dviem skirtingomis interpretacijomis intriguojantis filmas turėtų sudominti jausmingų filmų gerbėjus ir mėgstančiuosius paspėlioti kino rebusus. O argentiniečių debiutanto Gustavo Taretto romantinėje dramoje “Gyvenimo sienos” išskiriamas lemtingo susitikimo atsitiktinumas, didžiųjų miestų architektūros poveikis žmonių santykiams ir nesugebėjimas pastebėti, kad tikroji meilė laukia visai šalia.
Iš Čilės atkeliavusioje dramedijoje “Bonsai” festivalyje jau matyto režisieriaus Cristiano Jimenezo diriguojamas rašytojas simpatiją merginoms įrodinėja meile knygoms ir pats mėgina perrašyti asmeniškai išgyventas pirmosios meilės nesėkmes, kad pasinaudotų patirtimi tolesniuose santykiuose. Originali ir jautri rašytojo Alejandro Zambros romano ekranizacija pabrėžia, kad dažnas “Kino pavasario” filmas bus glaudžiai ir netiesiogiai susijęs su knygomis.
Atkreiptinas dėmesys, kad “Kino pavasario” atranka neatitolsta nuo svarbių įvykių ir Lietuvai aktualių temų. Viena jų – mūsų spaudos eskaluojama pedofilija. Taigi, čekas Janas Hrebejkas aštriame kriminaliniame trileryje “Nekaltybė” pažvelgė, kaip greitai įmanoma sužlugdyti visuomenės gerbiamo chirurgo reputaciją, apkaltinus jį seksualiniu priekabiavimu prie nepilnametės pacientės.
O nepriklausomų kino teatrų tinklo “Europa Cinemas” premiją Venecijoje gavęs prancūzas Vincentas Garenq’as dramoje “(Ne)kaltas” apnuogino skandalingiausią bylą šalies teisėsaugoje, kai verslininkas buvo apkaltintas pedofilija ir melu pagrįstais parodymais pūdomas kalėjime.
Tikrai neprašaus ir apsilankusieji filme “Neliečiamieji”. Kolumbietiškame “Porfirio” policininko kulkos sužeistas ir iki juosmens paralyžiuotas vyras ryžtasi atsikeršyti užgrobdamas keleivinį lėktuvą. Tačiau įdomiausia intriga – režisieriaus sprendimas pagrindiniam vaidmeniui pasikviesti iš kalėjimo paleistą tikrų įvykių iniciatorių Porfirio Ramirezą, kuris įtaigiai vaidina pats save. Realiame gyvenime užsimezgusi paralyžiuoto aristokrato ir neturtingo pagalbininko draugystė išsirutuliojo į unikalią juodojo humoro komediją “Neliečiamieji”, kuri atranda nuoširdaus juoko ir optimizmo harmoniją nelinksmai skambančiose situacijose.
Lietuvoje itin aktualiai suskambės ir Berlyno kino festivalio publikos simpatijų prizą priglaudusi komedija “Paradas” apie Serbijos gėjų pastangas surengti draugiškas eitynes Belgrado gatvėmis ir netolerantiškus konfliktus su pankuojančių “skinų” grupuotėmis. Būtų smagu, jei panašaus sukirpimo renginyje Vilniuje pasižymėję parlamento klounai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka atrastų drąsos ateiti į kino salę.

Nauji balsai
Šalia pasimatymų su pripažintais meistrais, kuriems nereikia gausesnės reklamos, “Kino pavasaris” stengiasi atrasti ir nuraškyti ryškiausius metų debiutus. Venecijos ir Busano laurus laimėjusi italo Guido Lombardi drama “Kriminalinis auklėjimas” vėl primins Kamoros mafijos klano mokytojus, ieškančius naujokų nusikaltimams daryti.
O “Cezario” premija už geriausią debiutą ir Tokijo kino festivalio publikos simpatijų prizu apdovanotas prancūzų rašytojas Sylvainas Estibalis gudrioje komedijoje su dvigubu dugnu “Gazos paršiukas” sugeba sodriai ir kurioziškai pajuokauti iš rimtų dalykų: politinės situacijos Palestinoje, žydų tautybės žmonių iškeldinimo iš Gazos ruožo, religinių papročių ir kultūros skirtumų.

Ryškios žvaigždės
Jeigu lemiamu pasirinkimo kriterijumi vis dėlto liks žymių ir patikimų aktorių ar režisierių vardai, tai “Kino pavasaris” nenuvils plačiu kino žvaigždynu. Eva Green ir Ewanas McGregoras tikrins aistrą pasaulio pabaigos akivaizdoje (“Tikri jausmai”), pirmą kartą legionieriaus karjerą Kinijoje pradėjęs Kevinas Spacey šmaikščiai parodijuos superherojų nuotykius (“Draugeliai”), Tilda Swinton meistriškai vaidins sielvarto, kančios ir atgailos už sūnaus poelgius prislėgtą motiną (“Pasikalbėkime apie Keviną”).
Meksikietis Gaelis Garcia Bernalis ir ispanas Luisas Tosaras mėgins įdarbinti Bolivijos varguolius vaidmenims filme apie Kristupą Kolumbą, bet patys pateks į civilinio karo dėl vandens sūkurį dramoje “Jie parduoda net lietų”. Europos kino šviesulių kvartetas Mathieu Amalricas, Chiara Mastroianni, Maria de Medeiros, Isabella Rossellini grieš emocijų smuikais vizualioje ir spalvingoje “Persepolio” autorių dramoje “Vištiena su slyvomis”.
Gausus Azijos žvaigždynas (aktorius Sammo Hungas, režisierius Tsui Harkas ir kiti) ironiškai parodijuoja kino verslą Roterdamo kino festivalio publikos simpatijas pavergusioje sentimentalioje dramoje “Paprastas gyvenimas”, kurios jautriausi momentai glūdi Honkongo veiksmo trilerių pažibos Andy Lau suvaidinto aktoriaus santykiuose su vaikystėje jį užauginusia aukle (už šį vaidmenį Deanie Yip pripažinta geriausia aktore Venecijos kino festivalyje).

Seksas
28 metų serbų debiutantė Maja Miloš pribloškia drąsa ir autentiškumu. Roterdamo kino festivalyje ji prisijaukino “Tigro” apdovanojimą. “Klipas” pernelyg taikliai ir nemaloniai atskleidžia, kaip šiandien gyvena šiuolaikiniai paaugliai, kuriems dažniausiai rūpi tik sekso žaidimai, virtuali erdvė ir mobiliojo telefono filmavimo kamera. Finaliniai titrai nuramina dorovės sergėtojus, kad keturiolikmečius aktorius intymiausiose ir atviriausiose scenose pakeitė kūnų dubleriai ir vaizdo efektai, bet panašaus amžiaus vaikus auginantiems tėvams šis filmas turėtų atverti akis.
Į Julią Roberts stulbinamai panaši Hagar Ben-Asher debiutinėje dramoje “Kekšė” atliko tai, ko negautų iš kitų aktorių. Tarp kelių vyrų besiblaškančios kaimo mergelės geismingos egzistencijos atvaizdavimui reikėjo tyro ir atviro sekso scenų, tad ji pati ryžosi suvaidinti be jokių slėpynių ir pagražinimų. Šiam vaidybiniam filmui ideliai oponuoja austrų dokumentininko Michaelio Glawoggerio “Šlovė prostitutėms” – kelioninė pažintis su laisvo elgesio merginomis Tailande, Bangladeše ir Meksikoje, kai parsidavinėti vyrams už pinigus priverčia skirtingos gyvenimo situacijos.
Liguista priklausomybė nuo sekso, pornografijos ir atsitiktinių vienos nakties santykių pirmiausia patraukia fenomenaliu, nepamirštamu ir drąsiu airio Michaelo Fassbinderio vaidmeniu. Britų režisieriaus Steve’o McQeeno drama “Gėda” tikrai nėra malonus filmas, bet jis paliks daug minčių apmąstymams ir diskusijoms.
Aštrių emocijų laukiantiems žiūrovams reikėtų pasižymėti FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu San Sebastiane apdovanotą portugališką ekstremalią erotinę dramą “Mano kraujas”, kuri pareikalaus ištvermės ir stiprių nervų, bet atsipirks virtuoziška, tikroviška ir pasiaukojančia moterų aktorių ansamblio vaidyba. Režisieriaus Joao Canijo taiko britui M.Leigh būdingą kino be scenarijaus metodiką, kai užduotis gavę aktoriai per intensyvias repeticijas kuria filmą savo personažų improvizacijomis.

Šeima
Vienas “Kino pavasario” tikslų – paskatinti susidomėti festivalio filmais tokius žiūrovus, kurie niekuomet jame nedalyvavo. Ugdyti naujos kartos auditoriją pagelbės egzotiškas, šiltas animacinis nuotykis “Vištukė”, skirtas paties įvairiausio amžiaus vaikams. Jis tiesiog užprogramuotas patikti visiems.
Vyresniems moksleiviams norisi rekomenduoti nuostabiais gamtovaizdžiais viliojančią nuoširdžią dramą “Veidrodis nemeluoja” iš tolimosios Indonezijos. Mergaitė viltingai laukia iš žvejybos negrįžtančio tėčio, o debiutuojanti režisierė Kamila Andini lyriškai stebi kertinį paaugliškos brandos etapą. Jau tris kartus “Kino pavasaryje” matytas japonų maestro Hirokazu Kore-eda prikalbino populiarius brolius komikus suvaidinti dramoje “Stebuklas”, kurią vertėtų pamatyti išsiskyrusioms šeimoms. Skirtinguose Japonijos miestuose gyvenantys broliai trokšta susitikti ir svajoja vėl sulipdyti tėvų santykius. Jie įtiki, kad stebuklai pildosi priešingomis kryptimis lekiančių greitųjų traukinių susitikimo vietoje.
Su Lietuva artimai susijęs britų aktorius Dexteris Fletcheris atvyks į Vilnių vos kelioms dienoms, kad pristatytų San Sebastiane pašlovintą debiutinę dramą “Pašėlęs Bilas”, kurioje žaismingai ir jautriai dera gansterinės intrigos, tėvo santykiai su vaikais ir begalinis noras, kad obuoliai nusiridentų toliau nuo obels ir nekartotų tų pačių lemtingų klaidų.

Edvinas Pukšta

Kovo mėnesį Lietuvos kino teatruose numatoma daugiau filmų, negu padoriai išauklėtam žmogui užtektų smalsumo pažiūrėti.

Kovo 1 d. startuoja moterų kino festivalis “Šeršėliafam”, o kovo 15 d. prasidės 17-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” su 194 trumpo ir ilgo metražo filmais. Na, ir reguliariame repertuare lauks tradicinės mūsų platintojų staigmenos žiūrovams.

Daugiausiai vilčių siejama su genialių animacinių šedevrų “Žuviukas Nemo” ir “Wall-E” autoriaus Andrew Stantono vizualiu ir efektingu reginiu “Džonas Karteris”, kuriame pramoginio kino gerbėjai gaus viską, ko širdis ir akys geidžia. Dėl tokio filmo tikrai verta eiti į kiną ir mokėti už brangesnį 3D seanso bilietą. Čia susipins pasakiškos intrigos ir kariniai mūšiai, romantiškos pagundos ir gladiatoriškos kautynės, kompiuterinės grafikos vaizdiniai ir firminė tituluotų aktorių vaidyba, nerealūs milžiniški monstrai ir stipriai pasikaustę žmonės.
“Džono Karterio” nuotykių kokteilyje bus gardžių priedų iš “Gladiatoriaus”, “Žvaigždžių karų”, “Persijos princo”, “Įsikūnijimo”, “Titanų susidūrimo”, “Šokančio su vilkais”, “Tarzano”, bet įspūdingiausius prisiminimus konstruos beribė ir originali režisieriaus fantazija, kuriai realizuoti Holivudo studija nepagailėjo 250 mln. dolerių.
O paskutinėmis mėnesio dienomis į dieviškų ir mitologinių aistrų mūšį pakvies “Titanų įniršis”, kurį galime drąsiai pavadinti nebūtinai reikalingu tęsiniu. Nėra čia ko slėpti, kad 2010 m. balandį “Titanų susidūrimas” nuvylė daugelį kinomanų neišpildytais pažadais ir apgailėtino lygio 3D efektais, bet reklama padarė savo juodą darbą ir galingai reklamuotas niekalas suskaldė solidų gabalą pinigų (vien Lietuvoje jį pamatė 35 tūkst. žmonių).
Palankių finansinių rezultatų visiškai užteko investuotojams, kad jie vėl išskirtų dosnią porciją žvaigždiškiems aktorių honorarams ir efektingiau nupieštoms fantazijoms. Antroji titanų susidūrimo su Dievais serija sukalta pagal tipišką holivudinio tęsinio formulę, primenančią “Rembo 2″, kai pagrindinis veikėjas mėgins atsiriboti nuo neva nedominančių dalykų, bet nepalankios aplinkybės privers jį staigiai pakeisti apsisprendimą ir vėl gelbėti su išnykimo pavojumi susidūrusią žmoniją. Jeigu dar nepavargote žiūrėti to paties su nedideliais pakeitimais, tai tikriausiai patirsite trokštamą dozę emocijų.

Knygose parašyta apie meilę
Festivalines mėnesio nuotaikas idealiausiai atitinka Toronto kino festivalyje sužibėjusi švedų veterano Lasse Halstromo romantinė dramedija “Tai nutiko Jemene”, kuri privers tikėti, kad pačios nerealiausios svajonės magiškai išsipildo, kai nuosekliai sieki suformuluotų tikslų ir bandai daryti neįtikimus stebuklus. Vienas turtingas arabų šeichas užsigeidė, kad Jemeno dykumoje tekėtų upės, o vandenyse plaukiotų lašišos, kad vietiniai žmonės galėtų pažvejoti ir susidraugauti su gamta. Britišku humoru praskaidrintas filmas pirmiausia turėtų patraukti literatūrinių ekranizacijų mėgėjus, nes “Oskaru” apdovanotas Simonas Beaufoy’us (“Lūšnynų milijonierius”) pasistengė ištikimai perteikti rašytojo Paulo Torday’aus bestselerio idėjas.
Tiesa, prancūzų autoriaus Frederico Beigbeder knyga “Meilė trunka trejus metus” Lietuvoje yra kur kas geriau žinoma ir plačiau aptarinėjama, tad susidomėjimas paties rašytojo režisuota provokuojančia romantine komedija tarsi iš anksto garantuotas. “Kino pavasario” uždarymo ceremonijos filmas atspindės puikiai pažįstamus prancūziško kino malonumus.
O štai muzikai filmuose ypatingą dėmesį skiriantis režisierius Cameronas Crowe (“Džeris Magvairas”, “Vanilinis dangus”, “Per žingsnį iki šlovės”) užsimanė vaizdingai ir melodingai perpasakoti Benjamino Mee asmeninių prisiminimų knygoje “Mes nusipirkom zoologijos sodą” jautriai aprašytą tikrą gyvenimą. Liūdesį ir sielvartą dėl amžinybėn išėjusios žmonos mylintis vyras slepia įsigydamas zoologijos sodą ir rūpindamasis gyvūnais. Matto Damono ir Scarlett Johansson dalyvavimu gundantis filmas bus ypač įdomus kultinės islandų grupės “Sigur Ros” gerbėjams, trokštantiems įvertinti lyderio Jono Thoro Birgissono debiutą kino kompozitoriaus narve su specialiai įrašytu garso takeliu.

Vaikams ir seneliams
“Batuotas Katinas Pūkis” pradėjo rinkti trečiąjį milijoną, bet lietuviškai dubliuotos animacijos vartotojai jau pasiilgo auksinio žanro naujovių. Legendinio autoriaus Theodoro Seusso spalvingų kūrinių motyvais sulipdyti filmai “Kaip Grinčas Kalėdas vogė” ir “Hortonas” išsiskyrė charizmatiškais personažais, nenuspėjamais nuotykiais ir žaismingumu, kurio nepritrūks animacinei komedijai “Loraksas”. Vešlių ūsų, didelių akių, oranžinio kailio padarėlis taps šauniuoju gidu į dar vieną išgalvotą pasakiškų fantazijų šalį ir geruoju mokytoju, kuris paprastomis ir suprantamomis priemonėmis skatins vaikus rūpintis ekologija.
2000 m. rudenį matyto “Viščiukų maišto” režisierius Peteris Lordas grįžta prie sudėtingos plastelininės animacijos nuotykių komedijoje “Piratai! Nevykėlių kompanija”. Jis nulipdė šaunią “Karibų piratų” versiją mažesniems svajotojams apie varžybas dėl geriausio pasaulyje pirato titulo ir neišvengiamą kovą su demoniškąja karaliene.
Didžiosios Britanijos animatorių studija “Aardman” (“Srovės nublokšti”) dažnai džiugina originalumu ir šmaikštumu, tačiau brandžios idėjos atsisuka prieš juos pačius, nes konkurentai iš Holivudo įpratino liaudį prie greitai suvartojamo paprastumo. Plastelininę išvaizdą, kompiuteriais patobulintus judesius ir fonus, privalomą 3D efektą pasitelkę anglų vizionieriai šiam bandymui griebė už barzdos statistiniam skoniui patinkančią temą. Šiandieniniame amžiuje piratai yra mėgstami ir gerbiami. Tad parduoti Hugh Granto ir Salmos Hayek balsais kalbančius bei lietuviškai įgarsintus devynių jūrų mūšius bus lengviau.
“Oskarui” nominuotas “Įsimylėjusio Šekspyro” režisierius Johnas Maddenas lieka ištikimas savo stiliui – sukviesti būrį žinomų aktorių ir įpainioti juos į neįprastus likimo išbandymus. Gyvenimiška komedija “Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis” tirpdys paskutinius užsilikusio sniego likučius dvasinga septynių anglų pensininkų kelione į margaspalvę Indiją. Kai susikryžmina dvi skirtingos kultūros ir religijos, egzotiški papročiai ir tradicijos, tai išgelbėti gali tik britiškas humoras, užkrečiantis optimizmas, pozityvios emocijos ir romantiški atsitikimai.

Abejotinos vertės juokai
11 skirtingo skonio linksmų, nuotaikingų ir šypseningų filmų parodys po “Kino pavasario” saulės spinduliais prisiglaudęs “Viasat” komedijų festivalis (programoje numatytas ir “Veide” aprašytas prancūzų kino rekordininkas “Neliečiamieji”). Juoko vitaminų ir geros nuotaikos trūkumą kompensuoti bandys atvirai komercinės komedijos.
Pagal mums beveik nežinomo, bet Johnny Deppo talentą išugdžiusio TV serialo madas sukarpyta veiksmo komedija “Nevykėliai po priedanga” pasiūlys bene šimtą kartų regėtą siužetą apie du apykvailius policininkus, kuriems reikia apsimesti jaunesniais moksleiviais, infiltruotis į įtariamųjų gaują ir gaudyti paslaptinguosius narkotijų tiekėjus.
Pirmasis bandymas parengti auditoriją penktojo “Amerikietiško pyrago” iškeptuvėms prisvilo “Senos geros orgijos” blynu (jo ragauti Lietuvos teritorijoje norėjo vos 2,6 tūkst. žiūrovų). Antra ir finaliniam etapui “Pagirių” prodiuseris Toddas Phillipsas užveisė “Amerikietiško pyrago” bei “Projekto “Bleiro ragana” kloną ir pakrikštijo eksperimentinį gaminį “Projektas X”. Jame vaidina specifines atrankas laimėję absoliučiai nežinomi debiutantai, iš kurių niekas nereikalavo aktorinių gebėjimų, bet akcentavo drąsą atlikti scenarijuje numatytas provokuojančias užduotis.
Merginų dėmesio geidžiantys trys bičiuliai užsimano surengti patį linksmiausią “tūsą”, paleidžia fantazijos vadeles ir peržengia visas padorumo ribas. Jeigu jums tai skamba bent kiek įdomiai, tai nueikite, bet išbraukę šį filmą iš pageidavimų sąrašo laisvalaikiui nieko neprarasite.
Kriminalinis trileris “Kontrabanda” taip pat priklauso kategorijai beveidžių kino pramogų, kai europietišką idėją perpirkę holivudiečiai pakviečia originaliojo filmo gamyboje dalyvavusį asmenį režisuoti niekam nereikalingo perdirbinio. Europos kino forumo “Scanorama” ypač mėgstamas islandų režisierius Baltasaras Kormakuras 2008 m. prodiusavo ir pats atliko pagrindininį vaidmenį skandinaviškame trileryje “Reikjavikas – Roterdamas”. Dabar jis nesugebėjo atsispirti lengvų pinigų viliojimams ir perdarė tą patį filmą su populiariais aktoriais, perkeldamas veiksmo vietą tarp JAV ir Panamos. Jeigu praleidote seansus “Scanoramoje”, tai bus įdomu ir aštru. Jei jau matėte, tai tiksliai žinosite, kas nutiks už brolio skolas nelegalius pinigus transportuojančiam narsuoliui.

Edvinas Pukšta

Tvarkaraštis
Kovo 2 d.
“Pelenė”
“12 vilties valandų”

Kovo 9 d.
“Džonas Karteris”
“Tai nutiko Jemene”
“Projektas X”

Kovo 16 d.
“Loraksas”
“Nevykėliai po priedanga”

Kovo 23 d.
“Kontrabanda”
“Mes nusipirkom zoologijos sodą”
“Daug vargo dėl pinigų”

Kovo 30 d.
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”
“Titanų įniršis”
“Piratai! Nevykėlių kompanija”
“Meilė trunka trejus metus”

62-asis Berlyno tarptautinis kino festivalis buvo kupinas kardinalių kontrastų.

Pavydėtinai galinga žiuri ir stebėtinai silpnas konkursas; džiaugtis įkvepiantis lankomumas su fantastišku bilietų pardavimu ir dažni nusivylimai po seansų; daugybė aukščiausio lygio žvaigždžių ir išankstinio ažiotažo nepateisinusios premjeros; rekordinį skaičių dalyvių sutraukusi Europos kino mugė ir keistai kuklus domėjimasis festivaliui atrinktais filmais. Tokių kontrastų buvo kupinas visas šiųmetis Berlyno kino festivalis.
Pernai Berlynas turėjo bent vieną ryškų favoritą – Irano dramą “Skyrybos” bei stiprų varžovą Vengrijos dramą “Turino arklys”, bet šiemet beveik visiems “Auksinio lokio” medaus užsigeidusiems kandidatams galėtume pritaikyti tą patį apibūdinimą: tuščias filmas apie nieką. Pirmasis metų prestižinis festivalis nedavė faktiškai nė vieno reikšmingesnio filmo, kuris būtų prisimenamas po kelių mėnesių ar galėtų konkuruoti su Kanų ir Venecijos pasirinkimais.

Televizinio kino triumfas

Paradoksalu, bet vienintelis originalus ir nenuspėjamas konkurso filmas “Tabu” turėjo tenkintis mažiausiai reikšmingu “Berlynalės” įkūrėjo Alfredo Bauerio vardo prizu už išradingumą. Portugalų kino kritikas Miguelis Gomesas siekė suplakti senamadiškus nespalvoto ir begarsio kino ingredientus, tačiau, jo nenaudai, hiperpopuliarus prancūziškas “Artistas” debiutavo beveik metais anksčiau. “Tabu” geriausiu filmu išrinko “Fipresci” asociacijai priklausantys kino kritikai, bet pagrindinei žiuri tikriausiai nesinorėjo lygiuotis prie “Artisto” melodijų.
Svarbiausiu nugalėtoju netikėtai tituluota realaus gyvenimo drama “Cezaris privalo mirti” idealiai atitinka Berlyno festivalio ketinimus suformuluoti skambų politinį pranešimą, bet geba atsibosti vos per 76 minutes. Broliai veteranai Paolo ir Vittorio Taviani neturi pakankamai intriguojančios medžiagos, tad trumpametražiam filmui priimtiną idėją ištempia kartodami tas pačias scenas.
Dokumentiniu stiliumi nufilmuota vaidybinė drama atveria griežtai saugomo kalėjimo Romoje kameras ir suteikia unikalią progą nuteistiems iki gyvenimo pabaigos vyrams pasijusti aktoriais. Jie paprašomi po du kartus suvaidinti tą pačią situaciją su skirtingomis emocijomis, gauna konkrečius vaidmenis ir įsijaučia į eksperimentinėmis sąlygomis statomo spektaklio “Julijus Cezaris”  repeticijas. “Auksinio lokio” draugija akivaizdžiai ragins nepriklausomo kino gerbėjus pamatyti filmą, kuris tiesiog neišlaikys pernelyg didelių lūkesčių egzamino. Televizijos eteriui labiau tinkamas kūrinys bus greitai pamirštas ir sudomins tik socialines temas tyrinėjančius žiūrovus.

Kalėjimo aktorių teatras

Lietuva vis dar mato sveikintiną precedentą – viename TV muzikiniame šou dainuojantį Panevėžio pataisos namų merginų chorą. Mūsų šalyje dabar tarsi būtų pats tinkamiausias metas bent epizodiškai parodyti filmą “Cezaris privalo mirti”, bet taip greitai nepavyks sutvarkyti leidimų ir temos aktualumas greitai išgaruos. “Skaitydami Šekspyrą, mūsų aktoriai, tai yra nuteistieji, kalba apie laisvę, politinę galią, korupciją, smurtą ir nužudymą. Parašytuose dialoguose jie įžvelgė daug gilesnę prasmę ir savotiškai pritaikė tekstus. Raginu nepamiršti, kad net baisiausią nusikaltimą padaręs kalinys pirmiausia yra žmogus”, – sakė vyriausias “Berlynalės” konkursantas 82-ejų metų V.Taviani.
Filmo autentiškumą užtikrina savarankiškas kalinių sprendimas prisistatyti tikrais vardais ir papasakoti skaudžias asmenines istorijas. “Neplanavome kurti grynos dokumentikos, todėl leidome jiems išsigalvoti alternatyvius vardus ir pameluoti biografijos faktus, bet nė vienas siūlymu nepasinaudojo. Vyrai suprato, kad filmą tikriausiai pamatys draugai, artimieji, kurie galbūt juos pamiršo. Tai buvo jų šansas sušukti: mes esame čia! Mes gyvi!”, – papildė dvejais metais už brolį jaunesnis P.Taviani.
Įmanoma suprasti, kodėl už “Cezarį” Italijos kalėjime balsavo lietuvių kilmės žiuri prezidentas Mike’as Leigh (jo pastarasis filmas “Dar vieneri metai” po ilgų įtikinėjimų bus parodytas “Kino pavasaryje”). Jis dažniausiai pradeda savo filmus be konkretaus scenarijaus, leidžia aktoriams improvizuoti pagal nurodytas užduotis ir eigoje atranda herojų charakterius. Bet kad verdiktas priimtas vienbalsiai, tai jau tikra mistika. Sunku patikėti, kad tituluoti prancūzai Francois Ozonas ir Charlotte Gainsbourg, Holivudo svečias Jake’as Gyllenhalas, neeilines nuotraukas darantis fotografas ir režisierius Antonas Corbijnas, į “Oskarą” pretenduojantis iranietis Asgharas Farahadi geriausiu pripažino banaliausiomis priemonėmis suręstą tipišką televizinį eksperimentą.

Rasizmas prieš Vengrijos čigonus

Antroje vietoje su “Sidabriniu lokiu” likusi jauno vengrų režisieriaus Benedeko Fliegaufo provokuojanti drama “Tai tik vėjas” daug labiau nusipelnė aukso ir palietė skausmingesnes problemas – antipatiją romų tautybės žmonėms ir jų brutalias žudynes šiuolaikinėje Vengrijoje. 2010 m. išbandęs save anglakalbėje klonų dramoje “Įsčios” (šio filmo su aktore Eva Green taip pat ieškokite artimiausiame “Kino pavasaryje”) režisierius atsigręžė į prieštaringą ir jautrią temą, kurioje išgalvotą scenarijų įkaitina tikri įvykiai, kai vietiniai gangsteriai be ypatingų priežasčių susidorojo su emigruoti į Kanadą ketinusia neturtingų romų šeima.
Tikrus istorinius įvykius įdomiai interpretavusi ir karališką meilės istoriją atskleidusi romantinė drama “Karališkos meilės romanas” buvo, ko gero, vienintelis konkurso filmas su komercine gyslele ir tikimybe sudominti rimtesnės kino pramogos išsiilgusius žiūrovus. Jį galima drąsiai rekomenduoti platintojams.
Vokiečių kritikų galingai palaikoma ir “Sidabriniu lokiu” už geriausią režisūrą įvertinta drama “Barbara” pasižymėjo kokybe ir išlaikyta įtampa, tačiau nedavė jokių naujų įspūdžių žiūrovui, mačiusiam daugiau filmų apie šaltojo karo laikotarpį ir gyvenimo pavojus į Rytus bei Vakarus perskeltoje Vokietijoje. “Kitų gyvenimų” šešėlyje nuobodi ir lengvai nuspėjama “Barbara” atrodo lyg blyški kopija, kurią traukia virtuoziška aktorės Ninos Hoss vaidyba.
Garsiajai vokietei taip pat buvo prognozuojamas “Sidabrinis lokys”, bet jis atiteko neprofesionalei keturiolikmetei debiutantei Rachel Mwanzai, vaidinančiai tėvus sušaudyti priverstą ir kariauti traukiamą afrikietę paauglę, besilaukiančią kūdikio nuo vyresnio gaujos lyderio. Kanadiečių dramai “Karo ragana” aktorių ieškojęs režisierius Kimas Nguyenas pastebėjo mergaitę Kinšasos (Kongo Demokratinė Respublika) gatvėje.
Regis, žvaigždingoji žiuri principingai susitarė apdovanoti ir suteikti trampliną šuoliui į populiarumą niekam nežinomiems naujokams, nes kaip geriausias aktorius triumfavo aktoriaus meistriškumo vis dar besimokantis danas Mikkelis Boe Folsgaardas, įtikinamai ir siautulingai įkūnijęs šizofreniką Danijos karalių Christianą VII istorinėje romantinėje dramoje “Karališkos meilės romanas”.
Smarkiausiu nusivylimu Berlyne baigėsi ir itin laukta filipiniečių režisieriaus Brillante Mendozos tikrų įvykių inscenizacija “Pagrobtieji”, kurios jis pernai nespėjo užbaigti Kanams, o vėliau kažkaip įtartinai nepateko į Veneciją. Jeigu aukščiausio kalibro filmas apie įkaitus dėl išpirkos grobiančius islamo teroristus atsidūrė Berlyne, tai festivalių ekspertai aiškiai suprato svarbiausią žinią, kad šiemet Kanai jo tikrai nenorėjo ir iš anksto pasakė “ne”.
Sausakimšai užpildytas pirmasis seansas įrodė, kad režisierius šaudo tuščiais šoviniais. Jam vertėjo įteikti kokį nors “Auksinį meškiną” už nesugebėjimą išnaudoti prancūzų megažvaigždės Isabelle Huppert, kuri tik vaikšto džiunglėmis, stebi “National Geographic” televizijos kanalui tinkamus gamtos vaizdus ir neturi ko veikti, išskyrus vienintelę įsimintiną sceną (išsekusi moteris bando parodyti jautrų žmogiškumą jai į sūnus tinkančiam teroristui).

Lietuvių duoklė korėjiečiams

Vienintelis oficialiai atrinktas lietuviškas filmas “Draudžiami jausmai” (režisierius Deimantas Narkevičius) mūsų šaliai atstovavo “Jaunojo kino forume”, bet daugiausiai lietuviškų pavardžių žibėjo prabangiausios visų laikų korėjiečių karinės dramos “Mano kelias” titruose.
Ambicingų užmojų reginys perteikia Antrojo pasaulinio karo batalijas azijiečių akimis. Įspūdingas filmas įrodo, ką įmanoma pasiekti kaimyninėje Latvijoje už dosnių korėjiečių pinigus. Rygoje studiją atidaręs lietuvių kilmės prodiuseris įtikino kolegas iš Pietų Korėjos, kad Baltijos šalių kino meistrai geba daryti stebuklus. Kuriant filmą dalyvavo bene visi “Tado Blindos” kaskadininkai, Artūro Nemanio žirgai, vykdomasis prodiuseris Tomas Makaras, Lietuvos vaizdo efektų dailininkai ir unikalų šansą su Azijos žvaigždėmis (korėjietis Jang Dong-Gunas, japonas Jo Ogadiri, kinė Fan Bing Bing) pasirodyti gavę lietuvių aktoriai.
Rolandas Boravskis puikiai išnaudoja vienintelį jam skirtą epizodą, o Remigijus Sabulis pagirtinai atlieka didžiausią ir reikšmingiausią legionieriaus vaidmenį. Lietuviui teko ryškus neigiamas personažas – brutalus ir negailestingas rusų kariuomenės generolas. Kalbama, kad apie gigantomaniškus korėjiečių užmojus išgirdę lietuviai ir latviai pirmiausia griebėsi už galvų, bet galiausiai įveikė visas neįmanomas kliūtis.
Beje, gausiai aplankytoje Berlyno kino mugėje antrus metus iš eilės veikęs ir VšĮ “Versli Lietuva” pastangomis finansuotas savarankiškas Lietuvos kino stendas vėl skleidė būtiniausią informaciją apie mūsų šalyje sukurtus ar kuriamus filmus, reklamavo organizuojamus festivalius, 2011 m. pabaigoje įsteigtą Vilniaus kino biurą ir patrauklias galimybes filmuoti Lietuvoje. Džiugu pripažinti, kad lietuviško stendo “Lithuanian Films” dizainą, aplinką ir atmosferą kaip pavyzdį fotografavo kolegos latviai ir estai.
Vis dėlto kitų metų stendo organizatoriams reikėtų pagalvoti apie strategiškai palankesnę ir pastebimesnę vietą. Dabar mūsų kinas prisiglaudė giliame Berlyno kino mugės užkampyje – viešbučio “Marriot” salėje, kurioje nebuvo justi realaus mugės šurmulio. Tikriausiai vertėtų investuoti daugiau ir prasiskverbti į esminį renginio sūkurį (būtent ten buvo latviai ir estai), o ne vien tik laukti pasiūlymų dažniausiai pustuščiame viešbutyje.

Edvinas Pukšta

Ketvirtadienį Vilniaus kino teatruose „Pasaka“ bei „Skalvija“ prasideda septintasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Jis pristatys dešimtį programų ir specialių seansų, per kuriuos pamatysime filmus iš Prancūzijos, Belgijos, Danijos, Kanados, Airijos, Ispanijos, Japonijos, Argentinos, Venesuelos, Meksikos, Urugvajaus, Slovakijos ir, žinoma, Lietuvos. Catherine Deneuve gerbėjai galės mėgautis net devynių jos filmų retrospektyva. Retrospektyvine programa bus pagerbta ir lietuvių aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė. Festivalio naujovė – Metų kino moters rinkimai, kuriuose galės dalyvauti žiūrovai.

Naktį iš vasario 26 d. į vasario 27 d. Lietuvos laiku amerikiečių komikas Billas Crystalas kvies Holivudo įžymybes skelbti Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo nusipelniusių kūrėjų bei atlikėjų.

Kas laimės geidžiamiausią “Oskarą”? Kaip filmų likimą paveikia jų premjeras priimantys tarptautiniai kino festivaliai ir kas laukia naujausių laureatų po triumfo nakties?

Auksinis “Oskaras” dažnai turi magišką reklamos galią, nes apdovanotą filmą trokšta pamatyti daugybė žmonių. “Oskaras” tarsi garantuoja, kad žinia apie laiminguosius bus dažniau perskaityta ir plačiau išgirsta. “Oskaras” aktoriui reiškia ne tik padėką bei pripažinimą už jau atliktą darbą, bet ir daug didesnius atlyginimus ir gausesnius pasiūlymus ateityje. “Oskaras” režisieriui atveria galimybes pačiam rinktis tolesnį karjeros maršrutą ir reikalauti kūrybinės laisvės. “Oskaras” kitiems kūrybinės grupės nariams leidžia artimiau pažinti už kadro plušančius ir nematomus žmones.
Dažnai mėgstama teigti, kad “Oskaras” simbolizuoja komerciją. Autorinius filmus aukštinantys ir naujų vėjų ieškantys tarptautiniai kino festivaliai tarsi turėtų žengti visai kitais keliais, bet dažniausiai ši teorija nepasiteisina. Net pats prestižiškiausias festivalis mėgsta priminti ir nepamiršta pasididžiuoti, kiek “Oskaro” nominacijomis pagerbtų filmų rodė.
Tačiau parduoti bilietai ir rekordiškai užpildomos salės dar nereiškia, kad filmas būtinai gaus nominacijų. Labiau lemia tai, kokie nuomonių vėjai pučia akademijoje ir kaip suveikia konkrečius filmus palaikantis lobizmas.
Nuotykių fantazijos “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis” komanda labai norėjo atsisveikinimą pažymėti “Oskaro” nominacija už geriausią filmą, tačiau nesulaukė statistinės daugumos palaikymo ir užsitikrino tik tris mažiau reikšmingas technines nominacijas. Danielis Radcliffe’as, neslėpdamas nusivylimo, pažėrė karčios kritikos balsuotojams, kad jie prioritetą skyrė geram draugui Martinui Scorsese’i, kuriam negalėjo pasakyti “ne”, ir pamiršo atkreipti dėmesį į 381 mln. dolerių pajamas vien JAV kino teatruose (pagal bendrus rezultatus filmas tapo dešimtuoju milijardieriumi ir įsitvirtino trečioje visų laikų topo vietoje po “Įsikūnijimo” ir “Titaniko”).

Berlynas mėgsta “Oskarus”
Šiomis dienomis vykstantis Berlyno kino festivalis niekuomet neatsisako galimybės į nekonkursinę programą pasikviesti ką tik nominuotų filmų atstovų, pareklamuoti jų vardų ir kartu prisidėti dividendų sau. “Auksinis lokys” už gyvenimo ir karjeros laimėjimus legendinei Meryl Streep neblizgės ypatingu originalumu, nes aktorė jau yra gavusi panašių įvertinimų (2008 m. rugsėjį M.Streep gyvenimo ir karjeros pergales šventė San Sebastiane). Tačiau šiandien netgi labiausiai tituluotai laureatei gyvybiškai reikia asmeninių premijų, kurių paskelbimas gali pakeisti dar neapsisprendusių akademijos narių balsus.
Nominacijos “Oskarui” iš šalies atrodo gražiai, bet finaliniuose penketukuose paminėtiems kino žmonėms mėnuo nuo paskelbimo iki apdovanojimų ceremonijos prilygsta košmarui ir alinančiam darbui, kai nebelieka laiko filmuoti ar vaidinti, o reikia užsidirbti “Oskarą” ir įrodyti savo pranašumą prieš įvertintus kolegas. Šiemet Berlyne kartu su pseudobiografine drama “Geležinė ledi” dalyvauja britų režisieriaus Stepheno Daldry drama “Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti” (premjera Lietuvoje turėtų įvykti balandžio mėn.), kuri per stebuklą užėmė paskutinę vietą tarp “Oskaro” nominacijų už geriausią filmą, o legendinis švedų kilmės veteranas Maxas von Sydow gavo seniai užtarnautą nominaciją už geriausią antraplanį vaidmenį. Tačiau jie neturi realių šansų laimėti.

Nauja taisyklė – naujos balsavimo mados
Akademija įvedė naują balsavimo taisyklę ir sudėtingesnį aritmetinio skaičiavo algoritmą, kad išlaikytų didesnę intrigą ir suteiktų stebuklingą šansą prieštaringai vertinamiems kūriniams. Kaip ir ankstesniais metais, į geriausio filmo nominaciją galėjo pretenduoti visi filmai, sulaukę bent 5 proc. akademijos narių palaikymo. Tačiau šiemet akademija leido balsuotojams pasirinkti tik penkis filmus ir nustatė limitą, kad nominantas gautų privalomai reikalaujamą pirmų vietų kiekį. Tik retais atvejais savo anketas atsiunčia visi 5783 registruoti ir teisę balsuoti turintys nariai. Apytikriais skaičiavimais, geriausio filmo titulo pageidavusiems siekti kūriniams šiemet reikėjo užsitikrinti mažiausiai 455 pirmumo balsus, o pernai užteko gauti bent 250 balsų.
Niekas nepaneigs, jog šiame balsavime dėl nominacijų labiausiai vyrauja favoritizmas ir draugiški ryšiai, kai balso teisę turintis narys aukštesnę vietą užrašo savo bičiuliui vien todėl, kad suteiktų reikalingą pagalbą. Neprognozuotos nominacijų staigmenos aiškiai įrodo, kad naujas taisykles gerai išstudijavę akademijos nariai šiemet balsavo nebūtinai už patį geriausią filmą, bet rinkosi strateginę taktiką. Tiksliau sakant, skirtingas nuomones gvildenančios grupės susivienijo ir balsavo taip, kaip reikia, kad būtų pasiektas trokštamas rezultatas.
Akademijos vadovai privalėjo suprasti, kad paskubomis įvesta naujovė galbūt garantavo žiupsnelį intrigos (niekas nežinojo, kiek konkrečiai filmų pateks į nominaciją), bet nepasiteisino ir atvėrė duris kūrybiškam sukčiavimui bei lojalumo išbandymui. Maestro Terrence’o Malicko “Gyvenimo medis” sulaukė įvairiausių nuomonių ir atsiliepimų, palaikymo ir kritikos, bet pasipriešino neigiamoms prognozėms, įsiveržė į “Oskaro” nominaciją ir sėkmingai išlaikė lojalumo egzaminą, nes kažkam to labai norėjosi. O štai virtuozišku vaidmeniu nominacijos nusipelnęs veteranas Albertas Brooksas (“Važiuok”) tikriausiai neturėjo reikiamo būrio draugų ir pralaimėjimu buvo nubaustas už nepatogias atviras kalbas.

Aktorių karjeros kryžkelė
17 nominacijų per savo karjerą pelniusi M.Streep pagaliau turėtų nugalėti po 29 metų pertraukos, susilyginti su Ingrid Bergman ir per vieną “Oskarą” priartėti prie rekordininkės Katherine Hepburn. “Geležinė ledi” nepavyko taip gerai, kaip buvo galima tikėtis, nes režisierė leido sau perrašyti istorinius faktus, prisigalvoti daug nebūtų dalykų ir paaukoti tikroviškumą, o viską pateisino siužetiniu įrankiu, kad Margaret Thatcher serga ir klaidingai prisimena savo praeitį. Tačiau M.Streep vaidina fenomenaliai ir traukia žiūrovus žavėtis neeiline aktorine meistryste. Vis dėlto filmo klaidos ir silpnybės apsunkina asmeninę aktorės trikovę su Michelle Williams (“7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe”) ir Viola Davis (“Tarnaitė”), kuri reitinguose įvardijama pagrindine favorite. Lietuvoje menkai žiūrėtas ir elitinių festivalių praleistas filmas gavo puikius kritikų pažymius ir, svarbiausia, surinko daugiausiai pajamų iš visų nominantų (165 mln. dolerių).
Vyriškoje aktorių nominacijoje jaučiama dar nuožmesnė intriga ir čia nežinomybė išliks iki paskutinės minutės. Dauguma ženklų rodo, kad laimėti turėtų prancūzų legionierius Jeanas Dujardinas už fantastišką pasirodymą nebyliajame ir nespalvotame “Artiste”. Už ryškiausią karjeros vaidmenį jis susirinko Kanų festivalio ir JAV aktorių gildijos apdovanojimus, “Auksinį gaublį” ir dar saują kitų premijų. Jis laimi beveik visur, bet viešumo strategiją planuojantys broliai Weinsteinai žino, kad kiekvieną pergalę lėmė nedidelė balsų persvara, o galingi konkurentai Bradas Pittas (“Pinigų kamuolys”) ir George’as Clooney (lietuviškos premjeros laukiantys “Paveldėtojai”) pavojingai lipa ant kulnų.
Kai kurie ekspertai jau mato aiškią tikimybę, kad lemtingame finaliniame etape “Artisto” prancūzą aplenks įtakingasis ir amerikiečių kritikų liaupsinamas B.Pittas. Savo ruožtu J.Dujardinas net nelaimėjęs susikrovė bagažą ateičiai ir pasirašė kontraktą su stipriausių aktorių agentūra Holivude, nors pats dar neapsisprendė, kaip toliau išnaudoti “Oskarų” šlovę.

Nebylaus žvaigždūno triumfas žavi ne visus
“Artisto” šlovė įsižiebė Kanų festivalyje, kurio programos vadovas Thierry Fremaux ilgai svarstė ir nežinojo, ką daryti su intriguojančiu Michelio Hazanavichiaus filmu. Iš pradžių jis buvo įtrauktas į nekonkursinę programą, bet paskutinę minutę vis dėlto prasimušė iki “Auksinės palmės šakelės” kandidatų rinktinės. Šiandien Kanai gali džiaugtis ir didžiuotis, kad atrado “Artistą” ir suteikė trampliną efektyviam debiutui. Per premjerą gegužės mėnesį nebylioji komedija užbūrė daugelį festivalio svečių, tačiau beveik niekas tuomet net nesusimąstė, kad ką tik pamatė filmą, kuris po devynių mėnesių mėgausis dešimčia “Oskaro” nominacijų.
Šiandien “Artistas” atrodo gerokai pervertintas apdovanojimais ir nenutylančios pagyros iškelia pernelyg aukštą vilčių kartelę. Bet šis filmas nesugeba pateisinti didelių lūkesčių ir nesulaukia reikalingo žiūrovų palaikymo, kad ilgiau išsilaikytų komerciniuose repertuaruose. Nei Prancūzijoje, nei JAV (20 mln. dolerių pajamos) “Artistas” nepasiekė įspūdingų finansinių rezultatų.
Svarbiausioje nominacijoje jau seniai neliko net minimalios intrigos. Prodiuserių, režisierių ir aktorių gildijos jau paskelbė savo simpatijas “Artistui”, o būtent šie kino žmonės turi didžiausią įtaką akademijos balsavimo rezultatams. Jeigu jie staiga nepakeis savo nuomonės (būtų labai keista, jei taip nutiktų), tai “Artistas” turėtų lengvai laimėti ir susikrauti gan solidžią balsų persvarą. Įtakingiausią nuomonę skleidžiantys patyrę amerikiečių ekspertai (jie dažnai vadinami “oskarologais”) neturi net menkiausių abejonių dėl nugalėtojo. Rankas jau nuleido netgi didžiausi “Artisto” šlovės teršėjai ir dabar 28 iš 29 žinovų pirmą vietą atiduoda M.Hazanavichiaus filmui.

Prancūzija užima antrą vietą tarp pažangiausiai ir sėkmingiausiai savo kiną eksportuojančių pasaulio šalių po JAV.

Prancūziškų filmų sklaidos reikalus užsienyje sklandžiai tvarko ir remia asociacija “Unifrance”. Jos kvietimu kiekvienų metų pradžioje Paryžiuje organizuojamą renginį “Pasimatymas su prancūzų kinu” aplanko filmus perkantys platintojai ir apžvelgiantys žurnalistai.
Taigi sausio 11–16 d. Paryžiuje susirinko svarbiausi pardavimo agentai ir skirtingų šalių platintojai, kurie nuo pašalinių akių kruopščiai saugomuose uždaruose seansuose žiūrėjo pačius naujausius prancūziškai kalbančius ir prancūziškais pinigais finansuotus filmus. Žiūrovai apie juos išgirs kiek vėliau ir pamatys per šiuos metus.
Tarkime, dar iki šios vasaros Lietuvos žiūrovai išvys du prancūziškus komercinę gyslelę turinčius filmus. Vienas jų – tai ant bangos užšokusio ir dėl “Oskarų” kovojančio lietuvių kilmės Michelio Hazanavichiaus kartu su būreliu bičiulių režisierių suklijuotas trumpų istorijų rinkinys – komedija “Neištikimieji” (apie moteris ir vyrus, meilę ir neištikimybę). O reklamos nestokojantis garsusis Fredericas Beigbeder užsigeidė pats režisuoti savo bestselerį “Meilė trunka trejus metus”. Jį taip pat jau netrukus išvys Lietuvos žiūrovai.

Džiuginantis lankomumas
Prancūzų kino sklaidą skatinanti asociacija “Unifrance” stengiasi, kad kuo daugiau žmonių domėtųsi prancūziškais filmais ir teiktų jiems pirmenybę, atrastų naujas jaunas prancūzų kino viltis ir nepamirštų patikrinti gerbiamiausių režisierių darbų. 2011 m. užsienio šalių kino teatruose buvo parodyta 450 prancūziškų filmų ir juos pamatė 65,7 mln. žiūrovų (palyginti su 2011 m. statistika, šis skaičius ūgtelėjo 10 proc.).
Prie sėkmingų rezultatų ir 405 mln. eurų pajamų (19 proc. daugiau nei 2010 m.) labiausiai prisidėjo Luco Bessono prodiusuotas veiksmo trileris “Kolombiana” (7,71 mln. parduotų bilietų), Venecijos kino festivalį juokinusi Romano Polanskio komedija “Kivirčas” (1,86 mln.), “Oskarų” viltimis nušvitęs meilės laiškas nebyliojo kino erai “Artistas” (803 tūkst.), pažintinė trimatė ekskursija “Sea Rex – Jūrų dinozaurai 3D” (406 tūkst.) ir San Sebastiano bei Toronto kino festivalių publikos simpatijų prizais apdovanotos Libano režisierės Nadine Labaki dramedija “Ir ką mums dabar daryt?” (345 tūkst.).
Du filmai iš lankomiausiųjų penketuko turėtų prisidėti prie Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” programos.
Įdomu ir tai, kad didžiausią paklausą turėjusiuose prancūzų kilmės filmuose nenuskambėjo nė vieno prancūziško žodžio. Todėl nenuostabu girdėti “Unifrance” vadus liūdinančią statistiką, kad filmų prancūzų kalba lankomumas pernai sumažėjo 19 proc. Lietuvos indėlis į prancūzų kino sklaidą kol kas palyginti kuklus, nes 2011 m. rodyti premjeriniai ir senesni 32 prancūziški filmai atsiriekė 3,82 proc. bendro mūsų kino rinkos lankomumo. Tai normalu Holivudo studijų produkcija perkrautai šaliai, bet galėtų būti daug geriau. “Unifrance” mažais žingsneliais siekia, kad lietuviškame repertuare taip pat atsirastų daugiau prancūziškų filmų, ir ieško naujoviškų sklaidos būdų.
Prancūzų kino festivalis “Žiemos ekranai” kiekvieną sausį bando pramušinėti sniegingus ledus karščiausiomis kino naujienomis ir vertingomis retrospektyvomis. Prancūzijos ambasados ir Prancūzų kultūros centro pastangomis Lietuva šiemet džiaugsmingai prisidėjo prie naujausios “Unifrance” iniciatyvos – “Mano prancūzų kino festivalio”. Nuo sausio 12 iki vasario 1 d. viso pasaulio žiūrovai turėjo progą už simbolinę kainą (1–2 eurus) pamatyti po dešimt prancūziškų ilgo ir trumpo metro filmų internete bei pareikšti nuomonę dėl publikos simpatijų labiausiai verto kūrinio. Programai atrinktų visų filmų dialogai buvo išversti į 14 užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių.
Kol kas dar anksti daryti išvadas, ar antrus metus vykdomas ir vis dar tobulinamas revoliucinis sklaidos projektas pasiteisino Lietuvoje. Realių rezultatų reikėtų tikėtis kitais metais, kai mūsų šalies vartotojai pripras prie naujos galimybės legaliai žiūrėti filmus. Bendri “Mano prancūzų kino festivalio” lankomumo rezultatai pranoko organizatorių lūkesčius: 20 tūkst. peržiūrų per pirmąją dieną ir 400 tūkst. – per dešimt dienų. Įspūdingas rezultatas simbolizuoja milžiniškai išaugusį paslaugos populiarumą, nes 2011 m. per tris savaites buvo užfiksuota tik 40 tūkst. peržiūrų.

Lietuva = Rusija
“Pasimatymo su prancūzų kinu” širdis – per vieną viešbučio “Le Grand Hotel” aukštą išsiskleidusi mugė, kurioje Prancūzijos kino platinimo kompanijos ir pardavimo agentai skubėjo supažindinti kino pramonės atstovus su savo naujausiais filmais (ne tik prancūziškais), parodyti ištraukas iš dabar kuriamų ar montuojamų filmų ir papasakoti apie 2012 m. planuojamas premjeras. Francois Ozonui užteko parodyti kelis trilerio “Be namų” su aktore Kristin Scott Thomas epizodus, ir pasipylė pardavimo sutarčių pasirašymai (Lietuvoje šis filmas taip pat bus rodomas).
Taip jau susiklostė, kad dauguma svarbiausių ir įtakingiausių kino pardavėjų dirba Prancūzijoje. Kai kurie jų keisti sprendimai ne visuomet džiugina Baltijos šalių kino pramonės atstovus, kai teisės platinti reikšmingus filmus Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje būna parduodamos Rusijos kino platintojams. Jeigu jie laiku nesumoka pažadėtų pinigų ar neapsisprendžia dėl premjeros savo kino teatruose, tai nupirktas filmas pakimba niekieno zonoje – jis niekur negali būti rodomas, o tokiu atveju Lietuva tampa savotiška Rusijos verslininkų įkaite.
“Mes žinome apie šį nepatogumą, bet nieko negalime padaryti. Prancūzijos kino platinimo ir pardavimo kompanijos yra nepriklausomos, o “Unifrance” neturi teisės daryti įtakos jų sprendimams. Tokį jums neparankų verslo modelį tikriausiai padiktavo istorijos įvykiai, ir kino pramonė vis dar priskiria nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusias valstybes finansiškai galingai Rusijai, kuri perka filmus daugeliui šalių. Ilgainiui, tikimės, ši situacija pasikeis”, – “Veidui” sakė acociacijos generalinė direktorė Regine Hatchmondo. Ji sutinka, kad Rusijos kino verslininkų dominavimas dažnai stabdo prancūziškų filmų sklaidą Baltijos šalyse.

Naujos viltys, nauji veidai
R.Hatchmondo ypač džiaugiasi, kad 2012 m. Berlyno kino festivalis atidarymo ceremonijai pasirinko prancūzų režisieriaus Benoit Jacquot istorinę biografinę dramą “Atsisveikinimas su karaliene” apie keturias paskutines Marijos Antuanetės gyvenimo dienas. “Šis įspūdingas, jausmingas ir gražus filmas turi daug naudingų kozirių, kad sudomintų užsienio šalių platintojus. Po premjeros Berlyne pasklis daugiau teigiamų nuomonių, kurios palengvins pardavimą”, – prognozuoja “Unifrance” generalinė direktorė, daug vilčių siedama ir su fantastine nuotykių komedija “Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje” (ketvirtą kartą šaunųjį stipruolį suvaidinęs Gerard’as Depardieu prisiviliojo į kompaniją Catherine Deneuve), ir su lankomumo rekordus Prancūzijoje laužančia komedine drama “Neliečiamieji”.
“Pripažįstu, kad prancūzų naujoji banga vis dar turi labai gerą reputaciją. Žinau, kad daugelyje pasaulio šalių labiausiai mylimi tie prancūzų aktoriai, kurie dažnai filmuojasi Holivude. Vis dėlto mes norime stipriau reklamuoti ir populiarinti mažiau žinomus, bet talentingus jaunosios kartos savo aktorius, tokius kaip “Neliečiamuosiuose” atrastas Omaras Sy ar “Prisiminimuose iš viešnamio” sužibėjusi Adele Haenel”, – sakė R.Hatchmondo.
“Unifrance” vadovei neabejodamas pritartų Prancūzijos kino žvaigždūnas Francois Cluzet. “Atkreipkite dėmesį į mano jaunąjį partnerį šiame filme. Įsiminkite jo vardą. Jis pamalonins ir nustebins genialiu vaidmeniu. Vis dar negaliu patikėti, kokį stebuklą jis sugebėjo padaryti”, – “Neliečiamuosiuose” atsiskleidusį aktorių O.Sy per San Sebastiano kino festivalio uždarymo ceremoniją gyrė 50 metų vaidinantis ir didžiulę patirtį sukaupęs profesionalas.
Pagal 2011 m. rezultatus, “Neliečiamieji” tapo užtikrintu šalies kino rinkos lyderiu, kuriam šių metų vasario pirmąjį savaitgalį pavyko pasivyti ir aplenkti Jameso Camerono “Įsikūnijimą”. 120 mln. eurų pajamas vien tik Prancūzijoje peržengusi komedinė drama dabar turi tikslą nukarūnuoti visų laikų čempioną – komediją “Sveiki atvykę pas šti” (Bienvenue chez les Ch’tis).
“Niekas nesitikėjo tokios nerealios sėkmės. Nenoriu to plačiai analizuoti. Mes stengėmės atrasti komediją ten, kur jos paprastai nebūna. Tikriausiai žiūrovus įtikino harmonija tarp abiejų aktorių, nuoširdumas ir pasiaukojimas. Žmonėms dabar reikia įkvepiančių istorijų, geros nuotaikos, vilties ir linksmų filmų, o mums pavyko juoku užgniaužti depresyvius dalykus”, – sakė F.Cluzet.

Prancūzai žino Joną Meką

Žurnalistams “Unifrance” suteikė unikalią progą susitikti su užsienio šalyse premjerų vis dar laukiančių filmų aktoriais ir režisieriais. Christophe’as Honore atrodė laimingas girdėdamas, kad jo muzikinė drama “Mylimieji” bus rodoma Lietuvoje. “Esu įsitikinęs, kad kuriu labai prancūziškus filmus, kuriuos sunkiau perprasti konteksto nežinantiems užsieniečiams. Per pastarąjį pusmetį girdėjau daug priekaištų, kad mano naujausias filmas per ilgas. Bet žinokite, kad man reikėjo to laiko, nes 50 metų laikotarpį apimantis siužetas nesutilptų į tradicinį 90 minučių formatą. Pradinė “Mylimųjų” versija tęsėsi pusketvirtos valandos, tačiau spaudžiamas prodiuserių iškarpiau daugiau nei valandą”, – pasakojo Ch.Honore, kuris per pertraukas tarp filmų mėgsta režisuoti teatro spektaklius Avinjone.
Jam Lietuvos vardas pirmiausia asocijuojasi su legendiniu filmininku Jonu Meku, kurio įkvėptas netgi buvo nuvykęs į Niujorką ir spontaniškai filmavo vaizdo dienoraštį.

Edvinas Pukšta

Dideli speigai ir sniego gausa užsienio kino kūrėjams – geriausios oro sąlygos filmuoti filmų scenas, kuriose veiksmas vyksta Sibire.

Sostinėje savo filmą „Sibirietiškas auklėjimas“ šią savaitę baigia filmuoti italų režisierius Gabriele Salvatores, savaitgalį vokiečių „Spiegel TV“ užsakymu kuriama dokumentinė drama „Sibiro Žemė“ taip pat bus filmuojama Vilniuje bei jo apylinkėse.

„Žiemiškame Vilniuje kino kūrėjai atranda jiems ypač gerai tinkančių vietų filmuoti Sibiro vaizdus. Pavyzdžiui, Gabriele Salvatores epizodus filmuoja Šnipiškėse, Upės ir Žvejų gatvėse, Spiegel TV vienoje iš savo istorijų rodomus Aliaskos kalnus jau baigė filmuoti Trakų rajone esančiame karjere, o istoriją, pasakojančią apie vokiečių pirklį 1894 m. atidariusį pirmąją universalinę parduotuvę Sibire, filmuos Trakų Vokės dvare“, – pasakoja Vilniaus kino biuro direktorė Jūratė Pazikaitė.

Gabriele Salvatores filmą „Sibirietiškas auklėjimas“ pradėjo filmuoti šią vasarą, tuomet Vilniuje lankėsi juostoje besifilmuojantis JAV aktorius, režisierius ir prodiuseris Johnas Malkovichius. Filmo gamybą ketinama baigti šį pavasarį. „Sibirietiško auklėjimo“ siužetas vyks 1985–1995 metų Padniestrėje, filme bus pasakojama apie to laikmečio Padniestrės nusikaltėlių gyvenimą. Beveik visos istorijos filmavimas vyko Vilniuje.

Vokiečių televijos kompanijos „Spiegel TV“ užsakymu Lietuvoje kuriamos dvi dokumentinės dramos „Sibiro Žemė“ istorijos, pasakojančios apie drąsius ir tikslo vedamus žmones bei jų gyvenimus Kamčiatkos krašte 18 ir 19 amžiuje.

Abu filmavimai vyksta bendradarbiaujant su lietuviškomis kino industrijos įmonėmis – UAB „Nordic Productions“ (Sibirietiškas auklėjimas) ir UAB „Baltijos Filmų paslaugos“ (Sibiro žemė).