"Veido" archyvas

Vasaros sezonas lietuviškame repertuare užsibaigs su begaliniais 3D trenksmais. Net 6 premjeras iš suplanuotų 9 teks stebėti su akiniais ir pirkti brangiau kainuojančius bilietus, nors tikrai ne visiems filmams būtinas trimatis vaizdas.

Rugpjūtį animacinių nuotykių trasoje nekantriai laukiami “Ratai 2″ lenktyniaus su kultiniais padaužomis “Smurfais”. Siaubo trilerių fanus be konkurencijos gąsdins visiems pažįstama ir “Galutinio tikslo” niekaip nerandanti giltinė. Madingai išpopuliarėjusių perdirbinių fronte ginklus surems legendinės “Beždžionių planetos” ir “Konano Barbaro” naujai įsivaizduojamos epinės fantazijos, o “Kvaila, beprotiška meilė” ir “Afigena mokytoja” papildys romantinių komedijų pasiūlą. Fantastiškas vesternas “Kaubojai ir ateiviai” yra faktiškai vienintelis originalus rugpjūčio mėnesio filmas, nesusijęs su jokiais komiksais, pratęsimais, perdirbiniais ir prikėlimais.

Džeimsas Bondas prieš Indianą Džounsą

Labiausiai pageidaujamas žvaigždūnas Danielis Craigas ir išrankusis pensininkas Harrisonas Fordas pirminį susidomėjimą vesternu “Kaubojai ir ateiviai” tikrai užtikrins. Juolab, kad šis filmas žada efektingas gaudynes Arizonos dykumoje su skrybėlėtais vyrais ir miestelio gyventojus grobiančiais piktais svečiais iš kosmoso. Galingoji prodiuserių trijulė Stevenas Spielbergas, Ronas Howardas ir Brianas Grazeris sumąstė novatorišką ir kartu rizikingą formulę epiniam mūšiui, kurį realizavo “Geležinio žmogaus” režisierius Jonas Favreau. Jis įdomiai sumaišė kelis nesuderinamus žanrus, autentiškai atvaizdavo XIX a. atmosferą, įpainiojo gaivaus humoro, sukonstravo ginklų arsenalą, paleido laukinius žirgus ir sudėliojo prašmatnų veiksmo spektaklį už 100 mln. JAV dolerių.

Nesibaigiančių tęsinių amžiuje prieš srovę plaukiančios originalesnės idėjos parsiduoda žymiai sunkiau, todėl aplink “Kaubojus ir ateivius” vis dar nesijaučia masinio ažiotažo. Žiūrovų abejingumą įtakojo nepasiteisinę bandymai suplakti vesterno žanrą su fantastinėmis idėjomis (“Laukiniai vakarai”, “Jonah Heksas”, “Kario kelias”) ir pigiomis ateivių invazijomis (“Horizontas”), bet nesutaikomų priešų duetas stengsis sugrąžinti pasitikėjimą ir prisivilioti “Vyrų juodais drabužiais” fanus.

Komiksų agonijos tęsinys

Dar sunkiau žiūrovus vilioti seksis fantastiniu trileriu “Žaliasis žibintas 3D”. Ambicingai reklamuotas ir prabangus specialiųjų efektų reginys gavosi per daug animacinis, neturėjo aktoriaus lyderio (talentingasis Ryanas Reynoldsas dar negali vienas ištempti filmo), pritrūko charizmatiško blogiuko, tad žaliojo superherojaus nuotykiais nesusidomėjo netgi komiksus skaitantys amerikiečiai. 200 mln. JAV dolerių kainavusiam epui pavyko atsiskraidinti vos 146 mln. JAV dolerių, kas prilygsta ženkliems nuostoliams.

Lietuvos platintojai mielai išbrauktų lyg bombos mechanizmu tiksintį trilerį, bet to padaryti neleidžia sutartis su Holivudo studija.

Kiek geresnės perspektyvos šviečiasi fantastiniam trileriui “Beždžionių planetos sukilimas”. Mat 43 metus gyvuojanti “Beždžionių planeta” prisijaukino skaitlingą būrį fanų, nesvarbu, kad legendinio pirmojo filmo šlovei nepavyko prilygti nė vienam tęsiniui ir perdirbiniui. Netgi genialusis vizionierius Timas Burtonas prašovė (2001 m. į jo “Beždžionių planetą” Lietuvoje parduota 26 tūkst. bilietų). Plačiajai auditorijai negirdėto Ruperto Wyatto režisuojamas trileris nuo ankstesnių filmų skiriasi tuo, kad beždžionių jau nereikia vaidinti makiažu ar kaukėmis pasipuošusiems aktoriams.

Ištobulėjusios kompiuterinių efektų technologijos atlaisvino scenaristų vaizduotę ir suteikė progą pafantazuoti, kaip animuotos beždžionės griauna ramaus gyvenimo idiliją, griebia valdžią į savo letenas ir įkalina genetinius eksperimentus vykdančius žmones. 90 mln. JAV dolerių investavusi studija pasirinko saugią riziką ir pigiau kainuojančius aktorius (“Lūšnynų milijonieriaus” Freidą Pinto, “Poteriados” išgarsintą Tomą Feltoną, veteranus Johną Lithgow ir Brianą Coxą), kad vėliau būtų lengva pateisinti dar vieno tęsinio paleidimą.

Trimatės supynės su mirtimi ir skystas gladiatorius

Nuo mirties neįmanoma pasislėpti po krūmu. Jeigu atsitiktinai pavyksta išvengti likimo numatyto atsisveikinimo, tai giltinė su pjūklu sumedžios visas aukas. 11 metus kepamas mirties atrakcionas vėl kviečia pasivažinėti banguotais kalneliais. Jameso Camerono subrandintas specialiųjų efektų koordinatorius Stevenas Oubelas (jis dirbo “Gelmių”, “Melo vardan tiesos”, “Terminatoriaus 2″, “Titaniko” ir “Įsikūnijimo” kūrybinėse komandose) sukaupė reikalingos patirties, kad galėtų režisuoti siaubo trilerį “Galutinis tikslas 5″ ir sugalvoti išradingesnių susidorojimo metodų.

Ant kabančio tilto įstrigę jaunuoliai nuo tragedijos laikinai išsigelbėja apgaudami mirtį, bet nelaimę nujautusio bičiulio dėka iš naujo gimę laimingieji vienas po kito vis tiek pasieks galutinį kelionės tikslą. Kai tik paaiškės, kad absoliučiai nieko naujo nerodantis serialas reikalingas pasigąsdinti mėgstantiems žiūrovams, tai užsidegs žalia šviesa dar dviejų tęsinių gamybai.

Dar vienas rugpjūčio premjerinis filmas, be saiko giriamas gladiatoriškas specialiųjų efektų epas “Konanas Barbaras”, regis, taps eiliniu vienos savaitės filmu, kai didelės viltys suduš į šipulius sulig smūginiu premjeriniu savaitgaliu. Šiandieninio jaunimo karta tikriausiai nematė Arnoldą Schwarzeneggerį į šlovės olimpą katapultavusio 1982 m. “Konano Barbaro”, kurio esminės siužeto šaknys tiesmukiškai atkartojamos kompiuterinį žaidimą primenančiame ir MTV stiliumi sumontuotame naujame trileryje.

Vokietis Marcusas Nispelis yra silpnas režisierius, kuris visą karjerą stilingai kopijuoja kitus. Jis neprilygsta serui Ridley Scottui, tad antrojo “Gladiatoriaus” čia nesulauksite. Bet bus daug kraujo, raumenų, dvikovų su kardais, nukertamų galvų, raganiškų medžioklių ir mūšių prieš pragarišką blogį. Tiesiog triukšmingas, tuščias ir smurtinis skerdynių šou prikimštas 3D efektų.

Vaikams ir ne tik jiems

Žaibo Makvyno ir Bruolio pasivažinėjimų aplink pasaulį lenktynių trasomis laukia visa Lietuva, o ypač mažiausieji žiūroviukai. 2006 m. vasaros pabaigoje originalieji “Ratai” pajamų baką užsipylė tik 657 tūkst. Lt (tai vidutiniško gerumo rezultatas dubliuotai animacijai), bet išpopuliarėjo parduodami videodiskus, kartodami per televiziją, teminių žaislų gamybą, keturračių herojų lipdukus ir kompiuterinius žaidimus. Su “Ratų” personažais jau susidraugavo vaikai ir jų tėvai, skaičiuojantys dienas iki lietuviškos premjeros.

Jiems mažiausiai rūpi iš kitos Atlanto pusės atskrieję negatyvūs atsiliepimai ir liūdnos žinios apie finansinius rezultatus. Nuo birželio riedantys “Ratai 2″ kol kas surinko tik 287 mln. JAV dolerių ir nesugebėjo sugrąžinti solidžių 200 mln. JAV dolerių investicijų, neskaitant reklamos išlaidų. Lietuvoje spalvingas džeimsbondiškas lenktyninis nuotykis mėgausis garantuota sėkme, nes lietuviškai kalbanti animacija dažniausiai demonstruoja stebuklus. Kritikai atsparus šeimyninis filmas startuos įspūdingais skaičiais, o jo galutinis rezultatas labiausiai priklausys nuo vaikų pageidavimo kartoti pasimatymą su slaptuoju šnipu Žaibu Makvynu. Didelę įtaką bilietų pardavimams turės Andriaus Rožicko režisuojamas įgarsinimas, o Leonardas Pobedonoscevas, Gediminas Girdvainis ir itališką “Ferrari” dubliuojantis Vytautas Šapranauskas mėgins prisivilioti kuo daugiau vyresnio amžiaus žiūrovų.

Milijoninių pajamų kartelę peršokę “Ilgo plauko istorija” ir “Kung Fu Panda” bei nedaug atsiliekantis “Rio” galėjo ramiai vilioti lietuviškai įgarsintų animacinių komedijų auditoriją, kai “Ratų” dominavimo stiprumą mėgins išbandyti iš senovinių animacinių serialų atgaivinti “Smurfai”. Kompiuterinės animacijos įrankiais nupiešti mėlynieji nepraustaburniai chuliganai atkeliaus į šiuolaikinį Niujorką ir vulgariais pokštais šiurpins žmones. Konkurencinėje dvikovoje su “Ratais” charizmatiškiems herojams prireiks pasitelkti “Alvino ir Burundukų” šaunumą, “Garfildo” išmintį ir “G būrio” drąsą.

Karti ir juokinga meilė

Atrodo, kad daug kartų matytose istorijose apie neištikimybę, skaudžias skyrybas, donžuaniškas viliones ir klaidingus pasirinkimus neįmanoma atrasti nieko naujo, bet Dano Fogelmano ne vaikišką scenarijų pagriebę režisieriai Glenno Ficarra ir Johno Requa filme “Kvaila, beprotiška meilė” tipiškose situacijose išlaviruoja linksmais pokštais, o graudžiais momentais išspaudžia jautrią ašarą. Ugningos lyčių dvikovos, porų santykiai, seksualiniai žaidimai ir visagalė meilė anekdotiniame filme tampa taiklių ir bjaurių juokelių taikiniu.
O štai vulgari komedija “Afigena mokytoja” yra vienas iš geresnių pavyzdžių, kaip komerciškai patraukli idėja transformuojasi į blogą filmą. Kas gi nenorėtų žvilgtelti į besikeikiančią, pagiringą, ištvirkusią ir prisipumpuoti krūtinę silikonu svajojančią mokytoją Cameron Diaz? Bet patyrusiai aktorei nesiseka vaidinti kardinaliai priešingai jos būdui sukirptą tipažą, o režisieriui Jake’ui Kasdanui pritrūksta juokingų pokštų ir drąsos laužyti stereotipus, kad galėtų išpildyti anonsuose suformuluotus nešvankybių pažadus. Panašu, kad pataikaudami reitingams filmo autoriai pasidavė cenzūros spaudimui ir iškarpė provokuojančius momentus.

Rugpjūčio tvarkaraštis

Rugpjūčio 5 d.
“Ratai 2″
“Beždžionių planetos sukilimas”

Rugpjūčio 12 d.
“Kaubojai ir ateiviai”
“Galutinis tikslas 5″

Rugpjūčio 19 d.
“Kvaila, beprotiška meilė”
“Smurfai”
“Konanas Barbaras”

Rugpjūčio 26 d.
“Žaliasis žibintas 3D”
“Afigena mokytoja”

BFL

Šį ketvirtadienį, liepos 28 dieną, 20 val. restorane „Miesto sodas“ nemokamai bus rodoma antroji Victor Fleming filmo „Vėjo nublokšti“, (1939 m., ang. „Gone With the Wind) dalis. 8 „Oskarus“ laimėjusi kino juosta nubaidė audros vėjus praėjusio ketvirtadienio seanso metu ir sukvietė pilną žmonių restorano terasą.

„Holivudo rinktiniai“ – taip vadinami nemokami legendinio kino seansai Kaune. Jau ketvirtą savaitę vykstantis projektas šį ketvirtadienį pratęs filmo „Vėjo nublokšti“ peržiūrą ir parodys antrąją šio filmo dalį. „Šioje paskutinėje dalyje bus atskleistos visos paslaptys, o meilės istorijų peripetijos tęsis iki pat filmo pabaigos“, – filmą pristato garsus kino kritikas Gediminas Jankauskas. Anot jo, šią kino juostą žino visi, apie ją kalba visi, tačiau ne visi yra ją matę. Projekto „Holivudo rinktiniai“ iniciatoriaus alaus daryklos „Volfas Engelman“ direktoriaus Vytauto Meišto teigimu, šie kino seansai yra itin svarbūs Kaunui – miestui, turinčiam turtingą kultūros istoriją. „Aktyvus žmonių dalyvavimas mūsų rengiamuose klasikinio kino seansuose rodo, kad kauniečiams to reikia. Jie nori pamatyti tai, kas padėjo pagrindą visai kino istorijai“, – teigia V. Meištas,  o jam antrina ir kino kritikas G. Jankauskas: „Tai puiki galimybė susipažinti su kino klasikos šedevrais, kuriuos turi pamatyti visi“.

„Holivudo rinktiniai“ peržiūros bus rengiamos visą vasarą. Kiekvieną ketvirtadienio vakarą 20 val. kino mėgėjams pristatomi geriausi visų laikų kino filmai, o artimiausiomis savaitėmis numatyta parodyti Charles Chaplin „Didmiesčio žiburiai“ (1931 m., ang. „City Lights“), Richard Brooks „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (1958 m., ang. „Cat on a Hot Tin Roof“), Vincente Minnelli „Amerikietis Paryžiuje“ (1951 m., ang. „An American in Paris“) ir Harry Beaumont „Brodvėjaus melodija“ (1929 m., ang. „The Broadway Melody“).

BFL

Šiemetinių “Oskarų” pažiba, Venecijos kino festivalio specialiojo žiuri prizo laimėtojas, Ispanijos kino šedevras – tokiais apdovanojimais ir titulais pasižymėjusius filmus ketvirtąją savaitę siūlo pamatyti kino teatro “Pasaka” projektas “Kinas po žvaigždėmis”. Šios savaitės filmai – privalomi pamatyti visiems, neabejingiems istorijai, kulinarijai ir laimės paieškoms.

Ispanijos debiutas Kanų kino festivalyje

Antradienio vakarui žiūrovams siūloma kino juosta, pirmą kartą atstovavusi Ispanijai Kanų kino festivalyje 1953 metais ir laikoma vienu iš ispaniško kino šedevrų. “Sveiki atvykę, pone Maršale!” – Lius Garcia Berlanga režisuota satyrinė komedija, puikiai atspindinti istorinį laikmetį ir pasakojanti apie mažą Ispanijos kaimelį. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į jį atvykęs valdžios atstovas praneša, jog už Maršalo plano įgyvendinimą atsakingi asmenys atvyks iš Amerikos kaimelio aplankyti. Nors neaišku, kada tiksliai amerikiečiai pasirodys, visų vietinių gyventojų paprašoma ruoštis priėmimui.

Iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija iš tiesų yra ir alegorija, su humoru vaizduojanti fašistiniam generolo Francisko Franko režimui paklusnią ispanų tautą, ir antimitas svajonių šaliai – Amerikai. “Sveiki atvykę, pone Maršalai!” – vienas iš retų to meto filmų, atspindėjusių politines aktualijas, ir netgi praėjęs Franko diktatūros cenzūrą.

Prancūziška Boni ir Klaido istorija

Trečiadienis, pristatantis geriausius prancūzų kino festivalio “Žiemos ekranai” filmus, šį kartą kvies pamatyti Beno?t Jacquot sukurtą dramą “Iki greito”. Meilės istorija apie devyniolikametę studentę Lili, sekančią paskui mylimąjį, kuris ką tik apiplėšė banką – tai prancūziškoji Boni ir Klaido versija apie laimės ir nuotykių paieškas, paliekant ramų, “teisingą” gyvenimą ir siekiant atrasti save.

Woody Allen “Kad ir kas benutiktų”

Ketvirtadieniais ir vėl kviečia Woody Allen ir vienas naujausių jo filmų – 40-oji režisieriaus juosta “Kad ir kas benutiktų”. Istorija pasakoja apie Borisą Jelnikovą – ateistą, egoistą, pilną neapykantos žmonėms fizikos profesorių. Išėjęs į pensiją jis suvokia, kad neišvengiamai ateis diena, kai mirs. Tad nusprendžia nešvaistyti laiko įgrisusiam gyvenimui: palieka žmoną, namus prestižinėje Niujorko vietoje ir išsikrausto į daugiabutį, kad galėtų gyventi bohemiškai. Besibastydamas gatvėmis Borisas sutinka benamę merginą Melodę, kuri apsigyvena jo namuose. Nepaisant jų amžiaus skirtumo, herojai susituokia, tačiau šeimyninį gyvenimą sujaukia staiga atsiradę Melodės tėvai.

Penktadienį – šiųmečių “Oskarų” favoritas

Penktadienio “Pasimatyme kine” romantiškai vakarą praleisti žiūrovai galės su pačiu Anglijos monarchu Jurgiu VI-uoju juostoje “Karaliaus kalba”, šiemet susišlavusioje net 4 “Oskarus”.

Pirmoje XX a. pusėje Anglijos monarchiją ištinka tikras skandalas – karalius Edvardas VIII atsisako sosto, kad galėtų vesti nekilmingą ir išsituokusią moterį. Taip jo brolis, Jurgis VI, tampa Anglijos karaliumi. Tačiau naujasis monarchas turi rimtą kalbos sutrikimą – karalius mikčioja. Po daugelio nesėkmingų bandymų įveikti mikčiojimą, karaliui imasi padėti logopedas Lajonelis, stačiokiško būdo ir į kompromisus neinantis gydytojas. Jis taiko daugybę neįprastų, kartais net juoką keliančių būdų išgydyti Jurgio VI negalią: karaliui tenka dainuoti, voliotis ant žemės ir net keiktis. Tačiau šie metodai – žingsniai ligos išgydymo ir tvirtos draugystės link.

Šeštadienį kviečia “Virtuvė sielai”

Šeštadienį pavakaroti vietoje įprastinio baro ar vyninės kvies užsukti “Virtuvė sielai”. Tai – pavadinimas restorano, kurį erdviame sandėlyje turi įkūręs graikų kilmės vokietis Zinosas Kazantzakis. Tiesa, restoranas neblizga nei aplinka, nei maistu, nei publika ir vos suduria galą su galu. Zinoso santykiai su mylimaja – taip pat neblizgantys, o jai išvykus dirbti į Šanchajų, herojų aplanko ir naujos bėdos: higienos inspekcija dėl netinkamų sąlygų “Virtuvę sielai” grasina uždaryti… Filmo režisierius – bene žinomiausias vokiečių turkas Fatih Akin. Lietuviams jis puikiai pažįstamas iš filmų “Galva į sieną” ir “Iš kitos pusės”. F. Akin komedija “Virtuvė sielai”, parodyta Venecijos kino festivalyje, pelnė specialųjį žiuri prizą.

“Kinas po žvaigždėmis” žiūrovų laukia Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kiemelyje (Vokiečių g. 2), seansai rodomi nuo 22.30 val. liepą ir nuo 22.00 val. rugpjūtį. Bilieto kaina – 7 lt. Bilietus galima įsigyti kiemelyje prieš renginį arba internetu www.tiketa.lt

Filosofinis, prasmingas, jautrus ir idėjiškai gilus epas jau spėjo išgarsėti nepaprastų kūrybinių kančių istorija. 35 mln. JAV dolerių biudžeto šeimyninės dramos ilgiau nei penkerius metus kantriai laukė gerokai iš anksto investavę platintojai, talentingą režisierių dievinantys kritikai, festivalių programuotojai, visame pasaulyje išsibarstę žiūrovai. Pats T.Malickas filmo idėją apie pasaulio susiformavimą, gyvybės Žemėje atsiradimą ir žmogaus egzistenciją nuo gimimo iki amžinybės puoselėjo bent 30 metų.

Ne visiems
Nereikėtų stebėtis, kad “Gyvenimo medis” pateisino tikrai ne visų milžiniškus lūkesčius ir debiutavo sulaukdamas prieštaringų reakcijų. Hipnotizuojantis, subtilus, biblinis, eksperimentinis ir neeilinis kinas su Bradu Pittu Lietuvoje startuos spalio 21 d., bet būtų naivu iš jo laukti solidžių komercinių rezultatų. JAV kino teatruose jis kol kas sukrapštė vos 7 mln. dolerių, bet prodiuseriai žada pakartotinai išleisti rudenį, per patį “Oskarų” savireklamos karštymetį.
T.Malicko filmai niekuomet nebuvo lengvai perkandami, spinduliuodavo per daug įmanomų prasmių, lavindavo vaizduotę ir išsiskirdavo mistifikuotomis teorijomis, o kartu atbaidydavo mąstyti tinginčią publiką. Režisieriui patinka žiūrovą įdarbinti detektyvu, raginti pačiam ieškoti atsakymų į daugybę užduodamų klausimų ir narplioti užuominomis ar herojų mintimis formuojamas interpretacijas. Galbūt todėl “Gyvenimo medžio” vertinimai skiriasi kaip diena nuo nakties: vieni vadina filmą genialiu ir fenomenaliu šedevru, o kiti rašinėja apie visišką šlamštą, pretenzingą nesąmonę, nusivylimus ir net palyginimus su kvepalų reklama ar “National Geographic” televizijos laida.
Kūrinio struktūra nesilaiko chronologijos rėmų, panyra į šeštąjį dešimtmetį, keliauja per laiką, svečiuojasi veikėjų atmintyje, sapnuose, svajonėse, meditacijose ir galiausiai iškeliauja į nuostabaus grožio amžinybę.

Apie šeimą, meilę ir Dievą
Jeigu atmestume operų ištraukomis įgarsintą ir svaigiai užburiančią filmo dalį apie gyvybės Žemėje atsiradimą su jausti gebančiais dinozaurais, ugnikalnių lavos išsiveržimais, kometų skrydžiais, medūzų šokiais, molekulių debesimis, tai “Gyvenimo medžio” erdvė gana siaura ir apsiriboja mažu Amerikos provincijos miesteliu bei jame gyvenančios vienos šeimos santykiais. T.Malickas užaugo identiškoje aplinkoje ir, kaip neoficialiai sakoma, perkėlė į siužetą daug autobiografinių motyvų bei savo išgyvenimų (pavyzdžiui, audringus santykius su fotografu tėvu ir atsidavimą mylimai mamai).
Filmas kaip tik ir vaizduoja despotišką, temperamentingą ir griežtai auklėjantį tėvą, pataikaujančią, mylinčią ir atlaidžią mamą, tris vaikystės idilija besimėgaujančius berniukus (režisierius buvo vyriausias iš trijų vaikų). Vienas jų žūva sulaukęs devyniolikos, ir tragiškas incidentas kardinaliai pakeičia vyriausio sūnaus Džeko požiūrį į pasaulį. Jis išeina iš namų ir nebendrauja su tėvais.
T.Malickas yra dorai tikintis žmogus, tad “Gyvenimo medis” kupinas užuominų apie pasaulio kūrėją. Mama rodo vaikams vietą danguje, kur gyvena Dievas. Vyriausias sūnus bando suprasti, kodėl visus neva mylintis Dievas leido numirti jo broliui. Čia galima prisiminti, kad T.Malicko jaunesnysis brolis savanoriškai išėjo iš gyvenimo, kai buvo išvykęs studijuoti į Ispaniją.
Finalinėjė dalyje Seano Penno suvaidintas maištininkas Džekas veda į rojų, kuriame po mirties susitinka su tėvais, broliais, draugais ir kaimynais. Tą akimirką lieka mistifikuoti klausimai: kaip egzistuoja gyvenimas? Kas mes tokie? Iš kur mes atsiradome? Kas mūsų laukia po mirties?

Buvo ar nebuvo?
Paslapties aura vyrauja režisieriaus asmeniniame gyvenime. T.Malickas kategoriškai vengia rodytis viešumoje, bijo fotografuotis ir sąmoningai neateina į spaudos konferencijas. Sutartyje dėl “Plonytės raudonos linijos” režisavimo jis įtraukė punktą apie draudimą viešumoje publikuoti jo dabartines nuotraukas. Niekas nežino, kaip atrodo penkis filmus per 38 metų karjerą sukūręs neįtikėtinai drovus vyras iš Teksaso, o jam patinka toks keistas statusas. Režisierius mėgsta rodytis savo filmų seansuose lyg neatpažintas vaiduoklis, o festivalių vadovai suteikia išskirtines teises užeiti pas operatorius ir patikrinti technikos kokybę.
Kanų festivalio žurnalistai spėliojo ir gaudė gandus apie T.Malicko buvimo vietą ir dienotvarkę. Jis nedalyvavo nė viename viešame renginyje, bet vis dėlto atėjo į “Lumiere” salę paskutinėmis “Gyvenimo medžio” minutėmis ir gerokai nustebino vizito nesitikėjusius aktorius. Plojimų audroje jis išniro minioje, pabučiavo savo žmoną, Angeliną Jolie, Jessicą Chastain, draugiškai apkabino B.Pittą, S.Penną ir taip pat paslaptingai dingo. Ne mažiau nustebęs festivalio direktorius Thierry Fremaux skubėjo rodyti ženklais, kad publika suprastų, kas yra šis vyras, ir spėtų bent akies krašteliu žvilgtelėti į T.Malicką.
Po savaitės “Auksinę palmės šakelę” atsiėmę trys prodiuseriai dar sykį pakartojo, kad T.Malickas nenori nieko aiškinti ir drovisi viešumos.

Nenuspėjamos procedūros
1978 m. Kanai apdovanojo filmą “Rojaus dienos” už geriausią režisūrą. Po to praėjo net 20 metų, kol režisierius atrado įkvėpimą sukurti poetinę karinę dramą “Plonytė raudona linija” apie Antrojo pasaulinio karo psichologines batalijas, kurias dar po septynerių metų papildė vesterniškas nuotykių epas “Naujasis pasaulis” apie britų vykdytą Šiaurės Amerikos kolonizaciją.
20 metų kūrybinę pertrauką T.Malickas praleido Paryžiuje ir intensyviai dirbo prie filmo “Q” scenarijaus, kuriuo mėgino dramatizuoti gyvybės ištakas. Jis nuolat konsultavosi su vaizdo efektų profesionalais, fotografais, mokslininkais, teologais, bet staiga persigalvojo ir sustojo. “Vieną pirmadienį Terry neatėjo į planuotą susitikimą. Jis niekam nepaskambino ir kažkur pradingo. Mes ilgai negalėjome jo rasti. Jis tiesiog sustojo”, – prisimena genialusis vaizdo efektų koordinatorius Douglas Trumbullas, prisidėję prie “Gyvenimo medžio” efektingiausių momentų.
Šiaip jau T.Malickas yra nenuspėjamas režisierius, kuris diktuoja sąlygas prodiuseriui ir nepaiso pinigus investavusių platintojų pageidavimų. Jis gali ištempti postprodukcijos procesą nuo kelių mėnesių iki metų, bet kurią akimirką persigalvoti ir griebti naują idėją. Jis ketino režisuoti biografinę dramą apie revoliucionierių Ernestą Che Guevarą ir buvo nuvykęs į Boliviją susirinkti daugiau informacijos, bet netikėtai nusprendė pasitraukti ir būsimą filmą sėkmingai pardavinėjusiems prancūzų prodiuseriams teko skubiai ieškoti naujo režisieriaus (juo tapo Stevenas Soderberghas).
“Gyvenimo medžio” aktorių sąstatas keitėsi dramatiškai ir intriguojamai. Tuoj po “Naujojo pasaulio” premjeros režisierius ketino pradėti filmavimus Indijoje ir pratęsti bendradarbiavimą su airiu Colinu Farrellu, o pagrindiniam vaidmeniui kalbino gerą bičiulį Melą Gibsoną. Pradėti sutrukdė finansiniai sunkumai ir filmavimas buvo perkeltas į 2008-uosius, o įtakingiausi leidiniai paskelbė, kad “Gyvenimo medyje” kopinės Heathas Ledgeris ir S.Pennas. Tačiau Džokerio vaidmuo “Tamsos riteryje” taip išsunkė jaunąjį australą, kad jis paskambino T.Malickui ir nuoširdžiai atsiprašė, sakydamas, jog nori pailsėti ir skirti daugiau laiko šeimai. Tik tuomet Tėvo vaidmenį perėmė vien prodiuseriu planavęs dirbti B.Pittas.

Kuo bus pratęstas “Gyvenimo medis”?
T.Malickas garsėja perfekcionizmu ir utopinėmis idėjomis, kurios dažnai brangiai kainuoja, bet kartais režisieriui pasakiškai sekasi. Jo prašymu iš miško buvo atvežtas didžiulis medis, kurį teko pasodinti filmavimui išsirinkto namo kieme. Jis užsispyręs nenaudoja jokių efektų filmuodamas vaidinančius aktorius ir siekdamas vizualinio grožio.
Atšventę reikšmingą laimėjimą prodiuseriai atskleidė dar vieną T.Malicko sumanymą pratęsti “Gyvenimo medį” vaizdingu estetiniu dokumentiniu filmu “Kelionė per laiką”, kurį planuojama rodyti didžiausiuose IMAX kino teatrų ekranuose ir vėliau išleisti kolekciniuose DVD rinkiniuose. Po išsamių konsultacijų su 20 pasaulio mokslininkų režisierius nuo 2008 m. filmavo ir vizualiais efektais piešė visatos evoliuciją nuo gimimo iki sugriuvimo, nuo pirmosios gyvybės celės atsiradimo ir pirmosios meilės iki mobiliųjų telefonų eros, mirties ir pasaulio pabaigos.
Unikaliąją “Kelionę per laiką” jau žiūrėję ir vertinę Stevenas Spielbergas, Francis Fordas Coppola ir Martinas Scorsese buvo sužavėti įkvepiančio, pamokančio ir informuojančio filmo turinio.

Laidotuvės
Šį pavasarį 67-erių T.Malickas buvo pastebėtas Paryžiuje. Senos krantinėje jis slėpėsi už kameros, sekiojančios paskui Beną Afflecką, Rachel McAdams ir Olgą Kurylenko. Šie aktoriai drauge su Rachel Weisz, Javieru Bardemu ir Jessica Chastain atlieka pagrindinius vaidmenis būsimame ir baigtame filmuoti kūrinyje darbiniu pavadinimu “Laidotuvės”. Niekas nežino, kiek mėnesių ar metų truks dar labiau eksperimentinės jausmų dramos montažas, nes režisierius mėgsta dirbti lėtai ir apgalvoti kiekvieną smulkiausią kadrą.
Dažniausiai per ilgą montažo procesą T.Malicko mintyse filmai neatpažįstamai pasikeičia ir projekte dalyvavę aktoriai nėra garantuoti, kad išvys save ekrane per premjerą.

"Veido" archyvas

Lietuva yra viena iš dviejų Europos šalių, kuriose kino filmų kūrėjai negauna jokių finansinių nuolaidų ir mokesčių lengvatų.

Jau ne vienus metus prodiuseriai nepraranda entuziazmo, atkakliai varstydami įtakingiausių politikų duris, tačiau lėtapėdiškai reaguojančios Kultūros ir Ūkio ministerijos kartu su nepopuliarių ir nelogiškų mokesčių asu premjeru Andriumi Kubiliumi nesugeba išleisti nė vieno kino industrijai naudingo įstatymo, kurio gyvybiškai reikia, kad Lietuva prisiviliotų dar daugiau kino investicijų ir paskleistų pasauliui žinią apie save.

Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovus maloniai nustebino ir pradžiugino po Kanų festivalio įvykęs susitikimas su Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku, kuris dar pokalbio metu žaibiškai priiminėjo reikšmingus sprendimus ir palaimino iniciatyvą įkurti savivaldybėje kino biurą. Dabar sostinė pasirengusi prisidėti prie užsienietiškų filmavimų mažindama rinkliavas, suteikdama nuolaidų ir viliodama kitais taupymo būdais.

Holivudo duetas

2008 m. Vilniaus apylinkėse ir Rumšiškėse garsus amerikiečių režisierius Edwardas Zwickas (“Paskutinis samurajus”, “Kruvinasis deimantas”) filmavo karinę dramą “Pasipriešinimas”. Tuomet Lietuva laimėjo neakivaizdinę dvikovą su Lenkija, Vengrija, Rumunija, Čekija ir mūsų ekonomiką papildė bent 7 mln. holivudinių eurų injekcija. Viešbučių kambariuose gyveno Danielis Craigas, Lievas Shreiberis, jo žmona Naomi Watts, Jamie Bellas ir ryškiausia šių dienų talentė Mia Wasikowska.

Nepamirškime per šešis mėnesius sukurtų apie 200 darbo vietų Lietuvos specialistams ir unikalios galimybės mūsų aktoriams – Vidui Petkevičiui, Daliai Michelevičiūtei, Sigitui Račkiui, Rimantei Valiukaitei, Leonardui Pobedonoscevui, Rolandui Boravskiui pasirodyti pasaulio žiūrovams. Svarbiausia, kad Holivudo desantas Lietuvą pasirinko ne dėl mokesčių lengvatų (jų pas mus tiesiog nėra), bet dėl veiksmui reikalingų lokacijų – baltarusiško miško.

Dar prieš metus amerikietis Bradas Andersonas (jį išgarsino Barselonoje nufilmuotas psichologinis trileris “Mašinistas”) Lietuvoje paleido ant bėgių detektyvinį trilerį traukinyje “Sibiro ekspresas”, kurį kažkodėl ignoravo mūsų platintojai ir oficialiai niekas nepamatė vertingo pramoginio filmo. Bet jis į Vilnių atvežė serą Beną Kingsley, Woody Harrelsoną, Emily Mortimer, Thomą Krentchmanną, o trumpus įsimintinus vaidmenis vagonuose išskirstė Larisai Kalpokaitei, Emiliui Vėlyviui, Andriui Paulavičiui ir kitiems aktoriams.

Ypač naudingi serialai

“Karaliaus kalbos” pergalė “Oskaruose” priminė 2004 m. Lietuvoje pagaminto trimis “Auksiniais gaubliais”, devyniais “Emmy” ir BAFTA premija tituluoto TV filmo “Elžbieta I” režisierių Tomą Hooperį ir aktorių Jeremy Ironsą. Šiemet britų kino aristokratas žiba airių režisieriaus Neilo Jordano istoriniame TV seriale “Borgijų šeima”, kurioje taip pat vaidina lietuvių kilmės amerikietė Rūta Gedmintas. Devynių serijų kūrinys galėjo būti filmuojamas Lietuvoje, tačiau prodiuseriai pasirinko palankesnes sąlygas siūlančią Vengriją.

Prodiuserės Linetos Mišeikytės teigimu, pats geriausias dalykas versle – išsikovoti TV serialo tęstinius filmavimus. “Robinas Hudas” garantavo lietuviams ketverius metus nuolatinio darbo. Per tokį ilgą laikotarpį prodiuseriai įgauna šansą kviestis žmonių, kelti jų kvalifikaciją ir užsiauginti profesionalių specialistų.

Tačiau serialus gaminti trokšta daugybė Europos šalių, o kiekvienas prodiuseris ieško finansinės naudos ir renkasi patraukliausius variantus. Negalėdami nustebinti mokesčių lengvatomis, lietuvių prodiuseriai susiduria su sunkumais derėdamiesi su naujais klientais, kuriuos lengvai nuvilioja kaimyninės šalys. Į Lietuvą dabar važiuoja tie patys užsakovai (TV kanalai “History Channell”, “Discovery”), kurie čia filmavo anksčiau, žino mūsų kainų patrauklumą, lokacijų privalumus, profesionaliai išplėtotą infrastruktūrą ir puikią reputaciją užsitikrinusių specialistų darbo kokybę.

Prie sėkmingo rezultato artėja derybos su BBC, kuri ketina per aštuonias savaites Lietuvoje nufilmuoti Didžiosios Britanijos istoriją.

Kai Andrius miega, padeda Artūras

Lietuva šiandien nepajėgi lygiai konkuruoti su Rytų Europos šalimis, nes mieganti A.Kubiliaus Vyriausybė savanoriškai atsisako pasaulinės kino industrijos investicijų, marina badu mūsų kino verslą ir sumažina darbo pasiūlymų skaičių kino specialistams. Mokesčiais apsikarsčiusi ir finansinių paskatų nedaranti Lietuva tupi prie kiauros apytuščio biudžeto geldos, kai Vengrija, Bulgarija, Kroatija, Serbija, Rumunija vilioja Holivudo žvaigždes ir populiarius režisierius, gauna milijonus ir statosi galingas kino studijas. 2007 m. Lietuva sugebėjo pritraukti apie 36 mln. Lt lėšų, bet 2010 m. kino gamybos išlaidos sumažėjo net keturis kartus, iki 9,3 mln. Lt.

Jeigu A.Kubilius mano, kad kinas yra vien tik menas, tai jam blogai patarinėja prasti specialistai. Kinas turėtų būti laikomas rimtu verslu, kuris smarkiai papildo valstybės biudžetą, įkaitina ekonomiką, sukuria naujų darbo vietų, reklamuoja šalį ir atkreipia pasaulio žiniasklaidos dėmesį.

Vilnius nori sukurti panašų fondą, kokį turi kino studiją išsaugojusi Ryga. Latvija nefinansuoja mažų projektų, bet sugrąžina minimaliai 7 proc. sumos, jeigu užsienio kūrėjai išleidžia bent 0,5 mln. latų. Jeigu filmo veiksmas vyksta Rygoje ir įpina į siužetą istorinių įvykių, tai galima pretenduoti į 15 proc. mokesčių lengvatą.

Su Lietuvos prodiuseriais aktyviai bendradarbiaujantis A.Zuokas puikiai supranta, kiek daug reiškia miestui čia atvykstantys užsienio kino gamintojai, nuo vieno iki trijų mėnesių gyvenantys aktoriai, po filmavimų skleidžiamas geras žodis ar Lietuvoje nufilmuotų kūrinių pergalės prestižinių apdovanojimų ceremonijose. Todėl jis nusiteikęs padėti ne vien tik pažadais, bet realiais darbais, kad į Vilnių grįžtų populiariausi aktoriai ir režisieriai.

Lietuva vėl nuskambės

Artimiausiu metu Lietuva vėl nuskambės pasaulinio kino arenoje. Birželio 14 d. elitinis italų režisierius Gabriele Salvatoresas (“Oskaras” už geriausią užsienio šalies filmą “Viduržemio jūra” 2001 m.) pradės filmuoti tikrų įvykių dramą pagal romaną “Sibirietiškas auklėjimas”, kurioje svarbų vaidmenį atliks neeilinio meistriškumo britų kino ir teatro įžymybė Johnas Malkovichius.

Į Vilnių tarptautinę kūrybinę grupę prisiviliojusi prodiuserė Milda Leiputė teigia, kad italai pasirinko Lietuvą ne dėl finansinių priežasčių (čia jiems kainuos brangiau), bet dėl filmui reikalingų lokacijų. Prodiuseriai ir režisierius rado autentiškų vietų, atitinkančių rašytojo Nikolajaus Lilino knygoje aprašytą atmosferą. Šis intriguojantis filmas gali rimtai pakeisti svarbiems vaidmenims atrinktų lietuvių aktorių (jų pavardės kol kas neatskleidžiamos) karjerą ir gyvenimą.

Pirmauja Vengrija

Įsivaizduokite, kaip atrodytų Lietuva, jei pas mus atvyktų bent trys keturi “Pasipriešinimo” ir “Sibiro ekspreso” lygio filmai. Netgi vietinė spauda su televizija turėtų ką veikti ir neregistruotų kiekvieno visiems atsibodusių pramogų verslo pamaivų bei pupyčių judesio. Argi mes nenorėtume priimti Angelinos Jolie, kuri meilės istoriją Bosnijos karo fone “Kraujo ir medaus žemėje” režisavo Vengrijoje? Naujųjų metų proga Lietuvos kino teatruose rodytą 3D pasaką “Spragtukas” rusų režisierius Andrejus Končialovskis taip pat filmavo Vengrijoje, papildydamas šalies ekonomiką 30 proc. nuo 49 mln. eurų biudžeto.

Vengrijos parlamentas 2004 m. priėmė kino industrijai naudingą įstatymą, leidžiantį užsienio kompanijoms susigražįnti 20 proc. šalyje išleistos pinigų sumos. Tad nieko keista, kad čia buvo filmuojami istorinis nuotykių trileris “Devintojo legiono erelis” ar siaubo trileris “Egzorcizmas”. Šalies sostinė Budapeštas gali “vaidinti” Romą, Paryžių, Londoną, Berlyną ir net Niujorką. Niekas neabejoja, kad pagrindine Vengrijos kino industrijos suklestėjimo priežastimi netgi per finansų krizę tapo efektyviai veikiantis mokesčių paskatų modelis.

Beje, Vengrija atmušė Holivudo studijų invaziją nuo Čekijos ir dabar laikoma užtikrinta lydere. Pernai Vengrijoje duris atvėrė moderni 55 mln. eurų investicijomis pastatyta superstudija “Raleigh”, kurios konkurencija su studija “Korda” dar labiau sumažino paslaugų įkainius.

O štai Bulgarija nuolaidomis prisijaukino pigesnius holivudinius veiksmo trilerius kepančias studijas. Nuo 1999 m. kompanija “Nu Image” prie Sofijos atidarytoje studijoje “Boyana” jau pagamino beveik šimtą filmų, kurie dažniausiai rodomi per kabelinę televiziją ir renkasi uždarbį iš DVD pardavimo.

Norėdami stipriau konkuruoti su kaimynine Rumunija bulgarų prodiuseriai pasiūlė prieštaringai įvertintą net 30 proc. kino ir televizijos filmų gamybai išleistų pinigų grąžinimo modelį per pajamų mokesčius, neribojant maksimalios sumos. Jie apskaičiavo, kad tokia sistema per penkerius metus padidintų užsieniečių išlaidas Bulgarijoje nuo 20 mln. iki 400 mln. eurų, sukurtų 17 kartų daugiau naujų darbo vietų šalies aktoriams, kaskadininkams, operatoriams, dailinininkams, transportininkams.

Kas bus toliau?

Taigi šiandien tik Lietuvos ir Maltos prodiuseriai turi minti vyriausybinių organizacijų slenksčius ir įrodinėti politikams, kad mokesčių lengvatos už kino gamybą padeda prisivilioti užsienio investuotojų, plėtoti ekonomiką ir reklamuoti šalies vardą.

Britų prodiuseris Gary Tuckas neabejoja, kad be pajamų mokesčio lengvatų ir finansinių paskatų schemos Lietuvos kino industrija smuks iki kaimo pirkios lygio ir negalės statyti pilių. Kai daugelis Europos šalių suteikia galimybę susigrąžinti bent 20 proc. išlaidų, Lietuvai bus vis sunkiau lygiomis teisėmis konkuruoti dėl kino projektų ir išlaikyti profesionaliausius darbuotojus.

"Veido" archyvas

“Šalutinis efektas” – pakankamai protinga pramoginė fantazija, kurioje nestinga veiksmo, tempo ir netikėtumų

Vasara prasideda su mutantais, panda, ateiviu, pingvinais, protingais genijais, labai jauna žudike ir Stevenu Spielbergu.

Birželį Lietuvos platintojai nutarė dirbti atostogų režimu ir neblaškyti premjerų gausa, nes salėse vis dar šeimininkaus du galingi gegužės filmai – ant aukščiausios bangos užplaukę 3D “Karibų piratai” ir vyrų brolijos mėgstama egzotiškų išgertuvių komedija “Pagirios Tailande”.

Vasarą atidarančios intriguojančios naujienos įrodys, kad kartais kokybė geriau už kiekybę. Jeigu turėsite laiko kine apsilankyti dažniau, tai pastebėsite įdomių sąsajų tarp visiškai skirtingų žanrų. Du filmus glaudžiai sieja Stevenas Spielbergas, kurio pavardę dar ne sykį teks cituoti liepą ir rugpjūtį.

Panda smūgiuoja

Prieš trejus metus Jacko Blacko, Angelinos Jolie, Dustino Hoffmano, Jackie Chano balsais įgarsinti ir jų manieromis išjudinti animaciniai mušeikos lietuviškame ringe pelnė 1,2 mln. Lt vertės medalį ir 109 tūkst. Lietuvos vaikų simpatijas. Jiems patiko Rytų dvikovas praktikuojantis, nerangus, simpatiškas, pažeidžiamas, emocingas Panda su ne mažiau charizmatiškais draugais ir mokytojais. Veiksmo komedijoje “Kung Fu Panda 2″ imperatoriškąją Kiniją gelbėjančio herojaus laukia dar didesni išbandymai, juokingi nesusipratimai, netikėti susitikimai ir tūkstantinė armija priešų, kuriems įsakinėja piktas albinosas povas.

Kai animatoriams pavyksta visai šeimai skirtą 3D nuotykį nupiešti teisingai, tai platintojams jis tampa aukso kasykla. Birželio repertuare nebus kito pasiūlymo jaunesniems nei 10 metų žiūrovams, o lietuviškai dubliuotos animacijos mėgėjai jau bus spėję pailsėti po “Rio”, tad “Kung Fu Panda” turėtų lengvai siekti numatytų rezultatų ir gerinti pirmosios dalies finansinius laimėjimus. Prie jų šiemet efektyviau prisidės Panda Ramūnas Cicėnas, kurio populiarumą padidino humoristinė laida “Dar pažiūrėsim”. Vyresnius žiūrovus gali pavilioti kūrėjų komandą papildęs meksikietis prodiuseris Guillermo del Toro (“Pragaro vaikis”, “Pano labirintas”), kuris idėjiškai sutiprino scenarijaus plėtojimą ir svariai prisidėjo prie fantazijose atgimstančios Kinijos atvaizdavimo.

Jauniesiems žiūrovams turėtų patikti ir dar vienas birželį pasirodysiantis filmas su daugiaveidžiu Jimu Carrey ir nenuspėjamais gyvūnais. Tai detektyvo Eiso Ventūros ir laiko patikrinta sėkminga formulė, kurią jau šiek tiek nuvalkiojo “Daktaras Dolitlis” bei kiti kalbančio zoologijos sodo filmai. Režisierius Marcas Watersas sumąstė plastiškąjį komiką suvesti su neklaužadomis pingvinais.

Pagal klasikinę vaikišką knygą išdresuotoje komedijoje “Pono Poperio pingvinai” svečiai iš Antarktidos nepaliks ramybėje darbomano verslininko. Šio filmo žiūrovams įdomiausia bus stebėti scenas su ančiuviais penimais tikrais ir kompiuterinės grafikos animuotais pingvinais (ar sugebėsite atskirti?).

Mutantai grįžta

Šią vasarą lietuvišką repertuarą masiškai okupuoja komiksų herojai. Po šekspyriškai dramatizuoto “Toro” invaziją tęsia mums geriau pažįstami “Iksmenai”. Nuo 2000 m. matėme ir originalųjį pirmąjį filmą, ir tęsinių, bet galima teigti, kad “Iksmenams” nepavyko susidraugauti su Lietuvos publika, nors viso pasaulio šalyse šie filmai įsisavino net 1,53 mlrd. JAV dolerių pajamas. Režisuoti fantastinį veiksmo trilerį “Iksmenai: pirma klasė” sutikęs išradingasis britas Matthew Vaughnas pirmiausia šliūkštelėjo sarkatiškų pastabų komiksus vienodai štampuojančioms Holivudo studijoms ir ambicingai pareiškė, kad jo versija būsianti kardinaliai skirtinga.

Jis nusprendė laikytis madingos tradicijos visiems žinomą medžiagą interpretuoti naujoviškai ir nesižvalgyti sąsajų į anksčiau matytus filmus. Jis atsisakė keturiuose “Iksmenuose” vaidinusio Hugh Jackmano paslaugų, išmetė pabodusius mutantus (Ciklopą, Audrą, Džean Grei) ir subūrė puikią naujų aktorių rinktinę su airiu Michaelu Fassbenderiu ir škotu Jamesu McAvoy’umi, kuriems teko vaidinti nesutaikomus priešus Profesorių X ir Magneto jaunystėje, kai jie dar nebuvo spėję susipykti ir drauge gelbėjo pasaulį nuo grėsmingo Armagedono. Taigi Žmogui vorui, Milžinui Halkui, Geležiniam žmogui ir kitiems “Mavel” komiksų didvyriams dirvą parengę “Iksmenai” atsuka laiką atgal, kad papasakotų apie populiariųjų herojų šaknis ir lemtingą brandą.

Įdomiausia, kad “Pirma klasė” taps pirmuoju komiksu, kurio fantastiška mitologija susilies su tikrais istoriniais įvykiais (šaltasis karas). Pirmieji išankstiniai ženklai signalizuoja, kad intriguojamai restauruotais “Iksmenais” vertėtų pasidomėti.

Einšteinas galvoja

Holivudas pagaliau atrado naują žvaigždę. Fenomenalus “Pagirių Las Vegase” populiarumas Bradley Cooperį pavertė pirmo ryškumo aktoriumi, kurį mielai graibsto siaubo dramos, romantinės komedijos ir nuotykiniai veiksmo trileriai.

Tarkim, trileryje “Šalutinis efektas” pamatysite visiškai kitokį B.Cooperį nei “Pagiriose Tailande”. Jo siužetas grindžiamas Alano Glynno knygoje “Dark Fields” aprašyta teorija, kad normalus žmogus išnaudoja tik 20 proc. smegenų gabumų, o išgėręs paslaptingąją tabletę gali tapti genijumi, mikliai išmokti užsienio kalbų, įsisavinti investavimo įgūdžius, užbaigti knygą per kelias dienas, laimėti dideles sumas kazino ir tapti geidžiamiausiu patarėju Volstrite.

Stipriausia filmo dalis – vizualiniai sprendimai, stulbinantys vaizdą pritraukiančios kameros judesiai ir įspūdingai neatpažįstamai užfiksuotas Niujorkas. Režisierius sąmoningai supaprastino knygos idėjas, kad parduotų žiūrovams menamos tikrovės iliuziją. Jam pavyko sukurti aštrią atmosferą ir itin įtemptą nuotaiką. Stilingame trileryje nestinga veiksmo, tempo, pavojų ir netikėtumų. Pažiūrėkite pakankamai protingą pramoginę fantaziją, mėgaukitės formą atgaunančiu veteranu Robertu de Niro ir užsimerkite prieš kelis logikos iškrypimus, bet neužsisvajokite, kad taip įmanoma realybėje.

Mergaitė žudo

Jeigu pasiilgote CŽV agentų aplink pasaulį medžiojamo Džeisono Borno, tai atkreipkite dėmesį į veiksmo dramą “Hana”, bet įsivaizduokite, kad scenarijų perrašė Hansas Christianas Andersenas. Modernioje pasakoje šešiolikmetė samdoma žudikė bando prisitaikyti prie savarankiškos realybės su tikrais pavojais ir suprasti, ką reiškia augti normalia paaugle.

CŽV tarnavęs tėtis ją išmokė išgyventi ekstremaliai atšiauriomis sąlygomis, apsimetinėti per apklausas, pabėgti iš spąstų ir gudriai kovoti su stipresniais priešais.

Šis trileris maloniai stebina, išvengia nereikalingų sentimentų, pribloškia veiksmo scenų choreografija, originaliai supančioja kelis žanrus ir popkultūros reiškinius. Autentiškumo jausmą sustiprina sprendimas filmuoti ne studijoje, bet tikroviškuose Suomijos, Vokietijos, Maroko peizažuose. Nenustebkite, jei bondianos prodiuseriai Joe Wrightą pakvies režisuoti agento 007 misijos.

Ateivis juokauja

Bičiuliškai kelio komedijai “Polas” reikia deramai pasirengti ir prisiminti kultinius pastarojo dvidešimtmečio fantastinius filmus. “Kietakiaušių” režisierius Greggas Mottola lieka ištikimas vulgarių juokelių stiliui ir įdarbina britų komikų duetą Simoną Peggą su Nicku Frostu. Šaunieji linksmuoliai turistauja NSO maršrutais ir sutinka nemandagiai išauklėtą animacinį bėglį iš kitos planetos. Plepusis ateivis Polas šneka tiek daug, kad jį reikėtų dubliuoti lietuviškai, norint deramai suprasti dūmais aprūkytą provokuojantį humorą.

Komedijos idėja skamba universaliai, tačiau realizuota pernelyg amerikietiškai. Net JAV šis filmas nepasiteisino ir nesusigrąžino investuoto 40 mln. JAV dolerių biudžeto.

Pabaisa atakuoja

Kai praėjusią vasarą spaudoje pasirodė užkoduota filmo “Super 8″ reklama, niekas negalėjo dorai iššifruoti jo esmės. Tik režisieriaus bei scenaristo J.J.Abramso (TV serialas “Dingę”, “Neįmanoma misija 3″) ir prodiuserio Steveno Spielbergo pavardės sufleravo, kad turėtume laukti mistikos, fantastinio trilerio, siaubo, specialiųjų efektų mišrainės.

J.J.Abramsas sąmoningai anonsavo paslaptingiausią vasaros filmą užuominomis, mįslėmis ir 25-uoju kadru trumpuose vaizdo anonsuose. Jam norėjosi įtraukti žiūrovą kitokiais būdais, priversti domėtis, diskutuoti apie įmanomas versijas, spėlioti ir auginti intrigą.

Vis dėlto stipri konkurencinė aplinka įpareigojo nutraukti tylos įžadus ir pažerti daugiau kabliukų. J.J.Abramsas atskleidė, kad traukiniui susidūrus su mašina, pasipainiojusia ant bėgių, į laisvę ištrūks nežmoniškas siaubūnas. Kaip jis atrodys, ką jis darys ir kaip su juo susijusi JAV kariuomenė, sužinosime tik po premjerinio seanso. “X failų”, “Projekto “Monstras” ir “9-ojo rajono” gerbėjų laukia originaliai gąsdinantis trileris, kuriam režisierius įkvėpimo sėmėsi iš S.Spielbergo, Ridley Scotto, Robo Reinerio, Richardo Donnerio, Davido Cronenbergo ankstyvųjų filmų. Šių režisierių karta į kiną atėjo su mėgėjiška “Super 8″ kamera. 8 mm juostą filmui apie zombius užsitaiso vaikai, bet jų kamera užfiksuoja scenarijuje nenumatytus siaubingus įvykius.

Tvarkaraštis

Birželio 10 d.

• “Šalutinis efektas”

• “Hana”

Birželio 17 d.

• “Super 8″

• “Polas”

Birželio 24 d.

• “Pono Poperio pingvinai”

BFL

Sostinėje numatoma steigti Vilniaus kino biurą, kuris, remdamasis geriausia Europoje praktika, parengtų kino filmavimo sostinėje skatinimo programą ir prižiūrėtų Lietuvos bei užsienio kino filmavimui Vilniuje reikiamos infrastruktūros plėtrą, pranešė savivaldybė.

Tai sutarta antradienį per Vilniaus mero Artūro Zuoko susitikimą su Nepriklausomų prodiuserių asociacijos (NPA) pirmininke Rasa Miškinyte ir kitais kino kūrėjais. Aptartos galimybės Vilniuje įgyvendinti skatinimo priemones, kurios leistų miestui tapti kino sostine.

Pasak Vilniaus savivaldybės pranešimo, šiuo metu Vilnius praranda pozicijas kino industrijos žemėlapyje. Tuo metu paramos kinui paketus patvirtinusi Ryga pastaraisiais metais aktyviai dirba pritraukdama kino industrijos lėšas. Savivaldybės teigimu, kino industrija Vilniuje pritraukia apie keturis kartus mažiau lėšų nei 2006-2007 metais (pavyzdžiui, 2007 metais tam išleista apie 36 mln. litų, 2010 metais – apie 9,3 mln. litų).

“Esu tikras, kad Vilnius taps kino sostine – mūsų miestas yra puiki vieta filmuoti lietuvišką ir užsienio šalių kiną. Kino industrijos plėtra prisidės prie naujų darbo vietų kūrimo esamiems ir būsimiems Lietuvos kino sferos darbuotojams, skatins turizmą. Be to, papildomas lėšas, gautas iš kino gamybos mūsų mieste, galėsime skirti Lietuvos kinui”, – pranešime cituojamas A. Zuokas.

Vilniaus miesto savivaldybė teigia pradėjusi aktyviai dirbti skatindama kino industriją sostinėje – šiuo metu lietuviškos filmavimo firmos įsikuria patalpose, esančiose Kirtimuose, taip pat ieškoma kitų būdų skatinti didelių kino projektų filmavimus Vilniuje.

"Veido" archyvas

Naujuoju Kino įstatymu nustatyti daugiau lėšų kinui iš konkrečių šaltinių, neleidžia valstybės ekonominė padėtis, teisės aktai ir valstybės biudžeto sudarymo principai, teigia Finansų ministerija.

Vyriausybei pateiktoje naujoje Kino įstatymo redakcijoje numatyta, kad kinui finansuoti lėšos skiriamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, 60 proc. pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose, rinkliavos už Filmų registro duomenų teikimą, kitų šaltinių.

Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vedėja Elė Ona Vilkienė sakė, kad Kultūros ministerija siekė, jog naujo įstatymo projekte būtų nurodyti aiškūs šaltiniai, leisiantys gerokai padidinti finansavimą, tačiau su tuo nesutiko Finasų ministerija.

“Mes norėjome juos sudaryti netgi procentinėmis dalimis, kad galima būtų lėšas kinui prognozuoti, kad jos būtų prognozuojamos, o ne tokios, kokias sugalvoja Vyriausybė”, – sakė Kultūros ministerijos atstovė.

Anot jos, siūlyta, kad filmų kūrimui būtų skiriama 1,5 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką, 10 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio ir 60 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą bei viešą rodymą kino teatruose.

“Mes norėjome sudaryti tokią sumą, kuri atitiktų Islandijos skiriamą savo kino industrijai remti. Tai yra 6 mln. eurų (apie 21 mln. litų)”, – tikino E.O.Vilkienė.

Tačiau Finansų ministerijos specialistams pasirodė, kad toks lėšų skirstymas yra netinkamas ir valstybei sunkiai įgyvendinamas.

“Jie pasirėmė krize. Pasak jų  viešųjų finansų situacija nesuteikia galimybės didinti finansavimo atskiroms sritims ar institucijoms, todėl nepritarė”, – sakė Kultūros Ministerijos atstovė.

Todėl, anot E.O.Vilkienės, Vyriausybei buvo pateiktas pakoreguotas variantas, kuriame minimos valstybės biudžeto lėšos, savivaldybių lėšos ir 60 proc. pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Pastarojo mokesčio suma, remiantis praėjusių metų duomenimis, siektų apie 3 mln. litų.

“Kino biudžetas priklausys nuo to, kaip Finansų ministerija skirstys lėšas arba nuo to, kaip ministras sugebės “išsimušti” lėšas”, – tvirtino pašnekovė.

Finansų ministerijos atstovė spaudai Giedrė Balčytytė teigė, kad Kultūros Ministerijos siūlymai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir biudžeto sudarymo principų.

“Pirma, galiojantys teisės aktai neleidžia iš tam tikrų pajamų grupių paskirstyti lėšas pagal tam tikras sritis. Jeigu mes visas pajamas taip suskirstysime, iš įvairių mokesčių, tai nereikės biudžeto tvirtinti”, – sakė ji.

Anot G.Balčytytės, teisės aktai neleidžia iš anksto “užprogramuoti pajamų dalies nukreipimo į vieną ar kitą funkciją”.

Be to, jos teigimu, jeigu skirstant lėšos būtų kinui paskirstomos pagal Kultūros Ministerijos siūlymą, nukentėtų kitos sritys.

"Veido" archyvas

Lietuvoje rusų filmai tur idaugiau žiūrovų nei Vakarų Europoje

Vienas ryškių Lietuvos kino rinkos išskirtinumų ir fenomenų – geras rusiškų filmų lankomumas.

Nikitos Michalkovo drama “Sibiro kirpėjas” ir Timuro Bekmambetovo romantinė dramedija “Likimo ironija, arba linksmų naujųjų” ypač stipriai paveikė bilietų pardavimą ir išjudino vyresnio amžiaus auditoriją, o kartu praskleidė rusiško kino žinomumą bei pastebimumą.

Tiesą sakant, mūsų platintojai išmintingai naudojosi ant bangos užkilusia produkcija ir formavo savotišką atsvarą Holivudui. Bet kuo toliau, tuo labiau Rusijos prodiuseriai pradėjo siūlyti trilerius ir komedijas pagal tipiškas holivudines formules arba perdarinėti senus nostalgiškus televizinius filmus. Tradicijos rodyti rusišką kiną Lietuvoje kol kas gyvos, tačiau pastaraisiais metais jo populiarumas ir paklausa sparčiai blėsta.

Draugiškai bendrauja tik su Holivudu

Rusijos ekonomikai stiprėjant, gausėja ir žiūrovų kino teatruose. 2010 m. Rusijos kino teatrai bilietų pardavimu pirmą kartą peržengė 1 mlrd. JAV dolerių kartelę ir per 12 mėnesių pavydėtinai šoktelėjo 43 proc., kai daugelyje kitų pasaulio šalių būta didelio nuosmukio. Įspūdingi rezultatai privertė praregėti Holivudą, nes didžiosioms studijoms rūpi milijonais rublių skaičiuojamos pajamos.

Holivudo strategai komandiruoja savo filmų aktorių desantus vien dėl fotosesijos prie Kremliaus ir kelių interviu vietinei spaudai. Kartu atsiranda daugiau investicijų nacionaliniam kinui, tad kone kiekvieną savaitgalį Maskvos bei kitų miestų repertuarą papildo naujas rusiškas filmas. Tiesa, kol kas tik kelios vietinės premjeros sugeba bent laikinai konkuruoti su valdančiu holivudiniu importu.

Lietuvos platintojai atidžiai stebi padėtį ir nagrinėja premjeras, bet nepuola strimgalviais pirkti visko iš eilės. Jie žino svarbų slidaus rusiško verslo niuansą – jeigu nespėsi pagauti karšto filmo kartu su rusiška premjera, tai gaudyk pajamų vėją laukuose. Neregėto masto piratavimas ir nemokamų keitimosi failais svetainių gausybė siūlo parsisiųsti visas naujienas, nepaisant prodiuserių titaniškų pastangų sustiprinti saugumą ir neleisti į sales žiūrovų su vaizdo aparatūra.

Gerus norus skatinti domėjimąsi rusiška komercija stipriai apsunkina problemiškos derybos su godžiomis Maskvos kompanijomis, milžiniškos 3D filmų titravimo kainos ir nenuspėjamas transportavimas su muitinės ypatumais pasienio ruože. Dar blogiau, kad nenuspėjami Rusijos verslininkai nesilaiko susitarimų ir parduoda to paties filmo teises DVD leidėjams arba kabelinių televizijų tinklams. Tarkime, tris nacionalines premijas “Nika” už geriausią filmą, geriausią aktorių ir geriausią operatorių gavusi Aleksejaus Učitelio drama “Kraštas” tuoj po premjeros Rusijoje pas mus buvo išleista DVD pavidalu, tad kitiems platintojams jau neliko prasmės galvoti apie filmo išleidimą į repertuarą.

Tęsiniams nesiseka

Nuo praėjusių metų Kalėdų Lietuvos kino teatruose jau spėjo debiutuoti net penki rusiški filmai, bet tik pirmam iš jų, šventinei stebuklų komedijai “Eglutės”, pavyko konkuruoti stabiliau ir pademonstruoti vertingą rezultatą (318 tūkst. Lt ir 24,1 tūkst. žiūrovų). Už 5,8 mln. JAV dolerių biudžetą T.Bekmambetovo prodiusuotas novelių rinkinys įsižiebė kaip 2010 m. Rusijos kino čempionas su 23,5 mln. JAV dolerių (700 mln. rublių) pajamomis. Pas mus “Eglutės” pralaimėjo “Likimo ironijai” beveik penkis kartus, nes filmui pritrūko visuotinės nostalgijos ir antrą ar trečią kartą į sales grįžtančių žmonių. Vis dėlto patyręs prodiuseris jau kerta antrosios “Eglutės” šakas ir kėsinasi vėl papuošti naujametį repertuarą.

Vis dėlto reikėtų turėti omenyje, kad solidžiai pasirodžiusių rusiškų filmų tęsiniai Lietuvoje niekaip nepritampa, nes veiksmingos idėjos atkartojamos ypač banaliu principu ir be išradingesnių pastangų. Režisierių atmestinumas mikliai atbaido žiūrovus, tad po premjerinio savaitgalio vilčių nepateisinusių rusiškų filmų pajamos sparčiai ritasi žemyn.

Regresą taikliai iliustruoja nejuokinga tualetinio humoro parodijų komedija “Labai rusiškas filmas”, kurios pirmąją dalį Lietuvos linksmuoliai pasitiko entuziastingai (518,8 tūkst. Lt ir 38,3 tūkst. žiūrovų). Po metų importuota antroji dalis sudomino 50 proc. mažesnę auditoriją (256,5 tūkst. Lt ir 18 tūkst. žiūrovų). Šiemet išleistos trečiosios serijos nuo kritimo žemyn neišgelbėjo net papildomai prifarširuoti 3D efektai (186,8 tūkst. Lt ir 11,8 tūkst. žiūrovų).

Menkas pasirinkimas

Tiesa, lietuviškame repertuare pamatome mažą dalį rusiško kino produkcijos, nes į mūsų teritoriją važiuoja tik specifinės komedijos (“Hitler Kaput”, “Meilė Niujorke”, “Meilė kaip seilė”), legendinių TV filmų perdirbiniai (“Tarybinis romanas. Dabartiniai laikai”, “Muškietininkai grįžta”), populiarių humoro laidų motyvais suregztos parodijos (“Naša Raša. Likimo kiaušai”), holivudinių idėjų mėsmalės (“Juodasis žaibas” pagal “Žmogų vorą”, “Greičio gatvės. Be taisyklių” pagal “Greitus ir įsiutusius”) ir keli dideli filmai įvykiai (“Admirolas”, “Devintoji kuopa”, “Gyvenama sala”, “Vilkogaudis”).

Tačiau ne viskas pasiteisina. Štai, pavyzdžiui, šiemet Šv.Valentinui reklamuota sensacinga romantinė komedija “Vykrutasai” su intelektualiuoju komiku Ivanu Urgantu, populiariu aktoriumi Konstantinu Chabenskiu ir pirmą kartą rusiškai prašnekusia legioniere iš Holivudo Milla Jovovich surinko vos 151 tūkst. Lt (11,5 tūkst. žiūrovų). Tokio lygio pramoga privalėjo traukti ne tik etatinius rusiško kino lankytojus, bet ir amerikietiškų romantinių pasimatymo komedijų gerbėjus. Viena nesėkmės priežasčių yra nevykęs lietuviškas pavadinimas, nes dauguma žiūrovų nesuprato, ką reiškia mūsų kalboje nevartojamas kalambūras “Vykrutasai” (užsienyje filmas pristatomas pavadinimu “Lucky Trouble”).

Iš tiesų platintojai domisi vien tik komercija ir nerizikuoja su nepriklausomais kūrėjais, tarp kurių pasitaiko tikrai įdomių ir vertingų filmų. Štai dviejų garsių režisierių Andrejaus Zviagincevo (jo debiutinė drama “Sugrįžimas” Venecijoje laimėjo “Auksinį liūtą”) ir Aleksandro Sokurovo kūriniai aktyviai pretendavo patekti į 64-ojo Kanų festivalio konkursą. “Ypatingo žvilgsnio” programą šiemet užbaigs jautri A.Zviagincevo drama “Elena” apie močiutę, kuri iš savo kuklios pensijos gelbsti bedarbį sūnų nuo alkoholizmo. Rimtomis temomis suregztas filmas neturi praktiškai jokių šansų pasiekti Lietuvos žiūrovų akis.

2009 m. J.W.Goethe’s “Fausto” literatūrinę interpretaciją kaip kostiuminę dramą nufilmavęs ir valdžios, jėgos neigiamą įtaką žmogaus psicologijai nagrinėjantis A.Sokurovas sunkiai ir ilgai užbaiginėja 12 mln. eurų biudžeto vertės kūrinio montažą. Pernai turėjusį pasirodyti filmą jau pakvietė Venecijos kino festivalis, bet netgi “Auksinio liūto” premija nesuminkštintų Lietuvos platintojų širdžių. “Fausto” filosofinės dvejonės – toli gražu ne ta tema, kuri tenkintų masinį lietuvių skonį.

Germanas ir Dau

Šiemet pagaliau atgijo viltis, kad didis režisierius Aleksejus Germanas (“Chrustaliovai, mašiną!” buvo vienas mėgstamiausių šviesaus atminimo kino kritiko Sauliaus Macaičio filmų) galbūt užbaigs savo naują kūrinį “Arkano skerdynių kronika” pagal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių romaną “Sunku būti Dievu”, kurio gamyba tęsiasi jau 12 metų, o kai kurie vaidmenis sukūrę aktoriai nespėjo sulaukti premjeros. Epizodinį vaidmenį šiame filme atliko lietuvių aktorius Vytautas Paukštė.

O ketvirtus metus su skandalais filmuojama jaunosios kartos režisieriaus Iljos Chržanovskio istorinė biografinė drama “Dau” apie “Nobelio” premijos laureatą mokslininką fiziką Levą Landau taip pat pretenduoja apšviesti ekranus dar šiemet. Bet ši premjera jau buvo žadama 2009 ir 2010 m., tačiau režisierius sugalvojo iš montažinės vėl grįžti į filmavimo aikštelę. Prabangus kūrinys labiau panėšėja į utopiją ir stebina gigantomaniškais autorių užmojais, kurių niekaip nepavyksta įgyvendinti.

Na, o šiemet gruodžio 1 d. Rusijos kino teatruose debiutuosianti biografinė muzikinė drama “Vysockis. Ačiū, kad gyvas” ir Lietuvoje galėtų groti sėkmingai, nes vyresnės kartos žiūrovai prisimena garsųjį dainininką Vladimirą Vysockį, jaunimą užkabins populiarūs aktoriai I.Urgantas, Andrejus Paninas, Oksana Akinšina, Vladimiras Menšovas, Sergejus Bezrukovas, o neapsisprendusiuosius suvilios “Bumerio” režisierius Piotras Buslovas ir “Admirolo” bei “Dienos sargybos” prodiuseriai. Nostalgiškai aštuntąjį dešimtmetį vaizduojantys filmai ištraukia iš namų kine rečiau apsilankančius žmones.

Putino svajos

2011 m. pabaigoje Rusijoje pagaliau bus atidaryta didžiausia kino studija “Glavkino” (9 km nuo Maskvos nutolusiame kaime), kuri dar labiau paspartins rusiškų filmų gamybą. Finansines kino gėrybes įvertinęs ir žiūrovų paklausą pajutęs ministras pirmininkas Vladimiras Putinas sensacingai pareiškė apie norus pastatyti dvigubai daugiau kino teatrų (dabar jų veikia 2245), nors tokių pažadų realistiškumu netiki rinkos ekspertai. Bet juk ne veltui kalbama: ką V.Putinas pasako, tas turi būti vykdoma. Galbūt po metų kitų jis lieps sustiprinti nacionalinio kino eksportą, nes kol kas tik “Nakties sargybai” ir “Dienos sargybai” pavyko pastebimai išsiveržti į užsienį, o daugelis kitų filmų gastroliuoja tik posovietinėse teritorijose.

Scanpix

Penktadienį Vilniuje, Kongresų rūmuose, bus apdovanoti geriausi praėjusių metų lietuviško kino kūrėjai. Jiems bus įteiktos “Sidabrinės gervės” statulėlės.

Iškilmėse ketina dalyvauti pasaulinio garso lenkų režisierius Krzysztofas Zanussis (Kšištofas Zanusis).

Į geriausio metų filmo titulą pretenduoja dvi kino juostos – Kristijono Vildžiūno režisuotas filmas “Kai apkabinsiu tave” ir Sauliaus Drungos sukurtas filmas “Anarchija Žirmūnuose”.

Geriausio režisieriaus apdovanojimui pristatyti K. Vildžiūnas už filmą “Kai apkabinsiu tave”, Mantas Kvedaravičius už filmą “Barzakh” ir Audrius Stonys už filmą “Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim”.

Geriausiu trumpametražiu filmu gali tapti “Nesiseka šiandien” (rež. Dovilė Šarutytė), “Du indeliai jogurto” (rež. Audrius Mickevičius) arba “Trečiadieniais” (rež. Ieva Javaitytė).

Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui buvo pristatyti “Barzakh” (rež. Mantas Kvedaravičius), “Šanxai Banzai” (rež. Jūratė Samulionytė) ir “Mocarto obuoliai” (rež. Aloyzas Jančoras).

Geriausio TV filmo prizui nominuoti “Giminės. Po 20 metų” (rež. Saulius Vosylius), “Gedimino 11″ (rež. Raimundas Banionis) ir “Pasmerkti” (rež. Sigitas Račkys).

Metų geriausiu animaciniu filmu pretenduoja tapti “Taip Laima lėmė” (rež. Jūratė Leikatė – Aškinienė), “Zuikio kopūstai” (rež. Vladislavas Berežokas) bei “Giesmių giesmė” (rež. Urtė Budinaitė).

Metų geriausiu aktoriumi gali tapti Andrius Bialobžeskis (“Kai apkabinsiu tave”), Albinas Keleris (“Gedimino 11″) ir Aleksas Kazanavičius (“Gedimino 11″).

Metų aktore pretenduoja tapti Elžbieta Latėnaitė (“Kai apkabinsiu tave”), Marija Korenkaitė (“Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau”), Elvyra Žebertavičiūtė (“Aš, veteranė”).

Geriausio epizodinio vyro vaidmens apdovanojimui nominuoti Giedrius Arbačiauskas (“Kai apkabinsiu tave”), Gediminas Girdvainis (“Giminės. Po 20 metų”) ir Albertas Vidžiūnas su Gearoidu Mac Lochlainnu (“Knygnešiai”), moters – Margarita Broich (“Kai apkabinsiu tave”), Miglė Polikevičiūtė (“Pasmerkti”) ir Jurga Jutaitė (“Kai apkabinsiu tave”).

Geriausio scenarijaus apdovanojimui pristatyti K. Vildžiūnas už “Kai apkabinsiu tave”, V. Berežokas už “Zuikio kopūstus” ir Marija Kavtaradzė ir Marija Stonytė už “Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau”.

Geriausio operatoriaus darbu gali būti pripažintas Audrius Kemežys (“Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim”, “Knygnešiai”), A. Jančoras (“Zuikio kopūstai”), Linas Dabriška (“Nesiseka šiandien”), kompozitoriaus – Titas Petrikis (“Knygnešys”), Jonas Jurkūnas (“Zuikio kopūstai”) ir Kipras Mašanauskas (“Taip Laima lėmė”).

Geriausiu profesinės meistrystės darbu gali tapti filmo “Kai apkabinsiu tave” dailininkas-statytojas Galius Kličius, Jonas Maksvytis už garso dizainą “Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim” bei filmo “Kai apkabinsiu tave” kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė.

Metų geriausiu studento darbo apdovanojimui nominuoti “Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau” (rež. M. Kavtaradzė, M. Stonytė, “Skalvijos” kino akademija), “Senelis” (rež. Andrius Paškevičius, Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir “Ryšys” (rež. Paulius Gvildys, Vilniaus dailės akademija).

Atrankos komisijai iš viso buvo pateikti 46 filmai: trys pilnametražiai, šeši trumpametražiai, 10 dokumentinių, aštuoni animaciniai, šeši TV filmai ir 13 studentų darbų. Iš viso nominuotas 21 kūrinys.

2008 metais buvo organizuoti pirmieji lietuviško kino

Apdovanojimai “Sidabrinė gervė” pradėti teikti 2008 metais. Jie skirti pagerbti geriausius šalies kino profesionalus.

BFL

Vieniems politikams karštai įtikinėjant, kitiems – abejojant dėl sumanymo sėkmės, ketvirtadienį Kauno miesto savivaldybės taryba apsisprendė tapti pagrindine naujos viešosios įstaigos – Kauno kino studijos – steigėja. Savivaldybės įnašas – 204 litai.

Savivaldybė, investuodama į šios įstaigos kūrimą, gaus 51 proc. sprendžiamojo balso teisės visuotiniuose dalininkų susirinkimuose. Kiti du dalininkai – privatūs asmenys – režisierius Vytautas Balsys ir verslininkas Edvinas Bindokas pasidalins 49 proc. balsų.

Verslininkas, beje, turės ir darbą – vadovaus kino studijai. Taryba įpareigojo mero pavaduotoją Stanislovą Buškevičių dalyvauti viešosios įstaigos steigiamajame susirinkime ir jame balsuoti už E. Bindoko paskyrimą Kauno kino studijos direktoriumi ir jo valandinio atlygio (4,85 lito) nustatymą.

Mero pavaduotojas S. Buškevičius visiems tarybos nariams iš anksto buvo labai gerai išaiškinęs, dėl ko reikia pritarti jo idėjai Kaunui įsisteigti kino studiją, tad valdančioji dauguma labiau gilinosi į būsimosios kino studijos valdybos sąrašą, kuris taip pat patvirtintas politikų sprendimu.

Kai kam šiame sąraše užkliuvo prodiuserio Rolando Skaisgirio kandidatūra. Siūlyta jį pakeisti Kauno valstybinio dramos teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku. Bet kai valstybiniam teatrui vadovaujantis E. Stancikas buvo patvirtintas viešosios įstaigos valdybos nariu, iš naujo balsuota ir dėl R. Skaisgirio. Šis irgi pateko į valdybą, kuri suformuota ketveriems metams. Kino studijos valdybos nariais dar tampa Marijus Bagdonavičius, Gediminas Jankauskas, Jovita Jociuvienė, Ilona Jurkonytė, Erikas Kundreckas, Algimantas Puipa, Rytis Zemkauskas ir Ramunė Bičkauskienė.

Politikams pritarus viešosios įstaigos steigimui, mero pavaduotojas S. Buškevičius įpareigotas pasirašyti įstaigos steigimo sutartį bei įstatus.

“Ateityje tikrai galėsime praplėsti valdybos narių skaičių, svarbu, kad tik būtų noras dirbti. Juk šis darbas yra neapmokamas, todėl žmonių motyvacija – svarbiausia”, – kalbėjo S. Buškevičius.

Pirmasis Kauno kino studijos projektas būtų skirtas paminėti 1863 metų sukilimą bei vieną šio sukilimo vadų kunigą Antaną Mackevičių.

Kauno kino studija ketina pati save finansuoti iš savo veiklos ir Kultūros ministerijos paramos. Žinoma, tikimasi Europos Sąjungos fondų paramos, privačių rėmėjų lėšų. Be pagrindinės savo veiklos – viso metražo vaidybinių filmų gamybos, studija planuoja vykdyti ir šalutines veiklas, kurios garantuotų reikalingą pinigų srautą.

Gana skeptiškai į kino studijos Kaune kūrimo projektą žiūrintis miesto tarybos narys – vienos stambios statybų kompanijos vyriausiasis finansininkas Marijus Panceris abejoja, ar ši viešoji įstaiga turės kokių nors realių priemonių filmams kurti.

“Greičiausiai tai bus prodiuserinė kompanija su išlaikomais vadybininkais, direktoriumi, sekretore, gal – ir teisininku. Ir jų algoms savivaldybė tikriausiai turės surasti kasmet apie 200 tūkstančių litų. Tarkime, filmui sukurti reikia 3 milijonų litų. Ar Kultūros ministerija tikrai tiek duos? Kur garantijos?

Lietuvoje, beje, dar nė vienas meninis filmas nėra atsipirkęs. Privačių investuotojų kinui rasti neįmanoma. Tad mūsų įsteigta viešoji įstaiga gali likti tik kaip eilinė kontora, kokių ne vieną Kauno savivaldybė turi ir didžia dalimi išlaiko”, – Eltai sakė M. Panceris.

"Veido" archyvas

Nuo trečiadienio knygynuose „Humanitas“ ir „Skalvijos“ kino centre pasirodė pirmoji originali kino istorijos knyga, sudaryta lietuvių autorių. „Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“ apžvelgia kino ištakas, ankstyvuosius jo laimėjimus ir atradimus, supažindina su svarbiausiais kino kūrėjais ir aktoriais, kurių pavardės iki šiol tariamos su pagarba. Knygoje taip pat pristatomi pirmieji kino žanrai ir nacionalinės kinematografijos, tapusios šiuolaikinio kino pamatais, Holivudas ir jo sukurta žvaigždžių sistema.

„Labai tikiuosi, kad ši knyga besidomintiems kinu taps karkasu, kuris padės susigaudyti kino istorijoje, suprasti tam tikrų kino procesų priežastis, o užsikabinus pastūmės pasidomėti ir užsienio kino literatūra“, – kalbėjo knygos sumanytoja ir viena jos autorių Neringa Kažukauskaitė.

Pasak N. Kažukauskaitės, kino istorijos knygos, leidiniai, mokantys žiūrėti ir suprasti kiną, yra labai populiarūs pasaulyje. Tačiau Lietuvoje situacija su kino literatūra yra skurdi  – kino istoriją pristatančių leidinių yra nedaug, o vienos sistemingai ją pateikiančios knygos apskritai nebuvo.

Remiant šalies Kultūros rėmimo fondui knygą išleido „Vaizdų kultūros studija“, sudarė keturios šalies kino kritikės – Auksė Kanceravičiūtė, N. Kažukauskaitė, Izolda Keidošiūtė ir Živilė Pipinytė.

„Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“ yra suskirstyta į dvylika pagrindinių temų, apimančių kino istorijos laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki 1945-ųjų. Jos skaitytojai supažindinami tiek su istoriniu, politiniu kino atsiradimo ir vystymosi kontekstu, tiek su jam įtakos turėjusia technologine pažanga.

Daug dėmesio leidinyje skiriama stiprioms kino asmenybėms – kino kūrimo taisykles nustačiusiems režisieriams, aktoriams, sukūrusiems pirmuosius Tarzano, femme fatale, kino meilužio vaidmenis, prodiuseriams, greitai perpratusiems svarbiausius kino sklaidos ir pristatymo principus, sugalvojusius pirmuosius triukus žiūrovams pritraukti.

„Kine labai svarbi vizuali jo kalba, todėl knygą gausiai iliustravome pirmųjų kino autorių, studijų nuotraukomis, kadrais iš svarbiausių filmų, išraiškingais aktorių portretais. Tikiuosi, kad kino mėgėjams bus įdomu ne tik ją skaityti, bet ir pavartyti“, – sakė Goda Sosnovskienė „Vaizdų kultūros studijos“ vadovė.

„Trumpa kino istorija: nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo“ yra I-oji „Vaizdų kultūros studijos“  išleistos kino istorijos dalis. Vėliau planuojama išleisti ir II-ąją jos dalį, kuri apims laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų.

Pavartyti knygą, pasigėrėti išskirtinėmis jos iliustracijomis ir pabendrauti su knygos sudarytojomis „Vaizdų kultūros studija“ kviečia per knygos pristatymą. Jis vyks gegužės 23 d. 18.30 val. „Skalvijos“ kino centre.