Vasaris yra pagrindinis kino apdovanojimų teikimo mėnuo. Gildijos ir asociacijos pagaliau skelbs geriausius, Didžiosios Britanijos meno akademija išdalys BAFTA premijas, Berlyno kino festivalis paleis lokius, o paskutinio sekmadienio naktį prie televizorių prikaustys “Oskarų” ceremonija. Šaunu, kad bent trys į medalius pretenduojantys filmai pačiu tinkamiausiu laiku atrado vietą Lietuvos repertuaruose, kuriuos tradiciškai šturmuos stiprus rusiškos komercijos desantas, trys praleistinos romantinės komedijos, net du Nicolai Cage’ai skirtingais apdarais, kukliai maištaujanti lietuviška premjera ir vienas milžiniškai tuščias erdvinis reginys mažiems vaikams.

Apie tėvus ir mirtį

Vasarį visu tempu dar suksis apdovanojimų favoritai “Juodoji gulbė” (12 BAFTA nominacijų) ir “Karaliaus kalba” (14 BAFTA nominacijų). Ta pati smalsių ir mąslaus kino mėgėjų draugija domėsis meksikiečio Alejandro Gonzalezo Inarritu drama “Biutiful”, kuri taip pat gavo kvietimą į BAFTA puotą ir prasimušė tarp “Oskarų” pusfinalininkų. Platinimo bendrovė “ACME filmai” pasielgė teisingai, palikdama originalų pavadinimą, nes neįmanoma rasti vieno lietuviško žodžio tiksliam vertimui.

Tai nėra pats geriausias “Babelio”, “21 gramo”, “Meilės kalės” režisieriaus filmas, kaip teigiama reklamoje. Bet jis tikrai ambicingiausias, jautriausias, lyriškiausias ir ne mažiau prasmingas už kitus. Svarbu žinoti, kad “Biutiful” skleidžia slogias ir liūdnas nuotaikas, provokuoja susimąstyti apie tėvų ir vaikų ryšius, nagrinėja žmonių moralines savybes, šokiruoja tragiškais nutikimais, atskleidžia neturistinės Barselonos užkampius, sugeba nemoralizuoti ir neteisti personažų už netobulus poelgius, drąsiai kalba apie mirtį, nebijo pravirkdyti.

A.G.Inarritu sąmoningai pasirinko brangiai kainuojantį metodą ir nufilmavo visas scenas chronologine tvarka, kad aktoriai jaustų emocijų raidą ir efektyviau perteiktų sunkius išbandymus. Javieras Bardemas fenomenaliai atliko režisieriaus užduotis ir sukūrė neabejotinai geriausią vaidmenį savo karjeroje.

Nepagydomai sergantis tėvą jaučia artėjančios mirties alsavimą, trokšta per likusias 75 dienas pasirūpinti geresne vaikų ateitimi ir prieš išeidamas sutvarkyti svarbiausius reikalus. Pamatyti bent vieną kartą verta, bet nesitikėkite lengvo filmo ir džiaugsmingų atsakymų, o pasirenkite narplioti skirtingas interpretacijas.

Nežinia, kaip lietuviai sutiks

Finansiškai sėkmingiausias Joelio ir Ethano Coenų kūrinys “Tikras išbandymas” taps tikru išbandymu Lietuvai. Mes nesame pratę žiūrėti vesternų ir pagauti klasikinio žanro įmantrybių, tad užgrobtos 120 mln. JAV dolerių pajamos Amerikos prerijose, prisiminimai apie filmą tuo pačiu pavadinimu su legendiniu Johnu Wayne’u, nuostabūs kritikų atsiliepimai ir “Oskarų” nominacijos neturės didelės įtakos. Autentiškais akcentais bendraujantis ir subtilia koeniška ironija pokštaujantis filmas bus priklausomas nuo lietuviško vertimo, paaiškinimų tikslumo ir subtilaus humoro perteikimo, nes dauguma dialogų nurašyti nuo Charleso Portiso knygos puslapių ir vartoja senamadiškus žodžius.

Boksas taip pat negalėtų pasigirti paklausa mūsų šalyje. Nors Sylvesterio Stallone’s “Rokio” serialas dar neišblėso iš atminties, o “Įsiutusio buliaus” gerbėjai nepavargsta pakartotinai stebėti Roberto de Niro benefiso ringe, Rono Howardo biografinė drama “Pakilęs iš pelenų” ir Clinto Eastwoodo graudžioji “Mergina, verta milijono” sudomino ne daugiau kaip 9 tūkst. žiūrovų. Jeigu Davido O.Russello gyvenimiškais faktais išmuštruota drama “Kovotojas” parduotų panašų kiekį bilietų, tai tituluotume ją absoliučia nugalėtoja.

Nenuspėjamų, tikroviškų ir nuoširdžių emocijų kupinas filmas gali pasiūlyti kur kas daugiau nei bokso smūgius. Už ringo ribų pulsuoja spalvingos biografijos šeimos drama, kai dėl pergalės svarbiausiame mūšyje perspektyviam sportininkui tenka spręsti sunkias dilemas, įvertinti artimiausių žmonių brukamas tiesas, pasikliauti nauja meile, nesugriauti santykių su kenksmingai rūpestinga mama.

Riteris Nicolas prieš medžiotoją Nicolą

Mūsų platintojai neleidžia pailsėti nuo atsibodusio Nicolo Cage’o, kuris jau senokai prarado uoslę geriems pasiūlymams ir filmuojasi, kur tik papuola. Visai nenuostabu, kad fantastinis istorinis siaubo trileris “Juodosios raganos metai” liko subadytas prastais žiūrovų atsiliepimais ir pagerino blogiausių recenzijų rekordą. Režisierius Dominicas Sena sumaišė raganų medžioklę iš visų įmanomų žanrų ir kompiuterinių žaidimų, nupiešė vizualinių efektų paveikslą su animuotais monstrais, demonais, vilkais, varnomis ir nekreipė dėmesio į elementarias logikos klaidas. Blogiausia, kad pigiai kainavęs (40 mln. JAV dolerių) niekalas susigrąžins investicijas po viešnagės aplink pasaulį ir DVD pardavimo, o peruką užsimaukšlinęs ir XIV amžiaus riterį suvaidinęs N.Cage’as vėl gaus pasiūlymą.

Negana to, vasarį Lietuvos kino teatruose bus rodomas ir antras filmas su N.Cage’u – “Piktas vairuotojas 3D”. Du kartus per mėnesį stebėti honorarus atidirbinėjantį vienodą N.Cage’ą jau prilygtų kančiai, tad būtų protingiausia pasirinkti vieną filmą.

Rusiškos komercijos virusas

Kiekgi galima? Daug žadėję ir skambiai nuvylę “Comedy Club” juokdariai su ankstesniais dviem “Labai rusiškais filmais” prarado daug gerbėjų. Neskoningi, purvini, gašlūs, nejuokingi tualetiniai pokštai labiau priminė “Paties baisiausio filmo” nešvankybes nei rusiško kino parodijas. Stipriai sukritikuoti vyrukai vis dėlto ryžosi įrodyti, kad galbūt trečias kartas nemeluoja. Apgaulingai smagūs įvadiniai anonsai vėl ragina suteikti šansą “Labai rusiškam filmui 3D” ir Gariko Charlamovo šutvei reabilituoti save. Tiesmukiškai nuspėjamo filmo idėja begėdiškai nukopijuota nuo Lietuvoje nerodytos Michelio Gondry komedijos “Malonėkite atsukti” apie netikėtai dingusių garsiausių kūrinių perfilmavimą.

Nepalyginti gražesnes komercines perspektyvas spinduliuoja darbščiausio rusų prodiuserio Timuro Bekmambetovo romantinė komedija nesuprantamu lietuvišku pavadinimu “Vykrutasai”. Meilės ir vestuvių trikampis buvo braižomas ilgiau, nei planuota, dėl nenumatytų perfilmavimų teko pavėlinti premjerą tris mėnesius. Belieka tikėtis, kad patobulinimai nepakenkė žaismingai komedijai apie gražią nuotaką, aplinkybių įkaitu tapusį jos sužadėtinį iš provincijos ir per daug pasitikintį savimi buvusį meilužį.

Valentino dienos meniu

Didelių stebuklų neverta tikėtis ir iš ilsėtis neskubančio senuko Woody Alleno. Užsispyrėlis kepa po naują filmą kiekvienais metais ir pats jau nepastebi, kad kopijuoja save. Minimaliai juokingoje ir tuščiai kalbančioje komedijoje “Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį” tikrai sutiksite gausybę pamėgtų įžymybių. Naomi Watts, Antonio Banderasas, Freida Pinto, Anthony Hopkinsas, Gemma Jones, Joshas Brolinas duos apčiuopiamos naudos bilietų pardavimui, bet iki “Viki Kristinos Barselonos” lygio netraukiančiam filmui bus sunku išsilaikyti po premjerinio savaitgalio atsiliepimų. Mat W.Allenas sau įprastu stiliumi vėl pasakoja daug kartų regėtas anekdotines istorijas apie paklydimus jausmuose, nukrypimus į kairę, neišsipildžiusias viltis ir begalinį norą siekti šlovės kitų žmonių pastangomis.

Po katastrofiškai nesėkmingo starto JAV kino teatruose į Lietuvą atvykstanti romantinė dramedija apie nelaimingų žmonių santykius “Iš kur tu žinai?” bus tik laikina žaidėja rinkoje ir nieko ypatingo nenuveiks. Vos 30 mln. JAV dolerių per vargus sukrapštęs filmas kainavo net 120 mln. dolerių. TV serialo “Simpsonai” sumanytojas prirašė daug ironiškų pokalbių ir sugalvojo šmaikščias meilės išbandymų situacijas, tačiau klaidingai parinkti aktoriai netinka šiems personažams, vaidina neįtikinamai, be jokio entuziazmo ir galiausiai nuvilia. Todėl žiūrėti kiekvieną minutę darosi vis nuobodžiau.

Romantinė sekso komedija “Be įsipareigojimų” yra dar vienas pavyzdys, kad patys geriausi aktoriai mėgsta pailsėti ir atidirbti honorarą, kokio jiems niekas nepasiūlys už rimtą vaidmenį. Komedijos veterano Ivano Reitmano humoristinėse pinklėse įkliuvusi “Auksinio gaublio” laureatė ir ryškiausia pretendentė į “Oskarus” Natalie Portman atrodo kardinaliai kitaip nei “Juodojoje gulbėje”. Darreno Aronofsky psichologinį šokių trilerį privaloma pamatyti visiems, bet Valentindienio iškilmėms tinkamą komediją galima ramiai praleisti. Šis filmas sudėliotas pagal nutiražuotą formulę ir jame nėra jokių paslapčių.

Didelis ir tuščias

Negaiškite laiko ir nuotykių fantazijai “Guliverio kelionės”, jeigu jums daugiau nei 13 metų. Dar labiau venkite nevykusios vaikiškos pramogos, jeigu kada nors skaitėte Jonathano Swifto romaną apie milžino nuotykius Liliputijoje arba vaikystėje matėte TV filmą. Talentingi scenaristai Nicholas Stolleris ir Joe Stillmanas pasityčiojo iš literatūros šedevro ir pasiskolino tik pagrindinę idėją, kurią aprengė kvailais amerikietiškais pokštais ir gašliais triukais (spėkite, kaip Guliveris užgesins gaisrą liliputų karališkuosiuose rūmuose). Šiuolaikinės “Guliverio kelionės” modernizavosi į “King Kongą” ir “Transformerius”, nes režisieriui Robui Lettermanui nerūpėjo knygoje išryškinta airių rašytojo socialinė ir politinė kritika.

"Veido" archyvas

Vilniuje savaitgalį prasidėjo prancūzų kino festivalis “Žiemos ekranai”, kuris vėliau pasieks Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius ir Alytų. Šeštą kartą Prancūzų kultūros centro organizuojamame renginyje pristatoma dvylika pastaraisiais metais sukurtų filmų. Penki filmai sudaro programą “Afrikos aidai”, pasakojančią apie Juodojo žemymo šiandieną. Šių metų festivalio retrospektyva skirta vienai ryškiausių šiuolaikinio prancūzų kino žvaigždžių aktorei Sandrine Bonnaire.

Šios savaitės pabaigą vainikuos ištaiginga Holivudo puota, kai prabangiai pasipuošę populiarūs kino industrijos atstovai gurkšnos šampaną ir dalysis “Auksinius gaublius”, o prie televizorių ir interneto prilipusi visuomenė spėlios metų rebusą, kas iš laureatų turės progą antrą kartą švęsti su “Oskaru”.

Jau įpratome, kad sausį ir vasarį įvairios organizacijos pompastiškai įteikia prestižinius ir mažiau svarbius apdovanojimus praėjusių metų geriausiusių filmų autoriams. Sausio 16 d. saulėtame Los Andžele vyks mūsų krašte ypač išreklamuota “Auksinių gaublių” ceremonija. Visos Lietuvos naujienų agentūros vėl trimituos daug kartų girdėtą maldelę, neva “Auksiniai gaubliai” yra “Oskarų” pranašai. Bet tai prasilenkia su tiesa ir tikrais faktais.

Įdomiausia, jog panašias nesąmones kuriantieji nesidomi, kad “Auksiniai gaubliai” ir “Oskarai” neturi absoliučiai nieko bendro. Dėl šių apdovanojimų balsuoja visai kiti žmonės, vertinantys pamatytus filmus pagal skirtingą taktiką.

Holivudo užsienio spaudos asociacijos narių nuomonės geriausiu atveju gali tik pasufleruoti Amerikos kino meno ir mokslo akademijos nariams galbūt dar nepamatytą vertingesnį filmą. Per pastaruosius septynerius metus tik “Lūšnynų milijonieriui” (2008 m.) ir “Žiedų valdovui. Karaliaus sugrįžimui” (2004 m.) pavyko laimėti “Auksinį gaublį” ir “Oskarą” už geriausią filmą.

Šiandieniniais moderniais laikais balsavimo taktiką diktuoja “Auksinių gaublių” ceremoniją tiesiogiai transliuojanti televizija NBC, kurios pagrindinis tikslas yra žiūrimumo reitingai. Juos įmanoma pakelti tik prisiviliojus į renginį populiariausių ir žinomiausių kino veidų.

Komerciniai akibrokštai

Tikriausiai tik ateivis iš mėnulio galėtų pripažinti, kad skystą detektyvinę intrigą Venecijos kanaluose plukdantis trileris “Turistas” yra komedija, o joje milžiniškus honorarus apgailėtinai atidirbę elitiniai aktoriai nusipelno nominacijų už geriausią vaidybą. Sveikai mąstančiam žmogui turėtų būti aišku, kad Holivudo užsienio spaudos asociacija pageidauja matyti ceremonijoje reitingų kalvius Johnny Deppą, Angeliną Jolie ir galbūt Bradą Pittą.

Dėl tų pačių priežasčių geriausiu filmu komedijos kategorijoje pretenduoja tapti komiksinis veiksmo trileris “Rizikinga erzinti senukus”, kuriam neabejotinai atstovaus Bruce’as Willisas, Johnas Malkovichius ir Helen Mirren. Neskoningas muzikinių klipų kratinys “Burleska” bent jau atitinka teorinę miuziklo sampratą, bet ir ši nominacija slepia kvietimus į šou dainininkėms Cher ir Christinai Aguillerai.

Jeigu Holivudo užsienio spaudos asociacijos balsuotojai iš tikrųjų norėtų padaryti reikšmingesnę įtaką akademijos narių verdiktams, tai jie draugiškiau palaikytų britų režisieriaus Mike’o Leigh komišką dramą “Dar vieneri metai”. Nė vienos “Auksinio gaublio” nominacijos skandalingai negavęs Kanų festivalio favoritas neturi tiek daug lėšų, kad galėtų reklamuotis tuo pačiu lygiu, kaip Holivudo studijų pinigais stumiami kūriniai.

Nepamirškime ir dar vieno Holivudo užsienio spaudos asociacijos sunkiai paaiškinamo akibrokšto, kad nė vienos “Auksinio gaublio” nominacijos negavo amerikiečių kritikų už autentiškumą giriamas brolių Coenų vesternas “Tikras išbandymas”, kuris turėtų lengvai pabalnoti bent keturias penkias “Oskarų” nominacijas.

Didžiųjų studijų įkaitai

Šis liūdnas atvejis, kai neva prestižiniam apdovanojimui nominuojami akivaizdžiai komerciniai niekaliukai, o nedovanotinai pamirštami išliekamąją vertę turintys kūriniai, dar sykį priverčia prisiminti jau kelerius metus sklandančią sąmokslo teoriją – “Auksinius gaublius” valdo didžiosios Holivudo studijos, kurioms atstovaujantys filmai okupuoja daugumą nominacijų.

Akivaizdu, kad visame pasaulyje matoma ceremonija labai naudinga rinkodaros tikslams, bilietų pardavimo skatinimui, DVD prekybos pagyvinimui, žiūrovų sudominimui. Lietuvos platintojai taip pat viltingai laukia, kuriam filmui bus maloninga “Auksinių gaublių” naktis, nes nugalėtojas bus anonsuojamas nemokamai per televizijų žinias ir plačiau aprašomas visuose laikraščiuose bei interneto portaluose.

Filmo žinomumas išsiskleidžia į bilietų pardavimą, nes žiūrovai pageidauja pamatyti apdovanojimais pagerbtus kūrinius. Jiems mažiausiai rūpi, kad nominacijos dažniausiai yra perkamos užkulisiuose, nes 93 balsuotojų daugumą lengva kontroliuoti gundančiais kvietimais.

Teisingiausias verdiktas

Nepaisant visų įtarimų ir keistų sprendimų, Holivudo užsienio spaudos asociacija nusipelno pagyrimo už prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso kriminalinio trilerio “Karlosas Šakalas” išaukštinimą. Vilniaus tarptautiniam kino festivaliui “Kino pavasaris” atrinktas 5 val. 30 min. trukmės gangsterinis epas apie Venesueloje gimusio ir Europą šantažavusio revoliucionieriaus Ilicho Ramirezo Sanchezo teroristinius nusikaltimus gavo dvi ypač reikšmingas “Auksinio gaublio” nominacijas už geriausią TV mini serialą ir geriausią aktoriaus Edgaro Ramirezo vaidmenį televizijos filme. Jeigu įsimintiniausiam 2010 m. filmui pavyktų nominacijas paversti statulėlėmis, tai reikšmingi prizai paskatintų dar daugiau žmonių praleisti beveik ketvirtadalį paros kino salėje ir nebijoti tokios drakoniškos trukmės.

Dramos kategorijoje “Auksiniam gaubliui” nominuoti penki filmai tiksliai atspindi bendras metų tendencijas.

Psichologinis siaubo trileris baleto teatre “Juodoji gulbė”, tikrais faktais smūgiuojanti drama bokso ringe “Kovotojas”, užnarpliotas fantastinis veiksmo trileris sapnuose “Pradžia”, aktorių benefisais pagardinta istorinė drama “Karaliaus kalba” ir favoritu stumiama “Facebook” atsiradimo drama “Socialinis tinklalapis” – tikrai iškirtiniai kūriniai.

Amerikiečiai labiausiai svajoja, kad “Auksinis gaublys” suspindėtų Davido Fincherio režisuotame “Socialiniame tinklalapyje”, ir studijos “Sony” pasamdyti lobistai stengiasi pasiekti reikalingą rezultatą. Jie įkalbėjo “Facebook” sumanytoją milijardierių Marką Zuckerbergą susilaikyti nuo kritinių komentarų apie neteisingą faktų interpretavimą.

Tačiau apdovanojimų likimą nulems vien tik užsienio leidiniams rašantys žurnalistai, o jie tikriausiai draugiškiau palaikys Europai ir Didžiajai Britanijai atstovaujančią “Karaliaus kalbą”, kurios režisierius Tomas Hooperis 2005 m. atsiėmė “Auksinį gaublį” už Lietuvoje filmuotą istorinę TV dramą “Elžbieta”.

Kad ir kaip baigtųsi dviejų ryškiausių lyderių dvikova sausio 16-osios vakarą, būtų neteisinga tvirtinti, kad tas pats nugalėtojas triumfuos vasario 27 d. “Oskarų” ceremonijoje. Šiemet vykstant balsavimui dėl svarbiausių apdovanojimų jaučiama ypač nenuspėjama intriga, kai į “Socialinio tinklalapio” ir “Karaliaus kalbos” lenktynes įsiterpia “Kovotojas” ir kiti filmai.

Vertingi aktorių balsai

“Auksiniai gaubliai” naudingesni Holivudo studijoms dar ir todėl, kad šios pasitikrintų, kaip veikia filmų reklamos mechanizmai, ar teisingai suprantama skambiais teiginiais formuluojama žinia. Visi industrijos žaidėjai supranta paprastą esminę taisyklę, kad norint užsitarnauti “Oskarą” būtinai reikia pelnyti skirtingų akademijos skyrių palaikymą.

Jeigu režisieriai ir scenaristai neslepia simpatijų unikalias vizijas realizuojančiam Christopheriui Nolanui, tai jų protegavimo tikrai nepakaks, jeigu “Pradžios” veidai Leonardo DiCaprio, Tomas Hardy ir Marion Cotillard negaus balsų iš aktorių departamento. Savo ruožtu per daug anksti nurašytą Davido O.Russello sportinę dramą “Kovotojas” į pergalingą ritmą sugrąžino būtent JAV aktorių gildija, pašlovinusi nominacijomis Marką Wahlbergą, Christianą Bale’ą, Melissą Leo ir Amy Adams. Bent trys iš jų aktyviai varžysis dėl “Oskaro” ir stiprins filmo akcijas.

Visiškai kitoje pusėje atsidūrė Danny Boyle’o naujasis šedevras “127 valandos”, kurį stipriausiai palaiko fenomenaliu ir drąsiu Jameso Franco solo pasirodymu susižavėję kolegos aktoriai, bet kitų kūrėjų simpatijos smarkiai blėsta.

Holivudo užsienio spaudos asociacijos nominacijos už geriausią aktoriaus vaidybą, scenarijų ir muziką apnuogino studijos “Fox Searchlight” rinkodaros spragas, kai nesugebėta sustabdyti bauginančių atsiliepimų apie reikšmingiausią filmo momentą.

Iš daugiau vyresnio amžiaus balsuotojų skaičiuojančios akademijos užkulisių sklinda nepalanki žinia, kad “127 valandoms” liko tik minimalūs šansai prasibrauti į geriausių filmų dešimtuką. Priežastis kuriozinė – akademijos nariai kategoriškai atsisako žiūrėti D.Boyle’o išgyvenimo dramą dėl tos vienintelės šiurpą keliančios scenos, kai alpinistas Aronas Ralstonas sąmoningai nusipjauna masyvios nuolaužos prispaustą ranką, prieš tai sulaužydamas kaulus (jeigu jis nepasiryžtų šiam neišvengiamam poelgiui, tai mirtų įstrigęs kanjone nuo bado, troškulio ir šalčio).

Dėl tos pačios priežasties “127 valandos” buvo eliminuotos iš Lietuvos kino teatrų komercinio repertuaro, nes amžiaus cenzą nustatanti komisija rekomendavo leisti žiūrėti filmą tik suaugusiems.

Dėl pergalės – asmeninės paslaptys

“Auksiniai gaubliai” tikrai neatsakys, dėl kurio aktoriaus pergalės “Oskaruose” labiausiai apsimoka lažintis. Apie kokius pranašų aitvarus galima svaičioti, jei prizus laimės abi favoritės Natalie Portman (“Juodoji gulbė”) ir Annette Bening (“Vaikams viskas gerai”)? Juk “Oskaras” geriausiu atveju atiteks tik vienai iš jų. Sausio 16 diena, priešingai, gali užkurti dar didesnę intrigą ir taip nenuspėjamai dėliojamo pokerio finiše, jeigu “Auksinis gaublys” netyčia suspindėtų charizmatiškosios Anne Hathaway (“Meilė ir kiti narkotikai”) rankose.

Lietuvoje kino rinkoje pernai toliau dominavo kino platinimo bendrovės “Forum Cinemas”, “Acme” bei “Garsų pasaulio įrašai”, kurioms teko 87,8 proc. visų už Lietuvoje rodytus kino filmus gautų pajamų.

Suomijos kino teatrų ir filmų platinimo kompanijos “Finnkino” valdomai “Forum Cinemas” praėjusiais metais teko didžiausia – 46,1 proc. – šalies kino platinimo rinkos dalis, pranešė Lietuvos kino platintojų asociacija.

Jos duomenimis, 53 filmus Lietuvoje išplatinusi “Forum Cinemas” pernai už tai gavo 15,662 mln. litų pajamų. Bendrovės išplatintus filmus pernai pamatė 1,193 mln. žiūrovų (45,5 proc. visų 2010-ųjų žiūrovų).

107 filmus atvežusios “Acme” kino platinimo pajamos pernai siekė 8,696 mln. litų, 16 filmų išplatinusių “Garsų pasaulio įrašų” – 5,463 mln. litų. Šios bendrovės pernai užėmė atitinkamai 25,6 proc. bei 16,1 proc. Lietuvos kino platinimo rinkos.

15 filmų išplatinusios bendrovės “Incognito” kino platinimo pajamos pernai siekė 2,247 mln. litų (6,6 proc. rinkos), 5 filmus atvežusios bendrovės “Meedfilms” – 1,386 mln. litų (4,1 proc. rinkos).

Likusios šalies kino platinimo įmonės praėjusiais metais pasidalijo po mažiau nei 1 proc. rinkos.

Šalies kino teatrai pernai iš viso pardavė kino bilietų už 33,978 mln. litų – 7,1 proc. mažiau nei 2009 metais. Žiūrovų kino teatruose pernai sumažėjo 2,6 proc. iki 2,622 milijono

Antradienį 18 val. Jaunimo teatre – Rimgaudo Karvelio sukurto dokumentinio filmo “Valstybinio jaunimo teatro metraštis” pirmosios dalies premjera. Ji apima vieną istorijos dešimtmetį: nuo teatro įsikūrimo iki režisierės Dalios Tamulevičiūtės garsiojo aktorių dešimtuko atėjimo. Filme prisiminimais dalijasi aktoriai, dalyvavę pirmajame teatro spektaklyje “Romeo ir Džuljeta”: Laimutė Štrimaitytė, Antanas Šurna, Saulius Sipaitis, Ferdinandas Jakšys, Algirdas Grašys, taip pat pirmoji Jaunimo teatro režisierė Aurelija Ragauskaitė. Iki 2016 metų, kai teatras švęs savo gyvavimo 50–metį, R.Karvelis planuoja sumontuoti dar keletą filmų.

Holivudo prodiuseriai ir scenarijų autoriai padidino įtampą lenktynėse dėl “Oskarų”, įvardiję savo pasirinktus geriausius pernai išleistus filmus, tokius kaip “Socialinis tinklas” (The Social Network), “Kovotojas” (The Fighter) ir “Juodoji gulbė” (Black Swan).

Amerikos prodiuserių gildija (PGA) ir Amerikos scenaristų gildija (WGA) kasmet skelbia geriausių filmų sąrašus, o į jų nuomonę paprastai atsižvelgiama prognozuojant, kuriems filmams gali atitekti “Oskarai”.

Be minėtų trijų filmų, PGA tarp geriausių įvardijo septynias kitas juostas, jau pelniusias kritikų ir kino industrijos organizacijų teigiamų įvertinimų, – tai “Karaliaus kalba” (The King’s Speech), “127 valandos” (127 Hours), “Pradžia” (Inception), “Vaikams viskas gerai” (The Kids Are All Right), “Miestas” (The Town), “Žaislų istorija 3″ (Toy Story 3) ir “Tikras išbandymas” (True Grit).

Tuo tarpu WGA savo pasirinktus dešimt filmų suskirstė į dvi grupes – galinčius pretenduoti į apdovanojimą už geriausiai originalų arba adaptuotą scenarijų.

Tarp pretendentų į WGA apdovanojimą už geriausią originalų scenarijų pateko filmas apie boksą “Kovotojas”, baleto šokėjų pasaulį vaizduojanti “Juodoji gulbė”, taip pat komedija šeimai “Vaikams viskas gerai” ir dramos “Pradžia” bei “Prašau, duok” (Please Give).

Dėl geriausio adaptuoto scenarijaus titulo varžosi filmas “Socialinis tinklas”, pasakojantis apie socialinį tinklą “Facebook”, taip pat nuotykių filmas “127 valandos”, detektyvinė drama “Miestas”, vesternas “Tikras išbandymas” ir nepriklausomas filmas “Myliu tave, Filipai Morisai!” (I Love You Phillip Morris).

Į WGA favoritų sąrašą nepateko drama “Karaliaus kalba”, pasakojanti apie kalbos defektą turėjusį Didžiosios Britanijos karalių Jurgį VI, nors šį filmą tarp geriausiųjų įvardijo kai kurie kiti kritikai.

Holivudas skaičiuoja dienas iki vasario 27 dienos, kai per Los Andžele vyksiančią ceremoniją bus išdalyti “Oskarai” – didžiausią prestižą kino pramonėje JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai.

PGA ir WGA nominacijos padeda prognozuoti, kurie filmai gali tikėtis “Oskarų”, nes daugelis šių gildijų narių taip pat priklauso Kino akademijai ir turi balso teisę. Be to, kino pramonės organizacijų ir kritikų skelbiami geriausių filmų sąrašai taip pat padidina jų bilietų pardavimus.

"Veido" archyvas

Netrukus Lietuvoje pradedamas rodyti “Tronas: palikimas” yra įspūdingiausias šiuolaikinio komercinio kino gigantas po “Įsikūnijimo”.

Futuristinis trileris “Tronas: palikimas” neturi ambicijų lazeriais apsišviesti sau kelią į pagrindines “Oskarų” nominacijas. Bet fenomenalus techninis atlikimas, architektūrinės vizijos grožis, madingo dizaino stilius ir užburiantis skambesys sulauks įvertinimų už neoninius kostiumus, Jeffą Bridgesą klonavusius revoliucinius efektus, nepriekaištingą garsą, tobulą muziką, galbūt montažą.

Melodinga hipnozė

Debiutuojantis 34-erių metų režisierius Josephas Kosinskis turėjo aiškų tikslą – suprojektuoti įsimintinai efektingą ir iš kitų holivudinio konvejerio produktų išsiskiriantį reginį. Jis įveikė sudėtingą užduotį ir sukūrė komercinę atrakciją, kuri tikrai nenuvargins kibernetinės pramogos laukiančių žiūrovų. Neoninių šviesų ciklais ir stroboskopiniais spinduliais išmargintas filmas groja ryškiai žydinčių spalvų simfoniją, kurią idealiai įgarsina elektroninės muzikos perlai “Daft Punk”.

Neformatą grojantys populiarūs muzikantai atsisakė sau būdingo ekspresyvaus stiliaus, išradingai panaudojo jiems svetimus instrumentus (smuikus, violončeles, trimitus, būgnus, varpelius) ir įrašė robotiškai pulsuojančias orkestruotes, susiliejančias su ekrane piešiamais spalvingais ir užburiančiais vaizdiniais. Smagiausia, kad kiekviena “Daft Punk” diriguojama melodija yra skirtinga ir pagrindinė muzikinė tema pasislepia po novatoriškais hipnotizuojančiais garsais.

Po šalmais veidus slepiančių prancūzų Guy Manuelio de Homemo-Christo ir Thomo Bangalterio duetas nesikartoja ir nekopijuoja ankstesnių įrašų, kaip mėgsta žiūrovus apgaudinėti “oskarizuoti” kompozitoriai Hansas Zimmeris ar Johnas Williamsas. Juk niekas nenuginčys, kad “Įsikūnijime” girdėti “Titaniko” melodijų aidai. “Oskaro” premijos neabejotinai nusipelnančio “Daft Punk” ir 85 muzikantų orkestro įrašyto garso takelio norisi klausytis be pertraukų, ir jis nė trupučio neatsibosta.

Gilesnė trimatė erdvė

George’o Lucaso “Žvaigždžių karus” neoniniais lazeriais užtemdęs “Tronas: palikimas” yra įspūdingiausias šiuolaikinio komercinio kino gigantas po “Įsikūnijimo”. Jis taip pat turi erzinančių scenarijaus skylių ir naiviai skambančių dialogų.

Kaip ir Jameso Camerono filme, siužetas čia naudojamas tik kaip įrankis unikalioms vizualinėms idėjoms pademonstruoti. Drakonišką kiekį investicijų surijo ritmingi veiksmo momentai: lazerinės kautynės su įvairiaspalviais bumeranginiais diskais, adrenalininės lenktynės neįsivaizduojamo dizaino motociklinėmis šviesos mašinomis, kosminės skraidynės traukinį primenančiais spalvingais laivais, gudriai suplanuoti pabėgimai ir kvapą gniaužiantys gladiatoriški mūšiai, kai nugalėti priešininkai išsibarsto į smulkius krištolinius kubelius.

Pažįstamus 3D privalumus išnaudojančios ir naujas revoliucinės technologijos galimybes atrandančios veiksmo scenos “Trone” atrodo pribloškiamai. Svarbiausia, kad 3D efektai buvo mūrijami nuo pat projekto pamatų, todėl didžiausių komplimentų vertas J.Kosinskis su operatorių komanda kruopščiai planavo kadrų algoritmą ir specialiai pritaikytomis stereoskopinėmis kameromis filmavo įspūdingos choreografijos veiksmą iš reikiamų kampų. Čia nepamatysite primestinės 3D parodijos, kokia gąsdino “Titanų susidūrimas” ir kokia dar sykį pašiurpins naujametinis “Spragtukas”. Dėl įdiegtų patobulinimų J.Camerono sukonstruotoje kamerų sistemoje “Trono” trimatis vaizdas pastebimiau gilesnis už “Įsikūnijimą”.

Reginys, skirtas dideliam ekranui

Profesionalaus architekto diplomą apgynęs režisierius dosniai kompensuoja scenarinius nesklandumus beprotiškai skaniu masalu akims ir ausims. Stebint niekuomet anksčiau neregėtus, nuostabius ir brangiai kainavusius vaizdų statinius trimatėje erdvėje lengva dviem valandoms pasiklysti nerealiame fantazijų pasaulyje.

J.Kosinskis tiksliai žino, kaip produktyviai užpildyti neaprėpiamas vaizduotės erdves. Jis griežtai laikosi sugalvotos kadrų kompozicijų struktūros, nepraleidžia net menkiausių smulkmenų, susijusių su personažų kostiumų dizainu, ir ambicingai realizuoja beprotiškas idėjas. Internetiniam piratavimui atsparų filmą reikia žiūrėti kuo didesniame ekrane, kad įsitikintumėte, kaip sparčiai tobulėja kino technologijos ir kokius stebuklus šiandien įmanoma įgyvendinti. Gaila, kad Lietuva dar per maža šalis IMAX kino teatrui su milžinišku ekranu, kuriame atsiskleistų tikrieji “Trono” vizualinės architektūros privalumai.

Akivaizdu, kad milijonines pajamas Lietuvoje laimėsiantis “Tronas: palikimas” neprilygs J.Camerono pasiektiems finansiniams rekordams, nes negali pasigirti saldžiai jaudinančia meilės istorija ir suvilios mažesnę moterų auditoriją. Filme nėra merginoms patinkančių gražuolių aktorių ir jos neskubės pirkti bilietų vien dėl solidžiai vaidinančio amerikiečio J.Bridgeso (“Didysis Lebovskis”) ar chameleoniškai pasikeitusio brito Michaelo Sheeno (“Karalienė”) epizodinio šou.

Tėvo ir sūnaus dienai paįvairinti puikiai tinkantis “Tronas” – išskirtinai berniokiškas trileris kompiuterinių žaidimų gerbėjams, bet mėgins pralaužti užburtą ratą spektakliu, kurį pageidaus pamatyti dauguma kine laisvalaikį leidžiančių žmonių. Jeigu po dviejų šventinių savaičių suveiks rekomendacijos ir pasklis kalbos apie naują balsą komerciniame kine, tai “Tronui” užteks jėgos užaugti iki tokio paties nesustabdomo pinigų siurblio, kaip “Įsikūnijimas”.

Didžiąją dalį auditorijos gali apstulbinti kompiuterizuotoji “Trono” dalis. Tik įvadinės 20 minučių ir epilogo epizodai vyksta realiame gyvenime. Esminis filmo smagumas prasideda, kai maištaujantis dvidešimtmetis herojus šviesolaidžiais nuskraidinamas į kompiuterinio žaidimo vidų. Ten, kur svajoja patekti kiekvienas mėgėjas žaisti, kur kompiuterinės programos, virusai ir failai įgauna žmogiškus karių, policininkų, vairuotojų, teisėjų pavidalus.

Legenda apie du J.Bridgesus

“Tronui” keblumų gali kilti nebent dėl to, kad tai mažai girdėto, finansinį fiasko patyrusio ir tik vėliau kultiniu pripažinto futuristinio trilerio tęsinys. Originaliajame 1982 m. “Trone” pagrindinį vaidmenį taip pat kūrė gerokai jaunesnis J.Bridgesas, ieškojęs egzistencijos galimybių kompiuterinio žaidimo tinkle. Vieną dieną jam pavyko atrasti stebuklingą formulę, ir pasakiškai turtingas vyras mįslingai pradingo be žinios. Reikalingus žinoti niuansus paaiškina 1989 m. datuojamas filmo prologas, kuriame matome jaunatviškai atrodantį J.Bridgesą.

Tai įdomiausia istorijos dalis: pernai “Oskarą” pagaliau iškovojęs ir vaidmenis atidžiai besirenkantis aktorius “Trone: palikime” įkūnija du kardinaliai skirtingus personažus – kompiuterinio žaidimo oazėje pasislėpusį, japoniškai medituojantį tėvą Keviną Fliną ir jį išdavusį, arogantiškai išprotėjusį, dvigubai jaunesnį, dominuoti siekantį kompiuterizuotą burtininką Klu. Tik virtualiame pasaulyje žmogiška forma egzistuojančios kenksmingos programos veidas buvo klonuojamas “Keistoje Bendžamino Batono istorijoje” pasiteisinusiais principais: šiandieninę 61 metų J.Bridgeso išvaizdą pakeitė kompiuteriniais efektais nupieštas ir dailiai atjaunintas aktoriaus veidas. Neįtikėtiną transformaciją įtikinamai realizavę studijos “Digital Domain” burtininkai vienu balsu tvirtina, kad J.Bridgeso atjauninimas prilyginamas pačiam sudėtingiausiam darbui, kokį kada nors bandė atlikti vizualiųjų efektų dailininkai.

Išradingas tęsinys be pabaigos

Nebijokite žodžio “tęsinys”, nes pirmojo filmo paliktų žinių tikrai neprireiks, gliaudant moderniojo “Trono” paslaptis. Režisierius trumpai paaiškina kelis svarbiausius praeities mitologijos momentus ir kurią naują istoriją. Studija “20th Century Fox” netgi pasistengė, kad 1982 m. “Trono” dvidešimtmečio jubiliejui išleisti kolekciniai DVD rinkiniai mikliai išnyktų iš prekybos salių ir laikinai nebūtų gaminami. Iš tiesų senamadiška pirmoji dalis labiau galėtų išgąsdinti primityviais efektais ir nuobodžia egzekucija. Prodiuseriai pageidauja, kad jūs pradėtumėte pažintį su virtualiuoju kompiuterinio žaidimo pasauliu nuo 320 mln. JAV dolerių biudžeto (išlaidų sumoje skaičiuojami 170 mln. dolerių gamybai ir 150 mln. dolerių gudriai rinkodaros strategijai) fenomenalios neoninės vaizduotės spektaklio.

Beje, Holivudas iš “Trono” planuoja sukurti galingą reiškinį: užvers žiūrovus teminiais kompiuteriniais žaidimais, animaciniu TV serialu “Tronas: sukilimas”, specialiai pagamintais žaislais, madingų drabužių linija, elektroniniais prietaisais, suvenyrais ir adrenalininiu atrakcionų parku. Po 28 metų tylėjimo triukšmingai prisikėlęs “Tronas” nežada greitai pasprukti nuo mūsų akių ir piniginių.

Haitį sukrėtė žemės drebėjimas

Sausio 12 d. Haitį sukrėtė galingas 7 balų žemės drebėjimas, po kurio dar 12 dienų kartojosi mažiausiai 52 požeminiai smūgiai. Ši stichija, vien oficialiomis žiniomis, nusinešė 230 tūkst. žmonių gyvybių, nors tarptautinių organizacijų duomenimis, aukų skaičius galėjo viršyti ir milijoną. Tiek pat – milijonas žmonių – po šios nelaimės liko be namų, nes per drebėjimą sugriuvo daugiau nei 300 tūkst. pastatų.

Ši nelaimė atskleidė Haityje įsišaknijusią korupciją: paaiškėjo, kad statybų bendrovės daugelį metų iki nelaimės statė nekokybiškus namus, neatitinkančius jokių saugumo reikalavimų. Jau įvykus nelaimei paaiškėjo ir tai, kad Haičio medikai neįstengia tinkamai rūpintis nukentėjusiaisiais, administracija nesugeba paskirstyti viso pasaulio žmonių suaukotos paramos – pasirodo, labiausiai nukentėjusieji jos negavo. O kai kurie korumpuoti Haičio veikėjai iš šios paramos netgi pasipelnė.

Beje, tai buvo rekordinė kuriai nors pasaulio valstybei suaukota suma: vos per mėnesį nuo žemės drebėjimo iš viso pasaulio organizacijų, vyriausybių ir privačių asmenų surinkta apie 3 mlrd. JAV dolerių.

Pradėti riboti vaistų antkainiai

Seimas leido Lietuvoje reguliuoti vaistų antkainius. Sveikatos apsaugos ministerija prognozavo, kad dėl to vaistai šalyje vidutiniškai turėtų atpigti iki 15 proc., tačiau Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) balandį, kai įstatymas įsigaliojo, patikrinusi vaistines nustatė, jog dauguma prekybininkų šio įstatymo nesilaikė – net 30-yje iš 36-ių tikrintų vaistinių rasta mažmeninių prekybos antkainių taikymo pažeidimų. Paradoksas, bet antkainiai daugumoje vaistinių ne tik nesumažėjo, bet netgi padidėjo.

Iki gruodžio vidurio VVKT iš viso atliko 255 patikrinimus vaistinėse dėl antkainių taikymo – keturiolikai vaistinių dėl pažeidimų laikinai buvo sustabdytos veiklos licencijos. Tiesa, antroje metų pusėje antkainiais piktnaudžiaujančių vaistinių gerokai sumažėjo, o vaistai, VVKT duomenimis, vidutiniškai atpigo apie 10 proc. Tenka konstatuoti, kad šio įstatymo tikslas iki galo nepasiektas, juo labiau kad dalies vaistų kainos išliko tokios pačios. Specialistai įtaria, kad įstatymas daug naudos nedavė dėl to, kad buvo sabotuojamas, ir prireikus deklaruoti kainas vaistus pabranginti galėjo gamintojai.

Naujas užsienio reikalų ministras

Pernai užsienio ministro postą turėjo palikti prezidentės pasitikėjimą praradęs Vygaudas Ušackas, o šiemet sausį naujuoju užsienio reikalų ministru paskirtas Audronius Ažubalis. Tapus ministru A.Ažubalio retorika gerokai pasikeitė, be to, dalies anksčiau paties keltų problemų jis kažkodėl nenori spręsti ir net jų vengia.

Pats A.Ažubalis teigia neketinąs atversti naujo Lietuvos diplomatijos puslapio ir sau yra išsikėlęs tokius uždavinius: gili integracija į ES ir NATO, įskaitant transatlantinių santykių stiprinimą, pastangos užtikrinti saugią ir tvirtą politinę bei prekybinę sąjungą su kaimyninėmis šalimis.

Tiesa, pasikeitus Užsienio reikalų ministerijos vadovybei, šiek tiek pakito ir pati Lietuvos užsienio politika, ypač tai akivaizdu, kai kalbama apie Lietuvos ir Ukrainos, Gruzijos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos santykius.

Lietuvoje veiklą pradėjo “Barclays”

Sausį Vilniuje veiklą pradėjo Didžiosios Britanijos banko “Barclays” informacinių technologijų centras. Pradėjęs su 150 darbuotojų, iki metų pabaigos “Barclays” išsiplėtė iki 500 žmonių. “Barclays” atėjimą galime vadinti geriausia tarptautine reklama Lietuvai per visus 2010-uosius. Šis garsus vardas neabejotinai praskynė kelią ir kitų svarbių investuotojų atėjimui į Lietuvą – balandį apie ketinamus mūsų šalyje steigti įmones pranešė “Western Union” bei IBM.

“Įsikūnijimas” gerino rekordus

Lietuvoje daugiau nei tris mėnesius rodytas režisieriaus Jameso Camerono filmas “Įsikūnijimas” viršijo visus ankstesnius reordus – tiek pagal lankytojų skaičių, tiek pagal mūsų šalyje surinktas pajamas. Lietuvoje uždirbęs 3,5 mln. Lt, jis aplenkė iki tol pirmavusią animacinę juostą “Ledynmetis 3″.

Pasaulyje “Įsikūnijimas” uždirbo 2,7 mlrd. JAV dolerių ir taip pat pirmauja visų laikų pelningiausių juostų sąraše. Kino studija “20th Century Fox” jau paskelbė, kad filmas turės du tęsinius: pirmasis ekranuose  pasirodys 2014-ųjų, o antrasis – 2015-ųjų gruodį.

JAV Kino aktorių gildija (SAG) ketvirtadienį skyrė po keturias nominacijas filmų “Karaliaus kalba” (The King’s Speech) ir “Kovotojas” (The Fighter) aktorių kolektyvams.

Stebėtojų teigimu, tai laikoma svarbiu ženklu, kad abi kino juostos gali tikėtis prestižinių “Oskarų”.

SAG apdovanojimą geriausio aktorių kolektyvo kategorijoje taip pat gali tikėtis pelnyti kino juostos “Juodoji gulbė” (Black Swan), “Vaikams viskas gerai” (The Kids Are All Right) ir “Socialinis tinklas” (The Social Network).

Kino aktorių gildija atstovauja kino ir televizijos aktoriams bei aktorėms, o jos apdovanojimų teikimo procesą atidžiai stebi ekspertai, prognozuojantys, kurie filmai taip pat varžysis JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų.

Filmo “Karaliaus kalba”, pasakojančio apie Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio VI mikčiojimo problemas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pagrindinio vaidmens atlikėjas Colinas Firthas (Kolinas Fertas) nominuotas SAG apdovanojimui geriausio aktoriaus kategorijoje.

Šioje kino juostoje taip pat vaidinantys Helena Bonham Carter (Helena Bonem Karter) ir Geoffrey Rushas (Džefris Rašas) nominuoti geriausios antrojo plano aktorės ir aktoriaus apdovanojimams.

Apdovanojimo už geriausią antrojo plano vaidmenį gali tikėtis ir bokso pasaulį vaizduojančioje dramoje “Kovotojas” vaidinantis aktorius Christianas Bale’as (Kristianas Beilas), taip pat aktorės Amy Adams (Eimi Adams) ir Melissa Leo (Melisa Leo).

SAG apdovanojimai bus teikiami Los Andžele sausio 30 dieną. Ceremoniją tiesiogiai transliuos kabelinės televizijos TNT ir TBS.

"Veido" archyvas

Šaltą gruodžio 4-osios vakarą sniegu išgražintas Talinas svetingai priėmė Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijos dalyvius. Toks įspūdingas europietiško kino žvaigždynas dar niekuomet nebuvo apšvietęs Estijos sostinės padangės.

Aktorės Juliette Binoche, Maria de Madeiros, Hannelore Elsner, aktoriai Bruno Ganzas, Luisas Tosaras, Elio Germano, Miki Manojlovičius, Nikolajus Lie Kaasas, režisieriai Wimas Wendersas, Fatihas Akinas, Paolo Virzi, Semihas Kaplanoglu, kompozitoriai Gabrielis Yaredas, Gary Yershonas, dokumentininkas Patricio Guzmanas, daugybė jaunųjų kino vilčių drauge su Estijos prezidentu Toomu Hendriku Ilvesu ir Europos komisare Androulla Vassiliou puošniai ir kinematografiškai pradėjo 2011 m. Europos kultūros sostinės renginių maratoną.

Kitokia proga tiek įžymių kino veidų už jokius pinigus nesugebėtų pakviesti ambicingiausias ir didžiausias Baltijos šalyse Talino kino festivalis “Juodosios naktys”. Jo vadovė Tiina Lokk kelerius metus labiausiai kovojo dėl teisės organizuoti prestižinę ceremoniją ir sugebėjo įtikinti Europos kino akademijos tarybą, kad estai nepriekaištingai surengs svarbiausią metų europietiško kino šventę, kuri paprastai lyginama su “Oskarais”, bet, žinoma, neprilygsta amerikiečiams prabanga ir prašmatnumu.

Estiškos kultūros reklama

Elitinio renginio organizatoriai iš tiesų padirbėjo pagirtinai. Beveik dvi valandas trukusi apdovanojimų ceremonija vyko sklandžiai, įdomiai ir nenuobodžiai.

Žinodami, kad apdovanojimų dalybas transliuoja 85 pasaulio šalys, Estijos prodiuseriai nepraleido puikios progos intriguojamai pristatyti šalies kultūros, papročių ir žmonių. Merginų choro atliekamų dainų kompozicijos ir išraiškingi balsai sužavėjo Anthony Minghellos filmų kompozitorių G.Yaredą (“Anglas ligonis”, “Šaltasis kalnas”), kuriam paslaptingiausia vakaro viešnia J.Binoche ir garsiojo režisieriaus našlė Carolyn Choa įteikė premiją už įnašą į pasaulio kiną.

Geriausio europietiško kūrinio titului nominuotus filmus smagiai surežisuotais epizodais pristatė žvejys kulinaras (“Virtuvė sielai”), lėktuvo pilotas (“Medus”), jauna architektė (“Vaiduoklis”), kurčnebylys pianinų derintojas (“Apie dievus ir žmones”), vilnonių gaminių mezgėja (“Paslaptis jų akyse”) ir du rusiškai kalbantys pensinio amžiaus sportininkai (“Libanas”). Akademijos prezidentas W.Wendersas viešai pagyrė taliniečių iniciatyvą pakviesti oficialius dalyvius pietų į savo namus ir pavaišinti nacionaliniais valgiais bei gėrimais.

Gailestingas solidarumas

Labiausiai nuvylė 2300 narių balsavimo rezultatai, lėmę skandalingos reputacijos Romano Polanskio politinio trilerio “Vaiduoklis” triumfą. Tikrai geras filmas apie Didžiosios Britanijos ministro pirmininko memuarus užrašinėjančio rašytojo pavojingus nuotykius su politinėmis, seksualinėmis, kruvinų nužudymų ir praeities paslapčių intrigomis buvo godžiai pervertintas net šešiais apdovanojimais, kuriuos griausmingai nušvilpė tiesioginę transliaciją “Nokia” koncertų rūmuose stebėję žurnalistai.

Atkreiptinas dėmesys, kad skirtingose nominacijose buvo daug stipresnių ir labiau nusipelniusių pretendentų, tačiau šiemet Europos kino akademija nusprendė tendencingai balsuoti bandos principu ir paskatino ne iš piršto laužtas kalbas, esą dauguma narių tikrai nematė visų filmų.

Per visą apdovanojimų istoriją (anksčiau elegantiškos statulėlės buvo krikštijamos “Feliksais”) nė vienam europietiškam kūriniui nepavyko susižerti net šešių prestižinių prizų už geriausią filmą, režisūrą, scenarijų, pagrindinio aktoriaus vaidybą, muziką ir scenografiją. 2003 m. tiek pat statulėlių įsirėmino nostalgiškoji dramedija “Sudie, Leninai!”, bet tris premijas Wolfgango Beckerio filmui užtikrino Europos kino teatruose apsilankiusios publikos nuomonė.

Absoliučiu rekordininku tapusio “Vaiduoklio” pergales daugelis suskubo sieti su skolos, gailesčio ir solidarumo premijomis kalėjime už praeities nuodėmes sėdėjusiam R.Polanskiui. Blogiausia, kad gailestingumo akcija pernelyg ilgai užsitęsė: Berlyno kino festivalyje jis gavo “Sidabrinį lokį” už geriausią režisūrą, o San Sebastiano kino festivalyje FIPRESCI kino kritikų asociacija “Vaiduoklį” paskelbė geriausiu 2010 m. filmu.

Europietiško kino “Eurovizija”

Apdovanojimų ceremoniją savo namuose Paryžiuje per estų išradimu tituluojamą “Skype” televiziją stebėjęs R.Polanskis po trečiosios statulėlės netgi pats nejaukiai ištarė, kad “jau per daug”. Pačioje pabaigoje ekrane pasirodžiusiame režisieriaus veide nebuvo matyti nė žiupsnelio džiaugsmo. Dar keisčiau suskambėjęs publikos simpatijų verdiktas tik patvirtino, kad akademija neobjektyviai išliaupsino “Vaiduoklį”. Europos šalių žiūrovams labiausiai patiko belgų režisieriaus Jaco van Dormaelio futuristinė meilės drama “Ponas Niekas”, po pasaulinės premjeros 2009 m. Venecijoje sėkmingai keliaujanti per kitus festivalius.

Kino platinimo kompanija “Acme” įsigijo rodyti “Poną Nieką” Lietuvoje, bet kol kas neplanuoja brautis į komercinį repertuarą su fantastine istorija apie vyriausio pasaulyje 118 metų žmogaus odisėją tarp nemirtingų Žemės gyventojų. Lygiai taip pat tyliai ir paslaptingai praėjusią vasarą Kaune ir rudenį Vilniuje buvo išleistas R.Polanskio “Vaiduoklis”, kurio beveik niekas nespėjo pamatyti. Vos 720 bilietų pardavusį filmą dabar būtų naudinga parodyti iš naujo, tačiau repertuaruose nėra vietos, o po mėnesio europietiškų “Oskarų” ūžesys savaime nutils.

Šiemet balsavimas už geriausius europietiško kino darbus iš tiesų priminė “Euroviziją”, kai visi per daug nemąstydami palaiko saviškius. Lyg tyčia visus apdovanojimus Taline susižėrė daugiausiai narių akademijoje skaičiuojančios Vokietijos koprodiuserius turintys filmai. “Kino pavasaryje” įsimintinai pasimeldęs “Lurdas” suteikė geriausios aktorės regalijas prancūzei Sylvie Testud, Kauno festivalio atvežtas “Libanas” tanke užsitaisė geriausio debiuto ir geriausio operatoriaus sprogmenis, čiliečio Patricio Guzmano “Nostalgija šviesai” buvo pripažinta geriausiu dokumentiniu filmu, o prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso beveik šešių valandų trukmės trijų dalių kriminalinis epas “Karlosas” pelnytai pasižymėjo geriausiu montažu. Įdomu ir tai, kad didžioji dalis “Pono Nieko” filmavimo darbų taip pat vyko Berlyno “Babelsbergo” studijoje. Tokia keista tendencija tarp eilučių formuluoja žinią, kad filmuoti Vokietijoje verta ir apsimoka.

Aktorių žaidimai

Emocingiausias ir sentimentaliausias ceremonijos momentas laukė per apdovanojimo už gyvenimo ir karjeros nuopelnus įteikimą legendiniam vokiečių aktoriui Bruno Ganzui. Prisiekę kinomanai jį žino iš Angelo vaidmens W.Wenderso dramoje “Sparnai virš Berlyno”, o Lietuvos repertuaro žiūrovai prisimena iš Adolfo Hitlerio vaidmens trileryje “Trečiojo Reicho griūtis”. Laureatui pristatyti akademijos prezidentas, režisierius ir geras bičiulis W.Wendersas pasirinko anekdotinę situaciją iš dramos “Draugas iš Amerikos” užkulisių.

Po psichologiškai sudėtingo ir fiziškai išsunkiusio “Mūsų dienų apokalipsės” filmavimo Filipinuose atskridęs Dennis Hopperis elgėsi įnoringai, beprotiškai, provokuojamai ir nemokėjo teksto. Viename epizode neapsikentęs B.Ganzas smogė atsainiajam partneriui į nosį, o D.Hopperis neliko skolingas ir sukruvino vokiečiui veidą. Susimušę aktoriai kitą dieną grįžo į aikštelę draugiškai apsikabinę ir būdami darbui netinkamos neblaivios kondicijos.

Nemigo naktis iš esmės pakeitė kūrybinės grupės nuotaikas, o vėliau D.Hopperis atvirai prisipažino W.Wendersui, kad tas lemtingas B.Ganzo smūgis išgelbėjo jį nuo apsėdusių minčių apie savižudybę. Talino auditorija pagerbė B.Ganzą draugiškai atsistodama ir tris minutes audringai plodama, kol ekrane keitėsi vaizdai su vokiečių aktoriaus vaidmenimis.

Galėjome ir mes
Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija kiekvienais nelyginiais metais vyksta namuose Berlyne ir kas dvejus metus svečiuojasi kuriame nors Europos mieste. Lietuvai atstovaujantys autoritetingi akademijos nariai pašnibždomis prisimena, kad jiems buvo pavykę išprašyti leidimą surengti apdovanojimų šventę Vilniuje, tačiau sostinės valdžioje šiltai įsitaisę politikai per ištisus metus nesugebėjo parengti atsakymo dėl finansinių įsipareigojimų.

Mes galėjome iš arti stebėti Europos kino apdovanojimus ir matyti geriausius aktorius, bet apmaudžiai neišnaudojome šanso prieš dvejus metus. 2012 m. ceremonija viešės Maltos sostinėje Valetoje, o režisierius Arūnas Matelis nepraranda vilties dar sykį įtikinti akademijos tarybą, kad 2014 m. Vilnius vis dėlto pajėgs tapti ceremonijos šeimininku. Taline viešėjęs ir ceremoniją vienoje iš pirmųjų eilių stebėjęs Lietuvos kultūros ministras Arūnas Gelūnas galėjo pats įsitikinti, kiek daug naudos šis renginys gali duoti Lietuvai.

Septyni

2010 m. į apdovanojimus pretendavo 49 europietiški filmai. 20 iš jų Lietuvoje jau buvo rodomi komerciniame repertuare skirtingomis progomis, bet dažniausiai vos keliais seansais festivalių programose. O septynis filmus iš kandidatų sąrašo ketina atsivežti 2011 m. kovo 17 d. prasidėsiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”.

"Veido" archyvas

“Paskutinė naktis”

Šis gruodis išties turtingas kino premjerų. Iki Naujųjų metų Lietuvos žiūrovai išvys net 15 naujų filmų. Tarp jų – nemažai perlų.

Trys pramoginės 3D sūpynės, trys kardinaliai skirtingi nuotykiai apie meilės įkvėptus poelgius, kalėdinių vaizdų girliandos, savaip iškrypusios komedijos, griausminga ateivių invazija, šmaikšti biografinė drama apie korumpuotą lobizmą, švediško bestselerio ekranizacija ir daniškas žvilgsnis į netobulą mirtingųjų gyvenimą. Daug filmų pačiam įvairiausiam skoniui ir išlavintiems įpročiams. Gruodžio mėnesį tikrai turės ką atrasti tiek komercinio, tiek nepriklausomo kino lobių ieškotojai.

Neoninė architektūra

Holivudo studijos serga nepagydomu virusu, kuris pasireiškia kepant nereikalingus tęsinius ir neskoningai perdirbinėjant anksčiau pasiteisinusias idėjas. Tačiau po 28 metų atgimstantis kibernetinis trileris “Tronas: palikimas” yra maloni išimtis. Robotiškų ritmų elektroninės muzikos, gundančio seksualumo ir vizualios vaizduotės architektūros futuristinį filmą labiausiai norisi pamatyti pirmąjį žiemos mėnesį.

Lietuviams “Tronas: palikimas” prisistatys kaip naujas filmas, nes 1982 m. originaliojo “Trono” su Jeffu Bridgesu beveik niekas nespėjo pamatyti. Premjerinis startas tikriausiai nenustebins įspūdingomis litų sumomis, bet geriausių atsiliepimų rogėmis čiuožinės bent du mėnesius. Kinomanams negirdėtas režisierius Josephas Kosinskis yra profesionalus architektas ir stilingiausių reklamų autorius, mokantis unikalią viziją suderinti su pasakotojo talentu, giluminiais 3D erdvės efektais ir “Daft Punk” įrašytais garsais. Filmo sėkmę stipriai lems tekstų vertėjo profesionalumas ir gebėjimas teisingai paaiškinti bendrinėje kalboje nebevartojamus specifinius futuristinius “Trono” žodyno terminus.

Juokingas siaubas ir meilės išbandymai

Taiklių lietuviškų interpretacijų prireiks ir amerikietiško slengo posakiams siaubo trilerius genialiai parodijuojančioje komedijoje “Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas”. Protingai kvailiojantis ir nuo pirmosios minutės juokinantis režisierius Eli Craigas sąmoningai naudoja pabodusiuose skerdynių atrakcionuose nuvalkiotą siužetą ir supančioja kiekvieną žanro stereotipą veiksmingu humoru. Smagūs pokštai energingai trykšta iš paprasčiausių nesusipratimų ir nesusikalbėjimų, kai du nuoširdūs bičiuliai palaikomi žudikais maniakais.

Beje, nepadarykite klaidos ir nenurašykite labai geros komedijos vien dėl klaidinamai formuojamos išankstinės nuomonės.

Stulbinamo originalumo vizija stebina keisčiausia meilės istorija “Skotas Pilgrimas prieš pasaulį”. Nenuorama anglas Edgaras Wrightas sukūrė reto išradingumo ir beprotiškiausio montažo filmą, kuris rodomas pas mus gerokai per anksti ir tikrai išprovokuos radikaliai skirtingas nuomones. Kompiuterinių žaidimų, japoniškų animacinių filmų ir superherojiškų komiksų stiliumi piešiamas jaunatviškas muzikinis pasimatymas yra visiškai svetimas lietuviškam skoniui, bet maloniai pradžiugins trokštančiuosius atrasti kažką naujo ir ryškaus. Jeigu sugebėsite atsispirti norui pabėgti iš salės per įvadinį pusvalandį, tai geležinė kantrybė atsipirks nerealiu mėgavimusi kiekviena smulkia detale.

Dar vienas lietuviškam mentalitetui mažiau aktualus, bet vertas apsilankymo filmas vadinasi “Kazino Džekas”. Spalį amžinybėn išėjusio režisieriaus George’o Hickenlooperio ironiškai biografinei dramai reikėtų pasirengti ir pasidomėti skandalingai gobšaus Vašingtono lobisto, apsukraus kino prodiuserio, purvinos politikos ryklio Jacko Abramoffo spalvingu gyvenimu ir aukščiausiu lygiu prasuktomis finansinėmis aferomis. Šiam reikalui puikiai tinka Alexo Gibney informatyvus dokumentinis filmas “Kazino Džekas ir Jungtinės pinigų valstijos”.

Norintiems gero kino ypač rekomenduotume nueitį į patį geriausią Europos šalių kino forumo filmą “Geresniame pasaulyje”. Tai filmas žmonėms, kuriems iš kino reikia ne tik lengvos pramogos. Išties sukrečianti, gražiai nufilmuota ir ilgai nesibaigianti drama pasakoja apie šaltakraujišką kerštą ir jo šiurpias pasekmes, apie atsisveikinimą su artimaisiais ir susitaikymą su liūdna lemtimi, apie tėvų ir vaikų santykių trapumą, apie smurto toleravimą netobuloje visuomenėje ir sielas kamuojančias moralines dilemas. Taip galingai suvaidintus, stipriomis emocijomis užtaisytus ir daug minčių paliekančius fantastiškus filmus norisi žiūrėti ne kartą. Būtų šaunu, jei danė Susanne Bier gautų nominaciją “Oskarui”, nes mūsų pasaulyje išsireklamuoti lėšų neturinčiam geram filmui reikia medalio, kad būtų deramai pastebėtas.

Kai būna gaila išleistų pinigų

Metų finišo tiesiojoje pasitaikys keletas bombų, prie kurių būtų naudingiau nesiliesti. Tokie vienadieniai ir smūginiai filmai per premjerinį savaitgalį tikisi parsiduoti už patrauklią sumą, o paskui dvi–keturias savaites ramiai vegetuoti repertuare. Padedami daug žadančių reklaminių šūkių jie taikosi pasinaudoti neišrankiais ir nemąstančiais žiūrovais, kurie į kiną masiškai traukia pakramtyti spragėsių ir dar kartą nusivilti neišsipildžiusiais pažadais. Jeigu matėte katastrofiškai laiką gaišinantį siaubo trilerį “Svetimi prieš Grobuonį 2″, tai nejaugi lengvai leisitės apgaunami, kad broliai Strause’ai sugebės padaryti kažką panašaus į “Įsikūnijimą”, “Keistą Bendžamino Batono istoriją” ar “Nepriklausomybės dieną”? Specialiųjų efektų mišinys “Horizontas” su kvailiausia įmanoma idėja dar kartą įrodys, kad nesugebėjimo įdomiai papasakoti elementarios pasakos apie Žemę užgrobusius ateivius niekaip nepaslėpsi nelogiškais kompiuterinės grafikos piešiniais. Žvilgtelėkite į dviejų minučių trukmės klipą ir įsitikinsite, kad šio Senelio maiše parduodamas pats negražiausias katinas.

Nieko gero neverta tikėtis iš šeimyninės komedijos “Paskutinis tėvų išbandymas: mažieji Fakeriai”, kurioje populiarūs aktoriai sukandę dantis atidirbinėja solidžius honorarus. Jeigu vis dar randate jėgų kvatoti iš tualetinių pokštų apie oro gadinimą skambiomis natomis ir vaiko įjungtą geltonąjį fontaną seneliui ant veido, tai pirmyn prie kasų. Tik paskui nedejuokite dėl vėjais išleistų pinigų.

Jau matytos kronikos

Paulą Haggisą pažįstame kaip protingą scenaristą (jis parašė moderniąsias “bondiados” serijas ir naujausias Clinto Eastwoodo dramas) ir nepakeičiamą scenarijų daktarą, bet jam pačiam režisuoti sekasi banguotai (“Avarija”, “Elos slėnyje”). Pilnas ryškių žvaigždžių kriminalinis trileris “Trys įtemptos dienos” įpainios į aštrią, nervingą ir pramoginę gaudynių aferą. Nužudymu kaltinamos žmonos nekaltybe patikėjęs ir teisėsaugos sistema nusivylęs vyras organizuoja ir vykdo gladiatoriško pabėgimo iš kalėjimo planą. Daugiau nieko nereikia žinoti, jei nepraleidžiate Russello Crowe vaidmenų.

Lietuviai mėgsta veiksmingus detektyvus su aiškiai nuspėjamu finalu. Jie baigiasi, o atmintyje nelabai kas lieka. Būtent todėl pas mus užtikrintai pasišaudė Beno Afflecko “Miestas” ir sėkmingai pravažiavo Tony Scotto “Nevaldoma grėsmė”. Dabar tų pačių žiūrovų dėmesio lauks bent pusvalandžiu per ilgas ir holivudizuotas mėginimas pakartoti klasikinį “Bėglį”, pasiskolinus 2008 m. prancūziško trilerio “Viskas dėl jos” idėjas.

Komerciniai 3D saldainiai

Gausią armiją gerbėjų užaugino trečiosios reinkarnacijos sulaukusi vaikiškų fantazijų epopėja “Narnijos kronikos”. Populiarumu ir ažiotažu C.S.Lewiso rašiniai neprilygsta J.R.Rowling “poteriadai”, bet vaidybinio ir animacinio kino mišinys “Narnijos kronikos: aušros užkariautojo kelionė” parduos daugiau bilietų už “Princą Kaspijaną” vien dėl prasmingesnes mintis gvildenančio romano turinio ir kokybiškesnės konversijos į trimatį formatą. Įprastomis kameromis nufilmuota medžiaga net aštuonis mėnesius buvo tobulinama, kad išvengtų patamsėjusio vaizdo spąstų.

Trečioji invazija į stebuklingą Narnijos šalį skirsis nuo ankstesnių filmų pasikeitusiu režisūros stiliumi. “Šreko” autorių Andrew Adamsoną pakeitęs Holivudo veteranas Michaelas Aptedas pakviestas tam, kad sustiprintų aktorių vaidybą.
Kipro Mašanausko studijoje lietuviškai dubliuotas animacinis mūšis “Megamaindas” realiausiai pretenduos pasipuošti mėnesio pirmūno kostiumu. Bet pasivyti aukštai pakilusį ir jau 1,2 mln. Lt pajamas susidėjusį “Bjaurųjį aš” jam bus ypač sunku. Abi animacinės pasakos vilioja panašia tema ir pagrindiniu superherojumi piešia niekšingą blogiuką. Skiriasi tik motyvai, nuslopinantys radikalią puolimo taktiką ir įtikinantys, kad Žemę labiau apsimoka gelbėti ir skleisti gėrį.

“Bjaurusis aš” įdomesnis už “Megamaindą”, bet šio filmo dailininkai pasistengė nustebinti gražesne vizija, o režisierius daug efektingiau išnaudojo 3D atrakcijų galimybes.

Gruodžio tvarkaraštis

Gruodžio 3 d.

• “Trys įtemptos dienos”

• “Kaip suomiai Kalėdų Senelį …”

• “Horizontas”

• “Mergina, kuri žaidė su ugnimi”

Gruodžio 10 d.

• “Narnijos kronikos: aušros užkariautojo kelionė”

• “Žaibiškas kerštas”

• “Paskutinė naktis”

• “Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas”

Gruodžio 17 d.

• “Megamaindas”

• “Kalėdinės eglutės”

• “Kazino Džekas”

Gruodžio 24 d.

• “Paskutinis tėvų išbandymas: mažieji Fakeriai”

• “Tronas: palikimas”

Gruodžio 31 d.

• “Skotas Piligrimas prieš pasaulį”

• “Geresniame pasaulyje”

"Veido" archyvas

Lietuvos kino repertuarų fenomenas – animaciniai filmai. Jie užsiaugino ištikimą publiką ir lengvai parduoda daugiau bilietų už vaidybinius reginius.

Lietuviško kino topo viršūnėje patogiai įsitaisė holivudinė animacija. Tarp 30 lankomiausių filmų per nepriklausomybės laikotarpį randame net 16 animacinių atrakcijų. Pirmajame dešimtuke puikuojasi septyni animaciniai filmai, neturintys nė vieno gyvo aktoriaus. Šiemet tarp penkių sėkmingiausių premjerų matome animacinių komedijų pavadinimus: “Šrekas. Ilgai ir laimingai”, “Bjaurusis aš” ir “Kaip prisijaukinti drakoną”. Užsienio ekspertams tai nesuprantamas fenomenas, nes nėra pasaulyje šalies, kurioje taip akivaizdžiai dominuotų animacija. Pasak “Forum Cinemas” projektų vadovo Gintaro Plytniko, artimiausi mūsų konkurentai pagal animacijos vartojimą gyvena Latvijoje ir Estijoje.

2009 m. lietuviško pardavimo čempionas “Ledynmetis 3″ (3,38 mln. Lt ir 232,7 tūkst. žiūrovų) JAV kino rinkoje kukliai šaldėsi tik 113 vietoje (196,6 mln. dolerių).

Lietuviška tarmė

Panašiai buvo žiūrima dauguma pažįstamų tęstinių nuotykių (“Šrekas Trečiasis”, “Šrekas. Ilgai ir laimingai”, “Madagaskaras 2″), bet išradingesnės animacinės komedijos viršijo lūkesčius. Niekas nesitikėjo, kad taip solidžiai suskraidys kritikų sumenkintas “Kaip prisijaukinti slibiną” (217,6 mln. dolerių), vasarą sublizgėjęs fantastiškas “Bjaurusis aš” (248,3 mln. dolerių), o lapkričio pradžioje supermeniškas “Megamaindas” detonavo dar vieną pasididžiavimo bombą (46 mln. dolerių per tris dienas).

Naujausios premjeros statistika diktuoja keistesnes išvadas, nes į vaikišką pasaką mieliau ėjo vyresni kinomanai. 57 proc. “Megamaindo” auditorijos sudarė moterys, o tik 52 proc. žiūrovų buvo jaunesni nei 25 metų. Neabejotina, kad puikų startą lėmė jame skambantys Brado Pitto, Willo Ferrello ir Tinos Fey balsai. Studija “DreamWorks” nuo pat pradžių rinkodaros kabliukus dėliojo ties aktorių populiarumu.

Pas mus tokie triukai niekaip nepavyks, nes animacinis kinas taikliausiai siejamas su vaikais ir moksleiviais. Čia jis turi išskirtines lankomumo tradicijas, kurias palaiko į kiną jaunąsias atžalas rūpestingai vedantys tėvai. Į vaidybinį filmą dažniausiai einama poromis arba po vieną, o animacinė atrakcija privilioja visą šeimą ir bent dvigubai padidina bilietų pardavimą. Lietuvoje tik vienetai ką nors žino apie komikę T.Fey ir mažai kas skubės vien pasiklausyti energingojo B.Pitto balso. “Supermeno” neragavusiems tautiečiams “Megamaindas” gali pasirodyti per sūrus, bet jo rezultatams daugiausiai įtakos turės reklaminio anonso poveikis mažiausiems žiūrovams ir lietuviško dubliažo subtilybės.

Būtent įgarsinimas lemia animacinės komedijos pajėgumą konkuruoti, rodymo trukmę ir finansines galimybes. Lietuviai jau įprato prie mūsų kalba bendraujančių herojų, kai nereikia versti kiekvieno pokalbio ar aiškinti siužeto peripetijų šalia sėdintiems vaikams. Jiems nepatinka žiūrėti filmus su lietuviškais titrais, todėl nedubliuota animacija iš karto krinta į žemesnį pardavimo lygį. 350–400 tūkst. Lt ir 30–40 tūkst. žiūrovų kol kas yra aukščiausiai iškelta kartelė, kokią pavyksta pasiekti originaliais balsais bendraujantiems filmams. Sėkmingiausi lietuviškai kalbantys kūriniai renka tris–aštuonis kartus daugiau.

Blogas = geras?

Nesumeluota tiesa “Amerikoje – šnipštas, o Lietuvoje – hitas” mūsų repertuare pasitvirtino jau ne sykį. Užtenka prisiminti katastrofišką “Garfildą 2″, kurį išgelbėjo Andriaus Rožicko laisvai adaptuoti tekstai ir Vytauto Šapranausko balsinis šou. Kitas radikaliai skirtingai skanautas patiekalas vadinasi “Medžioklės sezonas atidarytas”: vos 85 mln. dolerių Amerikoje ir 112 mln. dolerių visame pasaulyje, o Lietuvoje Rolando Kazlo benefisas neįdomų, nuobodų ir štampais erzinantį filmą pavertė milijonieriumi (1,5 mln. Lt ir 153,5 tūkst. žiūrovų).

Atvirkštinis ir liūdnesnis pavyzdys – “Žaislų istorija 3″. “Pixar” studijoje atgimusi nostalgiška komedija šiemet užsitikrino absoliutaus rekordininko statusą. Net 1,06 mlrd. dolerių pasaulio kino teatruose į žaislų dėžes supakavęs filmas dabar užima penktą vietą visų laikų lentelėje ir pagrįstai tituluojamas pačiu sėkmingiausiu animacijos projektu. Bet štai prastesnių filmų išlepintai Lietuvai jis nepatiko ir pademonstravo sunkiai paaiškinamą rezultatą (555,5 tūkst. Lt ir 47,5 tūkst. žiūrovų), kuris tautiškai dubliuotos animacijos būryje laikomas nuviliančiu.

Svarbią reikšmę animacinio filmo likimui turi personažų išvaizda ir charizma. Dailininkai animatoriai tai žino, turi prisigalvoję įvaizdžio trafaretų ir stengiasi papirkti žiūrovus, kad jie pajaustų įdomius charakterius. Bilietus parduodantis herojus neprivalo būti simpatiškas ir gražus, bet jis turi sugerti žvilgsnius, savotiškai sužavėti ir padaryti deramą įspūdį. “Bjauriajame aš” veikia blogas, nemėgstamas ir geraširdis žmogėnas, sugebėjęs taip susidraugauti su Lietuvos žmonėmis, kad šie iš karto paaukojo milijoną. “Medžioklės sezone” traukos funkcijas atliko vienaragis elnias Eliotas, “Madagaskaro” paklausą suformavo chuliganų pingvinų gauja, o “Ledynmetis” visiems asocijuojasi su kankorėžius labiau už voveraites pamilusiu voverėnu.

Nebijome piratų

Svarbu paminėti, kad Lietuvoje leisti į repertuarą animaciją originalo kalba jau darosi rizikinga, nes trigrašį į kiaulės voro taupyklę gali įkišti internete besidauginantys piratai. Savo ruožtu lietuviškas įgarsinimas suteikia privilegijų nelygioje kovoje su filmų vagystėmis ir daro holivudinius animacinius reginius beveik nepažeidžiamus. Vasarą leidęs pasireikšti “Žaislų istorijai” ir “Šrekui”, šmaikštusis “Bjaurusis aš” vėlavo net tris mėnesius, bet nė trupinėlio nenukentėjo (jau 1 mln. Lt ir 80 tūkst. žiūrovų). Mūsų platintojai išnaudoja dubliažo suteikiamus privalumus ir sąmoningai vėlina filmų premjeras, derindami jas prie moksleivių atostogų ir apsaugodami nuo nereikalingos konkurencijos su kitais giminingo žanro filmais.

Bet štai su fanfaromis anonsuojamam ir jokių holivudinių investicijų neturinčiam rusų režisieriaus Andrejaus Končialovskio 3D animaciniam vaidybiniam karnavalui “Spragtukas” jau negalima vėluoti į naujametinę šventę. “ACME filmai” nepanoro rizikuoti dėl lietuviško įgarsinimo ir mėgins pasikinkyti “Kalėdų giesmės” aurą. Be Holivudo studijų finansinės paramos investuoti į dubliažą apsimoka tik visiškai neabejojant projekto atsipirkimu. Kaip matome iš pernelyg naivios belgiškos povandeninės fantazijos “Vėžliuko Semio nuotykiai” (250 tūkst. Lt ir 19 tūkst. žiūrovų) pavyzdžio, apsiskaičiavus labai lengva sumeškerioti nuostolį.

Animacinių istorijų įgarsinimo bumas atvėrė vartus Lietuvos aktorių ir dainininkų saviraiškai. Holivudo pinigai suteikė mūsų žvaigždėms šansą atskleisti naujus talentus ir išmėginti save vaidinant mažytėje studijoje prie mikrofono.

Veiksmingas animacinio personažo dubliavimas realiai turėtų būti prilyginamas rimtam vaidmeniui, traukiančiam žiūrovus ir parduodančiam bilietus.

Labai gaila, kad platintojai iki šiol neskiria deramo dėmesio filmus įgarsinančioms asmenybėms, kaip tą daro Holivudo rinkodaros mašina. Reklaminius plakatus jau seniai reikia marginti lietuviškomis pavardėmis ir naudotis jų populiarumu, kad bilietus pirktų ne tik animacijos žanro fanatikai. Padarykite eksperimentą ir paklauskite, kas įgarsino “Aukštyn”, “La troškinio” ar “Kung fu pandos” personažus, ir teisingų atsakymų tikriausiai neišgirsite, nes balsus skolinantys aktoriai geriausiu atveju tik išvardijami aprašymo paskutinėje eilutėje ir parodomi titrų pabaigoje, kai salėje nelieka žmonių.

Pirmasis lietuviškas animacinis miuziklas “Princesė ir varlius” (665,5 tūkst. Lt ir 59,6 tūkst. žiūrovų) būtų suviliojęs daugiau akių ir ausų, jeigu publika būtų žinojusi, kad pagrindinę personažę įgarsino ir įdainavo Jurga Šeduikytė (mažai kas atpažįsta jos balsą ir “Alisoje Stebuklų šalyje”). Dabar artėja diena, kai išgirsime antrą animacinį miuziklą su lietuviškai dubliuotomis arijomis. Šio filmo dubliažą režisuojantis A.Rožickas nuėjo atradimų keliu, Auksaplaukės gražuolės vaidmenį pasiūlydamas perspektyviai ir sparčiai populiarėjančiai specifinio balso devyniolikmetei dainininkei iš Ukmergės Ramintai Naujanytei-Bjelle, kurios talentą jau spėjo pastebėti scenos vilkas Andrius Mamontovas. Užtat jos raganiškąją motušę prakalbinsianti ir įdainuosianti Ilona Balsytė jau drąsiai galėtų žaisti Keistuolių teatro korta filmo reklamoje.

Ne mažiau įdomu, kaip Oskaro Koršunovo spektaklių nepakeičiamas veidas ir Igno Miškinio filmų etatinis dalyvis Dainius Gavenonis (pirmą kartą prie mikrofono) įgarsins “Megamaindo” charizmatiškąjį blogiuką, svajojantį pasisavinti pasaulį, bet vėliau išdrįstantį jį išgelbėti.

Lietuviškos slėpynės

Lietuvių animatoriai kol kas neskuba naudotis fenomenaliai išpopuliarėjusio žanro privalumais ir atkakliai slepia savo paslaptingąją kūrybą nuo repertuarinės šviesos. Juos tik retomis progomis įmanoma išvysti televizijos eteryje, tad nėra ko stebėtis, kai per vargus išleistų DVD rinkinių niekas nenori pirkti. Žinomiausias Lietuvos animatorius Ilja Bereznickas neseniai išlindo iš rūsio ir surengė kūrybos vakarą naujajame kino centre “Multikino”, nes jam rūpėjo bent minimaliai pareklamuoti prekybos vietose pasirodžiusią DVD kolekciją su kultiniu “Baubu” ir kitais geriausiais filmais.

Bet kas girdėjo apie lietuvių animatorius Nijolę Valadkevičiūtę, Algirdą Selenį, Jūratę Leikaitę? Aktyviai kuriantys, finansavimą gaunantys ir į tarptautinius festivalius išvykstantys dailininkai nesirūpina savo filmų sklaida tėvynėje.