Iš vaidybinių filmų premjerų birželį vertėtų atkreipti dėmesį į Cédrico Jimenezo režisuotą filmą „Prancūziškas tranzitas“, pasakojantį tikrą istoriją apie 1975-ųjų Prancūzijos miestą Marselį. Jį valdo nusikalstamas sindikatas, garsėjantis tarptautiniu narkotikų gabenimu. Į miestą su šeima atsikraustęs  sunkius nusikaltimus narpliojantis teisėjas (pastarąjį įkūnija „Oskaro“ laureatas Jeanas Dujardinas) siekia įveikti šią grupuotę.

Animacijos mėgėjai šį kartą irgi nenusivils, nes į kino ekranus atkeliauja vaikystės numylėtinių mumių trolių šeimynėlė – suomių ir prancūzų juosta „Mumiai Rivjeroje“ (rež. Xavieras Picardas, Hanna Hemilä). Beje, filmas kurtas pačios suomių rašytojos ir iliustratorės Tovės Jansson 100 metų jubiliejui paminėti.

Žiūrovai išgirs ir kitą garsų vardą – „Juros periodo pasaulis“. Tik dabar jo režisierius – ne garsusis Stivenas Spielbergas, o Colinas Trevorrowas (tačiau S.Spielbergas prodiusuoja). Taigi nuošalioje Nublaro saloje veikia turistus iš viso pasaulio viliojantis „Juros periodo pasaulis“, kuriame genetikų pastangų dėka galima sutikti seniai išnykusius didžiuosius roplius. Net tokioje nuostabioje vietoje veikia rinkos dėsniai: lankytojų dėmesiui mažėjant šio parko savininkai mokslininkams paveda  sukurti naują dinozaurų rūšį. Jiems pavyksta ir pasaulį išvysta nauja dinozauro rūšis Indominus Rex (didesnė ir nuožmesnė tiranozauro versija). Žinoma, jis pabėgs, o viso to vyšnaitė ant torto ta, kad šis dinozauras žudo ne dėl išlikimo, o dėl malonumo.

Ko jau ko, bet šį mėnesį tikrai netrūks komedijų. Lietuvoje žiūrovus susiradęs nešvankus meškiukas Tedis birželį sugrįš antroje „Tedžio“ dalyje (rež. Sethas MacFarlane) – šį kartą susituokęs galvos kaip susilaukti palikuonių. Tuo metu režisieriaus Paulo Feigo komedija „Ji – šnipė“ kvies juoktis iš nerangios, anksčiau tik prie popierių dirbusios CŽV darbuotojos (akt. Melissa McCarth) nuotykių jai tapus aktyvia šnipe. Komedijų sąraše – ir filmas „Kaip tapti žvaigžde Brodvėjuje“ (rež. Peteris Bogdanovichius) apie aktore tapti norinčią merginą pagal iškvietimą bei Dougo Ellino „Draugeliai“ apie linksmybes draugams kuriant nedidelio biudžeto filmą.

Birželio 3 d. sulauksime vieno ypatingo seanso – legendinės grupės trisdešimtmečio muzikinio pasirodymo „Antis: Zombiai atrieda atidunda!” su „Dolby surround“ garsu.

BFL

Gegužės 8 d. Užupio meno galerijos „Galera“ kiemelyje jau šeštąjį kartą vyko „Ąžuolo“ apdovanojimai, per kuriuos pagerbiami geriausiai per metus pasirodę lietuviško kino operatoriai. Šį kartą „Ąžuolo“ statulėlė atiteko Audriui Kemežiui.

Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) sprendimu, A.Kemežys šios, skulptoriaus Mariaus Skudžinsko sukurtos, statulėlės nusipelnė už kūrybišką ir meistrišką fotografijos meno ir kinematografijos sintezę režisierės Giedrės Žickytės filme „Meistras ir Tatjana”. Į „Ąžuolo“ apdovanojimą taip pat pretendavo Feliksas Abrukauskas („Redirected/Už Lietuvą!“, rež. Emilis Vėlyvis) ir Tuomo Hutri („Santa“, rež. Marius Ivaškevičius). Anksčiau „Ąžuolo“ apdovanojimą jau yra pelnę Viktoras Radzevičius, Ramūnas Greičius, Mantas Kvedaravičius ir F.Abrukauskas.

A.Kemežio kūrybinėje „sąskaitoje“ – apie penkiasdešimt kino juostų. Be filmo „Meistras ir Tatjana“, jis dirbo prie tokių žinomų lietuviško kino darbų kaip „Radviliada“ (rež. Ramunė Rakauskaitė), „Kenotafas“ (rež. Audrius Stonys), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (rež. G.Žickytė), „Šokis dykumoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė), „Balkonas“ (rež. Giedrė Beinoriūtė) ir kitų.

Greta „Ąžuolo“ apdovanojimo įteikta ir „Gilė“, skirta pradedantiesiems kino operatoriams paskatinti. Šiemet „Gilė“ atiteko Vytautui Katkui už harmoningą operatoriaus išraiškos priemonių panaudojimą jo ir Marijos Kavtaradzės režisuotame filme „Parketo skutėjai“. Be to, už maksimalaus kūrybinio rezultato siekį minimaliomis techninėmis sąlygomis režisieriaus Daumanto Petronio filme „Sobaka” paskatinamasis diplomas įteiktas Zbignevui Bartoševičiui.

Tuo metu už kūrybinius gyvenimo nuopelnus buvo pagerbtas kino operatorius Donatas Pečiūra. Jo nufilmuotos juostos – „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Maža išpažintis“ (1971, abiejų rež. Algirdas Araminas), „Sadūto tūto“ (1974), „Faktas“ (1980, abiejų filmų rež. Almantas Grikevičius), „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1978), „Velnio sėkla“ (1979, abiejų rež. Algimantas Puipa), „Atsiprašau“ (1982, rež. Vytautas Žalakevičius), „Strazdas – žalias paukštis“ (1990, rež. Jonas Vaitkus) ir kt.

Galiausiai kino operatorių dėkingumo prizas už sėkmingas pastangas skaitmenizuojant ir restauruojant lietuviško kino paveldą atiteko VšĮ „Meno avilys”.

Ryškiausia gegužės mėnesį į kino teatrus atkeliausianti juosta yra savita „Oskaro“ nominanto Ryano Goslingo „Dingusi upė“. Tiesa, užsienio kino kritikai neturi vieningos nuomonės, ar tai – geras filmas, ar tik, kaip rašė „The Telegraph“, „brangiai atrodanti katastrofa“. Pats pasirinktas žanras gana rizikingas, tai – makabriškumo ir siurrealizmo nestokojanti juodoji pasaka suaugusiesiems, pasakojanti apie nuošalioje vietovėje gyvenančią skurdžią šeimą, bandančią išsaugoti namus, ir atrastą paslaptingą vandeniu užlietą miestą.

Neabejotinai vertinga kino premjera – pasaulyje pripažinto fotografo, fotožurnalisto Sebastião Salgado istorija „Žemės druska“, kurią režisavo dokumentinio kino legenda iš Vokietijos Wimas Wendersas ir S.Salgado sūnus Juliano Ribeiro Salgado. Juosta Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ įvertinta specialiuoju žiuri prizu.

Sulaukėme naujienos ir iš mūsų regiono – bendros estų ir suomių karinės dramos „1944”, režisuotos Elmo Nüganeno, pasakojančios apie už nacistinę Vokietiją kovojantį Karlą ir Raudonosios armijos seržantą Jurijų, privertus aplinkybėms kovojančius priešiškose stovyklose. Ši dviejų jaunų vyrų istorija atspindi daugybės Baltijos valstybių gyventojų patirtį, kai jie buvo priversti kovoti prieš savo tautiečius, esančius kitoje barikadų pusėje. Estijoje filmas pateko į visų laikų žiūrimiausių filmų penketuką ir yra vadinamas vienu sėkmingiausių nacionalinių kino projektų. Pasirodys ir kita karinė drama – režisieriaus Sergejaus Mokritskio „Mūšis dėl Sevastopolio“, bandanti atkurti legendine snaipere vadinamos Liudmilos Pavličenko (akt. Yuliya Peresild) istoriją.

Pasiilgusiems paprasto, bet šilto ir gražaus filmo galima rekomenduoti filmą „Mūsų gyvenimas“ (rež. Richardas Loncraine), kuriame pasirodo labai stiprus duetas – „Oskarų“ laureatai Morganas Freemanas ir Diane Keaton. Čia jie yra Niujorke gyvenanti pora, nusprendusi pakeisti savo gyvenimą ir parduoti mylimą butą. Istorija paprasta, bet galima tikėtis, kad šie aktoriai sukurs puikų reginį.

Pasidžiaugti turės galimybę ir jaunieji žiūrovai: gegužę pasirodys kompiuterinės animacijos komedijos „Didysis skrydis“ ir „Septintasis nykštukas“, taip pat filmas apie legendinių superherojų nuotykius  „Altrono amžius“ ir mokslinės fantastikos juosta „Rytojaus žemė“.

Paminėtina, kad pasirodys ir futuristinis trileris „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“.

Shutterstock

Meno sociologija. Kaip atskleidė Europos Komisijos tyrimas, kinas tarp europiečių yra pati populiariausia medija, palyginti su internetu, televizija, muzika, radiju, knygomis, spauda, videožaidimais bei socialinėmis medijomis. Tik 3 proc. Europos gyventojų yra visiškai abejingi kinui, o didžioji dalis kiekvieną savaitę vidutiniškai pažiūri daugiau nei du filmus. Beveik 70 proc. Europos gyventojų siunčiasi filmus ar žiūri juos internetu nemokamai, daugiau nei pusė mėgaujasi jais savo kompiuteryje ar nešiojamajame įrenginyje.

Filmų žiūrėjimui kasdien skiriama mažiau valandų nei naršymui internete, socialinėms medijoms ir muzikos klausymuisi, tačiau apskritai filmai yra žiūrimi dažniau nei kita televizijos produkcija. Tokius rezultatus atskleidė Europos Komisijos užsakymu atlikta išsami Europos kino auditorijos tyrimo ataskaita, kurios svarbiausi rezultatai pristatyti „Kino pavasario“ metu vykusioje konferencijoje „Meeting Point – Vilnius“. Tyrime dalyvavo beveik 5 tūkst. gyventojų nuo ketverių iki penkiasdešimties metų amžiaus iš dešimties Europos Sąjungos šalių, tarp jų ir Lietuvos. Jame analizuoti europiečių prioritetai ir nuostatos renkantis filmus, lankymosi kine ir filmų žiūrėjimo namų sąlygomis įpročiai, taip pat skirtumai tarp šalių nacionalinio, Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kino paklausumo.

Tyrimo organizatoriai, remdamiesi gyventojų apklausa, išskyrė penkias kino žiūrovų grupes.

Kai kalbama apie didžiajam ekranui kuriamus filmus, populiariausios platformos jiems žiūrėti yra televizija, kino teatrai ir vaizdo įrašai. Žinoma, turint omenyje šių platformų naudojimo dažnumą, lankymasis kino teatre nublanksta prieš filmų žiūrėjimą per televiziją ir siuntimąsi iš interneto. Tam yra gana pragmatiškų priežasčių. Tyrimo rezultatai rodo, kad 14 proc. apklaustų dalyvių, o Lietuvoje – net 27 procentų, nuo artimiausio kino teatro skiria daugiau nei pusvalandis kelio. Kitos priežastys – ribotas kino teatrų repertuaras, didelės kainos ir laiko stoka.

Pagrindinė kino žiūrovų auditorija – jauni išsilavinę miesto gyventojai, kurie domisi pačiais įvairiausiais filmais ir daugiausia siunčiasi juos iš interneto nemokamai, nes legaliai rodomų filmų pasiūla ir kaina jų netenkina.

Kaip pabrėžė tyrimo rezultatus pristatęs įmonės „Headway international“ vadovas Arnaud Dupont’as, tarptautinio audiovizualinio sektoriaus rinkodaros ekspertas, renkantis filmą europiečiams didelę įtaką daro du dalykai: tai, kokia istorija jame pasakojama, ir diskusijos su draugais bei artimaisiais, kokį filmą vertėtų pamatyti. Beveik 30 proc. kino žiūrovų sąmoningai nesirenka, ką žiūrėti, bet remiasi kitų rekomendacijomis. Pasak pranešėjo, tyrimas atskleidė, kad rinkdamosi filmus moterys dažniau nei vyrai remiasi kitų žmonių rekomendacijomis bei žinutėmis socialiniuose tinkluose, o vyrai daugiau informacijos ieško internete, pavyzdžiui, IMDB (liet. Internetinė filmų duomenų bazė).

Efektyviausia filmų rinkodaros priemonė – anonsiniai filmukai, kuriuos prieš eidami į kiną peržiūri per 80 proc. apklaustų tyrimo dalyvių. Populiariausi žanrai – komedija, veiksmo ir nuotykių, nors Europoje sukuriama nemažai dramų, kurios populiaresnės tarp moterų ir vyresnio amžiaus žmonių. Žanras, siužetas ir aktoriai yra svarbiausi filmų atrankos kriterijai.

Vienas tyrimo tikslų buvo padėti Europoje kuriamiems filmams peržengti savo kilmės šalis ir patekti į tarptautinę rinką. Tyrimas parodė, kad europiečiai kur kas daugiau nei apie savo žemyno filmus žino apie komerciškai sėkmingus Holivudo filmus ir juos žiūri. Pagal žiūrovų skaičių šie yra net tris kartus populiaresni nei antroje ir trečioje vietoje atsidūrę nacionaliniai ir europietiški filmai.

JAV kino industrijos sukurtą produkciją žiūri beveik visi, nors minimi ir jos trūkumai: per daug smurto, specialiųjų efektų, pernelyg stereotipiniai personažai ir nuspėjami siužetai. Kita vertus, europinis kinas daliai žmonių kliūva dėl užsienio kalbos nemokėjimo. 46 proc. apklaustųjų norėtų, kad europietiški filmai būtų rodomi originalo kalba su subtitrais jų gimtąja kalba.

Tyrimo dalyvių taip pat buvo prašoma išrinkti geriausius būdus, kaip didinti europinio kino žiūrimumą. Atsakydami į šį klausimą 53 proc. apklaustųjų nurodė, kad norėtų matyti daugiau europietiškų filmų reklamų per televiziją, 50 proc. mano, kad būtų reikalinga sukurti internetinę duomenų bazę su išsamia informacija apie visus Europoje sukuriamus filmus. Maždaug pusė apklaustųjų norėtų, kad europietiški filmai apskritai būtų daugiau reklamuojami internete. Tiek pat yra manančiųjų, kad būtų prasminga inicijuoti kino teatruose Europos kinui skirtus renginius.

Taigi šis tyrimas parodo, jog Europos kino industrija tikrai neišnaudoja visų galimybių, kad pasiektų platesnę auditoriją. Iš daugiau nei tūkstančio kasmet Europoje sukuriamų filmų tik nedaugelis pakliūva į užsienio rinkas. Europos Komisija pabrėžia, kad vienas būdų, kaip didinti kino filmų prieinamumą ir pasiekti naujas auditorijas, yra nebrangių interneto platformų kūrimas. Tuo pačiu metu patariama stiprinti tradicines platformas: filmų peržiūras kine paverčiant ypatinga švente, kurios metu susitinkama su filmo komanda ir draugais diskutuoti apie filmą, taip pat – televizijoje kuriant programas, skirtas supažindinti su europiniu kinu. Informacijos sklaidai svarbu išnaudoti socialinius tinklus ir kurti informacinius tinklalapius apie kiną.

Penkios Europos kino žiūrovų grupės

Remdamiesi respondentų atsakymais apie įpročius ir nuostatas kino atžvilgiu, tyrimo organizatoriai išskyrė penkias žiūrovų grupes, kurių polinkiai turėtų padėti kino prodiuseriams apibrėžti filmų auditoriją ir kurti rinkodaros strategiją.

Pati gausiausia grupė – tai „priklausomybę“ nuo kino turintys jauni miesto gyventojai, aktyvūs interneto ir socialinių tinklų naudotojai. Jie turi pakankamai laisvo laiko, domisi kultūra ir jos naujienomis, išmano aktualijas. Jiems svarbu pamatyti pačių naujausių filmų premjeras. Šios grupės žmonės žiūri daug filmų įvairiose platformose ir medijose, jie nėra išrankūs – žiūri tiek JAV, tiek nacionalinį ir europinį kiną. Į juos, kaip į vieną pagrindinių auditorijų, galima orientuotis kuriant europinių filmų rinkodaros strategiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kinas. Prieš aštuonerius metus įspūdingai Valstybiniame jaunimo teatre debiutavusiai aktorei šiandien priklauso nacionalinė Rusijos kino premija „Auksinis erelis“ ir Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimas, skirti už geriausiu pripažintą vaidmenį filme „Žvaigždė“.

„Naują rusų kino filmą reklamuoja nuoga aktorė Severija Janušauskaitė“, – prieš metus skelbė lietuviško interneto portalo antraštė. Ir nežinia, kas joje tautiečius turėjo šokiruoti labiau: tai, kad aktorė nuoga, ar tai, kad reklamuojamas filmas – rusų.

Pati S.Janušauskaitė į panašius straipsnelius ar jų antraštes teigia nebekreipianti dėmesio, o savo nuomonę tiek apie nuogo kūno filmavimus, tiek apie intervencinę Rusijos politiką seniai išdėsčiusi. „Įdomiausia, kad tame filmo plakate – netgi ne mano kūnas. Jo kūrėjai panaudojo fotomontažą“, – juokiasi Severija, neslepianti, kad tokiomis nekaltomis gudrybėmis plakato kūrėjai sąmoningai stengėsi apsaugoti vaidinusias užsienietes nuo bereikalingo puolimo.

Net jeigu kūnas plakate būtų pačios aktorės – vargiai išeitų jį pavadinti nuogu, mat viską nuotraukoje dengia storas, neperšviečiamas, ryškų kombinezoną primenantis dažų sluoksnis. Tų dažų „džiaugsmus“ filmuojant „Žvaigždę“ teko patirti ir Severijai: jos vaidinama filmo veikėja Rita, turtingo sugyventinio išvyta iš namų, kūno atspaudais kurdama šiuolaikinį meną mėgina užsidirbti pragyvenimui.

Lietuvoje daug kas įsitikinę, kad lietuvių aktoriai rusų kinematografui „parsiduoda“ už labai solidžius honorarus. Bet S.Janušauskaitė tvirtina, kad filmas filmui nelygu: jei esi kviečiamas dirbti populiariame TV seriale ar komedijoje, kuri sėkmingai atsipirkdama suksis kino teatruose, gali tikėtis padoraus atlyginimo, tačiau festivaliams skirtų autorinių filmų prodiuseriai turi ribotą biudžetą ir pinigais nesišvaisto. Žymesnės tai sau galinčios leisti rusų žvaigždės tokiose juostose apskritai sutinka filmuotis be atlygio, šitaip sąmoningai palaikydamos nekomercinio kino kūrėjus. Taip pat elgiasi ir nemaža dalis filmavimo grupės personalo: kostiumininkai, grimuotojai, dailininkai…

Žinodami, kad filmas bus demonstruojamas užsienio festivaliuose, daug garsių specialistų patys siūlo savo paslaugas Anos Melikian vadovaujamai filmavimo grupei, ką jau kalbėti apie masinėms scenoms kviečiamus studentus.

Lietuvaitė tvirtina, kad tokio kruopštaus ir sąžiningai atliekamo „darbo iš idėjos“, kaip „Žvaigždės“ filmavimo aikštelėje, jai dar nebuvo tekę regėti. Dėl pernai Rusijoje priimto įstatymo, draudžiančio keiksmažodžius filmuose, teatro vaidinimuose ir žiniasklaidoje, „Žvaigždė“, kaip ir daugelis kitų naujų rusiškų juostų, turi dvi versijas: viena skirta užsienio festivaliams, kita, be draudžiamos necenzūrinės leksikos – demonstravimui Rusijoje. „Kino pavasaryje“ buvo rodoma festivalinė filmo versija, kuri, vertinant mums įprasto ankstesnio rusų kino kontekste, keiksmažodžių gausa anaiptol nepasižymėjo.

„Kam tokio įstatymo reikėjo, nesupranta ir pačios Rusijos menininkai. Alkoholinių gėrimų reklamos elementai ekrane irgi uždrausti, kalbama, kad netrukus pasirodys įstatymas, drausiantis tabako gaminių propagavimą: tada filmų personažai nebegalės rūkyti… Visa tai vienaip ar kitaip kerta per ir taip dėl bendros ekonominės situacijos suliesėjusius rusų kino gamybos biudžetus. Suplanuoti filmavimai dėl lėšų stokos jau dabar neretai atidėliojami mėnesį ar du“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Antra vertus, aktorė pastebi, kad filmavimai Rusijoje dažnai užtrunka ir dėl specifinio vietos mentaliteto: „Maskvoje vėluoti į darbą valandą, dvi ar tris laikoma normaliu dalyku, nes patekęs į automobilių spūstį gatvėse žmogus tiesiog neturi kitos išeities. Antra vertus, net jei pėsčiomis ar metro aktorius iš savo namų filmavimo vietą galėtų pasiekti per pusvalandį, Maskvoje toks keliavimo būdas laikomas nesaugiu ir nepriimtinu: studija būtinai siunčia automobilį, kuris savo ruožtu neišvengiamai įstringa spūstyse. Todėl numatytu laiku filmavimai Rusijos sostinėje niekuomet neprasideda, bet dėl to niekam galvos neskauda: jiems svarbiausia, kad aktorius saugus ir sėdi automobilyje“, – aiškina S.Janušauskaitė.

Nors „Žvaigždėje“ jos vaidinama Rita filmo pradžioje švilpia miesto gatvėmis įspūdingu limuzinu, pati Severija didmiesčio gatvėmis niekuomet nevairuoja ir iki šiol, nors prie vairo teko sėdėti jau keliuose filmuose, netgi neturi vairuotojo pažymėjimo.

Po filmo premjeros Vilniuje paklausta, kuo skiriasi filmavimai Rusijoje ir Lietuvoje, aktorė rėžė tiesiai: „O argi iš rezultatų nesimato? Vieni darbą dirba, kiti jį imituoja.“

Vis dėlto po savaitės žurnalistei tai priminus, S.Janušauskaitė pasistengė būti diplomatiškesnė. „Tai tėra iš konteksto ištraukta frazė. Nors Rusijoje kino industrija nepalyginti labiau išvystyta ir todėl galima rasti itin aukštos kvalifikacijos įvairaus profilio kino aikštelėje reikalingų specialistų, tai nekeičia filmo kūrėjų asmenybių. Ten irgi sutikau bejėgiškų, diletantiškų režisierių, visus svarbius sprendimus užkraunančių aktoriams… O Lietuvoje, manyčiau, kino kūrėjai pernelyg susireikšminę: visi vieni kitus pažįsta, bet vis tiek organizuoja „kastingus“, kad galėtų pademonstruoti savo statusą. Išankstinės filmo reklamos dažnai būna daugiau, nei atgarsių jam pasiekus kino ekranus. Pastebėjau, kad kuo daugiau keliama išankstinio triukšmo, tuo prastesnis būna filmas. Stiprūs kūriniai į ekranus ateina tyliai, tarsi iš niekur“, – įsitikinusi aktorė.

Filmuodama „Žvaigždę“ armėnų kilmės režisierė A.Melikian jokių interviu nedalijo ir apskritai žurnalistų filmavimo aikštelėn neįsileido. Severijos manymu, tokia prodiuserių strategija pasiteisino: kuo labiau slepiamos proceso detalės, tuo labiau visiems maga jas sužinoti. Tai, kad pagrindiniai vaidmenys atiteko užsienietėms, galiausiai irgi pasiteisino: tiek žurnalistams, tiek žiūrovų auditorijai knietėjo suprasti, kodėl režisierės pasirinkimas buvo būtent toks.

Vis dėlto žiūrimumo aukštumų „Žvaigždė“ Rusijos ekranuose, žinoma, nepademonstravo: A.Melikian filmas puikiai sutinkamas kino festivaliuose, tačiau anaiptol nėra pritaikytas masinės auditorijos skoniui. Žiūrovas, nesidomintis kino menu, tačiau ateinantis pasidėti reikalingo „premjerinio pliusiuko“ ar pamatyti serialinių žvaigždžių, šiandien Rusijoje sudaro svariausią auditorijos dalį.

S.Janušauskaitė skeptiškai vertino šansus, kad jos darbas rusų filme galėtų būti įvertintas „Kino pavasario“ auditorijos, todėl festivalio uždarymo metu buvo išvykusi į Maskvą ir dalyvavo Rusijos kino akademijos skiriamų apdovanojimų „Nika“ teikimo ceremonijoje. Tiesa, ši dėl politinių niuansų irgi praėjo, anot lietuvės, dviprasmiškai, o apdovanojimai šįkart ją aplenkė.

Pasimatymą „Veido“ žurnalistei sostinės Senamiestyje skyrusi aktorė stebisi, jog nemažai tautiečių, netgi jos kolegų, šventai įsitikinę, kad Lietuvoje Severijos ir pėdsakai atšalę… Kaskart iš filmavimų pas Vilniuje likusią šeimą skubanti aktorė pati neatsikrato įspūdžio, kad saviems režisieriams buvo tapusi nereikalinga, o iš Rusijos atkeliavę darbo pasiūlymai tiesiog išgelbėjo ją nuo slegiančios priverstinės kūrybinės tinginystės.

„Pasirinkau intensyvų darbą, o ne teatro rutiną. Į serialus nesiveržiau, etatų valstybiniuose teatruose niekas nebesiūlė. Režisierių, norinčių regėti mane savo spektakliuose, atsirasdavo, tačiau kai jie užsimindavo apie savo ketinimus teatrų trupėms – kildavo toks šaršalas, kad nesunkiai įsivaizdavau pragarą, kurį privalėčiau įveikti tenai pasirodžiusi“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Prievarta veržtis ten, kur nėra pageidaujama, ji nematė prasmės. Užtat dabar, „Kino pavasariui“ pristačius „Žvaigždę“, S.Janušauskaitė visuose interviu verčiama teisintis, kodėl filmuojasi ne Lietuvoje, o Rusijoje. Šviesiai tiesiai rėžia, kad teisintis jau nusibodo.

„Supraskite: dabartinė situacija, kai lietuvių menininkai, drįstantys pereiti Rusijos sieną, automatiškai laikomi vos ne tėvynės išdavikais, daug kam patogi ir naudinga. Užtenka čia užsilipus ant taburetės pareikšti, kad atsisakai dalyvauti kokiame nors rusų projekte, o visi juose dalyvaujantieji yra „blogiečiai“, ir iškart tampi pirmųjų antraščių didvyriu. Politikuodamas Lietuvoje sulauki didesnio atgarsio, nei pelnytum dorai savo darbą dirbdamas. Bet juk menininkas pripažinimą turėtų pelnyti darbais, o ne politiniais pareiškimais“, – vis dar tiki S.Janušauskaitė, neslepianti, kad pastaraisiais metais nestokojo progų pakoreguoti nuomonę kai kurių savo kolegų atžvilgiu.

Aktorės manymu, užsidarymas ir kultūrinės geležinės uždangos palaikymas savaime neišreiškia stiprios pilietinės pozicijos: atvirkščiai, gebėjimas būti ir išbūti lietuviu tenai, atsidūrus „tarp dviejų ugnių“, iš menininko reikalauja gerokai daugiau pilietinių pastangų.

„Juk kasdien jauti, kas tave filmavimo aikštelėje palaiko, o kas nusiteikęs priešiškai. Ir supranti, kad žmonės, dirbantys šalia, dėl to irgi dažnai jaučia įtampą. Galbūt ne asmeniškai prieš tave, bet platesniame kontekste, mat ne visi rusų grandai teigiamai vertina užsieniečių aktorių buvimą rusų filmuose. Man patinka tuos procesus iš šono stebėti, apie tai kalbėtis, aš neužsidarau ir nepuolu nuo kitaip manančiųjų slėptis krūmuose. Todėl bent jau nutuokiu iš vidaus, kaip dabar jaučiasi rusų menininkai ir kas iš tikrųjų su jais vyksta. Bet parvažiavusi čia matau, kad sėdint savo kaime postringauti apie gyvenimą svetur lietuviškam mentalitetui apskritai labai būdinga“, – sako S.Janušauskaitė.

Šiauliuose vidurinę mokyklą baigusi Severija teatro kasdienybę pažino dar vaikystėje, nors jos tėvai nėra teatro žmonės: mama – mokytoja, tėtis – energetikas. Užtat visi kaimynai buvo Šiaulių dramos teatro aktoriai. Su jų vaikais mergaitė bendraudavo kieme, vėliau kartu lankydavosi ir spektakliuose. Būtent šio teatro užkulisių atmosfera ir kyštelėjo Severijai mintį pačiai mokytis vaidybos.

Tais metais Valstybinio jaunimo teatro, kurio scenoje vėliau Severija pasirodydavo dažniausiai, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko aktorių kursą, skirtą Rusų dramos teatrui. Į jį šiaulietė nestojo, nes nesuprato rusų kalbos. Metus pasimokiusi teatro ir kino grimo specialybės, pateko į kursą, surinktą savo vaikystės miesto teatrui. Bet vėliau kategoriškai atsisakė grįžti į gimtuosius Šiaulius…

„Todėl, kad Šiauliai tapo liūdnu miestu. Parvažiavusi namo ir keliaudama centriniu miesto bulvaru sutikdavau vos kelis žmones… Dėl aktorių, su kuriais kartu (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) vakarais šiukšles į kiemą nešdavom, irgi nebeturėjau ypatingų iliuzijų“, – prisimena pašnekovė.

Užtat būta iliuzijų dėl greitos aktorės karjeros Vilniuje. Po to, kai vieną po kito sukūrė tris reikšmingus vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose (karalienės spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, Liucijos „Patriotuose“ ir Barboros spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“), atrodė, kad režisieriai puls dėl jos, tokios talentingos, varžytis. Bet laikas bėgo, o naujų vaidmenų scenoje niekas nebesiūlė.

„Teatre tikrai galėjau nuveikti kur kas daugiau, negu nuveikiau. Į kiną pasukau todėl, kad teatrui nebesijaučiau reikalinga“, – dar kartą tvirtina Severija, dėl „Žvaigždės“ filmavimų turėjusi atsisakyti ir paskutinio išlikusio teatro vaidmens „Patriotuose“.

Pagrindinė „Žvaigždės“ herojė, kurią suvaidino gruzinų aktorė Tina Dalakišvili, net neabejojo, kad kelią į sceną merginai šiais laikais teatveria plastinė chirurgija. Ar daug panašiai mąstančių ir tokiais metodais „padarytų“ aktorių Severijai tenka sutikti filmavimo aikštelėse?

„Filmavimo akimirkomis svarbu tik tai, kaip žmogus sugeba įtikinti vaidindamas priešais kamerą. Ten niekam neberūpi, ar gili tavo asmenybė, ar lipai kitiems per galvas siekdama gauti vaidmenį arba kiek kartų dėl jo gulei ant operacinio stalo. Jeigu vaidybos rezultatas įtikina, visa kita tiesiog nebetenka reikšmės“, – tvirtina aktorė.

Rusų kalbos, kaip ir vairavimo, Severijai teko išmokti jau rengiantis vaidmeniui. Ji nedrįsta savęs vadinti rusų kino žinove, tačiau pastaraisiais metais stengiasi žiūrėti daugiau rusiškų filmų, kad pakviesta į kino bandymus žinotų, su kuo turės reikalų. Po „Žvaigždės“ jau teko suvaidinti ir amerikietę žurnalistę Timuro Alpatovo aštuonių dalių filme „Krikšto tėvas“, ir anaiptol ne gražuolę Brunhildą Alionos Zvancovos komedijoje „Norvegas“… Dabar dvylikos serijų režisieriaus Aleksejaus Papagrebskio juostoje darbiniu pavadinimu „Optimistai“ ji ruošiasi įkūnyti dešimtmečiu už save vyresnę septintojo dešimtmečio „krimplino epochos“ moterį. „Kai per bandymus man padarė šukuoseną, išvydau savo mamą senose šeimos fotografijose“, – šypsosi Severija.

O štai scenarijus, kurie tesiūlo paviršutiniškus fatališkos moters plano personažus, lietuvė sako iškart negailestingai atmetanti: „Nenoriu vaidinti seksualios medicinos seselės, su kuria filme visiškai nieko nevyksta. Nekalsiu pinigų tokiu būdu nei čia, nei svetur.“

Pasak jos, rusai yra išsaugoję gerų daugiaserijinių filmų tradiciją, neturinčią nieko bendra su pigiomis muilo operomis. „Kiekviena tokio filmo serija prilygsta kokybiškam meniniam filmui su puikiais aktoriais. Dabar tokių filmų daugėja, ši mada perimama iš rimtų amerikietiškų serialų“, – teigia pašnekovė.

Kaip didžiausią įspūdį pastaraisiais metais padariusį kino filmą S.Janušauskaitė išskiria Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogų-paukštį“: „Tai labai originalus, keistas, komercinio kino neprimenantis kūrinys, kuris, nepaisant to, gerai suprantamas ir priimamas žiūrovų. Puiku, kad tokie filmai šiais laikais dar „Oskarus“ pelno.“

S.Janušauskaitė pastebi, kad autorinis kinas Europoje atsirėžia vis didesnę auditorijos dalį, tačiau kino festivaliams būdingos tam tikros madų tendencijos. Pavyzdžiui, gan ilgai juose dominavo ir pagrindinius prizus susižerdavo filmai apie homoseksualus, tačiau šiuo metu, nepaisant lietuviškos „Sangailės vasaros“ pasirodymo, šią tendenciją jau galima apibūdinti kaip „nueinančią“. Šiuo metu aktualesnė tampa karinių konfliktų tema, į ekranus sugrįžta skaudžios socialinės problemos.

Aktorė neslepia besitikinti anksčiau ar vėliau suvaidinti ir Europos režisierių filmuose. „Mums, lietuviams, ten prasiveržti daug paprasčiau nei rusams, angliškai kalbantiems su baisiu akcentu. Tačiau tam, žinoma, reikia netingėti, stengtis, mokytis užsienio kalbų. Neverta tikėtis, kad užsienio režisierius pamatys tavo genialų vaidmenį Lietuvos teatre ir iškart pakvies į Holivudą“, – ironiškai šypsosi S.Janušauskaitė.

Renata Baltrušaitytė

BFL

20-asis festivalis „Kino pavasaris“ šią savaitę išrinko geriausius Lietuvos kino kūrėjus. Geriausiai žiūrovų įvertintu lietuviškos tematikos festivalio filmu pripažinta dokumentinė juosta „Gyvenimas yra šventas“, pasakojanti apie Kolumbijos lietuvį, buvusį Bogotos miesto merą Antaną Mockų. Filmą kūrė tarptautinė dokumentininkų komanda, kuriai vadovavo danų kinematografininkas Andreas M.Dalsgaardas. Tai – antrasis šio režisieriaus darbas, skirtas A.Mockui: anksčiau lietuvį, drąsiai metusį iššūkį Kolumbijoje vyravusiai smurto ir prievartos kultūrai, jis pristatė savo filme  „Greitėjantys miestai: Bogotos pasikeitimas“.

„Kino pavasario“ žiūrovai festivalio metu rinko geriausią metų Lietuvos aktorę ir aktorių. Geriausia aktore šįmet pretendavo tapti Jurga Šeduikytė, Aistė Diržiūtė bei Severija Janušauskaitė. Daugiausiai balsų surinko A.Diržiūtė (nuotr.), sukūrusi vaidmenį Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“. Jos debiutas kino ekrane sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – A.Diržiūtė vienintelė iš Rytų Europos šįmet buvo pakviesta dalyvauti kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtoje tarptautinėje programoje „European Shooting Stars“. A.Diržiūtė baigia vaidybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jos kursas, kuris buvo surinktas specialiai Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui, savo paruoštus diplominius spektaklius jau rodo šio teatro repertuare.

Vytautas Kaniušonis, Marius Repšys ir Andrius Žiurauskas susikovė dėl Geriausio metų aktoriaus apdovanojimo. Juo didžiuotis gali M.Repšys, nusifilmavęs komedijoje „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Šis vaidmuo kine aktoriui anaiptol nėra pirmasis, anksčiau jį matėme trumpo metražo juostose „Man septyniolika“, „Bergenas“, „Porno melodrama“.

Geriausiu studentišku filmu buvo pripažintas režisieriaus Lino Mikutos dokumentinis filmas „Pakeleiviai“, kuriame autorius naudoja savo paties kelyje pavėžėtų ir sutikusių būti filmuojamais žmonių atsivėrimus. O specialus „Kino pavasario“ garbės apdovanojimas atiteko Vilniuje viešinčiam lietuvių kilmės režisieriui Michaeliui Hazanaviciui už šįmet festivalyje pristatytą jo naująjį filmą „Ieškojimai“, vaizduojantį tarptautinės humanitarinės misijos atstovų, dirbančių Čečėnijoje, kasdienybę ir jų beviltiškus bandymus padėti nuo Rusijos armijos išpuolių besitraukiantiems vietos gyventojams.

Be festivalio „Kino pavasaris“ filmų, ryškiausia kovo premjera bus Russello Crowe režisuotas „Vandens ieškotojas“ („Oskaro“ laureatas atliks ir pagrindinį vaidmenį). Beje, ši drama – ilgai atidėliotas R.Crowe režisūrinis debiutas. Australijos ūkininkas, turintis dovaną surasti vandenį, 1919 m., po Galipolio mūšio, keliauja į Turkiją išsiaiškinti trijų sūnų likimą. Jis sužino, kad du iš jų žuvę, tačiau vilčių teikia, kad vienas jų buvo paimtas įkaitu ir gal tebėra gyvas. Juosta ypač patiks mėgstantiems gražią kinematografiją – ne veltui ją kūrė „Oskarą“ pelnęs, prie trilogijų „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ dirbęs Andrew Lesnie.

Kalbant apie trilogijas, pasirodys ir „Maištininkė“ – „Insurgentė“ (rež. Robertas Schwentke), „Divergentės“ tęsinys. Tai antroji dalis, pasakojanti distopiniame ateities pasaulyje, padalintame į skirtingomis savybėmis pasižyminčias bendruomenes, gyvenančios merginos (akt. Shailene Woodley) istoriją. Ji ypatinga, nes peržengia vienos kastos ribas, tad Aljansas ją medžioja. Juk kitokia – pavojinga. Vis dėlto šįkart Beatrisės laukia sunkiausia kova – prieš save pačią.

Atrodo, režisieriaus Gabe Ibáñezo „Automata“ pradėjo robotų madą: sulauksime „Čapio“ (rež. Neillas Blomkampas) ir „Ex Machina“ (rež. Alexas Garlandas). Čia vėlgi pamatysime įprastus komponentus: dirbtinį intelektą, panašėjantį į žmogaus, keistus santykius su mašinomis bei augančią baimę dėl žmonijos ateities. Kita vertus, filme „Čapis“ vaidina populiariosios Pietų Afrikos muzikos grupės „Die Antwoord“ nariai Ninja ir Yolandi Visser, tad nesvarbu, koks neoriginalus būtų šis filmas, savo žiūrovą ras.

Malonia atgaiva taps Prancūzijos aktualijas atspindinti komedija „Samba“ (rež. Olivieris Nakache, Ericas Toledano), kurioje vaidina iš „Nimfomanės“ pažįstama Charlotte Gainsbourg. Samba, imigrantas iš Senegalo, siekiantis gauti darbo dokumentus, Alice – sėkmingą karjerą padariusi, tačiau persidirbusi ir pasimetusi baltaodė moteris. Kai jie susidraugauja, kuriozai prasideda. Dėmesio verta ir komedija, pasakojanti apie jaukiame viešbutyje apsistojusių senjorų meilės ir kitokias intrigas, „Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis 2“ (rež. Johnas Maddenas). Na, o štai trilerių mėgėjai sulauks „Vaikinas iš gretimo namo“ (rež. Robas Cohenas) su Jennifer Lopez.

Savaitgalį su visa kūrybine filmo „Sangailė” („The Summer of Sangaile“) komanda Berlyno kino festivalyje viešėjusi režisierė Alantė Kavaitė sulaukė tarptautinės bendruomenės susidomėjimo ir pripažinimo.

Pasak Lietuvos kino centro direktoriaus Rolando Kvietkausko, premjeros peržiūra Berlyne buvo itin sėkminga: „Sangailė” pritraukė nemažai profesionalų, kuriems kilo daug klausimų, vyko daug diskusijų.

Kasmetinis tarptautinis Berlyno filmų festivalis, kuriame dalyvauja filmų kūrėjai iš viso pasaulio, rengiamas nuo 1951 metų. Dar kitaip Berlinale vadinamas festivalis garsėja naujų filmų pristatymais. Šis įvertinimas lietuvei jau ne pirmas.

JAV vykusio prestižinio Sandanso („Sundance“) festivalio, kuris kasmet suburia Holivudo žvaigždes ir pasaulio įžymybes, apdovanojimų ceremonijoje filmo „Sangailė” režisierei A.Kavaitei įteiktas apdovanojimas už geriausią režisūros darbą konkursinėje vaidybinių filmų kategorijoje („World Cinema Dramatic Directing Award“).

Tuo metu Aistė Diržiūtė tapo pirmąja aktore iš Lietuvos, atrinkta į tarptautinės programos „European Shooting Stars“, skirtos kylančioms Europos kino žvaigždėms, finalinį dešimtuką. Kartu su kitais programos nariais Berlyno kino festivalio metu ji buvo pristatyta tarptautinei kino bendruomenei. Lietuvei įteiktas „Shooting Star“ apdovanojimas.

Lietuvoje filmuota režisierės A. Kavaitės kino juosta „Sangailė” pasakoja apie dvi paaugles (aktorės Julija Steponaitytė ir A.Diržiūtė), jų išgyvenimus, seksualumo paieškas ir baimių įveikimą brandos periodu. Filmo režisierė savo kūrinį apibūdina kaip itin šviesų, kuriame augantys žmonės patiria įvairių išbandymų (tokia yra kaina norint patekti į suaugusiųjų pasaulį).

Kūrėjų teigimu, filmas labai vizualus, jame užfiksuoti ir kvapą gniaužiantys akrobatiniai lėktuvų manevrai, kuriuo atliko pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys.

Vaidybinį filmą „Sangailė“ prodiusavo kino gamybos įmonė „Fralita Films“ kartu su prancūzų įmone „Les Films d’Antoine“, taip pat prisidėjo olandų prodiuserių kompanija „Viking Films“. Filmo gamybą Lietuvoje taip pat parėmė Lietuvos kino centras.

Lietuvoje A.Kavaitės režisuotą filmą „Sangailė” pirmieji kovo mėnesį išvys tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris” žiūrovai, kiek vėliau šis filmas pasieks ir Lietuvos kino teatrus.

Vasario 4 d., trečiadienį, paskelbta, kam atiteko šiųmečiai KINFO apdovanojimų stikliniai VHS kasetės formos prizai. Šiemet žiūrovai galėjo balsuoti net penkiolikoje nominacijų.

Metų kino renginiu tapo „Kinas po žvaigždėmis“, Metų kino festivaliu – Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“, Metų KINFO apdovanojimu – Šoblės kino klubas.

Metų trumpametražiu filmu pripažintas režisieriaus Ernesto Jankausko darbas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, o Metų trumpametražiu dokumentiniu filmu  – Emilijos Petkūnaitės „Mažute mano, išjunk kamerą“. Nestebina ir tai, kad šalyje, kurios antrąja religija laikomas krepšinis, Metų dokumentiniu filmu išrinktas Rimvydo Čekavičiaus režisuota juosta „Arvydas Sabonis.11“.

Daugybę apdovanojimų susišlavė filmas „Redirected/Už Lietuvą!”. „The Bus” pripažintas Metų garso takeliu, Emilis Vėlyvis ir Jonas Banys apdovanoti už Metų scenarijų, filmo operatorius Feliksas Abrukauskas tapo Metų operatoriumi, na, o Asta Liukaitytė, Daiva Jovaišienė, Andrius Paulavičius, Donatas Šimukauskas ir Norbertas Pranckus dalinosi garbe tapę Metų prodiuseriais. Viską vainikavo E.Vėlyvio paskelbimas Metų režisieriumi, o „Redirected/Už Lietuvą!” – Metų filmu. Visgi „Redirected/Už Lietuvą!” Metų aktoriaus ir Metų aktorės nominacijose nustelbė Vytautas Kaniušonis, Igno Jonyno režisuotame filme „Lošėjas“ suvaidinęs pagrindinį talentingo, bet į lošimus įnikusio greitosios pagalbos gydytojo vaidmenį, ir Rimantė Valiukaitė už pasirodymą Donato Ulvydo režisuotoje komedijoje „Kaip pavogti žmoną“. Buvo įvertintas ir visų vaikų mylimas personažas Gustavas. Juosta „Gustavo nuotykiai“ (rež. Vaidas Lekavičius ir Augustinas Gricius) paskelbta Metų animacija.

Šiuose lietuviško kino rinkimuose nominuoti filmai, kurių premjeros Lietuvoje įvyko nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Žiūrovai savo paramą kūrėjams galėjo išreikšti balsuodami internetu dviejuose atrankos etapuose. Po pirmojo turo iš kiekvienos kategorijos (išskyrus animacijos, dėl mažo skaičiaus) atrinkta po tris daugiausia balsų surinkusius nominantus,  šie varžėsi antrajame ture. Iš viso sulaukta per 60 tūkst. balsų. Renginį vedė jaunosios kartos aktoriai Laurynas Onuškevičius ir Simonas Storpirštis.

Vasaris džiugins žanrų įvairove ir vienomis stipriausių metų premjerų. Ypatingo dėmesio verti trys filmai: „Pyragas“ (rež. Danielis Barnzas), „Didelės akys“ (rež. Timas Burtonas) ir „Amerikiečių snaiperis“ (rež. Clintas Eastwoodas). Sulauksime ir lietuviškos premjeros „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (rež. Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus).

„Auksiniam gaubliui“ nuominuotame filme „Pyragas“ išvysime visai kitokią Jennifer Aniston, nei esame įpratę. Jokio glamūro – tik šiurkšti tikrovė. Čia ji vaidina kandžią ir piktą, tačiau stiprią moterį, po patirtos avarijos kenčiančią chronišką skausmą ir bandančią nepalūžti. Už šį vaidmenį kaip geriausia aktorė ji nominuota „Ekrano aktorių gildijos“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimams, be to, tik per plauką nepateko tarp „Oskarų“ nominančių.

Sulauksime ir kino stebukladario T.Burtono juostos „Didelės akys“, pasakojančios tikrais įvykiais paremtą didžiulės sėkmės sulaukusios dailininkės Margaret Keane istoriją. Nežinoma tapytoja (akt. Amy Adams) sutinka žavų dailininką Valterį (akt. Christophas Waltzas), už kurio netrukus išteka. Deja, paaiškėja, kad jos svajonių princas tėra savanaudis apsišaukėlis, besigviešiantis žmonos paveikslų autorystės ir pinigų. Galiausiai ji ryžtasi kovoti dėl to, kas priklauso jai, bet tai nebus lengva. Penkiskart „Oskarui“ nominuota A.Adams ir du „Oskarus“ jau pelnęs Ch.Waltzas už šį filmą irgi nominuoti „Auksiniam gaubliui“. A.Adams jį pelnė, o C.Waltzą šįkart aplenkė Eddie Redmayne’as iš filmo „Visko teorija“.

Neabejotinai vienas stipriausių vasario filmų – biografinė karinė drama „Amerikiečių snaiperis“, gavęs net šešias „Oskarų“ nominacijas. Jis sukurtas pagal JAV armijos istorijoje geriausiu snaiperiu laikyto Chriso Kyle’o autobiografinę knygą. Nuo vaikystės elnius medžiojantis vaikinas (akt. Bradley Cooperis), pamatęs reportažą apie 1998 m. JAV ambasados sprogdinimą, įsirašo JAV laivyno savanoriu ir galiausiai tampa snaiperiu. Tai istorija apie karinių misijų ir grįžimų pas šeimą karuselę, kaskart paverčiančią jį vis didesniu prašalaičiu, ir sunkius moralinius pasirinkimus – žudyti, rizikuojant nušauti nekaltą, ar pastatyti į pavojų bendražygius.

Į šį filmą savo niūrumu panašus trileris „Juodoji jūra“ (rež. Kevinas Macdonaldas), pasakojantis apie povandeninio laivo kapitoną, surinkusį savo darbuotojus paslaptingam darbui – nuskendusio laivo paieškai. Sklinda gandai, kad jame turėtų būti daug aukso. Dalijamasi būtų po lygiai, vadinasi, tik laiko klausimas, kol kas nors sumanys sumažinti skaičių.

Pasiilgusiems komedijų galima rekomenduoti bent tris: lietuvišką su ryškiu vesterno atspalviu „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (akt. Giedrius Savickas ir Marius Repšys), Matthew Vaughno režisuotą stilingą juostą „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ su daug britiško akcento ir Alejandro Gonzálezo Iñárritu filmą „Žmogus-paukštis“ su devyniomis „Oskarų“ nominacijomis.

Fantastikos mėgėjai sulauks filmų „Jupiterė. Pabudimas“ bei „Paieška“, pasiilgusieji erotikos – „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, o siaubo istorijų – „Lozoriaus efekto“. Netrūks filmų visai šeimai: pasirodys „Aviukas Šonas“, „Bitės Majos filmas“ ir „Enė“.

Vasaris ypatingas ir dėl svarbių kino pasaulio įvykių: vasario 4 d. – lietuviškieji „KINFO apdovanojimai“, 8 d. – 67-ieji Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimai (BAFTA), 22 d. – 87-oji „Oskarų“ teikimo ceremonija.

Sausio 22 d., ketvirtadienį, režisieriaus Jeano Pierre’o Améris fimu „Mari istorija“ atidarytas 10-asis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Kokius filmus vertėtų pamatyti?

Vaiva Sapetkaitė

Šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ devizas – „Regards de femmes“. Festivalyje bus rodoma ir kino menininkių kūryba – pasaulis „moters žvilgsniu“, ir apskritai „moterys, į kurias žiūri“ – tokios šio devizo prasmės.

Intriguoja pagrindinis atidarymo filmas „Mari istorija“. Kaip galima padėti suvokti pasaulį vaikui, negalinčiam nei matyti, nei girdėti? Būtent tai bando išsiaiškinti ir perteikti scenaristas bei režisierius Jeanas Pierre’as Améris, įkvėptas tikros XIX a. pabaigos istorijos – Marie Heurtin gyvenimo.

Ši mergaitė (akt. Ariana Rivoire) gimė akla ir kurčia. Kadangi tais laikais su tokiais vaikais niekas per daug neužsiimdavo, jie būdavo išstumiami į visuomenės pakraščius. Būdama keturiolikmetė mergina, Mari labiau primena purviną sutrikusį žvėrelį. Ji negali su niekuo bendrauti. Vienintelis būdas nors kiek pažinti pasaulį – paliesti jį. Nesugebantis tokia dukra rūpintis tėvas atveža ją į Lamė institutą, kuriame vienuolės moko kurčias mergaites. Mari niekas nenori priimti, juk ji ne tik kurčia, bet ir akla. Kas išaugs iš tokio vaiko? Vis dėlto viena vienuolė (akt. Isabelle Carré) pasiryžta ją globoti ir išmokyti gestų kalbos. Bet kaip rasti būdą mažai susigaudančią, nebendraujančią mergaitę išmokyti pirmojo žodžio?

Mari istorija prasideda nuo absoliučios tylos, tamsos, izoliacijos ir žingsnis po žingsnio veda į kalbą. Padaromas neįmanomas dalykas – Mari išmoksta susikalbėti su pasauliu.

Juosta išsiskiria tuo, kad tai itin kinematografiškas darbas. Jame netrūksta tylos, bet nors kalbama mažai – čia svarbiausia ne žodžiai, o lietimas. Beje, atrinkta Mari vaidinti A.Rivoire yra neprofesionali aktorė, iš tiesų kurčia mergina.

„Veidas“ rekomenduoja apsilankyti ir komedijoje „Maestro“ (rež. Léa Fazer). Ši kino juosta ypač turėtų patikti kinomanams, kuriems smalsu iš arčiau žvilgtelėti į bohemišką ir dažnai nenuspėjamą filmų kūrimo procesą. Tai galima parodyti ne romantizuotai, o gana juokingai – aktoriaus Anri (akt. Pio Marmaï) akimis. Visai ne meniškas ir ne bohemiškas, jis svajoja vaidinti tokiuose filmuose, kaip „Greiti ir įsiutę“. „Maestro“ susiduria du skirtingi kino pasauliai: kino meno ir kino pramonės.

Likimo ironija – paviršutiniškasis Anri nusamdomas vaidinti autorinio kino grando Sedriko Rovero juostoje. Atėjęs čia jis randa tikrus menininkus – žmones, skaitančius ir cituojančius poeziją, garbinančius kiną kaip Didįjį meną ir diskutuojančius būties klausimais (taip pat pamirštančius buitiškas technines detales ir filmo kūrimą pasiunčiančius į chaosą). Nors tai visiškas kontrastas ankstesnei Anri aplinkai, sukeliantis nemažai streso, tačiau galiausiai tai pasirodo esą naudinga jo, kaip menininko, augimui. Aišku, prie motyvacijos nemažai prisideda paties autorinio kino grando (akt. Michaelis Lonsdale’as) palankumas ir noras patikti žaviai kolegei Glorijai (akt. Déborah François).

Pagrindinėje „Žiemos ekranų“ programoje rekomenduotinas scenaristo ir režisieriaus Jeano Jacques’o Zilbermanno darbas „Už gyvenimą“, kuriame galima išvysti populiarias prancūzų aktores Julie Depardieu ir Suzanne Clément bei Nyderlandų aktorę Johanną ter Steege.

Filmo istorija sukasi apie trijų žydų kilmės moterų (dviejų prancūzių ir olandės) patirtį nacistų Aušvico koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metais. Nepaisant to, filmas yra giedras kaip oras Berko paplūdimyje Šiaurės Prancūzijoje, kur po ilgo išsiskyrimo susitinka trys buvusios draugės. Nors istorija vis sugrįžta prie karo metu patirtų baisumų, tačiau svarbesni ne jie, o tai, kaip po karo susiklostė šių moterų gyvenimas. Neabejotina šio filmo stiprybė – dialogai ir aktorių meistriškumas, leidžiantys vienoje erdvėje išplėtoti turtingą, daug metų aprėpiančią istoriją.

Nicole Garciai skirta retrospektyva

Šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ retrospektyva dedikuota Nicole Garciai – pripažintai Prancūzijos aktorei, režisierei ir scenaristei. „Jai jau 79-eri, tačiau ir dabar kaip tik renkamos lėšos paskutiniam jos filmui „Akmeninis skausmas“. Ji neabejotinai yra visapusiška, nusipelniusi kino menininkė, tai mums pasirodė natūralus pasirinkimas“, – apie retrospektyvą pasakoja festivalio programos koordinatorė Eglė Maceinaitė.

Beje, šįkart „Žiemos ekranų“ retrospektyva bus visiškai kitokia, negu įpratę festivalio žiūrovai: romantikos mažai, o štai kriminalų – su kaupu. Vienas ryškiausių „perliukų“ – Lucas Belvaux režisuota juosta „38 liudininkai“, sukurta pagal tikrą kraupią istoriją, įvykusią 1935 m. Niujorke. Juosta turėtų patikti tiems, kurie mėgsta psichologiškai stiprius darbus ir nebijo perkainoti žmogiškosios prigimties.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kinas yra viena greičiausiai evoliucionuojančių ir besikeičiančių meno formų. Vis dėlto pokyčiai vyksta ne tik kino kalboje, bet ir jėgų pasiskirstyme pasaulinėje rinkoje.

Vaiva Sapetkaitė

Ulrichas Gregoras –  kino istorikas ir kritikas. Tris dešimtmečius vadovavo Berlyno kino festivalyje vykstančiam tarptautiniam jaunojo kino forumui, skirtam nepriklausomiems, eksperimentiniams filmams. Kartu su žmona Erika Berlyne įkūrė nepriklausomą kino teatrą „Arsenal“.

U.Gregoras tebelaiko pirštą ant pasaulinės kino pramonės pulso: jis kasmet dalyvauja svarbiausiuose kino festivaliuose ir peržiūri bent pusę tūkstančio filmų (anksčiau peržiūrėdavo ir tūkstantį). Šis daugiau nei šešiasdešimt metų į kiną besigilinantis specialistas su „Veidu“ kalbasi apie įtakingiausias kino asmenybes, iššūkius europiniam kinui ir kylantį Azijos regioną.

VEIDAS: Kokius pagrindinius įvykius, nutikusius Europos kine, išskirtumėte?

U.G.: Lemtingiausi laikotarpiai – Antrasis pasaulinis karas ir laikotarpis iškart po jo. Tuo metu labai aktyviai plėtojosi italų kinas ir susiformavo italų neorealizmas, ilgą laiką dominavęs Europos kine.

Vėliau, apie 1968-uosius, prasidėjo kitas svarbus laikotarpis, susijęs su jaunimo maištu, studentų judėjimais, kilusiais kelete Europos šalių ir JAV. Atmosfera kine tapo politizuota: kurta daug politinio turinio filmų, tiesa, kartu radosi naujos raiškos formos. Prancūzijoje netrukus iškilo „Naujosios bangos“ („Nouvelle vague“) judėjimas, daręs didelę estetinę ir meninę įtaką daugeliui Europos šalių, tarp jų – ir Vokietijai.

1962-aisiais daug jaunų vokiečių kūrėjų paskelbė plačias diskusijas sukėlusį vadinamąjį Oberhauzeno manifestą (šiame mieste nuo 1952 m. vyksta tarptautinis trumpų filmų festivalis). Jie sakė: senasis kinas mirė, reikalaujame leidimo pereiti į naują vystymosi etapą; mes reprezentuojame naująjį vokiečių kiną ir tiksliai žinome, ką norime daryti ir kaip tai finansuoti.

Maždaug nuo 1970-ųjų vokiškame kine ėmė dominuoti nauja karta: Alexanderis Kluge, Edgaras Reitzas, Raineris Werneris Fassbinderis, Wimas Wendersas. Jie prisidėjo ne tik prie naujo stiliaus, bet ir prie naujos epochos iškilimo tiek vokiškame, tiek europietiškame kine. Sakyčiau, šis laikotarpis tęsiasi ir dabar – nematau esminių pokyčių.

Žinoma, dabar Europoje patiriame didelę amerikietiško kino įtaką. Nors jis Europos kino rinkoje dominuoja, tebeturime stiprų meninį autorinį kiną („arthouse“), dažnai remiamą valstybės, visuomeninių organizacijų ar pačios kino pramonės.

Vis dėlto atkreipčiau dėmesį, kad kinui vis didesnę įtaką daro televizija. Daug kur yra taip, kad kūrėjas, norintis statyti naują filmą, turi siekti televizijos kanalo paramos, nes paramos mechanizmas dažnai būna su ja susijęs. Žinoma, yra kitų galimybių gauti finansavimą, tačiau televizija išlieka proceso priešakyje. Tai šiek tiek pavojinga, nes televizija teikia pirmenybę masinio skonio filmams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.