Visos gruodžio kino premjeros nublanksta prieš garsaus britų rašytojo, filologo Johno R.R.Tolkieno kūryba paremtos trilogijos „Hobitas“ paskutiniosios dalies pasirodymą.

Vaiva Sapetkaitė

„Hobitas: penkių armijų mūšis“ yra vienas svarbiausių ne tik mėnesio, bet ir metų filmų. Paskutinė  žymiojo „Žiedų valdovo“ priešistorės „Hobitas“ dalis užbaigs 2001 m. prasidėjusį kinematografinį epą apie Viduržemėje gyvenančias tautas: hobitus, elfus, nykštukus, žmones ir orkus.

Viduržemėje bręsta neišvengiamas karas: orkų legionai ruošiasi pulti, ir kitos tautos turi apsispręsti, ar vienytis, ar išnykti. Skaičiuojama, kad trims „Hobito“ dalims sukurti prireikė apie 745 mln. dolerių (apie 2,1 mlrd. Lt). Tai reiškia, kad „Hobitas“ tapo pačia brangiausia iki šiol sukurta kino trilogija, gerokai pralenkdamas antroje vietoje esančius „Karibų piratus“ su 665 mln. dolerių (1,8 mlrd. Lt) ar trečioje – „Žmogų vorą“ su 598 mln. dolerių (1,65 mlrd. Lt). Vis dėlto įdomiau tai, kad šiai trilogijai skirta du su puse kartų daugiau nei milžiniškos sėkmės sulaukusio „Žiedų valdovo“ filmams.

„Penkių armijų mūšis“ dažnai vadinamas „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ filmus suvaldžiusio Naujosios Zelandijos režisieriaus Peterio Jacksono viso kūrybinio darbo kulminacija. Jei tai tiesa, laukia ypatingas reginys. Paskaičiuokime: „Žiedo brolija“ pelnė keturis „Oskarus“, „Du bokštai“ – du, „Karaliaus sugrįžimas“ – beprotišką skaičių, net 11 „Oskarų“, „Hobitas: Nelaukta kelionė“ – tris „Oskarų“ nominacijas, „Smogo dykynė“ – irgi tris. Taigi iš viso pelnyta septyniolika „Oskarų“ ir šešios nominacijos, be to, nesunku numanyti, kad trijų „Oskarų“ laureatas P.Jacksonas titanišką darbą užbaigs su trenksmu, todėl galime tikėtis tikros šventės akims.

Lietuviško kino derlius

Džiugu, kad pasirodys net keturios Lietuvai aktualios premjeros: animacinė juosta, skirta visai šeimai, „Auksinis žirgas“, dokumentiniai filmai „Arvydas Sabonis. 11“ bei „Amžinai stilingos“ ir komedija „Šventa karvė“.

„Aukso žirgas“ yra bendras Lietuvos, Latvijos, Liuksemburgo ir Danijos darbas, pasakojantis, kaip nuostabaus grožio karalaitę Saulę pagrobia ir įkalina Juodoji ragana. Kraštą apgaubia tamsa, karalius už jos išgelbėjimą pasiūlo dukters ranką, tačiau niekam iš pasiryžusiųjų nepavyksta to padaryti. Juk tikrasis išgelbėtojas turi būti tyros ir pasiaukojančios širdies.

Niujorko elegancija ir ekstravagancija dvelkiančią dokumentinę juostą „Amžinai stilingos“ su žymiu mados tinklaraštininku Ari Cohenu sukūrė lietuvaitė, buvusi žurnalistė Lina Plioplytė. „Niekada nenorėjau atodyti jaunai, visada norėjau atrodyti pritrenkiančiai“, – ši filme ištarta citata puikiai atskleidžia vienoje iš pasaulio mados sostinių gyvenančių madingų senjorių filosofiją. Būtent brandaus amžiaus vadinamosios fašionistos tapo lietuvės režisuoto filmo herojėmis ir parodė, kad aistra madai nepavaldi laikui, o ryškūs lūpdažiai, ekstravagantiški aksesuarai ar trumpos spalvingos suknelės nėra tik jaunų moterų privilegija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ Vilniuje jau įsibėgėjo, bet Kaune, Klaipėdoje prasidėjo tik lapkričio 13 d., Šiauliai jo laukia lapkričio 22 d. Yra filmų, kurių nederėtų pražiopsoti.

Vaiva Sapetkaitė

Baltijos šalių konkursinė trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“ – vis dar dienotvarkėje. Į tris atskirus seansus suskaidytoje konkursinėje programoje – septyniolika jaunųjų Baltijos šalių režisierių darbų. Čia galima išvysti šešis lietuvių, aštuonis estų ir tris latvių trumpametražius filmus.

Lietuviškąjį „frontą“ programoje palaiko Robertas Nevecka („Džiunglės“), Marija Stonytė („Kelių eismo taisyklės“), Marija Kavtaradzė („Man dvim keli“), Jurga Zabukaitė („Romantiniai paukščio kliedesiai“) ir Karolis Kaupinis („Triukšmadarys“).

Filmai aktualūs tuo, kad leidžia spėlioti, kaip ateityje atrodys regiono kinas.

Intriguojanti dokumentika

Nevertėtų pro akis praleisti pripažinto vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso bei prancūzų ir brazilų kilmės kūrėjo Juliano Ribeiro Salgado dokumentinės juostos „Žemės druska“. Šis Kanų kino festivalio „Ypatingas žvilgsnis“ programoje specialiuoju žiuri prizu įvertintas filmas piešia Sebastião Salgado portretą.

S.Salgado – menininkas ir vienas labiausiai pripažintų pasaulio fotožurnalistų, apie keturis dešimtmečius daugiau nei pusėje pasaulio fiksavęs socialines problemas, žiaurumą, ligas, skurdą, neteisingumą ir kitas žmonijos žaizdas. Žiauriam ir neteisingam žmonių pasauliui priešpriešinama ori „laukinė“ gamta. Naujo atspalvio suteikia įpintas jautrus tėvo ir sūnaus santykis, atsiskleidžiantis per J.R.Salgado žvilgsnį.

Kanų kino festivalyje šis filmas sutiktas audringomis ovacijomis. Ne vienas kino kritikas ir žurnalistas jį pavadino vienu svarbiausių (jei ne pačiu svarbiausiu) šiemet ten pristatytų darbų.

Savo sumanymu intriguoja Franko Pavicho juosta „Jodorowsky‘o kopa“. Tai filmas apie niekada nesukurtą filmą, kuris esą turėjo tapti vienu svarbiausių kino istorijoje. Režisierius Alejandro Jodorowsky apie dešimtmetį dirbo prie savo viso gyvenimo darbo „Kopa“. Tai turėjo būti dvylikos valandų kino juosta, žiūrovą vedžiojanti po skirtingas visatas ir skirtingus kinematografinius stilius. Vis dėlto pritrūko pinigų ir šis titaniškas darbas taip niekada ir nepasiekė didžiųjų kino ekranų. Išgirdęs šią istoriją kroatų ir amerikiečių dokumentikas F.Pavichas nutarė, kad „Kopa“ ir visas į filmą įdėtas darbas neturi nueiti užmarštin, – tai vienokia ar kitokia forma turi pasiekti didžiuosius ekranus.

Elitiniai režisieriai ir „Oskarai“

Svarbus ir elitinių režisierių brolių Luco ir Jeano Pierre’o Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“. Režisierių kūryba plačiai vertinama – jie yra pelnę net dvi „Auksines palmės šakeles“ (už filmus „Rosetta“ ir „Vaikas“) bei daugybę kitų prestižinių apdovanojimų. Tai neabejotinai vieni ryškiausių Europos kino vardų.

Juosta „Dvi dienos, viena naktis“ buvo atrinkta į Kanų kino festivalio konkursinę programą, Sidnėjaus kino festivalyje pelnė geriausio filmo apdovanojimą, Tarptautinės sinefilų bendruomenės apdovanojimuose gavo Didįjį prizą, buvo pristatytas Europos kino apdovanojimams. Beje, Belgija pasirinko šį filmą JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarų“ apdovanojimams pristatyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Apibūdindami nacionalinio kino produkciją, vis dar nevengiame pasakyti: „na, kaip lietuviškas, tai visai nieko“ arba priešingai – „visai nekoks“. Progų žarstyti tokias frazes vis daugėja, o tai verčia keisti vertinimo kriterijus.

Dovaidas Pabiržis

Metų pradžioje šalies kino ekranus pasiekė Emilio Vėlyvio režisuotas filmas „Redirected / Už Lietuvą!“, tapęs pelningiausia visų laikų lietuviška juosta. Juodoji veiksmo komedija, pasakojanti keturių draugų iš Didžiosios Britanijos nuotykius Lietuvos miestuose ir provincijoje, iš viso uždirbo 4,6 mln. Lt, ją pamatė beveik 300 tūkst. žiūrovų. (Visi čia pateikti duomenys apima laikotarpį iki spalio 11 d.)

Kitas pastaruoju metu daug diskusijų sulaukiantis lietuviškas filmas – režisieriaus Igno Jonyno ir scenarijaus bendraautorio Kristupo Saboliaus septynerius metus kurtas „Lošėjas“, po ilgų kelionių per Europos ir pasaulio festivalius rugsėjo pabaigoje pagaliau pristatytas Lietuvos žiūrovams. „Lošėjas“ tapo pirmuoju filmu iš Baltijos šalių, kurio pasaulinė premjera įvyko San Sebastiano kino festivalyje. Filmas liaupsintas už originalius techninius sprendimus, profesionalumą, intensyvų veiksmą ir aktualią tematiką, nors ir sulaukė kritikos dėl neužbaigto siužeto.

Lietuvoje per mėnesį „Lošėją“ pamatė 71 tūkst. žiūrovų, juosta surinko daugiau nei milijoną litų pajamų.

Statistika rodo, kad Lietuvoje sukuriama daugiau vaidybinių ilgametražių filmų, kurie į šalies kino sales kaskart privilioja vis daugiau žiūrovų. 2012 m. buvo sukurti keturi ilgametražiai vaidybiniai filmai, lietuviško kino seansų lankytojai sudarė 2,5 proc. visų šalies kino žiūrovų, o pernai pasirodė net 11 ilgametražių juostų, ir jų lankomumas nusileido tik Holivudo produkcijai (lietuviški filmai iš viso patraukė 16,5 proc. žiūrovų).

Šiemet kino ekranuose sukasi kelios didelio populiarumo sulaukusios Lietuvos režisierių juostos, todėl lietuviškų filmų lankomumas sudaro dar didesnę dalį bendro žiūrovų skaičiaus. Lietuvos kino centro skaičiavimais, metų pabaigoje šis rodiklis gali peržengti 20 proc.

Didėja ne tik lietuviškų kino filmų pasiūla, bet ir žanrų įvairovė. Neseniai pristatytas pirmasis lietuviškas psichologinis siaubo filmas „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius), taip pat pirmasis 3D animacinis filmas vaikams „Gustavo nuotykiai“, sukurtas pagal Audriaus Rakausko kuriamą televizijos laidą vaikams „Gustavo enciklopedija“. Pernai po 25 metų pertraukos pasirodė lietuviškas detektyvas „Vardas tamsoje“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė), 2012 m. – pirmasis lietuviškas mokslinės fantastikos filmas „Aurora“ (rež. Kristina Buožytė).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu“ apdovanotas filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Anderssonas) atidarė laukiamiausią rudens kino renginį – Europos šalių kino forumą „Scanorama“. Repertuare netrūksta garsių šiuolaikinio europietiško kino vardų: pamatysime naujausius tokių įtakingų režisierių, kaip François Ozonas, Jeanas Lucas Godard’as, Alejandras Jodorowsky, Richardas Linklateras, Wimas Wendersas, Segejus Loznica, Alainas Resnais, bei kitų darbus.

Trylikoje festivalio programų bus parodyta per šimtą europietiškų filmų. Svarbiausios programos – „Naujienos iš Šiaurės“, skirta skandinaviško kino mėgėjams, „Kertant Europą“, į kurią įtraukti įdomiausių Europos režisierių darbai, ir konkursinė trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“. Kadangi pastarojoje pristatomi perspektyvių jaunųjų kino kūrėjų darbai, tai puiki proga žvilgtelėti, koks bus regiono kinas ateityje.

Nors ką tik baigėsi dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, dokumentikos mėgėjai taip pat nebus pamiršti: jiems skirta programa „Neišgalvotas gyvenimas“. Joje pamatysime Jane Magnusson ir Hyneko Pallaso, Wimo Wenderso ir Juliano Ribeiro Salgado, Gianni Amelio, Iaino Forsytho ir Jane Pollard bei kitų darbus.

Smagu, kad po pertraukos sugrįš „Šiaurės pašvaistė“ – trumpametražių filmų naktis: septynios valandos ir 25 istorijos.

Vertingos ir retrospektyvos. Pirmoji skirta prieš porą metų mirusiam vienam labiausiai pasaulyje vertinamų šiuolaikinių režisierių graikui Theodorui Angelopoului. Antroji – meistriškiems britų režisierės Joannos Hogg darbams (beje, ji viešės „Scanoramoje“). Paskutine bus prisimintas pavasarį išėjęs žymus žydų kilmės Lietuvos rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Icchokas Meras. Pamatysime jo kūryba paremtus filmus „Birželis – vasaros pradžia“, „Kai aš mažas buvau“ ir „Maža išpažintis“.

Sostinėje festivalis vyks lapkričio 6–16 d., Kaune – 13–23 d., Klaipėdoje – 13–16 d., o Šiauliuose – 22–23 d.

Kino teatruose galima pamatyti kur kas daugiau mažųjų žiūrovų nei paprastai. Jie traukia pažiūrėti naujų puikiai pažįstamo bene du dešimtmečius Audriaus Rakausko įkūnijamo personažo Gustavo nuotykių.

Vaiva Sapetkaitė

Penkiolika metų gyvuojančios laidos „Gustavo enciklopedija“ personažai nusprendė išlipti iš nedidelių televizorių ekranų ir išbandyti jėgas kine. To rezultatas – „Gustavo nuotykiai“, leisiantys su specialiuoju korespondentu Gustavu ir ilgamečiu Nobelio premijos kandidatu profesoriumi Velykiu Kalėdausku-Kūčiu patirti netikėčiausių nuotykių.

Kai Gustavo dėdė iš Švedijos, savadarbiu skraidymo aparatu gabendamas vertingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės relikviją, patiria avariją, Gustavui ir profesoriui Kalėdauskui nelieka nieko kito, kaip tik leistis į kelionę, kad išgelbėtų nelaimėlį ir brangiąją relikviją. Gustavas nebūtų Gustavas, jei neįsiveltų į keisčiausias situacijas. Ištrūkę iš didžiulės žuvies pilvo, kuriame iš barono Miunhauzeno (akt. Andrius Žebrauskas) ir gavo butelį su žinute apie ištikusią nelaimę, mūsų herojai skraidančiu malūnu, „tobuliausiu mūsų laikų skraidymo aparatu“, leidžiasi į kelionę. Deja, jis sudūžta neva negyvenamoje saloje, bet ne paprastoje, o kurioje esama Robinzono Kruzo (akt. Arūnas Sakalauskas)!

Pastarasis ne iš kelmo spirtas – netrunka keliautojams pasiūlyti penkių žvaigždučių kokybės pagalbos: smalsuoliai netrukus atsiduria vandenyno dugne, vandenių klube, ir klausosi nuostabiosios undinėlės Karmen Kriauklaitės (vaidina Karina Krysko-Skambinė) dainavimo.

Vis dėlto atliekant gelbėjimo misiją užsisėdėti negalima, tad netrukus Gustavas su profesoriumi Kalėdausku jau rieda traukiniu Amerikos dykuma. Atsiduria jie ir kosmose, iš kur sugrįžti ne taip paprasta, bet, žinoma, mūsų herojai atras būdų, kaip tai padaryti. Juk reikia gelbėti dėdę iš Švedijos…

Galite neabejoti – kino juosta „Gustavo nuotykiai“, kaip ir „Gustavo enciklopedija“, linksmai ir išradingai supažindins mažuosius (o dažnai ir didelius) žiūrovus su įdomiausiomis mokslo ir pasaulio paslaptimis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

Spalio 22-ąją Vilniuje prasideda kasmetis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Šių metų festivalį jo organizatoriai pristato taip: „Tai bus filmai suaugusiems.“

Vis dėlto tai nebus kinas, kurį leidžiama matytu tik suaugusiems žmonėms. Pasak organizatorių, festivalyje bus rodomi filmai, skirti brandžiam žiūrovui, kurio amžius visiškai nesvarbus. „Nepatogaus kino“ tikslas – atverti žmonių akis realybei, priversti žiūrovus suprasti, kas vyksta aplink, ir mokėti tai įvertinti.

Šių metų festivalio „vinimi“ žada būti austrų režisieriaus Huberto Sauperio filmas „Ateiname su taika“, kuriame siurrealistiniais siužetais ir mokslinės fantastikos kino elementais vaizduojama kelionė po Sudaną. Šis filmas per savo europinę premjerą Berlyne jau yra pelnęs Taikos apdovanojimą.

Arabų pasaulį filme „Sugrįžimas į Holmsą“ atskleidžia ir iš Sirijos kilęs prodiuseris Orwa Nyrabia. Pats kūrėjas 2012 m. buvo suimtas Sirijos valdžios, tačiau po tarptautinių organizacijų ir kino garsenybių spaudimo buvo paleistas. „Nepatogaus kino“ žiūrovams pristatomame filme O.Nyrabia kviečia į savo gimtąjį Holmso miestą Sirijoje.

Festivalio žiūrovai taip pat iš arti galės pamatyti dar vieno „karšto taško“ – Ukrainos Maidano realybę. Ukrainai šiemet skirta atskira programa „Ukraina.Doc“.

Šių metų „Nepatogaus kino“ naujovė – konkursinė programa, kurioje varžysis septyni nauji, tačiau vis didesnio tarptautinio dėmesio dėmesio sulaukiantys filmai.

Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 22–30 d. kino teatruose „Pasaka“, „Skalvija“ ir „Multikino“. Lapkričio pradžioje dalį festivalio filmų galės pamatyti ir kitų šalies miestų kino mėgėjai.

Negalėdami ilgiau žiūrėti, kaip nyksta dokumentinio kino paveldas, keletas entuziastų ėmėsi ambicingo lietuvių dokumentinio kino antologijos projekto – surasti, suskaitmeninti ir restauruoti: per porą metų jau prikelta trylika juostų.

Vaiva Sapetkaitė

„Pačiam irgi kildavo klausimas, kur galėčiau pasižiūrėti senų lietuviškų filmų. Net prisimenu tokį atvejį, kai paklausiau to sutikęs vieną žinomą lietuvių operatorių. Tada, sakau, filmų, kuriuos išvardijai, niekur nesu matęs, o jis man atsako: „Viskas yra archyve.“ Pasirodo, kad pasižiūrėtum tuos filmus archyve, reikia gauti oficialų leidimą. „Vadinasi, visi tavo filmai palaidoti – niekas jų nepamatys, – buvusią situaciją taikliai nupasakoja vaizdo restauratorius, šio „Meno avilio“ komandos narys Jonas Zagorskas. – Dabar atsirado sprendimas, kaip parodyti tuos kūrinius žmonėms.“

Kino paveldas buvo sunkiai prieinamas

Leidimą gauti nepatogu, bet galima, tik štai ką daryti, jei iš to maža naudos? Kino istorikei, šio projekto autorei, VšĮ „Meno avilys“ projektų kuratorei dr. Linai Kaminskaitei-Jančorienei sunkumai norint pažiūrėti reikiamus senus lietuviškus filmus – ne naujiena. Vis dėlto blogiausia, pasak jos, ne tai. Juostos, kurias ji gaudavo, dažniausiai būdavo labai prastos tiek vaizdinės, tiek garsinės kokybės.
„Tyrimui reikėjo analizuoti kai kurias filmų scenas, bet tam turėjau pasitelkti pagalbinius šaltinius, pavyzdžiui, montažo lapus, kad bent galėčiau suprasti, kas ten rodoma. Kai kurios jų dalys būdavo tokios išblukusios, kad beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti“, – prisimena kino istorikė.
Taigi jai pirmos mintys, kad padėtį reikia keisti, kilo prieš dešimtmetį, o vėliau vis sugrįždavo kalbantis su lietuviško kino kūrėjais. „Pavyzdžiui, dalyvavau režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinio kino paskaitose ir jis vis pasiskųsdavo, kad turi savo filmų kopijas, bet jos siaubingos kokybės. Dirbant su kino festivalio programų rengėjais irgi išryškėdavo ta pati problema – lietuviško kino rodyti neįmanoma, – dėsto L.Kaminskaitė-Jančorienė. – Iš tarptautinės kino bendruomenės ateidavo pasiūlymų sudaryti lietuviškų filmų programą, atvežti ir jie būtų buvę parodyti kino festivaliuose. Deja, iškėlę mintį plačiau parodyti lietuvišką kiną ar jau sudarę kokią programą gaudavome atsakymą, kad nėra kaip parodyti, nes dalis kino juostų yra fiziškai susidėvėjusios, o kitos neatitinka tarptautinių standartų. Pamato ir pasako: „Ne, ačiū – negalime rodyti, nieko nesimato.“
Kadangi valstybė dėmesio į tai nekreipė ir kino paveldas ilgai buvo apleistas bei niekam neįdomus, maždaug prieš ketverius metus, iškėlę skambią idėją prikelti senus dokumentinius filmus naujam gyvenimui, susibūrė keletas skirtingų kino sričių profesionalų, norinčių Lietuvos ir užsienio žiūrovams kuo plačiau pristatyti mūsų kino paveldą. Taikyta aukštai: norėta pasiekti tokią kokybę, kad filmus būtų galima rodyti kino teatruose ir tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugsėjo 24–spalio 5 d. vyks 8-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis, supažindinsiantis su aukščiausius apdovanojimus įvairiuose kino renginiuose pelniusiais filmais.

Festivalį atidarys švedų režisierės Annos Odell dokumentinė drama „Susitikimas“. Jį kino kritikų asociacija FIPRESCI Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje (Italija) pripažino geriausiu debiutu, o per Švedijos nacionalinius apdovanojimus „Guldbagge“ geriausiais pripažinti ir pats filmas, ir jo scenarijus.

Išvysime ir Berlyno kino festivalyje geriausio scenarijaus apdovanojimą pelniusią vokiečių Dietricho ir Anos Brueggemannų dramą „Kryžiaus kelias“, pasakojantį apie šventųjų gyvenimus – tiek apie pasiaukojimą, tiek apie radikalumą.

Atkeliaus daug Kanų festivalyje (Prancūzija) puikiai įvertintų filmų: „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Žiemos miegas“ (rež. Nuri Bilge Ceylanas), „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pagrindinį prizą pelnęs „Baltas Dievas“ (rež. Kornélis Mundruczó) ir Didžiuoju prizu apdovanoti „Stebuklai“ (rež. Alice Rohrwacher).

Dėmesio sulauks ir Artimieji Rytai. Apie juos pasakos filmai „Elektro šabi“ (rež. Hindas Meddebas), Tarptautiniame Marselio dokumentinio kino festivalyje pagrindiniu prizu apdovanota „Mūsų baisi šalis“ (rež. Mohammadas Ali Atassi, Ziadas Homsi) ir „I – tai Iranas“ (rež. Sanaz Azari).

Be to, laukia speciali Ukrainos kino programa, kurioje – per 20 jos kūrėjų darbų. Na, o retrospektyva šįkart dedikuota vengrų kino klasikui Miklósui Jancsó.

Kaune festivalis vyks kino teatre „Romuva“ bei Kauno technologijos universiteto (KTU) III rūmų salėse. Vilniuje jis svečiuosis spalio 1–8 d. „Skalvijos“ kino centre ir Šiuolaikinio meno centro kino salėje, o vėliau keliaus į Panevėžį ir Šiaulius.

Rugsėjo 26 d. sulauksime svarbiausios lietuviško kino naujienos „Lošėjas“ oficialios premjeros. Filmas apie greitosios pagalbos stoties darbuotoją, įsukusį lošimą iš pacientų mirties, susižėrė šešias „Sidabrines gerves“, tapo pirmu lietuvių filmu, patekusiu į prestižinį San Sebastiano festivalį, Varšuvos kino festivalyje pelnė specialųjį žiuri prizą, o autorinio kino festivalyje „Europa apie Europą“ – net du apdovanojimus. Apie „Lošėją“ kalbamės su režisieriumi Ignu Jonynu.

VEIDAS: Kaip priėjote prie tokios temos?

I.J: Priklausau savo patirtimi turtingai kartai, kuri mokyklą baigė sovietmečiu, o studijuoti pradėjo jau esant kapitalizmui. Dviejų santvarkų sandūroje ryškėjo žmogaus prigimties dvilypumas, gaivališkas bandymas prisitaikyti ir moralinių vertybių perkainojimas. Ekonominės krizės akivaizdoje moralinio pasirinkimo klausimas tapo kaip niekada aktualus. Pajutau, kad dabar puikus metas reziumuoti. Nesinorėjo moralizuoti. Atvirkščiai, norėjosi provokuoti. Su scenarijaus bendraautoriumi Kristupu Saboliumi ieškojome ribinių situacijų. Taip atsirado greitosios pagalbos aplinka ir lošimas iš mirties.

VEIDAS: Ar tikėjotės, kad „Lošėjas“ bus taip puikai priimtas?

I.J.: Apie prizus negalvojau, norėjau padaryti įdomų filmą. Tarptautiniuose vandenyse iš tikrųjų sėkmingai „paplaukiojome“. Buvome pirmieji iš Baltijos šalių, pakliuvusių į San Sebastiano festivalį. Daug įspūdžių parsivežėme iš Maroko, kur „Lošėją“ vertino pasaulinių įžymybių žiuri, vadovaujama Martino Scorsese’s. „Kino pavasaryje“ priėmė šiltai, bet, neslėpsiu, prieš premjerą platesnei Lietuvos auditorijai šiek tiek jaudindamasis laukiu reakcijų.

VEIDAS: Kokie kiti planai?

I.J.: Ką tik su K.Saboliumi baigėme rašyti naują scenarijų apie aklą šokėją. Tai bus trileris manipuliacijos tema. Tikiuosi, kitų metų vasarą pradėsime filmuoti.

Rugsėjo 18–28 d. sulauksime 11-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF). Šįkart pagrindinis festivalio akcentas – ypatingos, atskiro filmo vertos asmenybės iš viso pasaulio.

Didžiausias ir seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse bus platus tiek savo geografija, tiek pasirinktų herojų spektru. Jame išvysime daugiau nei keturiasdešimt istorijų, besirutuliojančių nuo Nepalo iki Teksaso, JAV, kurių herojai – nuo politikų ar disidentų iki mokslininkų ar kūrėjų.

Garsusis lingvistas ir politinis aktyvistas Noamas Chomsky, kontroversiškasis buvęs JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas ar prestižine Goncourt’ų literatūros premija apdovanotas garsus Prancūzijos rašytojas Michelis Houellebecq’as – vos keli ryškūs veidai, pasirodysiantys kino ekranuose.

VDFF pagrindinėje programoje pamatysime naujausias tarptautiniuose festivaliuose apdovanotas dokumentines juostas, specialiojoje programoje – filmus, atliepiančius ir giliau tyrinėjančius dabarties aktualijas. Festivalio retrospektyvoje bus kviečiama susipažinti su Ukrainos režisieriaus Sergejaus Bukovskio darbais, o į savo praeitį pažvelgti pakvies programa „Senoji dokumentika naujai“.

Tikriausiai daugelį festivalio žiūrovų labiausiai patrauks konkursinė Baltijos šalių dokumentinių filmų programa, kurioje sėkmės linkėsime Lietuvos kūrėjams. Joje iš lietuviškų dokumentinių juostų varžysis režisieriaus Remigijaus Sabulio kurtas filmas „Lituanica. Paslaptis“, Kęstučio Gudavičiaus „Alkofutbolas“, Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės „Ežerų dugne“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vienatvės gaudesys“, Audriaus Stonio „Kenotafas“ ir Ričardo Marcinkaus „Galutinis tikslas“.

Dokumentines juostas žiūrovai galės pamatyti kino centre „Skalvija“ ir kino teatre „Pasaka“.

Šią savaitę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Druskininkuose prasidėjo dešimtį dienų trunkantis mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“. Jo programoje – daugiau nei 350 nemokamų renginių mokyklose, universitetuose, laboratorijose, aikštėse ir netgi prekybos centruose: pradedant diskusijomis apie kino filosofiją, beprotybės temą literatūroje, homoseksualumo ištakas, propagandinę animaciją, finansų inžinerijos galimybes įveikti įvairias pasaulines problemas ir baigiant fizikų, matematikų, meteorologų eksperimentais arba pasivaikščiojimu po filosofų labirintą. Galima pasimokyti japonų, hindi, kinų ir kitų egzotiškų kalbų, išgirsti, ką vilniečiai valgė XVII amžiuje, taip pat sužinoti apie perspektyvas „spausdinti“ žmogaus organus.

Vilniaus universiteto astronomai pakvies pro teleskopus pažvelgti į Mėnulį, pasakos apie kintamas žvaigždes bei nežemiškos gyvybės paieškas. VU Gamtos mokslų fakultete bus galima išbandyti melo detektorių, pamatuoti savo smegenų aktyvumą žaidžiant kortomis, įvertinti tikrąjį biologinį amžių. Žmogaus genomo tyrimų centro mokslininkai, vadovaujami akademiko Vaidučio Kučinsko, pasakos, kaip genomo tyrimai padeda nustatyti intelektinės negalios sutrikimų mechanizmus. O norintieji kurti kompiuterinį žaidimą arba kosminį palydovą galės užsukti į VU Matematikos ir informatikos fakultetą.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas penktadienį, rugsėjo 12 d., kviečia į Atradimų dieną, kurioje ketina stebinti per sieną besikaunančių robotų varžybomis ir makaronų tiltais. Bus mokoma kurti virtualų bepilotį orlaivį, valdyti kvadrokopterį, dirbti su prietaisais, kuriais judesių parametrus tiria mokslininkai ir kino pramonės atstovai, perkeldami aktorius į virtualų pasaulį. Vilniaus kolegija kviečia į mados dirbtuves, o Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Atrankos centre sužinosite, ar ateities karuose vis dar bus reikalingi žmonės.

Rasti išsamią festivalio programą ir užsiregistruoti į dominačius jo renginius galima interneto svetainėje www.mokslofestivalis.eu.

Rugsėjis pradžiugins keturiais „Oskarais“ apdovanoto režisieriaus Woody Alleno filmo „Mėnesienos magija“ premjera (rugs. 5 d.). Žavioje komedijoje pasakojama apie garsų iliuzionistą (akt. Colinas Firtas), pakviestą pričiupti galimos apgavikės – neva aiškiaregystės dovaną turinčios merginos (akt. Emma Stone).

Rugsėjo 26 d. sulauksime lietuviškos premjeros – šešerius metus kurto Igno Jonyno „Lošėjo“. Juosta susišlavė daugiausiai – net penkias statulėles per kino apdovanojimus „Sidabrinės gervės 2014“. Čia pasakojama apie greitosios pagalbos stoties darbuotoją Vincentą, kuris, pritrūkęs pinigų, užsuka makabrišką žaidimą dėl pacientų gyvybės.

Netrūks ir futurizmo. „Siuntėjas“ (rugs. 12 d., rež. Phillipas Noyce’as) nukels į, atrodo, tobulą ateities pasaulį be konfliktų ar ligų. Ir be emocijų. Žmonės kitokio pasaulio nė neatsimena, bet paslaptingasis Siuntėjas žada viską sujaukti, nes jis prisimena.

„Bėgantis labirintu“ (rugs. 19 d., rež. Wesas Ballas) nuneš į pasaulį po apokalipsės, kur paslaptingame požeminiame labirinte atsibudę nieko neatsimenantys jaunuoliai bandys iš jo ištrūkti ir išsiaiškinti, kas gi čia vyksta.

Mažieji apsidžiaugs animacine komedija „Dėžinukai“ (rugs. 19 d., Grahamas Annable, Anthony Stacchi) ir 3D nuotykių komedija „Amazonės džiunglės“ (rugs. 5 d., rež. Thierry Ragobertas).

Siaubo filmų gerbėjai sulauks bent poros premjerų: „Gelbėk mus nuo pikto“ (rugs. 5 d., rež. Scottas Derricksonas) ir „Kaip danguje, taip ir po žeme“ (rugs. 12 d., rež. Johnas Erickas Dowdle’as).

Sulauksime ir premjerų srauto – rugsėjo 18–28 d. vyks Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.