Šveicarijoje, Lokarne, pasibaigęs vienuolika dienų trukęs vienas reikšmingiausių ir seniausių Europos kino festivalių šiemet mums buvo ypatingas. Čia pirmą kartą rodytas lietuviškas filmas.

Nepaisant prasto oro, 67-ajame tarptautiniame Lokarno filmų festivalyje apsilankė beveik 167 tūkst. žiūrovų. Tai pranoko visas organizatorių prognozes.

Vis dėlto didelis populiarumas nestebina. Šis kino festivalis iš kitų išsiskiria stipria orientacija į kino meninę pusę. Tai džiaugsmas kino gurmanams ir puikus lakmuso popierėlis, parodantis, kur juda aukštasis kino menas.

Šiemet pagrindinis festivalio apdovanojimas atiteko režisieriui Lavui Diazui iš Filipinų, pristačiusiam 338 minučių trukmės siurrealistinę nespalvotą juostą „Tai, kas yra prieš tai“, pasakojančią apie atokią Filipinų vietovę, kurioje dedasi paslaptingi dalykai. 2013-aisiais pagrindinis apdovanojimas atiteko vadinamojo lėto kino itin eksperimentiniam filmui „Mano mirties istorija“ (rež. Albertas Serra).

Džiugu, kad į šio prestižinio festivalio akiratį pateko ir trumpametražis jauno lietuvių režisieriaus Karolio Kaupinio debiutinis vaidybinis filmas „Triukšmadarys“. Jis varžėsi konkursinėje „Rytojaus leopardų“ programoje. Tai ne pirmas geras įvertinimas – anksčiau „Triukšmadario“ scenarijus laimėjo „European Short Pitch“ apdovanojimą.

Istorija žiūrovus nukelia į nedidelę mokyklą, laukiančią delegacijos iš miesto, turinčios atgabenti naują skambutį. Artėjantis apsilankymas kelia mokyklos bendruomenei daug nerimo – juk jų mokykla irgi susiduria su kasmet vis tuštesnių klasių problema. Mokyklos direktorius (akt. Valentinas Masalskis) puikiai žino, kuo tai gresia. Jis dar atsimena, kaip kito miestelio mokyklai buvo žadama dovanoti autobusiuką, bet netrukus ją uždarė… Išeitis viena – niekas neturi suprasti, kad mokinių mažėja.

Pats režisierius juostą priskiria prie „deadpan“ žanro komedijų ir paaiškina, kad taip vadinamos rimtais veidais kuriamos absurdiško humoro komedijos.

Rugpjūčio 11-ąją R.Williamso šeima pranešė, kad po ilgai trukusios depresijos komedijų žvaigždė pasitraukė iš gyvenimo. Tai šokiravo Ameriką

Žinomo Holivudo aktoriaus Robino Williamso mirtis sukrėtė Ameriką ir privertė prisiminti vieną visuomenės žaizdų – savižudybes.

2006-aisiais po kelių mėnesių gydymosi nuo alkoholizmo duotame interviu Robinas Williamsas su sau būdinga ironija prisipažino, kad vėl užminti ant kamščio labai lengva: „Tai lyg stovėtum ant bedugnės krašto ir žiūrėtum žemyn, o tylus balsas iš kažkur sakytų: „Šok, šok…“

„Šią savaitę R.Williamsas nušoko, ir dalis mūsų – kartu su juo“, – taip straipsnį apie tragediją pabaigė žurnalas „Time“, kuris, kaip ir dalis kitų JAV leidinių, skyrė visą numerį šiam aktoriui, atsiminimams apie jį.

63-ejų metų R.Williamsas Holivude padarė įspūdingą karjerą, laimėjo „Oskarą“ ir du „Auksinius gaublius“. Visame pasaulyje jį išgarsino tokie legendiniai filmai, kaip „Labas rytas, Vietname“, „Ponia Dautfajė“, „Gerasis Vilas Hantingas“ ar „Mirusių poetų draugija“. Jo mirčiai neliko abejingi nei paprasti amerikiečiai, nei Holivudo žvaigždės ar politikai, tarp kurių – ir prezidentas Barackas Obama. „Robinas Williamsas buvo lakūnas, gydytojas, džinas, auklė, prezidentas, profesorius, … Piteris Penas ir visa, kas tarp jų. Bet jis buvo vienintelis“, – sakoma B.Obamos užuojautoje.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Rugpjūtį pasirodys bent trys dėmesio verti filmai – “Nuodėmių miestas 2″, “Liusi” bei lietuviška premjera “Nematomas frontas”.

Šis rugpjūtis ypatingas – kino teatruose pagaliau pasirodys labai lauktas Franko Millerio ir Roberto Rodriguezo režisuotas kriminalinis trileris “Nuodėmių miestas 2″. Tarp pirmos ir antros dalies – ilgas laiko tarpas, net devyneri metai, taigi šios istorijos gerbėjams teko ugdyti kantrybę. Apie premjerą anksčiau skelbta bent porą kartų, tačiau ji vis buvo atidedama. Belieka tikėtis, kad filmas nerodytas tol, kol nebuvo preciziškai ištobulintas. Beje, jis bus rodomas 3D formatu.
Veiksmas vyksta nusidėjėlių pilname pavojingame mieste, kuriame galima sutikti keisčiausių personažų. Kaip ir pirmoje dalyje, čia matysime iš komiksų knygelių atgimusias ir susipinančias istorijas. Trys iš keturių sukurtos paties grafinių novelių autoriaus F.Millerio, dvi iš jų – specialiai filmui. F.Milleris kartu su scenaristu bei rašytoju Williamu Monahanu ir parengė scenarijų.
Pirmoji istorija sukasi apie Dvaitą Makartį (akt. Joshas Brolinas), kovojantį su savo vidiniais demonais. Vieną dieną jo bute pasirodo buvusi mylimoji (akt. Eva Green), prašydama padėti pabėgti nuo užgaulaus sutuoktinio (beje, milijonieriaus). Ką gi dar gali padaryti jai jausmus puoselėjantis vyras? Vis dėlto Nuodėmių mieste negalima pamiršti pagrindinės taisyklės – piktų kėslų čia daugiau, nei galėtų pasirodyti iš pradžių.
sugrįš “Vėžliukai nindzės”. Kadangi su jų nuotykiais užaugo didelė dalis dabartinių suaugusiųjų, filmas turėtų rasti savo žiūrovų.
Taip pat turėsime progą pamatyti dar vieną istorijos “Smaragdo miesto burtininkas” interpretaciją. Šis filmas irgi bus rodomas 3D formatu. 3D bus ir kita animacinė juosta “Sparnai: ugnies tramdytojai” apie gerai pažįstamą ambicingą lėktuvėlį Dastį. Paaiškėjus, kad daugiau niekada negalės lenktyniauti, jis nusprendžia prisidėti prie skraidančios komandos, kovojančios su miškų gaisrais.
Mėgstantiems mitologiją galėtų patikti “Heraklis” apie antikinį pusdievį herojų (akt. Dwayne’as Johnsonas). Šioje interpretacijoje koncentruojamasi į žmogų iki tol, kol jis tapo tikra legenda. Dabar Heraklis tėra paprastas samdinys, pardavinėjantis savo paslaugas tiems, kurie geriau moka. Iš jo buvusios šlovės liko tik šešėlis, tačiau iškilus naujam galingam priešui jį gali nugalėti tik tikras didvyris. Mitas puikiai žinomas, tad didelių naujovių nebus ir kokio nors siužeto posūkio tikėtis būtų naivu. Filmas atrodo estetiškai.
Būtų tikras nusikaltimas nepaminėti netrukus pasirodysiančios trečiosios “Nesunaikinamų” dalies, nes vienoje vietoje bus galima pamatyti pačius svarbiausius Holivudo veiksmo / nuotykių filmų herojus. Tai Sylvesteris Stallone, Jasonas Stathamas, Jet Li, Antonio Banderasas, Wesley Snipesas, Dolphas Lundgrenas, Melas Gibsonas, Harrisonas Fordas ir, be abejo, Arnoldas Schwarzeneggeris. Veikiausiai teko pakloti milžiniškas sumas jų visų honorarams, tačiau, matyt, tai atsiperka, jeigu kuriama jau trečia dalis.
Surinkus tiek legendinių aktorių daugiau nieko nereikia – nebūtinas net protingesnis scenarijus. Šįkart pasakojama apie “Nesunaikinamųjų” komandai kilusią grėsmę, kai įtakingas ir žiaurus ginklų prekeivis (o kartu ir vienas “Nesunaikinamųjų” įkūrėjų) pasišauna sunaikinti komandą. Neskamba daug žadančiai, na, bet, pripažinkime, kas eidamas į tokį filmą tikėtųsi daugiasluoksnio scenarijaus.
Beje, jei nenorite suklysti rinkdamiesi filmą, visada galite pažiūrėti laiko išbandytus kūrinius. Tarkime, “Skalvijos” Kino klasikos vakaruose bus rodomas 1976 m. Martino Scorsese filmas “Taksistas”. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad rugpjūtį Šiuolaikinio meno centro kiemelyje tebevyks “Kino po žvaigždėmis” seansai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

Liepą kino salėse įsitvirtins vasariškas lengvumas: komedijų ir animacinių filmų daug, na, o rimtesnių – vos vienas kitas.

Vasara – kino salių tuštėjimo metas, todėl tradiciškai kino teatruose daugiausia pristatomos lengvesnio turinio kino juostos. Sudėtingų, daugiasluoksnių filmų – maža. Šįkart toks yra vienintelis “Geležinkelininkas”. Tiesa, kompiuterinės animacijos filmai taip pat nusipelno pagyrų, tačiau jau dėl kitų dalykų.

Ryškiausia juosta – apie karą
Nepaisant to, kad režisierius Jonathanas Teplitzky pasirinko jau, atrodo, visiškai išsemtą ir nuvalkiotą Antrojo pasaulinio karo temą, “Geležinkelininkas” yra didžiausio dėmesio verta kino juosta. Filmo pranašumas tas, kad jis yra paremtas tikrais įvykiais (pastatytas pagal bestseleriu tapusią autobiografinę knygą), bet, reikia pripažinti, pasirinktas šiek tiek kitoks pasakojimo kampas.
Galiausiai tai, kad šioje juostoje sutiko vaidinti tokie žinomi aktoriai bei “Oskaro” laureatai, kaip Colinas Firthas, puikiai pažįstamas iš filmų “Karaliaus kalba”, “Mamma Mia!” ar “Bridžitos Džouns dienoraštis”, bei Nicole Kidman, neseniai įkūnijusi Monako princesę Grace Kelly, rodo, jog istorija turėtų būti stipri. Seniai žinoma tiesa, kad garsūs aktoriai patys pasirenka, kuriuose filmuose vaidinti. Štai kad ir C.Firthas yra plačiai pagarsėjęs savo išrankumu.
Filme pirmame plane matysime ir jaunąją aktorių kartą: vos 24-erių sulaukęs Jeremy Irvine‘as dar nespėjo pelnyti prestižinių apdovanojimų, tačiau savo darbų sąraše jau turi keletą gana svarbių vaidmenų. Pirmiausia – Alberto Narracotto filme “Karo žirgas”, nominuotame net šešiems “Oskarams”. “Geležinkelininke” su C.Firthu dalysis pagrindinio herojaus Erico Lomaxo vaidmenį (karo metų ir dabarties).
Britų ir australų kurtame filme “Geležinkelininkas” pasakojama E.Lomaxo, britų armijos pareigūno, radijo inžinieriaus, Antrojo pasaulinio karo metais paimto į japonų armijos nelaisvę ir su likimo draugais išsiųsto į Birmą priverstiniams geležinkelio tiesimo darbams, istorija.
Nelaisvėje E.Lomaxas buvo nubaustas už tai, kad norėdamas pakelti belaisvių ūpą sukonstravo radiją. Dėl to jis buvo sadistiškai kankinamas barbariškumu pagarsėjusios slaptosios Japonijos armijos karo policijos atšakos “Kempeitai”.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Kino teatrus taip pat apima vasaros tingulys. Pirmasis vasaros mėnuo vertingų filmų premjerų gausa nepasižymės, tačiau vien tai, kad Lietuvą pagaliau pasieks toks ilgai lauktas ir puikiai įvertintas filmas, kaip “Vieną kartą Niujorke”, turėtų kelti kinomanų entuziazmą.

Sudėtinga lenkaičių istorija
Emocionali kino juosta “Kartą Niujorke” (rež. Jamesas Gray) žiūrovus nukels į 1921-uosius, kai į Ameriką plūdo daugybė emigrantų iš neseniai Pirmojo pasaulinio karo nuniokotos Europos. Tarp jų – dvi geresnio gyvenimo ieškančios seserys iš katalikiškos Lenkijos. Deja, svajonių šalis merginas pasitinka nesvetingai: Magda serga plaučių liga, todėl uždaroma į karantiną, o vienai likusiai Evai (akt. Marion Cotillard) iš pradžių gresia būti deportuotai atgal į Europą, vėliau tenka eiti į skaudžius kompromisus su savo sąžine, kad išliktų laukinėse Niujorko džiunglėse.
Sutiktas vyras Bruno Veisas (akt. Joaquinas Phoenixas), iš kurio ji tikisi pagalbos, įpainioja ją į prostitucijos verslą. Eva nekenčia savęs už tai, tačiau negali pasitraukti, nes jo duodami pinigai yra vienintelė galimybė padėti seseriai. Vieną dieną merginos gyvenime pasirodo Bruno pusbrolis Emilis, vadinamas magu Orlandu (akt. Jeremy Renneris), ir sužiba viltis, kad galbūt gyvenimas gali būti kitoks. Tačiau siekti laimės nebus lengva: jausmus Evai puoselėja ne tik geraširdis Emilis, bet ir neprognozuojamas, pavojingas Bruno, nemėgstantis, kad kas nors kėsintųsi į jo nuosavybę.
Ši juosta praėjusių metų Kanų festivalyje varžėsi pagrindinėje konkursinėje programoje dėl “Auksinės palmės šakelės”, tad kokybė –  garantuota. Filmui daug žavesio suteikia tai, kad režisierius J.Gray pats yra kilęs iš Ukrainos žydų emigrantų šeimos ir į šį darbą sudėjo daug patirties, kurią patyrė jo seneliai ir kiti emigrantai, į Niujorką atvykę panašiu metu kaip ir Eva.
Pagrindinį moters vaidmenį atlikusi M.Cotillard yra “Oskaro” laureatė, jo nusipelniusi vaidmeniu filme “Edit Piaf. Rožinis gyvenimas”. Kaip geriausia aktorė ji taip pat yra apdovanota “Auksiniu gaubliu”, BAFTA bei “Cezario” apdovanojimais, o už filmą “Labai ilgos sužadėtuvės” – “Cezariu” už geriausią antraplanį vaidmenį. M.Cotillard laikoma viena ryškiausių šiandieninės kartos Prancūzijos aktorių.
Kino mėgėjams ji gerai žinoma iš tokių populiarių juostų, kaip “Vidurnaktis Paryžiuje”, keturis “Oskarus” pelniusios “Pradžios” ar “Tamsos riterio sugrįžimo”.
Dviejų pagrindinių vyrų Evos gyvenime vaidmenis atliekantys aktoriai J.Phoenixas ir J.Renneris yra “Oskaro” nominantai, taip pat ne kartą įvertinti prestižinėmis kino nominacijomis ir apdovanojimais. Taigi pagrindinių aktorių komanda – tikrai stipri. Pasirodžiusi juosta sulaukė entuziastingo, be kelių išimčių, teigiamo kritikų įvertinimo.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Gegužės 14–25 d. filmų mėgėjų dėmesį prikaustys 67-asis Kanų kino festivalis, laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje. Geras pasirodymas šioje kino šventėje kūrėjams gali reikšti trampliną į aukštumas, bet lietuvių šį kartą ten nebus.

Šiame A klasės kino festivalyje konkurencija nuožmi. Jau vien būti į jį pakviestam – didžiulė garbė. Šiais metais vien pagrindinei konkursinei programai buvo pateikta apie 1,7 tūkst. ilgametražių filmų. Iš jų atrinkta vos aštuoniolika.
Trumpametražių filmų programoje skaičiai dar didesni – pateikta bene 3,5 tūkst. darbų, iš kurių varžysis tik devyni. “Cinéfondation” sekcijoje, skirtoje studentų darbams, iš 1,6 tūkst. juostų, reprezentuojančių 320 kino mokyklų, pateko šešiolika darbų. “Ypatingojo žvilgsnio” sekcijoje varžysis dvidešimt juostų.
Kanų festivalis – labai įvairialypis, čia varžomasi įvairiose programose bei kategorijose, tad sėkmės sulaukti gali itin skirtingo formato filmai. Svarbiausios yra pagrindinė konkursinė ir “Ypatingojo žvilgsnio” programos. Pirmojoje rodomi vaidybiniai filmai, skirti plačiajai žiūrovų auditorijai, ir geriausiam iš jų įteikiamas pats geidžiamiausias festivalio apdovanojimas “Palme d’Or” – “Auksinė palmės šakelė”. Įdomumo dėlei galima paminėti, kad tai ne vien prestižinis įvertinimas: toks apdovanojimas vertas gana nemenkos sumelės – apie 70 tūkst. Lt.
“Ypatingojo žvilgsnio” sekcijoje didžiausias dėmesys teikiamas meninei, estetinei kokybei.
Taip pat varžomasi dėl “Auksinės palmės šakelės” už geriausią trumpąjį filmą, dėl geriausio režisieriaus, geriausios aktorės, geriausio aktoriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimų. “Cinéfondation” sekcijoje apdovanojamas geriausias studento darbas. Be to, “Auksinės kameros” prizu pagerbiamas geriausias metų kino debiutas.
Primintina, kad, be oficialiosios dalies sekcijų vertinimų, savo favoritus renka ir tam tikros nepriklausomos kino pramonės organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinė kritikų federacija.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

“Viešpatavimas”, “Violeta”, “Meškų žemė” ir “Monako princesė” – kinomanai, užsirašykite tai į savo užrašų knygutes, nes būtent šios kino premjeros yra svarbiausios gegužę.

Šį mėnesį kino teatruose bus rodoma gana daug masiniam žiūrovų skoniui pataikaujančių vidutinės kokybės filmų, puikiai suvartojamų derinant juos su spragėsiais ir “Coca-Cola”, bet sulauksime ir keleto įmantresniam skoniui tinkamesnių kino juostų.
Dvi biografinės dramos apie garsias talentingas moteris ne tik papasakos apie jų gyvenimą, bet ir atskleis jų laikmetį. Pirmasis trimatis dokumentinis filmas “Meškų žemė” džiugins nuostabiais gamtos vaizdais ir leis pasijusti tarsi Kamčiatkoje. Na, o mokslinės fantastikos juosta “Viešpatavimas” privers susimąstyti, kur link žmoniją veda sparti technologinė pažanga.

“Violeta”: skausmas, subrandinęs talentą
“Moteriai gimti negražiai – mirtina nuodėmė”, – tokiais intriguojančiais žodžiais prasideda režisieriaus Martino Provosto filmas “Violeta” (“Violette”), kartu stebint, kaip filmo herojė bėga nuo policijos nešina lagaminu, pilnu juodosios rinkos prekių, Antrojo pasaulinio karo metais nepritekliaus kamuojamoje Prancūzijoje. Ši biografinė drama, atkurianti talentingos, bet labai sudėtingo charakterio prancūzų rašytojos Violette Leduc (akt. Emmanuelle Devos) gyvenimą, neabejotinai yra vienas stipriausių gegužės filmų.
Tai tikrai nebus graži Pelenės istorija, kai talentinga rašytoja pakyla iš skurdo ir užima garbingą vietą tarp Prancūzijos intelektualų elito. Veikiau tai jautrios ir stipriai gyvenimo įskaudintos moters liguistas, desperatiškas bandymas rasti ką nors, kam ji būtų reikalinga. Pavainikė ir dar pabaisa – juk būtent tokią save kiekvieną rytą veidrodyje mato Violeta.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.
Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Gegužės 2 d. jau septintą kartą vyks visas kinematografų gildijas apimantys apdovanojimai “Sidabrinė gervė 2014″. Stipriausi varžovai dėl jų – „Lošėjas“ ir „Ekskursantė“.

Šiemet vertinti 36 filmai, varžęsi šešiolikoje nominacijų. Įdomu tai, kad šįkart kaip niekad anksčiau buvo pateikta daug ilgametražių vaidybinių kino juostų. “Pagaliau atsirado kažkokia intriga – sukurti net devyni filmai, iš kurių penki nominuoti”, – džiaugiasi garsi kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Nominantų sąraše nesunku pastebėti favoritus. Režisieriaus Igno Jonyno filmas “Lošėjas” – vienas jų. Jis rungiasi net dešimtyje kategorijų. Vis dėlto kovoti su konkurentais nebus lengva: Audriaus Juzėno režisuota “Ekskursantė” gavo septynias nominacijas, Mykolo Vildžiūno “Nesamasis laikas” – šešias, o Mariaus Ivaškevičiaus “Santa” ir Emilio Vėlyvio “Redirected / Už Lietuvą!” – po keturias.

Du favoritai
“Lošėjas” jau kurį laiką kelia tam tikrą šalies kinomanų bei kino ekspertų euforiją, ir, atrodo, tam yra pagrindo. Šiuo metu po įvairius užsienio festivalius keliaujantis filmas pirmą kartą oficialiai pristatytas prestižiniame A klasės San Sebastiano kino festivalyje, į kurį vien patekti – garbė. Negana to, jis jau renka apdovanojimus: tarptautiniame Paryžiaus autorinio kino festivalyje “L’Europe Autour de l’Europe” (“Europa apie Europą”) “Lošėjas” varžėsi pagrindinėje programoje ir buvo apdovanotas specialiuoju žiuri prizu ir jaunųjų profesionalų “Prix Luna” už geriausią filmą, Varšuvos kino festivalyje irgi pelnė specialųjį žiuri prizą.
Kitas favoritas – A.Juzėno režisuota juosta “Ekskursantė”, kartu su Ukrainos režisieriaus Achtemo Seitablajevo “Chaitarma” laimėjusi prestižinę Rusijos kino premiją “Nika” geriausio Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir Baltijos šalių filmo kategorijoje. Kaip pasakoja gerai su naujais lietuviškais filmais susipažinusi “Kino pavasario” lietuviškos programos koordinatorė Justė Zavišaitė, nepaisant to, kad “Ekskursantė” beveik nebuvo reklamuojama, kino teatruose ji pasirodė labai sėkmingai. “Žmonėms labai patiko. Filmo lankomumas ėjo tik gausyn, informacija sklido iš lūpų į lūpas”, – prisimena J.Zavišaitė.
Taigi “Lošėjas” pasakoja apie Vincentą, patyrusį, bet lošimui neatsispiriantį greitosios pagalbos stoties darbuotoją, ir jo sukurtą makabrišką žaidimą. Norėdamas išbristi iš skolų, jis įsuka lošimą, kuriame lažinamasi, ar pacientai mirs, ar išgyvens. Filme sulošta taip pat neblogai: istorija lyg ir veda prie to, kad Vincentas turės rinktis, ar tęsti pelningą lošimą, ar likti su moterimi – kolege, prieštaraujančia tokiai “pramogai”. Vis dėlto pabaiga tarsi kaukšteli plaktuku per galvą.
Tuo metu dar prieš penkiolika metų pradėta kurti “Ekskursantė” – tai jautri, emocinga istorija, per vienuolikmetės Marijos (Anastasija Marčenkaitė) akis parodanti vieną skaudžiausių mūsų istorijos etapų – trėmimus. Pabėgusi iš mirties traukinio ji lieka viena už 6 tūkst. kilometrų nuo namų. Per sunkiausią kelionę gyvenime Marija susiduria ne tik su atšiauria gamta, baime ir alkiu, bet ir su sutiktųjų gerumu, o kartais ir žvėriškumu.
Šie filmai – pagrindiniai konkurentai ne tik dėl geriausio filmo, bet ir dėl geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimų. Iš didelio tarptautinio dėmesio galima prognozuoti, kad “Lošėjas” taps metų filmu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Sidabrinės gervės” apdovanojimai yra puikus lakmuso popierėlis, leidžiantis pamatyti, koks yra ir kokia kryptimi suka lietuviškas kinas. “Dabartinis derlius džiugina”, – interviu “Veidui” teigė vertinimo komisijos pirmininkė, kino kritikė dr. Gražina Arlickaitė.

VEIDAS: Lietuvių kūrėjai pristatė neįprastai daug ilgametražių vaidybinių filmų. Ar tai pranašauja klestėjimo laikus?
G.A: Šiemet į geriausio metų filmo titulą pretendavo devyni filmai, tarp nominantų pateko penki. Tai lietuviškas rekordas ir savotiškas kiekybinis proveržis. Prisimenu, prieš porą trejetą metų pretenduodavo du, trys, o kartais tik pusantro vaidybinio filmo. Nebūdavo iš ko rinktis, tad dabartinis derlius džiugina. Vis dėlto kino industrijai svarbiau kokybinis proveržis, o čia – sudėtingiau. Galima konstatuoti, kad kuriami filmai žiūrovams ir juostos, sulaukiančios kitokios sėkmės – tarptautinės sklaidos, profesinio susidomėjimo.
VEIDAS: Atrodo, kad visos geriausio metų ilgametražio filmo kategorijoje nominuotos juostos priklauso pirmajai krypčiai ir yra skirtos pirmiausia žiūrovui.
G.A.: Pasakyčiau kitaip – nominuoti filmai rodo, kad jų autoriai ieško savo žiūrovo ir stengiasi mažinti atstumą tarp kūrėjo bei auditorijos, nes suprantama, kad svarbu būti pamatytam ir išgirstam.
VEIDAS: O ar keičiasi dokumentikos tendencijos?
G.A.: Dokumentikos šiemet taip pat gana gausu. Įdomu, kad daugėja ilgametražių dokumentinių filmų, o trumpametražių mažėja. Daug kūrėjų sąmoningai atsisako standartinės trukmės ir ieško tam tikros kūrybos laisvės. Vis dėlto kartais tiesiog nemokama susidoroti su visa nusifilmuota medžiaga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Maloniai ir šiltai šių metų Kino pavasaryje sutiktas dokumentinis filmas „Semme” pradeda savo kelionę pas žiūrovus, kurie nesuspėjo ar negalėjo jo pamatyti. Kartu į filmų premjeras miestuose atvyksianti ir kūrybinė komanda, kuri ne tik pristatys, bet ir surengs diskusijas bei kvies patiems imtis tokių projektų.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad filmas skirtas tik tam tikrai žiūrovų grupei, kuri dalyvavo žygiuose su geografu Tadu Šidiškiu ar apeiguose, renginiuose su vyriausiuoju kriviu Jonu Trinkūnu, kuris paliko mus šiais metais. Iš tiesų filmui pavyko pasibelsti į  žymiai daugiau širdžių ir sulaukti teigiamų atsiliepimų ir iš tų, kurie niekad nesusidūrė su pagrindinių veikėjų veikla ar nesilankė panašiuose renginiuose.  Didžiausiame Lietuvos kino festivalyje filmą „Semme”  jau pamatė daugiau nei 300 žiūrovų. Tai kur ta paslaptis, kuri sudomino filmu žiūrovus? Režisierius Ernestas Samsonas sako, kad raktas yra pagrindinių veikėjų nuoširdumas ir atvirumas. Jie kalba iš širdies apie tai, kas suprantama ir patirta yra kiekvieno iš mūsų per mus pačius ir mūsų senelius. O prie šio recepto pridėjus nemažai komiškų situacijų – turime vėjo gūsį. išsiilgusiems lengvo, bet tuo pačiu ir rimtas temas paliečiančio dokumentinio filmo.

Komandos nariai kelionei suteikė  „Turo po Lietuvą” vardą nebe reikalo. Jos  metu bus aplankyti visi didieji Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Be jų bus apsilankymų ir mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Filmas ir komanda į juos kviečiami nuo pat filmo premjeros. Filmo prodiuseris ir filmo idėjos autorius Simonas Naudžius teigia, kad yra labai svarbu, kad filmas pasiektų žiūrovą ir atokesniuose Lietuvos kampeliuose, nes būtent ten trūksta pozityvios nuotaikos ir istorijų, kaip galima mylėti šią žemę. Dėl to komanda skiria didelį dėmesį tokių kelionių organizavimui, kad būtų atvežamas ne tik filmas, bet ir filmo kūrybinė komanda, po filmo įvyktų diskusija. Tokios Diskusijos planuojamos kiekviename mieste, rodant pirmąjį seansą.
Filmo kelionė ties kelione po Lietuva nesibaigs: komanda jį siunčia į tarptautinius kino festivalius, bei ruošiami jo pristatymai kaimyninėse šalyse: Latvijoje, Estijoje.

„Semme” (prūsiškai „žemė”) – tai dokumentinis filmas apie Lietuvos etnokultūrą. Kelionė per keturis metų laikus apima žygių, tikėjimo ir tautodailės temas, kurios pasakojamos ir atskleidžiamos per tris asmenybes, paskyrusias visą savo gyvenimą lietuviškų tradicijų puoselėjimui: krivį Joną Trinkūną, geografą Tadą Šidiškį ir tautodailininką Algirdą Versecką.

Kvietimas į filmą: http://youtu.be/a_gCtJlcBl0

Filmo „Semme”  kelionė prasideda baigus Kino pavasariui, bet prasidėjus tikram pavasariui už lango. Pirmieji seansai įvyks jau šią savaitę:
VILNIUJE:
04-23 19:30 kino teatre „Pasaka”  (Susitikimas su kūrybine komanda)
04-24 18:30 kino teatre „Pasaka”
KAUNE:
04-25 18:00 kino teatre „Romuva“ (Susitikimas su kūrybine komanda)
ŠIAULIUOSE:
04-26 15:30 kino teatre „Atlantis Cinemas“ (Susitikimas su kūrybine komanda)
KLAIPĖDOJE:
04-27 17:00 KKKC Parodų rūmuose  (Susitikimas su kūrybine komanda)
Apie kitus seansu informacija nuolat atnaujinama puslapiuose semme.lt ir facebook.com/semme.movie

Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ jau penktąjį kartą į Vilnių sukvietė kino industrijos profesionalus. Kovo 31 – balandžio 3 dienomis įvykusios „Meeting point – Vilnius“ konferencijos metu kino kūrėjai, prodiuseriai, festivalių organizatoriai ir kiti industrijos naujienomis besidomintys profesionalai dalyvavo paskaitose, seminaruose, dalinosi patirtimis bei užmezgė naudingų kontaktų ateities bendradarbiavimui.

Šiais metais pagrindinis „Meeting point – Vilnius“ dėmesys buvo skiriamas filmų viešinimui ir rinkodarai, aptartas kino festivalių vaidmuo siekiant tarptautinės filmo sėkmės, pristatytos sėkmės istorijos ir Lietuvos kino industrijos naujienos, apžvelgta Baltijos šalių kino rinka. Konferencijos metu įvyko naujausių regiono filmų bei dar kuriamų projektų pristatymai.

Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas apžvelgė Lietuvos kino industrijos naujienas. Pasak jo, prieš tris metus įkurtas Lietuvos kino centras kasmet sulaukia vis daugiau paramos ieškančių kino projektų, o susidomėjimas nacionaliniu kinu sparčiai auga – net trys iš dešimties populiariausių praėjusių metų filmų buvo lietuviška produkcija.

Tarptautinio Berlyno kino festivalio atstovas Rytų Europai Nikolajus Nikitinas pristatė savo naują projektą „SOFA“ (School of Film Agents), kuris visomis kūrybingomis formomis padeda jauniems kino industrijos profesionalams jų šalyse dirbti su unikaliomis filmų projektų idėjomis, skirtomis vietinei ir tarptautinei auditoriai. Taip pat jis aptarė, kokį vaidmenį kino festivaliai atlieka filmų rinkodaros, viešinimo ir auditorijos plėtros procesuose.

Konferencijos metu buvo diskutuojama ir ne mažiau aktualiais teisiniais klausimais, su kuriais susiduria kino kūrėjai. Advokatė Dina Adomavičiūtė, dirbanti vienoje labiausiai patyrusių ir lyderiaujančių verslo teisės firmų Lietuvoje, advokatų kontoroje „Borenius“, konsultavo kino kūrėjus, kaip išvengti teisinių problemų kino kūrimo procese.

Didelis dėmesys konferencijoje buvo skiriamas žiūrovams ir auditorijos formavimo strategijoms. Komunikacijos specialistas, bei kompanijos „Sampomedia“ vadovas Peteris Buckinghamas pasakojo apie iššūkius ir strategijas, kaip pasiekti savąją auditoriją pasaulyje, kuriame žiūrovai turi rinktis iš vis augančio kiekio pagaminamų filmų, peržiūrėjimo platformų gausybės bei sparčiai krentant turinio kainoms. Jis pabrėžė, kad svarbiausia yra pažinti savo žiūrovus bei suprasti skirtumą tarp to, ką jūs parduodate, ir to, ką iš tikrųjų nori pirkti žiūrovai.

Mia Bays – filmų gamybos kompanijos „Missing In Actions Films“ įkūrėja – aptarė filmo pozicionavimo strategijas ir kaip efektyviausiai išnaudoti kino festivalius ne tik pasiekiant žiūrovus, bet ir surandant svarbius partnerius tolimesniam filmo platinimui. Oskarą laimėjusiame, dviems nominuotose ir kituose itin sėkminguose filmuose  dirbusi M. Bays pasidalino savo žiniomis, kaip nedidelio biudžeto filmai pasiekia pasaulinę auditoriją.

Penktojoje tarptautinėje kino industrijos konferencijoje iš viso dalyvavo apie 150 kino industrijos svečių. Keturias dienas vykusios konferencijos metu ne tik klausėsi paskaitų, dalinosi patirtimis, bet ir buvo pakviesti susipažinti su Kauno kino studija bei Kaune esančiomis kino kūrimo galimybėmis, dalyvavo Vilniaus rotušėje vykusiame mero priėmime.

Šiemet Lietuvos kino teatrų lankomumas šovė į neregėtas aukštumas ir jau perrašė visus ankstesnius rekordus: dabar pardavimas pačius geriausius 2008 metus lenkia bent 203 tūkst. bilietų.

Balandis komercinio kino lankytojus priartins prie pamėgtų tradicijų, provokuojančio meno, žanrinio kino ir prabangių reginių. Sugrįžta du komiksiniai didvyriai ir žmonijos gelbėjimo ekspertai – Kapitonas Amerika ir Žmogus-voras, o ambicingasis režisierius Darrenas Aronofsky kviečia į gudrią pasaulio pabaigos viziją. Prieš pat Velykų šventes apdairiai atskraidintas papūgėnas Žydrūnas užtikrins, kad šeimyninių nuotykių gerbėjai per trumpas pavasario atostogas nepraleistų pasimatymo su populiarios animacinės komedijos „Rio“ tęsiniu ir sukrautų į pajamų aruodą dar vieną garantuotą milijoną.
Metų pradžioje surimtėjusi repertuarinių intrigų pasiūla balandį vėl nepagailės kitokio kino premjerų ir sklandžiai įtrauks „Kino pavasario“ minias. Net penki Vilniaus tarptautinio kino festivalio pašventinti filmai mėgins sudominti repertuaro lankytojus – visi turės plačias galimybes pasirinkti.

Reginys su stuburu

Taigi ką rinktis, jei „Kino pavasaris“ dar neištuštino laisvalaikiui skirtų finansų? Puikus pasirinkimas – D.Aronofsky „Nojaus laivas“, kurį išgarsino ne tik gamtos išdaigų įaudrinti nesklandumai, bet ir didvyriškas režisieriaus mūšis su biblinį epą finansavusios Holivudo studijos „Paramount“ vadais. D.Aronofsky nepasidavė raginimams taisyti, iškarpyti, sušvelninti ir permontuoti juostos po neva prastesnių išankstinių bandomųjų seansų atsiliepimų. Jis apgynė savo versiją, kuria tikėjo nuo pradžių, nepasirašė dėl kompromisų ir nepasidavė pagundoms pataikauti masinio žiūrovo įgeidžiams. Didžiausią ir brangiausią filmą karjeroje pristatantis D.Aronofsky („Juodoji gulbė“, „Gyvybės medis“, „Rekviem sapnui“) didžiuodamasis pabrėžia, kad „Nojaus laivas“ yra galbūt vienintelis Holivudo studijos kūrinys, kuriam neprireikė papildomų perfilmavimų.
Šių užuominų užteks norint perspėti, kad 125 mln. dolerių kainavęs reginys nebus tradicinis įspūdingų epizodų, vizualiais efektais nupieštų gyvūnų ir garsių aktorių mišinys, kokį apgaulingai žada reklaminis anonsas. Autorinis superfilmas turi dvigubą dugną, stuburą, smegenis, jame netrūksta gilios išminties, prasmingų tekstų, o kvapą gniaužiantys efektai ir gamtos vaizdai (nuostabioji Islandija) tampa įrankiu papasakoti sudėtingai struktūrizuotai istorijai, nustebinti aktoriniais benefisais ir įtraukti į emocingą kelionę su kompozitoriaus Clinto Mansello muzika.
Būkite tikri, kad pamatysite vieną stipriausių Russello Crowe vaidmenų po jį išgarsinusio „Gladiatoriaus“, nes principingas režisierius neleido aktoriams vien tik atidirbinėti honorarų.

Pasaulio gelbėtojai

Kitos Holivudo studijų premjeros, atrodo, vilioja panašiomis vertybėmis – tai aktorių vardai, sugrįžtantys dievai, pamėgtų idėjų pratęsimai, ekrane pastebimos investicijos, tačiau joms trūksta elementaraus naujumo ir originalumo. Juk nesiginčysime, kad komiksinis veiksmo trileris „Kapitonas Amerika: žiemos karys“ susuktas profesionaliai ir įspūdingai, logiškai įsipaišo į mums pažįstamų superherojų didvyriškų poelgių kalendorių, paskatina žanrui ištikimą žiūrovą laukti kitų pasimatymų su „Keršytojų“ gvardijos nariais. Bet ar ką nors prarasime, jei ignoruosime nieko ypatingo neduodantį ir lengvai nuspėjamą reginį? Po kelių savaičių Kapitonas Amerika Chrisas Evansas ir Juodoji našlė Scarlett Johansson bus pamiršti, o jų plakatus pakeis kiti herojai. Kam dar sykį stebėti, kaip antgamtinėmis galiomis apdovanotas superkarys gelbsti pasaulį, jei šis jau buvo sėkmingai išgelbėtas ankstesniuose trileriuose?
Sunku logiškai paaiškinti, kam „Sony“ štampuoja dar vieną „Žmogaus-voro“ tęsinį, jei režisierius Samas Raimi 2002–2007 m. trilogijoje jau viską išdėstė apie Niujorko skraidūną mėlynu ir raudonu kostiumu. Sutikite etatinį verslo modelį, kai kokybiškas pramoginis kinas virsta vilione apsilankyti prekybos centre ir įsigyti su filmu susijusių suvenyrų, kaukių, žaislinių ginklų, miniatiūrinių modelių.
Vienas režisierius atsisakė murkdytis baloje, tai studijos strategai pakvietė naują žmogų, prie iki skausmo pažįstamo Žmogaus-voro prilipdė titulą „nuostabusis“, aprengė jauną ir perspektyvų aktorių. Štai ir turime komiksinį veiksmo trilerį „Nuostabusis Žmogus-voras 2“. Jis kartojasi, šiek tiek kitaip interpretuoja mintinai pažįstamą mitologiją, paleidžia novatoriškiau iškrypusių ir baisesnių priešų, tačiau artėjant antrai valandai suveda likusius gyvus į žūtbūtinę dvikovą, kurios pabaiga mums žinoma: Žmogus-voras laimės ir nugalės!
Tai įdomu tik vaikams ir paaugliams, tačiau Lietuvos dorove susirūpinę cenzoriai neišmanėliai kažkodėl mėgsta apdovanoti Žmogų-vorą amžiaus cenzu N-13 ir skatina tėvus piratauti. Parduotuvių lentynos kaupinos herojaus kaukių ir kostiumų, o tiksliniai šių žaislų vartotojai neturi šansų legaliai nueiti į eilinį pasimatymą su mėgstamu superherojumi net leidžiant tėvams. Absurdas.