Kovui savo premjeromis bus sunku prilygti pirmiesiems metų mėnesiams, kada pasirodė pačios karščiausios juostos. Vis dėlto mėnesio gale kinomanus pradžiugins jau devynioliktą kartą vyksiantis „Kino pavasaris“.

Iš kovą kino salėse pasirodysiančių naujų juostų ryškiausi yra Andreso Muschietti režisuotas siaubo filmas „Mama“, Noamo Murro „300: Imperijos gimimas“, Peterio Bergo „Išlikęs gyvas“, Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ ir Stepheno Frearso „Filomena“. Na, o vaikai būriais trauks į kompiuterinės animacijos šedevrą „Ponas Žirnis ir Šermanas“ bei „Tarzaną“.

Iš ko rinktis turės įvairaus skonio žiūrovai

Nors siaubo filmai priimtini ne kiekvienam žiūrovui, ispanų režisieriaus A.Muschietti „Mama“ sulaukė teigiamų atsiliepimų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Juosta giriama ir už gerą scenarijų, ir už sukurtą tokią atmosferą, kuri ne tik gąsdina, bet ir daro šį filmą vizualiai gražų.
Paminėsime tik tiek, kad istorija sukasi apie dvi mažametes mergaites, rastas miške, kurios, visų nuostabai, penkerius metus sugebėjo išgyventi visiškai vienos laukinėje gamtoje. Jas priglausti pasišauna jų dėdė ir jo žmona, siekiantys suteikti joms normalų gyvenimą. Vis dėlto tai ne laiminga istorijos pabaiga, o tik košmaro pradžia. Mergaitės slepia didelę ir baisią paslaptį: miške jos buvo anaiptol ne vienos, jas globojo kažkas, ką jos ir vadino „mama“. Ir toji “mama” nepakęs jokios konkurencijos, net jei reikėtų žudyti.
Buvęs krepšinio rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra ir mūsų krepšinio žvaigždynas Lietuvoje plačiai išreklamavo filmą “300″, pasakojantį apie spartiečių (graikų) ir persų mūšį Termopilų tarpeklyje. Šį mėnesį kino teatruose bus pradėtas rodyti šio filmo tęsinys – N.Murro režisuotas „300: Imperijos gimimas“. Jame vaizduojamas jūrų mūšis, nuo kurio priklauso Graikijos likimas. Graikų generolo Temistoklio (Sullivanas Stapletonas) vedami graikų kariai lemtingame mūšyje susidurs su persų pajėgomis, vadovaujamomis sudievinto persų vado Kserkso (Rodrigo Santoro) ir laivyno vadės Artemezijos (Eva Green). Tai įspūdingas daugiau nei dvi valandas truksiantis 3D reginys, sukurtas tokia pat stilistika kaip ir jo pirmtakas. Taigi galima laukti niūrios estetikos įstabios filmo aplinkos, daug efektų, įtaigaus filmo garso takelio.
Prie įtraukiančių juostų priskiriamas ir kino filmas „Išlikęs gyvas“. Jis pastatytas pagal tikrą istoriją, aprašytą profesionalaus kario Marcuso Luttrellio bestseleriu tapusioje knygoje, kurioje pasakojama apie nesėkmingą 2005 m. Afganistane vykdytą karinę operaciją „Raudoni sparnai“. M.Luttrellis išliko vienintelis gyvas iš pasiųstų keturių profesionalių karių, siekusių sugauti arba nužudyti vieną iš Talibano lyderių. Taigi istorija pati savaime vertinga, o kai ją dar režisuoja patyręs karinių dramų režisierius P.Bergas, galima tikėtis tikrai įspūdingo reginio.

Norintiems atsipalaiduoti

O štai filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ kvies pasijuokti. Šmaikšti ir intelektuali komedija stilingai atskleidžia viešbučio paslaptis bei intrigas. Veiksmas šiame filme sukasi apie viešbučio administratorių Gustavą (Ralphas Fiennesas), miegantį su beveik visomis savo klientėmis ir tampantį jų paslapčių patikėtiniu, o kartais net ir turtų paveldėtoju, bei apie jaunąjį viešbučio durininką, iš “meistro” besimokantį viešbučio gyvenimo „tiesų“. Vis dėlto tai viešbučio kasdienybė, o istorija prasideda tada, kai netikėtai dingsta brangus Renesanso epochos paveikslas, kurį susigrąžinti – viešbučio garbės reikalas.
Paminėtina ir tragikomedija „Filomena“, pasakojanti apie airės pensininkės (Judi Dench) ir ne pačius geriausius laikus išgyvenančio žurnalisto Martino Siksmito (Steve’as Cooganas) pažintį. Filomena, dar būdama paauglė, pastojo ir dėl to buvo išsiųsta į vienuolyną, o jos kūdikis atiduotas įvaikinti. Ji jo ieškojo bene pusę amžiaus, tačiau vis atsimušdavo į sieną ir likdavo nieko nepešusi. Taigi žurnalistas ryžtasi imtis šios istorijos ir padėti Filomenai. Paminėtina, kad šis filmas buvo teigiamai įvertintas tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, pelnė net keturis BAFTA, tris „Auksinių gaublių“ bei tiek pat „Oskarų“ nominacijų.
O veiksmo filmų gerbėjai dėmesį turėtų atkreipti į Luco Bessono prodiusuotą dinamišką trilerį „Trys dienos nužudyti“. Jame talentingas aktorius Kevinas Costneris atlieka buvusio CŽV žvalgybininko (valdžios samdomo žudiko), kurį kankina mirtina liga, vaidmenį. Liko paskutinė užduotis, kurią įvykdęs jis gali gauti vaistų, reikalingų pasveikti, tačiau jie gali sukelti haliucinacijas. Vis dėlto tai vienintelė išeitis, jei jis nori atnaujinti ryšius su dukra.

“Kino pavasaris”

Kovo 20 dieną ispanų režisieriaus Sebastiáno Lelio filmu „Glorija“ bus atidarytas jau devynioliktas “Kino pavasaris”. Filme “Glorija” „Sidabriniu lokiu“ 2013 m. Berlyno kino festivalyje apdovanota geriausia aktorė Paulina Garcia vaidina 58-erių Gloriją, savo brandžias dienas pavertusią vienu dideliu vakarėliu ir meilės paieškomis. Galiausiai sutikusi pagyvenusį vyriškį Rudolfą ji pradeda matyti santykių ateitį, tačiau viską sumaišo sužinotos jo paslaptys.
Atidarius festivalį rinktis, ką žiūrėti, tikrai bus iš ko. Festivalio metu vyks įvairios konkursinės programos. Tarkime, programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ bus galima pamatyti Rytų ir Centrinės Europos, taip pat Balkanų šalių režisierių filmų. Beje, joje bus galima išvysti ir lietuvišką juostą – Igno Jonyno „Lošėją“. Programa „Baltijos žvilgsnis“ pasiūlys naujų ir niekur anksčiau nerodytų (po 2013 m. sausio 1 d. išleistų) Baltijos jūros regiono režisierių tiek vaidybinių, tiek dokumentinių filmų. O trumpametražiai filmai varžysis net šešiuose konkursuose.
Būtent čia lietuviškų filmų gerbėjai galės tiesiog trypti iš džiaugsmo –  festivalyje bus surengta ne vieno lietuviško filmo premjera: tai Ernesto Jankausko „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, Vytauto Juozėno „Chronos ABC“, Tito Sūdžiaus „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ ir „Sedžio“, Kęstučio Kuskio „Džanina“, Tado Vidmanto „Kadagio gatvė“ bei daugelis kitų. Be premjerų, bus galima pamatyti ir jau kurį laiką rodomus lietuviškus filmus, tokius kaip Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“, vasario gale pristatytas Mykolo Vildžiūno „Nesamasis laikas“, Agnės Marcinkevičiūtės „Vardas tamsoje“, Emilio Vėlyvio „Redirected/Už Lietuvą!“ ar Audriaus Juzėno „Ekskursantė“.
Norintys išvysti išskirtinius filmus galės rinktis iš “Festivalių favoritų”, “Kritikų pasirinkimo”, “Meistrų” ar “Metų atradimų” programų. O norintieji šiek tiek nestandartinio kino galės pasimėgauti filmais iš Amerikos nepriklausomo kino ar Naujojo Rusijos kino programų repertuaro, o gal net išbandyti ką nors iš kulinarinių filmų programos asortimento.

Istorinės praeities įvertinimas, identiteto paieškos, socialinė įtampa, seksualumas, virsmas suaugusiu žmogumi, galiausiai meilė – tai tik keletas visuomenei aktualių temų, kurias nagrinėja šių metų „Vokiško kino dienos“. Čia pristatomi filmai leidžia įsitikinti, kad ir TEN – Vakaruose – viskas nėra taip šviesu ir gražu, kaip gali pasirodyti stebėtojui iš šalies.

Jau ketvirtąjį kartą Goethe‘s institutas, kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje į Lietuvą atveža kino naujienas iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Vasario 26 d. sostinėje startuosiančiose „Vokiško kino dienose“ bus parodyta 12 įvairių temų ir žanrų naujausių kino filmų. Per mėnesį jie aplankys septynių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Nidos – kino sales.

„Vokiški filmai turi labai rimto ir sunkiai perkandamo kino reputaciją. Mūsų kino dienos griauna šį trumparegišką stereotipą, – sako Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovė Johanna M.Keller. – Žinoma, tiesa yra tai, kad vokiškas kinas dažnai nagrinėja nemalonius ir sudėtingus gyvenimo aspektus. Tokius kaip: praeities našta, sunkumai ieškant savo tikrojo gyvenimo kelio, migracija ir kt. Tačiau šias temas tikrai įmanoma pateikti linksmai ir su ironija, įrodo „Vokiško kino dienos“. Tai ir yra stiprioji vokiško kino pusė.“

Vokiško kino šventę Vilniuje atidarys tragikomiška satyra – režisierės Fraukes Finsterwalder „Tamsioji pusė“ („Finsterworld“, 2012/13), kuriai scenarijų ji rašė kartu su savo vyru, šveicarų bestselerių autoriumi Christianu Krachtu. Šis didelio pasisekimo sulaukęs režisierės debiutas pilnametražio kino sferoje – tarsi mozaika, susidedanti iš įvairių atskirų ir tarpusavyje netikėtai susisiejančių  istorijų. Jos kupinos stiprių dialogų ir atskleidžia tam tikrus Vokietijos istorijoje, identitete ir visuomenėje glūdinčius stereotipus. Pati režisierė savo kūrinį apibūdina kaip siekį atsisakyti vokiškame kine vyraujančio sauso realizmo.  Ji tarsi sako: jei visa tai nebūtų taip žiauru, būtų baisiai juokinga.

Labai svarbus „Vokiško kino dienų“ akcentas –režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013). Jo istorinė tematika aktuali tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Paradoksalu, tačiau abiejų šalių viešojoje erdvėje ji vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio. Filme įtaigiai ir jautriai vaizduojama vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių teritorijos odisėja į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai jie čia ieško duonos kąsnio. Lietuvos žiūrovas atpažins filme lietuviškus peizažus – didžioji dalis scenų buvo filmuotos Lietuvoje. Taip pat ir lietuvių aktorius atskiruose epizoduose, vaidinančius lietuvių partizanus, ūkininkus bei rusų kareivius (iš žinomų pavardžių – Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Vidas Petkevičius, Aleksas Kazanavičius ir kt.). Į filmo peržiūras Lietuvoje atvyks ir pats režisierius, kurio mamos šeima yra kilusi iš buvusios Rytų Prūsijos ir buvo persekiojama kraštą okupavusių rusų. Rickas Ostermannas dalyvaus susitikimuose su žiūrovais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Programoje spalvų ir įspūdingų vaizdų gausa išsiskiria nuotykių filmas „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“), pastatytas pagal didžiulės sėkmės sulaukusį istorinį Danielio Kehlmanno to paties pavadinimo romaną, kuris 2007 metais buvo išleistas taip pat ir lietuvių kalba. Holivudinio filmo bruožų turinčiame filme pasakojama apie dviejų vokiečių genijų – gamtininko, keliautojo ir geografo Alexanderio von Humboldto bei matematiko Karlo Friedricho Gausso – pastangas 19 a. atrasti pasaulį. Pirmasis tai daro keliaudamas po tolimuosius kraštus – filme gausu nuostabaus grožio vaizdų iš Ekvadoro teritorijoje esančių Amazonės džiunglių. Antrasis bando apskaičiuoti pasaulį užsidaręs savo kambarėlyje. Abiems mokslo korifėjams lemta susipažinti tik gyvenimo pabaigoje, kuri jiems abiems tampa tarsi nauja pradžia.

Apskritai šiųmetinės „Vokiško kino dienos“ išsiskiria savo gausia pasiūla jaunimui bei pagrindinius vaidmenis atliekančiais jaunais aktoriais. Štai vokiško kino sensacija netikėtai tapusios juostos „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011), kuri praėjusiais metais buvo rodoma ir Lietuvoje, režisieriaus Axelio Ranischo antrajame filme „Jaučiuosi disko“ („Ich fühl mich Disco“, 2012/13) pagrindinis herojus – homoseksualus paauglys Florianas. Jis ieško savo identiteto bei bando susivokti savo seksualinėje orientacijoje. Austrų kino juostoje „Talėja“ („Talea“, 2013) veiksmas sukasi apie sudėtingą ką tik iš kalėjimo išėjusios motinos ir jos meilės išsiilgusios paauglės dukters santykį. Pagal Alinos Bronsky bestselerį pastatyto kino filmo „Šukparkis“ (Scherbenpark, 2011/12) dėmesio centre yra paauglė Sascha, gyvenanti socialinės rizikos aplinkoje ir kovojanti dėl išlikimo. Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlikusi Jasna Fritzi Bauer 2013 m. vykusiame Maxo Ophülso kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią jaunosios aktorės vaidmenį.

Netradiciniu požiūriu į kiną išsiskiria vokiečių drama-tragikomedija „Meilės didkepsniai“ (Love Steaks, 2013), 2013 m. Miuncheno festivalyje pelniusi skatinamąją naujojo vokiečių kino premiją „Förderpreis Neues Deutsches Kino“ visose kategorijose. Filmo kūrėjai netgi yra susikūrę naują savo kino specifikos apibūdinimą, vadindami savo kūrinį „pirmuoju FOGMA filmu pasaulyje“, taip tarsi sukurdami  paralelę avangardinam kinematografijos judėjimui DOGMA. Šio filmo išskirtinis bruožas yra improvizacija filmavimo aikštelėje – aktoriams neparuošiami jokie tikslūs dialogai, kuriuos jie turi išmokti, tik nurodomos scenarijaus gairės, pagal kurias jie tiesiog improvizuoja.

Greta vokiškų ir austriškų meninių filmų šveicarų kino programą šiemet atstovauja du dokumentinio žanro kūriniai. Ypač išsiskiria dokumentinė drama „Įsimylėję priešai “ („Verliebte Feinde“, 2012), pasakojanti neįprastos šveicarų poros – katalikų intelektualo Peterio von Roteno ir protestantų kovotojos už moterų teises Iris von Roten – meilės istoriją. 1943-1950 metais jiedu parašė vienas kitam apie 1 300 laiškų, kuriuose diskutavo apie feminizmą, religiją, politiką, literatūrą, meilę, laisvus santykius ir seksualumą. Tai, kaip atvirai ir radikaliai šie du žmonės laiškuose analizuoja savo jausmus, žavi net ir šiandien.

Įvairia programa pasižyminčios Vokiško kino dienos šiais metais žiūrovų dėmesį bando atkreipti jau pernai įsiminusiomis smalsiomis animacinėmis akytėmis. Šiais metais jos klausia: Kommst Du? (Ar ateisi?)

Plačiau apie filmus ir jų rodymo vietas galite pasiskaityti: www.goethe.de/lietuva/vkd.

Berlyno kino festivalyje „Kino pavasario“ programų sudarytojas E. Pukšta,  kaip konfederacijos CICAE žiuri narys, vertino „Jaunojo kino forumo“ programos filmus ir rinko nugalėtoją.  Šiemet „Jaunojo kino forumas“ jau pirmais seansais prikaustė dėmesį išradingais atradimais, ilgus debatus provokuojančia dokumentika, plačia egzotika, tarp dviejų žanrų balansuojančiais filmais.  Po ilgų debatų  CICAE žiuri geriausiu filmu paskelbė vokiečių režisierės Anjos Marquardt režisuotą debiutinę dramą „Ji prarado kontrolę“.

„Nuoširdžiai vertinu pasitaikiusią galimybę sudalyvauti Berlyno tarptautiniame kino festivalyje su specialiu statusu ir pamatyti vieną didžiausių kino industrijos renginių iš arčiau. Šių metų akreditaciją jau pirmą dieną pavadinau „auksine“, nes galėjau laisvai eiti į visus pageidaujamus seansus be jokių eilių, išankstinių registracijų ir bilietų. Žinoma, kad pasirinkimo prioritetą skyriau „Jaunojo kino forumo“ filmams, bet vis tiek numatytą pažiūrėti kandidatų sąrašą viršijau dešimčia papildomų filmų“, – pasakoja E. Pukšta.

Sprendimas –  po dviejų dienų svarstymų ir derybų

Galutinis CICAE žiuri sprendimas negimė per penkias minutes, bendrą verdiktą  pasisekė pasiekti tik po dvi dienas užtrukusių pokalbių bei derybų. „Mano asmeninis favoritas į trejetuką nepateko, nes kolegoms nepasisekė susidraugauti ir užmegzti ryšį su japonų režisierės Ayumi Sakamoto debiutiniu psichologiniu trileriu „Forma“. Jiems filmas pasirodė pernelyg radikalus, kad rekomenduotume konfederacijos CICAE vienijamiems nepriklausomiems kino teatrams ir kino festivaliams,  – pasakoja E. Pukšta,  – tačiau  labai apsidžiaugiau, kai kitą dieną „Jaunojo kino forumo“ vadybininkė išdavė paslaptį, kad „Forma“ vakare atsiims FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizą už geriausią filmą.“

„Man asmeniškai net šiandien visi trys finalininkai yra absoliučiai lygūs ir kiekvieną iš jų drąsiai rekomenduočiau būtinai peržiūrėti. Svarbiausia, kad jie visi yra skirtingi. Suprantama, kad išrinkti vieną patį geriausią nebuvo lengva. Smulkiai išnarstėme kiekvieną filmą ir aptarinėjome visus „už“ bei „prieš“ komentarus. Ilgam laikui tiesiog užstrigome trejų filmų sankryžoje, kai niekas nenorėjo pasitraukti. Natūralu, kad teko traukti kompromisų ginklus, pritaikyti CICAE prezidento manifeste užrašytus principus ir mąstyti, kuriam kanditatui CICAE prizas būtų labiau reikalingas“, – prisimena E. Pukšta

Oficialioje festivalio programoje – ir Lietuvos vardas

Oficialioje programoje pastebėtas ryšys su Lietuva. Aštuonerius metus brandintame, per kelias ekspedicijas Afrikoje nufilmuotame ir konkretaus žanro apibūdinimui nepasiduodančiam belgų režisieriaus Peterio Krugerio kūrinyje “N” aktyviai, virtuoziškai ir įspūdingai pasireiškė lietuvių operatorius Rimvydas Leipus. Jis specialiai atvyko į sausakimšą salę pripildžiusio filmo premjerą iš Odesos, kur ruošiasi filmuoti ukrainiečių režisierės Evos Neymann naują dramą. Ekscentriško prancūzų tyrėjo ir enciklopedijos sudarytojo Raymondo Boremanso minčių srautą vizualizavusio filmo žiūrovai triukšmingai plojo Rimvydui Leipui net du kartus – per pristatymą ir po seanso, kuriam pasibaigus žingeidžiausi berlyniečiai ir svečiai klausinėjo lietuvį apie “N” filmavimo ypatumus ir nuolat judančią kamerą

„Apibendrindamas  festivalio nuotykį, formuluoju išvadą, kad „Jaunojo kino forume“ radau žymiai daugiau vertingesnių filmų negu oficialiame konkurse, kuriame galėčiau išskirti tik vieną ypatingą kūrinį – amerikiečių režisieriaus Richardo Linklaterio dramą „Paauglystė“ (Boyhood), kurioje autentiškai ir stulbinančiai užfiksuota vaikų branda per 12 metų, – pasakoja E. Pukšta, – pagrindinių vaidmenų atlikėjai tiesiog užauga su filmu – iš pradžių jie yra tik dūkstantys vaikai, o po beveik trejų nenuobodžių, linksmų, dramatiškų, emocingų valandų tampa mąstančiais ir savarankiškus sprendimus priimančiais paaugliais. Žmogiškų emocijų kupinas filmas lengvai užsitarnaus žiūrovų simpatijas ir rekomendacijas, giliai palies tėvų širdis ir skatins atpažinti daugelį svarbių momentų vaiko brandoje. Šį filmą reikia rodyti visiems nuo 7-erių iki 100 metų amžiaus. Tai faktiškai vienintelis „Berlinalės“ konkurso filmas, kuris liks ilgai mano atmintyje.“

Apie festivalį:
19-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis (VTKF) „Kino pavasaris“ vyks 2014 m. kovo 20 – balandžio 3 dienomis. Tai – didžiausias kino renginys Lietuvoje, pernai pritraukęs daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų, ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Šiemet „Kino pavasaryje“ bus parodyta apie 230 filmų, kuriuos festivalio atstovai atrinko, per metus aplankę daugiau nei 30 tarptautinių festivalių. Daugiau informacijos: www.kinopavasaris.lt

„Nepriklausomo Amerikos kino“ programoje kasmet pristatomi per praėjusius metus Amerikoje sukurti nepriklausomų kino kūrėjų darbai. Įkvepiantys ir naikinantys meilės, keršto jausmai, kraują stingdantys nusikaltimai, praeities paslaptys –  „Kino pavasario“ žiūrovai išvys platų temų spektrą, galės įvertinti kino juostas, kurios buvo apdovanotos įvairiuose kino festivaliuose, bei pamatyti kiek kitokį nei įprasta Amerikos kiną.

Du filmai žiūrovus įtrauks į istorinių įvykių sūkurį. Tomo Hankso prodiusuojamos dramos „Parklando ligoninės“  dėmesio centre – 1963-ųjų Dalasas, chirurgų pastangos padėti mirtinai sužeistam JAV prezidentui Džonui Fitzgeraldui Kenedžiui.  Juosta „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ nukelia į 1944-uosius ir atsako į klausimą, kuo buvo Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas, Williamas S. Burroughsas prieš tapdami bytnikų judėjimo ikonomis.

Be Tomo Hankso kino programoje yra ir daugiau žvaigždžių. Dramoje „Sugėrovai“ susitinka gražuolė Olivia Wilde ir lietuviško kraujo turintis Jasonas Sudeikis, dramoje „Internatas“ – geriausia 2013 m. Lokarno kino festivalio aktorė Brie Larson ir Džonas Gallagheris, juostoje „Parklando ligoninė“ pagrindinius vaidmenis atlieka pirmo ryškumo žvaigždės Zackas Efronas, Billy Bobas Thorntonas, Ronas Livingstonas.

Vienas ryškiausių filmų – homoseksualumo ir  prostitucijos temas nagrinėjantis „Smegenų sutrenkimas“. Po sėkmingos premjeros 2013 m. Sandanso kino festivalyje režisierės Stacie Passon debiutinė drama nusipelnė „Teddy“ apdovanojimo ir Berlyno kino festivalyje. Psichologinis trileris „Praeities griuvėsiai“ 2013 m. Kanų festivalyje buvo apdovanotas kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizu. Drama „Medėjas“, atskleidžianti, kokių drastiškų priemonių gali griebtis žmogus, kai pašlyja tarpusavio santykiai, 2013 m. Marakešo kino festivalyje  buvo apdovanota už geriausią režisūrą.

Nepriklausomo Amerikos kino ištakos – Holivudą apėmusi krizė

Amerikos nepriklausomo kino pradžia siejama su laikotarpiu, kai Holivudo industrijos gigantai „Columbia Pictures“, „Warner Bros“ ir kiti išgyveno didžiąją krizę. Tuomet išgarsėjo tokie filmai kaip „Nerūpestingas keliautojas“ (1969) ir „Penkios lengvos pjesės“ (1970), prodiusuoti BBS produkcijos kompanijos, globojamos „Columbia Pictures“. Pastaroji jau nebeturėjo ko prarasti, tad finansavo filmus, skirtus jaunajai auditorijai.

„Nerūpestingas keliautojas“, kurį režisavo Dennisas Hoperis ir jame vaidino pats su draugais Džeku Nicholsonu bei Peteriu Fonda, tapo kultiniu, tad didžiosios kompanijos perėmė „nerūpestingo keliautojo“ sindromą ir ėmė ieškoti naujų žmonių bei idėjų. Taip prasidėjo didesnės kūrybinės laisvės era.

Pasak „Kino pavasario“ meno vadovės Santos Lingevičiūtės, D. Hoperis, Dž. Nicholsonas ir P. Fonda priklausė bytnikų kartai, kuri vėliau atvėrė kelią hipių kultūrai. Tad „Naujajam Amerikos kinui“ buvo aktualios ir bytnikų vertybės: visuotinai priimtinų elgesio normų, konformizmo neigimas. Naujuosiuose filmuose nebeliko Holivudo žavesio, „glamūrinio“ gyvenimo, laimingos pabaigos. Išpopuliarėjo psichologinio realizmo drama, nepateikianti problemų sprendimo būdų.

„Pasibaigus ekonominei krizei, atsigavo ir Holivudas. Tačiau nepriklausomas kinas gyvavo toliau jau be didžiųjų kompanijų pagalbos. 1978 m. Jutos kalnuose pirmąkart įvyko Amerikos nepriklausomo kino festivalis, pavadintas Sandansu. Festivalio organizatoriai sudarė sąlygas naujiems kino kūrėjams, nepriklausantiems Holivudo studijoms, – pasakoja S. Lingevičiūtė, – pirmaisiais jo metais buvo parodytos vienos geriausių nepriklausomo kino juostų: „Vidurnakčio kaubojus“ (1969) „Išsigelbėjimas“ (1972), „Bjaurios gatvės“ (1973). Būtent Sandanso festivalyje buvo „atrastas“ ir Quentinas Tarantino, pristatęs filmą „Rezervuaro šunys“ (1992).  Dabar į šį didžiausią Amerikos festivalį kasmet susirenka daugybė didžiųjų kompanijų (ypač Holivudo), ieškančių naujų vardų.“

Filmas „Praeities griuvėsiai“
http://www.youtube.com/watch?v=qt1m_MG9Vwo

Filmas „Smegenų sukrėtimas“
http://www.youtube.com/watch?v=siEMda6vVOg

Filmas „Sugėrovai“
http://www.youtube.com/watch?v=wxuxkQF7Bak

Visa informacija apie programos „Nepriklausomas Amerikos kinas“ filmus:
http://kinopavasaris.lt/filmai

Vasarį kinomanai gyvens prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ nuotaikomis, lauks dviejų lietuviškų premjerų ir bent dviejų nepajudinamų šių metų kino hitų.

Sausis baigsis net dviejų daug žadančių filmų „Santa“ (rež. Marius Ivaškevičius) ir „Išgelbėti poną Benksą“ (rež. Johnas Lee Hancockas) premjeromis, ir tada devyni Lietuvos miestai įsisuks į devintą kartą rengiamo prancūziško kino festivalio „Žiemos ekranai“ sūkurį.
Šiemet „Žiemos ekranai“ akcentuoja dvasios ir apsisprendimo laisvę – tai įvairiomis formomis atsiskleis visose festivalio dalyse: pagrindinės programos juostose, gruzinų kilmės prancūzų kino kūrėjo Otaro Iosseliani filmų retrospektyvoje ir iškilios prancūzų rašytojos bei filmų kūrėjos Marguerite Duras filmuose.
Pagrindinėje programoje bus parodyta dešimt naujausių prancūzų kino filmų. Iš jų dėl turinio vertėtų išskirti biografinę dramą „Violeta“ (rež. Martinas Provostas), o dėl formos – dokumentinės animacijos juostą „Medaus spalvos oda“ (rež. Laurent’as Boileau ir Jungas Heninas).
Pirmasis filmas (2013 m.) pasakoja apie žymią sudėtingo gyvenimo prancūzų rašytoją Violetą Leduc (akt. Emmanuelle Devos), kovojančią su skurdu ir psichologinėmis problemomis po Antrojo pasaulinio karo intelektualinio įkarščio apimtoje Prancūzijoje. Bohemiškas gyvenimas, Simone de Beauvoir, Jeanas Paulis Sartre’as, feminizmas, seksualinė laisvė, įsišakniję kompleksai ir gera literatūra – toks derinys žada neįprastą ir įtraukiančią istoriją. Šį filmą pamatyti reikia suskubti – jis rodomas bus tik sausį.
O „Medaus spalvos oda“ (2012 m.) žavi savo pastatymu derinant animaciją ir įprastą dokumentiką. Ne veltui juosta buvo apdovanota pagrindiniais prizais animacijos festivaliuose Monrealyje (Kanada) bei Zagrebe (Kroatija), be to, Tarptautiniame animacinio kino festivalyje Ansi (Prancūzija) pelnė specialų prizą už žiūroviškiausią filmą, taip pat buvo įvertinta specialiu „Unicef“ apdovanojimu. Iš esmės tai yra korėjiečių animatoriaus ir komiksų piešėjo Jungo biografinė istorija, pasakojanti apie mažą berniuką korėjietį, kurį pasibaigus Korėjos karui įsivaikina graži daugiavaikė šeima. Deja, padauža sunkiai prie jos pritampa ir vis netrunka prisidaryti įvairiausių bėdų…
Ironiškojo O.Iosseliani retrospektyva leis kino mėgėjams pasidžiaugti tokiais jo filmais, kaip „Balandis“ (1961), „Gyveno strazdas giesmininkas“ (1970), „Lapams krentant“ (1975), „Pastoralė“ (1975), „Drugelių medžioklė“ (1992), „Sudie, mano karvide“ (1999), „Pirmadienio rytas“ (2001), „Sodai rudenį“ (2006), „Šantrapa“ (2010).
Be to, minint šimtąsias pripažintų Prancūzijos rašytojų M.Duras ir Romaino Gary gimimo metines Lietuvos žiūrovai bus artimiau supažindinti ir su jų kūryba. Bus galima pamatyti tris M.Duras kurtus filmus – „Natali Granžė“, „Indijos daina“ bei „Agata ir beribiai skaitymai“ ir pagal to paties pavadinimo R.Gary romaną sukurtą Costa-Gavraso filmą „Moters šviesa“.

Vasarį – dvi lietuviškos premjeros ir prestižinius apdovanojimus skynę filmai

Atkreiptinas dėmesys, kad likus savaitei iki Valentino dienos bus pristatytos dvi lietuviškos juostos – Evaldo Kubiliaus režisuota romantinė komedija „Valentinas už 2rų“ (antroji „Valentinas vienas“ dalis) ir Mykolo Vildžiūno debiutas režisuojant pirmąjį savo vaidybinį ilgametražį filmą „Nesamasis laikas“.
Pirmasis apie įvairių porų nuotykius ir vienišojo Valentino meilės paieškas pasakojantis filmas jau ilgai tituluojamas viena laukiamiausių Lietuvoje šių metų naujienų, jam žadama didelė finansinė sėkmė, kaip ir jo pirmtakui („Valentinas vienas“ sugebėjo surinkti apie 2,6 mln. Lt pajamų). Toks spėjimas tikriausiai pasiteisins, tačiau, ko gero, ne dėl išskirtinio turinio, o kaip tik dėl itin neišskirtinio masinio žiūrovo skonio ir noro pamatyti daug iš televizijos ar spalvotų žurnalų pažįstamų veidų. Pavyzdžiui, tituluotos gražuolės ir laidų vedėjos Jurgitos Jurkutės, kostiumų dailininkės, stilistės Agnės Jagelavičiūtės, televizijos ir radijo laidų vedėjos Skaivos Jasevičiūtės ar dainininko Vaido Baumilos.
O filmas „Nesamasis laikas“ pasakoja apie beprotišku ritmu gyvenančią ir susvetimėjimo persmelktą šiuolaikinių trisdešimtmečių kartą. Jai priklauso ir pagrindinis filmo herojus Tadas, bandantis atrasti atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus. Visas įdomumas prasideda tada, kai Tadas patenka į avariją ir atsiduria ligoninėje. Nei gydytojai, nei tėvai, nei iš kažkur išdygęs vaikystės draugas nesako, kas jam yra ir kodėl jis turi būtinai gulėti ligoninėje, jeigu gerai jaučiasi. Visi jie susižvalgydami puse lūpų kalba apie kažkokią sudėtingą situaciją ir vis labiau jį glumina. Galiausiai pasirodo ir pareigūnas, tiriantis šio eismo įvykio bylą, kuris dar labiau sumaišo kortas. Esą Tadas važiavo ne vienas, šalia jo sėdėjo mergina, kuri šiuo metu yra ištikta komos. Kas ji – vėlgi nesakoma. Negana to, kai Tadas ima aiškinti, kad avarija įvyko, nes prieš jį iš šalutinio kelio išlėkė dviratininkas, pareigūnas atšauna, kad ten nėra jokio šalutinio kelio…
Trumpai tariant, laukia daug painiavos, suglumimo, bejėgiškumo jausmo, stiprėjančio susierzinimo ir abejojimo savimi. „Nesamajame laike“ vaidina tokie perspektyvūs aktoriai, kaip Tadas Grynas, Toma Vaškevičiūtė ar Valentinas Novopolskis. Beje, pastarasis pernai pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“.

Metų pabaigoje kino juostoms skinant apdovanojimus ir visiems nekantriai laukiant sausį įvyksiančios „Oskarų“ teikimo ceremonijos, užmeskime akį, ką žada naujasis kino sezonas.

Iš tiesų pirmasis Medinio arklio pusmetis kino salėse pasiūlys daug gražios visai šeimai skirtos animacijos, keletą tarp gausios holivudinės kino produkcijos žibančių brangakmenių ir kaip niekada daug į žiūrovus, o ne į kino festivalius orientuotų lietuviškų kino juostų.

Metų pradžioje laukia daugiausiai žadančių filmų premjeros

Pora pirmųjų 2014 m. mėnesių į kino sales sukvies ypač daug kino gerbėjų, nes būtent tada pasirodys patys laukiamiausi kitų metų filmai. Iškart po naujamečio šurmulio, sausio 3 dieną, Lietuvos kino teatruose startuos Martino Scorsese’s režisuota juosta „Volstrito vilkas“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka neprilygstamasis Leonardo DiCaprio. Tai jau penktas kartas, kada M.Scorsese pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė L.DiCaprio. Kadangi ankstesni jų bendradarbiavimo rezultatai nenuvylė („Niujorko gaujos“, „Aviatorius“, „Infiltruoti“, „Kuždesių sala“), tad ir šis filmas laikomas stipriu kandidatu į „Oskarus“ bei tituluojamas vienu laukiamiausių 2014-ųjų filmų.
Šioje biografinėje kriminalinėje istorijoje L.DiCaprio įkūnys prieštaringą ir chaotišką praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio finansų pasaulio įžymybę Jordaną Belfortą – talentingą, visų liaupsinamą, tačiau be galo arogantišką ir ekscentrišką biržos maklerį, uždirbantį tiek, kad net nežino, ką su tais pinigais veikti. Beprotiška prabanga, gražios moterys, ekscentriškos linksmybės, filosofija „pinigų niekada nebus gana“ ir, be abejo, finansinės aferos žada nepaprastai stilingą ir savo nuodėmingu lengvabūdiškumu patraukiantį filmą.
Sausį taip pat nevertėtų praleisti ir dviejų lietuviškų filmų premjerų – Emilio Vėlyvio režisuoto filmo „Redirected/Už Lietuvą!“ bei Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“. Pirmasis, bendras lietuvių ir britų darbas, – juodoji veiksmo komedija, kurioje bus galima saviironiškai pažvelgti į Lietuvą, sekant keturių britų nuotykius mūsų šalyje. Kaip teigia „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas, „Redirected/Už Lietuvą!“ bus vienas svarbiausių metų pradžios įvykių.
Nors „Zero“ ir „Zero 2“ kūrėjo stilius vertinamas prieštaringai, E.Vėlyvis neabejotinai yra ryškus režisierius, kurio chuliganiškas požiūris daug kam patinka. Be to, naujasis filmas išsiskiria stipria britų aktorių komanda. Tarkim, pagrindinį vaidmenį atliekantis Vinnie Jonesas yra vaidinęs tokiuose puikiai žinomuose filmuose, kaip „Lok, stauk arba šauk“, „Dingti per 60 sekundžių“, „Vagišiai“, „Iksmenai: žūtbūtinis mūšis“ bei daugelyje kitų. Taigi iš tikrųjų smalsu, koks bus rezultatas šiam britų chuliganui susitikus su lietuvių chuliganu.
O tarp realybės ir pasakos pakibęs lietuvių ir suomių bendras filmas „Santa“ dėmesį pirmiausia patraukia dėl scenarijaus autoriaus ir režisieriaus. „Santa“ – tai žinomo lietuvių prozininko, dramaturgo ir kino scenaristo Mariaus Ivaškevičiaus, sukūrusio tokius populiarius spektaklius, kaip „Madagaskaras“ ar „Mistras“, debiutas režisuojant ilgo metražo vaidybinį filmą.
Kino platintojo „Meed Films“ vadovas Justinas Vancevičius įsitikinęs, kad ši juosta savo kokybe tikrai išsiskirs, mat puikios režisūros, stiprios perspektyvių aktorių vaidybos ir „nepaprastai gražių vaizdų“ pavyzdys. Paminėtina, kad filmo operatorius – tikrai neeilinis: Tuomo Hutri yra vienas labiausiai patyrusių ir vertinamų savo srities profesionalų visoje Suomijoje.
Šiame filme pasakojama, kaip vieniša mama Inga (Sandra Daukšaitė) nusprendžia išpildyti savo sūnaus Vinco (Ovidijus Petravičius) svajonę ir nukeliauja į Laplandiją susitikti su Kalėdų Seneliu. Čia prasideda meilės istorija tarp juo dirbančio Jussi, kurio vaidmenį sukūrė žymus Suomijos aktorius Tommi, ir žavios lietuvaitės. Vis dėlto svarbiausias filmo įvykis – mažąjį Vincą užklupusi sunki liga. Kova su ja metaforiškai įvelkama į Jussi pasakojamą pasaką, kurioje visa Kalėdų Senelių divizija kovoja dėl gėrio pergalės.

Lietuviškas kinas – „ant bangos“

Tiesą sakant, be „Redirected/Už Lietuvą!“ ir „Santa“, kino salėse bus proga pamatyti dar ne vieną lietuvišką filmą. Pasak G.Plytniko, aiškiai matyti, kad nacionalinis kinas šiuo metu yra itin populiarus ir atsiranda vis daugiau kūrėjų, pagaliau sukančių filmus ne festivaliams, o paprastiems žiūrovams. Esą ledus pralaužė „Tadas Blinda“, kuriam pavyko surinkti apie 300 tūkst. žiūrovų, kai anksčiau netgi populiariausi lietuviški filmai jų surinkdavo vos 50–60 tūkstančių. Taigi anksčiau iš pusantro šimto premjerų lietuviškų tebūdavo pora, o dabar artėjama link dešimties.
Kad dabartinis lietuviškas kinas priartėjo prie paprasto žiūrovo, pastebi ir „Kino pavasario“ lietuviškų filmų programos koordinatorė Justė Zavišaitė. Pasak jos, kitų metų festivalyje Lietuvos kino kūrėjų programoje viršų ims ilgo metražo vaidybiniai filmai, o tai labai retas reiškinys – tradiciškai daugiausiai būna dokumentinių juostų. Iš naujų lietuviškų filmų, kuriuos būtina pamatyti, ji išskiria po festivalius keliaujančią ir teigiamai vertinamą Igno Jonyno juostą „Lošėjas“, dalyvausiančią ir konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, taip pat prestižiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) geriausiu studento darbu pripažintą Ričardo Marcinkaus „Galutinį tikslą“ bei Lino Mikutos filmą „Pietūs Lipovkėje“. Pastaruosius jau buvo galima išvysti kino forumo „Scanorama“ metu, o tie, kuriems nepasisekė, galės tai padaryti (greta kitų naujausių lietuviškų filmų) per „Kino pavasarį“.
Visai kitokio stiliaus ir į jokius prestižinius apdovanojimus tikrai nepretenduosiantis – vasarį laukiamas „Valentinas už 2rų“, antroji filmo „Valentinas vienas“ dalis. Nors jis skirtas neišrankaus skonio žiūrovui, tai netrukdo jam būti vienai laukiamiausių premjerų. Kadangi pirmas blynas nebuvo prisvilęs ir „Valentinas vienas“ sugebėjo surinkti apie 2,6 mln. Lt pajamų (parduota apie 185 tūkst. bilietų), didelis susidomėjimas prognozuojamas ir tęsiniui. Be abejo, didžiausia intriga – kas pakeis ankstesnėje dalyje vaidinusį Vytautą Šapranauską. Antra vertus, šįkart scenarijus turėtų būti stipresnis, nes prie jo ranką pridėjo Jonas Banys, anksčiau dirbęs su tokiais sėkmingais filmais, kaip „Tadas Blinda. Pradžia“ bei „Zero 2“.

Intriguojantys filmai

Kalbėdamas apie užsienio kūrėjų produkciją „Garsų pasaulio įrašų“ atstovas Silvestras Dikčius išskiria rimtesnio kino trokštančiai auditorijai skirtą karinę dramą „Išlikęs gyvas“ (rež. Peteris Bergas). Šis filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, aprašytą profesionalaus kario Marcuso Luttrello. O toji istorija – tai 2005 m. Afganistane vykdyta karinė operacija „Raudoni sparnai“, per kurią iš keturių karių, pasiųstų sugauti arba nužudyti vieno iš Talibano lyderių, vienintelis gyvas išliko M.Luttrellas. Jau pati istorija yra dramatiška ir įtempta, o kai ją režisuoja patyręs karinių dramų režisierius P.Bergas, galima tikėtis tikrai intriguojančio filmo.
Nenusivils ir žiūrovai, įsigiję bilietus į filmą „12 vergovės metų“ (rež. Steve’as McQueenas). Ši istorinė drama, pasakojanti apie pilietinio karo metu pagrobtą ir per prievartą vergu paverstą išsilavinusį juodaodį, jau dabar yra nominuota ir apdovanota ne vienu prestižiniu prizu.
Neseniai „Gotham“ nepriklausomo kino apdovanojimuose filmas “12 vergovės metų” pripažintas geriausiu metų filmu, tokio pat įvertinimo sulaukė ir Stokholmo filmų festivalyje, be to, jame pelnė ir apdovanojimą už geriausią muziką. Juostai atiteko ir Toronto kino festivalio pagrindinis apdovanojimas – žiūrovų simpatijų prizas. Pats S.McQueenas buvo pripažintas geriausiu metų režisieriumi tarptautiniame Palm Springso kino festivalyje ir gavo Holivudo filmų festivalio apdovanojimą už proveržį režisūroje.
„Acme Film“ kino skyriaus vadovė Asta Martinonytė pirmiausia mini irgi pripažinimo jau spėjusią sulaukti kriminalinę dramą „Amerikietiška afera“. Šis filmas Niujorko kino kritikų (“New York Film Critics Awards”) buvo puikiai įvertintas net trijose kategorijose: geriausio filmo, geriausio scenarijaus bei geriausio antraplanio moters vaidmens (apdovanota Jennifer Lawrence), o anksčiau Holivudo filmų festivalyje apdovanotas už geriausius kostiumus bei geriausią prodiusavimą.
Filme rodomas talentingo sukčiaus Irvingo Rosenfeldo (Christianas Bale’as) gyvenimas praėjusio amžiaus aštuntojo devintojo dešimtmečio Amerikoje, kada jie su meiluže bei nusikaltimų partnere Sidne (Amy Adams) buvo priversti rinktis, ar keliauti į kalėjimą, ar tapti FTB informatoriais. Istorija paini ir stebinanti, o aktorių asmenybės – daugiasluoksnės, tad šis filmas turėtų patikti ir išrankesnei publikai.
Dar galima išskirti ir George’o Clooney režisuotą bei prodiusuotą šmaikščią karinę dramą „Brangenybių medžiotojai“, į Lietuvą atkeliausiančią vasarį. Ji išsiskiria stiprių aktorių komanda: vaidina „Oskaro“ laureatai G.Clooney, Mattas Damonas, Cate Blanchett, Jeanas Dujardinas, „Oskaro“ nominantas Billas Murray ir „Emmy“ laureatas Johnas Goodmanas. Be abejo, iškart pradėta kalbėti, kad tai vienas realiausių pretendentų į „Oskaro“ apdovanojimą geriausio metų filmo kategorijoje. Naratyvas irgi patrauklus, be to, papildomą pliusą suteikia tai, kad jis pagrįstas tikra istorija apie septynių meno žinovų (deja, mažai ką teišmanančių apie kariavimą) būrį, Antrojo pasaulinio karo metu siekusį susigrąžinti nacių iš muziejų ir privačių kolekcijų pagrobtus itin vertingus meno kūrinius, kuriems grėsė sunaikinimas.

Ričardo Marcinkaus filmas „Galutinis tikslas“ šiuo metu vykstančiame reikšmingiausiame Europoje dokumentikos forume – Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje – buvo nominuotas geriausio studentiško filmo kategorijoje ir turi šansą tapti laimėtoju. Jo varžovais paskelbti  dar du filmai, kuriuos tarptautinė žiuri atrinko iš 15 programoje dalyvavusių kūrinių. Nugalėtojas paaiškės jau rytoj, lapkričio 29 dieną.

Vakarykštėje nominantų paskelbimo ceremonijoje skambėjo ir R. Marcinkaus pavardė. Tarptautinė žiuri įvardino, kad dėl pagrindinio studentiškų filmų programos prizo varžysis trys filmai – lietuvių režisieriaus „Galutinis tikslas“, lenko Tomaszo Sliwinskio juosta „Our Curse“ ir vokiečių dueto Tuno Kaptano ir Felicitos Sonvillos darbas „Two at the Border“.

Šiuo metu Amsterdame viešintis R. Marcinkus sako, jog vien patekti į šį festivalį jam buvo didelis įvykis, o nominacija geriausio studentiško filmo apdovanojimui pranoko visus lūkesčius. Po keturių festivalyje surengtų „Galutinio tikslo“ seansų lietuvių autorius teigia sulaukęs tik teigiamų žiūrovų reakcijų.

„Festivalio publiką filmas ir sujaudino, ir prajuokino. Po peržiūrų jie daug klausinėjo, išsakė savo pastebėjimus – vyko gyvas ir prasmingas pašnekesys. Džiaugiuosi, kad kino kalba, kuria prabylu savo filme, suprantama visiems“, – įspūdžiais iš festivalio dalinosi R. Marcinkus.

„Galutinis tikslas“ – tai istorija apie sudėtingą herojaus Povilo kelionę per senelių namus ir gatves, kur jis įninka į narkotikus ir, rodos, pasiekia visišką dugną. Išsigelbėjimas pasiekiamas ranka, tačiau vyras neskuba priimti lemiamo sprendimo.

Skelbdamas tris nominantus, Hussainas Currimbhoy’us, žiuri pirmininkas, Šefildo dokumentinių filmų festivalio (Sheffield Doc/Fest) programos vadovas, pažymėjo, jog lietuvių režisieriaus filmo istorija yra universali. Anot jo, nesvarbu, kokioje šalyje gyveni, tokie herojai kaip Povilas visuomet yra šalia mūsų.

H. Currimbhoy’aus vadovaujamą tarptautinę žiuri šiais metais sudarė Peteris Latasteris, filmų kūrėjas, operatorius ir dėstytojas iš Olandijos, ir Mon Mon Myat, žurnalistė, Žmogaus teisių filmų festivalio (Human Rights Human Dignity International Film Festival) organizatorė.

Lapkričio 20 – gruodžio 1 dienomis vykstantis Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (International Documentary Film Festival, IDFA) laikomas vienu didžiausiu ir svarbiausių festivalių pasaulyje. Neretai jis pavadinamas dokumentikos Kanais.

Lietuvių žiūrovai „Galutinį tikslą“ galėjo pamatyti neseniai pasibaigusiame Europos šalių kino forume „Scanorama“.

Filmo „Galutinis tikslas“ anonsas: http://youtu.be/0OwOrJwP5kk

Daugiau informacijos:

www.lithuanianshorts.com

Rimantė Daugėlaitė

Lithuanian Shorts Agency
+37067316548
info@filmshorts.lt

Kino teatruose pradedamas rodyti „Sibirietiškas auklėjimas“ – filmas su Holivudo žvaigždėmis, kuriame pirmą kartą kino istorijoje pagrindiniai vaidmenys atiteko lietuviui Arnui Fedaravičiui ir Viliui Tumalavičiui, o du kartus „Oskarui“ nominuotas aktorius Johnas Malkovichius liko antrame plane.

Be to, didžioji „Sibirietiško auklėjimo“ dalis nufilmuota Lietuvoje, tad žiūrėdami filmą tikrai atpažinsite daugelį sostinės vietų. Tarp jų – ir pastaruoju metu apleisti Sporto rūmai, kurių fone filme verda nuožmios kovos, ir garsioji Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, vilniečių vadinama tiesiog vamzdžiu.

Pagal tikrais faktais paremtą bestselerį „Oskaro“ laureato italų režisieriaus Gabriele Salavatores sukurtas filmas pasakoja apie rusų mafiją. Kalbama, kad itin slaptas bei pikantiškas detales iš mafijos gyvenimo atskleidusios knygos autorių rusų kilmės italų rašytoją Nicolai Lilin ji persekioja iki šiol. Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga išleista ir lietuviškai.

Filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ anonsą žiūrėkite čia: http://youtu.be/PaxSSEWt1qw

Gyvenimo istorijos – tatuiruotėse

Gana paini istorija filme vinguriuoja per nusikaltėlių vaikystę, rodo jų pirmuosius ginklus ir pirmąsias meiles, jų tatuiruotėse užkoduotas gyvenimo taisykles.

Žiūrėdami „Sibirietišką auklėjimą“ susipažinsite su maža maištinga tauta, vadinančia save vadina urkais. Tarybiniais metais Stalinas ją iš Sibiro ištremia į Padniestrę. Urkai laikosi itin griežtų kriminalinio pasaulio nuostatų ir propaguoja robinhudišką gyvenseną – vagia tik iš režimo ir gina vargšus. Be to, jie itin religingi – urkų religinės apeigos primena pagoniškus ritualus. Tremtiniai turi dvasinį ir idėjinį vadą – vietos Doną Korleonę senį Kuzmičių, kurį filme įkūnija kaip visada nepakartojamas Johnas Malkovichius.

Filmo veiksmas vyksta nuošaliame Benderai kaimelyje, kuriame auga du pagrindiniai istorijos personažai – Kolima (vaidina Arnas Fedaravičius) ir Gagarinas (vaidina Vilius Tumalavičius). Juos prižiūri ir auklėja „garbingų nusikaltėlių“ autoritetas senelis Kuzmičius. Ir nors Kolima klauso mokytojo ir jam paklūsta, Kuzmičiui atrodo, kad labiau prisitaikęs išgyventi yra Gagarinas. Tik nutinka bėda: Gagariną suvilioja narkotikų ir prostitucijos verslas ir jis net septyneriems metams siunčiamas už grotų. Išėjęs iš kalėjimo Gagarinas grįžta neatpažįstamai pasikeitęs.

Kaip baigsis ši istorija, neišduosime, tačiau galime patikinti, kad viskas, ką iki šiol manėte žinantys apie nusikaltėlius, pažiūrėjus „Sibirietišką auklėjimą“ nublanks.

Ir dar viena detalė. Lietuvoje filmuojant „Sibirietišką auklėjimą“ Holivudo žvaigždė Johnas Malkovichius išmoko palinkėti į sveikatą. Savo žinias jis kiek vėliau pritaikė veiksmo komedijoje „Rizikinga erzinti diedukus 2“ (angl. „RED 2“). Kai filmo herojai švęsdami kelia degtinės taureles ir rusiškai sako „Į sveikatą!“,  J. Malkovichius aiškiai atsako lietuvišku „Būkim!“.

Daugiau informacijos apie „Sibirietišką auklėjimą“ – „Forum Cinemas“ interneto svetainėje: http://www.forumcinemas.lt/Event/303710/

Lapkričio 25–gruodžio 1 dienomis Vilniuje vyks 11-asis tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis 2013“. Tradiciškai festivalio dienomis bus parodyti geriausi nekomercinės animacijos kūriniai iš viso pasaulio.
Vienintelis Lietuvoje vykstantis animacinių filmų festivalis šį sykį ne tik rodys geriausius meninės animacijos filmus, apdovanotus pagrindiniais prizais didžiausiuose pasaulio festivaliuose, bet ir stengsis supažindinti su šio meno subtilybėmis. Bus rodomos retrospektyvinės programos, kurių metu žiūrovai galės susitikti su autoriais, taip pat organizuojamos kūrybinės dirbtuvės Vilniuje su animacinių filmų profesionalais. Šiemet kūrybines dirbtuves Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ves Violeta Kolesnikova (animatorė, VGIK ir SHAR aukštųjų mokyklų dėstytoja). Kino centre „Pasaka“ bus surengtos ir specialios kūrybinės dirbtuvės vaikams.
Vilniuje bus parodyta šešiolika konkursinių „Tindirindis 2013“ animacinių filmų programų, skirtų patiems mažiausiems žiūrovams, paaugliams ir suaugusiems; visiems mėgstantiems juokus, muziką, nebijantiems siaubo ar tiesiog išsiilgusiems gyvenimiškų istorijų.

Septyniolika trumpametražių filmų – šeši lietuviški, aštuoni estiški ir trys latviški. Dešimt vaidybinių, trys dokumentiniai ir keturi animaciniai filmai. „Pirmasis kartas“, naktinis nutikimas autobuse, sidabrinės vestuvės, slapta kanapes auginančios šeimos operacija, Naujųjų metų sutiktuvės, ežiukų nuotykiai mieste.

Tai tik dalis pasakojimų, kuriuos žiūrovai pamatys prasidėjusioje Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“.

„Jau penktus metus rengiame konkursinę programą, taip į festivalį įtraukdami mums svarbią baltiškąją dimensiją. Mes vertiname ir auginame šalia mūsų esančius jaunus režisierius, kurie į kiną žengia su originaliomis idėjomis ir ambicijomis. Tikiu, konkursas taps impulsu kurti toliau, nesustoti“, – sako dr. Gražina Arlickaitė, festivalio direktorė.

Šiandien programoje bus parodyti šeši naujausi trumpametražiai lietuviški filmai. Austėjos Urbaitės „Etiudas“ leisis į dviejų aktorių repeticijų užkulisius, kur realybė susipins su fantazija. Animatorės Skirmanta Jakaitė ir Solveiga Masteikaitė pristatys siurrealistinį animacinį kūrinį „Neeuklidinė geometrija“. Marija Kavtaradzė papasakos istoriją apie Beno ir Vegos „pirmąjį kartą“ filme „Pasakyk, kad neskaudės“. Dokumentinis Lino Mikutos filmas „Pietūs Lipovkėje“ pažvelgs į labdaringos valgyklos kasdienybę. Ieva Veiverytė „Šuns dienose“ gilinsis į motinos ir dukters santykius. Aistė Žegulytė prisilies prie žmogaus tapatybės ir grožio temos poetiškame filme „Tapatumai“.

Du iš šių filmų jau sulaukė tarptautinių festivalių dėmesio. M. Kavtaradzė naujausią darbą pristatė San Sebastiano studentiškų filmų programoje. L. Mikutos dokumentinio filmo premjera įvyko prestižiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje. Anot G. Arlickaitės, būti pakviestiems į tokio lygio kino festivalius yra didelis įvertinimas jauniems kūrėjams ir įrodymas, jog einama teisingu keliu.

Latviams konkurse atstovaus Ēvaldas Lācis (animacinis filmas „Ežiukai mieste“), Edmundsas Jansonas (animacinis filmas „Choro gastrolės“) ir Liene Linde (tragikomiška drama „Suvaidink man laimingus Naujuosius“). Estiškų filmų šiais metais programoje – net aštuoni: „Čia tu?“ (rež. Moonika Siimets), „Mai“ (rež. Maria Reinup), „Nuotrauka“ (rež. Katrina Maimik ir Janas Erikas Nõgisto), „Sidabrinės vestuvės“ (rež. Katrina Maimik ir Andresas Maimikas), „Gimtadienis“ (rež. Erikas Norkroosas), „Musių malūnas“ (rež. Anu-Laura Tuttelberg), „Olga“ (rež. Kauris Kokkas) ir „Užuojauta“ (rež. Margusas Paju). Latvių ir estų filmai festivalyje bus rodomi šeštadienį ir sekmadienį.

Geriausią trumpametražį programos filmą ir geriausią lietuvišką trumpametražį filmą rinks profesionali tarptautinė vertinimo komisija. Jos pirmininku šiais metais bus lenkų kino režisierius Krzysztofas Zanussis. Taip pat vertinimo komisiją sudarys prodiuserė, Europos kino akademijos tarybos narė ir kino gamybos kompanijos  „Selavy Filmproduktion“ bendraturtė Dagmara Jacobsen iš Vokietijos, atviro Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ direktorė Sitora Alieva ir graikų režisierius Thanosas Anastopoulosas. „Scanorama“ rodo jo filmą „Duktė“.

„Naujojo Baltijos kino“ konkurso nugalėtojui atiteks „Vilniaus kino klasterio“ įsteigtas prizas – kino aparatūros nuomos paslaugos, o geriausiam jaunajam lietuvių režisieriui bendrovė TEO LT, AB suteiks finansinę paramą būsimam jo kino projektui.
Konkurso nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti Europos šalių kino forumo „Scanorama“ uždarymo metu šį sekmadienį, lapkričio 17 dieną.
„Scanoramos“ klipas: http://youtu.be/DuZ-v0L_C7k

Daugiau informacijos:

www.scanorama.lt

Ketvirtadienį Vilniuje prasideda vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Jo programoje šalia pripažintų meistrų – prancūzo Jeano Luco Godard’o, brito Peterio Greenaway’aus, portugalo Edgaro Pera, rumunų Cristi Puiu ir Corneliu Porumboiu, lenkų Andrzejaus Wajdos ir Agnieszkos Holland – filmų matysime ir jaunų Europos kino meistrų debiutus. Forume bus pristatyti ir keturi lietuviški ilgametražiai dokumentiniai filmai: Audriaus Stonio “Kenotafas”, Ričardo Marcinkaus “Galutinis tikslas”, Vytauto V.Landsbergio “Trispalvis” bei berlynietės J.Jackie Beier kartu su lietuvių komanda sukurta “Julija”. Savaite vėliau „Scanorama“ prasidės Kaune ir Klaipėdoje.

„Per pastarąjį dešimtmetį dar nemačiau tokio galingo, siurrealistinio ir gąsdinančio filmo“, – taip „Žudymo aktą“ („The Act of Killing“) apibūdino garsus dokumentinio kino režisierius Werneris Herzogas.

Filmas jau apkeliavo daugiau nei 20 tarptautinių kino festivalių ir buvo apdovanotas daugiau nei 25 apdovanojimais. Triumfuojančioje kūrinio odisėjoje – ir lapkričio 7 d. prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Svarbiausias rudens kino renginys rodys išskirtinius filmus, kurie iki šiol pasaulyje renka svarbius kino prizus ir nominacijas.

„Programoje žiūrovai išvys filmus, kuriuos festivaliuose lydėjo kritikų ir žiūrovų simpatijos, karštos diskusijos ir audringi plojimai. Filmai, kurių pavadinimus girdėdavai bėgdamas iš vienos kino salės į kitą. Tuos, kurie susirinko svarbiausius apdovanojimus“, – sako Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ direktorė.

„Žudymo aktas“ – daugiausia apdovanojimų pelnęs šių metų festivalio filmas – pasakos hipnotizuojančią ir košmarišką istoriją apie žudymo banalumą, beprasmybę ir absurdą. Tai aštuonerius metus filmuota istorija apie Indonezijos žmonių genocido kaltininkus. Apie žudikus, kurie šiandien ne tik nenubausti, bet tapo vietinėmis žvaigždėmis. Juos kviečia į televiziją, jie vaidina kine, tiksliai ir entuziastingai pasakoja apie vykdytus kraupius nusikaltimus.

„Iškreipta realybė filme susipina su sapno atmosfera taip stipriai, kad galiausiai tampa sunku patikėti tuo, ką matai. Nejaugi tai vyksta iš tikrųjų? Šis filmas įrodo, kaip stipriai dokumentinis kinas gali veikti mūsų emocijas“, – pasakoja G. Arlickaitė.

Festivalis rodys ir Berlyno kino festivalyje „Auksinį lokį“ bei pagrindinį tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI apdovanojimą pelniusią rumuno Călino Peterio Netzerio dramą „Vaiko pozicija“, kurią Rumunija jau pristatė „Oskarams“. Bekompromisis režisieriaus filmas atskleis sudėtingus motinos ir sūnaus santykius, kuriuos pats režisierius apibūdino liguistais. Kornelija bet kokiais būdais dangsto nusikaltimą padariusį sūnų, tačiau 34-erių metų Barbu toks motinos pasiaukojimas atrodo baisesnis nei gresiantis kalėjimas. Atsiimdami apdovanojimą Berlyne režisierius ir prodiuserė pirmiausia dėkojo, jų žodžiais tariant, fantastiškai pagrindinio vaidmens atlikėjai – aktorei Luminitai Gheorghiu.

Puikiu nuotykių filmu kritikai vadina norvegų režisierių dueto Joachimo Rønningo ir Espeno Sandbergo „Kon-Tiki“. Filmas buvo nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje. Tikrais faktais paremtas filmas žiūrovą nukels į 1947 metus, kai norvegų tyrinėtojai leidosi į nutrūktgalvišką ekspediciją per Ramųjį vandenyną. Tai stilingas ir vizualus pasakojimas apie žmogaus triumfą.

Vienuoliktoji „Scanorama“ pristatys Kanų kino festivalio prizininkus: „Ypatingo žvilgsnio“ programoje už režisieriaus meistrystę įvertintą atvirą Alaino Guiraudie „Nepažįstamąjį prie ežero“, „Ypatingo talento“ prizu apdovanotą Diego Quemada-Díezo „Auksinį narvelį“, „Kritikų savaitės“ programos didžiojo prizo laimėtoją Fabio Grassadonios ir Antonio Piazzos „Salvo“ ir programos „Dvi režisierių savaitės“ atradimą – Guillaume’o Gallienne’o komišką dramą „Aš, aš pats ir mano mama“.

Iš Kanų konkursinės programos atkeliaus geriausios aktorės apdovanojimą pelnęs bendras Prancūzijos ir Irano filmas „Praeitis“ (rež. Asgharas Farhadis), kurį Iranas taip pat pristatė „Oskarams“. Bus parodytas šiais metais Kanuose geriausiu režisieriumi paskelbto Amato Escalante’s provokuojantis filmas „Heli“. Programą puoš ir Venecijos, Karlovi Varų, Roterdamo festivaliuose rodyti filmai, kurių kiekvienas, anot festivalio organizatorių, drebins žiūrovo įsitikinimus ir klibins įsitvirtinusias normas.

„Sunku suminėti visus apdovanojimus, kuriuos gavo šių metų programos filmai. Nors apdovanojimai yra svarbus dalykas – aklai jais nesekame, pats kinas, jo pasakojamos įsimintinos istorijos keis žiūrovų požiūrį į daugelį dalykų“, – teigia G. Arlickaitė.

Vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–17 d. Vilniuje, lapkričio 14–24 Kaune, lapkričio 14–17 Klaipėdoje, lapkričio 23–24 Šiauliuose.

Filmo „Nepažįstamasis prie ežero“ anonsas: http://youtu.be/PgcEGKn7waI
Filmo „Žudymo aktas“ anonsas: http://youtu.be/tQhIRBxbchU
Filmo „Kon-Tiki“ anonsas: http://youtu.be/97XrASFPhF0
Filmo „Vaiko pozicija“ anonsas: http://youtu.be/wQUh3hoGSfI