Tris šiuo metu rodomus lietuviško kino kūrinius vienija stiprūs neprofesionalių aktorių darbai.

Lietuviškų filmų kino centrų repertuare daugėja, tačiau kaip laikosi nacionalinis kinas – nesunku spręsti iš juostose matomų kino aikštelių pasirinkimo: nutolti ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo Vilniaus filmų biudžetas grupėms dažnai neleidžia. Todėl Altajaus kraštą „Ekskursantėje“ atstoja Žalieji ežerai, o provincijos miestelį filmui „Vardas tamsoje“ – Naujoji Vilnia.
Vis dėlto labiausiai šiuo požiūriu nukenčia „Laiškai Sofijai“, vietoj Sankt Peterburgo turčių namų priversti filmuoti iki skausmo pažįstamus Vilniuje stovinčių rūmų interjerus. Kai Mstislavas Dobužinskis (akt. Andrius Bialobžeskis) priiminėja svečius dabartinio Rašytojų sąjungos pirmininko Antano A.Jonyno darbo kabinete, bent jau sostinės žiūrovai salėje pašaipiai kikena…

Įsikūnijęs Čiurlionis ir kiti

Nepaisant to, „Laiškai Sofijai“ turi ryškų autentiškumo grynuolį, į kurį ekrane galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Roko Zubovo Čiurlionis (nekyla ranka rašyti „vaidinamas“) prieš kamerą jaučiasi taip natūraliai, kad visa, kas jį supa, greta atrodo kaip pretenzingo teatro atributai. Tik gaila, kad turėdami aikštelėje tokią nepakartojamą žymios dinastijos dovaną filmo kūrėjai lyg tyčia vengia Čiurlionio ilgiau laikyti kadre, mūsų žvilgsnį dažniau kreipdami revoliucingai nusiteikusios griežtoko veido Sofijos (akt. Marija Korenkaitė) ir kitų poniučių link.
Paradoksas, bet būtent kilminga panelė Sofija rūmuose tampa sutrikusi ir sukaustyta, lyg savimi nepasitikinti provincialė. Jai mielesnės gatvės tribūnos, nuo kurių proletariškai prikimusiu balsu agituoja už tautinį atgimimą. Ir atvirkščiai: Kastukas iš Druskininkų trobelės prašmatniuose priėmimuose jaučiasi laisvai ir natūraliai, tarsi būtų tokioje aplinkoje užaugęs. Belieka spėlioti, ar tai sąmoningai pasirinkta personažų traktavimo versija, ar tiesiog kelios inteligentų kartos, skiriančios R.Zubovą nuo Čiurlionio, padarė tai, ko prieš kamerą buvo neįmanoma paslėpti.
Vis dėlto pati filmo istorija lieka padrika, atskiri epizodai nesukuria vieningo pasakojimo įspūdžio. O mįslingos Čiurlionio ligos triumfas perteikiamas vos retais punktyrais, daug ką paliekant žiūrovo nuojautoms, ir nepakylėtas ligi dramos. Filmo kūrėjams kažkodėl labiau rūpi tai, kad tautiškai nusiteikusi Sofija sugeba atsispirti vedusio rusų karininko Rostovo (akt. Nikolajus Antonovas) vilionėms, o ne tai, kas pražudo jos talentingąjį vyrą. Banalūs poros konfliktai režisieriui Robertui Mullanui rodosi labiau verti nagrinėjimo, nei Čiurlionio išgyvenamos dvasinės būsenos.

Vieno mirktelėjimo filmas

Pratęsti neprofesionalių aktorių sėkmingų pasirodymų temą galėtume ir pasakodami apie moksleivės Anastasijos Marčenkaitės „Ekskursantėje“ sukurtą vaidmenį. Ši mergaičiukė prieš kamerą jaučiasi puikiai – o tai ypač svarbu žinant, kad svetimuose kraštuose atsidūrusiai tremtinei kalbėti tenka nedaug, taigi vaidmens esmę sudaro aplinką stebinčios mergaitės akys. Vienuolikmetės kelionė iš Altajaus į Lietuvą „Ekskursantėje“ tėra lakmuso popierėlis pakeliui sutiktiems žmonėms įvertinti.
Puikių rusų aktorių Raisos Riazanovos ir Igorio Savočkino dėka pirmasis šios kelionės epizodas, kai sušalusi lietuvių mergaičiukė randama mieganti šuns būdoje, – įspūdingiausias visame filme. Vos kelios taupios frazės atskleidžia ištisus žmonių gyvenimus ir įvairialypes jų vertybes. Buvęs lagerio kalinys, pats be tėvų užaugęs Vitiokas (akt. I.Savočkinas) tėviškai rūpinasi mergaite tol, kol nežinia iš kur atklydusia babos Nadios (akt. R.Riazanova) augintine susidomi kolūkio aktyvistės. O tuomet, kai likti kaime ilgiau tampa pavojinga, išdėsto jai pagrindinius sovietinio išgyvenimo dėsnius ir įsodina į vakarų kryptimi riedantį traukinį.
Toliau kelionėje mergaičiukės lauks susitikimas su miške besislapstančiais kanibalais ir prieglauda apleistame sovietų priešų vaikams skirtame internate, tačiau šiurpūs savo esme epizodai meniniu požiūriu nebebus tokie įtaigūs.
Apskritai „Ekskursantėje“ tenka pripažinti ženklų skirtumą tarp rusų aktorių ir lietuvių, vaidinančių standartinius „blogus rusus“. Ir ne vien dėl plika ausimi skiriamo ir visai ne vietoje prasikišančio „baltų akcento“, kuriuo ypač pasižymėjo aktoriai panevėžiečiai. Tiesiog jų fragmentuose nėra nieko panašaus į tą aukso dulkelę, žėrinčią slaptame kalinio Vitioko mirktelėjime atsitiktinai sutiktai buvusiai savo globotinei. Šis žmogiškumą simbolizuojantis „Ekskursantės“ kadras, o ne abstraktūs vaizdingi javų laukai, pienių vainikai ir palikti namai su ilgomis vėjo plaikstomomis užuolaidomis paaiškina, kam vertėjo statyti tokį filmą.
Nepaisant Sibiro platybėms atstovaujančių Žaliųjų ežerų, realizmas šiame Audriaus Juzėno kūrinyje yra labiau vykęs nei šabloniškai romantizuotos mergaitės vizijos. Kartais vardan noro „filmuoti gražiai“ aukojama net elementari logika: tarkim, tuomet, kai mažoji pabėgėlė vaizdingai išnyra ant bėgių ką tik pajudėjusio tremtinių sąstato, lydimo sargybinių su šunimis, dūmuose arba kai ji garsiai (kad mums būtų kraupiau) klykia po tiltu, nuo kurio iš traukinio mėtomi tremtinių lavonai. Nes ir vienu, ir kitu atveju mergaičiukė pati greičiausiai būtų tapusi lavonu.

„Komedijos tikslas – padaryti žmogų geresnį jį linksminant“, – prieš tris šimtus metų yra pasakęs legendinis prancūzų dramaturgas Molière’as. Sekdamas jo posakiu 8-asis tarptautinis trumpų filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“ kviečia trumpam nusišypsoti žiūrint specialią penkių prancūziškų komedijų programą. Festivalis prasideda spalio 10 dieną.

„Prancūzų sukurtus filmus, ypač komedijas, publika dažnai sutinka šiltai. Jos paperka nuoširdumu, subtiliu humoru ir savitais dialogais. Tokie filmai laukiami kino festivaliuose, laimi pagrindinius apdovanojimus ir turi ištikimų gerbėjų ratą. Ne vieną prestižinį prizą gavo ir specialioje programoje rodomos penkios 2007–2012 metais sukurtos subtilaus humoro juostos iš Prancūzijos, kurias atrinko Bresto kino festivalio programos direktorius Massimilianas Nardullis”, – pasakoja Rimantė Daugėlaitė, festivalio „Vilniaus kino šortai“ direktorė.

Už geriausią trumpametražę juostą „Cezariui“ nominuota komedija „Galėjau būti kekšė“ (rež. Baya Kasmi) – tai istorija apie pašėlusią panelę, perdėm normalų vyruką, seną muzikos mokytoją ir netikėtą šios trijulės susitikimą. „Penio kirtis“ (rež. Jeanas-Baptiste’as Saurelis) pasakoja apie kuklaus vaikino Franciso pastangas bendradarbei atskleisti jausmus, tačiau nepasitikėjimas savo „vyrišku pasididžiavimu“ trukdo tai padaryti.

Tarptautinių festivalių favorito – animacinio filmo „Mažasis drakonas“ (rež. Bruno Collet’as) – herojus yra guminis žaisliukas, kuriame po mirties įsikūnijo ne kas kita, o pati Bruce’o Lee siela.

„Mašinų tyloje“ (rež. Paulas Caloris, Kostia Testut’as) apatinio trikotažo gamyklos darbininkės sukyla kovai, nes siuvimo mašinas pervežė į kitą šalį, kur pigesnė darbo jėga. Ar nepatenkintų moterų veiksmai pasmerkti nesėkmei? O kaip pirmąją darbo dieną telefoninių apklausų įmonėje seksis poetui Žuljenui? Atsakymai – komedijoje „Žuvies kauksmas“ (rež. Sébastienas Carfora)?

„Žiūrėdamas prancūziškų komedijų programą negali nustoti šypsotis, nors iš tiesų jose sprendžiamos svarbios gyvenimo problemos. Komiškumo ir rimtumo pusiausvyra filmuose puikiai išlaikyta”, – sako Marija Razgutė, festivalio „Vilniaus kino šortai“ projektų koordinatorė.

Prancūziškos juostos sudaro ir didžiausią „Vilniaus kino šortų“ konkursinės programos dalį. Joje bus parodyta net 11 trumpametražių filmų iš Prancūzijos, kurie jau spėjo apkeliauti Klermono-Ferano, Kanų, Venecijos ir kitus didžiausius pasaulio kino festivalius.

Spalio 10–13 d. didžiausio Baltijos šalyse trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ filmai bus rodomi Vilniuje, kino teatruose „Forum Cinemas Vingis“, „Skalvija“ ir „Pasaka“. Bilietai į šiuos seansus jau parduodami. Spalio 15–20 d. festivalis keliaus net per 6 Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Nidą, Ukmergę.

Ketvirtadienį „Skalvijos“ kino centre prasideda dešimtasis tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Viena iš festivalio programų „Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis“ pasakos apie herojų, „apsėstų“ maniakiškos aistros, likimus. Tai – žymių deimantų vagys („Nesugaunamieji. Rožinių panterų istorija“), ekscentriškos Mocarto gerbėjos („Mocartas ir kitos manijos“), ypač savo išvaizda besirūpinantys vyrai („Vyriškumas“), nerimstantys lobių ieškotojai („Paskutinieji juodosios jūros piratai“) bei ne mažiau užsispyrę istorinės pilies savininkai, besistengiantys ją išsaugoti per bankų griūtį („Dviejų pamišimas“). Taip pat bus parodyta restauruotų ir skaitmenizuotų septynių lietuviškų dokumentinių filmų programa, o ypatingojo festivalio svečio teisėmis šįmet pakviestas dalyvauti olandų režisierius Leonardas Retelis Helmrichas, ištobulinęs „ilgo kadro“ kino estetiką.

Kaimyninėje Lenkijoje 11 dienų vyko vienas lankomiausių nepriklausomo kino festivalių Europoje – „Nauji horizontai“. Kokius filmus savo gerbėjams siūlo Vroclave 100 tūkst. kino gerbėjų sulaukiantis kino renginys ir ką žada kitąmet lenkų kinas, domėjosi „Kino pavasario“ komanda, tęsianti odisėją po garsiausius kino festivalius.

Didžiausias Lenkijos kino festivalis konkursinėje ir kitose programose kasmet pasiūlo neįprastų, specifinių ar vadinamųjų neformato filmų. Kitokio kino čia žvalgėsi ir „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta.

„Džiugu Vroclavo konkursinėje programoje išvysti du „Kino pavasaryje“ šiemet rodytus filmus ir sutikti jų kūrėjus. Kanadoje gyvenantis bosnis Igoris Drljača vėl grįžo į Europą su filmu „Krivina“. Paskutinėmis dienomis į Vroclavą trumpam užsuko ir rusų režisierius Aleksejus Fedorčenko, pavasarį pristatęs juostą „Dieviškos pievų marių žmonos“ kino gerbėjams Vilniuje,“ – pasakoja E.Pukšta.

Unikalus A.Fedorčenko filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ Vroclave sulaukė ne tik kino mylėtojų dėmesio, bet ir festivalio „Nauji horizontai“  pagrindinio prizo – 20 tūkst. eurų.

Drąsūs lenkų pasirinkimai

Pagrindinėje konkursinėje programoje taip pat varžėsi spalvingų ir žiūrovų kantrybę išbandančių filmų rinktinė: beveik 4 valandas trunkantis dokumentinis epas „Žaibas“ (Lightning), hipnotizuojanti lenkų kilmės argentiniečio Leonardo Brzezickio drama „Naktis“ (Noche), Roterdamo kino festivalyje „Tigrą“ pelniusi iraniečio Mohammado Shirvani drama „Riebalų purtytojas“ (The Fat Shaker), du ekstremalūs ir sunkiai išgliaudomi Filipinų režisierių eksperimentai bei skandalingiausias Kanų festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ erotinis trileris „Nepažįstamasis prie ežero“ (Stranger by the Lake).

„Radikaliais, originaliais ir eksperimentiniais naujų kino formų filmais išsiskiriančio Vroclavo kino festivalio žiūrovai nebijo nei ilgos trukmės, nei šokiruojančių filmų, jų per dieną pamato po tris. Festivalis užsiaugino jau ir būrelį vadinamųjų ekstremalų, kurie kasdien aplanko po penkis kino seansus,“ – pasakoja „Kino pavasario“ programos sudarytojas E.Pukšta.

Lenkijos kinomanai neliko abejingi Filipinų maestro Lavo Diazo 4 valandų trukmės nusikaltimo ir atpildo dramai „Šiaurė. Istorijos pabaiga“ (El Norte. The End of History). Solidžiu lankomumu mėgavosi ypatingas pastarųjų metų kino įvykis – charizmatiškojo Marko Cousinso 15 valandų trukmės dokumentinis epas „Kino istorija. Odisėja“ (The Story of Film. An Odyssey). Vroclavas drąsiai startavo su Kanuose „Auksinės palmės šakelę“ nuskynusia, 3 valandų trukmės erotine drama „Adelės gyvenimas“.

Lietuviška juosta – vienas lankomiausių filmų

Vroclave puikiai lankomi buvo ir nepatogiais vadinami rytiniai kino seansai, vykstantys darbo dienomis. Tokių kino atostogų taikiniu tapo ir vienintelė lietuviška juosta, dalyvavusi Vroclavo kino festivalyje – „Aurora“, patekusi tarp lankomiausių ir paklausiausių festivalio seansų. Visi bilietai į susitikimus su režisiere Kristina Buožyte ištirpo dar išvakarėse. Toks kino mylėtojų dėmesys didžiausiame Lenkijos kino festivalyje itin vertingas lietuvių kūrėjai. Juo labiau, kad į Vroclavą atvyksta ir beveik visi svarbiausi bei įtakingiausi Europos kino industrijos veikėjai, tarp kurių -  Berlyno kino festivalio vadovas Dieteris Kosslickas.

Ypatingu kino industrijos atstovų dėmesiu mėgavosi ambicinga, nespalvotame formate užfiksuota Joannos Kos-Krauze ir jos sutuoktinio Krzysztofo Krauze biografinė drama „Papusza“ apie pirmąją čigonų kilmės poetę. Publikos simpatijų prizo, puikių įvertinimų bei sausakimšų seansų sulaukė Tomaszo Wasilewskio provokuojanti dviejų vaikinų ir merginos jausmų trikampio erotinė drama „Plaukiantys dangoraižiai“ (Floating Skyscrapers).

Daug žadančios būsimos lenkų kino premjeros

„Peršasi išvada, kad režisieriams vėl staiga parūpo nepamirštos praeities istorinės dramos. Net keturi pristatyti filmai kalba apie Sovietų Sąjungos okupacijos, komunizmo ir Šaltojo karo laikotarpį. Dviejų trilerių režisieriai detaliai tiria kraupiai pagarsėjusių serijinių žudikų psichologiją,“ – lenkiško kino kitų metų pasiūlymus apibendina E.Pukšta.

Apdovanotas dokumentalistas Marcinas Koszalka debiutuos vaidybiniame kine su kriminaline drama „Raudonasis voras“ (Red Spider) apie išgarsėti kraupiomis žmogžudystėmis sumaniusį sportininką Karolį Kotą. Waldemaras Krzystekas trileryje „Fotografas“ (Photographer) serijinio žudiko gaudynėms Maskvoje išnaudos kitų žmonių balsus imituoti gebančio ir negailestingai tėvą nužudžiusio berniuko Kolios Sokolovo istoriją.

Per pastaruosius dvejus metus „Kino pavasaryje“ apdovanotų lenkiškų filmų aktoriai vėl ryškiai spindės kino ekranuose. Robertas Wieckiewiczius („Drąsa“) ir Julia Kijowska („Myliu“) susitiks svarbiausia 2014 m. Lenkijos premjera pakrikštytoje nusipelniusio režisieriaus Wojciecho Smarzowskio („Vestuvės“, „Blogi namai“) dramoje „Stiprusis angelas“ (The Mighty Angel). Marcinas Dorocinskis („Myliu“) dar šį rudenį vilios į 3,5 mln. JAV dolerių kainavusį maestro Wladyslawo Pasikowskio istorinį trilerį „Jack Strong“ apie Lenkijos šnipą Ryszardą Kuklinskį. Svarbų vaidmenį filme sutiko atlikti ir šiek tiek lenkiškai pramokęs Holivudo aktorius Patrickas Wilsonas.

Didžiųjų kino festivalių ir „Kino pavasario“ favoritai

Industrijos profesionalai šilčiausiai priėmė tris debiutus apie šiuolaikinę jaunąją kartą. Anot E.Pukštos, didelius lūkesčius sukėlė pernai „Kino pavasaryje“ rodyto trumpametražio filmo „Nelaimėliai iš šaldytuvo“ autorius Grzegorzas Jaroszukas, ruošiantis absurdiškų situacijų ir spalvingų personažų komediją „Kebabai ir horoskopai“ (Kebab and Horoscope). Šiuolaikiniame Lenkijos kine nematomą farso humoro stilių talentingai brandinantis ir šmaikščius dialogus rašantis režisierius iškart atsidūrė Berlyno kino festivalio žvalgų apsuptyje. Paslaptingos romantinės komedijos „Maži susižavėjimai“ (Little Crushes) kūrėjai iš Roterdamo kino festivalio išgirdo paskatinimus kuo greičiau užbaigti filmavimo darbus. Berlyno „Jaunojo kino forume“ tikriausiai atsidurs dviejų debiutuojančių režisierių juosta „Atlikėjas“ (The Performer) apie mistiškiausią Lenkijos menininką Oskarą Dawickį, kuris sutiko suvaidinti pats save.

„Šviežiausių lenkiškų trumpametražių peržiūros buvo ypač naudingos „Kino pavasariui“. Pretendentų sąraše jau šiandien turime 7 filmus ir bus labai sunku kažko iš jų nepaimti: šio „Kino pavasario“ nugalėtojo Grzegozo Zarichny („Švilpukas“) premjera, kontroversiškai suintrigavęs vroclaviečio Bodo Koxo darbas („Mergina iš spintos“), giliausiai sujaudinęs dokumentinis trumpametražis „Mūsų prakeikimas” (Nasza klatwa/ Our Curse), Tomaszo Sliwinskio drąsi ir įkvepianti jaunos šeimos istorija bei kiti darbai, kuriuos tikiuosi išvysti kitų metų Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje,“ – favoritus atskleidžia „Kino pavasario“ programos sudarytojas E.Pukšta.

Kitą savaitę festivalio „Kino pavasaris“ komanda vyksta į tarptautinį kino festivalį Lokarne. Naujienas sekite: www.kinopavasaris.lt

Lietuviškas komercinis kino repertuaras vėl artėja prie nepadoriai rekordinio tempo – keturių premjerų kiekvieną penktadienį, neskaičiuojant specialių seansų ir renginių. Tiesa, gausėjanti kiekybė tikrai nereikš trokštamos kokybės, tad savo filmą laisvalaikiui patartina rinktis atsargiai. Rugpjūtį ne sykį teks klausti: ar gali būti dar blogiau?

Bet pradėkime nuo gerų dalykų, ne viskas atrodo beviltiškai. Peterio Jacksono į žvaigždes pakeltas Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas nenuspėjamai originaliai stveria šiemet du kartus jau stebėtą gyvenimo pabaigos Žemės planetoje idėją (“Užmirštieji”, “Žemė – nauja pradžia”). Futuristinėje veiksmo dramoje “Eliziejus” turtuoliai paspruko į prabanga tviskančią ir rankomis nulipdytą naują planetą, nuniokotą ir perkrautą Žemę palikdami pasmerktųjų varguolių mūšiams. Tačiau nelaimingieji trokšta susigrąžinti lygybę ir teisybę, o tikslo link juos veda lemtingai darbe susižeidęs ir tik savaitę gyventi turintis pilietis.
Išmintingas scenarijus, energinga veiksmo momentų dinamika, stulbinami specialieji efektai, griežtą amžiaus cenzą atitinkantis turinys ir galinga aktorių šutvė (rimtus vaidmenis mėgstantis Mattas Damonas + seniai matyta Jodie Foster + talentingiausias brazilas Wagneris Moura) nepaliks galimybių nusivilti. Kitaip tariant, intriguojantis ir laukiamas nuotykis “Eliziejus” dar prieš premjerą užsilipdė etiketę “nepraleisti būtina”.

Festivalių ceremonininkai

Gražią puokštę išankstinių vilčių skleidė kultinio režisieriaus statusą subrandinęs prancūzas Michelis Gondry, tačiau žinomo romano “Dienų puta” ekranizacija nepavyko taip gerai, kaip tikėtasi. Pernelyg išdailintoje vizijoje siurrealizmais užsižaidęs autorius išgirdo neigiamą atsakymą iš Kanų, tad beliko priimti kvietimą atidaryti Karlovi Varų kino festivalį.
Lietuviškai išverstos rašytojo Boriso Viano knygos žinomumas nepadarė įspūdžio platintojams. Jie nutarė, kad skaitytojai į kiną nevaikšto, ir leidosi kaitalioti filmo pavadinimą. Dramedijai “Gėlėti sapnai” (L’ecume des jours / Mood Indigo) sugalvota improvizacija bent jau iš dalies atitinka teisybę ir neatrodo nukabinta nuo dangaus. Gražuolė Audrey Tautou moka ištraukti į paviršių praktiškai paskendusius filmus. Vien dėl jos ir “Neliečiamųjų” sielos Omaro Sy unikali ir beprotiška M.Gondry fantazija apie įsimylėjusią merginą, kurios plaučiuose užaugo lelija, bent dviem trims savaitėms užsitikrins padorų lankomumą.
O tarp namų ir Holivudo migruojantis islandas Baltasaras Kormakuras sulaukė Lokarno kino festivalio palaikymo. Dinamiškas veiksmo trileris “2 ginklai” pirmuosius šūvius paleis legendinėje Šveicarijos miestelio centrinėje aikštėje, kur po giedru dangumi susirenka mažiausiai 8 tūkst. žmonių. Premjera prestižiniame kino lopšyje garantuos, kad infiltruotų pareigūnų Denzelio Washingtono ir Marko Wahlbergo atsišaudymus į korupciją ir neteisingus kaltinimus pageidaus patikrinti ne tik etatiniai žanro gerbėjai.

Animacijos pasaulyje

Antrą milijoną spartietiškai kaupiantis pimpačkiukinis šou “Bjaurusis aš 2″ dar kartą patvirtino Lietuvos kino rinkos išskirtinumą, kad linksmai įgarsintas žaismingo turinio ir įdomių veikėjų animacinis nuotykis geba piešti nerealiausius stebuklus. Rugpjūtį mažiausius žiūrovus kvies dvi premjeros, bet šių laukia skirtingas likimas.
Žinome, kad lengviausiai sekasi sėkmingų animacinių filmų tęsiniams. Prieš dvejus metus mėlynieji neklaužados Smurfai ir Smurfetė pardavė bilietų beveik už milijoną litų, tad antroji banaliai suvaidintos ir patraukliai animuotos komedijos serija “Smurfai 2″ pateks į šiltesnį glėbį. Tęsinys garantuotai patiks daug nereikalaujantiems vaikams, o charizmatiškai užburtų veikėjų vyresni gerbėjai šiek tiek nusivils. Bet patrakusios magiškos linksmybės, chuliganiški pokštai ir slėpynės nuo pikto burtininko padovanos lengvai pamirštamą vasarišką pramogą.
Kol vunderkindų animatorių studija “Pixar” laikėsi pažado nepiešti tęsinių, jų premjeros stebino originalumu. Bet idėjiniam vadui Johnui Lasseteriui taip pat parūpo lengviau surenkami pinigai ir jis paskatino dailininkus atsigręžti į praeitį. Nuostabios “Žaislų istorijos 3″ skaudi nesėkmė Lietuvoje (tik 566,6 tūkst. Lt pajamos) įrodė, kad po ilgos pertraukos atgaivinti senųjų animacinių hitų herojai mūsų krašte nesuveikia efektyviai. O garsusis “Monstrų biuras” rodėsi dar tais laikais, kai animacijos žanras nesimėgavo paklausa ir tautiniu dubliažu. Iš tiesų šaunieji baisūnai lieka menkai žinomi dabartiniams animacinių nuotykių žiūrovams.

Kaitri vasara nuviliojo kino pramogautojus prie jūros ir ežerų. Nedėkingiausiu laikotarpiu lankomumo duobes patikima užglaistyti energingiems atrakcionams, kuriems dažnai neįmanoma atsispirti.

Liepos mėnesį lietuviškame repertuare toliau dominuos tęsiniai, perdirbiniai, trileriai dvyniai ir ištvirkusio humoro komedijos. Plakatai vilios į kiną žvaigždiškomis pavardėmis, o išgalvoti lietuviški pavadinimai klaidins netikrais pažadais.

Almodovariškas reisas
Platintojų siūlomi du geriausi filmai savotiškai iškrinta iš vasaros pramogų apibrėžimo. Jiems būtų naudingiau pasirodyti rudenį, nes dabar rimtesnių pavardžių laukiantys kinomanai atitolę nuo kino. Kita vertus, etatinis lietuviško repertuaro svečias Pedro Almodovaras pakėlė į orą spalvingą, intelektualią, provokuojančią retro komediją, kuri sąmoningai sumeluotu pavadinimu “Aš tokia susijaudinusi!” (Los amantes pasajeros / I’m So Excited!) neteisingai peršama moterų auditorijai.
Privalu būti P.Almodovaro gerbėjų klubo nariu ir ekscentriškojo reiso nelyginti su geriausiais jo šedevrais. Jei pirksite bilietą tik dėl garsiausių režisieriaus žvaigždžių Penelope’s Cruz ir Antonio Banderaso, nevėluokite į seansą, nes nusivilsite nepamatę tik vienai trumpai scenai suvaidinti susitikusių populiariausių aktorių. Lėktuvo verslo klasėje įsitaiso mylimiausi ispanų režisieriaus aktoriai ir vaidina grynai almodovariško sukirpimo veikėjus. Chaotiška ir žaisminga intelektuali komedija turi dvigubą dugną. Provokuojančio humoro situacijos juokins tik pagavusius tarp eilučių užslėptą farsą ir satyrą. Sau būdingu stiliumi P.Almodovaras pašiepia ne tik Ispaniją sukausčiusią ekonominę krizę, klestinčią korupciją ir politikos cirką.

Romantiškiausias pasimatymas
Režisieriaus Richardo Linklaterio, aktorių Julie Delpy ir Ethano Hawke’o kolektyvinių pastangų jautri romantinė drama “Prieš vidurnaktį” mačiusiesiems du ankstesnius spontaniškus pasimatymus Vienoje (1995 m. “Prieš saulėtekį”) ir Paryžiuje (2004 m. “Prieš saulėlydį”) atnaujins melancholišką nostalgiją.
Trečiasis pasivaikščiojimas po gražiąją Graikiją visiškai pateisina didelius lūkesčius. Žavingai suvaidintą minimalistinį filmą galima žiūrėti nežinant, ką išgyveno menininkės Selinos ir rašytojo Džesio pora per pastaruosius dvidešimt metų, bet smulkios ir subtilios sąsajos sustiprina magišką įspūdį. “Prieš vidurnaktį” mažiausiai tinka vasaros peržiūrų maratonui, kai trūksta polėkio ir dėmesingumo klausytis atvirų, improvizuotų, nuoširdžių, šmaikščių, jausmingų, provokuojančių, aistringų pokalbių apie moters ir vyro santykius. Po dienos prie jūros ar ežero būtent toks sąžiningas, lyriškas, dramatiškas ir humoristinis filmas atgaivins užkaitusias emocijas.

Vagone su indėnais ir kaubojais
Labiausiai liepos rezultatus cementuos išradingas vesterniškas epas “Vienišas klajūnas”. Jame sudėta beveik viskas, ko reikia lengvabūdiškai ir įsimintinai pramogai. 225 mln. JAV dolerių biudžetu rizikuojančius prodiuserius verta pagirti už įspūdingą bandymą sugrąžinti žiūrovų pasitikėjimą nepopuliariu žanru. Jie stulbinamai atkūrė kaubojų, indėnų, aukso ieškotojų ir godžių turtuolių epochą, nutiesė geležinkelius, sukonstravo miestelius, pasiuvo drabužius.
Dar vieną keistuolį uždegančiai vaidinantis Johnny Deppas (iš tiesų jis įkūnija du veikėjus) ir tris “Karibų piratų” laivus vairavęs Gore’as Verbinskis pabalnojo efektingą, linksmą ir adrenalino kupiną nuotykių fantaziją Monumentų slėnyje bei kituose amerikietiškos gamtos kampeliuose. Jau seniai neregėjome nieko panašaus. Šis filmas džiugina išradingumu. Šiuolaikiniame superherojų pasaulyje kaubojiškas ir indėniškas vesternas jaučiasi pernelyg senamadiškai, bet režisierius deda milžiniškas pastangas, kad Johno Wayne’o žygių nepažįstantis žiūrovas nenuobodžiautų.
2 val. 30 min. trukmės “Vienišas klajūnas” įsivažiuoja lėtai, kol supažindina su indėnu Tonto ir būriu esminių personažų, papasakoja trumpų praeities kuriozų, paaiškina, įleidžia gerų pagalbininkų kinų (čia tam, kad Kinija įsileistų filmą į repertuarą) ir supančioja intrigą. Finalinės 45 minutės išjudina nerealias, dinamiškas ir anekdotines “non stop” lenktynes su senoviškais traukiniais, kumštynėmis ant vagonų stogų, mikliai jojančiais žirgais, užminuotais tiltais, išsiskiriančiais bėgiais, akrobatiniais triukais, pavojingais šuoliais, sprogstančia energija ir aukso karštlige.

Robotai prieš monstrus
Pribloškiantys reklaminiai anonsai ragina nepraleisti futuristinio monstriškų mūšių trilerio “Ugnies žiedas”. Po ilgos kūrybinės pertraukos į režisieriaus kėdę atsisėdęs vizionierius Guillermo del Toro sukonstravo originalų atrakcioną, kuriuo mėgins sudominti “Transformerių”, “Godzilos” ir gudrių mokslinės fantastikos reginių gerbėjus. Dviejų žmonių mintimis ir jausmais valdomi milžiniški robotai stabdys Žemę trypiančius ir niokojančius radioaktyvius galiūnus. G.del Toro trejus gyvenimo metus investavo pasiruošimui režisuoti “Hobitą”, bet nepalankios aplinkybės pastūmėjo palikti vairą Peteriui Jacksonui ir įkvėpė įgyvendinti didelę vaikystės svajonę – atiduoti duoklę Japonijoje populiarioms robotų (Mecha) ir monstrų (Kaiju) kino tradicijoms.
“Ugnies žiedo” beribė fantazija ir protingos karo strategijos neturi lygių komerciniame repertuare, bet įspūdingo vizualiųjų efektų, kompiuterinės animacijos ir 3D pompastikos trilerio laukia sudėtingesnis mūšis dėl žiūrovų. Ypač Lietuvoje. Tai ne koks nors tęsinys ir jo beveik niekas nežino, negana to, filme nėra populiarių aktorių, kurie galėtų ištempti bent išankstinį ažiotažą. Esame regėję tik vieną japonų kultūros milžiną Godzilą, o kiti monstrai lieka nepažįstami. Mūsų krašte nejusti užsienyje garbinamo G.del Toro kulto: pirmasis “Pragaro vaikis” patyrė fiasko, antrasis “Pragaro vaikis” šiek tiek pataisė reputaciją, o originalusis “Pano labirintas” pateisino lūkesčius, bet jo surinktų pajamų “Ugnies žiedui” reikėtų vien premjeriniam savaitgaliui.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis, priklausantis ART kino teatrų ir festivalių konfederacijai CICAE, buvo pakviestas į tarptautinį Festroia kino festivalį Portugalijoje.

Netoli Lisabonos įsikūrusiame Setubalyje „Kino pavasario“ atstovė drauge su kitais CICAE nariais vertino Festroia festivalio konkursinės programos filmus ir vienam jų skyrė specialų CICAE art Cinema apdovanojimą.

„Be galo smagu ir naudinga apsilankyti palyginti nedideliame kino festivalyje, kuriame nepradingsta nė vienas svečias – tokį nenuginčijamą privalumą prieš didžiuosius kino festivalius turi Festroia kino festivalis. Jauki atmosfera, bendra veikla, nedidelis miestas atvykusius suvienija ir suteikia galimybę artimai ir naudingai pabendrauti, praplėsti akiratį bei užmegzti stiprias ateities partnerystes,“ – įspūdžiais iš festivalio Portugalijoje dalijasi „Kino pavasario“ atstovė Odeta Karoblytė.

29-ą kartą vykstantis Festroia kino festivalis sukvietė kino kūrėjus bei šios industrijos profesionalus iš viso pasaulio susipažinti ne tik su turtinga filmų programa, bet ir pažinti portugalų kultūrą, gamtą bei įspūdingas vietoves, kuriose buvo filmuojamas garsiojo Portugalijos kino genijaus Manoelio de Oliveira filmas „The Convent“ su Catherine Deneuve ir Johnu Malkovichiumi.

Programoje – garsiuose festivaliuose apdovanojimus žeriantys filmai

Konkursinėje Festroia kino festivalio programoje varžėsi 14 filmų iš Suomijos, Norvegijos, Lenkijos, Belgijos, Kroatijos, Islandijos, Nyderlandų ir Čilės. Vienas iš pagrindinių kriterijų, atrenkant pretendentus į konkursinę programą – kad filmas būtų sukurtas šalyje, kurioje kasmet sukuriama ne daugiau nei 30 filmų per metus.

Portugalijoje festivalio svečiai išvydo filmus, kuriuos jau įvertino šių metų „Kino pavasario“ žiūrovai. Dėl pagrindinio Festroia kino festivalio apdovanojimo – „Auksinio delfino“ varžėsi Vilniaus tarptautinio kino festivalio lankytojų jau matyti „Mamos liūdesys“ (Baby Blues), „Pasekmės“ (Circles), „Laisvės tango“ (Tango Libre), „Mikelandželo kančia“ (Passion of Michelangelo). Konkursinėje programoje buvo rodomos garsiuose kino festivaliuose jau apdovanotos juostos: belgų režisieriaus Felixo van Groeningeno filmas „The broken circle breakdown“, pelnęs žiūroviškiausio filmo prizą Berlyno kino festivalyje bei sulaukęs apdovanojimų  Tribecos bei Kopenhagos kino festivaliuose; suomių kūrėjo Aku Louhimies darbas „8 ball“, kurio premjera vyko Gioteborgo kino festivalyje; sudėtingas, tačiau jau sulaukęs ypatingo susidomėjimo skirtinguose festivaliuose ir susižėręs daugiau nei 15 įvairausių kino apdovanojimų kroatų režisieriaus Arseno Antono Ostojićo filmas „Halima’s Path“; lenkų kūrėjo Krzysztofo Lukaszewicziaus juosta „Viva Belarus“ – pirmasis kino filmas, sukurtas baltarusių kalba, kuri  naudojama kaip priemonė atskleisti istoriją apie režimą Baltarusijoje.

Apdovanojimai jaudinančiai belgų melodramai ir spalvingai lenkų paauglių istorijai

Pagrindinė žiuri simpatijas Festroia festivalyje atidavė ir „Auksinį delfiną“ įteikė belgų režisieriaus Felixo van Groeningeno juostai „The broken circle breakdown“, pasakojančiai itin skirtingų žmonių meilės istoriją, kurioje stipriu jausmų išbandymu tampa dukters liga.

Anot „Kino pavasario“ atstovės Odetos Karoblytės, renkant nugalėtoją specialiam CICAE prizui, didelių diskusijų nekilo. CICAE žiuri, kurią šiemet Festroia festivalyje sudarė austrė Gertraud Eiter, lietuvė Odeta Karoblytė ir Aleš Ogorevc iš Slovėnijos, gana vieningai nusprendė apdovanoti šių metų „Kino pavasario“ konkursinėje programoje rodytą lenkų režisierės Kasia Roslaniec juostą „Mamos liūdesys“ (Baby Blues), kuri ir Portugalijoje kino mylėtojus sužavėjo spalvinga, drąsia ir šiuolaikiška istorija apie paauglius, anksti susilaukusius vaikų.

„K.Roslaniec kūrinys puikiai atitiko CICAE apdovanojimo idėją – įvertinti aukšto meninio lygio filmus, padedant jiems atrasti žiūrovą nekomercinių kino teatrų salėse įvairiose šalyse ir remti jaunus režisierius bei filmus, atkeliaujančius iš mažiau žinomų šalių,“ – pasakoja O.Karoblytė, įteikusi lenkų kūrėjai apdovanojimą. „Be to, buvo smagu dar kartą pabendrauti su pačia režisiere, kuri šį pavasarį lankėsi ir „Kino pavasaryje“.

Be pagrindinės, konkursinės, programos, Festroia kino festivalyje atskirai buvo apdovanoti  debiutuojantys kūrėjai, atskira programa pagerbti Belgijos kino kūrėjai, o ypatingai – belgų aktorius Janas Decleir, „Kino pavasario“ žiūrovams pažįstamas iš juostos „Marike, Marike“. Garsiojo aktoriaus, atvykusio į Setubalyje vykusį festivalio atidarymą, garbei buvo surengta jo darbų retrospektyva.

Jau šią savaitę festivalio „Kino pavasaris“ komanda išvyksta į vieną garsiausių ir labiausiai vertinamų kino festivalių Europoje – Karlovy Vary, kuris jau 48 kartą vyks Čekijoje. Sekite „Kino pavasario“ įspūdžius: www.kinopavasaris.lt

Kontrastingi, provokuojantys, banguojantys ir liūtimis apšlakstyti Kanai šiemet ilgai ieškojo to tikrojo, įsimintino kino įvykio. “Auksinę palmės šakelę” per ypač emocingą, spėlionėmis ir gandais apipintą uždarymo ceremoniją atsiėmė ilgiausias ir kontroversiškiausias konkursinis festivalio filmas “Adelės gyvenimas”.

Tunise gimęs ir Nicoje užaugęs Abdellatifas Kechiche’as yra pasiruošęs sušvelninti griežčiausiai cenzūrai pretenduojančias “Adelės gyvenime” šmėžuojančias jaunų moterų sekso scenas, bet jokios korekcijos nepakeis filmo skleidžiamos žinios, kad meilėje visi lygūs. Labai įdomu, kaip anksčiau ar vėliau Lietuvos kino festivalius ir tikriausiai repertuarą pasieksiantį “Adelės gyvenimą” įvertins garsiausias dorovės sergėtojas Petras Gražulis.
66-asis Kanų festivalis apskritai buvo kaip niekada derlingas Lietuvos komerciniam repertuarui. Garantuotai pamatysime mūsų platintojų įsigytus Romano Polanskio, Nicolaso Windingo Refno, Jameso Gray’aus, brolių Joelio ir Ethano Coenų naujausius kūrinius. Didelę tikimybę pasirodyti platesnei Lietuvos žiūrovų publikai turi ir Francois Ozonas bei Asgharas Farhadi. Vis dar deramasi dėl Paolo Sorrentino ekscentriško žvilgsnio į neturistinės Romos elitinių piliečių naktines apeigas, o antrą pagal svarbą konkursinę programą “Ypatingas žvilgsnis” pradėjęs Sofios Coppolos stilingas, muzikalus, dramatiškas, jaunatviškas ir kurioziškas nuotykis “Blizgantis žiedas” jau įsispraudė į laisvesnį laiką birželio 28 d.

Nugalėjo meilė
Atsitiktinė pažintis, užmigti neleidžiantis susižavėjimas, gundantis viliojimas, pirmasis bučinys, karšta meilė, intymūs atsidavimai, begalinis noras išsaugoti jausmą amžinai, naujos pagundos, blėstančios aistros, pavydo scenos, išsiskyrimas, bandymai susitikinėti ir prisiminti, galutinis sudie. Daug kartų Kanų ignoruotas ir pražiūrėtas A.Kechiche’as provokuojamai ir drąsiai testavo toleranciją tos pačios lyties įsimylėjėlių santykiams. Iki paskutinės akimirkos montuota, be jokių titrų rodyta ir pratęsimą pažadėjusi 3 val. erotinė drama “Adelės gyvenimas” pasakoja apie literatūrą studijuojančios paauglės Adelės meilės paieškas ir aistringą gyvenimą su vyresne dailininke Ema. Nutraukti santykius sumaniusi mergina priverčia jaunąją meilužę žengti neištikimybės keliu, o po to nubaudžia už išdavystę širdį draskančiu išsiskyrimu.
Skandalingų vertinimų, radikalių išvadų, fanatiško pasipiktinimo bangą sukėlęs “Adelės gyvenimas” yra objektyviai geriausias, įsimintiniausias ir stipriausias 66-ojo Kanų festivalio filmas. Bet koks kitas Steveno Spielbergo žiuri komisijos verdiktas nebūtų sutiktas taip emocingai, draugiškai ir su tokiu ažiotažu. “Adelės gyvenimo” auksinė pergalė visų konkursinių filmų išbandymą ištvėrusiems liudininkams atrodė teisingiausias rezultatas. Jam vienbalsiai pritarė ir FIPRESCI kino kritikų asociacijos vertintojai. Po penkerių metų pertraukos Prancūzijoje likusi “Auksinė palmės šakelė” bus naudinga Kanų festivaliui, nes drąsūs ir šokiruojantys filmai kino istorijoje įsimena ryškiausiai.
Tiesą sakant, šių metų oficialią programą savotiškai sulipdė meilė ir įvairiausios jausmo išraiškos, bet labiausiai išryškėjo homoseksualumas. Paprastai didžiausi festivaliai atsargiai renkasi filmus su tos pačios lyties veikėjais, tačiau Kanai surizikavo ir tokio pobūdžio filmams suteikė svarbiausius ekranus. Adele’s Exarchopoulos ir Leos Seydoux didmoteriškai, intensyviai, natūraliai, neįtikėtinai suvaidintos lesbietiškos meilės aistros (sekso scenos geriausiu atveju užima 15 min. iš 179 min. filmo) užtemdė tikrą vyriškos meilės istoriją “Mano gyvenimas su Liberači”.
Po sunkios ligos grįžęs Michaelas Douglasas šlovingai ir virtuoziškai suvaidino pianistą gėjų Walterį Liberace’į, kuris slėpė seksualinę orientaciją dėl karjeros ir gyrėsi sumeluotais romanais su gražiausiomis moterimis. Vienuolika metų trukusius aistringus santykius su jaunu veterinarijos gydytoju į viešumą iškėlė paties meilužio Scotto Thorsono parašyta autobiografinių prisiminimų knyga, kuri ir nugulė į scenarijaus intrigas. M.Douglasas negavo pelnyto apdovanojimo už geriausią vaidmenį, bet paskutiniu filmu karjeroje skelbiama “Auksinės palmės šakelės” laureato Steveno Soderbergho drama laimėjo daugiau, nei galėjo tikėtis. Televizijai HBO prodiusuotas filmas Kanų festivalio uždarymo dieną debiutavo eteryje rekordiniais žiūrimumo reitingais.
Tai reiškia, kad įvairiausių kvailių ir idiotų provokuojami žiūrovai neatstumia filmų apie kitaip mylinčius žmones.

Šiandien prasidedančiame 20-ajame Šefildo dokumentinių filmų festivalyje „Sheffield Doc/Fest“ bus rodomas Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, o kino profesionalams skirtoje festivalio mugėje dalyvaus Lietuvos dokumentalistų delegacija.
„Šefildo festivalis – vienas didžiausių ir svarbiausių dokumentinio kino festivalių. Tai, jog „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ dalyvauja Šefildo muzikinėje programoje „Behind the Beats“ yra nemažas pasiekimas, didžiuojamės galėdami festivalyje atstovauti Lietuvą“, – sako filmo režisierė G. Žickytė, taip pat dalyvaujanti geriausios festivalio moters režisierės konkurse.
Greta festivalio vykstančioje kino profesionalų mugėje pirmą kartą Lietuvą reprezentuos ir oficiali delegacija iš Lietuvos. Jos atstovai dalyvaus apskrito stalo susitikimuose ir filmų pristatymų sesijoje, užsienio partneriams pristatys naujausius lietuviškus dokumentinius filmus. Kino prodiuseriai ir režisieriai mugės metu tikisi rasti savo filmams pardavimų agentų, platintojų, sulaukti festivalių dėmesio.
„Šių metų Šefildo festivalis ir kino mugė Lietuvos dokumentikos kūrėjams ir gerbėjams – ne eilinis. Festivalyje rodomas lietuviškas filmas, be to Šefildo kino mugėje pirmą kartą dalyvauja oficiali Lietuvos dokumentalistų delegacija. Tikimės, kad tai padės ne tik sustiprinti Lietuvos dokumentikos pozicijas, bet ir šio žanro atstovams atvers naujas bendradarbiavimo su kolegomis iš užsienio galimybes“, – sako Lietuvos delegaciją Šefildo kino mugėje organizuojančio Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vadovė Liana Ruokytė-Jonsson.
Apie filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Tai istorija apie mažą šalį, ypatingą jos laikotarpį ir žmones, kurie, nepaisant pavojaus, iškovojo savo Nepriklausomybę su šypsena veide ir daina lūpose. Filmas pasakoja istoriją apie pokštą, įvykusį devintojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvoje dar nebuvo jokių atgimimo ženklų, o naujametinio Kauno jaunųjų architektų karnavalo metu juokais susikūrė roko grupė „Antis“. Cirką primenantis įspūdingas grimas ir rekvizitai, stilizuoti pasirodymai, kandūs ir aštrūs tekstai kūrė agresyvią sovietinio gyvenimo karikatūrą.
Filme panaudoti unikalūs kadrai iš asmeninių archyvų, taip pat galima išvysti muzikinių intarpų iš „Roko maršas“ renginių, skandalingo ir nepamirštamo roko grupės „Anties“ pasirodymo Sovietų Sąjungos centrinės televizijos tiesioginiame eteryje, kitų grupės koncertų, išgirsti šių įvykių liudininkų komentarus.
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ premjera įvyko 2011 m. lapkritį. Filmą prodiusavo „Just a moment“ (Lietuva) ir „13 Productions“ (Prancūzija).
G. Žickytės juosta festivalyje „Sheffield Doc/Fest“ bus rodoma du kartus: birželio 13 ir 15 dienomis.
Filmo anonsas: http://www.youtube.com/watch?v=x0VWssRNXOc
Apie festivalį. Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Sheffield Doc/Fest“ – vienas didžiausių dokumentinio kino festivalių, kuriame dalyvauja ir legendiniai  kino režisieriai, ir svarbiausių televizijos kanalų atstovai.  Jis išsiskiria ne tik įspūdinga programa, bet ir organizuojamais susitikimais su pagrindiniais dokumentinio kino rėmėjais, naujų filmų idėjų pristatymais. Daug dėmesio festivalyje skiriama jauniesiems kino kūrėjams ir jų galimybėms atskleisti bei mokytis vieniems iš kitų. Renginys vyksta birželio 12-16 d.

Fokusininkai bankų vagišiai, zombių epidemijos užkrėsti piliečiai, kiečiausias kino laikų superherojus, du raumeningi aferistai, dvi madingos lesbietės, etatinis veiksmo trilerių Jasonas ir paskutiniai Žemės gelbėtojai nuolankiai vilios bent keletą valandų vasaros paaukoti kino pramogoms. Apskritai laukia įdomus, herojiškas ir sėkmingas birželis.

Daugiausiai intrigos žada netikėčiausia ir poetiškiausia mėnesio premjera “Samsara”, kuri prabils vien tik tobulo grožio vaizdais. Nepamirštamai įspūdingo “Koyaanisqatsi” operatorius ir pribloškiamai vizualios “Barakos” režisierius Ronas Fricke’as penkerius metus paskyrė kelionei per 25 pasaulio šalis su galinga kamera. Jį domino egzotiškuose ir absoliučiai skirtingo ekonominio išsivystymo kraštuose gyvenančių žmonių stebėjimas. Dieviškai šventose, gamtos katastrofų išniekintose, keliautojus ypatingomis grožybėmis viliojančiose, industrijos brandai paaukotose vietovėse jis tyliai fiksuoja kasdienes rutinas, unikalius papročius, religinius ritualus, vietinius žmones suvienijančius šokius, keistus užsiėmimus, siurrealius poelgius, rekordinius architektūros šedevrus, nepaprastas gyvenimo sąlygas ir neatsargiai žlugdomus gamtos išteklius.
Pačiam didžiausiam ekranui suplanuotame, užburiančiame, magiškame, hipnotizuojančiame, sapnuose sugrįžtančiame superfilme neišgirsite nė vieno žodžio, bet genialiai sukonstruotos mums dar nepažįstamo pasaulio iliustracijos papasakos intelektualių istorijų gilesniam pamąstymui.
Sanskritas iššifruoja “samsarą” kaip “nuolat besisukantį gyvenimo ratą”. Prieš mūsų akis išnyra nesustojantis ciklas tarp gyvybės ir mirties, lydimas meditacinės lyriškos muzikos. Nepraleiskite nepakartojamo kino įvykio! Tokie ypatingi filmai pasirodo vieną kartą per dešimtmetį.

Žaidžiant Hitchcocką
O štai kiti birželio premjeriniai kino filmai nusipelno jau visai kitokio įvertinimo. Kažkaip nesiverčia liežuvis amerikiečių meistro Briano de Palmos erotizuoto kabinetinio detektyvo “Nuodėminga aistra” vadinti naujiena. Pasaulinė nepavykusio filmo premjera įvyko 2012 m. Venecijos kino festivalio konkurse ir jau spėjo pasimiršti. Keista, kad taip ilgai raugintas filmas išleidžiamas pačiu nepalankiausiu metu, kai pasirinkimo prioritetai priklausys Holivudo studijų tęsiniams ir žymių hitų perdirbiniams.
Scenarijaus idėja nėra originali – tai tiesiog angliškai adaptuota prancūzų maestro Alaino Corneau gulbės giesmės “Meilės nusikaltimai” versija. Kai susitinka dvi ambicingos, pavydžios ir nusileisti nemokančios moterys, belieka laukti manipuliacinių intrigų, gudriai suplanuotų išdavysčių, nervingų sutrikimų ir paslaptimi apipintų žudynių.
Televiziniu stiliumi uždarose patalpose nufilmuotas erotinis trileris pribloškia nuobodumu, o nuspėjamą žmogžudystės intrigą griauna kvaili bandymai permetinėti kaltę abiem įtariamosioms. Galbūt šią “Nuodėmingą aistrą” dar išgelbėtų Petras Gražulis, sugebantis reklamuoti homoseksualumo atrakcijas. Kaip tik dabar aplinka netradicinės pakraipos santykiams yra įkaitusi, taigi filmas Lietuvoje gali sujudinti smalsumą arba nukentėti nuo atmetimo reakcijos.
Iš tiesų vasaros lankomumo rezultatai labiausiai priklausys nuo vulgarios komedijos “Pagirios” trečiojo alkoholizuoto nuotykio. Režisieriaus Toddo Phillipso filmas turi gausybę gerbėjų, ir jie ateis susimokėti už bilietą bet kokiomis aplinkybėmis.
Trys bičiuliai išsiruošia palydėti keisčiausio lėbautojų nario į blaivyklos sanatoriją, bet draugiškus planus sujaukia žmonių grobimu užsiimantis Las Vegaso gangsteris. Po trumpos ekskursijos į pavojingąją Meksiką gerai pažįstami veikėjai grįžta ten, kur viskas prasidėjo.
Vis dėlto režisierius iškrėtė pokštą – atvežė visai kitokį reginį, negu tikėjosi ištikimiausi trilogijos gerbėjai. “Pagirios 3: velniai žino kur” taikliau primena tik retkarčiais juokingą veiksmo trilerį, bet ne nešvankių situacijų komediją. Štai čia ir sulauksime įdomiausių reakcijų – kaip žiūrovai įvertins radikaliai pasikeitusį stilių ir tempą.

Kai baigsis pasaulis
Indų kilmės režisierius M.Nightas Shyamalanas Lietuvos žiūrovams ryškiausiai sužibėjo tik sykį, kai net gudriausius kinomanus apmulkino mistiniu trileriu “Šeštasis pojūtis” (30,5 tūkst. žiūrovų). Netikėtų pabaigų sumanytojas iš inercijos dar nustebino “Nepalaužiamuoju” (15,4 tūkst. žiūrovų), bet daug žadėjusiuose “Ženkluose” nesąmoningai prieš Melo Gibsono beisbolo lazdą išsiritęs ateivis privertė suabejoti režisieriaus genialumu. O “Mergina vandenyje” pardavė jau tik 6 tūkst. bilietų.
M.N.Shyamalanas perėjo į kitą studiją ir stebėtinai vėl gavo pasiūlymą pirmą kartą režisuoti ne savo scenarijų. Futuristinis veiksmo trilerio “Žemė – nauja pradžia” idėja skamba intriguojamai: mūsų planetoje neliko nė vieno gyvo žmogaus, o valdžią paėmė laisvę atgavę ir laukinius instinktus prisijaukinę gyvūnai. Kažką panašaus neseniai stebėjome “Užmirštuosiuose”, nes konkuruojančios Holivudo studijos mėgsta filmų dvynių politiką.
Belieka tikėtis, kad šis pramoginis reginys išvengs nelogiškos M.N.Shyamalano pabaigos spąstų. Norėtųsi, kad jis nepradėtų pamokslauti apie meilę gamtai ir taikų gyvenimą.

Zombiai kontratakuoja
Bondiados veiksmo trileris “007 Paguodos kvantas” šveicarą Marcą Forsterį atvedė į didelių ir prabangių filmų lygą, tačiau čia ne viskas priklauso nuo autoriaus vizijos ir pageidavimų. Apokalipsinis siaubo trileris “Pasaulinis karas Z” į ekranus atskraidina grėsmingų zombių su nepalankiais gandais apie sudėtingą gamybą.
Filmas jau buvo sumontuotas ir parengtas premjerai 2012 m. gruodžio mėnesį, kai prodiuseriai apsisprendė pasamdyti kitą scenaristą, iš naujo perrašyti trečdalį siužeto (bent 30 minučių) ir kardinaliai pakeisti pabaigą. Be priežasties papildomų investicijų reikalaujantys filmavimai Budapešte neskelbiami. Tai reiškia, kad nuo 125 mln. iki 200 mln. JAV dolerių rizikingai pabrangęs “Pasaulinis karas Z” pateko į bėdą. Pasigirdo kalbų apie košmariškam sprendimui nepritarusio režisieriaus nušalinimą, nes po konflikto Bradas Pittas kategoriškai atsisakė dirbti su nuvylusiu M.Forsteriu. Ar įtakingajam aktoriui ir prodiuseriui pavyko ištaisyti pirmuoju šūviu nesuveikusias klaidas?
Artėjant premjerai rinkodaros strategai pradėjo taisyti filmo įvaizdį ir aiškinti, kad perfilmuotas finalas pagerins įspūdį. Socialiniuose tinkluose pasipylė per išankstinius seansus “Pasaulinį karą Z” neva mačiusių garsių žmonių komentarai, kad sklindanti zombių epidemija viršija lūkesčius.

Nuo 2007-ųjų metų kino kūrybos ir analizės vyresnių klasių moksleivius mokanti „Skalvijos“ kino akademija laukia moksleivių, norinčių patirti kino kūrimo malonumus ir iššūkius. Savo kūrybiniais ieškojimais ir patirtimi su jais dalinsis įvairių kino sričių profesionalai, tarp kurių – kino režisieriai Janina Lapinskaitė, Giedrė Beinoriūtė bei Tomas Smulkis, kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė, Rasa Paukštytė ir Aistė Račaitytė. Registruotis į „Skalvijos“ kino akademiją moksleiviai kviečiami nuo gegužės 16 d.
Akademijoje laukiami drąsūs, iššūkių ir ekstremalių situacijų nevengiantys 14-18 metų jaunuoliai; ypač tokių moksleivių savo kurse tikisi režisierė J. Lapinskaitė, kuruosianti dokumentinio kino programą: „Mane žavi besirenkantieji dokumentinio kino kryptį, nes aš juose atpažįstu smalsius žmones. Dokumentika – tai ne darbas su kažkokia išgalvota realybe, ne Rubiko kubo sudėliojimas, o bandymas pažinti tikrą gyvenimą ir su juo kontaktuoti. Tikiu, kad į mano kursą susirinks žmonės, gebėsiantys būti ne tik talentingais stebėtojais, bet ir mokėsiantys spręsti problemas“.
Būsimieji „Skalvijos“ kino akademijos moksleiviai gali rinktis vieną iš trijų akademijoje siūlomų studijų programų: vaidybinio, dokumentinio kino ar kino teorijos ir kritikos. Be J. Lapinskaitės, atversiančios dokumentinio kino subtilybes, jų lauks režisierius Tomas Smulkis, suteiksiantis jiems vaidybinio kino kūrimo pagrindus. Jaunai lietuvių kino kūrėjų kartai atstovaujantis režisierius pasižymi didele darbo su moksleiviais patirtimi, kurią sukaupė dėstydamas moksleiviams, dalyvaujantiems nacionaliniame kino edukacijos projekte „Mokausi iš kino“.
Intelektiniu kino žiūrėjimo malonumu sieks sudominti kino kritikių Rasos Paukštytės bei Aistės Račaitytės tandemas.  Jos formuos kitokį moksleivių požiūrį į kino meną, parodydamos, kad kino žiūrėjimas yra ne tik maloni pramoga, bet gali suteikti ir kitokį – mąstymo bei rašymo – malonumą.
Padedami kino kritikių kino teorijos ir kritikos kursų dalyviai aiškinsis, kuo skiriasi, kur baigiasi ir kur susikerta vaidybinio, dokumentinio, animacinio ir eksperimentinio kino ribos. Kartu jie apibrėš melodramos, komedijos, trilerio, istorinio filmo bei kitų žanrų skiriamuosius bruožus, nagrinės klasikinį Holivudo stilių ir jį lygins su Europos autorinio kino tradicija. Tarsi savotiški anatomai moksleiviai gilinsis į kino filmo sandarą bei atskiras jo sudėtines dalis: kino pasakojimą, veikėjus, filmo laiką ir erdvę, kino muziką bei garso takelius, sceną ir epizodus.
„Bus analizuojama, kaip visi šie elementai stebuklingai susijungia į vieną kūrinį pasitelkus montažą, – intriguoja tik kas antrus metus rengiamo kino teorijos ir kritikos kurso dėstytoja Rasa Paukštytė. –Tačiau sunku suprasti ir vertinti filmus, pačiam nepabandžius jų kurti, todėl kino teorijos ir kritikos studentai galės „įkišti nosį“ ir į kino virtuvę. Kartu su kitais „Skalvijos“ kino akademijos studentais jie mokysis kino kūrimo pagrindų ir kurs pirmuosius trumpametražius filmus“.
Priklausomai nuo pasirinktos programos užsiėmimai „Skalvijos“ kino akademijoje truks vienerius arba dvejus metus. Vaidybinio bei dokumentinio kino programą pasirinkę moksleiviai bendravimu su kino režisieriais ir bendraminčiais džiaugsis dvejus mokslo metus, o susibūrusieji į kino teorijos ir kritikos kursą – vienerius. Užsiėmimai rengiami du kartus per savaitę. Juos taip pat papildys kitų kino sričių profesionalų paskaitos, apimsiančios kino istorijos, scenarijaus kūrimo, operatoriaus darbo, montažo ir kitų susijusių įgūdžių lavinimą.
„Skalvijos kino akademija“ susidomėję moksleiviai birželio 1 d., šeštadienį, kviečiami į Akademijoje studijuojančių moksleivių filmų peržiūrą „Skalvijoje“. Savo darbus pristatys kino režisierės Giedrės Beinoriūtės kuruojami dokumentinio kino bei T. Smulkio vadovaujami vaidybinio kino pirmakursiai. Kino ekrane diplominius darbus parodys iš J. Lapinskaitės mokęsi vaidybinio kino antrakursiai.
Norintys įsijungti į „Skalvijos“ kino akademijos studentų gretas kviečiami registruotis e. paštu akademija@skalvija.lt, prieš tai užpildę www.skalvijoskinoakademija.lt patalpintą anketą.

Animatoriai ir dokumentininkai kaltina Lietuvos kino centrą neproporcingu dėmesiu vaidybiniam kinui.

Savaitgalį kino visuomenė, besidžiaugdama gausiu praėjusių metų filmų derliumi, išsidalijo „Sidabrines gerves“. Nors pati Teatro arena, kurioje organizuojama šventė, iškilmių vietos anaiptol neprimena, profesionalūs filmuotojai puikiai žino, kaip tai paslėpti kino šventei priderančiais atributais – prožektorių nušviestu raudonu kilimu, atviromis suknelėmis ir drąsiais aksesuarais.
Šįmet „Sidabrinių gervių“ atrankos vertinimo komisijai iš viso buvo pateikti 57 filmai: šeši ilgametražiai ir šeši trumpametražiai vaidybiniai, septyni ilgametražiai ir penki trumpametražiai dokumentiniai, šeši animaciniai kūriniai, penkiolika televizijos filmų ir dvylika studentiškų darbų. Tokios aršios konkurencijos vaidybinio kino kategorijoje seniai nėra buvę.
Užtat animatoriai ir dokumentininkai skambina pavojaus varpais: pasak jų, jei dar kelerius metus valstybinės lėšos kino gamybai bus skirstomos panašiomis proporcijomis kaip šį pavasarį, jų kategorijose varžytis nebeliks kam. Nors formaliai teigiama, kas įsteigus Lietuvos kino centrą lėšų skirstymo mechanizmas buvo „paveldėtas“ iš Kultūros ministerijos, jau pirmojo surengto konkurso rezultatai, jų nuomone, atskleidė naujas, nerimą keliančias tendencijas.

Proporcija apsivertė aukštyn kojom

„Anksčiau skirstant lėšas galiodavo nerašyta proporcija „vienas su keturiais“ (t.y. vienam remiamam vaidybiniam filmui tekdavo maždaug keturi lėšomis palaiminti dokumentininkų projektai), o šįmet šis santykis apsivertė aukštyn kojom. Aišku, minėta taisyklė formaliai niekaip nebuvo ir nėra įteisinta, tad Kino tarybos nariams vertinant pateiktus projektus balais rezultatų negalėjo paveikti. Pačiam nemačius projektų sunku spręsti, ar tikrai didesnio dėmesio pasirodėm neverti: Lietuvos kino centras, nuo pat savo veiklos pradžios deklaravęs skaidrumą ir atvirumą pokalbiams, turėtų pateikti savų argumentų, kodėl taip įvyko. Kiek žinau, ten jau svarstoma galimybė įvesti proporcines lėšų kvotas“, – „Veidui“ pasakojo Kinematografininkų sąjungos Dokumentininkų gildijos patikėtinis Audrius Stonys.
Kitas dokumentininkas Saulius Beržinis, kalbėdamasis su „Veido“ žurnaliste, šią situaciją yra atvirai pavadinęs mėginimu Holivudo ar Bolivudo pavyzdžiu kurti vietinį „Litvudą“: „Pats esu daug metų dirbęs Kino taryboje ir galiu patvirtinti, jog svarstydami vaidybinio, dokumentinio ir animacinio kino projektus stengdavomės išlaikyti deramą santykį, kad nacionalinė kino industrija turėtų galimybę plėtotis proporcingai. Kai Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas kalba, kad būtent vaidybinis kinas reprezentuoja Lietuvos kino meną, – tai yra netiesa. Ką tokiu atveju reiškia „reprezentuoti“? Dokumentininkų ir animatorių laimėjimai tarptautiniuose kino festivaliuose tikrai nėra menkesni nei vaidybinio kino kūrėjų. Pagaliau netgi ne tai svarbu – juk dirbame ne prizams ir ne reprezentacijai, ne tarptautiniam pasirodymui, o nacionalinei kultūrai.“
Kokia lėšų skirstymo kinui praktika galioja kitose šalyse? Pasak S.Beržinio – labai įvairi. Tačiau kone originaliausiai šią problemą sprendžia suomiai: kad nebūtų įmanoma pasislėpti po kolektyvine atsakomybe, šią atsakingą užduotį atlieka vienas kolegų pasitikėjimą pelnęs žmogus. Jeigu jis padaro klaidų (o klaidos neišvengiamai išryškėja pristačius pagamintus filmus), kyla teisėtas visuomenės pasipiktinimas, ir tas žmogus netenka darbo. O kas už klaidas prisiimtų atsakomybę Lietuvoje?
Penktadienį popiet Dokumentininkų gildijos nariai buvo susirinkę aptarti lėšų skirstymo rezultatų ir galimos savo narių kolektyvinės reakcijos.

Apkaltino animacijos meno žlugdymu

O štai Animatorių gildija, iš Lietuvos kino centro nesulaukusi paramos nė vieno filmo gamybai, ilgai neldelsė ir savo viešą pareiškimą paskelbė dar balandį. Jame teigiama, kad kino projektų svarstymo rezultatai yra neteisingi Lietuvos animacijos kūrėjų atžvilgiu, ir jei požiūris į Lietuvos animaciją nepasikeis, tai turės lemiamų pasekmių tolesniam šios meno rūšies išlikimui.
„Kultūros ministerija nefinansavo profesionalių animacinių filmų gamybos projektų 2010–2012 m. Per pastaruosius ketverius metus buvo skirtas dalinis finansavimas tik vienam lietuviško animacinio filmo gamybos projektui. Taip yra sužlugdoma lietuviškos animacijos gamybinė industrija, prarandami profesionalai, galintys dirbti pagal pasaulinius kokybės kriterijus. Lietuva netenka galimybės dalyvauti tarptautiniuose gamybiniuose projektuose su kitomis šalims“, – tvirtinama šiame pareiškime. Ankstesniais metais Kultūros ministerija per metus paremdavo šešis septynis skirtingus animacinius filmus.
Animatorių taip pat neįtikino paviršutiniškos, sunkiai pagrindžiamos paraiškų vertintojų pateiktos prielaidos, privertusios suabejoti Kino tarybos narių kompetencija: „projektai neatitinka šių laikų žiūrovų lūkesčių“, „tikėtina, kad tai nesudomins ir mažiausių žiūrovų auditorijos”, „scenarijus literatūriškas ir vizualiai sunkiai pateikiamas“, „neaišku, kokiai auditorijai skirtas būsimas filmas“. „Ar tikrai Lietuvos žiūrovai nenori filmų apie Lietuvos kultūrą, apie papročius, nenori matyti animacinių lietuviškų pasakų vaikams? Ar yra konkrečių argumentų ir statistinių duomenų, kokie gi tie žiūrovų lūkesčiai?“ – pasipiktinę klausia animatoriai.