Matuojant Holivudo standartais, gegužės mėnuo jau priskiriamas prie vasaros sezono, kai didžiosios studijos pradeda leisti į ekranus galingiausius kozirius. Ši tradicija pamažu prigyja ir Lietuvos kino rinkoje.

Kad ir kaip nesinori pripažinti, kalendorinį pavasarį komerciniame repertuare užbaigsime tik su vieninteliu bent iš dalies originaliu filmu, nes visi kiti pasiūlymai susiję su išlinksniuotais tęsiniais, kadaise matytų atrakcijų perdirbiniais ar nebūtinai pasiteisinusių idėjų atkartojimais.
Gal ir neverta stebėtis, nes ne tik Holivudo fabrikų viršininkai, bet ir Rusijos prodiuseriai ar net nepavargstantis akrobatas Jackie Chanas bando prisitaikyti prie žiūrovų skonio, nes jų svarbiausias tikslas – kuo mikliau surinkti kiek įmanoma daugiau pajamų!

Kanai vis arčiau mūsų
Dėl 66-ojo Kanų festivalio atidarymo ceremonijos filmo nereikės skristi į Prancūzijos Rivjerą, nes australų didmeistrio Bazo Luhrmanno įspūdingoji romantiška drama “Didysis Getsbis” pagal kultinio amerikiečių rašytojo Scotto F.Fitzgeraldo romaną jau po dviejų dienų atkeliaus į Lietuvą. “Mulen Ružo” režisierius turi akį pribloškiamai stilingiems vaizdams, turi puikią klausą energingam muzikiniam fonui (dainas specialiai parašė populiariausi šiandieniniai atlikėjai Jay Z, Beyonce, Andre 3000, Kanye Westas, Lana del Rey, Will.I.Am ir kt.) ir žino, kaip realizuoti ekstravagantiškus sumanymus, kuriuos paryškins dar prieš filmavimą suplanuoti 3D efektai. B.Luhrmanno parinktas aktorių kolektyvas nekelia abejonių, kad matysime ne tik originalią viziją, bet ir pagirtiną vaidybą.
Chameleoniškai išrankus ir sunkiausius lūkesčius įveikiantis Leonardo DiCaprio (dar prieš “Titaniko” triumfą aktorius įsimintinai pasirodė B.Luhrmanno “Romeo ir Džuljetoje”) nenuvilia lūkesčių jau daugelį metų, o talentingoji gražuolė Carey Mulligan stebina sulig kiekvienu nauju pasirodymu.
Kiekvienas festivalis trokšta atsidaryti vizualiu, magišku, triukšmingu ir nepamirštamu reginiu, todėl Kanai ne veltui pasirinko “Didįjį Getsbį”, net ir žinodami, kad filmo premjera JAV nelauks raudonojo kilimo krikšto. Taigi nepaisant pažįstamo, skaityto ir matyto siužeto, “Didysis Getsbis” yra būtent tas filmas, kurį gegužės mėnesį būtina pamatyti, ir tikriausiai ne vieną kartą.

Ir vėl alkoholizmo reklama Las Vegase
Nesunku prognozuoti, kad lietuviški įpročiai pasirinkimo prioritetą skirs tuštiems ir žiūrovams pataikaujantiems niekaliukams. Negaišime laiko priekaištams, kurie nepakeis įsišaknijusių tradicijų, bet taip jau išsiauklėjome, kad alkoholinių pagirių nuotykiai pas mus lankomi su polėkiu ir pasimėgavimu. Komedijos “Pagirios 3: velniai žino kur” reklama anonsuoja išgertuvių pabaigą, tačiau visi žinome, kad esant reikalui režisierius Toddas Phillipsas vėl susikvies girtuoklius bičiulius Bradley Copperį, Zachą Galifianakį ir Edą Helmsą prie butelaičio velnio lašų. Kol pageidaujate žiūrėti, tai jie jums leis.
Trečiajai serijai jau nereikia sklaidos ir ypatingų idėjinių pastangų, nes visi norintieji puikiai žino, ką gaus, ir vėl mėgausis identiškai tiražuojamais nešvankiais (ne)juokingais pokštais. Pirmosios “Pagiros” Lietuvoje pardavė 56 tūkst. bilietų, antrosios sudomino net 76 tūkst. žiūrovų, tai kas laukia trečių “Pagirių”, kurių reklaminis klipas neišprovokuoja net minimalios šypsenos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

J. Paštuko nuotr.

Pedagogai jau dabar kviečiami apsilankyti projekto svetainėje www.mokausiiskino.lt, atsižvelgę į kuruojamos klasės amžių, dominančias temas ir laiką, išsirinkti filmą bei iš anksto užsiregistruoti.
Į nemokamus seansus registruojamos tik klasės, nusprendusios po seanso pasilikti ir filmo aptarime-diskusijoje. „Pasakos“ kino teatrą pasirinkusios sostinės mokyklos galės rinktis – po nemokamos peržiūros pasilikti diskusijai ar pažintinei ekskursijai (1-4 kl. moksleiviams) po kino teatro užkulisius. Tik peržiūroje nusprendę dalyvauti moksleiviai prie bendraamžių galės prisijungti už įprastą kainą.
Pakviesti moksleivius į nemokamas peržiūras „Mokausi iš kino“ rengėjai sumanė, norėdami paskatinti juos dažniau ir išsamiau aptarti matytą filmą su bendraklasiais ar šeimos nariais, mokytis atrasti ryšius su savo aplinka, kelti ir spręsti filme paliečiamus opius klausimus. „Esame įsitikinę, kad pridėtinę šio projekto vertę kuria galimybė mokytis formuluoti ir apginti savo mintis, įsitraukti į diskusiją ir būti išklausytam, išmokti atsakingai reikšti savo nuomonę. Taip kino žiūrėjimas pakeliamas į aukštesnį lygmenį. Be to, padedama formuotis asmeniniam požiūriui ir pagarbai kito nuomonei“, – kalba projekto koordinatorė Goda Sosnovskienė.
Tokiose diskusijose jau dalyvavę moksleiviai prisipažįsta esą patenkinti nauja kalbėjimosi po filmo patirtimi. Eimantas iš Vilniaus „Sietuvos“ vid. mokyklos pasakojo, kad po seanso „Kaip me žaidėme revoliuciją“ diskusijos jis jautėsi žymiai geriau supratęs filmą: „Išgirdau tai, ką kiti šiame filme atrado, atkreipiau dėmesį į svarbias filmo detales, kurių pats prieš tai nepastebėjau“.
Įdomiausią temą diskusijai galės išsirinkti bet kurio amžiaus moksleiviai iš 15-os filmų, plačiau pristatomų „Mokausi iš kino“ svetainėje. Pradinukams bus rodomos abi veiksmo nuotykių filmo „Krokodilai“ dalys,  „Mergaitė“, „Kukis grįžta“, „Yp!“,  5-9 kl. paaugliai bandys įsijausti į filmų „Raudona kaip dangus“, „Sutrikęs Maksas“ ir „Prie jūros“ herojus, 10-12 kl. jaunimas seks „Velnių salos karaliaus“,  „Sebės“, „Meilės kaip nuodų“ ir kitų filmų herojų gyvenimo vingiais.
Ne mažiau įspūdžių laukia pradinukų, kurie pasirinks ne diskusiją, o ekskursiją „Pasakoje“. Nenuobodžiaus ir mokytojai: į „Pasakos“ aparatinę užsukusi „Genio“ pradinės mokyklos mokytoja metodininkė Danguolė parsinešė ne ką mažiau patyrimų nei jos pirmokai: „Nustebino, kad filmai iki šiol dar rodomi iš juostos, kad iki šiol jie gabenami didžiulėse dėžėse. Nuostabu buvo ir tai, kad visas kino teatro ekranas yra nusmaigstytas skylutėmis, mat ten įrengti garsiakalbiai“.
„Skalvijoje“ moksleiviai kviečiami apsilankyti 38-iuose nemokamuose kino seansuose su diskusijomis, „Pasakoje“ bus surengti 33 tokie seansai (18 iš jų – su ekskursijomis).

Antrasis žiemiško pavasario mėnuo sugrąžins į repertuarą etatines komercinio kino pramogas, skirtas įvairiausiam skoniui. Fantastinės idėjos, gausiai aplankytų filmų tęsiniai, vizualios ir efektingos fantazijos, veiksmo, detektyvų bei siaubo trileriai ir dar nešvankaus humoro parodijų komedija.

Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” atgarsiai balandį nuskambės net penkiomis premjeromis iš įvairių programų, kai sostinės publikos įvertinti filmai mėgins savarankiškai siekti komercinių rezultatų ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.
Intymiais pokalbiais pagrįsta ispaniška komedija “Pilnos rankos pistoletų” be didesnių sunkumų pardavė visas “Kino pavasario” salėse suplanuotas vietas ir sulaukė įvairiausių atsiliepimų. Nenuostabu, kad lengvai provokuojantis ir ironiškas filmas apie vyrus labiausiai sudomino moteris. Lietuviškoje statistikoje jau seniai užfiksuota, kad lankomumo vėjus labiausiai sukelia ir koreguoja moterų auditorija. Būtent moterys atsiveda vyrus į kiną, tad “Pilnos rankos pistoletų” atrodo idealus pasirinkimas komerciniam repertuarui.
Žmogumi orkestru pagrįstai vadinamas Quentinas Duplieux pribloškė keistu ir originaliu absurdiško juodojo humoro nuotykiu “Be ryšio”, kurio lankomumas festivalio aplinkoje didėjo pamažu, bet su daug žadančiu pagreičiu. Tačiau neįprastiems ir lengvai neišgliaudomiems filmams reikia daugiau laiko apšilimui, o didieji kino centrai nori greito rezultato ir mikliai išbraukia neefektyviai bilietus parduodančius kūrinius.
Daugiau pagrįstų vilčių nepasimesti tarp Holivudo studijų megabiudžetininkų turi talentingo amerikiečio Dereko Cianfrance’o trijų dalių kriminalinė drama “Niujorko šešėlyje”, kuri viena pirmųjų pardavė visus bilietus į tris “Kino pavasario” seansus. Akivaizdu, kad suveikė aktorių Ryano Goslingo ir Bradley Cooperio žvaigždiškumas, viliojantis į kiną jaunąją žiūrovų kartą (ir ypač merginas). Įdomu, kaip rimtų emocijų išbandymą ir stiprius aktorinius benefisus priims “Gangsterių medžiotojų” ir “Pagirių” gerbėjai.

Stilinga odė mąstančiam ir fantastika – nereikliam jaunimui
Jono Meko artimo bičiulio Harmony Korine’o dramos “Laukinės atostogos” laimėjimai Lietuvos kino teatruose tiesiogiai priklausys nuo platintojų pasirinktos viešinimo strategijos. JAV kino teatruose ir Europos šalyse vizualų, jaunatvišką gangsterinį filmą lydi sėkmė, bet tai reklamos strategų nuopelnas.
Venecijos kino festivalio pašventintas filmas – labai apgaulingas: jo gundantys ir erotiški plakatai žada lengvesnę neįpareigojančią pramogą, bet H.Korine’o sumanytas turinys užkabina daug rimčiau, prašosi įsiklausyti į sąmoningai kartojamas frazes, kapstosi giliau modernaus jaunimo svajonių kasdienybėje ir rizikuoja atbaidyti visai kitokio nuotykio laukiančius žiūrovus. Taip jau nutiko Estijoje, kur “Laukinės atostogos” startavo solidžiai, bet užpildę sales žmonės neištverdavo iki seanso pabaigos.
O masiniam skoniui pataikaujantys brangūs holivudiniai trileriai platinami ir parduodami gerokai paprasčiau, bet retai kada lieka atmintyje. Fantastinė nuotykių romantika “Sielonešė” gviešiasi tapti jau užgesusio vampyriško “Saulėlydžio” pakaitalu (dėl tos pačios rašytojos Stephenie Meyer). Įdomu ir tai, kad šiemet jau matėme vieną bandymą išsiplėsti į trilogiją ir prisivilioti “Saulėlydžio” gerbėjus, tačiau “Nemirtingųjų kronikoms” nepavyko įtikinti tęsinių reikalingumu ir nuostabiesiems padarams užteko parako vos trims savaitėms.
“Sielonešėje” dominuoja talentingoji airių aktorė Saoirse Ronan, kuri buvo nominuota “Oskarui” už tobulą pasirodymą “Atpirkime” ir jau bandė traukti žiūrovus pagrindiniu vaidmeniu “Hanoje”. Naujausiame mistiniame meilės trikampio trileryje jaunoji žvaigždutė turi dvigubą vaidmenį (žmogišką ir ateivišką), bet filmo veiksmas tikrai nenustebins fantastišku originalumu.
Iš tiesų “Sielonešės” ateitį nulems paauglių merginų ir moksleivių aktyvumas, o “Iksmenų” pradininko Bryano Singerio režisuota nuotykių fantazija “Džekas milžinų nugalėtojas” pirmiausia lauks berniukiškos ir kompiuterinių žaidimų mėgėjų auditorijos. Vizualių efektų ir trimatės animacijos piešinių tobulėjimą įrodinėjančiame atrakcione dalyvaujančio Ewano McGregoro gerbėjams nereikėtų tikėtis ypatingų aktorinių gudrybių – čia tiesiog atidirbinėjamas holivudinio saikingumo honoraras. Jei anksčiau iki soties prisižiūrėjote titaniškų mūšių su milžinais, tai nieko stebinamai naujo čia neišvysite.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus tarptautinis kino festivalis žadins užsimiegojusį pavasarį vaizdingomis, ironiškomis ir provokuojančiomis kino istorijomis.

Šiųmetis “Kino pavasaris” pasiūlys gausesnį meniu, pakvies įvertinti garsiausių meistrų kūrinius, atrasti neišgliaudytus talentus ir neaplankytus egzotiškus kraštus, suteiks neeilinę galimybę pamatyti gyvojo klasiko Jeano Luco Godard’o geriausius filmus iš 35 mm juostos, paskleis naujos krypties vėjus į muziką, kulinariją ir trumpametražius filmus, kurie pirmą kartą taip pat varžysis dėl publikos simpatijų prizo. Būtent 87 trumpos ir ne mažiau įdomios istorijos iš skirtingų pasaulio šalių išplečia bendrą filmų skaičių iki rekordinio kiekio, kai žiūrovams knieti užduoti klausimą, ar tikrai reikia tiek daug.
Tačiau didžiųjų ne komercinio kino premjerų gausa realiai nepasikeitė (140), o pagal šį rodiklį “Kino pavasaris” gerokai atsilieka nuo Talino kino festivalio “Juodosios naktys”, kuris per 10 dienų spėja parodyti daugiau nei 300 filmų.

Praeities poelgių atoveiksmiai
Pagrindinė “Kino pavasario” konkursinė programa “Nauja Europa – nauji vardai” šiemet sukaupė daugiau žiūroviškų, nuotaikingesnių ir netgi tragikomiškų filmų (“Apie sraiges ir žmones”, “Chameleono spalvos”, “Nenustok šypsotis”), bet rimtesnės artilerijos kūriniai iškelia skaudžią, aktualią ir neužgyjančių žaizdų temą apie Balkanų karo palikimą šiuolaikinėms kartoms.
Būtent prie šios kategorijos reikėtų priskirti 2013 m. Sandanso kino festivalio specialiuoju žiuri prizu apdovanotą ir Berlyno kino festivalyje Ekumeninės žiuri premiją iškovojusią Srdano Golubovičiaus dramą “Pasekmės”. Geriausi Balkanų regiono šalių aktoriai išsiskirsto per tris siužetus skirtinguose miestuose (Belgradas, Trebinė, Halė), o juos susieja karo metais įvykęs beprasmiškas incidentas ir didvyriškas poelgis. 1993 m. sausio mėnesį serbų kareivis Srdanas Aleksičius paaukojo gyvybę, gindamas savo draugą ir kaimyną bosnių musulmoną nuo įtūžusių ginkluotų karininkų. Scenarijaus autoriai plačiai aprašytus tikrus įvykius panaudojo tik inspiracijai, pakeitė vardus ir pabandė įsivaizduoti, kaip po 12 metų gyvena incidente tiesiogiai dalyvavę, giminystės ryšiais susiję ar abejingai stebėję ir neišdrįsę gelbėti žiauriai spardomo jaunuolio žmonės.
“Pasekmės” jautriai prabyla apie nenuspėjamą likimą ir vieno konkretaus įvykio poveikį ateities kartoms. Kažkam tenka suvaldyti keršto troškimą, kažkam norisi atsidėkoti už išsaugotą galimybę gyventi, kažkam belieka atgailauti ir kentėti už artimo žmogaus smurtą, kažkam nepavyksta susitaikyti su praradimu ir pradėti naują etapą, kažkam neleidžia ramiai užmigti sąžinė. Dramatiškų įvykių verpetuose atsiduria bičiuliai, mylimieji, tėvai, vaikai, kolegos.
Trečią filmą sukūręs S.Golubovičius stulbinamai suvaldė sudėtingą trijų susipinančių istorijų struktūrą. Tematiškai ir emociškai “Pasekmes” norisi gretinti ir lyginti su 2011 m. “Kino pavasario” publikos simpatijų hitu “Moteris, kuri dainuoja”. Tik serbų filme išryškėja daugiau svarbių pagrindinių veikėjų, bet išlieka panaši energija, kai kadaise praeityje priimti sprendimai ir atlikti poelgiai apsisuka ratu, išsiplečia raibuliais ir sugrįžta į artimiausių žmonių sąmonę. Dabar šie turi gyventi su nepatogiu, kankinančiu ar skausmingu palikimu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sostinės kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ savaitgalį prasidėjo tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Jį sudaro pagrindinė programa ir Eugenijos Pleškytės filmų retrospektyva, kurioje rodomas ir naujas aktorei skirtas dokumentinis filmas „Savi keliai“.
Pagrindinę programą sudaro 2011–2012 m. filmai. Tarp jų – režisierės Sally Potter pernai sukurta drama „Džindžer ir Rosa“, Myriam Najafi muzikinė drama „Kayan“, Ellos Elisabet Lemhagen drama „Karūnos brangakmeniai“ bei garsios airių režisierės Kirsten Sheridan filmas „Lėlių namai“. Išvysime ir lietuvių dokumentininkės Dali Rust juostą „Marinos namai“, pasakojančią apie poeto Arsenijaus Tarkovskio dukterį Mariną Tarkovskają.

Tikruoju nugalėtoju 63-ajame Berlyno kino festivalyje kino kritikai ir žiūrovai pripažino nuoširdžiai jaudinančią ir prajuokinančią komišką dramą “Glorija” iš Čilės, nors profesionaliems Žiuri komisijos vertintojams pasirodė reikalinga įteikti dar vieną reikšmingą prizą Rumunijos naujaja kino banga plaukiančiai dramai “Sūnaus pusėje”.

Rumunų kino pergalė pabrėžė esminę šių metų tendenciją, kad konkursinėje programoje aiškiai dominavo Rytų ir Centrinės Europos filmai. Jau labai seniai šis regionas į “Berllinalės” pagrindinį konkursą buvo delegavęs 5 filmus ir užėmęs ketvirtadalį vietų. Po ilgos pertraukos dėl “Auksinio lokio” varžėsi Lenkija (režisierės Malgorzatos Szumowskos provokuojanti religinė ir homoseksuali drama “Vardan…”). Svarbiausia, kad 4 filmams pasisekė laimėti prestižinius oficialius arba bent svarius papildomus prizus.
Trečią kartą režisavusio Calino Peterio Netzerio drama “Sūnaus pusėje” tikrai nusipelnė įvertinimo, bet netraukė iki “Auksinio lokio”. Jeigu Žiuri komisijoje būtų dirbę daugiau ekspertų, kuriems pasisekė anksčiau matyti bent Cristi Puiu (“Pono Lazaresku mirtis”, “Aurora”), Cristiano Mungiu (“4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos”, “Už kalvų”), Corneliu Poromboiu (“12:08 į rytus nuo Bukarešto”, “Policija, būdvardis”), Adriano Sitaru (“Geri ketinimai”) kūrybą, tai galutinis verdiktas nuskambėtų visiškai kitaip. Filmo prodiuserė Ada Solomon puikiai žinojo pergalės receptą ir sąmoningai sudėjo į liūdnai graudinančią žmogišką dramą visus reikalingus produktus. Nesuklysime dramą “Sūnaus pusėje” sąžiningai pavadindami Rumunijos kino “greatest hits” kompiliacija.

Siaubingo autoįvykio korumpuotos pasekmės
Šeimoje dominuojančią ir visus reikalus pažintimis tvarkančią, bet nekenčiamą motiną nepriekaištingai vaidinanti Luminita Gheorghiu anksčiau dirbo su Cristi Puiu, Cristiano Mungiu, Corneliu Poromboiu. Jos engiamą ir nuolat žeminamą sūnų įkūnyja Cristi Puiu atrastas ir Adriano Sitaru išgarsintas jaunasis talentas Bogdanas Dumitrache’as.
Intrigą filme įjungia avarija: tamsiu paros metus jaunuolis, lenkdamas kitą vairuotoją, viršijo greitį ir nepamatė neleistinoje vietoje per greitkelį bėgusio paauglio. Žuvusio vaiko neturtingi tėvai neturi tiek lėšų, kad galėtų kovoti su įtakinga, pasiturinčia ir (ne)mylimą sūnų nuo kalėjimo visais įmanomais būdais gelbėjančia moterimi. Geriau pažįstant rumuniško kino tradicijas ir įpročius, nesunku nuspėti kryptį, kuria tolia juda drama “Sūnaus pusėje”.

Geniali ir šlovinga Glorija
Karščiausių simpatijų festivalyje sulaukusi dramedija “Glorija” yra taip pat trečias filmas režisieriui Sebastianui Lelio iš Čilės. Jame išsiskyrusi ir vaikus išleidusi 58-erių metų moteris vardu Glorija pradeda ieškoti laimės ir meilės. Iki šiol tik gimtinėje dirbusi ir mūsų pasaulio pusėje niekam negirdėta aktorė Paulina Garcia dalyvauja kiekviename filmo kadre ir kuria nerealų, nepamištamą, žavingą vaidmenį, kuriam tiesiog lemta pavergti kino kritikų ir eilinių žiūrovų širdis. “Sidabrinis lokys” jai buvo garantuotas be rimtesnes kovos, nors šiemet Berlyne susikaupė itin daug stiprių ir įsimintinų moteriškų vaidmenų. Tačiau Paulina Garcia nokautavo savo žymesnes ir populiaresnes konkurentes. Nežinomoji iš Čilės įsižiebė pačia ryškiausia žvaigžde šalto Berlyno danguje.
Su geriausiu savo filmu režisierius S.Lelio pataikė į tikslą, o iš tiesų sunku įsivaizduoti kinomaną, kuriam galėtų nepatikti “Glorija”. Su kultine 1982 m. Lauros Branigan daina “Gloria” pavadinimą ir vedančios veikėjos vardą muzikaliai susiejantis filmas susirinko aukščiausius elitinių kritikų įvertinimus. Leidinio “Screen International” pažymių lentelėje įsirašė 3,4 balai, o tokie solidūs skaičiai retai aplanko Berlyne rodomus filmus (daugiau niekam nepavyko perkopti 3 balų, o daugumai konkursantų ir 2 balai pasirodė pernelyg aukšta kliūtis). Čilės prodiuseris Juanas de Diosas Larrainas tikisi, kad “Glorija” vėl atstovaus šalį “Oskaruose”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Marlena Dietrich, Tilis Schweigeris, Berlinalės lokiai ir komisaras Reksas – vos keletas vokiškai kalbančių šalių kino kultūros ženklų, Lietuvoje pažįstamų kone visiems juo besidomintiems. Tik tiek? Praplėsti akiratį padės „Vokiško kino dienos“, nuo vasario 26 d. septynių Lietuvos miestų kino salėse pristatysiančios aktualiausius filmus iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos.

Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengta programa, kurioje šiemet yra devynios pilnametražės juostos ir keturios trumpametražių filmų programos, skirta pristatyti ryškius pastarųjų metų vokiškai kalbančių šalių kino įvykius. „Guck mal! Pažvelk!“ – į kino sales kviečia šiemetinis „Vokiško  kino dienų“ šūkis.

„Stereotipine užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, nuomone, mūsų kinas yra pernelyg „sunkiasvoris“, rimtas. „Vokiško kino dienų“ programa pasiruošusi įveikti daug klišių, tarp jų – ir šią“, – sakė Goethe’s instituto vadovė Johanna Keller.

„Vokiško kino dienų“ meninių filmų programa – turtinga žanrų bei temų. „Įdomūs seansai laukia vertinančiųjų drąsą kalbėti kontraversiškomis temomis, nepaisyti išvaizdos arba elgesio stereotipų, mėgstančiųjų savitą poetinę kalbą, besidominčiųjų permaininga XX a. istorija bei visų, kurie yra viešėję Berlyne arba ketina apsilankyti šiame mieste“, – sakė „Vokiško kino dienų“ programos koordinatorė Inga Nostytė.

Vokietijos kino programos vėliavnešys – geriausiu praėjusių metų vokišku filmu Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje pripažinta jauno režisieriaus Jano-Olės Gersterio komedija „Oh Boy“. Filmas, kurio pavadinimas cituoja grupės „Beatles“ dainą „A Day In The Life“, iš tiesų yra fragmentas iš berlyniečio Niko (vaid. Tomas Schillingas) gyvenimo, o drauge – itin pastabiai ir ironiškai užfiksuotas šių dienų Berlyno paveikslas.

J.-O. Gersteris, profesinį kelią už kadro pradėjęs kaip režisieriaus Wolfgango Beckerio asistentas kino hitu tapusios juostos „Good Bye, Lenin!“ filmavimo aikštelėje, savo filmo scenarijų brandino penkerius metus. Žvelgiant į „Oh Boy“ pelnytų apdovanojimų sąrašą, luktelėti žvaigždžių valandos vertėjo. Įspūdžiais apie šio filmo priešistorę ir kūrybinį procesą „Oh Boy“ pristatymuose Vilniuje dalysis pagrindinio vaidmens aktorius T. Schillingas.

Netradicinį požiūrį į kino finansavimą, aktorių atranką, filmavimą ir siužetą atspindi pastarųjų metų vokiško kino sensacija tapusi režisieriaus Axelio Ranischo juosta „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011). Išskirtinai mažo – vos 517,32 eurų – biudžeto komedija, kurioje vaidina režisieriaus draugai ir senelė, pasakoja graudžią istoriją apie viengungį, gyvenantį su ligota motina ir susižavintį jos slaugytoju. Pristatyti, ko gero, pigiausio vokiečių kino istorijoje filmo į Vilnių atvyksiantis režisierius A. Ranischas ir filmo aktorius Heiko Pinkowskis ne tik bendraus su žiūrovais, bet ir dalysis patirtimi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais specialiai rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse.

Išskirtinis austrų kino programos filmas – režisieriaus Juliano Romano Pölslerio drama „Siena“ („Die Wand“, 2011). Moters, kuri mįslingomis aplinkybėmis kalnuose atskiriama nuo pasaulio nematomos sienos, dienoraščio forma parašytas bestseleris ilgą laiką buvo priskiriamas prie neįmanomų ekranizuoti istorijų. Marlenos Haushofer knyga, pripažįstama iki galo neįminta literatūros paslaptimi, bylojančia apie civilizacijos trapumą, ekologiją, moters vaidmenį vyrų pasaulyje, gyvūno bei žmogaus sugyvenimą, tapo pagrindu juostai, kuri pelnė Berlinalės ekumeninio žiuri prizą.

Šveicarų kino programoje išsiskiria istorinė juosta „Parduotas vaikis“ („Der Verdingbub“, 2011) – socialinės kritikos drama, pasakojanti apie iki šiol negvildentus šalies istorijus puslapius: iki XX a. vidurio Šveicarijoje gyvavusią įvaikinimo formą, kai vargingų šeimų atžalos arba našlaičiai buvo viešai parduodami įtėviams, dažniausiai – ūkio darbams atlikti, neišvengiant vaikų bei paauglių išnaudojimo bei žeminimo. Per devynias savaites nuo premjeros gimtojoje šalyje „Parduotas vaikis“ tapo žiūrimiausiu visų laikų šveicarišku filmu.

Š. m. vasario 26 d. Vilniuje startuosiančios „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę. Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd.

„Vokiško kino dienas“ pristato Goethe’s institutas, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netrukus kelionę per Lietuvos kino sales pradėsiančios „Vokiško kino dienos“ nė negalėtų būti šitaip vadinamos be šio regiono kinematografininkus garsinančio dokumentinio kino programos. Berlyno architektūros bumo analizė, genialaus menininko portretas, vokiečių ekstremalų pramogos, kosmpolitiška kavinė ir laisvalaikio industrijos spaudimą atlaikanti mažytė kalnų stotis Šveicarijoje: kino kūrėjų siūloma panorama aprėpia daugiau nei turistams skirti lankstinukai.

Vokiškai kalbančiose šalyse solidžias tradicijas turintis dokumentinio kino žanras šiandien drąsiai griebiasi pažangiausių technologijų ir aktualių temų, o kūrėjų darbo rezultatai sulaukia didelio publikos susidomėjimo. „Šiųmetėje „Vokiško kino dienų“ dokumentikos programoje gausu filmų, atskleidžiančių šio žanro išskirtinumą ir jo atveriamas kūrybines galimybes. Pasižiūrėjus matyti, kad pastarosios – neribotos, o gyvenimo siūlomi siužetai originalumu dažnai pranoksta fikciją“, – teigė Goethe‘s instituto programų koordinatorė Inga Nostytė.

Menas gyventi, menas kurti

Muzikalus, chuliganiškas ir paliečiantis daug gyvenimo plotmių – režisieriaus Marteno Persielo filmas „This ain‘t California“, tapęs praėjusių metų Berlyno kino festivalio ir Tarptautinio Miuncheno dokumentinių filmų festivalio intriga.

Filmo veiksmas išties vyksta ne Kalifornijoje, o XX a. 9-ojo dešimtmečio Rytų Berlyne, viešpataujant socializmui ir racionaliam dienos bei gyvenimo planavimui. Šiame sustyguotame miestovaizdyje dygsta šis tas neįprasta – Aleksandro aikštėje vaikėzai važinėja riedlentėmis, trikdydami rimtį ir judindami vis labiau klibančius ideologinės valstybės pagrindus. Filmas, kuriame galybę unikalios medžiagos iš privačių archyvų tarsi kaleidoskope papildo vaidybiniai epizodai, intarpai iš įvairių laidų ir pokalbių, sukėlė ne vieną diskusiją dėl kai kurių personažų autentiškumo. Kūrėjai atsitvėrė tylos siena.

Tylą mieliau už komenarus renkasi ir filmo „Gerhardas Richteris tapo“ („Gerhard Richter Painting“, 2011) pagrindinis veikėjas. 81 metų dailininko, kurio darbai meno rinkoje kainuoja brangiausiai iš visų gyvenančių amžininkų, kūrybinio proceso nėra tekę stebėti nei meno istorikams, nei artimiausiems draugams, nekalbant jau apie G. Richterio vengiamą žiniasklaidą.

Tačiau 2009-aisiais kurdamas didelių abstrakcijų ciklą menininkas įsileido į savo dirbtuves kinematografininkę Corinną Belz, kuri dviem metais anksčiau buvo užfiksavusi jį kuriant Kelno katedros vitražus. Įtaigus dailininko portretas, „nutapytas“ jautriai, atidžiai ir kantriai, pelnė Vokietijos kino premiją kaip geriausias praėjusių metų dokumentinis filmas.

Miestai ir žmonės

Dokumentinis kinas – puiki kalba, kai nori visiems papasakoti tau puikiai žinomą tikrą istoriją. Šiemetinėje „Vokiško kino dienų“ programoje nestinga tai įrodančių pavyzdžių.

Permainų įžiebtam įkvėpimui dedikuota kino prodiuserio ir režisieriaus Hubertuso Siegerto dokumentinė juosta „Berlynas Babilonas“ („Berlin Babylon“), dėmesingai nagrinėjanti po Berlyno sienos griūties prasidėjusį miesto augimą, savo įkarščiu autoriaus prilyginamą Babilono bokšto statyboms. H. Siegerto darbas, kurtas tarp 1996-ųjų ir 2001-ųjų, o keliose vietose aprėpiantis ir senesnę archyvinę medžiagą, priklauso ilgalaikių stebėjimų kategorijai. Tačiau šiandien, po dešimties metų, jis jau yra virtęs akimirkos fiksacija – Berlynas pasikeitė labai greitai. Filmo garso takelį sukūrė industrial grupė iš Berlyno „Einstürzende Neubauten“.

2011 metų juostoje „Pas italą“ („Der Italiener“) Ciuriche gyvenantis režisierius Paolas Polonis kuria vieno iš šiame mieste veikiančių italų restoranų darbuotojų grupinį portretą. Italų? Anaiptol: kavinėje pluša tamilai, afganai, bosniai, pakistaniečiai bei filipiniečiai. Tai nei Šveicarija, nei Italija, bet čia jaučiamas pasaulio istorijos prieitas susitarimas. Šią juostą visur tenka rodyti su titrais: filme kalbama Šveicarijos ir Vokietijos vokiečių, arabų, serbų, kroatų bei italų kalbomis.

Sniego ir aktyvaus poilsio imperijomis virtusių slidinėjimo kurortų laikais mažosios jų versijos yra nebepelningos. Tačiau Šveicarijos Nidvaldeno kantone, ties Haldigrato viršukalne, veikia vos vienas vienintelis keltuvas ir kalnų restoranas, pamėgtas laisvojo stiliaus slidinėjimo propaguotojų. Kurtas Mathisas čia dirba kartu su savo žmona. Įsigijęs ilgąlaik neveikusį keltuvą, idealistas išgelbėjo jį nuo demontavimo ir pradėjo savo verslą. Trumpametražį dokumentinį filmą „Kurtas ir keltuvas“ („Kurt und der Sessellift“) sukūrusi šveicarė režisierė Thaïs Odermatt keltuvo istoriją žinojo nuo vaikystės – kadaise su tėvais pati čia atvažiuodavo poilsiauti.

„Vokiško kino dienas“ rengia Goethe’s institutas, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Tradicinėje kino programoje kasmet pristatomi aktualūs filmai iš vokiškai kalbančių šalių.

Š. m. vasario 26 d. Vilniuje startuosiančios „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę. Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd.

Iš Holivudo studijų plūstantys nauji filmai formuoja tendenciją, kad geras kinas privalo būti ilgas. Sausį “Ištrūkęs Džango” ir “Vargdieniai” privertė sėdėti ilgiau nei dvi su puse valandos. Vasarį tiek pat laiko paaukoti prašo “Lincolnas” ir “Taikinys #1″. Teks įprasti.

Sausio mėnuo Lietuvos kino teatruose išsiskyrė kokybišku ir didelę paklausą pasėjusiu repertuaru, kurį gausiu lankomumu įvertino bilietus nusipirkę žiūrovai. Vasaris tikrai nenusileis paties skirtingiausio skonio filmų įvairove, bet pagaliau nutrauks šalies kino rinkoje susiklosčiusią tradiciją, kad antras naujų metų mėnuo visuomet būna ryškiai prastesnis už pirmąjį. Per artimiausias keturias savaites pamatysime visus esminius kandidatus nenuspėjamiausiai “Oskaro” premijai gauti ir vertinsime už privačių investuotojų lėšas sparčiai nufilmuotą lietuvišką romantinę dramediją, kuri bus pajėgi varžytis dėl lankomiausio 2013 m. titulo su stipriausiais Holivudo studijų statytiniais.

Auksinis “Oskarų” blizgesys
Labai gerai, kad jau kelintus metus iš eilės vasaris tampa ataskaitiniu mėnesiu, kai Lietuvos žiūrovams rodomi beveik visi filmai, pretenduojantys gauti “Oskarą”. Jeigu neišsiugdytume šios gražios tradicijos, tai veikiausiai nepamatytume vieno geriausių 2012 m. filmų “Argo”. Populiaraus aktoriaus Beno Afflecko tikrų įvykių trileris buvo tiesiog nurašytas, nepaisant iš Toronto ir San Sebastiano kino festivalio atskriejusių palankių atsiliepimų, ir stumdomas repertuare kaip nereikalingas vaikas. Kai filmui nepasisekė užfiksuoti trokštamo rezultato Latvijoje, studija “Warner Bros.” nusprendė išmesti “Argo” iš lietuviško repertuaro.
Tačiau netikėtas “Argo” iškilimas per JAV kino kritikų asociacijos apdovanojimus ir sensacinga pergalė “Auksinių gaublių” ceremonijoje ištraukė iš kortų kaladės naujus tūzus. Į septynias “Oskaro” nominacijas pretenduojantis trileris apie JAV diplomatų išlaisvinimą iš priešiškai ir revoliucingai nusiteikusio Irano stebuklingomis aplinkybėmis grįžta į Lietuvą. Patį brandžiausią, patriotiškiausią ir aštriausią režisieriaus B.Afflecko kūrinį “Argo” verta ir būtina pamatyti dėl adrenalininės įtampos (autorius priverčia neramiai jaudintis netgi žinančiuosius galutinį slaptos misijos rezultatą), autentiškai perteiktos nedraugiškos amerikiečiams 1979 m. atmosferos Irane ir ypač smagaus ironiško humoro apie kino verslą bei patį Holivudą.

Mylimiausio JAV prezidento portretas
Kol kas dar anksti spėlioti, kaip “Argo” pasirodys vasario 24 d. vyksiančioje “Oskarų” teikimo ceremonijoje. Vis dėlto B.Afflecko pavardės nėra tarp geriausio režisieriaus nominantų, o režisierių taryba turi milžinišką įtaką akademijoje ir bent kol kas galingiau palaiko kolegos Steveno Spielbergo biografinę dramą “Lincolnas”. Peržvelgę “Oskarų” istoriją sužinosime, kad geriausio filmo regalijas be apdovanojimo jį sukūrusiam režisieriui įmanoma gauti tik itin išskirtiniu atveju. Net 20 kūrinių per pastaruosius 23 metus triumfavo su abiem “Oskarais” – už geriausią filmą ir geriausią režisūrą.
Apdovanojimų statistika palankesnė “Lincolnui”, tačiau S.Spielbergas turi gan didelę įtakingų kenkėjų armiją ir paskutinėmis balsavimo dienomis vykdo nematomą lobizmo misiją pasiraitojęs rankoves. Į reklaminę kampaniją jau įsitraukė JAV prezidentas Billas Clintonas, mėginantis savo autoritetu paveikti neapsisprendusius akademijos balsuotojus. Pralaimėjimas “Auksiniuose gaubliuose” buvo žiauriai netikėtas akibrokštas pergalei pasiruošusiam režisieriui.
Bet kokiu atveju į rimtą kiną vėl atsisukęs S.Spielbergas sukūrė informatyvią, istorinių faktų kupiną, kruopščiai ištirtą lėtos tėkmės biografinę dramą apie 16-ąjį JAV prezidentą Abrahamą Lincolną. Ilgas (2,5 valandos!) ir Lietuvai mažiau aktualus filmas itin stiprus aktoriniais benefisais. Tommy Lee Jonesas, Sally Field, Davidas Strathairnas, Josephas Gordonas-Levittas demonstruoja aukščiausios lygos vaidybą, bet vis dėlto didžiausios pagarbos nusipelno nerealus, nepakartojamas, užburiantis, fenomenalus, pribloškiantis Danielis Day-Lewisas. Į sudėtingą vaidmenį tiesiog įsisiurbęs anglas turi jau dvi “Oskaro” statulėles ir garantuotai atsiims trečiąją. Vien dėl šio Aktoriaus verta eiti į kiną ir iškentėti nedėkingą trukmę.
Jeigu ne nominacijos ir ne prognozuojami medaliai, “Lincolnas” aplenktų Lietuvą, tad turime pasinaudoti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir pamatyti tokį gerą S.Spielbergą, kokį retai tenka išvysti kino ekranuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmąją vasario savaitę sostinės kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ rengiamas Japonijos kino festivalis, pristatantis septynis šios šalies klasikinio kino meistrų filmus. Juostos sukurtos nuo 1936 iki 2004 m. ir vaizduoja Japoniją nuo pat viduramžių iki 1980-ųjų. Kadangi nė vienas filmas neapsieina be meilės istorijos, žiūrovai turės galimybę stebėti, kaip epochų virsmai Japonijoje darė įtaką vyro ir moters santykiams. Pirmajame seanse penktadienį 18.30 val. matysime filmą „Kodėl ne?“, kuriame vaidina lietuviams puikiai pažįstama japonų aktorė Kaori Momoi. Visi Japonijos kino festivalio seansai nemokami, bilietai pradedami platinti likus valandai iki seanso pradžios.

Ypatingu populiarumu Lietuvoje pasižymintis Rusijos kinas šių metų Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus pristatomas atskiroje programoje.

Čia kino mylėtojai susipažins su nekomercinėmis rusų kūrėjų juostomis. Nuo jaudinančios ir net šokiruojančios dokumentikos iki fantastinio realizmo. Šioje programoje „Kino pavasario“ žiūrovas ras ypač gyvenimiškas, kartais nepatogias temas bei mistišką, daugelio neatrastą Rusijos kultūrą, kupiną magijos ir paslapčių.

„Į šią programą įtraukėme tik pačius geriausius ir daugiausiai pasiekusius filmus. Visų pirma, juos aukščiausiais balais įvertino rusų kino kritikai, įtraukdami į rusų kino dešimtukus. Taip pat kiekvieno filmo premjeros įvyko didžiausiuose kino festivaliuose,“ – pasakoja „Kino pavasario“ programos koordinatorius Edvinas Pukšta. „Šios programos tikslas – pristatyti kitokį, nekomercinį ir provokuojantį Rusijos kiną, kuris dažnai nepatenka į didžiuosius kino teatrus.“

Vienas tokių – režisieriaus Vasilijaus Sigarevo kino darbas „Gyventi“ („Living“). Po prieš metus Roterdamo kino festivalyje įvykusios premjeros, ši juosta kritikų buvo įvertinta kaip rusų kino etalonas. Realistiškame filme vaizduojamos trys istorijos apie gyvenimą ir mirtį mažame Jekaterinburgo regiono kaime (režisieriaus gimtinėje). Tačiau sukrečiančius herojų patiriamus sunkumus ir tragedijas perteikiantis V.Sigarevo kūrinys labiausiai akcentuoja stebuklui prilygstantį mūsų gebėjimą išgyventi.

Naujausi rusų eksperimentai kine

Festivalis „Kino pavasaris“ visada seka, ką kuria anksčiau festivalio programoje pasirodę režisieriai. Tai įrodo ir naujausias praėjusių metų festivalio žiuri nario Pavelo Kostomarovo ir režisieriaus Aleksandro Rastorgujevo sukurtas filmas „Aš tavęs nemyliu“ („I Don’t Love You“). Pasak E. Pukštos, šis filmas – eksperimentas, turintis ir vaidybos, ir dokumentikos elementų, neapibrėžiamas jokiu žanru. Ankstesniame šių režisierių dueto darbe „Aš tave myliu“, rodyto pernai „Kino pavasaryje“,   neprofesionalūs aktoriai vaikinai, gavę į rankas kameras, filmavo patys save. Šį kartą pagal tą pačią idėją statytame filme į rankas video kamerą paima mergina, atskleisdama kasdienes problemas ir netikėtas bei netradicines jų baigtis. Pasak kino kritikų, šis filmas patiks tiek I.Bergmano gerbėjams, tiek mėgstantiems „YouTube“.

Šių metų Naujojo Rusijos kino programa gerbėjams padovanos ir naujausią rusų kino klasiko Alexey Balabanovo kino darbą „Ir aš noriu“ („Me Too“). Kino mylėtojams kūrėjas gerai pažįstamas iš kultinių filmų „Brolis“, „Brolis 2“ bei „Karas“, kuriame vaidino lietuvė aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.

„Šiame filme nevaidina nė vienas profesionalus aktorius. Man įdomiau, kai žmonės yra patys savimi, nes kai jie įsivaizduoja esą kažkas kitas ir tai vaidina, filmas tampa iš ties vaidybiniu,“ – pasakojo režisierius, pirmą kartą epizodinį vaidmenį savo filme atlikęs ir pats.

Fantastikos elementų turinčios juostos „Ir aš noriu“ personažai trokšta rasti garsiąją „Laimės varpinę“, kuri, anot senos legendos, priverčia išnykti gerus žmones. Kiekvienas keleivis viliasi, kad būtent jis taps tuo išrinktuoju.

Nematomi šalies skauduliai ir magiškoji Rusijos dalis

Naujojo Rusijos kino programoje bus galima išvysti ir debiutinį, tačiau jau ne vieną žiūrovą iki ašarų sujaudinusį Lyubov Arkus dokumentinį filmą „Antonas čia, šalia“ („Anton’s Right Here“). Kino kritikė ir ekspertė L. Arkus nusprendė debiutuoti kine, neįprastomis aplinkybėmis tapusi jaunuolio Antono, sergančio autizmu, globėja ir savo filmo istorijos dalimi. Daug kritikos sulaukusi juosta atskleidžia autizmu sergančių žmonių beviltiškumą ir agoniją bei atvirai demonstruoja jų situaciją Rusijoje.

Romos kino festivalyje startavęs ir iki šiol po tarptautinius festivalius keliaujantis režisieriaus Aleksei Fedorchenko filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ („Celestial Wives of Meadow Mari“) yra tarsi nepriklausomo Rusijos kino portretas, leisiantis „Kino pavasario“ žiūrovams susipažinti su unikalios pievų marių etninės grupės kultūra ir neregėtomis tradicijomis. Filme vaizduojamos dvidešimt trys trumpos moterų istorijos, kupinos magijos ir realizmo elementų. Ši juosta pakvies žiūrovus į kelionę po paslaptingą ir nepažįstamą pasaulį, kuriame vos keletas frazių nuskamba rusiškai, o visa kita – autentiška pievų marių kalba.

Kovo 14 – 28 dienomis vyksiančio 18-ojo „Kino pavasario“ programos „Naujasis Rusijos kinas“ filmų aprašymus ir video anonsus jau galima rasti festivalio puslapyje:
http://www.kinopavasaris.lt/filmai

Ketvirtadienį prasidedantis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ šįmet siūlo pakalbėti apie meilę: nesuvokiamą, stiprią, naivią, nelogišką, ilgesingą – visokią ir prancūzišką. Pagrindinėje programoje – septynios naujos kino juostos, o retrospektyvoje – dešimt santūriausio ir vyriausio Naujosios bangos atstovo Erico Rohmero palikimo filmų. Festivalyje apsilankys režisieriai Stephane’as Cazesas, Damienas Odoulis bei žavioji aktorė Marie-Eve Nadeau. Tie, kurie nepasinaudojo proga kanadietės Anne Emond filmą „Naktis Nr.1“ pamatyti Kauno kino festivalyje, turės antrą galimybę: šio filmo herojai per vieną naktį sugeba išgyventi tiek vyro ir moters santykių etapų, kiek kitoms poroms užtenka savaitei, mėnesiui ar visam gyvenimui.