„Lietuvių trumpo metro filmams užtenka slėptis pogrindyje, metas drąsiai apie save pranešti pasauliui.“ Su tokiu siekiu trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian shorts“ keliaus į didžiausią trumpo metro filmų festivalį Europoje – Clermont-Ferrand, žurnalistų neretai vadinamą mažaisiais Kanais. Ten vasario 1-9 dienomis Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių nacionaliniame stende pristatys geriausius lietuvių darbus.
35-ąjį kartą Prancūzijoje vyksiančio tarptautinio festivalio mugėje veiks ne tik lietuvių stendas, tačiau ir kino seanso metu pasaulio kino industrijos atstovams bus rodomi penki naujausi lietuvių darbai. Kasmet festivalio mugėje reikšmingiausius darbus pristato kino atstovai iš daugiau nei 30 šalių.
„Į Clermont-Ferrand renkasi ne tik kino gerbėjai, bet vyksta ir vienintelė trumpų filmų mugė pasaulyje. Tai išskirtinė proga papasakoti apie mūsų šalies trumpametražius filmus ar sudaryti sandorius su didžiausių Europos televizijų programų sudarytojais, tarptautinių festivalių organizatoriais, platintojais. Šiemet trumpų filmų mekoje kino pasaulis pagaliau išgirs ir apie Lietuvą“, – pasakoja ambicingai nusiteikusi prodiuserė Rimantė Daugėlaitė, „Lithuanian shorts“ vadovė.
Pasak Rolando Kvietkausko, Lietuvos kino centro (LKC) direktoriaus, gerėjanti filmų kokybė, subrendusi nauja trumpo metro filmų kūrėjų ir gerbėjų karta lėmė tai, kad trumpametražiai filmai atrado savo žiūrovą Lietuvos kino festivaliuose, sulaukia pripažinimo ir užsienyje.
„Agentūra „Lithuanian shorts“ ėmėsi svarbios misijos – padėti Lietuvos trumpametražiams filmams ir jų kūrėjams prisistatyti ir įsitvirtinti tarptautinėje bendruomenėje“, – sako LKC vadovas.
Nacionaliniame stende Clermont-Ferrand žinią apie lietuvių filmus skleis ne tik specialūs „Lithuanian shorts“ katalogai su pastarojo meto mūsų šalies kūrėjų darbais, DVD filmų rinktinės, tačiau bus rodomi ir filmų anonsai. Festivalyje taip pat planuojami renginiai ir susitikimai su svarbiausiais trumpų filmų bendruomenės atstovais, televizijų programų sudarytojais, platintojais.
„Iki šiol Lietuvos trumpametražiai filmai buvo viešinami pavienėmis prodiuserių pastangomis. Kiekvienas pristatydavo tik savo kūrinį. Dabar apjungiame visus bendram tikslui – mūsų šalies trumpų filmų populiarinimui. Bent vienas pastebėtas filmas suteiks papildomos vertės visam Lietuvos kinui. To ir tikimės Clermont-Ferrand festivalyje“, – sako Marija Razgutė, viena iš „Lithuanian shorts“ steigėjų.
Kasmet Clermont-Ferrand festivalio konkursinėje programoje parodoma daugiau nei 100 filmų, o festivalį aplanko virš 50 tūkst. žiūrovų. Festivalio organizatoriai teigia, kad per daugiau nei 30 metų Clermont-Ferrand festivalį aplankiusių žiūrovų skaičius viršijo 2 mln. Pernai festivalio mugėje apsilankė daugiau nei 500 prodiuserių, tiek pat įvairių festivalių koordinatorių, virš 70 televizijų programų sudarytojų, platintojų kompanijų. Filmų mugėje veikiančioje internetinėje bibliotekoje pernai buvo peržiūrėta daugiau nei 4000 filmų.
„Lithuanian shorts“ projektą tarptautiniame festivalyje Clermont-Ferrand iš dalies finansuoja VšĮ „Versli Lietuva“.
Daugiau informacijos:
Giedrė Šileikytė
„Lithuanian shorts“ komunikacija
“Autoriai”| Kūrybiniai komunikacijos sprendimai
Tel.: + 370 687 94230
El.paštas.: giedre@autoriai.lt

Pirmasis Naujųjų metų mėnuo atidarys dar vieną kino verslo sezoną su daug žadančiomis premjeromis. Švęsime dvi lietuviškas premjeras, repertuarą šildys bent trys ryškūs pretendentai į “Oskaro” nominacijas, o prancūziško kino mėgėjus džiugins San Sebastiano kino festivalio čempionas Francois Ozonas ir tradicinis renginys “Žiemos ekranai”.

Didelis pasirinkimas. Žanrų mišrainė. Daug pagundų. Nenuspėjami skanėstai. Milžiniška konkurencija. Aktorių siurprizai. Repertuaras tikrai atrodo perkrautas premjerų, ir kažkam bus lemta pralaimėti. Norėtųsi, kad lietuviški filmai išsilaikytų galingi kuo ilgiau, bet jie debiutuoja nelygiomis sąlygomis.
Mūsų Kultūros ministerijos finansavimą gavusi ir trejus metus gaminta “Aurora” (“Vanishing Waves”) premjerą Lietuvoje organizuoja tikrai neatsakingai. Kartu su “Aurora” paleisti ir mokesčių mokėtojų pinigais paremti filmai “Tadas Blinda. Pradžia” ir “Miegančių drugelių tvirtovė” jau seniai pasižymėjo nacionaliniame repertuare. Tiesiog juokingai skamba socialiniame tinkle esantis skelbimas, kad ieškoma savanorių, kurie nemokamai atliktų prodiuserei privalomas užduotis ir skatintų žiūrovus nusipirkti bilietus. Toks atsainus požiūris ir negebėjimas susitarti su platinimo bendrovėmis rodo nepagarbą filmo režisierei ir drąsiems vaidmenims atsidavusiems aktoriams.
Pagal sutartį “Aurora” privalėjo startuoti 2012 m., bet filmas be jokios pateisinamos priežasties vėluoja, nors Europos, Azijos ir Amerikos festivaliuose rodomas jau nuo liepos mėnesio. Čia svarbu paminėti, kad Lietuvoje nėra atsiskaitomybės už išleistus pinigus ir niekas nekontroliuoja įsipareigojimų vykdymo (bent jau kine), o gudrūs prodiuseriai naudojasi valdžios institucijų suteikiama laisve. Belieka tikėtis, kad naujasis Lietuvos kino centras mėgins išspręsti šią opią problemą.
Priminsime, kad užsienyje “Aurora” įvertinta labai prieštaringai ir nevienodai.

Šeimos paslaptys apsinuogina prie švenčių stalo
Nė vieno lito iš valstybės kišenės neprašiusi, privačių rėmėjų lėšomis finansuota ir vos per devynias dienas nufilmuota drama “Tyli naktis” neturėjo tiek daug skambių ambicijų, bet režisierius Maris Martinsonas ir prodiuserė Linda Krukle prieš metus pasirašė sutartį su platinimo bendrove “Meedfilms” ir susitarė dėl konkrečios nacionalinės premjeros datos su “Forum Cinemas”. Svarbu ir tai, kad filmo autoriai investuoja papildomų lėšų į filmo reklamą bei viešinimą, nes turi tikslą užfiksuoti rezultatą ir susigrąžinti minimalistinį gamybos biudžetą.
Kontroversiškas filmas “Tyli naktis” netikėtai atskleidžia M.Martinsono gebėjimą provokuoti ir šokiruoti. Jis užduoda daug labai nepatogių klausimų. Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus sumanymai patiks tikrai ne visiems, bet jo geri ketinimai bus pastebėti ir aptarinėjami. Dramoje nėra jokių efektų, santykių aistros kaista kambariuose ir vonioje su trumpu išėjimu į barą, tad visas krūvis tenka aktoriams, parašytoms situacijoms ir jas stebinčiam operatoriui Feliksui Abrukauskui.
M.Martinsono dialogai pasižymi kandžiu humoru ir savita ironija su dvigubu dugnu. Į tironišką homofobo vaidmenį įsijautęs Kostas Smoriginas nardo lyg žuvis vandenyje ir teikia rimtą paraišką “Sidabrinei gervei”. Viktorija Kuodytė ir Leonardas Pobedonoscevas taip pat deramai išnaudoja jiems suteiktą galimybę, bet didžiausių komplimentų nusipelno Valda Bičkutė: drąsiam, provokuojančiam ir intymiam vaidmeniui ryžtųsi ne kiekviena aktorė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuva ruošiasi mažiausiai devynioms nacionalinėms premjeroms. Net panašaus naujų filmų rekordo per nepriklausomybės laikotarpį dar neturėjome. O Latvija ką tik išleido nacionalinį superhitą apie krepšinį (!!!), kuris į šipulius sudaužė visus konkurentus iš Holivudo.

Bendras lietuviškų filmų derliaus aruodas šiemet jau nebebus toks kupinas kaip pernai. Viena esminių priežasčių – prodiuseriai ir platintojai pasiūlė pernelyg mažai žiūroviškų premjerų. Geriausiai sekėsi 56,4 tūkst. žiūrovų pamatytai Algimanto Puipos dramai “Miegančių drugelių tvirtovė”. Pagal šį statistinį rodiklį šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romanų inspiruotas filmas įsitvirtino antrajame lankomiausių premjerų dešimtuke, bet šiek tiek pralaimėjo prieš penkerius metus rodytam “Nuodėmės užkalbėjimui” (61,1 tūkst. žiūrovų). Kita vertus, A.Puipos filmo rezultatą vis tiek reikėtų laikyti sėkmingu.
Kitų panašaus stiprumo premjerų nesulaukėme (nors galimybė išleisti dar bent vieną buvo!). Sunkiai debiutavusios režisierės Dovilės Gasiūnaitės katastrofiškai blogas ir įgarsinimu studijoje dar labiau sugadintas “Narcizas” tenkinosi tik valstybės lėšomis apmokėtais premjeriniais seansais ir keliais pasirodymais Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, o prodiuserė Teresė Zibolienė tiesiog nerodė noro išleisti nepavykusio filmo į platesnį repertuarą.
Nacionalinių filmų statistiką gelbėti bandė dokumentiniai filmai, kuriems vis dar sudėtinga įtikinti žiūrovus, kad verta pirkti bilietą. Kultinės roko grupės “Antis” melodijomis, sąmojais ir gudria kova dėl laisvės Giedrės Žickytės “Kaip mes žaidėme revoliuciją” sugebėjo parduoti tik 3,2 tūkst. bilietų. Manipuliatyvūs, neįtikimi, nevykę ir lūkesčius sudaužę Giedrės Beinoriūtės “Pokalbiai rimtomis temomis” greitai užgeso po didžiosios premjeros (1,6 tūkst. bilietų).
Susidomėjimas krepšiniu ir populiariausių žaidėjų dalyvavimas reklamos akcijose leido solidžiai pasimėtyti mūsų nacionalinės rinktinės nuotykius Europos čempionate dokumentavusiam filmui “Mes už… Lietuvą!” (13,5 tūkst. bilietų). Pagal surinktas pajamas (178,8 tūkst. Lt) režisieriaus Andriaus Lekavičiaus debiutinis kūrinys metų pabaigoje užims garbingą antrą vietą po “Miegančių drugelių tvirtovės”.
Prie savų lietuviškų filmų turėtume minėti ir Amerikos lietuvio Mariaus Markevičiaus dokumentinį filmą “Kita svajonių komanda”. Nostalgiškus, linksmus, įkvepiančius Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus, Sergejaus Jovaišos prisiminimus užfiksavęs kūrinys Lietuvos kino teatruose nugludino tikrą stebuklą. Dar nė vienam komercinio repertuaro dokumentiniam filmui nebuvo pavykę sudominti 41,5 tūkst. žiūrovų (beveik pusė milijono lietuviškais litais). Tai pergalės verti skaičiai, kurie ilgai laikysis pirmojo rekordo eilutėje.
Liūdna ir gaila, kad žlugo didelės M.Markevičiaus viltys kovoti dėl “Oskaro” premijos. Kelių mėnesių juodo darbo neužteko, kad “Kita svajonių komanda” prasibrautų į išplėstinį 15 kandidatų čempionatą, kuriame sausio 10 d. paaiškės finalinis penketukas.

Krepšinis ir Latvijoje lygina kalnus
Mus aplenkę latviai pirštu pabaksnojo, ko nepadarė geriausiais save vadinantys Lietuvos prodiuseriai. Visiškai pamiršome legendinę krepšinio rinktinę, nugalėjusią Europos čempionate ir nusipelniusią atgimti kino superherojais. Broliai latviai paėmė ir sukūrė nuotykinį sporto filmą apie savąją svajonių komandą, o dabar mėgaujasi pavydėtinais rezultatais ir žiūrovų palaikymu.
Lapkričio 19 d. per ilgąjį nepriklausomybės minėjimo savaitgalį Rygos kino teatruose pradėjusi varžybas režisieriaus Aigarso Graubos istorinė krepšinio drama “1935 m. Svajonių komanda” laimėjo prieš Holivudo rinktines jau per pirmąjį kėlinį. Premjerinę savaitę prie kasų išsirikiavo eilės norinčiųjų išvysti legendinės Latvijos krepšinio rinktinės žygdarbį pirmajame Europos čempionate Šveicarijoje, ir salės prisipildė sausakimšai. Rezultatas puikus – 11,9 tūkst. bilietų vien per pirmąją rodymo savaitę.
A.Grauba nukopijavo populiariausių filmų apie žaidybinių sporto šakų rinktines siužeto struktūrą (“Stebuklas Berne”, “Svajonė apie Montevidėjų”) ir subūrė naujokų komandą aplink entuziastingai nusiteikusį trenerį Valdemarą Baumanį, kuris patiki stebuklo realybe ir pradeda rengti komandą triumfo žygiui. “1935 m. Svajonių komanda” tikrus sportinius įvykius sumaišo su išgalvotomis santykių intrigomis ir prikausto žiūrovus efektingai nufilmuotomis batalijomis krepšinio aikštelėje. Viena iš epizodinių istorijų rutuliojasi Lietuvoje, kai jėgos ir pasitikėjimo įkvėpę latviai sudaužė mūsų rinktinę per draugiškas rungtynes (Lietuva1935 m. Europos čempionate Ženevoje nedalyvavo).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dar neprasidėjus gruodžiui galime pasidžiaugti, kad 2012 metai Lietuvos kino rinkai bus patys sėkmingiausi ir rekordiškiausi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Finalinis mėnuo dar labiau patobulins bendrus rezultatus, nes į repertuarą beldžiasi bent du neeiliniai filmai, verti metų įvykio titulo ir kelių peržiūrų.

Trilogijos “Žiedų valdovas” gerbėjai sulaukė naujos trilogijos pagal rašytojo J.R.R.Tolkieno romaną “Hobitas”, pasakojančiame 2002-2004 metais mums matytų įspūdingų įvykių priešistorę. Komplikuotai kurtas ir tik po režisieriaus Guillermo del Toro demaršo finansavimo reikalus susitvarkęs epas iš planuotų dviejų dalių jau išsiplėtė iki trijų. Nuotykių fantazijoje “Hobitas: nelaukta kelionė” Peteris Jacksonas sugrąžino į Viduržemį pažįstamus veikėjus ir įtraukė naujus herojus, o jų klajones ir mūšius su mitinėmis pabaisomis užfiksavo pažangiausių technologijų 3D kamerų sistemomis.
Filmo turinio įdomumu ir jo realizavimo kokybe neleidžia abejoti “Žiedų valdovo” kūrybinės komandos reputacija, tačiau “Hobito” demonstravimas žada ne mažesnę intrigą. Pirmoji serija pravers duris dar nepatirtiems kino žiūrėjimo įspūdžiams ir praplėstoms rodymo galimybėms. Ambicingasis P.Jacksonas užsimojo padaryti tai, ko dar niekas nebandė. Jis įgyvendino grandiozinį eksperimentą ir nufilmavo vaizdą 48 kadrais per sekundę (moksliškai ištirta, kad žmogaus smegenys supranta iki 52 kadrų per sekundę). Iki šiol visi kinuose rodyti filmai buvo užfiksuoti 24 kadrais per sekundę (labai retais atvejais – 25 kadrais per sekundę). Aštriai kritikuojamą technologiją ginančio režisieriaus teigimu, naujasis metodas priartins vaizdą ekrane prie realaus gyvenimo iliuzijos, padidins vaizdo ryškumą ir sumažins patamsėjimus 3D versijoje. Kiekvieną sekundę žiūrovai matys dvigubai daugiau vaizdų ir sėdės priblokšti aukščiausio lygio kokybės bei ypatingų pojūčių erdvinių efektų gilume.
Tačiau P.Jacksono žygdarbis kol kas vertinamas prieštaringai. Pirmą kartą neužbaigta ištrauka iš “Hobito” 48 kadrų per sekundę formatu buvo pristatyta pavasarį Las Vegase vykusiame pasauliniame kino rodytojų suvažiavime. Po to vakaro režisieriaus pečius užgulė dar didesnė atsakomybė ir rizika, nes jis išgirdo gausybę nepasitenkinimų. Liudininkai teigia, kad novatoriškame vaizde visiškai pranyksta kino magija ir vaizdas pasidaro pernelyg realistiškas, tarsi stebėtum teatro spektaklį. Revoliucinė technologija užgniaužia kvapą, kol kadre nėra žmonių, o labiausiai užkliūna nenaturalūs ir keistai pagreitinti veikėjų judesiai, bet šį niuansą režisierius žadėjo amortizuoti. Negatyvi visuotinė nuomonė prislopino 48 kadrų per sekundę pionieriaus P.Jacksono entuziazmą, tad JAV tik 450 kino teatrų iš 4000 rodys “Hobitą” novatoriškai.
Intriguojanti technologija neaplenks ir Lietuvos. Didžiausi kino centrai Vilniuje ir Kaune “Forum Cinemas” ir “Multikino” pakvies į 4 sales išbandyti 48 kadrų per sekundę vaizdo privalumus ir trūkumus, o P.Jacksono išradingumas pareikalavo po 10-12 tūkst. Lt papildomų investicijų kiekvienai salei.

Nenufilmuojamos knygos triumfas
Vizualiu grožiu, giliu turiniu, stipriais jausmais ir magiškais efektais patrauks poetiška nuotykių drama “Pi gyvenimas”. Smulkmenišku kruopštumu garsėjantis ir kiekvieną detalę ilgai gludinantis elitinis režisierius Angas Lee (“Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas”, “Kuprotas kalnas”) nuramins rašytojo Yanno Martelio knygos gerbėjus, netikėjusius, kad parašytus įvykius įmanoma nufilmuoti. Taivanyje gimęs, bet Amerikoje gyvenantis kūrėjas padarė kino stebuklą, kuriuo vienodai žavisi tiek kritikai, tiek žiūrovai. Jis gudriai išnaudojo ir organiškai įtraukė į filmo veiksmą 3D efektus, kad net aršiausias technologijos priešas ir garsusis kritikas Rogeris Ebertas netikėtai pradėjo liaupsinti erdvinio vaizdo privalumus.
“Oskaro” nominacijoms rezervuotame dvasingame, sukrečiančiame, humoristiniame, intriguojančiame ir įkvepiančiame filme pasakojamas Indijoje gimusio berniuko sutrumpintu vardu Pi gyvenimas, kupinas incidentų, sukrėtimų, išbandymų ir atradimų. Tragiška audra Indijos vandenyne nubloškė jį gelbėjimosi valtyje su zebru, orangutangu, hiena, žiurke ir Bengalijos tigru. Alkis ir džiunglių įstatymai greitai berniuką palieka su nuožmiu ir nedraugišku tigru Ričardu Parkeriu. 227 dienų išsigelbėjimo istorijoje susipina savęs pažinimas, valios lavinimas, psichologija, religija, žmogaus prisitaikymas prie gyvūno ir dar daug kitokių temų.
“Pi gyvenimas” – tai meną ir pramogą suderinanti meistriška režisūra, įstabūs vaizdai, pribloškianti neprofesionalaus aktoriaus vaidyba (17-metis Suraj Sharma iš Indijos buvo atrinktas iš 3 tūkst. kandidatų) ir tigrą užburiančiai nupiešusių kompiuterinės animacijos burtininkų šedevras (kai kuriuose momentuose žinduolį vaidino 4 tikri tigrai).

Atgimimas iš kino archyvų
O štai Timuro Bekmambetovo studija “Bazelevs” jau kelintus metus okupuoja šventinę savaitę prieš Naujuosius metus. Šį kartą prodiuseris neįjungė trečiosios “Eglučių” girliandos, bet kartu su komanda nupūtė dulkes nuo nepamirštamo, mintinai išmokto ir nuolat cituojamo sovietų kino dinozauro “Sėkmės džentelmenai”. Nostalgiškąjį laikotarpį menančiai kartai eilinė 1972 m. filmo peržiūra palydint senuosius ir pasitinkant naujuosius jau tapo neiškeičiama tradicija. T.Bekmambetovas tikisi, kad retai į kiną užsukantys senjorai vėl padarys išimtį ir užplūs bilietų kasas, kaip buvo pasisekę su kitu šventiniu perdirbiniu “Likimo ironija, arba laimingų Naujų” (tai pats lankomiausias Rusijos kino pramonės filmas Lietuvoje).
Naujieji “Sėkmės džentelmenai” turi ir ryškų lietuvišką dalyvį. Pagrindiniu filmo operatoriumi vis dar dirba “Sidabrinės gervės” laureatas Ramūnas Greičius. Nustebsite sužinoję, kad gruodžio pradžioje “Tado Blindos” operatorius dar keliaus į Sankt-Peterburgą užbaigti filmavimų ir užfiksuoti šventinę metų pabaigos atmosferą, kurios reikia “Sėkmės džentelmenų” montažui. Milžiniškų lūkesčių premjera jau beldžiasi, bet rusiškais standartais prabangus filmas dar net neparuoštas išleidimui ir tikriausiai bus galutinai parengtas likus kelioms valandoms iki suplanuoto starto.
Puikią aktorių komandą surinkusios fantastinės romantinės šventinės persirengimų komedijos silpnoji grandis – režisierių duetas Aleksandras Baranovas ir Dmitrijus Kiseliovas. R.Greičius net neslepia, kad iš tiesų Rusijoje ir Izraelyje filmuotą antrininkų, apsimetinėjimų, gaudynių, pabėgimų ir meilės šou režisavo patys aktoriai.

Cruise’as. Tomas Cruise’as
Amžinai jaunas ir nesenstantis aktorius iš geltonosios spaudos antraščių grįžta į kino ekraną, kuriame jam sekasi žymiai geriau negu realiame gyvenime. Tik štai bėda, kad Tomas Cruise’as darosi vis labiau nemėgstamas dėl su kinu nesusijusios veiklos ir žiūrovai ignoruoja fiziškai sudėtingus jo vaidmenis. Kriminalinėje dramoje “Džekas Ryčeris” brutaliam karo nusikaltimus tiriančiam policininkui sąžinė neleidžia nusiraminti dėl praeities nuodėmių. Jis blaškosi per Amerikos miestus lyg vaiduoklis, atiduoda skolas, provokuoja konfliktus, grasina saviems, keršija priešams ir kovoja už neteisingai apkaltintus. Retai pasitaiko galimybė pamatyti anti-herojų, kenkėją, elegantišką chuliganą ir savanorį teisėją Tomą Cruise’ą. Bet dar smagesnę intrigą kelia demonišką niekšingą epizodinį vaidmenį pagriebęs kultinis vokiečių režisierius Werneris Herzogas. Vien dėl jo verta pamatyti “Džeką Ryčerį”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj

Romos kino festivalyje pergalę atšventė skandalingasis režisierius provokatorius Larry Clarkas. Šį netikėtumą lydėjo ir kita staigmena – švęsdamas netikėtą įvertinimą L.Clarkas naujausią filmą “Mergina iš Marfos” leido legaliai žiūrėti internete už simbolinę kainą.

7-asis Romos tarptautinis kino festivalis prikaustė ypatingą pasaulinės kino pramonės dėmesį dėl įtakingos, patikimos ir visiems žinomos Marco Muellerio asmenybės. Aštuonerius metus sėkmingai vadovavęs Venecijos kino festivalio filmų atrankai profesionalas buvo skandalingai iššveistas iš pareigų ir sukeldamas dar griausmingesnį skandalą pasirašė trejų metų sutartį su Romos meru Gianni Alemanno, kuris visuomet svajojo sostinėje turėti patį geriausią Italijos kino festivalį ir nukonkuruoti senąją Veneciją.
Dešiniųjų pažiūrų politikas nepagailėjo solidžių investicijų (apie 13 mln. eurų biudžetą Venecija gali tik pasvajoti), bet M.Muellerio atėjimas sulaukė didelio pasipriešinimo Italijoje, kur tarpusavyje aštriai kovoja Venecijos, Romos ir Turino kino festivaliai, o juos palaiko skirtingos politinės jėgos. Vos pasibaigus filmų mūšiui Romoje pasigirdo kalbų, kad brangiai kainuojančiam garsiajam vadovui teks ieškotis naujo darbo, kai per artimiausius rinkimus Italijoje pasikeis valdžios sąstatas ir jis praras palaikančių politikų užnugarį.
Ambicingasis M.Muelleris pakeitė renginio datas ir Romos kino festivalį iš spalio pradžios perkėlė į lapkričio vidurį, kad užsitikrintų galimybę prisikviesti daugiau žvaigždingų filmų ir sulaukti Los Andželo kino mugėje AFM dalyvavusių kino pramonės atstovų. Jis užsibrėžė parodyti 60 pasaulinių premjerų ir šį tikslą įvykdė, nors sudaryta programa buvo smarkiai kritikuojama dėl per menkos įvairovės. M.Muellerio skonis nepasikeitė, tad didžiąją programos dalį vėl sudarė JAV, Azijos, Rusijos, Prancūzijos ir Italijos filmai.
Naujasis vadovas perkėlė į Romą visas Venecijoje pradėtas idėjas – naujųjų kino formų konkursą ir nepriklausomų itališkų debiutų konkursą, tačiau pagrindiniame konkurse visiškai netikėtai pirmenybę skyrė jauniems ir mažiau girdėtiems režisieriams. Sakykite, ką norite, bet M.Muellerio Venecijoje tikrai trūko atradimų ir išskirtinių debiutų, o dabar jis staiga atsisuko į pradedančiuosius ir suteikė reikalingą šansą kino naujokams – lenkų maestro Jerzy Skolimowskio sūnums Michalui ir Jozefo, meksikiečiui Enrique Rivero, amerikiečiams broliams Gabrieliui ir Alanui Polsky, italui Claudio Giovanessi ir kt.
Svarbu paminėti, kad M.Muelleriui stipriai nepasisekė dėl montažinėje ilgiau užtrukusio Quentino Tarantino, kurio vesternas “Pasileidęs Džango” buvo siejamas su Romos kino festivaliu nuo pat naujojo vadovo paskyrimo 2012 m. kovo mėnesį. Tai galėjo būti idealus atidarymo ceremonijos filmas su Leonardo DiCaprio, Jamie Foxxu ir Christophe’u Waltzu. Užkulisiuose kalbama, kad Romos kino festivalio datos buvo keičiamos ir dėl Q.Tarantino užgaidų, tačiau kultiniam režisieriui vis tiek pritrūko laiko.
Akivaizdu, kad pradėti rinkti aukštesnės prabos filmus dėl jam nepavaldžių aplinkybių pavėlavo ir pats M.Muelleris. Jis pripažįsta, jog nuvykęs į Kanus išgirdo blogą naujieną, kad keli pageidaujami kūriniai jau pažadėti kitiems festivaliams. Iškilmingai atidarymo ceremonijai atrankos komitetas surizikavo pakviesti šešerius metus gamintą tadžikų kilmės režisieriaus Bakhtiaro Khudojnazarovo epinę dramą “Belaukiant jūros”, kuri įsiminė ne tik įspūdingai nufilmuotais vaizdais, bet ir itin prasta vaidyba, vaikiško lygio vizualiniais efektais, neaiškiu pasakišku simbolizmu ir banaliais dialogais. Filmas pažėrė daug gerų idėjų ir ambicingų ketinimų, bet režisieriui jų nepavyko realizuoti. Vokiečių prodiuseriai bandė gelbėti prabangų kūrinį, pakviesdami į pagalbą Sergejaus Loznicos talkininką – mūsiškį Danielių Kokanauskį. Garsiausias montažo profesionalas iš Lietuvos vis dėlto nesugebėjo ištaisyti pasirengimo ir filmavimo procese padarytų klaidų.
Lietuviška pavardė nušvito ir itališkos dramos “Mėlynakis Ali” titruose. Romos priemiestyje Ostijoje vargstančių egiptiečių ir rumunų kilmės imigrantų bei neturtingose šeimose degraduojančių italų paauglių vagišių aprangą sukūrė lietuvė kostiumų dailininkė Medilė Šiaulytytė (2010 m. scenografė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už darbą Rusų dramos teatro spektaklyje “Vargas dėl proto”).
Neprofesionalių aktorių suvaidintas ir autentiškai improvizuotas “Mėlynakis Ali” sulaukė neabejotino pripažinimo kaip pats stipriausias iš trijų itališkų konkursinių filmų. Jis objektyviai gavo specialųjį žiuri prizą ir apdovanojimą už geriausią debiutą. Įdomu ir tai, kad pirmą kartą kiną išbandžiusių jaunuolių tėvus įkūnijo tikrieji jų pačių gimdytojai.
Atrodo, kad lietuvių kostiumų dailininkė M.Šiaulytytė rimtai suleido šaknis Italijos kino pramonėje. Ji taip pat dirbo geriausiu filmu konkursinėje programoje “Itališkos perspektyvos” pripažintoje dramoje “Kosimas ir Nikolė”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį vakarą, dešimtą valandą, didžiųjų šalies miestų kino teatrai bus apgulti norinčiųjų pamatyti „Geriausias 2012 metų Kanų Liūtų reklamas“. Vilniečiams ir kauniečiams išpirkus visus bilietus į šio vakaro seansą, skelbiami papildomi – trečiadienį ir ketvirtadienį 19 ir 21.30 val. Pasaulinius reklamos šedevrus turi pamatyti visi.

„Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio žiūrovai dar snaudžia, matyt, laukia atgarsio iš sostinės ir Kauno, kur bilietai šluote šluojami ir skelbiame papildomus seansus. Tad raginame nemiegoti, nes tobuliausi reklamos kūriniai pristatomi Lietuvoje tik kartą metuose. Kad po to netektų tyliai kamputyje sėdėti, kol draugai smagiai aptarinės matytas juokingas, šmaikščias, originalias, drastiškas ir net šokiruojančias reklamas,” – ragina nepraleisti ypatingo reginio vienas „Geriausių 2012 metų Kanų Liūtų reklamų“ organizatorių, „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška.
„Geriausių 2012 metų Kanų Liūtų reklamų“ kino seansų Lietuvoje organizatoriai atskleidžia dar vieną apdovanotąją Kanuose reklamą, kuri pasklido po populiarųjį „Facebook“ akimirksniu:
http://www.youtube.com/watch?v=QFm3lh2dNEM

„Nebūtina nusimauti kelnes, kad būtų gera reklama“ – su tokiu šūkiu „Geriausios 2012 metų Kanų Liūtų reklamos“ šį vakarą, 22 val. laukia žiūrovų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, rytoj, 19 ir 21.30 val. – Vilniuje ir Kaune, poryt – Vilniuje.
Galite nekęsti jų labiau už viską gyvenime, bet kartą metuose, tiesiog negalėsite atplėšti akių.

„Renault ZOE” pasirodys naujoje Luco Bessono romantinėje komedijoje. Philippe Lellouche režisuotoje komedijoje „Princas (beveik) žavingas“ („Un prince (presque) charmant”) vaidina Vahina Giocante ir Vincentas Perezas. Filmas ekranuose pasirodys 2013-ųjų sausio 9 dieną.

Jeanas-Marcas (vaidina Vincentas Perezas) yra laisvo laiko visiškai neturintis ir dėl karjeros išprotėjęs keturiasdešimtmetis savimyla. Tačiau tik iki tol, kol sutinka laisvę ir teisingumą vertinančią Marie (vaidina Vahina Giocante). Verslininkas ir jauna moteris neturi nieko bendro ir niekada nebūtų susitikę, tačiau likimas nusprendžia kitaip. Pirmą kartą didžiajame ekrane pasirodantis „Renault Zoe” tampa jungtimi tarp dviejų radikaliai skirtingų asmenybių. Automobilis filme figūruoja tarsi atskiras aktorius, suteikiantis itin reikalingą ramybę Jeano-Marco asmenybės pokyčiams.

„Renault” myli kiną

Artimi „Renault” ryšiai su kinu prasidėjo jau nuo pat pirmojo brolių Liumjerų filmo, kuriame prie „Type A” automobilio vairo buvo įamžintas Louisas Renault. Juosta buvo filmuota lauke, prie netoli Paryžiaus ir „Renault” gamyklų įsikūrusios pirmosios kino studijos Billancourte.

„Renault” domisi visomis kino formomis. Kompanija remia įvairius kino festivalius – Kanų, Deauvillio, Alpe d’Huez, Marakešo, Londono, San Sebastiano ir Valjadolido, bei kino institucijas – Meno ir kino technikos akademiją (Académie des Arts et Techniques du Cinéma), organizuojančią „Cezario“ apdovanojimus ir „Auksinės nakties“ („Nuits en Or“) trumpametražių filmų apdovanojimus. Per 110 metų tūkstančiai „Renault” automobilių atveždavo pasaulines kino žvaigždes į filmų premjeras ar pokylius.

„Renault” taip pat skolina automobilius filmų kūrėjams ir televizijoms Prancūzijoje bei visame pasaulyje. „Renault” modeliai yra naudojami įspūdingiems kaskadiniams triukams bei pašėlusiose scenose – kompanijos automobiliai pasirodė tokiuose įžymiuose filmuose kaip „Ir Dievas sukūrė moterį“ („And God Created Woman”), „Žudymo vaizdas ir lankytojai“ („A View to a Kill and The Visitors”), „Piko valanda 3“ („Rush Hour 3”) ir „Neliečiamieji“ („Intouchables”), itin populiarioje 2011-ųjų Prancūzijos juostoje su François Cluzet ir Omaru Sy.

10-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ parodys, kad lietuviškas dokumentinis kinas išgyvena kone „aukso amžių“. Šią savaitę įvyks net keturios mūsų šalies režisierių filmų premjeros. Jose režisieriai savitai pažvelgs į Lietuvos emigrantų Švedijoje gyvenimą, žaislus gaminančių Baltarusijos miestelio Žlobino vietinių kasdienybę, piligriminės kelionės pėsčiomis iki Ispanijos įspūdžius ir vieno iš įdomiausių XX a. Sovietų Sąjungos nusikaltėlių tėvišką portretą.
Pirmoji premjera „Scanoramoje“ įvyks jau šiandien. Režisierius Maratas Sargsyanas pristatys beveik dvejus metus kurtą filmą „Tėvas“. Tai istorija apie Vidą Zenoną Antonovą, kuris per savo gyvenimą yra pavogęs milijoną rublių iš įvairių valstybinių įstaigų. 15-oje skirtingų kalėjimų jis praleido 20 gyvenimo metų. Tačiau ši istorija ne apie V. Antonovo kriminalinę praeitį, o apie jo šeimyninį gyvenimą. 73-ejų vyro šeimoje – naujagimis sūnus, 10 vaikų ir 2 anūkai.
„Tai talentingas senis – apgavikas, kuris apsikabinęs savo galingom rankom laiko gyvenimą. Man pasirodė, kad šis žmogus yra metęs iššūkį ir laikui, ir likimui”, – sako filmo režisierius M. Sargsyanas.
Rytoj, lapkričio 13-ąją, savo debiutinį darbą „Sapnuoju, kad einu“ pristatys prieš kelias dienas iš Kotbuso tarptautinio festivalio grįžęs Jokūbas Vilius Tūras. Jis 2010 m. sausio 5 d. rytą vienas iš savo namų Vilniuje pėsčiomis iškeliavo į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. 4,5 tūkst. kilometrų piligriminės kelionės be transporto, kaip viduramžiais, nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams. Visi J. V. Tūro išgyvenimai kelionės metu įamžinti dokumentiniame filme.
„Nors filmas yra vieno žmogaus išgyvenimai ir patirtis, bet manau, kad jie gali būti artimi ir naudingi daugeliui. Galbūt kai kas šiame kelio filme-portrete suras dalelę savęs. Manau, kad „Sapnuoju, kad einu“ žmonėms suteiks vilties, padrąsins ir padės suprasti, kad kelias iš tamsos į šviesą egzistuoja“, – neabejoja J.V. Tūras.
Trečiadienį, lapkričio 14-ąją, lietuviškų dokumentinių premjerų seriją pratęs Martos Dauliūtės juosta „Antra klasė“. Filme režisierė užfiksavo Švedijoje sezoninius darbus dirbančių emigrantų iš Lietuvos buitį, mintis apie gyvenimą ir drąsiai jų klausė, ar jie – antra klasė?
„Filmas yra savotiškas šiandienos dokumentas apie socialinę klasę ir pagarbą, darbo ir žmogaus vertę. Antros klasės kompleksas, mano nuomone, Lietuvoje yra skaudžiausias. Filmo herojams – Artūrui ir Erniui filmą jau parodėme. Kartu su juostos prodiusere tikimės, kad žiūrovų ir visuomenės reakcija bus tokia atvira, analizuojanti ir inteligentiška kaip pagrindinių herojų“, – sako M. Dauliūtė.
Lietuviškų premjerų „Scanoramoje“ savaitę šeštadienį, lapkričio 17-ąją, užbaigs Linos Lužytės filmas „Igruški“. Tai juosta apie nedidelį Baltarusijos miestelį Žlobiną, kur vietiniai išgyvena tik siūdami ir pardavinėdami pliušinius žaislus. Vieninteliai žaislų pirkėjai – pravažiuojančių traukinių keleiviai. Tačiau priartėti prie traukinio su žaislais prekeiviams yra draudžiama. O žmonės gamina žaislus, juos parduoda, šnekasi, išgėrinėja, vėl gamina, dainuoja, pykstasi ir… vėl gamina žaislus.
„Tai filmas apie žmones. Žmones, gyvenančius rėžime, kuriam visiškai nerūpi žmogus. Bet žmonės vis tiek gyvena ir stengiasi būti laimingi. Ir tai filmas ne tik apie Baltarusijos žmones. „Igrushki“ – apie bet kurios tautybės žmones, nes visi mes gyvename tam tikruose politiniuose „rėžimuose“, sistemose ar taisyklėse“, – sako L. Lužytė.
Viskas gali apsiversti. Požiūrius keičiantys filmai Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 8-18 dienomis Vilniuje, lapkričio 15-25 dienomis Kaune, lapkričio 22-25 dienomis Klaipėdoje ir lapkričio 24-25 dienomis Šiauliuose.

Lapkritis vilios būtinai pamatyti ne vieną, ne du ir net ne tris įdomius filmus. Sunku net prognozuoti, kaip jie pasidalys repertuaro laiką, – juk beveik 10 dienų sales teks užleisti “Scanoramai”.

Lapkritį Lietuvos kino rinka sulauks tikrai galingų filmų. Įspūdingų finansinių rezultatų tikimasi net iš trijų premjerų, o dar gali išjoti du trys tamsūs arkliukai. Rimtą užduotį po artimiausių kolegų išdavystės narpliojantis Džeimsas Bondas ir lemiamam mūšiui susivieniję Kalenų šeimynėlės vampyrai dosniai krausis į vežimus pabėgančio rudens derlių. Trys animaciniai nuotykiai stipriai konkuruos dėl kine pramogaujančių vaikų, ir šių varžybų nugalėtojas paaiškės tik gruodį.
Gali nutikti ir taip, kad būtent lapkritį pamatysime daugiausiai “Oskarų” susižersiantį filmą, kuris į lietuvišką repertuarą atvyksta su Toronto publikos simpatijų prizu. Dar dviejų Kanados kino festivalyje debiutavusių originalių filmų skaičiai priklausys nuo atsiliepimų po pirmųjų pasimatymų su mūsų žiūrovais. Ir tradiciškai kinomanų dėmesio reikalaus Europos šalių kino forumas “Scanorama”.

Puikus filmas netinkamose rankose
Toronto kino festivalio publikos simpatijų prizas dažnai daro reikšmingą įtaką Amerikos kino meno ir akademijos balsuotojams. Prisiminkime, kokio auksinio likimo sulaukė “Lūšnynų milijonierius” ir “Karaliaus kalba”. Įtakingiausi amerikiečių kritikai negailėjo liaupsių režisieriaus Davido O.Russello ekscentriškai romantinei komedijai “Silver Linings Playbook”, tad šis pavadinimas jau linksniuojamas pretendentus į “Oskaro” ir “Auksinio gaublio” premijas analizuojančiose prognozių lentelėse prie beveik visų pagrindinių nominacijų.
Bradley Cooperis pasinaudojo nuostabiu šansu atskleisti aktoriaus meistriškumą. Taigi filme jis įkūnija istorijos mokytoją, praradusį beveik viską, ką galėjo, – santuoką, darbą, karjerą, namą, santaupas ir netgi laisvę. Aštuonis mėnesius praleidęs psichiatrijos ligoninėje ir nusivylęs vyriškis grįžta pas tėvus kabintis į naują gyvenimą. Netrukus jis užmezga draugiškus santykius su problemiško charakterio ir seksualiai pasileidusia jauna kaimyne, kuri neseniai palaidojo vyrą policininką ir beprotiškai domisi baletu. Ji vilioja moteriškomis gudrybėmis, bet jis nepraranda tikėjimo, kad visas gyvenimas yra tarsi filmas, prodiusuojamas Dievo. Tereikia atlaikyti pagundas, neprarasti budrumo ir kantriai laukti laimingos pabaigos, kai neištikima žmona pagaliau apsispręs grįžti ir paprašys atleisti.
Taip įkaista keista laimės ir meilės terapija, kuri pradžiugins geros nuotaikos, intelektualaus, pramoginio ir šypsotis raginančio kino garbintojus ne tik siužetu, bet ir subalansuota režisūra, komiška dramaturgija bei aktorių benefisais. Veteranas Robertas De Niro jau seniai neturėjo tokio gyvo, ryškaus ir linksmo vaidmens. “Iksmenų” išgarsinta jaunoji Jennifer Lawrence nusipelno pagyrų už temperamentingą, drąsų, gundantį ir ne pagal amžių brandų pasirodymą.
Tik neramu, kad “Silver Linings Playbook” platinimu rūpinasi Latvijos bendrovė “Top Film”, kuri šiemet jau sužlugdė ne vieną solidų filmą ir karštai premjerai siūlo nesuvokiamai idiotišką pavadinimą “Mano vaikinas – psichas”. Tai yra ne kas kita, kaip pažodinis Rusijos rinkai sugalvoto pavadinimo vertimas. Belieka tikėtis, kad mūsų rinkos legionierius su futuristiniu trileriu “Laiko kilpa” aplankiusi sėkmė išmokė svarbiausios taisyklės: jei nereklamuosi filmo, tai niekas apie jį ir nesužinos. Norėtųsi, kad jie dar susiprastų, jog su tokiu lietuvišku pavadinimu toli nenuvažiuosi.

Bondas. Džeimsas Bondas. Vėl intriguoja
Didesnę patirtį turintiems rinkos lyderiams “ACME filmai” taip pat pritrūko išradingumo verčiant 23-iąjį filmą apie specialųjį agentą 007. Na, bet gal net platintojų atsainumas ir blankus žodžių kratinys “007 operacija “Skyfall” nepakenks stilingam veiksmo trileriui, kurio laukiama puoselėjant gausius lūkesčius.
Bondiados filmai visuomet išlikdavo paslaptingi ir iki premjeros per daug neatsiskleisdavo. Režisierius Samas Mendesas mėgina reabilituoti agentą 007 po tiesmukiškumu nuvylusio pastarojo trilerio “007 Paguodos kvantas” ir jau išankstiniais seansais nusipelnė aukščiausių įvertinimų bei rekomendacijų. Atrodo, kad panašaus žanro filmų nekūręs ir pirmu bandymu sužibėjęs autorius išlaikė reikalingus 007 formulės ingredientus (įspūdinga įvadinė scena, kvapą gniaužiančios gaudynės, seksualios merginos, prabangios mašinos, egzotiškos vietos, kaskadiniai triukai, išradingi ginklai, specifinis daiktų arsenalas, aistromis kunkuliuojanti daina, charizmatiškas ir genialus blogiukas), bet sugebėjo sukurti kur kas tikroviškesnį, naujoviškesnį ir dinamiškesnį reginį.
Naujasis Džeimsas Bondas (trečią sykį šio vaidmens imasi Danielis Craigas) nesijaučia lyg neįveikiamas supermenas, turi spręsti sudėtingas psichologines problemas ir gali nustebinti. Jis išvengs garantuotos mirties ir pasitiks pavojingą užduotį – susigrąžinti pamestą diską su slapta informacija apie priedangoje dirbančius NATO pareigūnus. Javiero Bardemo įkūnijamas kenkėjas išlindo iš praeityje padarytų klaidų, bet neketina vykdyti megamaniakiškų tikslų ir netrokšta užvaldyti viso pasaulio. Jam tereikia paprasčiausio ir šaltakraujiško keršto už patirtas skriaudas.
“007 operacija “Skyfall” yra modernus veiksmo trileris, gerbiantis 50-mečio jubiliejų švenčiančios bondiados tradicijas ir garantuojantis stilingą pramogą, bet nevengiantis komplikuotų situacijų, pavojingų intrigų, rimtų dilemų, dramatiškų išgyvenimų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sušildžiusios lietuvišką rudenį pietietiškomis spalvomis, garsais ir vaizdais, „Lotynų Amerikos kultūros dienos“ atsisveikina su trenksmu. Šį vakarą siūloma nepraleisti siautulingų pietietiškų ritmų kupino koncerto „Viva Cuba!“, išbandyti liežuvius deginantį Lotynų Amerikos kulinarinį palikimą, užsukti į dar veikiančias įspūdingų fotografijų parodas. Kino mylėtojai šį vakarą kviečiami į tris pietietiškus seansus.

Šį vakarą, 19 val. iškilmingo „Lotynų Amerikos kultūros dienų“ uždarymo metu šv.Kotrynos bažnyčią užlies temperamentingi Kubos ritmai. Scenoje pasirodys žavingasis Federicas Manzanaresas, kurio balsu liesis gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančios aistringos dainos ir ilgesingos baladės.

Kino teatre šiandien vyks paskutinieji Lotynų Amerikos kino seansai. Juosta „Čia ir ten“ perkels į Meksiką, kur žmonės, kovodami su skurdu, palieka šeimą ir vyksta į JAV garantuoti ne tik skalsesnį kąsnį šeimai, bet ir įgyvendinti seniai užslėptas svajones. Keturios filmo dalys atspindi šeimos gyvenimą džiaugsmingo sugrįžimo ir nelaukto išsiskyrimo akimirkomis bei kiekvieno šioje  situacijoje atsidūrusio šeimos nario mintis ir jausmus: dukrų prisiminimai apie vėl išvykusį tėvą, trečio vaiko sulaukusios ir vėl be vyro likusios žmonos nerimas ir šeimą vis iš naujo prisijaukinančio Pedro sprendimas.

„Lotynų Amerikos kultūros dienas“ šį vakarą išlydės dvi argentiniečių juostos: kuriozų ir nesusipratimų labirintu smagiai vedžiojanti „Kiniška pasaka“, kuri jau sulaukė ne tik gimtinėje, bet ir Lietuvoje žiūrovų simpatijų. Trileryje „Studentas“ vaizduojamas siautulingas studentiškas gyvenimas Buenos Airėse ir nematomi rinkimų užkulisiai, kuriems būdingos juodosios technologijos, melas, išdavystė ir kerštas.

Vilniečių itin pamėgtas meksikiečių restoranas „Sofa de Pancho“ rengia tikrą išbandymą lietuviškiems liežuviams ir gomuriui. Šį vakarą bus siūloma ne tik paragauti išskirtinės meksikietiškos virtuvės patiekalų, bet ir išbandyti stipriuosius Lotynų Amerikos gėrimus degustaciniame vakare „Degantys liežuviai“. Jei jie ir užsidegs – ne bėda – gesinti juos bus galima meksikietišku limonadu ar kinrožės gėrimu.

Išsiilgusiems nepakartojamų Pietų Amerikos vaizdų siūloma užsukti į tris dar veikiančias parodas: fotografo Tomo Griškevičiaus – „Pacha Mama“ kavinėje „Cafe de Paris“, keliautojo Aušrio Matonio – „Lotynų Amerikos bažnyčios“ Bernardinų bažnyčioje ir Kolumbijos kultūros ambasadoriaus Lietuvoje Jurgio Didžiulio – „Kolumbija – tai ne tik…“ kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Šis vakaras – paskutinė galimybė šiemet pasinerti į Lotynų Amerikos dovanojamas spalvas, garsus, kvapus ir vaizdus.

„Lotynų Amerikos kultūros dienų“ renginius ir kino seansus rasite:
http://www.kinopavasaris.lt/lotynu_amerikos_dienos_2012/

Baskų krašte vykusiame festivalyje triumfavo lietuvių mėgstamas prancūzas Francois Ozonas su viliojančia, ironiška ir literatūriška istorija apie cinišką mokytoją ir tekstais manipuliuojantį studentą.

San Sebastiano publikos simpatijas pavergusi autobiografinė, drąsi ir nepatogi komiška drama apie seksą ypatingomis sąlygomis pradžiugins Lietuvos žiūrovus per “Oskarų” savaitgalį. Net tris San Sebastiano filmus parodys Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” organizuojamas renginys “Lotynų Amerikos dienos”, o tuo metu repertuare jau suksis dar keturi nekonkursiniai filmai, įskaitant atidarymo ceremonijos psichologinį kriminalinį trilerį “Sukčiavimas”.
Rugsėjo 29 d. pasibaigęs San Sebastiano tarptautinis kino festivalis jubiliejinį 60-ąjį gimtadienį atšventė garbingai. Paradoksalu, kad visą Ispaniją krečiant ekonominei krizei svarbus kultūros renginys sugebėjo svariai pasididinti biudžetą, pasikviesti reikšmingų svečių ir surengti prabangią šventę.
Įtakingos prodiuserės Christine Vachon vadovaujama žiuri, kurioje taip pat dirbo Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje “Kino pavasaris” viešėjęs ir konkursinės programos “Nauja Europa – nauji vardai” filmus vertinęs elitinis operatorius Peteris Suschitzky, draugiškai apibėrė prestižiniais prizais Ispanijos ir kaimyninės Prancūzijos filmus, o beveik visus oficialaus konkurso legionierius išleido namo tuščiomis.
Vertingiausią “Auksinę kriauklę” ir žiuri prizą už geriausią scenarijų gavo kritikų, žurnalistų ir žiūrovų favorite pripažinta prancūzų režisieriaus Francois Ozono drama “Namuose” (Dans la maison / In the House), kurią įsigijusi Lietuvos platinimo bendrovė “Acme filmai” nemokšiškai pakrikštijo banaliu ir prasmę absoliučiai iškraipančiu pavadinimu “Provokuojantys užrašai”. Vis dėlto ištikimiausiems F.Ozono gerbėjams vertėtų užsimerkti prieš šį akibrokštą ir būtinai pamatyti vieną geriausių jo karjeros filmų. Naujausiais duomenimis, nacionalinė kūrinio premjera numatyta 2013 m. pirmąjį ketvirtį.

Ispaniškos pasakos
Du apdovanojimus festivalyje išsikovojo ispanų režisieriaus Pablo Bergerio išradinga, šmaikšti, intriguojanti ir pribloškiamai vizuali “Snieguolė”, kuri neišvengiamai bus lyginama su Michelio Hazanavichiaus oskarizuotu “Artistu”. Identišką nespalvoto ir nebylaus kino formatą naudojantis autorius sumaišė Ispanijos kultūros ingredientus (korida, flamenkas) su brolių Grimmų pasakų motyvais (pikta pamotė, užnuodytas obuolys, septyni nykštukai, Raudonkepurė, Miegančioji gražuolė).
Dabar P.Bergeriui belieka graužtis nagus, nes specialiu žiuri prizu ir geriausios aktorės titulu pasipuošusią “Snieguolę” jis pradėjo gerokai anksčiau už “Artistą”, bet gamybos procesas striginėjo dėl finansavimo ir visu tempu pajudėjo tik po M.Hazanavichiaus triumfo. San Sebastiano kino festivalio suteiktą šlovę tuoj pat patvirtino Ispanijos kino meno akademija, delegavusi “Snieguolę” kautis dėl auksinės vietos “Oskaro” premijų nominacijoje už geriausią filmą.
Daugiausiai prieštaringų reakcijų sulaukė žiuri verdiktas geriausio režisieriaus regalijas atiduoti ispanų maestro Fernando Truebai už taip pat nespalvotą, minimalistinę televizinio stiliaus dramą “Menininkas ir jo mūza” apie pagyvenusio tapytojo, dailininko, skulptoriaus santykius su seksualia, energinga, gražia pozuotoja nacių okupuotoje Prancūzijoje.
Geriausiu aktoriumi pripažintas labiausiai nusipelnęs argentiniečių veteranas Jose Sacristanas už įtaigų, dramatišką ir linksmą nepagydomos ligos kamuojamo samdomo žudiko vaidmenį talentingojo ispanų režisieriaus Javiero Rebollo filme “Miręs ir tuo didžiai patenkintas”. Senukas leidžiasi skausmą malšinančius vaistus ir antikvariniu automobiliu rieda į trijų tūkstančių kilometrų kelionę.
Dvi “Auksines kriaukles” ankstesniuose festivaliuose suradęs Irano režisierius Bahmanas Ghobadi šiemet grįžo su itin asmeniška ir poetiška ode “Raganosių sezonas”. Dvejus metus kūręs ambicingasis autorius mėgino ištirpdyti depresiją ir vėl įkvėpti gyvenimo džiaugsmo po to, kai Irano vadovai deportavo kritiškai nusiteikusį režisierių iš šalies ir pagrasino kalėjimu. Prodiuserio Martino Scorsese’s ir kardinaliai kitokiam vaidmeniui atsidavusios aktorės Monicos Bellucci dalyvavimas padidins susidomėjimą emocingu, muzikaliu, vizualiu ir sunkiu filmu, gavusiu San Sebastiano prizą už geriausią operatoriaus Tourajaus Aslani darbą. “Raganosių sezonas” buvo vienintelis apdovanotas konkursantas, kurio gamyboje nedalyvavo Ispanija arba Prancūzija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kova už laisvę – tai ne tik tautos teisė, bet ir pareiga, ypač tautos, praradusios savo valstybingumą. Už 1939-1941-ųjų metų įvykius Lietuvoje ir dar daugelį dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo atsakingos dvi valstybės agresorės – Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija. Jos sugriovė tautos valstybę atimdamos nepriklausomybę, tačiau niekam nevalia nurodinėti, kaip lietuviai turėjo kovoti būdami palikti vienui vieni su dviem priešais.

Spalio 8 d. 19 val. seniausias Kaune veikiantis kino teatras „Romuva“ kviečia į nemokamą kino seansą, pristatydami unikalų, išskirtinės kokybės lietuvišką filmą „Pavergtųjų sukilimas“. Tai – dviejų dalių istorinis – dokumentinis filmas, kuriame remiantis sukilimo dalyvių ir liudininkų pasakojimais, istorikų, mokslininkų komentarais ir vertinimais, autentiška archyvine medžiaga atkuriama to meto įvykių raida, atskleidžiamas jų tragizmas ir reikšmė šiandienos Lietuvos istorijai. „1941-ųjų metų birželio įvykiai – tai visos tautos sukilimas prieš okupaciją ir terorą, kurio pagrindinis tikslas – tautai tapti subjektu, o ne auka, atkurti suverenios šalies valdymo formas ir institucijas, išsaugoti likusį turtą, išlaisvinti kalinčiuosius Kaune ir visoje šalyje. Tuomet sukilimas buvo akivaizdus ženklas Vokietijai ir kitoms šalims, kad Lietuva nėra Sovietų sąjunga“, – įsitikinęs filmo prodiuseris Saulius Bartkus. Filmo scenos filmuojamos įvairiose vietose – tarp jų VII forto teritorija, Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejus. Filmo kūrėjų sukauptas rekvizitas bei aktorių komanda specializuojasi autentiškų scenų atkūrimu, akcentuojant, jog Lietuvoje kuriami istoriniai filmai turi būti tikroviški iki mažiausios smulkmenos.
„Romuvos“ kino teatro direktorė Sigita Mikalauskienė pabrėžė šio filmo išskirtinumą bei galimybę pamatyti nemokamai – „Tokio pobūdžio filmus turėtų būti rodomi pastoviai – kuo daugiau asmenų pamatys, įsigilins ir prisimins mūsų tėvų, senelių pastangas vardan gimtojo krašto, tuo daugiau patriotiškumo atsiras, ko šiomis dienomis ypatingai trūksta, ypač jaunimo tarpe. Negana to, filmas bus rodomas nemokamai, todėl laukiame didelio susidomėjimo renginio dieną“.
Nemokamas kino seansas „Pavergtųjų sukilimai“ bus rodomas spalio 8 d. 19 val. Kauno kino teatre „Romuva“ (Laisvės al. 54). Filmo režisierius Algis Kuzmickas, scenarijaus autoriai – Saulius Bartkus, Algis Kuzmickas, operatorius – Andrius Bartkus, prodiuseris – Saulius Bartkus.
Daugiau informacijos adresu www.1941.lt.